Į aukštąsias mokyklas priimta 27 tūkst. pirmakursių. Už daugiau nei pusės jų (15 tūkst.) mokslus sumokės valstybė. Kita pusė prašys, kad jų studijas apmokėtų tėvai arba kreditoriai. Ir jie sumokės, nes studijuoti aukštojoje mokykloje gali ir nelaikęs nė vieno valstybinio egzamino.

„Žinoma, tikėjausi įstoti į valstybės finansuojamą vietą, tačiau ne visada nutinka taip, kaip nori, todėl už mokslą mokėsiu. Vis dėlto studijų kaina neturėjo įtakos mano pasirinkimui. Žinojau, ką noriu mokytis. Kol kas tėvai be didesnio vargo gali mokėti už mano mokslus, be to, jie sutinka, kad pinigai, skirti išsilavinimui, yra gera investicija“, – dėsto būsimasis farmacijos pirmakursis Tomas.

Tomo studijos per metus kainuos beveik 8,5 tūkst. Lt, o po penkerių metų vientisųjų studijų jo diplomas bus vertas daugiau kaip 40 tūkst. Lt. „Bet tada jau turėsiu magistro laipsnį“, – brangiai kainuojančią naudą įvertina Tomas.

Paklaustas, kodėl nenorėjo dvigubai sutaupyti ir rinktis pigesnių socialinių mokslų, jis numoja ranka ir prisipažįsta niekada jais nesidomėjęs. „Mano nuomone, studijuoti vien todėl, kad pigiau, nėra prasmės“ , – nukerta jis.

Tomas, kaip ir dar 12,2 tūkst. studentų, gavusių kvietimus studijuoti šalies aukštosiose mokyklose, sutiko su sąlyga, kad už mokslą turės mokėti. Į valstybės nefinansuojamas vietas universitetuose priimta 7,8 tūkst., kolegijose – 4,4 tūkst. pirmakursių.

Jei skaičiuotume, kiek šie studentai sumokės už vienus mokslo metus, suma būtų solidi ir siektų keliasdešimt milijonų litų, nes vidutinė studijų krepšelio kaina kolegijose siekia 4,2 tūkst. Lt, o universitetuose metai mokslų atsieina vidutiniškai 6,9 tūkst. Lt. Tačiau toks skaičiavimas būtų paremtas nebent aritmetika, bet ne logika, nes studijų kaina priklauso nuo studijų programos krypties, be to, aukštosios mokyklos pagal vidinę tvarką gali taikyti „nuolaidas“ – atleisti nuo mokesčio ar sumažinti studijų kainą.

Vis dėlto pernai mokančiųjų už mokslą skaičius aukštosiose mokyklose pasivijo valstybės finansuojamose vietose studijuojančiųjų skaičių. Už studijas Lietuvoje moka 50 proc. visų studentų. Tačiau „Veido“ kalbinti ekspertai svarsto, kad universitetuose svarstyklės pakryptų į mokančiųjų pusę – jų iš tikrųjų gali būti beveik 60 proc. arba tiek, kiek vargiai kurioje kitoje Europos šalyje.

Taigi, nors Konstitucija skelbia aukštojo mokslo prieinamumą, o gerai besimokantiems piliečiams garantuoja nemokamą mokslą, įvertinus realų mokančių ir nemokančių studentų santykį, paveikslėlis primena (ne)mokamą sveikatos apsaugą.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 322014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-32-2014-m

Teisininkų gildijų egzaminų neišlaiko gerokai daugiau kaip pusė kandidatų. Kvalifikacinių egzaminų statistika rodo, kad kelerius metus niekas nenorėjo būti prokurorais. Pasirodo, negalėjo, nes šis egzaminas nevyksta jau nuo 2011 m.

Norint pakliūti į visas teisės gildijas – notarų, antstolių, teisėjų prokurorų, reikia laikyti kvalifikacinius egzaminus. Tiesa, įstatymai numato kelias išimtis, pavyzdžiui, socialinių mokslų teisės krypties daktarams, kurie egzaminų laikyti neprivalo. Tokie barjerai aktualūs, nes, kaip aiškina pašnekovai, didžiąją dalį laikančiųjų kai kuriuos egzaminus sudaro kandidatai iš kitų gildijų.

„Vokietijoje pavogto automobilio numerius perkalė Lenkijoje ir neteisėtai atvežė į Lietuvą. Ar tai yra kontrabanda?“ – toks advokatų kvalifikacinio egzamino klausimas nustebino Paulių Astromskį, tada dar advokato padėjėją, besispecializuojantį civilinėje, komercinėje teisėje. Šiandien P.Astromskis – sėkmingai dirbantis advokatas, profesinės advokatų bendrijos „Viliušis ir Astromskis“ partneris.  Advokatų kvalifikacinį egzaminą jis įveikė iš antro karto. Su advokatūros praktika susipažinusiam advokato padėjėjui reikėjo grįžti į pirmo studijų kurso laikus ir mintinai mokytis kodeksus. Juk egzaminas iš norinčiųjų tapti advokatūros praktikais reikalavo teorinių žinių.

„Veido“ kalbinti pašnekovai atsidūsta: laimei, egzamino programa buvo pakeista, tad jau šiemet būsimieji advokatai turi pademonstruoti ir praktinius gebėjimus – vien kalimo nepakanka. Nors ir kritikuojami, kiti profesiniai egzaminai taip pat nestokoja praktinių užduočių.

„Veido“ atliktas tyrimas rodo, kad su egzaminais pretendentai susidoroja sunkiai. Pavyzdžiui, mažiausia sėkmė lydėjo kandidatus prisijungti prie antstolių gildijos: per penkerius metus šį egzaminą išlaikė 18, arba 15 proc., kandidatų, o daugiausiai pretendentų gavo teisę apsivilkti teisėjo mantiją – šį egzaminą 2010–2013 m. išlaikė 45 proc. pretendentų, taigi beveik pusė.

„Veido“ kalbinti teisės ekspertai, kvalifikacinių egzaminų komisijų nariai svarsto, kad geriausiai egzaminus pavyksta išlaikyti su „virtuve“ susipažinusiems praktikams, kurie jau turi stažo bagažą tam tikroje srityje. Pavyzdžiui, advokatūros, pretendentų į teisėjus egzaminus geriau laiko advokatų ar teisėjų padėjėjai. Susikirsti daugiau šansų turi kandidatai, pereinantys į kitą gildiją, pavyzdžiui, prokurorai, išmanantys baudžiamąją teisę, atidžiau turi rengtis notaro egzaminui, kuriame reikalaujama daugiausia civilinės teisės žinių.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 312014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-31-2014-m

Lietuvos aukštojo mokslo rinkoje nebuvo tarptautinės, jungtinės magistrantūros studijų programos, orientuotos į regionų plėtros ir valdymo kompetencijas. Šią nišą užpildė Šiaulių universitetas, studentams pasiūlydamas regionų plėtros ir valdymo studijų programą.

Programa parengta kartu su Pardubicės (Čekija) universitetu, vykdant ES struktūrinių fondų finansuojamą projektą „II pakopos tarptautinės jungtinės studijų programos „Regionų plėtra ir valdymas“ parengimas ir įgyvendinimas (JOINT-REGION)“.
Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto Viešojo administravimo katedros vedėja prof. Diana Šaparnienė teigia, kad ši studijų programa – atsakas į naujausius pastarojo laikotarpio strateginius Lietuvos ir Europos Sąjungos dokumentus, kurie akcentuoja aktyvesnį regioninės politikos klausimų sprendimą, užtikrinant tvarią regionų socialinę ir ekonominę plėtrą.
„Tai unikali ir inovatyvi programa. Ją pasirinkę studentai turės galimybę studijuoti dviejuose Europos universitetuose, per tą patį laiką – dvejus metus – įgyti jungtinį dviejų aukštųjų mokyklų diplomą ir viešojo administravimo magistro kvalifikacinį laipsnį, mokytis tarpkultūrinėje erdvėje, naudotis naujausia moksline literatūra, susipažinti su naujausiais moksliniais tyrimais, vykdyti praktinius mokomuosius ir fundamentaliuosius mokslinius tyrimus, kurie galėtų būti naudingi regionų plėtrai“, – pabrėžia projekto vadovė, Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto Viešojo administravimo katedros lektorė Oksana Mejerė.
Programa atliepia vieną svarbiausių šiuolaikinio universiteto – tarptautiškumo reikalavimą. Pirmaisiais studijų metais norą gilinti žinias ir įgūdžius jau yra pareiškę būsimi studentai ne tik iš Lietuvos, Čekijos, bet ir kitų pasaulio šalių. Studijoms realizuoti bus pasitelkta abiejų universitetų dėstytojų komanda. Studentai galės studijuoti ne tik Šiaulių universitete, bet ir išvykti gilinti žinių bei gebėjimų į Pardubicės universitetą. Studijų metu jie galės diskutuoti, analizuoti, vertinti tiek Europos, tiek kitų šalių gerąsias patirtis vykdant regioninę politiką. Paskaitos vyks anglų kalba.
Programa įdomi tuo, kad ją vykdant numatoma taikyti ne tik tradicinius mokymosi ir studijų metodus, bet ir įvairias nuotolinio mokymosi priemones. Dėstytojai pasirengę dirbti naujoviškai, patirties jie sėmėsi įvairiose pasaulio valstybėse: Islandijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Anglijoje.
Programa yra tarpdisciplininė – į regioninę plėtrą žiūrima iš skirtingų perspektyvų. Studentai galės įgyti žinių ir gilinti jas ne tik viešojo administravimo, bet ir politikos, ekonomikos, teisės srityse.
„Specialistai suvoks socialinę politiką, galės gilintis į įvairius socialinius, ekonominius, politinius ir kultūrinius plėtros klausimus. Studijų turinyje ryškiau išreikštos europinės dimensijos, studentų tarptautinės patirties ir įgūdžių gilinimas“, – vardija O.Mejerė.
Prieš rengiant studijų programą atlikta galimybių studija parodė, kad optimaliausias ir rentabiliausias būtų 18–20 studentų skaičius. Dešimčiai studentų Šiaulių universitetas finansuos pirmuosius studijų metus, taip pat kelionės į Čekiją ir gyvenimo Pardubicėje išlaidas.
Pasak D.Šaparnienės, tyrimai rodo, kad baigus jungtinę tarptautinę studijų programą padidėja galimybės įsidarbinti tiek šalies, tiek užsienio darbo rinkose. Regionų plėtros ir valdymo magistrai galės dirbti regionų viešąją politiką formuojančiose ir įgyvendinančiose valstybės ir įvairaus lygmens savivaldos institucijose, nacionalinėse ir tarptautinėse verslo įmonėse, šalies ir tarptautinėse nevyriausybinėse organizacijose, tyrimų centruose, regionų plėtros ir konsultacijų agentūrose, ES fondų paramą administruojančiose institucijose. Absolventai galės tęsti studijas trečiojoje studijų pakopoje – doktorantūroje.
„Prieš pradėdami rengti programą atlikome darbdavių, regioninės politikos ekspertų, valstybės valdymo ir savivaldos institucijų atstovų apklausą. Respondentai pabrėžė, kad ir valstybės valdymo, ir savivaldos struktūroms šiuo metu trūksta regionų plėtros ir valdymo klausimus išmanančių specialistų“, – sako Viešojo administravimo katedros vedėja.
Programos reikalingumu bei sėkme neabejoja ir Šiaulių miesto savivaldybės mero pavaduotoja Danguolė Martinkienė. „Dalyvavau programos pristatyme ir vertinime. Tikiu jos reikalingumu, galvodama apie regioninę plėtrą ir problemas, su kuriomis susiduriame savivaldos darbe. Specialistams trūksta gebėjimų analizuoti esamą situaciją ir apibendrinus ją pateikti politikams, priimantiems sprendimus“, – neslepia vicemerė.

Šiųmetės naujos universitetų studijų programos nestebina pavadinimais ar turiniu. Bet stebina gausa, nors abiturientų skaičius tolydžio mąžta. Kasmet programų sukuriama vis naujų, o senųjų išregistruoti neskubama, todėl Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) neatmeta galimybės įvesti naujų mokesčių.

Studijų programų registro duomenimis, šiandien Lietuvoje yra 1883 studijų programos. 2013 m. Lietuvoje buvo 1800 studijų programų, rodo Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro duomenys. Žinoma, tai, kad studijų programų padaugėjo keliomis dešimtimis, nerodo nepertraukiamo studijų programų skaičiaus augimo. Jų skaičius kinta nuolat, nes senąsias programas, pakeičia naujos. Vis dėlto apie 1800 studijų programų, tenkančių 159,7 tūkst. studentų, kurie pernai mokėsi aukštosiose, atrodo kiek per solidu.
Tokią gausybę kritikuoja ŠMM, pernai paraginusi išregistruoti „vegetuojančias“ studijų programas. Esą programos yra per smulkios, o turiniu viena nuo beveik nesiskiria. Bet to, pernelyg didelis jų skaičius išbalansuoja studentų pasiskirstymą. Pavyzdžiui, 2013 m. į valstybės finansuojamas vietas buvo priimta 14,5 tūkst. studentų. Vadinasi, vienai studijų programai vidutiniškai teko po 8 besimokančiuosius, nors mažiausias galimas studentų skaičius atskirose socialinių ir humanitarinių mokslų studijų programose buvo 12.
Kita vertus, naujų studijų programų kūrimas nebūtinai reiškia siekį pasipelnyti, t.y. suvilioti kuo daugiau studentų. Naujų studijų galimybė atskleidžia aukštųjų mokyklų pastangas galynėtis konkurencinėje kovoje ir kurti inovatyvias studijų programas, kurios yra pritaikomos rinkos poreikiams.
Buvęs ŠMM sekretorius, o dabar Mykolo Romerio universiteto studijų prorektorius doc. dr. Giedrius Viliūnas įsitikinęs, kad naujos studijų programos turėtų patenkinti kintančius poreikius ir atverti absolventams naujas galimybes darbo rinkoje, todėl didesnė jų pasiūla nebūtinai prieštarauja liūdnai demografijai.
„Dalis studijų programų yra fundamentalios, skirtos ilgalaikiams poreikiams. Tačiau kitos, ypač magistrantūros studijų programos, yra specializuotos, reikalingos užpildyti atsivėrusias nišas. Studijos antrosiose neretai būna vykdomos kelerius metus, kol patenkinamas rinkos poreikis. Štai ir mūsų universitetas siūlė Tarptautinės jūrų teisės magistrantūros studijas, nes Klaipėdos uoste suaktyvėjo prekyba. Poreikis buvo patenkintas ir dabar ji išregistruojama. Ši tendencija ypač būdinga tobulėjančiai visuomenei, kai reikia užpildyti nišas, kurių nebuvo sovietmečiu“, – paaiškina G.Viliūnas.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 252014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2014-m

Lietuvoje specialistai rengiami, neatsižvelgiant į realius darbo rinkos poreikius, – signalizuoja šalies verslas ir tą patvirtina žurnalo „Veidas“ atlikta analizė, rodanti, kad beveik pusė kolegijų ir ketvirtis universitetų absolventų pernai, baigę studijas, keliavo tiesiai į darbo biržą.

Kaip parodė žurnalo „Veidas“ atlikta analizė, paremta pačių šalies universitetų, kolegijų ir Lietuvos darbo biržos pateiktais duomenimis, bedarbio duonos po studijų pernai ragavo 6,2 tūkst. iš beveik 28 tūkst. studijas universitetuose baigusių jaunuolių ir 4 tūkst. iš 10-ties tūkst. kolegijų absolventų. Aukštosios mokyklos teigia, kad šie duomenys neatspindi tikrosios padėties, esą absolventai darbo biržoje registruojasi, apsidrausdami dėl socialinių garantijų ar kitų priežasčių.“ Gaila, kad reitingai, nuvainikavę kai kurias aukštąsias mokyklas, sukėlė pasipriešinimą, o ne norą ir pastangas keistis. Man atrodo, kad mūsų švietimo sistema yra nuėjusi lengviausio pasipriešinimo keliu, kai kaip nors plaukiama, nelabai dairantis, ko iš tiesų reikia rinkai ir jauniems žmonėms, kad jie įgytų darbo rinkoje paklausų išsilavinimą“, – interviu „Veidu“ pabrėžia Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis.
VEIDAS: Lietuvos pramonininkų konfederacija ir jūs asmeniškai ne vienerius metus atvirai kalbate apie aukštųjų mokyklų nesugebėjimą parengti darbo rinkai tinkamų specialistų. Kaip jūs vertinate šią statistiką, kad 25 proc. universitetų ir 40 proc. kolegijų absolventų pernai, gavę diplomus, užsiregistravo darbo biržoje bedarbiais ir kokias įžvelgiate šio reiškinio priežastis?
R.D.: Negalima to vertinti vienareikšmiškai. Viena vertus, nepanašu, kad aukštosios mokyklos bando suvokti, kas vyksta Lietuvos ir globalaus pasaulio rinkose ir, reaguodamos į tai, orientuoti savo studijų programų. Universitetų, kolegijų studijų programas dažniausiai lemia ne rinkos poreikiai, o jų turimi dėstytojai ir jų dėstomi mokslai.
Šiandien reikia visiškai kitko: žvelgti jau toliau už horizonto ir diskutuoti, kaip reikėtų keistis, kokias studijų programas, mokymo kryptis rinktis, kad mūsų jauni žmonės būtų tinkamai parengti arba bent jau atviri pokyčiams. Nes globalizacija ir naujos technologijos smarkiai keičia darbo rinką – vienos profesijos tampa labiau paklausios, kitų iš viso nebelieka. Todėl būtina tai matyti ir prognozuoti. Tuo labiau, kad universitetams savo prekę šiandien jau reikia pardavinėti globalioje rinkoje, konkuruojant pasauliniu mastu.
Tą diktuoja ir drastiškai mažėjantis moksleivių skaičius: 2004 m. mokyklas Lietuvoje baigė 46 tūkst. abiturientų, šiemet – 37 tūkst., o 2021-aisiais – tik 26,5 tūkst.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 242014″ bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2014-m

Šiuolaikinis vadovas nebijo naujovių ir jų siekti privalo uždegti kitus. To Lietuvos įmonių vadovai mokomi ISM Executive School.

Vadovų magistrantūrą ir mokymus organizacijoms rengianti ISM Executive School Lietuvos įmonių vadovams dar 2013 m. inicijavo mokymų programą “Inovacijų vadyba ir ekonomika”, kurioje studijavo jau apie šimtą įmonių vadovų. Šia programa siekiama ugdyti jų inovacijų supratimą ir inovatyvumą.
Programa atsirado universitetui bendradarbiaujant su Vilniaus dailės akademija, Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) ir Lietuvos inovacijų centru. Pasak ISM Executive School akademinių reikalų prodekanės ir projekto “Inovacijų vadyba ir ekonomika” vadovės Virginijos Poškutės, iki tol buvo pasigesta nuoseklios mokymų programos, kuri apimtų visą inovavimo ciklą – nuo idėjos iki jos įgyvendinimo. Šių mokymų metu klausytojams pristatomas holistinis požiūris į inovacijas. Tai stiprioji programos pusė.
Pasak LPK prezidento Roberto Dargio, globalėjančiame pasaulyje reikia naujų sprendimų. Inovacijos – tai proto mankšta, turinti lydėti mus kiekviename žingsnyje. Deja, kol kas Lietuva pagal inovatyvumą Europoje yra penkta nuo galo. Į naujas technologijas mūsų šalis investuoja tik 5 proc. BVP, atsilikdama nuo latvių ir estų. Pagal moksliniams tyrimams valstybės skiriamas lėšas tarp Baltijos šalių irgi esame paskutinėje vietoje.
“Svarbiausia yra idėja. Technologiškai šiais laikais beveik viską galima padaryti. Antras sėkmės segmentas – žmonės, kuriantys produktus. Būtent žmonės, susibūrę į komandas, kuria kitokį produktą”, – pabrėžė LPK prezidentas, atkreipdamas dėmesį, kad inovacijų poreikį privalo skiepyti universitetai.
Ši programa – tai jau seniai LPK puoselėta mintis. Kaip priminė LPK Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas, konfederacija, įvertinusi savo finansines galimybes, įgyvendinti mokymų idėją pakvietė vienas geriausių Lietuvos aukštųjų mokyklų – ISM Executive School ir Vilniaus dailės akademiją.
Taigi jungtinė universitetų ekspertų grupė sukūrė LPK priklausančių įmonių poreikius tenkinančią kompetencijų tobulinimo programą “Inovacijų vadyba ir ekonomika”.

“Design thinking” versle – kas tai?
Pasak S.Besagirsko, didžiausia lietuvių verslo bėda, kad prekės ir paslaugos parduodamos per pigiai. Be to, produkcija nėra užtektinai inovatyvi, kad galėtume priskaičiuoti, pavyzdžiui, 500 proc. antkainį. Valstybė į inovacijas investuoja formaliai, o aukštosios mokyklos nukreipia lėšų šaltinius į tas inovacijas, kurios vėliau nevirsta kūnu.
ISM inovacijų vadybos ir ekonomikos mokymų programa sukurta siekiant nuosekliai apimti visus inovavimo proceso etapus: inovacijų konteksto supratimą, inovacijų skatinimą, inicijavimą, inovacijų galimybių pamatymą organizacijos aplinkoje, organizacijos kultūros, palankios inovavimui, palaikymą, vadovų lyderių kompetencijų ugdymą, inovacijų valdymą ir vertinimą, informacijos apie inovacijas sklaidą organizacijoje ir už jos ribų.
Mokymo programą sudaro trys moduliai, kurių bendra trukmė – 24 mokymo dienos. Šiais moduliais siekiama nuosekliai ugdyti Lietuvos įmonių vadovų kompetencijas, galinčias paskatinti inovacijų atsiradimą ir plėtrą Lietuvos įmonėse.
Pasak ISM Executive School prodekanės V.Poškutės, šią programą kūrė įvairių sričių ekspertai: tai ir ISM, ir Dailės akademijos dėstytojai, ir LPK, ir Lietuvos inovacijų centro atstovai. Tad programos turinys atspindi ir akademinių darbuotojų, ir lektorių praktikų, ir administratorių, ir verslininkų patirtį, kuri galėtų pasitarnauti skatinant inovatyvumą Lietuvos įmonėse. Programa siekta suteikti vadovams galimybę skatinti inovavimo procesą savo versluose, kurti inovacijoms palankią aplinką, valdyti su inovacijomis susijusią riziką.
Pirmojo modulio “Idėjų generavimas ir inovacijų inicijavimas” mokymuose Lietuvos įmonių vadovai per interaktyvius užsiėmimus supažindinami su inovacijų samprata, “design thinking” metodu vadyboje ir organizacijoje, gali išbandyti šio metodo taikymą praktiškai.
Per šio modulio mokumus analizuojant organizacijos aplinką, skatinant gebėjimą atpažinti vietinės ir globalios rinkos ypatumus, formuluojant inovatyvias organizacijos vystymo strategijas ugdomas kritinis vadovų mąstymas.
UAB “Biržų duona” komercijos direktorius Andrius Kurganovas lankė dar tik pirmojo modulio paskaitas ir nenusivylė, nes inovacijų plėtra vystant įmonę, kuriant produktus, valdant gamybos procesus arba ieškant rinkų yra vienas kertinių aspektų. Mokymai apėmė ir vadybinę, ir kūrybinę, taip pat personalo, įmonės kultūros formavimo dalis. Gauta daug naudingų žinių, kurias bandoma pritaikyti praktikoje.
Pavyzdžiui, šioje įmonėje planuojama pritaikyti būtent “design thinking” metodą kuriant tiek įmonės strategiją, tiek konkrečius produktus.

Lūkesčiai pasiteisino su kaupu
Antrojo studijų modulio “Inovacijų įgyvendinimas ir sklaida” tikslas – ugdyti ir didinti vadovų kompetencijas, skatinančias ir palaikančias antrąją inovavimo fazę įmonėse: inovacijų įgyvendinimą ir jų sklaidą organizacijose bei už jų ribų. Visi kalbinti mokymų dalyviai pabrėžė, kad ISM universiteto studijų programa atitinka laikmečio poreikius.
Kuriant programą bendradarbiauta ir su garsiu Šveicarijos verslo institutu ~Lorange Institute of Business Zurich~, orientuotu į įmonių vadovų ir dirbančių žmonių patirtį. Inovacijų vadybos ir ekonomikos neformalių studijų programoje buvo pateikiami naujausi pavyzdžiai diskusijoms auditorijose iš 2013–2014 m. laikotarpio: ne “Google” ar “Microsoft” istorijos, kurios sunkiai pritaikomos lietuvių praktikoje, bet iš mažų ir vidutinių įmonių patirties.
Dalydamasi įspūdžiais apie programos lektorius ir studijų dalyvius, V.Poškutė atkreipė dėmesį, kad Lietuvos žmonės labai kūrybingi ir inovatyvūs. Tačiau gal dėl istoriškai susiklosčiusių tradicijų darbo rinkoje jie neskatinami ieškoti naujovių, imtis iniciatyvos, kuri, beje, kai kurių darbdavių gali būti ir baudžiama. Tad programa siekiama paskatinti Lietuvos verslo vadovus išlaisvinti darbuotojų kūrybingumą ir inovatyvumą, kurio kasdieniame gyvenime lietuviams tikrai netrūksta. Iš daugelio programos dalyvių teko išgirsti, kad atsirado daugiau pasitikėjimo savimi ir noro ką nors pakeisti. Kita vertus, jie suprato, kada nereikėtų rizikuoti.

Patirtis labai naudinga
Kaip sako UAB “Pakmarkas” generalinis direktorius Virginijus Gumbaragis, patirtis, įgyta per mokymų programą, ne tik buvo, bet tebėra ir bus naudinga keliais aspektais. Pirmiausia – ji paskatino drąsiau ir ryžtingiau priimti sprendimus. Įmonės vadovas neslepia, kad įdiegtos naujovės duos realios naudos.
Dėstytojai mokė ir kaip per daug nerizikuoti, kaip atsirinkti, kokios naujovės gerai, kokios – ne. Kaip sukurti kūrybinę aplinką, kad darbuotojai norėtų kurti ir teikti pasiūlymus. Kaip įveikti iš žmonių kylantį pasipriešinimą.
“Džiaugiuosi, kad programa buvo tęstinė, pritaikyta dirbantiems žmonėms. Galima buvo suderinti darbą su mokslu, – sakė įmonės “USI International” generalinis direktorius Darius Valečka. – Su malonumu tęsčiau tokius kursus.”
Šios įmonės vadovas pabrėžė, kad teko pasikartoti senas žinias ir įgyti naujų, plečiančių pasaulėžiūrą. Kiekvieną paskaitą lydėjo ne tik teorija, bet ir praktiniai darbai.
“Įvertinome aukštą dėstytojų profesinį lygį, jie skatino dirbti kitaip, išeiti iš tradicinės “dėžutės” sampratos tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Universitetas suteikia teorinių žinių, kurias keliaudamas per gyvenimą įvertini praktikoje. ISM universitetas su savo studijų programa įmonių vadovams suteikė koncentruotą turimų žinių peržiūrą arba priminimą su atnaujintu požiūriu”, – apie studijų programą “Inovacijų vadyba ir ekonomika” kalbėjo įmonės vadovas.
Programa įdomi dar ir tuo, kad į grupes susirinko įvairių verslo sričių atstovai, kurie dirbdami kartu vienas iš kito galėjo pasisemti sau tinkamos patirties. Be to, vadovai mokėsi dirbti naujų kolegų komandoje. Tai buvo tikras išbandymas, stengiantis derinti netgi charakterio savybes.
“Tai buvo ne monologas, o abipusis bendravimas. Kartu su ISM praleistas didelės pridėtinės vertės laikas”, – apibendrino D.Valečka.
Priešingai nei kitos aukštosios mokyklos, įpratusios dirbti su “tradiciniais” studentais, ISM Executive School, rengdama vadovų magistrantūros studijas ir mokymus organizacijoms, turi patirties dirbti su aukšto lygio verslo bendrovių vadovų auditorija. Pasak V.Poškutės, suaugusiųjų studijos tuo ir įdomios, kad atsiranda glaudi lektorių ir studijų dalyvių sinergija auditorijose, kai gimsta naujos įžvalgos, mokomasi ne tik iš lektorių, bet ir iš savo kolegų, turinčių labai įvairios patirties.
Apie studijų programos “Inovacijų vadyba ir ekonomika” sėkmę liudija faktas, kad labai užsiėmę įmonių vadovai, baigę pirmąjį mokymų modulį, trukusį dešimt dienų, registravosi antram moduliui ir tęsė studijas toliau.
Akivaizdu, kad šis bandomasis universiteto ir verslo bendruomenės projektas pasiteisino, ir ateityje, tikėtina, taps ISM Executive School vadovų magistrantūros studijų dalimi bei atskira neformaliųjų studijų programa.

Ekonomikos studijų programas siūlo didžioji dalis Lietuvos universitetų. Ko jos vertos? Kodėl ketvirtadalis absolventų eina tiesiai į darbo biržą, o ekonomikos doktorantai vyksta studijuoti į Honkongą? Atsakymai – “Veido” atliktame žurnalistiniame tyrime.

“Veido” sudarytame ekonomikos bakalauro ir magistro studijų programų reitinge remtasi skirtingų institucijų – Švietimo informacinių technologijų centro, Lietuvos darbo biržos (LDB), Studijų kokybės vertinimo centro (SKVC) pateiktais duomenimis. Šį kartą patys universitetai teikė tik duomenis apie akademinį personalą – kokia dalis studijų programos dėstytojų turi mokslo daktaro laipsnį, ir patikslino studijų programas.
Kad reitingas būtų tikslesnis ir objektyvesnis, taikyta ir aiški jo metodika. Bakalauro studijoms įvertinti pasirinkti keturi kriterijai. 2013 m. darbo neradusių absolventų dalis tarp visų tais metais baigusiųjų studijas (1 kriterijus) ir daktaro laipsnį turinčių dėstytojų dalis tarp visų studijų programos dėstytojų (2 kriterijus). Tai yra svariausi rodikliai ir jiems po ilgų konsultacijų redakcijoje, Lietuvos ir užsienio ekspertų patarimų suteikta didžiausia vertė – atitinkamai po 50 ir 30 proc. galutinio reitingo balo. 10 proc. reitingo balo skiriama užsienio studentų skaičiui tarp visų besimokančiųjų, bakalauro studijose (3 kriterijus). 10 proc. reitingo balo skirta už vidutinį konkursinį priimtųjų į valstybės finansuojamas studijų vietas pirmakursių balą (4 kriterijus).
Magistro studijoms įvertinti pasirinkti trys kriterijai: 2013 m. darbo neradusių absolventų dalis tarp visų tais metais baigusiųjų studijas – jam skirta 50 proc. galutinio reitingo balo. Daktaro laipsnį turinčių dėstytojų dalis tarp visų studijų programos dėstytojų – skirta 40 proc. galutinio reitingo balo. 10 proc. reitingo balo skiriama užsienio studentų skaičiui.
Reitinguojamos studijų programos pasirinktos remiantis Švietimo ir mokslo ministerijos AIKOS sistema pagal suteikiamą kvalifikacinį ekonomikos bakalauro arba magistro laipsnį.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 232014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2014-m

Žinios visame pasaulyje tampa verslu, ir konkurencija tarp jų teikėjų aštrėja. Norint atsilaikyti, mažos šalies universitetams būtina perimti geriausią pasaulio praktiką, o to galima pasiekti tik puoselėjant universitetų tarptautiškumą.

Savaitraštis “Veidas” pagal tarptautiškumo kriterijų vertino šešiolika Lietuvos valstybinių ir privačių universitetų. Buvo pasitelkti keturi pjūviai ir kiekvienam jų priskirtas svertinis procentas.
Reitinge nevertinti du Lietuvoje veikiantys kitų šalių universitetai: Europos humanitarinis universitetas (EHU) bei Balstogės universiteto filialas Ekonomikos-informatikos fakultetas. Pirmasis yra baltarusiškas universitetas, negalėjęs veikti Baltarusijoje, tad persikėlęs į Vilnių. Maždaug 95 proc. jo studentų yra baltarusiai, neretai gyvenantys bei dirbantys Baltarusijoje. Antrasis, Lenkijos Balstogės universiteto filialas, irgi įsikūręs Vilniuje. Nereitinguojama ir Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykla, atsisakiusi pateikti būtinus duomenis.
Universiteto tarptautinį patrauklumą nusako jo sėkmė pritraukiant užsienio valstybių studentų (kas, be kita ko, duoda neblogų pajamų). Taigi užsienio studentų procentui nuo visų universiteto studentų skaičiaus priskirta didžiausia vertė – 40 proc. Vertinti pasirinktas santykis, o ne absoliutiniai skaičiai, nes Lietuvos universitetų dydis ir studentų skaičius labai skiriasi, todėl dideli universitetai automatiškai įgytų pranašumą smulkesnių universitetų atžvilgiu.
Antram pjūviui – bendrų programų su užsienio universitetais procentui nuo visų programų suteikta 20 proc. bendro balo vertės. Sukurti bendras universitetų programas yra didelis darbas, ir tokios programos rodo universitetų pažangumą.
Įprastu atveju dviejų diplomų studijos (angl. “double degree”) galimos tada, kai partneriai susitaria, jog jų programos pakankamai panašios, kad būtų galima dalį kito universiteto programos įskaityti kaip savo programos dalį. Be abejo, tokios studijos taip pat turi savo specifiką, tarkim, čia irgi aktualus akademinis mobilumas, tarp universitetų suderinta atitinkama baigiamųjų darbų rengimo priežiūra ir kt. O dvigubas diplomas gaunamas, kai baigus pagrindinę ir gretutinę studijų programas suteikiama pagrindinė bei papildoma kvalifikacija. Šios studijos irgi gali būti organizuojamos įvairiai: ne tik tarp skirtingų universitetų, bet ir universitetų viduje.
Trečias pjūvis – jungtinius, dvigubus ar du universitetų diplomus gavusių absolventų procentas nuo bendro tam tikro universiteto absolventų skaičiaus. Šiam kriterijui taip pat suteikta 20 proc. vertės. Galima prognozuoti, kad globalėjančiame pasaulyje tokio pobūdžio diplomai taps vis populiaresni.
Užsienio studentai, rinkdamiesi, kur studijuoti, nesirinks studijų ta kalba, kurios nemoka, tad svarbios ir užsienio kalba akredituotos studijų programas. Nors aktualiausia dėstymo kalba yra anglų, Lietuvos aukštosios mokyklos siekia pritraukti ir posovietinių valstybių jaunimo, taigi rusų kalba vykdomų studijų programų svarba taip pat didėja. Pavyzdžiui, šiuo metu į tokias programas jau kviečia Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU). Taigi užsienio kalba akredituotų programų ir visų universiteto siūlomų programų santykiui taip pat skirta 20 proc.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 212014" bei įvedę gautą
kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2014-m

“Veido” atliktas tyrimas atskleidžia, kurių aukštųjų mokyklų absolventams sunkiausia įsidarbinti.

Praėjusiais metais daugiau kaip 6285 universitetų absolventai užsiregistravo Lietuvos darbo biržoje (LDB). Savaitraščiui “Veidas” išanalizavus LDB ir universitetų pateiktus 2013 m. duomenis paaiškėjo, kad pernai daugiausiai bedarbių “iškepė” Vytauto Didžiojo universitetas: net 20 proc. jo absolventų 2013 m. nesusirado darbo. Antroje ir trečioje vietoje liko Kazimiero Simonavičiaus universiteto (19,3 proc.) bei Vilniaus dailės akademijos (19,2 proc.) auklėtiniai. Regint šiuos skaičius kyla nemažai klausimų, vienas jų – kodėl būtent šiuos universitetus baigę studentai neranda sau tinkamos darbo vietos.
Kaip matyti iš “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” atliktos Lietuvos darbdavių apklausos, šiandieninėje darbo rinkoje kaip tinkamiausios vertinamos Vilniaus universiteto (25 proc.) absolventų žinios ir gebėjimai. Antroje vietoje – ISM vadybos ir ekonomikos (23,2 proc.), trečioje – Kauno technologijų (21,6 proc.) universitetas.
Kaip pastebi apklausoje dalyvavę darbdaviai, dažnai jaunuoliams po universitetinių studijų koją kiša praktinių gebėjimų stoka (čia kaip akivaizdūs lyderiai įvardijami Vilniaus (31,4 proc.), Šiaulių (28,2 proc.) ir Klaipėdos universitetų (27,5 proc.) absolventai), kuriais tenka pasirūpinti juos įdarbinančių įmonių vadovams. Tačiau kai kurių universitetų auklėtiniai apklaustų darbdavių buvo įvertinti kaip puikiai pasirodantys mokomosios praktikos metu (ISM vadybos ir ekonomikos (24 proc.) bei Vilniaus Gedimino technikos (23,7 proc.) universitetų) ir galintys sulaukti pasiūlymų dirbti. Vadinasi, dar labai daug lemia pačių absolventų asmeninės savybės bei gebėjimas išsiskirti iš aplinkos.
Geriausiai į darbo procesą per bendradarbiavimą su įmone, respondentų nuomone, įtraukiami Kauno technologijos (23,5 proc.), Vilniaus (22,0) bei ISM vadybos ir ekonomikos (21,4 proc.) universitetų jaunuoliai, taigi akivaizdu, kad darbo pasiūlymai tinkamai pasirodžius per praktiką pirmiausia pasiekia būtent juos.
Ir nors darbdavių apklausa paremta subjektyviais vertinimais, ji, kaip atskleidė pačių universitetų ir darbo biržos pateikti duomenys, gana taikliai nusako susiklosčiusią absolventų įsidarbino padėtį po universitetinių studijų Lietuvos darbo rinkoje. Taigi kodėl vienus universitetus baigę absolventai traukia registruotis į darbo biržą, o kiti sėkmingų pasiūlymų dirbti sulaukia dar neužvėrę universiteto durų?

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 212014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2014-m

Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU) turės pirmąjį Lietuvoje Produktų dizaino, inovacijų ir kūrybinių industrijų centrą “LINK MENŲ fabrikas”.

Apie studentų kūrybiškumo ugdymą kalbama daug, tačiau mažai kas pasiūlo receptų, kaip tai daryti. Patys dėstytojai pripažįsta, kad iš mokyklų ateina įvairių kompetencijų moksleivių, tačiau didelė jų dalis – su užgesusia kūrybiškumo kibirkštėle. Aukštosiose mokyklose tą kibirkštėlę vėl reikia įžiebti.
Būtent tokio tikslo sieks VGTU, investuojantis šešis milijonus litų į “LINK MENŲ fabriką”. Jame studentams bus suteikiamos visos galimybės praktiškai išbandyti savo idėjas ir gauti reikiamų konsultacijų kuriant verslą.

Tikros dirbtuvės
Kūrybinių industrijų inovacijų kompetencijų centru tapsiantis “LINK MENŲ fabrikas” studentams ne tik padės generuoti ir plėtoti savo idėjas, bet ir suteiks demonstracines erdves jų mokslinei, techninei, meninei ar komunikacinei kūrybai. Taip pat jame veiks praktinių kūrybos užduočių atlikimo bazė bei prototipų gamybos dirbtuvės.
“LINK MENŲ fabriko” projekto vadovas VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto lektorius Žilvinas Jančoras prisimena, kad mintis kurti tokią įstaigą kilo jau prieš porą metų siekiant sukurti savarankiško darbo erdves, kuriose studentai galėtų save išreikšti ne vien tik popieriuje, bet ir atlikdami praktinius darbus.
“Kitaip nei daugelis universitetų, VGTU skiria didelį dėmesį ne tik studijų procese numatytam praktiniam studentų parengimui, bet ir studentų kūrybiškumo bei jų iniciatyvumo skatinimui. Todėl ir kuriame centrą, kuriame studentai galės realizuoti idėjas, atlikti savo baigiamuosius darbus, kurti prototipus, kuriuos vėliau būtų galima pristatyti potencialiems darbdaviams ar investuotojams”, – aiškina Ž.Jančoras.

Skatinamas komandinis darbas
“LINK MENŲ fabrikas” kuriamas kartu su partneriu iš Jungtinės Karalystės – Edinburgo Neipiero universitetu, kuris daugiau nei 15 metų aktyviai skatina inovacijas ir užsiima jų pritaikymo versle veikla. Diegiant mokymosi metodikas taip pat bus įvertinta ir kitų aukštųjų mokyklų patirtis šioje srityje – panašius centrus turi geriausiu pasaulio universitetu laikomas Masačusetso technologijos institutas (JAV) bei Aalto universitetas (Suomija). Šis fabrikas bus regiono lyderis, nes jame sukaupta geriausia tokio pobūdžio įstaigų užsienyje patirtis.
Fabriko tikslas – po vienu stogu suburti įvairių fakultetų studentus bendram darbui. Pavyzdžiui, Elektronikos fakulteto studentai mėgsta kurti robotukus, bet robotas susideda ne tik iš elektroninės, bet ir iš mechaninės dalies. Taigi galės prisidėti Mechanikos fakultetas. Architektūros fakultete veikia Dizaino katedra, kurios studentai robotui galėtų suteikti gražų pavidalą. Komunikacijos studentai parengs viešą gaminio pristatymą, o vadybininkai sukurs verslo planą, kaip tą produktą realizuoti.
Šios įstaigos veikloje dalyvaus VGTU Kūrybinių industrijų, Verslo vadybos, Mechanikos, Elektronikos ir Fundamentinių mokslų fakultetai. Fabrike mokysis kartu dirbti, kurti naujus projektus, ieškoti bendrų sprendimų inžinieriai, informacinių technologijų specialistai ir kūrybinių industrijų atstovai.
Amerikoje darbdavių buvo klausima, kokių studentų gebėjimų jie labiausiai pasigenda. Atsakymas – komandinio darbo įgūdžių. “LINK MENŲ fabrikas” būtų tarpdisciplininio komandinio darbo vieta, ugdanti įvairių specialybių studentus dirbti kartu.
Sostinės Linkmenų gatvėje įsikursiantis “LINK MENŲ fabrikas” savo veiklą turėtų pradėti 2015 m. Jame vienu metu galėtų kurti apie šimtą studentų.

Kad atsirastų sėklų, reikia tinkamos aplinkos
Pasak Ž.Jančoro, šis projektas dažnai siejama su verslo inkubatoriais. Išties Lietuvoje turime gana daug inkubatorių, kuriuose gimsta verslo idėjos. Tačiau šio projekto esminė idėja šiek tiek kitokia.
“Fabrike verslo idėjos kaip sėklos būtų brandinamos, po to jos kraustytųsi į Lietuvoje esančius inkubatorius, kuriuose iš sėklų būtų auginami augalai (angl. ~Seeds~). Norime suteikti studentams galimybę kurti idėjas ir stebėti, kas iš to išeina. Šioje vietoje niekas nereikalaus, kad kiekviena idėja būtų realizuota į sėkmingą verslo projektą, tad studentai galės bandyti savo idėjas, klysti ir mokytis iš savo klaidų”, – pabrėžia projekto vadovas.
Inovacijų kūrimas sujungiant meninius ir inžinerinius sprendimus yra nauja Lietuvai ir visam pasauliui sritis, tačiau neabejojama, kad tai taps vis aktualiau. Projektu siekiama didinti lietuviškų inovacijų sklaidą pasaulyje: sukurta centro infrastruktūra leis pagerinti studijų, mokslinių tyrimų bei eksperimentinės plėtros kokybę kūrybinių industrijų srityje. Taip pat ji padės rengti Lietuvai itin reikalingus specialistus, turinčius kompetencijų inovacijų kūrimo, plėtojimo ir diegimo procesuose.

Savaitraštis „Veidas“ jau šešiolika metų sudaro Lietuvos aukštųjų universitetinių mokyklų reitingus. Tad kurie Lietuvos universitetai geriausi ir konkurencingiausi?

Kaunietės inžinierės Virginijos Andriulienės sūnus Dovydas – abiturientas. Kaip ir dauguma jo bendraamžių, Dovydas dabar suka galvą, kokias studijas ir kokiame universitete rinktis.
„Sūnus sutrikęs, mes irgi nelabai žinome, ką patarti, nes šiandien darbo rinkoje viskas taip greitai keičiasi. Didžiausias galvosūkis mums ir sūnui – ar studijuoti tai, kas dabar atrodo perspektyvu, ar rinktis gal ir ne tokias perspektyvias, bet sūnui arčiausiai širdies esančias studijas“, – prisipažįsta V.Andriulienė ir priduria, kad ne ką lengviau nuspręsti ir dėl universiteto, nes trūksta žinių dėl jų mokslo ir studijų kokybės lygio.

Abiturientų dilema: kaip pasirinkti, kur studijuoti

Iš tiesų universiteto ir būsimos profesijos pasirinkimas šiandieniniame pasaulyje tėvams ir jų vaikams kelia vis didesnį rūpestį.
Savaitraštis „Veidas“ vienintelis iš Lietuvos žiniasklaidos priemonių jau šešiolika metų sudaro ir skelbia Lietuvos universitetų reitingus. Per tiek metų sukauptas įdirbis vertinant universitetus ir analizuojant pokyčius darbo rinkoje šiandien leidžia konstatuoti kelias svarbias išvadas: aukštojo mokslo diplomas darbo vietos nebegarantuoja, nes visų ūkio šakų pokyčiai technologijoms tobulėjant yra tokie spartūs, kad nei universitetai, nei ekspertai nebesugeba tiksliai prognozuoti, ko reikės po penkerių metų. Tai reiškia, kad darbo rinka visiškai nutolo nuo studijų, todėl tiek universitetai, tiek studijas besirenkantys šiandieniniai abiturientai turi ypač gerai apsvarstyti, kokios žinios ir gebėjimai bus reikalingi ateityje ir ar tas žinias, kurių jie įgis universitete, jie galės panaudoti ateities darbo rinkoje.
Šios problemos yra globalios ir būdingos toli gražu ne tik Lietuvai. Kaip išskirtiniame interviu „Veidui“ sakė Kembridžo universiteto vadovas prof. Leszekas Borysiewiczius, šiandien galvojant apie studijas ir būsimą profesiją visų pirma reikia keisti požiūrį – suvokti, kad pasirinkta profesija jau nebegarantuoja konkretaus darbo, kurį dirbsite visą likusį gyvenimą. Tie laikai, kai stodavai į universitetą, gaudavai darbą ir jį dirbdavai ateinančius keturiasdešimt metų, pasak L.Borysiewicziaus, yra praeitis – šiandieninis pasaulis jau nebe toks.
„Svarbu pasistengti suprasti skirtumą tarp apmokymo ir išsilavinimo. Tai, kam jus parengia universitetas, suteikdamas išsilavinimą, yra gebėjimas mokytis ir prisitaikyti esant bet kokiai situacijai. Kai jums tenka pakeisti kryptį, išsilavinimas pateikia būdų, kaip tą geriausiai padaryti. Manau, žmonės yra pernelyg užvaldyti minties, kad tie keleri studijų metai turi juos parengti konkrečiam darbui. Tai jau nebeveikia šių dienų darbo rinkoje. Universalumas, gebėjimas prisitaikyti prie rinkos poreikių – tai dalykai, kurių šiandien reikia labiausiai, nes mūsų aplinka kinta itin sparčiai, – pabrėžia Kembridžo universiteto vicerektorius L.Borysiewiczius ir priduria: – Visada sakau, kad renkantis studijas pirmiausia reikia galvoti apie tai, kas jums iš tikrųjų patinka. Kembridže per priėmimą tam skiriamas didelis dėmesys: ar studentas turi entuziazmo studijuoti, siekti žinių, nes treji metai – gana didelis laiko tarpas, tuo labiau kad yra ir ilgiau trunkančių studijų. Jei nejaučiate to didžiulio noro ir entuziazmo, jums greitai gali tapti nuobodu ir tada iš to nebus jokios naudos. Tad galvokite ne apie karjerą, kuri laukia po studijų, o apie tai, kas yra tas variklis, kuris skatins jus eiti pirmyn. Na, o tada pagal savo galimybes pasirinkite konkurencingą aukštąją mokyklą, kurioje būtų kiek įmanoma geresnė studijų kokybė, nes atėjus laikui tai padidins jūsų šansus tą didžiulį akademinį entuziazmą paversti darbu. Taigi svarbiausia yra studijuoti tai, kas labiausiai patinka, nes kitaip sėkmės gyvenime nepasieksite, o tik plauksite pasroviui.“
Vadinasi, sprendžiant dėl būsimų studijų svarbiausi yra keli dalykai: pirma, rinktis tai, kas labiausiai sekasi ir patinka, antra, savo studijoms pasirinkti kokybišką išsilavinimą teikiantį konkurencingą universitetą.
Siekdamas palengvinti šį pasirinkimą, „Veidas“ skelbia šalies universitetų reitingus, kurie leidžia ne tik objektyviai įvertinti universitetų mokslo ir studijų kokybę bei palyginti juos tarpusavyje, bet ir detaliau pasižiūrėti, kuriose konkrečiose srityse mūsų universitetai yra stiprūs, o kuriose – silpni ir atsiliekantys. Visas aukštąsias universitetines mokyklas šiuo metu vertiname pagal devynis parametrus, kiekvieną skirstydami į smulkesnius pokriterijus, kurių sudarant pastarąjį 2013 m. reitingą buvo net 78. Be to, dar aštuoni pokriterijai pastarajame reitinge pateikiami jų nevertinant – tiesiog tam, kad būsimi studentai galėtų geriau sužinoti apie savo potencialią aukštąją mokyklą.

Universitetų reitingai atskleidžia aiškius lyderius

Tad kokias išvadas galime daryti, pažvelgę šešiolika metų atgal, kai buvo paskelbtas pirmasis Lietuvos universitetų reitingas?
Vienintelė universitetinė aukštoji mokykla, per visus šiuos metus stabiliai išlikusi pirmoje pozicijoje, yra seniausias Lietuvoje Vilniaus universitetas. Per visus šešiolika metų nė vienam universitetui dar nė karto nepavyko nustumti Vilniaus universiteto nuo reitingo lyderio pjedestalo.
Kitų universitetų pozicijos ilgainiui daugiau ar mažiau kito, nors ryškesni lyderiai liko tie patys: be visuomet pirmo Vilniaus universiteto, pirmajame penketuke daugiausia matėme Kauno technologijos universitetą, Vytauto Didžiojo universitetą, Mykolo Romerio universitetą ir Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Šie valstybiniai universitetai šiuo metu užtikrina geriausią mokslo ir studijų lygį tarp universitetinių aukštųjų mokyklų ir pagal daugumą reitingo parametrų nuo pat pradžių išlaiko lyderių pozicijas.

Lietuvos universitetų rektoriai vieningai sutaria: valstybės ir jos piliečių gyvenimo kokybę lemia šalies universitetų kokybė.

Nors universitetai daro didžiulę įtaką valstybės raidai, šiuo metu mūsų universitetų potencialas nėra tinkamai panaudojamas kuriant modernios Lietuvos ateitį.
Universitetuose atliekami moksliniai tyrimai turėtų būti tiesiogiai susiję su šalies poreikiais, o aukštasis mokslas, akademinis potencialas panaudojamas realioms gyvenimo problemoms spręsti. Politikams padėti atsakyti į sudėtingus klausimus taip pat turėtų ne politinio pasitikėjimo ar lojalių šviesių asmenybių pagrindu kuriamos darbo grupės, o būtent universitetai. Tačiau dėl menko politinio šalies elito pasitikėjimo universitetais bei pačių aukštųjų mokyklų negebėjimo aktyviai įsitraukti į valstybėje vykstančius procesus jos netampa tomis institucijomis, kurios galėtų reikšmingai pagerinti šalies viešojo sektoriaus valdymo kokybę, tinkamai strategiškai modeliuoti valstybės ateitį.
Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse „Veidas“ kalbėjosi su Lietuvos universitetų rektoriais apie atsakomybę už Lietuvos valstybės politinės, ekonominės, socialinės, kultūrinės raidos kokybę. Diskusijoje dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Zigmas Lydeka, Mykolo Romerio universiteto rektorius Alvydas Pumputis, Kauno technologijos universiteto rektorius Petras Baršauskas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius Alfonsas Daniūnas, taip pat buvęs švietimo ir mokslo ministras, Seimo narys Gintaras Steponavičius bei LCC tarptautinio universiteto rektoriaus vyriausioji patarėja tarpinstituciniams ryšiams Eglė Zalatoriūtė.

VEIDAS: Ar sutinkate, kad universitetų lygis lemia įvairių šalies sričių lygį? Ar universitetai jaučia su tuo susijusią atsakomybę?
Z.Lydeka: Be abejo. Būtent žmonės lemia valstybės dabartį ir ateitį, tad šiame kontekste universitetai daro tam tikrą įtaką šalies gyvenimui, kitaip nė būti negali. Tačiau šiandien dar negalime sakyti, kad mūsų parengti absolventai yra tie, kurie užima pačias įvairiausias pozicijas įvairiais lygiais. Ko gero, mūsų naujosios kartos absolventų, tai yra parengtų po nepriklausomybės atkūrimo, įtaka tik turėtų pradėti reikštis. Potencialo ateičiai yra, nors ne paslaptis, kad tam tikros struktūros į jaunimą žiūri gana atsargiai. Kai kur iš tikrųjų manoma, kad jei nesi bent keturiasdešimties, veikiausiai nesi pakankamai kompetentingas priimti sprendimus – juolab aukštesnio lygio. Kita vertus, džiaugiuosi, kad jau matome daug įmonių, į kurias yra atėję daug jaunų žmonių.
Vis dėlto nepamirškime, kad universitetas orientuotas į ateitį, o dabartis paprastai taisoma su tais žmonėmis, kurie parengti seniau. Taigi Lietuvos socialinį, intelektinį lygį dar lemia ta karta, kuri yra tarybinių laikų produktas, – aukščiausiu lygmeniu dar tikrai yra būtent taip.
P.Baršauskas: Tikrai pritarčiau, kad universitetas vienareikšmiškai daro didelę įtaką bendrai valstybės raidai. Čia yra dvi medalio pusės: viena vertus, universitetas turi padėti visus pagrindus nuo pilietiškumo, tautiškumo vertybių iki aukštos kompetencijos, kita vertus, universitetas negali išspręsti visų visuomenės problemų, nors įprasta manyti, kad jis turi padaryti viską. Vis dėlto tai tikrai yra viena esminių struktūrų, darančių įtaką valstybės raidai. Natūralu: jei universitetai prasti, blogi dalykai dėsis ir valstybėje.
A.Pumputis: Apskritai negali būti jokios veiklos nejaučiant atsakomybės – be jos suvokimo nesuvokiama ir perspektyva. Mūsų misija – puoselėti ateities visuomenę. Deja, dabar yra tas periodas, kai sprendžiasi, kas ims dominuoti – ar intelektualioji, ar neišlavinta visuomenės dalis. Vis dėlto šiandien tik 518 tūkst. žmonių turi universitetinį išsilavinimą – apie 17 proc. O juk visada gėris traukia gėrį, o blogis – blogį: išlavinta bendruomenė lavėja dar labiau, o neišlavinta ieško argumentų, kad lavinti nereikia. Jei visuomenės noras lavėti yra visuotinis, tai universitetai gali labai daug. Džiugu, kad universitetai jau sustiprėjo ir yra tiek Lietuvos, tiek pasaulio rinkos dalyviai. Jie jau tikrai gali duoti labai daug. Skiepijamos moralinės nuostatos taip pat daro milžinišką įtaką. Manau, po 10–15 metų pasirodys tikrieji rezultatai.
Z.Lydeka: Valstybės bankrutavo ir bankrutuos, tačiau universitetas ir Bažnyčia, kaip institucijos, dar nebankrutavo. Vadinasi, be jų tikrai negalima apsieiti.
G.Steponavičius: Kai universitetai prisiima lyderystės vaidmenį ir su juo susidoroja, tai veda gerokai dinamiškesniu vystymosi keliu. Kiek dabartinė mūsų situacija atitinka tokį lūkestį? Sakyčiau, kad iš dreifuojamosios pozicijos ir savo vietos paieškų universitetai yra perėję į suvoktos savo misijos etapą. Neįsivaizduoju universitetų, tinkamai atliekančių šią misiją, be atvirumo visuomenei, sąveikos su verslu ir vykstančiais procesais, be keliais žingsniais priekyje esančių prognozių teikimo, iniciatyvos šiame kontekste rodymo, nelaukiant, kol atsiras užsakymų iš verslo ar valstybės institucijų. Mano supratimu, stiprieji universitetai savo vaidmenį jau yra supratę. Šiuo metu daugeliu atvejų matau gana aktyvų vaidmenį.
E.Zalatoriūtė: Čia labai svarbus abipusis ryšys, nes neizoliuoti nei universitetai, nei valstybė. Silpnoje valstybėje labai sunku įsivaizduoti labai stiprius universitetus, ir atvirkščiai. Vis dėlto be valstybės palaikymo universitetams savo misiją labai ilgai buvo sunku ir suvokti. Jei universitetas norėjo išsiaiškinti savo misiją mūsų valstybėje, tai ne visada buvo suprantama. Pabrėžčiau, kad universitetai Lietuvoje turi turėti savo aiškią misiją, ir kuo ji bus aiškesnė, tuo daugiau galimybių, kad visiems universitetams atsiras daugiau vietos. Dalis universitetų ėjo novatoriškesniu keliu, siekė kurti naujas programas, ieškojo pažangių būdų, kaip jas realizuoti, be tai ne visada buvo lengva, nes šie procesai klimpdavo biurokratiniuose liūnuose. Taigi žinoti savo misiją svarbu, bet svarbu ir tai, kad valstybė tą misiją palaikytų.
A.Daniūnas: Reikėtų paminėti, kad tai ne vien mūsų problema, – šiuo metu gana neaiški universitetų misija visoje Europoje. Kokių tik funkcijų jiems neužkraunama. Taigi nėra visai aišku, kokia kryptimi aukštosios mokyklos turėtų judėti ir kuo užsiimti. Nestebina, kad ir Lietuvoje nėra išgryninta, ką mes turėtume daryti ir kuo geriausia būtų užsiimti. Dabar universitetams tikrai sunkus etapas dėl to apsisprendžiant. O juk kuo stiprus verslas? Jis visada išgrynina savo veiklą ir tada šoka į priekį, o ne užsiima viskuo iškart.
VEIDAS: Jei universitetai lemia valstybės dabartį ir ateitį, ar valstybės dėmesys ir investicijos adekvatūs jiems tenkančiai atsakomybei? Ar pakankamai neinvestuodami į aukštąjį mokslą neapvagiame ateities kartos ir nepakišime patys sau kojos? Juk suvokiame, kad iš universitetų išeinantys žmonės lems šalies gyvenimą.
E.Zalatoriūtė: Nemanau, jog pinigų universitetams kada nors užtektų, kad ir kiek valstybė juos finansuotų. Sunku įsivaizduoti, jog valstybė galėtų išlaikyti tiek daug tokių didelių universitetų, kad jie galėtų padoriai gyventi. Taip pat pastebėčiau, kad apskritai yra bėdų dėl valstybės požiūrio į privačias aukštąsias mokyklas. Jis toks, tarsi jų iš viso nebūtų, ir visai nesvarbu, kad iš jų išeina tokie patys valstybės piliečiai. Šitaip iškart yra pažeminamas piliečio apsisprendimas.
P.Baršauskas: Sakyčiau, valstybės dėmesio labiausiai trūko kuriant nuoseklią sistemą, nebuvo strateginio aukštojo mokslo valdymo, labai pakenkė blaškymasis: atėjus dešiniesiems sukama į vieną pusę, atėjus kairiesiems – jau į kitą. Manyčiau, valstybė pirmiausia turėtų bandyti kurti sistemą, kuri natūraliai universitetus vestų į efektyvų konkrečių problemų sprendimą.
E.Zalatoriūtė: Kol spėji susiorientuoti, kaip reikėtų dirbti toliau, pasikeičia visa tvarka.
Z.Lydeka: Tam tikra prasme reformos gali būti paaiškinamos ir kartais jaučiamu nepasitikėjimu universitetais, aukštuoju mokslu, ekspertais, kaip galinčiais iš tiesų pasiūlyti kažką vertinga. Paminėčiau dar vieną aspektą dėl „apvogimo“, kai kalbama apie socialinius ir iš dalies humanitarinius mokslus. Nors sakome, kad žmogus mums svarbiausias ir šie mokslai visuomenei labai svarbūs, deja, jie dabar yra labai nupiginti – tai pačios pigiausios studijos. Vis dėlto būtent šie žmonės dirbs su kitais žmonėmis, ir čia investicijos yra per mažos.
A.Daniūnas: Taigi jaučiame nuolatinį reguliavimą, kaip dirbti, o kalbama turėtų būti apie rezultatą. Šitaip viskas būtų paprasčiau. Valstybė turėtų formuluoti tikslus ir žiūrėti, ar galime juos pasiekti, ar ne, ir tik tada vertinti.
A.Pumputis: Reikia suprasti, kad universitetai yra pasaulio dalis. Mūsų egzistencija bus sėkminga, jei integruosimės į pasaulinių principų įgyvendinimą. Atsižvelgiant į tai atsakymas peršasi vienas – aukštasis mokslas turi būti prieinamas. Ar finansine, ar moraline paskata valstybė turi puoselėti žmogaus lavinimą, kad jis būtų intelektualus.
Dabar rengiamas naujas įstatymas – ar tai bus nauja redakcija, ar pataisos – ir būtina suformuluoti, ko siekiame. Jei to nebus, tai nuolat matysime kerštą buvusioms politinėms jėgoms. Universiteto darbą ir taip labai sunku modeliuoti, o reikia išlavinti kartas. Dabar jau nacionalinio ugdymo nebepakanka, reikia atsižvelgti ir į užsienį, o tai labai didelės investicijos. Ką reiškia išugdyti profesorių? O juos išvaikyti – dienų reikalas. Taigi reikia puoselėti ir gerbti jaunus žmones. Be to, universitetai šalia ugdymo misijos atlieka ir prevencinę. Išugdytas žmogus duoda ne tik finansinės, bet ir socialinės naudos. Kuo daugiau universitetų, tuo mažiau reikia kalėjimų.
G.Steponavičius: Aukštajam mokslui kartu su moksliniais tyrimais skiriama iki 2 proc. BVP, ir tai tik su privačiu pačių studentų investavimu. 2008 m. vienam studentui parengti skyrėme mažiausią sumą ES. Dėl 2009 m. pradėtos pertvarkos suma tam buvo bent padvigubinta. Absoliutinė suma vienam studentui parengti valstybės lėšomis per penkerius metus išaugo daugiau nei dvigubai, iki daugiau nei 500 mln. Lt. Aišku, nepaneigsi, kad krizės laikotarpiu universitetai patyrė karpymų iš visų pusių. Bet buvo didelių investicijų iš ES fondų – tai didelė paspirtis. Vis dėlto svarbiausia ne kiek skiriama pinigų, o kaip tikslingai ir efektyviai jie panaudojami. Manau, kad didele dalimi konkursinis finansavimas, konkurencija tarp universitetų ir kolegijų dėl studentų yra skaidrus bei sąžiningas būdas. Jei kalbėsime apie universitetų laisvę, postūmis taip pat akivaizdus – pradedant didesne laisve patiems kurti ir akredituoti programas, baigiant galimybe lanksčiai spręsti darbo užmokesčio klausimus viduje.