Dobilė Minkutė / Asmeninio archyvo nuotr.

Visapusiškas išsilavinimas, pilietiškumas, komunikabilumas, bent keleto kalbų mokėjimas, aistra keliauti, savanorystės patirtis. Tokie žodžiai pirmiausia šauna į galvą bendraujant su Dobile Minkute. Marselio universitete ji studijuoja teisę, dirba Lietuvos garbės konsulate, rengiasi praktikai Ženevoje, dalyvaudama nevyriausybinių organizacijų veikloje yra apkeliavusi beveik visą Europą.

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova, euroblogas.lt

Galima būtų teigti, kad tokių keturlapių dobilų kaip ji – vienetai. Tačiau iniciatyvi, nuolat besišypsanti ir visur spėjanti mergina tinklaraščiui Euroblogas.lt sako, kad panašių žmonių senajame žemyne sutinkanti daug.

– Dobile, mokykloje buvai itin gerai besimokanti moksleivė, esi gavusi Edinburgo hercogo apdovanojimą už pasiekimus savanoriškoje ir neformalioje veikloje. Spėju, kad toks aktyvus žmogus ir studijų metais nesėdi rankų sudėjęs. Ką veiki dabar?

– Jau baigiau du tarptautinės teisės kursus Aix-Marselio universitete, o kitam semestrui išvažiuoju į Mastrichtą Olandijoje. Ten mano programa bus dar tarptautiškesnė. Taip pat jau beveik penkis mėnesius stažuojuosi Lietuvos garbės konsulate − advokatų kontoroje. Darau viską, ką advokatai pasiūlo daryti – ieškau informacijos bylose, viešinu veiklą socialiniuose tinkluose, rašau straipsnius įvairiems teisiniams blogams, rengiu bylas teisėjams, jeigu advokatai nespėja.

Didžiausia tokios stažuotės vertė ne finansinė, o praktinė – juk gali būti šalia advokatų ir matyti, kaip jie dirba, kokia darbo specifika.

– Ar Prancūzijoje įprasta praktiką atlikti studijų semestro metu?

– Ne, dažniausiai visi praktikas atlieka po mokslų, vasarą, čia tik aš norėjau studijų metu. Tiesą sakant, daugiau nepažįstu žmonių, kurie būtų priėmę tokį sprendimą. Pastarąjį pusmetį paskaitos trukdavo nuo 8 iki 14 valandos, o po jų nuo 14 iki 20 valandos dirbdavau kontoroje. Tiesa, egzaminus išsilaikiau dar balandį, taigi dabar, gegužę, šiek tiek laisviau, nebėra paskaitų, tik praktika. Truputį užsidirbu − pagal Prancūzijos įstatymus stažuojantis ilgiau nei du mėnesius darbdavys privalo už darbą mokėti.

Tačiau didžiausia tokios stažuotės vertė ne finansinė, o praktinė – juk gali būti šalia advokatų ir matyti, kaip jie dirba, kokia darbo specifika.

– O kokie artėjančios vasaros planai?

– Gegužę dar būsiu Marselyje, baigsiu stažuotę. Nuo birželio 1-osios išvykstu į Ženevą, praktiką Lietuvos nuolatinėje atstovybėje prie Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų. Ten būsiu du mėnesius. Rugpjūtį grįžtu į Lietuvą, atliksiu labai trumpą praktiką pas vieną advokatą. O tada bus mano sesers vestuvės (juokiasi, − aut. past.), truputį pailsėsiu. Ir rugsėjo pirmąją jau reikės būti Mastrichte.

– Tikriausiai tiek mokykloje, tiek dabar sulauki klausimo-komentaro „Ir kaip ji viską spėja?..“ Veiklūs žmonės sako, kad kuo labiau yra užsiėmę, tuo daugiau visko spėja. Galbūt paslaptis − ne tik laiko planavimas, bet ir gebėjimas jį panaudoti efektyviai?

– Taip, principas „kuo daugiau darai, tuo daugiau spėji“ man irgi pasiteisina. Viską planuoju, kasdien iš vakaro peržiūriu, ką kitą dieną turėsiu veikti. Yra tokia kinų patarlė, kuri sako, kad darbo pakeitimas ir yra poilsis. Jeigu atsikeli ryte ir žinai, kad visą dieną turi tik studijoms, tai nebūsi toks produktyvus. Per tas, tarkim, septynias valandas ir feisbuke apsilankysi, ir kokį filmą sugalvosi pažiūrėti. O kai turi tik tris valandas, tai jos daug efektyvesnės, nes žinai, kad turi maksimaliai susikoncentruoti. Mokėjimas savo laiką išnaudoti efektyviai yra labai svarbus.

Kai turi tik tris valandas, tai jos daug efektyvesnės, nes žinai, kad turi maksimaliai susikoncentruoti.

Pavyzdžiui, praėjusį pusmetį pykau ant savęs, nes mėnesį vėlavau grįžti iš Amerikos (Dobilė Konektikute praleido keturis mėnesius, dirbo prabangiame golfo klube, − aut. past.), jaudinausi, kad neišlaikysiu egzaminų. Grįžau ir stipriai apribojau visas veiklas, norėjau susikaupti tik studijoms. Ir ką? Atsikeldavau ir neva studijuodavau, be jokio plano, be nieko. Egzaminus išsilaikiau gerai, bet pati jaučiausi prastai. Šį pusmetį buvo ir studijos, ir darbas, ir organizacijos, ir laiškai. O pažymiai bus netgi geresni nei praėjusį semestrą.

– Po ateinančios vasaros praktikų būsi dar labiau patyrusi būsimoji teisininkė. Sakyk, kokia buvo tavo studijų pradžia, ar viskas išsyk ėjosi lyg sviestu patepta?

– Pirmi keli mėnesiai buvo labai sunkūs dėl kalbos. Lietuvoje prancūzų kalbos mokiausi privačiai, buvau išlaikiusi DELF testą, kalbą mokėjau B2 lygiu. Bet atvykus į Prancūziją paaiškėjo, kad kalbu daug prasčiau. Iš pradžių net nesuprasdavau, kur žodis prasideda, o kur baigiasi. Mūsų universitete dėstymas ganėtinai viduramžiškas, nėra jokių skaidrių ar vizualizacijos, tiesiog dėstytojas kalba, tu rašaisi ir vėliau iš to mokaisi. Užsieniečių praktiškai nėra, niekas į tave nekreipia didesnio dėmesio. Net nesugebėdavau normaliai užsirašyti paskaitų.

Tik po kokių trijų mėnesių į universitetą pradėjau eiti su džiaugsmu, nes pagaliau ėmiau suprasti, apie ką eina kalba. Šiemet buvo daug lengviau.

– Kaip ir kodėl apskritai sugalvojai mokytis prancūzų kalbos?

– Iš tikrųjų viskas prasidėjo nuo ispanų kalbos. Buvome prekybos centre, mama su sese nuėjo pirkti drabužių, o aš į knygyną – nuo vaikystės labai mėgstu skaityti. Ten nusipirkau ispanų kalbos vadovėlį, man jis pasirodė labai įdomus. Laukdama atsisėdau ant suoliuko ir iškart ėmiau mokytis abėcėlės. Atėjusi mama paklausė, ką čia dabar darau. Pasakiau, kad nusprendžiau mokytis ir mokausi ispanų kalbos. Mama manė, kad reikia mokytis taisyklingo tarimo, tad rado man privatų mokytoją. Ispanų kalbos mokiausi dvejus metus, dabar kalbu laisvai.

Prancūzijoje teisės mokslas labai stiprus, diplomatiniame gyvenime prancūzų kalba irgi be galo svarbi.

Tuo pat metu ieškojau informacijos, kur geriausia būtų studijuoti teisę. Supratau, kad vis dėlto tai geriausia daryti ne Ispanijoje. Prancūzijoje teisės mokslas labai stiprus, diplomatiniame gyvenime prancūzų kalba irgi be galo svarbi. Dvejus metus lankiau privataus mokytojo pamokas, bet didžiausia mano pažanga yra atvažiavus čia, į Marselį, kur kalba yra gyva, pats mokymasis vyksta kitaip.

– Kokiomis kalbomis kalbi laisvai?

– Lietuvių, anglų, prancūzų, ispanų, o rusų moku taip so-so (liet. šiaip sau, − aut. past.). Dabar labai noriu išmokti arabų kalbą. Buvau pradėjusi mokytis japonų, bet turėjau galimybę prisijungti tik prie pažengusiųjų grupės ir man buvo per sunku. Vokiečių kalbos niekada nesimokiau, bet irgi labai noriu išmokti. Man patinka mokytis kalbų, stebėti žmonių reakcijas, kai kalbu jų kalba.

– Na, tai tik įrodo, kad esi labai gabi. Spėju, kad dėl to mokykloje aktyviai dalyvavai nevyriausybinių organizacijų veikloje – užteko ir laiko, ir noro, ir drąsos. Kurias iš tų veiklų šiandien manai buvus tau naudingiausiomis?

– Iš tikrųjų mokslai mokykloje nebuvo labai sudėtingi, tad laiko visuomeninei veiklai likdavo daug. Be to, toks buvo mano rengimasis studijoms užsienyje, kur visuomeninė veikla yra svarbi stojamojo balo dalis. Gaila, kad Lietuvoje tai dar nėra pakankamai išvystyta ir vertinama. Daugiausia asmeninės naudos tikriausiai davė tarptautinė Edinburgo hercogo programa. Iki tol visko veikdavau labai daug, bet lyg ir be jokio tikslo. O ši programa moko, kaip išsikelti konkretų tikslą, kaip jo siekti ir kodėl tai yra svarbu. Apie galimybę dalyvauti šioje programoje sužinojau iš svetainės jaunimui zinauviska.lt, tai buvo mano pačios iniciatyva.

Apskritai nesu linkusi apie sunkumus kalbėti, niekam tai neįdomu. Sunku be artimųjų, bet pažadėjau sau, kad namų ilgesys netrukdys man siekti užsibrėžtų tikslų.

Labai svarbi man buvo Europos jaunimo komanda, vienas iš Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje projektų. Man patiko, kad galėjome veikti savarankiškai. Jausti palaikymą, žinoti, kad turi kažkokį užnugarį iš Komisijos pusės. Bet tuo pat metu niekas nevertė nieko daryti. Kiek pasiimsi, tiek ir turėsi. Džiaugiuosi, kad pirmoji mūsų komanda buvo labai profesionali ir iniciatyvi.

Europos jaunimo parlamente sutikau daug įdomių žmonių, o įvairių projektinių veiklų ir renginių dėka aplankiau praktiškai visą Europą.

– Tavęs klausantis gali susidaryti įspūdis, kad esi tikras laimės kūdikis – ypač pavyduoliams. Tačiau vienoje tavo feisbuko nuotraukų rašomi išmintingi žodžiai, kad sėkmės neįmanoma pasiekti liftu, tai – ilgas kopimas smulkiais laipteliais į viršų.

– O taip, daug kam atrodo, kad esu kažkokių laimingų žvaigždžių kelyje ir viskas man savaime ateina. Bet taip juk nėra. Pavyzdžiui, ta mano stažuotė dabar juk yra neprivaloma, niekas to paprastai net nedaro. Bet aš juk žinau, kad kada nors tikrai pravers ir bus naudinga. Iš visų dalykų man turbūt labiausiai praverčia mano įgimtas komunikabilumas.

Enjoy your life yra kelionės, pažinimas, atradimai, kasdienis tobulėjimas. Love yourself – gyvenimas kiekvieną dieną atsikeliant su šypsena.

Štai neseniai stotelėje vienas vyras paklausė kelio, aš jį užkalbinau. Pasirodo, jis − Sorbonos universiteto dėstytojas, atsakingas už doktorantus. Pasikeitėme kontaktais, štai dabar pakvietė vakarienės. Apskritai nesu linkusi apie sunkumus kalbėti, niekam tai neįdomu. Sunku be artimųjų, bet pažadėjau sau, kad namų ilgesys netrukdys man siekti užsibrėžtų tikslų.

– Smalsu sužinoti, ko sieki?

– Na, studijų metais turbūt natūralu, kad tikslas yra baigti mokslus. Šią vasarą išsikėliau tikslą galutinai apsispręsti, ką noriu veikti teisės srityje. O apskritai gyvenimo tikslas tai turbūt toks, kaip ir daugelio… Angliškai skamba labai gražiai: „Enjoy your life and love yourself“ (liet. Mėgaukis gyvenimu, mylėk save, − aut. past.). Šitoje frazėje labai daug visko telpa. Enjoy your life yra kelionės, pažinimas, atradimai, kasdienis tobulėjimas. Love yourself – gyvenimas kiekvieną dieną atsikeliant su šypsena. Šypsena reiškia, kad esi sveikas, šalia tavęs artimi žmonės, profesinėje srityje esi patenkintas.

Elena / P.Rainbow nuotr.

Kiekvienais metais perspektyvių būsimų jaunų specialistų gretas papildo Vilniaus licėjaus absolventai. Daugelis iš jų išvyksta į kitas Europos šalis ragauti gyvenimo bei studijų užsienyje. Viena iš jų yra Elena Lesieur, baigusi mokslus Vilniuje ir išvykusi į Londono universiteto koledžą (University College London, UCL). Tai vienas pačių geriausių universitetų pasaulyje. Pagal „QS World University Rankings“ 2015/16 metų rikiuotę, UCL pasaulyje užima garbingą septintą, o Europoje trečią vietą – po Kembridžo ir Oksfordo universitetų.

Marina Giro, euroblogas.lt

Elena mielai dalijasi savo studijų šiame universitete patirtimi su tinklaraščio Euroblogas.lt skaitytojais.

Aplinka, kurioje smagu mokytis

Norėdama patekti į UCL, Elena turėjo įveikti 4 pretendentus į vieną studijų vietą. Kriterijų, kurie lėmė pasirinkimą, buvo nemažai ir visi svarūs: universiteto reputacija, moksliniai tyrimai, studentės interesus atitinkančios institucijos vertybės bei, žinoma, − įsidarbinimo galimybės po studijų.

„Įsidarbinimo galimybės atsiveria pačios įvairiausios. Jei Jungtinėje Karalystėje mokaisi universitete, kuris visiems gerai žinomas, žmonės į tave žiūri rimtai ir atsiranda galimybių išbandyti save skirtingose srityse“, – džiaugiasi pašnekovė. Pasirinkti programą būsimai politologei nebuvo sunku. Ji visuomet domėjosi Rusijos ir Sovietų Sąjungos istorija.

Studijų metu jai teko atlikti praktiką pačiame Londono centre, vienoje iš informacinių technologijų įmonių.

Nuojauta Elenos nepavedė: nuo pat pirmų dienų studijos pasižymėjo aukštu akademiniu lygiu. Studentei iki šiol labai patinka dėstytojai ir atmosfera paskaitose bei seminaruose. Studentai protingi, mąstantys, ateina į paskaitas pasiruošę, o visa tai kuria aplinką, kurioje smagu mokytis. Studijų metu jai teko atlikti praktiką pačiame Londono centre, vienoje iš informacinių technologijų įmonių. Pastaroji, kaip ir laikas praleistas joje – vienas pačių įsimintiniausių gyvenime.

Dabartinės merginos bakalauro studijos − apie Rytų Europos istoriją ir politiką. Ypač daug apie XX ir XXI amžius. Studijų metu studentai nagrinėja, kaip atrodė Rytų Europa po Antrojo pasaulinio karo, daug kalba apie politinius įvykius tada ir dabar, kas kur vyksta, analizuoja kodėl ir t.t.

Studijos reikalauja daug laiko ir pastangų. „Sakyčiau, jog mokausi maždaug visą laiką. Tai yra darbas visu etatu ir net daugiau“, − sako Elena.

Merginos ateities planai aiškūs − po bakalauro ji nori stoti į magistrantūros studijas su stipendija. Kitu atveju dėl per didelės studijų kainos jai nebūtų galimybių tęsti mokslus UCL. Magistro studijų kainos Jungtinės Karalystės universitetuose svyruoja tarp 7 ir 15 tūkst. svarų. Todėl aukšti studijų rezultatai yra labai svarbūs.

„Neįkalbėsiu niekieno man duoti stipendijos, jeigu neturėsiu gerų pažymių“, − sako tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovė.

Suteikiama paskola mokslui

Didžiausias sunkumas – finansinis klausimas. Po Lietuvos gyvenimas Jungtinėje Karalystėje pasirodė labai brangus. „Pragyvenimas Londone brangus visomis  prasmėmis“, − sako studentė. Elena tiek pati moka už studijas, tiek gauna stipendiją. Taip pat mergina dirba pradinėje mokykloje, moko vaikus debatų.

Studentė gauna valstybės stipendiją. Ji priklauso nuo tėvų deklaruojamų pajamų. Papildomų studijų finansavimo šaltiniu būsimai politologei tapo stipendija iš universiteto, suteikta už taškus, surinktus laikant tarptautinio bakalaureato egzaminus Lietuvoje.

Jei tėvai nesutinka ar negali padėti finansiškai, ji nerekomenduotų studijuoti Vakaruose, nes tokiu atveju reikėtų pusę laiko dirbti ir pusę laiko studijuoti.

Jaunų žmonių studijas sutinka finansuoti valstybė, suteikdama studijų paskolas. Bakalauro studijoms finansuoti dauguma studentų skolinasi iš valstybės įmonės. Paskolą gali gauti visi studijuoti norintys ES piliečiai. Magistro studijų finansavimas daug mažesnis − valstybės įmonė studentų paprastai nefinansuoja ir tik universitetai gali suteikti studentams stipendiją pagal tai, kaip gerai jie prieš tai mokėsi ir kur mokėsi. Viskas priklauso nuo žmogaus pasiekimų.

Paskolos studijoms apmokėti pradedamos grąžinti po studijų baigimo. Didžiojoje Britanijoje mokama 9 proc. nuo to, kas yra uždirbama daugiau nei 21 tūkst. svarų per metus. Lietuvoje šis barjeras yra žemesnis – sudaro 16,8 tūkst. svarų per metus.

Palūkanos nuskaičiuojamas automatiškai nuo atlyginimo tarytum mokesčiai. Buvęs studentas dažnai apie tai net nesužino. Palūkanos prilygsta infliacijos dydžiui, jei uždirbama iki 21 tūkst. svarų per metus, arba plius dar iki 3 proc., jei uždirbama per metus daugiau nei 21 tūkst. svarų.

Daugiau apie valstybės finansuojamas studijų paskolas galite paskaityti čia:
https://www.gov.uk/student-finance/new-fulltime-students
https://www.gov.uk/browse/education/student-finance

Informacija apie paskolos grąžinimą;

Informaciją apie paskolos grąžinimą dirbant užsienyje rasite čia.

Elena perspėja jaunus žmones – studijos užsienyje yra brangus dalykas. Jei tėvai nesutinka ar negali padėti finansiškai, ji nerekomenduotų studijuoti Vakaruose, nes tokiu atveju reikėtų pusę laiko dirbti ir pusę laiko studijuoti. Dėl to labai nukenčia mokslų kokybė, įsitikinusi pašnekovė.

Kitas Eleną užklupęs sunkumas – namų ilgesys. Mergina atvirauja, kad gyvenimo užsienyje pradžia buvo lengvesnė nei gyvenimas užsienio šalyje dabar, kai praėjo treji metai po išvykimo iš Lietuvos. Studentė nuogąstauja, kad niekada nebus traktuojama kaip etninė britė: „Pradedi jausti atotrūkį nuo Lietuvos (jau dabar ganėtinai smarkų), o juk „iš čia“ irgi niekada nebūsi.“

Kas laukia po studijų viename geriausių Europos universitetų? Būsimoji politologė mato save atlikinėjančią istorinius tyrimus ir apie tai rašančią. Elena taip pat yra tikra: ji norėtų grįžti į tėvynę. Tik kol kas dar negali pasakyti, kada tai bus.

Brianas Fabo su George'u Sorosu / Asmeninio archyvo nuotr.

„Į platesnius vandenis nebūčiau galėjusi taip anksti išplaukti, jei magistro laipsnį būčiau gavusi Lietuvoje. Vidurio Europos universiteto Budapešte (Central European University, CEU) vardas tikriausiai veikia, bet paradoksalu tai, kad gauto diplomo niekur rodyti nereikėjo“, − Jungtinės Karalystės universitetui dirbanti ir Vengrijoje disertaciją rengianti iš Šiaulių kilusi Nora Mžavanadzė pasakoja apie darbo paieškų patirtį po to, kai tarptautiniame CEU universitete įgijo aplinkos studijų magistro laipsnį.

Daiva Repečkaitė, euroblogas.lt

„Laukiau to proceso – versti, nešti diplomus. Bet niekas neprašė įrodymų, kad turiu diplomą, – tai buvo keista. Jie pasikalba su tavimi ir jaučia, kad tu esi tas žmogus, ir viskas“, – pridūrė Nora.

Šio universiteto ypatybė – jame nėra tiksliųjų mokslų ir bakalauro programų. 1991 m. įkurtas universitetas siekia sustiprinti socialinius mokslus Vidurio ir Rytų Europoje, skatinti kritinį mąstymą, skleisti atviros visuomenės idėjoms ir išugdyti naują visų pirma šio regiono viduriniąją klasę. Per beveik dvidešimt penkerius savo metus jis pritraukė studentų ir darbuotojų iš daugiau kaip šimto šalių.

Pagal „Times Higher Education“ reitingą universitetas užima 91-ą vietą pasaulyje socialinių mokslų kategorijoje. QS reitinge 2013 m. jis užėmė 42-ąją vietą politikos ir tarptautinių studijų kategorijoje – vienintelis taip reitinguojamas universitetas regione. Sakoma, kad baigus čia studijas, atsiveria įvairių tarptautinių institucijų ir įmonių durys. Tačiau ar tokia sėkmė aplankė kartą, į kurios karjerą įsiterpė ekonominė krizė?

Grįžę dauguma surado savo vietą ir dabar socialiniuose tinkluose didžiuojasi pasiekimais versle, nevyriausybiniame sektoriuje ar akademiniame pasaulyje.

Ne viskas priklauso nuo universiteto reputacijos. Niekada nepamiršiu žmogiškųjų išteklių vadybininkų sutrikusių veidų, kai su bendramoksliais iš CEU sociologijos ir istorijos programų lyg niekur nieko nuėjome į kasmetinę karjeros mugę. O juk ši visų pirma skirta tarptautinius talentus žvejojančioms įmonėms atsirinkti ambicingų mokslus bebaigiančių teisės, ekonomikos ar verslo administravimo magistrantų… „O ką studijavote prieš tai?“ – tuomet griebėsi šiaudo įdarbinimo agentūros atstovė. Iš manęs išgirdusi, kad politologiją, lengviau atsikvėpė. „Gal ir galima ką nors surasti. Palikite CV.“

CEU dėstomos ne tik darbdavių mėgstamos specialybės, bet ir kritinį požiūrį į visuomenę skatinančios lyčių ir nacionalizmo studijos, sociologija ir socialinė antropologija, taip pat istorija ir medievistika.

Juokaudami apie spėjamus sunkumus įsidarbinti, draugai iš nacionalizmo studijų programos ironizavo: „Verslo mokyklos studentai ketina grįžę namo kurti verslą – aš tikriausiai grįšiu namo ir kursiu naują tautą.“ Tačiau grįžę dauguma surado savo vietą ir dabar socialiniuose tinkluose didžiuojasi pasiekimais versle, nevyriausybiniame sektoriuje ar akademiniame pasaulyje.

Tiesą sakant, ir man įdarbinimo agentūra paskambino – tik po pusmečio ir tik dėl to, kad CV buvau įrašiusi „Erasmus“ studijų laikais pramoktą švedų kalbą.

„Nemanau, kad sunku susirasti darbą, kad ir kokia stigma būtų prilipusi socialiniam ir humanitariniam išsilavinimui. Reikia tiesiog suprasti, ką moki daryti (kalbu apie konkrečius įgūdžius, tokius kaip kalbos ar statistika) ir kas galėtų patvirtinti turimus gebėjimus (tinklai)“, – įsitikinęs politinės ekonomikos magistro laipsnį CEU įgijęs Brianas Fabo iš Slovakijos. Tačiau jis pastebi: „Mano patirtis skiriasi nuo daugumos. Darbo paieškų ėmiausi labai rimtai, ėmiau įkyriai siuntinėti CV jau vasarį, pabrėžiau turimus konkrečius įgūdžius, ypač statistikos, ir, artėjant studijų pabaigai, galėjau pasirinkti iš kelių pasiūlymų.“

Nora sako darbo neieškojusi taip intensyviai, nes įstojo į doktorantūrą ir jos prioritetas buvo suderinti darbą ir mokslus:

„Pirmą darbą po magistro susiradau Jungtinėse Tautose – tai buvo daugiau kaip metų laiko trukmės sutartis Gruzijoje. Jie ieškojo žmogaus, kuris padėtų koordinuoti projektą, mokėtų išdėstyti temą, vesti mokymus, sukurti jiems turinį, surasti žmones. Tai daug įgūdžių reikalaujantis darbas – jam reikia ir mokslinio išsilavinimo, mokėti koordinuoti ataskaitos rašymą, išmanyti metodologijas, mokėtų rusų kalbą. Įvedus metodologijos reikalavimą, kandidatų ratas susiaurėja.“

Nora Mžavanadzė / Asmeninio archyvo nuotr.

Nora įsitikinusi, kad tokia sėkmė, kai pasitaikė jos kvalifikaciją atitinkantis darbas JT sistemoje, nebūtų nukritusi iš dangaus be tarptautinių studijų ir trupučio sėkmės.

„Gauti tokį darbą, išlindus kaip Pilypui iš kanapių, turbūt neįmanoma. Vieną kartą mano disertacijos vadovas negalėjo vykti į kažkokį susirinkimą ir paprašė jį pavaduoti. Mane pakvietė vykti į mokymus kaip ekspertei, po jų, kadangi gerai pasirodžiau, atsirado daugiau galimybių. Reikėjo perteikti sudėtingas temas, kurias išdėsčiau labai aiškiai. Gebėjau vesti užsiėmimus ne tik anglų, bet ir rusų kalba. Mano būsimas viršininkas priėjo ir pasakė: „Ar esi darbo rinkoje?“, t. y., ar ieškai darbo? Pasakiau: dabar jau taip.“

„Viskas priklauso nuo to, kaip pateiksi. Darbdaviai sugalvoja užduotis, kurias reikia atlikti, ir ieško, kas mokėtų tai padaryti. Jei suprantu, ko jiems reikia, nesunkiai gausiu darbą“, – įsitikinęs Brianas, kuris remiasi ne tik asmenine patirtimi. Po studijų jis Briuselyje, o dabar Budapešte dirba darbo rinkos tyrėju.

„Visus savo darbus, jei atvirai, gavau ne atviro konkurso būdu, o per socialinius tinklus, – pasakoja Nora, kurios patirtis iliustruoja, kad sėkmė yra galimybės ir pasirengimo susitikimas. – Mano disertacijos vadovas rekomenduoja savo studentus, nes žino, kad jie kvalifikuoti, neplagijuoja, moka rašyti angliškai ir mokslo kalba. Darbdaviai supranta, kad tai yra vertingą išsilavinimą gavę žmonės.“

"Scanpix" nuotr.

Mama man sakė, kad Stambule bus daug šviežių figų, arbūzų, melionų ir kalnai prisirpusių granatų. Draugai sakė, kad Stambule bus šilta dar tada, kai jie Lietuvoje pradės vyniotis šalikus. Draugės sakė pasistengti neparsivežti naujo sužadėtinio į namus, o „Wikipedia“ man melavo, kad Stambule gyvena 14 mln. žmonių. „Neoficialiais duomenimis, 20 milijonų“, – man sakė vietiniai.

Ūla Jasiulevičiūtė, euroblogas.lt

Supratau, kad važiuoju į miestą, kuriame sutalpinčiau maždaug 7 Lietuvas. Visiems tai sakiau ir visi juokėsi, o aš šypsojau sau galvodama: bet juk miela ta Lietuva.

Daug nesitikėjau ar bent jau apsimečiau, kad nesitikiu, nes per savo kuklius 21 gyvenimo metus supratau, kad dažnai geriau nieko nesitikėti, o tiesiog stoti prieš faktą ir priimti realybę tokią, kokia ji iš tiesų yra. Tokiu būdu išvengiu vieno kito nusivylimo.

Taip nusiteikusi aš ir nusileidau Stambulo Ataturko oro uoste. Buvo vėlu, tamsu, o aš nežinojau, ko tikėtis milžiniškame oro uoste, kur Wi-Fi tinklas buvo didelė prabanga. Susiradau oro uosto kavinę, kurios iškaba iš tolo šaukė „Free Wi-Fi“, o tai reiškia, kad tau tereikia nusipirkti ką nors už 10 lirų (1 euras − 3,27 liros) ir tuomet, nieko nelaukdamas gauni popierėlį su super slaptu interneto kodu.

Stambulas nėra Turkija. Stambulas yra miestas, kokio nėra niekur kitur.

Viskas baigėsi laimingai, nes šiaip ne taip susisiekusi su savo būsimuoju buto draugu Dogucanu (tarti Doudžanu), iškrapštau jį vėlų vakarą iš mažos Stambulo gatvės ir priprašau, kad pasiimtų mane iš oro uosto. Važiuoju metro. Važiuoti metro niekada nemėgau. Matyt dėl to, kad nepripratusi prie tamsių požeminių urvų, −  per mažai vietos, per daug purvini ir nučiupinėti turėklai, −  bet vis tiek važiuoju ir tyliai nekantrauju. Kalbu su Dogucanu, pirmu žmogumi, kurį sutikau Stambule, savo laužyta, pradedančiojo erasmusiečio anglų kalba ir jaučiuosi laiminga, nes rugpjūčio 31 dieną prasidėjo didžiausias mano gyvenime iššūkis, kokį kada nors esu turėjusi.

Stambulas – atskira respublika

Kai kalbame apie Paryžių, nebūtinai turime omenyje visą likusią Prancūziją ir visus tos gražios šalies miestukus. Paryžius apipintas daugybe legendų, istorijų ir net neabejoju, kad dauguma keliautojų, kurie sakosi esą buvę Prancūzijoje, yra tepabuvoję Paryžiuje ir niekur už apvalios miesto formos ribų.

Manau, kad panašiai galėčiau apibūdinti ir Stambulą. Stambulas nėra Turkija. Stambulas yra miestas, kokio nėra niekur kitur. Jei turėčiau teisę ir garbę, skirčiau Stambului autonomiją ir suteikčiau miesto− karaliaus titulą, pergyvenusio dviejų visiškai skirtingų imperijų epochas, mačiusio daugybę karų, gaisrų, valdovų žlugimų ir iškilimų, niokojimų, griovimų, užkariavimų, atstatymų, aukso ir nevilties amžių.

Stambulas tvarkingas ir tuo pat metu chaotiškas. Stambulas glaudžia architektūrinius ir istorinius paminklus, 35 universitetus, kasdienes maldas, priemiesčių vargą.

Ant dviejų žemynų, tarp septynių kalvų išsidėstęs miestas priglaudžia visus: nuo skurdžiausio karo pabėgėlio ir paprasto gatvėje riestainius pardavinėjančio vyrioko iki įspūdingų vilų Bosforo pakrantėje ar didžiausios šiuolaikinio meno parodos moderniausiame šiuolaikinio meno centre. Stambulas tvarkingas ir tuo pat metu chaotiškas. Stambulas glaudžia ryškiausius architektūrinius ir istorinius paminklus, 35 universitetus, kasdienes maldas, priemiesčių vargą ir daugybę kartų atstatyto senamiesčio judesį. Stambulas visiems.

Kas rytą studijuoti plaukdavau į kitą žemyną

Ir vis dėlto pirmos dienos pasiplaukiojimas keltu man visiškai sumaišė galvą. Pats pirmas įspūdis įplaukiant iš įlankos giliau į patį Bosforo sąsiaurį man įstrigo galvoje kaip įspūdingiausias atsiminimas. Dabar jau beveik antrą mėnesį būdama namie, Lietuvoje, prisimenu, kad pirmaisiais mėnesiais Stambule pamiršau viską. Viską, ką turėjau, nes norėjau visa savo esybe įsijausti į gyvenimą kitame mieste ir kitoje aplinkoje.

Bet grįžkim prie kelto. Gyvenau Kadikoy rajone azijinėje Stambulo dalyje, todėl kiekvieną dieną norėdama nusigauti į savo universitetą, turėdavau plaukti keltu į Europos žemyne esančią Stambulo dalį. Kelionės trukmė buvo apie 20 minučių įskaitant visus prisišvartavimo darbus. Todėl galėjau skaičiuoti, kad per 20 minučių spėdavau pabuvoti dviejuose žemynuose. Nors žmonės tie patys, kalba ta pati, turbūt nenustebinsiu pasakydama, kad ir jausmas labai panašus būnant skirtinguose žemynuose, tačiau pats faktas, kad studijuoji Europoje, tačiau gyveni Azijoje yra sudedamoji miesto žavesio dalis ir smagi neapsiplunksnavusių „Erasmus+“ studentų pokalbių tema.

Baimė

Rugpjūčio 19 dieną, kai aš jau buvau beveik susikrovusi visus lagaminus pusei metų gyvenimo Stambule ir kai teliko nubraukti nemažai ašarų atsisveikinant su draugais, artimaisiais ir mylimaisiais, išgirdau naujieną apie Stambulo centre vykusį susišaudymą ir kelis sprogimus. Skrydžio neatšaukiau, norų nepakeičiau, tačiau naujienas pradėjau sekti dar atidžiau. Taip pat sulaukiau vis daugiau susirūpinusių aplinkinių klausimų „na, ir kaipgi tu ten dabar gyvensi“, „ar nebaisu?“ ir taip toliau.

Gavau iš užsienio universiteto raminamąjį laišką, kuriame buvo rašoma, jog padėtis kontroliuojama ir mieste yra visiškai saugu. Universitetas pats užtikrina labai didelę apsaugą, o svarbiausia yra tiesiog nesilankyti žmonių perpildytose vietose. Vėliau sužinojau, kad tuo metu nemažai studentų atsisakė vykti į šalį dėl besitęsiančių neramumų.

Tikrai karštas turkų kraujas privertė įvairiausio plauko ir gymio erasmusiečius kuriam laikui pamiršti apie bet kokį „Erasmus Welcoming Party“.

Tik atvykus, rugsėjo 6 dieną, šalies pietryčiuose buvo nužudyta 15 Turkijos karininkų. Iškart po atakų Kurdistano darbininkų partija prisiėmė atsakomybę už žuvusius karininkus, o tai iššaukė didžiules protesto bangas ne tik Stambule, bet visoje Turkijoje. Įsisenėjusi neapykanta tarp dviejų tautų išsiliejo į gatves ir tikrai karštas turkų kraujas privertė įvairiausio plauko ir gymio erasmusiečius kuriam laikui pamiršti apie bet kokį „Erasmus Welcoming Party“.

Teko tuo metu būti Bešiktaš rajono parke ir stebėti, kaip raudona vyrų jūra šūkiais, dainomis, svarbesnių žmonių monologais ir mašinų signalizavimais išreiškia savo liūdesį dėl esančios padėties, pasipiktinimą dėl kurdų elgesio, užuojautą žuvusių karininkų artimiesiems ir visai turkų tautai, praradusiai 15 brangių sūnų. „Kenčiantys yra nemirtingi, o mūsų žemė nedaloma“, – iki užkimimo šaukė protestuotojai.

Nesumeluočiau pasakydama, kad turkų tauta vieninga ir, kita vertus, netgi krypstanti į švelnią kraštutinio nacionalizmo pusę. Niekur kitur nesu mačiusi tiek raudonų Turkijos vėliavų – iškabintų balkonuose, terasose, ant langų, mažyčių vėliavėlių mašinose, keltuose, viešajame transporte, yra netgi tokių vyrukų, kurie apsikabinėję įvairiausio dydžio Turkijos vėliavomis pardavinėja jas gatvėje − tiesą sakant, man iš šono atrodė, kad jiems tas biznis labai puikiai sekasi.

Stambulas tuo metu raudojo dėl žuvusių, galbūt netgi šiek tiek nurimo ir iš šoko trumpam stabtelėjo.

Spalio 10 dieną Ankaroje buvo susprogdintos dvi bombos, nusinešusios 102 žmonių gyvybes ir palikusios apie 400 sužeistųjų. Pirmą kartą teko pabuvoti šalyje, kurią ištiko neįsivaizduojama nelaimė. Stambulas tuo metu raudojo dėl žuvusių, galbūt netgi šiek tiek nurimo ir iš šoko trumpam stabtelėjo. Stambulas, kuris niekada nesustoja, atrodo, tomis dienomis liūdniau grojo kasdienes maldas, o iškabinti televizoriai kelte pirmą kartą buvo įjungti visu garsu, kad gyventojai galėtų sekti naujienas. Po šalį pasklido daugybė gandų, paskalų ir svarstymų apie teroro išpuolio kaltininkus. Ir dar kartą Stambulas ir kiti Turkijos miestai neišvengė triukšmingų masių gatvėse ir skveruose.

Gruodžio 1 dieną metro stotelėje nugriaudėjo sprogimas. Lietuviškos žiniasklaidos priemonės netruko prablti apie dar vieną teroro išpuolį, tačiau oficialiai tai tebuvo techninė problema. Įsivaizduoju, kad mano artimieji turėjo šiek tiek pasinervinti dėl mano saugumo Stambule, nes neramumai, išpuoliai, neaiški politinė šalies padėtis lydėjo visus mano viešnagės mėnesius. Kadangi mano sesuo šiuo metu gyvena ne ką saugesniame mieste – Paryžiuje, kartą tėtis neištvėręs parašė: na ir miestus išsirinkot, dukrytės.

Universitetas ant Bosforo kranto

Ir vis dėlto esminis „Erasmus+“ programos tikslas yra studijos užsienio universitete, tačiau juk visi mes žinom, kad studijos dažniausiai studentui tikrai nebūna pirmoje vietoje svečiuojantis. Aš taip pat maniau, kad pavyks išvengti ilgesnio sėdėjimo prie knygų, tačiau taip neatsitiko. Neatsitiko ne todėl, kad aš buvau priversta rengti projektus ir lankyti paskaitas. Taip atsitiko todėl, kad mano studijų kokybė buvo itin aukšta, o to visiškai nesitikėjau. Pasaulio reitinguose „Bahcesehir“ universitetas nebuvo įvertintas kaip vienas geriausių, o ir Turkijos reitinguose jis tėra 64 vietoje. Tačiau eilinį kartą įsitikinau, kad reitingai nepasako visko apie universitetą.

Tik atvykusi sužinojau, kad universitetas yra privatus, todėl sąlygos mokymuisi buvo sudarytos pačios geriausios. Tik imk ir mokykis. Nuolatiniai studentai mokėdavo didelius pinigus, kad galėtų ten studijuoti, o aš turėjau progą nemokamai sužinoti, kas yra tas „privatus mokslas“. Na ir galiu patvirtinti, kad mokslas tikrai nėra blogas.

Privati, jachta, plukdanti studentus nuo vieno fakulteto iki kito, galimybė stebėti Stambulo panoramą nuo stogo terasos, geriausia technika, auditorijos ir labai aukšto lygio dėstytojai.

Pagrindinis ir Komunikacijos fakultetai įkurti ant Bosforo kranto. Privati, maža, tačiau labai nestabili jachta, plukdanti studentus nuo vieno fakulteto iki kito, įvairios poilsio zonos, galimybė stebėti Stambulo panoramą nuo stogo terasos, geriausia technika, kompiuteriai, auditorijos ir tikrai labai aukšto lygio dėstytojai. Dažniausiai būdavau Komunikacijos fakultete, kuris apima ir menų studijas (fotografija, kinas, grafinis dizainas ir t.t.). Turėjom galimybę pasiskolinti puikią fotografavimo techniką, naudotis raudonuoju kambariuku rankiniam nuotraukų ryškinimui, naudotis gerais kompiuteriais ir juose įmontuotomis programomis – sąlygos buvo geresnės nei kada galėjau įsivaizduoti.

Mėgau absoliučiai visas paskaitas ir stengdavausi nepraleisti nė vienos, nepaisant to, kad teko keltis daug anksčiau nei galvojau. Prieš atvykdama maniau, kad gyvensiu lyg atostogų metu. Tiesą pasakius, aš ir gyvenau lyg atostogaudama, nes anksčiau universitetas asocijavosi su pilkuma ir šiokiu tokiu nuoboduliu, o Stambule tai buvo kiekvienos dienos labiausiai laukiama veikla.

Anksčiau universitetas asocijavosi su pilkuma ir šiokiu tokiu nuoboduliu, o Stambule tai buvo kiekvienos dienos labiausiai laukiama veikla.

Dėstytojų kompetencija, profesionalumas ir gebėjimas sudominti buvo esminis dalykas dėl ko norėjosi lankytis universitete ir tikrai ne dėl to, kad galėtum paplaukioti privačia universiteto jachta, nors neneigsiu, visai malonu buvo turėti privilegiją plaukioti palei krantinę kone su asmeniniu kapitonu. Kaip supratau, plaukioti su ta nestabilia valtele mėgo tikrai ne visi studentai. Net ir pats tvirčiausias studenčiokas, neturėjęs jūrligės patirties, turėtų suabejoti savo jėgomis, kai laivelis milžiniškų keltų taškomas į šalis bando nusigauti iki savo uosto.

Apie pergales ir vėliavas

Kaip tikra lietuvė per Europos krepšinio čempionato pusfinalį pasipuošiau Lietuvos valstybine vėliava ir iškeliavau į barą žiūrėti Lietuvos−Serbijos rungtynių. Prisikalbinau pora draugų, kuriems iš tiesų tas krepšinis nelabai rūpi, tačiau norėdami būti gerais draugais jie visgi sutiko bent vieną vakarą futbolą išmainyti į krepšinį. Ir tikrai nenustebau, kai žaidimo pabaigoje tie patys draugai šokinėjo iš džiaugsmo, kai lietuviai nugalėjo.

Ir vėlgi, krepšinį žiūrėjau europinėje Stambulo dalyje, o į namus grįžti reikėjo kažkur į kitą Bosforo krantą. Atsisveikinusi su draugais nuėjau į uostą, įsėdau į keltą, o tuo metu buvo šilta. Muzika ausyse, pergalės džiaugsmas širdy ir visai pamiršau, kad ant mano pečių vis dar kabo lietuviška trispalvė: geltona, žalia, raudona.

Prieš išeidama iš namų pasigyriau kambariokui savo patriotiškumu ir parodžiau vėliavą, kurią būtinai užsirišiu bare. Jis nusijuokė ir pasakė, kad ji atrodo beveik taip pat kaip Kurdistano vėliava. Nedelsiant susiieškojau informacijos internete ir radau tiktai versiją su raudona, balta, žalia spalvomis bei geltona žvaigžde vidury. Tada nusijuokiau ir pasakiau, jog baigtų šnekėti nesąmones, nes vėliavos nepanašios nė trupučio. „Nu, žiūrėkis“, – išlydėjo jis mane tokiais žodžiais.

Taigi štai, plaukiu kelte sau laiminga ir prisišvartavus, o visiems žmonėms beveik išlipus, prie manęs priėjo vaikinas su mergina. „O tu žinai, kokią čia vėliavą nešioji?“, – klausia jie. „Na taip. Tai yra Lietuvos vėliava, o ją nešioju, nes prieš gerą pusvalandį laimėjom Europos krepšinio čempionato pusfinalį“, – atsakiau aš ir po truputį supratau, kur link kreipiama kalba, kai mintyse toptelėjo dar šviežias mano ir kambarioko pokalbis. Tuomet pasukome ta pačia kryptimi namo ir jie man papasakojo, kad lietuvių ir kurdų trispalvės yra identiškų spalvų ir kad labai didelio pavojaus nėra, tačiau patartina viešai šios vėliavos nenešioti, nes maža kas.

Grįžusi namo dar kartą internete pasižiūrėjau Kurdistano vėliavos spalvas ir pasirodo, kad jie turi daugiau nei vieną vėliavą, o antroji, kaip ir sakė mane užkalbinę turkai, yra identiškų spalvų, tik sudėliotų skirtinga seka.

Po šio įvykio išvadas pasidariau ir savo patriotizmą kuriam laikui sutalpinau į jau ir taip pilną širdį, o vėliavą teko pasikabinti kambaryje.

Ir pabaigos žodis

Visos margaspalvės žuvėdros, kirai, gatvių prekeiviai, šaukiantys „simit“ ir pardavinėjantys unikalius riestainius su sezamo sėklomis, mažų stiklinių puodelių barškėjimai ir nuolatiniai arbatos siurbčiojimai, kauliukų ridenimas ir „Tavlos“ žaidimas lauke, gatvės šokiai, neišvažiuojami keliai, vėjuotas Bosforas ir kalnuotos pakrantės, turistinės vietos ir minaretų periodiškas šauksmas, virtinės kvapų einant gatve, kasdienis kėlimasis keltu ir įkyrių pardavėjų įkyrūs siūlymai kažką nusipirkti, gražios turkiškos kalbos klegesys, Mustafos Kemalio, turkų tėvo, portretai ant kiekvienos arkos ir kiekviename lange, įvairiausio plauko katės, tingiai gulinėjančios ir šunys, besiglaudžiantys po šildomomis restoranų lempomis, brangus alkoholis ir nė kvapo kiaulienos, tamsiaakiai turkai ir smagi nemiegančių gatvių rutina – absoliučiai viskas, ką patyriau ir pamačiau, po truputį pradeda gulti į mano atminties stalčių, kaip trumpas vakar dienos sapnas.

Taip. Pabandyti buvo verta.