„Veido“ atliktas tyrimas, kiek universitetų ir kolegijų absolventų neturi darbo, atskleidė, kad pastaruosius dvejus metus daugiausiai bedarbių išleido Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija.

Per praėjusius metus Lietuvos darbo biržoje (LDB) įsiregistravo 19,9 tūkst. absolventų. Daugiausiai tarp jų – baigusių Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją. Išanalizavus LDB ir Statistikos departamento pateiktus duomenis paaiškėjo, kad pernai šią kolegiją baigusių absolventų, nerandančių darbo, skaičius tarp visų Lietuvos aukštųjų mokyklų yra didžiausias – net 55,7 proc.
2010 m. darbo biržoje registruota taip pat daugiausiai Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos absolventų. Kitos kolegijos parengiančios daugiausiai bedarbių, – Vilniaus dizaino kolegija ir Panevėžio kolegija.
Tarp baigusiųjų universitetus pastaruosius dvejus metus sunkiausiai įsidarbinti sekasi Vilniaus dailės akademijos absolventams. 2011 m. iš 494 gavusiųjų šios aukštosios mokyklos diplomus net 203 buvo registruoti LDB. Antroje vietoje tarp universitetų, išleidžiančių daugiausiai bedarbių, rikiuojasi Lietuvos kūno kultūros akademija (34,9 proc. absolventų neturi darbo), trečioje – Aleksandro Stulginskio universitetas (32,1 proc.).
Beje, net ir tų universitetų, kurie, „Veido“ tyrimo duomenimis, parengia mažiausiai bedarbių, absolventams šiandien nėra lengva įsidarbinti. Be to, nemažai jų dirba ne pagal specialybę.

Po studijų universitete vynioja sušius

Pernai VU Tarptautinio verslo mokykloje tarptautinio verslo specialybę įgijęs Vladas Marcinkevičius darbo intensyviai ieško jau septynis mėnesius. Per savaitę savo gyvenimo aprašymą jis išsiųsdavo į maždaug trisdešimt įvairių įmonių, ieškodamas pardavimo vadybininko arba reklamos vadybininko asistento darbo. Nors vaikinas sulaukdavo po vieną ar du kvietimus ateiti pasikalbėti su darbdaviais, tačiau dirbti taip ir nepradėjo. „Per daugiau nei pusmetį sulaukiau vos dviejų kvietimų dirbti, tačiau atsisakiau, nes siūlomas atlygimas buvo 600 Lt, ir dar pats būčiau turėjęs mokėti už degalus bei automobilio, kuris vadybininko darbe būtinas, priežiūrą. Kad galėčiau pragyventi, norėčiau į rankas gauti 1100 Lt“, – pasakoja V.Marcinkevičius.
Po kiekvieno pokalbio dėl darbo vaikinas analizuodavo priežastis, kodėl nepasisekė, tačiau atsakymo jam taip ir nepavyko rasti. „Darbdaviai nedetalizuodami priežasčių pranešdavo, kad pasirinko kitą kandidatą. Galbūt tam, kad darbo paieškos nesėkmingos, įtakos turi aukštosios mokyklos reputacija, o gal per daug aktyviai reiškiu mintis pokalbio metu“, – svarsto V.Marcinkevičius.
Vis dėlto jis nesigaili pasirinkęs tarptautinio verslo specialybę. Mat, vaikino nuomone, nors vadybininkai šiuo metu aukštosiose mokyklose štampuojami lyg konvejeriu, gerus specialistus galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. „Vadybininko specialybė labai plati, tačiau aš išsigryninau sferą, kurioje norėčiau dirbti, – tai reklamos kūrimas ir jos pardavimas. Esu maksimalistas, nenoriu dirbti nekvalifikuoto darbo, tačiau Lietuvoje šiuo metu esu nereikalingas, tad bandysiu pagal specialybę įsidarbinti užsienyje“, – prisipažįsta po savaitės į Londoną išvykstantis VU Tarptautinės verslo mokyklos absolventas.
Beje, pusė jo bendramokslių jau dirba užsienio šalyse.
Tie aukštųjų mokyklų studentai, kurie dar bando įsitvirtinti Lietuvos darbo rinkoje, bet pagal specialybę neįsidarbina, dažniausiai renkasi nekvalifikuotus darbus. Štai Judita Jurcevičiūtė, prieš dvejus metus Kauno technologijos universitete (KTU) baigusi viešojo administravimo specialybę, šiuo metu vynioja sušius.
„Apmaudu, kad negaliu panaudoti universitete įgytų žinių, tačiau visi darbdaviai, su kuriais bendravau, klausdavo, ar turiu administratorės patirties. Jie tiesiai sakydavo, kad jeigu ateis žmogus, anksčiau dirbęs tokį darbą, rinksis jį, o ne mane“, – prisimena J.Jurcevičiūtė.
Ji pabrėžia, kad darbo ieško aktyviai, be to, dar baigė buhalterinės apskaitos kursus. „Iš šimto žmonių, kurie baigė universitetą kartu su manimi, tik keliolikai pavyko įsidarbinti pagal specialybę. Daugelis dirba parduotuvėse konsultantais ar pardavimo vadybininkais telefonu“, – teigia mergina.

Stinga mokslo ir verslo bendradarbiavimo

Personalo atrankos bendrovės „Simplika“ direktorės Valerijos Buzėnienės nuomone, universiteto ar kolegijos absolventų įsitvirtinimas darbo rinkoje ne visuomet reiškia, kad studijų ar aukštosios mokyklos lygis yra aukštas. Mat dažnai jaunuoliai dirba ne pagal specialybę. „Pavyzdžiui, baigę viešąjį administravimą įgyja plačią specialybę, tad gali dirbti ir vadybininkais. Gabus, siekiantis tikslo jaunuolis visada ras karjeros takelį, tačiau dirbant ne pagal specialybę dažnai reikia daug laiko skirti papildomiems seminarams, kursams arba jau įsitvirtinus darbo rinkoje grįžti į pradinį etapą – dar kartą rinktis studijas, bet jau pagal specialybę, kurią žmogus dirba“, – dėsto V.Buzėnienė.
Pasak personalo atrankos specialistės, tikslingiau būtų jaunuolį iškart nukreipti tinkama kryptimi. Tad turėtų labiau bendradarbiauti verslo ir mokslo įstaigos. „Darbdaviai itin retai pageidauja baigusiųjų Kūno kultūros akademiją ar Aleksandro Stulginskio universitetą, – tvirtina V.Buzėnienė. – Šių aukštųjų mokyklų absolventai mažiausiai reikalingi verslui, todėl jos ir išleidžia daugiausiai bedarbių. Universitetai per mažai bendrauja su verslo atstovais, nesigilina į tai, kokių specialistų labiausiai reikės artimiausiu metu.“
Vis dėlto Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos, parengančios daugiausiai bedarbių, direktorius Albinas Tebėra savo kaltės neįžvelgia. Jis tikina, kad naujos studijų programos kuriamos tariantis su įmonių vadovais, o daugiausiai studentų rengiama tų specialybių, kurių trūksta. „Želdinimo įmonės turi labai daug užsakymų ir vos spėja atlikti darbus, tad Lietuvai reikia želdinių dizaino specialistų, kuriuos mes rengiame. Miškininkai, hidrotechnikai taip pat prašo, kad daugiau parengtume specialistų“, – teigia A.Tebėra.
Kolegijos vadovas mano, kad tikrąją padėtį darbo rinkoje iškreipia jaunuoliai, kurie užsiregistruoja LDB, nes tingi dirbti. O tokių nemotyvuotų studentų kolegijose, A.Tebėros manymu, dauguma.

Sunkiau įsidarbinti kolegijų absolventams

Vilniaus dailės akademijos (VDA) rektorius Audrius Klimas taip pat įsitikinęs, kad LDB duomenys neatitinka tikrosios padėties. „LDB užsiregistravę daugiausiai VDA absolventų, tačiau tai nereiškia, kad jie visi bedarbiai. Dažniausiai tapytojai ar grafikai yra laisvi menininkai, jie neturi darbdavio, jų veiklai nereikia administruojančių žmonių, todėl skaičiuojami kaip bedarbiai“, – dėsto A.Klimas.
Pasak rektoriaus, menininkai savo darbus parduoda patys ar bendradarbiaudami su galerijomis, o LDB registruojasi, kad nereikėtų mokėti privalomojo sveikatos draudimo mokesčio. Tad VDA absolventų lyginti su, pavyzdžiui, baigusiais Vilniaus universitetą nereikėtų.
Beje, „Veido“ analizė atskleidė, kad seniausios ir didžiausios Lietuvos aukštosios mokyklos absolventai darbo rinkoje nėra paklausiausi. Geriausiai įsidarbinti sekasi turintiesiems Lietuvos karo akademijos diplomus – tarp jų nedarbo lygis siekia tik 2,3 proc. Antra vieta pagal įsidarbinimą tenka Mykolo Romerio universitetui – 2011 m. LDB užsiregistravo 13,2 proc. absolventų. Beveik tiek pat darbo neturėjo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto absolventų – 13,5 proc.
Tarp kolegijų mažiausiai bedarbių išleido Vilniaus verslo kolegija (20,3 proc.). Vis dėlto visų kolegijų absolventams darbo rinkoje sekasi kur kas prasčiau nei įgijusiems specialybę universitete: iš praėjusių metų laidos kolegijų absolventų net 36 proc. neturi darbo, o tarp baigusiųjų universitetus tokių – 23 proc.
„Daugeliui darbdavių svarbu, kad specialistas ne tik turėtų savo siauros srities žinių, bet ir gebėtų plačiau pažvelgti į daugelį dalykų, o tokių gebėjimų daugiau įgyjama universitetinėse mokyklose. Vis dėlto, jeigu specialybė darbo rinkoje paklausi, nesvarbu, ar studijos baigtos universitete, ar kolegijoje“, – apibendrina V.Buzėnienė.

Nuo ketvirtadienio iki šeštadienio „Litexpo“ parodų ir konferencijų centre vyks dešimtoji žinių ir išsilavinimo paroda „Mokymasis. Studijos. Karjera“. Joje dalyvaus per 120 mokymo įstaigų iš Lietuvos, kitų Europos šalių, JAV, Kanados ir pirmą kartą – iš Australijos. Parodos dienomis vyks daugiau nei pusšimtis teminių renginių – seminarų, diskusijų, atvirų paskaitų, mokslo įstaigų pristatymų, kurie supažindins su įvairiomis profesijomis.

ES universitetinį išsilavinimą turi apie 30 proc. žmonių, o iki 2020 m., kaip prognozuojama, jų bus apie 40 proc. Lietuvoje šis skaičius siekia tik 20 proc.

Vis dar vyrauja nuomonė, esą Lietuvoje susidarė intelekto perteklius. Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektorius prof. dr. Alvydas Pumputis tokias kalbas vadina nesolidžiomis ir neatitinkančiomis tikrovės: „Akivaizdu, kad visuomenė suklaidinta. Universitetinį išsilavinimą turinčių žmonių skaičius atspindi konkurencingumą Europos ir pasaulio rinkose. Mūsų regionas dar nėra pakankamai patrauklus, todėl mums itin svarbu siekti lygiavertiškumo su kitais. Todėl norint pasiekti, kad iki 2020 m. mūsų šalies intelekto lygis būtų europinis, reikia keisti požiūrį ir gerai suvokti, kad intelekto ugdymas – tai ne išlaidos, o pajamos. Juolab kad šiuo metu universitetinį išsilavinimą Lietuvoje turi tik 600 tūkst. žmonių, kurių dalis pensinio amžiaus, dalies diplomo vertė jau moraliai pasenusi, nemažai emigravusiųjų. Įgyvendinant ambicingą europinį 40 proc. universitetinio išsilavinimo asmenų siekį, mūsų šalyje jų turėtų padaugėti dvigubai – iki 1,2 mln.“

Reikia pridurti, kad Lietuvoje įsidarbinamumo, turint universitetinį išsilavinimą, vidurkis yra 86 proc. Baigusiųjų MRU įsidarbina 95–99 proc. „Tai labai aukštas lygis, rodantis, kad rinka neprisotinta tokių žmonių. Beje, Japonijoje įsidarbina 41 proc. universitetų absolventų, nepaisant to, šalis plėtoja visuotinio aukštojo išsilavinimo idėją. Juk aukštasis mokslas atneša visuomenei visai kitų vertybių – tai ne vien profesinis rengimas. Pavyzdžiui, Japonijoje beveik nėra nusikalstamumo“, – pasakoja rektorius.

Žvelgiant iš ekonominės perspektyvos, 64 proc. Lietuvos BVP kuria paslaugų sritis, 32 proc. – pramonė, 4 proc. – žemės ūkis. Tad pagal tas proporcijas turėtų vykti ir intelekto kaupimas. Be to, Lietuva – tranzito šalis, todėl paslaugų sritis mums ypač aktuali: tai finansinės, teisinės, kitos socialinės paslaugos, pagal kurias modeliuojama ir aukštojo mokslo rinka. A.Pumpučio įsitikinimu, aukštojo mokslo sektorius apskritai yra sustiprėjęs, į jį jau reikėtų žiūrėti kaip į pritraukiantį kapitalo: vis daugiau užsieniečių noriai vyksta į Lietuvą studijuoti. Be to, universitetų sektorius gina šalies tapatybę ir leidžia jai įsitvirtinti pasaulyje, tobulėti.

Universitetai – tarptautinės grandinės dalys

MRU rektorius primena, kad sparčiai progresuoja pasauliniai universitetų megatinklai, ir tai ypač bus galima pajusti po kelerių metų: „Europoje netrukus turėtų atsirasti du didžiuliai atvirieji universitetai, kurie organizuos studijas nuotoliniu būdu – toks modelis labai populiarėja. Tokie universitetai brausis ir į Lietuvos rinką, o tai pakeis mūsų universitetų išsidėstymą. Pasaulinės tendencijos išlieka tos pačios: siekiama užvaldyti intelektą.“

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tipinis Lietuvos studentas turėtų vieno didžiųjų šalies miestų universitete studijuoti verslą arba administravimą, gyventi išsinuomotame bute su kitais studentais, mokymuisi skirti po keturias valandas per dieną, negauti stipendijos, turėti darbo (dažniau nesusijusio su specialybe) ir studijų derinimo patirties, o savo karjeros perspektyvą, ar bent jau laikiną stotelę, matyti užsienyje.

Tokį vaizdą galima susidaryti iš pastaraisiais metais atliktų sociologinių studentų apklausų. Kita vertus, piešiant šiandieninio studento portretą, reikia suvokti, apie kokią didžiulę visuomenės grupę kalbame. Kol šiųmečiai studentai vis dar skaičiuojami, galime pasiremti praėjusių mokslo metų pradžios statistika, rodančia, kad bendras studentų skaičius Lietuvoje tada siekė beveik 187 tūkst., 71 proc. jų studijavo universitetuose.
Visi studentai pasiskirstę net 45 švietimo įstaigose – 22 universitetuose ir 23 kolegijose. Nors bendras studentų skaičius mažėja (2009–2010 mokslo metų pradžioje jis siekė 201 tūkst.), tai sietina su jaunų žmonių mažėjimu Lietuvoje apskritai. Aukštojo mokslo siekiančių 20–24 metų jaunuolių dalis išlieka stabili ir kasmet siekia apie 42 proc. Pagal šį rodiklį Lietuva yra tarp lyderių Europos Sąjungoje.
Natūralu, kad tarp tokios didelės grupės žmonių egzistuoja didelė diferenciacija, užprogramuota pačios aukštojo mokslo sistemos: maždaug pusei studentų suteikiamas visiškai nemokamas mokslas, likusiai daliai studijos per metus kainuoja nuo 3 tūkst. (studijuojantiems humanitarinius ar socialinius mokslus) iki 18 tūkst. Lt (besirengiantiems tapti pilotais ar muzikantais).
Mokantieji už mokslą patenka į dviprasmišką padėtį: viena vertus, vieša paslaptis, kad jie jaučiasi tvirčiau, nes žino, jog aukštoji mokykla suinteresuota mokančiuosius už studijas išlaikyti, kita vertus, norint susimokėti už studijas neretam studentui reikia ieškotis darbo. Tos pačios apklausos rodo, kad dažnai darbas būna nesusijęs su specialybe, o derinant darbo ir paskaitų grafikus studijos praktiškai visada nukenčia.

Trūksta vieningumo ir noro maištauti

Kaip šiandieninę savo padėtį vertina patys studentai? Vilniaus universiteto studentų atstovybės (VU SA) prezidentas Arminas Varanauskas taip pat akcentuoja didžiulę studentų įvairovę, tačiau didžiausių skirtumų įžvelgia ne studentų piniginėse, o galvose: „Dalis studentų yra motyvuoti ir labai kritiški. Jie kvestionuoja dėstytojų pateikiamą medžiagą, bendrauja su jais, domisi. Kitiems į tai nusispjaut, nes jie atėję dėl diplomų. Dar didelė dalis yra neperėję iš mokyklinio lygmens, jie tiesiog kala viską, ką jiems pasako dėstytojas. Daugelis profesorių, net ir konservatyvių pažiūrų, pripažįsta, kad studentų bendruomenei sveika turėti tam tikro kritiškumo, netgi sveiko anarchizmo, noro griauti ir kurti nauja. Lietuvos studentams to trūksta, jie mano, kad yra vieni, maži ir nuo jų balso niekas nepasikeis.“
Tokį mentalitetą VU SA prezidentas vadina postkomunistiniu ir jo ištakų ieško ne tik šeimoje, bet it bendrojo lavinimo sistemoje. „Daugumoje mokyklų mokiniai neskatinami kritiškai mąstyti, mokytojas pristatomas kaip neginčijamas autoritetas, su kurio pateikiama informacija nediskutuojama, tai tarsi savaime yra tiesa. Pavyzdžiui, jei matematikos uždavinį mokinys bando spręsti savaip, jam sakoma, jog jis dirba blogai, nesvarbu, kad atsakymą gauna gerą. Tokia aplinka stabdo kūrybiškumą ir saviraišką. Prie tokios sistemos įpratę mokiniai ateina į universitetą, pas profesorių, dirbantį daug metų, savo srities specialistą. Profesorius klausia studentų jam aktualių dalykų, nori sužinoti studentų nuomonę, o jie tyli, neatsako, nes prie to nėra pratę“, – situaciją, ypač pirmo kurso studentų paskaitose, apibūdina A.Varanauskas.
Kita vertus, norint, kad studentija Lietuvoje būtų revoliucinga, dėl aukštojo mokslo pažangos ir savo teisių rezultatyviai kovojanti jėga, jai reikia ne tik mentaliteto pokyčių, bet ir didesnio vieningumo. Šiuo metu Lietuvos studentams atstovauja dvi tarpusavy praktiškai nebendradarbiaujančios organizacijos – Lietuvos studentų sąjunga (LSS) ir Lietuvos studentų atstovybių sąjunga (LSAS). Didžiausia iš universitetinių studentų atstovybių VU SA išstojo iš LSAS ir nusprendė veikti savarankiškai. Lygiai taip pat pasielgė ir Vilniaus dailės akademijos studentų atstovybė.
Buvusi LSS viceprezidentė, šią vasarą Europos studentų sąjungos viceprezidente išrinkta lietuvė Karina Ufert tarp Lietuvos studentų organizacijų nemato esminių skirtumų, išskyrus tai, kad LSS vienija daugiau universitetų, o LSAS – kolegijų. „Abiejų organizacijų pozicijos nėra radikaliai skirtingos, – tvirtina Karina, – pavyzdžiui, nėra taip, kad vieni pasisakytų už mokamą mokslą, o kiti už nemokamą. Mano manymu, konfrontacija tarp jų yra labiau asmeninių nesutarimų rezultatas.“
Daug metų įvairiais lygmenimis Lietuvos studentams atstovavusi pašnekovė atkreipia dėmesį ir į tai, kad studentai į juos vienyti turinčias organizacijas vis dažniau eina siekdami asmeninių tikslų, o ne spręsti studentų reikalų. „Tai vertybių klausimas. Aš tikiu bendruomene, todėl man nesmagu matyti studentų orientaciją į asmeninę naudą. Jei kažkam veikla studentų atstovybėje padėjo siekti profesinių aukštumų – puiku. Bet reikia tikėtis, kad dirbdamas atstovybėje žmogus veikia ir studentų labui“, – savo poziciją dėsto K.Ufert, šiuo metu sustabdžiusi studijas Lietuvoje ir persikėlusi gyventi į Briuselį, kur vadovauja vienam iš Europos studentų sąjungos biurų.
11 mln. studentų vienijanti organizacija sprendžia globalias Europos studentų problemas. Svarbiausios jų šiuo metu yra praktiškai tokios pat, kokios ir Lietuvoje: aukštojo mokslo kokybė ir prieinamumas, prastas studentų įsidarbinamumas.

Dėstytojai studentus vertina geriau nei studentai save

Jei grįšime prie šiandieninio Lietuvos studento kasdienybės, vienas problemiškiausių veiksnių yra akademinis nesąžiningumas. „Universitete egzistuoja nusirašinėjimas, darbų pardavinėjimas. Studentas, retai besilankantis paskaitose ar seminaruose, tačiau galintis „prasisukti“, gali pelnyti aukštesnius įvertinimus už tą, kuris sąžiningai mokėsi. Tada įvyksta grandininė reakcija – stringa ir rotacijos vykdymas, ir netikslingai paskirstomos stipendijos“, – apgailestauja Mykolo Romerio universiteto teisės studentė Vitalija Slušnytė.
Vis dėlto net ir tokioje užterštoje akademinėje erdvėje studentai išlieka motyvuoti, nes supranta, kad aplaidumas studijų metais atsilieps ateityje. „Studijuoju teisę. Puikiai žinau, kokia nuomonė vyrauja apie teisininkus, ypač baigusius Romerio universitetą: „potencialūs bedarbiai“, „nieko verti „specialistai“ ir t.t. Tačiau objektyviai situaciją vertinantys studentai kaupia pliusiukus, kurie vėliau, darbinantis, suteiks jiems pranašumą prieš kitus kolegas absolventus. Kalbu apie savanorišką praktiką, dalyvavimą konkursuose, seminaruose, konferencijose“, – tęsia V.Slušnytė, pati esanti aktyvi Europos studentų teisininkų asociacijos narė.
Didelę studentų motyvaciją, kaip šiuolaikinės studentų kartos bruožą, išskiria ir dėstytojai. Jie studentų atžvilgiu atrodo mažiau kritiški, nei patys studentai sau. „Per visus 17 metų, kiek dėstau universitete, studentų motyvacijos kreivė visą laiką kilo į viršų ir dabar yra pasiekusi apogėjų. Kai stoviu paskaitoje prieš tris keturis šimtus studentų, jaučiu iš jų sklindant energiją, jie nori žinių. Eidamas į paskaitą turiu gerai pasirengti, kad jų nenuvilčiau“, – studentus giria taip pat Mykolo Romerio universitete dėstantis dr. Aurelijus Gutauskas.
27 Europos universitetuose paskaitas skaitęs baudžiamosios teisės specialistas Lietuvos studentus išskiria ne tik kaip motyvuotus, bet ir kaip turinčius didesnį žinių bagažą. „Lietuvos studentai mąsto plačiau, nes jie studijuoja daugiau dalykų. Užsienyje neretai rengiami siauresnės srities specialistai, kuriems, palyginti su Lietuvos studentais, sudaromos šiltnamio sąlygos“, – neabejoja A.Gutauskas.
Kita vertus, dėstytojas pabrėžia galįs kalbėti tik apie savo studentus. Bandant aprėpti visą šimtatūkstantinę studentų bendruomenę, įspūdis greičiausiai būtų ne toks geras. Tačiau, pasak Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Bendrosios psichologijos katedros dėstytojo dr. Visvaldo Legkausko, padėties dramatizuoti tikrai nereikėtų: „Per 90 proc. studentų yra žmonės, norintys gauti aukštos kokybės švietimo paslaugas ir pasirengę įdėti savo pastangų tam, kad tas paslaugas gautų. Likusieji priima pasyvią poziciją: „tu pašok, o mes pažiūrėsim“. Visą atsakomybę jie perkelia dėstytojui, o paskui, kai jiems pradeda nesisekti, sako, kad studijos nekokybiškos. Tokie studentai labai krinta į akis, bet jų yra absoliuti mažuma.“
Apibendrindamas V.Legkauskas šiandieniniams studentams negaili pagyrų: pasak jo, studentai, kaip ir visais laikais, yra aktyvioji visuomenės grupė, tačiau šiuolaikinė karta drąsesnė, besiorientuojanti į akiračio plėtimą tarptautinėje arenoje ir pradedanti suvokti savo, kaip studentijos, teises. „Jokių revoliucijų, vertinant studentus, kaip ir kitas visuomenės grupes, neįvyko ir neįvyks, nes socialiniai procesai labai inertiški. Tačiau evoliucija vyksta, ir labai pozityvia kryptimi. Mes galime ginčytis, ar mus tenkina jos tempas, ar stiklinė yra pusiau tuščia, ar pusiau pilna, bet nėra jokių abejonių, kad ji pilnėja“, – metaforiškai Lietuvos studentijos brandą apibūdina 13 metų studentams paskaitas skaitantis V.Legkauskas.
Karolis Vyšniauskas

Vilniaus universiteto studentų atstovybės prezidentas A.Varanauskas: „Lietuvos studentams trūksta sveiko anarchizmo.“

MRU dėstytojas dr. A.Gutauskas: „Per visus 17 metų, kiek dėstau universitete, studentų motyvacijos kreivė visą laiką kilo į viršų ir dabar yra pasiekusi apogėjų.“

Studentų pasiskirstymas pagal aukštosios mokyklos tipą ir finansavimą
Studijų tipas    Studentų skaičius    Iš jų moka už mokslą
Bakalauro studijos (universitete)    96 236    55 631
Magistrantūros studijos (universitete)    24 037    14 744
Kitų pakopų studijos (universitete)    13 291 –
Studijos kolegijoje    53 297    27 307
Iš viso: 186 861    97 682
Šaltinis: „Veidas“, pagal 2010–2011 m. m. Statistikos departamento duomenis. Iš viso Lietuvoje yra 22 universitetai ir 23 kolegijos.

10 populiariausių studijų sričių
Studijų sritis    Studijuoja studentų    Visų studentų dalis (proc.)
Verslas ir administravimas    50 567    27
Mokytojų rengimas ir pedagogika    17 643    9,3
Inžinerija ir inžinerinės profesijos    17 505    9,2
Teisė    16 868    8,9
Socialiniai ir elgsenos modeliai    16 388    8,7
Sveikatos priežiūra    11 848    6,3
Architektūra ir statyba    8675    4,6
Menas    6423    3,4
Kompiuterija    4547    2,4
Socialinės paslaugos    4227    2,2
Šaltinis: Statistikos departamentas

Studentų mėnesio pajamos
0–500 Lt    63 proc.
501–1000 Lt    25 proc.
1001–1500 Lt    8 proc.
1501–2000 Lt    3 proc.
2001–2500 Lt    1 proc.
Šaltinis: Lietuvos studentų atstovybių sąjungos tyrimas, 2011 m. Apklausti 2037 absolventai iš 28 Lietuvos aukštųjų mokyklų.

Vidutinio studento pajamų pasiskirstymas
Pajamų šaltinis    Suma (Lt per mėnesį)
Šeimos / partnerio parama    428,5
Paties / pačios uždirbtos lėšos    481
Stipendija    56
Kita    25
Iš viso: 990,5
Šaltinis: „Eurostudent Lietuva“ tyrimas, apklausti 1004 studentai, 2009 m.

Vidutinio studento išlaidų pasiskirstymas
Išlaidų šaltinis    Suma (Lt per mėnesį)
Kasdienės prekės (maistas, drabužiai)    339
Būstas (įskaitant komunalines paslaugas)    225
Mokesčiai už mokslą ir egzaminus    144
Transportas    87
Sveikata / medicina    17
Studijoms reikalinga medžiaga    10
Įvairios įmokos universitetui ar kolegijai    8
Kita    25
Iš viso: 855
Šaltinis: „Eurostudent Lietuva“ tyrimas, apklausti 1004 studentai, 2009 m.

Studentų apklausos

Ar dirbote studijų metais? (proc.)
Ne, ir dabar nedirbu    49
Dirbu ir dabar    24
Taip, bet dabar nedirbu    19
Nedirbau, bet dirbu dabar    8
Šaltinis: Lietuvos studentų atstovybių sąjungos tyrimas, 2011 m. Apklausti 2037 absolventai iš 28 Lietuvos aukštųjų mokyklų.

Ar dirbote / dirbate pagal specialybę? (proc.)
Ne    52
Taip    39
Anksčiau ne, dabar taip    9
Šaltinis: Lietuvos studentų atstovybių sąjungos tyrimas, 2011 m. Apklausti 2037 absolventai iš 28 Lietuvos aukštųjų mokyklų.

Studentai darbui skiria daugiau valandų nei savarankiškam mokymuisi
Veiklos sritis    Praleista valandų per savaitę
Mokymosi kursai (laikas, praleistas auditorijose)    17,6
Apmokamas darbas    11,4
Savarankiškas mokymasis    10,9
Šaltinis: „Eurostudent Lietuva“ tyrimas, apklaustai 1004 studentai, 2009 m.

Kiek svarbios jums yra studijos, palyginti su kita jūsų veikla? (proc.)
Studijos man svarbesnės nei kita veikla    46
Tiek studijos, tiek kita veikla man vienodai svarbios    42
Studijos man mažiau svarbios nei kita veikla    8
Nepateikė duomenų    4
Šaltinis: „Eurostudent Lietuva“ tyrimas, apklausti 1004 studentai, 2009 m.

Ar jūs gyvenate studentų bendrabutyje? (proc.)
Taip    29
Ne    71
Šaltinis: Lietuvos studentų atstovybių sąjungos tyrimas, 2010 m.

Jūs gyvenate su:
Tėvais    31 proc.
Partneriu    18 proc.
Vienas (-a)    10 proc.
Vaiku (-ais)    5 proc.
Kitais (čia nepaminėtais) asmenimis    42 proc.
Neatsakė    0,3 proc.
Šaltinis: Lietuvos studentų atstovybių sąjungos tyrimas, 2010 m.

Ar per artimiausius penkerius metus planuojate išvykti mokytis / dirbti į užsienį? (proc.)
Ne    44
Svarstau tokią galimybę    38
Taip, dirbti    14
Taip, ir studijuoti, ir dirbti    4
Šaltinis: Lietuvos studentų atstovybių sąjungos tyrimas, 2011 m. Apklausti 2037 absolventai iš 28 Lietuvos aukštųjų mokyklų.

Vilnietis Vladas Jurkevičius pernai tarptautinėje fizikos olimpiadoje iškovojo bronzinį apdovanojimą, prieš tai dvejus metus iš eilės pelnė sidabro medalius Europos Sąjungos gamtos mokslo olimpiadose, o šiemet įstojo į Kembridžo universitetą.

Kai Vlado artimieji ir pažįstami, sužinoję, kad jis rudenį pradės studijuoti Kembridžo universitete inžinerijos mokslus, klausdavo, kiek laiko praleido prie vadovėlių, iš pradžių vaikinas sakydavo tiesą – kad visai nesimokė. Tačiau supratęs, jog juo niekas netiki, dabar išsisuka, atsakydamas, kad šiek tiek teko pasėdėti prie knygų. Nors iš tiesų buvęs Vilniaus licėjaus mokinys ruošdavo tik fizikos ir anglų kalbos namų darbus, o tam skirdavo vos 15 minučių. Valstybiniams brandos egzaminams gabus jaunuolis taip pat visai nesiruošė, išskyrus anglų kalbos. Jausdamas, kad šis dalykas jam silpniau sekasi, prieš egzaminą mėnesį kasdien po valandą gilino anglų kalbos žinias. Palyginti su tuo, kad nemažai mokinių prieš egzaminus mokosi kiauromis paromis, tai neatrodo didelės pastangos, tačiau Vladui to visiškai užteko, kad gautų šimtuką. Kitus egzaminus jis taip pat išlaikė puikiai – matematikos žinios buvo įvertintos 96, fizikos 99, o lietuvių kalbos – 80 balų.
Tad ką vaikinas veikdavo tuo metu, kai jo bendramoksliai kalė formules ar bandydavo suprasti įvairias teoremas?

Vietoj mokslų – lėktuvų modelių konstravimas

Visą laisvą laiką Vladas nuo penktos klasės skiria lėktuvų ir sklandytuvų modeliams konstruoti. Svečiuodamasis pas mamos draugės sūnų ir pamatęs jo kambaryje daug paties sukonstruotų lėktuvų modeliukų, Vladas ir pats užsimanė tuo užsiimti. Tad paprašė, kad mama jį nuvestų į Lietuvos mokinių informavimo ir techninės kūrybos centre veikiantį modeliavimo būrelį ir aštuonerius metus be pertraukų ji lankė. Lėktuvų modelius Vladas konstruodavo ne tik būrelyje tris kartus per savaitę, bet dažnai ir namie iki išnaktų. “Tėvai užeina į mano kambarį apie antrą valandą nakties, o mane randa vis dar klijuojantį”, – pasakoja Vladas. Jo mama prisimena, kad sūnaus kambarys dažniausiai primindavo dirbtuves arba net sąvartyną, nes visas būdavo užverstas įvairiausio dydžio detalėmis, kartonu, plastiku.
Nors konstruoti modelius – didelio kruopštumo ir kantrybės reikalaujantis darbas, tačiau Vladas nė karto nepasakė, kad atsibodo ir norėtų mesti šį užsiėmimą. “Tiesa, neseniai jau maniau, kad atsisakys savo pomėgio, nes nuvykęs į varžybas išbandyti beveik dvejus metus konstruoto sklandytuvo jį paleido ir šis nuskrido, nes nesuveikė sustojimo mygtukas. Vladas grįžo labai nusiminęs, tačiau iškart pradėjo konstruoti kitą modelį”, – pasakoja Jolita Jurkevičienė.
Moteris sako, kad sūnus dažnai būna išsiblaškęs, tačiau konstruojant jam niekada nepritrūksta užsispyrimo baigti darbą arba nepavykus vėl pradėti iš naujo. “Būna, kad kelias savaites krapštausi prie kurios nors vienos modelio detalės, bet paaiškėja, kad ne taip dariau ir vėl pradedu nuo nulio. Tuo metu, kai mano draugai žaisdavo kompiuterinius žaidimus, aš konstruodavau”, –  sako Vladas.
Šis pomėgis atvedė vaikiną ir į inžinerijos mokslus. Jis planavo iš karto studijuoti aviacinę inžineriją, tačiau Kembridžo universitete pirmus dvejus metus dėstomi bendrieji dalykai, o tik paskui galima rinktis siauresnę sritį. Šiandien Vladas dėl to visai nesigaili. “Po studijų planuoju grįžti į Lietuvą, o pas mus labai mažos perspektyvos aviacijoje, todėl prasmingiau būtų pasirikti kitą inžinerijos šaką”, –  svarsto būsimasis pirmakursis.
Nors vaikinas supranta, kad baigus Kembridžo universitetą bet kurioje pasaulio šalyje jo pomėgis galėtų tapti gerai mokamu darbu, tačiau nenorėtų gyventi svetimame krašte. “Neįsivaizduoju savęs mąstančio angliškai, gimtinėje man mieliau. Be to, čia tėvai, artimieji, draugai”, –  teigia Vladas, ateitį siejantis tik su Lietuva.

Apie studijas Lietuvoje net nesvarstė

Beje, kad stos į vieną geriausių pasaulio universitetų, jaunasis fizikas nusprendė dar devintoje klasėje. Pradėjęs mokytis Vilniaus licėjuje jis daug bendravo su vyresniais mokiniais, – šie jam padėdavo ruoštis olimpiadoms, iš jų sužinojo, kad Kembridžo universitete idealios sąlygos tiems, kurie nori mokytis. Be to, ten kur kas artimesni dėstytojų ir studentų santykiai nei Lietuvos aukštosiose mokyklose. Vladui taip pat labai svarbu, kad Kembridžo universitete galima naudotis visa naujausia įranga, reikalinga inžinieriams. “Nebūčiau labai liūdėjęs, jeigu būtų nepriėmę. Buvau išsiuntęs prašymus ir į kitus Didžiosios Britanijos universitetus. Tik apie studijas Lietuvoje niekada net nesvarsčiau”, – dėsto Vladas.
J.Jurkevičienė prisimena, kad bandė sūnų atkalbėti nuo studijų užsienyje, patarė pirma baigti kurią nors Lietuvos aukštąją mokyklą ir tik vėliau važiuoti tobulintis svetur. Tačiau Vladas per beveik ketverius metus pripratino tėvus prie minties, kad išvyks į Didžiąją Britaniją. Kad patektų į aukščiausias vietas pasaulio universitetų reitinguose užimančią aukštąją mokyklą, vaikinas stengėsi kuo geriau pasirodyti tarptautinėse olimpiadose, nes laimėjimai jose atveria kelią į Kembridžą.
Jis žinias gilino papildomo ugdymo mokykloje “Fizikos olimpas”, o namie ilgai prie uždavinių neužsisėdėdavo. “Teorinę dalį mums išaiškindavo per paskaitas “Fizikos olimpe”, todėl papildomos literatūros skaityti nereikėjo, tekdavo tik paspręsti uždavinius, bet juos gana greitai įveikdavau”, –  pasakoja Vladas.
Ilgiau jis mąstydavo apie galimus sprendimų variantus tų uždavinių, kuriuos norintiems papildomai paspręsti atrinkdavo Vilniaus licėjaus matematikos mokytojas Benas Budvytis. Vaikinas sako, kad kaip juos įveikti dažnai galvodavo net valgydamas ar vedžiodamas šunį. Itin sunkius matematikos uždavinius jam patiko spręsti, visuomet pats sukdavo galvą, kol sugalvodavo sprendimą. Jau nuo penktos klasės dalyvaudavo Vladas ir matematikos olimpiadose, jose puikiai sekėsi,  vis dėlto labiau jį traukė fizika. “Nuo vaikystės mane domino viskas, kas vyksta gamtoje, pavyzdžiui, iš kur atsiranda vaivorykštė arba kodėl trenkus žaibui, garsas atsilieka. Mano tėtis fizikas, todėl paaiškindavo fizikinius procesus. Galbūt todėl ir atsirado potraukis fizikai. Nors neblogai sekėsi ir chemija, tačiau nepatiko, kad daugelį dalykų reikia išmokti mintinai. O matematikai ir fizikai pakanka loginio mąstymo”, –  mano Vladas.
Tiesa, dešimtoje klasėje jis dar buvo paniręs į informatiką, spręsdavo uždavinius, per naktis programuodavo, dalyvavo Baltijos šalių informatikos olimpiadoje, tačiau šis mokslas jam greitai atsibodo.

Svarbiausia – įgimtas loginis mąstymas

Būsimojo Kembridžo universiteto pirmakursio mama mano, kad turėdamas tokią galvą Vladas galėjo dar geriau mokytis ir daugiau pasiekti, tačiau jis sakydavo, kad jau žino, kiek jam reikia. “Dėl to namie nuolat kildavo konfliktų. Tėvai priekaištaudavo, kad mokslo sąskaita konstruoju lėktuvų modelius. Galėjau iš visų egzaminų gauti šimtukus, bet nuo to tik tėvai būtų laimingesni. Aš ir dabar neliūdžiu. Ir laimėjimais olimpiadose daugiau džiaugdavosi tėvai nei aš pats”, –  atskleidžia gabus jaunuolis.
“Vladas labai savimi pasitiki. Kartais gal net per daug. Grįžęs žiemą iš pokalbio Kembridžo universitete pareiškė, kad jis tikrai įstos, nors kad priimtų turėjo iš valstybinių egzaminų gauti ne mažiau kaip 95 balus”, – pasakoja J.Jurkevičienė.
Vlado fizikos mokytoja Danutė Aleksienė sako, kad pradėjęs dalyvauti tarptautinėse olimpiadose vaikinas tapo kur kas pranašesnis už ją, tačiau tuo nė kiek nesipuikavo. “Pamatęs, kad sekasi ir gali laimėti, jis siekdavo aukščiausių įvertinimų, tačiau netapo garbėtroška. Jau nuo devintos klasės, kai pradėjau Vladą mokyti, jaučiau jo didelį susidomėjimą fizika. Jam neužtekdavo to, ką išgirsdavo per pamokas. Norėdavo papildomai spręsti, nuolat užduodavo išsamių, įdomių klausimų. Interesas ir kryptingas darbas padėjo jam tiek daug pasiekti”, – mano D.Aleksienė.
Pats Vladas įsitikinęs, kad svarbiausia ne gera atmintis ar užsispyrimas, o įgimtas loginis mąstymas. Tai, jo nuomone, ir padėjo be didesnių pastangų laimėti pirmąsias vietas Lietuvos matematikos ir fizikos olimpiadose, parsivežti ne vieną medalį iš tarptautinių olimpiadų, kartu ir mokykloje gauti aukščiausius įvertinimus iš visų dalykų.

BFL

Tai paaiškėjo praėjusį penktadienį paskelbus galutinius bendrojo priėmimo į aukštąsias mokyklas rezultatus.
Dėl padidėjusio studentų skaičiaus KTU, šiek tiek persistumdė ir universitetų lyderių lentelė. Pagal priimtų studentų skaičių pernai buvęs ketvirtoje vietoje, šiemet šis universitetas pralenkė Mykolo Romerio universitetą (MRU) ir atsidūrė trečiojoje vietoje vos vienu studentu atsilikęs nuo antroje vietoje esančio Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU). Tuo tarpu Vilniaus universitetas (VU) išlieka pirmoje vietoje ir pagal bendrą studentų (3674) ir pagal gautų “krepšelių” skaičių (2734).
Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) prezidentas prof. Pranas Žiliukas šių metų stojimo tendencijas vertino teigiamai. “Po kelių metų tam tikro smukimo prasidėjo augimas – nežiūrint liūdnų prognozių dėl demografijos ateičiai, bendras stojimo sąlygas tenkinusių stojančiųjų skaičius buvo 38,4 tūkst. – 3 tūkst. daugiau nei pernai. Abiturientų gal ir nepadaugėjo, bet itin išaugo vyresnių stojančiųjų skaičius”, – 2011 metų stojimo tendencijas apibūdino P.Žiliukas.
Šiemet valstybės finansuojamų vietų be ISM universiteto taip pat žymiai padaugėjo Vytauto Didžiojo universitete (VDU) (83 vietomis daugiau nei pernai), KTU (70 vietų daugiau), VGTU (67 vietomis daugiau). O iš pagrindinių universitetų mažiausiai “krepšelių” gavo Lietuvos karo akademija (66), Lietuvos kūno kultūros akademija (72), VU TVM (85) ir Lietuvos žemės ūkio universitetas (94).

Lyderis – VU

Universitetas Iš viso pasirašyta studijų sutarčių Valstybės finansuojamos vietos
VU 3674 2734
VGTU 2160 1565
KTU 2159 1402
MRU 2103 342
VDU 1768 842
VPU 1206 570
KU 1166 401
LSMU 981 479
ŠU 737 268
LŽŪU 544 94
LKKA 478 72
ISM 459 270
VDA 314 224
VU TVM 265 85
LMTA 149 141

Šaltinis: LAMA BPO

Šiemet brandos egzaminus laikė per 47 tūkst. abiturientų, iš kurių 884 gavo aukščiausią – šimto balų įvertinimą bent iš vieno egzamino. Trims iš jų pavyko gauti po šimtuką net iš keturių egzaminų. “Veidas” susisiekė su visais trimis.

Klaipėdietis Emilis Bružas, vilnietė Ieva Raudonytė ir marijampolietis Mindaugas Brusokas laužo “moksliukų” stereotipą. Nors jų pasirodymas egzaminuose buvo stulbinamai geras, abiturientai rasdavo pakankamai laiko hobiams, o savo sėkme linkę dalintis tiek su mokytojais, tiek su klasės draugais, sukūrusiais motyvuojančią atmosferą mokykloje.
Keturiskart šimtukininkai vieningai mini ir kitą sėkmės recepto ingredientą: siekti gerų rezultatų turi skatinti ne noras gauti brandos atestatą su kuo aukštesniais balais, o studijuojamų dalykų įdomumas. Anot jų, naujausiųjų laikų istorijos ar neapibrėžtinių integralų nesuprasi per prievartą.
Džiugina tai, kad abiturientai užtikrinti dėl savo ateities. Nors su savo rezultatais jie galėjo įstoti praktiškai į bet kurią specialybę ir universitetą, sprendimai buvo priimti atsižvelgiant į ilgesnę nei studijų laikotarpis perspektyvą. Savo ateitį su darbu tarptautinėse organizacijose siejanti Ieva rinkosi socialinius mokslus viename aukščiausiai reitinguojamų Prancūzijos universitetų, Mindaugas, ieškojęs profesijos, galinčios garantuoti ir pakankamas pajamas, ir neatimančios per daug laiko Vilniaus universitete studijuos odontologiją, o Emilis jį dominančioms tiriamosios medicinos studijoms pasirinko geriausiu Europoje laikomą Kembridžo universitetą.

“Sąžiningai mokiausi visus 12 metų”

“Šimtukas kartais yra ir sėkmės dalykas. Štai ir mūsų mokykloje buvo mokinių, kurie iš trijų egzaminų gavo po 100 balų ir vieno 99″, – prisimena Ieva Raudonytė, kitokių balų kaip 100 negavusi. Tačiau kalbantis su ja, akivaizdu, kad sėkmės faktorius buvo mažiausias. “Tai buvo ne savaitės, ne mėnesio, net ne paskutiniųjų metų darbas. Sąžiningai mokiausi visus 12 metų”, – prisipažįsta Ieva.
O kaip laisvalaikis? “Jei tik norėdavau, susitikdavau su draugais. Laisvalaikį apribodavau tiek, kiek norėjau pati, niekas manęs mokytis neversdavo. Viską dariau, nes man buvo įdomu, norėjau to, supratau prasmę mokytis istoriją, skaityti literatūrą. Šie mokslai atveria pažinimą, o kai kurie, pavyzdžiui anglų kalba, labai naudingi ir praktiškai”, – įsitikinusi Ieva.
Mergina baigė Vilniaus licėjų – mokyklą, kiekvienais metais esančią tarp lyderių pagal šimtukų statistiką. Ir šiemet čia išauginti 72 šimtukininkai – daugiau nei bet kurioje kitoje mokykloje. Pašnekovė sutinka, kad bendra atmosfera licėjuje yra išties nuteikianti siekti aukštų tikslų, tačiau griežtai neigia vyraujantį stereotipą apie didžiulę konkurenciją tarp abiturientų: “Licėjaus vaizdas visuomenėje yra iškreiptas. Mes padėdavome vieni kitiems, laikydavome kumščius, kad tik kiekvienam pasisektų, kad įstotų ten, kur nori. Piktos konkurencijos tikrai nebuvo.”
Ieva buvo viena iš tų, kuriems pavyko įstoti ten, kur norėjo. Prancūzijos “Sciences Po” universitetas yra vienas geriausių socialinių mokslų srityje tiek Prancūzijoje, tiek visoje Europoje. Britų savaitraščio “Times Higher Education” šių metų reitinge šis universitetas buvo įvertinas kaip 35-as pasaulyje ir pirmas Prancūzijoje pagal socialinius ir politikos mokslus. Šias studijas Ieva mato kaip trampliną į tolesnį tikslą – darbą Jungtinių Tautų Organizacijoje arba Europos Sąjungos institucijoje, galbūt ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje.
“Norėčiau dirbti Lietuvoje, bet atstovauti šalį tarptautinėse organizacijose. Noriu įsivaizduoti Lietuvą kaip modernią, savo tradicijas išlaikančią valstybę, kuri supranta savo istorinio ir kultūrinio palikimo vertę, bet kartu nėra užsidariusi, ksenofobiška”, – savo Lietuvos vizija dalinasi viena geriausių šalies moksleivių.

Rado laiko ir krepšinio mokyklai, ir gatvės šokiams

Marijampolietis Mindaugas Brusokas laikė net penkis egzaminus ir nedaug pritrūko, kad ir penktojo – lietuvių kalbos būtų gavęs aukščiausią įvertinimą. Tai ypač stebina žinant, kad būdamas abiturientu jis dar sugebėjo baigti ir miesto sporto mokyklą, kurioje žaidė krepšinį, o pastaraisiais metais labai susidomėjo ne biologija ar chemija (kurių taip pat gavo po šimtuką), o gatvės šokiais.
Mindaugo sėkmės moksluose paslaptis tokia pat, kaip ir Ievos: nuosekliai mokytis visais mokslo metais, tada per egzaminus beliks pasikartoti. “Nuo mažens stengiausi nieko nepraleisti, nepalikti nepadarytų darbų. Mokytis nebuvo sunku, viską greitai perprasdavau, todėl egzaminams netgi buvo sunku prisiversti ruoštis. Galiausiai imdavo graužti sąžinė, kad laiką veltui leidžiu, tai pasikartodavau”, – atvirauja Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos absolventas.
Jis vienintelis iš trijulės liko studijuoti Lietuvoje. “Niekur nenoriu išvažiuoti. Manau, kad jei jau išvažiuoji, tada grįžti nebeapsimoka”, – sužinojęs egzaminų rezultatus kalbėjo Mindaugas. Ilgai svarstęs tarp jo pamėgtos matematikos ir tėvų rekomenduotos medicinos galiausiai pasirinko antrąjį variantą. Nuo rudens vaikinas pradės Odontologijos studijas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete.

Namų darbų ruošti netekdavo

M.Brusokas taip pat buvo svarstęs biochemijos studijų pasirinkimo galimybę, bet galiausiai jų atsisakė, nes, kaip teigia “nenorėjo visą gyvenimą pratūnoti laboratorijoje”. Trečiasis keturis šimtukus gavęs abiturientas, Klaipėdos “Ąžuolyno” gimnazijos absolventas Emilis Bružas pasirinko būtent šį kelią, tačiau bent jau universitete jo lauks tokios laboratorijos, kurių palikti nesinorės. Vaikinas studijuos biologinės gamtos mokslus Jungtinės Karalystės Kembridžo universitete. Remiantis jau minėtu “Times Higher Education” reitingu šis universitetas yra pirmas Europoje.
“Šiuo metu laukiu patvirtinimo laiško ir kai tik jį gausiu, pirksiu skrydžio bilietus. Manau, jog gavau puikią progą maksimaliai išbandyti savo akademinį potencialą”, – sako E.Bružas, prisijungsiantis prie 36 pernai Kembridže studijavusių lietuvių. Priešingai nei Ieva ir Mindaugas, jis įtemptai egzaminams ruošėsi tik likus dienai ar dviem iki jų. “Aišku, kasmet būdavau pirmūnu, bet beveik netekdavo ruošti namų darbų, nuolat patekdavau ir tarp klasės “šauniausių” pamokų praleidinėtojų. Tikriausiai turiu įgimtą potraukį mokslui, todėl didelių pastangų geram rezultatui pasiekti nereikėjo”, – prisipažįsta E.Bružas.
Už tokį požiūrį, kaip ir, anot jo paties, “baisų raštą ir neatidumą” dalis mokytojų vaikinui prognozavo ne pačią sėkmingiausią egzaminų sesiją, tačiau galiausiai iš penkių egzaminų Emilis parsinešė keturis šimtukus. “Šie egzaminai labai specifiški, žinios tam tikroje srityje tikrai negarantuoja aukšto balo. Dėl to tikėjausi prastesnių rezultatų. Vis dėlto įrodžiau sau, kad galiu išsisukti, net kai esu įspraustas į gana griežtus rėmus”, – teigė klaipėdietis, studijose norintis tirti vėžio gydymą ir alergines reakcijas.

Egzaminų balas neparodo žinių

Kita vertus, šimtukas nereiškia, kad abituriento žinios yra nepriekaištingos – balas tiesiog išreitinguoja abiturientus, parodo, kad konkretų egzaminą šimtukininkas išlaikė geriau nei absoliuti dauguma kitų laikiusiųjų. Taip pat skaičiuojant galutinį egzamino rezultatą daug reikšmės turi užduočių vertinimo sistemos specifika.
“Per daug metų pastebėta, kad tarptautinių matematikos olimpiadų dalyviai šimtukų negauna. Ne todėl, kad jie nemoka, o todėl, kad daug veiksmų atlieka mintinai. Spręsdami uždavinius jie nerašo tarpinių rezultatų, ir nors gauna teisingą atsakymą, jiems taškai vis tiek sumažinami”, – paaiškina Vilniaus licėjaus matematikos mokytojas ekspertas Benas Budvytis.
“Valstybinis egzaminas neparodo žinių lygio. Jis tik išreitinguoja – pirmąsias vietas dažniausiai užima kruopštieji, sąžiningieji, dorieji studentai, bet nebūtinai genijai. Ir patys abiturientai man sako, kad šimtukas jiems nėra tikslas – jie siekia Oksfordo, Harvardo universitetų, į kuriuos stojant daug lemia kiti egzaminai, ne tik mūsų valstybinis. Žinoma, negalima sakyti, kad gavusieji šimtukus yra netalentingi”, – teigia B.Budvytis šiemet mokęs 12 abiturientų, iš kurių šimtukus gavo 4.

Šimtukininkų mini dosjė:

Emilis Bružas:
Baigė Klaipėdos “Ąžuolyno” gimnaziją.
Egzaminų rezultatai: matematika, chemija, biologija, anglų kalba – po 100, lietuvių kalba – 91.
Studijuos biologinius gamtos mokslus Kembridžo universitete

Ieva Raudonytė
Baigė Vilniaus licėjų
Egzaminų rezultatai: lietuvių kalba, anglų kalba, istorija, matematika – visų po 100 balų.
Studijuos socialinius mokslus Prancūzijos Sciences Po universitete.

Mindaugas Brusokas:
Baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją.
Egzaminų rezultatai: matematika, chemija, biologija, anglų kalba – po 100, lietuvių kalba – 95.
Studijuos odontologiją Vilniaus universitete.

Savo studentus naujame 2011-2012 mokslo metų sezone Mykolo Romerio universitetas pasitiks ne tik su atnaujinta, liberalesne studijų tvarka, bet ir su visiems aktualiu prioritetu – verslumo ugdymu visose studijų programose.

“Pirmiausiai siekiame jaunimo mąstymo pokyčių. Ir šiandien galime pasigirti puikiu mūsų absolventų įsidarbinimu, tačiau siekiame, kad mūsų absolventas turėtų visus pagrindus panorėjęs tapti pats sau darbdaviu, – apie verslumo ugdymo perspektyvas sakė Mykolo Romerio universiteto Plėtros ir tarptautinių ryšių prorektorius dr. Stasys Vaitkevičius.

Verslumo ugdymas visų pirma pasireikš studijų programų papildymu konkrečiais studijų dalykais, kuriuose bus akcentuojami praktiniai aspektai – nuo to kaip įsteigti smulkią įmonę, kaip ją reorganizuoti, kaip valdyti jos finansus, kaip ją reklamuoti ar siekti paramos iki sudėtingesnių įmonių jungimo, verslo psichologijos, investavimo ar rizikos kapitalo fondų teikiamų galimybių.

Verslumo ugdymo prioritetas įtakos visų daugiau kaip 21 000 universiteto studentų studijų programas, tačiau didžiausio efekto gali tikėtis šiais metais įstojusieji. Dėka sėkmingo pagrindinio priėmimo (jo metu buvo suformuotos grupės visose studijų programose ir universitetas, kaip ir kasmet, nedalyvavo papildomame priėmime į Lietuvos aukštąsias mokyklas) naujai mokslo metus Mykolo Romerio universitete pradės 6000 bakalaurų ir magistrantų. Būtent pastariesiems ir atsivers visos galimybės įsisavinti verslumo teorines ir praktines žinias, susipažinti su geriausia Lietuvos ir užsienio valstybių patirtimi.

BFL

Ketinantys tolimesnes studijas rinktis ne Lietuvoje, dažniausiai planuoja studijuoti Anglijoje, Danijoje, Norvegijoje, Olandijoje ar Vokietijoje. Absolventai nurodė, kad tokį jų apsisprendimą nulėmė geresnės galimybės įsidarbinti baigus studijas, studijų kokybė, pasaulyje pripažįstamas diplomas bei mažesnė studijų kaina. Beveik trečdalis planuojančių rinktis studijas užsienyje nurodė, kad ketina likti dirbti toje šalyje ir po studijų baigimo.

LSAS pastebi tai, jog trečdalis absolventų teigė nesvarstantys galimybės tęsti studijų magistrantūroje. Beveik pusė iš jų savo apsisprendimą motyvuoja per didele studijų kaina bei prasta jų kokybe, o daugiau kaip penktadalis absolventų išvis neturi poreikio arba noro siekti magistro laipsnio. Apklaustieji absolventai, ketinantys studijas tęsti Lietuvoje nurodo, kad tokį sprendimą lemia nenoras palikti artimuosius, siekis likti gimtoje šalyje bei užsienio kalbos žinių trūkumas.

“Pastebime, jog daugėja norinčių išvykti studijuoti į tam tikras šalis: palyginus su praėjusias metais absolventų, ketinančių išvykti tęsti studijas į Daniją padaugėjo nuo 13,1 proc. iki 15 proc., o norinčių išvykti į Norvegiją beveik trys kartus daugiau – 8 proc. Šios išvykimo tendencijos aiškiai siejasi ir su didelės dalies absolventų išsakyta nuomone, jog studijos yra per brangios, tuo tarpu Danijoje, Norvegijoje už studijas mokėti nereikia.” – sako LSAS prezidentė Ieva Dičmonaitė. “Akivaizdu, jog išlaikant esamas tendencijas bei studijų kainas Lietuvos aukštosiose mokyklose ir toliau prarasime dalį išsilavinusio jaunimo. LSAS ragina kuo skubiau imtis atitinkamų priemonių, skatinančių jaunus žmones ateitį kurtį Lietuvoje bei pagaliau įgyvendinti skambias frazes, deklaruojančias mokslo svarbą valstybėje.”

Respondentai, nurodę, jog išvažiuoja dirbti į užsienį, teigė jog likti gyventi ir dirbti Lietuvoje paskatintų didesnis darbo užmokestis, geresnės darbo suradimo perspektyvos bei galimybės įsidarbinti pagal specialybę. Užsienyje darbo ieškotis ketina dešimtadaliu daugiau absolventų nei praėjusiais metais. Taip pat dešimtadaliu daugiau absolventų, t.y. 49 proc., teigė, jog šiuo metu nedirba bei to nedarė studijų laikotarpiu.

LSAS inicijuota apklausa buvo atlikta birželio 20 – liepos 3 dienomis. Plačiau susipažinti su tyrimo duomenimis galite interneto svetainėje www.lsas.lt, skiltyje “Dokumentai”.

"Veido" archyvas

Nemokamas studijas ir garantuotą darbą žada technologijų, fiziniai mokslai, tačiau ir šiemet išlieka madingos visai kitos studijų programos – vadyba, teisė, tikras antplūdis į menus, mediciną. Kaip renkantis profesiją madą pakeisti nauda sau ir valstybei? Apie tai kalbamės su Aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) prezidentu, Kauno technologijos universiteto studijų prorektoriumi prof. Pranu Žiliuku.

P.Ž.: Pagal pirmuosius 23 tūkst. paraiškų šiemet ryškėja dar labiau hipertrofuota trauka į socialinius mokslus, biomediciną, menus, o technologijų ir fizinių mokslų populiarumas vis krinta, nors darbo rinka prioritetus dėlioja visai kitaip. Pagal pirmą pageidavimą universitetuose technologijų mokslus kol kas pasirinko vos 9,4 proc., o pernai – 12 proc., ankstesniais metais buvo net 18 proc. (kolegijose šiek tiek daugiau – 21 proc.), fizinius mokslus – 5,7 proc., nors pernai buvo keliais procentais daugiau. Tačiau socialinius mokslus pirmu pageidavimu dabar pasirinkę 47 proc. stojančiųjų. Šiemet žada būti didelė konkurencija į menų programas – dabar 12 proc. pasirinko šios srities programas. Labai sustiprėjo biomedicinos mokslų trauka – 17 proc. taikosi tapti medikais.

VEIDAS: Valstybė, apmokėdama maždaug pusės stojančiųjų mokslus, daugiausiai studijų krepšelių skiria technologijų ir fiziniams mokslams. Šios, taip pat žemės ūkio studijos šiemet populiarintos net valstybės biudžeto pinigais. Kodėl tai duoda atvirkštinį rezultatą?

P.Ž.: Propagavimas vyksta, bet vėluoja. Net labai norėdami keisti studijų kryptį abiturientai to daryti nebegali, jei buvo pasirinkę paskutinius dvejus metus mokytis kitų disciplinų. Tačiau kelia susirūpinimą, kad, mūsų žvilgsniu, dar mažėja besirenkančiųjų fizikos, chemijos, IT valstybinius brandos egzaminus. Susiklostė tradicija rinktis socialinius mokslus, o gal ir mokykloms lengviau jų mokyti. Net ėjimas į kolegijas rodo ne tiek jų patrauklumą, kiek iliuziją, kad ten bus paprasčiau, greičiau, lengviau. Tauta darosi tingoka, bijo rinktis sunkias disciplinas. Jaunuoliai nemąsto apie šansus užsitikrinti darbą baigus studijas, nes tas rytojus jiems kažkodėl atrodo labai toli. Konkurencijos paimti studijų krepšelius techniniuose moksluose užteks, bet juk rūpi, kad valstybės finansuojami studentai būtų kuo geresni.

VEIDAS: Tačiau negavus valstybės finansavimo madingų specialybių studijuojama mokant už mokslą.

P.Ž.: Švietimo ir mokslo ministerija pagal prognozuojamą specialistų poreikį nustato krepšelių skaičių studijų krypčių sritims, taip reguliuodama viešąjį ir privatų interesą, nes priešingu atveju būtų tenkinamas tik privatusis. O mada rinką iškraipo – madingas profesijas mokamose vietose studijuoja tris ir penkis kartus daugiau studentų nei valstybės finansuojamose.

Blogai, kad socialinių mokslų studijų kaina, mano skaičiavimu, dempinguojama.
Į socialinius mokslus nebijoma stoti žinant, kad mokėti reikės nedaug. Ir taip į rinką išleidžiamas hipertrofuotas perteklius šios srities specialistų būtent ne dėl valstybinio planavimo, o dėl universitetų prisiimamų mokamų studentų, kurių skaičiui valstybė neturi įtakos. Viešasis ir privatus interesas būtų derinamas geriau, jei nebūtų tokio didelio studijų kainų kontrasto – net keturi kartai.

VEIDAS: Gal stinga informacijos apie vienos ar kitos srities specialistų perspektyvas darbo rinkoje? Ar Jums teko matyti pavasarį Švietimo ir mokslo bei Ūkio ministerijų žadėtus parengti kvalifikacijų žemėlapio, kuris turėtų prognozuoti profesijų poreikį, metmenis?

P.Ž.: Žinau, kad jis rengiamas, bet kol kas nieko neteko matyti. O aukštosioms mokykloms gal reikėtų ir šiokios tokios prievartos rinkti bei skelbti informaciją apie savo absolventus, tačiau ši statistika turi neiškreipti tikrojo vaizdo. Štai po pirmosios studijų pakopos labai daug kas studijuos toliau, bet užsiregistruoja darbo biržose. Arba, atvirkščiai, jau dirbantieji ateina studijuoti į mokamas vietas ir pagerina statistiką, nors tai nėra naujos karjeros pradžia ir aukštosios mokyklos suteikiamos kvalifikacijos nuopelnas. Užsienyje aukštosios mokyklos palaiko glaudesnius ryšius su absolventais, jie noriau teikia informaciją apie save. Pavyzdžiui, JAV skelbia, kokių sričių specialistai gauna didžiausius atlyginimus, kokie jie prognozuojami maždaug po penkerių metų.

VEIDAS: O kaip vertinate nuo kitų metų planuojamą įvesti naują formą: kai valstybė ir darbdaviai garantuotų dalies studentų visų studijų apmokėjimą, bet už tai tektų nustatytą laiką atidirbti?

P.Ž.: Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje ar JAV sugebama “pririšti” absolventus juos atleidžiant nuo vadinamojo registracijos mokesčio: jei jie išvažiuoja iš šalies, turi jį grąžinti, jei dirbs savo šalyje – mokestis nurašomas. Nebūtinai tiesmuka forma, bet jei jau valstybė į tave investavo, ko nors jai iš tavęs tikėtis nėra blogas dalykas.

VEIDAS: Pernai apie 60 kolegijų ir universitetų mokymo programų (daugiausia Klaipėdos ir Šiaulių universitetų) nesurinko studentų. Konkurencija turėtų mažinti programų skaičių, tačiau kodėl vyksta atvirkštiniai procesai?

P.Ž.: Šiemet programų siūloma apie 800: apie 450 universitetuose, 350 – kolegijose. Pernai jų buvo per 700. Manau, šiemet studentų nesurinks daugiau nei 60 programų, nes aukštosios mokyklos ne tik vėl siūlo beveik visas pernai nesurinkusias studentų, bet, pamatę, kad kai kurios programos nepopuliarios, pridėjo ir naujų. Antra vertus, gerai, kad yra pasiūla, – o kaip kitaip pasitikrinti, ar tokių programų reikia.

VEIDAS: Į Kauno kolegiją pernai įstota vos su 1,5 balo. Kad išvengtų studijų diskreditacijos Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetai pernai buvo nusistatę žemiausią pereinamąjį balą. Ar tai sektinas pavyzdys?

P.Ž.: Tai truputėlį bravūriškas žaidimas norint pasirodyti. Į valstybės finansuojamas vietas maksimalus balas buvo 20,8, o žemiausias – 14. Tai ką reiškia, jei nusistatomas pereinamasis balas – ne mažiau kaip pusė maksimalaus? Pereinamasis balas būtų prasmingas kolegijose, taip pat mokantiems už mokslą. Juk jie ateina į bendrus studentų srautus, tad bendras lygis žemėja, dėstytojas turi dėstyti visiems, o diplomai vienodi. Tačiau tam sureguliuoti metų pabaigoje turėtų būti parengtas projektas aprašo, kokius reikalavimus turi atitikti absolventas, kad gautų aukštojo mokslo diplomą.

VEIDAS: Ar tikrai prestižą atgauna pedagogikos studijos?

P.Ž: Pernai atrodė, kad į pedagogus pirmu pageidavimu bus antplūdis, bet motyvacinio vertinimo atėjo 2 tūkst. jaunuolių. Šiemet trauka tapti mokytojais, regis, atsigauna iš tikrųjų: jau dabar turime beveik 3 tūkst. pretendentų. Atrodo viltingai, bus iš ko atsirinkti, nes pedagogo profesija buvo praradusi prestižą.

VEIDAS: Ar šiemet ištaisytos priėmimo į menų specialybes klaidos, kai talentingi jaunuoliai negavo vadinamųjų grantų dėl prastesnių, pavyzdžiui, gramatikos žinių?

P.Ž.: Šįsyk grantai gabiems jaunuoliams bus skirti tik po visų egzaminų, kad padėtų išvengti tokių atvejų. Tik problema, kad šiemet grantų paskirta dvigubai mažiau nei pernai, o pernai į meno studijas pretendavo apie 3 tūkst, šiemet jau dabar jų 3,8 tūkst.

VEIDAS: Dvejus reformos metus dėl krepšelių lubų universitetų studijų programoms geriausi abiturientai galėjo neįstoti į stipresnį universitetą, tačiau tapti analogiškos studijų programos studentais kitame. Ar šiemet to nebebus?

P.Ž.: Pačiose populiariausiose studijų programose, kaip odontologija, medicina, teisė, “lubos” galėjo suveikti. Bet reformos tikslas – ne vienur nepraleisti stipresnių, kitur pririnkti silpnų, o kad konkuruodami geriausieji ateitų studijuoti tų specialybių, kurių reikia valstybei. Pereinamasis laikotarpis baigėsi. Dabar tik universitetai pagal savo galimybes spręs, kiek jiems priimti studentų.
VEIDAS: O kodėl nepasiteisino prognozės, kad krepšelių sistema stums jungtis universitetus?

P.Ž.: Aukštojo mokslo institucijoms leista pačioms priimti sprendimus dėl jungimosi, tačiau šis procesas nebuvo ženklus. Svarstomi ir siūlymai to imtis “iš viršaus”: darbo grupė turi pateikti siūlymus dėl aukštųjų mokyklų tinklo. Kita vertus, per daug jų sumažinus nauji dariniai taptų labai sudėtiniai, sunkiai valdomi. Be to, aukštosios mokyklos perėjo ar baigia pereiti prie viešųjų įstaigų statuso, dabar yra jų tarybos, kurios gal nutars, kad reikia koncentruotis į perspektyviausias studijų kryptis.

VEIDAS: Jūsų duomenimis, ar normalėja universitetų ir kolegijų studentų proporcijos?

P.Ž.: Trauka didesnė į universitetus, bet į juos nepatekusieji suka į kolegijas. Artėjame prie norimų proporcijų: trečdalis – į profesines mokyklas, trečdalis – į kolegijas, trečdalis – į universitetus. Dar šiek tiek per mažai renkasi profesines mokyklas. Pavyzdžiui, Skandinavijoje, Šveicarijoje kur kas didesnis procentas jaunimo eina į profesines mokyklas.

VEIDAS: Tad ką reikia daryti, kad studijų pasirinkimą diktuotų ne mada, o rinka?

P.Ž.: Pražiūrėtas viešasis interesas: gal yra spragų bendrojo lavinimo mokyklose, kad šios neparengia jaunimo studijoms tose srityse, kurių specialistų valstybei reikia daugiausiai. Aukštosios mokyklos turi daugiau bendrauti su bendrojo lavinimo mokyklomis, skelbti informaciją apie savo absolventų tolesnę darbo karjerą. Reikia, kad studijuoti perspektyvių specialybių kviestų darbdaviai, kurie būsimam absolventui mokės algą. Jei jie įrodys, kad vieną ar kitą specialybę studijuoti apsimoka, situacija gali pasikeisti greičiau, nei agituojant aukštosioms mokykloms, nes gali susidaryti įspūdis, kad jos tai daro būdamos suinteresuotos.

Įkirta
Ryškėja dar labiau hipertrofuota trauka į socialinius mokslus, biomediciną, menus, nors darbo rinka prioritetus dėlioja visai kitaip.

"Veido" archyvas

Gana paprastas ir lengvas klausimas – „ką norėtumei studijuoti?“ – abiturientų ausims dažnai skamba negailestingai. „Kai žinosit – pasakykit ir man“, – puikiai tiktų atsakymas, erzinantis klausiančius tėvus, senelius ir tetas. Bet dar labiau nei panašūs klausimai jaunuolius nervina ir įtampą kelia jausmas, kad „reikia atsakymo, būtinai reikia atsakymo čia ir dabar“. Atsakymo, kurį taip norėtųsi turėti, bet atrasti sunku.

Po abitūros egzaminų sukelto jaudulio kyla naujas stresas – apsispręsti (ne)studijuoti. Besimokydami egzaminams turime medžiagos, kurią reikia žinoti, atsiminti, „įsidėti į galvą“, o po mokyklos baigimo prieš mus iškyla daugybė kelių, pasirinkimų, galimybių, bet gido, kuris mums šiame naujame pasaulyje padėtų susigaudyti, – nėra. Esame laisvi rinktis. Tada suprantame, kad laisvė gali būti ir alinanti.

Kiekvienoje mokykloje yra abiturientų, kuriems panašių problemų neiškyla. Jie jau kurį laiką tiksliai žinojo, ką norėtų po mokyklos veikti, arba yra numatę keletą variantų. Bet nemažai yra ir tų, kurie save ir savo ateitį sunkiai įsivaizduoja. Jų norai dažnai šokinėja nuo istorijos iki teisės, paskui tarptautinės prekybos link, o vėliau grįžta prie kultūros studijų… O gal visgi tapti mokytoju?

Bandydami susivokti, jaunuoliai dažnai naršo internete, įvairiuose specialiuose leidiniuose. Bet netgi ir čia greitai neatradus sprendimo ima kankinti dar didesnis nerimas. Staiga pamačius vieną ar kitą žinutę, ateina palengvėjimas: „Štai studijų programa, kurią noriu studijuoti! Pagaliau atradau savo kelią ir žinosiu, ką atsakyti visiems klausiantiesiems, „kas toliau?“ Taip, tai smagus jausmas. Bet kitą dieną ir vėl apninka abejonės…

Studijų pasirinkimas daugeliui jaunų žmonių yra pirmasis rimtas apsisprendimas, už kurį jie yra patys atsakingi, todėl taip „kamuotis“ jaunimui nėra įprasta.
Pasirinkti studijas ir universitetą sudėtinga dėl kelių priežasčių. Pirmiausia turime didelę studijų programų pasiūlą. Antra, jaunuolius gąsdina įsipareigojimas pasirinkti vieną ir atsisakyti kitų alternatyvų. Be to, daugelį persekioja mintis, kad pasirinkus ne tą universitetą, ne tą specialybę – ateitis sugrius it kortų namelis.

Norintieji studijuoti Lietuvoje gali rinktis iš keliasdešimties universitetų ir kolegijų. Nepamirškime ir to, kad daugelio mūsų dvyliktokų akys krypsta ir į užsienio aukštąsias mokyklas. Tai, kad ši pasiūla ne tik džiaugsmą teikia, – visiškai normalu. Žmogaus pajėgumai nėra beribiai – mes paprasčiausiai negalime suvokti ir įvertinti visos reikiamos informacijos.

Mokslininkai jau seniai įsitikino, kad gausi alternatyvų pasiūla sunkina pasirinkimą, žadina neigiamas emocijas, kelia stresą. Tuo tarpu žmonės, turintys mažiau galimybių, dažnai jaučiasi laimingesni ir priima sprendimus lengviau ir paprasčiau.

Apsisprendimas studijuoti (ir ką studijuoti) susijęs ir su kažko atsisakymu, paaukojimu. Kiekvienas apsisprendimas „už kažką“ reiškia ir apsisprendimą „prieš kažką“. Pasirinkę ekonomikos mokslus, dažniausiai sau užkertame kelią tapti literatūrologais ar inžinieriais. Pasirinkę studijuoti Klaipėdoje, nežinosime, ką reiškia būti studentu Vilniuje, Londone ar Romoje.

Tiesa ta, kad priimant svarbius sprendimus, užpuola baimė prarasti tai, kas galėtų būti įdomiau, gražiau, patraukliau, labiau intriguoti. Pasirinkdami vieną, bijome prarasti visas kitas galimybes. Tai primena naršymą su Google Earth programa: iš pradžių galime skrajoti ir matyti visą planetą, o vos nusistatę „kelionės“ tikslą – iš savo akiračio prarandame visus žemynus, neaprėpiamą pasaulio dydį ir matome tik nedidelį žemės plotelį, kuriame telpa keletas magistralių ar mažas miestelis. Situacija po abitūros yra kažkuo panaši. Nenuostabu, kad kai kuriems reikia daugiau laiko pamąstymui.

Studijų pasirinkimą apsunkina ne vien asmeninės ambicijos, bet ir aplinka, visuomenės spaudimas.

Abiturientus slegia vyraujanti nuomonė, jog studijos turi ne tik patikti, bet ir užtikrinti ateitį. Pripažinkime, kad vieni iš anksto svajoja apie solidų atlyginimą ir sėkmingą karjerą, o kitiems svarbiau įdomus darbas ir malonus kolektyvas.

Dėl šių priežasčių tampa visiškai suprantama, kodėl dvyliktokai ieško „gido“, „autoriteto“, „metodo“, galinčio palengvinti apsisprendimą. Ne vieną, matyt, kankina ir klausimas: „Ar galiu pasitikėti savo nuojauta? Bet gal geriau pasiklausinėti vyresnių draugų, pasitikėti tėvų, pažįstamų patarimais? O gal susidaryti argumentų „už“ ir „prieš“ sąrašą? Nusistatyti aiškią datą, iki kada apsispręsti, arba atvirkščiai – kurį laiką atsitraukti ir ramiai viską apsvarstyti?“
Iš tiesų patartina vieną ar porą iš šių būdų išbandyti. Bet būtina suvokti, kad nėra jokios stebuklingos formulės, kuri visuomet ir visais atvejais tiktų. Ne visuomet pagelbėti gali ir įvairios sprendimų paieškos metodikos.

Abiturientams reikėtų atsikratyti įsivaizdavimo, kad egzistuoja tobuliausios ir jiems labiausiai tinkančios studijos. Net ir labai besistengdami, negalime pasirinkti tobulai. Taip yra ne vien dėl to, jog gyvename informacijos pertekliaus laikmečiu, bet ir dėl mums reikalingos informacijos trūkumo. Negalime žinoti visko ir apie viską, visų smulkmenų ir niuansų. Juk kaip būsimasis pirmakursis gali žinoti, ar studijų programoje A grupė bus malonesnė nei studijos iš programos B? Ar galime nujausti, kad geriausias universiteto profesorius netrukus išvyks dėstyti į kitą šalį? Kaip numatyti, ar nepasiilgsi ramaus provincijos gyvenimo ir nepakęsi didmiesčio kamščių?

Svarbiausia suvokti, jog vienintelio tobulo pasirinkimo nėra – abiturientai turėtų nusiraminti ir atsipalaiduoti. Žinoma, reikia domėtis ir kuo daugiau sužinoti, bet „absoliutus“ žinojimas – mums nepasiekiamas.

Gerai, kad studijų pasirinkimas yra gana lengvai koreguojamas dalykas, jei iš tiesų vėliau pajusime, jog suklydome ir įstojome ne į tą specialybę, ne į tą universitetą.

Programos, studijų krypties pakeitimas – jokia katastrofa. Palyginti su laukiančiu „dirbančiojo gyvenimu“, keli prarasti semestrai yra niekai. Be to, bakalauro, magistro studijų sistema sudaro galimybę po pirmosios pakopos persiorientuoti ir magistro studijoms pasirinkti kitą kryptį, specialybę.

Retas, ieškodamas studijų kelio, atranda jį lengvai ir… nesuklydęs. Be to, juk niekad nežinome, ar pasirinkimas, kuris šiandien atrodo klaidingas, po kelerių metų mums nepravers, o gautą patirtį galėsime panaudoti. Kuo daugiau žinių ir patirties turime, tuo lengviau savo tolesnį gyvenimo kelią kloti.

technologijos.lt