Scanpix

Praėjusią savaitę iš Strasbūre dirbančio Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) pasiekė nemaloni žinia – nuspręsta, kad Lietuva su okupacija kovojusių partizanų naikinimą nepagrįstai pripažino genocidu, o buvęs sovietų NKGB karininkas Vytautas Vasiliauskas Lietuvoje nuteistas pasiremiant teisinėmis nuostatomis, kurios 1953-iaisiais negaliojo nei vidaus, nei tarptautinėje teisėje. Todėl taip buvo pažeista Europos žmogaus teisių konvencija.

Dovaidas PABIRŽIS

„Tai tikrai labai sudėtinga ir nemaloni diskusija. Nemalonu, kad formalumai nuvertina kančios lygį, bet tarptautinė teisė turi savo formalias taisykles, prie kurių reikia prisitaikyti“, – sako Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir ES teisės instituto profesorius Justinas Žilinskas.

Ką galima laikyti genocidu?

Buvęs sovietų enkavedistas nuteistas už tai, kad 1953-iųjų kovą, veikdamas su Šakių rajono MGB skyriaus vadais, Jankūnų kaime esančioje sodyboje dalyvavo suimant Lietuvos partizaną Joną Būrininką, kuris vėliau buvo nuteistas 25 metams laisvės atėmimo ir išsiųstas į lagerį.

Šių metų vasarį Aukščiausiasis Teismas (AT) priėmė galutinį ir neskundžiamą nutarimą, kad V.Vasiliauskas yra kaltas dėl genocido, ir nuteisė jį ketveriems metams laisvės atėmimo, dėl senyvo amžiaus ir ligos nuo bausmės jį atleidžiant.

AT galutinį sprendimą priėmė po pernai pateikto Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimo dėl genocido sąvokos. Į KT 2011-aisiais kreipėsi 34 Seimo nariai, suabejoję, ar genocido sąvokos praplėtimas socialinių ir politinių grupių terminu atitinka tarptautinę teisę.

KT išaiškino, kad sovietų trėmimus ir represijas, vykstant partizaniniam karui, Lietuvos teismai gali prilyginti genocidui, įrodžius, kad šiais nusikaltimais buvo siekiama sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį. KT pabrėžė, kad sovietų represijos prieš Lietuvos gyventojus nebuvo atsitiktinės ir chaotiškos, jomis siekta sunaikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą, buvusią Lietuvos valstybės socialinę ir politinę struktūrą.

Kaip aiškino KT teisėjas Dainius Žalimas, teismai turi įvertinti, ar partizanų naikinimas kėlė grėsmę visiškai ar iš dalies sunaikinti lietuvių tautą: „Teismai turi įvertinti, ar jų bylose Lietuvos partizanai nesudarė tokios reikšmingos nacionalinės lietuvių tautos grupės, kad jų veiksmai galėtų būti laikomi genocidu ta prasme, kad tai reikšmingos grupės dalies sunaikinimas.“

Pasak D.Žalimo, daugiau kaip 20 valstybių baudžia už politinės grupės naikinimą taip, kaip ir už genocidą, todėl, įvertindamas ir istorines aplinkybes, KT manė, kad Lietuva taip pat turėjo tokią teisę.

Taigi KT iš esmės nurodė, kad jei konkreti politinė grupė, pavyzdžiui, rezistencijos kovų dalyviai, priešinęsi Lietuvos gyventojų trėmimui, yra svarbi tautos išlikimui, tuomet tos grupės naikinimą galima laikyti visos tautinės grupės genocidu. Bet ir šis aiškinimas, pasak teisininko J.Žilinsko, turi rimtų problemų, nes vis tiek reikia įrodyti tautinės grupės naikinimo faktą, o tai, kaip rodo EŽTT sprendimas, padaryti sudėtinga.

Lenkijos teisininką Rafalį Lemkiną žodį „genocidas“ 1944-aisiais pirmą kartą pavartoti paskatino du siaubingi nusikaltimai, neturintys atskiro pavadinimo: tai, ką Adolfo Hitlerio naciai padarė žydams, ir tai, ką Osmanų imperija padarė armėnams. Šiandien genocido sąvoka pasitelkiama apibūdinant ir įvairius kitus žiaurius nusikaltimus, taip siekiant atkreipti didesnį pasaulio bendruomenės dėmesį.

Istoriniai ir atminties karai šiandien pasaulyje yra ne mažiau nuožmūs nei realieji. Šių metų balandį, nenorėdamas pabloginti santykių su Turkija, JAV prezidentas Barackas Obama nepavartojo žodžio „genocidas“, apibūdindamas Osmanų Turkijos įvykdytas masines armėnų žudynes. Tačiau jos NATO sąjungininkėje Prancūzijoje už armėnų genocido neigimą jau keletą metų yra numatyta baudžiamoji atsakomybė.

Nesuskaičiuojamą daugybę iečių sulaužė ir bosniai bei serbai, vieni kovodami, o kiti priešindamiesi, kad genocidu būtų pripažintos serbų įvykdytos bosnių žudynės 1995-aisiais Srebrenicoje. Tai nepalengvino kančių 10 tūkst. ten nužudytų aukų artimiesiems.

J.Žilinskas sako, jog genocido sąvokos, kuri yra suprantama kaip pats didžiausias nusikaltimas, preziumuojantis pačią di­džiausią atsakomybę, svoris lemia, kad kai tik norima užaštrinti vieną ar kitą nusikaltimą, visada pasirenkama ši sąvoka. Todėl tai iš esmės labai politizuotas klausimas, o genocido sąvokos vartojimas dažnai yra kur kas platesnis, nei nurodo tarptautinė teisė.

Nuėjo lengviausiu keliu

Plačiau nei įprasta tarptautinėje teisėje genocido sąvoka vartojama ir Lietuvoje. J.Žilinsko nuomone, vos prasidėjus byloms prieš asmenis, kurie pokariu vykdė represijas prieš Lietuvos gyventojus, paaiškėjo, kad įrodyti, jog Sovietų Sąjunga naikino lietuvius kaip tautinę grupę, yra gana sudėtinga, nes pagrindinis dėmesys tada buvo kreipiamas į „klasinį elementą“ ir tai, kas jam yra priskirtina ir kas ne.

Matydami šią problemą, įstatymų leidėjai nuėjo lengviausiu keliu – į tradicinę genocido sąvoką, apibrėžiamą kaip veiksmai, kuriais ketinama visiškai ar dalinai išnaikinti tautinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, įtraukė ir socialinę bei politinę grupę.

Problema ta, kad pastarąjį kartą taip genocido sąvoka buvo išplėsta 1946-aisiais Jungtinių Tautų (JT) Generalinės Asamblėjos priimtoje rezoliucijoje, kuri buvo tarsi įvadas, rengiant 1948 m. Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį. Tačiau šioje konvencijoje politinė grupė nebuvo išskirta – tam priešinosi daugelis valstybių, o ypač įnirtingai – Sovietų Sąjunga. Tokia nuostata tarptautinėje teisėje išliko iki šiol.

„Politinės ir socialinės grupės įtraukimas į genocido sąvoką labai palengvino Lietuvos teismų darbą, nes bet kokį faktą, kai buvo naikinami Lietuvos piliečiai, buvo galima iš esmės laikyti genocidu. Bet tai anksčiau ar vėliau turėjo sukelti problemų tarptautinėje teisėje, ir dabar galiausiai tai ir įvyko“, – aiškina J.Žilinskas.

Sprendimas buvo nulemtas iš anksto?

Lietuvai nepalankų sprendimą priėmęs Strasbūro teismas nurodė pasigedęs istorinių ir faktinių duomenų, kaip Lietuvos partizanai atstovavo lietuvių tautai. Teismas esą nebuvo įtikintas, kad V.Vasiliauskas, net su advokato pagalba, 1953-iaisiais būtų galėjęs numatyti, jog Lietuvos partizanų žudymas gali būti prilygintas lietuvių genocidui. Teismas nurodė, kad Lietuva V.Vasiliauskui turi sumokėti 10 tūkst. eurų turtinės žalos atlyginimo ir padengti bylinėjimosi išlaidas.

EŽTT Didžioji kolegija sprendimą priėmė vos vieno balso persvara, 9 balsais prieš 8. Pasipiktinimą Lietuvoje sukėlė ir faktas, kad kaip trečioji šalis EŽTT dalyvavo Rusija, pateikusi savo rašytines pastabas, kurios buvo įtrauktos į teismo sprendimą.

J.Žilinsko teigimu, nors šis pralaimėjimas yra nemalonus, tai galima traktuoti tik kaip pralaimėtą mūšį, o ne karą. Kadangi šis sprendimas priimtas vos vieno balso persvara, tai rodo, kad aiškaus konsensuso nėra ir jei atsirastų kita panaši byla, o tokios galimybės tikrai realios, sprendimų ratas ir diskusijos vėl galėtų tęstis, teismui būtų galima pateikti daugiau istorinės medžiagos.

Tačiau, teisininko teigimu, tai turėtų būti ir rimtas postūmis mūsų teismų sistemai nustoti kiekvienu įmanomu atveju implikuoti genocidą, tiriant nusikaltimus, kurie pagal tarptautinę teisę traktuojami kaip karo nusikaltimai ar nusikaltimai žmoniškumui. Pirmaisiais metais po nepriklausomybės atkūrimo genocidu buvo pripažįstami kone visi tokio pobūdžio nusikaltimai – trėmimai, žudynės, kova su partizanais. „Tai būtina išdėlioti į skirtingas lentynas. Manau, kad tai turėtų būti geras postūmis mūsų teisinei sistemai“,  – tvirtina J.Žilinskas.

Apie tai, kad šis Strasbūro teismo sprendimas netiesiogiai yra nulemtas Lietuvos teisėsaugos ir įstatymų leidėjų nekompetencijos, kalbėjo ir kiti politikai.

Pasak Vytauto Landsbergio, mūsų teismai taiko platesnį genocido apibrėžimą, nei numato Stalino laikais suformuluota JT koncepcija, todėl atsargumas būtų reikalavęs kaltinimuose pabrėžti ne tik genocidą, bet ir karo nusikaltimus.

Seimo konservatorius Arvydas Anušauskas pabrėžė, kad tiriant tokio pobūdžio nusikaltimus teisėtavarka nesugeba naudotis istorikų medžiaga, bylose trūksta faktinių įrodymų, todėl pasipiktinimą Strasbūro teismo sprendimu pirmiausia turėtume adresuoti sau.

Galiausiai juk niekas iš esmės neneigia fakto, kad enkavedistas padarė nusikaltimą, o ginčo esmė tėra kategorija, kuriai šis nusikaltimas yra priskirtas. Tačiau ar jis pateks į vieną, ar į kitą kategoriją, nuo to bendras Lietuvos istorijos vertinimas nepasikeis, kaip lengviau netaps ir nusikaltimų aukoms bei jų artimiesiems.

Nuvertėję žodžiai

Kaip 2008-aisiais rašė filosofas Leonidas Donskis, šiandien gyvename ne tik pinigų, bet ir sąvokų bei vertybių infliacijos laikotarpiu – visuomenėje nuvertėjo ne tik žmogaus duota priesaika, garbės žodis ar parašytas rekomendacinis laiškas, bet ir sąvokos, vartojamos unikaliai žmonijos patirčiai nusakyti. Tokia galima pavadinti ir genocido sąvoką, kurią aiškiai apibrėžia JT dokumentai ir tarptautinė teisė.

Pasak L.Donskio, nemenkinant sovietinio teroro ir komunizmo įvykdytų nusikaltimų Baltijos šalyse, būtina pripažinti, kad gyventojai čia turėjo galimybę pereiti į okupanto pusę, o genocidas yra naikinimas be jokios atrankos, kada niekas nei teoriškai, nei praktiškai negali išgelbėti žudomojo. „Būkime sąžiningi ir garbingai pripažinkime faktą, kad tikro genocido mes vis dėlto nepatyrėme“, – teigė L.Donskis.

Jungtinių tautų organizacija jau planuoja pasaulinės politikos struktūros darbotvarkę po 2015-ųjų. Prieš dvejus metus, 2012-aisiais pasaulinėje Jungtinių Tautų darnaus vystymosi konferencijoje RIO+20 šalys narės priėmė nutarimą pradėti Tvarių vystymosi tikslų(SDG‘s) nustatymo procesą.

Tam tikslui buvo sukurta atvira 30-narių darbo grupė (OWG) ir pradėta pasaulinė apklausa, kuri leistų išgirsti kiekvieno pasaulio piliečio balsą.
Apklausoje  www.myworld2015.org surinkti balsai padės nustatyti, kas svarbiausia žmonėms. Susumuoti rezultatai bus pateikti Jungtinių Tautų aukšto lygio konferencijos, vyksiančios 2015m., Brazilijoje, Generaliniam sekretoriui bei pasaulio lyderiams. Prioritetinės sritys bus įtrauktos į darbotvarkę.

Apklausą sudaro šešiolika sričių, iš kurių reikia pasirinkti šešias, tai kas svarbiausia kiekvienam ir,nurodžius savo šalį, amžių, išsilavinimą bei lytį, balsuoti.

Tarptautinė automobilių federacija (FIA), vienijanti viso pasaulio automobilininkų klubus bei asociacijas, taip pat ir Lietuvos automobilininkų sąjunga (LAS), vienijanti šalies automobilininkų klubus ir vairavimo mokyklas, nori atkreipti piliečių dėmesį į vieną iš reikalaujančių pastovaus dėmesio sričių ir paraginti į pasirenkamų prioritetinių sričių šešetuką įtraukti punktą „geresni keliai ir transportas“ (better road and transport).
Kiekvienais metais pasaulio keliuose žūva daugiau nei milijonas žmonių, dešimtys milijonų sužalojama. Avarijos keliuose – pasaulinio masto žmogaus sukurta problema, kurios galima būtų išvengti.  Iškelti tikslai – iki 2030m. avarijų aukų skaičių pasaulio keliuose sumažinti 50% (lyginant su 2010-aisiais). Pasiekti šiuos tikslus reikalingos visų eismo dalyvių pastangos. Vienas iš būdų – atkreipti pasaulio lyderių dėmesį į egzistuojančią problemą ir paskatinti ją įtraukti į Tūkstantmečio vystymosi tikslų po 2015-ųjų darbotvarkę.
Balsuoti galima internetinėje svetainėje www.myworld2015.org ir www.las.lt
JTO iniciatyva plačiau bus pristatyta Lietuvos automobilininkų sąjungos stende 5- C.17, kurį rasite tarptautinėje parodoje TRANSBALTICA 2014, vyksiančioje š.m. gegužės 8-10 d.d. Čia bus galima užpildyti ir popierinį balsavimo biuletenį.

Susisiekimo ministerija planuoja griežtinti atsakomybę vairuotojams už kelių eismo taisyklių (KET) pažeidimus. Mat, Lietuvos kelių policijos tarnybos duomenimis, per pirmąjį šių metų pusmetį dėl nedrausmingų vairuotojų kaltės šalyje įvyko 142 eismo įvykiai.

Per juos žuvo net 15 žmonių, o 187 eismo dalyviai buvo sužeisti. Pasak Susisiekimo ministerijos Saugaus eismo skyriaus vedėjo Vidmanto Pumpučio, didelį nerimą kelia ir tai, kad Lietuvoje šimtui eismo įvykių su nukentėjusiaisiais tenka apie 10–12 žuvusiųjų, o kitose ES šalyse – 4–5 žuvusieji.
V.Pumputis pripažįsta, kad net griežtos sankcijos naudos nedavė ir neduos, jei nėra užtikrinamas jų neišvengiamumas ir didžioji dalis paskirtų piniginių baudų nėra išieškoma. Jam pritaria ir Lietuvos kelių policijos tarnybos Veiklos organizavimo skyriaus viršininkas Jaunius Malinauskas, tvirtinantis, kad svarbiausia taikyti efektyvius baudų išieškojimo būdus: “Pavyzdžiui, kad ir skirti viešųjų darbų be asmens, pažeidusio įstatymą, sutikimo.“
Pasak V.Pumpučio, Susisiekimo ministerija nebesikoncentruoja ties finansinių nuobaudų didinimu ir planuoja sprendimus, kurie padėtų atgrasinti vairuotojus nuo ypač šiurkščių KET pažeidimų.
Šiuo metu susisiekimo ministro Rimanto Sinkevičiaus sudaryta darbo grupė kaip tik nagrinėja siūlymą gyvenvietėje už greičio viršijimą daugiau nei 30 km/h atimti vairuotojo pažymėjimą. Taip būtų siekiama pažaboti įžūlius pažeidėjus ir sumažinti eismo įvykių. „Ar galima toleruoti vairuotojus, kurie mieste ar gyvenvietėje važiuoja greičiau nei 80 km/h? Jeigu visuomenė tokio elgesio netoleruoja, tada turėtų būti numatyta sankcija už šį pažeidimą. Teisių atėmimas – ta sankcija, kuri vairuotojus priverčia rimčiau pagalvoti, ar verta šiurkščiai pažeidinėti KET reikalavimus“, – dėsto V.Pumputis.
Svarbu ir tai, kad šiais metais bus bandoma atkurti baudos balų sistemą, tai yra kiekvienam vairuotojui, turinčiam daugiau kaip dvejų metų vairavimo stažą, per metus surinkus 10 balų, o pradedančiam vairuotojui – 5 balus, be skiriamų baudų, būtų atimama teisė vairuoti transporto priemones.
Policijos departamento kelių tarnybos vyriausiojo specialisto Audriaus Valatkos teigimu, pernai teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta daugiau nei 12 tūkst. vairuotojų: „Teisės vairuoti dažniausiai netenkama už vairavimą išgėrus, pasišalinimą iš eismo įvykio vietos ar už nustatyto didžiausio greičio viršijimą daugiau nei 50 km/h.“

Lietuva pažeidė Europos žmogaus teisių konvenciją, uždrausdama Rolandui Paksui būti renkamam į parlamentą, ketvirtadienį paskelbė Strasbūre įsikūręs tarptautinis teismas.

“Pastovus ir neatšaukiamas buvusio prezidento diskvalifikavimas nuo parlamentinio posto, įvykęs po jo nušalinimo apkaltos tvarka, buvo neproporcingas”, – sakoma Europos žmogaus teisių teismo sprendime.

Kaip pažymi BNS, Strasbūro teismas atsisakė vertinti, ar R.Paksas gali būti renkamas prezidentu.

Strasbūro teismas Didžioji kolegija paskelbė, kad Lietuva pažeidė Europos Žmogaus Teisių Pirmojo protokolo 3 straipsnį dėl teisės į laisvus rinkimus.

Europos žmogaus teisių teismas sprendimą paskelbė praėjus daugiau nei šešeriems metams po apkaltos, kai R.Paksas buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento posto.

Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, Lietuvos parlamentas 2004 metais netrukus po R.Pakso apkaltos įstatyme įtvirtino, kad “Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą”.

Pagrindu pirmą kartą Europos istorijoje pašalinti prezidentą iš posto tapo 2004 metų kovo mėnesio Konstitucinio Teismo nutarimas, kad R.Paksas šiurkščiai pažeidė šalies Konstituciją, kai, be kita ko, suteikė Lietuvos Respublikos pilietybę verslininkui Jurijui Borisovui už šio duotą finansinę paramą ir leido verslininkui suprasti, kad dėl jo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą bei klausosi jo pokalbių.

Konstitucinis Teismas taip pat paskelbė, kad už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą iš pareigų pašalintas asmuo negali dar kartą prisiekti Tautai – taip R.Paksui buvo užkirstas kelias kandidatuoti į prezidentus ir į Seimą, būti ministru, premjeru. Pagal šį išaiškinimą atitinkamai buvo pakeisti ir valstybės įstatymai.

Lietuvos vyriausybės atstovė Strasbūro teisme Elvyra Baltutytė sako, kad teismas ketina koncentruotis į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo nuostatą, kuria valstybės “įsipareigoja priimtinais terminais organizuoti laisvus rinkimus, slaptai balsuojant, kad būtų sudarytos tokios sąlygos, kurios garantuotų žmonių laisvę renkant įstatymų leidžiamąją valdžią”.

Pats R.Paksas sakė, kad siekia atgauti teisę būti išrinktam ne tik į parlamentą, bet ir į prezidentus – jis argumentavo tuo, kad asmuo, galintis tapti parlamentaru, teoriškai gali būti išrinktas Seimo pirmininku ir tam tikrais atvejais pavaduoti prezidentą.

R.Paksas iš prezidento pareigų apkaltos būdu atstatydintas 2004 metų balandį.

Šiandien BNS pranešė , kad dėl Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) sprendimo per apkaltą pašalintas prezidentas Rolandas Paksas automatiškai neatgavo teisės būti renkamas į Seimą, ketvirtadienį sakė Lietuvos Vyriausybės atstovė Strasbūro teisme Elvyra Baltutytė.

Teisininkė BNS sakė, kad po tarptautinio teismo sprendimo Lietuvai gali tekti keisti teisės aktus, tarp jų ir Konstituciją.

“Tiesioginių pasekmių tas sprendimas šiandien pareiškėjui nesukelia, kad jis iš karto galės būti renkamas į parlamentą”, – sakė E.Baltutytė.

“Mano manymu čia yra net susiję su Konstitucijos keitimu, bet čia reikės dar svarstyti įsigilinus į motyvus (…) Iš tikrųjų tai yra konstitucinis ribojimas”, – teigė Vyriausybės atstovė.

Pasak jos, EŽTT konstatavo tik tiek, kad apribojimas R.Paksui dalyvauti Seimo rinkimuose yra neproporcingas, tačiau politiko nereabilitavo.

“EŽTT nei kokiu nors būdu reabilitavo apkaltos būdu pašalinto mūsų buvusio prezidento, nei įvertino patį apkaltos procesą. Tuo labiau ir atmetė jos skundą dėl teisės apribojimo būti išrinktu prezidentu. Teismas svarstė tik proporcingumą būti išrinktu į parlamentą, į Seimą”, – sakė V.Baltutytė.

Strasbūro teismas ketvirtadienį paskelbė, kad Lietuva pažeidė Europos žmogaus teisių konvenciją, uždrausdama Rolandui Paksui būti renkamam į parlamentą. Europos žmogaus teisių teismas pareiškė, kad įstatyme įtvirtintas “nuolatinis” ir “neatšaukiamas” draudimas yra neproporcingas.

„Veidas“ primena, ką šį pavasarį rašė Algimantas Šindeikis iš Strasbūro:

„Rolando Pakso gynėjai tvirtina, kad R.Paksą Lietuvos politiniame gyvenime nori matyti Lietuvos rinkėjai ir jis tokią teisę turi, o Vyriausybės atstovai įrodinėja, kad jauną Lietuvos demokratiją būtina apsaugoti nuo šiurkščiai Konstituciją pažeidusių ir priesaiką sulaužiusių asmenų.

Nors pavasarį Strasbūro Žmogaus Teisių Teismas surengė viešą posėdį dėl R.Pakso bylos prieš Lietuvą, tačiau vis dar neaišku, ar ši byla bus čia nagrinėjama. Mat Teismas pirmiausia turi atsakyti, ar jis imsis šios bylos, taip pat turi nuspręsti, ar Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau Konvencija) saugo nušalintojo prezidento R.Pakso rinkimų teisę į politinius ar valstybės tarnybos postus, kuriuose reikia prisiekti. Kaip žinome, Lietuvos Konstitucinis Teismas (KT) nusprendė, kad šiurkščiai Konstituciją pažeidęs ir duotą priesaiką sulaužęs R.Paksas iki gyvenimo pabaigos nebegali kandidatuoti į jokį postą, kuriam užimti būtina priesaika.

Įdomu tai, kad tiek nušalintojo prezidento R.Pakso, tiek Vyriausybės pusėje pirmą kartą dalyvauja gynėjai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio valstybių. Štai R.Paksui atstovauja Zalcburge praktikuojantis advokatas dr. E.Salpius, o Lietuvai – teisės profesorius iš Norvegijos E.Smithas. Tokia praktika nauja tik Lietuvos byloms. Kitos prie Konvencijos prisijungusios valstybės gana dažnai gynybai pasitelkia geriausius užsienio valstybių teisininkus. Mat ginčai dažnai būna principiniai ir galintys priversti vieną ar kitą šalį keisti savo politinę poziciją ar net ištisus žmogaus teisių įstatymus. Su tuo šalims dažnai sunku susitaikyti politiškai, nes tai griauna senąją žmogaus teisių supratimo koncepciją ir kuria naują. Todėl į teisinę gynybą žiūrima rimtai.

R.Pakso nušalinimo istorija – be pabaigos

Kaip žinome, R.Pakso istorija baigėsi apkaltos procesu. KT nustatė tris šiurkščius Konstitucijos pažeidimo ir priesaikos sulaužymo faktus. Pirma, R.Paksas suteikė Lietuvos pilietybę savo finansiniam rėmėjui Jurijui Borisovui kaip atlygį už pagalbą prezidento rinkimų kampanijoje. Antra, jis atskleidė valstybės paslaptį tam pačiam J.Borisovui, kad jo pokalbių klausosi Lietuvos specialiosios tarnybos. Ir trečia – R.Paksas darė spaudimą privačios bendrovės vadovams bei akcininkams priimti R.Paksui ir jo aplinkai palankius akcijų perleidimo sprendimus. Dėl visų šių pažeidimų R.Paksas pripažintas šiurkščiai pažeidusiu Konstituciją ir sulaužiusiu priesaiką, nes buvo prisiekęs būti visiems teisingas, tačiau tokį savo įsipareigojimą sulaužė. Galutinį sprendimą dėl R.Pakso nušalinimo priėmė Seimas.

Taip R.Paksas neteko prezidento posto. Nepaisydamas to, vėl panoro dalyvauti paskelbtuose išankstiniuose prezidento rinkimuose 2004 m. Bet Seimas pakeitė Rinkimų įstatymą ir nušalintam prezidentui R.Paksui neleido penkerius metus balotiruotis prezidento rinkimuose. Vėliau Seimas kreipėsi į KT, kuris išaiškino, kad asmuo, dėl šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo ir priesaikos sulaužymo nušalintas apkaltos tvarka, apskritai niekada nebegali dalyvauti rinkimuose į postą, kuriame reikia prisiekti. Pagrindinis KT argumentas buvo toks, kad visuomenė nebegali pasitikėti asmeniu, kartą pažeidusiu Konstituciją.

R.Pakso gynybos argumentai

Nušalintajam prezidentui atstovauja pats R.Paksas, kuris asmeniškai dalyvavo viešame bylos posėdyje Strasbūre. Posėdyje ginamąją kalbą pasakęs advokatas dr. E.Salpius pabrėžė, kad Lietuvoje galėjo būti pažeista R.Pakso teisė į teisingą teismą. Teisme buvo plačiai pristatyta istorija, kad jau prasidėjus apkaltos procesui vienoje Vilniaus kavinėje buvo pastebėti kartu pietaujantys tuometinis KT primininkas Egidijus Kūris bei tuometinis Seimo pirmininko pavaduotojas Gintaras Steponavičius. Pasak advokato E.Salpiaus, E.Kūris turėjo nusišalinti nuo apkaltos proceso, bet to nepadarė. Be to, priminta, kad E.Kūris yra iš labai gerbiamos teisininkų šeimos, jo tėvas daug metų buvo Strasbūro Žmogaus Teisių Teismo pirmininkas ir turėtų žinoti, kad taip proceso metu elgtis nedera.

R.Pakso gynėjų nuomone, draudimas iki gyvenimo pabaigos kandidatuoti į postus, kuriuose reikia prisiekti, yra labai griežta bausmė. Priminta, kad R.Paksas du kartus yra buvęs Vilniaus miesto meru, du kartus – šalies premjeru, buvo laimėjęs prezidento rinkimus prieš kadenciją baigusį Valdą Adamkų, taip pat yra vienos didžiausių Lietuvos politinių partijų lyderis, demokratiškai išrinktas į Europos Parlamentą. Advokatų vertinimu, tai rodo, kad Lietuvos gyventojai nori matyti R.Paksą Lietuvos politiniame gyvenime, bet Lietuvos KT ir Seimas savo sprendimais atėmė iš Lietuvos rinkėjų galimybę vėl išrinkti R.Paksą.

E.Salpius įsitikinęs, kad R.Pakso teisę balotiruotis rinkimuose saugo Konvencija. Tik nežinia, ar toks argumentas Strasbūro Teismui pasirodys labai svarbus, juk savo postuose daug rinkėjų norėjo matyti tiek Hitlerį, tiek Staliną, tiek kitus diktatorius ar korumpuotus valstybių vadovus. Bet tokia dalies rinkėjų valia turi mažai ką bendro su demokratija.

Vyriausybės argumentai

Lietuvai šioje byloje atstovauja net keturi atstovai. Tai Vyriausybės atstovė Elvyra Baltutytė, Karolina Bubnytė-Montvydienė, dr. Dainius Žalimas ir profesorius iš Norvegijos E.Smithas. Lietuvos gynėjai šį procesą traktuoja kaip tolesnę R.Pakso politinę veiklą. Jie pabrėžia, jog R.Pakso elgesys užėmus prezidento postą parodė, kad jis yra nelojalus valstybės institucijoms, taip pat nelojalus ir demokratijai.

Šios pusės vertinimu, R.Paksui suteikus teisę balotiruotis į postus, jis akivaizdžiai siektų politinio revanšo ir kerštautų asmenims, kurie dalyvavo jo nušalinimo procedūroje. Profesoriaus E.Smitho nuomone, jauna Lietuvos demokratija turi gintis nuo tokių demokratijos pažeidimų, o pilietybės suteikimas didžiausiam R.Pakso rėmėjui – Rusijos piliečiui, kuris jau vieną kartą buvo atsisakęs Lietuvos pilietybės, apnuogino sudėtingas Lietuvos ir Rusijos santykių problemas ir yra ypač jautrus klausimas Lietuvos demokratijos stiprinimo požiūriu. Esą vieno ar kito asmens išrinkimas į politinį postą dar nereiškia demokratijos garantijos. Svarbu, kaip tas asmuo elgiasi ir kokius priima sprendimus. Būtent tai lemia demokratijos kokybę.

Kodėl dalies rinkėjų meilė R.Paksui akla

Kyla klausimas, kodėl po apkaltos proceso R.Paksas vis dėlto tebėra įtakinga figūra Lietuvos politiniame gyvenime. Regis, tam yra bent kelios priežastys. Apkaltos proceso pagrindai (pilietybės J.Borisovui suteikimas, valstybės paslapties atskleidimas ir siekimas privačių interesų versle pasinaudojant prezidento institucija) nebuvo įrodyti bendruosiuose Lietuvos teismuose.

Dėl vieno kaltinimo procesas buvo nutrauktas prokuratūrai nesurinkus pakankamai įrodymų. Tai nemažai visuomenės daliai kelia pagrįstų abejonių dėl apkaltos pagrindų. Ši visuomenės dalis yra linkusi manyti, kad Lietuvos politinis elitas į savo gretas tiesiog nenorėjo įsileisti šio, neva paprastų rinkėjų interesus gynusio politiko ir jį nušalino. Tokias rinkėjų abejones stiprina ir Valstybės saugumo departamento veikloje išaiškėję faktai dėl galimai neskaidrios ir tam tikroms interesų grupėms tarnavusios grupuotės egzistavimo.

Aišku viena, kad R.Pakso politinė niša yra Lietuvos politika apskritai netikintys ar ja nusivylę asmenys. Jo sąjungininkai – asmenys, kurie nori greitai patekti į aukštus valstybės postus, pasinaudodami R.Paksu kaip Trojos arkliu. Yra manančiųjų, kad R.Pakso apkalta atskleidė ne tik šio politiko ir jo aplinkos veiklos metodus, kad Lietuvos politika visa yra panašaus purvinumo ir R.Paksas niekuo nesiskiria nuo kitų politikų.

Vis dėlto R.Pakso apkaltos istorija sukūrė precedentą, kaip nešvariai veikiančius politikus pašalinti iš jos ir leisti jų vietą užimti kitiems. Norisi tikėti, kad kiti bus tokie, kurie sugebėjo tinkamai pasimokyti iš R.Pakso apkaltos, kaip politikams dera ir kaip nedera elgtis.“

Strasbūre įsikūręs Europos žmogaus teisių teismas antradienį turėtų skelbti sprendimą byloje, kurioje netradicinės religijos išpažinėja apkaltino Lietuvą pažeidus jos teises.

Vilnietė Ilona Gineitienė tvirtina, kad prieš šešerius metus Lietuvos teismai nustatė jos dukrų gyvenamąją vietą su tėvu esą dėl to, kad ji buvo Ošo judėjimo “Ojas” meditacijos centro narė.

Moteris siekė įrodyti, kad buvo pažeistos Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatos, draudžiančios diskriminaciją, garantuojančios minties, sąžinės ir religijos laisvę.

I.Gineitienė taip pat siekia, kad būtų pripažinta, jog Lietuva neužtikrino pagarbos asmeniniam ir šeimos gyvenimui.

FRANCE/

Algimantas Šindeikis

Specialiai “Veidui” iš Strasbūro

Rolando Pakso gynėjai tvirtina, kad R.Paksą Lietuvos politiniame gyvenime nori matyti Lietuvos rinkėjai ir jis tokią teisę turi, o Vyriausybės atstovai įrodinėja, kad jauną Lietuvos demokratiją būtina apsaugoti nuo šiurkščiai Konstituciją pažeidusių ir priesaiką sulaužiusių asmenų. Kokią poziciją užims Strasbūro Žmogaus Teisių Teismas, paaiškės dar negreitai.

Nors praėjusią savaitę Strasbūro Žmogaus Teisių Teismas surengė viešą posėdį dėl R.Pakso bylos prieš Lietuvą, tačiau vis dar neaišku, ar ši byla bus čia nagrinėjama. Mat Teismas pirmiausia turi atsakyti, ar jis imsis šios bylos, taip pat turi nuspręsti, ar Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau Konvencija) saugo nušalintojo prezidento R.Pakso rinkimų teisę į politinius ar valstybės tarnybos postus, kuriuose reikia prisiekti. Kaip žinome, Lietuvos Konstitucinis Teismas (KT) nusprendė, kad šiurkščiai Konstituciją pažeidęs ir duotą priesaiką sulaužęs R.Paksas iki gyvenimo pabaigos nebegali kandidatuoti į jokį postą, kuriam užimti būtina priesaika.

Įdomu tai, kad tiek nušalintojo prezidento R.Pakso, tiek Vyriausybės pusėje pirmą kartą dalyvauja gynėjai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio valstybių. Štai R.Paksui atstovauja Zalcburge praktikuojantis advokatas dr. E.Salpius, o Lietuvai – teisės profesorius iš Norvegijos E.Smithas. Tokia praktika nauja tik Lietuvos byloms. Kitos prie Konvencijos prisijungusios valstybės gana dažnai gynybai pasitelkia geriausius užsienio valstybių teisininkus. Mat ginčai dažnai būna principiniai ir galintys priversti vieną ar kitą šalį keisti savo politinę poziciją ar net ištisus žmogaus teisių įstatymus. Su tuo šalims dažnai sunku susitaikyti politiškai, nes tai griauna senąją žmogaus teisių supratimo koncepciją ir kuria naują. Todėl į teisinę gynybą žiūrima rimtai.

R.Pakso nušalinimo istorija – be pabaigos

Kaip žinome, R.Pakso istorija baigėsi apkaltos procesu. KT nustatė tris šiurkščius Konstitucijos pažeidimo ir priesaikos sulaužymo faktus. Pirma, R.Paksas suteikė Lietuvos pilietybę savo finansiniam rėmėjui Jurijui Borisovui kaip atlygį už pagalbą prezidento rinkimų kampanijoje. Antra, jis atskleidė valstybės paslaptį tam pačiam J.Borisovui, kad jo pokalbių klausosi Lietuvos specialiosios tarnybos. Ir trečia – R.Paksas darė spaudimą privačios bendrovės vadovams bei akcininkams priimti R.Paksui ir jo aplinkai palankius akcijų perleidimo sprendimus. Dėl visų šių pažeidimų R.Paksas pripažintas šiurkščiai pažeidusiu Konstituciją ir sulaužiusiu priesaiką, nes buvo prisiekęs būti visiems teisingas, tačiau tokį savo įsipareigojimą sulaužė. Galutinį sprendimą dėl R.Pakso nušalinimo priėmė Seimas.

Taip R.Paksas neteko prezidento posto. Nepaisydamas to, vėl panoro dalyvauti paskelbtuose išankstiniuose prezidento rinkimuose 2004 m. Bet Seimas pakeitė Rinkimų įstatymą ir nušalintam prezidentui R.Paksui neleido penkerius metus balotiruotis prezidento rinkimuose. Vėliau Seimas kreipėsi į KT, kuris išaiškino, kad asmuo, dėl šiurkštaus Konstitutucijos pažeidimo ir priesaikos sulaužymo nušalintas apkaltos tvarka, apskritai niekada nebegali dalyvauti rinkimuose į postą, kuriame reikia prisiekti. Pagrindinis KT argumentas buvo toks, kad visuomenė nebegali pasitikėti asmeniu, kartą pažeidusiu Konstituciją.

R.Pakso gynybos argumentai

Nušalintajam prezidentui atstovauja pats R.Paksas, kuris asmeniškai dalyvavo viešame bylos posėdyje Strasbūre. Posėdyje ginamąją kalbą pasakęs advokatas dr. E.Salpius pabrėžė, kad Lietuvoje galėjo būti pažeista R.Pakso teisė į teisingą teismą. Teisme buvo plačiai pristatyta istorija, kad jau prasidėjus apkaltos procesui vienoje Vilniaus kavinėje buvo pastebėti kartu pietaujantys tuometinis KT primininkas Egidijus Kūris bei tuometinis Seimo pirmininko pavaduotojas Gintaras Steponavičius. Pasak advokato E.Salpiaus, E.Kūris turėjo nusišalinti nuo apkaltos proceso, bet to nepadarė. Be to, priminta, kad E.Kūris yra iš labai gerbiamos teisininkų šeimos, jo tėvas daug metų buvo Strasbūro Žmogaus Teisių Teismo pirmininkas ir turėtų žinoti, kad taip proceso metu elgtis nedera.

R.Pakso gynėjų nuomone, draudimas iki gyvenimo pabaigos kandidatuoti į postus, kuriuose reikia prisiekti, yra labai griežta bausmė. Priminta, kad R.Paksas du kartus yra buvęs Vilniaus miesto meru, du kartus – šalies premjeru, buvo laimėjęs prezidento rinkimus prieš kadenciją baigusį Valdą Adamkų, taip pat yra vienos didžiausių Lietuvos politinių partijų lyderis, demokratiškai išrinktas į Europos Parlamentą. Advokatų vertinimu, tai rodo, kad Lietuvos gyventojai nori matyti R.Paksą Lietuvos politiniame gyvenime, bet Lietuvos KT ir Seimas savo sprendimais atėmė iš Lietuvos rinkėjų galimybę vėl išrinkti R.Paksą.

E.Salpius įsitikinęs, kad R.Pakso teisę balotiruotis rinkimuose saugo Konvencija. Tik nežinia, ar toks argumentas Strasbūro Teismui pasirodys labai svarbus, juk savo postuose daug rinkėjų norėjo matyti tiek Hitlerį, tiek Staliną, tiek kitus diktatorius ar korumpuotus valstybių vadovus. Bet tokia dalies rinkėjų valia turi mažai ką bendro su demokratija.

Vyriausybės argumentai

Lietuvai šioje byloje atstovauja net keturi atstovai. Tai Vyriausybės atstovė Elvyra Baltutytė, Karolina Bubnytė-Montvydienė, dr. Dainius Žalimas ir profesorius iš Norvegijos E.Smithas. Lietuvos gynėjai šį procesą traktuoja kaip tolesnę R.Pakso politinę veiklą. Jie pabrėžia, jog R.Pakso elgesys užėmus prezidento postą parodė, kad jis yra nelojalus valstybės institucijoms, taip pat nelojalus ir demokratijai.

Šios pusės vertinimu, R.Paksui suteikus teisę balotiruotis į postus, jis akivaizdžiai siektų politinio revanšo ir kerštautų asmenims, kurie dalyvavo jo nušalinimo procedūroje. Profesoriaus E.Smitho nuomone, jauna Lietuvos demokratija turi gintis nuo tokių demokratijos pažeidimų, o pilietybės suteikimas didžiausiam R.Pakso rėmėjui – Rusijos piliečiui, kuris jau vieną kartą buvo atsisakęs Lietuvos pilietybės, apnuogino sudėtingas Lietuvos ir Rusijos santykių problemas ir yra ypač jautrus klausimas Lietuvos demokratijos stiprinimo požiūriu. Esą vieno ar kito asmens išrinkimas į politinį postą dar nereiškia demokratijos garantijos. Svarbu, kaip tas asmuo elgiasi ir kokius priima sprendimus. Būtent tai lemia demokratijos kokybę.

Kodėl dalies rinkėjų meilė R.Paksui akla

Kyla klausimas, kodėl po apkaltos proceso R.Paksas vis dėlto tebėra įtakinga figūra Lietuvos politiniame gyvenime. Regis, tam yra bent kelios priežastys. Apkaltos proceso pagrindai (pilietybės J.Borisovui suteikimas, valstybės paslapties atskleidimas ir siekimas privačių interesų versle pasinaudojant prezidento institucija) nebuvo įrodyti bendruosiuose Lietuvos teismuose.

Dėl vieno kaltinimo procesas buvo nutrauktas prokuratūrai nesurinkus pakankamai įrodymų. Tai nemažai visuomenės daliai kelia pagrįstų abejonių dėl apkaltos pagrindų. Ši visuomenės dalis yra linkusi manyti, kad Lietuvos politinis elitas į savo gretas tiesiog nenorėjo įsileisti šio, neva paprastų rinkėjų interesus gynusio politiko ir jį nušalino. Tokias rinkėjų abejones stiprina ir Valstybės saugumo departamento veikloje išaiškėję faktai dėl galimai neskaidrios ir tam tikroms interesų grupėms tarnavusios grupuotės egzistavimo.

Aišku viena, kad R.Pakso politinė niša yra Lietuvos politika apskritai netikintys ar ja nusivylę asmenys. Jo sąjungininkai – asmenys, kurie nori greitai patekti į aukštus valstybės postus, pasinaudodami R.Paksu kaip Trojos arkliu. Yra manančiųjų, kad R.Pakso apkalta atskleidė ne tik šio politiko ir jo aplinkos veiklos metodus, kad Lietuvos politika visa yra panašaus purvinumo ir R.Paksas niekuo nesiskiria nuo kitų politikų.

Vis dėlto R.Pakso apkaltos istorija sukūrė precedentą, kaip nešvariai veikiančius politikus pašalinti iš jos ir leisti jų vietą užimti kitiems. Norisi tikėti, kad kiti bus tokie, kurie sugebėjo tinkamai pasimokyti iš R.Pakso apkaltos, kaip politikams dera ir kaip nedera elgtis.

Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) trečiadienį viešame posėdyje pradėjo nagrinėti dėl priimtinumo apkaltos tvarka iš Lietuvos prezidento posto prieš šešerius metus pašalinto Rolando Pakso skundą, kuriuo politikas siekia atgauti teisę būti išrinktam į aukščiausius politinius postus šalyje.

Strasbūre įsikūrusio teismo Didžioji kolegija trečiadienį viešą posėdį surengė prieš priimdama sprendimą, ar dabar opozicinei partijai “Tvarka ir teisingumas” vadovaujančio politiko pasyvioji rinkimų teisė apribota nepažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos.

R.Paksas po teismo posėdžio BNS sakė, kad viešas posėdis trečiadienio rytą truko apie pusantros valandos. Pasak politiko, jo gynėjas, teisės ekspertas iš Austrijos, išdėstė argumentus dėl skundo priimtinumo, galimai pažeistos teisės į teisingą teismą, nes esą visuomenė galėjo suabejoti Konstitucinio Teismo nešališkumu, ir teisės būti renkamam į parlamentą ir kitus politinius postus galimo pažeidimo.

“Tikiuosi, kad bus atstatytas teisingumas. Tai svarbu ir Lietuvai, kad taip nebūtų elgiamasi ir su kitais asmenimis. Tikiu, kad bus sugrąžinta rinkimų teisė”, – telefonu iš Strasbūro trečiadienį sakė R.Paksas.

Jis sakė tikįs, kad sprendimas bus priimtas per du ar tris mėnesius. Politiko gynyba rūpinosi trys teisininkai – žinomas Lietuvos advokatas Vytautas Sviderskis ir du teisės ekspertai iš Austrijos.

Pagrindu pirmą kartą Europos istorijoje pašalinti prezidentą iš posto tapo 2004 metų kovo mėnesio Konstitucinio Teismo nutarimas, kad R.Paksas šiurkščiai pažeidė šalies Konstituciją, kai, be kita ko, suteikė Lietuvos Respublikos pilietybę verslininkui Jurijui Borisovui už šio duotą finansinę paramą ir leido verslininkui suprasti, kad dėl jo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą bei klausosi jo pokalbių.

Konstitucinis Teismas taip pat paskelbė, kad už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą iš pareigų pašalintas asmuo negali dar kartą prisiekti Tautai – taip R.Paksui buvo užkirstas kelias kandidatuoti į prezidentus ir į Seimą, būti ministru, premjeru. Pagal šį išaiškinimą atitinkamai buvo pakeisti ir valstybės įstatymai.

Lietuvos vyriausybės atstovė Strasbūro teisme Elvyra Baltutytė sako, kad teismas ketina koncentruotis į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo nuostatą, kuria valstybės “įsipareigoja priimtinais terminais organizuoti laisvus rinkimus, slaptai balsuojant, kad būtų sudarytos tokios sąlygos, kurios garantuotų žmonių laisvę renkant įstatymų leidžiamąją valdžią”.

“Teismas koncentruojasi į pasyviąją rinkimų teisę – teisę būti išrinktam į įstatymų leidybos instituciją. Gavome raštą iš teismo, kad į tai šalys ir orientuotųsi”, – BNS prieš teismo posėdį sakė E.Baltutytė.

Pats R.Paksas sakė, kad siekia atgauti teisę būti išrinktam ne tik į parlamentą, bet ir į prezidentus – jis argumentavo tuo, kad asmuo, galintis tapti parlamentaru, teoriškai gali būti išrinktas Seimo pirmininku ir tam tikrais atvejais pavaduoti prezidentą.

Bylos rašytinis nagrinėjimas prasidėjo prieš kelerius metus – Vyriausybei rašytinis pareiškimas perduotas dar 2007 metais.

Bylą “Paksas prieš Lietuvą” nagrinėjusi Strasbūro teismo 7 teisėjų kolegija savo jurisdikciją perleisti Didžiajai kolegijai nutarė pernai gruodžio mėnesį.

R.Paksas iš prezidento pareigų apkaltos būdu atstatydintas 2004 metų balandį.