FRANCE/

Algimantas Šindeikis

Specialiai “Veidui” iš Strasbūro

Rolando Pakso gynėjai tvirtina, kad R.Paksą Lietuvos politiniame gyvenime nori matyti Lietuvos rinkėjai ir jis tokią teisę turi, o Vyriausybės atstovai įrodinėja, kad jauną Lietuvos demokratiją būtina apsaugoti nuo šiurkščiai Konstituciją pažeidusių ir priesaiką sulaužiusių asmenų. Kokią poziciją užims Strasbūro Žmogaus Teisių Teismas, paaiškės dar negreitai.

Nors praėjusią savaitę Strasbūro Žmogaus Teisių Teismas surengė viešą posėdį dėl R.Pakso bylos prieš Lietuvą, tačiau vis dar neaišku, ar ši byla bus čia nagrinėjama. Mat Teismas pirmiausia turi atsakyti, ar jis imsis šios bylos, taip pat turi nuspręsti, ar Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau Konvencija) saugo nušalintojo prezidento R.Pakso rinkimų teisę į politinius ar valstybės tarnybos postus, kuriuose reikia prisiekti. Kaip žinome, Lietuvos Konstitucinis Teismas (KT) nusprendė, kad šiurkščiai Konstituciją pažeidęs ir duotą priesaiką sulaužęs R.Paksas iki gyvenimo pabaigos nebegali kandidatuoti į jokį postą, kuriam užimti būtina priesaika.

Įdomu tai, kad tiek nušalintojo prezidento R.Pakso, tiek Vyriausybės pusėje pirmą kartą dalyvauja gynėjai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio valstybių. Štai R.Paksui atstovauja Zalcburge praktikuojantis advokatas dr. E.Salpius, o Lietuvai – teisės profesorius iš Norvegijos E.Smithas. Tokia praktika nauja tik Lietuvos byloms. Kitos prie Konvencijos prisijungusios valstybės gana dažnai gynybai pasitelkia geriausius užsienio valstybių teisininkus. Mat ginčai dažnai būna principiniai ir galintys priversti vieną ar kitą šalį keisti savo politinę poziciją ar net ištisus žmogaus teisių įstatymus. Su tuo šalims dažnai sunku susitaikyti politiškai, nes tai griauna senąją žmogaus teisių supratimo koncepciją ir kuria naują. Todėl į teisinę gynybą žiūrima rimtai.

R.Pakso nušalinimo istorija – be pabaigos

Kaip žinome, R.Pakso istorija baigėsi apkaltos procesu. KT nustatė tris šiurkščius Konstitucijos pažeidimo ir priesaikos sulaužymo faktus. Pirma, R.Paksas suteikė Lietuvos pilietybę savo finansiniam rėmėjui Jurijui Borisovui kaip atlygį už pagalbą prezidento rinkimų kampanijoje. Antra, jis atskleidė valstybės paslaptį tam pačiam J.Borisovui, kad jo pokalbių klausosi Lietuvos specialiosios tarnybos. Ir trečia – R.Paksas darė spaudimą privačios bendrovės vadovams bei akcininkams priimti R.Paksui ir jo aplinkai palankius akcijų perleidimo sprendimus. Dėl visų šių pažeidimų R.Paksas pripažintas šiurkščiai pažeidusiu Konstituciją ir sulaužiusiu priesaiką, nes buvo prisiekęs būti visiems teisingas, tačiau tokį savo įsipareigojimą sulaužė. Galutinį sprendimą dėl R.Pakso nušalinimo priėmė Seimas.

Taip R.Paksas neteko prezidento posto. Nepaisydamas to, vėl panoro dalyvauti paskelbtuose išankstiniuose prezidento rinkimuose 2004 m. Bet Seimas pakeitė Rinkimų įstatymą ir nušalintam prezidentui R.Paksui neleido penkerius metus balotiruotis prezidento rinkimuose. Vėliau Seimas kreipėsi į KT, kuris išaiškino, kad asmuo, dėl šiurkštaus Konstitutucijos pažeidimo ir priesaikos sulaužymo nušalintas apkaltos tvarka, apskritai niekada nebegali dalyvauti rinkimuose į postą, kuriame reikia prisiekti. Pagrindinis KT argumentas buvo toks, kad visuomenė nebegali pasitikėti asmeniu, kartą pažeidusiu Konstituciją.

R.Pakso gynybos argumentai

Nušalintajam prezidentui atstovauja pats R.Paksas, kuris asmeniškai dalyvavo viešame bylos posėdyje Strasbūre. Posėdyje ginamąją kalbą pasakęs advokatas dr. E.Salpius pabrėžė, kad Lietuvoje galėjo būti pažeista R.Pakso teisė į teisingą teismą. Teisme buvo plačiai pristatyta istorija, kad jau prasidėjus apkaltos procesui vienoje Vilniaus kavinėje buvo pastebėti kartu pietaujantys tuometinis KT primininkas Egidijus Kūris bei tuometinis Seimo pirmininko pavaduotojas Gintaras Steponavičius. Pasak advokato E.Salpiaus, E.Kūris turėjo nusišalinti nuo apkaltos proceso, bet to nepadarė. Be to, priminta, kad E.Kūris yra iš labai gerbiamos teisininkų šeimos, jo tėvas daug metų buvo Strasbūro Žmogaus Teisių Teismo pirmininkas ir turėtų žinoti, kad taip proceso metu elgtis nedera.

R.Pakso gynėjų nuomone, draudimas iki gyvenimo pabaigos kandidatuoti į postus, kuriuose reikia prisiekti, yra labai griežta bausmė. Priminta, kad R.Paksas du kartus yra buvęs Vilniaus miesto meru, du kartus – šalies premjeru, buvo laimėjęs prezidento rinkimus prieš kadenciją baigusį Valdą Adamkų, taip pat yra vienos didžiausių Lietuvos politinių partijų lyderis, demokratiškai išrinktas į Europos Parlamentą. Advokatų vertinimu, tai rodo, kad Lietuvos gyventojai nori matyti R.Paksą Lietuvos politiniame gyvenime, bet Lietuvos KT ir Seimas savo sprendimais atėmė iš Lietuvos rinkėjų galimybę vėl išrinkti R.Paksą.

E.Salpius įsitikinęs, kad R.Pakso teisę balotiruotis rinkimuose saugo Konvencija. Tik nežinia, ar toks argumentas Strasbūro Teismui pasirodys labai svarbus, juk savo postuose daug rinkėjų norėjo matyti tiek Hitlerį, tiek Staliną, tiek kitus diktatorius ar korumpuotus valstybių vadovus. Bet tokia dalies rinkėjų valia turi mažai ką bendro su demokratija.

Vyriausybės argumentai

Lietuvai šioje byloje atstovauja net keturi atstovai. Tai Vyriausybės atstovė Elvyra Baltutytė, Karolina Bubnytė-Montvydienė, dr. Dainius Žalimas ir profesorius iš Norvegijos E.Smithas. Lietuvos gynėjai šį procesą traktuoja kaip tolesnę R.Pakso politinę veiklą. Jie pabrėžia, jog R.Pakso elgesys užėmus prezidento postą parodė, kad jis yra nelojalus valstybės institucijoms, taip pat nelojalus ir demokratijai.

Šios pusės vertinimu, R.Paksui suteikus teisę balotiruotis į postus, jis akivaizdžiai siektų politinio revanšo ir kerštautų asmenims, kurie dalyvavo jo nušalinimo procedūroje. Profesoriaus E.Smitho nuomone, jauna Lietuvos demokratija turi gintis nuo tokių demokratijos pažeidimų, o pilietybės suteikimas didžiausiam R.Pakso rėmėjui – Rusijos piliečiui, kuris jau vieną kartą buvo atsisakęs Lietuvos pilietybės, apnuogino sudėtingas Lietuvos ir Rusijos santykių problemas ir yra ypač jautrus klausimas Lietuvos demokratijos stiprinimo požiūriu. Esą vieno ar kito asmens išrinkimas į politinį postą dar nereiškia demokratijos garantijos. Svarbu, kaip tas asmuo elgiasi ir kokius priima sprendimus. Būtent tai lemia demokratijos kokybę.

Kodėl dalies rinkėjų meilė R.Paksui akla

Kyla klausimas, kodėl po apkaltos proceso R.Paksas vis dėlto tebėra įtakinga figūra Lietuvos politiniame gyvenime. Regis, tam yra bent kelios priežastys. Apkaltos proceso pagrindai (pilietybės J.Borisovui suteikimas, valstybės paslapties atskleidimas ir siekimas privačių interesų versle pasinaudojant prezidento institucija) nebuvo įrodyti bendruosiuose Lietuvos teismuose.

Dėl vieno kaltinimo procesas buvo nutrauktas prokuratūrai nesurinkus pakankamai įrodymų. Tai nemažai visuomenės daliai kelia pagrįstų abejonių dėl apkaltos pagrindų. Ši visuomenės dalis yra linkusi manyti, kad Lietuvos politinis elitas į savo gretas tiesiog nenorėjo įsileisti šio, neva paprastų rinkėjų interesus gynusio politiko ir jį nušalino. Tokias rinkėjų abejones stiprina ir Valstybės saugumo departamento veikloje išaiškėję faktai dėl galimai neskaidrios ir tam tikroms interesų grupėms tarnavusios grupuotės egzistavimo.

Aišku viena, kad R.Pakso politinė niša yra Lietuvos politika apskritai netikintys ar ja nusivylę asmenys. Jo sąjungininkai – asmenys, kurie nori greitai patekti į aukštus valstybės postus, pasinaudodami R.Paksu kaip Trojos arkliu. Yra manančiųjų, kad R.Pakso apkalta atskleidė ne tik šio politiko ir jo aplinkos veiklos metodus, kad Lietuvos politika visa yra panašaus purvinumo ir R.Paksas niekuo nesiskiria nuo kitų politikų.

Vis dėlto R.Pakso apkaltos istorija sukūrė precedentą, kaip nešvariai veikiančius politikus pašalinti iš jos ir leisti jų vietą užimti kitiems. Norisi tikėti, kad kiti bus tokie, kurie sugebėjo tinkamai pasimokyti iš R.Pakso apkaltos, kaip politikams dera ir kaip nedera elgtis.

Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) trečiadienį viešame posėdyje pradėjo nagrinėti dėl priimtinumo apkaltos tvarka iš Lietuvos prezidento posto prieš šešerius metus pašalinto Rolando Pakso skundą, kuriuo politikas siekia atgauti teisę būti išrinktam į aukščiausius politinius postus šalyje.

Strasbūre įsikūrusio teismo Didžioji kolegija trečiadienį viešą posėdį surengė prieš priimdama sprendimą, ar dabar opozicinei partijai “Tvarka ir teisingumas” vadovaujančio politiko pasyvioji rinkimų teisė apribota nepažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos.

R.Paksas po teismo posėdžio BNS sakė, kad viešas posėdis trečiadienio rytą truko apie pusantros valandos. Pasak politiko, jo gynėjas, teisės ekspertas iš Austrijos, išdėstė argumentus dėl skundo priimtinumo, galimai pažeistos teisės į teisingą teismą, nes esą visuomenė galėjo suabejoti Konstitucinio Teismo nešališkumu, ir teisės būti renkamam į parlamentą ir kitus politinius postus galimo pažeidimo.

“Tikiuosi, kad bus atstatytas teisingumas. Tai svarbu ir Lietuvai, kad taip nebūtų elgiamasi ir su kitais asmenimis. Tikiu, kad bus sugrąžinta rinkimų teisė”, – telefonu iš Strasbūro trečiadienį sakė R.Paksas.

Jis sakė tikįs, kad sprendimas bus priimtas per du ar tris mėnesius. Politiko gynyba rūpinosi trys teisininkai – žinomas Lietuvos advokatas Vytautas Sviderskis ir du teisės ekspertai iš Austrijos.

Pagrindu pirmą kartą Europos istorijoje pašalinti prezidentą iš posto tapo 2004 metų kovo mėnesio Konstitucinio Teismo nutarimas, kad R.Paksas šiurkščiai pažeidė šalies Konstituciją, kai, be kita ko, suteikė Lietuvos Respublikos pilietybę verslininkui Jurijui Borisovui už šio duotą finansinę paramą ir leido verslininkui suprasti, kad dėl jo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą bei klausosi jo pokalbių.

Konstitucinis Teismas taip pat paskelbė, kad už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą iš pareigų pašalintas asmuo negali dar kartą prisiekti Tautai – taip R.Paksui buvo užkirstas kelias kandidatuoti į prezidentus ir į Seimą, būti ministru, premjeru. Pagal šį išaiškinimą atitinkamai buvo pakeisti ir valstybės įstatymai.

Lietuvos vyriausybės atstovė Strasbūro teisme Elvyra Baltutytė sako, kad teismas ketina koncentruotis į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo nuostatą, kuria valstybės “įsipareigoja priimtinais terminais organizuoti laisvus rinkimus, slaptai balsuojant, kad būtų sudarytos tokios sąlygos, kurios garantuotų žmonių laisvę renkant įstatymų leidžiamąją valdžią”.

“Teismas koncentruojasi į pasyviąją rinkimų teisę – teisę būti išrinktam į įstatymų leidybos instituciją. Gavome raštą iš teismo, kad į tai šalys ir orientuotųsi”, – BNS prieš teismo posėdį sakė E.Baltutytė.

Pats R.Paksas sakė, kad siekia atgauti teisę būti išrinktam ne tik į parlamentą, bet ir į prezidentus – jis argumentavo tuo, kad asmuo, galintis tapti parlamentaru, teoriškai gali būti išrinktas Seimo pirmininku ir tam tikrais atvejais pavaduoti prezidentą.

Bylos rašytinis nagrinėjimas prasidėjo prieš kelerius metus – Vyriausybei rašytinis pareiškimas perduotas dar 2007 metais.

Bylą “Paksas prieš Lietuvą” nagrinėjusi Strasbūro teismo 7 teisėjų kolegija savo jurisdikciją perleisti Didžiajai kolegijai nutarė pernai gruodžio mėnesį.

R.Paksas iš prezidento pareigų apkaltos būdu atstatydintas 2004 metų balandį.

Su Lietuva tarptautiniame teisme Strasbūre bandantis bylinėtis Europos Parlamento narys, pašalintas prezidentas Rolandas Paksas ir pats gali būti dar anksčiau pažeidęs Lietuvos piliečių teises.

Europos žmogaus teisių teismas pradėjo nagrinėti trijų buvusių mūsų šalies teismų pirmininkų skundą. Lietuvos Vyriausybei pateikti klausimai dėl galimo Palmiros Linkevičienės, Dariaus Japerto ir Arvydo Gudo nekaltumo prezumpcijos pažeidimo, rašo “Lietuvos rytas”.

Buvę Biržų, Panevėžio ir Lazdijų apylinkių teismų pirmininkai skundžiasi, kad jų nekaltumo prezumpciją galėjo pažeisti buvęs šalies vadovas R.Paksas, taip pat tuomečiai Aukščiausiojo teismo pirmininkas Vytautas Greičius, Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas ir Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius Mečys Laurinkus.

Ekspertų teigimu, šioje byloje pagrindiniu teismo tyrimo objektu, ko gero, taps R.Pakso nuomonė, paskelbta treji metai iki buvusių teismų pirmininkų teismo nuosprendžio.

Europarlamentaras R.Paksas šiuo metu ir pats teisiasi su Lietuva tame pat Europos žmogaus teisių teisme. Balandžio 28-ąją septyniolika Strasbūro teisėjų viešame posėdyje turėtų nagrinėti R.Pakso skundą, kuriame pašalintas prezidentas teigia, kad Lietuva pažeidė jo teises neleisdama dalyvauti rinkimuose.

“Teismų sistema tokiems teisėjams netaps užuovėja ir jų atžvilgiu prezidentas elgsis kategoriškai”, – tokį tekstą 2003 metų liepos 24-ąją perdavė tuomečio šalies vadovo spaudos tarnyba.

Tą dieną R.Paksas pasirašė dekretą, kuriuo atleido visus tris į korupcijos skandalą įsipainiojusius asmenis iš teismų pirmininkų pareigų už teisėjo vardo žeminimą.

Tuo metu ką tik buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, įtariant šiuos teisėjus piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi. Teisininkams buvo pareikšti įtarimai galimai talkininkavus kontrabandininkams teismuose sprendžiant dėl jų suėmimo.

Teisėjai buvo įtariami padėję cigarečių kontrabandos karaliumi tituluojamam Viliui Karaliui, kuris vėliau tapo A.Gudo žentu.

Generalinio prokuroro pavaduotojas netrukus kreipėsi į tuometį šalies prezidentą, prašydamas sutikimo patraukti įtariamuosius baudžiamojon atsakomybėn ir sustabdyti jų teisėjų įgaliojimus.

Jau kitą dieną šalies dienraščiuose Aukščiausiojo teismo pirmininkas V.Greičius viešai pareiškė nuomonę dėl teisėjų bendradarbiavimo su kontrabandininkais.

Strasbūro teismui pateiktoje byloje nurodytos devynios aukštų Lietuvos pareigūnų citatos iš laikraščių, žurnalų ir interneto tinklalapių.

Buvę teisėjai buvo pripažinti kaltais dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi tik 2006-ųjų liepą. Iš jų atimta teisė dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose nuo vienų metų 3 mėnesių iki ketverių metų. Po to visi trys teisininkai atskirai kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą.

Kiekvienas jų savo pareiškime skundėsi ir dėl kitų žmogaus teisių konvencijos pažeidimų: teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, saviraiškos laisvės, teisės į laisvę ir saugumą, privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, taip pat teigė patyrę diskriminavimą.

Strasbūro teismas sujungė visas tris bylas į vieną ir nutarė nagrinėti jų nekaltumo prezumpcijos pažeidimus.

P.Linkevičienę ginantis advokatas Kęstutis Čilinskas stebėjosi, kad visos trys buvusių teisėjų bylos Europos žmogaus teisių teisme sujungtos į vieną. Teisininkas aiškino, kad tarp visų trijų pareiškėjų yra labai didelis skirtumas, jie visi pateikė skirtingus argumentus dėl pažeistų teisių.

K.Čilinsko teigimu, prieš septynerius metus P.Linkevičienė patyrė psichologinę traumą, ji iki šiol išgyvena iki širdies gelmių. Moteriai buvo nustatytas neįgalumas, ji niekur nedirba. Advokatas tvirtino pradėjęs ginti savo klientę tik paprašytas teisininkų bendruomenės – esą P.Linkevičienė garsėjusi kaip itin sąžininga pareigūnė.

Šiai teisėjai tikrai buvo skambinta ir prašyta padėti kontrabandininkams, bet bylos dėl šių asmenų paleidimo ji net nenagrinėjusi. Šiuo metu P.Linkevičienė skaičiuoja savo patirtą žalą, kurią Strasbūro teismas priteistų atlyginti.

Anot žmogaus teisių konsultanto Dovydo Vitkausko, šioje byloje pagrindiniu Europos žmogaus teisių teismo tyrimo objektu greičiausiai taps išankstinė tuomečio Lietuvos prezidento nuomonė.

“Europos žmogaus teisių teismas itin kritiškai vertina bet kokius viešus pareigūnų pareiškimus apie įtariamąjį ar teisiamąjį tos šalies spaudoje ar per televiziją. Nekaltumo prezumpcija pažeidžiama tada, kai nagrinėjant baudžiamąją bylą valstybės pareigūnas dar iki teismo nuosprendžio padaro nedviprasmišką pareiškimą apie įtariamojo ar teisiamojo kaltę”, – sako jis.

Anot D.Vitkausko, pareiga susilaikyti nuo tokių komentarų taikoma ne tik teisėjams, bet ir visiems valstybės atstovams.

“Kartais Strasbūro teisėjai gali šiek tiek atlaidžiau pažiūrėti į aštresnius pareiškimus ir gilintis į jų kontekstą, jei tai būtina bylą nagrinėjant teisme. Tarkime, kai prokurorui reikia pagrįsti kaltinimus proceso metu. Kita vertus, nekaltumo prezumpcija nepažeidžiama, jei kilus rimtiems įtarimams dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo yra atleidžiamas iš darbo, ypač jei jis dirba teisingumo ar teisėsaugos institucijose”, – tikina jis.

Pasak konsultanto, svarbu tai, ar tuose sprendimuose atleisti iš darbo ar juos vėliau aiškinusiuose valstybės pareigūnų pareiškimuose nebuvo vienareikšmių teiginių dėl kaltės, kurie vėliau būtų galėję neigiamai paveikti bylų prieš pareiškėjus nagrinėjimą.

D.Vitkausko teigimu, skundai dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo lietuviškose bylose nėra labai dažni – iki šiol nustatytas tik vienas pažeidimas buvusio Seimo nario Audriaus Butkevičiaus byloje 2002 metais.

Į “Veido” klausimus atsako Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėja Danutė Jočienė.

Kokiomis naujovėmis gyvena Europos Žmogaus Teisių Teismas?

Didžiausios dvi naujovės – Rusijos Federacija pagaliau ratifikavo Konvencijos 14 Protokolą, priimtą dar 2004 m., kuris įsigalioja nuo 2010 m. birželio 1 d., pakeisdamas Konvencijos mechanizmą ir pertvarkydamas Teismo veiklą. Antra, 2010 m. vasario 18-19 d. Interlakene (Šveicarija) įvykusi 47 valstybių – Europos Tarybos narių ir Konvencijos dalyvių aukščiausiojo lygio konferencija priėmė Deklaraciją ir Veiksmų planą dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo ateities.

Koks buvo Interlakene įvykusios konferencijos pagrindinis tikslas?

Tikslas – nustatyti gaires Europos Žmogaus Teisių Teismo veiklai ateityje ir aiškiai parodyti valstybėms – Europos žmogaus teisių konvencijos dalyvėms, kad Teismas nebegali funkcionuoti tokiu pavidalu, koks yra šiandien, ir kad būtinos principinės reformos pačiam Teismui ir jo efektyvumui išlaikyti. Šią mintį iliustruoja vien tas statistinis faktas, kad 2009 m. pabaigoje Teisme net apie 120 000 pareiškimų laukė teisminio nagrinėjimo (palyginimui, 2008 m. pabaigoje – 97 300), kurie dėl didelio skaičiaus tiek nagrinėjamų, tiek naujai pateikiamų pareiškimų kaupiasi metai iš metų.

2009 m. Teisme buvo išnagrinėta iš viso 35 460 skundų (atitinkamai 2008 m. – 32 044), tačiau vien per 2009 m. Teismui buvo pateikta virš 57 000 naujų pareiškimų. Tai reiškia, kad naujai pateikiamų per atitinkamus metus bylų skaičius smarkiai viršija išnagrinėjamų bylų skaičių, nekalbant apie Teisme metų metais gulinčias bylas.
Dar daugiau, 2009 m. 33 065 pareiškimai (t.y. apie 93 %) buvo paskelbti nepriimtinais arba išbraukti iš bylų sąrašo pagal Konvencijos 34, 35 ar 37 straipsnių nuostatas, o tai aiškiai įrodo, kad asmenys dažnai kreipiasi į Teismą nepagrįstai, nežinodami nei Konvencijoje ginamų teisių, nei Teismo darbo specifikos.

2009 m. prieš Lietuvą buvo paduotas 261 naujas pareiškimas (atitinkamai 2008 m. – 255). Palyginimui, praeitais metais buvo paduoti 326 nauji pareiškimai prieš Latviją, 204 pareiškimai prieš Estiją. Pastebėtina, kad 2009 m. 331 pareiškimas prieš Lietuvą buvo paskelbtas nepriimtinu (atitinkamai 2008 m. – 217). Palyginimui, 481 pareiškimas prieš Latviją buvo paskelbtas nepriimtinu (atitinkamai 2008 m. – 147), ir 170 pareiškimų prieš Estiją buvo nepriimtini (atitinkamai 2008 m. – 179). Tai rodo, kad asmenų, besikreipiančių į Strasbūrą, žinių lygis apie šio Teismo veiklą yra gana ribotas ir dažnai kreipiamasi nepagrįstai, pavyzdžiui, prašant panaikinti nacionalinių teismų priimtus sprendimus, atnaujinti procesą bylose, skundžiantis neteisingais nacionalinių teismų priimtais sprendimais, bet nemotyvuojant skundų ir pan.

2009 m. Teismas iš viso priėmė galutinius sprendimus dėl 2 395 pareiškimų (palyginimui, 2008 m. – dėl 1881 pareiškimų). Nors Teismo produktyvumas 2009 m. išaugo net 15 procentų, lyginant su 2008 m., bylų skaičius Teisme sparčiai didėja. Tokia padėtis skatina imtis visų įmanomų priemonių Teismo efektyvumui išlaikyti. Šie klausimai ir buvo svarstomi Interlakene, o idėjos dėl Teismo veiklos pertvarkos atsispindi priimtoje Deklaracijoje bei Veiksmų plane dėl Teismo ateities.

Kokios pagrindinės idėjos, išdėstytos 2010 m. vasario mėn. Interlakene priimtoje Deklaracijoje bei Veiksmų plane dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo ateities?

Kaip minėta, konferencijos tikslas – Teismo reformavimo, užtikrinsiančio efektyvesnę jo veiklą, ir galbūt net pačio Teismo išlikimą, gairės. Deklaracija pabrėžia tarptautinės individualios peticijos teisės reikšmę žmogaus teisių gynybai bei primena Konvencijos sistemos subsidiarumo principą, pabrėžia dialogo tarp Teismo ir valstybių būtinybę, skatina sumažinti aiškiai nepriimtinų bylų skaičių, skleidžiant informaciją apie Teismo veiklos ir ginamų teisių specifiką, būtinybę kuo efektyviau įgyvendinti Teismo priimtus sprendimus nacionalinėje teisėje ir pan. Šiems tikslams pasiekti valstybių patvirtintame Veiksmų plane aptarta būtinybė sukurti papildomą naują mechanizmą pareiškimų priimtinumui nagrinėti (filtravimo mechanizmas), be jau numatyto 14 Protokole 1 teisėjo teismo, didelis dėmesys skirtas geresniam Konvencijos įgyvendinimui ir taikymui nacionaliniame lygmenyje, pasikartojančiose bylose valstybės kviečiamos sudarinėti taikius susitarimus, o Teismas – dažniau vartoti vadinamąją pilotinių bylų procedūrą, kuri reiškia, kad nustačius sisteminę problemą tam tikroje valstybėje (pvz., proceso ilgumo problema, nacionalinių teismų sprendimų nevykdymo problema ir pan.) valstybė įpareigojama pati išspręsti vidaus teisės problemą. Valstybės taip pat įpareigojamos imtis visų priemonių tinkamai vykdyti Teismo priimtus sprendimus, o Teismas pakviestas pertvarkyti savo vidaus darbo metodus bei užtikrinti jurisprudencijos vienodą aiškinimą ir taikymą visų valstybių atžvilgiu, suteikiant jam reikalingą administracinę autonomiją nuo Europos Tarybos.

Kokias naujoves į Konvencijos mechanizmo sistemą įneš Konvencijos 14 Protokolas, kuris įsigalios nuo 2010 m. birželio 1 d.?

Pirma, tai 1 teisėjo sudėties Teismas (t.y., vienas teisėjas), kuris turės teisę paskelbti skundą nepriimtinu arba išbraukti jį iš Teismo bylų sąrašo. Toks teisėjo nutarimas bus galutinis. Iki šiol nepriimtinumo sprendimas byloje buvo paskelbiamas Trijų teisėjų komitete. Reikia pabrėžti, kad pagal naująją procedūrą, teisėjas, išrinktas nuo tam tikros valstybės, nebedalyvaus nagrinėjant pareiškimų, pateiktų prieš tą valstybę, priimtinumo klausimą, jei tokį klausimą spręs 1 teisėjo sudėties teismas. Tai reiškia, kad aš nebedalyvausiu prieš Lietuvą pateiktų, bet nepriimtinų pareiškimų svarstyme, kurias nagrinės kitas 1 teisėjas, mano kolega iš kurios nors kitos valstybės. Tuo siekiama garantuoti Teismo nešališkumą.

Antra, 3 teisėjų komitetai, kurie iki šiol sprendė tik pareiškimų priimtinumo klausimą, nuo 2010 m. birželio 1 d. bus įgalioti ir priimti sprendimą dėl bylos esmės, jeigu Teismo praktika dėl byloje nagrinėjamo klausimo yra aiškiai suformuota. Tai būtų nesudėtingos bylos, mano nuomone, tai galėtų būti proceso ilgumo ar nacionalinių teismų sprendimų neįvykdymo klausimai pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, asmens laisvės apribojimo teisėtumo klausimai pagal Konvencijos 5 straipsnį ir pan.

Trečia, 14 Protokolas papildo Konvencijos 35 straipsnyje numatytus pareiškimų nepriimtinumo kriterijus dar vienu – didelės/žymios žalos – kriterijumi. Tais atvejais, kai pareiškėjas bus nepatyręs didelės/žymios žalos, Teismas galės paskelbti pareiškimą nepriimtinu, jei tas klausimas jau buvo nagrinėtas valstybės teisme. Reikia pabrėžti ir tai, kad vienas teisėjas, spręsiantis pareiškimo priimtinumo klausimą, negalės remtis naujuoju žymios žalos kriterijumi pirmuosius du metus nuo 14 Protokolo įsigaliojimo pradžios, kol nusistovės Teismo praktika šiuo klausimu.

Ketvirta, numatyta Europos Sąjungos galimybė prisijungti prie Konvencijos sistemos, kuri iki šiol buvo atvira tik valstybėms. Tai kartu kelia ir itin aktualų klausimą, ar toks Europos Sąjungos prisijungimas prie Konvencijos dar labiau nepadidins pareiškimų Strasbūro Teismui srautą.

Ar Konvencijos 14 Protokole numatytų priemonių pakanka Teismo efektyvumui garantuoti?

Tikrai nepakanka. Konvencijos 14 protokolas yra tik pradinis įrankis Teismo mechanizmo pertvarkai, kuris neišspręs visų Teismo veiklos sunkumų. Todėl jau Interlakeno Deklaracijoje ir Veiksmų plane aiškiai pabrėžta, kad turi būti įvestas papildomas, dar vienas pareiškimų filtravimo mechanizmas (be jau numatyto 1 teisėjo sudėties teismo), kuris leistų Teismui kuo greičiau atmesti nepriimtinus pareiškimus, kurių vis dar yra absoliuti dauguma Teisme. Inicijuotas klausimas dėl 7 teisėjų kolegijų sumažinimo iki 5 teisėjų sudėties, taip pat dėl Konvencijos teksto keitimo procedūros supaprastinimo, o tai leistų greičiau įvest ir pritaikyt naujoves. Ministrų Komitetas įpareigotas įgyvendinti Deklaracijos nuostatas bei atlikti atitinkamą analizę dėl naujų reikiamų priemonių įvedimo. Reikia paminėti ir tai, kad yra ir gana diskutuotinų pasiūlymų, kaip pavyzdžiui, įvesti privalomą advokato dalyvavimą bylose, nustatyti žyminį mokestį pareiškimams pateikti, atsisakyti teisinės pagalbos, kurią šiuo metu teikia Teismas ir pan., kurie kol kas ir lieka tik diskusijų objektu.

Tiek Europoje, tiek Lietuvoje didžiulį atgarsį sukėlė Lautsi v. Italy byla (Nr. 30814/06). Kaip Jūs vertintumėt Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. priimtą sprendimą šioje byloje?

Visų pirma, reikia konstatuoti, kad ši byla Italijos Vyriausybės prašymu pagal Konvencijos 43 straipsnį buvo perduota Teismo Didžiosios kolegijos, kurią sudaro 17 teisėjų, nagrinėjimui, kaip kelianti sudėtingus Konvencijos ir jos protokolų aiškinimo ar taikymo klausimas arba susijusi su rimta visuotinės svarbos problema. Todėl minėtas sprendimas neturi teisinės reikšmės, šioje byloje Didžioji kolegija turės galimybę įvertinti ne tik Italijos, bet ir kitų valstybių Konvencijos dalyvių reakciją ir priimti argumentuotai pagrįstą teisinį sprendimą.

Kita vertus, tokio pobūdžio bylose reikėtų atskirti teisinius dalykus bei moralinius, religinius aspektus, kurių vertinimas, priklausomai nuo konteksto, gali būti skirtingas. Mano nuomone, šioje byloje Teismas vertino tik tai, ar vis tik turi būti taikomi tam tikri apribojimai katalikų bažnyčios religinių simbolių (o Nukryžiuotąjį Teismas pripažino būtent tokiu) kabinimui viešose vietose, būtent valstybinėse mokyklose, kuriose mokosi ir vaikai, priklausantys ir kitoms religinėms mažumoms, arba apskritai netikintys, ir kaip toks religinių simbolių viešas kabinimas įtakos Konvencijoje garantuojamą teisę į mokslą pagal jų tėvų religinius įsitikinus arba kaip bus apginta tam tikros mokinių dalies negatyvi teisė neišpažinti jokios religijos. Teismas pabrėžė, kad valstybės privalo garantuoti neutralumą, vykdydamos viešosios valdžios funkcijas, ypač švietimo srityje, ir tiesiog iškėlė klausimą, kaip tokių religinių simbolių iškabinimas valstybinėse mokyklose gali prisidėti prie pliuralizmo švietimo sistemoje vystymo, kuris yra esminis aspektas, siekiant išlaikyti demokratinę visuomenę pagal Konvencijos standartus. Mano nuomone, buvęs sprendimas atspindi Teismo praktiką, suformuotą Leyla Sahin prieš Turkiją (Nr. 44774/98, 2005 m. lapkričio 10 d. sprendimas) byloje, kad galvos apdangalų kaip religijos simbolio nešiojimo uždraudimas valstybinėse mokymo įstaigose nepažeidžia pareiškėjos religijos laisvės pagal Konvencijos 9 straipsnį. Tačiau kaip minėta, septynių teisėjų kolegijos vienbalsiai priimtas sprendimas nebeturi teisinės galios, todėl reikia laukti Teismo Didžiosios kolegijos sprendimo šioje byloje.

Kaip Konvencijoje garantuojamos religijos laisvės požiūriu galima vertinti Šveicarijos referendumo dėl draudimo statyti minaretus rezultatus?

Pirmiausia, šis klausimas ateityje gali būti pateiktas mūsų Teismo vertinimui, todėl apsiribosiu tik keliomis bendromis pastabomis: pirma, Konvencijos 9 straipsnis, įtvirtindamas minties, sąžinės ir religijos laisvę, neįpareigoja valstybių imtis tam tikrų pozityvių veiksmų šiai laisvei garantuoti; tai reiškia, valstybės nėra įpareigotos statyti bažnyčių, įrengti kitų tam tikslui skirtų vietų ir pan. Tiek Nolan prieš Rusiją byloje (Nr. 2512/04, 2009 m. vasario 12 d. sprendimas, § 61), tiek Kokkinakis prieš Graikiją byloje (Nr. 14307/88, 1993 m. gegužės 25 d. sprendimas, § 31, 36) Teismas pabrėžė, kad valstybė privalo netrukdyti ir nesikišti į religijos laisvės įgyvendinimą, siekiant garantuoti religinį pliuralizmą. Antra, net pagal Konvencijos 9 str. 2 dalį, valstybė turi teisę apriboti naudojimąsi šio straipsnio 1 dalyje numatytomis teisėmis, jei tai daroma pagal įstatymą, jei tai proporcinga siekiama teisėtam tikslui viešo intereso apsaugai ir jei tokios priemonės yra būtinos demokratinėje visuomenėje (žr. bylą Vergos v. Greece, Nr. 65501/01, 2004 m. birželio 24 d. sprendimas, § 26, 38-43, kur teritorijos planavimo sumetimais, ginant viešąjį interesą, buvo atsisakyta išduoti leidimą statyti maldos namus). Todėl viskas šiuo atveju priklauso nuo valstybės, kaip, kokiais argumentais remiantis ji tokį apribojimą pateisins.

2010 m. kovo 4 d. Teisme vyko viešas posėdis byloje Neftyanaya kompaniya YUKOS prieš Rusiją (Nr. 14902/04). Pirmą kartą viešojoje erdvėje ši byla skamba ne kaip žmogaus teisių gynimas (šiuo atveju teisė į teisingą teismą), o kaip bendrovės bankrotas ir milžiniškų nuostolių atlyginimo siekimas. Čia, matyt, yra ir tam tikra komunikavimo klaida, nes Lietuvoje ši byla skamba kaip Jukos nuostolių atlyginimo byla. Bent jau taip akcentuojama.

Jei bylą nagrinėja Europos Žmogaus Teisių Teismas, vadinasi, ši byla apima žmogaus teisių galimų pažeidimų pagal Konvenciją ir jos Protokolus atvejus. Pabrėžiu, kad 2009 m. sausio 29 dieną Teismas paskelbė pareiškimo dalį dėl Konvencijos 6 straipsnio (teisės į teismą) tariamo pažeidimo dėl įvairių trūkumų mokesčių už 2000 metus nustatymo procedūroje priimtinu, taip pat paskelbė priimtina pareiškimo dalį pagal Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnį (nuosavybės teisių apsauga), imant atskirai arba kartu su Konvencijos 1, 13, 14 ir 18 straipsniais, dėl mokesčių nustatymo procedūros už 2000-2003 metus ir vėlesnio jos įgyvendinimo, įskaitant OAO Yuganskneftegaz pardavimą. Teismas taip pat paskelbė priimtinais skundus pagal Konvencijos 7 straipsnį dėl to, kad 2000-2003 m. mokesčių nustatymo procedūra pareiškėjo atžvilgiu neturėjo tinkamo teisinio pagrindo, buvo savavališka ir sąlygojo dvigubą nubaudimą. Taigi gali būti daroma išvada, kad Teismas nagrinėja būtent Konvencijoje ir jos Protokoluose garantuojamų žmogaus teisių (teisės į teismą, nuosavybės teisių apsaugos ir kt.) tariamus pažeidimus. Drįsčiau teigti, kad šioje byloje svarbiausias klausimas yra susijęs su nuosavybės teisių garantijomis; pabrėžtina, kad pagal Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnį nuosavybės teisių apsauga nėra absoliuti; valstybė turi teisę kištis į nuosavybės teisių naudojimą bei jį reglamentuoti, svarbu, kad tai būtų daroma pagal įstatymą, būtų proporcinga siekiamam teisėtam tikslui viešo intereso apsaugos tikslais ir teisingai atlyginama už paimtą nuosavybę (žr. bylą Former King of Greece and Others v. Greece, Nr. 25701/94, 2000 m. lapkričio 23 d. sprendimas, § 79, 87, 89, 99). Taigi koks bus Teismo sprendimas, kalbėti ar spėlioti dar per anksti.

Kaip vertintumėte nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymo naujausią redakciją, kurioje visgi įtvirtinama mūsų Konstitucijos nuostata dėl šeimos – kaip vyro ir moters sąjungos. Lietuvoje politikai, kurie yra entuziastingi šio įstatymo šalininkai, argumentuoja tuo, kad Lietuva turi konservatyviai traktuoti tam tikras žmogaus teises, pasisakyti už santuoką tik kaip vyro ir moters sąjungą.

Šis klausimas jau buvo aptariamas Europos Tarybos rėmuose, Lietuva buvo paraginta pervarstyti šio įstatymo nuostatas. Nuo 2010 m. kovo 1 d. įsigaliojusios redakcijos 4 str. 1 d. 16 punktas prie neigiamo pobūdžio informacijos priskiria informaciją, kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata.

Vertinant šias nuostatas, reikėtų pabrėžti, kad ir Europos žmogaus teisių konvencijos 12 straipsnis taip pat numato tradicinės santuokos sudarymo galimybę tarp pilnamečių vyro ir moters. Santuokos sudarymas reguliuojamas pagal valstybės įstatymus (žr. bylą Rees v. the United Kingdom, Nr. 9532/81, 1986 m. spalio 17 d. sprendimas, § 49-50). Tai reiškia, kad valstybė turi vadinamąją vertinimo laisvę (margin of appreciation) ir pati sprendžia, kaip reguliuoti santuokos sudarymo klausimus, ar pripažinti tos pačios lyties asmenų santuokas, ar ne. Valstybė negali būti įpareigota to padaryti. Kita vertus, manyčiau, kad minėtos Įstatymo nuostatos galėtų būti vertinamos kaip neprasilenkiančios su Konvencijos principais, nes net gi tam tikroje valstybėje pripažinus tos pačios lyties asmenų santuokos galimybę ar pripažįstant tokius santykius, nebūtina tokių santykių propaguoti ir juos skatinti rengiant radijo ar rodant televizijos laidas ir pan. Tai tiesiog turėtų, mano nuomone, likti tokių asmenų privataus gyvenimo sfera, jų pasirinkimo teisė, kurią gina Konvencijos 8 straipsnis. Aišku, gali kilti klausimas dėl tokių netradicinės orientacijos asmenų diskriminacijos Konvencijos 14 straipsnio prasme. Tačiau Konvencijos 14 straipsnis nėra savarankiškas straipsnis, jis taikomas kitos Konvencijos teisės kontekste (žr. bylą E.B. v. France, Nr. 43546/02, 2008 m. sausio 22 d. sprendimas, § 91-93), o kaip minėjau, Konvencijos 12 straipsnis gina tik tradicinę vyro ir moters santuoką, todėl pažeidimo negalima būtų argumentuoti, remiantis šiais dviem straipsniais. Dar daugiau, vargu, ar galima taip plačiai aiškinti Konvencijos 10 straipsnį (informacijos laisvė, įskaitant teisę gauti ir skleisti informaciją), kaip uždedantį teisinę pareigą valstybei užtikrinti informacijos apie netradicinės orientacijos asmenų santuokas ar jų santykius skleidimą televizijos, radijo kanalais ir kitomis masinės informacijos priemonėmis, būtinybę.

Kiek valstybė turėtų leisti tokios informacijos platinimą, atsakymas turėtų būti grindžiamas Konvencijos 10 straipsnio 2 dalimi, kuri numato taip pat ir atsakomybę tokios informacijos skleidėjams bei leidžia riboti informacijos skleidimą viešųjų interesų, moralės, kitų asmenų teisių ir pan. apsaugos tikslais (žr. Handyside v. the United Kingdom bylą, Nr. 5493/72, 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimas, § 47-50, 59, kur Teismas nenustatė Konvencijos 10 straipsnio pažeidimo, pabrėžęs, kad knygos lytinio auklėjimo klausimais konfiskavimas ir sunaikinimas buvo būtinas ir proporcingas moralės visuomenėje apsaugai). Aptariamo klausimo kontekste labai svarbi ir Müller and Others v. Switzerland byla (Nr. 10737/84, 1988 m. gegužės 24 d. sprendimas), kur Teismas taip pat nenustatė Konvencijos 10 straipsnio pažeidimo, pabrėžęs, kad piešinių, kuriuose itin brutaliai vaizduojamas homoseksualumas ir zoofilija, konfiskavimas bei dailininko nubaudimas yra pateisinamas visuomenės moralės apsaugos tikslais, nes tokio pobūdžio itin brutalūs kūriniai buvo viešai demonstruojami parodoje, nenustatant lankytojų amžiaus limito bei neinformuojant apie parodos turinį. Taigi gali būti daroma išvada, kad valstybės turi teisę riboti informacijos pagal 10 straipsnį skleidimą, kai tai būtina visuomenės bei jos moralės apsaugos interesais, svarbu tokį interesą ir priemonių proporcingumą tinkamai pagrįsti.
Aptariamas Įstatymas numato ir pozityvias nuostatas – tai informacijos, kuria skatinamas žmogaus orumą žeminantis elgesys, ribojimą, taip pat kuria iš žmogaus ar žmonių grupės tyčiojamasi arba žmogus ar žmonių grupė niekinami dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, neįgalumo, taip pat ir dėl seksualinės orientacijos, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar kitais pagrindais, ribojimą, kurios, mano nuomone, sudaro tam tikrą visų asmenų grupių interesų apsaugos balansą. Aišku, daug priklausys ir nuo šių Įstatymo nuostatų įgyvendinimo praktikoje, kur susidarančios situacijos gali būti įvairialypės.