Shutterstock

Profesinis rengimas. Kasmet daugėja aukštojo išsilavinimo diplomą turinčių specialistų, kurie patraukia mokytis amato į profesines šalies mokyklas, tačiau kelią galima pradėti ir ne nuo finišo. Valstybinius brandos egzaminus (VBE) laiko, į aukštąsias mokyklas stoja bei įstoja ir profesinių mokyklų mokiniai. Kartais jiems pasiseka geriau nei jų bendraamžiams vidurinėse mokyklose ir gimnazijose.

2013 m. studijų sutartis su aukštosiomis mokyklomis pasirašė 1,7 tūkst. baigusiųjų profesines mokyklas. Vadinasi, karjerą modeliuoti galima ir ne nuo aukščiausio laiptelio. Nebūtina įgyti aukštojo išsilavinimo, kad suprastum, jog nori įgyti amatą (kaip pernai padarė 1,5 tūkst. universitetų ir kolegijų absolventų, pareiškusių norą mokytis profesinėse mokyklose).

„Veido“ atlikti skaičiavimai atskleidžia, kad esama profesinio mokymo įstaigų, kurių auklėtiniai, skaičiuojant VBE rezultatų vidurkį, pasirodo geriau nei kai kurių vidurinių mokyklų ar gimnazijų ugdytiniai. Kadangi šiemet įdomumo dėlei „Veidas“ pirmą kartą pagal tą pačią metodiką apskaičiavo ne tik bendrojo ugdymo mokyklų, bet ir profesinio mokymo įstaigų akademinius rezultatus, jei norisi, galima palyginti galutinį balą pagal tuos pačius kriterijus. Tarkime, jei pirmoje vietoje atsidūrusi profesinė mokykla pakliūtų į gimnazijų ir vidurinių mokyklų reitingą, ji užimtų 170–171 vietą.

„Kaip vidurinės mokyklos bei gimnazijos skiriasi savo rezultatais, taip įvairios yra ir profesinio mokymo įstaigos“, – sutinka Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas.

Jis neabejoja, kad esama profesinių mokyklų, kurios yra stiprios ne tik mokydamos amato, bet ir bendrojo ugdymo pasiekimais. Skirtingus šių mokyklų akademinius pasiekimus – VBE rezultatus ir sėkmę stojant į aukštąją mokyklą ŠMM atstovas sieja su jų profiliu, siūlomų profesijų įvairove, siekiamos kvalifikacijos lygmeniu.

Kadangi profesinėse mokyklose galima įgyti profesijas nuo pirmo iki penkto lygmens pagal Europos kvalifikacijų sąrangą, besimokantieji sudėtingesnių, aukštesnės kvalifikacijos specialybių mokiniai gali būti gabesni, labiau motyvuoti, taigi ir pasiekti gerų akademinių rezultatų. O siekiantieji įgyti paprastesnę kvalifikaciją gali pasižymėti ir kuklesniais lūkesčiais, todėl laikyti tik mokyklinius egzaminus ar, užuot siekę akademinės karjeros, kibti į darbo paieškas.

„Gerų profesinių mokyklų akademinių rezultatų absoliutinti negalima, tačiau yra mokyklų ar atskirų profesijų, kurios pasižymi aukštais akademiniais pasiekimais, kitose labiau dominuoja vidutiniai. Tačiau pritarčiau, kad turime profesinio mokymo įstaigų, kurios pasiekia ypač aukštų rezultatų, net ir akademinių. Tai daugiausia lemia ir specialybė. Tarkime, nemaža dalis naujai pradedamo vykdyti sertifikuotų aviacijos mechanikų mokymo vyksta anglų kalba, rengiami mechatronikos specialistai turi ypač gerai išmanyti fiziką, automechanikai – elektroniką, fiziką, o į naują, kartu su IRT įmonių asociacija „Infobalt“ IT siūlomą specialistų rengimo specialybę priimami asmenys turėjo pereiti sudėtingą kelių etapų atranką, nes į vieną vietą pretendavo beveik dešimt norinčiųjų“, – skirtingus profesinio mokymo lygius apžvelgia S.Zybartas ir priduria, kad šiandien profesinis rengimas visai kitoks, nei buvo kažkada. Anksčiau pakako išmokti įvaldyti nesudėtingus mechaninius įrankius, paprastus darbo procesus, o šiandien reikia sugebėti dirbti modernia įranga, procesų valdymas reikalauja stipresnio, sudėtingesnio pasirengimo.

Nors „Veido“ kalbinti pašnekovai sutartinai tikina, kad profesinės mokyklos egzaminų rezultatais neketina prilygti geriausioms šalies gimnazijoms, jų teigimu, norintieji įgyti amatą ir vidurinį išsilavinimą puikiai tą gali padaryti ir profesinio mokymo įstaigose. Juk jose mokiniai ne gauna kažką panašaus į vidurinį išsilavinimą, bet įgyja tą patį vidurinį išsilavinimą kaip ir jų bendraamžiai, baigę gimnazijas ar vidurines mokyklas.

Kitaip tariant, profesinių mokyklų auklėtiniai mokosi pagal tą pačią vidurinio ugdymo programą, tik greta dar įgyja norimą profesiją. Beje, kai kurios profesinio mokymo įstaigos turi ir gimnazijų skyrius, į kuriuos galima pakliūti po aštuntos klasės. Besimokančiųjų šiame skyriuje mokslas nuo bendrojo ugdymo mokyklų skiriasi nebent sustiprintais technologijų dalykais, kad įgiję pagrindinį išsilavinimą ir norintys toliau siekti amato mokiniai lengviau išsirinktų profesiją.

Pagal akademinius rezultatus pirmoje vietoje yra Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centras, viena pirmųjų profesinio mokymo įstaigų, įkūrusių gimnazijos skyrių. Šios įstaigos mokiniai, 2014 m. 10 VBE išlaikė vidutiniškai 43,52 balo. Pavyzdžiui, 14 abiturientų laikyto anglų kalbos VBE vidurkis – 42,86 balo, o perspektyvų IT egzaminą, nors ir laikė tik trys mokiniai, jie pelnė 82,67 balo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kalbų mokymasis. Lietuvos universitetų tarpusavio konkurencija bei siekis sutaupyti kuo daugiau lėšų keičia akademines užsienio kalbų mokymosi tradicijas. O tautos daugiakalbiškumo siekis visu svoriu užgula ne visuomet mokių studentų pečius.

Svarstant, kodėl Lietuvos universitetuose tarp laisvai pasirenkamų dalykų jau keleri metai nelikę vietos užsienio kalboms, tenka prisiminti pakeistą Aukštojo mokslo įstatymą ir 2011 m. patvirtintą užsienio kalbų egzaminų programą.

Joje apibrėžiama, kad 40 proc. dvyliktokų užduočių orientuota į B1, o 60 proc. – į B2 kalbos mokėjimo lygį. Taigi suvokus, kad erdviose universitetų auditorijose šiandien nebelaukiami absolventai su prastesnėmis pagrindinės užsienio kalbos žiniomis, regis, nelieka kitos išeities, kaip tik labiau pasitempti mokykloje.

VU Užsienio kalbų instituto Vokiečių kalbos katedros vedėja doc. dr Dalia Bukauskaitė mano, kad studentų galimybės mokytis dviejų ar trijų užsienio kalbų universitetuose šiandien gana ribotos. Nors ši koncepcija universitete lyg ir įtvirtinta, iš studijų programų ji nepastebimai nyksta. Taigi ką patiria šiuo metu universiteto duris varstantys pirmakursiai ir antrakursiai? Tarkime, Vilniaus universitete užsienio kalbos jie raginami mokytis kaip neprograminio dalyko, o tai reiškia, kad turi savo lėšomis padengti semestro studijų išlaidas (44 Eur).

VU prorektoriaus Kęstučio Dubniko teigimu, tai nėra didelė suma, palyginti su privačiomis užsienio kalbų mokyklomis. „Ne universiteto priedermė mokyti studentus užsienio kalbos gramatikos. Mes orientuojamės į geriausius, o įstoję, tačiau prasčiau besimokantys jaunuoliai turėtų pasitempti savarankiškai“, – įsitikinęs prorektorius.

Ilgametė vokiečių kalbos dėstytoja Nida Matiukaitė sako, kad šiandien daugelio studentų žinios prastesnės, nei pageidautų universiteto vadovybė. „Sunku pasakyti, ar mano kolegos suvokia užsienio kalbų vaidmenį visuomenės gyvenime, ar supranta, kad negalima šios srities palikti savieigai. Nejau išties reikia mažinti švietimo apimtis, taip drastiškai kapojant galvas užsienio kalboms? Jų reikšmę šiandien supranta net Azijos šalys. O mes?“ – retoriškai klausia dėstytoja.

Nuolatinius pokyčius patiriantį švietimą Lietuvoje sunku pavadinti prioritetine sritimi: maži dėstytojų atlyginimai, nepalankus psichologinis klimatas, kaip pasirenkamas dalykas iš studijų programų pašalintos užsienio kalbos. Tai reiškia gerokai sumenkusį valandų skaičių užsienio kalboms (netgi anglų).

N.Matiukaitei pasidomėjus, kaip naująją užsienio kalbų politiką universitetuose vertina šiuo metu vokiečių kalbos besimokantys studentai, paaiškėjo, kad didžioji jų dalis apklausos anketoje nurodo norą mokytis užsienio kalbų nemokamai, nemaža dalis apklaustųjų teigiamai pasisako ir už galimybę mokytis kalbų kaip neprograminio dalyko (universitetui iš dalies apmokant, nes kalbų kursai labai brangūs).

D.Bukauskaitės nuomone, šiandien sunku suvokti, kodėl buvo sugriauta anksčiau funkcionavusi užsienio kalbų, kaip pasirenkamojo dalyko, mokymosi sistema. Kalbas universitete per semestrą rinkdavosi apie 2 tūkst. studentų, šiandien jų telikę 700. Skaičiai iškalbingi ir geriausiai apibūdinantys susiklosčiusią padėtį.

Vilniaus universiteto dėstytoją, poliglotą m. dr. Gediminą Degėsį galima vadinti vienu tų, kurie suvokia, kaip svarbu mažai šaliai gebėti susikalbėti su kaimynais, ir ne tik su jais. Jo manymu, lietuvių ateities užsienio kalbų poreikį lems geopolitiškai susiklosčiusi mūsų šalies istorija. „Neatmeskime galimybės, kad galime sulaukti pačių įvairiausių permainų ir pokyčių. Nesinori gąsdintis karu, bet mokėti anglų ir artimiausių kaimynų kalbas šiandien privalu kiekvienam lietuviui“, – neabejoja pašnekovas.

Paklaustas, ar, jo nuomone, universitetą pasiekusiųjų žinios išties gali būti įvardytos kaip B1 ar B2 lygio, VU dėstytojas nelinkęs su tuo sutikti: daugelio absolventų užsienio kalbų žinios esančios pradinės stadijos ir reikalaujančios tolesnio lavinimo. Vadinasi, į universitetą įstojusio, bet pakankamai pinigų neturinčio studento galimybės lavinti savo užsienio kalbos žinias šiandien tampa šiek tiek ribotos.

Daugiau nei prieš dešimtmetį Vytauto Didžiojo universitete vokiečių filologiją studijavusi, o šiandien pati ją užsienio kalbų mokyklose dėstanti kaunietė Kristina Valickaitė atkreipia dėmesį, jog universitetuose kai kurioms užsienio kalboms dėmesys mažėja dar ir dėl to, kad nesusirenka norinčiųjų studijuoti: „Pavyzdžiui, siekiančių lavinti vokiečių kalbą šiandien gerokai mažiau nei prieš dešimtmetį. Bet ši tendencija juntama ir šalies mokyklose.“

Su tuo linkęs sutikti ir G.Degėsys. Jo žiniomis, kai kuriose šalies savivaldybėse tėvai verčia savo vaikus mokytis anglų, o ne jų norimų prancūzų ar vokiečių kalbų. Jaunimas orientuojamas į pragmatinius interesus, raginamas savęs klausti, ko jam reikės ieškant darbo ateityje, taigi dėmesys kitoms užsienio kalbos natūraliai mažėja. Ar tai teisinga ir pamatuota, sunku pasakyti, bet nemokėti savo kaimynų – rusų ir lenkų kalbų yra išties trumparegiška.

Dešimtus metus Lietuvoje gyvenantis ir dvi atžalas su žmona lietuve auginantis danas Stefanas Gottschalckas Anbro mano, kad labai svarbu, jog Lietuvos mokyklose įgytas žinias būtų galima panaudoti universitete. Tarkime, Danijoje anglų kalbos vaikai mokomi jau nuo pirmos, o vokiečių – nuo penktos klasės (šios danų švietimo sistemos reformos dar gana naujos, atliktos tik praėjusiais metais).

„Švietimo pokyčių Danijos politikai ėmėsi norėdami užtikrinti geresnį užsienio kalbų mokėjimą“, – teigia Vilniaus universitete studentus kinematografijos ir danų kalbos mokantis pašnekovas, pats po universiteto studijų laisvai kalbėjęs danų ir anglų kalbomis.

Paprašytas įvertinti, kaip skiriasi Vilniaus ir Danijos universitete parengtų absolventų anglų kalbos mokėjimas, S.Gottschalckas Anbro patikina, kad Vilniaus universitete atstumas tarp gerai ir prastai angliškai kalbančiųjų daug didesnis nei Danijoje. Pasak jo, Danijos universitetuose anglų kalbos mokymasis nebevyksta. „Kiekvienas studentas kalbą privalo mokėti tokiu lygiu, kad gebėtų skaityti mokslinę literatūrą. Bet Danijos bėda kita – prastai mokame kaimynų vokiečių kalbą“, – neslepia šiandien lietuviškai kalbanti danas.

Pasižvalgius po senas tradicijas tęsiančius Europos universitetus galima pamatyti gana skirtingą vaizdą. Tarkime, valstybiniuose Vokietijos ir Austrijos universitetuose, beje, kaip ir garsiausiuose Prancūzijos universitetuose, studentai už kalbų lavinimą nemoka. Panaši situacija susiklosčiusi ir Suomijos Vazos universitete, kuriame užsienio kalboms skiriamas itin didelis dėmesys. Suomiai itin pabrėžia užsienio kalbų mokėjimo svarbą ir leidžia savo studentams nemokamai rinktis dešimt ar daugiau užsienio kalbų visais lygiais ir visose bakalauro bei magistro studijų programose (tame pat Vazos universitete). Pavyzdžiu Lietuvai galėtų būti ir Estijos universitetai su puikiai funkcionuojančiais užsienio kalbų mokymo centrais, kuriais labai rūpinasi patys rektoriai.

„Ar tik Lietuvoje nesusiklostė ydinga situacija, kai norintiems lavinti savo užsienių kalbos žinias universitetas užkerta kelią?“ – svarsto Mokytojų ir dėstytojų draugijos pirmininkas Edvinas Šimulynas.

Išties, jei prisiminsime pirminę Europos universitetų įkūrimo idėją – lavinti užsienio kalbų žinias, pamatysime, kad, tarkime, mechanikos studentas, studijuojantis XVIII a. pabaigoje Vilniuje, buvo mokomas trijų užsienio kalbų (rusų, prancūzų, vokiečių arba anglų), o egzaminai vykdavo kas pusmetį. Vien iš šio pavyzdžio matyti, kad prieš 200 metų universitete užsienio kalbų svarba buvo suprantama kur kas labiau nei šiandien.

Ir nors Lietuvos universitetuose taupyti užsienio kalbų sąskaita apsispręsta dėl prastos finansinės padėties ir pakeisto švietimo įstatymo, rasti išeičių, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektoriaus Zigmo Lydekos teigimu, vis dar galima. Kaip papildomus šaltinius, leidžiančius universitetui geriau gyventi, jis mini aktyvų bendravimą ir bendradarbiavimą su užsienio šalių ambasadomis, įvairiais kultūros centrais: „Lenkijos ambasada kasmet pasirinkusiems mokytis šios kalbos studentams skiria stipendijas, kitos įstaigos, su kuriomis bendradarbiauja mūsų universitetas, atsiunčia kalbų dėstytojų, dalijasi mokymo medžiaga ir pan.“

Pagal Harvardo universiteto modelį savo studentus mokančiame VDU užsienio kalbų mokomasi rytinėmis valandomis (kasdien po vieną akademinę valandą). Kiekvienas įstojęs į šį universitetą jaunuolis anglų kalbos mokosi nemokamai ir privaloma tvarka, o bet kurių kitų iš 30 užsienio kalbų įgūdžiai jau lavinami mokamai (75,3 euro už semestrą). Kaip itin populiarias ir studentų dažnai pasirenkamas kalbas Z.Lydeka mini ispanų, italų, prancūzų, vokiečių, rusų.

Tiesa, pasak rektoriaus, jei į universitetą įstojęs jaunuolis anglų kalbą moka nepriekaištingai, tada jam pasiūloma nemokamai mokytis vienos iš pasirinktų kalbų. Vien remiantis šiuo pavyzdžiu galima teigti, kad kiekvienas universitetas šiandien pats renkasi, kaip mokyti užsienio kalbų.

D.Bukauskaitės nuomone, absolventų, puikiai mokančių užsienio kalbą B1 ar B2 lygiu, netrūksta ir šiandien. Vilniaus licėjaus, Vilniaus Jėzuitų ar Žirmūnų gimnazijos auklėtiniai, jos teigimu, gali pasigirti geromis pirmosios ir neblogomis antrosios užsienio kalbos žiniomis. Tačiau tenka pripažinti, kad tai labiau išimtis nei taisyklė.

Tinkamiausia aplinka studentams šiandien mokytis užsienio kalbų Lietuvos kalbų pedagogų asociacijos prezidentė Eglė Šleiniotionė vadina VDU ir Vilniaus kolegiją. Deja, dėl kitų švietimo ir mokymo įstaigų ji nėra tokia optimistė.

Kaip „Veidą“ patikino Nacionalinio egzaminų centro direktorė Saulė Vingelienė, šiuo metu nurodyti, koks visų Lietuvos abiturientų užsienio kalbų mokėjimo lygis – negalima, nes užsienio kalbos brandos egzaminus laiko tik dalis jų.

Kaip matyti iš atlikto Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) tyrimo „Studijų kokybė Lietuvoje: suinteresuotų šalių požiūris“, nepakankamas užsienio kalbų mokėjimas daliai Lietuvos studentų (26 proc.) tampa rimta kliūtimi norint studijuoti pagal mainų programas užsienyje. Taigi šalies mokyklose vyraujanti užsienio kalbų dėstymo politika lemia, ar jos absolventai galės dalyvauti universitetų studijų mainų programose.

E.Šleinotienė siūlo atkreipti dėmesį į tai, kad kasmet kone 11 proc. Europos verslo įmonių nukenčia dėl prastų savo darbuotojų užsienio kalbos žinių. Taigi daugiakalbystė šiandien neatsiejama nuo šalies konkurencingumo.

Ne vienus metus, lavindamas savo užsienio kalbų žinias, Prancūzijoje praleidęs G.Degėsys apgailestauja, kad Lietuvoje tam dažnai koją kiša universitetų taupymo politika. Kaip pavyzdį jis mini esperanto kalbą, kurios Vilniui, kaip kosmopolitiškam miestui, taip pat reikėtų. Deja, šiuo atžvilgiu mūsų universitetuose labai taupoma.

„Veido“ kalbinti užsienio kalbų ekspertai sutaria, jog reikėtų palengva keisti ir Lietuvoje vyraujantį tėvų požiūrį, kad jų vaikus užsienio kalbų išmokys mokykla ar universitetas. Daugelis atžalų su užsienio kalba susipažįsta tik antroje klasėje, tačiau edukologijos mokslų daktarė Austėja Landsbergienė mano, kad tokia nedidelė valstybė kaip Lietuva savo žmonėms turėtų suteikti daugiau galimybių mokytis užsienio kalbų.

Edukologai sutaria, kad mokyti vaikus kalbų galima pradėti jau nuo ketverių metų. Tokio amžiaus jie lengvai įsimena naują informaciją, yra imlesni. Mokslininkai jau įrodė, kad jaunystėje tam tikra smegenų dalis savaime priima informaciją, ko niekaip negali nutikti brandaus amžiaus žmogui. Naujausi moksliniai tyrimai atskleidžia, kad jeigu vaikas mokomas keleto užsienio kalbų, jam susidaro daugiau neuronų jungčių, lavėja kalbinis mąstymas, jis lengviau reiškia savo mintis ir patiria mažiau sunkumų mokydamas užsienio kalbų vėliau.

Taip pat sutariama, kad pats efektyviausias užsienio kalbų mokymasis vyksta tuomet, kai užsiėmimai klasėje derinami su interaktyviais mokymosi būdais: vaizdo medžiaga, filmais, gyvais pokalbiais, muzika ir pan. Tačiau didelė dalis besimokančiųjų daro tą pačią klaidą – baigę vieną užsienio kalbos kursą leidžia sau atsikvėpti keletą savaičių, nors po jų mokslus tenka pradėti kone iš naujo.

Šiandien jau sutariama, kad suaugus užsienio kalbų mokymosi procesas reikalauja kur kas daugiau valios ir sąmoningumo, todėl kiekvienas besimokantysis užsienio kalbos turėtų suvokti: tik nuo jo paties priklauso, kaip gerai bus įsisąmoninta kalba.

Apibendrinant galima pridurti, kad Lietuvoje bandoma įteisinti tokį modelį, kai už kalbų mokymąsi universitetuose imamas minimalus mokestis. Ar šis žingsnis pasiteisins ir ar nenukentėsime nuo to patys, paaiškės jau po kelių dešimtmečių.

Komentaras

Nida Matiukaitė, ilgametė VU Užsienio kalbų instituto Vokiečių kalbos katedros dėstytoja

Kad ir kokias kalbas girdėtume viešojoje erdvėje, tenka pripažinti, kad absolventai šiandien iš mokyklos neateina į universitetą puikiai mokėdami ne tik antrąją užsienio kalbą, bet ir pirmąją. Galbūt gerai ją moka vienetai, bet ne didžioji visuma. Vidurinėse mokyklose niekas nemoko jų tokiu lygiu, kad galėtų, pvz., anglų kalbą vartoti rimtoms temoms gvildenti, rašyti mokslinius straipsnius į užsienio leidinius ir pan.

Akademinės temos mokyklose tiesiog neaprėpiamos, ir tai natūralu. Be to, nereikėtų pamiršti, kad kalbos mokymas, jos gludinimas yra ilgalaikis procesas, trunkantis kone visą žmogaus gyvenimą (žodynas plečiamas atitinkamai su branda). Nesiūlau užsienio kalbų mokyti visų studijų metu (tai, beje, būtų neblogai, nes tokia praktika susiklosčiusi mažose turtingose šalyse, kurios siekia būti konkurencingos), tačiau kažkokių galimybių studentams vis dėlto turėtų būti suteikiama. Nejau mes norime juos atskirti nuo besimokančiųjų užsienyje?

Diskutuojame, kad būtų puiku prilygti užsienio universitetams, bet nepadedame savo studentams siekti aukštesnės studijų kokybės. Tarkime, studentai, norintys vykti pagal „Erasmus“ programą į vokiškai kalbančius kraštus, turi pramokti vokiečių kalbos, nes tikrai ne kiekvienas sutiktas gatvėje su jais bendraus angliškai. Pagal šiandien susiklosčiusią situaciją jie tai turėtų daryti savo lėšomis.

Akivaizdu, kad tai – ne vienintelis neatsakytas klausimas. Tenka pripažinti, kad Lietuvoje vis dar neturime aiškios politikos užsienio kalbų klausimu, taigi turime svarstyti, kas turėtų ją sukurti. Labai svarbu, kad į šią diskusiją įsitrauktų ir Lietuvos visuomenė. Juk kiekvieno studento tėvai, kaip ir jie patys, viliasi, kad akademinėje aplinkoje būtų galimybė tobulinti užsienio kalbų žinias.

Pateikiame duomenis, koks Lietuvos abiturientų procentas renkasi laikyti užsienio kalbos egzaminus ir kaip jiems sekasi.

Užsienio kalbos valstybinių brandos egzaminų pasirinkusių kandidatų proc., palyginti su visais abiturientais

Užsienio kalba        Metai

2013       2014       2015

Anglų                           42,52      46,29      59,49

Prancūzų              0,16       0,13       0,14

Rusų                            6,61       6,81       5.96

Vokiečių              0,64       0,48       0,55

Neišlaikiusių kandidatų proc.

Užsienio kalba        Metai

2013       2014

Anglų                           1,32       0,82

Prancūzų              5,66       –

Rusų                            0,59       0,34

Vokiečių              0,94       1,69

Absolventų, pasiekusių tik patenkinamą (B1) lygį, proc.

Užsienio kalba        Metai

2013      2014

Anglų                           19,34      24,44

Prancūzų              15,09      10,64

Rusų                            12,37      9,91

Vokiečių              28,30      20,34

Absolventų, pasiekusių pagrindinį ir aukštesnį (B2) lygį, proc.

Užsienio kalba       2013       2014

Anglų                           79,34      74,74

Prancūzų              79,25      89,36

Rusų                            87,04      89,66

Vokiečių              70,76      77,97

Šaltinis: Nacionalinio egzaminų centro duomenys

Pastaraisiais metais universitetuose mažėjo vadybos studijų kryptį pasirinkusių absolventų. Akademinė bendruomenė šį reiškinį linkusi sieti su išaugusia vadybos studijų krypties pasiūla rinkoje.

Pasak Ekonomikos fakulteto dekano prof. dr. Jono Martinavičiaus, didžioji dalis Lietuvos universitetų ir kolegijų šiandien siūlo studijų programas, kuriose vyrauja žodis „vadyba“. Taigi dėl padidėjusios konkurencijos atsakingai pasirinkti profesinį kelią Lietuvos absolventams tampa kur kas sudėtingiau nei ankstesnių kartų studentams. Tad į kokius kriterijus verta atkreipti dėmesį siekiant sėkmingos vadybininko karjeros?

Vienais rimčiausių, ekonomikos eksperto nuomone, šiandien galima vadinti Darbo biržos duomenis, bene geriausiai atskleidžiančius aukštųjų mokyklų absolventų paklausą ir galimybes įsidarbinti po bakalauro ar magistro studijų.

„Įsigilinus į šios įstaigos duomenis nematyti, kad Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto absolventai, vos gavę diplomus, eitų ten registruotis ar pareikštų, jog darbo rinkoje nėra paklausūs. Atlikdami ketvirto kurso studentų apklausas matome, kad didžioji jų dalis paskutiniuose kursuose jau dirba (iš tyrimų matyti, kad apie 70 proc. jų dar studijų metu įsidarbina pagal įgytą specialybę), o tai tam tikras rodiklis“, – teigia profesorius.

Populiariai kalbant apie vadybininkus ir jų kompetencijas įprasta manyti, kad šie specialistai geba gerai parduoti ir gerai pristatyti save, tačiau tiek įdarbinimo, tiek verslo specialistų sutarimu, tai nėra išsamus vadybininko apibrėžimas.

Šiuo metu prie nekilnojamojo turto projektų plėtojimo ir įgyvendinimo dirbantis buvęs Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto doktorantas, socialinių mokslų daktaras Vadimas Diska, kurį laiką universitete studentams dėstęs vadybą, sako, kad ši mokymo įstaiga – puikus tramplinas svajojantiems apie profesionalią vadybininko karjerą. Ketverius metus nuosavą verslą turinčio „Veido“ pašnekovo teigimu, būtina sėkmingos karjeros sąlyga – teisingas pirminis pasirinkimas, tai yra žmogaus pašaukimas ir savęs atradimas, o jau toliau – sėkmingai atlikta darbo praktika ir įmonės, kurioje bus dirbama, pasirinkimas.

Jei tikėsime įdarbinimo specialistais, šiuo metu šalyje gero vadybininko pozicija itin reikalinga ir paklausi, tačiau rasti vadybininką profesionalą dažnam darbdaviui tampa tikru iššūkiu. Kalbos, kad Lietuvoje kas antras – vadybininkas, „Veido“ pašnekovų teigimu, išties ne iš piršto laužtos.

Dar ne taip seniai Lietuvoje vadybos studijas rinkosi dažnas studentas (tai lėmė tuo metu vyravusi mada), taigi nieko keista, kad jas baigusieji tik dėl diplomo likti šioje srityje nepanoro.

V.Diska, kaip ir daugelis kitų VU ekonomikos ir vadybos programos absolventų, dėl savo apsisprendimo studijuoti seniausiomis tradicijomis pasižyminčiame Lietuvos universitete nesigaili, nes šis universitetas suteikė jam galimybę įgyti reikiamų žinių ir leido atlikti darbo praktiką, be kurios šiandien darbdaviai sunkiai atveria savo įmonių duris.

Urtė Mikelevičiūtė, VU personalo valdymo programos absolventė, į darbo rinką įsiliejo dar studijuodama antrame kurse. „Jau devintoje klasėje žinojau, kad studijuosiu vadybą Vilniaus universitete, taigi mano pasirinkimas buvo tikslingas. O tai, kad sėkmingai įsitvirtinau darbo rinkoje, lėmė specializacijos kryptingumas. Mane domino restoranų verslas, taigi praktiką ir atlikau jame. Galbūt dėl šios priežasties karjera susiklostė sėkmingai. Problemų dėl darbo šiandien neturiu, tikėtina, kad ir ateityje jų nebus“, – tikisi vienos didžiausių kulinarinių studijų Baltijos šalyse „Čiop Čiop“ vadovė.

Per pokalbį ji neslepia, kad startinės uždarbio pozicijos jos, kaip ir daugelio studentų, nebuvo didelės, tačiau šiuo metu vadybininko uždarbio galimybes lemia asmeninės individo savybes. Paprašyta įvardyti vadinamąsias vadybininko uždarbio „lubas“, U.Mikelevičiūtė tikino, kad uždirbti galima iki 1500 ir daugiau eurų.

Paprašytas įvertinti realias vadybos absolventų galimybes įsidarbinti po baigtų studijų, J.Martinavičius dėsto, kad VU absolventai gerai orientuojasi darbo rinkoje, geba greitai į ją įsilieti, perprasti sudėtingus dalykus. Jokių sunkumų šie specialistai nepatiria įsiliedami ir į tarptautinę rinką.

„Jau treti metai, kai rengiame vadybos ir verslo administravimo specialistus anglų kalba, – sako profesorius. – Studentų susidomėjimas šiomis bakalauro ir magistro studijų programomis itin didelis, sulaukiame nemažai atvykstančiųjų iš tolimų kraštų: Afrikos, Egipto, Gruzijos, Azerbaidžano, Brazilijos, Kinijos, Ganos, Pakistano, Sirijos, Libano, Vietnamo, Jordano, Italijos, Vokietijos – net iš 24 šalių. Nors itin noriai į šias programas veržiasi ir lietuviai. Štai ir šiemet išleidome 46 magistro studijas anglų kalba baigusius absolventus (tiesa, daugiau kaip pusė jų buvo iš užsienio šalių).“

Kalbinti vadybos ekspertai sutaria, kad, palyginti su ankstesnėmis kartomis, šiandienos vadybininkai gerokai savarankiškesni, smalsesni, ieškantys atsakymų, o tai reiškia – daug stipresni ir protingesni nei jų pirmtakai. Vis dėlto apibendrinant būtina pridėti, kad nors vadybos studijas Lietuvoje siūlo kone visi universitetai, solidžių lyderių ir vadovų mūsų šalis stokoja.

Salė Valentinaitė

Kuo skiriasi ir kuo panašūs mokslai bei dėstymas JAV ir Lietuvos universitetuose? Su kokiomis problemomis susiduria ir kokių sprendimų imasi abi sistemos? Pagaliau – kiek kainuoja studijos JAV?

Evaldas Labanauskas

Finiksas, JAV

Apie visa tai ir dar daugiau – pokalbis su architektūros istorijos profesoriumi Arizonos valstijos universiteto Dizaino mokykloje dr. Kęstučiu Pauliumi Žygu, kuris yra ir Lietuvos garbės konsulas Arizonos valstijoje. Jis turi ne tik didžiulę dėstymo JAV universitetuose patirtį: 1991–1992 m. K.P.Žygas padėjo kurti Vytauto Didžiojo universiteto Menų institutą ir iki šiol yra šio leidžiamo žurnalo „Meno istorija ir kritika“ redakcinės kolegijos narys.

VEIDAS: Maždaug tris dešimtmečius dėstote JAV universitetuose, taip pat turite darbo su Lietuvos aukštosiomis mokyklomis patirties. Kuo skiriasi lietuviški ir amerikietiški universitetai?

K.P.Ž.: Tai labai plati tema ir apie tai kalbėti galime labai ilgai.

Galima pradėti nuo to, kad Amerikos bakalauro sistema nėra profesinė specializacija. Tai yra bendri mokslai. Per ketverius metus studentas turi galimybę save atrasti, apgalvotai ir neskubėdamas pasirinkti specialybę. Bakalauro studijų metu studentai sužino apie anksčiau vidurinėje mokykloje jų nežinotas mokslo sritis ir profesijas. Bakalauras praplečia pasaulėžiūrą, duoda pagrindą nutarti, kuria kryptimi pasukti savo gyvenimą.

Bakalauras Amerikoje – tai apsišvietimo laipsnis: išmokstama kritiškai skaityti, rašyti, mąstyti. Tai naudinga visam gyvenimui, bet kurioje profesijoje ar karjeroje.

VEIDAS: Ar JAV universiteto diplomas – daugeliui amerikiečių vis dar prabanga? Kiek, pavyzdžiui, kainuoja studijuoti Arizonos valstijos universitete?

K.P.Ž.: Vien už mokslą reikia sumokėti 12 tūkst. dolerių per metus. Dar prisideda gyvenamosios vietos nuomos kaina, pragyvenimas, taip pat reikia pirkti knygas, o tai irgi nėra pigu. Tad susikaupia iki 30 tūkst. dolerių per metus.

Žinoma, jei studentas gyvena pas tėvus, tai išeina pigiau. Bet jei esi iš kitos valstijos, ne tik negali gyventi pas tėvus, bet ir moki didesnį mokestį už mokslą. Tuomet vien mokslas kainuos 22 tūkst. dolerių, vadinasi, metai studentui atsieis 40 tūkst. dolerių. Bet kuriuo atveju tėvai vaikui kasmet išleis 10 tūkst. dolerių maistui, drabužiams ir t.t. Tai ta suma, kurios nereikėtų įtraukti į mokslo kainą.

Tiesa, yra įvairių rūšių stipendijų. Jeigu studentas laimi valstybinę stipendiją, jam apmokama viskas – nuo mokslų iki pragyvenimo. Patys universitetai siūlo stipendijas pagal poreikį, kai padengiama dalis mokslų kainos. Taip pat yra stipendijos, skiriamos talentingiems, nepaprastai gabiems studentams, bet jomis apmokamas tik mokslas. Be to, dauguma studentų dirba vasaromis, mokslo metų eigoje.

Tradiciškai studentai skolinasi iš tėvų, giminių, bankų, vyriausybės. Prisiskolina įvairiai. Beje, dailės studentai moka mažiau negu būsimi inžinieriai, daktarai, teisininkai, bet baigę mokslus pastarieji daugiau uždirba ir greičiau grąžina paskolas.

VEIDAS: Jūsų Arizonos valstijos universiteto prezidentas Michaelas Crow iškėlė Naujojo Amerikos universiteto idėją. Kas tai yra, jūsų manymu?

K.P.Ž.: Kaip sako prezidentas M.Crow: „Mes norime būti apibūdinti ne tais studentais, kuriuos atmetame, bet tais, kuriuos priimame.“ Manyčiau, kad siekiama suteikti galimybę kuo didesniam skaičiui abiturientų tapti universiteto studentais. Prezidentas kalba apie tai, kad reikia priimi kuo daugiau studentų, tai yra suteikti jiems galimybę gauti aukštesnį išsilavinimą. Bet įstojęs studentas privalo įrodyti, kad yra vertas aukštojo mokslo diplomo.

Taip kiekvienam, nepaisant kilmės, suteikiama galimybė gauti universitetinį išsilavinimą, jei jis yra gabus ir sugeba išlaikyti egzaminus. Nėra kažkokių kvotų. Svarbiausia – durys nėra uždaromos.

Šiemet pas mus, Arizonos valstijos universitete, studijuoja apie 82 tūkst. studentų.  Stipriausi Anglijos ir JAV universitetai – Oksfordas, Kembridžas, Sorbona, Harvardas – apsiriboja maždaug 20 tūkst. studentų, Heidelbergo ir Niujorko Kolumbijos universitetuose yra apie 30 tūkst. studentų. Yra mažesnių, pavyzdžiui, Masačusetso technologijos instituto ir Kalifornijos technologijos instituto (atitinkamai 11 ir 2 tūkst. studentų) specializacija – griežti mokslai. Mokslo kokybė juose ypatinga. Apie 80 Nobelio laureatų vienu ar kitu būdu siejasi su Masačusetso technologijos institutu, per 30 laureatų – su Kalifornijos technologijos institutu.

VEIDAS: Lietuvoje kalbama apie tai, kad aukštojo mokslo diplomas nuvertėjo, ir bet kas be didelių pastangų gali tapti bakalauru, bet po to yra priverstas važiuoti į Norvegiją ar Angliją indų plauti. Šiuo metu Lietuvoje yra apie dvi dešimtis universitetų…

K.P.Ž.: Tai, žinoma, kad Lietuvoje universitetų per daug. Lietuvoje turėtų būti apie tris keturis universitetus. Maždaug vienas universitetas vienam milijonui žmonių. Pavyzdžiui, Arizonoje yra 6 mln. žmonių ir trys rimti universitetai. Dabar Lietuvoje gyventojų skaičius mažėja, tai turėtų likti tik pustrečio universiteto.

Nesu pirmas manantis, kad universitetai ir akademijos tame pačiame Lietuvos mieste turėtų vienyti jėgas, jungtis į konsorciumą. Taip daryta Paryžiuje, ir rezultatai – labai geri.

JAV gyvena apie 320 mln. gyventojų ir yra apie 2,5 tūkst. universitetų. Jie siūlo bent ketverių metų bakalauro studijas, kiti – dar magistrantūrą ir doktorantūrą. Panašus skaičius siūlo tiktai dvejų metų programas, kurios teikia sertifikatus ar diplomus. Tie studentai gali įstoti į universitetus, kuriuose dar bent dvejus metus truks įgyti bakalaurą.

Kitaip nei Lietuvoje, Amerikoje universitetai, akademijos ir mokslo institucijos nedygsta kaip grybai po lietaus. Jų steigimą griežtai akredituoja valstybinės ir mokslo įstaigos. Universiteto vardas tinka tik institucijoms, kurios pajėgios rengti magistrus ir doktorantus. Turi būti kritinė profesūros masė, biblioteka, laboratorijos ir t.t. Pasaulinė patirtis rodo, kad maždaug 10 tūkst. studentų ir apie 500 dėstytojų jau gali sudaryti pakankamą kritinę masę stipriam universitetui. Žinoma, kitas reikalas yra koledžas, kuriame dėstomas ribotas skaičius studijų šakų ir kuris rengia vien bakalaurus.

Be to, Amerikoje universitetai nuolat tikrinami, kad išlaikytų savo veiklos licencijas. Tikrinamas personalas, dėstymo ir darbų kokybė. Pavyzdžiui, architektūros mokyklas kas penkerius metus aplanko komisija. Iš kitų vietovių atvyksta du architektai, du dėstytojai, du studentai. Jiems skiriamas kabinetas ir jie visą savaitę tikrina fakultetą, studijų programas, studentų projektus ir jų veiklos rezultatus. Jei komisijos įvertinimas neigiamas, tuomet mokslo įstaiga netenka akreditacijos ir studentų. Taip prieš keletą metų nutiko architektūros mokyklai San Diege.

Veikia ir tam tikri filtrai, atsijojantys negabius studentus, – tai valstybiniai egzaminai tiek po mokyklos, tiek norint įstoti į magistrantūrą. Kitas pavyzdys – baigus visus kursus ir seminarus duodama šešeri septyneri metai disertacijai parašyti. Apie pusę JAV doktorantų, pradėję rašyti disertacijas, jų neužbaigia…

Taip bandoma išvengti aukštojo mokslo devalvacijos.

Beje, Amerikoje taip pat kalbama, kad aukštojo mokslo kokybė dabar yra „atskiesta“, palyginti su tuo, kas buvo anksčiau.

VEIDAS: Ar pastebite skirtumų tarp JAV ir Lietuvos akademinės bendruomenės?

K.P.Ž.: Sunku pasakyti. Vytauto Didžiojo universitete, kaip ir šiame Arizonos valstijos universiteto Architektūros fakultete, mes labai gerai sugyvenome. Bet, tarkim, greta esančiame pastate Menų fakultetas pjaunasi tiesiogine žodžio prasme, vieni kitiems kiša koją. Anksčiau dėsčiau viename universitete Los Andžele, tai ten irgi buvo frakcijos, kurios priešinosi viena kitai, o pasekmė – visiška fakulteto stagnacija.

Kito universiteto Los Andžele Meno istorijos fakultete stojantiesiems buvo tiesiai pasakoma, kad dėstytojai yra marksistai ir meno istorija bus dėstoma pagal marksizmą. Nepatinka – nestok.

Dar kitus universitetus uzurpuoja tam tikra grupė, kuri samdo vien savo tautiečius. Vienoje žymioje architektūros mokykloje daugumą dėstytojų sudarė argentiniečiai, kurie palankūs Argentinos studentams. Floridoje viename universitete Architektūros  fakulteto susirinkimai vyksta ispanų kalba, nes dauguma dėstytojų yra ispanakalbiai.

VEIDAS: Lietuvoje madinga bėgioti per kelis universitetus, kai vienas dėstytojas dėsto keliose aukštosiose mokyklose…

K.P.Ž.: Taip, kaip žiurkės labirinte. Jie neturi jokio pastovumo.

VEIDAS: O ar Amerikoje egzistuoja tokia praktika, kad dėstytojai dirbtų per kelis universitetus?

K.P.Ž.: Kai kurie taip daro, ypač dvejų metų akademijų atveju. Priklauso nuo miesto dydžio ir kiek ten koledžų ar universitetų. Pas mus, pavyzdžiui, yra dėstytojas, kuris kiekvieną savaitę skraido iš Los Andželo, bet tai daro ne dėl finansinių motyvų, o iš malonumo.

Bėgiojimas tarp universitetų – tikrai prastas būdas dėstyti. Negali susikaupti. Pavyzdžiui, mano studentai visada žino, kur aš esu, ir gali ateiti pasikonsultuoti.

Be to, visu etatu dirbantis dėstytojas turi dėstyti nustatytą skaičių valandų. Aš dėstau du kursus, tai yra apie šešias valandas per savaitę. Tada dar prisideda pasirengimas paskaitoms, fakulteto, universiteto komitetų ir senato susirinkimai. Fakulteto nariai daro įstojančių studentų atranką, skirsto stipendijas, atrenka dėstytojus, sukuria akademines programas,  kasmet vertina kolegas profesorius. Šalia viso to dėstytojas taip pat turi atlikti tyrimus savo srityje, publikuoti rezultatus straipsniuose ir knygose, dalyvauti ir pristatyti tyrimus konferencijose.

Dėstytojas gali geriau atrinkti būsimą magistrantūros studentą negu klerkas ar administratorius. Taip pat ir su kandidatais į dėstytojus. Pavyzdžiui, per visą Ameriką paskelbę istorijos dėstytojo darbo vietos pasiūlymą dažniausiai sulaukiame 30–40 kandidatų. Atrenkame penkis, juos pakviečiame atvykti. Jie praleidžia kokią savaitę, su jais nuolat susitinkame, bendraujame, o tada pateikiame savo pasiūlymus universiteto prezidentui.

Kai Lietuvoje dėstytojai laksto kaip žiurkės labirinte, jie nedalyvauja universiteto veikloje, neaugina jo kokybės. Jie neturi kaip kelti institucijos lygio. Dėstymas tampa tik pajamų šaltiniu.

VEIDAS: Dėstytojai Lietuvoje bėgioja ne dėl to, kad jiems patinka toks „sportas“, bet dėl finansinio aspekto. Ar Amerikoje apsimoka daryti akademinę karjerą?

K.P.Ž.: Priklauso nuo srities. Jei esi šokio arba aktorystės dėstytojas, tau mokės mažai, nebent dar vakarais turėsi kokį studentų teatrą. Bet jei dėstai teisę, verslą, fiziką, inžineriją, mediciną, tai su keliolikos metų patirtimi tose srityse alga gali viršyti 100 tūkst. dolerių per metus. Tad apsimoka.

Pradedantysis instruktorius gauna 40–30 tūkst. dolerių per metus. Tai nėra labai daug, bet užtenka. Diplomuoti doktorantai gali pradėti nuo 60 tūkst. dolerių per metus.   Daug priklauso nuo mokslo srities, gyvenvietės ir universiteto resursų. Normaliai alga keliama keliais procentais kasmet, žinoma, išskyrus recesijas.

VEIDAS: Kaip iš už Atlanto atrodo Lietuvos universitetai? Ar leistumėte ten studijuoti savo sūnui?

K.P.Ž.: Aš ten leisčiau vasaroms pasimokyti lietuvių kalbos.

VEIDAS: Bet ne architektūros?

K.P.Ž.:  Architektūra atkrinta, nes jis nenori jos studijuoti. Pažįstu kelis, kurie dar sovietiniais laikais važiavo į Lietuvą studijuoti medicinos, tada grįžo čia, perlaikė egzaminus ir pradėjo karjerą. Amerikoje labai sunku ir brangu studijuoti mediciną. Leisčiau sūnui Lietuvoje mokytis medicinos, bet pirma turi baigti bakalaurą. Tada rinkdamasis magistrantūrą atsižvelgs į Lietuvos ir kitų universitetų reitingus.

Atsiminkime, kad be Europos Sąjungos paso Europoje mokytis brangu. Taip pat reikia įtraukti Atlanto perskridimo išlaidas, nes kasmet skristų kelis kartus.

Jeigu mano vaikas norėtų studijuoti verslą ar ekonomiką, aš siųsčiau jį į Londoną ar Niujorką. Jeigu žiūri į pasaulinius universitetų reitingus, viršutiniame šimtuke yra dauguma JAV universitetų. Ir gal tai nėra visai proporcinga.

VEIDAS: Kaip vertinate daug diskusijų tiek Lietuvoje, tiek Jungtinėse Valstijose keliantį aukštųjų mokyklų reitingavimą?

K.P.Ž.: Aš už reitingus, tai labai naudingas dalykas. Sūnus dabar ruošiasi stoti į universitetą, tai žiūri į lengvai internete prieinamus duomenis, kurie nurodo įstojančių studentų pažymius vidurinėse mokyklose, valstybinių egzaminų balus, klasių dydžius, stipendijų fondus, mokomų sričių įvairumą, studentų atsiliepimus, viso etato profesorių skaičių, bendrą akademinį lygį. Taip pat žiūri į statistiką, kiek baigusiųjų tam tikrą mokslo įstaigą įsidarbina per metus po baigimo ir kiek absolventai uždirba.

VEIDAS: Ar pastebite skirtumų architektūros mokslų srityje Lietuvoje ir JAV? Kuo skiriasi dėstymas, akademinis požiūris?

K.P.Ž.: Priklauso nuo universiteto. Mano fakultete dėsto architektai iš Anglijos, Italijos, Ispanijos, Vokietijos, Argentinos, Turkijos, Kinijos, Indijos. Visi tebėra savo krašto piliečiai. Kai kurie JAV universitetų fakultetai turi ar turėjo vadovą, kuris yra labai garsus bei charizmatiškas ir diktuoja šios mokslo įstaigos kryptį. Tarkim, Ilinojaus technologijos institute visi projektuoja kaip Miesas van Der Rohe ir visi nori būti mažesnės jo versijos. ~Taliesin~ mokykloje visi daro taip, kaip Frankas Lloydas Wright’as darė, nors jis seniai miręs. Pensilvanijos universitete vis dar gyvastingas mirusio guru Louiso Kahno pavyzdys.

Kitos mokyklos, tarp jų ir mūsų, padeda studentui atrasti sprendimą. Pavyzdžiui, penkiolika studentų studijoje – tai ir bus penkiolika skirtingų rezultatų. Semestro pradžioje duodamas tas pats uždavinys, o semestro gale yra penkiolika sprendimų. Svarbu ne tai, kad sprendimai skirtingi, bet koks buvo procesas, kaip jie tą rezultatą pasiekė. Su dėstytoju susitinkama per savaitę po porą valandų asmeninėms konsultacijoms. Mes žinome, kad semestro gale bus kažkas dar nematyta.

Vasario 5–7 d., nuo ketvirtadienio iki šeštadienio, parodų ir kongresų centre „Litexpo“, Vilniuje, vyks XIII tarptautinė mokymosi, studijų ir karjeros planavimo paroda „Studijos 2015“. Jos pagrindinė tema – kaip domėjimąsi technologijomis paversti perspektyvia specialybe.

Parodoje „Studijos 2015“ bus koncentruojamasi į tokias temas, kaip visų pakopų studijų galimybės ir kokybė Lietuvoje bei užsienyje, tarptautiniai mainai, jaunuolių karjeros planavimas ir suaugusiųjų profesinis perkvalifikavimas, rinkoje paklausiausios profesijos, praktikų atlikimas, verslumo įgūdžių ugdymas, verslo įmonių lūkesčiai darbuotojui, asmeninių stipriųjų ir silpnųjų pusių gryninimas bei daug kitų. Visa tai įsiteks į daugiau nei pusantro šimto renginių ir dirbtuvių, visa tai koordinuos švietimo, mokslo, verslo atstovai, karjeros konsultantai, psichologai, sėkmės pasiekę profesionalai.

Parodoje veiks įvairios zonos. Pavyzdžiui, „Inovacijų alėjoje“ bus demonstruojami mūsų aukštųjų mokyklų sukurti inovatyvūs produktai, „Kūrybinės industrijos – kūrybingai asmenybei“ zonoje bus galima daugiau sužinoti apie šią sritį, erdvėje „Verslas ir profesijos kalba“ įvairių profesijų atstovai dalysis sėkmės istorijomis ir įžvalgomis apie savo veiklą, na, o karjeros konsultacijų ir psichologų zona padės apsispręsti dėl ateities.

Vaikus atlydėję tėveliai irgi ras įdomių užsiėmimų: netrūks įdomių paskaitų, pavyzdžiui, prof. Alfredas Bumblauskas pasakos apie pasaulio istorijos mįsles ir aktualijas „nuo Naskos piešinių iki Donecko fronto“, doc. dr. Aidas Perminas aiškins apie trukdantį ir padedantį stresą, dr. Arūnas Gudinavičius ir dr. Andrius Šuminas nagrinės, kaip netolimoje ateityje pasikeis skaitymas, ar net bus galima apsilankyti kūrybinėje kulinarijos dirbtuvėje.

JAV leidinys „Newsweek“ susirūpino, kad amerikiečių mokinių pasiekimai panašūs į Lietuvos, kurią pagal kai kuriuos ES šveitimo kriterijus, beje, aplenkė Rumunija, Bulgarija ir dar beveik 20 šalių. Tačiau esama sričių, kuriose Lietuva pirmauja ir gali diktuoti madas.

Gabija Sabaliauskaitė

Matuodami Lietuvos švietimo vietą Europoje, galime pasigirti kone vieninteliais dalyvavimo švietimo sistemoje rodikliais – aukštąjį išsilavinimą turinčių 30–34 metų amžiaus gyventojų dalimi, pagal kurią mus lenkia nebent Airija ir Liuksemburgas. Vis dėlto daugelio kitų rodiklių reikšmės turnyrinėje 28 ES šalių lentelėje rikiuojasi ne mūsų naudai, o silpnuosius Lietuvos švietimo simptomus lapkritį pastebėjo ir Europos Komisija (EK).

Pavyzdžiui, esame treti ES pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių gyventojų dalį, bet nė vienas iš to aukštojo išsilavinimo kalvių – universitetų nepakliūva į pasaulio geriausių universitetų 500-uką.

„Jei nė vienas jūsų universitetas nepatenka tarp 500 geriausių pasaulio universitetų, vadinasi, turite problemų ir neturite nė vieno lyderio“, – interviu „Veidui“ Lietuvos aukštojo mokslo padėtį po naujausio pasaulio universitetų reitingo paskelbimo keliais žodžiais apibūdino Italijos Turino universiteto (šiame reitinge užimančio 394 vietą) profesorius Enrico Colombatto.

Žinoma, sunku lygintis su universitetais lyderiais, kurių biudžetas prilygsta visam Lietuvos aukštajam mokslui ar švietimui skiriamoms lėšoms, ką jau kalbėti apie senas istorines jų tradicijas, bet tiesa ir ta, kad su Lietuva dydžiu ar panašia istorine patirtimi palyginamų šalių universitetai pakliūva tarp pirmų 400 geriausių aukštųjų mokyklų.

Pavyzdžiui, naujausiame pranešime apie švietimo būklę ES šalyse „Education and Training Monitor 20114“ Lietuva buvo ketvirta šalis, 2008–2012 m. labiausiai padidinusi investicijas į aukštąjį mokslą. Kita vertus, toje pačioje apžvalgoje Lietuva minima ir tarp penkių ES šalių, kuriose kainos už studijas yra didžiausios.

Neatitikimų matuojant pagrindinius rodiklius galima rasti ir daugiau. Pavyzdžiui, teigiama statistika rodo, kad Lietuvoje tik maža dalis jaunuolių anksti palieka švietimo sistemą, bet ir labai maža dalis jų išsilavinimą įgyja profesinėse mokyklos (ne, Europa nelaiko šių mokyklų „profkėmis“, o šimtaprocentinis aukštasis išsilavinimas nėra geriausias kokybės matas).

Apibendrinant pagrindinius apžvelgiamus rodiklius galima sakyti, kad vienur pirmaujame kitų rodiklių sąskaita arba pasižymime gerais kiekybiniais rodikliais, bet kai ateina metas pamatuoti jų turinį – atsiliekame arba esame vidutinės lygos žaidėjai pagal užsibrėžtų tikslų rezultatus.

„Duomenys varijuoja skirtingai, neretai bandoma juos įvairiai interpretuoti, bet, mano nuomone, švietimo padėtis yra apgailėtina, ir matau ne itin daug prošvaisčių“, – paklaustas apie Lietuvos švietimo vietą, užimamą Europoje, svarsto vadovėlių autorius, leidyklos „Baltos lankos“ savininkas dr. Saulius Žukas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Jau ne pirmus metus kalbama, kad informacinių technologijų specialistai paklausūs darbo rinkoje. Iš tiesų, praėjus maždaug 4 mėnesiams nuo studijų baigimo, darbo galėjo neturėti tik mažiau nei šimtas 2014 m. laidos absolventų, baigusių universitetų ir kolegijų studijas. O informatikos ir susijusių krypčių specialistai, neretai gaunantys darbą ir be diplomo, gali mėgautis gerokai didesniu nei vidutiniu atlyginimu.

Geras įsidarbinimo tendencijas atskleidė ir 2014 m. „Veido“ sudarytas informatikos ir susijusių krypčių studijų programų reitingas, apimantis fizinius – informatiką ir technologijos mokslus – informatikos inžineriją ir kt. studijų programas.

Viešojoje erdvėje nuolat girdimi pareiškimai apie sėkmingos karjeros receptą – IT studijas, šių specialistų trūkumą ir solidžius jų atlyginimus – nėra laužti iš piršto. Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centrui (MOSTA) atlikus Specialistų kvalifikacijų žemėlapio pirminę analizę paaiškėjo, kad kompiuterijos mokslų srities studijos (informatika, informacijos sistemos, informatikos inžinerija, programų sistemos, sveikatos informatika) visose pakopose 2013 m. įsidarbinimo lygis ir atlyginimas buvo didesnis už Lietuvos vidurkį. Ši analizė parodė, kad 2013 m. universitetą baigusių bakalaurų atlyginimas siekia 810 eurų (2800 Lt), kolegijų – 724 eurų (2500 Lt), o magistro laipsnį turinčių specialistų atlyginimas siekė kiek daugiau kaip 1300 eurų (4500 Lt).

Pasirodo, kad šios srities absolventų karjerą versle daugiausia lemia savarankiškos pastangos ir asmeninis indėlis tobulėti. Vadinasi, diplomas, patvirtinantis išsilavinimą, toli gražu nėra svarbiausias reikalavimas IT specialistams. Todėl jie dar studijuodami pradeda dirbti, o studijas baigia tik pusė įstojusiųjų.

„Iš tiesų galima sakyti, kad absolventų galimybės gauti darbą priklauso ne tik nuo to, ar žmogus studijuoja, ar baigia aukštąją mokyklą, pagaliau ar gauna diplomą. Gabūs specialistai, norintys darbo ir praktikos, dirbti pradeda dar studijų metais. Todėl pastebime tam tikrą riziką, kad turėdami geras galimybes gauti darbą jauni specialistai į antrą vietą nustumia studijas. Mūsų nuomone, tai gali būti viena priežasčių, kodėl tik apie pusę įstojusiųjų baigia IT pakraipos studijas“, – komentuoja Nacionalinio informacinių ir ryšių technologijų (IRT) sektoriaus asociacijos „Infobalt“ inovacijų vadovas Andrius Plečkaitis.

A.Plečkaitis neabejoja, kad pagrindinis IT pakraipos studijų programų kokybės garantas – praktinė vertė. Nors į visas bakalauro studijų programas įtraukta privalomoji praktika, pašnekovas patikina, kad trūksta aiškesnio jos trukmės ir apimties nustatymo. Teigiamų pokyčių jis tikisi sulig IRT profesinio standarto patvirtinimu. Jį sukūrus aukštosios mokyklos galės geriau orientuotis, kaip sudaryti studijų programas, kad šios suteiktų ne tik kvalifikacinį bakalauro laipsnį, bet ir profesinę kvalifikaciją.

„Problema ta, kad universitetai bijo studentų kontaktų su verslu ir tų kontaktų galimybių nebando įtraukti į studijų programas, kad studentai aiškiau įsivaizduotų, ką galės veikti baigę studijas. Turi atsirasti formų, leidžiančių studentams padirbėti įmonėje bent kelis mėnesius ir įgyti praktinės patirties nesudarant darbo sutarties, – teigia A.Plečkaitis. – Pavyzdžiui, vieno Šiaurės Airijos universiteto studentai metus praktikuojasi įmonėje, o paskutiniais metais, pasirinkę specializaciją, universitete įgyja bakalauro laipsnį. Taigi nemanau, kad universitetų noras atriboti studentus nuo verslo yra teisingas. Kur kas naudingiau būtų numatyti praktinę veiklą studijų metais. Tokia galimybė didintų studentų pasitenkinimą studijomis, tad jų „nubyrėtų“ mažiau.“

Kauno technologijos universiteto Informatikos fakulteto prodekanas Jonas Čeponis tvirtina, kad į studentų praktiką universitetas žiūri lanksčiai, todėl įmonėse šio fakulteto auklėtiniai praktiką atlieka dar pirmuosiuose kursuose. Jis patikina, kad didesnė dalis studentų įsidarbina dar nebaigę studijų, tačiau yra ir neoficialiai dirbančių laisvai samdomų studentų, kurie įgyvendina atskirus projektus, pavyzdžiui, programuotojai sukuria duomenų bazes ir t.t.

„Pačios įmonės, ieškodamos specialistų, kreipiasi į fakultetą, kai studentai neatsiliepia į jų skelbimus, – tvirtina J.Čeponis. – Žinoma, darbdaviai suinteresuoti, kad specialistai dirbtų pas juos, o mes esame suinteresuoti, kad jie studijuotų. Tačiau išleidžiame studentus į praktiką dar žemesniuose kursuose, ieškome kompromisų, bet studentai vis tiek turi atsiskaityti už studijas.“

Darbdaviams jau nebe pirmus metus pabrėžiant išaugusį IT specialistų poreikį, šiemet bus išskiriama nauja informatikos, informacijos sistemų, programos sistemų, sveikatos informatikos, matematikos ir kompiuterių mokslo studijų krypčių grupė. Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) duomenimis, jai universitetuose planuojama skirti 700 valstybės finansuojamų studijų vietų. Tai 20 proc. daugiau nei buvo skirta 2014 m.

„Infobalt“ duomenimis, stojančiųjų, pirmuoju pageidavimu pasirinkusių IT pakraipos studijas, pastaraisias metais sparčai daugėjo. Pavyzdžiui, 2014m. devyniose aukštosiose mokyklose, kurios į šios srities studijų programas priėmė daugiausiai studentų, priimtųjų skaičius viršijo 1900 pirmakursių, o dar 2012 m. jų buvo 1182.

Tačiau studentų gausėjimo tendencijos aplenkia regionus. Pavyzdžiui, Šiaulių valstybinės kolegijos informacinių technologijų studijų programą 2014 m. baigė 35 absolventai, trys Alytaus kolegijos studijų programos išleido 48 absolventų laidą.

„Regionuose IT studijų mažėja, jos persikelia į didmiesčius. Aukštosios mokyklos turi aiškiai specializuotis, pavyzdžiui, kaip padarė KTU Panevėžio technologijų ir verslo fakultetas. Antraip sunku rasti priežasčių, kodėl IT studijas vertėtų rinktis regione, o ne didmiesčiuose, nes finansiniai barjerai nėra tokie dideli“, – svarsto A.Plečkaitis.

Studentų galimybės stačia galva pasinerti į darbą, „Veido“ kalbintų ekspertų teigimu, kai kuriais atvejais trukdo ir kitam studijų privalumui – tarptautiškumui užtikrinti. Nors aukštosios mokyklos sudaro galimybes išvykti pasimokyti į užsienio aukštąją mokyklą, studentai jomis pasinaudoti ne itin linkę, nes pirmuoju studijų laikotarpiu jie turi sutelkti dėmesį į intensyvias studijas, o bakalauro mokslams įpusėjus didžioji dalis jau dirba, todėl tarptautinių studijų galimybės tampa ne tokios aktualios.

Iš universitetų padalinių, vykdančių IT pakraipos studijas, didžiausiu tarptautiškumu pasižymi MRU, kuriame beveik penktadalis šių krypčių studijų dėstytojų yra atvykę iš užsienio, o ketvirtadalis studentų – užsieniečiai.

MRU Socialinių technologijų fakulteto prodekanė doc. dr. Rasa Pilkauskaitė-Valickienė  pabrėžia, kad jungtinių programų studentai svetur plečia akiratį ir įgyja daugiau bendrųjų kompetencijų. Užsienio universitete paskaitas šiems studentams skaito tokio lygio profesionalai, kokių Lietuvoje gali dar nebūti. „Pavyzdžiui, kai kurių specialistų, kurie dėstys jungtinės informatikos ir skaitmeninio turinio programos studentams Pietų Korėjoje, Lietuva dar neturi“, – didžiausią tarptautinių studijų naudą studentams aptaria prodekanė.

Kiek studentui užtenka mėnesiui: kelių tūkstančių, kelių šimtų ar tiek, kiek turi? Kiek kainuoja orios studijos, o kiek – studentiška dieta ir kas apmoka pasirinktą biudžetą?

Studentams gyventi vis dar sunku. „Veido“ pašnekovai tikina, kad per dešimtmetį studentiškas biudžetas nepasikeitė. Tačiau patys studentai jo eilučių skaičiuoti nelinkę, todėl dalis jų, nors ir gaudami pusės minimalaus atlyginimo vertės pajamas, mieliau gyvena pagal norus ir poreikius, bet ne pagal galimybes.

39 proc. studentų per mėnesį gauna iki 800 Lt, 40 proc. teigia patiriantys finansinių sunkumų. Didžiąją dalį pajamų jie išleidžia būtinosioms reikmėms – maistui ir būstui, o pagrindinis  pinigų šaltinis – šeima.

Šiais Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) duomenimis galima nupiešti statistinio Lietuvos studento finansinį portretą.

Pirmas studentas: 847 Lt/mėn.

Banko „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto skaičiavimais, minimalus studento išlaidų krepšelis Vilniuje 2014 m. sudarė 245 eurų (847 Lt). Žinoma, tokio krepšelio savininkas nevairuoja automobilio, tad jo kelionėms mieste skiriama apie 6 eurus (20 Lt), arba tiek, kiek kainuoja viešojo transporto mėnesinis bilietas. Šis studentas po paskaitų grįžta į bendrabutį, todėl išlaidos būstui minimalios: 43 eurai (150 Lt) per mėnesį ir maži komunaliniai mokesčiai.

Vis dėlto „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Odeta Bložienė patikslina, kad toks scenarijus, nors ir ekonominis, nėra pats blogiausias: pragyventi būtų galima ir už maždaug 174 eurus (600 Lt). Pasak jos, problema ta, kad net ir mažas pajamas gaunantys studentai neplanuoja savo biudžeto ir nekontroliuoja išlaidų.

„Nemokome vaikų, kaip tvarkyti finansus. Kai abiturientas kasdien gauna kišenpinigių, o sulaukęs devyniolikos jau išvažiuoja į kitą miestą ir viena suma gauna visus pinigus, nesugeba jų paskirstyti, – komentuoja ekonomistė. – Kai atsiveria milžiniškos galimybės ir norai didėja labai sparčiai, koją pakiša patirties ir disciplinos stoka. Problemų kyla dėl to, kad trūksta įgūdžių ir finansinio raštingumo.“

Todėl, anot O.Bložienės, būsimieji studentai su tėvais dėl studentiško biudžeto turi susitarti dar mokykloje: pirmiausia nutarti, kas mokės už studijas, jei mokslas bus mokamas, antra, sudaryti mėnesio pragyvenimo planą kitame mieste.

„Iš atliktų tyrimų ir apklausų matyti, kad studentai, kurie per mėnesį gauna 700–800 Lt (200–230 eurų), nežino, kokios yra jų išlaidos. Dažnai nežino ir kokias pajamas gauna“, – tvirtina ji ir pateikia pavyzdį, kai studentas, esą gaunantis 620 Lt (180 eurų, nurodo, kad jo išlaidos sudaro 570 Lt (165 eurus), tačiau paklausus, kam jis išleidžia pinigus, paaiškėja, jog išlaidos siekia 1,2 tūkst. Lt (347 eurus).

O.Bložienė primena, kad gaunant ir mažas pajamas būtina nepamiršti esminių finansų valdymo principų – išlaidų kontrolės, jų planavimo bei reguliaraus taupymo ir, žinoma, įvertinti realias galimybes, kurios tolimos nuo studentų plano po keturių kursų „į rankas“ gauti 2,2 tūkst. Lt (637 eurų)

Antras studentas: beveik vidutinis atlyginimas

Beveik vidutinį atlyginimą, apie 1,7 tūkst. Lt (492 eurus), gaunantis studentas gali sau leisti daugiau ir nebadauti. Šis studentas turi pinigų savo asmenybei ugdyti ir gali daryti tai, kas patartina studijų metais: lankytis kultūriniuose renginiuose (net ir mokamuose), leisti laisvalaikį su draugais ir t.t.

Banko „Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas Žygimantas Mauricas, paprašytas sudėlioti laisvesnio studento išlaidų krepšelį, skaičiuoja, kad jis sudarytų apytikriai 1,7 tūkst. Lt. Prieš dešimtmetį pats studijuodamas Rygoje jis išleisdavo apie 300 eurų, todėl įvertinus dabartines kainas šiųmečiam studentui reikėtų 500 eurų.

Tokiame krepšelyje išlaidų maistui dalis sudarytų apie 40 proc. (apie 690 Lt). Žinoma, į šią sumą įskaičiuoti ir pietūs mieste ar aukštosios mokyklos valgykloje, gėrimai. Apie 500 Lt tektų būsto nuomai būstui, tada – laisvalaikiui, kultūrai ir kitoms reikmėms.

Ž.Mauricas patvirtina, kad išgyventi studentas gali ir su daugiau nei perpus mažiau, mėnesio būtinosioms reikmėms jam užtektų 700–800 Lt, tačiau toks gyvenimo būdas nesuteiktų nei saugumo, nei pasitenkinimo jausmo. Ekonomistas ragina įvertinti studento poreikius, kurie panašūs, o kartais ir didesni nei suaugusiojo. Pavyzdžiui, norint integruotis į akademinę bendruomenę, neatsilikti nuo studentų gyvenimo, skirti laisvalaikiui 10–20 Lt nepakaks.

„Iš savo patirties galiu pasakyti, kad mokytis Šveicarijoje man patiko mažiau nei Rygoje ar Lenkijoje, nes Šveicarijoje negalėjau sau tiek leisti. O Rygoje ir Lenkijoje galėjau nueiti ir į kavinę, ir į kiną, ir į restoraną. Psichologiškai tokių galimybių turėjimas arba jų ribojimas daro gana didelį poveikį“, – teigia Ž.Mauricas.

Jis tvirtina, kad nuolatinis diržų veržimasis neprideda saugumo jausmo, o ilgainiui nepriteklius gali sukurti kompleksų. Juk mokslas ir gyvenimas po paskaitų „nenutiks“ savaime taip, kaip „nutiko“ studijos, todėl studentas, būdamas suaugęs žmogus, pats gali nuspręsti, kaip gauti papildomų pinigų, kad galėtų daugiau jų skirti savo poreikiams ir būsimos karjeros modeliavimui.

„Studijuodami su bendrakursiais versdavome tekstus, prieš magistrantūros studijas dirbau Didžiojoje Britanijoje, dar anksčiau Airijoje, todėl studijuodamas galėjau jaustis laisviau. Jei nebūčiau dirbęs, nebūčiau galėjęs studijuoti magistrantūroje Šveicarijoje“, – savo studentišką patirtį prisimena „Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas.

Žinoma, studentai savo gyvenimo kokybę gali pagerinti ir kitais būdais, pavyzdžiui, pasinaudoti valstybės remiamomis priemonėmis. Ko gero, svarbiausia ir vertingiausia yra sėkmė studijuoti valstybės finansuojamoje vietoje, į kurią pretenduoja gabiausi abiturientai.

O geriausių studentų motyvaciją gali prabudinti skatinamoji stipendija, kurios dydis aukštosiose mokyklose gali skirtis, pavyzdžiui, 195 Lt (1,5 BSI) ir 325 Lt (2,5 BSI) (56 ir 94 eurai). Studentai, kilę iš nepasiturinčių šeimų, turintys 45 proc. ir mažesnį darbingumo lygį arba našlaičiai gali gauti socialinę stipendiją, kurios dydis yra 390 Lt (3 BSI ) (114 eurų). Taigi studentas, gaunantis stipendiją, nepasiekia nė minimalaus 800 Lt  (230 eurų) krepšelio.

Studentai kasmet gali teikti paraiškas pasinaudoti valstybės remiamomis paskolomis studijų kainai sumokėti (paskolos vertė atitinka studijų kainą), gyvenimo išlaidoms padengti (6,5 tūkst. Lt metams išmokant lygiomis dalimis kas mėnesį) iki 1900 eurų per metus ar dalinėms studijoms finansuoti iki 2280 eurų per metus (7,8 tūkst. Lt) iki. Tokiu atveju palūkanas bankui, kol studentas mokosi (paskolos gyvenimo išlaidoms palūkanas studentas pradeda mokėti iškart), sumoka valstybė, o studentas bankui jas pradeda mokėti, kai baigia studijas. Paskolą grąžinti jis gali per 15 metų nuo studijų baigimo.

Lietuvos studentų sąjungos (LSS) prezidentas Paulius Baltokas, paklaustas apie finansinės paramos studentams įvairovę Lietuvoje, patikina, kad svarbiausia toli gražu ne jų kiekybė, o kokybė. Pasak jo, studentų rėmimo situaciją Lietuvoje pagerintų laipsniškai didėjančios stipendijos ir darnesnė už mokslą iš savo kišenės mokančių studentų integracija, kad jie aktyviau galėtų pasinaudoti paramos formomis. MOSTA duomenimis, daugiau nei pusė valstybės nefinansuojamose vietose besimokančių studentų susiduria su finansiniais sunkumais.

„Naujausia „Eurostudent IV“ apklausa parodė, kad esame priešpaskutiniai Europoje: mažesnes pajamas nei Lietuvoje gauna tik Maltos studentai. Žinoma, svarbiausia ne priemonių kokybė, bet jų kokybė. Pavyzdžiui, laipsniškas stipendijų didinimas ir valstybės nefinansuojamose vietose besimokančių studentų integravimas į bendrąjį paramos mechanizmą pagerintų paramos sistemą“, – komentuoja P.Baltokas.

Valstybinio studijų fondo (VSF) duomenimis, nuo pat 2009 m. daugiausiai jų besiskolinančių klientų prašo paskolos studijų kainai sumokėti. Pastaruosius trejus metus šių studentų daugėja, o bendra studentų su bankais 2009–2013 m. sudarytų sutarčių vertė siekia 148 mln. Lt.

„Valstybės remiamą paskolą studijų kainai sumokėti gali gauti beveik visi norintieji. Tačiau į sąrašus neįtraukiame tų, kurie anksčiau yra ėmę valstybės remiamų paskolų, bet įsipareigojimų nevykdo arba vykdo juos netinkamai: laiku nemoka palūkanų ar įmokų. Net jei nesumokėtos palūkanų vertė yra du centai, paskolos gauti studentas negali“, – patikslina Milda Papinigienė, VSF vyriausioji specialistė viešiesiems ryšiams.

2014 m. valstybės remiamų paskolų prašė 7,3 tūkst. studentų, o valstybės garantiją paskolai gavo tūkstančiu mažiau, apie 6 tūkst. studentų. M.Papinigienė prognozuoja, kad šis skaičius dar labiau sumažės po to, kai studentai nueis į bankus ir šie, peržvelgę jų kredito istoriją, paskolą daliai studentų teikti atsisakys, nors jiems ir suteikta valstybės garantija.

P.Baltokas, kalbėdamas apie valstybės remiamas paskolas, primena, kad už aktyvų studentų naudojimąsi šia paramos forma svarbiau yra jų galimybės skolą grąžinti. Pasak jo, daugėja studentų, kurie prašo „malonės“, kad valstybė padengtų jų pasiimtą paskolą. Todėl pašnekovas svarsto, kad paskolų sistemą būtų galima sutvarkyti ir geriau: nors valstybė sumoka palūkanas, paskolos mokėjimą galima atidėti, o jos mechanizmas sumodeliuotas taip, kaip ir daugelyje ES ar pasaulio šalių, kuriose studento galimybės grąžinti paskolą nėra susijusios su jo įsidarbinimo ar gaunamų pajamų rodikliu.

„Valstybės remiamos paskolos grąžinimas nėra iki galo integruotas į sistemą. Studentas verčiamas arba grąžinti paskolą gana greitai, arba prašyti valstybės malonės, kad ši atleistų jį nuo mokėjimo ir paskolą kompensuotų už jį, – komentuoja LSS prezidentas. – Gal geriau sukurti kitokį mechanizmą, kuris kad ir ne per penkiolika, o per 30–40 metų leistų studentui grąžinti paskolą savo jėgomis. Nes iš tiesų gal greitai pamatysime fizinių asmenų bankroto atvejų, kai studentai nesugebės grąžinti paskolų, paimtų sumokėti už studijas. Tai būtų didelis signalas apie tai, kaip veikia mūsų sistema.“

Pasak Ž.Maurico, valstybė, suteikdama garantiją studento paskolai, turėtų prisiimti dalį atsakomybės, nes jei aukštąjį mokslą baigę žmonės nesugeba grąžinti paskolos, kurios įmoka yra keliasdešimt litų per mėnesį, tai reiškia rimtą pranešimą apie aukštąjį mokslą ir jo poreikį.

„Pritarčiau ir stipendijų didinimo idėjai, nes dabar į studentus Lietuvoje žiūrima kaip į varganus žmones, nors jie yra ateitis. Švietimui skiriama pinigų, studento krepšelis taip pat gana didelis, bet jie gyvena po tris nerenovuoto bendrabučio kambaryje“, – stebisi ekonomistas.

MOSTA duomenimis, finansinei studentų paramai (skaičiuojant nuo lėšų, skiriamų aukštajam mokslui) Lietuva skiria ketvirtadaliu, arba 5 proc., mažiau nei vidutiniškai ES šalys. 2010 m. Lietuvoje finansinei studentų paramai skirta 13,2 proc., ES – 18,2 proc. aukštajam mokslui skirtų lėšų.

Vis dėlto, yra vilties, kad per artimiausius kelerius metus studentų finansinė situacija pasikeis. Prėjusį lapkritį premjeras Algirdas Butkevičius su LSS prezidentu pasirašė ketinimų protokolą „Dėl valstybės paramos studentams skatinti didinimo“.

Susitarime pažymima, kad, atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes, Vyriausybė sieks, jog iki 2018 m. studentams skatinti skiriamos valstybės lėšos, palyginti su šiuo metu vienam studentui skaičiuojama suma, palaipsniui didėtų iki 50 procentų.

Žinoma, duomenų apie paskolų, kurių labiausiai prireikė po 2009 m. aukštojo mokslo reformos, grąžinimo sėkmę teks dar gerokai palaukti, tačiau 18–24 metų amžiaus gyventojų skolų suma solidi jau šiandien. „Creditinfo“ duomenimis, šių skolininkų suma finansų įstaigoms, telekomunikacijų įmonėms ir kitoms bendrovėms rugsėjį siekė 48,7 mln. Lt.

„Swedbank“ asmeninių finansų instituto vadovė O.Bložienė teigia, kad šios amžiaus grupės gyventojai yra sparčiausiai besiskolinančiųjų dalis, tačiau menki finansinio raštingumo įgūdžiai ir disciplinos stoka lemia pradelstus mokėjimus.

„Natūralu, kai trūksta patirties, o norai yra dideli, stinga supratimo apie kredito istorijos reikšmę ilgalaikiam finansiniam gyvenimui. Pavyzdžiui, kai apklausėme studijų paskolas turinčius studentus, kodėl jie netinkamai vykdo prisiimtus įsipareigojimus, paaiškėjo, jog nemano, kad tai yra svarbu, ar pamiršta“, – komentuoja ekonomistė ir priduria, kad jaunimui koją pakiša per daug optimistiškai vertinamos galimybės ir pernelyg liberalus požiūris į įsipareigojimų vykdymą.

Paklausta apie pradelstų mokėjimų pasekmes ateityje, O.Bložienė įvardija du galimus scenarijus: brangesnė paskola arba jokios paskolos. Pavyzdžiui, delsdamas laiku atsiskaityti už ryšio paslaugas iš operatoriaus negausi naujo telefono arba banko suteikta būsto paskola gali pabrangti 50 tūkst. Lt.

Siekiant teikti kokybiškas mokymo paslaugas viešosios erdvės dalyviams ir žiniasklaidos lauko profesijų atstovams atnaujintos Lietuvos žurnalistikos centro 2014–2015 m. m. siūlomos profesinių studijų programos.

Atsižvelgiant į technologinius pokyčius žiniasklaidos rinkoje sustiprinta ir išplėsta žurnalistikos profesinių studijų programa, įtraukiant interneto žiniasklaidos mokymus. Programai vadovaus Aistė Žilinskienė, Interneto žiniasklaidos asociacijos pirmininkė. Parengtas kursas skirtas profesinę kvalifikaciją keliantiems žurnalistams, šios profesijos pradedantiesiems specialistams. Praktiniai programos užsiėmimai skirti tobulinti rašymo, radijo kūrinių ir vaizdo istorijų kūrimo įgūdžius, teoriniai – atnaujinti žinias apie žiniasklaidos industriją, technologijų galimybes, visuomenės informavimo politikos procesus, žiniasklaidos darbuotojų teises ir pareigas. Programos dėstytojai: ilgamečiai Vilniaus universiteto mokslininkai – Komunikacijos fakulteto dekanas prof. dr. Andrius Vaišnys, šio fakulteto Žurnalistikos instituto direktorius doc. dr. Deimantas Jastramskis, kalbininkai Irena ir Antanas Smetonos, žurnalistų profesinės etikos ekspertas Deividas Velkas, šios bendruomenės profsąjungos lyderis Dainius Radzevičius, kt. Detalesnį programos aprašą, planuojančius dėstyti lektorius rasite čia.

Šiais mokslo metais Žurnalistikos mokykla moksleiviams vyks šeštadieniais – 30 akademinių valandų žurnalistikos profesijos pagrindų ciklas apims pažintį su pagrindinėmis žurnalistikos šakomis, leis išbandyti jėgas rengiant scenarijų reportažui, ruošiantis imti interviu iš pramogų pasaulio žvaigždės, rengiant informacinę žinutę radijo žinioms. Programai vadovaujančios dr. Aurelijos Juodytės teigimu, specialiai moksleiviams parengta programa suteikia pagrindą apsispręsti dėl planuojamos pasirinkti profesijos ir aukštojo mokslo studijų krypties. Moksleiviams ketina dėstyti ilgametę žurnalistinio darbo patirtį turintys lektoriai – Romas Sakadolskis, Valdas Bartasevičius. Detalesnį programos aprašą, planuojančius dėstyti lektorius rasite čia.

Kviečiame rinktis kelių dešimtmečių tradicijas turinčius mokymus Lietuvos žurnalistikos centre.

2014 – 2015 m. m. taip pat bus vykdomos viešojo atstovavimo ir ryšių su visuomene bei rinkodaros įgūdžius lavinančios programos:

Populiarėja naujienų vadybos ir viešosios komunikacijos profesinių studijų programa, kuriai vadovauja Lietuvos žurnalistų sąjungos advokatas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas dr. Audrius Bitinas. Programa skirta asmenims, pageidaujantiems susipažinti, kaip tvarkomi viešieji reikalai, lavinti atstovaujamojo kalbėjimo įgūdžius, orientuotis viešosios komunikacijos procesuose, atstovauti visuomenės interesui valstybės institucijose, advokatauti pilietinėms iniciatyvoms. Kurse planuojamos prekių ženklų, naujienų vadybos, pramogų industrijos projektų organizavimo lekcijos. Programoje pakviesti dėstyti dr. Tomas Bagdanskis, advokatų profesinės bendrijos „iLAW“ vadovaujantis partneris, advokatas, teisinių paslaugų rinkodaros ekspertas, Monika Garbačiauskaitė, portalo „Delfi“ vyriausioji redaktorė, Živilė Navickaitė Babkin, Nacionalinės teismų administracijos Komunikacijos skyriaus vadovė, Lietuvos ryšių su visuomene sąjungos tarybos narė, Aurimas Perednis, „Žinių radijo“ ir Baltijos televizijos diskusinių laidų vedėjas, tinklaraštininkas, renginių vedėjas, kt. Detalesnį programos aprašą, planuojančius dėstyti lektorius rasite čia.

Šiais mokslo metais Lietuvos žurnalistikos centras bendradarbiaus su integruotos komunikacijos agentūra „INK agency“, kurios partnerė Indrė Baltušė vadovaus ryšių su visuomene ir rinkodaros komunikacijos profesinių studijų programai. Atnaujintas mokymo kursas orientuotas lavinti ryšių su visuomene įrankių naudojimą, efektyvaus komunikavimo įgūdžius, ugdyti strateginį mąstymą, plėtoti kūrybiškumą, reklamos kampanijų planavimo gebėjimus. Atsižvelgiant į šią studijų programą besirenkančių individualaus verslo atstovų poreikius daugiausiai dėmesio bus skiriama praktikoje reikalingoms rinkodaros žinioms. Ryšių su visuomene ir rinkodaros komunikacijos profesinių studijų programoje be pažįstamų lektorių tokių kaip Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentė Renata Matkevičienė, šio fakulteto Žurnalistikos instituto profesorius Žygintas Pečiulis, kt. dėstyti pakviesti atsakingi medijų profesionalai – Kęstutis Gečas, Ryšių su visuomene agentūrų asociacijos tarybos pirmininkas, Živilė Janokonienė, Rinkos tyrimų bendrovės „TNS“ projektų direktorė, Donatas Tamelis, Skaitmeninės komunikacijos agentūros „iProspect“ vykdantysis direktorius Lietuvoje, kt. Detalesnį programos aprašą, planuojančius dėstyti lektorius rasite čia.

Mokymai pagal atnaujintas programas Lietuvos žurnalistikos centre prasidės 2014 m. lapkričio 8 d. ir vyks iki 2015 m. balandžio 1 d. Kasmet 100 akademinių val. trukmės profesinius kursus renkasi įvairių organizacijų atstovai spaudai, komunikacijos vadovai, institucijų viešųjų ryšių specialistai, kitų sričių ekspertai, norintys įgyti žurnalistinio darbo žinių. Mokymai naudingi ir tiems, kurių planuose profesijos ar studijų krypties keitimas.

Siūlomų programų aprašymus ir elektronines registracijos į studijas anketas galite rasti Lietuvos žurnalistikos centro interneto svetainėje.

Registracija vyks iki 2014 m. lapkričio 1 d. Lapkričio 6–7 d. bus sudaromos mokymo paslaugų sutartys.

Daugiau informacijos:

El. paštu: lzcentras@lzc.lt

Tel.: 8 682 76804

Ne visi socialiniai mokslai yra pasmerkti būti bedarbių kalve – tai parodė trečiasis „Veido“ studijų programų reitingas. Šį kartą – politikos mokslų. Lietuvos darbo biržoje (LDB) užsiregistravo vos 40 šiųmečių politikos studijas universitetuose krimtusių absolventų.

Politikos studentai, kaip ir kiti likimo broliai, pasirinkę studijuoti socialinius mokslus, gąsdinami, kad baigus esą teks skrosti žuvis kur nors Norvegijoje. Tačiau bent šiemet jų tokia nelaimė neištiko.

Šią vasarą politikos mokslų bakalauro ar magistro laipsnį šalies universitetuose gavo maždaug pusė tūkstančio absolventų, ir tik mažiau nė dešimtadalis jų karjerą pradėjo darbo biržoje. Kadangi po jų studijų nepraėjo nė pusmetis, „Veido“ kalbinti pašnekovai užtikrintai prognozuoja, kad net toks mažas skaičius trauksis kas mėnesį ir sulig Naujausiais metais visi politikos mokslų absolventai iš darbo biržos išsilakstys.

Maloniai nustebinusią statistiką apie politikos studentų įsidarbinimą galima palyginti su visų bedarbių „su aukštuoju“ paveikslu, kurio niūrumą atskleidė „Veido“ sudaryti universitetų ir kolegijų reitingai. Jie parodė, kad beveik pusė visų pernai baigusiųjų aukštąsias mokyklas užsiregistravo LDB, o metams besibaigiant 5 tūkst. tos laidos absolventų darbo vis dar neturėjo.

Prestižinė, bet (ne)perspektyvi

Prieš porą metų viename naujienų portale pasirodė skaitytojo laiškas-raginimas „Nestokite jūs į tuos politikos mokslus“. Esą, tai nors ir prestižinė, bet neperspektyvi specialybė, be to, ir siūloma net keliose aukštosiose mokyklose, suprask, „pagaminamas“ politikos specialistų perteklius. Žinoma, neraginame priešingai – stoti tik į politikos mokslus, tačiau vertinant bent jau šių metų absolventų rezultatus matyti, kad perspektyvų darbo rinkoje jie rado, nors to laiško autorius ir prognozavo priešingai.

Kad suklydo pasirinkdamas politikos mokslus, nė karto nepagalvojo ir Vaidotas Šernius. Savo pasirinkimu jis nesuabejojo siekdamas nei politikos mokslų bakalauro, nei magistro laipsnio Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakultete (VDU PMDF). Vaidotas sutinka, kad jo studijoms taikomas prestižiškumo epitetas yra teisingas, ir patikina gavęs jei ne puikų, tai gerą išsilavinimą.

„Aš studijavau politikos ir tarptautinių santykių mokslus, nes tai buvo nepaprastai įdomu. Gal ir neįgijau konkrečios specializacijos, bet galiu drąsiai sakyti, kad studijos pagilino mano suvokimą ir praplėtė pasaulėžiūrą“, – pasakoja VDU absolventas, kone visą magistrantūros studijų laiką praleidęs Astanoje, Kazachstane, ir Sankt Peterburge, Rusijoje.

Vis dėlto jis svarsto, kad kai politikos studijas organizuoti pasišovė net keli skirtinguose miestuose įsikūrę universitetai, kyla grėsmė, jog ilgainiui susidarys šių specialistų perteklius. Bet rinktis politikos studijų Vaidotas neatkalbinėja. Jo įsitikinimu, galimybės darbo rinkoje priklauso ne nuo diplomo, bet nuo paties absolvento.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Jungtines studijų programas, kurias nelyginant aukštojo mokslo sėkmės garantą pastarąją savaitę linksniuoja švietimo ekspertai, šalies aukštosios mokyklos vykdo jau kelerius metus. Tik jų nėra daug ir, matyt, jos ne visada pavyksta taip sėkmingai, kaip tikimasi.

Mažiausiai dviejų aukštųjų mokyklų su partnere šalyje ar užsienyje organizuojamos studijų programos skatina judumą (partnerės keičiasi studentais ir dėstytojais), konkurencingumą, nes jų absolventas gauna dvigubą diplomą – jungtinį arba kelių aukštųjų mokyklų, ir, žinoma, aukštosios mokyklos tarptautiškumą. Jei jos pavyks gerai, atsivers kelias pakliūti į Europos universitetų erdvę ne tik formaliai ir tarptautiniuose reitinguose išvysti lietuviškų universitetų pavadinimus.

Švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus nurodo tokių studijų privalumus, tokius kaip aukštųjų mokyklų konkurencingumas Europos universitetų erdvėje, pranašumas ieškant darbo, ir pasakoja, kad kitos šalys jungtines studijų programas vykdo turėdamos konkretų tikslą – savo investuotojus svetur aprūpinti reikalingais darbuotojais. Pavyzdžiui, Vokietijos aukštosios mokyklos bendradarbiauja su kolegomis Azijos šalyse ir svetur parengia technologus ar inžinierius, kurie dirbs Vokietijos įmonėse, įsikūrusiose Rytuose. Esą taip pigiau ir patogiau, nei specialistus vežti mokyti į Vokietiją.

O štai Lietuvoje jungtinių studijų variantų gali būti įvairių. Aukštosios mokyklos gali bendradarbiauti su užsienio partnerėmis arba kolegomis Lietuvoje. Viceministras sako, kad  pirmenybę reikėtų teikti partnerystei su užsienio universitetais, nes toks modelis leidžia prisiliesti prie daugiakultūrės patirties, o ir dvigubi tarptautiniai diplomai vertingesni ieškant darbo. Kita vertus, naudinga jėgas sutelkti ir Lietuvos universitetams, kurie galėtų ne dubliuoti, bet sustiprinti studijas.

„Jungtinės studijų programos yra gana patrauklios, nes aukštasis mokslas ir visas gyvenimas tampa vis tarptautiškesnis. Žmonės juda, keliauja, todėl tarptautinis diplomas – didelis pranašumas. Dalis studijų laiko, praleisto užsienio institucijoje, turi pridėtinę vertę tiek bendrųjų, tiek dalykinių kompetencijų požiūriu, tačiau tam reikia ir stiprių studentų“, – dėsto Nacionalinės Bolonijos ekspertų grupės narė, Kauno kolegijos direktoriaus pavaduotoja studijoms ir mokslui dr. Nijolė Zinkevičienė.

Vis dėlto pačios aukštosios mokyklos, kurios jau siūlo jungtines studijų programas, tvirtina ir kolegoms pataria nesiorientuoti į jų kiekybę, o siekti kokybės. Esą, jei negali parengti geros studijų programos, kurią spėtų baigti bent kelios studentų laidos, užtikrinti jos tęstinumo ir kokybės, geriau to nesiimti visai. „O jei imsiesi tokią kurti nepasirengęs, gali ir malkų priskaldyti“, – neabejoja N.Zinkevičienė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-37-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ar logiška, kad mes magistro diplomą gauname po šešerių metų studijų, kai danai, švedai po penkerių, o britai per ketverių.

Geriausiais universitetais pasaulyje garsėjanti Jungtinė Karalystė per ketverius metus sugeba parengti specialistus, dėl kurių varžosi prestižinės tarptautinės korporacijos. Lietuvoje mokomasi pusantro karto ilgiau – šešerius metus, bet diplomo praba nė iš tolo neprilygsta britiškiesiems.

Kodėl studijuojame ilgiau nei britai ar skandinavai, tačiau rezultatais nesame pranašesni?

Geriausiuose universitetuose studijuojama trumpiausiai

„Dveji metai studijų, vieni metai praktikos ir tada dar vieni metai studijų – tokį vadinamąjį „sumuštinio“ principą dažnai naudoja mūsų ir kitų universitetų studentai. Jie gali praleisti praktikos metus ir baigti universitetą per trejus, bet daugelis renkasi praktiką. Asmeniškai man imponuoja tas „sumuštinio“ principas, nes jis leidžia studentams įgyti praktinės patirties, šiek tiek psichologiškai susitupėti, kas labai teigiamai atsiliepia paskutiniams studijų metams ir nuolatinio darbo paieškoms“, – pasakoja Jungtinės Karalystės Bato (Bath) universiteto dėstytojas dr. Ainius Lašas.

Jungtinės Karalystės universitetuose (išskyrus Škotiją) bakalauro studijos trunka trejus metus, o magistro vienus  ar dvejus. Doktorantūra trunka trejus metus. A.Lašo nuomone, dėl trumpos trukmės problemų kyla nebent magistro studijose: čia priimami ir tie studentai, kurie nesimokė tos srities bakalauro studijose, tad per vienus metus praktiškai neįmanoma ir užpildyti egzistuojančias spragas, ir tuo pačiu suteikti gilesnių žinių.

Bet neginčijamas faktas: nors studijos Jungtinėje Karalystėje trumpiausios Europoje, bet ir pačios kokybiškiausios.

Švedijoje ir mokytis, ir dirbti nerealu

Švedijoje, Danijoje, į kurias Lietuva lygiuojasi daugeliu aspektų, studijuojama taip pat trumpiau nei Lietuvoje.

Švedijos Södertorno universiteto doktorantė Milda Celiešiūtė pastebi, kad  skiriasi ir bakalauro studijų apimtys: Lietuvoje –  240 kreditų, o Švedijoje pakanka ir 180 (vieni mokslo metai – 60 kreditų). Tačiau analizuodama baigiamuosius bakalaurų darbus ji nepajuto, kad lietuvių jie būtų aukštesnio lygio, greičiau priešingai. Apskritai studentų vertinimas Skandinavijoje kur kas griežtesnis.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 332014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2014-m