K.Račo nuotr.

Lietuvoje nauja profesinio mokymo forma – pameistrystė – jau padeda mūsų šalies įmonėms greitai parengti reikiamų kvalifikuotų darbuotojų, o šiems – iškart pradėti dirbti.

Auksė LANKAITYTĖ

Norinčioms pagal pameistrystės profesinio mokymo programą parengti sau darbuotojų įmonėms reikia kreiptis į artimiausią profesinio mokymo centrą, kurių Lietuvoje yra ne vienas. Taip galima apmokyti tiek esamus darbuotojus, kuriems reikalingas tik perkvalifikavimas, tiek naujus, norint juos priimti nuolatiniam darbui. Darbdaviams tai padės išvengti organizavimo rūpesčių, o naujo darbuotojo parengimas bus paprastesnis, greitesnis ir pigesnis. Pameistrystė turi daug privalumų ir darbuotojams: tapę pameistriais, jie įdarbinami konkrečioje įmonėje, kol mokosi, gauna atlyginimą, o teorines žinias gali panaudoti iškart praktikuodamiesi.

Efektyviausias darbuotojų paruošimas

Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad mokymąsi pameistrystės forma renkasi vis daugiau žmonių, nes tai galimybė ne tik įgyti išsilavinimą, bet kartu gauti ir darbo patirties. „Nuolat keičiantis darbo rinkai pameistrystė yra greičiausias būdas užsitikrinti darbo vietą – persikvalifikuoti ar pradėti dirbti pagal norimą specialybę“, – teigia jis.

Svarbu ir tai, kad pameistriu gali tapti kiekvienas žmogus, norintis išmokti konkrečios profesijos subtilybių arba patobulinti turimą kvalifikaciją statybos, suvirinimo, transporto, transporto mechanikos, maisto gamybos ir aptarnavimo, slaugos, įvairių paslaugų, pavyzdžiui, grožio, siuvimo, kirpimo, taip pat administravimo ir verslo organizavimo, informacinių technologijų ir kitose srityse.

Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centro direktoriaus pavaduotoja Virginija Putnaitė sako, kad šiandien pameistrystė – neabejotinai vienas geriausių, greičiausių ir pigiausių būdų įmonėms parengti sau tinkamų darbuotojų. „Mūsų mokymo centras dažniausiai rengia informacinių technologijų specialistus ir spaudėjus, dirbančius spaustuvėse. Pas mus vyksta teoriniai užsiėmimai, kurių programa sudaroma bendradarbiaujant su įmonėmis, o jau įmonėse darbuotojai gali dirbti ir iškart praktikuotis bei gauti atlyginimą. Tokie mokymai trunka vienus metus, kuriems pasibaigus organizuojami baigiamieji egzaminai, vėliau – įteikiami diplomai“, – sako V.Putnaitė.

Pasak V.Putnaitės, pameistrystė Europoje labai populiari, o kai kurios šalys tokį profesinį mokymą palaiko įmonėms, kuriose dirba pameistriai, taikydamos mokesčių lengvatas. Apie tai, kad tokią praktiką reikėtų diegti ir Lietuvoje, irgi pradedama kalbėti.

Lietuvos darbdavių konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Vaidotas Levickis įsitikinęs, kad mūsų šalyje populiarėjanti pameistrystė yra sveikintina, ją reikia skatinti ir po truputį keisti verslo mąstymą. Vis dėlto jis pastebi, kad bent jau šiuo metu Lietuvos įmonėms labiausiai apsimoka pagal pameistrystės profesinio mokymo formą perkvalifikuoti esamus darbuotojus.

„Verslas dažniausiai taip ir daro – investuoja į esamus darbuotojus, nes priimti mokytis ir dirbti žmones iš šalies yra labai brangu ir rizikinga. Juk nėra garantijų, kad baigę mokslus jie liks dirbti, jei tai rizikos grupėms priklausantys žmonės, iki tol neturėję darbo ar nesuinteresuoti dirbti. Mokymų metu reikia prie pameistrių mokymo priskirti esamus darbuotojus, naudojamos medžiagos – tai reiškia, kad iš dalies lėtėja įmonės veikla“, – teigia V.Levickis.

Paruošė sau 16 darbuotojų

Bendrovės „EIS Group Lietuva“ direktoriaus pavaduotoja kokybės klausimais Julija Radvilavičienė teigia, kad jų įmonė prie pameistrystės profesinio mokymo programos prisijungė dar 2014 m. Tuomet, bendradarbiaujant su Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centru, pavyko parengti net 16 kvalifikuotų IT specialistų – JAVA programuotojų ir testuotojų.

„Mes šia galimybe naudojamės aktyviai, mums tai buvo svarbus visuomeninis socialinis projektas, į kurį investavę savo žmogiškuosius išteklius – darbuotojus, mokiusius būsimuosius kolegas, tik laimėjome ir šiandien galime džiaugtis komandoje dirbančiais profesionalais. Kiek tai kainavo finansiškai – neskaičiavome, tačiau didžiausios sąnaudos susijusios su esamų darbuotojų atitraukimu nuo darbo, kai jie turėjo vesti mokymus“, – sako J.Radvilavičienė.

VDA nuotr.

Dvejus metus Vilniaus dailės akademijos (VDA) prorektoriumi menui dirbantis Julijonas Urbonas – veikiausiai jauniausias prorektorius Lietuvoje. Trisdešimt penkerių metų menininkas ypač išgarsėjo 2010 m. sumodeliuotais „Eutanazijos kalneliais“, kuriuos pirmąkart pristačius vienoje Dublino galerijoje jo tinklalapį kasdien aplankydavo po 20 tūkst. smalsuolių.

Renata Baltrušaitytė

Elegantiškos ir malonios mirties galimybę siūlančiam meniniam projektui aptarti įvairiose pasaulio šalyse buvo skiriamos televizijos ir radijo laidos, kuriami dokumentiniai filmai ir ekspertų forumai. Nuo to laiko J.Urbono autoritetas meno pasaulyje sparčiai kopė aukštyn: šiandien jo idėjos mielai pasitinkamos prestižinėse šiuolaikinio meno galerijose ir festivaliuose.

Tačiau ar jaunam Klaipėdos menininkui būtų pavykę taip greitai pasiekti tarptautinių aukštumų, jei ne doktorantūros studijos Londono karališkajame meno koledže, jo idėjoms suteikusios autoritetingų meno ir mokslo ekspertų palaikymą? Todėl šiandien jau būsimus lietuvių menininkus ugdančio J.Urbono bandėme išklausti, kokios patirties įgijo studijuodamas užsienyje ir ką savo jėgomis bando keisti dirbdamas Lietuvoje. Ar po septynerių Lon­do­ne praleistų metų, grįžęs tėvynėn, nepatyrė pa­našaus jausmo į tą, kurį netrukus fiziškai galės iš­mė­ginti Lietuvos paviljono Milano trienalėje lankytojai – nesvarumo būklės, žemei staiga išnykus po kojomis.

– Kokios priežastys savo laiku lėmė jūsų pasirinkimą kopti į doktorantūros kalną Londone?

– Prieš dešimtmetį, kai atkeliavau į Londono karališkąjį meno koledžą studijuoti doktorantūrą, jau vien mikroklimatas, kurį radau ten, po studijų Lie­tuvoje atrodė kaip savotiška terapija. Nors išvykau ne dėl to. Ieškojau praktinių tyrimų erdvės temai „Gravitacinė estetika“, kurios čia tiesiog nebuvo.

Nežinantiems trumpai papasakosiu savo vaikystės istoriją, kurioje svarbų vaidmenį suvaidino Klai­pėdos atrakcionų parkas. Mano tėvas jam va­do­vavo ir mus su seseria vietoj vaikų darželio vesdavosi kartu į darbą. Būčiau galėjęs suptis tuose atrakcionuose ištisas valandas, bet greitai paaiškėjo, kad nuo jų mane pykina: suprakaituoju, apsivemiu, ir tiek to malonumo. Būtent kritinis atstumas – nuolatinis buvimas šalia to, kuo negali naudotis – lėmė, kad pradėjau domėtis atrakcionais ne kaip pasimėgavimo objektu, o kaip unikaliu reiškiniu. Tik pagalvokite: pavyzdžiui, JAV kiekvieną dieną atrakcionų parkuose lankosi milijonai žmonių. Daž­nai jie laukia eilėje po dvi tris valandas, kad galėtų pasivažinėti bent vieną minutę. Argi tai nėra unikalus reiškinys?

Gravitacija neišvengiamai vienaip ar kitaip tave veikia, įtraukdama į savo pasakojimą. Taigi suaugęs ir pats trejus metus vadovaudamas Klaipėdos atrakcionams pradėjau mąstyti, ar negalima būtų to poveikio išnaudoti subtiliau, nei elementariam vidurių supurtymui. Dairiausi analogijų kitose sferose, pradedant kosmonautų treniruotėmis, baigiant choreografijos pratybomis. O stojimo į doktorantūrą pokalbyje man pačiam netikėtai buvo suformuluota ir mane dominanti tema – gravitacinė estetika.

Betgi VDA galėjau parengti nebent rašytines to­kios temos tezes kaip meno kritikas ar menotyrininkas, nes individuali meninė praktika nebuvo įs­kaitoma kaip tyrimo medžiaga. O štai Londono ka­ra­liškasis meno koledžas garsėja meninio (t. y. me­nine praktika grįsto) tyrimo sampratos formavimu. Ir, žinoma, intelektinių bei techninių išteklių bazė ten visai kitokia.

Tarkim, dirbant su vėliau išgarsėjusiais „Euta­na­zijos kalneliais“ man prireikė specifinių fiziologijos žinių – tyrimų apie žmogaus organizmo reakcijas į ekstremalius pagreičius ir sunkio jėgą. Taip pat fiziko, galinčio paaiškinti dideliu greičiu krentančio va­gonėlio aerodinamiką. Ir vienos, ir kitos srities specialisto toli ieškoti nereikėjo –  radau juos šalia Karališkojo meno koledžo stovinčiame Imperijos koledže, kuriame knibždėte knibžda kone visų mokslo šakų ekspertų. Užteko nueiti ir prisipažinti, kad tau, „kaimynui“, reikia tokios pagalbos. Aiš­ku, būna arogantų, nenorinčių tavęs pripažinti, bet jų pasitaiko visur.

– Bet argi būtina, kad patarėjai dirbtų gretimame pastate? Juk kurdamas robotizuotas judančias platformas kvalifikuotų ekspertų radote ir Lietuvoje. Netgi gana netikėtame jos taške – Panevėžyje veikiančio Kauno technologijos universiteto Technologijų ir verslo fakulteto robotikos laboratorijoje.

– Apskritai tokio geranoriško ryšio su mokslininkais kaip Lietuvoje niekur kitur nesu patyręs. Už­ten­ka parodyti bent kruopelę entuziazmo ir pasiteirauti patarimo, kad gautum ne tik srautą tavo po­reikius gerokai viršijančios informacijos, bet ir bū­tum pavaišintas bei pavedžiotas po laboratorijas.

Visgi pačių ekspertų skaičius ir pasirinkimas čia mažesnis. Aktualus pavyzdys – kitų metų pradžioje Nacionalinėje dailės galerijoje planuojama paroda „Citynature“, siūlanti miesto gamtos temą apmąstyti įvairių šalių šiuolaikiniams menininkams. Jiems sudaroma galimybė kurį laiką pagyventi Ruperto rezidencijų centre Valakampiuose ir užmegzti ryšius su organizatorių iš anksto parinktais vietos mokslininkais. Tačiau projekto kuratoriams tenka gerokai pavargti, ieškant tinkamų ekspertų. Sakykime, vienas iš svečių ketina domėtis skruzdėmis, tačiau Lietuvoje nepavyko rasti tikro skruzdžių specialisto: yra mokslininkų, studijuojančių vabzdžius, bet nėra tokio, kuris būtų atsidėjęs vien skruzdėms. Pavyko rasti tik mokslininkę, tyrinėjančią vapsvas – jos kolegos entomologai teigė, kad ji geriausiai nusimano apie skruzdes. Tokia Lietuvos realybė – kadangi dėl ribotų finansinių išteklių nėra plačios mokslininkų pasiūlos, nėra ir specializacijų būtinybės.

– Grįžkime prie studijų atmosferos. Esate pasakojęs, kad Londono koledže šalia jūsų dirbo ateities sekso žaisliukus modeliuojanti mergina, kitas kolega domėjosi molekuline kulinarija ir jos panaudojimu menui… O Lietuvoje su savo gravitacinės estetikos tyrinėjimais veikiausiai jautėtės kaip keistuolis?

– Dar studijuodamas vizualinį dizainą VDA Klaipėdos fakultete pradėjau domėtis elektronika. Bet tuo metu neturint bazinių elektrotechnikos pagrindų buvo tiesiog neįmanoma gilintis į šią sritį. Tad jaučiausi pakankamai vienišas, nors žinojau, kad Vakaruose elektronika senokai naudojama kaip kūrybinė medžiaga menui ir dizainui. Teko prisiminti mokyklinius fizikos vadovėlius, vėliau siųstis specializuotą literatūrą, ieškoti aprašų sparčiai besiplečiančiame internete. Bet viską teko daryti pačiam – akademija mažai kuo galėjo pagelbėti. Ir netgi rasti profesionalių elektronikos ekspertų, sugebančių jiems žinomas tiesas perteikti suprantama kalba, reikėjo gerai paieškoti. Juk menininkui ir inžinieriui susikalbėti sudėtinga: neįsisavinus specifinio žodyno, pokalbis rizikuoja virsti nuobodžiu monologu.

Šiandien situacija yra pasikeitusi, nes per pastarąjį dešimtmetį atsirado daug vaikams ir šiaip „žaliems“ prieinamų konstrukcinių priemonių. Žaidimai su elementariomis elektronikos plokš­­tėmis tapo tokie pat įprasti, kaip statybos su lego kaladėlėmis. Per gerą pusdienį, paieškojęs ins­trukcijų internete, kiekvienas gali pasigaminti kaž­ką judančio, mirksinčio, interaktyvaus. Kons­truk­toriumi-mėgėju šiandien nesunku tapti ir neturint bazinių elektronikos žinių.

O štai VDA tik prieš porą metų įsirengė pirmąją elektronikos laboratoriją. Joje dirba elektronikos ekspertas – profesionalus inžinierius, bet vis dar trūksta tarpininkų, padedančių suprasti, kaip naudoti technologijas konkrečiam kūrybiniam sumanymui. Žinoma, atsiranda studentų, kurie vos įstoję jau demonstruoja tokius įgūdžius, kad dėstytojams belieka pasimokyti.

Atsiranda studentų, kurie vos įstoję jau demonstruoja tokius įgūdžius, kad dėstytojams belieka pasimokyti. Pažįstu nemažai žmonių, išvis nebaigusių aukštojo mokslo, tačiau pagal savo sukauptą informacijos kiekį puikiausiai galinčių dėstyti akademijoje.

Pažįstu nemažai žmonių, išvis nebaigusių aukštojo mokslo, tačiau pagal savo sukauptą informacijos kiekį puikiausiai galinčių dėstyti akademijoje.

– Visgi anksčiau VDA auditorijose būdavo juntama nemažai skirtumų tarp Nacionalinę M.K.Čiurlionio meno mokyklą, kitas meno mokyklas baigusiųjų ir visų likusių studentų. Ar situacija išliko nepakitusi?

– Pats į tai nesigilinau, bet kolegos liudija, kad skirtumų tebėra. Ne be reikalo VDA imasi bendradarbiavimo su Nacionaline M.K.Čiurlionio meno mo­kykla, skatindama ją baigiančius abiturientus rinktis studijas Lietuvoje, o ne vykti užsienin. Pa­vyz­džiui, organizuojamas kūrybinis konkursas, kurio nugalėtojus renka akademijos dėstytojai, o geriausių darbų autoriams suteikiami papildomi kreditai stojant į VDA. Praktiškai jiems, dar moksleiviams, čia garantuojama studijų vieta.

Bet žinau ir visai ne iš meno srities atėjusių įdomiai mąstančių žmonių, kurie greitai tapo žinomais konceptualiais menininkais. Tuo labiau, kad dabar ne visoms meno sritims būtini tradiciniai, tapyba ir akademiniu piešimu grįsti įgūdžiai. Galima būti fi­losofu ir mąstant kurti unikalų, paveikų meną. Kar­tais ir tradicinių katedrų atstovai staiga nutaria išmėginti savo jėgas kitame meno fronte – atideda šalin dažus, teptukus ir užsiima stroboskopinės švie­sos ir vėjo malūnėlių programavimu. Mirk­sin­čioje šviesoje besisukantis malūnėlis optiškai atrodo kaip nejudantis, o krentantys vandens lašai pa­kimba ore… Taigi visiems visos kūrybinės medžiagos atviros, jokių sienų tarp katedrų pačioje akademijoje nėra.

Jaunesni menininkai mėgsta užčiuopti „madas“, imtis to, kas tarsi kybo ore. Tik tie „kybančio gaudymai“ dažnai būna diletantiškai mėgėjiški.

Jaunesni menininkai mėgsta užčiuopti „madas“, imtis to, kas tarsi kybo ore. Tik tie „kybančio gaudymai“ dažnai būna diletantiškai mėgėjiški.

Bet ma­dų vaikymasis kartu yra ir skatintinas mėginimas megzti ryšius su dabartimi. Vienas kitas projektas, žiūrėk, pramuša sau dėmesio ir perspektyvos erdvę. Taip nutiko su postinterneto tyrinėjimais, virtusiais savarankiška menotyros kryptimi. Studentai domisi, kaip, pavyzdžiui, nakvynės vietas turistams siūlančių skelbimų portalų fotografijos veikia interjerų tendencijas įvairiose šalyse, kaip, atsižvelgiant į keliautojų lūkesčius, kinta pačių būsto fotografijų stilius ir pan.

Lietuvoje paruošiama daug IT specialistų, kurie il­gainiui siekia išsiveržti iš griežtų savo kasdienės veikl­os rėmų. Neretai jie pradeda žaisti su virtualios realybės projektais, prisideda prie kultūrinių in­dustrijų kūrimo. Bet, šiek tiek „paišdykavę“, ga­liau­siai grįžta į savąją, gerokai pelningesnę veiklos sritį.

– Kokias aktualiausias problemas šiandien įžvelgiate mūsų meno krypties studijose?

– Problema tapo „mašininis“, gyvo pokalbio su kandidatais vengiantis priėmimo į akademiją modelis. Interviu metu iš pateikiamų argumentų ir formuluočių greitai išryškėdavo motyvuoti, potencialūs kūrėjai. Tokių pokalbių metu neretai ir patys jaunuoliai susivokdavo, kad stoja ne ten. Bet dabar Lietuvoje bet kokia kandidatų ir dėstytojų akistata laikoma korupcijos terpe.

Antra vertus, diskutuojame, ar bereikia piešimo ar tapybos egzaminų studentams, kurie nesirengia tapti nei tapytojais, nei skulptoriais. Aš pats galėčiau būti pavyzdys. Turbūt nebereikia versti jaunų žmonių orientuotis tik į vieną mediją, į vieną terpę, kai prieš jį atsiveria visa jų įvairovė. Ne vien dažais, kaltukais ir gręžtukais šiandien kuriamas menas. Be elektronikos, jau gimsta ir įdomi sintetinės biologijos, arba organinio biomedžiagų sintezavimo, sritis – ji taip pat įtraukiama į kūrybos procesą. Lie­tuvos menininkų duetas Pakui Hardware (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda), taip pat filosofas Kristupas Sabolius jau domisi sintetine biologija.

Jūs traukote pečiais, bet dar palyginti neseniai mažai kas įsivaizdavo, kaip menams panaudoti informacines technologijas. Ir ne tik menams. Juk ir kompiuteriai buvo išrasti uždarose mokslinėse bei militaristinėse laboratorijose, dėl to ilgą laiką jų panaudojimas viešoms reikmėms buvo problema. Dabartiniai menininkai stengiasi, kad nesusiformuotų panašus atotrūkis su šiandieną laboratorijose plėtojamomis technologijomis.

Bet akademiniame gyvenime viskas sparčiai kin­ta. Tarkime, Londono karališkasis meno koledžas, kuriame studijavau doktorantūrą, dar pernai ke­lių nepriklausomų tarptautinių komisijų buvo pri­pažintas pasauline tokio profilio aukštąja mokykla Nr.1. Tačiau šįmet, sumenkus mokslo ir menų finansavimui Jungtinėje Karalystėje, iš jos jau beišeiną visi garsūs dėstytojai. Jie teigia, kad valdžia vis atkakliau pradėjo reikalauti skaičiukų, balų, ataskaitų – to paties, nuo ko kenčia menų akademijos Lietuvoje. Šitaip nebeliko laisvės meniniams eksperimentams arba ją tenka dangstyti su rinka susieta demagogija. Kone trečdalis garsiausių dėstytojų, tarp jų ir mano darbo vadovas, iš Ka­ra­liš­kojo koledžo jau pasitraukė. Dar skaudžiau po­kyčius jaučia įvairios mokyklos ir koledžai, veikiantys kaip Londono universiteto padaliniai. Nemažai jų apskritai tenka uždaryti.

Visgi reikia suprasti, kad mūsų akademijos ir Londono karališkojo meno koledžo bėdos – nesulyginami dalykai. Tarkim, garsus tapytojas Fran­cisas Baconas (1909–1992), atsidėkodamas koledžui už sudarytas sąlygas jame dėstyti ir turėti savo studiją, išeidamas dovanojo vieną savo tapybos darbelį. Prieš keletą metų jį pardavęs, koledžas už tą sumą pasistatė naują pastatą.

– Ką iš savosios Londono patirties stengiatės perteikti dirbdamas Vilniuje?

– Dar nedirbdamas prorektoriumi, bet dėstydamas doktorantams stengiausi supažindinti mūsų studentus su meninio tyrimo sampratomis ir specifika. Kitas dalykas – bandau diegti vakarietišką bendravimo mikroklimatą ir leisti studentams paskaitose kalbėti. Tiksliau pasakius – ne leisti, o versti. Lon­do­no koledže mums įprasto paskaitų formato „dės­­tytojas ir auditorija“ beveik nepatyriau, užsiėmi­mai labiau priminė laisvus pokalbius su dėstytojais.

Pastebėjau, kad lengviausia paskaitose prašnekinti dar kojų akademijoje neapšilusius pirmakursius. Nors didesnė pusė jų šnekų iš pradžių būna ab­surdas ir nesąmonės – net gėda klausantis už jau­­nus žmones. Bet, žiūrėk, palaipsniui absurdo pa­­sisakymuose mažėja, ir kartais pats stebiesi, kaip per tokį trumpą laiką žmonės sugeba pereiti prie ki­to žodyno ir retorikos stiliaus. Reikšdami mintis drau­giškoje, bet kartu kritiškoje bendraamžių ap­linkoje jie įgunda patys jausti savo nusišnekėjimus.

Visgi nebijojimas „susimauti“, suponuojantis eksperimentų laisvę, ugdymui labai svarbus. Prieš gerą dešimtmetį Šiuolaikinio meno centras Lie­tu­voje turėjo tokį įvaizdį, kad „neapšviestieji“ vengdavo į tą pastatą užeiti, žinodami, kad vis vien nieko nesupras. Aišku, nuo to laiko daug kas pasikeitė. Kad jaunimas pamatytų, jog „ne šventieji puodus lipdo“, jau porą metų kiekvieną mėnesį doktorantūros skyriaus pastate esančioje auditorijoje rengiame neformalius, visuomenei atvirus po­kalbius su tarptautiniu mastu pripažintais intelektualais, menininkais, architektais, dizaineriais. Pastaraisiais metais džiugiai stebiu, kaip jaunimas nebesivaržo bendrauti su atvykstančiais svečiais, nepaiso jų nuopelnų ir regalijų. Tai turbūt ir yra didžiausias pasikeitimas, lyginant su manąja karta. Didesnė kelionių ir pasaulio pažinimo patirtis leidžia jiems nebesijausti provincialais. Taip yra ne vien akademijose. Neseniai stoties rajone veikiančioje „Iki“ parduotuvėje savo akimis mačiau, kaip jauna kasininkė vokiečius aptarnavo pajuokaudama vokiškai, o už jų eilėje stovėjusius prancūzus – jau prancūziškai. Štai jums ir pardavėja.

– Dabar įtemptai rengiatės savo kūrinio pristatymui Milano trienalėje. Gal papasakotumėte apie tai plačiau?

– Taip jau nutiko, kad šioje trienalėje su kūriniu „Airtime“ („Oro laikas“) man buvo patikėta atstovauti Lietuvai. Pagal pirminį sumanymą mūsų šalies paviljonas, 70 kv. metrų ploto buvusios arklidės, turėtų būti tuščias, bet su kylančiomis grindimis. Iš pirmo žvilgsnio to, kad tai nėra įprastos grindys, net nepastebėtumėte. Įsivaizduokite: įeinate, tuščioje salėje dairotės kažkur paslėptų eksponatų ir staiga pradedate gaudyti orą, nes hidraulinis keltuvas, sumontuotas po grindimis, tuo metu iš lėto dirbo savo darbą ir, pakilęs į užprogramuotą aukštį, bloškė jus žemyn. Pakelti grindis bus galima į 0,5 m aukštį, bet paviljono darbo pradžioje pradėsime nuo mažesnio 20 cm aukščio, kad įvertintume lankytojų reakcijas į nesvarumo būklę. Jei viskas bus gerai ir numatytos dekseleracijos, arba stabdymo, priemonės veiks be priekaištų, palengva aukštį didinsime.

Taigi Milane bandau surežisuoti sinchronišką kolektyvinį (50–100 žmonių) kritimą, kuris taps prielaida unikaliai socialinei ir  psichologinei paviljono lankytojų dalyvių patirčiai. Meno požiūriu tai galima vadinti performatyvia architektūra, galima – gravitaciniu dizainu, o galima ir kinetine skulptūra. Skirtumas toks, kad tą skulptūrą jaučiate nuosavais viduriais.

– Rudenį ketinate svečiuotis CERN branduolinių mokslinių tyrimų laboratorijoje Šveicarijoje. Kokie šio vizito ciklai?

– Ruperto meno ir edukacijų centras buvo paskelbęs nacionalinį konkursą prie CERN veikiančiai menininkų rezidencijai, kurį man pavyko laimėti. Taigi turėsiu galimybę visą mėnesį ten gyvendamas bendrauti su mokslininkais. Mano tema, kuri sudomino rezidencijos organizatorius, yra dialogas tarp mikroskalės (šiuo atveju – kvantinės fizikos specialistų) ir makroskalės (manęs, kaip gravitacijos reiškinių tyrinėtojo). Tai – dviejų priešingų mastelių tyrinėjimai, tačiau egzistuoja teorija, kad juos suvienijus būtų įmanoma išspręsti visas fizikos mokslo problemas. Aišku, nesu fizikas, tad dialogo ieškočiau menine kalba. Man įdomu, kaip galėtų žmogus, kasdien jaučiantis gravitaciją, taigi gyvenantis makroskalėje, apčiuopti mikroskalėje vykstančius reiškinius. Todėl viena iš mano idėjų buvo sukonstruoti apčiuopiamus magnetinius laukus. Pradėjau „žaisti“ su feromagnetinėmis medžiagomis, reaguojančiomis į magnetinį lauką. Popu­lia­riausia iš tokių medžiagų – itin smulki plieno pu­dra, kurią galima maišyti į skystį (tarkim, alyvą) ir ištepti ja magnetais veikiamoje scenoje pasirodančius šokėjus. Arba suformuoti savotišką tešlą, kuri nuo elektromagnetinio lauko poveikio levituodama ore kaitaliotų savo formas, taip kartu su gyvais atlikėjais dalyvaudama šokio performanse.

– O kaip su darbų pristatymais Lietuvoje?

– Jau netrukus, rugsėjo 6-ąją, savo naujus kūrinius pristatysiu ir vilniečiams. „Vartų“ galerijoje bus galima susipažinti su „Cumspin“, arba orgazmo suktuko, maketu. Jis buvo sukurtas specialiai Barselonos šiuolaikinės kultūros centro parodai „Human +“, bandančiai nuspėti žmonijos ateitį, ir pusmetį joje eksponuotas. „Cumspin“ centrifuga skirta patirti ypatingam seksualiniam malonumui, kurį sukelia lytinio akto partnerius veikiančios gravitacinės jėgos. Dar projektuojant garsiuosius „Eutanazijos kalnelius“, kosmoso medicinos specialistai, su kuriais konsultavausi, juokavo, kad panašius kalnelius galima būtų sukonstruoti ne tik mirčiai, bet ir meilei. Mat pastebėta, kad deguonies stygius smegenyse leidžia patirti ypač stiprų orgazmą, kokio negali suteikti jokie žmonijai žinomi narkotikai. Todėl nemažai žmonių lytinio akto metu mėgina visaip smaugtis, o tai sudaro sąlygas nelaimėms įvykti. JAV dėl šios priežasties statistiškai kasdien miršta vienas žmogus. O štai „Cumspin“ konstrukcijos kapsulėse panašiu orgazmu būtų galima mėgautis be didesnės rizikos.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

BFL/G.Savickio nuotr.

Liepos 19-ąją baigiasi pirmasis pagrindinio bendrojo priėmimo į aukštąsias mokyklas etapas. Kaip neapsirikti priimant vieną svarbiausių sprendimų gyvenime? Jūsų dėmesiui – 4 didžiausios klaidos, kurias daro abiturientai, rinkdamiesi studijas.

1. Vadovaujasi tik tėvų, giminaičių, draugų patarimais.

„Tėvai visuomet nori tik geriausio savo vaikui, dėl turimos gyvenimiškos patirties dažnai gali tikrai protingai patarti, visgi, besąlygiškai vadovautis vien jų nuomone nereikėtų. Ne paslaptis, jog tėvai, dažnai to net nesuprasdami, vaikams perša savo neišsipildžiusias svajones. Jeigu tėvai, seneliai siūlo savo profesiją, ji jums yra pakankamai prie širdies, tai tikrai verta apie tai pagalvoti“, – sako Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) studijų prorektorius Romualdas Kliukas.

Iš tiesų, priimant šį atsakingą sprendimą, labai rekomenduotina pasitarti su jums svarbiais, kompetentingais žmonėmis, bet nepamiršti ir savo norų. Išsirinkus specialybę ir aukštąją mokyklą, būtina atidžiai užpildyti prašymą, nes gausite tik vieną kvietimą studijuoti.

2. Bijo stoti ten, kur svajoja.

Traukia meninės srities specialybės, bet dėl finansinių sumetimų planuoji stoti į ekonomiką? Gąsdina stojamieji egzaminai? O galbūt norėtum studijuoti inžineriją, tačiau girdėjai, jog čia reikės daug mokytis?

„Mokytis reikės visur, bet įdėtos pastangos atsipirks su kaupu. Jei norite pasiekti šio to daugiau, dirbti reikės visur. Technologijos moksluose svarbiausia – nuolatinis darbas tiek paskaitų metu, tiek savarankiškai, visgi, nepatingėjus, tai garantuoja puikias ateities perspektyvas,“ – sako R. Kliukas.

3. Neįvertina ateities darbo rinkos.

Teisininkai, psichologai, socialiniai darbuotojai – kaip rodo statistika, dažnai šias ir kitas populiarias specialybes įgiję jaunuoliai mina Darbo biržos slenkstį.

Stenkitės suderinti savo norus su racionaliu protu bei nesivaikyti vyraujančių madų.

„Rinkdamiesi studijų programą, turite pagalvoti ne tik apie tai, ar ši specialybė jums patiktų, bet ir apie tai, ar po studijų turėsite darbą. Kai kurių specialistų rinkoje yra gerokai per daug, o, sakykime, IT ar inžinerinėse srityse jų labai trūksta – tiek Lietuvos, tiek Europos mastu. Taigi, stenkitės suderinti savo norus su racionaliu protu bei nesivaikyti vyraujančių madų. Juk daug didesnes galimybes turėsite toje srityje, kurioje konkurencija mažesnė. Mūsų universitete sąmoningai siūloma gilintis į tokias sritis kaip daiktų internetas, logistika, mechatronika, kurių specialistų labai reikės dar po keleto metų“, – pataria VGTU studijų prorektorius.

4. Renkasi tik specialybę, bet ne aukštąją mokyklą.

Pasak R.Kliuko, negalima aklai rinktis specialybės, neįvertinus aukštojo mokslo kokybės konkrečioje mokymo įstaigoje: „Kai kurios įvairių aukštųjų mokyklų siūlomos studijų programos turi tikrai gražiai skambančius pavadinimus, tačiau negali pasiūlyti aukšto lygio mokslo, geriausių savo srities dėstančių specialistų. Žinoma, įgysite diplomą, bet tai, kokioje aplinkoje mokysitės, kokių žinių įgausite, turės didelės įtakos tiek jūsų ateities karjerai, tiek jūsų asmenybei.“

Verta pagalvoti ir apie tai, ką, be mokslo, jums gali suteikti universitetas – galbūt čia rasite ir daug papildomos, jus dominančios laisvalaikio veiklos.

Rinkdamiesi aukštąją mokyklą, atsižvelkite į jos reitingus, užsitarnautą vardą. Galbūt verta pagalvoti ir apie tai, ką, be mokslo, jums gali suteikti universitetas – galbūt čia rasite ir daug papildomos, jus dominančios laisvalaikio veiklos, bus suteiktos sąlygos kurti, įgyvendinti savo idėjas, suteiktas visas tobulėjimui reikalingas inventorius.

Gabija Karpauskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Labas! Gabija Karpauskaitė jau šypsosi man per „Skype“, matau, kad Kembridže šiandien šviečia saulė. Sekmadienio rytas. Gabija sutiko skirti šiek tiek laiko, nes tiki, kad tai, ką papasakos, padės būsimiems lietuviams Kembridžo studentams.

Kotryna Reimerytė, euroblogas.lt

„Kiekvienas žmogus, manau, turėtų patirti, ką reiškia būti užsienyje. Tai nėra lengvas, bet svarbus augimo procesas, kuris pakeičia tavo mąstymą“, − sako pašnekovė interviu tinklaraščiui Euroblogas.lt.

– Kaip sumąstei stoti į Kembridžo universitetą?

– Viskas prasidėjo nuo vieno mano dėstytojo, Kęstučio Urbos. Jis dėsto vaikų literatūrą Vilniaus universitete ir man labai patiko jo kursas. Studijavau anglų kalbos filologijos bakalaurą Vilniuje. Labai domėjausi viskuo, ką jis pasakojo. Jaučiau, kad mane labai traukia tas dalykas ir dėstytojas man sako: o tu nenorėtum studijuoti vaikų literatūros magistrantūros? Sako, gali pasižiūrėti, Kembridžas turi labai gerą profesorę.

Ir aš norėčiau patarti tiems, kurie planuoja čia atvažiuoti: lankykite anglų kalbos paskaitas.

Pasižiūrėjau programą, ji man labai patiko ir taip sumąsčiau stoti į Kembridžą. Ne dėl to, kad tai prestižinis universitetas. Man tiesiog labai patiko šis dalykas – vaikų literatūra. Ir dabar, kai čia mokausi, skaitau knygas, suprantu, kad man tikrai patinka. Įdomu apie tai rašyti, skaityti, esu patenkinta, kad čia atvažiavau. Šie metai man buvo kupini didelių iššūkių, bet geri metai.

– Papasakok daugiau apie tai, kaip atrodo studijų procesas Kembridže?

– Anglijoje magistro studijos trunka tik metus, tai yra, devynis mėnesius. Tai labai glaustas kursas, kurio metu turi išklausyti tam tikras paskaitas, pasirinkti savo temą ir galiausiai parašyti magistrinį darbą.

Informacija pateikiama labai glaustai: daug darbo, viskas vyksta labai greitai. Studijos prasideda spalio 1 d., o baigiasi liepos 11 d. Per devynis mėnesius yra trys semestrai. Per pirmąjį rašai esė. Mes turėjome rašyti apie savo prisiminimus iš vaikystės, apie tai, ką skaitėm. Tai buvo labai rimtas darbas ir reikėjo rašyti labai kritiškai.

Antrame semestre atlikome empirinį tyrimą su vaikais. Turėjau pasirinkti kokį nors vaikų literatūros tekstą ir skaityti jį su dviem vaikais. Reikėjo pasirinkti, iš kokios perspektyvos noriu vertinti tekstą. Analizavau tekstą pagal tai, kaip vaikai atsako į klausimus. Rašiau apie brandos istoriją tekste ir po to, berašydama esė, atradau, kad vaikai mato brandos istoriją tame tekste. Kitas įdomus dalykas, jie mato tekstą skirtingai, turiu omeny, berniukas ir mergaitė. Taigi yra skirtumai tarp lyčių.

O šiaip studijuoju švietimo magistrantūrą, joje yra daug srautų. Mano srautas – vaikų literatūros. Yra tavo fakultetas, kur tu mokaisi, ir tai akademinio gyvenimo pusė. O koledžas – tai vieta, kur vyksta socialinis gyvenimas.

Skirtumas, kurį matau, Lietuvoje kai kurie žmonės turi darbą ir tuo pačiu metu studijuoja, o čia visi atvažiuoja tik studijuoti.

Pavyzdžiui, koledže yra mentorius. Žmogus, kuris rūpinasi tavimi ne akademiškai, bet dvasiškai. Šis žmogus atsakingas už tavo dvasinę gerovę. Mentorius turi daug studentų, kuriais rūpinasi, jeigu jiems iškyla problemų. Pamenu, antrame semestre man buvo labai daug streso, ir tada mes buvome susitikę, kalbėjomės. Jis tiesiog padeda, pasako, kaip susitvarkyti su stresu, kaip susitvarkyti su darbo krūviais, primena, kad reikia truputėlį pailsėti, kad nereikia per daug dirbti. Tie mentoriai vyresni, man rodos, kad jie čia, Kembridže, yra kaip tavo tėvai.

– Mokeisi tiek Vilniuje, tiek Kembridže. Kaip skiriasi universitetų kokybė?

– Mūsų universiteto kokybė, kai lyginu su Kembridžu, tikrai vienoda. Žmonės dirba tiek pat, nėra labai didelio skirtumo. Aišku, Kembridže man sunkiau, nes dauguma studentų – anglakalbiai, o aš ne. Taigi man daug sunkiau, nes turiu dvigubai daugiau dirbti.

Pavyzdžiui, mano rašymo įgūdžiai niekada neprilygs anglakalbio įgūdžiams. Ir aš norėčiau patarti tiems, kurie planuoja čia atvažiuoti: lankykite anglų kalbos paskaitas. Nes matau, kad trūksta anglų kalbos žinių: nesugebu gerai sudėti artikelių arba neišmanau anglų kalbos sintaksės.

Ji visiškai skiriasi nuo lietuvių kalbos ir kai rašau darbus, mano dėstytoja visąlaik kimba prie kablelių, kad ne tose vietose sudėti. Išties labai trūksta tų žinių, ir nesvarbu, kad Lietuvoje baigiau anglų kalbą, vis vien trūksta.

– Tai suprantama, bet negi universitetų kokybė tikrai vienoda? Nejauti skirtumo?

– Nepasakyčiau, kad jaučiu labai didelį skirtumą tarp Anglijos ir Lietuvos. Nėra taip, kad, oho, Kembridžas pakeitė mano mokymosi įgūdžius arba pakeitė mane kaip žmogų. Tiek pat dirbi čia, tiek pat ir Lietuvoje. Vis tiek esi tas pats žmogus ir dirbi visur daug.

Kartais dėl to kyla ir stresas, bet tu turi suvokti, kad gali padaryti tik tiek, kiek tu gali.

Skirtumas, kurį matau, Lietuvoje kai kurie žmonės turi darbą ir tuo pačiu metu studijuoja, o čia visi atvažiuoja tik studijuoti. Ir kai matai, kad visi aplinkui tave studijuoja, tada kyla ir tavo motyvacija. Kartais dėl to kyla ir stresas, bet tu turi suvokti, kad gali padaryti tik tiek, kiek tu gali. Ir niekada nepadarysi tiek, kiek kitas žmogus gali. Tai suvokus, ateina ramybė.

– O kaip dėstytojai?

– Dėstytojai – labai geri savo srities specialistai, labai atviri. Lietuvoje irgi yra panašiai. Tiek namuose, tiek čia, dėstytojai labai stengiasi tave sudominti darbu, kad norėtum pasisemti kuo daugiau žinių. Lietuvoje, kai rašiau bakalaurinį darbą, turėjau labai gerą vadovę, baigusią Oksfordo universitetą. Čia mano dėstytoja taip pat yra viena geriausių savo srities specialisčių. Tad tiek čia, tiek ten, visada gaudavau velnių, kad ne taip rašau, kad reikia kažką keisti, labiau pasistengti. Ir tai skatina neužmigti ant laurų, dirbti toliau. Aš tuo labai džiaugiuosi.

Esu dėkinga savo dėstytojai Vilniaus universitete, nes ji mane išmokė dirbti. Dėstytoja Kembridže lygiai taip pat mane skatina kuo daugiau dirbti. Pamenu, mes turėjome parašyti dvi esė, pirmame semestre ir antrame. Ir kai dėstytoja man atsiųsdavo pataisytą variantą, kiekvieną sykį kiekviename tekste būdavo gal kokie 600 komentarų. Vien tik dėl anglų kalbos klaidų arba dėl struktūros nebuvimo. Ir todėl aš labai vertinu šią dėstytoją. Ji griežtai  mane vertino, kad rašyčiau pagal visus reikalavimus.

Labai svarbu susidaryti planą: ką rašysi ir kaip vystysi savo idėjas, nes tada ateina ramybė.

Dar vienas dalykas, kurį išmokau Kembridže (ir manau, svarbu tai pasakyti būsimiems studentams, kurie čia atvažiuos), kad labai svarbu susidaryti planą: ką rašysi ir kaip vystysi savo idėjas, nes tada ateina ramybė.

Pirmus du semestrus aš nerengdavau plano savo esė, nes būdavo labai daug kitų darbų ir galvojau, kad neverta. Bet dabar, kai rašau magistrinį, supratau, kad yra labai svarbu turėti planą, nes kai jį turi, lengviau ateina visos idėjos. Taip daug greičiau einasi darbas, nei rašant be plano.

Šitą dalyką išmokau Kembridže, Lietuvoje to nemokėjau. Ir net jeigu plano sudarymas tau užima labai daug laiko, man tai užėmė tris dienas, vis tiek verta.

– O ar skirtinga studentų bendruomenė Kembridže ir Vilniuje?

– Atvirai tau pasakysiu, yra visokių studentų ir čia, ir ten. Visokių žmonių visur yra ir žmonės atvažiuoja su skirtingais tikslais. Bet vis dėl to čia visi tikrai atvažiuoja dirbti, nes vien tik pagalvojus, kiek turi sumokėti už šią studijų programą…

Žmonės čia atvažiuoja mokytis ir net nekyla mintys, kad aš čia, gal, ai, “patūsinsiu”.

Tu sumoki nežmoniškus pinigus, ir, manau, turėtum būti labai kvailas, jei nepasisemtum žinių, už kurias tiek sumokėjai. Kas yra sunkiausia Kembridže – tai socialinis gyvenimas, nes visi čia tikrai nežmoniškai daug dirba.

– Negi socialinis gyvenimas Kembridže visai neegzistuoja?

– Na, yra čia tokios formalios vakarienės, kurių metu gali šiek tiek pasikalbėti su kitais studentais. Tai vakarienės, kurias organizuoja tavo koledžas. Turi ateiti formaliai apsirengusi, tai reiškia, su juoda tamsia suknele, ir kiekvienas iš mūsų, studentų, turi apsiaustą. Jautiesi kaip „Haryje Poteryje“, tikrai. Bet pati vakarienė gana paprasta, tiesiog vakarieniauji kartu su žmonėmis, pasakoji jiems apie savo studijų programą, sužinai, ką veikia jie.

Tai – formalus bendravimas su savo koledžo studentais. Ir iš tikrųjų smagu, nes gali pamatyti, kokie yra žmonės, ką jie veikia. Bet aš tik vieną kartą buvau tokioje vakarienėje, nes trūksta laiko.

Ir taip, teisybė, kad žmonės čia atvažiuoja mokytis ir net nekyla mintys, kad aš čia, gal, ai, patūsinsiu. Aišku, gal tiesiog magistrantūra yra toks dalykas, kai žmonės yra jau labiau subrendę ir žino, ko nori. Vis tik manau, kad kiekvienas į Kembridžą atvažiuoja su savais tikslais.

Na, pavyzdžiui, tikrai skiriasi mano kambario draugės iš Turkijos tikslas studijuoti čia, o paskui važiuoti doktorantūros į Ameriką, ir mano tikslas po mokslų grįžti į Lietuvą ir parvežti savo žinias mokiniams.

– Nori parvežti žinias mokiniams?

– Žinau, kad labai noriu grįžti į Lietuvą, noriu būti mokytoja, kuri moka gerai rašyti anglų kalba. Noriu būti ta mokytoja, kuri gali mokiniams paaiškinti, kad nėra taip lengva čia atvažiuoti. Jeigu kažkas iš moksleivių norėtų čia mokytis, turi suprasti, kad Kembridže yra sunku. Nes nesi anglakalbis, daug streso, kartais jautiesi vienišas. Aišku, Kembridže yra ir gražių dalykų, susipažįsti su įvairiais žmonėmis, jie visi labai atviri, labai inteligentiški.

Kembridžas mane išmokė priimti žmones nepaisant jų pažiūrų. Priimti ir sakyti „šaunu!“

Ką Kembridže labai gerai išmokau, tai priimti žmones tokius, kokie jie yra. Pamatai, kad visi žmonės yra su savo mintimis, idėjomis ir nebeklijuoji etikečių. Pavyzdžiui, neseniai susipažinau su vaikinu, kuris yra gėjus ir Jehovos liudytojas. Atrodo, kad turėtų būti pats keisčiausias žmogus pasaulyje, bet toks nėra! Ir tada matai, kad gali priimti bet kokį žmogų, nesvarbu, kokios jo pažiūros.

Taigi Kembridžas mane išmokė priimti žmones nepaisant jų pažiūrų. Priimti ir sakyti „šaunu!“ Mano gyvenimas yra toks, tavo yra kitoks, bet aš tave labai vertinu kaip žmogų, nes tu esi fainas, dėl to, kad esi tu.

– Sakei, kad studijos labai daug kainuoja. Kiek? Ir kaip tau pavyko tuos pinigus surinkti?

– Studijų programa kainuoja 9 000 svarų. Be to, kainuoja ir pragyvenimas, kaip skaičiuoja Kembridžas – 10 000 svarų. Bet tikrai tiek pinigų neišleidi. Jeigu esi lietuvis, sugebi gyventi taupiai ir valgai grikius, tuomet tikrai neišleidi tiek, kiek jie skaičiuoja, kad tau metams reikės. Savaitei pragyventi, jeigu gerai valgai, užtenka 25 svarų. Nuoma savaitei kainuoja 103 svarus. Paskaičiavus, devyniems mėnesiams užtenka 4608 svarų, taigi tikrai nereikia tų 10 000 svarų, kaip jie sako.

Dabar papasakosiu, kaip rinkau tuos pinigus. Žinojau, kad labai noriu čia važiuoti, bet neturėjau tiek pinigų. Tada tiesiog rašiau visiems savo draugams per „Facebook“. Kiekvienas draugas gavo žinutę: „Ar žinote fondų? Ar galite man kažkaip padėti?“ Ir iš tikrųjų gavau labai daug atsakymų iš žmonių. Viena draugė pasiūlė du fondus ir iš jų abiejų gavau pinigų. Ir šiaip, žmonės padėjo, viena šeima man tiesiog paaukojo labai daug pinigų, kita draugė irgi.

Gali prašvęsti visus mokslo metus ir nieko neparsivežti arba gali mokytis ir parsivežti tikrai daug.

Ką dar dariau: tiesiog susiradau visas Lietuvos firmas internete ir rašiau visiems firmų direktoriams, kad įstojau į Kembridžą, vaikų literatūrą, gal galėtumėte man paaukoti? Ir atsirado žmonių, kurie man paaukojo. Taip pat rašiau ir Seimo nariams, ir jie irgi atsakė ir taip pat aukojo. Kai kurie iš tų žmonių net nenorėjo, kad atskleisčiau jų pavardes. Bet tikrai žinau, kad kai baigsiu savo magistrinį, šio darbo padėkos dalyje bus kiekvieno iš tų žmonių vardas.

Ir aišku, tai yra sunkūs metai. Tam tikra prasme net galima pasakyti, kad šie metai išbraukti iš tavo gyvenimo. Bet tai dėl to, kad esi atsakingas rimtai dirbti už tuos žmones, kurie paaukojo tau pinigus. Ir kartais mane draugai kviečia kur nors nueiti, bet aš sakau ne, negaliu, nes žinau, ko aš čia atvažiavau ir žinau, kodėl aš čia tiek dirbu. Kiekvienam man paaukojusiam žmogui esu be galo dėkinga, nes šita patirtis neįkainojama.

Labai daug išmokstu per šiuos metus. Ir ne vien tik akademine prasme, jaučiu, kad subrendau. Supratau, kad gyvenime tu pats pasirenki, ką nori daryti. Ir niekas tavęs neprivers daryti to, ko tu nenori. Ir Kembridže yra kaip ir visur. Gali prašvęsti visus mokslo metus ir nieko neparsivežti arba gali mokytis ir parsivežti tikrai daug. Taigi aš stengiuosi dėl tų žmonių, kurie man paaukojo ir stengiuosi dėl moksleivių, kuriuos grįžusi galėsiu išmokyti kažko naujo.

– Ar Kembridže be tavęs dar yra studentų iš Lietuvos?

– Taip, be manęs dar yra du lietuviai, Aurimas ir Unė. Kartais susitinkame, pabendraujame, kiek leidžia laikas. Man visada labai gera pakalbėti su lietuviais, nes Anglijos žmonių mentalitetas kitoks nei mūsų. Tai irgi gali būti sunku lietuviams, kurie atvažiuos čia studijuoti.

Anglija – kitokia šalis ir turi suvokti, kad šių žmonių kultūra visiškai skirtinga. Kartais elgiesi neadekvačiai, nes nesupranti kultūros. Lietuviai yra daug atviresni, galime viską pasakyti tiesiai šviesiai. Anglai tokie niekada nebus, jie labai mandagūs bendraudami, yra paplitęs vadinamasis „small talk“. Iš pradžių, kai susipažįsti, kalbi apie orą… apie nieką. O lietuvis gali atverti tau sielą iš karto.

Tai didelis skirtumas, nes jauti, kad kai pradedi bendrauti su vietiniu, turi palaikyti nemažą atstumą. Čia egzistuoja labai aiškus bendravimo etiketas, kurio turi laikytis. Tai man buvo sunku, nes anglui reikia labai daug laiko, kad jis taptų tavo draugu. Bet jeigu jis tampa tavo draugu, tai visam gyvenimui.

– Ar jau turi tokį draugą?

– Yra viena mergina, škotė, kuri man labai padėjo pačioje pradžioje, kai čia atvykau. Galėčiau jai paskambinti vidury nakties, ir jeigu turėčiau kažkokią problemą, ji man tikrai padėtų. Yra dar keletas tokių žmonių, bet nedaug. Be to, daug lengviau yra bendrauti su kitais tarptautiniais studentais, kurie čia atvažiavę iš kitų šalių, nes jų pozicija tokia pati kaip tavo. Anglas niekada nebus tokioje pačioje pozicijoje, jis yra savo šalyje, moka savo kalbą, jis namuose. O užsieniečių problemos tokios pačios, kaip tavo, todėl su jais lengviau.

– Kokie įstojimo kriterijai? Kas čia gali įstoti?

– Kembridže tikrai renkasi išskirtiniai studentai, yra tiek daug žmonių, kurie norėtų čia atvažiuoti, bet negauna tos galimybės. Šis universitetas atsirenka studentus, kurių nori, ir atsirenka pagal jų akademinius gebėjimus.

Kai stoji į Kembridžą, turi atsiųsti savo pažymius, CV. Labai gerai, kai CV yra darbai, susiję su norima studijuoti programa. Lietuvoje dirbau keturiuose darbuose, taip irgi rinkau pinigus. Vienas iš darbų buvo vaikų literatūros vertimai ir recenzijų rašymas. Taip pat dirbau mokykloje. Tai buvo labai geras dalykas CV, nes jei stoji į vaikų literatūrą, svarbu, kad universitetas matytų, kad tavo darbai susiję su tavo studijomis. Kitaip jie galėtų pagalvoti, tai kam tau čia iš viso reikia studijuoti?

Dar reikia rekomendacijų iš trijų žmonių (man rekomendacijas parašė du dėstytojai ir anglų kalbos mokytoja iš mokyklos) ir parašyti 4000 žodžių esė. Gali rašyti gali bet kokia tema, bet pagal tai jie vertina, ar gali tave priimti. Ir paskutinis dalykas – tai interviu per „Skype“. Jis trunka tik pusvalandį, bet tai man buvo nežmoniškas stresas.

Kiekviena tokia patirtis, kai esi toliau nuo savo šeimos, subrandina tave kaip asmenybę. Kiekvienas žmogus, manau, turėtų patirti, ką reiškia būti užsienyje.

Ačiū Dievui, turiu labai gerą sesę, kuri mane labai myli, tai prieš interviu ji man spyrė į užpakalį ir pasakė: „Kaip tu šitaip pasiruošusi nori kalbėti per interviu? Visą naktį man sėdi ir ruošiesi! Ir atsakai sau į klausimus, kodėl aš noriu į Kembridžą, kas mane žavi vaikų literatūros moksle?“ Ir tada, pamenu, buvo juokinga, nes labai jaudinausi prieš interviu. Aš pati ir mano mama meldėmės prieš pokalbį, kad gerai pavyktų. Ir tikrai gerai pavyko! Šauniai pasikalbėjom su dėstytojomis, daug prisijuokėme… Interviu pabaigoje dėstytoja pasakė: „Man atrodo, mes tave dar pamatysime“.

– Kokie reikalavimai studentams, norintiems Kembridže studijuoti bakalaurą?

– Norintiems čia studijuoti bakalaurą, reikia IELTS rezultato bei visų kitų pažymių, kuriuos mokinys gauna baigęs mokyklą ir išlaikęs brandos egzaminus. Matyt, yra ir interviu, toks pat kaip buvo man. Bakalauras čia trunka 3 metus, taigi trumpiau nei Lietuvoje. Svarbiausia, reikia labai norėti čia važiuoti. Aš iš savo patirties žinau, kad jeigu labai nori, viskas įmanoma.

Mokėti už bakalauro studijas reikia. Kainą gali sumažinti, jeigu universitetui įrodai, kad esi iš daugiavaikės, nepasiturinčios šeimos. Dar galima gauti Gateso stipendiją, tada tau apmoka viską, bet, kad ją gautum, matyt reikia turėti kažkokį genijaus sindromą.

– Ir pabaigai, kodėl verta išvažiuoti studijuoti į užsienį?

– Verta, nes suaugi. Kiekviena tokia patirtis tave brandina. Geriau pažįsti save per tuos metus. Čia esu daug savarankiškesnė ir daug dalykų sprendžiu pati už save. Kiekviena tokia patirtis, kai esi toliau nuo savo šeimos, subrandina tave kaip asmenybę. Kiekvienas žmogus, manau, turėtų patirti, ką reiškia būti užsienyje. Tai nėra lengvas, bet svarbus augimo procesas, kuris pakeičia tavo mąstymą.

https://euroblogas.lt

Dvyniai Černiauskai / Asmeninio archyvo nuotr.

Identiški dvyniai Augustinas ir Tautvydas Černiauskai jau beveik dvejus metus gyvena Škotijoje. Aberdyno universitete broliai sėkmingai studijuoja kompiuterių mokslą (angl. Computing science), tačiau visai neprimena stereotipinių, savame pasaulyje paskendusių „gykų“. Nuolat besišypsantys, patarimais ir nuotykiais noriai besidalinantys studentai įsitikinę, kad kone visas duris jiems atrakina du paprasčiausi dalykai: nuoširdus darbas ir bendravimas.

Universitetą rinkosi dėl didelių perspektyvų

Tiksliesiems mokslams gabūs broliai teigia net nesvarstę studijuoti Lietuvoje. O pačiame Aberdyne nesirinko itin aukštu studentų įsidarbinimo procentu garsėjantį Roberto Gordono, bet o stojo į labiau akademinį Aberdyno universitetą. Vaikinai neslepia, kad šias studijas rinkosi dėl itin didelių ateities perspektyvų, atidžiai stebėdami besikeičiančias IT tendencijas.

Žinote, koks būtų tobulas, pardavėjams labai naudingas algoritmas? Sakykim, turime dvylika miestų ir tarp jų yra milijonas skirtingų kelių. Algoritmas randa greičiausią kelią tarp jų.

„Mūsų universitetas orientuojasi į akademinį mokslą. Šiandien jau nebe tiek svarbus programavimas, kiek algoritmo kūrimas, gebėjimas sukurti jį tokį, kad būtų visur lengvai pritaikomas“, − tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakoja Tautvydas.

„Žinote, koks būtų tobulas, pardavėjams labai naudingas algoritmas? Sakykim, turime dvylika miestų ir tarp jų yra milijonas skirtingų kelių. Algoritmas randa greičiausią kelią tarp jų“, − papildo Augustinas. Vaikinai šypsodamiesi pasakoja studentų tarpe sklandančią istoriją apie vieną Glazgo universiteto dėstytoją. Neva šis viešai prisipažino, kad jei koks studentas sukurtų tokį algoritmą, padarytų šiam ką nors nelabai gero, algoritmo autorystę priskirtų sau ir sėkmingai jį parduotų – tokia didelė algoritmų vertė.

Kaip tik dabar Augustinas ir Tautvydas laiko paskutinius egzaminus ir bus baigę pirmąjį Aberdyno universiteto kursą. Dar bus likę treji studijų metai, tačiau vaikinai jau dabar nusprendė iškart po to studijuoti ir magistrantūroje.

„Analizuojame darbo skelbimus, žiūrime, ko nori darbdaviai. Dauguma pageidauja magistro laipsnio, taigi jaučiamės kaip ir įpareigoti tą magistrą įgyti“, − vienas per kitą pasakoja Tautvydas ir Augustinas. Iš viso jų studijos Škotijoje truks šešerius metus, mat prieš įstodami į universitetą metus studijavo koledže.

SAAS’assutinka apmokėti tavo studijas, bet ne visas, tik metus. Po metų vėl pildai paraišką, įrodai, kad vis dar studijuoji.

„Universiteto reikalavimai labai aukšti. Nors egzaminus mokykloje išlaikėme labai gerai, vis tik buvome pakviesti pirmiau pasimokyti koledže. Po to galėjome rinktis –  arba dar metus studijuoti koledže ir po to stoti tiesiai į trečią Aberdyno universiteto kursą, arba stoti į pirmą kursą. Pasirinkome pastarąjį variantą – visiems studentams tai pirmi metai, visi dar kiek pasimetę, nėra susiformavusių grupių, lengviau susibendrauti“, − paaiškina Tautvydas.

Šešeri studijų metai išsyk dviem broliams skamba prabangiai, tačiau abu tik purto galvas: „Visai ne, mes už nieką nemokame, mums niekas nekainuoja!“. Tautvydas retoriškai paklausia ir įtikinamai atsako: „Žinote, kodėl gerai studijuoti Škotijoje? Nes čia yra SAAS’as – Student Award Agency for Scotland, Škotijos studentų rėmimo programa. Dažniausiai liepos arba rugpjūčio mėnesį, vos gavę kvietimą studijuoti, abiturientai gali pildyti paraišką. SAAS’as sutinka apmokėti tavo studijas, bet ne visas, tik metus. Po metų vėl pildai paraišką, įrodai, kad vis dar studijuoji. Ir taip visus studijų metus“.

Universiteto studentams nereikia mokėti ir už daugybę kitos veiklos, galima rinktis iš pačių įvairiausių klubų ir užsiėmimų. „Mes priklausome frisbio komandai, universitetas apmoka mūsų keliones, varžybų dalyvių mokesčius“, − pasakoja Tautvydas.

Dvynių darbo kavinėje kuriozai

Pragyvenimui broliai užsidirba patys. Tautvydas „Starbucks“ kavinėje barista įsidarbino po dviejų mėnesių gyvenimo Aberdyne, o netrukus pradės dirbti jau kaip superviseris. Darbas čia jam labai patinka, puikiai sutaria su vadovais, džiaugiasi šiltais santykiais su kolegomis – viršininkas pakvietė jį kalėdinės vakarienės, kolegė – į savo vestuves.

Augustinui tuo tarpu pasisekė kiek mažiau. Pirmus metus jis dirbo padavėju viename restorane ir teigia, kad tai buvo pirmas ir paskutinis kartas.

„Restorane dirbti daugiau nebenoriu. Žmonės ten pervargę, pikti, žiūri tik savęs. Padavėjai laikomi šiukšlėmis, nėra jokio tarpusavio bendravimo. Grįžti po atostogų, o tavęs net nepaklausia, kaip sekėsi“, − atvirai pasakoja Augustinas. Dabartinį darbą jis gavo brolio dėka.

Viršininkas buvo atviras – kadangi tu taip gerai dirbi, tai reiškia, kad ir tavo brolis gerai dirbs.

„Kalbėjausi su savo viršininku, kaip tik išėjo kalba, kad brolis ieško darbo. Šis pasakė, kad kaip dabar tik reikalingas barista kitame „Starbucks“. Augustiną priėmė be jokio bandomojo laikotarpio. Viršininkas buvo atviras – kadangi tu taip gerai dirbi, tai reiškia, kad ir tavo brolis gerai dirbs“, − paaiškina Tautvydas.

Dvyniai kikena prisiminę daugybę kurioziškų situacijų, kuomet nuolatiniai klientai sutrinka „tą patį“ baristą sutikdami tai vienoje, tai kitoje kavinėje. „Kartais paaiškinu, kad turiu brolį dvynį, kartais tiesiog pasakau, kad mane laikinai perkėlė dirbti čia“, − juokiasi Augustinas. Tačiau vis tiek pasitaiko klientų, įsitikinusių, kad Tautvydas ir Augustinas yra vienas vaikinas, nuolat bėgiojantis iš vienos kavinės į kitą.

Augustinas ir Tautvydas prisipažįsta patyrę nedidelį kultūrinį šoką, tačiau greitai sugebėjo prisitaikyti prie pasikeitusios kasdienybės.

Identiški dvyniai savo panašumu teigia nesinaudojantys laikydami egzaminus vienas už kitą, tačiau privalumų studijuojant drauge tikrai yra – jei vienas kuris būna pavargęs ir tingi anksti ryte keltis į paskaitas, tai nueina kitas. Abu nuomojasi butą, kartu žaidžia universiteto frisbio komandoje. Ir apskritai du labai panašius, komunikabilius ir linksmus brolius aplinkiniai įsimena lengviau.

Broliai tikina, kad svarbiausia – nebijoti bendrauti

Paklausti, ar gyvenimas Škotijoje iš karto klojosi lyg sviestu pateptas, Augustinas ir Tautvydas prisipažįsta patyrę nedidelį kultūrinį šoką, tačiau greitai sugebėjo prisitaikyti prie pasikeitusios kasdienybės. Vaikinai nesiskundžia net dėl niūraus ir šalto Aberdyno oro: „Nusiperki tinkamus drabužius ir tiek. Neverta nieko pirkti Lietuvoje, čia drabužiai pritaikyti būtent tokiam orui – neperšlampami, neperpučiami, jų kokybė labai aukšta.“

O kaipgi dėl visame pasaulyje gajaus stereotipo, kad britai – itin šalti žmonės? Čia broliai pripažįsta sutikę ir tokių, tačiau stengiasi, kad juos suptų šilti, malonūs žmonės. Be to, dauguma jų studijų ir darbo kolegos – užsieniečiai.

„Susiradome draugų iš viso pasaulio. Dabar vienas geriausių mano draugų yra siras! Apskritai pradėjus dirbti barista stipriai išsiplėtė socialinis ratas, kasdien sutinki labai įdomių žmonių“, − tikina Tautvydas ir čia pat pradeda pasakoti aplink pasaulį keliaujančio pažįstamo istoriją.

Nuolat čiauškantys ir juokaujantys vaikinai teigia, kad geri socialiniai įgūdžiai ir vadinamasis smart knowledge (naudingas, efektyvus žinojimas) šiandien yra du bene svarbiausi dalykai norint būti sėkmingu.

„Ar man sekasi? Manau, kad taip, tačiau ta sėkmė iki šiol dažniausiai aplankydavo tik sunkiai dirbant. Pavyzdžiui, dabar mano santykiai su viršininku tikrai labai geri, tačiau aš tokius santykius užsidirbau. Pamainoje dirbdavau daugiausia valandų, kitų tvarkaraščius netgi sudarinėdavo pagal mane. O paskutinį mėnesį… Na, neturėjau nė vienos išeiginės, dirbdavau kasdien“, − sako tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovas Tautvydas.

Universitetas sulaukia įvairių darbo pasiūlymų, tačiau dėstytojai juos siūlo tik geriausiems studentams.

Studentai džiaugiasi, kad yra vertinami ne tik darbe, bet ir universitete. „Universitetas sulaukia įvairių darbo pasiūlymų, tačiau dėstytojai juos siūlo tik geriausiems studentams, kurie geba bendrauti, savo žiniomis dalintis su kitais ir būti lakstūs įvairiose situacijose. Deja, bet mūsų kurse yra nemažai tokių, su kuriais net pasikalbėti normaliai neišeina. Kad ir kokie protingi bebūtų, tokie studentai niekada nebus vadinami geriausiais. Beje, dėstytojai universitete labai vertina tuos, kurie po paskaitų skuba į darbus, atlaidžiau žiūri, jei ko nors nespėji“, − pasakoja Augustinas.

Nors studijuoja kompiuterių mokslą, interviu metu vaikinai pasirodė ir kaip puikūs ryšių su visuomene specialistai – taip nuoširdžiai ir įtikinamai jie pasakojo apie studijas Aberdyno universitete.

Dėstytojai visada pasirengę atsakyti į mūsų klausimus. Milžiniškos pinigų sumos išleidžiamos mokslinėms kelionėms, technikai, kad tau tik būtų patogu studijuoti.

„Vadinamasis camp’as, studentų miestelis, šviečia iš tolo, kuria labai jaukią atmosferą šiaip jau pilkame mieste. Kiekvienas dalykas turi savo atskirą pastatą, esi tikras, kad tau reikiamą dėstytoją rasi kur nors bevaikštantį. Labai graži ir moderni universiteto biblioteka, veikianti kiaurą parą – nueini trečią nakties, o ten pilna studentų − kas dirba atskiruose kambarėliuose, kas kartu. Dėstytojai visada pasirengę atsakyti į mūsų klausimus. Milžiniškos pinigų sumos išleidžiamos mokslinėms kelionėms, technikai, kad tau tik būtų patogu studijuoti. Apskritai šis universitetas parodo, kad mokytis yra linksma ir įdomu. O pačiame Aberdyne sutinkame labai daug žmonių, vertinančių studijas ir mokslą, atrodo, kad čia visi nori mokytis, sukurti ir atrasti kažką naujo“, − studijų privalumus vienas per kitą vardijo Augustinas ir Tautvydas.

Vytis Uogintas / Asmeninio archyvo nuotr.

Vytis Uogintas (28 metai)
Karjera: UAB „SEOhelis“ vadovas ir įkūrėjas, „Seosem“ ir „Kokosas“ akcininkas, vadovaujantis 24 darbuotojams.
Alma mater: Kauno technologijos universitetas (KTU).
Studijų programa: ekonomika.

- Kaip nusprendėte, ką studijuoti?

- Ekonomikos studijas pasirinkau, nes tai organiška ir įvairi studijų kryptis. Man visada patiko interpretuoti realius ekonomikos reiškinius ir juos analizuoti, tad giliai viduje jaučiau, kad tai yra mano kelias. Neslėpsiu, mokiausi puikiai ir tarp studijų pasirinkimų figūravo tokie variantai, kaip medicinos studijos Mančesterio universitete ar chemijos mokslai Jacobso universitete Brėmene. Rimtai svarsčiau, bet nugalėjo širdis – pasirinkau Kauną.

- Kokia studijų patirtis naudinga dabar?

- Analitinis mąstymas. Versle būtina kelti analitinius klausimus, o vėliau argumentuoti atliktus sprendimus. Plačiąja prasme išsilavinimas prisidėjo net prie pardavimo proceso – dar KTU gimnazijoje išmokau kalbėti prieš auditoriją. Studijų laikotarpiu kai kurie kursai atrodė sausi ir neaktualūs, bet šiandien būtent jie vaidina svarbų vaidmenį verslo plėtros kasdienybėje.

- Koks buvo pirmasis darbas?

- Dirbti pradėjau dar mokykloje. Vienoje įmonėje gavau vadybininko darbą, tad dar prieš pirmąjį kursą universitete jau turėjau darbo patirties. Vėliau prisidėdavau prie įvairių jaunimo ir verslumo organizacijų, o 2012 m. birželio mėnesį kartu su KTU gimnazijos bendraklasiu Žygimantu Mikšta įkūriau „SEOhelį“.

- Ką naudinga veikti studijų metu?

- Bandykite įgauti kaip įmanoma daugiau realios patirties, galvokite, kas vėliau padės išsiskirti iš kitų absolventų, pavyzdžiui, išmokite dar vieną užsienio kalbą. Atėjus į darbo pokalbį puikiai matyti, kuris jaunuolis yra pasiruošęs iššūkiams, nes ėmėsi įvairių veiklų, o kuriam apskritai sunkiai suvokiama darbo aplinka.

Mūsų įmonėje puikūs studijų rezultatai negarantuoja darbo vietos, bet jeigu jie yra pagrįsti praktika ir realios patirties bagažu, vadinasi, tai žmogus, kuriam komandoje vietą rasime jau šiandien.

Visai nesvarbu, kokia įgyta darbo patirtis – tai gali būti fizinis ar su specialybe nesusijęs darbas, svarbiausia, kad žmogus imasi iniciatyvos, stengiasi jaustis nepriklausomas ir savimi pasitikintis. Mūsų įmonėje puikūs studijų rezultatai negarantuoja darbo vietos, bet jeigu jie yra pagrįsti praktika ir realios patirties bagažu, vadinasi, tai žmogus, kuriam komandoje vietą rasime jau šiandien.

Simonas Kairys

Simonas Kairys (32 metai)
Karjera: Kauno miesto vicemeras.
Alma mater: Vytauto Didžiojo universitetas (VDU).
Studijų programa: politikos mokslai.

- Kaip nusprendėte, ką studijuoti?

- Buvau humanitarinio profilio asmenybė, todėl rinkausi iš žurnalistikos, politikos mokslų ir teisės studijų. Pagal universitetus, kurie siūlė šias studijas, užpildžiau tuo metu ilgą pageidavimų sąrašą, o balai ir stojimo sąlygos lėmė, kad atsidūriau VDU.

- Kokia studijų patirtis naudinga dabar?

- Artes liberales principas. Nesvarbu, esi informatikas, ekonomistas ar politologas, per dvejus metus turi pereiti bendruosius universitetinius dalykus – visi turėjo išklausyti ir menų krypčių, ir tiksliųjų dalykų kursus. Pavyzdžiui, universitete man reikėjo prisiminti ir astronomiją, pasimokyti architektūros. Prof. Leonidas Donskis tada buvo Politikos mokslų ir diplomatijos instituto direktorius, jis, žinoma, labai traukė studentus pasirinkti tokią studijų kryptį ir sudarė visas galimybes mokytis gerokai plačiau, ne tik specialybės dalykų.

„Romeo ir Džuljetą“ skaitėme visai kitomis akimis, ieškodami politinio, istorinio konteksto.

Tarkim, netikėtas kursas buvo politika literatūroje, per jį aš ir bendrakursiai perskaitėme daugiau knygų nei paskutiniais mokyklos metais. „Romeo ir Džuljetą“ skaitėme visai kitomis akimis, ieškodami politinio, istorinio konteksto. Platesnio profilio asmenybės ugdymas universitete darė man įspūdį ir pamažu supratau, kad tai buvo geriausia vieta studijuoti, nors tuo metu, kai tik įstojau į VDU, gal taip ir neatrodė.

- Koks buvo pirmasis darbas?

- Dalyvavau visuomeninėje veikloje ir baigdamas studijas jau turėjau du darbo pasiūlymus. Vos gavęs diplomą dirbau Kauno miesto savivaldybėje vicemero padėjėju, tuo pat metu – VDU Liberaliosios minties institute. 2011 m. buvau pirmą kartą išrinktas į Kauno miesto tarybą.

- Ką naudinga veikti studijų metu?

- Kuo anksčiau suprasti, koks tavo kelias. Suprantu, kad ne visus studentus gali išlaikyti tėvai, tačiau iš pradžių svarbu nenubėgti dirbti į privatų sektorių – drabužių parduotuvę ar kavinę, bet dalyvauti visuomeninėje veikloje. Nors atlyginimo negauni, kaupi neįkainojamą patirtį ir didini bendraminčių, savo srities pažįstamų ratą.

Žinoma, žmonės dažnai derina darbą ir studijas, tačiau privačioje įmonėje negali daryti klaidų, o visuomeninėje veikloje gali išbandyti viską, ir niekas už tai per galvą neduos. Svarbu universitetą suvokti ne kaip kaip vietą, kurioje vyksta paskaitos, bet kaip gyvą organizmą.

Alvydė Palaimaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Alvydė Palaimaitė (30 metų)
Karjera: „Beta Media“ vykdomoji direktorė, grupinio apsipirkimo portalo „Beta.lt“ įkūrėja, vadovaujanti 70 darbuotojų.
Alma mater: Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU).
Studijų programa: įstaigų vadyba (bakalauras), tarptautinio verslo vadyba (magistras).

- Kaip nusprendėte, ką studijuoti?

- Mano tėvai – smulkieji verslininkai, taigi galima sakyti, kad pardavimo srityje esu nuo šešerių metų. Man patiko tėvų verslo modelis, jų įmonėje dirbau su džiaugsmu ir džiaugdavausi pasitikėjimu, kai manęs, devintokės, prašydavo kartu važiuoti išrinkti prekių, kurios patiktų pirkėjams. Visada žinojau, kad noriu eiti tėvų keliu ir įkurti savo verslą. Egzaminų įvertinimai lėmė, kad galėjau studijuoti verslą, vadybą, o VGTU pasirinkau, nes vien vadybos ir verslo neužtenka, reikia ir techninių žinių.

- Kokia studijų patirtis naudinga dabar?

- Magistrantūros studijose turėjome teorinių pavyzdžių, kai 10 tūkst. darbuotojų bendrovė susijungia su kita tokio paties dydžio įmone. Kadangi Lietuvoje tokio dydžio įmonių nėra (išskyrus „Maxima LT“), tada toks pavyzdys atrodė labai tolimas ir neįmanomas. Kai baigiau magistrantūrą, po metų, kai mūsų įkurta įmonė susijungė su kita ir tapo tarptautine kompanija, aš supratau, kad būtent tokį procesą studijavau ir tada sunkiai galėjau jį įsivaizduoti, o pasirodo – kad jis įvyktų, visai nereikia milžiniškų kompanijų. Taigi bendrąja prasme trūko supratimo, kaip panašūs procesai vyksta realybėje, bet tai – ne universiteto problema. Iš jo neišsineši aukštosios matematikos formulių. Išsineši mąstymą. Nesuprantu, kodėl, bet priimdama į darbą žmones jaučiu skirtumą tarp žmonių, kurie baigė universitetą, ir jo diplomo neturinčių.

- Koks buvo pirmasis darbas?

- Kadangi padėjau tėvams prekybos srityje, dar gerokai iki studijų turėjau verslo liudijimą. Pradėjusi bakalauro studijas pasirinkau tik visuomeninę veiklą studentų atstovybėje. Vėliau norėjau kurti savo verslą ir pasimokyti iš kitų klaidų, taigi nusprendžiau dirbti jauname internetiniame versle, kurio savininkai buvo labai patyrę, tada dirbau MTV pardavimo vadove, o magistrantūros pabaigoje su bendraminčiais sugalvojome įkurti „Beta.lt“.

- Ką naudinga veikti studijų metu?

- Pirmus metus nedirbti arba dirbti lengvą darbą. Jei daug dėmesio ir laiko skiri darbui, nukenčia studijos, kurios formuoja mąstymą. Patarčiau įsitraukti į visuomeninę veiklą, taip pat – išvykti pasimokyti svetur per „Erasmus“ mainų programą. Kitaip tariant, universitete reikia gauti viską, kas įmanoma. Juk dirbsime visą gyvenimą.

Patarčiau įsitraukti į visuomeninę veiklą, taip pat – išvykti pasimokyti svetur per „Erasmus“ mainų programą.

Studijos yra labai gražus laikas, kai formuojiesi kaip asmenybė, kai universitete gali atrasti save. Svarbiausia, atrasti sritį, kuri patinka, poziciją, kurią išmanai geriau nei kiti, tada ir veikla seksis. Kokybiškos studijos, universiteto aplinka ir sutikti žmonės gali padėti pamatą.

R. Ščerbausko nuotr.

Saulius GIRBUTAS

Vytauto Didžiojo universitete (VDU) rudenį pradės veikti „Academia Cum Laude“ – individualių studijų programa, orientuota į motyvuotus ir gabius studentus. Apie studentus, tokių studijų poreikį ir Lietuvos aukštąjį mokslą kalbamės su šio universiteto profesoriumi Leonidu Donskiu.

– Pradėkime pokalbį nuo Lietuvos studentų motyvacijos. Harvardo, į kurio studijų modelį orientuojasi VDU, studentai išsiskiria didele motyvacija. Su kokiais studentais jūs susiduriate Lietuvoje? Ar galima teigti, kad motyvuoti studentai – kertinis sėkmingų studijų elementas?

– Čia reikėtų skirti dvi dimensijas. Pirma di­men­sija nusakoma žodžiais „taip turėtų būti“, o kita – „taip yra“. „Taip turėtų būti“ susijusi su visa VDU filosofija, kurios pamatai buvo pakloti tuo metu, kai universitetas tik kūrėsi, o jo iniciatoriai buvo išeivijos profesūra. Prof. Algirdui Avižieniui tapus rektoriumi, buvo remiamasi Har­vardo universiteto liberaliųjų studijų koncep­cija, ir tuo VDU buvo unikalus. Tuo metu bu­vau Klaipėdos universiteto dėstytojas, bet šiek tiek susijęs su VDU, tad mačiau, kad studen­tų motyvacija buvo ypatinga. Tačiau turime pri­siminti, kad tuo metu ir studentų buvo mažiau.

Univer­si­tetai pradėjo plėstis, didėti, ir aš manau, kad tai buvo viena iš strateginių klaidų.

Deja, Lietuvos universitetams buvo primes­tas visai kitas modelis. Pradėta finansuoti universitetus pagal studentų skaičių. Univer­si­tetai pradėjo plėstis, didėti, ir aš manau, kad tai buvo viena iš strateginių klaidų. Dabar VDU vyksta tektoninis lūžis: mėginama grįžti prie senojo, klasikinio VDU modelio, iš kurio uni­versitetas ir nenori išklysti. Todėl kalbant apie motyvaciją reikia apsibrėžti, į kokius studentus mes dabar orientuojamės.

Naujoji studijų programa skirta stipriajai studentų daliai. Visada bus žmonių, kurie orientuojasi į masinį švietimą, į masinį aukštąjį mokslą. Bet dabar kalbama apie tai, kaip atkovoti universitetui ir Lietuvai reikšmingą dalį tų Lietuvos studentų, kurie yra ateities šviesuomenė, kurie yra ateities mokslo, kultūros, technologijų, verslo elito dalis, kurių motyvacijos lygis yra aukštas.

Kokie dabar studentai Lietuvoje? Apiben­dri­­nan­čio atsakymo negaliu pateikti. Tenka laimė dirbti tik su gerais studentais. Dirbu turbūt ge­riausiame fakultete, Politikos mokslų ir diplomatijos mokslų, ir ten studentų motyvacijos ly­gis labai aukštas. Grupės, kurios yra ar­ba lietuviškos, arba tarptautinės, labai stiprios. Kiek man žinoma, bendrai studentų lygis, arba angažavimasis studijoms, yra nevienodas.

– Minėjote, kad studentus reikėtų „atkovoti“. Pradedama suvokti, kad konkuruojama globaliu mastu?

– Tas argumentas, kad daugelis lietuvių išvažiuoja, nieko nesako: tai gali būti ir teigiamas da­lykas, ypač tiems žmonėms, kurie yra labai talentingi. Tokių pažįstų nemažai – studijavusių ir baigusių Oksfordą, Kembridžą ir kitus universitetus, to­dėl čia nieko blogo nėra: jie tiesiog labai talentingi ir sėkmės lydimi žmonės. Net jei jie lieka gyventi Jungtinėje Ka­ra­lystėje, jų ryšiai su Lietuva vis tiek nenutrūksta. Pažįstu jaunų žmonių, kurie padeda Na­cionalinei moksleivių akademijai, dėsto, kuria programas. Todėl nepriimu to argumento, kad mes turime raudoti dėl išvažiuojančiųjų. Tai daugialypis procesas ir Lietuva net gali laimėti iš jo.

Taigi yra pavojus, kad jei mes prarandame aukšto lygio studentus, gali susvyruoti gerų universitetų, katedrų lygis.

Kalbama apie kitką: jeigu patys talentingiausi studentai pradės vadovautis teorija, kad Lietuva pajėgi sukurti tik dėmesio vertas bakalauro ciklo studijas, o toliau čia neverta likti, nes magistro ar doktorantūros studijos neprilygsta studijoms kitose šalyse, mes pradėsime prarasti aukšto lygio studentus.

Kai nelieka aukšto lygio studentų, universitetas stiprus būti negali. Jei jūs man auditorijoje su­sodinsite gerokai žemesnio lygio studentus, nei norėčiau, netgi ir aš būsiu priverstas koreguo­ti dėstymo kartelę, pajutęs, kad nesusikalbu.

Taigi yra pavojus, kad jei mes prarandame aukšto lygio studentus, gali susvyruoti gerų universitetų, katedrų lygis. Todėl esame suinteresuoti pritraukti motyvuotų studentų ne tik to­dėl, kad jie Lietuvą stiprintų, bet ir kad universitetas nedegraduotų. Studentai turi būti aukšto lygio – jie yra universiteto gyvybė.

– Pakalbėkime apie „Academia Cum Laude“ dėstymo šerdį – tutorius, kurie dirba individualiai su studentais pagal šių poreikius.

– Jei universitetas pradeda individualių studijų programą ir remiasi ta patirtimi, kurią turi, tarkime, Oksfordo Nematomas koledžas („In­visi­ble college“), ir jeigu pradedama orientuotis į gabiąją mažumą, tai tutoriai darosi labai svarbūs.

Tutoriai veikia Jungtinėje Karalystėje ir kai ku­­riuose JAV universitetuose. Tutoriai yra atsakingi už konkrečius studentus, nuolat domisi žmogaus intelektualiniu keliu, jo arba jos tobulėjimu: tutorius jaučiasi atsakingas ir rekomenduoja tuos kolegas ir kursus, kurie iš tiesų gali prisidėti prie žmogaus augimo. Tai sistema, orientuota į tai, kad padarytum ge­riausia, ką tu gali.

Tutorius ypatingas tuo, kad, kitaip nei di­džiuliuose universitetuose, kur profesorius au­ditorijose neturi laiko prisiminti studentų vardų, ką jau kalbėti apie asmeniškesnį santykį, atsiranda santykis: mes turime situaciją, kuri vadinasi „fellowship“ – kolegiškas ryšys, kurį dės­tytojas mez­ga su studentu. Tu įsipareigoji būti atsakingas už studento augimą, karjerą, ir žmogui tenka didžiulė prabanga.

Tai sistema, orientuota į tai, kad padarytum ge­riausia, ką tu gali.

Perėjus prie tutoriaus modelio, gabiam studentui sudaroma individuali programa, dažniausiai tarpdisciplininė, nes gabus matematikas turėtų būti stiprus ir filosofijos, pažinimo teorijos bei panašių dalykų srityse. Tas pat su gabiu humanitaru, kad nebūtų jis vien tik literatas. Tutorius atsakingas už visapusišką studentų tobulėjimą.

Panašus santykis sieja doktorantą ir jo studijų vadovą, o mes tokį santykį perkeliame į ankstesnę pakopą: tokį dėmesį, kokį gauna doktorantas, gauna jau bakalauras. Tai svarbus dalykas ir jei mes jį įgyvendinsime, tai po dvejų trejų metų rezultatai bus akivaizdūs: atsirastų grupė jau­nų žmonių, kurie žinotų, kad universitetas nė­ra anoniminė mašina, kad tai konkretūs profesoriai, kurie žino, ką iš tavęs galima ištraukti, pasiekti ir kokie talentai veriasi.

– Tokia sistema reikalauja nemažų intelektinių ir finansinių išteklių. Harvardas valdo fondą, kuris didžiausias aukštojo mokslo pasaulyje, Kembridžas turi milijardinių įplaukų. Kaip Lietuvoje? Minėjote, kad aukštosios mokyklos nuėjo masinės studentų gamybos keliu. Kodėl nebuvo ieškoma kitų modelių, kaip finansuoti studijas ir pritraukti lėšų?

– Pagrindinė problema – sistema nebuvo lanksti. Nebuvo ieškoma strateginių sprendimų. Manau, kad čia net ne žmonės kalti. Būtų galima ilgai kalbėti, kas padarė kokį neišmintingą sprendimą, bet už to slypi svarbesnė problema – aukštojo mokslo srityje nebuvo ir iki šiol nėra tikros strategijos.

Spren­di­mai buvo konjunktūriniai. Ir patys universitetai pradėjo naudoti biurokratinį aparatą savo vidaus kovoms.

Nemąstoma 10–15 metų į priekį. Spren­di­mai buvo konjunktūriniai. Ir patys universitetai pradėjo naudoti biurokratinį aparatą savo vidaus kovoms. Tai buvo labai blogas scenarijus, kad universitetai neieškojo susitarimo tarpusavyje, nebuvo bendros nacionalinės strategijos. Žinoma, ta strategija negali užgožti in­dividualių universitetų.

Į žmones, kurie turėjo strateginių idėjų, nebuvo įsiklausoma ir laimėjo žmonės, kurie mąstė sprinterio kategorijomis – bėgo labai trum­pus nuotolius. Kitaip tariant, laimėjo tiesiog kon­junktūra. Todėl nebuvo griebtasi spren­dimų, kuriuos visų pirma siūlė išeivija.

Žinoma, reikia turėti mintyje, kad Lietuva, netgi tapusi normalia europietiška valstybe, nė­ra tokia turtinga kaip Jungtinė Karalystė ar tuo labiau JAV. Mūsų fondai turbūt dar daug metų iš tolo neprilygs šių valstybių universitetų fondams. Bet ir neturint tokių lėšų buvo galima verstis kūrybiškumu. Kūrybingų žmonių Lietuvoje tikrai yra ir buvo galima žengti nestandartinius žingsnius.

– Dar viena akcentuojama sritis yra akademinio ir verslo pasaulių bendradarbiavimas. Kembridžas yra vienas iš „Silicio pelkės“, į kurią pritraukta viena didžiausių rizikos kapitalo investicijų, steigėjų. Ką galėtų šioje srityje nuveikti lietuviškas universitetas?

– Kai mes kalbame apie verslą ir aukštąjį mokslą, neturėtume įsivaizduoti, kad tai yra darbdaviai, kurie ateina ir papasakoja studentams, kaip gauti darbą. Deja, šie karikatūriški vaizdai kartkartėmis primena apie save.

Pavyzdžiui, „Volkswagenstiftung“ fondas Vo­kietijoje pasirūpino dalykais, be kurių turbūt ne tik Vokietijos, bet ir visos Europos mokslininkų rengimas būtų pradėjęs strigti. Fondo dėka atsirado vadinamieji pažangiausių studijų centrai. Viename iš jų Vengrijoje, Budapešto kolegijoje, man teko pusę metų būti. Verslo santykiai su mokslu ypatingi tuo, kad verslas yra suinteresuotas inovacijomis, nestandartiniais dalykais.

Pas mus tai išvirto į savotišką groteską, kai dėdės ir tetos atvažiuoja ir papasakoja, kaip gyventi mokslininkams. Man teko matyti aukščiausio lygio bendradarbiavimą, kai verslas nori išplėsti galimybių skalę. Kuo verslas turi daugiau galimybių, tuo labiau gali modeliuoti ateitį, todėl verslas yra suinteresuotas mokslo ir technologijų plėtra.

Kai verslininkai pamatys, kad VDU rengiami labai talentingi žmonės, jie bus suinteresuoti paremti.

Kaip pavyzdį galiu paminėti George‘ą So­rosą, kurio Atviros visuomenės tinklo dėka (Lie­tuvoje jis veikė kaip Atviros Lietuvos fondas) įvyko didžiulis lūžis. G.Soroso daug kartų klausė, kodėl būdamas verslininkas norėjo pa­dėti visai Rytų Europai, taip pat ir Lietuvai. Jo atsakymas buvo: „Aš norėjau duoti galimybių. Kai pajutau, kad jomis pradeda naudotis tos šalys, supratau, kad nesu reikalingas.“

Verslas suteikia galimybių, o jau akademinis pasaulis, atsakingas už mokslą, kūrybą, inovacijas, jas turi įgyvendinti. Čia didžiulė sinergija, ir mums, tenka pripažinti, yra kur tobulėti. Verslas turi reaguoti į kokybę. Kai verslininkai pamatys, kad VDU rengiami labai talentingi žmonės, jie bus suinteresuoti paremti. Tai svei­­kas protas – juk tu nori, kad tavo šalis būtų ne tik perspektyvi, bet ir patraukli investicijoms. Vienas iš kriterijų, kada šalis tampa pa­traukli investicijoms, yra jos kultūros lygis. Norisi investuoti į tokią šalį, kurioje jauti komfortą ir kurios augimu tu pasitiki.

– Kokius studentus tikitės išvysti rudenį „Academia Cum Laude“ programoje?

– Labai noriu tikėti, kad nenuvilsime nei studentų, nei savęs pačių. Nenuvilsime ir kitų, ku­rie domisi šiuo projektu. Labai tikiuosi pamatyti dalį studentų, kuriuos jau pažįstu. Žinoma, dalis bus man visiškai naujų žmonių, nes atverta galimybė siekti šito statuso. Mes dirbsime pasitikėdami vieni kitais, nes veiks rekomendacijų sistema: kolegos patys atpažins gabų žmo­gų, talentus.

Dalį tų žmonių, magistrų ar bent jau trečio kurso bakalaurų, aš žinau ir galiu savo vaizduotėje nutapyti kolektyvinį būsimo studento portretą: tai smalsus, protingas, aukštos inteligencijos ir kultūros žmogus.

Viltė Auruškevičienė / ISM nuotr.

Techniškai žmones į aukštąsias mokyklas atrenkanti sistema lemia tai, kad dalis žmonių studijų pradžioje atkrenta, o universitetams tenka tvarkytis su nemotyvuotais studentais, sako ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto studijų prorektorė Viltė Auruškevičienė. Pasak jos, Lietuvos aukštojo mokslo sistema privalo keistis, jeigu nori įsitvirtinti kaip konkurencinga universitetų rinka Europoje.

- Ko Lietuvoje trūksta, kalbant apie žmonių gabumų įvertinimą stojant į universitetus? Ką dar universitetai turėtų įvertinti, peržiūrėdami stojančiųjų prašymus?

- Šiandien stojimas į universitetus yra visiškai nuasmenintas, grįstas studento mokyklos baigimo egzaminų įvertinimu. Visiškai neįvertinama nei žmogaus motyvacija, nei asmeninės savybės, nei jo bendra erudicija.

Priėmimo į universitetus nuasmeninimas yra pagrindinis mūsų sistemos trūkumas.

Mokyklose vyresniųjų klasių mokiniai ruošiami gerai išlaikyti egzaminą, nes į universitetus juos priima mašinos, ne žmonės. Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacija bendrajam priėmimui organizuoti (sutr. LAMA BPO) yra mašina. Ir tai yra pagrindinis instrumentas Lietuvoje priimti būsimus studentus į universitetą.

- Kokią situaciją sukelia tai, kad žmonės į universitetus atrenkami tokiu būdu?

- Mašina nedaro techninių klaidų. Tačiau ji nepastebi labai daug dalykų apie patį žmogų. Priėmimo į universitetus nuasmeninimas yra pagrindinis mūsų sistemos trūkumas. Techninis įvertinimas turėtų būti tik dalis to proceso: tai turėtų būti kaip pagalba, o ne pagrindinis priėmimo instrumentas.

Šalia jo turi atsirasti žmogiškasis veiksnys – motyvaciniai pokalbiai, esė. Universitetas turi pamatyti žmogų, kurio priėmimą svarsto.

Tai būtų naudinga abiem pusėm. Viena vertus, tai būtų gerai universitetui: jis atsirinktų tikslingiau, būtų mažesni nubyrėjimai. Iš kitos pusės, ir studentui būtų geriau, nes jį toks procesas pakreiptų, nesuteiktų tuščių vilčių.

- Kokios tokio nuasmeninto priėmimo į universitetus pasekmės?

- Turbūt daug moksleivių sutiks, kad ne visada žmogus, kuris gerai moka matematiką, vėliau bus geras personalo specialistas. Tačiau, stojant į socialinius mokslus, matematikos egzamino balas sudaro apie 40 proc. stojamojo balo, tad nulemia didelę dalį jo sėkmės.

Reikia nepamiršti, kad, kai žmogus renkasi profesiją, svarbu apsvarstyti ir tai, jog ateityje jam gali tekti dirbti ir ne Lietuvoje.

Iš tiesų, matematika susijusi su analitiniu mąstymu – neneigiu tokių gebėjimų svarbos. Bet reikia nepamiršti ir kūrybiškumo. Žmogus, kuris stoja, tarkime, į rinkodarą, turi mąstyti analitiškai. Bet jam reikia turėti ir kūrybiškumo, kuris yra tarsi kita monetos pusė.

Tačiau kūrybiškumo dimensija nėra niekaip pamatuota. Pasveriama tik tai, ką galima įvertinti pažymiu ir egzaminu. Ne kaupiamuoju pažymiu, ne projektu, ne kūrybiniu darbu, o vienu konkrečiu egzaminu, kuriame reikia pademonstruoti, kaip atsimeni faktus.

- Ar kombinuotas vertinimas būtų pažangesnis?

- Tai būtų labai vakarietiška. Plačiai žinoma ir pasaulyje vertinama, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės universitetų priėmimo sistema. Taip, jiems padeda tokia pati „mašina“, bet daugeliu pažangių universitetų atveju šalia yra kita, stipri – universitetų dimensija, kuri vertina motyvacinius esė, ir pan.

Ten universitetai gyvai susitinka su potencialiais studentais, skaito jų rekomendacinius, motyvacinius laiškus, įvertina visą to žmogaus portfelį. Tokį modelį – tarkime, išankstinį stojimą – stengiamės pamažu diegti ir savo universitete, tačiau šį procesą turi būti remiamas iš šalies.

- Kokie dar Lietuvos švietimo sistemos bruožai turėtų būti pakoreguoti tam, kad mūsų šalies sistema taptų pažangesnė?

- Švietimo sistema turi eiti koja kojon su darbo rinka. Renkantis programas, svarbu darbdavių nuomonė. Oficialūs reitingai, kaip darbdaviai vertina vieną ar kitą universitetą, yra prieinami visiems, tad studijuoti besirengiantis žmogus gali tuo pasidomėti iš anksto. Darbdaviai jau yra atsirinkę ir žino jiems patinkančias aukštojo mokslo įstaigas.

Reikia nepamiršti, kad, kai žmogus renkasi profesiją, svarbu apsvarstyti ir tai, jog ateityje jam gali tekti dirbti ir ne Lietuvoje. Galimybės dabar labai tarptautinės.

Mūsų lietuviška aukštojo mokslo sistema yra labai lokali, nacionalinė. Renkantis universitetą svarbu, ar jame, pavyzdžiui, yra paskaitų anglų kalba, nes tai – pagrindinė tarptautinė bendravimo kalba tiek versle, tiek daugelyje kitų sričių. Tačiau mūsų sistema orientuota į vidaus rinką.

- Ar toks požiūris į švietimo sistemą turi ateitį, pavyzdžiui, Europos kontekste?

- Jis privalo keistis. Prie universitetų bendruomenės tarptautiškumo daug prisideda “Erasmus” mainų programa. Tačiau neužtenka išsiųsti studentą į vieną šalį. Studijų metu Lietuvoje studentas turi matyti įvairius žmones, jį turi supti tarptautinė komanda, su kuria ateityje tas žmogus galbūt ir dirbs.

Tik tokiu būdu galima kažko išmokti. Studentą turi supti dėstytojai su skirtingomis patirtimis, iš skirtingų kultūrų. Darbas grupėse turi vykti tarpkultūrinėje komandoje.

Universitetas turi išugdyti žmogų, kuris nebijo gyventi ir dirbti plačiame pasaulyje.

Pasaulis šiandien nebėra vienspalvis. Universitetas turi išugdyti žmogų, kuris nebijo gyventi ir dirbti plačiame pasaulyje. Tokia yra pagrindinė universiteto misija. Užauginti pasaulio pilietį, kuris galėtų dirbti keliaudamas po įvairias šalis, lengvai prisitaikyti prie skirtingų kultūrų, vartotojų įpročių, rinkos poreikių. Taip išaugintas žmogus paskui jau ras savo vietą.

Ivo Matseris / ISM nuotr.

Akademinės žinios ir darbo patirtis dar nėra viskas. ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto direktorius olandas Ivo Matseris teigia, kad studentai neturėtų strimgalviais lėkti į darbo rinką. Priešingai jaunuoliai turėtų duoti sau laiko subręsti ir įgauti gyvenimo patirties. Pasak I.Matseris, ekspertas yra žmogus, kuris yra ne tik savo srities specialistas, bet ir sugeba mąstyti plačiau, turėti lankstumo, kuris ir įgaunamas su gyvenimiška patirtimi.

- Kokius pagrindinius skirtumus ir panašumus pastebėjote tarp Lietuvos ir Nyderlandų aukšotojo mokslo sistemų?

- Lietuvoje žmonės nori greitų rezultatų, todėl studijų rezultatų taip pat tikimasi greitų ir efektyvių. Štai Nyderlanduose žmones labiau įtraukia mokymosi procesas. Jie mokymąsi mato labiau kaip kelionę, o lietuviai yra linkę iškart tikėtis rezultato, ir galvoti, „kas man bus iš tų mokslų“. Tai yra nemažas skirtumas.

Galiu pasakyti, kad Lietuvoje galimybės augti yra kur kas didesnės, negu Nyderlanduose. Ten ekonomika yra tvirta ir subrendusi, kas yra gerai. Tačiau jaunų idėjų augimo atžvilgiu, tai gali būti kliūtis. Ten žmonės mažiau mato neišnaudotas galimybes, neišnaudotus rinkos sektorius.

Lietuvoje per dažnai girdžiu, tikrai per dažnai, kad „mes – labai maža šalis“. Jūs nesididžiuojate tuo, ką turite, per mažai pasitikite savo jėgomis. Toks išankstinis nusistatymas nėra gerai, jis kenkia geram Lietuvos žmonių potencialui. Lietuviai juk stiprūs, užsigrūdinę žmonės. Tačiau jeigu tik bandysi palyginti lietuvius su kitų šalių piliečiais, visas pasitikėjimas dingsta.

- Daug jaunų lietuvių emigruoja, stoja į užsienio universitetus, stengiasi mokytis ten, nes ten neva geresnė studijų kokybė. Kaip manote, kokių priemonių turėtų imtis Lietuva, kad sustabdytų jaunų žmonių emigraciją?

- Jauni žmonės yra labai reiklūs. Jie reiklūs ir mūsų universitete, tačiau lygiai taip pat reiklūs studentai yra ir Nyderlanduose. Aš nemanau, kad studijų kokybė yra vienintelė ir pagrindinė priežastis, kodėl jauni žmonės išvyksta. Lietuvoje studijos irgi labai aukštos kokybės. Galbūt kalbu šališkai, tačiau didžiuojuosi mūsų ISM universiteto studijų kokybe. Manau, kad esminė priežastis, kodėl jaunimas emigruoja, yra tiesiog noras būti užsienyje. Nematau tame nieko blogo. Keliauti ir nuolat plėsti savo akiratį svetur nėra nieko blogo. Blogiau yra, jeigu jie ten pasilieka.

Jauni žmonės nori jūros, vandenyno, saulės, nori turėti svajonę. Mano dukra išvažiavo mokytis į Los Andželą, ir manęs tai visai nenustebino.

Kad Lietuva netaptų tik senų žmonių šalimi, tačiau palaikytų aktyvią darbo rinką, reikia galvoti, kaip užtikrinti jaunų žmonių integravimą į ją. Pavyzdžiui, universitetai galėtų kurti tokias programas, kurių dalimi būtų praktika ne vienoje, o keliose įmonėse iš karto, tarp jų ir užsienio kompanijose, kad patirtis būtų dar stipresnė.

- Universitetuose retai matome vyresnių žmonių. Kaip manote, kodėl taip yra? Ar vyresni žmonės bijo keisti profesiją? Pasitaiko, kad žlugus vienai įmonei, šimtai ilgus metus tą patį darbą dirbusių žmonių lieka be darbo. Jie bijo persikvalifikuoti, keistis, nors būna atsidūrę keblioje padėtyje.

- Egzistuoja dvi rinkos. Vienoje tokiais atvejais žmonėms išties reikia pakeisti profesiją, o kitoje tereikia įgyti naujų kompetencijų, įgūdžių. Universitetų atsakomybė yra sukurti mokymosi visą gyvenimą sąlygas. Kodėl žmogus turi mokytis iki 25 metų, ir tada sustoti? Nesuprantu to. Žmogus turi mokytis iki mirties.

Man universitetas yra užduotis ir būtinybė. Ir jeigu man reikės kažkokių naujų įgūdžių po penkerių metų, pasistengsiu juos įgyti. Įdomu ne tik tai, kaip jauni žmonės mokosi iš vyresnių, bet ir kaip vyresni gali pasimokyti iš jaunų.

Reikia atsiminti, kad rinka visada atvira lankstiems žmonėms. Pažįstu vieną verslininką, kuris Nyderlanduose įkūrė įmonę, kurioje samdė tik žmones, kuriems virš penkiasdešimties. Tokią verslo logiką jis pagrindė tuo, kad tokie žmonės yra labai kvalifikuoti, efektyvūs, jų vaikai jau suaugę, tad tokie darbuotojai visada bus darbe. Tai pasiteisino – jo įmonė klesti.

- Tad siūlote jauniems žmonėms tiesiog būti drąsiems, ir nemanyti, kad jie visą likusį gyvenimą dirbs vienoje srityje? Yra daug jaunų žmonių, kurie studijuoja paklausiomis vadinamas profesijas, nors jos jiems ir nepatinka, manydami, kad taip užsitikrina ateitį. Vėliau jie dirba darbus, kurių nemėgsta, bet ir toliau ten sėdi.

- Jauni žmonės ir taip yra drąsūs. Jie žino netgi daugiau, nei mes. Niekada nebūsi geru advokatu, jeigu tau nepatinka tavo darbas. Reikia būti drąsiu sau pačiam pripažinti, kad tai, ką darai, nepatinka tau pačiam. Tačiau reikia suprasti, kad visada bus kažkokia sritis, kurioje tu jausiesi puikiai. Tiesiog ją reikia rasti.

Kita vertus, reikia suvokti ir tai, kad niekada niekas nebūna visiškai gerai. Visada atsiras kažkas, kas žmogui neįtinka. Neįmanoma būti visiškai patenkintu ir laimingu gyvenime. Tačiau, jeigu savo profesinį gyvenimą dar tik pradėjęs žmogus studijuoja ne tai, kas jam patinka, jis privalo sustoti, ir apsvarstyti galimybę mesti studijas, ir ieškoti savęs kitoje srityje.

Turi būti atviras su savimi, antraip nebūsi geras darbuotojas ir laimingas žmogus.

- Kaip manote, galbūt ateityje turėsime tokį švietimo modelį, kad moksleiviai galės baigti mokyklą anksčiau, tarkime, šešiolikos metų, iškart stoti į universitetą, ir baigti studijas būnant dvidešimties? Tuomet dar visiškai jaunas žmogus, jau turėtų specifinių žinių, ir puikiai tiktų darbo rinkai.

- Tačiau darbe reikia būti efektyviu ir profesionaliu. Profesionalumą sudaro ne vien studijų metu įgautos žinios, bet ir paprasta, gyvenimiška patirtis. Reikia turėti laiko ir šiek tiek subręsti. Kad ir koks protingas bebūtų aštuoniolikos metų žmogus, jam dar reikia pagyventi, pamatyti pasaulio, įgauti gyvenimo patirties. Žmonėms reikia laiko eksperimentuoti, apdoroti gautą informaciją, patirti nuopolius, daryti klaidas.

Maži vaikai mokosi labai greitai. Kodėl? Nes jie daro daug klaidų, kol pagaliau išmoksta. Juk pradedame vaikščioti ne iš pirmo karto. Vis pargriūname, bet galų gale žengiame tą pirmąjį žingsnį, kuris išties yra labai didelis. Taip ir vyksta mokymasis.

Pastebėjau, kad žmonės šiais laikais pradėjo bijoti daryti klaidas, jie nebeeksperimentuoja.

- Kaip manote, kokių profesijų reikės artimiausioje ateityje?

- Reikės vis daugiau ekspertų. Tai susiję su technologijų vystymųsi. Paslaugos, kurias teiks verslai, bus vis labiau vertinamos dėl jų kokybės. Tačiau ateities ekspertas turės būti ir lankstus, nes vieno darbo gyvenimo ciklas trumpės.

Galbūt dabar, kai kai kurie studentai dar tik pradeda studijuoti, profesijos, kuriose jie ateityje dirbs, dar neegzistuoja. O kai kurios neva perspektyvios profesijos, kurios yra vertinamos dabar, išnyks.

Brianas Fabo su George'u Sorosu / Asmeninio archyvo nuotr.

„Į platesnius vandenis nebūčiau galėjusi taip anksti išplaukti, jei magistro laipsnį būčiau gavusi Lietuvoje. Vidurio Europos universiteto Budapešte (Central European University, CEU) vardas tikriausiai veikia, bet paradoksalu tai, kad gauto diplomo niekur rodyti nereikėjo“, − Jungtinės Karalystės universitetui dirbanti ir Vengrijoje disertaciją rengianti iš Šiaulių kilusi Nora Mžavanadzė pasakoja apie darbo paieškų patirtį po to, kai tarptautiniame CEU universitete įgijo aplinkos studijų magistro laipsnį.

Daiva Repečkaitė, euroblogas.lt

„Laukiau to proceso – versti, nešti diplomus. Bet niekas neprašė įrodymų, kad turiu diplomą, – tai buvo keista. Jie pasikalba su tavimi ir jaučia, kad tu esi tas žmogus, ir viskas“, – pridūrė Nora.

Šio universiteto ypatybė – jame nėra tiksliųjų mokslų ir bakalauro programų. 1991 m. įkurtas universitetas siekia sustiprinti socialinius mokslus Vidurio ir Rytų Europoje, skatinti kritinį mąstymą, skleisti atviros visuomenės idėjoms ir išugdyti naują visų pirma šio regiono viduriniąją klasę. Per beveik dvidešimt penkerius savo metus jis pritraukė studentų ir darbuotojų iš daugiau kaip šimto šalių.

Pagal „Times Higher Education“ reitingą universitetas užima 91-ą vietą pasaulyje socialinių mokslų kategorijoje. QS reitinge 2013 m. jis užėmė 42-ąją vietą politikos ir tarptautinių studijų kategorijoje – vienintelis taip reitinguojamas universitetas regione. Sakoma, kad baigus čia studijas, atsiveria įvairių tarptautinių institucijų ir įmonių durys. Tačiau ar tokia sėkmė aplankė kartą, į kurios karjerą įsiterpė ekonominė krizė?

Grįžę dauguma surado savo vietą ir dabar socialiniuose tinkluose didžiuojasi pasiekimais versle, nevyriausybiniame sektoriuje ar akademiniame pasaulyje.

Ne viskas priklauso nuo universiteto reputacijos. Niekada nepamiršiu žmogiškųjų išteklių vadybininkų sutrikusių veidų, kai su bendramoksliais iš CEU sociologijos ir istorijos programų lyg niekur nieko nuėjome į kasmetinę karjeros mugę. O juk ši visų pirma skirta tarptautinius talentus žvejojančioms įmonėms atsirinkti ambicingų mokslus bebaigiančių teisės, ekonomikos ar verslo administravimo magistrantų… „O ką studijavote prieš tai?“ – tuomet griebėsi šiaudo įdarbinimo agentūros atstovė. Iš manęs išgirdusi, kad politologiją, lengviau atsikvėpė. „Gal ir galima ką nors surasti. Palikite CV.“

CEU dėstomos ne tik darbdavių mėgstamos specialybės, bet ir kritinį požiūrį į visuomenę skatinančios lyčių ir nacionalizmo studijos, sociologija ir socialinė antropologija, taip pat istorija ir medievistika.

Juokaudami apie spėjamus sunkumus įsidarbinti, draugai iš nacionalizmo studijų programos ironizavo: „Verslo mokyklos studentai ketina grįžę namo kurti verslą – aš tikriausiai grįšiu namo ir kursiu naują tautą.“ Tačiau grįžę dauguma surado savo vietą ir dabar socialiniuose tinkluose didžiuojasi pasiekimais versle, nevyriausybiniame sektoriuje ar akademiniame pasaulyje.

Tiesą sakant, ir man įdarbinimo agentūra paskambino – tik po pusmečio ir tik dėl to, kad CV buvau įrašiusi „Erasmus“ studijų laikais pramoktą švedų kalbą.

„Nemanau, kad sunku susirasti darbą, kad ir kokia stigma būtų prilipusi socialiniam ir humanitariniam išsilavinimui. Reikia tiesiog suprasti, ką moki daryti (kalbu apie konkrečius įgūdžius, tokius kaip kalbos ar statistika) ir kas galėtų patvirtinti turimus gebėjimus (tinklai)“, – įsitikinęs politinės ekonomikos magistro laipsnį CEU įgijęs Brianas Fabo iš Slovakijos. Tačiau jis pastebi: „Mano patirtis skiriasi nuo daugumos. Darbo paieškų ėmiausi labai rimtai, ėmiau įkyriai siuntinėti CV jau vasarį, pabrėžiau turimus konkrečius įgūdžius, ypač statistikos, ir, artėjant studijų pabaigai, galėjau pasirinkti iš kelių pasiūlymų.“

Nora sako darbo neieškojusi taip intensyviai, nes įstojo į doktorantūrą ir jos prioritetas buvo suderinti darbą ir mokslus:

„Pirmą darbą po magistro susiradau Jungtinėse Tautose – tai buvo daugiau kaip metų laiko trukmės sutartis Gruzijoje. Jie ieškojo žmogaus, kuris padėtų koordinuoti projektą, mokėtų išdėstyti temą, vesti mokymus, sukurti jiems turinį, surasti žmones. Tai daug įgūdžių reikalaujantis darbas – jam reikia ir mokslinio išsilavinimo, mokėti koordinuoti ataskaitos rašymą, išmanyti metodologijas, mokėtų rusų kalbą. Įvedus metodologijos reikalavimą, kandidatų ratas susiaurėja.“

Nora Mžavanadzė / Asmeninio archyvo nuotr.

Nora įsitikinusi, kad tokia sėkmė, kai pasitaikė jos kvalifikaciją atitinkantis darbas JT sistemoje, nebūtų nukritusi iš dangaus be tarptautinių studijų ir trupučio sėkmės.

„Gauti tokį darbą, išlindus kaip Pilypui iš kanapių, turbūt neįmanoma. Vieną kartą mano disertacijos vadovas negalėjo vykti į kažkokį susirinkimą ir paprašė jį pavaduoti. Mane pakvietė vykti į mokymus kaip ekspertei, po jų, kadangi gerai pasirodžiau, atsirado daugiau galimybių. Reikėjo perteikti sudėtingas temas, kurias išdėsčiau labai aiškiai. Gebėjau vesti užsiėmimus ne tik anglų, bet ir rusų kalba. Mano būsimas viršininkas priėjo ir pasakė: „Ar esi darbo rinkoje?“, t. y., ar ieškai darbo? Pasakiau: dabar jau taip.“

„Viskas priklauso nuo to, kaip pateiksi. Darbdaviai sugalvoja užduotis, kurias reikia atlikti, ir ieško, kas mokėtų tai padaryti. Jei suprantu, ko jiems reikia, nesunkiai gausiu darbą“, – įsitikinęs Brianas, kuris remiasi ne tik asmenine patirtimi. Po studijų jis Briuselyje, o dabar Budapešte dirba darbo rinkos tyrėju.

„Visus savo darbus, jei atvirai, gavau ne atviro konkurso būdu, o per socialinius tinklus, – pasakoja Nora, kurios patirtis iliustruoja, kad sėkmė yra galimybės ir pasirengimo susitikimas. – Mano disertacijos vadovas rekomenduoja savo studentus, nes žino, kad jie kvalifikuoti, neplagijuoja, moka rašyti angliškai ir mokslo kalba. Darbdaviai supranta, kad tai yra vertingą išsilavinimą gavę žmonės.“