ESN ISM nuotr.

„Keista vykti į šalį, apie kurią nieko nežinai“, – sakė mano draugas iš Prancūzijos. Praėjusį pavasario semestrą jis praleido Vilniuje, į kurį žada trumpam sugrįžti kovą, nes nori… patikrinti, ar vakarėliai „Salento“ klube vis dar tokie geri“. Mums besišnekučiuojant jo cigarečių dūmuose paskendusiame bute Paryžiuje, jis užsiminė, kad istorijomis iš Vilniaus sužavėjo draugus – jie nori atvykti į Lietuvą, bet bijo. Bijo, nes nieko apie ją nežino. Turbūt nerastų ir žemėlapyje.

Aušra Jurgauskaitė, euroblogas.lt

Nuo visų baimių ir nežinios į Lietuvą atvykusius studentus gelbėja organizacijos, kurių pagrindinis rūpestis − integruoti mainų programos studentus. Jų sukviesti mentoriai arba buddies ne tik atvykusiam studentui perduoda bendrabučio raktus ar pakloja švarią patalynę, bet ir pasitinka oro uoste, padeda įsigyti studento pažymėjimą, transporto kortelę, galbūt aprodo Vilnių, skatina įsitraukti į mainų programos studentams organizuojamus renginius.

Viena tokių organizacijų – „Erasmus Student Network“ (ESN), 1989 metais įkurta Utrechte, Olandijoje. Šiuo metu organizacija aprėpia 32 valstybes. Jos šūkis: studentai padeda studentams.

Padeda išvengti poerasmusinės depresijos

ESNiečiai atlyginimo negauna, dalyvavimas organizacijoje ar mentorystės programoje grįstas savanorystės principu. Kas skatina įsitraukti į šią veiklą? Kai kuriuose universitetuose tai prideda papildomų balų, jei studentas pats nori išvykti pagal „Erasmus+“ programą. Kai kuriuos, jau grįžusius po „Erasmus+“ studijų, tai gelbėja nuo poerasmusinės depresijos ir padeda vėl įsitraukti į tarptautinę aplinką. Kai kuriems tai yra būdas save realizuoti mėgstamoje srityje.

„ESN padėjo įgyti draugų ne tik Europoje. Tapau drąsesnė, labiau pasitikiu savimi. Galima būtų vardinti ir vardinti. Turbūt kiekvienas žmogus atranda savų pliusų, mano būtų tokie. Be to, įgavau organizavimo, šiek tiek biudžeto planavimo ir apskaitos įgūdžių“, – pasakojo ESN Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU)prezidentė Indrė Merkelytė.

Iš viso bendravau su trijomis – VGTU, Vilniaus universiteto (VU) ir ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto – ESN prezidentėmis. Jos gana vieningai pastebėjo, kad didžiausi organizacijos rūpesčiai − sudėlioti pirmosios integracinės savaitės renginius, į juos pritraukti kuo daugiau žmonių, pasirūpinti, kad studentus pasiektų aiški informacija.

Kasmetiniai futbolininkų antplūdžiai

„Į keliones studentai visada važiuoja, bet į renginius pritraukti kiek sunkiau“, – sakė ESN VU prezidentė Živilė Rugieniūtė. Anot jos, tarp „Erasmus+“ studentų taip pat populiarūs sporto renginiai, ypač futbolo – praėjusį pavasarį futbolo turnyre dalyvavo 18 komandų, prisijungė ir kitų universitetų studentai.

Rečiausiai į Lietuvos universitetus atvyksta studentai iš Azijos ir Afrikos šalių. Tarp kitko, šiemet VU sulaukė studento iš Fidžio.

Tai kaip čia taip − į krepšinio fanatikų šalį atvykę studentai žaidžia futbolą? Atsakymas paprastas – daugumą atvykusiųjų sudaro italai, ispanai ir prancūzai, kuriems krepšinis – ne religija, o barą, kuriame rodytų, pavyzdžiui, Europos krepšinio čempionatą, jų šalyse rasti sunku. (Rečiausiai į Lietuvos universitetus atvyksta studentai iš Azijos ir Afrikos šalių. Tarp kitko, šiemet VU sulaukė studento iš Fidžio).

ESN organizacija rūpinasi ne tik studentų laisvalaikiu, bet ir siekia palengvinti jų kasdienybę. ESN VU prezidentė Živilė Rugieniūtė pasakojo, kad derinama, jog universiteto valgyklose šalia lietuviško būtų pateiktas ir angliškas meniu, siekiama, kad universiteto informacinės svetainės būtų ir anglų kalba.

Su tokiomis problemomis netenka susidurti tarptautiniam ISM universitetui – jie neturi valgyklos, o be to universitete visi kalba angliškai. Didesnis galvos skausmas jo ESN komandai – žinoti tiksliai, kiek žmonių kokiame renginyje dalyvaus bei motyvuoti pačius mentorius aktyviai atlikti savo pareigas.

Geriausia reklama – draugų rekomendacijos

Studentų organizacijų vadovės pastebi tendenciją, jog rudenį studentų atvyksta dvigubai daugiau nei pavasarį. ESN ISM prezidentės Gretos Skridailaitės teigimu, to priežastis dažniausiai tai, kad užsienio universitetuose semestrai prasideda ir baigiasi gana skirtingu laiku – dažnai jų egzaminų sesija būna vasarį, nuo kurio lietuviškuose universitetuose jau prasideda naujas semestras.

Rudenį studentų atvyksta dvigubai daugiau nei pavasarį.

Kiekviena atvykusių „Erasmus+“ studentų laida skiriasi: „Vieni studentai buvo labai aktyvūs, jie patys feisbuke buvo sukūrę įvykį „ESN VU goes shopping to IKI“: sukūrė įvykio aprašymą tokiu pačiu stiliumi, kaip mes rašome ir parašė, − tada dar litai buvo, − „pasiimk 20 litų ir einam šopintis“. Padarė net cover photo. Mes žiūrėjom į tą jų sukurtą įvykį ir nesupratome, kas vyksta. Bet ten dar buvo parašyta, kad jei jie surinks 100 žmonių – iškeps savo mentoriams keksiukų, kurių, deja, neiškepė, nes surinko tik apie 50“, – prisiminė Živilė Rugieniūtė.

Gražios merginos, nepažinta Rytų Europa, mažos kainos, „vienintelis pasirinkimas sąraše“ bei draugų rekomendacijos – pagrindiniai dalykai, viliojantys užsieniečius pasirinkti Lietuvą.

ESN VGTU prezidentė Indrė teigė, kad išskirtiniausia jos girdėta atvykimo į Lietuvą priežastis buvo papasakota vieno olando: „Jis pasakė koordinatoriui savo universitete, kad nori vykti pagal mainų programą į kokią nors kitokią šalį nei visi kiti, ir jam atsakė: „Na, į Lietuvą dar niekas iš mūsų universiteto nevyko.“ Tokio argumento jam užteko atvykti į Lietuvą ir VGTU.“

Studentai, grįžę namo po mainų programos, skleidžia kalbas apie kerintį Vilnių ir… puikius mentorius.

Kaip ir mano draugas prancūzas, taip ir kai kurie kiti „Erasmus+“ studentai, grįžę namo po mainų programos skleidžia kalbas apie kerintį Vilnių ir… puikius mentorius. „Šiemet atvažiavo viena brazilė. Ir lygiai prieš metus taip pat buvo viena brazilė. Susisiekiau su čia jau buvusia studente ir išsiaiškinau, kad jos draugės. „Skirk jai gerą mentorę, paprašė ji“, – pasakojo Živilė Rugieniūtė, vėliau pridūrusi, kad kartais Vilniaus universitete pabuvę studentai savo draugams rekomenduoja net konkretų mentorių. Žinoma, visko būna ir kartais patys mainų programos studentai nelabai palaiko ryšį su mentoriais, arba atvirkščiai.

Abipusis kalbos barjeras

Skirtingai nei VGTU ar VU, ISM universitete Greta Skridailaitė įgyvendino iš Austrijos parsivežtą patirtį, kad ne vienas mentorius rūpintųsi vienu ar keliais studentais, o keli mentoriai rūpintųsi keliais studentais ir bendrautų grupelėse. Nes juk taip smagiau.

Visgi kartais su mainų programos studentais pasitaiko nemalonių situacijų. Būna atvejų, kuomet tenka susidurti su teisėsauga dėl… gėrimo arba šlapinimosi viešose vietose. Na, bet viešojo transporto keleivių kontrolė jiems būna gana gailestinga. „Studentai aiškina viską angliškai, o kontrolieriai angliškai nemoka, tai tiesiog juos praleidžia“, – sako Živilė. Tokioje situacijoje anglų kalbos nemokėjimas lyg ir palankus mainų programos studentams, nors ir nesąžiningas lietuvių atžvilgiu, kurių joks pasiteisinimas dėl neapmokėtos kelionės transportu neišgelbėja.

Tačiau jei nemoki lietuviškai, pasitaiko problemų sprendžiant sveikatos klausimus. Studentams tenka bandyti kelias medicinos vietas, kol būna priimti. Tai lemia ne tik nesusikalbėjimas, bet ir problemos dėl sveikatos draudimo.

„Vienas studentas buvo užpultas, jam sulaužė žandikaulį. Vaikinui reikėjo kovoti, kad jį apžiūrėtų. Tai išėdė daug nervų ir jam, ir mums. Tačiau po truputį matau, kad atsiranda, kur galima kreiptis, bet norėtųsi, kad būtų lengviau“, – aiškino ESN ISM prezidentė Greta Skridailaitė.

Lituanistika. Kodėl makaronai vadinami tik makaronais? Koks gali būti vienintelio pavadinimo šampanas? Tokių ir kitų pusiau rimtų klausimų pažeria dalį atostogų lietuvių kalbos mokslams paskyrę užsieniečiai, jau beveik dvidešimtmetį atvykstantys į lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursus Lietuvos universitetuose. Tiesa, pramokti lietuviškai daliai jų pavyksta ne be dosnios valstybės paramos, tačiau atrodo, kad ši investicija atsiperka.

Iš šių intensyvių vasaros kursų ir semestro studijų Vilniuje Estebanas Kwaśniewskis parsivežė „suvenyrą“. Tokį pat amžiną, kokie buvo ir pusmečio Lietuvoje įspūdžiai. Lenkiškų šaknų turintis prancūzas išsitatuiravo geležinį vilką Lietuvos žemėlapio fone. „Po semestro studijų buvo liūdna palikti miestą, tapusį antraisiais namais, nes neradau darbo, kad būčiau galėjęs likti ilgiau“, – paaiškina E.Kwaśniewskis ir patikina, kad jei tik atsirastų galimybė grįžti į Lietuvą ne tik atostogų, su malonumu grįžtų.

Studento iš Šiaurės Prancūzijos pasakojimas apie Lietuvą prasideda Valansjene, kur jis, pasinaudojęs „Erasmus+“ mainų programa, nutarė atvykti studijuoti į Vilnių.

„Įprastai žmonės renkasi Ispaniją ar Jungtinę Karalystę, bet tik ne aš“, – pasakoja prancūzas ir priduria, kad vasaros lietuvių kalbos ir kultūros kursai buvo geriausias viešnagės Lietuvoje mėnuo.

Pašnekovas vardija lietuviškus pavadinimus ir sako dar negalintis pamiršti keptos duonos su sūriu ir alaus skonio, o vos išgirdus „Biplan“ dainą „Labas rytas“ jį užplūsta prisiminimai. Pusmetį istoriją Lietuvos edukologijos universitete studijavęs prancūzas pasakoja, kad jam labai patiko Lietuvos iškovotos laisvės istorija, o mažai ką iki tol težinojęs apie Lietuvą suprato, kaip svarbu prisiminti sunkiausią – okupacijos laikotarpį.

E.Kwaśniewskio paskyrą socialiniame tinkle puošia Jano Matejkos paveikslo „Žalgirio mūšis“ nuotrauka. Prancūzas paaiškina, kad šio paveikslo fragmentas susieja jo lenkišką kilmę ir šalies, tapusios antraisiais namais, istoriją.

„Dėstytojas pasakojo apie šį mūšį. Man atrodo, kad Lietuvos viduramžiai, kurių didžiausia figūra buvo Vytautas Didysis, yra vienas šauniausių Lietuvos istorijos laikotarpių. Kaip turbūt jau supratote iš mano pavardės, turiu lenkiškų šaknų, todėl šis paveikslas – savotiška mano kilmės ir šalies, kurią įsimylėjau, sąjunga“, – Lietuvos prisiminimus įprasmina rugpjūtį atostogų čia sugrįšiantis prancūzas.

E.Kwaśniewskis pripažįsta, kad jam, mokančiam tik prancūziškai ir angliškai, lietuvių kalba pasirodė labai sudėtinga. Kartais sako net nesuprasdavęs kalbos logikos.

Vis dėlto ir šią vasarą istoriškai unikalios lietuvių kalbos gramatiką krims beveik šimtas svečių iš užsienio, gavusių valstybinę stipendiją. Lietuvos universitetų organizuojamuose vasaros kursuose mokosi ir kitomis priemonėmis remiami įvairių projektų dalyviai ar iš savos kišenės už mėnesį mokslų susimokantys studentai.

Į lituanistinius vasaros kursus užsieniečiai atvyksta ne tik iš JAV, bet ir iš Kinijos universitetų, o dar įvairesnės esti jų mokslų priežastys. Pavyzdžiui, vakariečiai studentai, ypač vokiečiai, mėnesį praleisti pokomunistinėje šalyje laiko tolima egzotika. Mokslininkai, jau mokantys po keliolika užsienio kalbų, nori pramokti lietuviškai, kad įskaitytų Jono Basanavičiaus raštus. Niujorkiečiui studentui atrodo būtina išmokti valstybinę kalbą, kad taptų Kauno meru ir sutvarkytų jam artimą miestą. Kolumbietis, norėjęs aplankyti senelio gimtinę, staiga joje užsibūna ilgiau – sukuria šeimą ir tampa kryždirbiu.

„Mano istorija prasidėjo nuo Jeronimo Miliaus. Dėl šio dainininko kūrybos pirmą kartą susidomėjau Lietuva. Tuo metu rašiau straipsnius portalui apie sunkiąją metalo muziką, ieškojau egzotiškų grupių, vėliau susipažinau su keliais lietuvių metalistais, tapome draugais. Kuo daugiau sužinojau apie Lietuvą, šalies kultūrą, tuo įdomesnė ji man atrodė. Na, o kiek vėliau, kai 2012-aisiais ekonominė krizė prislėgė Ispaniją, netekau darbo, grįžau gyventi į tėvų namus. Man tai buvo sunkus metas, tad gydytojas rekomendavo užsiimti mėgstama veikla. Tada ir atradau lietuvių kalbos mokytoją Ispanijoje, pradėjau mokytis kalbos intensyviau. O po kelių mėnesių mano mokytoja Erika papasakojo apie lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursus Lietuvoje. Iš pradžių ši mintis gąsdino, bet klausiau jos patarimų ir taip atsidūriau pirmuosiuose vasaros kursuose Lietuvos edukologijos universitete“, – savo istoriją, prasidėjusią nuo J.Miliaus grupės „Soul Stealer“, pasakoja Laura Lokkie iš Ispanijos.

Už lietuvių kalbos pamokas Laura kelerius metus mokėjo iš savos piniginės. Pagaliau šiemet ji, kaip ir daugiau nei 90 užsieniečių, gaus valstybinę stipendiją ir toliau gilins lietuvių kalbos žinias.

Netikėčiausių asmeninių motyvų turintiems studentams ir mokslininkams valstybinę stipendiją Lietuva suteikia jau beveik dvidešimt metų. Įgyvendindami Švietimo mainų paramos fondo administruojamą valstybinių stipendijų programą šiemet užsieniečius priims Vytauto Didžiojo universitetas (VDU), Vilniaus universitetas (VU), Lietuvos edukologijos universitetas (LEU), Klaipėdos universitetas (KU) ir LCC tarptautinis universitetas.

Tiesa, patys universitetai vasaros kursuose sulaukia daugiau studentų: be valstybės stipendininkų, finansuojama ir dalis „Erasmus+“ mainų ar kitų projektų dalyvių išlaidų, be to, universitetai studentų pritraukia ir savarankiškai. Vis dėlto didžiausia, 1996 m. Vyriausybei priėmus nutarimą „Dėl valstybinių stipendijų ir išmokų studijoms ir mokslinėms stažuotėms skyrimo“, skiriama parama lituanistinių vasaros kursų dalyviams šiemet siekia 116 tūkst. eurų.

Vidutiniškai vieno dalyvio mėnesio mokslas kainuoja 1,2 tūkst. eurų. Didžiąją dalį išlaidų sudaro universiteto nustatomas kursų mokestis. Pavyzdžiui, KU kursų kaina yra 610 eurų, registracijos mokestis – 50 eurų, VDU – 579 eurai, o kursų registracija kainuoja 29 eurus, VU – 666 eurus. Šį konkursą laimėję užsienio studentai gauna 570 eurų mėnesinę stipendiją, o dėstytojams, mokslininkams mokama po 950 eurų.

Atrodytų, tokios vasaros stovyklos, kurių tikslas yra populiarinti lietuvių kalbą pasaulyje, skatinti užsieniečius domėtis ir pažinti Lietuvą, – brangiai kainuojanti privilegija nedidelei šaliai. Net jei ir taip, toks yra vakarietiškas gero tono ženklas. Be to, prabanga dar ir atsiperka, kaip nukerta „Veido“ kalbinti pašnekovai.

Per vasaros kursus, kaip ir per kitus tarptautinius projektus, Lietuvos universitetai randa užsienio partnerių, mokslinių interesų į šiuos kursus atvesti tyrėjai vėliau mūsiškės kultūros ir kalbos tematiką narplioja savo moksliniuose straipsniuose, kuriuos skaito plačioji akademinė bendruomenė, o valstybinę stipendiją gavę studentai po semestro parvyksta nuolatinių studijų, už kurias moka patys.

Taip ne tik garsinamas šalies vardas – šios programos skatina ir savanaudiškesnius, bet kilnius tikslus: protėvių gimtine sužavėti lietuviškų šaknų turinčius šiuolaikinio pasaulio gyventojus, kurie pasimokę nemokamuose kursuose mielai pagyventų Lietuvoje ilgėliau.

„Iš pretendentų užpildytų paraiškų matyti, kad studentus, ypač turinčius lietuviškų šaknų, domina ne tik vienkartinė galimybė pasimokyti lietuvių kalbos vasaros kursuose, bet ir ateities perspektyva grįžti į Lietuvą dirbti ir gyventi. Kai vis dar išvyksta nemažai gyventojų, puikiai žinome, kad lietuviškos kilmės žmonės tikrai gali kurti Lietuvoje. Tai privalumas. Pavyzdžiui, pretendentai paraiškose nurodo, kad norėtų siekti karjeros diplomatinėje tarnyboje, kitų darbo perspektyvų, tai rodo, kad savo ateitį bent dabar jie sieja su Lietuva“, – kasmet populiarėjančios valstybės paramos naudą aptaria šią programą organizuojančio Švietimo mainų paramos fondo (ŠMPF) Aukštojo mokslo programų skyriaus projektų koordinatorė Donata Pečiukėnienė.

ŠMPF duomenimis, daugiausiai paraiškų šiemet sulaukta iš Ukrainos (15 proc.), Lenkijos (14 proc.) ir Baltarusijos (11 proc.), o populiariausi buvo LEU vasaros lietuvių kalbos ir kultūros kursai. Į juos pakliūti pageidavo 35 proc. pretendentų, dar apie 28 proc. vasaros mokslams rinkosi KU.

LEU, vasaros kursus organizuojantis nuo 2004 m., šiemet priims pagal skirtingas programas atvyksiančius 65 užsieniečius, iš kurių 98 proc. gaus visišką arba dalinį finansavimą. „Tai ambasadorystė, iš kurios neuždirbsi“, – patikina LEU Lietuvių kalbos ir kultūros centro vadovė Vilma Leonavičienė, kuruojanti LEU vasaros kursus užsieniečiams.

Ji skaičiuoja, kad didžiausią dalį, beveik pusę, kursų kainos sudaro dėstytojų atlygis, sudėtingos kalbos mokymo metodikos parengimas, kursų programos sudarymas, kitos išlaidos – pažintinių savaitgalio išvykų organizavimas, logistika, apgyvendinimas.

Nors tokių pažintinių mokyklų nauda neabejojama, dalyvavimas remiamas ir biudžeto, ir europiniais pinigais, jas organizuojant neapsieinama be biurokratinių trukdžių, kad ir vykdant viešuosius pirkimus: studentus su etnokultūra reikia supažindinti pigiausioje, dirbtinėmis gėlėmis apkaišytoje sodyboje, bet ne autentiškoje žemaitiškoje troboje ir t.t. Be tokių detalių, tolimas kelias į Lietuvą dėl mėnesio trukmės kursų jų dalyviams neretai būna nuklotas sunkesnėmis kliūtimis.

„Viskas prasideda nuo vizų. Jų išdavimo tvarka, ypač trečiosiose šalyse, yra problemiška. Šri Lankoje, Peru, Kinijoje studentai turi spėti konkrečiai paskirtomis dienomis įveikti didžiulius atstumus, kad galėtų gauti vizą. Siekiame, kad tie, kurie atvyksta studijų tikslais, nepatektų į bendrą laukiančiųjų eilę, tam reikėtų patvirtinimo raštų. Tačiau dėl nesutvarkytos vizų sistemos studentai, ypač iš Kinijos, kitų tolimų kraštų, vėluoja arba lėktuvo bilietus turi pirkti paskutinę minutę, kai jie gerokai pabrangsta, ir kursų tenka atsisakyti. Juk net jei kelionės išlaidos ir apmokamos, jos vis tiek turi ribas“, – komentuoja V.Leonavičienė.

Pasak V.Leonavičienės, universitetas laikosi politikos pasinaudoti įvairių programų finansavimo šaltiniais, kad tik studentams reikėtų primokėti kuo mažiau. Vis dėlto, net ir nesurinkęs tiesioginių mokesčių iš šių kursų dalyvių kišenės, realią naudą universitetas gauna. Mat nemaža dalis studentų sugrįžta mokytis į nuolatines magistrantūros studijas, ne ES šalių studentai atvyksta studijuoti kokio nors modulio, kad jų diplome atsirastų europinių studijų kreditų.

Ukrainos Černovicių universitete jau veikia centras, kuriame vyksta lietuvių kalbos paskaitos, o Vroclavo universiteto studentai rengia paskaitas apie lietuvių ir lenkų santykius. „Maždaug trečdalis mūsų universiteto vasaros kursų dalyvių lieka studijuoti Lietuvos universitetuose arba sugrįžta į kitais metais organizuojamus kursus“, – skaičiuoja V.Leonavičienė.

Ji priduria, kad, priešingai nei pirmaisiais vasaros mokyklų gyvavimo metais, jau aštuonis jų sezonus nebereikia investuoti į kursų reklamą ir informacijos sklaidą, nes pati geriausia reklama – iš lūpų į lūpas – pasklinda savaime. Iš paskos vasaros kursų dalyviams į kitąmet organizuojamus kursus atvyksta jų bendrakursiai ir bičiuliai.

„Vakarų Europos studentai, ypač vokiečiai, prancūzai, nori ne iš pasakojimų patirti, kaip iš tiesų gyvename posovietinėse šalyse. Sulaukiame daug studentų iš Lenkijos – Vroclavo, Silezijos, nes jiems Lietuva dar neatrasta šalis, – su kursų dalyvių geografija supažindina LEU atstovė. – Žinoma, kai į vieną grupę susiburia studentai iš 25 šalių, tenka suderinti ir politinius interesus. Pavyzdžiui, kai reikia dirbti grupėse, studentas iš Azerbaidžano gali pasakyti, kad nebus vienoje grupėje su studentu iš Armėnijos, arba ukrainietis gali atsisakyti bendradarbiauti su studentu iš Rusijos. Tokių diplomatinių uždavinių iškyla.“

Populiarumo nestokoja ir kitų šalies universitetų siūlomi vasaros kursai. Pavyzdžiui, KU vasaros lituanistikos mokykla per trylika gyvavimo metų išaugo dešimt kartų, todėl šiemet universitete organizuojama ir analogiška žiemos mokykla.

KU Humanitarinių mokslų fakulteto Kalbų ir kultūrų centro direktorė, lietuvių kalbos kursų koordinatorė Jūratė Derukaitė vieną po kitos pasakoja kursų dalyvių istorijas ir sako, kad be vargo galėtų sudėti jas į novelių knygą: tiek per daugiau nei dešimtmetį nutiko ir jausmingų, ir nepakartojamų istorijų. Visus tuos pasakojimus sieja užsimezgęs ryšys, nesvarbu, profesinis, šeiminis ar idėjinis, ir, savanaudiškai kalbant, nauda Lietuvai. J.Derukaitė apibendrina, kad nors daugiausiai vasaros kursų dalyvių atvyksta gavę valstybines stipendijas, KU kursuose mokosi verslininkai, įsikūrę Klaipėdos regione, čia pat šeimas sukūrę užsieniečiai.

Pavyzdžiui, Kolumbijoje gimęs Aleksas Eugenijus Kulvietis į pirmąją KU stovyklą atvyko 2002 m., mokėdamas vos kelis lietuviškus žodžius. Vasaros kursuose jis susipažino su mergina ir sukūrė šeimą. Vėliau, KU baigęs kalbotyros magistrantūrą, A.E.Kulvietis tapo ispanų kalbos dėstytoju, o šiandien kartu su žmona organizuoja KU vasaros kursų kultūrinę programą, dirba ispaniškai kalbančių kruizinių laivų keleivių gidais Klaipėdoje.

„Jis yra puikus Lietuvos ambasadorius – Pasaulio lietuvių bendruomenės narys. A.E.Kulvietisyra kryždirbys, jau surengęs kelias parodas Lietuvoje“, – sako J.Derukaitė.

Italas Flaviano Bertaina, kuris kursams KU šiemet jau trečią kartą paskirs dalį savo atostogų, kaip patikina J.Derukaitė, jau laisvai kalba lietuviškai ir išmano Lietuvos istoriją bei kultūrą. Šis Pavijos universiteto filosofijos magistrantas KU atliko ir „Erasmus“ praktiką, vedė italų kalbos kursus, o pernai padėjo organizuoti vasaros mokyklą ir buvo svečių gidas kelionėje po Lietuvą.

Po dviejų vasarų kursų Klaipėdoje lietuvių kalbos dėstymą į Kijevo Taraso Ševčenkos valstybinio universiteto darbotvarkę stengiasi įtraukti ir Igoris Koroliovas, Bendrosios kalbotyros katedros ir Klasikinės filologijos instituto dėstytojas, kurio prosenelis buvo lietuvis.

Svarbus šiuose kursuose yra dėstytojų ir tyrėjų dalyvavimas. Tarptautines gijas su užsienio partneriais jau kurį laiką mezgantys Lietuvos universitetai būtent per akademinės bendruomenės narius atranda naujų partnerystės formų. Pavyzdžiui, kad VDU pradėtų bendradarbiauti su Bulgarijos mokslų akademija, pakako dviejų jos mokslininkų vizito į VDU vasaros kursus. „Jie mokėsi lietuvių kalbos, kad galėtų perskaityti J.Basanavičiaus raštus. Kaip pasakojo jie patys, per tą mėnesį pramoko tiek, kad galėtų juos suprasti, vėliau rašė iš to mokslinį straipsnį“, – pasakoja VDU tarptautinių programų vadovė Žydrūnė Žemaitytė-Kviklienė.

VDU valstybinių stipendijų programoje dalyvaujantieji nuo pat jų atsiradimo įgyvendina ir kitas programas, pavyzdžiui, su JAV lietuvių bendruomene. Per beveik dvidešimtmetį VDU vien vasaromis lietuvių kalbos išmokė apie 600 kitataučių.

„Veido“ pašnekovai sutartinai tvirtina, kad užmegzti tarptautinius ryšius padeda atvykusiųjų motyvacija. Tiesa, kiek lietuvių kalbos jie pramoks per intensyvius mėnesio kursus, taip pat, žinoma, lemia gimtosios kalbos panašumas į lietuvių. Įprastai kitataučiai, atvykę su A1 kalbos mokėjimo lygio žiniomis, po kursų pasiekia A2, B1 kalbos mokėjimo lygį.

VU šiemet į penkias vasaros kursų grupes pagal kalbos mokėjimo lygį priims 55 studentus, 17 iš jų yra gavę valstybines stipendijas. VU Lituanistinių studijų katedros dėstytoja, lietuvių kalbos kursų vadovė Virginija Stumbrienė paaiškina, kad kursų dalyvių tikslai, tad ir kalbos mokėjimo lygis, skiriasi: „Kursai yra intensyvūs: per mėnesį 80 valandų skiriama kalbos, 10 – kultūros paskaitoms. Kalbos kasdien mokomasi po 4–6 akademines valandas. Mokymosi būdas yra komunikacinis, kad studentai ne tik sugebėtų linksniuoti, asmenuoti, bet ir išmoktų gramatikos, kuri reikalinga vienaip ar kitaip bendraujant, pavyzdžiui, apsiperkant parduotuvėje. O besimokantieji aukštesniuoju lygiu diskutuoja, skaito grožinę literatūrą.“

VDU atstovė Ž.Žemaitytė-Kviklienė patvirtina, kad dėl kursų intensyvumo per vieną vasaros mėnesį galima išmokti daugiau nei per semestrą, turint kelias kalbos paskaitas. Pasak jos, svarbiausia, kad karštuoju metų laiku vykstančios paskaitos būtų ne nuobodžios, bet interaktyvios. VDU užsienio studentai mokosi parke, parduotuvėje, kartu su mokytojais eina į kavinę aiškintis patiekalų ir prieskonių pavadinimų.

„Galima sakyti, visi jau po poros savaičių mokslų gali papasakoti apie savo dieną, savaitgalio įspūdžius, o po visų mėnesio kursų gali palaikyti lengvą pokalbį, susikalbėti parduotuvėje, mieste, –  apibendrina VDU tarptautinių programų vadovė ir pasakoja, kaip įdomiai užsieniečiai atranda lietuvių kalbą: Italai visada pastebi, kodėl turime tik vieną žodį „makaronai“, nes juk makaronai turi turėti pavadinimą. Prancūzai tą patį sako apie šampaną. Italams dar patinka jų kalbos kilmės žodis „pomidoras“, kartais jie atranda ir savo vardus, pavyzdžiui, vokiečiai – vardą Silkė.“

Gabija Sabaliauskaitė

Dreamstime nuotr.

Aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimas dėl geresnės kokybės, studentų mažėjimas – ne vien Lietuvos aukštojo mokslo, bet ir Europos bėdos. Tik Lietuva įklimpusi giliau. Šiemet reikės lipti iš balos, nors ir nesausiems.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Jau kelinti metai atvirai kritikuojamas 47 aukštųjų mokyklų tinklas, kurį reikia retinti ar optimizuoti taip, kad būtų efektyvesnis – ir dėl geresnės kokybės, ir dėl padoraus finansavimo. Pa­galiau, kad neatrodytume juokingai Europos masteliais, kai Lie­tuvoje 1 mln. gyventojų tenka 14,5 aukštosios mo­kyklos, o Europoje kone trigubai mažiau – 4,6.

Šaukiantis aukštojo mokslo pertvarkos kartojamas jau beveik magiškas tapęs skaičius 47. Kitas jau chrestomatinis skaičius – 53 proc. 30–34 metų amžiaus žmonių, turinčių aukštojo mokslo diplomą. Gausiai diplomuota Lietuva jau perspjovė 2020 m. Europos tikslą, tik kad tas statistinis išsilavinimas nebūtinai yra europinio lygio.

„Pagal darbingiausios visuomenės dalies, 30–34 metų amžiaus gyventojų, išsilavinimą pirmaujame Europoje, lenkiame senbuves: ES vidurkis yra apie 40 proc. aukštąjį išsilavinimą turinčių gyventojų, mūsų – 53 proc. Įsivaizduojame, kad esame labiausiai išsilavinę. Sutinku, kad diplomų turime, bet išsilavinimo – ne. Jis ne tokio lygio, kokio reikia. Juo­lab pačioje Europoje yra aiški aukščiausios kvalifikacijos perprodukcija. Mitai apie žinių ekonomiką, neva išugdysime daug išsilavinusių žmonių ir tada atsiras žinių ekonomika, jau sugriuvę. To žinių ekonomikai nepakanka“, – kad Lietuvai vargiai yra kuo girtis, paaiškina didžiausio Lietuvoje Vilniaus universiteto (VU) rektorius prof. habil. dr. Artūras Žu­kauskas.

Tikslaus recepto, kiek žmonių turi studijuoti ar tu­rėti aukštojo mokslo diplomą, nėra, tik aišku, kad ne tiek, kiek Lietuvoje suskaičiuojama dabar.

Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius prof. habil. dr. Petras Baršauskas įsitikinęs, kad vals­ty­bei nereikia 70 proc. ar dar daugiau piliečių, kurie neva ves tautą, nes tikrųjų talentų būna gerokai mažiau.

„Universiteto pareiga yra išgrynintini tą kristalą iš talentų. Visi absolventai gal nebus 100 proc. talentai, bet jei iš baigusiųjų 50 proc. bus talentai – fantastika. Jei norime tokio rezultato, sistema turi būti orientuota į talentų paiešką ir kūrybiškumo gryninimą“, – kokybišku turiniu, o ne forma puikius skaičius ap­žvelgia Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius prof. habil. dr. Petras Baršauskas.

Būtent kokybės siekis – sutelkti geriausią mokslo ir studijų potencialą, paskatino KTU ir ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto (ISM) partnerystę. 2015-ųjų pabaigoje KTU perėmė ISM kontro­linio akcijų paketo valdymą. Šį sandorį galima laikyti ir aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo pradžia.

Metų laimėjimas – branda keistis

2015-ieji visai gali būti lūžio metai švietimo srityje, nes opios problemos „nebemuilinamos“, o pertvarkų alkstama. Daugybė švietimo dalyvių, pradedant mokytojais ir tėvais, baigiant akademine bendruomene ir darbdaviais, neapsikentę ne tik rėžia, kad aukštasis mokslas esą devalvuotas, bet ir garsiau kalba apie tai, kad švietimo pamatai dar mokykloje yra gerokai apirę. Jei sėkmingai neįveiksi 12-os vidurinio ugdymo laiptelių, ką jau kalbėti apie aukštąjį mokslą, kuris, pastaraisiais metais tapęs diskusijų objektu ir kritikos taikiniu, nebėra toks aukštas: užtenka parašyti laišką ministrei apie neįtikusias studijas, ir štai jau yra pagrindo jį drebinti. Apie pertvarkas kalba studentai, akademinė bendruomenė, darbdaviai. Praėjusiais metais pritrūko tik politinės valios.

„2015-ieji nepasižymėjo itin ryškiai pokyčiais. Svar­biausia, mano nuomone, kad per praėjusius me­tus aukštojo mokslo sistema tik dar labiau subrendo pokyčiams“, – esminę praėjusių metų žinią formuluo­ja Lietuvos universitetų rektorių konferencijos pre­zidentas ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) rektorius prof. dr. Alfonsas Daniūnas.

Jis, kaip ir kiti „Veido“ kalbinti rektoriai, perspėja, kad pertvarkos, kurių taip alksta aukštasis mokslas, negali būti suprantamos siaurai, be pokyčių visoje švietimo sistemoje, bendrajame ugdyme: „Juk aukštasis mokslas neegzistuoja pats sau – mes naudojamės vidurinio mokslo vaisiais, mūsų absolventų yra visose veiklos srityse, esame gyva valstybės ląstelė.“

Vis dėlto VGTU rektorius nelinkęs pritarti pastaraisiais metais transliuojamai žiniai, neva aukštasis mokslas Lietuvoje niekam tikęs, todėl įvardija ir jo laimėjimus apibendrinantį pasiekimą – QS universitetų reitinge šiemet pasirodė keturių Lietuvos universitetų pavadinimai. Tai reiškia, kad turime kelis lyderius, kurie pakliūva tarp 5 proc. geriausių pasaulio universitetų.

A.Daniūnas nurodo svarbų šių metų uždavinį – aiškiai įvardyti universitetams ir kolegijoms keliamus kokybės reikalavimus. Jie, beje, nebūtinai turi būti žymiai griežtesni, bet tikrai tikslesni.

O štai KTU rektorius P.Baršauskas įsitikinęs, kad formuluojant reikalavimus dar reikia išnarstyti bendrą aukštojo mokslo kratinį ir tiksliai išaiškinti, kas yra kas: kas yra universitetas, kas yra kolegija, o kas – profesinė mokykla. „Nuo to ir turime pradėti, tada bus aišku, kokių pokyčių reikia. Yra universitetų, kurie nori kokybės, už jų reikia kabintis, bet patys, be valstybės paramos, proveržio jie nepadarys“, – aiškina P.Baršauskas.

VGTU rektorius pokyčių gaires regi dokumente – aukštojo mokslo pertvarkos koncepcijoje, kurią parengti dar iki šių metų vidurio galėtų Vyriausybė, aukštosios mokyklos, socialiniai partneriai. „Tai būtų koncepcija, atitinkanti nūdienos vidinius ir išorinius reikalavimus“, – paaiškina A.Daniūnas.

Rektorius pabrėžia, kad jei tokie reikalavimai at­si­ras, svarbiausia, kad jie būtų taikomi ir universitetams, ir kolegijoms: „Aukštojo mokslo sistema yra bendra, todėl ir kokybės reikalavimai turi būti taikomi visiems.“

Pasak A.Daniūno, jei tokia koncepcija bus pernelyg detali ir perkrauta smulkmenomis, ji vargiai turės po­veikį. „Studijų kokybė, mokslo tarptautiškumo di­dinimas ir  jo valdymas, poveikis regionui – šie ir daugiau svarbių dalykų turėtų joje atsidurti“, – vardija VGTU rektorius.

47 mokyklos ar 47 universitetai?

Ateinantys metai, rektorių įsitikinimu, yra laikas pradėti diskusiją dėl pamatinių dalykų – įstaigų tinklo racionalizavimo ir aukštojo mokslo finansavimo. O tankus institucijų tinklas su finansiniu nepritekliumi universitetuose susijęs panašiai kaip didelis, bet skylėtas bendrojo ugdymo mokyklų tinklas su neseniai streikais išreikštomis mokytojų bėdomis – mažu mokinio krepšeliu, mažu pedagogų atlyginimu. Abiem atvejais, be finansavimo didinimo, yra kita alternatyva – peržiūrėti, ar visos išlaidos pagrįstos.

„Šiemet reikia sprendimų ir dėl 47 aukštųjų mo­kyklų tinklo. Tačiau šis skaičius yra ir kolegijos, ir universitetai, ir valstybinis, ir privatus sektorius“, – kaip ir dėl kokybės reikalavi­mų, patikslina VGTU rektorius.

Neretai kalbant apie tinklo dydį skaičiuojamos 47 aukštosios mokyklos, o keliant reikalavimus masteliai siaurėja – linksniuojami tik universitetai.

Jau bent kelerius metus kuriant scenarijus, kaip reikėtų pertvarkyti universitetų tinklą, buvo pateikiamos lyg ir dvi galimybės: politinis, brutalus scenarijus – kažkokiu būdu uždaryti kai kurias aukštąsias mo­kyklas, realesnis – apsieiti be valstybinės prievartos, bet sukurti motyvaciją aukštosioms mokykloms, kad jos jungtis pradėtų pačios, „iš apačios“.

Brutalaus universitetų tinklo išdraskymo prievarta galimybę atmetantis VU rektorius A.Žukauskas pa­brė­žia, kad pernelyg sureikšminamas ir didelis įstaigų skaičius, tačiau ne jis, o jų veiklos kokybė yra svarbiausia. Viena iš išeičių dėl studentų mažėjimo merdinčiam tinklui būtų virtuali universitetų tinklaveika.

„Kai yra tokios informacinių technologijų galimybės, galima sukurti bendras modulines sistemas, kurios veiktų šalies mastu, kaip Švedijoje. Tada vieno universiteto studentai gali paklausyti vieno modulio ir grįžti į savo universitetą. Taip sutaupoma lėšų, – aiš­kina A.Žukauskas. – Mažesnės institucijos galėtų veikti efektyviau: universitetų įtinklinimas leidžia judėti studentams, susitelkti į  kompetencijų mokymą, kai vienų modulių moko vienas universitetas, ki­tų – kitas, stipresnis toje srityje. Tačiau tokioms sistemoms sukurti reikia investicijų. Manau, kad pirmiausia universitetai tai turi spręsti savo iniciatyva, nes prievarta sukeltų tik pasipriešinimą ir sąmyšį.“

Aukštųjų mokyklų tinklo pertvarka – ne tik Lie­tuvos mėgstama tema. Skirtumas, kad kitos valstybės ją ne tik aptarinėja. P.Baršauskas mini pavyzdžius Eu­­­ropoje ir netolimos, gera švietimo ir mokslo vadyba pasižyminčios Estijos patirtį: 2000–2012 m. Estijoje iš 41-os liko 22 aukštosios mokyklos.

„Dabar estai sako: Estijoje bus trys universitetai – du Taline, vienas Tartu, visi kiti bus asocijuoti, prijung­ti prie trijų, nes tiek užtenka. Aukštojo mokslo ins­titucijų tinklą, jų skaičių optimizuoja Prancūzija, Vokietija, Suomija, Švedija, net Velsas. O mes, ignoruo­dami tarptautines tendencijas, einame priešinga kryp­timi“, – vardija KTU rektorius.

Priešinga kryptimi reiškia tai, kad kolegijos nori stieb­tis iki universitetų lygio ir kai kuriose srityse bando su jais supanašėti. Pripažinimas, kad kolegijos gali bandyti imituoti universitetų funkciją ar darbą kuriant žinias, mokslą, atsilieptų joms ir dosnes­niu finansavimu, galbūt universitetų sąskaita.

„Kolegijos nori tapti beveik universitetais, lyg siekiama, kad aukštosios mokyklos suvienodėtų. Pir­miausia to būti negali, nes mokslo kūrimas yra univer­siteto esmė. Antra, turime turėti ir universiteto, ir ­kolegijos absolventų, nes skirtingi jų gebėjimai ir yra privalumas“, – paaiškina A.Daniūnas.

„Mums reikia kriterijų, kas yra universitetas, kas yra kolegija, kas yra profesinė mokykla, kas kokius ta­lentus ugdo, ir pagal tai skirstyti finansavimą. Pa­prasčiausia apibūdinti universitetą – tai mokslu pa­remtos studijos, o studijos kolegijose paremtos prak­tika, nes jas baigęs žmogus turi būti pasirengęs dirbti. Bet kolegijos absolventas nėra lyderis, jis kito profilio žmogus, kurio labai reikės. Tačiau dabar sumaišyta viskas, mokslas duodamas ir kolegijoms“, – tęsia P.Baršauskas.

Kad universiteto ir kolegijos sąvokas bei joms ke­liamus tikslus reikia atskirti, neabejoja ir ­A.Žu­kaus­kas. Jis detaliau apibrėžia skirtingų aukštųjų mokyklų sąvokas ir paaiškina, kad universitetas absolventui suteikia du dalykus: be specialybės, kuri leistų įsilieti  į darbo rinką, jis išugdo instinktą suprasti, pažinti da­ly­k­us, gilintis į problemas ir domėtis naujovėmis. Su­si­domėjimas sukeliamas atliekant mokslinę veiklą. O ko­­legija gali suteikti aukščiausią kvalifikaciją, kuri kai kuriais atvejais gali viršyti universiteto suteikiamą specialybę, bet šioje institucijoje neturi būti atliekami mokslo tyrimai, kuriamos žinios.

„Užuot skatinus, kad kolegijos stiprintų specialistų profesinių gebėjimų ugdymą, joms atveriamas langas į mokslinius tyrimus: jos tokiomis pat teisėmis dalyvauja mokslinių tyrimų projektų konkursuose. Neaišku, kodėl taip elgiamasi, normaliomis sąlygomis valstybėje to būti neturėtų, nes tai per didelė prabanga“, – tvirtina VU rektorius.

Kai žmogiškieji ir materialiniai ištekliai riboti, ne­galima subalansuoti to, kad skirtingų tipų aukštosios mokyklos dubliuotų viena kitą ir prisiimtų sau net pa­gal teorinį apibrėžimą netinkančias funkcijas. Vis dėlto įmanomas ir toks modelis, bet tada jam reikia ir atitinkamų sąlygų – skirtingų strategijų.

„Reikėtų atrinkti universitetus, kurie, kaip norima, pasiektų pasaulinį lygį, juos vienaip finansuoti ir gerinti jų kokybę. Jei valdžia nori masiškumo, kita strategija turėtų būti taikoma kitiems universitetams, kurie suteiktų masinį pigų išsilavinimą, ir būtų daug diplomų. Tai galėtų būti kolegijų vaidmuo“, – paaiškina VU rektorius.

Žinoma, sunku įsivaizduoti dvi skirtingiems tikslams sudarytas strategijas, nes nėra vienos geros. Užuomazgos formuluoti bendrą strategiją kol kas labiau apsiriboja skirtingų institucijų pageidavimais.

Greičiau faktas nei prognozė yra tai, kad Lietuvos mokslas turės tapti globalesnis. VGTU rektorius primena, kad srityje, kurioje globalizacija neišvengiama, universitetai negali bandyti išsilaikyti tik nacionalinėje rinkoje.

„Studijų globalizacija jau įvyko: studentas gali studijuoti, kur tik nori. Tačiau apie mokslo globalizaciją viduje kalbame nedaug. Žinoma, mokslas niekada ir nebuvo nacionalinis, tačiau dabar tarptautiniai mokslo projektai stambėja, pakliūti į juos darosi sunkiau. Lietuvos universitetams svarbu tapti didelių projektų dalyviais, tačiau tai yra iššūkis net geriausiems mūsų universitetams, nes į didelius projektus pretenduoja labai stiprūs mokslo centrai. Kita vertus, Lietuva ry­žosi mokslo slėniams, sumaniajai specializacijai, o tai yra galimybė Lietuvos mokslui gerai at­ro­dyti tarptautinėje arenoje“, – komentuoja A.Da­niūnas.

VU imsis šantažo

2015-aisiais žiniasklaidą sugraudino ir priėmimo į aukštąsias mokyklas rezultatai. Nors antraštėse „pa­siektas dugnas“ ir priėmimo rezultatai tampa ko­ne si­no­­nimais skelbiant jau kelių priėmimų rezultatus, kai šie­met į aukštąją mokyklą įstojo abiturientai, ne­lai­kę nė vieno valstybinio egzamino, už galvos su­si­ėmė visi. Smulk­mena, bet maloni, kad tai įvyko metais, kai mi­nis­terija prisakė nepriimti bet ko – laikytis kon­kur­si­nio balo reikalavimų, kurie lyg ir nustato ko­kybės kartelę.

Prezidentė pateikė Mokslo ir studijų įstatymo pataisas, pagal kurias stojantieji į aukštąją mokyklą turi būti išlaikę bent vieną valstybinį egzaminą. Su­tarė ir universitetų rektoriai: šiemet visi prašys stojančiųjų surinkti ne mažesnį kaip 2 konkursinį balą, svarbiausia – tai galios ir mokantiems už mokslą, ir siekiantiems diplomo valstybės lėšomis. Po šiųmetės patirties, kai atsirado aukštųjų mokyklų, kurios konkursinio balo netaikė arba jį sumažino vėlesniuose priėmimo etapuose, nežinia, kaip tas kilnus kokybės siekis suveiks.

„Jei į Mokslo ir studijų įstatymą bus įtrauktas Pre­zidentūros siūlymas, tai bus žingsnis siekiant kokybės, tik kad ne visi to laikosi. Nėra arbitro, mi­nis­te­ri­jos, kuri tai prižiūrėtų“, – praėjusių metų priėmi­mo į aukštąsias mokyklas patirtį primena KTU va­dovas P.Bar­šauskas.

O VU rektorius kalba atvirai: universitetas net ėmėsi savotiško „šantažo“: jei kolegos ignoruos reikalavimą, VU taip pat atsisakys kartelės. „Jei universitetai nesilaikys susitarimo, mes irgi nuleisime kartelę ir neleisime kitiems priimti studentų mūsų sąskaita. Kai kartelės nebus, jie ateis pas mus. Ilgiau tai tęstis nebegali: studijų krepšelio kaina universitete, kuris neturi jokių reikalavimų, ir universitete, kuris turi aiškius kokybės kriterijus, yra ta pati“, – piktinasi A.Žu­kauskas.

Rektorių konferencijos prezidentas A.Daniūnas sako, kad dar šiemet planuojama tobulinti priėmimo į aukštąsias mokyklas sistemą: „Daugiausia kalbame apie konkursinio balo kėlimą, egzaminų reikalavimus, tačiau priėmimas yra daug platesnis. Ir mes pa­tys, universitetai, siūlysime, ką daryti, kad tvarka bū­tų geresnė, nepaisant to, kad ir dabartinė sistema veikia tikrai neblogai.“

Įdomių dalykų gali nutikti ir per priėmimą į antrosios pakopos – magistrantūros studijas. 2015-aisiais pri­­imtas nutarimas, leidžiantis universitetams savo nuožiūra priimti kolegijų absolventus tiesiai į magistran­tūros studijas (be išlyginamųjų studijų, kaip anksčiau). Rektoriai dar kartą aiškina universitete įgyto ba­ka­lauro ir kolegijos suteikiamo laipsnio skirtumus ir bai­minasi, kad kai kurie studentų praradę universitetai gali netaikyti tankaus egzaminų rėčio kolegijų studentams.

„Universitetas spręs, ar priimti kolegijoje bakalauro diplomą įgijusį studentą tiesiai į magistrantūrą. Anksčiau kolegijų absolventams, norintiems pretenduoti į magistro diplomą, reikėjo arba studijuoti pa­pil­domai, arba išlaikyti egzaminus, – paaiškina A.Da­­­­­niūnas. – Magistrantūra universitete turi būti aukš­to ly­gio. Antrosios pakopos studijoms reikia ba­zinio universitetinio išsilavinimo. Net labai gerai pa­rengtų kolegijų studentų išsilavinimas yra orientuotas į praktinį rengimą, tad dėl fundamentalaus išsilavinimo trūkumo studentas negali iškart sėkmingai studijuoti magistrantūroje. Tai ypač ryšku tiksliuosiuose, inžineriniuose moksluose.“

Pavyzdžiui, VU atmeta galimybę, kad kolegijos ab­solventams suteiks galimybę siekti magistro laipsnio, laikomo pirmuoju moksliniu, automatiškai. Rek­torius A.Žukauskas patikina, kad profesinis bakalauras negali būti prilygintas universiteto, mokslo tyrimų institucijos, suteikiamam bakalaurui. Be to, juk stojant į kolegiją studentui keliami mažesni reikalavimai, o kartais tokių iš viso nėra.

„Bet jei gabus jaunuolis išlaiko tam tikrus egzaminus, kodėl gi ne? Vėliau jis gali studijuoti ir doktorantūroje. Pasaulyje daug pavyzdžių, kai gabūs žmonės iškart tiesiog negalvojo apie studijas universitete“, – sako A.Žukauskas.

Talentas už 500 eurų

„Šiemet turi būti kalbama ir apie aukštojo mokslo fi­nansavimo indeksavimą. Tarkime, mokytojai kalba apie per mažus atlyginimus, tai suprantama, bet nenorėdamas supriešinti ir gerbdamas sunkų mo­kytojo dar­­bą, tik pasakysiu, kad kai kuriais atvejais jų darbo už­mokestis didesnis nei docento, kuris, be pe­da­­go­ginio darbo, dar kuria ir mokslą“, – sako A.Daniūnas.

Statistikos departamento duomenimis, universitetų dėstytojų atlyginimas „į rankas“ 2015 m. buvo 670, o mokytojų – 610 eurų. Vadinasi, konkrečiais atvejais bakalauro laipsnį turintis pedagogas gali uždirbti daugiau už mokslinius ir pedagoginius laipsnius tu­rintį dėstytoją.

KTU rektorius P.Baršauskas sako, kad universiteto galva gali keliems žmonėms pasiūlyti gerą atlyginimą, atitinkantį tokį, kokį specialistas gautų versle. Tačiau taip pakelti darbo užmokestį įmanoma vienetams, „žvaigždėms“, o ne keliems šimtams dėstytojų.

„Kad užsidirbtų pragyvenimui, dėstytojas laksto per kelis universitetus, o tai kokybės neprideda. Nėra sistemos, kad būtų, pavyzdžiui, kaip Stanfordo universitete, kai dėstytoju tampa vienas talentas iš 60 kandidatų, jis gauna fantastišką atlyginimą ir siekia kokybės. Universitetai sprendžia žmonių problemą, nes į talentų mokyklas ateina vidutinybės. Kaip pritraukti talentą už 500 eurų?“ – svarsto P.Bar­šauskas.

Laimingi 2016 metai aukštajame moksle neapsieis be vertybinio požiūrio į talentų kalves ir aukščiausios kvalifikacijos visuomenės dalį – akademinę bendruomenę.

Požiūrį galima pristatyti VU rektoriaus A.Žu­kaus­ko atviro laiško statistika: Kenijos (vienam gy­ventojui tenkantis BVP – 1,3 tūkst. JAV dol.) Ke­nya­t­tos universitete profesorius gauna 1,5 tūkst. eurų at­lyginimą bei butpinigių ir kelionpinigių. Lietuvoje (BVP – 16,5 tūkst. JAV dol.) Vilniaus universitete pro­­­­­fesorius gauna mažesnį kaip 1,2 tūkst. eurų atlyginimą ir jokių priedų.

Kuris universitetas patenka tarp 550 pasaulio ge­riausiųjų?

G. Bartuškos nuotr.

Lietuvoje šiuo metu kuriama sistema, leisianti stebėti, kaip baigus studijas klostosi aukštųjų mokyklų absolventų karjera. Atspirties tašku kuriant šią sistemą taps Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) atliktas absolventų karjeros tyrimas.

Įprasta praktika Vakaruose

„Kone visos Vakarų šalys turi savo absolventų stebėsenos sistemas, leidžiančias sužinoti, kaip absolventams sekasi įsitvirtinti darbo rinkoje, ar studijuodami jie gavo tų žinių, kurių jiems iš tiesų reikia, ar jie sėkmingai įsidarbina ir ar gauna kvalifikaciją atitinkantį atlyginimą. Tokia informacija būtina, kai tenka priimti sprendimus, darančius įtaką švietimo politikai“, – sako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė.

Pirmas žingsnis kuriant tokią sistemą Lietuvoje jau padarytas – Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras pristatė absolventų karjeros tyrimą, kuriame nagrinėjo, kaip darbo rinkoje sekasi 2012–2013 m. absolventams. Siekiama, kad tokia informacija būtų renkama nuolat, tada būtų galima matyti ne tik esamą padėtį, bet ir stebėti tendencijas.

„Kaip išmatuoti aukštojo mokslo vertę, kokybę, diplomo svorį? Jei aukštųjų mokyklų absolventai sėkmingai save realizuoja, puikiai prisitaiko darbo rinkoje ir gyvenime – tikriausiai tai yra sėkmė, kokybė, vertė. Jei ne – pamatę sritis, kuriose kyla problemų, galime rasti būdų joms spręsti. Absolventų stebėsena yra svarbi, nes leidžia mums gauti patikimą informaciją, atsakančią į šiuos klausimus“, – įsitikinusi MOSTA direktorė Jurgita Petrauskienė.

Kas iš to?

Informacija apie absolventų karjerą domina aukštųjų mokyklų vadovus, verslininkus, sprendimų priėmėjus, esamus ir būsimus studentus. Natūralu, kad jų tikslai ir lūkesčiai skiriasi. „Informacija, kurią renkame ir analizuojame, turi būti naudinga jiems visiems – ji turi būti įrankis, leidžiantis priimti teisingus strateginius, finansavimo sprendimus“, – sako J.Petrauskienė. Pasak jos, svarbiausia sąlyga, kad absolventų sistema teiktų didžiausią įmanomą naudą, yra tęstinumo užtikrinimas.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktoriaus Sigito Besagirsko nuomone, informacija apie absolventų karjerą padėtų visiems aiškiai pamatyti tikrąją padėtį: „Mokyklų absolventams labai reikia akivaizdžios sistemos, kurioje jie matytų, kur gali uždirbti, kur galėtų save realizuoti. Dabar jie dažniausiai renkasi, kur stoti, pagal tai, ką sakė tėvai, mokytojai ar draugai, vadovaujasi įvairiais stereotipais. Jeigu kalbėsime apie verslą, mes norime žinoti, kiek kokia mokykla ko „iškepa“ ir kas iš to išeina, kad visi aiškiai žinotų, kas yra kas.“

Pasak Švietimo ir mokslo ministerijos studijų, mokslo ir technologijų departamento direktoriaus Alberto Žalio, MOSTA atliktas absolventų karjeros stebėsenos tyrimas yra pirmoji informacija siekiant žinoti, kas vyksta darbo rinkoje. „Gavus šiuos duomenis kyla dar daugiau klausimų, tad akivaizdu, kad čia tik didelės veiklos pradžia – reikia kiekvieną rodiklį išanalizuoti įvairiais aspektais, norint šia informacija protingai naudotis“, – sako jis.

Patars žinomi ekspertai

Spalio 1 d. MOSTA organizuoja konferenciją „Absolventų stebėsena: taikymas ir perspektyvos“. Į renginį atvykstantys ekspertai iš Pasaulio banko, UNESCO, įvairių kitų tarptautinių organizacijų pasidalys savo patirtimi, kaip panaudojant tokią informaciją galima gauti didžiausios naudos.

Pasaulio banko vyresnioji specialistė švietimui dr. Nina Arnhold atkreipia dėmesį, kad aukštasis išsilavinimas yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių didesnį atlyginimą. Tai, pasak jos, matyti nagrinėjant įvairių šalių statistiką. „Vadinasi, aukštojo mokslo sistema turi būti pasiruošusi ne tik priimti naujus studentus, bet ir sugebėti lanksčiai ir efektyviai juos paruošti darbo rinkai. Tai gali reikšti, kad reikia peržiūrėti aukštojo mokslo struktūrą, finansavimą ir ieškoti naujų šiandienos aktualijas atitinkančių metodų“, – tvirtina dr. N.Arnhold.

UNESCO vyresnysis švietimo politikos analitikas dr. Dominicas Orras pataria neapsiriboti vien stebėjimu, kaip absolventams sekasi prisitaikyti darbo rinkoje. „Labai svarbu, kad žmonės turėtų darbus, kad ekonomika augtų. Tačiau aukštojo mokslo nauda tuo neapsiriboja. Išsilavinę žmonės kuria sveikesnę, demokratiškesnę, laimingesnę visuomenę – tai įrodyta tyrimais, kuriuos atliko Jungtinės Tautos ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija“, – pasakoja jis.

Nors būdai, kaip galima rinkti informaciją apie absolventų karjerą ir kaip ją efektyviai panaudoti, visose šalyse skiriasi, šiai užduočiai visur keliamas iš esmės tas pats tikslas. „Absolventų stebėsenos tikslas labai aiškus: pagerinti mokymo ir mokymosi kokybę bei geriau pritaikyti šiuos procesus prie visuomenės poreikių“, – sako Londono universitetinio koledžo vizituojantis profesorius Jose Ginesas Mora.

26-uosius mokslo metus Lietuvoje universitetai pasitinka drąsiai, pasiryžę gerinti studijų ir mokslo kokybę, laukdami pažangių mokslo centrų gėrybių ir užsienio dėstytojų. O kai kas ir be jaudulio savo tikslą rėžia tiesiai – ilgainiui atsidurti Europos lyderių gretose.

Keturių  universitetų, šiemet pritraukusių daugiausia studentų į valstybės finansuojamas studijas, rektoriai dėsto šiųmečius planus, narsto strateginius tikslus ir nė negalvoja aukoti kokybės dėl studentų kiekybės, kurios sumažėjimas šiemet nustekeno dalį kolegų.

Vilniaus universiteto (VU) rektorius prof. habil. dr. Artūras Žukauskas: „Vizija – atsidurti greta pirmaujančių Europos universitetų“

STUDIJOS. Pirmoji šiųmetė VU užduotis – išplėsti studijų lankstumo galimybes, pasiūlyti studentams pasirinkti labiau specializuotus studijų programos dalykus ir taip pagerinti studijų kokybę. Studentams atsivers ir didesnis gretutinių studijų pasirinkimas (44 programos). Taip pat jie galės rinktis iš 50 bendrųjų universitetinių studijų (BUS) dalykų. Kai kuriose pagrindinėse studijų programose numatoma galimybė įgyti dvigubą kvalifikacinį laipsnį.

VU šiemet atnaujino visas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto magistrantūros programas (teorinius dalykus galima keisti praktika, specializuotis studijų moduliuose). Istorijos fakultetas perėjo prie modulinių studijų programų, orientuotų į individualius studentų poreikius (istorijos, kultūros istorijos, antropologijos, archeologijos).

KARJERA. Spalį pradeda veikti nacionalinė karjeros valdymo informacinė sistema (KVIS). 25 Lietuvos aukštųjų mokyklų sukurtą Karjera.lt administruoja VU.

„Ji padės aukštųjų mokyklų studentams ir absolventams pasiruošti sklandžiau integruotis į darbo rinką, leis aukštosioms mokykloms ne tik stebėti absolventų karjerą, bet ir teikti studento ar absolvento įsidarbinimui svarbių kompetencijų įsivertinimo bei konsultavimo paslaugas“, – naujo įrankio reikšmę apžvelgia VU rektorius prof. A.Žukauskas.

MOKYMOSI APLINKA. Gamtos mokslų fakultete atnaujintos mokomosios mikrobiologijos ir genetikos laboratorijos. Per rudens semestrą biologinės fakulteto katedros bus perkeltos į naująjį Jungtinį gyvybės mokslų centrą Saulėtekyje.

Filosofijos fakultete atsirado per milijoną eurų kainavusi žmogaus elgesiui ir raidai tyrinėti skirta įranga. Kartu su Gamtos mokslų fakultetu įkurta mokslinių tyrimų infrastruktūra „Žmogaus gerovė ir raida“ (HUMRE), kuri įsitraukė į Europos sveikatos, senėjimo ir išėjimo į pensiją mokslinių tyrimų infrastruktūrą.

Komunikacijos fakultete įrengtame Medijų centre studentai dirbs vienose moderniausių Lietuvoje radijo ir televizijos studijose su mokomosiomis auditorijomis.

TARPTAUTIŠKUMAS. VU studijuoja per 900 užsieniečių studentų.

„Užsienio studentų skaičiai auga ne taip greitai, kaip norėtųsi, – sako VU rektorius. – Tad nenuostabu, kad vienas svarbiausių mūsų universiteto strateginių uždavinių yra sukurti tarptautinio lygio studijų sistemą.“

MOKSLAS. Dar šiemet VU planuoja užbaigti du mokslinius centrus – Nacionalinį fizinių ir technologijos mokslų centrą (NFTMC) ir Jungtinį gyvybės mokslų centrą (JGMC).

„NFTMC po vienu stogu sutelks milžinišką tiksliųjų mokslų arsenalą, jame bus aktyviai plėtojami lazerių, šviesos technologijų, medžiagotyros, nanotechnologijų, puslaidininkių fizikos ir elektronikos bei susiję moksliniai tyrimai ir eksperimentinės plėtros darbai, – su dar dviem moksliniais centrais supažindina VU rektorius. – JGMC suburs gyvybės mokslų tyrimų ir studijų centrą, skirtą biotechnologijos ir molekulinės medicinos mokslinių tyrimų, studijų ir technologinės plėtros reikmėms.“

STRATEGIJA. Šiemet VU pradeda diegti strateginę valdyseną, kuria siekiama įgyvendinti universiteto viziją – atsidurti tarp pirmaujančių Europos universitetų.

„Pirmas žingsnis šia kryptimi jau žengtas – universitetas priimtas į prestižinių universitetų tinklą, Koimbros grupę. Tai svarbus tarptautinis universiteto autoriteto pripažinimas“, – sako VU rektorius ir priduria, kad šiemet patikslintos VU strateginio plano kryptys: „Novatoriškas mokslas“, „Tarptautinio lygio studijos“, „Aktyvi partnerystė“, „Atvira ir atsakinga universiteto bendruomenė“ ir „Efektyvus valdymas“.

VU stiprina mokslinių tyrimų vadybą, ypač socialiniuose moksluose: identifikuojami ekscelencijos centrai, kuriuose VU vykdys tarpdalykinius tyrimus. Taip pat ruošiamasi modulinės studijų ir studijų kokybės valdymo sistemų diegimui, stiprinamas pedagogų rengimas. Metų pabaigoje planuojama įsteigti VU neliečiamojo kapitalo fondą.

„Pradedame optimizuoti universiteto struktūrą, kuri būtų palanki mūsų siekiams įgyvendinti. Pirmasis uždavinys – įsteigti moderniai valdomą Gyvybės mokslų fakultetą. Be to, laukia ir naujos statybos – Matematikos ir informatikos fakultetas Visoriuose ir Medicinos fakultetas Santariškėse“, – ateities planus dėlioja VU rektorius A.Žukauskas.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) rektorius prof. dr. Alfonsas Daniūnas: „Inžinerijos, vadybos ir menų sinergija“

STUDIJOS. Populiariausia iš kelių kasmet VGTU siūlomų studijų programų šiemet buvo magistrantūros studijų programa – statinio informacinis modeliavimas.

„Pradėjome naują studijų etapą įtraukdami informacines technologijas. Toks technologijų pritaikymas yra ne vien statybų, bet ir kitų sričių ateitis“, – įsitikinęs VGTU rektorius prof. A.Daniūnas.

MOKSLAS / MOKYMOSI APLINKA. Rugsėjo pabaigoje VGTU planuoja atidaryti pirmąjį Lietuvoje produktų dizaino, kūrybinių industrijų ir inovacijų centrą „LINK MENŲ fabrikas“.

„Jo idėja yra suteikti naujas galimybes studentams, atskleisti jų kūrybiškumą, su verslo atstovais įgyvendinant baigiamuosius darbus, konsultuojantis, ugdyti ir studentų verslumą. Tad šiame centre bus ir studijų, ir mokslo, ir verslo, o tris sritis įgyvendinsime sujungdami inžineriją, vadybą ir menus. Taip norime realizuoti tarpkryptiškumą, kurio galimybėmis pasinaudos ne tik tarpdisciplininių programų studentai, bet ir besigilinantieji į konkrečias mokslų sritis. Daugiafunkcis centras po vienu stogu bus erdvė susitelkti studentams, galimybė pristatyti ir jų kūrybos rezultatus – rengti parodas, startuoliams – kurti įmones. Norime įgyvendinti kelių sričių sinergiją, kad skirtingų fakultetų studentai susivienytų bendriems darbams. „LINK MENŲ fabrike“ tikimės populiarinti mokslą ir studijas ne tik VGTU studentams, bet ir mokiniams“, – projektą pristato VGTU rektorius.

TARPTAUTIŠKUMAS. 2015–2016 mokslo metams VGTU gavo didžiausią paramą vykdyti studentų mainus pagal programą „Erasmus +“. Dalinių studijų užsienyje žemėlapis papildytas 23 ne Europos Sąjungos šalimis nuo Japonijos iki Malaizijos.

„Pastaraisiais metais gerokai sustiprinome bendradarbiavimą su partneriais Azijos šalyse“, – sako A.Daniūnas.

Šiemet į VGTU atvyks per 50 užsienio dėstytojų iš JAV, Pietų Korėjos ir kitų šalių universitetų. „Jau ne pirmus metus stengiamės pakviesti užsienio specialistų. Tačiau norime, kad atvyktų aukšto lygio ekspertai. Tai padaryti gana sudėtinga. Žinoma, nemažai dėstytojų važinėja po kitų šalių universitetus, tačiau neretai jie nėra kuo nors ypatingi ir negali pasirodyti geriau nei mūsiškiai. Tad svarbiausia pakviesti tarptautinei mokslo bendruomenei žinomus dėstytojus“, – komentuoja VGTU rektorius.

STUDENTŲ PATOGUMUI. Atnaujinta informacinė sistema „Mano VGTU“: per vienus internetinius vartus (naudojant bet kokį išmanųjį prietaisą) galima pasiekti visus universiteto naudojamus informacijos šaltinius – el. paštą, biblioteką, informacinę sistemą ir kitus.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius prof. Juozas Augutis: „Galutinio taško artes liberales studijose nėra ir negali būti“

STUDIJOS. VDU studentai, be pagrindinės studijų programos, nemokamai gali rinktis iš 48 gretutinių studijų programų ir studijuoti ją jau nuo pirmojo semestro.

„Šiandien švietimo sistemoje susiduriame su iššūkiu, kaip visuomenėje įtvirtinti mokymosi visą gyvenimą idėją. Artes liberales pagrindinis bruožas yra tai, kad baigęs studijas žmogus lieka atviras mokslui ir išėjęs iš universiteto turi toliau ieškoti, kurti ir niekada nesustoti tobulėjęs. Tuo ir skiriasi artes liberales studijos nuo siaurų specialybės studijų, kuriose taškas padedamas sulig paskutiniu egzaminu. Galutinio taško artes liberales studijose nėra ir negali būti“, – universiteto misiją apžvelgia VDU rektorius prof. J.Augutis.

Šiemet VDU bus atnaujinta Collegium Artes Liberales veikla. Kolegijos pagrindinis tikslas –  stiprinti liberaliųjų menų studijų modelį ir galiausiai įsteigti artes liberales koledžą.

„Sėkminga Izraelio patirtis rodo, kad didžiausias turtas yra išsilavinusi, mokslo naujoves diktuojanti žinių visuomenė. Ne tik gamybininkai, bet ir idėjų generatoriai mums yra gyvybiškai svarbūs. Todėl VDU dar labiau sieksime suteikti vienodas galimybes siekiantiems tiek ekspertinio žinojimo, tiek platesnio profilio. Taip parodysime dėmesį gabiausiems, imliems inovacijoms ir siekiantiems įgyti platesnį išsilavinimą jaunuoliams. Modelis, kai universitetų viduje veikia koledžai labiausiai motyvuotiems studentams, yra taikomas tokiuose pripažintuose ir senas tradicijas turinčiuose pasaulio universitetuose, kaip Harvardas ar Oksfordas. Studijoms juose paprastai taikomi ypač aukštų standartų studijų kriterijai. Taip bus ir VDU, kur priėmimas bus organizuojamas atskira tvarka, bus surinkta viena geriausių Lietuvos ir tarptautinė profesūra“, – apie Collegium Artes Liberales veiklą ir reikšmę pasakoja VDU rektorius.

MOKYMOSI APLINKA / MOKSLAS Universiteto akademinė bendruomenė jau dabar gali dirbti naujausiose multimedijų, biotechnologijų, aplinkos tyrimų laboratorijose, nauja ir profesionalia įranga naudojasi ir tarptautinių mados dizaino bei muzikos produkcijos programų studentai.

Kitąmet VDU bus įrengtos modernia technika aprūpintos garso studijos.

TARPTAUTIŠKUMAS. Pagal mainų programas studentai dalinių studijų gali išvykti į 378 universitetus 50-yje šalių. Galima rinktis iš 4 dvigubo diplomo studijų programų, taip pat yra 4 jungtinės studijų programos.

STRATEGIJA. VDU tikslas – stiprinti mokslo vaidmenį šalies darniajai plėtrai sprendžiant švietimo, demokratijos, aplinkosaugos, darnios ir tvarios plėtros, transporto, ekonomikos, energijos ir kūrybingos visuomenės klausimus.

„Pirmas žingsnis yra sukurti Lietuvoje du stiprius socialinių ir humanitarinių mokslų centrus. Vienas jų jau yra Vilniaus universitetas, kitu galėtų tapti VDU, kuriame sutelkta kita dalis geriausių šių sričių mokslininkų, – sako rektorius J.Augutis. – Pamažu Lietuvoje gimsta suvokimas apie tai, ką VDU bando įdiegti jau 26 metus ir kodėl yra taip svarbu siekti plataus profilio išsilavinimo, o ne tik specialybės.“

Shutterstock

Jau kelerius metus įsiūlyti studijuoti magistrantūroje nepavyksta net ir nemokamai. Tačiau studentų, po bakalauro studijų tęsiančių antrosios pakopos studijas, nemažėja taip drastiškai, kaip skelbiama. Tiesiog dalis jų, neradę, ką studijuoti nemokamai, už aukštesnio laipsnio studijas susimoka patys.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Surinkti į nemokamas magistrantūros studijas studentų nepavyko nei pernai, nei užpernai, nei 2012 m. Pernai į valstybės finansuojamas magistrantūros studijų vietas priimta 4,4 tūkst. studentų, nors valstybė skyrė jiems daugiau vietų (4,6 tūkst.). 2012 m. tuščių nemokamų magistrantūros studijų vietų liko per 800, nors per 4 tūkst. studentų įstojo į magistrantūrą ir sutiko už studijas mokėti iš savo kišenės.

„Veido“ kalbinti ekspertai aiškina, kad tokį skirtumą ir tuščias studijų vietas magistrantūroje iš dalies lemia ir tų vietų bei kvotų apskaičiavimo metodika. Vietos apskaičiuojamos pagal konkrečios mokslų krypties mokslinę produkciją (šis veiksnys turi didžiausią reikšmę) ir toje kryptyje universiteto turimą valstybės finansuojamų bakalauro vietų skaičių.

„Veido“ pašnekovai tokią formulę kritikuoja, o jos netobulumu paaiškina neišgraibstytas magistrantūros vietas. Pagal tokią matematiką valstybės finansuojamas studijų vietas lemia taškais apskaičiuotas mokslas, bet ne valstybės interesai. Todėl neretai pasitaiko, kad universitetas gauna daug magistrantūros vietų, nes turi daug tos srities mokslininkų, nors bakalaurų beveik nėra.

Antrosios pakopos studijų vietos tiesiogiai susijusios ir su pirmąja, bakalauro studijų pakopa. Pavyzdžiui, kelerius metus dėl absolventų pertekliaus mažinant krepšelių skaičių socialinių mokslų studijose, mažiau jų pasiekia ir magistrantūrą. Tačiau mažiau galimybių gauti nemokamą vietą neatbaido socialinių mokslų absolventų, ir baigusiųjų juos kolegijose, siekti magistro laipsnio, kad ir iš savo kišenės.

Magistrantūros prestižas nesmuko?

Stojančiųjų į magistrantūrą kasmet mažėja, tačiau nubyrėjimą lemia ir demografinė šalies padėtis, be to, dalis studentų mokslus tęsia užsienyje, dar kiti netrunka įnikti į darbą. Todėl „Veido“ kalbinti pašnekovai tikina, kad keliasdešimties studentų nubyrėjimas universitetui tikrai nėra skaudus praradimas.

Vis dėlto mažėjimo tendencija rodo, kad aukštosios mokyklos turėtų pasirūpinti didesne trauka į kokybiškas magistrantūros studijas. Priešingu atveju vis mažiau stojančiųjų gali būti rimtas perspėjimas apie per menką mokslo kokybę ir dar rimtesnis signalas apie pačios institucijos ateitį, kuri, be universitete dirbti liekančių magistrų ir doktorantų, yra daugiau nei miglota.

Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius prof. hab. dr. Petras Baršauskas svarsto, kad priežastys, kodėl studentai vangiau pasirenka tęsti studijas, gali būti per silpnas universitete kuriamas mokslas, be kurio negali būti kokybiškų studijų. Be to, niekas nenori pirkti katės maiše: jei studentui neaišku, kokią naudą mainais už papildomus studijų metus gaus, vargiai po ketverių bakalauro studijų metų jis ryšis dar metus kitus skirti magistrantūrai.

„Magistrantūros programos stokoja pokyčių, pridėtinės vertės. Jei jaunas žmogus nemato, kokią pridėtinę vertė magistro studijos sukurs jo gyvenimui, karjerai, jis ir nesirenka jų. Galima sakyti, kad bakalauro studijas abiturientai pasirenka dėl išsilavinimo, tačiau magistrantūrai jie kelia didesnius reikalavimus“, – aiškina P.Baršauskas.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) studijų prorektorius prof. dr. Romualdas Kliukas sako, kad stojančiųjų į magistrantūros studijas mažėjimą galima pagrįsti įvairiomis priežastimis. Natūralu, kad mažėjant bakalauro absolventų skaičiui mažiau studentų tęsia ir magistro studijas. Kita vertus, trūksta valstybės finansuojamų vietų, o net ir patekus studijuoti nemokamai reikia gauti pinigų, nes stipendijos yra per mažos.

Prorektorius priduria, kad iš dalies galima kaltinti ir jauną verslo kultūrą, nes darbdaviai ne visada linkę mokėti daugiau aukštesnę kvalifikaciją turintiems specialistams. Magistrantūros studentai būna priversti dirbti, o derinti darbą ir antrosios pakopos studijas nėra lengvas uždavinys.

„Kai kalbama apie technologinių ir fizinių mokslų sritis, reikia pabrėžti, kad, pavyzdžiui, Vokietijoje visi inžinieriai turi magistro kvalifikacinį laipsnį. Juk kartais inžinieriaus klaida gali kainuoti šimtus gyvybių. Tokios sistemos reikėtų siekti ir pas mus. Jau dabar valstybės mastu kuriami kai kurių profesijų standartai, kai, norint užimti atsakingas pareigas projektavimo ar gamybos srityje, bus reikalingas magistro laipsnis“, – komentuoja R.Kliukas.

Didesnė alga ir išradimai

Kaip rodo Mokslo ir studijų analizės ir stebėsenos centro (MOSTA) absolventų stebėsenos tyrimo apklausos duomenys, kas penktas studentas tęsia mokslus, nes nori gilinti žinias jam įdomioje srityje. Beveik tiek pat studentų tęsia studijas ir dėl didesnės tikimybės gauti darbą, o penktadalis magistro laipsnio siekia dėl prestižo.

Tokie lūkesčiai, pasirodo, pagrįsti: be galimybės nuspręsti, ar verta siekti akademinės karjeros, detaliau panagrinėti dominančią sritį, magistro laipsnis studentui duoda ir „žemiškesnės“ naudos – didesnį atlyginimą ar darbo vietą apskritai. MOSTA tyrimo rezultatai rodo, kad bent 2013 m. laidos magistrai įsidarbino geriau nei bakalaurai. Praėjus metams po studijų baigimo darbą turėjo 88 proc. magistro ir vientisųjų studijų absolventų, o įsidarbinusių bakalaurų buvo 82 proc.

Aukštesnį išsilavinimą turintys universitetų absolventai gavo ir didesnį atlyginimą: 2013 m. laidos magistro ir vientisųjų studijų absolventų draudžiamosios pajamos po metų nuo studijų baigimo siekė 742 eurus, bakalaurų – 555 eurus, o bakalauro studijas baigusiųjų kolegijose – vidutiniškai 470 eurų.

Aukšto lygmens specialistų ir vadovų paieškos įmonės „Indigroup“ vykdomasis partneris Karolis Blaževičius tvirtina, kad magistro laipsnis dažniausiai reikalingas tose pozicijose ir srityse, kuriose dauguma konkurentų jį turi: „Tarkime, atrankoje užimti vadovo poziciją įvertinama, jei kandidatas turi magistro laipsnį. Tai nėra nei gerai, nei blogai, tiesiog aukštesnis jo išsilavinimo lygis yra pastebimas. Lietuvoje žmonės labiau vertinami pagal patirtį. Pats bakalauras jau bus prielaida manyti, kad žmogus yra išsilavinęs. O pakankamas tas išsilavinimas ar nelabai – subjektyvi nuomonė.“

K.Blaževičiaus teigimu, atsisakyti samdyti įmonės vadovą vien todėl, kad jis neturi magistro laipsnio, gali nebent 50 Lietuvos įmonių. Kitos negali sau leisti tokios prabangos. K.Blaževičius atkreipia dėmesį, kad dauguma vadovų jau dirbdami baigia magistrantūros studijas už įmonės lėšas.

„Veido“ kalbinti pašnekovai neigia mitą, esą magistro laipsnis nuvertėjo ir prarado savo prestižą. Be apčiuopiamos naudos darbo rinkoje, nesunkiai galima pamatuoti ir antrosios pakopos studijų reikšmę visuomenei bei pačiai institucijai. KTU rektorius P.Baršauskas sako, kad, žvelgiant iš valstybės pozicijų, bakalaurai turi bendrąjį išsilavinimą, bet technologijas, išradimus kuria specifinių detalių žinių turintys magistrai. O universitetui kokybiškos magistrantūros studijos yra jo ateities, jo mokslinio potencialo didinimo pamatas.

„Magistrantūros ir doktorantūros programos yra pasirengimas ateities universitetui. Dalis šių žmonių turi likti universitete, o jei tokių žmonių nėra – ateitis nekokia, – perspėja KTU rektorius. – Studijų pakopos susijusios tarpusavyje: jei magistrantūros metais pavyko kažką „užkabinti“, galbūt tos temos tęsinys bus doktorantūroje. Todėl magistrantūra turi būti aukšto lygio. Net bakalauro studijos turi turėti mokslinį pradą, o magistrantūra, baigiamasis darbas, turi būti tik tiriamojo, probleminio pobūdžio, sprendžiant aktualią, iki tol netyrinėtą problemą.“

Siekiant antrosios studijų pakopos kokybės svarbu užkrinti, kad magistrantūroje studijuotų ir jai pasirengę studentai. KTU rektoriaus manymu, magistrantūros studentų net padaugėtų, jei universitetas atvertų duris visiems norintiesiems, tačiau KTU neketina atsisakyti kokybės reikalavimų – reikiamų bakalauro studijų rezultatų, specializuotų testų.

Reikalavimų stojantiesiems į magistrantūrą nemažins ir VGTU. Nepaisant universiteto keliamų reikalavimų ir nemažos atrankos, į naują statinio informacinio modeliavimo magistrantūros studijų programą šiemet stojo daugiau bakalaurų, nei universitetas galėjo priimti. „Norime rengti aukšto lygio specialistus, daug dirbame gerindami studijų kokybę, – paaiškina VGTU prorektorius R.Kliukas. – Taip pat didelį dėmesį skiriame bendradarbiavimui su verslu, deramės ar jau bendradarbiaujame su nemažai užsieniečių profesorių – siekiame, kad kiekviena studijų programa turėtų bent po vieną pedagogą iš kitos šalies.“

Magistrantūros studijų tikslas sensta

P.Baršauskas neabejoja, kad stiprinant antrosios pakopos studijų trauką pokyčių reikia ir pačiose magistrantūros studijų programose, kurios nuo bakalauro studijų turi skirtis iš esmės. Dabar kai kuriais atvejais jos ne tik yra labai panašios, bet ir paskaitas skaito tie patys dėstytojai. „Programas reikia atnaujinti, reaguoti į išorės – verslo, pramonės poreikius. Galbūt magistrantūra gali būti specializuota“, – svarsto KTU rektorius.

Idealiu atveju, pasak jo, magistrantūros studijos neturėtų būti to paties bakalauro tęsinys, o juolab dublis. Jei skirtingas institucijas baigę bakalauro absolventai rinktųsi studijuoti artimą, bet ne identišką studijų programą (pavyzdžiui, menų krypties mokslų absolventas tęstų menų technologijų studijas), P.Baršausko manymu, didelė tikimybė, kad tokios studijos kūrybiškumo ir naujų žinių požiūriu būtų dar efektyvesnės.

„Tarkime, visi įsivaizduoja, kad Masačusetso technologijų institute (MIT) yra tik technologijos. Be technologijų, dar 30 proc. ten sudaro menas, tiek pat – dizainas. Ne todėl, kad MIT daro kažką ne taip, o todėl, kad skatina kūrybiškumą. Esant tokioms sudėtinėms dalims atsiveria galimybių padaryti ką nors kita, sukurti ką nors nauja“, – prestižinio MIT mokslų turinio pavyzdį pateikia KTU rektorius.

Tačiau dabar magistrantūroje taikyti madingą ir reikalingą tarpkryptiškumą, absolventams suteikiant ne tik vienos specifinės srities žinių, yra sudėtingas uždavinys. Renkantis magistrantūros studijas daug vietos improvizacijai ir fantazijai nelieka, nes jos turi derėti su bakalauro studijomis, o universitetai dėl reglamentų, klasifikatorių negali laisvai įregistruoti naujų, skirtingas studijų sritis apimančių programų. Griežti jų rėmai išliko nuo pat magistrantūros studijų Lietuvoje atsiradimo 1993–1994 m.

„Šie metai buvo labai įdomūs, tada tikrai su entuziazmu viską vežėmės iš Europos ir greitai įdiegėme savoje aukštojo mokslo sistemoje. Apskritai 1990–2000 m. buvo didelio proveržio laikotarpis, tačiau po pakilimo vėl atėjo stagnacija, – prisimena KTU rektorius. – Tąkart susiformavo panašūs tikslai, kurie išliko iki dabar: bakalauro studijose siekiama parengti išsilavinusią asmenybę, turinčią bendrųjų žinių, o jas gilinti ir specializuoti – magistrantūros studijų tikslas. Taip buvo Europoje, tą taikėme ir Lietuvoje. Tais laikais nejautėme didelio poreikio diegti tarpdiscipliniškumą, kurį padiktavo šiuolaikinis gyvenimas.“

Žinoma, per dvidešimtmetį aktualijos pasikeitė: elektronikos inžinieriui nebepakanka išmanyti vien inžineriją ir apsieiti be informatikos, verslo žinių.

Trumpasis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė.

– Kelerius metus skelbiama, kad bakalaurai nebenori tęsti studijų. Ar iš tiesų mažėja antrosios pakopos studijų populiarumas?

– Mane stebina tokie teiginiai, nes statistika yra kitokia. Jei skaičiuotume studentus vienetais, žinoma, stojančiųjų į antrosios pakopos studijas yra mažiau. Pavyzdžiui, 2012 m. į magistrantūros studijas stojo 8,3 tūkst. bakalauro absolventų, 2013 m. jų buvo 8,4 tūkst., o pernai stojančiųjų skaičius nukrito iki 7,7 tūkst. Tačiau negalime pamiršti demografinės Lietuvos situacijos. Mokinių, abiturientų, taigi ir bakalauro absolventų, mažėja.

2012 m. jų buvo 32,5 tūkst., o pernai – tik 24 tūkst. Kadangi absolventų skaičius mažėja dar bakalauro studijose, norėdami įvertinti magistrantūros populiarumą turime remtis procentine išraiška. Štai 2012 m. į magistrantūrą stojo 26 proc. bakalauro absolventų, 2013 m. tokių buvo 29 proc., o 2014 m. – net 32 proc. Taigi darau išvadą, kad bakalaurų, pasirinkusių magistro studijas, tikrai nemažėja. Skaičiuojant vienetais, jų mažiau, bet procentais – daugiau.

– Nuo 2012 m. į nemokamas magistrantūros studijas nesusirenka tiek pirmakursių, kiek valstybė vietų jiems pasiūlo, tačiau stojančiųjų į mokamas magistrantūros studijas nemažėja. Ką siūloma studijuoti nemokamai?

– Jei stojantieji dalies programų nesirenka, vadinasi, tokios magistrantūros studijos jiems nereikalingos. Universitetai, siūlydami magistrantūros programas, turi galvoti, kurią jų baigę magistrai turės daugiau galimybių rasti darbo. Magistrai juk turi daugiau galimybių įsidarbinti ir gauti didesnį atlyginimą nei bakalaurai.

– O kaip valstybė turėtų skirstyti studentams nemokamas magistrantūros studijų vietas?

– Vietų skirstymas turi būti paremtas valstybės užsakymu, glaudžiai susijusiu su rinkos pasiūla ir pareikalavimu. Kol neišmoksime reaguoti į rinkos poreikius, tokių neatitikimų tikrai gali būti. Tačiau duomenys apie rinkos poreikius, absolventų įsidarbinimą jau renkami, todėl manau, kad turint daugiau informacijos šie dalykai spręsis.

Nors priėmimas į aukštąsias mokyklas dar nesibaigė, matome, kad anksčiau labai populiarių socialinių mokslų abiturientai aklai jau nesirenka ir svarsto, kokias studijas baigę jie gaus darbo, kokių specialistų trūksta.

– Pernai į valstybės nefinansuojamas magistrantūros studijų vietas priimta 4,4 tūkst. studentų, nors liko 180 tuščių nemokamų studijų vietų. Kodėl kasmet atsiranda tokių skirtumų?

– Numatyti iš anksto, kiek tiksliai vietų bus užpildyta, labai sudėtinga. Neužpildytų vietų lieka ne tik magistrantūros, bet ir bakalauro studijose. Tos lėšos vis tiek nueina į aukštąsias mokyklas, jos paskiriamos studijoms, jų kokybei gerinti. Iš anksto apskaičiuoti, kiek bakalauro absolventų pasirinks magistrantūrą, kad neliktų valstybės finansuojamų vietų, nepavyks, reikia susitaikyti, kad šioks toks neatitikimas vis tiek bus.

– Kalbama, jog itin aktualus yra tarpkrypiškumo poreikis, kad specialistas išmanytų ne tik vieną sritį, bet turėtų daugiau kompetencijų. Tačiau renkantis magistrantūros studijas laisvė pasirinkti naują sritį yra ribota.

– Susitarimas yra toks, kad bakalauro studijos suteikia platų išsilavinimą, o magistro –  siauresnį. Antrosios pakopos studijos skirtos gilinti, specializuoti tam tikros srities žinioms. Nemanau, kad tokia siaurėjimo tendencija keisis. Be to, magistrantūra orientuota į mokslinį darbą, studentas gali nuspręsti, ar po jos sieks mokslininko karjeros, ar imsis profesinės veiklos. Tačiau šiandien svarbu, kad aukštoji mokykla būtų lanksti. Tarkime, jei matome, kad poreikiai keičiasi, stinga kitų studijų programų, jų turi atsirasti.

Lietuvoje yra net 46 aukštosios mokyklos, bet stojantieji renkasi vos kelias iš jų. Šiųmečio priėmimo aukštąsias mokyklas pirmojo etapo statistika netrukus viešojoje erdvėje buvo pakrikštyta trileriu. Įtemptas siužetas atvedė universitetus į aklavietę? Faktas, kad per dešimtmetį studentų Lietuvoje sumažėjo trečdaliu, o aukštųjų mokyklų tinklas išliko toks pat tankus, buvo aiškus jau seniai, tik jį mokykloms vis pavykdavo ignoruoti.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Pasibaigus pirmajam priėmimo į šalies aukštąsias mokyklas etapui, akis bado kuklūs pakviestųjų studijuoti į valstybės finansuojamas, vietas pirmakursių skaičiai. Tik kelios aukštosios mokyklos – Vilniaus Universitetas, Vilniaus Gedimino Technikos Universitetas, Kauno Technologijos Universitetas (KTU) ir didžiausios Lietuvos kolegijos – Vilniaus ir Kauno, sugebėjo išlaikyti solidžius, nuo praėjusių metų nepakitusius skaičius, ar net padidino pirmakursių srautą.

Paveikslas yra dar prastesnis

Net kelių nevalstybinių universitetų pakviestuosius studijuoti į valstybės finansuojamas studijų  vietas galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o dalyje universitetų šie skaičiai, palyginti su praėjusiais metais, sumažėjo itin ryškiai.

Žinoma, kai kuriems universitetams dideli pirmakursių praradimai atsilieps finansiškai, tačiau ne viskas prarasta: aukštosios mokyklos pasidalys 518 tikslinio finansavimo studijų vietų, iš kurių 496 numatytos universitetuose. Be to, galima pakviesti studijuoti daugiau pirmakursių, kurie už studijas mokėtų iš savo kišenės. Kai kurios aukštosios mokyklos, vykdančios labiau ekstensyvią nei intensyvią kokybės plėtrą, gali priimti studijuoti bet ką, kas tik turi vidurinio išsilavinimo pažymėjimą ir pinigų. Jei susiklosto toks scenarijus, tiksliųjų mokslų dėstytojai turi mokyti skaičiuodami studentus ant rankų pirštų.

„Pakviestųjų studijuoti skaičiai tikrai nėra dramatiški. Galima sakyti, kad jie net dar per švelnūs, nes aukštojo mokslo sistema yra nugyventa katastrofiškai“, – nevynioja žodžių į vatą KTU rektorius prof. habil. dr. Petras Baršauskas

Rektorius patikina, kad siekdami išspręsti sistemą alinančias problemas negalime apsieiti be valstybės priemonių ir aukštojo mokslo strategijos. Priešingu atveju, šviesesnės ateities perspektyvos tikėtis neverta, nes situacija kasmet tik blogės. Pasak KTU rektoriaus, valstybės vaidmuo, taikomos skatinimo priemonės svarbios ir reikalingos ne tik kalbant apie aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimą, kuris savaime neįvyks. Be kitų spręstinų klausimų, reikia ir vienodų konkurencinių sąlygų – universitetai turėtų laikytis bendros pozicijos priimant pirmakursius.

Geriausia dvigubų standartų iliustracija – šįmetis priėmimas, kai pirmąkart kai kurios aukštosios mokyklos nustatė kokybės kartelę stojantiesiems – minimalų konkursinį balą, kurio nesurinkusiųjų studijuoti nepriims. Kitos susilaikė nuo tokio slenksčio arba nustatė jį sunkiai neįveikiamo žemumo.

„Kai kurių universitetų minimali riba yra 2 balai, bet kai kur yra pakviestųjų studijuoti ir su 0,35 konkursiniu balu“, – skirtingų universitetų taikomų sąlygų pavyzdį pateikia KTU rektorius.

Tačiau tarp stojančiųjų populiariausi buvo universitetai, kuriems nesmogė pirmakursių skaičiaus mažėjimas, buvo iškėlę didžiausią 2–3 balų kartelę. Pavyzdžiui, Vilniaus kolegija, kuri iš neuniversitetinių aukštųjų mokyklų buvo nustačiusi ambicingiausią 1,1 balo ribą, pirmakursių skaičių padidino. Kaip „Veidą“ patikino šios kolegijos direktoriaus pavaduotoja akademinei veiklai Žymantė Jankauskienė, Vilniaus kolegija turėjo progą įsitikinti, kad ją renkasi stiprūs abiturientai, todėl neatmeta galimybės konkursinį balą kilstelėti dar aukščiau.

Studentų mažėja, o studijų pasiūla – tarpsta

Ir dėl kokybės, ir dėl racionalumo sutankinto aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimas, institucijų skaičiaus mažinimas jau kurį laiką laikomas pagrindiniu sisteminiu uždaviniu. Visi „Veido“ kalbinti pašnekovai, kalbėdami apie šią neišvengiamą būtinybę, taiko jai du epitetus: pirmiausia reformos imtis vis delsiama, antra, be valstybės įsikišimo ir politinės valios reforma ir neįvyks.

„Akivaizdu, reorganizuoti aukštųjų mokyklų tinklą reikia,  tačiau kol kas matau atvirkščias šiam procesui priemones, kuriomis siekiama, kad vegetuojančios aukštosios mokyklos išgyventų“, – sako VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė, buvusi švietimo ir mokslo viceministrė dr. Nerija Putinaitė.

Ji priduria, kad šiųmečius sumažėjusius pakviestųjų studijuoti skaičius galima paaiškinti ir politinių priemonių pasekmėmis: sumažinus valstybės finansuojamų studijų vietų socialiniuose moksluose, ryškius praradimus patyrė būtent tie universitetai, kurie daugiausia ir organizuoja socialinių mokslų studijas.

Mažesniems pakviestųjų į privačius universitetus skaičiams, pašnekovės teigimu, turėjo įtakos ir kitas politikų žingsnis – mažinti studijų stipendijų vietas nevalstybinėse aukštosiose mokyklose. Tuo metu tikslinio finansavimo studijų vietų didinimas argumentuojant specialistų trūkumu ir valstybės užsakymu, N.Putinaitės teigimu, gali būti ne visai pagrįstas, kitaip tariant, bandymas paremti konkrečias aukštąsias mokyklas.

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, reziumuodamas šių metų priėmimo į universitetus ir kolegijas statistiką, tvirtino, kad per 10 metų studentų skaičius sumažėjo trečdaliu, nesumažėjo tik aukštųjų mokyklų skaičius, o jų siūlomų studijų programų gausybė tik išaugo.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, mokinių ir studentų skaičius nuo 2004-ųjų iki 2014 m. sumažėjo 253 tūkst. Vadinasi, dabar jaunuolių yra net 31 proc. mažiau. O nuo 2009 metų mažėjantis studentų skaičius per metus susitraukia vos keliolika tūkstančių studentų. Pavyzdžiui, 2013–2014 mokslo metais aukštosiose mokyklose studijavo 11 tūkst. mažiau studentų nei metais anksčiau.

Anot ekonomisto, dėl šių skaičių ignoravimo turime situaciją, kad kai kuriuose universitetuose dirba trigubai daugiau darbuotojų nei jiems pavyksta pakviesti pirmakursių: „Manau, kad visiems akivaizdu, jog tokia situacija yra nenormali – jau seniai reikėjo optimizuoti aukštųjų mokyklų skaičių. Nebūtinai reikia tinklą ardyti uždarant aukštąsias mokyklas. Yra ir kitų optimizavimo formų – jos gali susijungti, taip sumažėja infrastruktūros išlaikymo išlaidos, darbuotojų skaičius. Kai kurias aukštąsias mokyklas, nesugebančias parodyti adekvačios kokybės ir pritraukti studentų, galima paversti sėkmingesnių universitetų filialais.“

Tokioms reformoms, jo nuomone, reikėjo ruoštis tuoj po įstojimo į Europos Sąjungą. Juk jau tada buvo aišku, į kokią pusę krypsta demografinės tendencijos, kilo ekonomika, buvo galima numatyti lėšų reformai. „Mes dešimt metų ignoruojame faktą, kad jaunų žmonių Lietuvoje mažiau nei jų buvo praėjusio amžiaus pabaigoje“, – apibendrina ekonomistas.

N.Mačiulis viliasi, kad šiųmetė statistika pagaliau atvers akis Švietimo ir mokslo ministerijos atstovams, Vyriausybei, ir bus imtasi greitesnių reformų, nes situacija nei kitąmet, nei dar po kelerių metų, akivaizdu, nepagerės. Tik kažin, kaip tas reformas pavyks paskatinti artėjant rinkimams.

Aukštųjų mokyklų be politinės valios nesumažės

Jau kurį laiką keliant aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo klausimą, sutariama, kad toks procesas neprasidės be politinės valios. Paskatinti universitetų jungimąsi reikia koalicijos, Seimo, kaip  steigėjo, palaikymo, nes pačios aukštosios mokyklos „iš apačios“ bent kol kas jungtis nelinkę.

Kai kurie universitetai bendradarbiauja tarpusavyje, vykdo jungtines studijų programas, lyg ir jungiasi turiniu, bet tai – tik atskiri pavyzdžiai, o ne bendra tendencija. KTU rektorius P.Baršauskas sako, kad audžia rimtus ateities planus su LSMU: universitetai pradėjo nuo turinio integracijos, pasiūlė studentams daug bendrų studijų programų, o kitąmet duris ali atverti bendras jų darinys – fakultetas ar centras.

Panašių partnerystės pavyzdžių rastume ir daugiau, tačiau didesnės apimties bandymai, nors tokių ir būta: Kauno universitetų siekis atkurti istorinį Lietuvos universitetą, Vilniaus universitetų konsorciumo tikslai, įtvirtinti sutartimi, kūnu taip ir netapo.

Nereikia stebėtis, kad patys universitetai be atskiro paraginimo nesijungia, juk autonomiškų universitetų statutuose įrašyta rektorių pareiga – turinti universitetą, tad kažkurių fakultetų uždarymas, suprantama, būtų priešingas veiksmas tokiai idėjai.

Vienintelis sėkmingo susijungimo pavyzdys – LSMU sukūrimas iš Kauno medicinos universiteto ir Lietuvos veterinarijos akademijos. Tikslumo dėlei reikia pasakyti, kad šio universiteto jungimosi tikslas ar priežastis buvo sustiprėti. O dabar, abejojant kai kurių aukštųjų mokyklų likimu, jos jungtis turėtų dėl išlikimo, o ne dėl to, kad tvirtai stovi ant kojų ir dar nori kelti kokybę.

Jungiantis dviem Kauno universitetams, bendro darinio formavimui buvo panaudota ir ES struktūrinių fondų lėšų. Jomis pasinaudoti tam pačiam reikalui XV Vyriausybė siūlė ir kitiems universitetams. Atspėti nesunku: pinigai liko nepaliesti.

„Universitetų jungimąsi turėtų paskatinti valstybė. Ji turėtų motyvuoti aukštąsias mokyklas, skatinti jų sinergiją. Jėgos principu universitetų niekada nesujungsi, šiam procesui  reikalinga ekonominė ar su rezultatu susieta trauka, motyvacinės priemonės“, – apie galimus stimulus, kurie paragintų jungtis aukštąsias mokyklas ir taip optimizuotų jų tinklą, svarsto KTU rektorius P.Baršauskas.

Universitetų jungimo pradmenys Danijoje

Universitetų jungimosi procesas yra lėtas, brangus ir neapsieina be valstybės paramos ir kitose šalyse, kurios šį darbą jau „užkūrė“. Ryškiausiu universitetų tinklo reformos pavyzdžiu dažnai pristatoma Danija, kur per mažiau nei metus iš 12 universitetų liko tik 8, o štai Suomijoje 2006–2011 m. universitetų skaičius sumažėjo nuo 20 iki 16.

Už skatinamąsias priemones iš valstybės pusės pasisakantis KTU rektorius primena, kad pirmiausia reikia pradėti nuo strategijos ir finansinių priemonių plano. Be šių elementų reikalai nepajudėjo nė vienoje šalyje, kuri universitetų tinklą jau praretino: „Pirmiausia, valstybė turi turėti strategiją, tarkime, nori, kad universitetas pakliūtų į geriausiųjų Europoje šimtuką. Tada, pavyzdžiui, reikia stambaus ir stipraus universiteto, kuriame būtų užtikrintas tarpkryptiškumas. Pavyzdžiui, iš trijų mokyklų atsiradęs Suomijos Alto universitetas – geras pavyzdys, kai sujungiamos geriausios technologijų, verslo, bei meno ir dizaino mokyklos. Būtent tokios yra trys dedamosios, nes šiandien svarbiausia yra kūrybiškumas.“

Pasak pašnekovo, Danijos universitetų jungimo sistema buvo radikaliausia, bet jos idealizuoti nereikėtų, vėliau panašių veiksmų ėmėsi suomiai, o dabar reformą masiškai jungiant universitetus įgyvendina net Prancūzija.

„Europos šalys modeliuoja tuos procesus, apsvarsto, ką valstybė turėtų daryti, ko siekti. Bet tai daro valstybė. Tarkime, Danijoje apsisprendė visa koalicija, Vyriausybė, buvo skirta lėšų šiai reformai, kad tik pasipriešinimas būtų mažesnis. Konkursine tvarka universitetuose liko dirbti geriausieji, dauguma žmonių turėjo palikti universitetus, bet jie turėjo dvejus metus susirasti darbą. Žinoma, Lietuvoje tokių pinigų neturime, bet be valstybės injekcijos, galbūt ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimo toks procesas yra neįmanomas“, – dėsto prof. P.Baršauskas.

Tačiau be atskirų politikų pritarimo ar skirtingų Vyriausybių pritarimo, kad Lietuvai keliasdešimties aukštųjų mokyklų yra per daug, ryškesnių politinės valios apraiškų kol kas dar nebuvo. Buvusi švietimo ir mokslo viceministrė N.Putinaitė sako, kad dabartinė Vyriausybė ne tik nepadėjo ant darbo stalo aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo priemonių plano, bet dar ir bando ištrinti ankstesnės Vyriausybės sprendimus, kuriais naudojantis būtų galima šį procesą pradėti.

„Mažėja stojančiųjų, tad akivaizdu, kad aukštųjų mokyklų tinklas yra per didelis. Geriausieji studentai, gavę valstybės finansavimą, studijų krepšelius nusineša į kelis universitetus. Yra vienas legalus būdas išlaikyti stabilią situaciją – įstatyme įrašyta, kad jei aukštoji mokykla du kartus įvertinama neigiamai, ji yra reorganizuojama arba likviduojama. Tačiau dabartinė Vyriausybė iš naujos Studijų ir mokslo įstatymo redakcijos šią nuostatą bando išbraukti, kad vertinimo rezultatas neturėtų įtakos akreditavimui. Pagal dabar galiojančią tvarką neigiamai įvertinta mokykla yra neakredituojama. Reikėtų ieškoti priemonių universitetų tinklo optimizavimui, tačiau matau priešingą politiką – nesinaudoti jau esančiomis priemonėmis“, – paaiškina N.Putinaitė.

Pašnekovė priduria, kad aukštųjų mokyklų gaunamas finansavimas neapsiriboja studijų krepšelio lėšomis, nes jos gauna ir bazinį finansavimą, skirtą studijoms, mokslui, administracinėms, ūkio išlaidoms. Todėl aukštoji mokykla teoriškai gali išgyventi ir neturėdama studentų.

„Studentų mažėjo, tačiau universitetų pastatai liko visi, nemačiau judėjimo, kad aukštosios mokyklos atsisakytų dalies pastatų dėl studentų mažėjimo ir imtųsi panašių priemonių, – sako N.Putinaitė. – Mano nuomone, tinklo optimizavimo klausimas yra esminis, palyginti su visais aukštojo mokslo klausimais, kad lėšos būtų skiriamos mokslo ir studijų kokybei didinti, o ne pastatams šildyti ar administracijai išlaikyti, kuri, matyt, jau nelabai turi to darbo.“

Šiemet apie vidines pertvarkas – kai kurių padalinių jungimą, personalo skaičiaus mažinimą, prabilęs Šiaulių universitetas (ŠU) į pirmą kursą valstybės finansuojamose vietose pakvietė studijuoti 89 pirmakursius, dar numatytos 25 tikslinio finansavimo vietos. Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) duomenimis, pernai šis universitetas studijuoti pakvietė  169 studentus į valstybės finansuojamas studijų vietas, 54 pirmakursiams buvo skirtos tikslinės studijų vietos.

ŠU studijų prorektorius dr. Remigijus Bubnys  aiškino, kad statistika nėra tokia dramatiška, nes 2014 m. 54 pirmakursiai iš 169, pakviestų į valstybės finansuojamas studijų vietas, buvo gavę tikslinį finansavimą. Vadinasi, be tikslinių studijų vietų ŠU šiemet nemokamai studijuoti pakvietė 89 pirmakursius, pernai – 115. Matematika paprasta: nubyrėjo 26 studentai.

„Be to, 10 proc. buvo sumažinta studijų vietų socialinių mokslų studijose, dar pridėkime demografines tendencijas. Taigi 10–15 proc. mažiau pirmakursių tikrai buvo  galima tikėtis“, – sako R.Bubnys. Tačiau ir į valstybės nefinansuojamas vietas ŠU kvies maždaug šimtu pirmakursių mažiau nei pernai.

ŠU prorektorius patikina, kad studentų mažėjimas įkvėps ir tolesnes pertvarkas. Pavyzdžiui, po priėmimo pabaigos planuojama mažinti dėstytojų, kurių etatai kol kas apskaičiuoti pagal optimistinę studentų skaičiaus prognozę. Dabar ŠU yra maždaug 200 vien akademinio personalo etatų, kitaip tariant daugiau nei į pirmą kursą kviečiamų bakalaurų. Prorektoriaus teigimu, planuojama atsisakyti ir nerentabilių studijų programų.

Panašu, kad dalis šiemet studentams pasiūlytų naujų studijų programų taip pat gali būti nerentabilios. LAMA BPO duomenimis, šiemet pirmakursiams buvo pasiūlytos 39 naujos bakalauro programos. Į 5 iš jų nebuvo pakviestas studijuoti nė vienas pirmakursis, o į 11 pakviestųjų skaičius svyruoja nuo 1 iki 7 studentų.

P.Baršauskas svarsto, kad dauguma aukštųjų mokyklų nesiima vykdyti nerentabilių studijų programų, kuriose yra vos keli studentai. Pavyzdžiui, KTU į sociologijos studijas jau trejus metus nepavyko surinkti akademinės grupės, todėl šios programos atsisakyta. KTU rektorius perspėja, kad nereikia smerkti aukštųjų mokyklų, jei jos kai kurias studijas vykdo vos keliems studentams. Anot jo, gali būti, kad universitetas sąmoningai rizikuoja: apskaičiavęs, kad vienais metais nesurinko pakankamo studentų skaičiaus, galbūt jis kitąmet tikisi sulaukti dešimteriopai daugiau pirmakursių.

Galima svarstyti įvairius scenarijus, pasikliauti užsienio studentais, kurių nors ir nežymiai, bet daugėja,  tik demografinės tendencijos – negailestingos: prieš dešimt metų Lietuvos universitetuose ir kolegijose mokėsi 190 tūkst. studentų, o dar iki krizės aukštojo mokslo diplomo siekė net 210 tūkst. studentų, o šiemet Lietuvoje studentų liko tik 140 tūkstančių.

Shutterstock

Galimybė vadovauti grožio kabinetui, gebėjimas atlikti įmantriausias išvaizdos puoselėjimo procedūras, žinios apie naujausias bei efektyviausias kosmetikos priemones, vadybos ir prekybos įgūdžiai – visas šias kompetencijas įgis naujos Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje (TTVAM) dėstomos kosmetologijos jungtinės studijų programos studentai.

Vaidas GRUDIS

Baigus trejus metus trunkančius mokslus atsivers ne tik geriausių Lietuvos, bet ir Europos išvaizda besirūpinančių salonų durys.

„Kosmetologo veikla apima ne tik grožio „valdymą“. Kosmetologas yra ir savo profesijos menininkas, siūlantis įvairius kūrybinius sprendimus klientui. Reikia daugiau nei talento, kad grožio specialistą aplankytų sėkmė“, – neabejoja Daiva Daugvilienė, TTVAM direktorė.

Pasak jos, kosmetologai privalo turėti žinių iš daugelio verslo sričių ir išmanyti žmonių tarpusavio santykius, turėti bendravimo kompetencijų. Visa tai pasiekiama tik tuomet, kai grožio industrijoje dirba kvalifikuoti ir kompetentingi specialistai. Būtent tokie specialistai ugdomi jungtinėje kosmetologijos studijų programoje.

„Būsimi grožio terapijos specialistai kurs priemones ir metodus, padedančius išsaugoti sveiką veido ir kūno odą, šalins odos ir kūno defektus, išryškins patrauklius veido bruožus, formuos reikiamą įvaizdį, naudodami naujausias kosmetologijos procedūrų technologijas“, – priduria TTVAM direktorė.

Jos įsitikinimu, tai itin svarbu vertinant specialistų kompetencijas. „Juk meistras, gebantis ne tik įvertinti bei taikliai parinkti klientui kosmetikos priemones, bet ir pats sukurti tai, ko jam prireiks siekiant geresnio procedūros efekto, yra neįkainojamas“, – neabejoja D.Daugvilienė.

Kosmetologija – tai nauja, jungtinė TTVAM studijų programa, vykdoma anglų kalba kartu su Varšuvos kosmetikos ir sveikatos priežiūros aukštąja mokykla. Ši Lenkijos aukštoji mokykla yra sukaupusi daug patirties rengiant aukštos kvalifikacijos grožio terapijos specialistus, pasižymi itin aukštos kvalifikacijos akademiniu personalu ir produktyvia moksline veikla.

Programą baigusiam absolventui bus suteikiamas jungtinis grožio terapijos profesinio bakalauro laipsnis.

Svarbu kokybė

„Visuomet stebime rinką ir tai, ko jai trūksta. Itin aukšto lygio kosmetologai, gebantys ne tik atlikti įprastas, bet ir kūrybingai spręsti sudėtingas užduotis , – to jau ilgą laiką pasigendama“, – įsitikinusi D.Daugvilienė.

Kosmetologijos jungtinės studijų programos tikslas – parengti aukštos kvalifikacijos kūrybingą ir socialiai atsakingą grožio terapijos specialistą, gebantį profesionaliai ir savarankiškai teikti įvairių rūšių kosmetologines paslaugas, taikyti naujausias šiuolaikines kosmetologines priemones, įrangą ir medžiagas, gebantį organizuoti kosmetologinės veiklos verslą, plačiai, kūrybiškai ir kritiškai mąstantį, nuolat siekiantį asmeninio ir profesinio tobulėjimo mokantis visą gyvenimą.

Pirmąjį semestrą studentai studijavo TTVAM, o pavasario semestrą – Lenkijoje.

Dvidešimt savaičių trunkančias mokomąją ir baigiamąją praktikas studentai atliks Lietuvos ir Lenkijos grožio studijose, estetinės kosmetologijos klinikose, grožio salonuose, sveikatingumo centruose, kosmetikos kabinetuose, kino ir fotostudijose, kosmetikos parduotuvėse ir kitose kosmetologijos verslo įmonėse, kosmetikos priemonių gamybos įmonėse ir pan.

Tobulos sąlygos

Pagal projektą „Jungtinės kosmetologijos studijų programos rengimas ir įgyvendinimas“, finansuojamą Europos Sąjungos socialinio fondo lėšomis, TTVAM studentams yra sudarytos puikios sąlygos mokytis.

Aukštojoje mokykloje įkurti šie kabinetai: kosmetologinis, pedikiūro, manikiūro, masažo ir kirpykla. Jie aprūpinti moderniausia bei reikalingiausia įranga, suteikiančia galimybę visas teorines žinias išsyk pritaikyti praktikoje.

„Ypač didžiuojamės ir esame dėkingi autoriams už parengtus vadovėlius, kurių leidyba buvo finansuojama iš projekto lėšų“, – sako D.Daugvilienė.

Parengti du vadovėliai pagal projekto įgyvendinimo metu parengtą studijų planą: „Medicinos pagrindai kosmetologams“, kurio autorius Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanas dr. (HP) Algirdas Utkus, bei „Maistas ir mityba“, kurį parengė Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto mitybos specialistai dr. (HP) Rimantas Stukas ir Valerijus Dobrovolskis.

Papildomai įsigytos dar 935 knygos.

TTVAM vadovės teigimu, perspektyvia specialybe itin domisi užsienio studentai. Tai, pasak D.Daugvilienės, susiję ir su aukštosios mokyklos dalyvavimu tarptautinėse mokslo parodose Baltarusijoje, Turkijoje, Kazachstane bei Bulgarijoje.

Shutterstock

Medikais nori tapti tiek stojančiųjų, kiek žmonių gyvena Lietuvos kultūros sostinėje Žagarėje, arba kiek žiūrovų telpa į „Lietuvos ryto“ areną. Po pagrindinio priėmimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas prašymų registravimo paaiškėjo, kad net 1,7 tūkst. stojančiųjų prioritetu pasirinko medicinos studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU), Vilniaus universitete (VU) bei odontologiją LSMU.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Žinojau, kad vien į medicinos studijas dviejuose universitetuose kasmet stoja per 1000 abiturientų, bet kadangi jau seniai norėjau studijuoti būtent čia, supratau, kad didelio konkurso vis tiek neišvengsiu, todėl, jei labai noriu, turiu atiduoti visas jėgas ir stengtis, tą ir dariau“, – sako vilnietė abiturientė Viltė Jankauskaitė.

Ji patikina medicinos studijas pirmuoju pageidavimu pasirinkusi kaip tikrąją svajonę, o ne dėl prestižo, todėl jos, jau kelerius metus stebėjusios priėmimo statistiką, šiemet išaugę stojančiųjų skaičiai nenustebino.

Abiturientų įpročiai keičiasi lėtai

Be trijų „medicininių“ studijų programų, populiariausiųjų universitetinių studijų dešimtuke savo pozicijų jau kelerius metus neapleidžia teisės, ekonomikos studijos. Tačiau nebe pirmus metus taip abiturientams patinkančius socialinius mokslus vis bandoma nukarūnuoti, jaunuoliams kalant į galvą, kad nereikia susižavėti lengvesniais mokslais ar šių specialybių prestižu, nes darbas po jų, jei apskritai tokio atsiras, mažai tikėtina, kad bus prestižinis.

Taigi kasmet kad ir keliais procentais mažiau stojančiųjų pasirenka socialinius mokslus ir jie palengva traukiasi iš savo aukso amžiaus. Šiemet universitetuose pirmuoju pageidavimu juos studijuoti panoro 39,45 proc. (2014 m. 41 proc.) stojančiųjų, kolegijose – 37,65 proc. O dar 2012 m. socialinius mokslus rinkosi arti pusės – 47 proc. stojančiųjų į universitetus ir 45 proc. į kolegijas.

Profesijas, kurias bent jau darbdaviai prilygina auksinėms, priskiriamas technologijos ir fizinių mokslų sričiai, neretai susijusias su informacinėmis technologijomis, abiturientai renkasi dažniau, bet jų populiarumas auga vangiai. Tiesa, į populiariausiųjų dešimtuką šiemet pateko abi programų sistemų, siūlomų VU ir Kauno technologijos universiteto (KTU), studijų programos.

Kaip pabrėžė Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) prezidentas, KTU studijų prorektorius profesorius Pranas Žiliukas, fiziniai ir technologiniai mokslai tarp populiariausių studijų universitetuose atsirado tik prieš metus, iki tol jų vietą dešimtuke užėmė medicinos arba socialiniai mokslai. Nepaisant  raginimų rinktis šiuos mokslus, viliojimo solidžiu atlyginimu dar studijų metu, šių studijų populiarumas kaip ant mielių neauga: fizinius mokslus pirmuoju pageidavimu šiemet ir pernai rinkosi apie 9 proc. stojančiųjų, technologijos – 15 proc.

„Kasmet biomedicinos mokslų populiarumas auga po 2–3 procentus. Galima sakyti, kad konkursai į šias studijas pasiekė svaiginamas aukštumas, bet net ir jie stojančiųjų neatbaido, beveik kas ketvirtas nori studijuoti mediciną ar su ja susijusius mokslus“, – apie antrus metus populiarumo rekordą mušančias biomedicinos mokslų studijas svarsto P.Žiliukas.

Abejoti medicinos srities studijų perspektyva, tad ir abiturientų pasirinkimu, būtų sunku. Būtent šios srities specialistai, prognozuojama, bus paklausiausi artimiausiais metais. Skirtingos praktikos medikus į globalias perspektyviausių profesijų prognozes įtraukia ir „Forbes“, Europos profesinio mokymo plėtros centras (CEDEFOP) taip pat numato, kad 2013–2025 m. viename iš labiausiai augsiančių sveikatos ir socialinio darbo sektorių darbuotojų padaugės 8,1 proc. Net vietinėje Lietuvos darbo biržos (LDB) šiųmetėje prognozėje gydytojai ir slaugos specialistai priskiriami prie turinčių daugiausiai įsidarbinimo galimybių.

Be šios prestižinės ir perspektyvios specialybės, iš TOP dešimtukų nesitraukia ir kitos, prestižinėmis laikomos, bet daugumai absolventų nebent praeityje perspektyvios buvusios ekonomikos ir teisės studijos. Tiesa, jos patenka ir į kitą TOP sąrašą. LDB duomenimis, 2015 m. daugiausia darbo ieškančių asmenų kaip tik ir buvo teisininkai, ekonomistai, buhalteriai ir apskaitininkai. Tačiau ne tik šių sričių, bet socialinių mokslų apskritai populiarumas pamažu išsikvepia.

„Stojančiųjų mažėjimą gali lemti bendra visuomenės nuomonė, kad turime socialinių mokslų absolventų perteklių, įsidarbinimo tyrimų rezultatai, darbdaviai taip pat neslepia esantys skeptiški dėl šių sričių atstovų,  bei daug kitų dalykų. Tačiau kadaise 60 proc. pirmųjų pageidavimų buvo būtent į socialinius mokslus“, – socialinių mokslų aukso amžių primena profesorius P.Žiliukas.

Lengva pasiklysti renkantis studijas

Lietuvos pramonininkų asociacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas apgailestauja, kad Lietuvoje nėra profesinio orientavimo, nes tada lengviau pasiklysti renkantis studijas. Kai mokykloje jaunuoliai nežino, ką reiškia humanitariniai mokslai, arba nesupranta, kad ne visus baigusius istoriją, teisę ir žurnalistiką rodys per televiziją, tada ir socialiniai mokslai neapleidžia populiarumo viršūnių, natūralu, proveržio nėra ir renkantis technologinius, fizinius mokslus.

„Dalis abiturientų studijas renkasi beveik tik pagal tai, ką mokytis lengviau – socialinius, humanitarinius mokslus. Kartais net matematikos ar fizikos olimpiadininkai pasitarę su tėvais nutaria, kad baigę matematiką neras darbo, todėl pasirenka studijuoti istoriją, nes neva galės dirbti Seimo nario padėjėju ir panašiai, – stebisi LPK atstovas. – Anksčiau Švietimo ir mokslo ministerija svarstė profesinio orientavimo idėją, kad mokinys iki 12 klasės spėtų susipažinti su 10 skirtingų profesijų: aplankyti tėvų darbus, pagelbėti senelių namuose, nuvykti į kaimo ūkį, aplankyti inžinerinę įmonę, mokslo institutą. Bet ir toliau abiturientai renkasi nežinodami, nei ką studijos reiškia, nei ką galės veikti po jų.“

S.Besagirskas priduria, kad dažniausiai jaunimą orientuoja tėvai, draugai, pažįstami, kurių patarimus ir abituriento pasirinkimą galima palyginti su ilgu valgiaraščiu restorane – kai nežinai, kas skanu, pasirenki tai, ką ragavo bičiulis.

Kad pasirinkus „prastą patiekalą“ šaukštai nebūtų po pietų ir patys abiturientai laiku žinotų, kuria kryptimi pasukti po mokyklos, jau kelerius metus žadama sukurti specialistų kvalifikacijų žemėlapį. Švietimo, Ūkio, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų rengiamame žemėlapyje būtų galima įvertinti konkrečių specialistų sėkmę darbo rinkoje, atlyginimą, kilimą karjeros laiptais.

Tokia panorama, planuojama, padėtų ir renkantis studijas. Tačiau kol kas nei šio žemėlapio, nei kitų prognozių, analizių ar tyrimų, kurie padėtų susiorientuoti ar tris kartus įsitikinti savo pasirinkimu, nėra.

Pirmosios kregždės, Mokslo ir studijų analizės ir stebėsenos centro (MOSTA) tyrimai, taip pat nežada pavasario, greičiau jais įvertinama, kaip įsidarbinti sekėsi konkrečių metų laidos absolventams. Paskutinis MOSTA tyrimas, 2014–2015 m. atliekama absolventų karjeros stebėsena pagal skirtingus „Sodros“, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir kt. duomenis, parodė, kad 82 proc. absolventų, bakalauro studijas baigusių 2013 m., po metų turi darbą.

Maždaug penktadalis absolventų dirba žemesnės kvalifikacijos, aukštojo mokslo nereikalaujantį darbą. Daugelyje savivaldybių jų vidutinės draudžiamosios pajamos, gaunamos praėjus metams po studijų baigimo, yra 434–579 eurų, tik sostinėje jos kiek didesnės – 592 eurai.

Kolegijos pralaimi universitetams

Daugiausia uždirba kompiuterijos magistrai. Labiausiai „apsimoka“ vientisąsias ir magistro studijas baigti socialinių mokslų ir fizinių mokslų studijų srities atstovams, o mažiausi atlyginimai fiksuojami tarp koleginių studijų paslaugų asmenims programų absolventų.

Anot MOSTA direktorės Jurgitos Petrauskienės, beveik du trečdaliai respondentų dirba jų išsilavinimą atitinkančiose darbo vietose. Dažniau tai yra aukštesniais balais besimokę absolventai, dažniau baigę universitetus nei kolegijas. Daugiausiai jų išsilavinimą atitinkančiose darbo vietose dirba technologijos, mažiausiai – humanitarinius ir socialinius mokslus studijavę studentai.

Šių metų pradžioje pristatytoje MOSTA pirminėje specialistų kvalifikacijos žemėlapio analizėje pagal įsidarbinimą labiausiai išsiskyrė kompiuterijos specialistai, kurie praėjus metams po studijų baigimo gavo didesnį darbo užmokestį nei yra vidutinis šalyje. Nesvarbu, ar baigė studijas kolegijoje, ar įgijo magistro laipsnį universitete, šios švietimo srities specialistų įsidarbinimo rodikliai buvo geresni nei vidutinis užimtumo lygis šalyje. Toje pačioje analizėje buvo aptartos ir teisės studijų absolventų galimybės: bakalaurai uždirbo mažiau nei vidutinis lietuvis ir darbą rado sunkiai, lengviau įsidarbino ir daugiau uždirbo nebent teisės magistrai.

„Dar prieš 7 metus gavau pažįstamo vokiečio patarimą, kad jei norime, jog iš Lietuvos neišvažiuotų žmonės, turime jiems parodyti sritis, kuriose galima gerai uždirbti. Informacinių technologijų sektoriuje, technologijos ar fizinių mokslų srityse, po studijų galima uždirbti daugiau kaip dvigubai nei vidutinis darbo užmokestis, apie 1,5 tūkst. eurų, – apibendrina S.Besagirskas. – Mums trūksta informacijos apie konkrečius atlyginimus. Taigi žmonės dabar renkasi specialybes, kurios kažkada buvo populiarios. O jei šiandien jos tokios tebėra, tai įsidarbina labai nedaug jų absolventų. Gal keli procentai teisininkų dirba pagal specialybę, o jei jie baigė kolegijas, matyt, procentas, o gal ir nė vieno.“

V.Jankauskaitė, belaukdama atsakymo, ar pavyko įstoti į svajonių specialybę, apskaičiavo savo konkursinį balą, kuris yra „ant ribos“. Svajojanti studijuoti mediciną, ji apgalvojo ir kitus variantus, todėl po pirmų dviejų pageidavimų savo prašyme įrašė ir akušerijos bei genetikos studijas.

J. Augučio nuotr.

Mokslinės veiklos vertinimas Lietuvoje sulaukia daug įvairių nuomonių. Esą Lietuva per maža šalis, todėl objektyviai vertinant universiteto ir institutų veiklas ar studijų programas trūksta nepriklausomų ekspertų nuomonės. Būtent į jų kritiką, įžvalgas ar pripažinimą reikėtų atkreipti didžiausią dėmesį, nes tarptautiniai ekspertai nėra suinteresuoti nė vieno lietuviško universiteto protegavimu.

Siekiant kuo objektyviau ištirti Lietuvos mokslinę veiklą, Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA), bendradarbiaudamas su Lietuvos mokslo taryba, užsibrėžė atlikti didžiausią tokio pobūdžio tyrimą Lietuvoje. Jame dalyvavo visos Lietuvos mokslo institucijos, kurias tyrė iš tarptautinių ekspertų sudaryta grupė. Vertinimą atlikę tarptautiniai ekspertai iš prestižinių mokslo institucijų, tokių kaip Oksfordo, Delfto technologijos, Mančesterio, Berlyno technikos, Londono menų universitetai, Šv. Trejybės koledžas ir daugelio kitų, aplankė visas Lietuvos mokslo institucijas ir išnagrinėję jų veiklos rezultatus pateikė savo rekomendacijas, kokiu keliu toliau reikėtų eiti siekiant aukštesnės mokslo kokybės Lietuvoje.

Pasak MOSTA direktorės Jurgitos Petrauskienės, susidėjo daug įvairių priežasčių, kodėl toks tyrimas tapo reikalingas. „Mes įtraukėme į tyrimą net 46 tarptautinius ekspertus iš gerai visame pasaulyje žinomų aukštųjų mokyklų, kad pamatytume, kaip iš tiesų atrodome iš šalies, ir sužinotume savo stipriąsias bei silpnąsias vietas. Taip pat ieškojome būdų, kaip išspręsti problemą, kad būtų vertinama ne vien mokslinių straipsnių kiekybė, bet ir kokybė. Šio tyrimo metu ekspertai į tai atsižvelgė. Be to, ekspertai vertino tik tas sritis, kuriose dirba patys, tad buvo atsižvelgta į kiekvienos iš jų specifiką“, – teigia MOSTA direktorė.

Modernios laboratorijos yra – trūksta jaunųjų mokslininkų

Kiekvienais metais universitetai dalyvauja skirtinguose vertinimuose. Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) jau ne pirmus metus sulaukia tarptautinio savo srities profesionalų pripažinimo. VDU mokslo prorektoriaus Juozo Augučio teigimu, šiame MOSTA tyrime buvo nagrinėjama universiteto tyrimų kokybė, ekonominė ir socialinė įtaka, infrastruktūra, mokslo vadyba ir potencialas. VDU yra vienas iš nedaugelio universitetų, kurių visos vertinamos veiklos neturėjo nė vieno žemiausio įvertinimo nė vienoje mokslinių tyrimų grupėje. „Visose srityse VDU įvertintas kaip stiprus nacionalinis ir tarptautinis mokslo centras, ir tai nuteikia optimistiškai – vadinasi, einame gera linkme“, – džiaugiasi J.Augutis.

Ekspertai pristatė rekomendacijas kiekvienai mokslo sričiai, tačiau kai kurios pastabos, jų nuomone, tinka visai Lietuvos mokslo sistemai. Pavyzdžiui, ekspertus maloniai nustebino aukšto lygio laboratorijos, jų turima įranga. Kita vertus, atėjo metas žengti naują žingsnį ir daugiau dėmesio skirti žmogiškajam kapitalui. „Turite galvoti, kaip paskatinti žmones dirbti Lietuvos mokslo institucijose, kurti palankias sąlygas tiek Lietuvos, tiek užsienio mokslininkams, kad jie norėtų atvykti čia dirbti“, – teigė vienas iš ekspertų, Delfto technologijos universiteto profesorius Laurensas Katgermanas.

Kitas ekspertų patarimas Lietuvos švietimo sistemai – doktorantų skaičiaus didinimas ir raginimas daugiau dėmesio skirti pasaulyje įprastoms podoktorantūros studijoms, kurios jaunam mokslininkui dažnai tampa karjeros pradžia, tačiau Lietuvoje tokia praktika skatinama vangiai.

Su tuo sutinka ir VDU mokslo prorektorius J.Augutis. Jo įsitikinimu, tokia situacija, kai aukštosiose mokyklose dirba labai daug profesorių, tačiau labai mažai doktorantų, – ydinga ir neperspektyvi, todėl VDU ieško įvairių galimybių į mokslą pritraukti daugiau doktorantų, dalies jų studijas finansuoja pats universitetas.

Individualūs vertinimai ir rekomendacijos didžiausią dėmesį skiriant tarptautiškumui

Paskelbtame tyrime atskirai buvo vertinami skirtingų universitetų humanitariniai, socialiniai, biomedicinos, fiziniai ir technologijos mokslai, teikiamos rekomendacijos, ką tobulinti siekiant aukštesnės mokslo kokybės. Be jau minėtų tyrimų kokybės, ekonominės ir socialinės įtakos, infrastruktūros, mokslo vadybos ir potencialo vertinimo, tyrimui atlikti buvo pasitelkta ir biometrinė analizė, nagrinėjami duomenų šaltiniai – „Scopus“ ir Lietuvos mokslo publikacijų duomenų bazės bei papildomi rodikliai: vienam tyrėjui tenkantis bendras ir išorinis finansavimas, vienam tyrėjui tenkančios „Scopus“ publikacijos ir vienam tyrėjui tenkantys citavimai.

Vytauto Didžiojo universitetas gali ypač didžiuotis biomedicinos mokslais, kurie įvertinti palankiausiai tarp visų Lietuvos universitetų. Ekspertų teigimu, VDU Gamtos mokslų fakultetas yra stiprus nacionalinis veikėjas, vis labiau įsitvirtinantis ir tarptautinėje erdvėje, ypač tyrinėjant elektrinių laukų poveikį biologinėms sistemoms ir jų vyksmams.

Gamtos mokslų fakulteto dekanas prof. Algimantas Paulauskas tikina, kad tarptautiškumas fakultete stiprėja: „Daugėja ne tik studentų, bet ir tarptautinių tyrimų, į kuriuos įsitraukia mokslininkai ir studentai jau nuo antro kurso. Sparčiai plėtojama fakulteto infrastruktūra, o tai leidžia atlikti daug skirtingų ir sudėtingų įvairios tematikos tyrimų. Visa tai puikiai atskleidžia ir VDU gamtos mokslų pasiekimai“, – įsitikinęs dekanas.

Kitos sritys – fiziniai ir technologijos mokslai MOSTA tyrime taip pat įvertinti gerai. Tai dar kartą įrodo, kad VDU nėra tik humanitarinis universitetas, o stiprina įvairias mokslo sritis ir jose įsitvirtina.

Tarp humanitarinių mokslų VDU išsiskiria menotyros ir filologijos moksliniais tyrimais. Menų fakulteto dekanės doc. dr. Inos Pukelytės teigimu, ilgą laiką ginčijęsi, kokios mokslo veiklos yra svarbiausios ir kokybiškiausios, Lietuvos mokslo ir studijų politikai galų gale išgirdo neutralių tarptautinių ekspertų verdiktą. „Tyrimas atskleidė, kad mūsų fakulteto menotyrininkai yra tarptautiniu mastu pripažinti humanitarinio mokslo lauko lyderiai, aktyvūs Baltijos, Šiaurės ir kitų Europos šalių tyrimų tinkluose. Dauguma mokslininkų savo tyrimuose aktualizuoja svarbias temas, tokias kaip tarpkultūrinių meninių mainų tyrimai Rytų ir Vidurio Europoje, Lietuvos meno ir kultūros paveldo tapatumas, komunizmo irimas ir pokomunistinės transformacijos“, – pasakoja I.Pukelytė.

VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė prof. Ineta Dabašinskienė teigia, kad fakultetas turi daug tarptautinių kontaktų ir ryšių su partnerinėmis institucijoms, o tai leidžia toliau išlaikyti ir dar labiau stiprinti aukštą fakulteto mokslinės produkcijos bei veiklos lygį. „Ypač teigiamai ekspertai įvertino tai, kad Humanitarinių mokslų fakultetas gerai žinomas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu, visų pirma dėl prioritetinių tyrimų sričių: pirmosios ir antrosios kalbos įsisavinimo tyrimų, tekstynų ir kompiuterinės lingvistikos, daugiakalbystės ir kalbos politikos“, – pasakoja I.Dabašinskienė ir priduria, kad tarptautiniai vertintojai pabrėžė išskirtinį fakulteto gyvybingumą, veržlumą ir didelį potencialą plėtojant tolesnius mokslinius tyrimus ne tik prioritetinėse, bet ir kitose humanitarinių tyrimų srityse.

Be to, fakultetas sulaukė teigiamo įvertinimo ir dėl socialiai prasmingos veiklos, aktyvaus ekspertinio darbo visuomeninėse organizacijose, įvairiose mokslo programose ir tarptautiniuose projektuose, iš kurių ne vienas yra gavęs aukštus tarptautinius apdovanojimus.

Socialinių mokslų srityje VDU įvertintas bene geriausiai visoje šalyje. Ypač malonu, kad teisės srityje geriausiai įvertintas buvo jaunas VDU Teisės fakultetas. Jo dekanės prof. dr. Julijos Kiršienės teigimu, pasirinkta mokslinių tyrimų strategija, orientuota į Lietuvos teisės globaliame kontekste tyrimus, sulaukė daugiausiai užsienio ekspertų pripažinimo. „Ekspertai atkreipė dėmesį, kad VDU leidžiamas žurnalas „Baltic Journal of Law and Politics“ yra vienintelis Lietuvoje teisės srities žurnalas, kuris yra cituojamas „Scopus“ duomenų bazėje, žinomoje viso pasaulio akademinei bendruomenei. Be to, itin pozityviai buvo įvertinta VDU Teisės fakulteto nuolatinė praktika kviesti vizituojančius profesorius bei VDU dėstytojams ir studentams stažuotis užsienyje. Taigi pagrindinė mūsų stiprybė yra bendradarbiavimas ir dalijimasis patirtimi su kitomis pasaulyje pripažintomis mokslo ir studijų institucijomis bei mokslininkais“, – įvertinimo rezultatus apibendrino Teisės fakulteto dekanė.

Rimgailė Dikšaitė

SKVC

Europos aukštasis mokslas pastaruosius du dešimtmečius išgyvena didelių permainų laikotarpį. Kuo toliau, tuo labiau ryškėja tendencija atsisakyti tradicinio į dėstytoją orientuoto studijų modelio ir pereiti prie į studentą orientuoto mokymo ir mokymosi. Gerosios praktikos pavyzdžiu laikomas studentų įtraukimas į visus studijų programos ciklo etapus. Su jais konsultuojamasi rengiant ir vykdant programas, atsižvelgiama į siūlymus tobulinant studijų procesą.

Ką tai keičia studijų kokybės užtikrinimo procesuose?

Į studentą orientuotas mokymas ir savarankiško mokymosi skatinimas lemia svarbius pokyčius studijų kokybės užtikrinimo procedūrose. Studentai nebenori būti pasyvūs studijų programų vykdymo stebėtojai, bet siekia dalyvauti tiek kūrybiniame procese, tiek kokybės užtikrinimo veiklose. Studijų kokybės vertinimo centras (SKVC) dėl besikeičiančio modelio jau 2011 m. pakoregavo studijų programų bei aukštųjų mokyklų išorinį vertinimą reglamentuojančius teisės aktus, kad būtų sudarytos sąlygos studentams įsitraukti ir aktyviai dalyvauti.

Dabar išorinį studijų programų ar aukštųjų mokyklų vertinimą atliekančių ekspertų grupė formuojama taip, kad į jos sudėtį įeitų ne tik užsienio bei Lietuvos atitinkamos srities specialistai, socialinis partneris, bet lygiomis teisėmis dalyvautų ir studentų atstovas. Kviečiami studentai ne tik iš Lietuvos universitetų bei kolegijų, bet ir iš įvairių užsienio šalių. Vizitų į aukštąsias mokyklas metu organizuojami susitikimai su tos aukštosios mokyklos studentais, skatinamas jų kritiškas požiūris ir produktyvi diskusija su programą vertinančiais ekspertais.

Studentai įtraukiami ir į kitus išorinio kokybės užtikrinimo procesus: jie dalyvauja rengiant programų savianalizę aukštosiose mokyklose, jų atstovai įtraukiami į SKVC patariamųjų institucijų veiklą svarstant ekspertų pateiktų studijų programų vertinimo ir institucinio vertinimo išvadų išsamumą, objektyvumą, pagrįstumą, taip pat nagrinėjant apeliacijas dėl studijų programų vertinimo. Ne mažiau svarbu tai, kad studentų atstovas įpareigotas dalyvauti SKVC valdyme ir yra paskirtas tarybos nariu.

Kaip studentai gali dalyvauti programos kūrimo procese?

Studijų kokybės vertinimo centras įgyvendina projektą „Studijas reglamentuojančių aprašų sistemos plėtra (SKAR-2)“, kurio pagrindinis tikslas – parengti studijų programoms rengti ir tobulinti skirtus studijų krypčių aprašus. Šių dokumentų pagrindu bus rengiamos naujos ir tobulinamos jau vykdomos studijų programos, todėl studentų dalyvavimas aprašų rengimo procese – svarbus jų efektyvumo veiksnys.

Studentai įtraukiami į aprašų rengimo procesą keliais būdais. Visų pirma siekiama, kad kuo daugiau akademinės bendruomenės narių susipažintų su šiais dokumentais dar jų kūrimo stadijoje. Jų projektai siunčiami visoms įmanomoms suinteresuotoms pusėms, taip pat ir atitinkamų krypčių programų studentų atstovybėms. Prašoma juos įvertinti ir teikti pastabas, skatinama dalyvauti SKVC organizuojamuose aprašų viešinimo renginiuose – diskusijose.

Taip pat užtikrinamas studentų atstovo dalyvavimas priimant galutinį sprendimą – aprašų rengimo valdymo grupėje vienas narys yra studentų atstovas. Valdymo grupės paskirtis – svarstyti ir pritarti arba nepritarti parengtiems studijų krypčių aprašams. Tik pritarus aprašui jis gali būti teikiamas švietimo ir mokslo ministrui tvirtinti ir tampa privalomu dokumentu.

Studentų dalyvavimas rengiant studijų krypčių aprašus užtikrins atidesnį ir sėkmingesnį studijų pasirinkimą, studijų programos taps skaidresnės, nes dokumentuose atsispindės pagrindiniai atitinkamose kryptyse vykdomų programų elementai – numatomi studijų rezultatai. Tikimasi, kad studentų įtraukimas skatins prisiimti atsakomybę už studijų programų kokybę ir pastūmės studentus imtis iniciatyvos siūlant pakeitimus, dalyvaujant apklausose bei diskusijose.

Daugiau informacijos apie projektą „Studijas reglamentuojančių aprašų sistemos plėtra (SKAR-2)“, studijų krypčių aprašų projektus rasite Studijų kokybės vertinimo centro interneto svetainėje http://www.skvc.lt/default/lt/kokybes-uztikrinimas/krypciu-aprasai.

Projektas SKAR-2 vykdomas pagal 2007–2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 2 prioriteto „Mokymasis visą gyvenimą“ VP1-2.2-ŠMM-01-V priemonę „Studijas reglamentuojančių aprašų rengimas ar atnaujinimas, atsižvelgiant į naujus kokybinius reikalavimus“.

Shutterstock

Tapatybė. Palyginimo principu sukomponuotas „U-Multirank“ reitingas leidžia pačiam susidaryti universitetų reitingą. „U-Multirank“ padarė beprasmes iki tol buvusias varžybas siekti aukščiausių vietų universitetų turnyrinėse lentelėse. Nėra prasmės veržtis aukštyn vien dirbtinai gerinant tradiciškai reitinguose vertinamus veiklos rodiklius.

Lygiai prieš metus pasirodęs ir Europos Komisijos (EK) remiamas aukštųjų mokyklų reitingas „U-Multirank“, pagal surinktus balus išrikiuojantis aukštąsias mokyklas į bendrą eilę, savo patogumu ir pažangumu pranoko Šanchajaus universitetų reitingavimo sistemą, pasaulio universitetų reitingą „QS World University Rankings“, „Guardian“, „Times“ ir kitos įtakingos žiniasklaidos sudaromas geriausių universitetų eiles. Sugalvotas atskleisti Europos įvairovei, kuri yra jos stiprybė, „U-Multirank“ išlaikė savo liniją įprasminti universitetų unikalumą ir skirtybes, tačiau iš Europos marškinėlių jau išaugo. Antrajame projekto etape – per 1,8 tūkst. institucijų iš 83 valstybių: penktadalis institucijų iš JAV, 17 proc. – iš Azijos šalių.

Žinoma, „U-Multirank“ duomenys nėra gera žaliava tai žiniasklaidai, kuriai norėtųsi juos „apdoroti“ paprastai: antraštėse kelioms aukštosioms mokykloms užmaukšlinti karūną, pranešti, kas nusileido į žemas vietas, ir pirštu parodyti į prasčiausias aukštąsias mokyklas. Būtent tokio absoliutinimo ir supriešinančių bandymų žūtbūt „pelus atskirti nuo grūdų“ atsisakymas – didžiausia „U-Multirank“ vertybė.

Alternatyva, kurią pasiūlė „U-Multirank“, – ne geriausių ir blogiausių universitetų reitingas, suskirstantis skirtingo dydžio bei profilio universitetus į vieną bendrą eilę, o galimybė pačiam susidaryti savo aukštųjų mokyklų reitingą pagal asmeninius poreikius ir palyginti, kaip kuri aukštoji mokykla atrodo pagal skirtingas studijų kryptis arba skirtingus kriterijus – dėstymą ir mokymąsi (studijų), mokslinės veiklos, žinių perdavimo, tarptautiškumo, poveikio regionui. Iš viso šias kriterijų grupes sudaro 31 rodiklis. Pavyzdžiui, tarptautiškumas matuojamas studentų mobilumu, tarptautinėmis mokslinėmis publikacijomis ir kt., o mokslinę veiklą apibūdina citavimo indeksas, mokslinių publikacijų skaičius ir t.t. Kiekvienas iš 31 rodiklio patogiai grafiškai įvertinamas raidėmis nuo E iki A (aukščiausias A įvertinimas atitinka „labai gerai“, žemiausias E – „silpnai“).

Dinamiškas ir patogus internetinis įrankis leidžia universitetus apžiūrėti pagal kelias funkcijas: galima lyginti pasirinktus universitetus kaip institucijas, pagal norimas kriterijų grupes, galima pažiūrėti, kaip kurioms aukštosioms mokykloms sekasi konkrečiose septyniose studijų srityse – verslo studijų, elektros inžinerijos, mechanikos inžinerijos, fizikos (buvo vertinamos pirmame etape, pasirodė 2014 m. gegužę), medicinos, psichologijos ir kompiuterijos (prisidėjo antrame etape, 2015 m. balandį). Taip pat prieinamas ir kitas įrankis: pažiūrėti, kaip atrodo konkreti aukštoji mokykla, kai galima susipažinti net su jos siūlomomis studijų programomis (tomis, kurias institucija pateikė „U-Multirank“), taip pat pamatyti, kaip pagal skirtingas sritis jos rodikliai išsidėsto panašių institucijų kreivėje: kur didžiausia reikšmių koncentracija, koks vidurkis ir t.t.

„Šios sistemos niuansas yra tas, kad nepasakysi, kuris universitetas geriausias. „U-Multirank“ nesudaro geriausiųjų eilės, nesumuoja rodiklių, nes visi jie yra savarankiški: nė vienas iš 31 rodiklio neturi prioritetinės eilės, nors ir pristato skirtingas sritis, – svarbiausią europinio reitingo principą apžvelgia Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) direktorės pavaduotoja Laura Stračinskienė. – Jame pamatai aukštosios mokyklos profilį, strateginės veiklos kryptį. Svarbiausia, kad gali palyginti obuolius su obuoliais, o ne su slyvomis. „U–Multirank“ tikslas yra užtikrinti, kad pasirinkęs rūpimus aspektus pagal lyginamuosius pjūvius gausi informaciją apie tas institucijas, kurias gali palyginti. Kitaip tariant, čia nėra jokio bendro sąrašo ir jokių apibendrinimų.“

Jei jau labai knieti sudaryti bendrą reitingą, galima pasinaudoti funkcija, kuri išrikiuoja aukštąsias mokyklas pagal daugiausiai geriausių įvertinimų, tačiau bus skaičiuojami tik A įvertinimai. Vadinasi, jei konkreti institucija nepateikė duomenų, jų stygius įtakos rikiavimui pagal A rezultatus neturės.

Apie reitingo rengėjų tikslus pasakojanti L.Stračinskienė pabrėžia, kad „U-Multirank“ rengėjai deklaruoja siekiantys atskleisti institucijų įvairiapusiškumą, kurio įprasminti nepajėgdavo visi kiti reitingai, orientuoti į mokslinės veiklos vertinimą. Ne mažiau svarbus motyvas buvo visuomenės interesas. Pasak pašnekovės, reitingo organizatoriai, pripažinę, kad aukštųjų mokyklų reitingais domisi visuomenė, į juos reaguoja ir pačios institucijos, ir aukštojo mokslo aplinka apskritai, norėjo atsakyti į visuomenės susidomėjimą reitingais ir nutarė siekti pateikti teisingiausią bei reikalingiausią informaciją.

„Į dabar esančius reitingus įtraukiama tik maždaug 3 proc. visų pasaulio aukštojo mokslo institucijų. Europoje tai dažniausiai universitetai, kurie pirmauja vertinant mokslinius tyrimus, tačiau didžioji dalis studentų mokosi kitose institucijose. Reitingai vertina mokslinių tyrimų lygį, bet ignoruoja kitus svarbius aukštojo mokslo institucijų veiksnius, ypač mokymą ir mokymąsi“, – taip MOSTA periodiniame leidinyje „Agenda“ pernai „U-Multirank“ poreikį apibūdino Gero Federkeilas, „U-Multirank“ projekto koordinatorius.

„U-Multirank“ pateikiami absoliutūs skaičiai, o ne išvestiniai dydžiai – sudėtiniai balai ir t.t., todėl šios sistemos duomenys leidžia matyti realią situaciją. Be to, duomenys kone apie visus rodiklius pateikiami santykiu – procentine dalimi, todėl, pateikiant skaičius, priklausančius nuo bendro skaičiaus, institucijos dydžio, deramai galima pristatyti ir mažų, ir didelių institucijų padėtį.

„Dalis kitų reitingų yra gana subjektyvūs. Pavyzdžiui, 50 proc. vietos QS pasaulio universitetų reitinge lemia akademinė reputacija, kurią savo subjektyvia nuomone vertina išorės bendruomenė, darbdaviai. Be to, tradiciniuose reitinguose daugelis realių institucijos duomenų yra „po vandeniu“, jie nematomi. Tarkime, tame pačiame pasaulio universitetų reitinge galima pamatyti daugiausiai pirmų 300 aukštųjų mokyklų profilius, kai kuriuos jų įvertinimus. O „U-Multirank“ yra skaidrus: matomi realūs duomenys, o ne sukaupti taškai. Realūs duomenys pagal įvairius parametrus pateikiami bendroje atskaitos skalėje, todėl toks išdėstymas leidžia suvokti kitų institucijų rodiklius ir atrasti savo vietą tarp jų“, – metodikos ir duomenų pateikimo pranašumą aptaria Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) tarptautinių ryšių prorektorė dr. Asta Radzevičienė.

Pirmoji Lietuvos aukštoji mokykla, kuri dalyvavo dar bandomajame „U-Multirank“ projekte, buvo Vilniaus kolegija. Jos direktorius dr. Gintautas Bražiūnas sako, kad pažangi europinio reitingo metodika, priešingai nei tradicinių reitingų komponavimo principas, apsaugo ir nuo pavojaus dirbti vien dėl aukštesnės vietos reitinguose. Dirbinai keliant rodiklius, už kuriuos skiriama vieta reitinguose, bendra kokybės gerinimo sistema praranda prasmę.

„Tyrimai parodė, kad nors kai kurie reitingai vertinami su pašaipa ir ironija, aukštosios mokyklos į juos vis dėlto reaguoja: nors veidrodis ir kreivas, į jį vis tiek žiūrima. Taigi Europos universitetų asociacija, svarsčiusi šį klausimą, padarė išvadą, kad nereikėtų kreipti dėmesio į masinės žiniasklaidos rengiamus reitingus, nes, kaip rodo praktika, tada pradedama dirbti rodikliams ir apie jokią kokybės kultūros kūrimo sistemą negali būti nė kalbos“, – apie iškreiptą vaizdą pasakoja G.Bražiūnas.

Direktorius paaiškina, kad dėl šių priežasčių, kuriant „U-Multirank“ sistemą, ir buvo nutarta parodyti rodiklių reikšmes, bet šiukštu jų nesumuoti, nesudėti jokių bendrų balų ir nerikiuoti geriausiųjų eilės.

„Visa sistema paremta galimybe pamatyti, kas yra aukščiau vidurkio, kas žemiau, bet sumavimas yra klaida. Kitaip tariant, tai aukštosios mokyklos profilio parodymas pagal pasirinktus rodiklius. Galbūt studentas yra silpnas, jis nenori stoti į mokslo instituciją, todėl ieško universiteto, kuriame svarbiausia studijos ir galintys jam suteikti žinių dėstytojai“, – patogumą gauti informaciją pagal vartotojui aktualias sritis apžvelgia Vilniaus kolegijos vadovas.

Atrodytų, kriterijų grupės, juolab visi smulkesni rodikliai, tarpusavyje skiriasi savo turiniu ir verte: tarkime, aukštą citavimo indeksą „uždirbti“ sunkiau nei laiku studijas baigiančių bakalaurų procentinę dalį. Nepaisant to, pabrėžiama, kad visi rodikliai yra vienodai svarbūs ir jiems negalima skirti jokios pirmumo teisės.

Kaip pasakoja „Veido“ kalbinti pašnekovai, reitingo metodikos galimybių studijos buvo rengiamos nuo 2008 m., o per tą laiką dėl kiekvieno rodiklio detaliai diskutavo ekspertai – CHERPA aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų institucijų konsorciumas, kuriam vadovavo Aukštojo mokslo centras (CHE, Vokietija), Aukštojo mokslo politikos tyrimų centras (CHEPS, Nyderlandai), pačios aukštosios mokyklos. Pavyzdžiui, vien institucijos tarptautiškumui iliustruoti buvo pasirinkti 186 rodikliai.

L.Stračinskienės teigimu, „U-Multirank“ rengėjai viliasi, kad dalyvaujančioms valstybėms aktualūs visi rodikliai, aukštojo mokslo institucija pati pasirenka, apie kokias kryptis pateikti duomenis, taip pat pati sprendžia ir kokias sritis tobulinti. Juolab studentas pats renkasi, kas jam svarbiau: galbūt jis nori studijuoti universitete, kuris nedemonstruoja pačių geriausių mokslinės veiklos pasiekimų, bet didžiausią dėmesį skiria bakalauro studijoms. Taigi vienintelis ir svarbiausias tokios metodikos argumentas – galimybė rinktis pačiam. Bet kokiu atveju, kad ir kokius rodiklius pasirinks „U-Multirank“ įrankyje, naudos gauna kelios suinteresuotos šalys – visuomenė, studentas, institucija ir valstybė, turinti progą įvertinti savo universitetų situaciją, bendrą vietą tarptautinėje panoramoje.

„Trumpai tariant, jei niekada negalvojai studijuoti X universitete, pasidomėjęs rūpimais klausimais „U-Multirank“, galbūt jį ir pasirinksi, – apibendrina L.Stračinskienė. – Vertybė yra ta, kad jame nėra svarbiausių rodiklių. O jei tokių bandoma ieškoti arba stengiamasi informacijos srautą pakreipti kažkuria linkme, šis įrankis praranda prasmę.“

„U-Multirank“ duomenų turinys ir patogus jų pateikimo formatas – dinamiškas internetinis įrankis, leidžiantis susipažinti su skirtinga informacija vienoje vietoje, yra proveržis informacijos apie aukštojo mokslo institucijas sraute. Įprastai informacijos apie studijų, mokslo ir bet kokius kitus rodiklius reikia ieškoti. „Veido“ pašnekovai vardija institucijas, kurios kaupia ir sistemina tam tikrus duomenis. AIKOS sistemoje galima rasti institucijų sąrašą, studentų skaičius, daug duomenų apie konkrečias sritis, atsižvelgiant į aktualią tematiką, pateikia ir MOSTA. Na, o pagrindinis informacijos šaltinis – pačių aukštųjų mokyklų pateikiama informacija. Tiesa, ir „U-Multirank“ informaciją pateikia pačios aukštosios mokyklos, galinčios pasirinkti, kurių studijų krypčių vertinime dalyvauti. Tačiau viena yra universiteto lankstinuke perskaityti, kad kasmet dešimtadalis studentų išvyksta pasimokyti svetur, ir kas kita pamatyti, daug ar mažai tie 10 proc. išvykstančių studentų yra panašiose aukštosiose mokyklose ar konkrečiose jų studijų kryptyse.

„Daug informacijos buvo prieinama ir Lietuvoje, įrankių tam turime. Tačiau „U-Multirank“ atveju valia supažindinti su veikla, informacija yra išreikšta pačios institucijos. Lietuvoje visose srityse galime gauti duomenų apie metinius rezultatus, stojamuosius balus, efektyvumą ir kt., bet šiuo atveju mes kalbame apie tarptautinę erdvę, pasaulinę pasiūlą“, – paaiškina MOSTA atstovė L.Stračinskienė.

Nepamainomas šis įrankis ir pačioms aukštosioms mokykloms, kurie gali įvertinti savo rezultatus, juos palyginti su kolegų pasiekimais ir kurti strategiją, kaip tobulinti atskiras sritis. Dar svarbiau siekiantiems pagerinti savo studijų ir mokslo kokybę yra plati reitingo geografija, leidžianti Lietuvos aukštosioms mokykloms suvokti savo vietą tarptautinėje – Europos ar pasaulio universitetų erdvėje. „U-Multirank“ sistema, kurios kilmę kai kurie ekspertai tiesiogiai siejo su atsvara JAV ir Azijos universitetams, jau peraugo Europos ribas. „Tai tarptautinis, o ne europinis įrankis. 21 proc. institucijų yra JAV, 17 proc. – Azijos šalyse“, – patikslina MOSTA direktorės pavaduotoja.

Atrodo, kad pačios aukštojo mokslo institucijos, kurios aktyviai jungiasi prie „U-Multirank“ tinklo, taip pat aktyviai linkusios naudotis ir jo medžiaga priimdamos sprendimus. Vilniaus kolegijos direktorius G.Bražiūnas, neseniai dalyvavęs metinėje Europos aukštojo mokslo institucijų asociacijos (EURASHE) konferencijoje, pasakoja, kad renginyje buvo pristatyti aukštųjų mokyklų apklausos rezultatai, kaip universitetai vertina „U-Multirank“. Pasirodo, 60 proc. universitetų teigė pasinaudosiantys jo medžiaga partnerių paieškai ar vidiniams sprendimams, 30 proc. teigė dar svarstantys, kaip panaudoti šiuos duomenis, o 10 proc. sakė, kad į „U-Multirank“ duomenis nereaguos ir niekaip jų nepanaudos.

Lietuvos aukštosios mokyklos gali numanyti, kokią vietą užima regione ar Europoje, bet, ko gero, sunkiai įsivaizduoja savo pozicijas pasaulinėje aukštojo mokslo erdvėje. „U-Multirank“, kaip tikina „Veido“ pašnekovai, vertingas ir tarptautinei partnerių paieškai, pačių Lietuvos aukštųjų mokyklų pokyčiams, integracijai į europinę aukštojo mokslo erdvę.

„Ši sistema, mano nuomone, yra labai gera galimybė Lietuvai, kurios, kaip šalies, pozicija pasaulio aukštojo mokslo erdvėje yra neaiški. Vertinant Europos mastu, žinome, kokią vietą užima mūsų aukštasis mokslas, kokių galimybių jis turi. Tačiau jam vis labiau globalėjant, skverbiantis į Azijos, Pietų Amerikos šalis, reikia pasakyti pasauliui, kas tu esi, kokia yra ši aukštojo mokslo institucija. „U-Multirank“ ir yra priemonė tą tapatybę parodyti. Galime pykti, ignoruoti faktą, kad sudaroma daug įvairių reitingų, tačiau ši per pasaulį besiritanti mada ir toks savęs pozicionavimo būdas neišvengiamas. Taip gali atskleisti stipriąsias savo savybes“, – svarsto VGTU prorektorė A.Radzevičienė ir priduria, kad „U-Multirank“ yra ne faktus konstatuojantis reitingas, bet darbo priemonė aukštajai mokyklai, padedanti priimti sprendimus, kurti strategiją.

Pasak jos, tai strateginio valdymo priemonė. Pavyzdžiui, aukštoji mokykla, pamačiusi platų spektrą parametrų, gali planuoti, kaip toliau sieks gerų rezultatų prioritetinėse srityse. „Pavyzdžiui,  šiuo metu visoms aukštosioms mokykloms aktualu būti matomoms regione. Ši sritis svarbi ir VGTU, todėl paskelbus naujausius „U-Multirank“ duomenis galėjome įvertinti, ar pasiteisino mūsų pastangos. Paaiškėjo, kad pagal poveikio regionui kriterijų grupę trys iš penkių šios srities įvertinimų buvo A. vadinasi, gerai suprantame ir vykdome šią savo misiją“, – universiteto įžvalgas aptaria prorektorė.

Ji pasakoja, kad būtent „U-Multirank“ duomenys paskatino vidinius debatus ir planuojamą sprendimą – didinti anglų kalba vykdomų magistrantūros studijų programų skaičių aktualioje tarptautiškumo srityje.

Paklausta, ar VGTU ieškojo „atitikmenų“, panašių užsienio universitetų, A.Radzevičienė sako, kad rasti tikslius universitetus vargiai įmanoma, nes „U-Multirank“ suteikia laisvę panašius kolegas rinktis pagal 31 kriterijų iš 1,8 tūkst. dalyvių, vertinant penkias veiklos sritis.

„Panašūs veiklos bruožai geriausiai išryškėja atskirose vertinimo srityse, dar tiksliau – vertinant pagal atskirus kriterijus. Matome VGTU veiklos profilį panašų į mūsų partnerių – RMIT (Australija), Turino technikos universiteto (Italija), Aalto universiteto (Suomija), Dublino universiteto (Airija), ypač ir regioninio įsitraukimo, poveikio regionui srityse“, – vardija VGTU tarptautinių ryšių prorektorė.

„Manau, kad „U-Multirank“ pakeis situaciją, atsiras jungtinės studijų programos, partnerystė, kursis jungtinis mokslas. Juk jei bendradarbiausi su tomis organizacijomis, kurių prioritetas yra žinios, gebėjimai, išsilavinimas, savaime keisiesi ir pats. Juk užmegzti bendradarbiavimą su geromis institucijomis nėra lengva: jos taip pat atsakingai vertina ir renkasi partnerius“, – prognozuoja MOSTA direktorės pavaduotoja L.Stračinskienė ir priduria, kad sekdamos savo rodiklius „U-Multirank“ aukštosios mokyklos gali analizuoti rodiklių prastėjimą ar gerėjimą ir ieškoti pokyčių priežasčių.

„U-Multirank“ duomenys reikšmingi ir sprendimų priėmėjams. Tiesa, įrankio nauda valstybei, kaip primena „Veido“ kalbinti pašnekovai, priklauso nuo jos įsitraukimo, investicijų,. Be to, neaišku, ar ilgainiui pačios reitinge dalyvaujančios institucijos ar valstybės neturės prisidėti prie šios sistemos rengimo.

Planuojama, kad dabar septynias studijų kryptis siūlantis palyginti įrankis trečiame etape pridės dar penkias: matematiką, biologiją, chemiją, istoriją, sociologiją ir socialinį darbą, ragins nuolat atnaujinti vertinamus rodiklius. Vis dėlto neaišku, kas užtikrins jo tęstinumą. L.Stračinskienė pasakoja, kad jau pirmuoju „U-Multirank“ kūrimo etapu institucijos svarstė, kokia ateitis laukia pažangaus projekto, kai baigsis jam numatyta EK komisijos parama. Klausimas, kas prisiims naštą – valstybė ar institucija, yra atviras.

Pasirodo, „U-Multirank“, kuriam 2014–2017 m. numatyta 4 mln. eurų EK parama, kūrėjai jau mąsto apie finansinį ateities scenarijų, nes vėlų rudenį visoms dalyvaujančioms institucijoms išsiuntė anketą su klausimu, ar šios įsivaizduoja „U-Multirank“ ateitį, jei būtų taikomas narystės mokestis.

„Akivaizdu, kad kaupiami duomenys ir bandoma kurti alternatyvią EK finansavimui strategiją. Juolab kad šis reitingas nebėra vien Europos, jis vis labiau tampa pasaulinis, – komentuoja VGTU prorektorė. – Nors narystės mokesčio idėją galima vertinti kontroversiškai. Jei reitingas linkęs pats save išlaikyti, generuoti pajamas, įprastai tokiu atveju plečiamas perkamų paslaugų paketas, dingsta grynumas. Ilgainiui, priklausomai nuo finansavimo šaltinių, gali atsirasti informacijos prieinamumo klausimas. Nežinia, ar tokia praktika būtų gera, nes dabar atvirumas, dialogas ir yra ta geroji praktika, kuria pasižymi „U-Multirank“.“

Vis dėlto kai kurie ekspertai šio reitingo duomenų tikslumu abejoja jau dabar: esą negalima patikrinti visų universitetų, o jie gali nurodyti tokius skaičius, kokius tik nori. Tačiau, „Veido“ kalbintų pašnekovų tikinimu, šios abejonės mažai pagrįstos. „U-Multirank“ naudojasi bent kelių šaltinių duomenimis – ne vien institucijos, kuri juos pateikia.

Pavyzdžiui, Kembridžo ir Oksfordo universitetai „U-Multirank“ nedalyvauja. Kyla klausimas, kodėl elitiniai universitetai nelinkę atvirai pasakoti apie savo veiklą, bet faktas, kad dalis duomenų – mokslinės veiklos, žinių perdavimo – prieinami kitais kanalais, todėl informacijos apie šias lyderių kalves atsirado ir „U-Multirank“.

„Naudojami įvairūs šaltiniai: klausimynas institucijoms, studentų apklausa, „Thomson Reuters“ duomenų bazė ir t.t. Kadangi kalbėjausi su specialistais, kurie apdoroja duomenis, iš jų žinau, kad gauti skaičiai lyginami su kitų šaltinių, pavyzdžiui, Eurostato, duomenimis. Jei esama neatitikimų, duomenys grįžta į instituciją ir kiek įmanoma tikslinami. Žinoma, paklaida visada yra, bet nemanau, kad universitetai sąmoningai juos iškreiptų ir sakytų netiesą. O patys „U-Multirank“ rengėjai linkę nuolat tobulinti šį įrankį. Tarkime, dabar jie pripažino, kad dėl duomenų sudėtinga buvo lyginti studijų, dėstymo ir mokymosi sritis“, – komentuoja MOSTA direktorės pavaduotoja.

Kad neatitikimų gali būti, įsitikinęs ir Vilniaus kolegijos direktorius G.Bražiūnas. Pavyzdžiui, nurodoma, kad studentų apklausa laikoma įvykusia, kai joje dalyvauja 10 proc. visų apklaustųjų, arba ne mažiau kaip 15 studentų. G.Bražiūnas skaičiuoja, kad yra aukštųjų mokyklų, kurios iš viso turi 15 studentų, vadinasi, dalyvavimas apklausoje bus šimtaprocentinis?

„Arba kitas rodiklis – kiek absolventų nuo įstojusiųjų baigia studijas. Gali rašyti realų skaičių, gali nurodyti, kad baigė visi. Žinoma, galbūt buvo 30 pirmakursių, 30 gavo ir baigimo pažymėjimus. Bet ar tai tikrai tie patys studentai? Juk nubyrėjimas yra, – pavyzdį pateikia didžiausios šalies kolegijos vadovas. – Galima suklysti, bet galima kitokius skaičius ir sąmoningai nurodyti. Juk mes apytikriai žinome vieni kitų skaičius, todėl galiu pasakyti, kad kai kurie kolegos blefuoja.“

Plačios „U-Multirank“ galimybės gauti informaciją apie rūpimas sritis ilgainiui turėtų keisti ir vartotojų – būsimų studentų, jų tėvų įpročius. Lietuvoje vyraujant kone visuotiniam aukštajam mokslui, kai didžiausia vertybe dalis jo siekiančiųjų laiko ne išsilavinimą, bet diplomą, daugiadimensis įrankis leis įvertinti aukštojo mokslo institucijos kokybę ir pagal kai kuriuos parametrus daryti prielaidas, kokia kultūra – diplomo ar išsilavinimo yra vyraujanti toje institucijoje.

Gabija Sabaliauskaitė