"Scanpix" nuotr.

Prieš metus “Stratfor” išleido savo prognozę, kurioje numato, kaip atrodys pasaulis po 10 metų. Ar šios prognozės pildosi, spręskite patys, o kad būtų paprasčiau “Business Insider” pateikia 11 pagrindinių pokyčių, kurie pasak “Stratfor” taps realybe dabar jau po 9-erių metų.

1. Rusija žlugs

“Sukilimo prieš Maskvą neįvyks, bet Maskvos sumenkusios galimybės remti ir kontroliuoti Rusijos Federaciją sukurs vakuumą, – spėja “Stratfor” analitikai. – Šiame vakuume veiks atskirti Rusijos Federacijos fragmentai.”

Sankcijos, kritusios naftos kainos ir rublio vertė, didėjančios karinės išlaidos bei auganti netvarka viduje susilpnins Rusijos centrinės valdžios gebėjimą valdyti didžiausią pagal teritoriją šalį pasaulyje. Rusija oficialiai nesuskils į įvairias valstybes, bet jos dalys taps pusiau autonomiškos ir net priešiškos viena kitai.

“Mažai tikėtina, kad Rusijos Federacija išgyvens dabartinėje formoje”, – teigiama “Stratfor”.

2. JAV turės panaudoti savo kariuomenė, kad užtikrintų Rusijos branduolinio ginklo saugumą

Rusijos branduolinis arsenalas išmėtytas po visą šalį. Jei politinė disintegracija įvyks, tuomet jų kontrolė taps didžiausiu iššūkiu tarptautinei bendrijai. Todėl Rusijos branduolinio arsenalo apsaugai gali būti pasitelktos JAV karinės pajėgos.

“Vašingtonas – vienintelė galia, kuri gali susidoroti su šiuo iššūkiu, bet jis nesugebės perimti visų šių karinių bazių kontrolę ir užtikrinti, kad nei viena raketa nebus paleista, – teigia “Stratfor”. – Jungtinės Valstijos arba imsis karinio sprendimo, kurį sunku įsivaizduoti dabar, arba sukurs stabilias ir ekonomiškai gyvybingas vyriausybes regionuose, kad užkirstų kelią grėsmei.”

3. Vokietija susidurs su rimtomis problemomis

Vokietijos ekonomika yra priklausoma nuo eksporto, kuris pagrinde yra orientuotas į ES ir palaikomas euro, bet tai reiškia, kad Berlynas daugiausia neteks gilėjant euro krizei ir augant euroskepticizmui. Vidaus vartojimas negali atsverti eksporto, ypač mažėjant gyventojų skaičiui. Todėl rezultatas – Japonijos stiliaus stagnacija.

“Mes manome, kad Vokietija pergyvens rimtus ekonomikos pokyčius per ateinantį dešimtmetį”, – prognozuoja “Stratfor”.

4. Lenkija taps viena iš Europos lyderių

Reikalai į Rytus nuo Vokietijos bus ne tokie blogi. “Ekonomikos augimo ir politikos įtakos augimo centre atsidurs Lenkija”, – sakoma ataskaitoje.

Lenkijos gyventojų skaičius taip smarkiai nesumažės, kaip kitose didžiausiose Europos ekonomikose. Su Rusija besiribojančios šalys deleguos lyderystės galimybę Lenkijai, o ilgamečiai artimi santykiai su JAV tik tai paskatins.

5. Bus 4-ios Europos

Dar visai neseniai Europos vienybė atrodė neišvengiama. Bet po dešimtmečio tai gali būti tik istorija. “Stratfor”  kalba apie 4 Europas: Vakarų Europa, Rytų Europa, Skandinavijos šalys ir Britų salas. Jos nebebus tokios artimos, kaip dabar.

“Europos Sąjunga gali išgyventi tam tikra prasme, bet ekonominiai, politiniai ir kariniai santykiai visų pirma bus reguliuojami dvišaliais susitarimais tarp valstybių”, – prognozuoja ekspertai.

6.Turkija ir JAV taps artimais sąjungininkėmis

Dalis arabų valstybių ant žlugimo ribos ir “Stratfor” nemato priežasčių, kodėl chaosas turėtų greitu laiku baigtis. Labiausiai iš to išloš Turkija – stipri, sąlyginai stabili šalis, kuri tęsiasi nuo Juodosios jūros iki Sirijos ir Irako.

Turkija nenori įsitraukti į konfliktus jos kaiminystėje, bet bus priversta tai daryti. Todėl ji taps nepakeičiama JAV partnerė regione.

7. Kinija gresia viena rimta problema

Kinijos ekonomikos augimas didina nepasitenkinimą valdančiąja Komunistų partija. Partija nesiruošia liberalizuotis, o tai reiškia, kad valdžioje ji galės išlikti tik pasitelkdama vidines represijas.

Dar viena ir didesnė Pekino problema – neproporcingai pasiskirstęs ekonomikos augimas šalie viduje. Pakrantės miestai auga, bet šalies viduje regionai išlieka skurdūs. Ši bėda tik didės, didėjant urbanizacijai. Todėl praraja tarp pakrantės ir kitų šalies regionų augs.

8. Japonija taps auganti Azijos karinio jūrų laivyno galia

Japonija gali pasigirti šimtmečių trukmės jūreivystės tradicija. Kinijai didinant savo laivyną ir bandant perimti laivybos maršrutus Rytų Kinijos ir Pietų Kinijos jūrose bei Indijos vandenyne, o JAV galiai mažėjant, Japonija neturės kitos išeities, kaip didinti savo jūrinę galę.

“Dabar Japonija yra priklausoma nuo JAV garantijų. Bet mes prognozuojame, kad JAV atsargiau velsis į užsienio reikalus ir JAV jau yra nepriklausoma nuo importo, todėl dėl jų patikimumo kyla klausimų. Tad Japonija didins savo karinio jūrų laivyno galią artimiausiai metais”, – sakoma ataskaitoje.

9. Dėl Pietų Kinijos jūroje esančių salų nekils karas, bet…

Regiono galios nuspręs, jog Pietų Kinijos jūroje esančios salos nevertos, kad dėl jų pradėti karą, bet jos išliks kaip sinonimas kintančios galios dinamikai.

“Kova dėl mažų salų, kurios duoda mažai kainuojančius ir nepelningus energijos išteklius, netaps pagrindine tema regione, – teigia analitikai.  - Greičiau išlįs trys seni žaidėjai. Rusija, silpstanti galia, neteks galimybių apginti savo interesų jūroje. Kinija ir Japonija bus suinteresuotos jų perėmimu ir sutrukdymu viena kitai tai padaryti.”

10. Bus 16 mini Kinijų

Kinijos ekonomika sulėtės, kaip ir jos gamybos pajėgumai. Tai gera žinia kitoms valstybėms – 16 augančių ekonomikų su 1,15 mlrd. gyventojų. Kinijos ekonomikos augimui sustojus išloš Meksika, Nikaragva, Dominykos Respublika, Peru, Etiopija, Uganda, Kenija, Tanzanija, Bangladešas, Mianmaras, Šri Lanka, Laosas, Vietnamas, Kambodža, Filipinai ir Indonezija.

11. JAV galia nusilps

Pasauliui tampant vis labiau chaotiškam ir nenuspėjamam, JAV vis atsargiau įsitraukti į  tarptautinius reikalus ir imsis lyderio vaidmens. Auganti ekonomika, didėjanti vietos energetikos išteklių gavyba ir mažėjantis eksportas bei buvimas stabiliausiu pasaulio kampeliu, suteiks JAV prabangą izoliuotis nuo pasaulinių krizių. Tačiau tai pasaulį padarys dar nesaugesniu ir kitoms šalims teks ieškoti sprendimų.

Visą straipsnį skaitykite čia

Transformacija. Europos Sąjunga ateinantį dešimtmetį turės rasti naują kelią, išvesiantį iš finansinės ir institucinės krizės.

Europos sąjunga šiandien atsidūrusi kryžkelėje. Kaip toje pasakoje: ,,Į dešinę suksi – žirgo neteksi, į kairę suksi – galvą pamesi, tiesiai josi – daug vargo patirsi.“ Iš tiesų ES tuo pačiu taku, nieko nekeisdama, ,,joti“ nebegali: šią instituciją kritikuoja vis daugiau Senojo žemyno gyventojų, jau ne vienus metus braška ES finansai, Bendrijos narės vis sunkiau randa bendrą kalbą ir vis dažniau dėl asmeninės naudos aukoja bendrus interesus.

Analitikai sutinka, kad vienu didžiausių ES iššūkiu tampa būtent kertinė jos vertybė – vienybė. Nors ES savo vienybę vis dar atkakliai pabrėžia, tačiau tai panašu į mėginimą apgauti save. Užtenka pažvelgti, kaip Europai sekėsi (ir tebesiseka) įveikti finansų krizę ir priimti bendrus sprendimus. Arba kaip valstybės laikosi susitarimo taikyti ekonomines sankcijas Rusijai, o Kipras mainais už investicijas turtingiems rusams mielai suteikia net pilietybę. „ES vienybė skęsta materialinėse vertybėse“, – konstatuoja Šiaulių universiteto docentas prof. Arūnas Gumuliauskas, primindamas, kad nesusikalbėjimo būta visais laikais, o štai vienybė Europoje visuomet buvo labai trapi. Ne veltui prieš pat Antrąjį pasaulinį karą vienas Didžiosios Britanijos žurnalas apie šalies politikų sulaužytą sutartį su Prancūzija parašė iškalbingą sakinį: britai neturi ilgalaikių draugų, jie turi tik ilgalaikius interesus.

Tad daugelis analitikų sutinka, kad tokia, kokia yra dabar, Europos Sąjunga likti negali. Tai tarsi neužbaigtas politinis darinys, kurį A.Gumuliauskas lygina su namu be langų.

Tik vieni ekspertai mano, kad pokyčiai bus lėti ir vos pastebimi, kiti žada greitą ir dramatišką transformaciją. Bet kuriuo atveju judėjimo kryptys yra dvi: arba Sąjungos subyrėjimo, arba didesnės centralizacijos link. Greičiausiai nei vieno, nei kito kraštutinumo nebus pasiekta, tačiau arba į vieną, arba į kitą pusę svarstyklės pasvirs.

Ir nors Europoje yra labai daug federalistų, pasisakančių už centralizaciją, ES svarstyklės greičiausiai pakryps į priešingą, nei jie norėtų, pusę. Ir ne vien dėl to, kad

didesnė centralizacija tokioms valstybėms, kaip Vokietija, Didžioji Britanija ar Prancūzija, reikštų pernelyg branginamo suvereniteto paaukojimą.

Bene svarbiausia priežastis mažinti centralizaciją ir tolti nuo federalizmo idėjos yra stiprėjantis pačių europiečių nepasitenkinimas ES. Postūmį tokioms nuotaikoms suteikė ne kas kitas, o ekonomikos bei finansų krizė, kurios ištakos siekia dar 2007–2008 m., bet kuri ES ypač stipriai paveikė 2010-aisiais, kai Graikija, Airija ir kai kurios kitos šalys stipriai pajuto finansinės padėties suprastėjimą tiek dėl ekonominių skirtumų ar konkurencingumo trūkumo, tiek dėl bankų sistemos bėdų.

Taip jau yra, kad tol, kol ekonomika auga, visuomenė paprastai nekelia tokių klausimų, kokius girdime pastaraisiais metais, – tiek dėl migracijos, tiek dėl ES siūlomų ekonominių, struktūrinių reformų ar fiskalinės disciplinos priemonių.

Kaip pastebi VU TSPMI direktorius prof. Ramūnas Vilpišauskas, nuo pat Europos ekonominės bendrijos sukūrimo iki bendros valiutos įvedimo Europos integracija buvo elito reikalas, kuriuo rinkėjai pernelyg nesidomėdavo. ,,Sprendimus priimdavo politinis elitas, tardamasis su politiniu elitu ir verslo asociacijomis. Krizės metu situacija pastebimai ėmė keistis“, – teigia R.Vilpišauskas.

Ryškiausi tokio visuomenės pokyčio pavyzdžiai yra svarstymai apie galimą Graikijos išstojimą iš euro zonos, kurie tiesiogiai susiję su anksčiau Graikijos vykdyta politika naudojantis bendros valiutos privalumais pigiai skolinantis, bet neinvestuojant į reformas, kad Graikija būtų tokia pat konkurencinga, kaip, tarkime, Šiaurės Europos valstybės.

Kita vertus, turime ir kitą galimos dezintegracijos pavyzdį – Didžiąją Britaniją, kurioje jau ne dėl ekonominių priežasčių, bet dėl globalizacijos bei išaugusio imigrantų skaičiaus taip pat randasi vis daugiau euroskeptiškų nuotaikų.

Centralizacijos didėjimui ne į naudą ir išorinės grėsmės, kurios neabejotinai veikia pačios ES kaitą ir lemia tai, kiek dėmesio bei išteklių galima skirti ES šalims svarbiems ekonominiams bei socialiniams klausimams spręsti.

Žinoma, galima sakyti, kad išorinė grėsmė kaip tik turėtų veikti kaip mobilizuojanti jėga, tačiau euro zonos krizė parodė, jog yra net atvirkščiai. Paaiškėjo, kad net nesudėtingiems sprendimams trūksta visų ES narių sutarimo, kaip reikia reaguoti į euro zonos krizę ir ją spręsti.

O kur dar atskirų valstybių abejonės, kad vienam ar kitam sprendimui pritars jų piliečiai. Juolab kad Europoje daugėja ne vien pavienių nepasitenkinimo balsų, bet ir euroskeptiškų politinių partijų, kurios itin sėkmingai skinasi kelią į rinkimus ir, tapusios daugiau ar mažiau įtakingomis politinėmis jėgomis, tikrai neprisideda prie ES lipdymo. Čia svarbu paminėti, kad ir per ateinančius penkerius, dešimt, gal net penkiolika metų tokios partijos, kaip Prancūzijos „Nacionalinis frontas“, Didžiosios Britanijos nepriklausomybės partija, Švedijos demokratai, Ispanijos partija ,,Podemos“ arba joms panašūs politiniai dariniai, nuo scenos nenulips. Mat kol Europos Sąjunga primena dreifuojantį laivą, neišvengiamai atsiranda norinčiųjų imtis kapitono vaidmens ir keisti kursą.

Vis dėlto ,,Stratfor“ analitikai įsitikinę, kad vienas kursas visiems net ir negali įtikti, tad Europoje ateinantį dešimtmetį egzistuos mažiausiai du gravitacijos centrai, kurių viename – Vokietija ir Austrija, o kitame – Viduržemio jūros šalys.

Be to, analitikai dešimčiai metų į priekį žada nesibaigiančius mėginimus šiuos du branduolius lipdyti ir su tuo susijusias struktūrines bei ekonomines problemas. Ne mažiau svarbus bus ir mėginimas (tiesa, greičiausiai nesėkmingas) sumažinti priklausomybę nuo importo (įskaitant ir energijos išteklių).

Galima prognozuoti, kad Europai nesiseks rasti bendro vardiklio ir dėl požiūrio į išorinių jėgų keliamą grėsmę. Tokioms „paribio“ valstybėms, kaip Baltijos šalys ar Lenkija, bus sunku įsijausti į migrantų antplūdį patiriančių Italijos, Prancūzijos ar Didžiosios Britanijos situaciją. Pastarosios pro pirštus žiūrės į mūsų keliamą aliarmą dėl Rusijos. „Kas bus naudinga vienai ES pusei, kenks kitai“, – prognozuoja „Stratfor“ analitikai.

Stiprėjantis nacionalizmas sudarys sąlygas plėtotis protekcionistinei pinigų ir darbo rinkai. Silpnesnės šalys įves daugiau kapitalo ribojimų, o stipriosios suvaržys užsieniečių judėjimo laisvę, įskaitant, „Stratfor“ teigimu, ir kitų ES šalių piliečius.

Na, o ES ekonomikos prošvaistės – apskritai miglotos. Kaip rašo Vokietijos analitinis leidinys „Der Spiegel“, šiandien niekas nebekalba apie nekliudomo kapitalo judėjimo pranašumus. Dabartinė problema, išliksianti ir per ateinantį dešimtmetį, yra „sekuliari stagnacija“, kaip ją pavadino buvęs JAV iždo sekretorius Larry Summersas. JAV ekonomika nebeauga nė pusės tiek, kiek augo XX amžiaus paskutinįjį dešimtmetį. Japonija tapo Azijos ligoniu, o Europa skęsta recesijoje, kuri pradėjo stabdyti ir Vokietijos eksporto mašiną bei grasinti šios šalies gerovei.

Išties, jei pasitvirtins „Stratfor“ prognozė, esą netrukus prasidės ilgalaikis Vokietijos ekonomikos lėtėjimas, tai reikš ne tik menkesnes pajamas ir mažiau darbo vietų tūkstančiams europiečių. Mat tai gali sumažinti ir kol kas dominuojantį Vokietijos vaidmenį Europoje bei iš esmės sutrikdyti jėgų pusiausvyrą Senajame žemyne.

Užtat Lenkijai tai gali tapti kartą pasitaikančia galimybe. Nors ši mūsų kaimynė greičiausiai tikrai netaps centrine Europos figūra, tačiau gali gerokai padidinti savo įtaką, o kartu tapti ir savotiško antirusiško fronto Europoje ašimi. Beje, žadama, kad išloš ir šiame fronte atsidūrusi Rumunija, kuri, kaip ir Lenkija, mezga itin artimus ir naudingus ryšius su JAV.

Tad Europos šalių reitingai per dešimt metų gali gerokai pasikeisti, o tokios šalys kaip Rumunija gali šoktelėti aukštyn ir nustebinti ekonomine pažanga.

Beje, prognozuojama, kad ryšius su JAV toliau stiprins ir Baltijos bei Juodosios jūros šalys, o NATO įtakos zona gali nusidriekti iki pat Azerbaidžano ir Kaspijos jūros.

Kita vertus, kai kurie analitikai labai abejoja, kad JAV per ateinantį dešimtmetį įsitrauks į bent vienos Europos problemos sprendimą, o visą savo energiją nukreips į Kiniją. Tad nors kai kurios Europos šalys džiaugsis atradusios Ameriką, šiai Europa bus vis labiau prarastoji žemė. Ar dėl to Senasis žemynas patirs kokių nors sukrėtimų?

A.Gumuliauskas primena taikliai dabartį nušviečiančią antraštę, kad šiandien 500 milijonų europiečių prašo 350 milijonų amerikiečių apginti juos nuo 150 milijonų rusų. Ir nors ne gyventojų skaičius lemia vienos ar kitos valstybės arba regiono vietą globaliame žaidime, tačiau Europa ir neturėtų siekti tapti įtakingiausiu pasaulio žemynu. Pakaktų, jei per ateinantį dešimtmetį europiečių, taip pat ir tų iš „paribio“, gyvenimo standartai pakiltų, bet vertybės materialiniuose išskaičiavimuose vis tiek nepaskęstų. Ir kad tarp tų vertybių ir po dešimties metų gyvuotų liberalioji laisvės idėja, kurią numarinti, kaip perspėja VDU profesorius Egdūnas Račius, grasinasi patys europiečiai.

Rima Janužytė