Dobilė Minkutė / Asmeninio archyvo nuotr.

Visapusiškas išsilavinimas, pilietiškumas, komunikabilumas, bent keleto kalbų mokėjimas, aistra keliauti, savanorystės patirtis. Tokie žodžiai pirmiausia šauna į galvą bendraujant su Dobile Minkute. Marselio universitete ji studijuoja teisę, dirba Lietuvos garbės konsulate, rengiasi praktikai Ženevoje, dalyvaudama nevyriausybinių organizacijų veikloje yra apkeliavusi beveik visą Europą.

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova, euroblogas.lt

Galima būtų teigti, kad tokių keturlapių dobilų kaip ji – vienetai. Tačiau iniciatyvi, nuolat besišypsanti ir visur spėjanti mergina tinklaraščiui Euroblogas.lt sako, kad panašių žmonių senajame žemyne sutinkanti daug.

– Dobile, mokykloje buvai itin gerai besimokanti moksleivė, esi gavusi Edinburgo hercogo apdovanojimą už pasiekimus savanoriškoje ir neformalioje veikloje. Spėju, kad toks aktyvus žmogus ir studijų metais nesėdi rankų sudėjęs. Ką veiki dabar?

– Jau baigiau du tarptautinės teisės kursus Aix-Marselio universitete, o kitam semestrui išvažiuoju į Mastrichtą Olandijoje. Ten mano programa bus dar tarptautiškesnė. Taip pat jau beveik penkis mėnesius stažuojuosi Lietuvos garbės konsulate − advokatų kontoroje. Darau viską, ką advokatai pasiūlo daryti – ieškau informacijos bylose, viešinu veiklą socialiniuose tinkluose, rašau straipsnius įvairiems teisiniams blogams, rengiu bylas teisėjams, jeigu advokatai nespėja.

Didžiausia tokios stažuotės vertė ne finansinė, o praktinė – juk gali būti šalia advokatų ir matyti, kaip jie dirba, kokia darbo specifika.

– Ar Prancūzijoje įprasta praktiką atlikti studijų semestro metu?

– Ne, dažniausiai visi praktikas atlieka po mokslų, vasarą, čia tik aš norėjau studijų metu. Tiesą sakant, daugiau nepažįstu žmonių, kurie būtų priėmę tokį sprendimą. Pastarąjį pusmetį paskaitos trukdavo nuo 8 iki 14 valandos, o po jų nuo 14 iki 20 valandos dirbdavau kontoroje. Tiesa, egzaminus išsilaikiau dar balandį, taigi dabar, gegužę, šiek tiek laisviau, nebėra paskaitų, tik praktika. Truputį užsidirbu − pagal Prancūzijos įstatymus stažuojantis ilgiau nei du mėnesius darbdavys privalo už darbą mokėti.

Tačiau didžiausia tokios stažuotės vertė ne finansinė, o praktinė – juk gali būti šalia advokatų ir matyti, kaip jie dirba, kokia darbo specifika.

– O kokie artėjančios vasaros planai?

– Gegužę dar būsiu Marselyje, baigsiu stažuotę. Nuo birželio 1-osios išvykstu į Ženevą, praktiką Lietuvos nuolatinėje atstovybėje prie Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų. Ten būsiu du mėnesius. Rugpjūtį grįžtu į Lietuvą, atliksiu labai trumpą praktiką pas vieną advokatą. O tada bus mano sesers vestuvės (juokiasi, − aut. past.), truputį pailsėsiu. Ir rugsėjo pirmąją jau reikės būti Mastrichte.

– Tikriausiai tiek mokykloje, tiek dabar sulauki klausimo-komentaro „Ir kaip ji viską spėja?..“ Veiklūs žmonės sako, kad kuo labiau yra užsiėmę, tuo daugiau visko spėja. Galbūt paslaptis − ne tik laiko planavimas, bet ir gebėjimas jį panaudoti efektyviai?

– Taip, principas „kuo daugiau darai, tuo daugiau spėji“ man irgi pasiteisina. Viską planuoju, kasdien iš vakaro peržiūriu, ką kitą dieną turėsiu veikti. Yra tokia kinų patarlė, kuri sako, kad darbo pakeitimas ir yra poilsis. Jeigu atsikeli ryte ir žinai, kad visą dieną turi tik studijoms, tai nebūsi toks produktyvus. Per tas, tarkim, septynias valandas ir feisbuke apsilankysi, ir kokį filmą sugalvosi pažiūrėti. O kai turi tik tris valandas, tai jos daug efektyvesnės, nes žinai, kad turi maksimaliai susikoncentruoti. Mokėjimas savo laiką išnaudoti efektyviai yra labai svarbus.

Kai turi tik tris valandas, tai jos daug efektyvesnės, nes žinai, kad turi maksimaliai susikoncentruoti.

Pavyzdžiui, praėjusį pusmetį pykau ant savęs, nes mėnesį vėlavau grįžti iš Amerikos (Dobilė Konektikute praleido keturis mėnesius, dirbo prabangiame golfo klube, − aut. past.), jaudinausi, kad neišlaikysiu egzaminų. Grįžau ir stipriai apribojau visas veiklas, norėjau susikaupti tik studijoms. Ir ką? Atsikeldavau ir neva studijuodavau, be jokio plano, be nieko. Egzaminus išsilaikiau gerai, bet pati jaučiausi prastai. Šį pusmetį buvo ir studijos, ir darbas, ir organizacijos, ir laiškai. O pažymiai bus netgi geresni nei praėjusį semestrą.

– Po ateinančios vasaros praktikų būsi dar labiau patyrusi būsimoji teisininkė. Sakyk, kokia buvo tavo studijų pradžia, ar viskas išsyk ėjosi lyg sviestu patepta?

– Pirmi keli mėnesiai buvo labai sunkūs dėl kalbos. Lietuvoje prancūzų kalbos mokiausi privačiai, buvau išlaikiusi DELF testą, kalbą mokėjau B2 lygiu. Bet atvykus į Prancūziją paaiškėjo, kad kalbu daug prasčiau. Iš pradžių net nesuprasdavau, kur žodis prasideda, o kur baigiasi. Mūsų universitete dėstymas ganėtinai viduramžiškas, nėra jokių skaidrių ar vizualizacijos, tiesiog dėstytojas kalba, tu rašaisi ir vėliau iš to mokaisi. Užsieniečių praktiškai nėra, niekas į tave nekreipia didesnio dėmesio. Net nesugebėdavau normaliai užsirašyti paskaitų.

Tik po kokių trijų mėnesių į universitetą pradėjau eiti su džiaugsmu, nes pagaliau ėmiau suprasti, apie ką eina kalba. Šiemet buvo daug lengviau.

– Kaip ir kodėl apskritai sugalvojai mokytis prancūzų kalbos?

– Iš tikrųjų viskas prasidėjo nuo ispanų kalbos. Buvome prekybos centre, mama su sese nuėjo pirkti drabužių, o aš į knygyną – nuo vaikystės labai mėgstu skaityti. Ten nusipirkau ispanų kalbos vadovėlį, man jis pasirodė labai įdomus. Laukdama atsisėdau ant suoliuko ir iškart ėmiau mokytis abėcėlės. Atėjusi mama paklausė, ką čia dabar darau. Pasakiau, kad nusprendžiau mokytis ir mokausi ispanų kalbos. Mama manė, kad reikia mokytis taisyklingo tarimo, tad rado man privatų mokytoją. Ispanų kalbos mokiausi dvejus metus, dabar kalbu laisvai.

Prancūzijoje teisės mokslas labai stiprus, diplomatiniame gyvenime prancūzų kalba irgi be galo svarbi.

Tuo pat metu ieškojau informacijos, kur geriausia būtų studijuoti teisę. Supratau, kad vis dėlto tai geriausia daryti ne Ispanijoje. Prancūzijoje teisės mokslas labai stiprus, diplomatiniame gyvenime prancūzų kalba irgi be galo svarbi. Dvejus metus lankiau privataus mokytojo pamokas, bet didžiausia mano pažanga yra atvažiavus čia, į Marselį, kur kalba yra gyva, pats mokymasis vyksta kitaip.

– Kokiomis kalbomis kalbi laisvai?

– Lietuvių, anglų, prancūzų, ispanų, o rusų moku taip so-so (liet. šiaip sau, − aut. past.). Dabar labai noriu išmokti arabų kalbą. Buvau pradėjusi mokytis japonų, bet turėjau galimybę prisijungti tik prie pažengusiųjų grupės ir man buvo per sunku. Vokiečių kalbos niekada nesimokiau, bet irgi labai noriu išmokti. Man patinka mokytis kalbų, stebėti žmonių reakcijas, kai kalbu jų kalba.

– Na, tai tik įrodo, kad esi labai gabi. Spėju, kad dėl to mokykloje aktyviai dalyvavai nevyriausybinių organizacijų veikloje – užteko ir laiko, ir noro, ir drąsos. Kurias iš tų veiklų šiandien manai buvus tau naudingiausiomis?

– Iš tikrųjų mokslai mokykloje nebuvo labai sudėtingi, tad laiko visuomeninei veiklai likdavo daug. Be to, toks buvo mano rengimasis studijoms užsienyje, kur visuomeninė veikla yra svarbi stojamojo balo dalis. Gaila, kad Lietuvoje tai dar nėra pakankamai išvystyta ir vertinama. Daugiausia asmeninės naudos tikriausiai davė tarptautinė Edinburgo hercogo programa. Iki tol visko veikdavau labai daug, bet lyg ir be jokio tikslo. O ši programa moko, kaip išsikelti konkretų tikslą, kaip jo siekti ir kodėl tai yra svarbu. Apie galimybę dalyvauti šioje programoje sužinojau iš svetainės jaunimui zinauviska.lt, tai buvo mano pačios iniciatyva.

Apskritai nesu linkusi apie sunkumus kalbėti, niekam tai neįdomu. Sunku be artimųjų, bet pažadėjau sau, kad namų ilgesys netrukdys man siekti užsibrėžtų tikslų.

Labai svarbi man buvo Europos jaunimo komanda, vienas iš Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje projektų. Man patiko, kad galėjome veikti savarankiškai. Jausti palaikymą, žinoti, kad turi kažkokį užnugarį iš Komisijos pusės. Bet tuo pat metu niekas nevertė nieko daryti. Kiek pasiimsi, tiek ir turėsi. Džiaugiuosi, kad pirmoji mūsų komanda buvo labai profesionali ir iniciatyvi.

Europos jaunimo parlamente sutikau daug įdomių žmonių, o įvairių projektinių veiklų ir renginių dėka aplankiau praktiškai visą Europą.

– Tavęs klausantis gali susidaryti įspūdis, kad esi tikras laimės kūdikis – ypač pavyduoliams. Tačiau vienoje tavo feisbuko nuotraukų rašomi išmintingi žodžiai, kad sėkmės neįmanoma pasiekti liftu, tai – ilgas kopimas smulkiais laipteliais į viršų.

– O taip, daug kam atrodo, kad esu kažkokių laimingų žvaigždžių kelyje ir viskas man savaime ateina. Bet taip juk nėra. Pavyzdžiui, ta mano stažuotė dabar juk yra neprivaloma, niekas to paprastai net nedaro. Bet aš juk žinau, kad kada nors tikrai pravers ir bus naudinga. Iš visų dalykų man turbūt labiausiai praverčia mano įgimtas komunikabilumas.

Enjoy your life yra kelionės, pažinimas, atradimai, kasdienis tobulėjimas. Love yourself – gyvenimas kiekvieną dieną atsikeliant su šypsena.

Štai neseniai stotelėje vienas vyras paklausė kelio, aš jį užkalbinau. Pasirodo, jis − Sorbonos universiteto dėstytojas, atsakingas už doktorantus. Pasikeitėme kontaktais, štai dabar pakvietė vakarienės. Apskritai nesu linkusi apie sunkumus kalbėti, niekam tai neįdomu. Sunku be artimųjų, bet pažadėjau sau, kad namų ilgesys netrukdys man siekti užsibrėžtų tikslų.

– Smalsu sužinoti, ko sieki?

– Na, studijų metais turbūt natūralu, kad tikslas yra baigti mokslus. Šią vasarą išsikėliau tikslą galutinai apsispręsti, ką noriu veikti teisės srityje. O apskritai gyvenimo tikslas tai turbūt toks, kaip ir daugelio… Angliškai skamba labai gražiai: „Enjoy your life and love yourself“ (liet. Mėgaukis gyvenimu, mylėk save, − aut. past.). Šitoje frazėje labai daug visko telpa. Enjoy your life yra kelionės, pažinimas, atradimai, kasdienis tobulėjimas. Love yourself – gyvenimas kiekvieną dieną atsikeliant su šypsena. Šypsena reiškia, kad esi sveikas, šalia tavęs artimi žmonės, profesinėje srityje esi patenkintas.

"Dreamstime" nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Šiandienos studentai: tėvų remiami, savarankiškai į gyvenimą besikabinantys ar neišsiverčiantys be paskolų? Kiek pinigų jiems prireikia siekiant patenkinti būtiniausius poreikius ir ar galime jų studijas apibūdinti kaip orias?

Per dešimtmetį studentiškas biudžetas praktiškai nesikeitė: finansų ekspertai su­­­taria, kad didžiausi priešai buvo ir išliko studentų gyvenimas pagal nežabotus poreikius ir norus, o ne pagal turimus išteklius.

Per pastaruosius penkerius metus studentų pajamos siekė nuo 5 iki 2 tūkst. eurų per mė­nesį. Studijuojantys ketvirtame kurse uždirbo daug ir visiškai save išlaikė, o žemesnių kursų studentus gelbėjo tėvų parama, stipendijos ir gebėjimas derinti studijas su darbu.

Studentų klaidas brangina laikmetis

Banko „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto apklausa rodo, kad dalis studentų, pradėjusių savarankišką gyvenimą, vis dar nustemba, kaip brangu gyventi savarankiškai (26 proc.), kaip sunku taupyti (22 proc.) ir su kiek daug finansinių pasirinkimų tenka susidurti (13 proc.). Didžiausios klaidos, būdingos didmiesčiuose savarankišką gyvenimą pradedantiems jaunuoliams, – turimų išlaidų kontrolės stoka, savo biudžeto nežinojimas ir jo nevaldymas.

Minimalus studento išlaidų krepšelis Vilniuje sudaro 247 eurus.

Asmeninių finansų instituto skaičiavimais, minimalus studento išlaidų krepšelis Vilniuje sudaro 247 eurus. Didžioji dalis išlaidų tenka maistui (82 Eur), gyvenamajai vietai, bendrabučiui (49,3 Eur), aprangai (29 Eur), kur kas mažesnė – kelionėms namo (20 Eur), transporto išlaidoms mieste (6 Eur), mobiliojo telefono išlaidoms (7 Eur), laisvalaikiui (15 Eur), grožio paslaugoms (11 Eur).

Nors šis krepšelis atrodo kuklus, „Swed­bank“ Asmeninių finansų instituto vadovės Odetos Bložienės tvirtinimu, jis neatrodytų toks menkas, jei mažas pajamas gaunantys studentai gebėtų planuoti savo biudžetą, kontroliuotų išlaidas ir ieškotų būdų, kaip prisidurti prie pragyvenimo studijuojant. Tačiau patirties ir disciplinos stoka studentams, atsidūrusiems toliau nuo namų, pridaro rūpesčių.

Siekis savo finansinėmis galimybėmis ne­nusileisti bendraamžiams dažnai tampa pražūtimi jaunam ir finansinio raštingumo pa­grindų neturinčiam žmogui. Nuolat didėjantis jaunuolių skolinimasis iš bankų Lie­tuvoje nėra toks intensyvus kaip visoje Va­karų Eu­ropoje, tačiau ekspertus suklusti verčia jų skolinimasis ne studijoms, o kasdieniam vartojimui.

Ge­bėjimas valdyti finansus nesusiformuoja perskaičius vieną knygą, jis ugdomas metai po metų.

„Jaunas žmogus ne visuomet gerai įvertina savo poreikius ir galimybes. Vartojimui paimti pinigai išleidžiami labai greitai, o grąžinti juos sunku. Manau, tai lendančios finansinio raštingumo spragos (mokyklose asmeninių finansų valdymui Lietuvoje skiriamos 4 val., iš to, kaip jaunimas nevaldo savo išlaidų, akivaizdu, kad šių valandų per maža). Ge­bėjimas valdyti finansus nesusiformuoja perskaičius vieną knygą, jis ugdomas metai po metų. Bėda, kad daugelyje šeimų ši tradicija nėra puoselėjama“, – apgailestauja O.Blo­žienė.

Ji atskleidžia, jog nemenka dalis studentų tėvų laikosi pozicijos, kad jų vaikai turėtų mokytis iš savo klaidų, tačiau pamiršta, kad atsiradus galimybių naudotis finansų sektoriaus paslaugomis (imti vartojimo paskolas ir pan.) vaikų klaidos gali kainuoti nepalyginti daugiau nei jų pačių jaunystėje. Prasta kredito istorija ir įsiskolinimas bankams žmogų lydi visą gyvenimą.

Siekiant užkirsti kelią panašioms bėdoms ekspertė pataria būsimiems studentams pasitarti su tėvais dėl studentiško biudžeto dar mokykloje. Nutarus, kaip pasiskirstys mokėjimas už studijas, jei mokslas bus mokamas, bus lengviau sudaryti ir gyvenimo kitame mieste biudžetą.

Gyvenimas didmiestyje plonina studentų pinigines

Remiantis LAMA BPO duomenimis, 2014 m. Lietuvoje 46 proc. jaunuolių už studijas mokėjo patys, 2015 m. valstybės finansuojamų vietų skaičius aukštosiose mokyklose dar labiau sumažėjo (dėl demografinių priežasčių mažėjant abiturientų skaičiui, proporcingai 9 proc. sumažintas ir valstybės skiriamas studijų finansavimas), o pabrangus studijoms už mokslą į bendrabučius nepatekusiems studentams teko rimtai susiimti norint pragyventi didmiestyje.

„Swedbank“ Asmeninių finansų instituto duomenimis, 65 proc. Lietuvos studentų gyvena atskirai nuo tėvų ar senelių, taigi pinigai už būsto nuomą jų biudžete sudaro didžiąją išlaidų dalį.

Lietuvos turto vertintojų asociacijos valdybos nario Sauliaus Vagonio vertinimu, apsisprendus studijuoti viename iš didžiųjų Lie­tuvos miestų, su išaugusiomis išlaidomis būsto nuomai ir transportui reikėtų tiesiog susitaikyti, nes jau per vienus mokslo metus jos gerokai paplonintų studento piniginę. O juk mokslai universitete įprastai trunka ketverius metus, taigi suma susidaro gana nemaža.

Dviejų ar trijų kambarių buto nuoma Vilniuje svyruoja nuo 280 iki 600, Kau­ne – nuo 240 iki 420, o Klaipėdoje – nuo 200 iki 410 eurų.

Tačiau nusistovėjusi praktika, kad studentai, nepatekę ar dėl asmeninių priežasčių ne­norintys gyventi bendrabutyje, renkasi būstą, kurį įprastai nuomojasi su keletu draugų. Tik išskirtiniais atvejais renkamasi nuomotis būstą vienam. Jei lygintume vieno kambario būsto nuomą Vilniuje su kitais didžiaisiais Lietuvos miestais, matytume, kad sostinėje šis pasirinkimas kainuotų nuo 150 iki 320 eurų, o Kaune ir Klaipėdoje atsieitų 30 proc. mažiau.

„Studentai žino, kad nuomotis kelių kambarių butą didesniam skaičiui asmenų gerokai naudingiau, juolab kad dviejų trijų kambarių buto nuoma apie 30 proc. brangesnė, palyginti su vieno kambario“, – pasakoja S.Vagonis.

Jo teigimu, dviejų ar trijų kambarių buto nuoma Vilniuje svyruoja nuo 280 iki 600, Kau­ne – nuo 240 iki 420, o Klaipėdoje – nuo 200 iki 410 eurų.

Ne ką menkesnė studentų pajamų dalis iš­leidžiama maistui, tačiau kaip pagrindinį pi­nigų šaltinį studentai nurodo šeimą. 80 proc. studentų teigia sulaukiantys tėvų paramos, kuri dažnai daugiau nei perpus sumažina būtinąsias jų išlaidas.

Štai ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto trečiakursė Ieva Bernotaitė skaičiuoja, kad gyvenimas Vilniuje jai per mėnesį neišbrangs­ta tiek, kiek galėtų: mergina dalijasi nuo­mojamu kambariu Jeruzalės rajone su se­serimi, o šalia jų, greta esančiame kambaryje, įsikūręs dar vienas nuomininkas. Kiek­vie­nai iš seserų mėnesio nuoma atsieina 80 eurų, tik šalčiausią žiemos mėnesį ūgteli iki 120 eurų.

Maisto kaina priklauso nuo to, ar dažnai pašnekovė lankosi pas tėvus: šie remia ne tik pinigais, bet ir maisto produktais. Taigi, jei na­mo grįžtama rečiau, per mėnesį Vilniuje pri­reikia panašiai 150 eurų. „Visuomet stengiuosi pataupyti, bet retai kada iš tiesų išeina: pa­gundų aplink daug, norisi ir prasiblaškyti, ir kul­tūros renginius aplankyti. Jei ne darbas pu­se etato, pragyventi būtų nepalyginti sunkiau. Šiandien dar nesu finansiškai nuo tėvų atitrūkusi, bet pusę sumos, reikiamos pragyventi Vil­niuje, jau užsidirbu“, – pasakoja iš Šiau­­lių kil­usi I.Bernotaitė.

39 proc. šalies studentų per mėnesį tegauna iki 227 eurų, o 40 proc. jų teigia patiriantys finansinių sunkumų.

Paklausta, kaip atrodytų jos gyvenimas, jei tektų mokėti už studijas, studentė svarsto, kad tuomet visą jų naštą, matyt, tektų patikėti tė­vams, o ji pati mėgintų užsidirbti bent pragyvenimui sostinėje. Žinant, kad 39 proc. šalies studentų per mėnesį tegauna iki 227 eurų, o 40 proc. jų teigia patiriantys finansinių sunkumų, nesunku įsivaizduoti, kad tai viena iš galimų išeičių.

Startui Vakarų Europoje – bent 15 tūkst. eurų

S.Vagonio vertinimu, Vilniaus nekil­no­ja­mo­jo turto nuomos kainos panašios kaip Rytų Europos valstybėse (tai Bulgarija, Kroatija, Čekija, Slovakija, Vengrija), tačiau palyginti su labiau išsivysčiusiomis Vakarų Europos šalimis (Austrija, Danija, Belgija, Suomija, Airija), Lietuvoje jos kone dukart mažesnės.

Dvejus metus Šveicarijoje finansų inžineriją studijavęs banko „Nordea“ vyr. ekonomistas Baltijos šalims Žygimantas Mauricas pa­stebi, kad užsienyje studentai neturi galimybės gyventi itin pigiuose bendrabučiuose ar prastos kokybės butuose, kaip yra Lietuvoje. As­meniškai jam vieno mėnesio gyvenimo išlaidos užsienyje sudarydavo tūkstantį eurų, dar pusantro karto tiek reikėdavo maistui.

„Galvojantiems studijuoti užsienyje karpyti būtiniausių išlaidų nepatarčiau, nes pernelyg taupydami galite patekti į blogą aplinką ir pakenkti studijų kokybei. Neturėkite iliuzijų, kad su maisto biudžetu sutilpsite į 500 eurų. Žinoma, galima pretenduoti į socialinę paramą ar stipendiją. Kitas momentas – bet kurioje Vakarų Europos šalyje užsidirbti tūkstantį eurų nėra sudėtinga (vien puse etato dirbant pakanka lėšų visoms išlaidoms padengti), ne­bent studijos labai intensyvios“, – sako jau po pusmečio studijų Šveicarijoje pats dirbti pradėjęs ekonomistas.

Jei bandote įsivaizduoti, koks vis dėlto turėtų būti mėnesinis studento pragyvenimo krepšelis užsienyje, pasidomėkite minimalia alga nusižiūrėtoje šalyje. Tai, pasak Ž.Maurico, be­ne taikliausias kriterijaus planuojant gyvenimo išlaidas, į jį ir reiktų orientuotis. „Be 15 tūkst. eurų apie vienų metų studijas Šveicarijoje ge­riau negalvokite“, – pataria pats toje šalyje stu­­dijavęs ekonomistas.

Jis taip pat siūlo apsvarstyti, ar pakaks pinigų būtiniausiems poreikiams patenkinti, ar pa­vyks jaustis komfortiškai ir oriai. Be to, pataria pagalvoti, gal verčiau ne susispaudus studijuoti užsienio universitete, o rinktis profesinį išsilavinimą gimtojoje šalyje.

Šveicarus Ž.Mauricas apibūdina kaip itin uždarus ir prisipažįsta, kad bendrauti su lenkais ar airiais jam buvo kur kas lengviau: „Ne­galėdamas prisitaikyti aplinkoje, kurioje studijuoja, jaunuolis persiima nerimo ir nepasitikėjimo savimi jausmu, o tai sunkina jo adaptaciją. O jei dar prisideda finansiniai sunkumai? Tuo metu, kai bendrakursiai atsipalaiduoja po studijų, jums tenka ieškoti išeičių, stengiantis gauti pinigų. Kurso draugui iš Indonezijos tai baigėsi prarastomis lėšomis ir neišlaikytais egzaminais, o kitas bendramokslis, įprastai die­­nas leisdavęs baro ir visų iš eilės klausinėdavęs, kaip ir ką mokomės, kursą baigė nelankydamas paskaitų.“

Orumas svarbiau nei universitetinės studijos?

Vienoje brangiausių šalių studijas baigusiam Ž.Mauricui kliūva tai, kad Lietuvoje į stu­dentus vis dar žiūrima kaip į skurdžiausią vi­suomenės sluoksnį. Jo įsitikinimu, taip būti ne­turėtų – praleisti gražiausius metus kenčiant ir bandant sudurti galą su galu nėra kokybiškų studijų požymis.

Ekonomisto nuomone, svarbu, kad gyvenime būtų pusiausvyra ir studentas turėtų galimybę įkvėpti oro, o ne vien tik zubrintų bibliotekoje.

Galimybių tam, jo nuomone, yra visokių, viena jų – studijų programų trumpinimas iki dvejų metų ir pan. Ž.Mauricas mano, kad jei nepakanka lėšų oriai gyventi, galbūt nereikėtų savęs spausti į kampą, gal verčiau rinktis studijas profesinėje mokykloje ar metus kitus pakeliavus ir užsidirbus lėšų grįžti prie to, kas šiandien atrodo neįperkama.

Universitetų dekanai taip pat jau ne vienus metus svarsto, kad geriausiems šalies studentams išgyventi studijuojant turėtų padėti universitetų rėmėjų lėšos. Būtent tokia rėmimo kultūra susiklosčiusi Vakarų Europoje, o Lietuvoje apie tai dar tik svajojame.

Kaip dar viena iš galimų išeičių minima lankstesnė studentų paskolų sistema. Užsie­nyje įprasta imti paskolas ir atidavinėti jas 20 ar net daugiau metų, tačiau Lietuvoje tikimasi viską gauti nemokamai. Tačiau O.Bložienė palaiko tuos, kurie pritrūkę pinigų stengiasi mažinti vartojimą, pasvarsto, ko galėtų atsisakyti, o ne neria stačia galva į greitųjų paskolų liūną.

Asmeninių finansų instituto vadovė primena, kad didžiąją studentų pajamų dalį sudaro tėvų parama, o lįsti į paskolas, jei būsima specialybė nėra paklausti, jos vertinimu, kažin ar reikia. Galbūt IT srities studentai, kurie dar nė nepabaigę studijų tampa itin paklausūs, ir ga­lėtų tam ryžtis, tačiau mažiau populiarių stu­dijų programų klausytojams ekonomistė siūlo gerai įvertinti riziką. Juk baigę studijas daugelis jaunų žmonių kurs šeimas, tuomet reikės paskolos šeimos būstui ir pan.

„Vis dar susiduriu su tuo, kad žmonės ne­mato reikalo daryti išlaidų suvestinės, nežino, kam išleidžia daugiausiai ir kodėl nuolat pritrūksta pinigų. Atsakę į klausimą, kas tas pinigų vagis, jie ne tik savo gyvenimą planuotų sėk­­­mingiau, bet ir atžalas labiau kontroliuotų, žinotų, kur ir kam tiksliai šie išleidžia pinigus“, – teigia O.Bložienė.

Meškos paslaugą savo vaikams daro tėvai, niekad neįtraukdami jų į namų biudžeto valdy­mą. Palikę tėvų namus šie taip ir neturi suvokimo apie išlaidas, kurių patirs gyvendami sa­va­rankiškai. Tuomet ir paaiškėja, kokia nedidelė ta pirma alga, palyginti su visomis sąskaito­mis, kurias teks apmokėti.

„Susidūrus ribotiems studentų ištekliams ir dideliems poreikiams itin praverčia namie įgytos finansinio raštingumo žinios, o jei jų nėra, tampa sudėtinga paskirstyti lėšas per tam tikrą laiką, juolab kai pagundų studentų kelyje visad daugiau nei reikia“, – neslepia O.Bložienė.

Taigi gyvendami gana susispaudę studijų me­tais ir laukdami šviesesnės dienos, kai bus at­lyginta už visas bemieges naktis, studentai vi­liasi, kad jų gyvenimas sparčiai gerės įgijus finansinį nepriklausomumą.

Pasidomėjus finansinio savarankiškumo lū­kesčiais po studijų paaiškėjo, kad vidutinė at­lyginimo suma, kurios tikisi mokslus baigęs jaunimas, siekia 638 Eur/mėn. (po mokesčių), o tai – kone trečdaliu daugiau nei vidutinis at­ly­ginimas šalyje.

O.Bložienė tokius lūkesčius vadina gerokai nepamatuotais ir primena, kad studentas visų pir­ma turėtų savęs paklausti, ką pats gali darbdaviui pasiūlyti, užuot reikalavęs jo keliskart didesnės algos.