"Veido" archyvas

Šiuo metu nemažai daliai moksleivijos yra iškilusi sudėtinga apsisprendimo dilema: kur rinktis studijas – Lietuvoje ar užsienyje?

Greičiausiai vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą nėra. Tačiau labai svarbu prieš darant sprendimą pabandyti be išankstinių nuostatų ir susiformavusių stereotipų įvairiapusiškai pasvarstyti abi alternatyvas. Viešojoje erdvėje neakivaizdžiai įsigalėjusi nuomonė, kad užsienio universitetai yra geresni, o Lietuvos aukštosios mokyklos vertinamos kaip antraeilės arba net dar blogiau. Be to, a priori tikima, kad studijos užsienyje yra kokybiškesnės ir modernesnės.

Tokios nuostatos suformavo įsitikinimą, kuris peraugo į vienpusišką vienos sistemos aukštinimą, o kitos nepagrįstą menkinimą. Esu apklausęs daug moksleivių, besimokančių tiek užsienio, tiek Lietuvos universitetuose, todėl norėčiau pasidalyti savo mintimis ir pastebėjimais. Kiekviena iš šių dviejų galimybių turi privalumų ir trūkumų, todėl būtina ne tik juos žinoti, bet ir sugebėti atitinkamai įvertinti.

Pirmiausia apie mokymosi užsienio universitetuose privalumus. Niekas turbūt nemėgina neigti, kad prestižiniai užsienio universitetai – išskirtinis reiškinys ir mokytis juose yra didelis privalumas. Tačiau reikėtų pabrėžti, kad tokių universitetų nedaug ir į juos patenka tik ypač gabūs mokiniai. Įstojančiųjų į Kembridžo, Oksfordo, Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklą (LSE) yra vienetai. Didžioji dalis studijuojančiųjų Jungtinėje Karalystėje mokosi universitetuose, apie kuriuos dauguma mūsų turi menką supratimą, o jų lygis tikrai skirtingas. Studijos užsienyje dažniausiai reiškia mokslus Jungtinėje Karalystėje ir tik nedaugelis mokinių pasirenka studijas kitose šalyse.

Kitas užsienio universitetų privalumas yra tas, kad jie gali pasiūlyti įvairesnes studijų programas ir geriau įrengtas laboratorijas. Taip pat jų mokymo metodai efektyvesni ir neatsilieka nuo laiko dvasios. Be to, dalyje universitetų bakalauro studijos yra metais trumpesnės.

Kaip studijų užsienyje privalumą jaunimas išskiria ir galimybę išplėsti savo akiratį, susipažinti su kitų kultūrų žmonėmis, gerai išmokti svetimą kalbą. Reikėtų pabrėžti ir tai, kad dauguma tikisi po studijų gauti ryškiai didesnį atlyginimą negu Lietuvoje. Taigi pragmatinis interesas yra labai svarbus veiksnys, lemiantis daugelio apsisprendimą.

Yra ir kita studijų užsienyje pusė: net ir nemokamas mokslas reikalauja nemažai papildomų lėšų. Tai pragyvenimo išlaidos, mokestis už gyvenamąjį plotą, reikia pinigų ir kelionėms į namus. Todėl patartina gerai pasvarstyti, ar apsimoka išleisti tiek lėšų dėl vidutinio lygio universiteto.

Taip pat reikėtų įsisąmoninti, kad bakalauro studijos užsienyje yra nuėjusios siauru specializacijos keliu. Stebina, kad net prestižiniai Jungtinės Karalystės universitetai moko studentus tik vienos disciplinos dalykų. Toks siauras mokymo laukas itin gabiems studentams galbūt ir yra prasmingas, tačiau vidutinių gabumų žmones tokia mokymo sistema verčia tik tobulais atskiros srities vykdytojais.

Be to, svetimoje aplinkoje nelengva adaptuotis. Jaunam žmogui reikia ir tėvų, ir artimų draugų paramos. Po studijų užsienyje ne visiems pavyksta lengvai integruotis į Lietuvos socialinį gyvenimą. Anksti praradęs ryšį su savo kraštu, jaunimas pradeda nebesuprasti tam tikrų Lietuvos visuomenės funkcionavimo ypatybių.

Kai kalbama apie studijas Lietuvos universitetuose, reikėtų pasakyti, kad dažnai jos vertinamos remiantis praeities laikų atgarsiais ir nenoru matyti įvykusių pozityvių pokyčių. Didelis studijų Lietuvoje privalumas yra tas, kad gerai baigus vidurinę ugdymo programą valstybė garantuoja nemokamą mokslą. Labai patraukliai atrodo Lietuvos universitetų ir “Erasmus” programos suteikiama galimybė vieną ar kelis semestrus pasimokyti užsienio universitetuose. Daug studentų studijų metu įgyja galimybę mokytis skirtingų valstybių universitetuose.

Kita svarbi Lietuvos universitetų studijų programų ypatybė yra orientavimas į platesnį išsilavinimą. Taigi Lietuvoje išlaikoma tikroji universitetų tradicija ir paskirtis – ugdyti įvairiapusiškai išsilavinusį žmogų. Be to, net ir kokybės atžvilgiu bakalauro studijos iš esmės nesiskiria nuo daugelio užsienio universitetų. Taip pat pastaraisiais metais stipriai atnaujinta universitetų materialinė bazė: įrengtos naujos laboratorijos, bibliotekos, sporto salės, įsigyta kompiuterinės technikos, modernizuotos studijų programos. Svarbu žinoti ir tai, kad turime labai gerų dėstytojų bei galimybę klausytis užsienio dėstytojų paskaitų.

Ypač gerai besimokantiems studentams suteikiamos stipendijos ir sudaromos geriausios sąlygos tobulėti, o privačiuose Lietuvos universitetuose dalį mokymosi lėšų padengia studijų krepšelis. Taip pat dalis Lietuvos studentų dar studijų metais sugeba pradėti kurti savo verslą. Be to, įsidėmėtina, kad Lietuvoje akivaizdžiai didesnės karjeros galimybės valstybės tarnyboje. Šiandien daug jaunų žmonių Lietuvoje eina aukštas valstybines pareigas, o tai beveik neįsivaizduojama kitose šalyse.

Aišku, Lietuvos universitetuose yra ir nemažai trūkumų, kurie lemia neigiamą visos aukštosios mokymo sistemos įvaizdį. Aukštojo mokslo sistema labiau orientuota į studentų skaičių, bet ne į visapusišką ugdymo kokybės kėlimą. Į daugelį studijų programų gali įstoti ir labai silpni bei nemotyvuoti mokiniai. Taip mokymo procesas yra nukreipiamas į vidutinį lygį.

Iš mokinių pasisakymų tenka girdėti, kad nemaža dalis studentų stokoja mokymosi motyvacijos, klesti nusirašinėjimas, įvairių atsiskaitymo darbų pirkimas, formalus požiūris į mokymą ir mokymąsi. Niekaip nenusikratoma ydingo sovietinio palikimo, tad jis kaip šleifas tempiasi iki šių dienų. Esminis mokymo sistemos trūkumas yra tas, kad vis dar išlieka žinių įsiminimo ir atkartojimo paradigma. Sunkiai skinasi kelią probleminio, analitinio ir euristinio mokymo metodai. Šioje srityje užsienio universitetai ryškiai toliau pažengę ir geba kurti modernesnę mokymo aplinką.

Neabejotinai kiekvienos šalies aukštojo mokymo sistemoje galime rasti nemažai privalumų ir trūkumų. Taip pat turime atsikratyti posovietinės visuomenės nevisavertiškumo komplekso, kai besąlygiškai buvo tikima Vakarų pranašumu. Turėtume gebėti kritiškai pažvelgti ne tik į Lietuvos universitetus, matyti ir kitų šalių sistemos silpnąsias puses. Reikėtų atsispirti vyraujančioms tendencijoms ir stereotipams. Būtina susirinkti kiek galima daugiau informacijos ir dar kartą pasverti visus argumentus. Vertėtų pamąstyti ir apie vertybinius dalykus, bandyti pažvelgti į tolimesnę savo gyvenimo perspektyvą. Kiekvienas abiturientas sau turėtų nuoširdžiai atsakyti į šiuos klausimus: kokius keliu pagrindinius gyvenimo tikslus? Su kokiu kraštu ketinu sieti savo ateitį? Galiausiai – kur ketinu kurti šeimą ir auginti savo vaikus?

"Veido" archyvas

Atsižvelgus į aukštųjų mokyklų siūlymus patvirtinta, kad šiemet stojamųjų egzaminų rezultatai į vaizduojamųjų menų studijų programas bus vertinami rašant balus pagal šimtabalę sistemą, o stojantieji į atlikėjus rengiančias programas bus reitinguojami. Stojantieji į muzikos programas dėl valstybės finansavimo konkuruos atskirai nuo stojančiųjų į teatro ir kino bei šokio studijas, o stojantieji į populiarias architektūros ir dizaino studijas – atskirai nuo pasirinkusiųjų dailę, fotografiją ir medijas.

Pagal švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus patvirtintą 2011 m. stojamųjų egzaminų į menų ir meno pedagogikos studijas organizavimo ir vertinimo tvarką kai kurių krypčių egzaminai bus vykdomi keliuose miestuose. Pavyzdžiui, norintieji studijuoti dainavimą stojamąjį egzaminą laikys Kaune, o stojantieji į džiazą ir liaudies instrumentus – Klaipėdoje.

Iki Mokslo ir studijų įstatymo priėmimo 2009 m. kiekviena aukštoji mokykla stojamuosius egzaminus organizavo atskirai, o stojančiųjų rezultatus vertino tik tos aukštosios mokyklos atstovai. Dabar į menų studijas rengiami bendri stojamieji egzaminai.

Konkrečių krypčių menų studijas vykdančios aukštosios mokyklos parengs bendrų stojamųjų egzaminų užduotis. Stojančiuosius vertins jungtinės aukštųjų mokyklų komisijos, vadovaujamos nepriklausomų ekspertų.

Preliminariai numatoma, kad 2011-2012 mokslo metais valstybė finansuos apie 780 menų studijų pirmakursių – 544 universitetuose ir 238 kolegijose. Studijų krepšelių menų sričiai skiriama tiek pat, kiek ir praėjusiais mokslo metais. Pagrindinė priėmimui į menų studijas skirtų lėšų dalis bus padalyta bendra tvarka, pagal kurią valstybės finansavimą gauna tos aukštosios mokyklos ir studijų programos, kurias pasirenka geriausi stojantieji. Jie vertinami pagal mokyklos baigimo rezultatus, tačiau dėl menų studijų specifikos didžiausią vertę įgyja stojamasis specialybės egzaminas.

Įvertinus skirtingų krypčių specifiką, menų studijų srities universitetuose finansavimas šiemet atskiriamas į keturias krypčių grupes: muzikos, meno studijų ir rašytinės kūrybos; šokio, teatro ir kino; architektūros ir dizaino; dailės, fotografijos ir medijų. Tokiu būdu stojantieji į muzikos programas dėl valstybės finansavimo konkuruos atskirai nuo stojančiųjų į teatro ir kino bei šokio studijas, o stojantieji į populiarias architektūros ir dizaino studijas – atskirai nuo pasirinkusiųjų dailę, fotografiją ir medijas.

Koleginių menų studijų valstybės finansuojamos vietos, kaip ir pernai, skirstomos dviem studijų krypčių grupėms: muzikos, šokio, teatro ir kino bei dailės, dizaino, fotografijos ir medijų.

Menų studijų atžvilgiu šiemet antrą kartą pritaikytas Mokslo ir studijų įstatyme numatytas tikslinis studijų finansavimas. Paraiškas paramai galėjo teikti menų studijas vykdančios valstybinės aukštosios mokyklos, pagrįsdamos savo vykdomų menų studijų išskirtinumą bei kokybę.

Jungtinė Švietimo ir mokslo ministerijos bei Kultūros ministerijos ekspertų komisija tikslinio finansavimo būdu paskyrė 35 menų studijų vietas universitetams.

Stojamuosius egzaminus administruoja Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacija bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO). Pagrindinė stojamųjų egzaminų sesija vyks birželio 17-liepos 4 dienomis.

"Veido" archyvas

Šios savaitės žurnale “Veidas” gana daug puslapių skirta švietimo temai. Tai natūralu, juk abiturientams egzaminų maratonas jau prasidėjo, o visai čia pat ir stojimas į aukštąsias mokyklas. Tik neaišku, kiek jaunuolių stos į Lietuvos, o kiek į užsienio šalių universitetus. Kadangi Švietimo ir mokslo ministerija tuo nesidomi ir apie tai neturi jokio supratimo, mūsų savaitraštis nusprendė atlikti tyrimą – apklausti tam tikrą, apibrėžtą kiekį mokyklų, gimnazijų abiturientų, kiek jų planuoja važiuoti studijuoti į užsienį.

Apibendrinus rezultatus paaiškėjo, kad ketinimų studijuoti užsienyje turi 22 proc. apklaustų dvyliktokų. Informacija palyginimui – pernai į užsienio aukštąsias mokyklas įstojo 17,9 proc. apklaustų gimnazijų abiturientų. Vadinasi, šiemet bent jau norinčiųjų esama daugiau.

Bet gal neverta taip plūsti į užsienį? Patys jaunuoliai tikina, kad verta, nes tai netgi pigiau ir kokybiškiau, be to, baigus užsienio universitetus su vakarietiškais diplomais lengviau gauti darbo, o ir atlyginimai siūlomi didesni.

Tiesa, “Veido” pašnekovai vis dėlto tvirtina, kad tokiuose samprotavimuose esama daug klaidingų mitų, nes didžioji dalis abiturientų įstoja tikrai ne į pačias geriausias Europos ir JAV aukštąsias mokyklas, o į žemesnio lygio nei vidutinės. Ekspertai tikina, kad Lietuvoje tikrai verta studijuoti bakalauro programas, o magistrantūros studijoms verta kelti sparnus į Vakarus.

Vis dėlto keturi penktadaliai šalies abiturientų rinksis studijas Lietuvos universitetuose ir kolegijose. Kaip tik jiems “Veide” pateikiamas antrasis straipsnis, tai yra šių metų universitetų reitingas. Jis atsakys į klausimą, kur geriausia studijuoti. Svarbu paminėti, kad reitingas iš tiesų profesionalus, nes mūsų žurnalas universitetus kartu su partneriais reitinguoja jau 14 metų. Ir šiemet aukštosios mokyklos vertinamos net pagal 70 skirtingų kriterijų, pradedant duomenimis apie tai, kiek kiekvieno universiteto absolventų varsto darbo biržos duris, baigiant pačių studentų nuomone apie skirtingus universitetus.

Šiuo universitetų reitingu mes labiausiai siekiame padėti abiturientams, na, iš dalies ir jų tėvams. Norime pagelbėti jaunuoliams geriau susigaudyti aukštojo mokslo sistemoje ir priimti teisingą sprendimą renkantis profesiją bei aukštąją mokyklą. Nes informacijos akivaizdžiai stinga. Juk būtų keista, jei abiturientai vieną svarbiausių savo gyvenimo sprendimų, kur studijuoti, priimtų vien pasižvalgę į universitetų ar kolegijų interneto svetaines, kuriose skelbiami aukštųjų mokyklų pasigyrimai. Niekur kitur išsamios ir objektyvios informacijos jie rasti negali.

Tuo tarpu “Veidas” pateikia maksimumą informacijos apie visus universitetus vienoje vietoje. Ir pateikia ne bendrybes, o labai konkrečius skaičius apie kiekvieną universitetinę aukštąją mokyklą. Visus šiuos duomenis jaunuoliai gali lyginti, matyti stipriąsias ir silpnąsias visų universitetų puses. Beje, visa ši informacija gauta ne iš vieno šaltinio, o iš kelių.

"Veido" archyvas

Užsienio lietuviams šiemet numatoma 100 valstybės finansuojamų vietų Lietuvos aukštosiose mokyklose.

Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) pranešė užsienyje baigusiems vidurines mokyklas lietuvių kilmės užsieniečiams ir išeivių palikuonims ketinanti skirti po 50 valstybės finansuojamų studijų vietų Lietuvos universitetuose ir kolegijose.

Jie į aukštąsias mokyklas bus priimami konkurso keliu, tačiau dėl studijų krepšelių konkuruos tik tarpusavyje. Balai studijų krepšeliui gauti bus skaičiuojami pagal vidurinės mokyklos baigimo rezultatus – kaip ir Lietuvos abiturientams.

Švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė sako, kad į Lietuvą studijuoti grįžta jaunuoliai, kurie anksčiau čia mokėsi bendrojo lavinimo mokyklose.

“Stengdamiesi į  Lietuvą pritraukti jaunimą, mokyklas baigusį užsienyje, jau ne pirmus metus skiriame tam tikrą studijų krepšelių kvotą. Pastebėjome tendenciją, kad į šias vietas pastaraisiais metais pretenduoja vis daugiau jaunų žmonių. Kaskart gausiau atvyksta stojančiųjų iš tų šalių, kuriose susibūrė didelės iš Lietuvos išvykusių žmonių bendruomenės”, – teigia ji.

Be lietuvių kilmės užsieniečių, į kvotines valstybės finansuojamas vietas gali pretenduoti užsienyje išsilavinimą įgiję Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ar Europos ekonominės erdvės valstybių piliečiai, taip pat Lietuvoje vidurines mokyklas baigę išeivijos ir lietuvių kilmės užsieniečių vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, kurie ne mažiau kaip trejus metus gyveno užsienyje, o atvykę į Lietuvą pradėjo mokytis ne ankstesnėje kaip devintoje klasėje.

Lietuvos aukštosiose mokyklose studijuojantiems išeivijos ir lietuvių kilmės užsieniečių palikuonims taip pat gali būti skiriama finansinė parama: stipendija už studijų rezultatus ir socialinė išmoka.

BFL

Pusė valstybinių universitetų jau turi naujas tarybas. Klaipėdos universitetas (KU) – septintasis iš keturiolikos valstybinių universitetų, suformavęs naują kolegialų valdymo – tarybą.

Klaipėdos universiteto tarybą sudaro 9 nariai. Švietimo ir mokslo ministras kartu su KU senatu į tarybą paskyrė Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiąjį gydytoją Vinsą Janušonį.

Keturi tarybos nariai patvirtinti iš visuomenės pasiūlytų kandidatų Aukštojo mokslo tarybos teikimu – tai Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Bronislovas Lubys, “MVP sprendimai” įmonių restruktūrizavimo grupės vadovas Tadas Martusevičius, “Atostogų parko” rinkodaros sistemų patarėjas Raimundas Vaitiekūnas ir “Mars Lietuva” generalinė direktorė Aušra Žemaitienė.

Dar keturis tarybos narius išrinko universiteto bendruomenė: studentų atstovybė pasiūlė studentę Salomėją Sovaitę, dėstytojai ir mokslo darbuotojai – Socialinių mokslų fakulteto dekaną Antaną Bučinską ir Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo instituto vyriausiąjį mokslo darbuotoją Sergejų Oleniną, administracija ir kiti darbuotojai – studijų prorektorių Vaidutį Laurėną.

Visuomenė aktyviai dalyvauja universitetų ir kolegijų naujų tarybų formavimo procese. Paskelbus kvietimą teikti išorinius kandidatus Klaipėdos universiteto tarybai, į 4 vietas buvo pasiūlytas 21 asmuo.

Aukštosios mokyklos tarybos numato strateginius kolegijos ar universiteto tikslus, renka rektorių ar kolegijos direktorių, užtikrina atskaitingumą ir ryšį su visuomene bei steigėjais.

Pusę aukštosios mokyklos tarybos narių skiria akademinė bendruomenė, pusę – švietimo ir mokslo ministras, dar vienas narys išrenkamas bendru sutarimu. Kandidatus į ministro skiriamus tarybų narius siūlo valstybės, verslo, mokslo, kultūros, viešojo sektoriaus įstaigos ir organizacijos, aukštųjų mokyklų senatai, alumnų asociacijos, fiziniai asmenys. Aukštojo mokslo taryba peržiūri visuomenės siūlymus ir atrenka kandidatų sąrašą ministrui tvirtinti.

2009 m. priimtas Mokslo ir studijų įstatymas numato, kad visos valstybinės aukštosios mokyklos iki 2011 m. pabaigos turi pakeisti valdymą – priimti naujus statutus, suformuoti tarybas, išrinkti vadovus. Keičiasi ir jų teisinis statusas – universitetai ir kolegijos iš biudžetinių tampa viešosiomis įstaigomis, šis pakeitimas leis joms savarankiškai disponuoti turtu.

Šiuo metu Lietuvoje veikia 27 valstybinės aukštosios mokyklos – 14 universitetų ir 13 kolegijų. Visas pertvarkos procedūras jau yra užbaigusios 6 valstybinės aukštosios mokyklos – trys universitetai ir tiek pat kolegijų. Tai Mykolo Romerio universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvos žemės ūkio universitetas, Šiaulių valstybinė kolegija, Žemaitijos kolegija ir Panevėžio kolegija.

Naujus statutus turi 15 aukštųjų mokyklų – 10 universitetų, 5 kolegijos. Naujos tarybos suformuotos 13-oje valstybinių aukštųjų mokyklų – 7 universitetuose ir 6 kolegijose. Naujus vadovus išsirinko 9 aukštosios mokyklos – 5 universitetai ir 4 kolegijos. Teisinį statusą iš biudžetinės į viešąją įstaigą yra pakeitusios 6 aukštosios mokyklos – 3 universitetai ir 3 kolegijos.

"Veido" archyvas

Daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų mano, kad šalies universitetai neturėtų priimti silpnų, tačiau sutinkančių už mokslus mokėti studentų, rodo antradienį paskelbti rezultatai.

53,8 proc. respondentų atsakė, kad studijos ir diplomas turi būti gabumų, o ne finansinių galimybių įrodymas, skelbia portalas delfi.lt.

31,3 proc. apklaustųjų manė, kad silpni, bet sutinkantys mokėti studentai turėtų būti priimti į aukštąsias mokyklas, nes jie patys finansuoja savo mokslą. 14, 9 proc. į klausimą neatsakė.

Poziciją, kad universitetas turi priimti visus, galinčius susimokėti už mokslą, dažniau nurodė 18-25 metų bei 36-45 metų respondentai. 25-36 metų bei vyresni nei 45 metų gyventojai dažniau linkę manyti, kad diplomas turėtų būti gabumų, o ne finansinių galimybių įrodymas.

Paklausti, ar visi universitetai turėtų nustatyti minimalų priėmimo balą, 40,6 proc. apklaustųjų tam pritarė, esą tokiu atveju į aukštąsias mokyklas nepatektų silpniausi.

38 proc. respondentų tam nepritarė, nes esą universitetai turi teisę patys nuspręsti, ką priimti. 21,4 proc. apklaustųjų į šį klausimą neatsakė.

Delfi.lt užsakymu apklausą atliko viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė “Spinter tyrimai”. Balandžio 26-30 dienomis apklausti 1002 18 -75 metų gyventojai. Tyrimas vyko visoje Lietuvos teritorijoje. Tyrimo rezultatų paklaida 3,1 procentų.

"Veido" archyvas

Iki 10 proc. geriausiai besimokiusių dabartinių antrakursių, kurie mokėjo už mokslą, bus kompensuojamos visos įmokos už dvejus studijų metus.

“Beveik 11 mln. litų bus išmokėta kompensacijų motyvuotiems savo lėšomis gerai besimokiusiems studentams. (…) Atranką, kuriems studentams pagal kokį mokymosi pasiekimo lygį mokėti kompensacijas, spręs kiekviena aukštoji mokykla”, – sakė švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius penktadienį per spaudos konferenciją.

Šiemet aukštosiose mokyklose po pavasario egzaminų sesijos vyks pirmoji studentų rotacija – bus peržiūrimas valstybės finansavimas prieš dvejus metus įstojusiems studentams.

Antrakursiai, kurių akademiniai rezultatai bus gerokai prastesni negu bendrakursių, praras studijų krepšelius. Jų vietos atiteks už studijas mokėjusiems geriausiems to paties kurso studentams. Tokią rotacijos tvarką numato 2009 m. priimtas Mokslo ir studijų įstatymas.

Studijų krepšelio netekęs studentas galės studijas tęsti mokėdamas už mokslą. Aukštoji mokykla jam sudarys galimybę nuo kito studijų semestro studijuoti valstybės nefinansuojamoje studijų vietoje, mokant jo priėmimo metais aukštosios mokyklos nustatytą studijų kainą.

Švietimo ir mokslo ministras patvirtino aukštosioms mokykloms skirtas rekomendacijas, apibrėžiančias po Mokslo ir studijų įstatymo priėmimo pradėjusių studijuoti universitetų ir kolegijų bakalauro studentų rotacijos principus.

Jei vertinant studijų rezultatus studento vidurkis bus daugiau kaip 20 proc. žemesnis už bendrą kurso vidurkį, jis praras studijų krepšelį. Pavyzdžiui, jei kurso vidurkis būtų “aštuoni”, valstybės finansavimo netektų studentas, kurio vidurkis žemesnis už 6,4.

Kurso vidurkis bus vedamas pagal visų tos pačios programos ir formos studentų – studijuojančiųjų valstybės finansuojamose vietose ir mokančiųjų už studijas – rezultatus. Aukštosios mokyklos jį apskaičiuos išvesdamos svertinį vidurkį – bus imami visi studijuoti dalykai, o jų svoris priklausys nuo kreditų skaičiaus.

Į likusias laisvas valstybės finansuojamas vietas bus priimami pažangiausi už mokslą mokėję tos pačios studijų programos, kurso ir formos studentai.

Nuolatinių studijų atveju rotacija vykdoma po dvejų metų, ištęstinių studijų atveju – baigus pusę studijų programos.

BFL

Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) tikisi studentus iš trečiųjų šalių pritraukti finansine parama – siūloma keturiems į magistratūros studijas Lietuvoje įstosiantiems užsieniečiams ne iš Europos Sąjungos (ES) šalių padengti studijų įmoką bei skirti 1 tūkst. 300 litų siekiančią stipendijas. Dar keturi trečiųjų šalių piliečiai galėtų pretenduoti tik į minėto dydžio stipendijas.

Parama būtų skiriama dvejus metus, į ją galėtų pretenduoti nuolatinę studijų formą pasirinkę užsieniečiai.

“Numatyta paramą teikti tik į antrąją studijų pakopą įstojusiems užsieniečiams, laikantis nuostatos, jog bakalauro laipsnį užsienietis turėtų įgyti savo šalies aukštojoje mokyklose. Taip tikimasi pritraukti motyvuotus ir dėl savo akademinio kelio tvirtai apsisprendusius užsieniečius. Nuolatinė studijų forma pasirinkta tam, kad būtų lengviau administruoti paramą ir siekiant užtikrinti, kad užsieniečiai studijas Lietuvoje rinktųsi tikslingai”, – teigia ŠMM, teikianti Vyriausybei svarstyti tokį siūlymą.

ŠMM numato 2011 metais keturiems trečiųjų šalių piliečiams, įstojusiems į antrosios pakopos nuolatinės studijų formos studijas Lietuvos aukštosiose mokyklose, skirti stipendijas ir išmokas studijų kainai padengti bei keturiems – tik stipendijas.

“Numatoma, kad tokiu būdu pavyks į šalį pritraukti gabius trečiųjų šalių piliečius antrosios pakopos nuolatinės studijų formos studijoms, kurie gebėtų drauge su Lietuvos mokslininkais vykdyti mokslinius tyrimus, dalyvautų projektuose, esant poreikiui vykdytų tyrimus integruotuose mokslo, studijų ir verslo centruose (slėniuose) vystomomis temomis”, – aiškina ministerija.

Pasak ŠMM Akademinio mobilumo ir tęstinio mokymo skyriaus vyresniosios specialistės Jolantos Navickaitės, iki šiol trečiųjų šalių piliečiai galėjo paramą gauti atskirais atvejais, o siūlomu nutarimu parama taptų sisteminė.

“Mokslo ir studijų įstatymas numato, kad į valstybės finansavimą gali pretenduoti tik Lietuvos Respublikos piliečiai, asmenys, turintys teisę atkurti Lietuvos pilietybę, lietuvių kilmės užsieniečiai, Europos Sąjungos piliečiai. Iš esmės trečiųjų šalių piliečiai neturi galimybių gauti jokios valstybės paramos. Iki šiol jei būdavo iš kokių nors specialių fondų skiriama valstybės parama, tai dažniausiai būdavo dviejų ministrų susitarimas”, – BNS sakė ji.

ŠMM atstovė pavyzdžiu, kaip trečiųjų šalių studentai iki šiol gaudavo paramą, pateikė tarpministerinį Lietuvos ir Azerbaidžano susitarimą dėl šios šalies studentų priėmimo. Pernai pagal šį susitarimą į Lietuvą atvyko 15 azerbaidžianiečių, kitais mokslo metais jų turėtų atvykti 23.

“Tiesiog Užsienio reikalų ministerija turėjo specialią programą, galėjo skirti lėšų stipendijoms ir buvo toks ministrų susitarimas. Aukštosios mokyklos sutiko atleisti juos nuo studijų mokesčio, ministerija skyrė keturias ar penkias stipendijas. Bet nebuvo sistemos, kuri leistų užsieniečiams iš trečiųjų šalių žinoti, kad Lietuvoje jie gali aplikuoti ir, jei atitinka kriterijus, būti atrinkti”, – pasakojo J.Navickaitė.

Anot jos, Lietuvoje studijuoja apie 4 tūkst. užsieniečių.

Šį siūlymą ministrų kabinetas turėtų svarstyti trečiadienį.

"Veido" archyvas

Vykti derėtų į tą šalį, kurioje puikiai išplėtota norima studijuot sritis

Europos universitetuose mokosi jau apie septynis tūkstančius lietuvių, daugiausiai – Jungtinėje Karalystėje. Tačiau tik vienetai studijuoja prestižinėse aukštosiose mokyklose, dauguma tenkinasi mokslais ne pačiuose geriausiuose universitetuose.

Jogilė Bulavaitė pernai baigė vidurinę mokyklą ir išvyko studijuoti tarptautinio verslo vadybos į Danijos Orhuso universiteto Verslo ir technologijų institutą. Mergina apie mokslus Lietuvoje net nesvarstė. Jos tikslas buvo išvažiuoti į Daniją. Tačiau ne todėl, kad mūsų šalyje visuose universitetuose būtų prasta studijų kokybė, o dėl asmeninių tikslų.

“Norėjau įgyti kuo daugiau patirties, susidurti su iššūkiais, pažinti kitas kultūras, išmokti daugiau kalbų, įsilieti į tarptautinę visuomenę”, – sako Orhuso universiteto pirmakursė.

J.Bulavaitė, nusprendusi studijuoti tarptautinio verslo vadybą, Daniją pasirinko neatsitiktinai. Kadangi šioje šalyje verslas ir industrija plačiai išvystyti, ekonomika stipri, o mokslo kokybė – aukšto lygio, todėl, anot Jogilės, tai puiki vieta studijuoti tai, kas susiję su ekonomika ir verslu. O rinkdamasi universitetą mergina atidžiai studijavo reitingus.

Jos nuomone, nereikėtų rinktis tos aukštosios mokyklos, kuri geriausiųjų sąraše užima žemą vietą, jeigu yra galimybė studijuoti puikiai įvertintame universitete. “Orhuso universitetas yra antras Skandinavijoje. Tačiau galutinai apsisprendžiau stoti į šią aukštąją mokyklą, kai per atvirų durų dienas pamačiau ją gyvai. Daugiau nesiblaškiau – stojau tik į šį universitetą ir tik į vieną specialybę”, – pasakoja Jogilė ir priduria, kad savo pasirinkimu yra patenkinta. Jai patinka, kad universitete išlaikytas balansas tarp akademinio ir socialinio gyvenimo, vyksta glaudus mokymo įstaigos bendradarbiavimas su įvairiomis kompanijomis. Taip pat tai, kad kiekvienas studentas atsakingas už save – nėra žymimas lankomumas, nėra jokių kontrolinių darbų, reikia išlaikyti tik baigiamuosius semestro egzaminus, juose galima naudotis knygomis, konspektais. Danijoje aukštasis mokslas visiems studentams yra nemokamas, tad Jogilei tėvai pinigų duodavo tik pragyvenimui, bet tik pirmąjį pusmetį. Dabar mergina per savaitę dirba apie 10 valandų ir gauna minimalų atlyginimą (apie 120 DKK, maždaug 55 Lt), tačiau jai tiek pakanka.

Užsienyje studijuoja 3,5 proc. Lietuvos studentų

Kasmet daugiau nei po 1,5 tūkst. jaunuolių iš Lietuvos pasirenka studijas užsienyje. 2009–2010 m. Europos Sąjungos šalyse visų pakopų studijose – bakalauro, magistro, doktorantūros ir rezidentūros – studijavo daugiau nei 7 tūkst. Lietuvos piliečių. Tai sudaro 3,5 proc. visų mūsų šalyje studijuojančių studentų.

Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius sako, kad kasmet iš jo vadovaujamos mokymo įstaigos į užsienio universitetus įstoja 30–40 proc. abiturientų. S.Jurkevičius prognozuoja, kad panaši tendencija išliks ir šiemet, tačiau jo tai nedžiugina. “Studijos užsienyje – tai masinio apsvaigimo rezultatas. Niekaip neišbrendam iš kompleksų, kad kitur viskas gerai, o pas mus – tik blogai. Po truputį ši iliuzija išsisklaidys, nes vis daugiau mokinių ir jų tėvų supranta, kad užsienyje labai daug apgailėtinų universitetų. Deja, daugelis lietuvių tik į tokius ir įstoja. Prestižiniuose universitetuose studijuoja vienetai”, – tvirtina Vilniaus licėjaus direktorius.

Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, šiuo metu Kembridžo universitete studijuoja 36 lietuviai, Oksfordo – 18. Visi kiti studijuojantys užsienyje yra pasiskirstę po gerokai žemesnio lygio universitetus.

Studijų užsienyje informacijos centro direktorė Žaneta Savickienė mano, jog taip yra todėl, kad firmos, padedančios moksleiviams pasirikti universitetą ir užpildyti dokumentus, pataria jiems rinktis ne pačias geriausias aukštąsias mokyklas. Juk taip yra didesnė tikimybė, kad jaunuolis įstos ir neturės priekaištų konsultantams, iš jo paėmusiems pinigus.

“Daug jaunų žmonių apsigauna, nes nepasidomi šalies, į kurią vyksta, aukštojo mokslo sistema. Todėl įstoja ne į universitetą, bet į neuniversitetinę aukštąją mokyklą, kurioje įgyja profesinį bakalaurą. Nors mokykla ir vadinasi universitetu, tačiau čia suteikiamos vidutinio lygio žinios, studentai kreipiami ne į akademinį, bet į profesinį srautą. Dėl to, po tokių studijų norint tęsti mokslus magistrantūroje, gali tekti baigti išlyginamąsias studijas”, – paaiškina Ž.Savickienė.

Svarbiausias kriterijus renkantis universitetą – akreditacija

Simona Skripkauskaitė, pernai baigusi psichologijos bakalaurą Vilniaus universitete, studijas nusprendė tęsti užsienyje. Ji norėjo nuodugnesnių studijų apie vaikų raidos sutrikimus, todėl ieškojo universiteto, kuriame būtų dėstoma ši psichologijos sritis. Apsispręsti merginai padėjo Europos universitetų reitingas. Šeštą vietą užimančiame Olandijos Utrechto universitete Simona rado būtent tą studijų kryptį, kurią ir norėjo studijuoti. Svarbu jai buvo ir tai, kad šis universitetas didžiausias ir vienas geriausiai vertinamų Olandijoje. “Studijų kokybė VU manęs netenkino, erzino sovietinis dėstytojų požiūris į studentus, trukdantis jauniems žmonėms pasireikšti. Tad nusprendžiau savęs nenuvertinti ir išsirinkti vieną geriausiai Europoje vertinamų universitetų”, – pasakoja Simona ir priduria, kad rinkdamasi universitetą atkreipdavo dėmesį į jo akreditaciją, kuri patvirtina aukštą studijų kokybę, suteikia informacijos apie universiteto lygį ir galimybes jį baigus. Tuo pasidomėti labai svarbu, nes yra tokių studijų programų, kurios, jeigu yra neakredituotos, neįskaitomos kaip baigtas aukštasis mokslas. Studentas tik išklauso kursą, bet diplomo negauna. Tad akreditacija, Ž.Savickienės nuomone, yra kur kas svarbesnis kriterijus renkantis universitetą ir studijų programą negu reitingai, kurių rezultatai nėra oficialiai patvirtinti, pavyzdžiui, ministerijų. Dažniausiai jie skiriasi, nes atliekant pasirenkami nevienodi matai.

UAB “Kalba.lt” generalinis direktorius Rytis Jurkėnas taip pat mano, kad reitingai neturėtų būti svarbiausias rodiklis renkantis aukštojo mokslo įstaigą. “Dažnai būna taip, kad universitetas nepatenka net į pasaulinio reitingo geriausiųjų šimtuką, tačiau konkreti specialybė toje aukštojoje mokykloje užima labai aukštą vietą. O tai kur kas svarbiau nei suformuotas universiteto įvaizdis”, – tikina R.Jurkėnas, kuris ne vienus metus konsultuoja norinčiuosius studijuoti užsienyje. Vyras pastebėjo, kad daugelis nusprendusiųjų išvykti mokytis svetur pirmiausia renkasi universitetą, o studijuoti menus ar vadybą – ne taip ir svarbu. Taip, anot R.Jurkėno, jauni žmonės apie studijas galvoti pradeda ne nuo to galo. “Tik išsiaiškinus, ką nori studijuoti, reikėtų išsirinkti šalį, o paskui ieškoti tinkamo universiteto”, – pataria “Kalba.lt” generalinis direktorius. Taip pat jis primena, kad būtina išsiaiškinti studijų finansavimo galimybes, gyvenimo ir mokymosi konkrečiame universitete sąlygas, kultūrinius šalies ypatumus ir, žinoma, apgalvoti savo galimybes.

JAV ieško lyderių

Populiariausia tarp lietuvių studentų užsienio šalis – Jungtinė Karalystė. Čia 2009–2010 m. mokėsi 2325 lietuviai. Antroje vietoje yra Vokietija (1274 studentai iš Lietuvos), paskui rikiuojasi Danija (911). Tuo tarpu JAV studijuoja apie 400 lietuvių.

R.Jurkėnas sako, kad dažniausiai jaunimas renkasi studijas Jungtinėje Karalystėje dėl anglų kalbos, kurią mokosi jau pradinės mokyklos suole, taip pat dėl gerų susisiekimo galimybių, lanksčios paskolų sistemos ir palankesnių sąlygų studijų metu dirbti ir užsidirbti.

Studijų užsienyje informacijos centro direktorės Ž.Savickienės nuomone, lietuviai be reikalo nesirenka JAV universitetų. “Ten mokslas brangiau kainuoja, tačiau labai lanksti ir plačiai išvystyta stipendijų ir garantų sistema. JAV ieškoma asmenybių, lyderių, tad aktyvūs studentai įstoja ir su prastesniais pažymiais. Šios šalies universitetai nori, kad studijuotų jauni žmonės iš kuo įvairesnių šalių”, – paaiškina Ž.Savickienė ir pataria rinktis tą šalį, kurioje yra puikiai išplėtota norima studijuoti sritis. Pavyzdžiui, menus studijuoti Italijoje, bankininkystę – Šveicarijoje, rinkodarą – Jungtinėje Karalystėje.

Šios savaitės  “Veido” numeris kitoks nei įprastai. Jame didžiulis priedas “Kur studijuoti”. Taip mes bandome padėti abiturientams, svarstantiems ir jau turintiems apsispręsti, ką ir kur studijuoti. Šiame priede apstu naudingos informacijos: tiek universitetų ir kolegijų reitingai, tiek analizė apie perpsktyvias profesijas, tiek informacija apie studijų kainas, tiek duomenys apie tai, kurios aukštosios mokyklos “parengia” daugiausiai bedarbių, tiek pranešimai apie studijas užsienyje. Šį priedą mes parengėme todėl, kad dvyliktokai tiesiog palikti likimo valiai. Net švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius aiškina, kad apsispręsti, kur stoti, jaunuoliai turėtų įsiklausydami į širdies balsą ir pasitarę su tėvais. O kur visokių mokslininkų ir institutų rekomendacijos ir patarimai? Nėra. Bus po kelerių metų.

Tiesą sakant, keistas vaizdas ne tik šioje srityje, – visa mūsų švietimo sistema atrodo gana liūdnai. Pradedant darželinukais ir baigiant garbiais profesoriais. Visur daugybė įsisenėjusių problemų. Pradėkime nuo darželių: jų tiesiog trūksta, didumos materialinė bazė apverktina. Kilkime aukštyn – vidurinės mokyklos: jose problemų irgi ne mažyn, o daugyn. Prieš 10–15 metų buvo kritikuojama, kad mokiniai mokyklose tik iškala faktus, datas ir formules, o tai ydinga, esą juos reikia mokyti mąstyti ir į viską žvelgti kūrybiškai. Tikslai gražūs, bet kokie rezultatai? Nuo senosios tvarkos nutolome, taigi vaikai kala mažiau, bet ar jie tapo kūrybiškesni? Vargu. Tarptautiniai tyrimai to nerodo.

Lipkime dar aukščiau. Universitetai ir kolegijos. Ir vėl liūdesys. Lietuva yra rekordininkė pagal universitetų ir kolegijų skaičių milijonui gyventojų. Jų tiek tikrai nereikia. Bet aukštosios mokyklos jungiasi labai iš lėto. O kai kuriose jų mokymo kokybė ilgainiui darosi vis prastesnė. Tiesą sakant, vieša paslaptis, kad kai kurioms aukštosioms mokykloms studentai reikalingi dėl jų krepšelių, o šiems universitetai ir kolegijos reikalingi tik dėl diplomų. Tai yra tolstama nuo tikrosios universitetų ir kolegijų sampratos ir paskirties. Todėl nereikėtų stebėtis šiame “Veido” numeryje skelbiamos sociologinės apklausos rezultatais, kad net 61,6 proc. respondentų mano, esą kol kas geriau rinktis studijas ne Lietuvoje, o užsienyje. Ir tam jie argumentų turi ne po vieną, o po keliolika.

Neįkvėpia vaizdelis ir mokslo viršūnėje. Šiame “Veido” numeryje rasite publikaciją, kurioje atskleidžiama, kad mūsų mokslininkai labai jau pasyvūs, – nedaug keliauja po pasaulį, mažai semiasi žinių, menkai kelia kvalifikaciją, retai bendrauja ir bendradarbiauja su kolegomis iš kitų šalių, kitaip tariant, verda savo sultyse. Be to, mūsų mokslininkams labai sunkiai sekasi palaikyti ryšius su vietos verslininkais, todėl Lietuva ne artėja, o tolsta nuo inovatyvios šalies įvaizdžio.

Švietimo ir mokslo ministras G.Steponavičius – liberalas, moderniai mąsto, principingai įvykdė aukštojo mokslo reformą (nors jos rezultatai, regis, kiek prastesni nei tikėtasi). Tačiau pastaraisiais metais ministro entuziazmas ir noras gerinti atskiras švietimo sistemos sritis kažkur prašapo.

Ši informacija nemaloniai nuteiks Lietuvos universitetų ir kolegijų vadovus bei dėstytojus. Pasirodo, studijų kokybę Lietuvoje skeptiškai vertina vis daugiau šalies gyventojų ir vis daugiau pirmenybę teikia studijoms užsienio aukštosiose mokyklose. Iš naujausios “Veido” užsakymu tyrimų kompanijos “Prime consulting” atliktos sociologinės apklausos paaiškėjo, kad kone du trečdaliai apklaustųjų mano, kad šiuo metu Lietuvos jaunuoliams geriau studijuoti užsienio užniversitetuose ir tik trečdalis pirmenybę teikia studijoms Lietuvoje.
“Studijos užsienyje lietuviams imponuoja daugiausia dėl kokybės ir kainos santykio. Be to, apklausiamieji pabrėžia, kad finansinių paskolų studijoms gavimo ir grąžinimo sąlygos ten yra kur kas palankesnės nei Lietuvoje. Taip pat respondentai pamini, kad baigus studijas užsienyje yra geresnės sąlygos susirasti norimą darbą ir lengviau migruoti”, – apibendrina bendrovės “Prime consulting” direktorius Saulius Olencevičius.

Jūsų nuomone, ar šiuo metu geriau rinktis studijas Lietuvos universitetuose, ar vis dėlto važiuoti studijuoti į užsienį? (proc.)

Geriau studijuoti užsienio universitetuose    61,6
Geriau studijuoti Lietuvoje    32,4
Esminio skirtumo nėra    3,4
Nežinau/neturiu nuomonės    2,6

Jūsų nuomone, kur Lietuvoje suteikiamas aukščiausios kokybės išsilavinimas? (proc.)

Gimnazijose    18,4
Vidurinėse mokyklose    17
Pradinėse mokyklose    12,6
Visose Lietuvos mokymo įstaigose mokymo kokybė prasta    12,2
Universitetuose    11,4
Kolegijose    8,8
Profesinėse mokyklose    8,2
Ikimokyklinėse įstaigose    7,6
Nežinau/neturiu nuomonės    3,2
Visose mokymo įstaigose    0,6

Šaltinis: “Veido” užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2011 m. kovo 14–16 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

"Veido" archyvas

Galintieji palyginti studijas Vilniaus universitete ir ISM universitete teigia, kad jos skiriasi kardinaliai

Daugumoje Lietuvos aukštųjų mokyklų verslo ir vadybos moko žmonės, kurie patys niekad neturėjo verslo ir niekam nevadovavo. Pasekmės liūdnos.

Lietuvoje susiklostė paradoksali padėtis: mūsų mokyklose moko beveik niekam nereikalingo diferencialinio ar net integralinio skaičiavimo, tačiau nemoko skaičiuoti pinigų. Pinigai – būtent ta sritis, kurioje matematikos reikia visiems, tačiau beveik niekas tų būtinų žinių neturi.

Lietuviškos švietimo sistemos apologetai neretai džiaugiasi, kad lietuvių moksleivių žinios lenkia amerikiečių žinias.

Tačiau džiaugsmas dingsta pažvelgus į Nobelio premijos laureatų sąrašus ar mokslinius atradimus, kuriuos padaro tenykščiai studentai. Išties JAV mokyklose mokiniai mokosi ne prastai, o tiesiog kitaip: jų mokslo programose pateikiama porą kartų mažiau žinių, be to, JAV moksleiviai neprivalo bukai iškalti furmulių – jie aiškinasi pasaulio pažinimo būdus ir atranda tikrą žinių naudą, išmoksta jas pritaikyti gyvenime. Būtent todėl jie sugeba tapti mokslininkais ar sėkmingai verslą plėtojančiais verslininkais.

Ko gero, jokio paradokso čia nėra: kaip sako Nerius Jasinavičius, vienas žinomiausių Lietuvos vadybos specialistų, kadaise pats dėstęs Vilniaus universitete, – mūsų šalyje paprasčiausiai ugdomi papūgėlių ir triušiukų hibridai.

Papūgėlių – nes moksleiviai ir studentai mokomi viską išmokti atmintinai, o triušiukų – kad nedrįstų prieštarauti ar galvoti savo galva. Iš to kyla ir paplitęs požiūris į pinigus bei verslą: verslininkai yra blogi, pinigai yra blogi, jų darbe duoda blogi vertelgos ir tų blogų pinigų reikia kuo greičiau atsikratyti.

N.Jasinavičiaus manymu, lietuviška mokymo sistema tėra naudinga stambiajam kapitalui ir valdžiai. Žmonės, nemokantys skaičiuoti pinigų, nesuvokiantys, iš kur jie atsiranda, kur dingsta, – tai apsigimę vartotojai ir sistemos vergai. Būtent tokia mokymo sistema kaip tik ir yra Lietuvoje – svarbu atmintinai iškalti formules, tačiau visiškai nesvarbu ką nors suprasti. Truputį keista, kai tokių revoliucinių minčių išgirsti iš kapitalizmo ideologo, verslininko ir vadybos specialisto, mokančio kitus verslininkus uždirbti kuo daugiau.

Tačiau mūsų pašnekovas viską argumentuoja ir kaip tipišką pavyzdį pateikia istorijos mokymą: dažnai reikalaujama atmintinai iškalti daugybės įvykių datas, bet visai nesvarbu aiškintis, kodėl galėjo prasidėti kokia nors revoliucija, kodėl ji vyko, kodėl panaši revoliucija nevyko kitur, kokios buvo jos pasekmės ir pan. Abejoti ir kritiškai mąstyti mūsų moksleiviams nereikalinga. Svarbu atmintinai žinoti vienintelį teisingą atsakymą. Būtent to atsakymo reikės egzamine, per kurį bus tikrinamas vienintelis gebėjimas atsiminti, bet ne gebėjimas analizuoti priežasčių ir pasekmių ryšius.

Mokslai susieti su realiais pavyzdžiais

Kitas vadovas ir verslininkas – Tomas Šidlauskas sutinka papasakoti apie savo studijas Vilniaus universitete. Kai pasiteiravome, ką gero jis galėtų apie jas pasakyti, išgirdome: “Turbūt nieko gero.”

Tomas nebuvo jaunas studentas, jau buvo baigęs VGTU – dar tais laikais, kai ši aukštoji mokykla vadinosi VISI. Vėliau tapo verslininku, sėkmingai vadovavo bendrovei “Biuro mašinų pasaulis”. Tomas yra vienas jos savininkų ir vadovų – tai gana nemaža įmonė, viena iš kelių pajėgiausių savo srityje. Studijuoti nutarė, kai verslas išaugo ir prireikė kur kas daugiau vadybos žinių, nei jis turėjo.

Tomas studijavo vakarais, neakivaizdiniu būdu, jam nereikėjo nei diplomo, nei gerų pažymių, o vien tik žinių, kurios padėtų versle, tad keliolika tūkstančių litų ryžosi sumokėti nedvejodamas. Šis idealus studentas VU mokymo lygį apibūdino taip: “Gaila prarasto laiko, geriau būtų paėmę dvigubai daugiau, bet išdėstę tą patį dvigubai greičiau: per penkerius metus išdėstė tai, ką galėjo per dvejus, studijų programa dirbtinai ištęsta, pilna pasikartojimų, kad tik atrodytų, jog dėstoma daug ir pinigai imami ne veltui.”

Tą keistą situaciją T.Šidlauskas paaiškina paprastai: kai jis vieno dėstytojo paklausė, ar jam galėtų suteikti žinių, kurios būtų susijusios su realybe, jam pasiūlė eiti į Vilniaus kolegiją. Esą ten visokie praktikai dėsto, o VU – “rimtas” akademinis mokslas, kuriam visokių praktikų nereikia. Kitaip tariant, rengiami teoretikai, kurie rengia kitus teoretikus, šie – dar kitus teoretikus, kurie nieko bendro neturi su realybe, o tik užsiima dėstytojavimu.

Visai nenuostabu, kad Tomui antrina ir N.Jasinavičius, klausdamas, kaip gali verslo ir vadybos mokyti žmonės, kurie niekad neturėjo verslo ir niekam nevadovavo. Ponas Nerius pateikia dar vieną pavyzdį apie mokymo metodus: Lietuvoje rengiami puikūs medikai, kurių mums gali pavydėti daugybė šalių. Ir jie taip gerai parengiami tik dėl dviejų priežasčių: viena vertus, dėsto praktikai, gerai išmanantys savo darbą, antra vertus, studentų mokslai glaudžiai susieti su realiais pavyzdžiais. Jei nori tapti gydytoju, studijuoji daugybę konkrečių ligos istorijų, pagal kurias turi išmokti analizuoti simptomus, išsiaiškinti ligą, parinkti tinkamą gydymą. Medicinos studentus dėstytojai labiausiai vertina už mąstymą, o ne už daugybės formulių kalimą atmintinai, nes tik mąstantis gydytojas gali gydyti žmones.

Būtent tokio tipo užduotys, vadinamos atvejų analize (angl. case study), – vienas efektyviausių ir geriausių būdų mokyti vadovus. Vakarų šalyse vadybos studentams duodami išsamūs įmonių aprašymai su struktūrinėmis valdymo schemomis, įmonės padalinių vidinės kultūros atpasakojimais, darbuotojų skaičiais, finansiniais rezultatais ir t.t. – vienos įmonės aprašymas dažnai užima dešimtis puslapių. Studentai pagal tokius aprašymus analizuoja, aiškinasi, kas įmonėje veikia gerai, o kas blogai, neretai padaro visai skirtingas išvadas, tačiau turi pagrįsti, kodėl, jų manymu, įmonėje reikalingi vienokie ar kitokie pokyčiai.

Savaime aišku, vieno teisingo atsakymo tokiais atvejais nebūna, tačiau per egzaminus vertinama ne už teisingą atsakymą, o už gebėjimą nuosekliai analizuoti situaciją, daryti pagrįstas išvadas, planuoti, remtis faktais ir skaičiais. Negana to, kadangi vadovas visada dirba komandoje, užduotys ir egzaminai irgi būna komandiniai.

Skirtingi mokymo būdai

N.Jasinavičius pasakoja, kad Kembridže, Oksforde ir daugelyje kitų Vakarų aukštųjų mokyklų vadybos specialistams dėstoma apribojimų teorija – viena efektyviausių vadybos metodologijų. Vilniaus universitete ji niekam nereikalinga. Todėl Nerius, šios teorijos išmokęs iš Eliyahu M.Goldratto, gali džiaugtis turėdamas verslo nišą – jis pats dėsto įvairių įmonių vadovams apribojimų teorijos gudrybes.

Trečias mūsų pašnekovas Alvydas Vitkauskas, kaip ir T.Šidlauskas, vadybos nutarė mokytis jau būdamas vadovas. Tuo metu Alvydas direktoriavo stambiausioje Baltijos šalyse ITT įmonėje “Microlink”. Alvydo istorija buvo sėkmingesnė: jis pasirinko ISM (International School of Management), o baigęs vėliau pats joje ėmė dėstytojauti.

Kelis kartus pakartojęs, kad atstovauja tik savo, o ne ISM nuomonei, Alvydas paaiškino, kad gali palyginti VU ir ISM dėstytojus kaip buvęs studentas. Jo žodžiais, ISM dėsto praktikai, VU – labiau teoretikai, nuo pasaulio pažangos atsilikę keliais dešimtmečiais. Tačiau esminis skirtumas netgi ne tas – Alvydas sakosi labiausiai nustebęs jau tada, kai pats ėmė dėstyti. Kartą jo egzamino neišlaikė net devyni studentai. Alvydas nuėjo pasitarti su ISM vadovybe – juk gali būti išmestas beveik trečdalis kurso. Ir gavo tiesų atsakymą: “Labai gerai, liks tiktai tie, kurie išties mokosi.”

Tai ne paradoksas, o realios verslo ir vadybos žinios: VU vadovybė mano, kad uždirbs daugiau, neišmesdama pinigus mokančių studentų, bet universitetas priverstas gyvuoti iš valstybės pinigų, o studijų kokybė – abejotina. ISM viską daro priešingai: remiasi praktikais, išmeta prastai besimokančius, moko geriau, dirba pelningai, o studentai ten plūsta, nepaisydami kur kas didesnių kainų. Tai pats geriausias geros vadybos įrodymas. Šie žmonės moka skaičiuoti pinigus.

Trys komentarai apie diplomus

Tomas Šidlauskas, verslininkas

Priimdamas darbuotojus į darbą, nekreipiu jokio dėmesio į jų diplomus. Man jie nereiškia nieko. Tačiau klausinėju, kokius jie kursus baigę, bandau išsiaiškinti, ar jų žinios yra praktinės, ar tik teorinės, ar jie išties stengiasi mokytis, tobulėti, sužinoti kažką naujo. Diplomas – tiktai popierius. Daug geresnių žinių žmonėms suteikia specializuoti kursai. Deja, jų nėra daug, o komercinių įmonių siūlomi – dažniausiai per siauri, per trumpi ir riboti.

Alvydas Vitkauskas, ISM dėstytojas

Galbūt išeitis galėtų būti tokia tvarka, kad diplomai būtų suteikiami tiktai trečdaliui geriausiųjų. Taip, žinios reikalingos visiems ir galimybę mokytis turėtų gauti kiekvienas, tačiau tokia sistema, kai vadybos bakalaurai tampa kasininkais, o magistrai – biuro administratoriais, vargu ar pasiteisina. Egzaminai turėtų garantuoti, kad ne šiaip kažkur atsimokei, o esi vienas pažangiausių, įgijai tikrų žinių.

Nerius Jasinavičius, vadybos specialistas

Paprastai per egzaminą būna maždaug 30 bilietų, kurių atsakymus reikia žinoti atmintinai. Tai reiškia, kad gali pataikyti, turėdamas vos trečdalį reikalaujamų žinių. Bet dar blogiau, kad tos žinios – tai ne gebėjimas suprasti ir analizuoti, o tik gebėjimas išmokti atsakymus mintinai. Kai reikalaujama tokių “žinių”, rengiami ne verslininkai, ekonomistai ar mokslininkai, o idealūs vartotojai, sistemos vergai.