E.Labanauskas

Praėjusią savaitę atvėsę orai „netikėtai“ priminė, kad artėja ruduo, o rudenį – ne tik derliaus nuėmimo ir grybavimo metas. Spalio pradžioje vyks vienas svarbiausių Lietuvai įvykių – Seimo rinkimai.

Evaldas LABANAUSKAS

Apie juos dabar primena nebent jau spėję nublukti reklaminiai stendai arba keli į pasakas apie partijų žadamą šviesų rytojų vedantys „baneriai“ pagrindiniuose interneto portaluose.

O kur rimta diskusija apie tai, kokiu keliu Lietuva žengs ateinančius ketverius metus? Kaip spręsime gyvybiškai svarbias tautai problemas, kaip, tarkime, tragiškos demografinės tendencijos?

Dar praėjusiame numeryje „Vei­das“ vienas pirmųjų ėmėsi giliau žvelgti į artėjančius rinkimus – analizavo dviejų pagrindinių tradicinių partijų ekonomikos „grožinę literatūrą“, prog­nozavo pa­grindines dvikovas ir nugalėtojus vienmandatėse apygardose.

Šio numerio pagrindinė tema – dabartinės Vyriausybės ir atskirų mi­nis­terijų darbų įvertinimas. Per pastaruosius ketverius metus netrūko skandalų, kaltinimų nusišnekėjimu ir ne­veik­lumu premjerui Algirdui But­ke­vi­čiui, ministerijų vadovų kaitos. Vis dėl­to naujausios apklausos rodo, kad A.But­kevičius įvardijamas kaip geriausiai tinkantis į premjerus. „Veido“ kalbinti ekspertai irgi skiria ne ypač blogą balą šiai Vyriausybei.

Egzaminas išlaikytas patenkinamai, bet išlaikytas. Pagrindinės priežastys: ankstesnės Vyriausybės darbų tąsa, ra­dikalių (o gal ir bet kokių rimtų) spren­dimų vengimas ir, žinoma, Lie­tu­vos ekonomikos laipsniškas atsigavimas.

Ankstesnės Vyriausybės darbų tąsa, ra­dikalių (o gal ir bet kokių rimtų) spren­dimų vengimas ir, žinoma, Lie­tu­vos ekonomikos laipsniškas atsigavimas.

Lietuvos gyventojams tai tinka. Tai patvirtina ir tos pačios apklausos, pagal kurias  socialdemokratai išlieka reitingų viršūnėje. Tiesa, juos vejasi šių rinkimų žvaigždės valstiečiai. Trečioje vietoje lieka naują komandą ir strategiją pasikinkę konservatoriai.

Jeigu per ateinantį šiek tiek daugiau nei mėnesį Specialiųjų tyrimų tarnyba nepakartos „liberalgeito“ scenarijaus, galime jau prognozuoti būsimos Vy­riau­sybės sudėtį. Vienas labiausiai tikėtinų variantų – valstiečiai ir socialdemokratai surinks apylygiai ir prisijungę dar kažkokius „auksinius balsus“ su­formuos Vyriausybę. Gali pasikartoti ir 2004 m. scenarijus, kai būtent „gelbėtojai“ (tuomet – „darbiečiai“, dabar – valstiečiai), surinks daugiausia balsų, bet vis tiek eis šokti su socialdemokratais. Kaip bus iš tiesų – viskas Jūsų, skaitytojau, rankose. Žmonės turi tokią valdžią, kokios yra verti.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL

Aušra LĖKA, Gabija SABALIAUSKAITĖ

Tarp liberalų elito, pasirodo, ne tik Antanas Guoga buvo patyręs pokerio lošėjas. Lošėjas ir Eligijus Masiulis.

A.Guoga girdavosi per dieną išlošdavęs penkis milijonus dolerių. E.Masiulis, neoficialiais duomenimis, praėjusią savaitę „išlošė“ ketvirtį milijono eurų. „Išlošė“, nes priešingu atveju iš kur garsaus politiko namuose būtų atsiradusi tokia didžiulė suma grynųjų?

Tiesa, reikia patikslinti: tiek A.Guoga, tiek E.Masiulis, per vieną pastarąją savaitę abu pabuvę partijos pirmaisiais asmenimis, – šiandien nebe Liberalų sąjūdžio elitas, A.Guoga jau net ne liberalas, E.Masiulis taip pat sustabdęs narystę partijoje.

Iki rinkimų likus mažiau nei pusmečiui: laiko mundurui išsiplauti – akivaizdžiai per mažai.

Šaipytis, žinoma, galima ir toliau – iš E.Masiulio mažakalbystės ir A.Guogos daugžodžiavimo, propaguojant demokratinio pasaulio politikoje dar neišbandytus išradimus – melo detektoriumi pertikrinti visų partijų lyderius, liberalų „grietinėlę“ ir dar TV laidų vedėją Edmundą Jakilaitį. Galime kikenti, kad naktį iš penktadienio į šeštadienį tos savaitės, kai E.Masiulis ir Liberalų sąjūdis dar buvo vieni iš artėjančių Seimo rinkimų favoritų, girtuoklėlis vairuotojas įkalė į STT automobilį, naktį be šviesų būdravusį prie liberalų būstinės. Tad jei liberalai būtų budresni, gal būtų išvengę juos ištikusio kracho.

Bet toks juokas pro ašaras iš beviltiškumo, kad Liberalų sąjūdis, bene moderniausia, pažangias vakarietiškas reformas remianti ir politikos skaidrumą deklaruojanti politinė jėga, tapo ketvirta iš penkių didžiųjų parlamentinių partijų, išsimaknojusių galimos korupcijos purvyne. Ir dar iki rinkimų likus mažiau nei pusmečiui: laiko mundurui išsiplauti – akivaizdžiai per mažai.

E.Masiulio politinė žvaigždė nusileido?

O juk dabar 41-erių E.Masiulis buvo bene daugiausiai vilčių Lietuvos politikos padangėje teikiantis naujosios kartos politikas. Ne kokio politikos patriarcho sūnus ar anūkas, vos 24-erių jis 2000-aisiais buvo išrinktas į Seimą ir tapo jauniausiu Seimo nariu. Bet jau turėdamas politinės patirties: dar studijuodamas Klaipėdos universiteto politikos mokslų magistrantūroje jis tapo tuomečio uostamiesčio mero Eugenijaus Gentvilo patarėju. E.Gentvilą galima vadinti E.Masiulio politiniu krikštatėviu: kaip pats pasakoja, pastebėjęs E.Masiulio sveiką protą, darbštumą ir universalumą paskatino jį siekti politinės karjeros.

E.Masiulis buvo ne tik pirmasis Klaipėdos universiteto studentų sąjungos prezidentas, bet, 1996 m. įstojęs į Liberalų sąjungą, tapo Klaipėdos liberalaus jaunimo, paskui ir viso skyriaus pirmininku, po dešimtmečio – jau Liberalų sąjūdžio pirmininko pavaduotoju, o 2008 m. – pirmininku.

Dar studentas pirmąkart išrinktas į Klaipėdos miesto tarybą, nuo 2000-ųjų visuose Seimo rinkimuose sugeba laimėti mandatą.

Tad po jo aštuonerių metų opozicijoje centro dešiniesiems laimėjus rinkimus niekas per daug nesistebėjo, kad E.Masiulis tapo Vyriausybės nariu – jam buvo patikėta Susisiekimo ministerija.

Po 2004-ųjų, kai liberalai su A.Zuoku priešaky buvo įklimpę į „Rubicon Group“ kyšių skandalą, E.Masiulio pavardė patekdavo nebent į smulkius skandalu.

Liberalai, vėtyti ir mėtyti skilimų, jungimųsi, vėl skilimų, atsikratę ankstesnių EBSW, vėliau „Rubicon Group“ korupcinių skandalų šleifo, kaip ir prieštaringai vertintų partijos lyderių Rolando Pakso ir Artūro Zuoko, pastaruosius dešimt metų, iš kurių aštuonerius vadovaujami E.Masiulio, iki praėjusio ketvirtadienio pamažu kopė aukštyn. Pastaruosius porą metų Liberalų sąjūdžio reitingai ėmė kilti tiek, kad pralenkė konservatorius, o merų rinkimuose jie laimėjo prestižiškiausią Vilniaus vadovo postą. Pirmaujančią tarp dešiniųjų partiją imta vertinti kaip vos ne šimtaprocentinę būsimos valdančiosios koalicijos partnerę, kad ir kaip baigtųsi 2016 m. rinkimai, mat ji nespjovė ant koalicinės brolybės nei su konservatoriais, nei su socialdemokratais.

E.Masiulio populiarumas taip pat tik didėjo – jis įsiveržė tarp populiariausių valstybės politikų. Po 2004-ųjų, kai liberalai (tuomet Liberalų ir centro sąjunga) su A.Zuoku priešaky buvo įklimpę į „Rubicon Group“ kyšių skandalą, E.Masiulio pavardė patekdavo nebent į smulkius skandalus: kai sykį pamiršo įrašyti į atnaujinamą deklaraciją įsigytą butą Vilniuje ar kai su savo dvyniais Elze ir Viliumi taip ir nepasivažinėjo Anykščių vasaros rogučių trasa, mat vietos valdininkai bandė tuomečio ministro vaikus prastumti be eilės, tačiau laukiantieji pakėlė triukšmą.

Bet ar tikrai lyg plyta iš dangaus ant E.Masiulio galvos nusileido žinia apie jo namuose rastus 106 tūkst. pažymėtų eurų (vėliau minėta jau ketvirtis milijono), esą gautų iš „MG Baltic“ viceprezidento Raimondo Kurlianskio? Gandų, užuominų ar, kad ir kaip tai pavadintum, nuogirdų apie glaudžius liberalų ir „MG Baltic“ ryšius pasigirsdavo ir anksčiau.

Gintautas Babravičius priminė, kad jau anuomet, partijoje bręstant skilimui, E.Masiulis, Gintaras Steponavičius būdavę labai jau dažni svečiai „MG Baltic“ būstinėje.

Po paslaptingo lagamino su eurais kažkada buvę liberalų partijos kolegos neoficialiai, o Gintautas Babravičius ir viešai „Lietuvos ryte“ priminė, kad jau anuomet, partijoje bręstant skilimui, E.Masiulis, Gintaras Steponavičius būdavę labai jau dažni svečiai „MG Baltic“ būstinėje ir, neva jokia paslaptis, „Liberalų sąjūdis buvo ir yra „MG Baltic“ projektas, remiamas ir finansiškai, ir LNK žiniasklaidos grupės teigiamu dėmesiu“.

Pavyzdžiui, 2010 m., TV3 skaičiavimu, „MG Baltic“ per savo įmones Liberalų sąjūdį parėmė 200 tūkst. litų. Dabartinė minima suma – ketvirtis milijono eurų – tik įrodytų, kad Lietuvoje brangsta ne tik kalafiorai.

Nors dabar liberalai – Seimo opozicijoje, bet valdžia Vilniuje – ne mažiau riebus kąsnis. Sostinės meras ir, tikėtina, būsimas Liberalų sąjungos pirmininkas Remigijus Šimašius tikina pertikrinęs visas sutartis dėl naujų projektų ir tik viename nedideliame dokumente radęs paminėtą „MG Baltic“ įmonę. Tačiau prielaidų pastaruoju metu kyla įvairių: gal, pavyzdžiui, Vilniaus savivaldybės sprendimas sumažinti stadiono žiūrovų vietų skaičių reiškia, kad šalia planuojamame statyti gyvenamųjų namų rajone padaugės gyvenamųjų namų ir gal ten turi savo interesų „MG Baltic“, be to, naujų projektų bus ir daugiau. O gal solidi sumelė įduota norint užsitikrinti savo interesų lobizmą po Seimo rinkimų, juk liberalams prognozuota vieta valdančiojoje daugumoje ir net premjero postas.

Procesiniai veiksmai leidžia daryti prielaidą, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių pareikšti įtarimus „MG Baltic“ viceprezidentui R.Kurlianskiui ir jį suimti.

Tad, kad ir kaip sunku daliai politologų ir žurnalistų, prijaučiančių (ar prijautusių?) liberalams, susitaikyti, jog charizmatiškasis modernusis E.Masiulis „čemodanėliais“ galėjo nešiotis šimtus tūkstančių grynųjų, nelabai padoru dabar jį daryti vos ne teigiamu herojumi, mat jis atsisakė partijos pirmininko ir Seimo nario postų, suspendavo savo narystę partijoje. Juk jei nebūtų sukėlęs įtarimų, nereikėtų nė atsistatydinti.

Antra vertus, Seimo nario, anksčiau – STT Panevėžio valdybos vadovo Povilo Urbšio vertinimu, procesiniai veiksmai leidžia daryti prielaidą, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių pareikšti įtarimus „MG Baltic“ viceprezidentui R.Kurlianskiui ir jį suimti.

Taip, E.Masiulio pozicija trauktis iš Seimo – vakarietiška. Tačiau, kaip pastebi P.Urbšys, yra ir kita to dalyko pusė: „Jei paaiškės, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie liudytų ne E.Masiulio naudai, likus keliems mėnesiams iki Seimo rinkimų naudinga padėti parlamentaro mandatą, kad nesudarytum galimybės oponentams per laikinąją komisiją svarstymo metu susipažinti su byloje esančiais duomenimis ir vykstant politinei rinkimų kampanijai tai panaudoti. Bet būtent Seimo laikinojoje komisijoje Seimo nariui yra maksimali galimybė įrodinėti, kad jis nekaltas. Atsisakydamas mandato kartu užkerti kelią visuomenei susipažinti, kas yra byloje.“

Buvusį STT pareigūną stebina ir E.Masiulio mažakalbystė: pasak jo, jei žmogus apkaltintas be pagrindo, niekas negali jam uždrausti pakomentuoti savo pozicijos ir kuo jis ją grindžia, juo labiau kad politikas tai pareiškė dar nė nebuvęs apklaustas.

Patikėkite: ateis laikas ir aš tiek daug papasakosiu, kad Lietuvoje bus įdomu gyventi.

Į konkretų klausimą, ar ėmė kyšį, E.Masiulis atsakė: „Aš norėčiau jums labai daug ką pasakyti ir aš jums pasakysiu, kai ateis tam tikras laikas. Šiandien dėl proceso reguliavimo dalykų to negaliu, bet galiu užtikrinti, kad sieksiu teisinėmis priemonėmis įrodyti savo teisingumą ir paneigti man mestus įtarimus. Patikėkite: ateis laikas ir aš tiek daug papasakosiu, kad Lietuvoje bus įdomu gyventi.“

Tačiau kodėl jis, jei tiek daug žino, kas svarbu Lietuvai, nepapasakojo iki to lemtingo ketvirtadienio?

Politiko olimpinė ramybė pavydėtina. Tačiau ar pavyks jam tesėti viešai duotą pažadą apsiginti? Gal jis turi omeny, kad, kaip ir kitos didžiosios žuvys (kad ir naujausias pavyzdys – Druskininkų mero Ričardo Malinausko Vijūnėlės dvaro skandalas), sulauks vienintelės bausmės – jų savanaudiškumo paviešinimo. Deja, tai labai galimas atvejis.

Vis dėlto buvęs STT pareigūnas, dabar Seimo narys P.Urbšys pagal procesinius veiksmus daro prielaidą, kad pagrindo tam teisėsauga šįsyk turėjo turėti pakankamai. Tačiau jei pritrūktų įrodymų patraukti baudžiamojon atsakomybėn tiek vieną, tiek kitą asmenį, susijusį su šiuo galimu kyšiu, būtų didelis skandalas: STT diskredituotų save kaip valstybės institucija. Tokiu atveju, matyt, tektų spręsti ir vadovo atsakomybės klausimą.

Ar tikrai sveiko proto dešinieji

Kad E.Masiulis minimą ketvirtį milijono būtų paėmęs asmeniškai, turbūt tiek pat tikėtina, kiek ir tai, kad išlošė juos žaisdamas pokerį. Ir tik iš pirmo žvilgsnio kelia nusistebėjimą, kaip tokia gudri politikos lapė pati įkliuvo. Bet, korupcinius nusikaltimus tyrusio P.Urbšio aiškinimu, tai įprastas atvejis, nes siekiant maksimaliai užtikrinti slaptumą tokius sandorius atlieka pirmieji asmenys, taip sumažindami galimybę, kad nutekės informacija, o užklupus teisėsaugai vienas kitą išduos.

Tad, ko gero, E.Masiulis bando prisiimti visą ugnį į save, tikėdamasis bent kiek sušvelninti smūgį visai partijai. Tačiau tik keturių dienų laikinojo liberalų vedlio A.Guogos politinės inovacijos sukėlė tiek juoko, kad beveik užgožė ir E.Masiulio nuodėmes, ir dar labiau pakenkė liberalams.

Yra dalis liberalų, kuri priklauso nuo magnatų ir vykdė veiklą, naudingą tiems magnatams. (…) Čia yra mafijos struktūra, ir ji didžiulė.

Laikinuoju partijos pirmininku tapęs ligšiolinis pirmasis pirmininko pavaduotojas išspinduliavo tokių demokratinėse šalyse dar neišbandytų politinių atradimų, kad kvapą gniaužė: pasiūlė visų partijų pirmininkams, taip pat liberalų elitui pasitikrinti melo detektoriumi, jau tarėsi su britų bendrove, kad ji patikrintų pačių liberalų vadovybę antikorupciniu auditu. Dar A.Guoga gyrėsi pastatysiąs bažnyčią, savo verslą Lietuvoje paaukosiąs savo paties labdaros fondui. A.Guoga tiek daug šnekėjo ir tiek daug painiojosi atsakinėdamas, kandidatuos į nuolatinius partijos pirmininkus ar ne, kad nuomonės keitimu net pranoko premjerą Algirdą Butkevičių. Į konkrečius klausimus atsakinėjo senovės išminčių citatomis, bet kai ką pridurdavo ir nuo savęs. Pavyzdžiui, „Yra dalis liberalų, kuri priklauso nuo magnatų ir vykdė veiklą, naudingą tiems magnatams. (…) Čia yra mafijos struktūra, ir ji didžiulė.“

Po keturių dienų tokio A.Guogos karo su „mafija“ partija prispaudė savo laikinąjį vadovą trauktis iš posto, o šis nutarė trauktis ir iš partijos. Tiesa, A.Guogos intencijos lyg ir buvo teisingos – apvalyti partiją nuo korumpuotų partiečių (nes sunku patikėti, kad E.Masiuliui verslininkai ketvirtį milijono būtų dovanoję asmeniškai). Bet A.Guogos veiklos forma ir retorika buvo tokia, kad kai kurie senieji partijos nariai prašneko, jog jis per keturias dienas laikinajame poste padarė vos ne tiek žalos partijai, kiek ir E.Masiulis, nes kas balsuos už partiją, kurios net vadovai arba korumpuoti, arba kažkokie demokratijos neišmanantys ufonautai.

Tiesa, kaip pasakoja senieji liberalai, jie gavo A.Guogos atsiprašymo žinutes. Beje, jis atsiprašinėja nebe pirmą kartą. Kai laimėjo Europos Parlamento rinkimus, o jo reitingai vienu metu ėmė lenkti net liberalų pirmininko, nauja politinė žvaigždė taip susireikšmino, kad ėmėsi save pozicionuoti kaip būsimą premjerą. Tuomet jo viešųjų ryšių akcija baigėsi mušimusi į krūtinę, kad gal ką ir ne taip suprantantis politiniuose procesuose. Ir tai nebuvo vienintelis jo nesusivokimas politiniuose procesuose.

A.Guoga ne jėga užėmė Liberalų sąjūdžio pirmojo pavaduotojo postą – ypač tarp regionuose gyvenančių liberalų jis turėjo nemažai rėmėjų.

O meilės tarp A.Guogos ir E.Masiulio, kaip ir kitų partijos senbuvių, seniai nebuvo. Didėjančio populiarumo varžovas partijoje kvėpavo ligšioliniams lyderiams į nugarą, tačiau liberalai virsti populistine A.Guogos reklamine partija nenorėjo. Antra vertus, juk A.Guoga ne jėga užėmė Liberalų sąjūdžio pirmojo pavaduotojo postą – ypač tarp regionuose gyvenančių liberalų jis turėjo nemažai rėmėjų.

Vis dėlto kaip apskritai tarp sveiko proto dešiniųjų (taip per 2012 m. Seimo rinkimų reklamos kampaniją save vadino liberalai) atsiduria tokie žmonės kaip A.Guoga, liberalus pavertęs pajuokos objektu?

Tai kaina, kurią liberalai, kaip ir visos kitos partijos, moka už populiarių žmonių vaikymąsi, kurių jiems labai trūko. Iškalbingas faktas: liberalai per 2012 m. Seimo rinkimus sugebėjo laimėti vos tris mandatus vienmandatėse apygardose, Europarlamento rinkimus 2009 m. laimėjo jų kviestinė žvaigždė – nepartinis filosofas prof. Leonidas Donskis, o 2014 m. antras sąrašo numeris buvo partijos debiutantas A.Guoga.

Beieškodami populiarių žmonių ar tiesiog populistų liberalai kartais elgėsi labai liberaliai: kaip liberalų rinkimų sąrašo būsima kandidatė ėmė puikuotis seksperte prisistatanti Milda Bartašiūnaitė, vėliau dar pagarsėjusi patarimais, kad garinant balkone actą galima išsklaidyti lėktuvų teršalus, o dar vėliau – kaip Rusijos propagandistė Lietuvoje.

Dabar Šilalės liberalai kandidatu siūlo TV prodiuserį Kristupą Krivicką, dėl kurio laidų neetišku buvo pripažintas TV3 kanalas.

Liberalai vis lipa ant to paties grėblio, dėl populiarumo net partijos vairą atiduodami prieš­taringai vertinamoms personoms. A.Guogos, jei jis būtų tapęs liberalų pirmininku, atvejis nebūtų buvęs unikalus: 1999 m. liberalai iš konservatorių importavo į savo vadovus Rolandą Paksą. Taip, jis padovanojo liberalams 34 Seimo mandatus, bet netrukus jo ir liberalų keliai išsiskyrė. Tada sužibo nauja – A.Zuoko žvaigždė. Bet ir toji neilgam.

Liberalai vis laižėsi praradimų žaizdas, bet nepasimokė iš klaidų ir vėl buvo susivilioję neo­pranašu.

Kas laimės iš liberalų pralaimėjimo

Vis dėlto kas sudėliojo šį politinį pokerį ir kas iš jo laimės? Ar STT nežaidžia politinių žaidimų? „Rinkimų kampanijos metu padidėja poreikis turėti neapskaitytų pinigų, ir tas suaktyvėjimas padidina galimybę įkliūti, – tokią prielaidą švelnina buvęs STT pareigūnas, dabar parlamentaras P.Urbšys. Bet pripažįsta: – Jei dviejų potencialių įtariamųjų R.Pakso ir Gedvydo Vainausko istorija nešviežia, o jų susitikimas vos ne tiesiogiai transliuojamas internetu, tai tik patvirtina, kad tikslas buvo ne išaiškinti tiesą byloje, bet viešinti veiksmus, tarsi STT dalyvautų politiniame šou.“

O gal priešrinkiminiai STT politiniai tyrimai – Prezidentės, kuriai STT atskaitinga, kerštas už jai nepalankią nuomonę „Lietuvos ryte“ ar „MG Baltic“ valdomoje žiniasklaidoje?

Viešojoje erdvėje diskusijų daug. Bet net jei, kaip daroma prielaida, E.Masiulis pateko į teisėsaugos akiratį vykdant kad ir Prezidentės inicijuotą „MG Baltic“ skaidrumo tyrimą, garbė jai, kad kovoja su korumpulais, kas jie bebūtų, ir garbė teisėsaugai, kad nepaiso, kurios ideologijos partijos valstybės vadovei labiau prie širdies. Tiesa, reikia tikėtis, kad teisėsaugos pareigūnai šįsyk bylą išnarplios iki pabaigos, o ne tik švaistysis ginklais prie politiko namų, lyg šis būtų iki dantų ginkluotas mafiozas.

Teisėsauga daugiau informacijos žada pateikti kitą savaitę, bet mažai kas abejoja, kad užfiksuotas faktas – tai tas pats liberalų rėmimas prieš rinkimus, koks vykdavęs iki uždraudžiant remti partijas juridiniams asmenims.

Beje, Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovas sociologas dr. Vladas Gaidys ne kartą yra atkreipęs dėmesį, kad liberalų rezultatas rinkimuose dažnai būdavęs geresnis nei skaičiai apklausose. Turtingų žmonių partija laikomi liberalai prieš rinkimus mobilizuodavosi, mesdavo visus pajėgumus, taip pat ir finansinius. Kaltinti, kad tie pajėgumai būdavę nelegalūs, pagrindo nėra, nes Vyriausioji rinkimų komisija tikrina ne tik rinkimų agitacijos laikotarpio, bet ir kasmetines partijų finansines ataskaitas. Kiek gerai tikrina, jei vis išlenda kokie aukotojai, kurių aukos didesnės nei jų metinės pajamos, – kitas klausimas.

Kaip ir klausimas, ar draudimas remti partijas juridiniams asmenims suteikė partijų veiklai daugiau skaidrumo. Tačiau toks įstatymas tebegalioja, be to, partijos gauna solidžią valstybės paramą, plius turi galimybę sulaukti piliečių paramos ne tik prieš rinkimus, bet ir kasmet skiriant 1 proc. pajamų mokesčio. Tad teisinti liberalų, jei tie tūkstančiai buvo skirti rinkimams, nėra jokio pagrindo.

Šiek tiek sunkiau atsakyti į klausimą, kas laimės iš liberalų pralaimėtos (tolesni įvykiai parodys, kokiu mastu) politinio pokerio partijos.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė dr. Ainė Ramonaitė pasakoja, kad 2012 m. atliekant tyrimą respondentų buvo klausiama, kiek kuri partija jiems patinka, ir daugelis minėjo liberalus. Tačiau net tarp tų, kurie už juos balsavo, ir ne vieną kartą, prisirišusiųjų prie šios partijos buvo nepalyginti mažiau nei prie konservatorių ir socialdemokratų, ir net Darbo partija turėjo didesnę ištikimų rinkėjų dalį. Vadinasi, liberalų potencialas didelis, bet rinkimų rezultatai labai priklauso nuo to momento aplinkybių.

Dabar, politologės vertinimu, ir tie ištikimieji rinkėjai gali nusisukti: „Liberalai apeliuodavo į sveiko proto rinkėjus. Bet politikoje, jei kas nutinka blogo, tai nelabai padeda, nes racionaliai mąstantis elektoratas atgręžia nugarą. Kiti ieškotų pateisinimo – gal kas meluoja, gal provokuoja, bet sveiko proto liberalų rinkėjai taip negalvoja. Kitos partijos per tokius skandalus sugebėdavo išlaviruoti apysausės, tačiau liberalams toks skandalas pavojingiausias iš visų partijų. Žinoma, dar daug kas priklausys nuo to, kas taps partijos pirmininku, kokia bus bylos pabaiga.“

Konservatorių drąsinimasis, kad po liberalų fiasko jie susižers dešiniųjų balsus, gali būti per ankstyvas. Tiesa, tai jau davė jiems naudos – bent jau pasitarnavo tuo, kad konservatorių lyderis Gab­rielius Landsbergis pagaliau ryžosi atsisakyti milžiniškos europarlamentaro algos ir grįžta į Lietuvą vadovauti partijos pasirengimui rinkimams.

Tačiau „Vilmorus“ / „Valstybės“ tyrime liberalų rėmėjai savo antruoju pasirinkimu nurodė praktiškai po vienodai socialdemokratus (23 proc.) ir konservatorius (22 proc.), taip pat 13 proc. jų būtų linkę balsuoti už Valstiečių ir žaliųjų sąjungą, kuri tyrimo metu dar nebuvo pasie­kusi dabartinių aukštumų.

Vis dėlto E.Masiulio pokerio partija sukrėtė ne tik Liberalų sąjūdį ir ne tik liberalių pažiūrų rinkėją paliko be pasirinkimo (pasitikėjimo A.Zuoku limitai seniai išnaudoti, tad jo Laisvės sąjunga kažin ar išloš iš liberalų dramos). Neabejotinas smūgis suduotas visai partinei sistemai.

Apmaudu ir tai, kad taip laukta politiniame elite jaunesnė, moderni, nebe sovietmečio nomenklatūros likučių karta pasirodė nė kiek ne geresnė. A.Zuokas, R.Paksas ar „darbiečių“ jaunimėlis, jau sėdėjęs kaltinamųjų suole nagrinėjant partijos juodosios buhalterijos bylą, tokių iliuzijų nepalieka.

„Priešingai: pirmasis nepriklausomybę atgavusios Lietuvos politinis elitas, atėjęs su Sąjūdžiu, turėjo daugiau idealizmo, buvo gerokai švaresnis, nes į politiką ėjo dėl idealistinių paskatų. Vėliau, po 2000-ųjų, į politiką atėjo naujoji banga politikų, kurių paskatos gana pragmatiškos: jie mano, kad politika – neblogas užsiėmimas, leidžiantis pragyventi, susitvarkyti savo reikalus, gauti naudos“, – apgailestauja A.Ramonaitė.

Politologė priduria, kad ir kitose šalyse situacija nėra geresnė, ką neseniai dar kartą patvirtino ir „Panamos dokumentų“ skandalas. „Kad ir kokia demokratiška būtų valstybė, nereikia įsivaizduoti, kad politikai savaime bus kažkokie supermoralūs. Klausimas tik toks: ar institucinė struktūra, demokratija su savo mechanizmais, įskaitant ir viešąją nuomonę, pajėgia tuos procesus suvaldyti, kad politikams neapsimokėtų klimpti į korupciją. Mūsų šalyje tai dar vis apsimoka, net baimė būti pagautiems nėra tokia didelė kaip nauda. Čia pagrindinė bėda“, – diagnozuoja A.Ramonaitė.

Kai iš penkių didžiųjų parlamentinių partijų trijų vadovai, o vienos tuometis vicepirmininkas įklimpę į korupcinius skandalus – tai jau sisteminis brokas. Tad, pasak politologės, šiame politiniame pokeryje vienintelis džiaugsmas, ir tas pro ašaras: jei įtarimai E.Masiuliui pagrįsti, galėsime džiaugtis, kad institucijos, kurios turi rūpintis skaidrumu, dirba nepriklausydamos nuo politikų.

BFL

Trys klausimai Seimo nariui, buvusiam STT Panevėžio valdybos viršininkui Povilui Urbšiui

– Tyrimas dėl Vijūnėlės dvaro nutrauktas, bet iš netrukus paviešintų Druskininkų mero pokalbių su premjeru, ministrais matyti, kad neskaidrumo vis dėlto būta. Kokią įtaką tokios istorijos turi visuomenės požiūriui į kovą su korupcija?

– Jos didina įtampą ir neprideda pasitikėjimo politikais ir valstybe. Šis tyrimas, vos pradėtas, jau buvo panašesnis ne į ikiteisminį tyrimą, bet į politinę akciją. Premjeras iš atostogų šaukiamas į apklausą, ministrus apklausinėja STT, apie tai kalba žiniasklaida, o Prezidentė pareiškia, kad premjero laukia rimtas pokalbis.

Visuomenei sudaromas įspūdis, kad vyksta kažkas labai rimta: pradedama kalbėti apie pirmalaikius rinkimus, Vyriausybės vadovo atsistatydinimą. Vėliau pasirodo, kad ikiteisminio tyrimo uždaviniai yra nepasiekiami, jis nutraukiamas. Bet kokia žinia siunčiama visuomenei? Prokuroras pasako, kad sieks neteisėtai pastatyto dvaro nugriovimo. Vadinasi, Druskininkų meras neslepia esantis susijęs su neteisėta statyba: paprašytas kieno nors ar ne, jis mokėjo pinigus darbininkams, žinodamas, kad tame sklype vyksta neteisėta statyba, ją skatino.

Be to, iš pokalbių išklotinių matyti, kad meras darė spaudimą Vyriausybės nariams, o šie jam pasidavė. Bet kaltų tarsi nėra. Darbo partijos byloje iš kažkur atsirado 7 mln. eurų, bet jų kilmė neįrodoma, nerandama tyčios, kad klaidos buhalterijoje neatsirado iš nekalto prasidėjimo.

– Ar viešumas yra būdas bent paskelbti apie korupciją, kai baiminamasi, kad gali neužtekti nusikaltimo įrodymų?

– Baudžiamasis persekiojimas nėra skirtas prevencijai užtikrinti. Pirmas uždavinys – išsiaiškinti nusikaltimą ir kaltuosius patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Jei greta yra kitų tikslų, tarkime, politinių, kurių pasiekti nepasiseka, galima pagrįsti, kad viskas yra dėl prevencijos.

Jei visuomenė sujudinama skandalais, bet vėliau pamato, kad juose figūruojantys asmenys nenubaudžiami, daliai žmonių susidaro įspūdis, jog su tais asmenimis bandoma susidoroti dėl politinių motyvų.

Viešinimo veiksmai, atliekami ikiteisminio tyrimo metu, dažniausiai pakenkia tyrimui. Be to, suformuoja opiniją, kuri vienaip ar kitaip veikia teismus. Kad ir kaip būtų, manau, tai nėra prevencija, labiau įtvirtinimas visuomenės sąmonėje, jog aukščiausio lygio korupcija yra nebaudžiama, skandalais naudojamasi politinėje kovoje.

– Nuo teisėsaugos nesislapsčiusį „Lietuvos ryto“ grupės vadovą Gedvydą Vainauską STT pareigūnai sulaikė gatvėje, iškart po susitikimo su Rolandu Paksu. Ar tokia taktika įprasta, ar labiau parodomoji?

– Faktas, jog galimi įtariamieji galėjo susitikti, yra darbo brokas. Paprastai veiksmai planuojami taip, kad būtų padaryta viskas, jog galimi įtariamieji prieš apklausą nesusitiktų. Sulaikymas gali vykti visur, nes tarnyba galbūt mato grėsmę tyrimui: galimi įtariamieji susitiko ir galbūt vienas iš jų ėjo naikinti įrodymų. Bet pats faktas, kad jame dalyvavo žiniasklaidos priemonės ir vyko vos ne tiesioginė sulaikymo transliacija, jau yra įdomus: žiniasklaida žinojo apie susitikimą. Pagal Baudžiamojo kodekso nuostatas, informaciją paviešinti galima tik su prokuroro žinia. Jei iki šiol nei generalinis prokuroras, nei STT vadovas nepradėjo vidinio tyrimo dėl informacijos nutekinimo žiniasklaidai, rodo, kad ji ją pasiekė su jų žinia.

BFL / V.Skaraičio nuotr.

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) vėl driokstelėjo. Iš pradžių apklausė “Tvarka ir teisingumo” partijos lyderį Rolandą Paksą, o po to pranešė, kad jam esą kyšį siūlė “Lietuvos ryto” redaktorius Gedvydas Vainauskas.

Pasak STT pranešimo spaudai, šiuo metu atliekamas ikiteisminis tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 226 straipsnio 3 ir 4 dalis, 228 straipsnio 1 dalį dėl prekybos poveikiu ir piktnaudžiavimo.

Tiriamos aplinkybės dėl galimai daryto poveikio Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos tarnautojams, kad šie pripažintų tinkamu eksploatuoti mažmeninės prekybos tinklui “Norfa” priklausantį naujai pastatytą prekybos centro pastatą Prienų mieste.

STT teigimu, ikiteisminio tyrimo metu gauta duomenų, kad vienos iš G.Vainauskas, atstovaudamas kitų asmenų interesus, susitarė nušalintu prezidentu R.Paksu, kad šis už didelės vertės, (daugiau nei 250 MGL) kyšį, pasinaudodamas įtaka savo politinės partijos nariams, dirbantiems Aplinkos ministerijoje, paveiks ministerijai pavaldžios institucijos – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos – darbuotojus, kad šie leistų pradėti eksploatuoti Prienų mieste minėtam mažmeninės prekybos tinklui priklausantį prekybos centrą.

Pirmadienį R.Paksas apklaustas kaip specialusis liudytojas. Vadovaujantis Lietuvoje galiojančiais tesės aktais, teisinę neliečiamybę turintis asmuo, neatlikus tam tikrų privalomų teisinių procedūrų, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn,  t.y. – negali būti apklausiamas įtariamuoju.

Taip pat tyrimo metu tiriamos aplinkybės dėl kito prekybos poveikiu atvejo, kuomet galimai buvo daromas poveikis ikiteisminį tyrimą dėl sunkaus finansinio nusikaltimo atliekantiems pareigūnams. Turima duomenų, kad pasinaudojant minėto žiniasklaidos įmonės vadovo įtaka už kyšį buvo siekiama įtakoti atliekamą ikiteisminį tyrimą dėl sukčiavimo stambiu mastu, kad jis būtų nutrauktas.

STT pareigūnai atliko dokumentų poėmius kelių, su atliekamu tyrimu susijusių įmonių vadovų darbo vietose bei valstybinės įstaigos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno ir Prienų teritoriniuose padaliniuose.

“Norfa” paneigė bet kokias sąsajas su šiuo tyrimu. Po STT pranešimo lrytas.lt svetainėje pagrindinė medžiaga – informacija apie orus.

BFL

Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) apklausose – premjeras Algirdas Butkevičius, aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas ir ilgametis Druskininkų meras, Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas ir Socialdemokratų partijos vicepirmininkas Ričardas Malinauskas. Pastarieji apklausiami kaip specialieji liudytojai, o tai reiškia, kad yra duomenų apie galimą jų pačių nusikaltimą, tačiau įtarimams pareikšti nepakanka įrodymų.

Šių priemonių imtasi dėl Druskininkų centre, kurortinėje zonoje, prieš keletą metų pradėto statyti 600 kv. m namo, netrukus praminto Vijūnėlės dvaru, statybų. Buvusioje valčių nuomos punkto vietoje dygstančio statinio statybai leidimus išdavė ir savivaldybė, ir žemėtvarkininkai. Nors statinio savininkai ne kartą keitėsi, o šiuo metu jis priklauso verslininkui Žilvinui ir jo žmonai Zinai Povilioniams, teigiama, kad šiomis statybomis asmeniškai rūpinasi pats Druskininkų meras R.Mali­naus­kas. Meras patvirtino mokėjęs atlygį statybininkams, bet neva jiems tik perdavęs savininkų pinigus.

Statybų – žemės paskirties iš rekreacinės į gyvenamąją pakeitimo – teisėtumu suabejojusi Generalinė prokuratūra 2014 m. kreipėsi į Vilniaus apylinkės teismą, kad būtų panaikinti statybų leidimai. Vijūnėlės dvaras pateko į pirmąją kurorto apsaugos zoną, kurioje iki 2015-ųjų rugsėjo buvo draudžiama vykdyti statybos ir kasybos darbus, nuolatos ir laikinai gyventi žmonėms. Pernai spalį teismas nutarė, kad savivaldybės ir žemėtvarkininkų sprendimai buvo teisėti. Tačiau vienas iš papildomų teismo motyvų, leidusių jam priimti tokį sprendimą, – paskubomis surašytas ir priimtas Vyriausybės nutarimas dėl kurortų apsaugos zonų panaikinimo.

Beje, šis nutarimas buvo priimtas praėjus vos vienai dienai po premjero A.Butkevičiaus apsilankymo Druskininkuose ir likus kelioms dienoms iki teismo posėdžio. Galimas korupcijos apraiškas tiriančiai Seimo Antiko­rupcijos komisijai aplinkos minis­tras K.Trečiokas aiškino, kad šio nutarimo projektas pateiktas derinti visoms institucijoms esą buvo dar gegužę, paskui vyko daug susirašinėjimų. Taip atsirado vieno sakinio nutarimo projektas, dėl kurio sutarė visos institucijos, jis buvo suderintas su Vyriausybe, kuri ir panaikino kurorto zonas.

STT teigia, kad projektas nebuvo derinamas su kitomis institucijomis, jos matė tik ilgą nutarimo projekto versiją, kuriai turėjo daug priekaištų. K.Trečiokas pripažino, kad skirsnis, kuriame būtent ir kalbama apie kurortų zonas, buvo priimtas atskirai. Be to, ministras prisipažino, kad Vyriausybei teiktą nutarimo projektą buvo pasirašęs anksčiau, nei jis buvo parengtas, tikindamas, kad galėjo supainioti datą. K.Trečiokas tvirtino apie nutarimą su Druskininkų meru nesikalbėjęs. O pats Druskininkų meras R.Malinauskas visą šią istoriją vadina viena didele sąmokslo teorija.

„Tai vieno žiniasklaidininko, arba greičiau žiniasklaidininkės, sukurptas planas su kai kuo – ateis laikas, aš galbūt įvardysiu, bet dabar ne laikas“, – po apklausos STT piktinosi Druskininkų savivaldybės vadovas.

Šia versija, atrodo, lengvai patikėjo ir socialdemokratų Skaidrumo grupė. Dar ką tik dėl ministrės Rimantės Šalaševičiūtės viešo prisipažinimo davus kyšį skubiai paraginę ją atsistatydinti, partijos skaidrumo sargai dėl R.Malinausko spręsti neskuba. Iš atostogų grįžęs premjeras sakė, kad kol R.Malinauskas yra specialusis liudytojas, savo narystę partijoje jis galėtų ir sustabdyti. To  reikia, kad nebūtų spekuliuojama partijos atžvilgiu ir tokia padėtimi nesinaudotų politiniai oponentai. Pats Druskininkų meras aiškino nematąs reikalo tai padaryti. Tai toli gražu ne pirmas su R.Malinausku susijęs skandalas. 2013-aisiais iš savivaldybės biudžeto imtasi leisti nemokamą mero laimėjimus šlovinantį leidinį „Mano Druskininkai“, 2014 m. meras perstatė ant upės kranto stovinčią giminaičiams priklausančią sodybą, kurios tvora atsidūrė šalia tekančioje upėje. Statybas užginčijo aplinkosaugininkai, pernai tvorą pašalinti įpareigojo teismas, bet meras šį sprendimą apskundė aukštesnei instancijai. Ir tai dar ne viskas: pernai paaiškėjo, kad kai kurie aukšti politikai kurorto savivaldybės įsteigto sveikatingumo parko „Aqua“ prabangiuose apartamentuose ilsisi ir pramogauja nemokamai. Be to, sveikatingumo parke dirba ir daug savivaldybės administracijos darbuotojų šeimos narių.

R.Malinauskas / BFL / V.Skaraičio nuotr.

Kaip Lietuvos žiniasklaida interpretuoja Druskininkų mero socialdemokrato Ričardo Malinausko apklausą Specialiųjų tyrimų tarnyboje (STT)? Paprastai, dauguma akcentuoja pačio politiko žodžius apie tariamą sąmokslą prieš jį.

1. delfi.lt straipsnio pavadinime pažymėjo ne tik, kad R.Malinauskas įžvelgia sąmokslą prieš jį, bet ir tai, kad politikas STT išbuvo visas 4 valandas:

2. 15min.lt net įvardino pavadinime tariamo sąmokslo organizatorius – konservatorius ir liberalus, beje tai R.Malinausko žodžiai:

3. tv3.lt, pasinaudodama naujienų agentūros BNS informacija, taip pat cituoja R.Malinauską, tačiau iškelia į pavadinimą jo žodžius, kad į šį skandalą esą įtraukti ir “sąžiningi žmonės”:

4. Tą patį daro ir alfa.lt, kartu pažymėdama, kad R.Malinauskas buvo apklausiamas 4 valandas:

K.Trečiokas / BFL / A.Ufarto nuotr.

Aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas penktadienį buvo apklaustas Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) kaip specialusis liudytojas. STT apklausai laukia ir premjero Algirdo Butkevičiaus. Kaip visą šį skandalą interpretuoja Lietuvos žiniasklaida:

1. delfi.lt antraštėje iškelia ministro žodžius, esą jis tiesiog suklydo:

2. 15min.lt naudojasi naujienų agentūros BNS informacija ir iškelia K.Trečioko užuominas, kad visa tai, kas vyksta, yra nukreipta prieš premjerą A.Butkevičių:

3. Pastarąją versiją akcentuoja ir alfa.lt, kuri tiesa naudoja naujienų agentūros “Elta” informaciją:

4. Šią versiją kaip ir vainikuoja lrt.lt, kuri bando žvelgti giliau per socialdemokrato Gedimino Kirkilo prizmę ir susieja STT veiksmus su Seimo rinkimų kampanija:

5. lrytas.lt cituoja daugiaprasmišką ministro mintį “šou tęsiasi”:

R.Šalaševičiūtė / BFL / T.Lukšio nuotr.

Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė tikina jau parašiusi atsistatydinimo pareiškimą, bet jį įteiks premjerui Algirdui Butkevičiui, kai šis kitą savaitę (vasario 8 d.) sugrįš iš atostogų.

1. R.Šalaševičiūtė trauktis iš posto paragino tiek premjeras A.Butkevičius ir socialdemokratų partija, tiek Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

2. Raginimai trauktis nuskambėjo po to, kai pranešta neva Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) ir Generalinė prokuratūra tiria ministrės veiklą. R.Šalaševičiūtė esą gali būti įtariama reikalavusi kyšio iš Šiaulių ligoninės vadovų.

3. R.Šalaševičiūtė buvo apklausta prokurorų Šiaulių ligoninės byloje, tačiau apklausta, kaip liudytoja ikiteisminiame tyrime, o ne kaip įtariamoji.

4. Pati R.Šalaševičiūtė, kuri eina ministrės pareigas nuo 2014 m. liepos 17 d.,  neigia šiuos kaltinimus ir užsiminė, kad partijos vadovybė ruošėsi jos pakeitimui.

5. Kiek anksčiau R.Šalaševičiūtė viešai pripažino, kad davė kyšį medikams.

BFL / A.Ufarto nuotr.

Partijai „Tvarka ir teisingumas“ – nemalonus Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Naujametinis siurprizas. Rolando Pakso partijai pateikti įtarimai dėl prekybos poveikiu ir pinigų plovimo.

1. Įtarimai pateikti atliekant 2014 m. pabaigoje pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl prekybos poveikiu. Jis buvo pradėtas kilus įtarimų, jog privačios bendrovės padengė dalį 147 tūkst. litų vertės partijos „Tvarka ir teisingumas“ remiamo renginio „Pirk dramblį“ kaštų. Tuo esą buvo siekiama, kad partijos įtakojami Vidaus reikalų ministerijos tarnautojai, vykdant viešuosius pirkimus, veiktų suinteresuotų bendrovių naudai.

2. Pradėjus šių nusikalstamų veikų tyrimą, STT teigia, surinkusi duomenų ir apie kitas galimai padarytas sunkesnes ir didesnio masto nusikalstamas veikas: susitarimą ir galimai neteisėtą įtaką Vidaus reikalų ministerijai 2013–2014 m. organizuojant daugiau kaip 27 mln. litų (daugiau nei 7,8 mln. eurų) vertės viešojo pirkimo konkursą, 9 mln. litų (daugiau kaip 2,6 mln. eurų) vertės viešuosius pirkimus valstybinėje įstaigoje „Regitra“ ir pirkimą Aplinkos ministerijoje.

3. Tiriant paminėtas nusikalstamas veikas, surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad siekiant legalizuoti nusikalstamu būdu įgytas lėšas taip pat buvo sudaromi susijusių bendrovių apsimestiniai sandoriai.

4. Tyrimo metu 12 asmenų apklausti, kaip įtariamieji, dėl skirtingų nusikalstamos veiklos epizodų, iš jų 7 valstybės tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys.

5. Įtariama, kad iš viso už pažadus ir susitarimus dėl poveikio, vykdant skirtingus viešuosius pirkimus, partijos „Tvarka ir teisingumas“ naudai priimta didesnė nei 1,3 mln. litų (377 tūkst. eurų) kyšių suma. Tačiau šiuo metu nenumatyta taikyti jokių laikinųjų procesinių prievartos priemonių, ribojančių politinės partijos, kaip juridinio asmens, veiklą.

6. Byloje figūruoja “tvarkietis” Seimo narys Rimas Antanas Ručys, kuriam kovo pabaigoje buvo panaikinta parlamentaro teisinė neliečiamybė. Įtariama, kad A.Ručys su partijos bendražygiais tuometiniu vidaus reikalų viceministru Algimantu Juocevičiumi ir ministro patarėju Ervinu Raistenskiu iš televizijos prodiuserio Rolando Skaisgirio paėmė kyšį. Įtariamieji kaltę neigia.

Ar Specialiųjų tyrimų tarnybai nesiseka, ar ji tiesiog nesugeba pričiupti kyšininkų?

Stumdomos politikų ir kitų įtakingų veikėjų, silpnos, primityviai suvokiančios įstatymo raidę ir lyg maro bijančios bet kokio viešumo. Deja, tokios šiandien, praėjus 24 metams po nepriklausomybės atkūrimo, yra Lietuvos specialiosios tarnybos, nors joms patikėta itin svarbi misija – kova su korupcija ir grėsmėmis valstybės saugumui.
Tad kokios priežastys lėmė, kad šiandien turime ne solidžią, o politikų marionetės įvaizdžio neatsikratančią Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT) ar pažymų su slaptumo grifu rašinėjimu vengiant bet kokios atsakomybės apsiribojantį Valstybės saugumo departamentą (VSD)?

STT tapo pajuokos objektu

Pastarieji mėnesiai buvo turtingi įvykių, dėl kurių STT vadovas Saulius Urbanavičius turėjo jei ne atsistatydinti (nes buvo ir tokių raginimų), tai bent jau raudonuoti iš gėdos.
Prieš kelis mėnesius kilus skandalui dėl VSD dokumento su slaptumo žyma atskleidimo tyrimo, kai dėl visiškai niekinės informacijos paviešinimo buvo atliekamos žurnalistų apklausos, kratos jų namuose, vėl buvo apnuoginti seni mūsų specialiųjų tarnybų ir apskritai visos teisėsaugos skauduliai: šis skandalas parodė, kad valstybei ir visai visuomenei tokių svarbių institucijų pareigūnai į įstatymus žiūri siaurai ir primityviai, per formalumus neįžvelgdami esmės, o jų sprendimai bei taikomos neadekvačios priemonės vis dar prasilenkia ir su sveiku protu, ir su elementaria teise.
Kaip interviu „Veidui“ prieš Kalėdas sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė, ši situacija išryškino, kad VSD savo funkcijas supranta labai siaurai – parašyti pažymą, uždėti aukščiausią slaptumo grifą, nesvarbu, koks jos turinys, ir nusiimti nuo savęs bet kokią atsakomybę dėl grėsmių prevencijos valstybėje. Kitos teisėsaugos institucijos, įskaitant STT, pasak prezidentės, taip pat gerokai atsilieka nuo to teisingumo supratimo ir Temidės funkcijų, nes demonstruoja gebėjimą matyti tik įstatymo raidę, bet nemato turinio. „Lietuvoje Temidė akla, kaip ir turi būti. Bet ji neturėtų būti buka“, – „Veidui“ tuomet sakė D.Grybauskaitė.
Būtų kvaila neigti, kad korupcija yra didelė Lietuvos problema ir kad kyšininkus gaudyti tikrai reikia, – tai kaip ant delno matyti iš tarptautinių korupcijos paplitimo tyrimų. Bet 1997 m. Vyriausybės įkurtai STT lig šiol niekaip nesiseka įrodyti, kad ji tikrai geba su šia užduotimi susidoroti. Netgi priešingai – pati tarnyba nuolat patenka į situacijas, kurios verčia ne tik tuo gebėjimu abejoti, bet ir suteikia dar vieną pretekstą visiems smagiai iš jos pasišaipyti.
O dar svarbiau tai, jog STT vadovai nedaro nieko, kad apsigintų ir nebūtų nuolatiniu pajuokos objektu – net ir tais atvejais, kai kaltinimai būna išties nepagrįsti. Nes, kad ir kokia būtų situacija, vadovų elgesys dažniausiai būna toks pat: jie tiesiog nieko nekomentuoja. Ką jau kalbėti apie gebėjimą pripažinti savo klaidas – to neįstengia dabartinis vadovas S.Urbanavičius, nebūdinga tai buvo ir jo pirmtakams.
Nieko keista, kad STT niekaip nesureagavo ir į praėjusią savaitę verslininko Tado Karoso, vieno iš restoranų tinklo „Čili“ įkūrėjų, išplatintą viešą pareiškimą, kuriuo jis prabilo apie dvejopus standartus teisėsaugos institucijose ir „tarp eilučių“ iš esmės pasakė, kad kai kurie mūsų pareigūnai yra visiški siaurakakčiai. Kokia buvo STT ar prokurorų reakcija į tai? Beveik jokia.
T.Karosas pats yra buvęs prokuroras, dar sovietmečiu ir nepriklausomybės atkūrimo pradžioje dirbęs su kyšininkavimo bylomis, o vėliau pasukęs į verslą. 2012 m. vasarą jis buvo sulaikytas STT pareigūnų ir apkaltintas bandymu papirkti bankroto administratorių Artūrą Laucių. Pats verslininkas tai vadina provokacija. 2013 m. pabaigoje T.Karoso baudžiamoji byla pasiekė teismą.
Praėjusią savaitę tęsiantis bylos nagrinėjimui verslininkas netikėtai pareiškė, kad iš jo paties aplinkos buvo pareikalauta kyšio, už tai pažadėjus, jog STT kyšio byla bus nutraukta, tačiau net ir pateikus tam tikrus įrodymus – vaizdo ir garso įrašus, teisėsauga tyrimą atlikti atsisakė.
„Gavęs tokią informaciją STT pareigūnas tik paskambino pinigų prievartavimu kaltinamam asmeniui ir jo paklausė: ar tu tikrai nieko blogo nedarei, ar neprievartavai tų pinigų? Šis, žinoma, atsakė: aišku, kad ne, neprievartavau. Ir viskas – todėl, kad jis paneigė daręs nusikalstamus veiksmus, pareigūnai nusprendė tyrimo nepradėti. Visa tai surašyta nutarime, kurį mes gavome raštu. Šito tikrai nesitikėjau, šis faktas mane pribloškė savo absurdiškumu. Net patikėti sunku, kad taip gali būti, kad mūsų teisėsaugoje dirba tokio lygio veikėjai. Man atrodo, pareigūnai vis dėlto turėtų ištirti, buvo taip ar nebuvo, – gal toks faktas ir nebūtų pasitvirtinęs, bet būtų atliktas tyrimas. Juk šiuo atveju pakako pasakyti, kad eik ir duok tą kyšį, kurio iš tavęs reikalauja, o mes tai užfiksuosime. Ir tada būtų viskas aišku. Tam ši tarnyba ir sukurta, bet tik ne paskambinti telefonu ir paklausti, tikintis prisipažinimo. Prokuroras į tai irgi pažiūrėjo formaliai, neva tai nėra šios bylos dalykas“, – stebisi T.Karosas.
Jis tikina nemėginantis „sukti uodegos“ ir šiuo atveju, bet nesiveliantis į bylas, į kurias yra įpainiotas, o apie tai prabilęs vien iš pilietiškų paskatų – kad visuomenė sužinotų apie absurdiškus mūsų teisėsaugos institucijų darbo metodus. Na, o jo kyšio byla, verslininko įsitikinimu, ilgainiui vis tiek baigsis eiliniu fiasko.

Kas slypi už skambiai pradedamų tyrimų

Kitas klausimas – kokios priežastys lemia, kad daug STT pradėtų ikiteisminių tyrimų arba nutraukiami net nepasiekę teismo, arba kaltinamieji būna išteisinami. Tokios baigties neretai sulaukia net ir labai pompastiškai pradedamos korupcijos ir piktnaudžiavimo tarnyba bylos, kai STT agentai stebint miniai žurnalistų iškilmingai „supakuoja“ kokį žymų politikos veikėją ar valdininką ir kaip didžiausią nusikaltėlį patupdo kelioms dienoms į areštinę.
„Pas mus pirmiau atvyko žiniasklaida ir tik po to STT pareigūnai. Jautėme aiškų norą paviešinti visa tai. Aš tuo metu sirgau ir nebuvau darbe, bet jei būčiau buvęs, neabejoju, kad irgi būčiau į areštinę papuolęs, kaip ir kiti kolegos. To ir buvo siekiama, tik nepavyko“, – šiandien neabejoja Lazdijų rajono savivaldybės meras Artūras Margelis.
Prieš porą savaičių, praėjus beveik trejiems metams nuo garsiojo STT pareigūnų vizito Lazdijų savivaldybėje, piktnaudžiavimu kaltinto A.Margelio ir jo pavaldinių teismų maratonas pagaliau baigėsi – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti žemesnės instancijos teismų priimtus išteisinamuosius nuosprendžius. Ši byla aiškiai parodė, kad teisėsauga dar ne visada geba atskirti korupciją ir piktnaudžiavimą nuo normalių politinių procesų, o viso to rezultatas – keleri metai beprasmio bylinėjimosi ir negrįžtamai sutepta politikų ir valdininkų reputacija. “Tai kainuoja labai daug nervų, sveikatos ir, neabejotinai, tai tam tikra dėmė reputacijai, net ir teismams išteisinus. Kai kurie kolegos svarsto galimybę kreiptis dėl žalos atlyginimo. Ir pats neatmetu tokios galimybės“, – neslepia A.Margelis.
Prieš dvi savaites gerų žinių iš teismo sulaukė ir buvęs Seimo pirmininkas, Pilietinės demokratijos partijos vadovas Viktoras Muntianas: Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė, kad politikas buvo pagrįstai išteisintas žemesnės instancijos teismo dėl piktnaudžiavimo organizavimo. Ši byla yra vienas ryškesnių pastarųjų STT darbo broko pavyzdžių. Tiesa, galutinis taškas V.Muntiano byloje dar nepadėtas – nuosprendis dar gali būti skundžiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
“Nėra taip, kad tave apdergė prieš visą Lietuvą, kitą dieną “nusiprausei“, ir vėl viskas gerai. Atsistatydindamas aš irgi maniau, kad viskas užtruks maksimum pusmetį, bet praėjo jau šešeri metai. Metų metus buvau tampomas po teismus, apšmeižtas, apipiltas srutomis. O jei dar kas nors suskaičiuotų, kiek visas šis reikalas kainavo mokesčių mokėtojams – pradedant devynis mėnesius trukusiu slaptu pasiklausymu, ikiteisminiu tyrimu ir baigiant teismais. Ir viskas dėl privataus sklypo, dėl kurio niekas jokios žalos nepatyrė ir nebuvo jokio viešojo intereso“, – stebisi buvęs Seimo pirmininkas.
V.Muntiano nuomone, didžiausia mūsų specialiųjų tarnybų blogybė yra ta, kad jos dirba daugiausia dėl savo įvaizdžio: jei tik randa bent menkiausią kabliuką, padaro didžiausią šou, sulaiko darbo vietoje, uždeda antrankius ir patupdo už grotų, o tada jau kaip Dievas duos.
“O už savo nekokybišką ir valstybei žalingą darbą, sufabrikuotas bylas jie visiškai neatsako, – priduria politikas. – Bet aš manau, kad netrukus prasidės procesai, kai iš pareigūnų bus imta reikalauti atsakomybės. Ir aš būsiu tarp tų, kurie ieškos būdų, kaip atsiskaityti.“
STT pareigūnų „šou“ dalyviu maždaug prieš dešimtmetį buvo tapęs ir buvęs sveikatos apsaugos ministras, dabar – Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos pirmininkas Romualdas Konstantinas Dobrovolskis. Jis iki šiol negali atsistebėti, kokiu pagrindu buvo apkaltintas skandalingoje rentgeno aparato pirkimo byloje, kuri po keleto metų taip pat subliūško – R.K.Dobrovolskis buvo išteisintas.
„Buvau apkaltintas, nes galbūt pasirašiau dokumentus jau nebūdamas ministru. Atsiprašau, kas mane prileis prie finansinių dokumentų jau nebūnant ministru? Ir mane areštavo, ir daboklėn pasodino. Paėmė pirštų atspaudus, nufotografavo, kaip nusikaltėliui numerį uždėjo. Man pačiam įdomu, ką apie mane pagalvotų mano proanūkiai, po kokio šimto metų radę šią bylą archyve?“ – šiandien jau su ironija į savo susidūrimą su STT žvelgia buvęs ministras, nors po akimirkos priduria, kad ši istorija jam buvo itin skausminga: kaip tik tuo metu, kai buvo sulaikytas pareigūnų, jo motina sunkiai sirgo plaučių uždegimu, o kai sužinojo apie sūnui pareikštus kaltinimus, buvo ištikta insulto ir netrukus mirė nuo plaučių uždegimo komplikacijų.

Teisėsauga ir žurnalistai tapo premjero ir Seimo pirmininkės noro sukompromituoti prezidentę, kuri yra jų pagrindinė politinė konkurentė ir kliūtis piktnaudžiauti valdžia, įkaitais.

Valdančiųjų veidmainystė neturi ribų: prieš pusantros savaitės patys pareikalavę, kad teisėsauga nedelsdama išsiaiškintų, kas nutekino naujienų agentūrai BNS informaciją apie VSD pažymą, kurioje rašoma apie Rusijoje rengiamas informacines atakas prieš prezidentę Dalią Grybauskaitę, dabar jau reikalauja sudaryti Seimo tyrimo komisiją, kuri tirtų, kodėl STT atlieka tyrimą.
Nesunku įsivaizduoti, kaip piktdžiugiškai kikena socdemai ir “darbiečiai”, matydami, su kokiu nesuvaidintu niršuliu ir pasipiktinimu žurnalistai puola STT, kurios agentai, ieškodami slaptos informacijos nutekėjimo šaltinių, apklausė BNS žurnalistus, paėmė jų kompiuterius ir atliko kratą naujienų redaktorės namuose. Gindami kolegas nuo teisėsaugos veiksmų visi kažkaip pamiršo, kas ir kada užsakė tyrimą, kuriam vykstant, apklausę ir iškratę Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės darbuotojų kabinetus bei namus, STT agentai atėjo ir pas žurnalistus.
Priminsime – viskas prasidėjo spalio 31-ąją, kai, BNS pranešus apie Rusijos rengiamus išpuolius prieš prezidentę, premjeras Algirdas Butkevičius nedelsdamas užmaurojo: „Aš esu susipažinęs su slapta informacija, bet negaliu jos viešinti. Manau, kad dabar tam tikros tarnybos turi išsiaiškinti, kas šitą informaciją nutekino.“ O Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė nedelsdama pridūrė: „Už slaptos informacijos nutekinimą yra labai griežta atsakomybė.“
Išgirdusios premjero ir Seimo pirmininkės komandą, „tam tikros tarnybos“ ėmė veikti. VSD, kaip slaptos informacijos rengėjas, kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas pradėti tyrimą. Kadangi pats VSD pagal naujus įstatymus neturi teisės vykdyti ikiteisminio tyrimo, Generalinė prokuratūra pavedė jį atlikti STT, kuri ir ėmėsi tyrimo. Čia reikia paaiškinti, jog turėdami duomenų, kad galėjo būti padarytas nusikaltimas (o slaptos informacijos paviešinimas yra nusikaltimas), prokurorai ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai neturi kito pasirinkimo, tik pradėti tyrimą. Kadangi BNS žurnalistai parašė matę VSD pateiktą informaciją, o VSD pažyma, kaip netrukus nurodė su ja susipažinę premjeras A.Butkevičius ir Seimo pirmininkė L.Graužinienė, buvo su grifu „slapta“, VSD visiškai pagrįstai įtaria, kad slapta informacija buvo nutekinta tiems, kurie neturi teisės jos matyti.
Tad nepradėti tyrimo prokurorai ir STT negalėjo. Ypač nuskambėjus nedviprasmiškam premjero ir Seimo pirmininkės pavedimui ir įkandin jų prasidėjusioms valdančiųjų spekuliacijoms, esą VSD informacija apie rengiamus išpuolius prieš D.Grybauskaitę tėra jos viešųjų ryšių žaidimas, siekiant apsidrausti nuo bet kokios kritikos savo adresu prezidento rinkimų kampanijos metu. Kartu darant užuominas, kad slaptą VSD informaciją BNS žurnalistams nutekino pati Prezidentūra.
Tai, kad bent jau L.Graužinienė tikėjosi, jog prokurorai ir STT agentai pirmiausia užgrius Prezidentūrą, rodo jos isteriška reakcija į STT kratas ir poėmius Seimo darbuotojų, dirbančių su slapta informacija, darbo kabinetuose ir namuose. Šiuos natūralius STT veiksmus L.Graužinienė isteriškai pavadino provokacija prieš Seimą, nors niekam ne paslaptis, kad pastaruosius du dešimtmečius būtent Seimas yra ta vietą, iš kurios dažniausiai nuteka slapta informacija žurnalistams.
Kartu su riksmais apie „provokaciją prieš Seimą“ skambėjo ir klausimas: o kodėl STT nekrečia Prezidentūros? Bet STT iškrėtė ir Prezidentūros, ir Vyriausybės kanceliarijos darbuotojų kabinetus.
Kitaip ir būti negalėjo: jeigu VSD, prokurorai ir STT agentai nebūtų pradėję socdemų ir “darbiečių” užsakyto tyrimo vykdyti visu rimtumu, jie iš karto būtų buvę apkaltinti bandymu dangstyti prezidentę. Juk kaip išeina: visos trys tyrimą dėl informacijos nutekinimo atliekančios tarnybos – VSD, Prokuratūra, STT yra vienaip ar kitaip pavaldžios prezidentei D.Grybauskaitei. Valdantieji ir šiuo atveju jiems draugiška (nors, tiksliau, dėl įvairių priežasčių prezidentei priešiška) žiniasklaida viešai įtarinėja, kad slapta pažyma nutekėjo iš Prezidentūros.
Jeigu kam nors Seime ar Vyriausybėje būtų pasirodę, kad prokurorai ir STT agentai nepakankamai uoliai atlieka tyrimą, kliūtų ir jiems, ir prezidentei. Tad tyrėjai neišvengiamai turėjo ateiti pas žurnalistus ir užduoti klausimą, iš kur šie gavo informaciją apie VSD pažymą. Ir atlikti kitus tiriamuosius veiksmus. Ir neišvengiamai sukelti skandalą, nes visi puikiai žino, kaip jautriai ir balsingai reaguoja žiniasklaida į bet kokius teisėsaugos veiksmus savo atžvilgiu.
Negalima atmesti galimybės, jog VSD, Prokuratūra ir STT nutarė pasielgti, kaip jiems atrodo, labai išmaniai: negalėdami tiesiai pasiųsti tyrimą užsakiusių A.Butkevičiaus ir L.Graužinienės toli toli, tyrimą atlikti pačiu negrabiausiu ir skandalingiausiu būdu – viešai užsipuolant žurnalistus ir tikintis, kad valdantieji, pabūgę skandalo, patys lieps STT ir prokurorams baigti šią nesąmonę. Nes visi puikiai žino, kad žurnalistai turi teisę neatskleisti informacijos šaltinio, tad jų apklausinėjimas STT – tik nemalonus formalumas. Tyrimą sutelkę į žurnalistus, prokurorai ir STT agentai iš esmės eina į aklavietę. Tik, regis, prokurorai ir STT pervertino žurnalistų nuovoką ir išmanumą, tad vietoj antraščių “Butkevičius užsiundė ant žurnalistų prokurorus ir STT agentus”, gavo tokias, kokias gavo.
Reikia pripažinti, teisėsauga pateko į nepavydėtiną padėtį: nebūtų pradėjusi tyrimo (nes agentūros BNS pranešime pavartota frazė „matė VSD pateiktą informaciją“ nereiškia, kad žurnalistai matė slaptą VSD pažymą), būtų valdančiųjų politikų apkaltinta, kad dangsto prezidentę, vadinasi, ši tikrai kalta. Pradėjo tyrimą – žiniasklaida kaltina teisėsaugą žurnalistų persekiojimu ir puola prezidentę, kuriai pavaldžios STT ir prokuratūra. Prezidentė negali užsistoti žurnalistų, nes būtų apkaltinta trukdanti tyrimui. O Seimo valdyba netikėtai atsibunda ir kreipiasi į Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisiją, kad ši ištirtų STT veiksmus prieš agentūros BNS žurnalistus.
Gražiai surengta kombinacija ir pats tikriausias informacinis išpuolis prieš prezidentę, tik atliktas ne Rusijos, o vietinių politinių intrigantų rankomis.

Visi puikiai žino, kad žurnalistai turi teisę neatskleisti informacijos šaltinio, tad tyrimą nukreipę į žurnalistus prokurorai ir STT agentai iš esmės veda jį į aklavietę.

Viešas trijų dešimčių žinomų verslininkų, politologų, teisininkų, žurnalistų, politikų kreipimasis į generalinį prokurorą laiduojant už STT suimtą ir į kalėjimą įkištą lobistą Andrių Romanovskį parodė, kad STT prarado pagrindinį savo galios įrankį – galimybę viešai prisegti žmogui „korumpuoto“ etiketę, nepateikiant jokių jo kaltės įrodymų.
Visuomenės atstovų laidavimas, kad jiems gerai pažįstamas vienas skaidraus lobizmo Lietuvoje pradininkų nesislapstys nuo teisingumo, nei prokurorui, nei teisėjams įspūdžio nepadarė, tad A.Romanovskis lieka už grotų (kai buvo rašomas šis komentaras, dar nebuvo paaiškėję prokurorų ketinimai pakeisti A.Romanovskiui kardomąją priemonę – red. past.). Bet ar galėjo būti kitaip, jei žinome, kokią bylą tirdama STT jį sulaikė? „Pareigūnai man pasiūlė rinktis – arba sėdžiu kalėjime dar mėnesį, arba davęs parodymus, kad Seimo narys Vitas Matuzas paėmė kyšį ir padarė kitus nusikaltimus, tą pačią akimirką einu į laisvę. Negaliu meluoti, tad pasirinkau grotas“, – rašoma jau po sulaikymo A.Romanovskio paskelbtame viešame laiške.
Štai taip – A.Romanovskis, regis, bandomas daryti pagrindiniu kaltinimo liudininku žymaus konservatoriaus, ilgamečio Panevėžio mero V.Matuzo byloje. Pats A.Romanovskis mano, kad Panevėžio STT agentai jį suėmė vien per savo neišmanymą, nesuprasdami, kas tai yra lobizmas ir lobistinė veikla. Jis arba labai naivus, arba nesuvokia, kad V.Matuzo byla patekusi į asmeninę prezidentės Dalios Grybauskaitės priežiūrą ir nuo jos baigties gali priklausyti ne tik dabartinio STT vadovo Žimanto Pacevičiaus tolesnė karjera, bet, galimas dalykas, visos šios institucijos likimas.
Kad D.Grybauskaitei labai norisi aptikti kokį nors „kompromatą“ konservatoriams, kurių dėka ji tapo prezidente, seniai ne paslaptis. Dar FNTT skandalo įkarštyje, kaip vieną neoficialių kaltinimų FNTT vadovams D.Grybauskaitė viešai įvardijo, kad šie netyrę bylų, kuriose galėtų figūruoti konservatoriai. Mat sklandė kalbos, esą tarp jos ir konservatorių vicepirmininko V.Matuzo įvykęs kažkoks susidūrimas dėl D.Grybauskaitės siūlytų įstatymo pataisų, draudžiančių verslui remti partijas.
Klausiamas, ar tikrai to būta, V.Matuzas nuo tiesaus atsakymo išsisuko, pastebėdamas, kad „mūsų valstybėje už nuomonę kol kas, dar tikiuosi, už grotų nesodinama“. Savo naivumą jis suvokė tuomet, kai generalinis prokuroras atėjo į Seimą prašyti V.Matuzo teisinės neliečiamybės panaikinimo. Priešingai nei buvę FNTT vadovai Vitalijus Gailius ir Vytautas Giržadas, STT vadovas Ž.Pacevičius labai gerai suprato signalus, sklindančius iš rūmų S.Daukanto aikštėje. O ir kaip nesuprasi, jei tik atsikrausčiusi į juos prezidentė pareiškė, kad „STT veikla, nors ji ir vyksta, tačiau nėra patenkinama, nėra tokia, kokia galėtų ir turėtų būti“.
STT, kurios veiklos nerezultatyvumas jau seniai bado tiek visuomenės, tiek politikų akis, suvokė, kad turi iš esmės paskutinį šansą. Pasitreniravusi ant Lazdijų ir Radviliškio merų konservatorių (kurių sulaikymas didesnio visuomenės susidomėjimo nesukėlė), STT šių metų pradžioje kirto iš peties – pirma dviem paroms į areštinę įkišo bendrovės „Distewas“ vadovę Danutę Matuzienę, o netrukus pareiškė įtarimus ir jos vyrui V.Matuzui. Tai padariusi STT iš karto sulaukė viešos prezidentės malonės ir pagyrų.
„Džiaugiuosi, kad, pavyzdžiui, STT ir kitos institucijos, kurios pavaldžios prezidentui, yra santykinai depolitizuotos ir nebijo paklibinti nei valdančiųjų, nei opozicijos, – netiesiogiai aiškindama, kodėl FNTT vadovai buvę „blogiečiai“, o STT yra „geriečiai“, savo kadencijos trečiųjų metinių proga aiškino D.Grybauskaitė, vėliau pridurdama: – Turbūt jau pastebėjote, kad teisėsaugos institucijos išdrįso pirmą kartą paliesti aukštus politikos atstovus netgi iš pozicijos, valdančiosios daugumos. To niekada nebuvo anksčiau.“
Kadangi vienintelis „aukštas politikas iš valdančiosios daugumos“ yra V.Matuzas, tai akivaizdu, apie ką prezidentė kalba. Parodžiusi STT meduolį, D.Grybauskaitė nedelsdama jos vadovybei priminė ir bizūną, pastebėdama, kad sprendimą, ar palikti STT vadovauti Ž.Pacevičių, kurio kadencija baigiasi šiemet, ji padarysianti vėliau, „pasižiūrėjusi visų metų Ž.Pacevičiaus veiklos rezultatus“.
Įvertinus visas šias su V.Matuzo byla susijusias aplinkybes, galima tik užjausti į politizuoto, asmeniškumų kupino tyrimo mėsmalę pakliuvusį lobistą A.Romanovskį. Kita vertus, jis, pats to nenorėdamas, jau tapo visuomenės požiūrio į STT vykdomą veiklą persilaužimo priežastimi. Lig šiol buvo susiklosčiusi praktika, jog vien faktas, kad STT kažką sulaikė, pareiškė įtarimus ar parodė susidomėjimą, tapdavo tarsi neginčijamos korupcijos žyme. Mažai ką domindavo, kad STT triukšmingai į kamerą įkištas buvęs sveikatos apsaugos ministras Konstantinas Romualdas Dobrovolskis netrukus buvo teismo švariai išteisintas, kaip ir buvęs Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas, kuriam STT nesėkmingai bandė sukurpti kyšio davimo bylą. Arba kad per vadinamąjį Seimo korupcijos skandalą STT nerado nieko, ką galėtų inkriminuoti keturių pagrindinių Seimo partijų parlamentarams, pasikėsinusiems į „Gazpromo“ tarpininkės „Dujotekanos“ viršpelnius.
Triukšmingai pradėtus, bet šnipštu pasibaigusius STT tyrimus būtų galima vardyti ilgai. Netgi juokaujama, kad įstatymu įpareigojus STT vadovus viešai atsiprašyti visų tų, kuriuos jų tarnyba nepagrįstai sulaikė, televizijose turėtų atsirasti nuolatinė rubrika: „Žimantas Pacevičius atsiprašo“. Tad lobistą A.Romanovskį galima nuraminti – nors advokatams paplušėti teks, bet STT veikiausiai teks jį paleisti lygiai taip pat, kaip ir daugybę kitų triukšmingai sulaikytųjų. Ir švari reputacija nenukentės, nes, kaip rodo viešas jį ginančių žinomų visuomenės veikėjų kreipimasis, „susikompromitavusių tyrimų tarnybos“ metamais įtarimais jau nebetikima.

Triukšmingai pradėtus, bet šnipštu pasibaigusius STT tyrimus būtų galima vardyti ilgai.