Lietuva 2012-ųjų pavasarį nusprendė, kokia norėtų būti po beveik dvidešimties metų. Užtruko nei daug, nei mažai – dvejus metus, kol tūkstančiai šalies piliečių idėjų, skirtingos vertybinės nuostatos ir lūkesčiai sugulė į vieną dokumentą – Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“.

Kūrėjai jį pristato kaip visuomenės susitarimą ir tiki, kad strategija „Lietuva 2030“ yra tas kelias, kuriuo susivienijusi ir bendromis vertybėmis besivadovaujanti šalis nueis į sėkmę.
Tačiau norėti maža. Tam reikia politikų, visuomenės pritarimo ir efektyvių priemonių gražioms idėjoms įgyvendinti, kad strategija, kaip ankstesnės, neliktų vien šūkiai. Šįsyk vilties teikia tai, jog iš Vyriausybės kilusią strategijos rengimo idėją perėmė visuomenininkai, ir jie pasiryžę neleisti, kad ji nugultų valdininkų kompiuteriuose.

Vieningo politinio pritarimo nesulaukta
Pirmieji strategijos žingsniai – ne lengvi. Gegužės 15-ąją, kai Seimas balsavo dėl nutarimo, kuriuo ji buvo tvirtinama, kas iš parlamentarų viso svarstymo metu į kompiuterį nosį įkišęs sėdėjo, kas spėjo ir nusnausti. „Strategijos svarstymo ir tvirtinimo eiga šiek nuvylė ir supykdė visuomenininkus, nes visuomeninė iniciatyva buvo paversta politiniu procesu“, – sako Valstybės pažangos tarybos narys, Žinių ekonomikos forumo direktorius Edgaras Leichteris, aktyviai dirbęs kuriant strategiją.
Nors pasipriešinimo balsų sulaukta tik trijų, opozicijoje esantys socialdemokratai vieningai susilaikė. „Diskusijose su opozicijos atstovais pavyko sušvelninti mito, kad „Lietuva 2030“ yra konservatorių rinkimų propaganda, įtaką. Aktyviems piliečiams, kurie kūrė ir sukūrė šią viziją, skaudu girdėti to kius mitus, apipinančius jų didelį dvejus me tus trukusį savanorišką darbą“, – neslepia Tadas Langaitis, aktyvus visuomenininkas, įvairių nevyriausybinių organizacijų steigėjas, vienas tų, be kurių entuziazmo ir užsispyrimo strategija jei ne su visam, tai bent jau tikrai ilgam būtų nusėdusi biurokratų stalčiuose.

„Lietuva 2030“: sumani šalis, kurioje gera gyventi ir dirbti
Strategijos kūrėjai deklaruoja siekį pažadinti visuomenės ir kiekvieno jos nario kūrybingumą, susitelkti prie idėjų, kurios padėtų Lietuvai tapti modernia, veržlia, atvira pasauliui, puoselėjančia savo nacionalinį tapatumą šalimi. 2030 m. Lietuva turi būti šalis, kurioje: • Sumani visuomenė – laiminga visuomenė, kuri yra kiekvieno piliečio idėjoms, naujovėms ir iššūkiams atvira, solidari, savivaldi ir politiškai brandi; • Sumani ekonomika – lanksti ir gebanti konkuruoti pasaulyje, aukštą pridėtinę vertę kurianti ekonomika, grindžiama žiniomis, inovacijomis, verslumu ir socialiniu atsakingumu bei „žaliuoju“ augimu; • Sumanus valdymas – atviras ir skatinantis dalyvauti, rezultatyvus, atitinkantis visuomenės poreikius ir užtikrinantis geros kokybės paslaugas valdymas, kompetentinga ir priimanti kryptingus strateginius sprendimus valdžia. „Lietuva 2030“ turi tapti pagrindiniu planavimo dokumentu priimant strateginius sprendimus, rengiant valstybės programas. Strategijos įgyvendinimą kontroliuos Atviras pažangos forumas „Lietuva 2030“ ir Valstybės pažangos taryba bei jos sekretoriatas, dirbsiantis Ministro Pirmininko tarnyboje. Forumo renginiuose ne rečiau nei dukart per metus bendrai diskusijai ir idėjų sklaidai bus suburti akademikai, verslo, kultūros ir kiti aktyvūs visuomenės atstovai. Valstybės pažangos taryba kasmet vertins strategijos iniciatyvų aktualumą, sudarinės kasmetinių darbų sąrašą ir jį pateiks Vyriausybei. 2020 m. numatomas išsamus tarpinis strategijos vertinimas.  Visas strategijos tekstas – www.lietuva2030.lt.
E.Leichteris strategijos „Lietuva 2030“ išskirtinumu, leidžiančiu tikėtis, kad ji virs realybe, būtent ir mano esant tai, jog į jos kūrimą buvo aktyviai įtraukti piliečiai. „Tai buvo sunku, ypač regionuose. Atokiau nuo sostinės gyvenančius žmones reikėdavo tiesiog įtikinėti, kad jų nuomonė kažkam rūpi, kad ji yra svarbi“, – prisimena pašnekovas.
Rezultatas pasiektas – strategija sukurta, bet ne mažiau svarbus ir tas dvejus metus trukęs visuomenės žadinimo procesas.

Apie ateitį negalvojame
Koks nelengvas šis procesas, puikiai žino ir sociologas Mindaugas Degutis. 2011 m. lapkritį jis tyrė visuomenės nuomonės požiūrį į visos Europos Sąjungos strategiją „Europa 2020“. Eurobarometro tyrime išryškėjo, kad dauguma Lietuvos ir kitų ES šalių piliečių prioritetus vertina atsižvelgdami į tas visuomenės problemas, kurios jiems aktualiausios šiuo metu, – nedarbą, gyvenimo lygį, o ilgalaikiai ryti sąlygas formuotis kūrybingai, atsakingai ir atvirai asmenybei, joje įtvirtintas siekis tapti integralia, sėkminga, politiškai ir ekonomiškai konsoliduota Šiaurės ir Baltijos valstybių regiono, į kurį įeitų penkios Šiaurės ir trys Baltijos valstybės, dalimi.
būtent ir siūloma daugiau lėšų skirti mokslui, technologijų plėtrai, inovacijoms, švietimui. Tvirtai akcentuojama ir žalioji ekonomika, kurios esmė – išteklius taupančių technologijų plėtojimas.
Skamba gražiai, bet čia yra vienas „bet“. „Demokratinėse valstybėse tam turi pritarti rinkėjai, tačiau rasti konsensusą dėl reformų Europai vis sunkiau: senstančioje visuomenėje niekas nenori atsisakyti privilegijų. Dau guma rinkėjų Vakarų Europoje nori išsaugoti savo status quo, o to padaryti beveik neįmanoma“, – aiškina Klau dijus Maniokas, viešosios įstaigos „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ valdybos pirmininkas, analizavęs, ar strategija „Europa 2020“ ir Lietuvos prioritetai atitinka artėjantį naują ES finansinį laikotarpį (2014–2020 m.).
Ar ambicijos pasvertos
Neišvengiamas traukimasis nelabai dera su strategijų tikslais. Strategijos „Lietuva 2030“ pažangos rodikliuose nu matytas ryškus proveržis: Lietuvai po beveik 20 metų prognozuojama vieta pažangiausių Europos Sąjungos valstybių dešimtuke pagal visus svarbiausius indeksus: gyvenimo kokybės, laimės, demokratijos, darnios visuomenės, pasaulio konkurencingumo ir globalizacijos.
Strategijos autoriai pabrėžia: sėkmingai vystysis tik XXI amžiaus iššūkiams, sparčiai technologijų, klimato ir ekonomikos kaitai pasirengusios šalys, nebijančios naujovių ir drąsiai priimančios konkurencijos iššūkius.
Minimalus tikslas, kokį mato K.Maniokas, – bent jau daugiau neatsilikti: „Ir tai jau būtų šis tas, ypač dabar, kada daugelis valstybių bando daryti tą patį – visi kliedi inovacijomis, investuoja į švietimo kokybę ir tikisi technologinio proveržio.“
Pašnekovas sako, kad pasiseks tiems, kurie tai darys sveikai, remdamiesi specifiniais pranašumais ir valdymo kokybe. Strategiją „Lietuva 2030“ jis vadina tikrai geru ir naudingu dokumentu, bet pabrėžia, kad Lietuvos proveržiui noro neužteks – reikia žinoti kaip, reikia pokyčių technologijų. „Labai svarbu, kad strategija būtų paremta konkrečiais veiksmais. Tai būna sunkiausia“, – pabrėžia K.Maniokas.

Pritrūko konkretumo
Jos nuomone, viskas strategijoje surašyta labai aptakiai, dėl to atrodo, kad nelabai žinoma, kaip to bus siekiama, kas už tai atsakingas, nes atsakomybė išskaidoma, tarsi perkeliama ant piliečių pečių.
Iki pat Seimo strategiją lydėjusieji atkerta, kad konkrečių nuostatų strategijoje tyčia nėra daug. „Valstybės institucijų atžvilgiu esu nusiteikęs skeptiškai. Pagal viską – tai Vyriausybė turėtų įpareigoti ministerijas imtis konkrečių veiksmų, kuriais būtų siekiama strategijoje numatytų tikslų. Bet tarp skirtingų politinių jėgų kyla tiek nesutarimų dėl to, kokių veiksmų išties reikėtų, kad strategija tiesiog nubrėžia gaires“, – dėsto E.Leichteris.
Visuomenė turi spausti politikus
Ar nauja strategija bus įgyvendinta ir Lietuva taps šalimi, kurioje gera gyventi bei dirbti ir iš kurios nebus bėgama svetur? „Politikai supranta, kad „nužudyti“ Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“ ar bandyti padėti ją į stalčių po rinkimų jiems būtų labai nepalanku, – įsitikinęs vienas jos kūrėjų T.Langaitis. – Už jos stovi daug aktyvių piliečių, savanorių, kurių nuomonė svarbi ne vienoje srityje ir kuriems rūpi valstybės pažanga. Tai visuomeniniu prakaitu sukurtas projektas, ir politikai puikai žino, kad jie gali užsitarnauti visuomenės palankumą įgyvendindami pažangos darbus.“ ■

Bendros frazės politikų dokumentuose vėliau virsta milijonais litų.

Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ apie šalies kultūros ateitį pavyko rasti net šešis sakinius.
Pirmiausia – raginimą „kurti sąlygas verslo, švietimo, mokslo ir kultūros integracijai; sudaryti palankias sąlygas kūrybos ir kultūros industrijų plėtrai šalyje bei konkurencingumui tarptautinėse rinkose“.
Be to, konstatavimą, kad „kultūra kiekvieno visuomenės nario gyvenime užima ypač svarbią vietą. Ji suprantama ne tik kaip muziejų, parodų ar teatrų lankymas, bet ir daug plačiau – kaip visuomenės savivokos ir saviraiškos kultūra, kurianti pridėtinę vertę įvairiose visuomenės gyvenimo srityse“.
O galiausiai – tokį siekinių rinkinį: „Formuoti turtingą kultūrinę terpę, investuojant į viešųjų kultūros institucijų plėtrą ir jų integraciją, skatinant visuomenės dalyvavimą kultūros procesuose. Sudaryti sąlygas kultūros dinamiškumui, ypač skatinant tarptautinius kultūrinius mainus ir tarptautinį kūrėjų mobilumą. Didinti kultūros sklaidą Lietuvoje ir užsienio valstybėse, ypatingą dėmesį skiriant kultūros paveldo ir šiuolaikinio kultūros turinio skaitmeninimui.“
Be to, dokumento prieduose pateiktoje esamos situacijos apžvalgoje pabrėžiama, kad didelė Lietuvos visuomenės dalis nedalyvauja kūrybinėje meninėje veikloje – net 56 proc., o Europos Sąjungos vidurkis yra 38 proc. Dalyvavimo kultūriniame gyvenime problemas rodo ir kultūrai skiriamų namų ūkių išlaidų dalis. Europos Sąjungoje (be naujųjų valstybių narių) namų ūkių išlaidos kultūrai vidutiniškai sudaro 4,5 proc., o Lietuvoje – 2,7 proc. visų išlaidų. Skandinavijos šeimos tam skiria dvigubai daugiau lėšų, pavyzdžiui, išlaidos kultūrai Danijoje siekia 5,8 proc., Švedijoje – 5,6 proc., Suomijoje – 5,1 proc.

Pinigai ir svajoklių kompanijos popieriai

Kaip sakoma, ačiū ir už tai. Juolab kultūros žmonės dideliu pomėgiu kurti ar skaityti tokius opusus niekada nepasižymėjo. Dažniausiai permeta akimis ir kraipo galvą nesuprasdami, dėl ko čia porą metų reikėjo intensyviai posėdžiauti ir ginčytis.
O ginčų, kaip tvirtina kultūros ministras Arūnas Gelūnas, būta nemažai: „Supratimas, kad kultūra gali kažkaip pakeisti gyvenimo jauseną ar kūrybingumo formavimą, kol kas yra menkas. Kur kas labiau tikima naujosiomis technologijomis, teigiama, kad atėjusios į kasdienę žmogaus aplinką jos dramatiškai pakeis mūsų mentalitetą, pilietiškumą ir elgseną. Nors man, kaip filosofui, tokios prielaidos atrodo naivios. Dalyvavau kuriant šią strategiją dar nebūdamas ministru, todėl psichologiškai buvo lengviau. Juk sklando nuomonė, kad strategiją kūrė „svajoklių kompanija“, siekianti „atitraukti liaudies mases nuo klasių kovos“ ir nematanti, kaip tos masės čia pat vargsta šiandien. Bet manau, kad aptartų siekiamybių surašymas į vieną popieriaus lapą yra pakankamai sveikas. Juk dabar formuluojami tikslai ir uždaviniai, susiję su ES struktūrinių fondų parama, ir šiuo dokumentu dažnai remiamasi.“
Ministras pateikia tokį palyginimą: „Lenkai, pasitikdami Federico Chopino 200-ąsias gimimo metines, šio kompozitoriaus muziejų Varšuvoje tiesiog „prifarširavo“ šiuolaikinių technologijų bei interaktyvios įrangos, leido išpuošti jį madingiems kviestiniams dizaineriams. Ir visa tai daugiausia buvo dengiama ES struktūrinių fondų lėšomis. O Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejus po mūsų kompozitoriaus metinių, deja, atrodo visai kitaip, išskyrus galbūt vieną reprezentacinį korpusą. Nes nesugebėjome paimti tokių lėšų.“

Sužino vėliau, nei turėtų

Kiti „Veido“ pašnekovai taip pat tvirtino, kad nerūpestingas kultūros žmonių požiūris į svarbius dokumentus dažnai atsirūgsta jiems patiems. Tiesa, objektyvumo dėlei šį kartą rinkomės pašnekovus, turinčius įgūdžių skaityti strategijas.
Štai poetas Kornelijus Platelis, šiandien redaguojantis „Literatūros ir meno“ savaitinį žurnalą, 1998–2000 m. dirbo švietimo ir mokslo ministru, dar anksčiau porą metų ėjo kultūros ir švietimo ministro pavaduotojo pareigas. Jo nuomone, tai, kad kultūros žmonės vangiai dalyvauja kuriant strategijas, yra didelė klaida, nes strategijose įrašomos tam tikros sąvokos ir formuluotės, kurios vėliau išverčiamos į finansinę skaičių kalbą.
„Tie, kurie būna suinteresuoti, į daugeliui mažai ką sakančias bendras frazes sugeba įrašyti konkrečias mintis, kurias vėliau numato paversti finansuojamomis programomis. Tai tam tikra metaforų kalba, kurią reikia mokėti teisingai perskaityti“, – teigia K.Platelis.
Šiuo metu Nacionaliniam operos ir baleto teatrui vadovaujantis Gintautas Kėvišas 2000–2001 m. ėjo kultūros ministro pareigas. „Reikia domėtis viskuo, kas vyksta. Visus prasmingus dokumentus, kalbančius apie kultūrą ir meną, šioje srityje dalyvaujantiems būtina skaityti. Menininkų problema ta, kad jie dažnai nenori domėtis dalykais, kurie daro įtaką jų pačių gyvenimui. Kai jie pagaliau sužino tai, ką privalėjo žinoti gerokai anksčiau, pradeda širsti ir jaučiasi nelaimingi“, – pastebi didžiausio Lietuvos teatro vadovas.
Pasak jo, kultūros pasaulyje svarbiausias dalykas yra bandymas susikalbėti, girdėti ir toleruoti vienam kitą – to Lietuvos visuomenei labai trūksta. „Nemanau, kad konkretūs sprendimai kultūros srityje gali būti priimami keliems dešimtmečiams į priekį. Niekas negali nurodyti, kokia turi būti elitinio meno raida. Kas gali įvertinti, kuris kompozitorius geresnis: Albanas Bergas, Ludwigas van Beethovenas ar Johannesas Brahmsas? Nebūna progreso mene, niekas nežino, kur ir kada gims genijus. Kas gali paaiškinti, kodėl daugybė muzikos genijų kūrė Vokietijoje ir Austrijoje, o panašaus ekonominio išsivystymo Anglijoje Henry Purcellis ir Benjaminas Brittenas? Ar mes turėtume sielotis, kad panašaus lygio kompozitorių neturėjome? Tiesiog turi būti kuriamos maksimaliai palankios sąlygos menui ir kultūrai plėtotis. Būtina suvokti profesionalaus elitinio, akademinio meno egzistavimo prasmę, o iki šiol lietuviams tai sunkiai sekėsi“, – svarsto G.Kėvišas.
K.Platelis mano, kad reikėtų susirūpinti savo nedidelės tautos kultūros išsaugojimu. „Galbūt turime nedaug pasaulio kultūros istorijai reikšmingų kūrinių, bet mums jie svarbūs. Ypač reikėtų susirūpinti vaikų ir jaunimo kultūriniu ugdymu“, – neabejoja rašytojas.

Kalti, kad lietuviai mažiau rūko ir geria

Kasdienybėje kultūros darbuotojai jau senokai keiksnoja Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, nedarančias jokių išlygų kultūrinių paslaugų pirkimui. „Kai 2007 m. „Poetiniam Druskininkų rudeniui“ prašiau paramos iš Europos Komisijos, taisyklėse buvo nurodyta, kad tuo atveju, jei pirkimo sandorio suma viršija 60 tūkst. eurų, turėčiau apklausti mažiausiai tris paslaugos teikėjus. Žinoma, mūsų tai nelietė – visas mūsų festivalio biudžetas sudaro ne daugiau kaip pusę šios sumos. Bet Lietuvoje jokio panašaus slenksčio nėra. Esame parengę įstatymo pataisas, kurios mažesnių apimčių meno ir menininkų paslaugų pirkimą išvaduotų nuo varginančių procedūrų. Tačiau girdėjau, kad jos įstrigo Seimo Audito komitete“, – dėsto K.Platelis.
Kultūros darbuotojai kovoja ir dėl didesnio Kultūros rėmimo fondui tenkančio procento nuo alkoholio ir tabako gaminių akcizo pajamų. Iki šiol minėtam fondui atitekdavo vos vienas tokiu būdu valstybės surenkamo akcizo procentas. „Tačiau šįmet fondo įplaukos sumažėjo 3 mln. Lt, ir susidarė paradoksali situacija: menininkai liko „kalti“ dėl to, kad lietuviai mažiau rūkė ir mažiau gėrė. Motyvuodami mokesčių padidėjimu, prašome padidinti fondui skiriamą alkoholio ir tabako gaminių akcizo dalį iki 3 proc. Tačiau Finansų ministerija greičiausiai nepritars tokiam siūlymui“, – prognozuoja rašytojas.
Kitas aktualus klausimas – kaip paskatinti verslininkus remti kultūros projektus. „Šiuo atveju bėda – ne įstatymai. Lietuvoje dar nejaučiama prestižo remti kultūrą. Noriau remiami nebent masiškesni, viešesni renginiai“, – tvirtina K.Platelis.
G.Kėvišas tai vertina šiek tiek pozityviau. „Turiu šiek tiek optimizmo, kad verslas vėl po truputį atsigręžia į kultūrą: tai rodo ir mūsų teatro projektai. Štai rugpjūčio 28-ąją Vilniuje viešės „The Gewandhaus Orchestra“ iš Leipcigo. Tai bus jau ketvirtasis iš geriausiems pasaulio orkestrams skirto koncertų ciklo, kurį rengiame vien verslininkų remiami, neimdami nė cento iš teatro biudžeto“, – teigia Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas.

Arūnas Gelūnas: 10 dalykų, kurie trukdo Lietuvos kultūros žmonėms gyventi geriau
1. Didžiulis nepasitikėjimas – vienas kitu, vadovais ir kitais visuomenės nariais.
2. Abejingas požiūris į vaikų ir jaunimo lavinimą.
3. Pernelyg ryški kultūrinio gyvenimo centralizacija didžiuosiuose miestuose.
4. Šiuolaikiškai išreikštos nacionalinės tapatybės stoka.
5. Etikos principų nesilaikymas viešojoje erdvėje.
6. Negatyvus požiūris į verslą ir lėtas įsitraukimas į kūrybines industrijas.
7. Išmintingo dialogo tarp nekilnojamojo turto plėtotojų ir kultūros paveldo saugotojų nebuvimas.
8. Europinių standartų neatitinkanti kultūros darbuotojų psichologinė ir materialinė gerovė.
9. Kultūros „parapiškumas“, baimė pristatyti save pasauliui.
10. Objektyvesnio santykio tarp vyriausybinio ir nevyriausybinio sektoriaus stoka.

Verslininkai atkreipia dėmesį, kad užsienio šalyse įgyvendinant valstybinius strateginius projektus užsakovai suteikia daugiau šansų padirbėti vietiniams specialistams.

Plačiai užsimojusi Vyriausybė ketina Lietuvoje įgyvendinti visą pluoštą didelių energetikos projektų: rengiamasi elektros jungčių su Švedija ir Lenkija, suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo Klaipėdoje įrengimui, pagaliau – brangioms ir ilgai truksiančioms Visagino atominės elektrinės statyboms. Be to, pamažėle atgyja ryžtas turėti penktąjį hidroagregatą Kruonio HAE ir dujotiekio jungtį su Lenkija, o šį rugpjūtį pagaliau paskelbti ir palankūs tarpiniai Syderių vietovės, kurioje planuojama statyti požeminę dujų saugyklą, geologinės struktūros tyrimų rezultatai.
Rodos, statybininkai ir gamintojai turėtų džiaugsmingai trinti rankomis: ilgai bus ką veikti šalelėj mylimoj. Tačiau ypatingomis viltimis mūsų statybininkų stovykla nespinduliuoja.
“Lietuvių statybos įmonės – palyginti mažos ir neturtingos, todėl dažniausiai neatitinka tokio pobūdžio objektų rangovams keliamų reikalavimų. Tad konkursuose nė nebandome dalyvauti arba būname iš jų pašalinami. Bet neretai tenka padirbėti subrangovais. Tokių statybos ir montavimo darbų, kuriuos gebančių atlikti įmonių Lietuvoje neatsirastų, nedaug ir jie itin specifiniai. Nerizikuočiau vardyti, nes situacija sparčiai kinta ir gali būti, kad šalyje jau atsirado tas paslaugas teikiančių bendrovių”, – dėsto Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Adakras Šeštakauskas.

Nerimą kelia pažadai lenkams

Neseniai tautiečius sukrutino žinia, neva Vyriausybės pasirinktas strateginis investuotojas į Visagino atominę elektrinę – koncernas “Hitachi-General Electric Nuclear Energy”, siekdamas sau palankių sprendimų Lenkijoje, kur taip pat planuojama statyti atominę elektrinę, kaimynams žada Visagino objekte pasitelkti būtent šios šalies statybininkus ir statybinių medžiagų gamintojus. Tokį “Hitachi-GE” lenkams rodomą palankumą paaiškinti nesunku: japonų ir amerikiečių koncernui daug labiau apsimokėtų turėti reikalų iškart su dviem to paties regiono statybomis. Tačiau lietuviams šie iš Lenkijos atsklidę koncerno vyresniojo viceprezidento atominių elektrinių projektų klausimais Danielio L.Rodericko pažadai norom nenorom perša mintį, kad lenkai, rinkdamiesi galimus investuotojus, yra atidesni vietinio verslo interesams nei Lietuvos derybininkai: juk mums apie analogišką galimybę įdarbinti lietuvių statybininkus svetur nebuvo užsiminta.
“Viskas priklauso nuo sąlygų, kurias Vyriausybė, kaip strateginių projektų užsakovė, iškelia pasirinktam strateginiam investuotojui ar generaliniam rangovui. Nors turime pakankamai savų specialistų ir pajėgių įmonių, pagrindiniais tokių statybos aikštelių šeimininkais dažniausiai tampa užsieniečiai. Bet netgi jiems išankstinėse konkurso sąlygose įmanoma numatyti prievolę tam tikrais darbų etapais samdyti vietinius subrangovus – tokia praktika plačiai paplitusi ir jokiems teisės aktams neprieštarauja. Dažniausiai stambiuose energetikos projektuose perkamos galutinę atsakomybę prisiimančio projekto vadovo ir darbų techninės priežiūros paslaugos, o aikštelėse triūsia vietiniai darbininkai, nes valstybė, būdama projekto užsakovė, stengiasi spręsti gyventojų užimtumo problemas. Tai tuo labiau būtų logiška Lietuvoje, kur vietos statybininkų paslaugos pigesnės nei projektams vadovaujančių vakariečių statybininkų”, – aiškina Lietuvos pramonininkų konfederacijos energetikos komiteto pirmininko pavaduotojas Pijus Ralys.
Vis dėlto A.Šeštakauskas mano, kad dėl Visagino užsakymų per anksti kelti vėjus: nuo strateginio investuotojo parinkimo iki konkrečių rangovų atrankos – dar ilgas ir vingiuotas kelias. “Visi supranta, kad pačių atominių reaktorių nei lietuvių, nei lenkų specialistai nemontuos, tačiau aikštelėje ir be to atsiras įvairiausių darbų: pamatų, inžinerinių tinklų klojimas, kompresorinių ir transformatorinių statyba, aušinimo sistemos įrengimas, komunikacijos ir visa kita. Manau, atominės statybose bus veiklos ir lietuvių įmonėms”, – A.Šeštakauskas.

Elektrėnuose buvo ką veikti

Įdomu, ar minėti reikalavimai įdarbinti vietos įmones apskritai būna keliami stambių energetikos objektų statybos Lietuvoje rangovams. Stebėdamas įvykių eigą Lietuvos elektrinės devintojo bloko statybvietėje, kurioje šeimininkauja ispanų bendrovė “Iberdrola”, P.Ralys linkęs tuo abejoti: “Jei tokių užsakovų sąlygų ir būta, apie jas nieko nesame girdėję.”
Vis dėlto Elektrėnų statybos aikštelėje, kaip “Veidą” informavo “Lietuvos energija”, darbavosi ir daug Lietuvos ar bent Lietuvoje savo antrines įmones turinčių bendrovių. Galima tvirtinti, kad būtent joms ir buvo patikėta atlikti sudėtingiausius ir didžiausios kompetencijos reikalaujančius darbus. Štai “Alvora” sumontavo pagrindinius bloko “organus”, kuriuos “General Electric” pagamino JAV ir Prancūzijos įmonėse, – dujų, garo turbinas ir generatorių. “Montuotojas” rūpinosi vamzdynais, “Merko statyba” projektavo ir statė sandėlį su administracinėmis patalpomis, įrengė vandens paruošimo stotį ir nuotekų valymo įrenginius. Panevėžio statybos trestas parengė statybos aikštelę ir išliejo pagrindinių pastatų pamatus, o šiuo metu tebedailina pačius pastatus. Čia darbo gavo ir “Lietemas”, “Fima”, “Pineka” bei kitos lietuvių bendrovės.
“Lietuvos energijos” komunikacijos skyriaus vadovė Jūratė Kavaliauskaitė tvirtina, kad subrangovų teisėmis aikštelėje darbavosi 574 statybininkai. 90 proc. jų – Lietuvos piliečiai, kiti – daugiausia baltarusiai. Pačios “Iberdrolos” atstovų Elektrėnuose darbuojasi 51, dauguma – Ispanijos piliečiai.
Paleisti naujojo bloko dujų turbiną planuojama šių metų lapkričio 24-ąją – tuomet įrenginį žadama pirmąkart įjungti į energetinį tinklą ir juo pagaminti pirmąsias elektros kilovatvalandes. “Bandymai pradedami nuo minimalaus turbinos darbo režimo, pamažu didinant jį tol, kol pasiekiamas maksimalus pajėgumas”, – “Veidui” pasakojo “Lietuvos energijos” generalinis direktorius Dalius Misiūnas.
Planuojama, kad po bandymų devintasis Lietuvos elektrinės blokas pradės veikti kitų metų rugsėjo pradžioje.

Kas gamina, tas ir stato

“Jei sudėtingiausius strateginių objektų statybos darbus vis tiek nudirba lietuviai – ar verta rangovų konkursų sąlygas formuluoti taip, kad jas tegalėtų atitikti užsieniečiai?” – klausia P.Ralys. Juolab pagrindinė pelno dalis kartu su atsakomybės už projektą našta irgi atitenka generaliniam rangovui, o ne savo nugaras statybos aikštelėje lenkusiems lietuviams.
Kad Lietuvoje rengiamuose konkursuose nepopuliaru formuluoti rangovams išankstines vietos statybininkų įdarbinimo užduotis, patvirtina AB “LitGrid” strategijos ir plėtros departamento direktorius Simonas Šileikis.
Tačiau, pasak jo, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas verslui ir skatinti konkurenciją jaučiama tendencija konkursų dalyviams keliamus kriterijus palengvinti, ir tai duoda rezultatų. “Tarkim, pastaruosiuose pastočių rekonstrukcijos rangovų konkursuose dalyvaudavo mažiausiai penkios šešios įmonės, ir 90 proc. jų būdavo lietuviškos. O tuose konkursuose, kurie susiję su sudėtingų, Lietuvoje negaminamų įrenginių įdiegimu, neretai dalyvauja užsienio gamintojo ir vietos bendrovių konsorciumai”, – tvirtina S.Šileikis.
Tik štai toliausiai įsibėgėjusiame “NordBalt” projekte, kuris Baltijos jūros dugnu nutiestu kabeliu sujungs Lietuvos ir Švedijos elektros perdavimo tinklus, mūsų verslui išties tepaliktas epizodinis vaidmuo. Tam, pasak S.Šileikio, yra esminė priežastis: “Nei jūrinio kabelio, nei elektros srovės keitiklių stočių (konverterių) Lietuvoje tikrai niekas negamina. Tokius konverterius viso pasaulio rinkai tesiūlo vos keletas įmonių. Viena jų – švedų bendrovė ABB, laimėjusi 147 mln. eurų vertės “NordBalt” jungties elektros srovės keitiklių stočių (tiek Švedijos, tiek Lietuvos krante) gamybos ir montavimo darbų konkursą. Tai pernelyg sudėtingos technologijos, kad jų įdiegimą būtų verta patikėti kam nors kitam.”
Ar lietuviai turės galimybę tiesti bent jau 13 km Lietuvos teritorijoje numatytų laidų? “Pagal sutartį švedai rūpinsis ir kabelio tiesimu Lietuvos krante, tačiau praktiškai neabejojame, kad šiems darbams bus pasitelkti lietuvių subrangovai”, – ramina verslininkus S.Šileikis.
Švedai Baltijos dugnu klos ir jūrinį kabelį, kurį ABB suprojektavo ir pagamino specialiai “NordBalt” jungčiai (tai dar 270 mln. eurų vertės užsakymas). Šiuo metu atliekami naujojo kabelio techninių pavyzdžių bandymai. Gruodžio mėnesį planuojama pradėti serijinę naujojo kabelio gamybą. Tiesa, gamybos procesas truks maždaug porą metų, nes reikalingas solidus kabelio kiekis – 920 km (iš tikrųjų bus tiesiami ne vienas, o du lygiagretūs kabeliai). Taigi pirmasis “NordBalt” kabelį klojantis laivas jūron išplauks ne anksčiau kaip 2014-aisiais, o jungties eksploatacijos pradžia numatoma 2015-ųjų pabaigoje.
Beje, planuojama antžeminė “LitPolLink” jungtis, sujungsianti Lietuvos ir Lenkijos elektros perdavimo tinklus, taip pat neapsieis be srovės konverterio, nes Lietuva ir Lenkija yra skirtingose sinchroninėse zonose. Tad ir šiuo atveju bent dalį numatomų darbų greičiausiai teks patikėti užsieniečiams.
Kaip bus su SGD terminalu, šiandien anksti prognozuoti, nes kol kas visa Kiaulės nugaros sala juridiškai nepriskirta Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijai, neatliktas poveikio aplinkai vertinimas, taigi formaliai nėra patvirtinta nė būsimojo terminalo vieta. Aišku viena: į plaukiojančio terminalo vaidmenį atliksiančio laivo su išdujinimo įranga statybos užsakymus Klaipėdos laivų statytojai tikrai nepretenduos.
“Statyti tokį laivą Klaipėdoje tiesiog nebūtų techninių galimybių, nes jo parametrai (ilgis, plotis, grimzlė) per dideli mūsų pajėgumams. Pagrindinė panašaus tonažo laivų statybos vieta yra Pietų Korėja. Ten įsikūrusios įmonės turi didžiausią šių laivų statybos kompetenciją ir patirtį”, – neslepia Vakarų laivų gamyklos generalinis direktorius Arnoldas Šileika.

BFL

2010-10-08 Lietuvos Respublikos energetikos ministerija parengėNacionalinės energetikos (energetinės nepriklausomybės) strategijos projektą. Vienas projekto „kertinių akmenų“ yra naujosios Visagino atominės elektrinės statyba. Panašias nuostatas galima išgirsti (ar perskaityti) ir daugelio Lietuvos politikų kalbose. Pavyzdžiui Lietuvos Respublikos prezidentė D. Grybauskaitė, duodama interviu vokiečių dienraščiui „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, kaip 2011-06-21 straipsnyje„D.Grybauskaitė: energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos yra aukščiausios svarbos dalykas“ rašo „delfi.lt“, pareiškė, citata:“ Lietuvos planai pasistatyti naują atominę elektrinę yra skirti specialiai tam, jog šalis užsitikrintų energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos, iš kurios Lietuva iki šiol gauna praktiškai 100 procentų jai reikiamų energijos išteklių“.

Jei šis projektas toks svarbus Lietuvai, kodėl Lietuvos piliečiams informacija apie jį, švelniai tariant, dozuojama? Šio rašinio tikslas pabandyti suformuluoti Lietuvos visuomenę galimai dominančius klausimus apie Visagino AE projektą.

2009 m. leidinyje „Energijos erdvės“ Nr.1 išspausdintoje Dr. Stasio Bačkaičio, Inž. Viktoro Jautoko ir Prof. Rimo Slavicko studijoje „Lietuvos energetika – nerimas ir ryžtas“ išnagrinėti galimi įvairūs scenarijai, jei Rusija paskelbtų Lietuvai energetinę blokadą. Vienas galimų scenarijų yra, pavyzdžiui, jei Rusija nutrauktų dujų tiekimą. Tokiu atveju Lietuva turės pakankamai pajėgumų apsirūpinti elektra naudojant įvežtinį mazutą. Pastačius suskystintų gamtinių dujų terminalą (prisijungus prie Latvijos dujų saugyklos, prisijungus prie Lenkijos dujotiekio ar kitaip užsitikrinus dujų tiekimą) Lietuva gali pilnai apsirūpinti elektros energija net iki ir po 2020 metų. Todėl, darytina išvada, kad Lietuva jau dabar yra pakankamai energetiškai nepriklausoma nuo Rusijos ir kalba gali eiti tik apie elektros energijos kainą, t.y. ar pastačius naująją AE joje gaminama elektra bus pigesnė, negu gaminama panaudojant pavyzdžiui dujas? Deja, bet iki šiol nėra paskelbta, už kiek bus parduodama naujojoje AE pagaminta elektra.

Pasaulinėje praktikoje priimta elektros energetikos objektų statybas vertinti vienam kilovatui instaliuotos galios tenkančiu pinigų kiekiu. Vikipedijos straipsnyje „Economics of new nuclear power plants” pateikiami duomenys, kad statant naujas AE vieno instaliuoto kilovato kaina sudaro apie 4000$. Tada vienas blokas Visagino AE gali kainuoti apie (1350 000 x 4000 = 5400000000) 5,4 mlrd. JAV dolerių (apie 13 mlrd. litų). Vienos kilovatvalandės kaina naujose AE sudaro apie 8.4¢/kWh (apie 20 ct/kWh). Lietuvoje elektrinė bus statoma už skolintus pinigus, todėl parduodamos kilovatvalandės kaina tikriausiai bus gerokai didesnė.

Tinklapyje „http://ru.wikipedia.org/wiki/Балтийская_АЭС“ rašoma, kad Visagine pagamintos elektros energijos pardavimo kaina, dėl to kad elektrinė statoma skolinantis iš bankų, sieks 34 ct/kWh, tuo tarpu Karaliaučiaus srityje statomos AE, dėl to kad ji statoma iš biudžeto lėšų, sieks 15,5 ct/kWh eksportui. 2011-03-08 tarp „Интер РАО ЕЭС“ ir „Inter RAO Lietuva” buvo pasirašyta ilgalaikė sutartis (2017-2036 m.) dėl elektros energijos pardavimo Baltijos šalims ir jų kaimynėms.

Dr. Stasys Bačkaitis 2011-02-09 straipsnyje „Energetinės nepriklausomybės siekiai“, patalpintame „nefas.eu“ ir kitoje internetinėje žiniasklaidoje, pateikdamas kaip pavyzdį Turkijoje rusų statomos naujos AE sutartinį įsipareigojimą elektros energiją pardavinėti po 35 ct/kWh, daro prielaidą kad panaši kaina gali būti ir Visagino AE. Palyginimui, šiuo metu, kaip rašoma http://www.jegaines.lt/ tinklapyje, iš vėjo jėgainių superkama elektros energijos kaina yra 30 ct/kWh, o elektros biržoje www.baltpool.lt paros laikotarpyje nuo 2011-07-21 iki 2011-07-22 vidutinė parduotos elektros energijos kaina buvo 156.73 LTL/MWh, (arba 15,6 ct/kWh). Energetikos ministerijos atstovams vengiant nurodyti elektros energijos, kuri bus gaminama Visagino AE pardavimo kainą, atsiranda abejonių ar ji bus konkurencinga su šiuo metu laikomais brangiais, atsinaujinančios energijos šaltiniais?

Rymanto Juozaičio straipsnyje Laikmečio iššūkiai Lietuvos elektros ūkiui, patalpintame „elektroklubas.lt“ rašoma, citata: „Užtikrinant patikimą energetikos sistemos darbą, didžiausio veikiančio agregato galia gali būti tik iki 3-7 procentų nuo suminės sistemos apkrovos [Shaalan], nes tik nedidesnę staigiai prarastą galią sugeba laiku kompensuoti kiti tuo metu sistemoje veikiantys generatoriai.“

Kaip rašoma „delfi.lt“ 2011-07-14 straipsnyje „Lietuvos pasirinktas strateginis investuotojas į naują AE – „Hitachi“generatoriaus galia bus apie 1350 MW, t.y. tinklo galia, į kurį generatorius bus įjungtas, turės būti (7%) minimum  19,3 MW. Šiuo metu Lietuvos, Latvijos ir Estijos tinklai, kartu paėmus, neturi tokių galių ir jei elektrinė veiktų dabar, tektų naudotis Rusijos elektros tinklų paslaugomis (veikiant Ignalinos AE buvo pasirašytos sutartys su Rusija dėl dažnio reguliavimo ir galios rezervo). Todėl, pastačius naująją AE taps labai svarbu, kad būtų baigta tiesti elektros jungtis su Lenkija „LitPol Link“, kitaip vietoj energetinės nepriklausomybės Lietuva taps priklausoma nuo Rusijos. Apie tai rašoma Dr. Stasio Malkevičiaus ir Liudviko Narcizo Rasimavičiaus straipsnyje„Atominė elektrinė ir valstybės saugumas“, patalpintame 2008-01-08 „delfi.lt“. Todėl Lietuvos energetinis saugumas, jei bus statoma Visagino AE, priklausys nuo Lenkijos, su kuria pastaruoju metu Lietuvos santykiai žymiai pablogėjo…

2010-06-16 „delfi.lt“ pasirodė žinutė „„Inter RAO JES” siūlo tiesti elektros jungtį į Lenkiją, stiprinti jungtis su Lietuva“, kurioje rašoma, citata: „Už Kaliningrade planuojamos atominės elektrinės (AE) investuotojų paiešką ir elektros eksportą atsakingos Rusijos elektros milžinės „Inter RAO JES” atstovai siūlo sustiprinti elektros jungtis tarp Lietuvos ir Kaliningrado srities bei tiesti jungtį iš Kaliningrado į Lenkiją, kad galėtų eksportuoti Kaliningrade gaminamą elektros energiją.“

Kadangi Kaliningrado AE stabiliam darbui, kaip ir Visagino AE, reikės tinklo su žymiai didesnėmis galiomis, tai jų elektrinę reiks prijungti arba prie Rusijos elektros tinklų tranzitu per Lietuvą, arba prie Lenkijos elektros tinklų. Pastaruoju atveju greičiausiai tai bus linija iki Olsztyn‘o, t.y. jungtis į tą pačią liniją į kurią Lietuva žada jungtis per „LitPol Link“ (Alytus – Elk – Ostroleka – Olsztyn), todėl Lietuvai gali atsirasti nenumatytų trukdymų laiku baigti jungtį (Lenkija įsipareigojo sustiprinti savo tinklus nuo Elk‘o iki Olsztyn‘o, taip pat nuo Ostroleka iki Milosna ir nuo Elk‘o iki Narew‘o). Beje, Lietuvos ir Lenkijos santykių pablogėjimo pradžia keistai sutapo su Rusijos pareiškimu apie AE statybos pradžią Karaliaučiaus srityje…

2011-06-11 „Valstiečių laikraštyje“ buvo išspausdintas G. Stanišausko straipsnis „Rizikuojame prarasti energetinę nepriklausomybę“, kuriame autorius primena, kad šiuo metu valstybė per Visagino atominę elektrinę valdo 82,63 proc. elektros skirstymo bendrovės LESTO akcijų. Visagino AE taip pat priklauso ir 97,5 proc. „Lietuvos energijos“ akcijų. G. Stanišauskas nuogąstauja, kad Visagino AE esančios energetinių įmonių akcijos, kaip Lietuvos indėlis, bus perduotos strateginiam investuotojui, citata: „Šiais mėnesiais visuomenei ruošiama dar viena A.Kubiliaus „staigmena“. Jau net ekspertai atvirai kritikuoja Vyriausybę, kuri, atrodo, branduolinės jėgainės investuotojui parduos visą Lietuvos elektros energijos sektorių, o šalis taps dar labiau energetiškai suvaržyta nei bet kada iki šiol.“

Šiuo metu be Visagino AE projekto, Lietuva dar vykdo (ar numato vykdyti) šiuos projektus: senos atominės panaudoto kuro saugykla; naujas blokas Elektrėnų elektrinėje; naujas agregatas Kruonio HAE; dujų jungtis su Lenkiją; dujų importo terminalas; dujų saugykla; elektros linija su Lenkija; elektros linija su Švedija. Matyt todėl Lietuva vietoj finansinių lėšų savo dalį siūlo įnešti energetinių įmonių akcijomis, tačiau tokiu atveju Lietuvoje bus sukurta dar viena monopolija, kuri pati ir gamins, ir pardavinės vartotojams elektros energiją. Ar Lietuvai reikia dar vienos monopolijos?

Kad atominės elektrinės patikimai dirbtų stengiamasi kuo mažiau keisti jų darbo režimą, t.y. stengiamasi kad jos generuotų pastovią galią. Apie tai rašo akademikas Jurgis Vilemas straipsnyje „Nauja atominė elektrinė Lietuvoje: viltys, strateginiai planai ir realybė“ (straipsnį galima atsisiųsti iš http://neris.mii.lt/). Jame rašoma, citata: „Naujų atominių elektrinių ekonomika reikalauja, kad jos dirbtų nuolat apkrautos visą laiką (žiemą ir vasarą) baziniu režimu. Mažoje energetinėje sistemoje, kokia yra Lietuvoje ar Baltijos valstybėse, statant 1600 MW bloką atsiranda rimtų sunkumų tai padaryti. Energijos pareikalavimas smarkiai kinta ir paros, ir metų bėgyje. Vasaros naktimis jis yra beveik dvigubai mažesnis nei maksimalus apkrovimas žiemos dienomis <…>. Vasara Lietuvoje netgi maksimalaus apkrovimo metu poreikis didžiąją paros dalį yra tik apie 1500 MW, o bendras Baltijos valstybių neviršija 3000 MW.“

Nors J. Vilemo straipsnis rašytas prieš kelerius metus, jo teiginiai aktualūs ir šiandien. Kai bus pastatytos naujos atominės elektrinės Karaliaučiaus srityje ir Baltarusijoje, jos turės dirbti pastovios galios generavimo režimu ir todėl rinkoje atsiras daug pigios naktinės energijos, kurią nukreipus į Kruonio HAE naktiniam vandens pumpavimui į baseiną, dieną gaminamą energiją galima būtų parduoti brangiau ir Lietuvos valstybė galėtų gauti pelną. Tačiau pastačius Visagino AE, Kruonio HAE (Kruonio HAE įeina į AB „Lietuvos energija“ sudėtį, kurios akcijas valdo UAB  „Visagino AE“ ir akcijos (ar jų dalis) galimai pereis strateginiam investuotojui) turės laikyti baseiną visą laiką užpildytą, kad galėtų suteikti rezervinę galią netikėtai sustojus Visagino AE. Ar Kruonio HAE galimas pelno praradimas įvertintas skaičiuojant galimą Visagino AE naudą Lietuvai?

2011-07-20 „delfi.lt“ pasirodė žinutė „Negavę reikiamos paramos, grasina vėlinti AE uždarymą“. Joje rašoma kad Lietuva 2014–2020 metų laikotarpiui prašo iš ES 870 mln. eurų (3 mlrd. Lt), tačiau gaus tik 300–400 mln. eurų (1–1,38 mlrd. Lt). Elektrinės uždarymas turi baigtis 2029 m., tačiau, negavus pakankamai lėšų, jis gali nusikelti vėlesniam laikotarpiui. Tinklapio „ec.europa.eu“ skyriuje „Dažnai užduodami klausimai apie Ignalinos atominę elektrinę ir jos uždarymą“ rašoma, kad Lietuvai 1999–2013 metų laikotarpiui skirta 1,367 mlrd. eurų. Pridėjus išlaidas kurios jau buvo ir dar bus iš Lietuvos biudžeto, uždarymui reikalinga suma susidaro apie 10 mlrd. Lt. Panašios sumos (o gal ir dar didesnės) reikės uždarant ir Visagino AE. Jei, kaip rašoma Nacionalinės energetikos (energetinės nepriklausomybės) strategijos projekto A2 skirsnio „Pakankamų vietinių pajėgumų vidaus elektros paklausai užtikrinimas“ punkte „Nauja atominė elektrinė“, citata: „Priklausomai nuo galios ir technologijos, nauja atominė elektrinė kainuos 12,4–15,4 mlrd. litų, eksploatacijos pradžia – 2020 metai.“, tai uždarymo kaina gali sudaryti daugiau kaip pusę elektrinės statyboms reikiamos sumos. Kas mokės už Visagino AE uždarymą? Mūsų vaikai ir anūkai?

Naujosios AE statybos truks mažiausiai 8 metus, dar planuojama koncesinė sutartis su strateginiu investuotoju mažiausiai 20 metų, per kuriuos investuotojas turėtų susigrąžinti investicijas ir gauti pelną. Todėl šiuo laikotarpiu naujojoje AE pagamintos elektros kaina, dėl Karaliaučiaus elektrinės veiklos, dėl skalūninių dujų įsisavinimo, dėl naujų elektros generavimo technologijų atsiradimo ar dėl kitų faktorių gali tapti nekonkurencinga ir nepatraukli net investavusioms į ją Latvijai, Estijai ir Lenkijai (Lenkija, kaip rašoma 2011-06-18 BNS pranešime „Lenkijoje juridiškai įteisinta atominių elektrinių statyba”, pirmąsias dvi atomines elektrines bendro 6000 MW galingumo planuoja pastatyti iki 2030 metų). Lietuvos partnerėms atsisakius pirkti Visagino AE pagamintą elektrą, Lietuva atsidurtų padėtyje be išeities, nes net ir po 2020 metų išaugus elektros energijos vartojimui visos pagamintos Visagino AE elektros Lietuvai būtų per daug (Ignalinos AE naktį pagaminta energija buvo pigiau nei savikaina pardavinėjama Baltarusijai). Todėl prieš statant naująją AE reikia užsitikrinti jos pagamintos elektros realizavimą bent jau koncesinės sutarties su strateginiu investuotoju galiojimo laikotarpiui. Ar numatyta ilgalaikio elektros energijos, pagamintos Visagino AE, privalomo supirkimo su Latvija, Estija ir Lenkija pasirašymas?

Buvo planuojama kad elektrinę sudarys du blokai (2 x 1350 = 2700). Lietuva planuoja turėti 34% naujos elektrinės akcijų ir pagal tai galimybę pirkti iš jos atitinkamą kiekį energijos (34% nuo 2700 = 918). Tokią vidutinę galią šiuo metu vasaros naktį suvartoja Lietuva (jai pagaminti pakaktų dviejų tokių blokų, koks dabar baigiamas statyti Elektrėnų elektrinėje). Kadangi AE galios nebus galima mažinti, tai teks stabdyti visus kitus elektros energijos generavimo šaltinius. Tokiu atveju didžiausią žalą patirs vėjo jėgainių savininkai, nes vėjo nei užtvenksi, nei į sandėlį padėsi.

Dienos metu vartojamos galios trūkumą teks kompensuoti gaminant elektros energiją dujas vartojančiose elektrinėse. Jei, kaip planuojama, naudojant atsinaujinančius šaltinius bus pagaminama 22%, tai dujoms lieka 28%. Tikėtina, kad 2020 m., kai numatoma pradėti naujos AE eksploataciją, elektros energijos poreikis bus didesnis nei dabar, todėl dujas vartojančiose elektrinėse pagamintas elektros kiekis tikriausiai bus dar didesnis (30% – 40%). Jei net Visagino AE gaminama energija bus per pusę pigesnė negu pagaminta dujas vartojančiose elektrinėse, galutinė kaina vartotojui sumažės, geriausiu atveju trečdaliu. Tada kyla klausimas – gal lėšas skirtas Visagino AE geriau apsimoka investuoti į naujas elektros generavimo technologijas ir į platesnį atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą? Kodėl nėra atlikta jokių alternatyvių (be naujos AE statybos) elektros energijos apsirūpinimo ateityje studijų? Kaip galima teigti, kad naujosios AE statyba yra geriausia išeitis Lietuvai? Apie tai, tik žymiai išsamiau, straipsnyje „Energetinės nepriklausomybės siekiai“, patalpintame „nefas.eu“ rašo Dr. Stasys Bačkaitis, citata: „Atrodo Vyriausybės sluoksniuose vis dar nesuvokiama, kad pirktos – užsakytos studijos, ar įvairios analizės, dažniausiai daromos pataikaujant užsakovui, nes taip galima tikėtis ir daugiau užsakymų.

Šiuo atveju keliolika milijonų kainavusios Rothchild studijos atrodo pateikė ENMIN „labai pelningą” naujos branduolinės jėgainės finansinę analizę ir viziją.  Pastačius jėgainę, Lietuvai ji būtų kaip „višta, dedanti aukso kiaušinius”.  Deja to pirmojo auksinio kiaušinio reikėtų laukti mažiausiai trisdešimt metų, vis tikint kad ta višta per tiek laiko „nepakratys kojų” naujų technologijų akivaizdyje.  Iš tikrųjų, kaip jau buvo minėta aukščiau, kita alternatyvi studija, įvertinusi visus kaštus, susijusius su elektrinės statybos paskolų ir palūkanų „atmokėjimu“, rezervinių galių palaikymu, bei panaudoto kuro sandėliavimu, parodytų visai kitą vaizdą ir vietoj „aukso kiaušinių“ gal matytume „suskilusią geldą“. Pagal šio straipsnio autoriaus patirtį analizuojant didžiulio masto valstybinių projektų įgyvendinimą, valstybė darydama sprendimus turi apsvarstyti ir įvertinti ne vieną, bet bent kelias, oponuojančias su „oficialiomis“, studijas, kad būtų galima pasiekti objektyvų ir geriausią sprendimą.“

Ir dar… Naujoji AE bus statoma prie pat Baltarusijos sienos ir bus aušinama baltarusiško ežero vandenimis. Mes dabar pasirašinėjame peticijas ir piktinamės, kad baltarusiška AE bus statoma 30 km nuo Lietuvos ir bus aušinama „mūsų“ Nerimi. Ar mes nesame veidmainiai?

„Lietuvos aide“ išspausdintame Dr. Rūtos Gajauskaitės straipsnyje „Avantiūra ar afera?“ reiškiama nuomonė, kad Visagino AE statyba tai eilinė valdančiųjų afera ir kad jau pasiskolinta 40 mlrd. JAV dolerių su 10% palūkanų Visagino AE statyboms…

Net jei projekto kaina, kaip rašoma Nacionalinės energetikos (energetinės nepriklausomybės) strategijos projekte, yra „tik“ 12,4–15,4 mlrd. litų, o Lietuva turės įnešti tik dalį šių pinigų, net jei ir pagamintos kilovatvalandės kaina bus tik 20 ct, projektas yra pakankamai rizikingas, kad nuo visuomenės būtų slepiamos jo detalės. Lietuvoje, deja bet susiklostė tokia tradicija, kad piliečiai valstybės gerovei turinčių įtakos projektų detales sužino tik tada, kai jau nieko negalima pakeisti. Šviežiausias pavyzdys gali būti LEO.lt. Ir, matyt, informuojant apie Visagino AE projektą bus laikomasi šių negatyvių tradicijų. Tačiau gal Lietuvos visuomenė, padedant mokslo šviesuomenei, pati galėtų surengti kokią viešą mokslinę konferenciją ar forumą, kuriame būtų atsakyta į šiame rašinyje užduotus ir kitus Visagino AE liečiančius klausimus. Gal dar ne vėlu šį projektą padaryti skaidriu?

Audronis Kontautas

Pasaulinės ne tik miestų plėtros, bet ir valstybių valdymo tendencijos juda į vieną pusę, o mes traukiame į priešingą. Akivaizdu, kad šios Vyriausybės inicijuojami energetikos, kiti strateginiai objektai nebus pradėti statyti iki jos kadencijos pabaigos. Apskritai dabar jau reikia kitos, nei Vyriausybei pradėjus dirbti, strategijos. Tai konstatuodamas Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas Robertas Dargis pabrėžia, kad valstybėje ne ugdoma, o murkdoma savivalda ir piliečių iniciatyvumas dalyvauti valstybės valdyme.

R.D.: Visi dabartinės valdžios šiemet daromi žingsniai veda savivaldos sunaikinimo link. Panaikinus apskritis grįžome į 1994 m., į centralizuotą valdymo modelį. Savivaldai paliktas labiau socialinis, bet ne teritorijų valdymo, strategijų kūrimo, žmogaus gyvenimo kokybės gerinimo vaidmuo. Savivalda tam neturi nei instrumentų, nei išteklių. Įstatymais įteisinta prievolė savivaldybei įgyvendinti bendrąjį planą, tačiau pirmučiausio resurso jam įgyvendinti – žemės – valdymas perduotas Nacionalinei žemės tarnybai. Galima aiškinti, kad tereikia nuvažiuoti ir gauti leidimą sklypui. Bet, kaip sakė Vilniaus meras, saviems klausimus reikia spręsti per savaitę, o svetimiems, iš kitų partijų – per trejus metus.

Maža to, svarstomame teritorijų planavimo įstatymo projekte siūloma, kad bendrajam planui būtų privalomi visų sektorių – aplinkosaugos, kultūros vertybių apsaugos ir kt. reikalavimai. Vadinasi, vėl ne savivalda spręs dėl žmonių gerovės toje teritorijoje, o kitos valstybės, Vyriausybės institucijos reguliuos gyvenimą Jurbarke ar Biržuose, nors ir nežino jų specifikos.

Čia kyla esminis klausimas: kokia apskritai savivaldos vieta mūsų valstybėje? Kai 20 metų savivalda ne ugdoma, o murkdoma, merai susitaikė su regioninių ūkvedžių būsena: jiems pasakys renovuoti tris namus ar sutvarkyti parką, duos pinigų – tai jie tą padarys, bet regiono vizijų jie nebeturi. Pasaulinėse urbanistikos konferencijose girdžiu apie priešingas tendencijas – Vakaruose valdžia juda lokalumo link, nes vietoje geriausiai žinomi pliusai, minusai, galimybės, resursai. Jei savivaldai būtų leista tvarkyti savo teritorijos reikalus, valstybės centriniam aparatui apskritai valdžios reikėtų nedaug – tik nacionalinių projektų infrastruktūros, mokesčių politikos klausimais.

VEIDAS: Žemės klausimų atidavimas centrinei valdžiai motyvuojamas korupcija savivaldybėse…

R.D.: Kvaila būtų tai neigti, tačiau valstybė turi aparatą sustiprinti asmeninę atsakomybę už jų sprendimus. Be to, negalima sakyti, kad ir centrinėje valdžioje nėra korupcijos. Kol neleisime natūraliai sustiprėti piliečiams, bendruomenėms, savivaldai, pradedant nuo to, kad bent jau pirmą grandį – seniūną žmonės galėtų rinkti patys, turėsime tokią pat situaciją. Juk čia tas pat, kaip vaiką visą laiką vedžioti už rankos ir jam nieko neleisi daryti pačiam. Taip suformuojama nuomonė, kad kažkas už jį viską nusprendžia, tad kodėl jis turėtų kuo nors rūpintis.

VEIDAS: Bet ar visuomet sprendimo teisę galima palikti patiems žmonėms? Štai prezidentė nepritarė Civilinio kodekso pataisoms dėl privalomo lėšų kaupimo namams remontuoti. Tačiau kas bus su senų daugiaaukščių džiunglėmis, kurių renovacijai nei jų gyventojai, nei valstybė lėšų skirti nenori?

R.D.: Palyginkime su automobiliu. Čia lyg ir visiems aišku: neperėjai techninės apžiūros – važiuoti negali, nes gali tapti pavojingas kitam. O jei namas griūva, stogas kiauras ar užšąla vamzdžiai, paliekama žmogui nuspręsti, ar jis nori remontuoti, ar ne. Vakarų pasaulyje demokratija suprantama kitaip: ten išrašo žmogui sąskaitą už būtiną remontą, ir niekas neklausia, nori jis mokėti ar nenori. Jis privalo.

VEIDAS: Tačiau be automobilio gali apsieiti, o be būsto – ne. Dalis žmonių tikrai nepajėgūs mokėti už namų renovaciją.

R.D.: Avariniai namai – viena, tačiau renovacijai šiandien iš tiesų netinkamas visuotinumo principas. Štai mažuose miesteliuose, pavyzdžiui, Akmenėje, mažėja gyventojų, tuštėja butai, žmonės juos parduoda už 10 Lt, kad tik kas perimtų skolas už komunalines paslaugas. Čia masinė renovacija jau nebeįmanoma. Savivaldybei būtina turėti iniciatyvos teisę iš neišgalinčiųjų išlaikyti savo butus juos išpirkti, renovuoti, o jų gyventojams pasiūlyti socialinį būstą, gal net tą patį, tik sutvarkytą. Kai kurie namai, nebijau to pasakyti, po kokių dešimties metų bus tiesiog nugriauti. Didžiuosiuose miestuose bent jau būsto vertė didesnė, o mažesniuose kitos išeities nėra – tik municipaliniai būstai, kurie Vakaruose sudaro apie 20 proc. visų būstų.

Kita problema, kad taupyti energijos išteklius, pirmenybę teikti viešajam transportui, saugoti gamtą, priartinti paslaugas prie žmonių įmanoma tik kompaktiškose vietovėse, tačiau Europos miestuose gyventojų tankis siekia 150 hektare, o Lietuvoje – 40 su trupučiu. Artėjame prie ribos, kai mūsų miestai pateks į kaimo tipo gyvenviečių kategoriją. Miestai turi turėti galių suplanuoti kvartalus ir pasiūlyti investuotojams pastatyti parduotuvę, sporto ar kultūros centrą, gaudami tam žemės, bet turėdami prisidėti prie kvartalo kompleksinio renovavimo.

Didelė bėda ir ta, kad, turėdami labai ribotus išteklius, bandome labai daug aprėpti. Štai nors gyventojų mažėja, švietimo, sveikatos apsaugos įstaigų infrastruktūra beveik tokia pat kaip ir prieš 15–20 metų, ką jau kalbėti apie neracionalų valstybės valdymą ar “Sodrą”.

VEIDAS: Tačiau ir nekilnojamojo turto plėtotojai prisidėjo prie miestų šalia miesto plėtros, taip pat ir prie nekilnojamojo turto burbulo.

R.D.: Miesto vystytojas yra ne rinkos dalyvis, o miestas, jo administracija. Ne nekilnojamojo turto vystytojai kalti dėl to, kur leista statyti, ar dėl nekilnojamojo turto burbulo. Dėl jo didžiausias kaltininkas – didžiųjų bankų konkurencija labai mažoje rinkoje, o jau paskui – mūsų centrinio banko nepakankama komercinių bankų priežiūra, mūsų valdžios nenumatymas, kokių pasekmių sukels tokie dideli pinigai, įmesti į tokią mažą rinką. Tačiau mūsų įstatymai leido tai daryti. Jei būtume buvę protingi ir Fizinių asmenų bankroto įstatymą būtume priėmę dar 2004 m., esu įsitikinęs, tokia situacija nebūtų kilusi.

Įsivaizduokite, ką reiškia į vandens malūną paleisti krioklį nuo kalnų. Ne dabar, o tada buvo krizė, kai toje pačioje rinkoje atsirado per 30 milijardų papildomų litų. Štai butas, 1998 m. kainavęs 60 tūkst. Lt, 2007 m. ima kainuoti 350 tūkst. Lt. Kas atsitiko? Tiesiog anksčiau galėjai gauti paskolą penkeriems–septyneriems metams ir už 8–10 proc. palūkanas, o 2004 m., Lietuvai tapus ES nare, – 30–40 metų ir už minimalias palūkanas. Butų buvo labai sumažėję: iki 2002 m. per metus būdavo pastatoma 2,5 tūkst. per metus, o sovietmečiu – 24 tūkst. Taigi tam pačiam duonos kepaliukui atsirado dešimt pirkėjų. Bet ne nauji butai sukėlė kainas: 2007-aisiais, piko metais, sudaryta apie 38 tūkst. būsto sandorių, tarp kurių nauji sudarė nepilnus 10 proc.

VEIDAS: Tačiau, Jūsų nuomone, kaip išgyventi artimiausius kelerius metus, kai energijos ištekliai brangsta, namai nerenovuoti, bet žmonės tam neturi pinigų?

R.D.: Norime kaip pasakoje rasti stebuklingą tabletę, kurią prariję ryt jau būtume sveiki. Deja, tai bus skaudus kelias, bet juo reikia eiti, tačiau per pastaruosius kelerius metus nieko nepadarėme. Daugiabučiai pastatyti pagal tipinius projektus, tad reikėjo padaryti tipinius renovacijos projektus ir pradėti renovuoti, užuot, kaip dabar, eikvojus laiką ir pinigus projektams rengti. Jei renovavimo programą būtų imtasi vykdyti, daug žmonių būtų turėję darbo, o išlaidos už dujas būtų sumažėjusios maždaug milijardu litų per metus.

Jei norėjome žmonėms iš tikrųjų atpiginti šildymą, reikėjo jau pastatyti suskystintų dujų terminalą ir turėti alternatyvą atsivežti dvigubai pigesnių dujų. Dar vienas rezervas – atsinaujinantys energijos šaltiniai. Vakaruose miestai vystomi ne kaip teritorija, į kurią ateina didelis srautas maisto prekių ir išeina didelis srautas atliekų, – daug ką reikia perdirbti, o biokurą panaudoti šilumai gaminti.

O jei norėtume sumažinti elektros kainą, Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės 1,6 gigavato galingumo generatorius leistų rezervuoti pigią naktinę elektrą. Taigi be didelių investicijų į atominę elektrinę gyventojams būtų galima atpiginti elektros energiją bent 6 ct už kilovatvalandę.

Tačiau nieko nepadaryta, kad šiandien gyventume kitaip. Jei trūksta pinigų, sakoma – didinkim mokesčius, gal paskui padalysime tiems, kurie turi mažiau. Sukamės gana pavojingame rate, ir jei nepriimsime greitų, realiai žmonėms gyvenimą palengvinančių sprendimų, valstybės ateitis gali būti miglota. Demografinės prognozės rodo, kad per dešimt metų žmonių iki 30 metų šalyje sumažės trečdaliu, o daugėjant vyresnio amžiaus žmonių vis daugiau lėšų teks atiduoti pensijoms ir sveikatos apsaugai.

VEIDAS: Ar Jūs tikite Vyriausybės prioritetinių energetikos projektų sėkme?

R.D.: Kai žinau, kad iki statybos darbų pradžios reikia trejų metų, nors užtektų pusmečio detaliajam ir techniniam planui patvirtinti, galiu teigti, kad nei dujų terminalas, nei šiukšlių deginimo įmonė, nei kiti gyvybiškai svarbūs objektai, esant šiai Vyriausybei, statyti realiai nebus pradėti ir taip bus prarasta milijardai Lietuvos žmonių litų. Beje, niekas nepajudėjo ir dėl viešojo bei privataus kapitalo partnerystės. Valstybė turėjo suvaidinti didesnį vaidmenį. Tiek pradelsus dabar jau reikia kitos strategijos, nei buvo priimta Vyriausybei pradėjus dirbti.

Estai padarė struktūrines sveikatos apsaugos ir kitas reformas prieš šešiolika metų, o mes vis dar nepradėjome. Štai atsakymas, kiek metų juos vysimės. Reikia daryti, o ne kalbėti.

Už energetiką atsakingas Europos Komisijos (EK) narys Guentheris Oettingeris (Giunteris Otingeris) trečiadienį pristatys energetikos infrastruktūros atnaujinimo per ateinantį dešimtmetį planą.

Plane, agentūros “Reuters” duomenimis, be kita ko, aptariami šie klausimai:

DUJŲ TIEKIMO SAUGUMAS

Senkant Europos dujų ištekliams, prognozuojama, kad priklausomybė nuo importo padidės nuo dabartinių maždaug 60 proc. dujų vartojimo iki 73-79 proc. 2020 metais ir iki 81-89 proc. 2030 metais.

Remiantis įvairiais tyrimais, papildomo importo poreikis svyruoja nuo 44 iki 148 milijonų tonų naftos ekvivalento iki 2020 metų ir nuo 61 iki 221 milijono tonų naftos ekvivalento iki 2030 metų.

Komisijos “N-1 kriterijaus”, t. y. sistemos iš n elementų savybės užtikrinti jos normalų darbą atsijungus vienam elementui kriterijaus, šiuo metu neatitinka penkios šalys – Lietuva, Bulgarija, Slovėnija, Airija ir Suomija.

Būtina pašalinti trukdžius dujų tinkle, pavyzdžiui, tarp Iberijos pusiasalio ir Prancūzijos.

PIETINIS DUJŲ KORIDORIUS

Strateginis šio koridoriaus tikslas – užtikrinti tiekimo į ES maršrutą, kuriuo iki 2020 metų būtų tenkinama apytikriai 10-20 proc. ES dujų paklausos, o tai sudarytų apytikriai 45-90 mlrd. kubinių metrų dujų per metus.

NAFTOS TIEKIMO SAUGUMAS

Manoma, kad naftos paklausa Rytų ir Vakarų Europoje keisis nevienodai. Spėjama, kad per ateinantį dešimtmetį naftos paklausa Vakarų Europoje sumažės, o Rytų Europoje padidės 7,8 procento.

ELEKTROS ENERGIJOS TIEKIMAS

Prognozuojama, kad bendra ES elektros energijos gamyba padidės bent 20 proc. – nuo maždaug 3 362 teravatvalandžių 2007 metais iki 4 073 TWh 2030 metais. Šiame įvertyje neatsižvelgta į galimo didelio elektra varomų transporto priemonių paplitimo galimybę.

Iberijos pusiasalis praktiškai yra elektros energijos sala. Iki 2020 metų tarp Iberijos pusiasalio ir Prancūzijos reikės įrengti tarpusavio jungčių, kurių pajėgumas siektų bent 4 000 megavatų.

Vidurio ir Rytų Europoje reikės spręsti, kaip prijungti naujus gamybos pajėgumus prie perdavimo tinklų. Vien Lenkijoje, kaip prognozuojama, iki 2020 metų bus įrengta iki 8 gigavatų naujų pajėgumų.

Europoje reikės įrengti elektros energijos “greitkelių”, kuriais vėjo energijos perteklius būtų perduodamas iš Šiaurės jūros pietų kryptimi ir iš Viduržemio jūros šiaurės kryptimi.

Iki 2013 metų vidurio reikėtų parengti elektros energijos “greitkelių” plėtros planą, kad pirmieji “greitkeliai” būtų parengti eksploatuoti iki 2020 metų.

ATSINAUJINANTIEJI ENERGIJOS ŠALTINIAI

Remiantis ES 2020 metų tikslais, atsinaujinantiesiems šaltiniams tenkanti bendros elektros energijos gamybos dalis turėtų sudaryti maždaug 33 proc. 2020 metais ir 36 proc. 2030 metais.

Kaip matyti iš pirmosios 21 iš 27 atsinaujinančiųjų energijos šaltinių strategijų, kurias turi pateikti ES valstybės narės, iki 2020 metų įrengtas energijos gamybos iš atsinaujinančiųjų šaltinių pajėgumas padidės nuo dabartinių maždaug 244 GW iki maždaug 460 GW.

Komisija tikisi, kad su Šiaurės jūra besiribojančios šalys įrengs daug ofšorinių vėjo elektrinių ir ragina koordinuoti perdavimo linijų įrengimą.

Vėjo elektrinės turėtų būti jungiamos į grupes, kad sumažėtų sąnaudos linijų tiesimui. Vien Vokietijoje sujungimo sąnaudos galėtų būti sumažintos 30 procentų. Visoje Šiaurės jūroje išlaidos iki 2030 metų galėtų būti sumažintos beveik 20 procentų.

IŠMANIEJI TINKLAI

Iki 2011 metų pradžios Komisija suteiks atitinkamoms įstaigoms įgaliojimus suderinti ES išmaniųjų tinklų standartus.

Komisija išnagrinės, ar išmaniųjų tinklų veikimui būtinos duomenų apsaugos priemonės.

Jeigu investicijų grąža bus pernelyg maža, siekiant visuomenės interesų, plėtojant šiuos tinklus bus naudojamos valstybinės lėšos.

ANGLIES DVIDEGINIO VAMZDYNAI

Komisijos tyrėjai teigia, kad iki 2030 metų gali reikėti maždaug 8,8 tūkst. kilometrų ilgio CO2 transportavimo vamzdynų, į kuriuos reikės bendrai investuoti 9,1 mlrd. eurų.