BFL

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Mokytojų, kurie per savaitę turi 27 kontaktinių valandų ar didesnį krūvį ir gali pretenduoti į didžiausius gildijos atlyginimus, šalyje yra apie tūkstantį. Bet didžioji dalis (62 proc.) pedagogų dirba turėdami 18–27 kontaktines valandas per savaitę ir uždirba nuo 518 eurų iki mokesčių. Mažiau kaip 18 valandų per savaitę dirba net ketvirtadalis pedagogų, o mažiausią krūvį – iki 9 valandų – turi beveik dešimtadalis. Kurie iš jų streikuoja?

Švietimo sistemoje kai kur dar kliaunamasi lygiavos principu: mažesnį pamokų ar mokinių skaičių siekiama padalyti nesumažėjusiam skaičiui pedagogų. Streiko priežastis, galima sakyti, yra fakto, kad per dešimtmetį mokinių šalyje sumažėjo 253 tūkst., arba trečdaliu, ignoravimo ir neefektyvios vadybos pasekmė. Mokinių sumažėjo, vadinasi, sumažėjo ir darbo. Tačiau kai kas nusprendė, kad jį gali dirbti ir daug žmonių, tik atlyginta bus po mažiau.

Mokyklų tinklo, infrastruktūros pertvarkų šaukiamasi ne vienus metus, tačiau šie esminiai darbai vis paliekami kitoms ir kitų kadencijoms. Patys mokyklų direktoriai sako, kad kol tinklas nebus optimizuotas, tol mokytojų situacija nesikeis, o vienkartinės finansinės injekcijos padės nebent tam kartui.

Mokyklų tinklo optimizavimas – politinės valios klausimas, tačiau ji pastarųjų derybų metu ryškiausiai pasireiškė, kai Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius tarstelėjo, kad pedagogų profsąjungoms įtaką daro jėgos iš Rusijos. Premjeras pernakt persigalvojo ir kitą rytą reabilitavosi: teigė nemanantis, kad pedagogai galėtų pasiduoti svetimoms įtakoms.

Kaip uždirbti bent 400 eurų?

Kuo didesnis darbo krūvis, tuo didesnį pedagogų bendruomenės masteliais atlyginimą galima gauti. Dar jį lemia kvalifikacinė kategorija, stažas ir išsilavinimas. Žinoma, krūvio – darbo valandų skaičiaus – patys mokytojai sau nepasiskiria. Pakankamu krūviu laikoma 18 kontaktinių valandų – pamokų per savaitę. Už tiek dar skiriama 4 valandos pasiruošti pamokoms, taisyti sąsiuviniams. Kuo kontaktinių valandų daugiau, tuo didesnis bendras jų skaičius.

Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) duomenimis, vidutinis mokytojo krūvis šalyje yra panašiai tiek – 18,25 kontaktinės valandos. Pakankamą krūvį turi du trečdaliai mokytojų, tačiau šalies vidurkio nesiekia net 40 proc. kaimuose dirbančių mokytojų savaitės darbo krūvis.

ŠMM duomenimis, už 18 kontaktinių valandų per savaitę mokytojas dalykininkas priklausomai nuo darbo stažo, kvalifikacinės kategorijos uždirba 518–952 eurus iki mokesčių. Vadinasi, jei dirbi pirmus metus ir dar nespėjai apsiginti pedagoginio vardo, realiai gausi tik apie 415 eurų. O tai labai mažai.

Lietuvos švietimo profesinės sąjungos (LŠPS) pirmininkas Audrius Jurgelevičius sako, kad 18 kontaktinių valandų krūvis yra nepakankamas. Be to, jo teigimu, kita problema, kurią siekia spręsti mokytojai, – išsiaiškinti, už kokius darbus, kurie nėra nei pamokos, nei mokinių darbų taisymas, jiems sumokama.

„Klasikinė formuluotė, kad darbuotojas nori kuo mažiau dirbti ir kuo daugiau uždirbti, gali būti taikoma ir mokytojams, tačiau netiesiogiai. Mokytojai nori dirbti ir gauti atlyginimą, kad galėtų gyventi daugmaž normaliai. Dabartinė darbo apmokėjimo tvarka tokį atlyginimą laiduoja esant didesniam pamokų krūviui. Tačiau mokytojų bendruomenė mano, kad šią sistemą reikėtų keisti ir susitarti, kokie darbai įeina į mokytojo pareigas, – aiškina A.Jurgelevičius. – Tarkime, budėjimas per pertraukas ar dalyvavimas po kelias valandas trunkančiuose tarybos posėdžiuose, kurį mes laikome mokytojų teise dalyvauti savivaldoje, bet daugelis mokyklų vadovų tai traktuoja kaip pareigą.“

Tačiau kai kurie ekspertai įsitikinę, kad pačios pedagogų profsąjungos, reikalaudamos oresnių atlyginimų ar jų apskaičiavimo tvarkos, paklodę tempia į savo pusę – mažesnį krūvį siekia padalyti kuo didesniam skaičiui pedagogų. Pavyzdžiui, nuo rugsėjo 1-osios reikalaujama sumažinti mokinių skaičių klasėse, nors vidutiniškai Lietuvoje mokytojas moko tik 10 mokinių, o kaimo pagrindinėje mokykloje – vos 5 mokinius.

„Didžioji problema šio streiko fone yra ta, kad dalis mokytojų neturi darbo krūvio. O jo nėra todėl, kad nėra mokinių. Tačiau priemonės, kurias siūlo profsąjungos, yra kitais žodžiais pasakyta mintis, kaip didesniam skaičiui mokytojų pasidalyti vis mažėjantį skaičių mokinių“, – sako Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas.

Daugiausia mokytojui galima turėti 36 kontaktines valandas, o didžiausias leistinas darbo krūvis su visomis, ne tik kontaktinėmis valandomis yra 48 valandos per savaitę. Jei šios „lubos“ bent valanda viršijamos, reikia prašyti savivaldybės Švietimo skyriaus leidimo.

Kiek mokytojų Lietuvoje dirba daug ir gali gauti orų atlyginimą? 27 ir daugiau kontaktinių valandų per savaitę turi 3,4 proc., arba maždaug tūkstantis, pedagogų. ŠMM duomenimis, už 27 kontaktinių valandų krūvį galima uždirbti nuo 777 iki 1350 eurų popieriuje, arba nuo 600 iki 1 tūkst. eurų po mokesčių.

Už didžiausią leistiną krūvį – 36 pamokas per savaitę – galima gauti didžiausią 1900 eurų (neatskaičius mokesčių) atlyginimą. Kadangi jį lemia ir kvalifikacinė kategorija, į didžiausią atlygį gali pretenduoti mokytojai ekspertai. Tokių Lietuvoje yra apie 800, mažiau kaip 3 proc.

„Problema nėra mokytojų atlyginimai apskritai. Esama daug mokytojų, kurie dirba pagal mokinių skaičių normaliose mokyklose, turi darbo krūvį. Didelis ar mažas tas atlyginimas, jau kita diskusija. Tačiau problemą kelia kita dalis pedagogų, sakančių, kad uždirba minimumą, nes turi mažiau kaip 8 pamokas per savaitę. Žinoma, kad su tokiu darbo krūviu nieko neuždirbsi“, – kelias mokytojų grupes išskiria LLRI prezidentas Ž.Šilėnas.

Jis paaiškina, kad mokytojų atlyginimai tiesiogiai susiję su mokyklos situacija, mokinių skaičiumi, krepšelių lėšomis. Tad jei mokykla valdoma gerai, pritraukia daug mokinių ir sukomplektuoja ne pustuštes klases, joje bus ir normalus darbo krūvis mokytojams. Bet jei mokinių nėra, nebus ir lėšų pakankamiems atlyginimams. Dėl svarbiausios priežasties Ž.Šilėnas primena ir švietimo sistemos esmę – tikslas yra mokyti mokinius, o ne turėti mokyklų.

„Puikiai suprantame, kad už ne visą darbo savaitę mokytojui niekada niekas nemokės tiek, kiek panašios kvalifikacijos darbuotojams už visą darbo savaitę, – sako LŠPS pirmininkas A.Jur­gelevičius. – Mano, kolegų, kai kurių švietimo ekspertų nuomone, mokytojas, kaip ir kiekvienas žmogus, turi dirbti normalią darbo savaitę. Šiuo atveju mokytojo darbo savaitė trumpesnė, 36 valandų.“

Vis dėlto krūvio paskirstymo tvarka, anot A.Jurgelevičiaus, yra džiunglės, kuriose teisė nuspręsti, kokį krūvį, vadinasi, ir atlyginimą, gaus kuris mokytojas, priklauso išimtinai mokyklos direktoriui, o šis gali pamokų skaičių skirti „iš akies“ arba pagal simpatijas ir antipatijas.

„Nėra jokio reglamento, kaip ir pagal kokius kriterijus skirstyti krūvį. Mokytojai yra bejėgiai, todėl netrūksta baimės, noro įtikti ar bent neišsišokti, kad nebūtų atimta turimo krūvio. Galimybes jo gauti pakankamai riboja mokinių skaičius. Tarkime, pagrindinėje provincijos mokykloje chemikas ar fizikas, kuriam vadovas geranoriškai atiduotų visas pamokas, vis tiek turės tik 10–13 kontaktinių valandų“, – komentuoja LŠPS pirmininkas.

Panašiai jis atsako ir į klausimą, kodėl didelį darbo krūvį, ne mažiau kaip 27 kontaktines valandas, turi tik apie tūkstantį pedagogų. Tokia prabanga prieinama tik didmiesčių mokyklose, kur yra mokinių.

„Toks krūvis įmanomas mokyklose, kurių vadovai laikosi pozicijos aprūpinti pamokomis savo kolektyvo narius. Yra daug vadovų, kurie dėl įvairių priežasčių neduoda krūvio jau dirbantiems mokytojams, bet priima naujus. Tai gali lemti ir noras duoti darbo pažįstamam arba išguiti nepatinkantį mokytoją, – aiškina profsąjungos lyderis. – Vadybos požiūriu tai „balaganas“, neskatinantis motyvacijos dirbti.“

Kiek iš tikrųjų uždirba mokytojai

6954 eurai – toks gėdingas ir paskutinis Europoje yra Lietuvos mokytojo gaunamas metinis atlyginimas. Kai šį grafiką, kuriame matyti, kad geriau atlyginamas net Rumunijos mokytojų darbas, feisbuke paskelbė „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis, jis netruko tapti diskusijų objektu ir įspėjamojo švietimo profsąjungų mitingo pirmų eilių plakatu.

Statistikos departamento duomenimis, 2015 m. trečiąjį ketvirtį vidutinis mokytojo atlyginimas po mokesčių buvo 632, iki mokesčių – 823 eurai. Palyginimui, universitetų dėstytojai 2015-aisiais po mokesčių gavo ne ką daugiau – 670 eurų.

Tačiau bendroje statistikoje išnyksta skirtingai apskaičiuojamo ir kelių veiksnių lemiamo atlyginimo skirtumai. Kokie yra realūs pedagogų atlyginimai tipinėje Lietuvos mokykloje?

Joniškio „Aušros“ gimnazijoje mokosi 497 mokiniai. Joje nėra mokytojų, kurių krūvis būtų mažesnis kaip 20 kontaktinių valandų per savaitę. Beje, ši mokykla buvo viena iš kelių, sutikusių atskleisti, kiek uždirba jos pedagogai.

1106 eurus neatskaičius mokesčių šioje gimnazijoje uždirba mokytojas ekspertas, turintis 27 kontaktines valandas per savaitę ir didesnį kaip 15 metų darbo stažą. O štai technologijų mokytojas, kurio krūvis yra 23 kontaktinės valandos, uždirba 572 eurus, galbūt todėl, kad neturi jokios kvalifikacinės kategorijos, o jo stažas – 10 metų.

Lituanistas metodininkas, turintis 15 metų stažą ir 23 kontaktines valandas, uždirba 900 eurų popieriuje. Jį trimis valandomis lenkiantis matematikas metodininkas, turintis 10 metų pedagoginio darbo patirties, popieriuje gauna 960 eurų. O štai kitas matematikas dirba daugiau metų, bet turi trimis pamokomis mažiau, ir iki mokesčių uždirba 882 eurus. Tad nepaisant to, kad atlyginimą lemia keli veiksniai, lemiamas jų yra darbo krūvis.

Joniškio „Aušros“ gimnazijos direktorius Vidmantas Sutnikas situacijos dėl savo vadovaujamos mokyklos pedagogų atlyginimų nevadina bloga, bet patikina, kad ji nėra tokia gera, kaip norėtųsi. Juolab mokinio krepšelio lėšų lyg ir pakaktų, tačiau metų pabaigoje dalis juk grąžinama į savivaldybės biudžetą. Šiemet, kai neformaliojo švietimo lėšos buvo „išimtos“, gimnazija prarado dar 14 tūkst. eurų. „Krepšelis sumažėjo, taigi šiemet nebegalėjome mokytojams mokėti tarnybinių koeficientų vidurkio“, – sako direktorius.

Vienas iš profsąjungų reikalavimų šias tarnybinių atlygio koeficientų „žirkles“ iš viso panaikinti ir taikyti viršutinę jų ribą. Kaip dabar pagal jas skiriasi atlyginimas? Pavyzdžiui, lietuvių kalbos mokytojas metodininkas už pakankamu laikomą 18 kontaktinių valandų krūvį taikant maksimalų koeficientą gautų 743, minimalų – 705 eurus. Jei jis turi 24 kontaktinių valandų krūvį, atitinkamai 990 arba 940 eurų iki mokesčių.

Joniškio „Aušros“ gimnazijos vadovas sako, kad stengiasi mokytojams sudaryti sąlygas gauti kuo didesnį darbo krūvį, taigi ir didesnį atlyginimą: „Nesistengiame daryti dirbtinės lygiavos. Yra mokytojų, kurie gauna daugiau krūvio, kartais reikia prašyti mokytojo, kad jis prisiimtų dar vieną klasę. Tačiau tokių, kurie neturėtų 20 kontaktinių valandų, nėra. Neturime tokių silpnų mokytojų, kuriais nepasitikėtume ar skriaustume neduodami pamokų. Atmosfera ir mokytojo nuotaika mokykloje geresnė, kai jis turi kaip įmanoma didesnį krūvį. Todėl nesistengiame turėti daug mokytojų ir dalyti jiems po mažai krūvio, priešingai, siekiame kad tie, kurie dirba, būtų aprūpinti pamokomis.“

Vis dėlto gimnazija jau repetuoja ir liūdnesnį ateities scenarijų: jau nuo rugsėjo mokykloje dviem klasių komplektais bus mažiau (18), o dar po metų kitų jų liks 16. Vadinasi, teks atsisveikinti su kai kuriais mokytojais.

„Turime antraeilininkų, ne pagrindinėse pareigose dirbančių mokytojų, kuriuos pirmiausia pamažu ir turėsime atleisti. Taigi pagrindinėse pareigose dirbančių mokytojų atlyginimai taip nenukentės, tiesiog liks mažiau mokytojų“, – atvirai kalba direktorius.

Taikytis prie egzistuojančios sistemos, bet dirbti taip, kad vaikai norėtų eiti į Klaipėdos „Smeltės“ progimnaziją, ir sukomplektuoti po 3–4 klases – tokį sau, kaip mokyklos vadovui, uždavinį kelia Klaipėdos „Smeltės“ progimnazijos direktorius Edmundas Kvederis. Jei pavyks laikytis šios linijos, mokant atlyginimus bus galima taikyti „žirklių“ koeficientų vidurkį.

„Finansavimo sistema paremta mokinio krepšeliu, tad jei mokykla turi mokinių, 1–8 klasėse yra po 3–4 klasių komplektus, klasėje vidutiniškai mokosi 25 vaikai, tada galima mokytojams mokėti koeficientų vidurkius arba taikyti viršutinę jų ribą. Tarkime, jei tokioje mokykloje mokytojas turi 24–25 pamokų krūvį (bendras krūvis siekia 36 valandas), jo atlyginimas į rankas viršija 600 eurų, o mokytojo metodininko – 700 eurų“, – komentuoja E.Kvederis.

Jo teigimu, maksimalų 36 valandų krūvį galima sukurti, jei mokytojas turi 23–24 kontaktines valandas. Už jas dalykininkas atskaičius mokesčius gali gauti 646 eurus (skirtumai priklausys nuo kvalifikacinės kategrijos). O, pavyzdžiui, antraeilėse pareigose dirbantis mokytojas metodininkas, turintis 8–9 valandų krūvį per savaitę, gaus apie 200 eurų atlyginimo.

Trečiasis pavyzdys – rajono mokykla: Kelmės r. Pakražančio gimnazijoje daugiausia uždirba mokytoja, dėstanti ir matematiką, ir informacines technologijas. Įskaičius ir pamokų, ir papildomas valandas, ji dirba 32 valandas per savaitę ir gauna 834 eurus neatskaičius mokesčių.

O štai už 18 valandų darbą etikos ir anglų kalbos pradinių klasių mokytoja, turinti 9 metų darbo stažą, bruto gauna 419 eurų. Lituanistė vyr. mokytoja, kurios krūvis yra 24–25 valandos, o darbo stažas viršija 15 metų, gauna 660 eurų neatskaičius mokesčių. Chemikas, dėstyti į Pakražančio gimnaziją atvažiuojantis vieną dieną per savaitę, už 8 valandų krūvį gauna 201 eurą iki mokesčių. Ketvirtadalis iš 24 šios gimnazijos mokytojų dirba ne visu krūviu ir važinėja per dvi tris mokyklas.

„Su kitų mokyklų direktoriais deriname tvarkaraščius, kad mokytojai galėtų dirbti keliose vietose“, – sako Pakražančio gimnazijai vadovaujanti Nijolė Čepauskienė.

Direktorės teigimu, jos vadovaujamoje gimnazijoje pedagogų atlyginimų situacija yra kaip visoje Lietuvoje: vieni gauna visą krūvį ir uždirba, kiti turi tenkintis mažesniu pamokų skaičiumi. Vis dėlto direktorė pripažįsta, kad kai kurių mokytojų padėtis pagerėtų, jei jų kolegos, jau pasiekę pensinį amžių, atsisveikintų su mokykla. Tokiu atveju vietoj dviejų to paties dalyko mokytojų likęs vienas gautų didesnį nei 30 valandų darbo krūvį. Tačiau N.Čepauskienė paaiškina lengva ranka atleisti tų mokytojų negalinti, o savo noru, nors ir skatinami išeitinėmis kompensacijomis iš specialaus ŠMM fondo, jie neatsisveikina.

„Ir pernai Vyriausybė buvo numačiusi tokį fondą, bet mokytojai nepageidauja juo pasinaudoti ir palikti mokyklą. Jie žino savo teises, įstatymus. Pavyzdžiui, bibliotekininkė dirbo iki 74-erių metų, kol praėjusį pavasarį pavyko susitarti“, – pasakoja Pakražančio gimnazijos direktorė ir priduria, kad atleisti iš darbo šių mokytojų, jei jiems atsiranda 18 valandų krūvis, ji negalėtų, tad tik įsuktų teismų karuselę.

„Mokytojo pedagoginis etatas yra 18 valandų. Pensinio amžiaus mokytojas, turintis tokį krūvį, dirbti gali, o per tris mokyklas juk važinėja tik jauni mokytojai“, – sako N.Čepauskienė.

Kitas streikas – užprogramuotas

Ekspertai sako, kad jei sistema nebus tvarkoma iš esmės, papildomi pinigai bus tik vienkartinis geros valios mostas, bet ne išeitis.

Pavyzdžiui, Joniškio „Aušros“ gimnazijos vadovas V.Sutnikas išskiria tris problemas, išryškėjusias ilgiau nei savaitę trukusio mokytojų streiko fone. Pirma, švietimo finansavimas Lietuvoje, palyginti su kitomis ES narėmis, yra per menkas. „Mokesčių sistema nėra orientuota surinkti didelio biudžeto, tad nėra galimybių viešajame sektoriuje mokėti didesnius atlyginimus“, – svarsto V.Sutnikas.

Antra, direktoriaus teigimu, reikėtų susitarti, kad mokytojo atlyginimas turėtų būti didesnis nei vidutinis darbo užmokestis šalyje.

Trečia problema – būtinybė sutvarkyti sistemą. „Mokinių mažėja, pamokų mažėja, yra per daug mažų mokyklų, todėl vidutinis mokytojo atlyginimas šalyje yra mažesnis, nei galėtų būti, jei mokyklų tinklas būtų racionaliai sutvarkytas“, – neabejoja V.Sutnikas ir priduria, kad sutiktų, jei tinklą optimizuojant kelios mažos mokyklos būtų jungiamos į didesnius darinius.

O štai Klaipėdos „Smeltės“ progimnazijos vadovas E.Kvederis baiminasi, kad profsąjungoms išsiderėjus pinigų 70 proc. jų bus paskirta mažoms mokyklėlėms, kuriose nėra vaikų. Beje, ir dabar mokinių stokojančioms mažoms kaimo mokykloms mokinio krepšelis apskaičiuojamas pagal kitokią metodiką ir yra didesnis, tad miesto mokyklos, kurios sugeba išsilaikyti, lyg ir nukenčia.

„Jei šie pinigai nukeliaus mažoms mokykloms, jos po dvejų metų vėl neturės vaikų ir imsis streiko, nes neišgyvens. O tų, kurios išsilaiko pačios ir gali mokėti mokytojams daugiau ar mažiau orius atlyginimus, tai nepalies. Aš nesakau, kad mokytojų atlyginimų kelti nereikia, atlyginimai turėtų būti didesni, palyginti ir su Europos šalimis, tačiau be optimizavimo to pa­siekti nepavyks“, – dėsto E.Kvederis.

Panašios nuomonės laikosi ir LLRI prezidentas Ž.Šilėnas. Pasak jo, nepaisant to, ar švietimas gaus daugiau, ar mažiau pinigų, sistema turi būti efektyvi: „Antraip tik atidedame problemą. Profsąjungos iš pradžių reikalavo 18 mln. eurų. Jei šią sumą padalytume visiems mokytojams per mėnesį, atmetus mokesčius, vienas pedagogas gautų 30 eurų. Tačiau tai ne problemos sprendimas – reikia optimizuoti tinklą. Vertybinis pasirinkimas, kam išleidžiame pinigus – mokiniams ar pastatams. Mano vertybių skalėje mokiniai yra svarbiau.“

Kalbant apie mokyklų tinklo optimizavimą mažos kaimų mokyklos dažniausiai apginamos dviem argumentais: pirma, tai kultūros židinys kaimo vietovėje, antra, mokykla turi būti kuo arčiau ugdytinio namų.

Šiaip ar taip, 75 tūkst. Lietuvos mokinių gyvena toliau nei 3 km atstumu nuo savo mokyklos, iš jų 25,5 tūkst. važiuoja ne į pačią artimiausią mokyklą. „Kitaip tariant, bent trečdalis tėvų mokyklą renkasi pagal kitus kriterijus, ir tai normalu. Kuo toliau, tuo labiau jie mokyklą rinksis ne pagal atstumą“, – komentuoja Ž.Šilėnas, kuris, aplenkdamas tris artimesnes mokyklas, pats eidavo į dabartinę Šiaulių Didždvario gimnaziją.

LLRI neseniai suskaičiavo tai, ko su savo turtu nepadarė savivaldybės ar ministerija, ir atrado, kad 2014 m. ugdymui buvo išleista 476 mln., o mokyklų aplinkos priežiūrai – 193 mln. eurų.

Ž.Šilėno teigimu, kuo prasčiau savivaldybė tvarkosi su mokyklų tinklu, tuo didesnę dalį švietimui skirtų pinigų, kurie teoriškai galėtų būti paskirti ir mokytojų atlyginimams, suėda aplinka. Maža to, be sąskaitų už šildymą ir kitus patarnavimus, be pedagoginio personalo, šalies švietimo įstaigose dirba apie 20 tūkst. pagalbininkų – sargų, ūkvedžių, kūrikų…

BFL

Mokytojų profesinės sąjungos streiko tikimybę matuoja šimtu procentų. Jei jis įvyks, bus didžiausias Lietuvos pedagogų streikų istorijoje. Streikuoti turėtų iki pusės šalies mokyklų (45 proc.), o darbo nutraukimą, kaip kraštutinę priemonę, pirmą kartą skelbia visos šešios pedagogus vienijančios profsąjungos.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Pedagogų profsąjungų atstovai mušasi į krūtinę, jog streiku graso ne tam, kad papildytų savo kišenes, bet siekdami deramo švietimo finansavimo ir kokybės: pirmiausia didesnio mokinio krepšelio, mažesnio mokinių skaičiaus klasėje. Tačiau atlyginimus, nors ir nedaug, kilstelėtų kito reikalavimo – panaikinti atlygio koeficientų žirkles, nustatant viršutinę jų ribą, įgyvendinimas.

Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) apskaičiavo, kad visų reikalavimų patenkinimas vien kitąmet atsieitų per 100 mln. eurų, o tokių pinigų, aišku, nėra iš kur paimti. Tačiau pedagogų atstovai savikritiški. Jie neprašo švietimą šelpti gynybos, saugumo ar ko kito sąskaita ir sutinka, kad sutaupyta būtų nesigviešiant svetimų sričių pinigų, perkračius švietimo biudžeto eilutėje nurodytą sumą. Juk vienur į mokytojo portfelį įsikibę pensininkai susižeria kolegų pamokas, kitur nemažai pinigų išleidžiama neaiškios naudos akcijų lankstinukams, europinius projektus įgyvendinančioms institucijoms.

Panašiu metu ir panašiais tikslais mokytojai sukilo ir Latvijoje – lapkričio 27-ąją įspėjamajame streike dalyvavo apie 24 tūkst. pedagogų, apie 900 švietimo įstaigų. Latvių pedagogai ir jiems atstovaujanti profsąjunga LIZDA reikalavo į švietimo biudžetą sugrąžinti iš jo atimtus 9 mln. eurų ir skirti juos atlyginimams didinti, ypač ikimokyklinėse įstaigose ir mažose mokyklose. Latvijos politinis elitas mokytojus palaiko: prezidentas Raimondas Vėjuonis pareiškė, kad mokytojų streikas yra vyriausybės darbo įvertinimas.

Lietuvoje į mokytojų reikalavimus atsiliepiama įvairiai. Pavyzdžiui, 2008-aisiais tuometis premjeras Gediminas Kirkilas pareiškė, kad kai kuriems iš streikuojančiųjų sveika ir pabadauti, aukšti politikai siūlė emigruoti, jei nepatinka mokytojo darbas. Tokia dygia retorika vargiai į mokyklas prikviesi dirbti jaunų motyvuotų specialistų, kurių, kaip proveržio variklio, laukia pramonininkai.

Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Jurgelevičius rėžia tiesiai: jaunam žmogui, svarstančiam apie mokytojavimą, jis patartų verčiau dirbti prekybos centro kasoje, nes jauno mokytojo atlyginimas nuo pedagoginį laipsnį jau spėjusio įgyti kolegos gali skirtis ir pustrečio karto. Tarkime, mokytojas, turintis mažą krūvį, vos 10 pamokų per savaitę, neuždirbs nė minimalaus atlyginimo.

„Nežinau, ar jaunam žmogui verta basam eiti į džiungles. Mano pamoka yra pusantro karto brangesnė už pradedančio mokytojo, ir tai, jei jis gauna normalų krūvį. Jauni žmonės kviečiami į sistemą, kurioje nėra garantijų turėti krūvį, už kurį galima gauti normalų atlyginimą. Juk mokyklose netrūksta pensininkų, kurie dirbs iki paskutinio sveikatos lašo, nes turi bedarbių vaikų ar anūkų. Tai užburtas ratas: seni mokytojai lieka, tad jauniems neužtenka pamokų“, – kritiškai savo gildiją vertina ir dvi pagrindines mokytojų algų bėdas – krūvio trūkumą ir atlyginimų skirtumą – įvardija A.Jurgelevičius.

Vienas iš pedagogų reikalavimų tiesiogiai susijęs su šia problema. Profsąjungos reikalauja numatyti daugiau pinigų (3,56 mln. eurų) pensinio amžiaus pedagogų, savo noru paliekančių švietimo sistemą, išeitinėms kompensacijoms, kurias gali gauti sukaupusieji 25 metų pedagoginio darbo stažo. Tai galėtų atlaisvinti kėdžių mokykloje, jas užimtų jauni mokytojai ir gautų bent 20 pamokų per savaitę.

Kaip spalį sakė švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė, šiemet išeitinėmis kompensacijomis (tam skirta 1,7 mln. eurų) preliminariai pasinaudojo beveik tūkstantis pensinio amžiaus mokytojų: „Būtina mažinti mokytojų skaičių, leisti ateiti jauniems pedagogams. Kol mokytojų darbo krūviai bus maži, didelių atlyginimų negalėsime tikėtis.“

Pokyčiai įvyko tik po streikų

Gali pasirodyti, kad mokytojai sukyla vos ne kasmet, tačiau panaršius streikų istoriją nuo 2000-ųjų ar anksčiau matyti, kad visą šalį apimančių masinių streikų būta vos keli. Kitomis priemonėmis – mitingais, piketais, sukėlusiais šiokį tokį triukšmą, juolab gražiais prašymais pasiderėti pedagogai nieko nepešė. O po didesnių pedagogų sukilimų kilo ir jų atlyginimas, keitėsi ir jo mokėjimo tvarka. „Jeigu kas pagerėjo švietime, tai tik po streikų“, – nukerta A.Jurgelevičius, vadovaujantis vienai iš šešių pedagogų profsąjungų.

Kitos organizacijos – Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos atstovas Andrius Navickas ramina, kad ir Europoje švietimo darbuotojų nuogąstavimų imama klausytis tik pagrasinus nutraukti darbą: „Vienintelė priemonė pasiekti bent jau derybų yra streikas. Derybos prasideda streiką jau paskelbus, bet ne iki tol.“

Tiesa, šiemet pirmą kartą sudaryta Taikinimo komisija, kaip paskutinė galimybė šalims susitarti taikiai ir streiko išvengti.

Pedagogų atstovams antrina ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys konservatorius Valentinas Stundys. Jis primena, kad ir kelerių metų mokytojų atlyginimų kėlimo programa, kurios net sunkmečiu visai neišsižadėjo, tik apkarpė XV Vyriausybė, buvo streiko pasekmė.

„Valdančiųjų retorika atsakant į pedagogų profsąjungų reikalavimus šiek tiek keičiasi, tačiau veiksmai – ne. Sakyčiau, kad reakcija į teisėtus profsąjungų reikalavimus yra irzli, o įtampa tarp valdžios ir profsąjungų liko. Tarkime, viena iš didesnių konflikto priežasčių yra kolektyvinės sutartys, dėl kurių kariaujama ir nesutariama. Tai rodo, kad valdantieji nelanksčiai reaguoja į profsąjungų reikalavimus“, – komentuoja V.Stundys.

Neteisinga būtų absoliutinti, kad mokytojai skundžiasi tik dėl per mažų atlyginimų. Net ir pirmuosiuose mitinguose nepriklausomybės pradžioje pedagogai reikalavo didinti sistemos finansavimą, ne tik jų algas. Po šių piketų per dvejus metus mokytojų atlyginimai išaugo 7,8 karto. Matematiniai skaičiavimai daro įspūdį, tačiau atlyginimai taip kilo dar tada, kai ant pinigų banknotų buvo vaizduojami žvėreliai, o padidėjusias pajamas iškart surydavo infliacija.

„Atsimenu, kad su žmona, kuri taip pat mokytoja, tada iš tiesų pajutome skirtumą, nes anksčiau pirkdavę šokoladą savaitei, galėjome jo nusipirkti kasdien ir nereikėjo apie pinigus galvoti dieną naktį“, – maždaug 1992-uosius prisimena A.Jurgelevičius.

2015-ųjų pabaiga, po paskutinio didžiojo 2008-ųjų streiko, kuris baigėsi 15 proc. atlyginimų kėlimu, atrodytų, yra pats metas reikalauti daugiau pinigų. Juolab artėjant rinkimams. Tačiau profsąjungų atstovai tikina, kad jų reikalavimai su politiniais sezonais neturi nieko bendra. Derybos Vyriausybės sudarytoje darbo grupėje prasidėjo dar pernai. Kaip pasakoja A.Jurgelevičius, joje tiksliai įvardytos ne tik problemos, bet ir būdai joms spręsti.

„Kai atėjo laikas vykdyti tuos sprendimus, atsirado 100 priežasčių, kodėl valdžiai to negalima daryti. O kai pamatėme kitų metų biudžetą, supratome, kad apie jokias esmines permainas negali būti nė kalbos, nes tam nėra pinigų, – apie metus trunkančias derybas pasakoja pedagogas. – Pasaulinė finansų krizė baigėsi, didžiosios dalies darbuotojų atlyginimai grįžo į ikikrizinį lygį, biudžeto išlaidos įvairioms sritims didinamos – kodėl mokytojai turi likti nuošalyje? Mažėjantis švietimo finansavimas rodo aukščiausios valdžios požiūrį į neva svarbią sritį. Rimti reikalai, žinoma, yra kariuomenė, policija, o mokykla – lyg vaikų darželis.“

Europos Komisija švietimui rekomenduoja skirti apie 6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Lietuva švietimui šiemet skyrė 4,7 proc., o kitąmet švietimo finansavimas netgi sumažės iki 4,2 proc. BVP. 2010–2015 m. valstybė išlaidas švietimui sumažino nuo 6,2 iki 4,7 proc. BVP.

„Nesakome, kad mokytojai badauja ar neturi kuo apsirengti, kaip kartais teigiama. Kalbame apie tai, kad švietimas turi gauti tiek, kiek jam turi būti skiriama pagal tarptautines rekomendacijas ir strateginius dokumentus. Jei stojame į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją, ši dalis turi siekti 6,2 proc. BVP“, – dėsto A.Navickas.

Su europinėmis tendencijomis ir kokybe profsąjungų atstovai sieja ir reikalavimą sumažinti mokinių skaičių klasėse. Dabartinė tvarka numato daugiau mokinių klasėje nei finansavimo metodika, o dėl išpūstų klasių nukenčia ugdymo kokybė ir suprastėja mokytojų darbo sąlygos.

„Tarkime, Suomijoje, kurią dažnai pateikiame kaip pavyzdį, mokytojai dirba su 15–20 vaikų. Nors mokinių skaičius klasėje tiesiogiai susijęs su rezultatu, mūsų mokytojai dirba su 30, o išimties tvarka – ir su 32 mokiniais“, – skaičiuoja A.Navickas.

Jis priduria, kad toks reikalavimas ypač aktualus, kai sutariama dėl ugdymo proceso individualizavimo poreikio. Pagal šią logiką dėmesio turėtų gauti kiekvienas mokinys, tačiau pučiant klases galimybės pedagogams tokį siekį įgyvendinti yra mažinamos.

Dideli klasių komplektai kamuoja ne visus mokytojus. Šalyje pilna tokių mokyklų, kuriose klasė sudaroma ir penkiems mokiniams. Ypač tokių mokyklų daugėja valdant Algirdo Butkevičiaus Vyriausybei, kuri, norėdama įtikti savo rinkėjams kaimuose, daug kur mokyklas išlaiko ne mokiniams, kurių nėra, o mokytojams, kurie jose dirba.

Ar galima sutaupyti pustuščių įstaigų, kuriose nebėra ko mokyti, sąskaita? A.Navickas neprieštarauja, kad galima kaltinti per didelį mokytojų skaičių, kurių dalį atleidus būtų galima sutaupyti. Tačiau jam artimesnis kitas planas – mažinti klases, kad krūvio užtektų visiems mokytojams. „Jei žiūrėtume tik ekonominės naudos, tai vienas mokytojas teoriškai gali mokyti ir 50 vaikų“, – atkerta pašnekovas.

A.Jurgelevičius paaiškina, kad mokykla gauna pinigų ugdymo planui įgyvendinti, todėl nesvarbu, jei mokytojų joje bus daugiau nei ugdytinių, – ji gaus tokią sumą pinigų, kokia numatyta tam tikram pamokų skaičiui. Vis dėlto ir jis sutinka, kad jei, pavyzdžiui, iš dviejų merdinčių mokyklų vienos būtų atsisakyta, pinigų sutaupyti pavyktų.

„Iš tiesų kyla klausimų dėl kai kurių mokyklų egzistavimo. Tačiau jei valstybei ar savivaldybei tokia mokykla yra reikalinga, jai reikia užtikrinti finansavimą. Jei ji neuždaroma, negali skursti. Vyriausybės programoje įrašytas siekis išsaugoti mažas kaimo mokyklas yra puikus, jei kita ranka užtikrinamas jų finansavimas. O jei paliekama galimybė jų neuždaryti, bet paskui dūsaujama, kad pinigų švietimui nėra dėl mažų mokyklų ir daug mokytojų, taip būti tikrai negali“, – įsitikinęs A.Jurgelevičius.

Tad ir šįkart pedagogų keliami reikalavimai, kaip tikina patys jų autoriai, labiau susiję ne su jų asmeninėmis kišenėmis, bet su ugdymo kokybės gerinimu. V.Stundys sako, jog mokytojai anksčiau yra pareiškę įvairių reikalavimų, bet nepaneigsi, kad jų keliamos problemos yra globalesnės nei vien algos dydis: „Profesinės sąjungos kalba apie ugdymo proceso gerinimą, klasių dydį ir kitus dalykus. Tai yra gerai, nes būtent pedagogų organizacijos visada išdrįsdavo atkreipti dėmesį į didžiausius švietimo skaudulius. Pavyzdžiui, etatinis mokytojų darbo apmokėjimas, apie kurį kalbama jau seniai, irgi liko švietimo politikos paraštėse.“

Alga priklauso nuo mokinių skaičiaus

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vidutinis mokytojų ir kitų pedagogų atlyginimas „į rankas“ kilo nuo 2013 m. Šiemet vidutinis mokytojų atlyginimas siekia 610 eurų (palyginimui, 670 eurų vidutiniškai uždirba universiteto dėstytojas). Tačiau mokytojai paaiškina, kad realūs atlyginimai sumažėjo dėl mokinių retėjimo, kai sutrumpėjo darbo savaitė.

„Dabar mokytojo darbo savaitė vidutiniškai siekia 24–25 val. Žinoma, mokytojai niekada negaus tokio atlyginimo, kokį panašios kvalifikacijos darbuotojai gauna už 40 val. darbo savaitę. To ir tikėtis negalima. Tačiau mes norime, kad mokytojų atlyginimas taip tiesiogiai nepriklausytų nuo mokinių skaičiaus kitimo. Mano nuomone, tai vienintelė profesija Lietuvoje, kurios paklausa taip priklauso nuo demografijos. Galima ginčytis, kad demografija lemia ir verslo pelną, bet ryšys ten nėra toks tiesioginis“, – svarsto A.Jurgelevičius.

Jei tikėtume naujausia Europos švietimo informacijos tinklo „Eurydice“ ataskaita apie mokytojų ir mokyklų direktorių atlyginimus, mažiausiai bendrojo ugdymo mokytojai per metus Lietuvoje uždirba 3,77 tūkst., daugiausiai – 6,96 tūkst. eurų.

Algų skirtumus lemia ne tik skirtingas krūvis – mokytojo turimų pamokų skaičius, bet ir sunkiai suprantama atlygio apskaičiavimo metodika. Pagal dabar galiojančias mokytojų darbo apmokėjimo tvarkos žirkles mokytojas gali gauti 5 proc. didesnį arba 5 proc. mažesnį atlyginimą.

Kokios žirklės – keliančios ar mažinančios algą, bus pritaikytos, teoriškai turėtų lemti darbo kokybė ir apimtis. Nepaisant to, kad mokytojo darbą pamatuoti apskritai sunku, apatinę ar viršutinę žirklių ribą lemia ir mokyklos situacija: jei mokykla gauna mažiau pinigų, nors turi gerų mokytojų, jų atlyginimui vis tiek nebus pritaikyta maksimali riba. Maža to, tai sprendžiama mokyklos viduje, todėl šį mokytojų įvertinimą gali lemti ir subjektyvios aplinkybės – lojalumas ar draugiški santykiai su mokyklos administracija.

„Formaliai koeficientai turi būti suderinti su profesine sąjunga. Jau nekalbant apie tai, kad jos nėra labai įtakingos, daugelyje mokyklų jų iš viso nėra. O jei ir yra, jų ne visada klausoma“, – teigia A.Jurgelevičius.

Toks skaičiavimas, profsąjungų vertinimu, yra diskriminacinis ir lemia iki dešimtadalio skirtingą mokytojų, atliekančių tą patį darbą, atlyginimą. Jei atlygio koeficientų žirklės būtų panaikintos nustatant viršutinę jų ribą, kaip reikalauja profsąjungos, atlyginimai padidėtų.

Tačiau V.Stundys sako, kad tokio reikalavimo įgyvendinimas būtų selektyvus, nes jau dabar yra mokyklų, kuriose mokami vidurkį atitinkantys atlyginimai, o mažos mokyklos vidurkio nepasieks, nes neišgalės dėl mažo joms tenkančio mokinio krepšelio. „Bet kuriuo atveju šie didinimai yra dekoratyviniai, o ne esminiai. Tai vienkartinė reakcija į tai, kas vyksta, bet ne sisteminis problemos sprendimas“, – apibendrina Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys.

Metų žmogaus paieškose negali pro akis praleisti mokyklų. Ieškodami ne vienų metų laimėjimų, bet pedagogų, kuriuos įvertinti galima už viso darbo nuopelnus, išgirdome bent apie kelias dešimtis asmenybių. Jas kolegos vadina žvaigždėmis ir sako, kad jie, o ne tie iš geltonųjų žurnalų puslapių, yra tikrasis elitas.

Gabija Sabaliauskaitė

Gaila, kad šįkart išvardysime tik kelias pedagogų šeimas, kurių nariai nesusireikšmina ir net pyksta dėl jiems taikomų „gerų“ ar „fantastiškų“ mokytojų epitetų. Visi jie kalba apie tarnystę, mokyklą, kaip vertybę, ribotų pinigų skaičiavimą, ir nors supranta kolegų lūkesčius bei nepasitenkinimą, patys neužsimena, kad eitų streikuoti.

Trys mokytojų kartos: 16 giminės pedagogų

„Būdama lietuvių kalbos mokytoja, matysi tik sąsiuvinius, o jei taip nori mokytojauti, geriau būk technologijų mokytoja, nors nereikės sąsiuvinių taisyti“, – tokius žodžius iš savo mamos, pradinių klasių mokytojos, kažkada supratusi, jog nori studijuoti pedagogiką, išgirdo Dangira Nefienė, Anykščių Antano Baranausko pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė.

Tačiau likimas vis tiek paskyrė jai sąsiuvinių taisymą visam gyvenimui. Laimė, kaip ir kitiems „Veido“ herojams mokytojams, jai patinka ir sąsiuvinius taisyti, ir dirbti nuolat besikeičiančioje mokykloje. „Mokytojas, kuris nusprendė, kad jau turi viską, turėtų išeiti iš mokyklos. Ateina vis kiti vaikai, todėl kai nebesidžiaugsime tuo, ką darome, vargiai ką galėsime duoti mokiniams“, – įsitikinusi D.Nefienė.

Neatkalbinėjo ji ir nė vieno iš vaikų, nusprendusių pasirinkti pedagogo kelią. Trys iš keturių Nefų atžalų po mokyklos įstojo į Lietuvos edukologijos universitetą (jaunėlė dukra dar abiturientė). Mokykla buvo antros kartos mokytojų – Dangiros ir doc. dr. Sauliaus Nefų šeimos gyvenimas, todėl vaikams ji neatrodė joks siaubas ir baubas. Taigi šešiolikos pedagogų giminėje mokytojai pasiekė trečią kartą, o pašnekovė juokais svarsto, kad būtų simboliška, jei anūkė, krikštyta per Mokytojo dieną, irgi pasirinktų šią profesiją.

Vis dėlto kolegos ir buvę mokiniai Nefus vertina ne tik dėl įdomaus giminės medžio ir pedagogų dinastijos tąsos. Atsidavimas pedagoginiam darbui, dėmesys ir pagalba kiekvienam žmogui, gebėjimas sudominti ir mokėjimas išmokyti – tokiomis savybėmis pasižymi ši mokytojų šeima.

„Dangira niekada neskaičiuoja pagalbos, kad ir kam ją skirtų – mokytojui, mokiniui ar mokyklos darbuotojui, nei laiko, nei pinigų požiūriu. Tokiu bruožu pasižymi visa Nefų šeima“, – pasakojimą apie mokytoją, kurią 1996 m. pasikvietė dirbti į savo mokyklą, pradeda Anykščių A.Baranausko pagrindinės mokyklos direktorė Ona Repečkienė.

„Visai neseniai D.Nefienė paprašė, kad kai bus pinigų, gal mokykla galėtų įsigyti sėdmaišių. Žinoma, man buvo įdomu, ką ji sugalvojo. Pasirodo, penktokai, įsitaisę sėdmaišiuose, geriau išmoks skaityti“, – apie šiuolaikinius netradicinius metodus, kuriuos pasitelkia lietuvių kalbos mokytoja, pasakoja direktorė.

Taigi lietuvių kalbos, kone rimčiausio dalyko, kurio privaloma išmokti, kurio egzaminą laiko visi mokiniai, šioje Anykščių mokykloje mokomasi įdomiai: nuo pamokų, kurios vyksta šalia literatūros dainių paminklų, kurių Anykščiai turtingi, iki pagalvėlių lietuvių kalbos kabinete, kad mokiniai galėtų gerinti savo skaitymo įgūdžius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos trečiadienį (birželio 18 d.) renkasi į mitingą prie Vyriausybės, kad valdžiai perduotų pedagogų reikalavimus – didesnių atlyginimų ir geresnės ugdymo kokybė siekius.
Vienos iš maždaug 7 organizacijų, dalyvausiančių mitinge, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Andrius Navickas teigia, kad pagrindinis jo vadovaujamos organizacijos siekis – grąžinti iki krizės buvusį 3774 litų mokinio krepšelį, kurio dydis sumažintas maždaug 400 litų.
„Sieksime to, ko kiti jau pasiekė. Seimo nariai grąžino savo atlyginimus, bet mokinius pamiršo. Mokinio krepšelio dydį grąžinti į buvusį iki sunkmečio jie nesugeba – neranda lėšų ar laiko“, – komentuoja A.Navickas.
Jis pažymi, kad toks siekis susijęs su geresne ugdymo kokybe – vaikų skaičius klasėse, priklausomai nuo jų amžiaus, turėtų mažėti, kad pedagogai galėtų kuo daugiau dėmesio skirti kiekvienam vaikui.
Be to, ši profesinė sąjunga siekia ir didesnių mokytojų atlyginimų, tačiau ne didinant darbo užmokestį, bet grąžinant bazinę mėnesinę algą, taip pat sumažintą sunkmečiu.
„Problemų matome ir ikimokykliniame ugdyme, nors būtent tuo metu formuojasi vaiko asmenybė. Norėtume, kad ikimokyklinio ugdymo pedagogų atlyginimai suvienodėtų bent jau su mokytojų“, – dėsto švietimo darbuotojų atstovas A.Navickas.
Planuojama, kad į mitingą susirinks apie 1 tūkst. pedagogų. A.Navickas pažymi, kad skirtingas profesines sąjungas mitinge dalyvauti ragina ir kiek skirtingi tikslai. Pavyzdžiui, Lietuvos švietimo profesinė sąjunga ir Lietuvos švietimo įstaigų profesinė sąjunga skelbia reikalausiančios didinti švietimo finansavimą taip, kad iki 2020 m. būtų pasiektas ES Komisijos, OECD ir UNESCO rekomenduojamas švietimo finansavimo lygis – ne mažiau kaip 6 procentai nuo BVP. Lūkesčių sąraše – ir ilgalaikė pedagogų atlyginimų kėlimo programa, kuri pradėtų veikti jau kitąmet.

„Manau, kiekvienas žiūrovas iš šio filmo galės pasiimti skirtingus dalykus: vienam patiks muzika, kitam politiniai aspektai, trečiam tiesiog pati istorija“, – pristatydamas pirmąjį naujojo savo filmo „Streikas“ („We will riot“) treilerį sako jaunasis režisierius Romas Zabarauskas.

Aštriais pasisakymais ir originaliomis idėjomis garsėjantis jaunasis talentas neslepia, kad filme netrūks skandalingų ir intriguojančių momentų.

„Filmas pasakoja apie juodaodį DJ‘ėjų Luke (aktorius Ebeneezer Sowah), kuris per savo gimtadienį sužino apie turtingų tėvų nuslėptą močiutę iš Lietuvos. Supykęs Luke atvyksta į Vilnių, kur įsimyli maištingą lietuvę Martą (aktorė Vilma Kutavičiūtė) ir susižavi jos draugais, lietuvių elektroninės muzikos „beatmaker‘iais“ bei jų homoseksualiu vadybininku Andy (aktorius Šarūnas Zenkevičius). Gavęs iš Vilniaus mero netikėtą pasiūlymą vadovauti naujam elektroniniam muzikos klubui, Luke sutinka – tačiau jis net nenutuokia, kokius iššūkius jam žada šis sprendimas“,- intriguoja R. Zabarauskas

Aktyviai visuomeniniame gyvenime dalyvaujantis R. Zabarauskas prisipažįsta, kad aštrią rasizmo, korupcijos ir homofobijos temą pasirinko ne veltui.

„Pasirinkau šią temą, nes man nusibodo žiūrėti nuolatinį Lietuvos politikų šou, kai visiškai nepaisomi paprastų žmonių interesai. Vietoj to, kad spręstų rimtas problemas, jie šūkauja tai prieš gėjus, tai prieš užsieniečius, lyg nebūtų rimtesnių problemų. Šou turėtų būti kino sritis, o ne politikų – tą ir mėginsiu savo filmu įrodyti su daug geros muzikos, gražiais aktoriais ir įdomiais siužeto vingiais!“,- rėžia visada atviras R. Zabarauskas.

Prie filmo kūrimo prisidėjo ir būrelis žinomų veidų. Palaikydamos filmą epizodinius vaidmenis atliks dainininkės Justė Arlauskaitė-Jazzu ir Erica Jennings, o kostiumus kurs stilingoji Agnė Jagelavičiūtė. R. Zabarausko scenarijų konsultavo britų DJ‘ėjus Markas Splinteris, kuris taip pat bus atsakingas už filmo garso takelį. „Streikas“ kino ektranus turėtų pasiekti kitų metų kovą.

Filmo ‚Streikas“ treilerį galite pamatyti čia: http://www.youtube.com/watch?v=MF5Kpt_OGCY&feature=youtu.be

Augant nesutarimams tarp Švietimo ir mokslo ministerijos bei mokytojų profsąjungos, pastarieji savo poziciją pasirengę parodyti streiku.

Iš pradžių numatytas įspėjamasis streikas, kurio metu mokytojai nedirbtų dvi valandas. Vėliau neatmetama ir neterminuoto streiko galimybė. Įspėjamojo streiko galima sulaukti jau šio mėnesio pabaigoje.
Tokią informaciją „Veidui“ patvirtino Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Jurgelevičius. Jo vadovaujama sąjunga surinko daugiau nei 15 tūkst. streikui pritariančių pedagogų parašų. Iš viso Lietuvoje dirba apie 55 tūkst. pedagogų.
Pagrindinis profsąjungos reikalavimas – išsaugoti nedideles kaimo mokyklas. Anot mokytojų, dar 2001 m. įvesta studijų krepšelių sistema išsikreipė ir šiuo metu yra paranki tik didelėms mokykloms. „Kaimuose, kur gyvena mažiau mokinių, mokyklos pasmerktos būti „minusinėmis“, nes nesurenka krepšelių. Savivaldybės negali skirti joms pakankamai lėšų, nes neužtektų kitoms sritims. Jei finansavimo modelis nesikeis, daugelis mažų mokyklų neišvengiamai bus uždarytos“, – neabejoja A.Jurgelevičius.
Tarp kitų mokytojų reikalavimų – ir siekis įvesti vadinamąją minimalią „18 kontaktinių valandų pedagoginę normą“, kuri apsaugotų mokytojus nuo per didelio turimų pamokų skaičiaus apkarpymo. Mokytojai taip pat pasisako ir prieš jų veiklos vertinimą kas ketveri metai.
Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys patikino, kad ministerija stengiasi atsižvelgti į mokytojų reikalavimus: yra sudarytos darbo grupės, taip pat laukiama visų suinteresuotų grupių pasiūlymų dėl naujos finansavimo koncepcijos. „Ar streikas įvyks, priklausys tik nuo pačių profsąjungų“, – teigia viceministras.
Šiuo metu kompromiso tarp profsąjungos ir ministerijos ieško net specialiai tam sudaryta taikinimo komisija.

Dalis Vilniaus valdininkų ir savivaldybės įmonių darbuotojų linkę susitaikyti, kad metų pabaigoje gali negauti premijų, bet bendrovės “Vilniaus autobusai” darbuotojai grasina streiku, rašo “Vilniaus diena”.

Vilniaus savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Milėnas garantavo, kad lėšų papildomoms išmokoms miesto tarnautojams nenumatyta.”Nemokėjome pernai, nemokėsime ir šiemet”, – griežtai pareiškė V.Milėnas. Tai patvirtino ir savivaldybės Personalo skyriaus vedėjas Antanas Gadeckis: “Tokio dalyko nebus”.

Nors sprendimai jau priimti, savivaldybės darbuotojų profesinei sąjungai apie juos pranešta nebuvo. “Labai gaila, kad administracijos direktorius nepasivargino mūsų informuoti. Šios valdžios braižas eiti ne su žmonėmis, bet ieškoti, švelniai tariant, kaip jiems pakenkti”, – atsiduso profesinės sąjungos pirmininkas Darius Šaluga.

Pasipiktinimo dėl nurėžtų premijų profesinė sąjunga reikšti nežada. “Ekonominė situacija nėra paprasta, todėl nebūtų logiška demonstruoti nepasitenkinimą dėl trylikto atlyginimo. Iš esmės mes norime ne jo. Siekiame, kad žmonės visada būtų vertinami pagal atliktus darbus, kad jų algos būtų adekvačios krūviams “, – aiškino D.Šaluga.

Tryliktojo atlyginimo greičiausiai negaus ir bendrovės “Vilniaus troleibusai” darbuotojai.

“Galvoju nemokėti, nebent profsąjunga užginčys. Negaliu vienašališkai priimti sprendimų – yra kolektyvinė sutartis, kurioje apie tryliktąjį atlyginimą kalbama. Tačiau esu pareiškęs, kad nenoriu jo mokėti. Tai – sovietinė atgyvena. Darbuotojai turi aiškiai žinoti, kiek ir už kokį darbą jiems mokami pinigai”, – kalbėjo įmonės “Vilniaus troleibusai” direktorius Vidmantas Striška.

Profesinei sąjungai jis siūlo verčiau siekti, kad būtų padidintas darbo užmokestis, o ne dangstytis sovietinėmis tradicijomis. “Aš labai prieš. Deramės su profsąjunga. Manau, pavyks susikalbėti”, – viltimis dalijosi V.Striška. Jis atkreipė dėmesį, kad šiuo metu jo vadovaujamą bendrovę slegia bent 22 mln. litų skolos, todėl reikalauti papildomų išmokų neadekvatu.

Dėl komplikuotos įmonės ekonominės būklės “Vilniaus troleibusų” darbuotojai tryliktojo atlyginimo nesulaukė ir praėjusiais metais. “Anksčiau būdavo kitaip: griežčiau pasisakai, organizuoji piketą ar streiką – iškart matydavosi teigiami poslinkiai. Dabar visiems vienodai. Lietuvoje nematau šviesos tunelio gale”, – apmaudą liejo “Vilniaus troleibusų” darbuotojų profesinės sąjungos atstovė Danuta Iljina.

Kalbų, kad tryliktasis atlyginimas nueis šuniui ant uodegos, bendrovės “Vilniaus autobusai” darbuotojai net nenori girdėti. “Šitaip tyčiotis iš žmonių negalima. Eisim iki streikų”, – tik tokią išeitį mato “Vilniaus autobusų” darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Jonas Dekaminavičius.

Jis atkreipė dėmesį, kad premija, išmokama metų gale, yra ne tryliktasis atlyginimas už nieką, bet padėka už kultūringą keleivių vežiojimą.

“Kolektyvinėje sutartyje esame numatę, kad už gerą aptarnavimą vairuotojams priklauso 7 proc. algos dydžio priedas. Tokia skatinimo sistema. Metų gale viskas susumuojama ir, jei nėra pažeidimų, skundų, darbuotojui išmokama premija. Šiuo atveju esame ją užsitarnavę, nes darbo krūvis, įvedus keleivių įlipimo pro priekines duris tvarką, didžiulis, atsakomybė milžiniška. Ką, mes robotai? Papildomas darbas turi būti apmokėtas”, – į kompromisus leistis neketino J.Dekaminavičius.

Jis įspėjo, kad, jei pinigų nebus, po Naujųjų metų autobusų vairuotojai skelbs streiką. Prie jo kviečiami prisijungti ir “Vilniaus troleibusų” darbuotojai.

Įmonės “Vilniaus autobusai” direktorius Gintaras Nakutis priminė, kad bendrovę slegia 100 mln. litų skola. Tiek įmonei skolinga miesto savivaldybė. “Derybos su profsąjunga sunkios. Nežinau, kuo jos baigsis. Darbuotojai, vadovaudamiesi kolektyvine sutartimi, žinoma, norėtų, kad pinigai būtų išmokėti, tačiau įmonės finansinės galimybės sako ką kita”, – atkreipė dėmesį G.Nakutis.

Vyriausybė trečiadienį pritarė, kad biudžetinės institucijos nemokėtų piniginių priedų iš šiais metais sutaupytų darbo užmokesčio lėšų. Taip pat elgtis rekomenduojama ir valstybės ar savivaldybių įmonėms ar jų kontroliuojamoms akcinėms bendrovėms.

“Finnair” pranešė, kad dėl antradienį paskelbto skrydžių palydovų streiko bendrovė toliau priversta atšaukti daugumą savo reguliariųjų skrydžių. Atšaukti visi trečiadienio ir ketvirtadienio reguliarūs reisai iš Helsinkio į Vilnių ir atgal.

“Finnair” šiuo metu iš Helsinkio į Vilnių ir atgal skraidina dukart per dieną, išskyrus sekmadieniais.

“Finnair” antradienį pranešė, kad Suomijos palydovų sąjunga streiką paskelbė nepavykus susitarti dėl naujos kolektyvinės darbo sutarties.

Profsąjungos atstovai teigia, jog pagrindinė kliūtis siekiant susitarimo yra neišspręsti naktinių pamainų ir laisvų dienų klausimai.

Bendrovėje “Finnair” dirba apie 2 tūkst. skrydžių palydovų

Nuolatine protesto akcijų vieta Kaune siūloma paskelbti miesto centre esančią Vienybės aikštę.

Kauno savivaldybės tarybai pritarus šiam siūlymui, būtų supaprastinta mitingų, piketų, demonstracijų, procesijų, įvairių eitynių bei kitokių beginklių susirinkimų organizavimo tvarka. Jei susirinkimo dalyvių skaičius neviršytų 100, jo organizatoriams pakaktų informuoti savivaldybės administraciją ir leidimo laukti nereikėtų.

Sprendimo projektą lydinčiuose dokumentuose teigiama, jog šiuo metu norintieji gauti leidimą protesto akcijai prašymą turi pateikti ne vėliau kaip iki renginio likus penkioms dienoms.

Galimybę savivaldybėms nustatyti nuolatines susirinkimų vietas ar patalpas numato Susirinkimų įstatymas.

Jame teigiama, kad jei susirinkimas organizuojamas savivaldybės tam paskirtoje nuolatinėje vietoje ar patalpoje ir nustatytu laiku, o susirinkimo dalyvių skaičius yra ribotas (iki 100 žmonių), apie susirinkimo organizavimą savivaldybė informuojama, tačiau jos leidimas nėra būtinas.

Birželį nuolatinėmis susirinkimų vietomis Vilniuje paskelbtos Kalnų parko ir “Siemens arenos” aikštelės.

Prancūzijos parlamente patvirtintas pensijų reformos įstatymas, kuris, kaip tikimasi, įsigalios trečiadienį (spalio 27 dieną), todėl, anot darbo ministro Erico Woertho (Eriko Verto), profesinėms sąjungoms belieka atsisakyti naujų protesto akcijų.

“Aš suprantu, kai demonstracijos vyksta iki balsavimo dėl įstatymo, kad būtų padaryta pataisų. Tačiau, kai įstatymas patvirtintas parlamente, jis neišvengiamai įsigalioja. Tokia yra demokratijos esmė”, – pareiškė jis laikraščiui “Le Figaro”.

E.Woerthas išpeikė opozicijos elgesį Senate, kai mėginta kuo labiau ištęsti reformos projekto svarstymą.

“Siekti tęsti debatus, neturint jokio konkretaus tikslo – beprasmiška iniciatyva, – nurodė jis. – Tikimasi, kad įstatymas įsigalios trečiadienį”.

Reformos projektas, kuriame be kita ko numatyta, jog išėjimo į pensiją amžius bus ne 60 o 62-eji metai, sukėlė daugelio prancūzų nepasitenkinimą. Ilgiau kaip savaitę šalyje vyksta protesto akcijos. Dėl streikų buvo blokuojamas naftos perdirbimo įmonių darbas ir degalų tiekimas.

Darbo ministras priminė, kad tokia “blokada” yra “rimtas pažeidimas, o ne piliečių teisė”.

“Le Figaro” taip pat rašoma, kad dauguma prancūzų supranta, jog profesinėms sąjungoms reikėtų pagalvoti apie protesto akcijų nutraukimą. Laikraščio surengta nuomonių apklausa parodė, kad už streikų nutraukimą po to, kai įstatymas įsigalioja, pasisako 56 proc. šalies gyventojų.

Penktadienį vakare Senatas 177 balsais prieš 153 pritarė reformos įstatymui, kuriam rugsėjo 15 dieną 329 balsais prieš 233 pritarė ir Prancūzijos parlamento žemieji rūmai – Nacionalinė asamblėja.

Beliko suderinti žemųjų ir aukštesniųjų rūmų priimtus įstatymo tekstus ir galutinai patvirtinti spalio 27 dieną.

Prancūzijos valdžia žada artimiausiu metu normalizuoti dėl protesto akcijų sutrikusį degalų tiekimą į degalines, praneša radijo stotis “France Info”.

Finansų ministrė Christine Lagarde (Kristin Lagard) žada, kad padėtis bus “normalizuota per kelias dienas”.

Paskutiniais duomenimis, Prancūzijoje neveika apie 3,2 tūkst. degalinių. Dėl nesibaigiančių protesto prieš pensijų reformos projektą akcijų degalų atsargos į šias degalines nebetiekiamos. Be to, yra rizika, kad artimiausiu metu kuro atsargos išseks dar 1,7 tūkst. degalinių.

Skrydžiai į Briuselio oro uostą ir iš jo antradienį pristabdyti, nes streikuoja aviadispečeriai.

Oro uosto atstovas spaudai sakė, kad nuo 14 val. (15 val. Lietuvos laiku) atidėta apie 50 skrydžių.

Apie planuojamą 24 valandų streiką lėktuvų dispečeriai pranešė pirmadienį vakare.