Kitais mokslo metais valstybės finansuojamoms pirmakursių studijoms aukštosiose mokyklose bus skiriama tiek pat lėšų, kiek ir pernai, pranešė Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM).

Norminės studijų kainos nesikeis ir svyruos nuo 3892 iki 18 162 litų per metus. Atitinkamai pigiausios bus humanitarinių ir socialinių mokslų, brangiausios – pilotų ir muzikų studijos.

Anot ministerijos, norminė studijų kaina siejama su bazine socialine išmoka (130 litų) ir bazine mėnesine alga, kuri šiemet nesikeitė (122 litai).

Kolegijose brangiausios bakalauro studijos muzikos, teatro ir kino, šokio, fotografijos ir medijos, dailės, dizaino studijų kryptyse.

Muzikos studijų krypties programų (nuolatinė studijų forma) studijų kaina – 14 890 litų per metus. Pigiausiai (3228 litai per metus) valstybei atsieis studijos humanitarinių ir socialinių mokslų studijų kryptyse, išskyrus socialinį darbą, švietimą ir ugdymą, visuomenės saugumą.

Universitetuose brangiausiai kainuojančios bakalauro studijos – pilotų rengimas ir muzika. Pirmosios pakopos nuolatinės studijų formos kaina – 18 162 litų.

Pigiausios – humanitarinių ir socialinių mokslų studijos, išskyrus filologiją, psichologiją, švietimą ir ugdymą, visuomenės saugumą, kurių kaina – 3892 litai.

Norminės studijų kainos nustato maksimalią sumą, kuri gali būti skiriama iš biudžeto valstybės finansuojamo studento vienerių metų studijoms padengti. Aukštosios mokyklos gali nustatyti didesnę arba mažesnę studijų kainą nei norminė.

Valstybės finansuojamas studentas, besimokantis valstybinėje aukštojoje mokykloje, neturi mokėti jokių papildomų įmokų, net jei aukštoji mokykla yra nustačiusi aukštesnę studijų kainą nei norminė.

Anot ŠMM, dvejų metų praktika parodė, kad valstybinės aukštosios mokyklos, nustatydamos studijų kainas, lygiuojasi į normines.

Palyginti su 2009 metais pirmakursių studijų kainos šiemet ir pernai sumažėjusios. Tai, pasak ministerijos, lėmė sumažinta bazinė mėnesinė alga, pagal kurią skaičiuojami dėstytojų, mokslo ir kitų su studijomis susijusių darbuotojų atlyginimai.

Norminę studijų kainą sudaro dėstytojų ir mokslo darbuotojų bei kitų su studijomis susijusių darbuotojų atlyginimai, išlaidos su studijomis susijusioms prekėms ir paslaugoms, išlaidos studentams skatinti. Didžiausią norminės studijų kainos dalį (70-80 proc. studijų krepšelio) sudaro lėšos dėstytojų atlyginimams.

"Veido" archyvas

Šiais mokslo metais valstybė skyrė 9413 krepšelių universitetų ir 8365 kolegijų pimakursiams

Ar teisinga, kad net šimtukininkas gali likti be valstybės finansavimo, jei norės studijuoti itin populiarią, bet valstybei neprioritetinę specialybę?

“Svarbiausias yra studentas, kuris turi teisę rinktis, kokių studijų ir kokios kokybės jis nori”, – taip studijų krepšelių, tai yra valstybės finansuojamų studijų vietų, idėją, tapusią aukštojo mokslo reformos stuburu, prieš porą metų idealizavo švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius. Tačiau einant antriesiems reformos metams galima tvirtinti, kad taip nėra. Gal vertėtų pridurti – ir gerai, nes šiandien mūsų valstybė, tiksliau, mes, mokesčių mokėtojai, nesame tokie turtingi, kad galėtume apmokėti kiekvieno norus mokytis to, kas šiandien valstybei nėra prioritetinė sritis.

Vis dėlto šiandien galima konstatuoti, kad nuo 2009-ųjų, kai pereita prie vadinamosios krepšelių sistemos, nei smarkiai pagerėjo studijų kokybė, kaip žadėta, nei žlugo ženkli dalis aukštųjų mokyklų, kaip gąsdintasi. Tačiau į keletą reformos klausimų kol kas taip ir nėra atsakymo.

Puikus atestatas negarantuoja nemokamų studijų

Dvejų poreforminių stojamųjų rezultatai rodo, kad pati krepšelių idėja – valstybės pinigai ne universitetui ar kolegijai, o paskui geriausius studentus, veikia tik iš dalies. Jei ji veiktų šimtu procentų, visi geriausiai brandos egzaminus išlaikę abiturientai turėtų tapti pageidaujamos studijų programos studentais.

Tačiau norus tenka derinti su valstybės poreikiais. Švietimo ir mokslo ministras kiekvienų metų pradžioje, dar iki abiturientams pasirenkant, kokius laikys egzaminus, savo įsakymu paskirsto krepšelius tarp studijų sričių grupių.

“Suma, kurią valstybė skiria studijoms, padalijama vienuolikai skirtingų studijų krypčių grupių. Kad sistema pereinamuoju laikotarpiu neišsibalansuotų, atskaitos taškas buvo 2008 m. studijų programų studentų proporcijos.

Šiemet jos šiek tiek pakoreguotos pagal situaciją darbo rinkoje, pagal norinčiųjų studijuoti kurią nors jau persotintą specialistų sritį mokant už mokslą kiekį”, – aiškina švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė.

Štai teisė, vadyba išskirtos ne tam, kad šioms sritims būtų suteiktas prioritetas, bet atvirkščiai – kad būtų apribotas krepšelių skaičius. O pedagogams jų skirta perpus mažiau nei užpernai, nes jau senokai konstatuota, kad tokio mokytojų poreikio nėra.

“Nors į technologinius mokslus įstojama ir su žemesniais balais, čia skiriama nemažai krepšelių, nes šių sričių specialistų reikia Lietuvos plėtrai. Valstybės finansavimas suteikiamas gerai besimokantiems, bet vis dėlto atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės poreikius. Šie du principai yra derinami”, – valstybės politiką argumentuoja N.Putinaitė.

Ji pabrėžia: jei krepšeliai nebūtų skaidomi tarp sričių, didžioji jų dalis tektų socialiniams mokslams, o tiek šios srities specialistų nebereikia. Apie tai būtina kalbėtis ir su moksleiviais. Štai kolegijų atstovai šiemet važinėjo po mokyklas, propaguodami technologinių ir fizinių mokslų studijas. Pernai šiose programose buvo likęs tūkstantis tuščių vietų, o šiemet visos užimtos.

Pagal galiojančią sistemą, net labai gerai vidurinę mokyklą baigęs abiturientas, jei jis pretenduos studijuoti itin populiarią specialybę, gali likti be krepšelio, o vidutiniokas nusipelnyti valstybės finansuojamos vietos, jei jis pasirinks studijas, kur mažesnė konkurencija. Tiesa, būsimas studentas gali pabandyti prognozuoti savo galimybes gauti valstybės finansavimą. Aukštosios mokyklos, remdamosi ankstesnių metų stojimo rezultatais, skelbia, su kokiais maždaug balais galima įstoti į kurią mokymo programą. Orientuotis galima ir pagal ministro kiekvienų metų pradžioje skelbiamą preliminarų krepšelių paskirstymą atskiroms studijų krypčių grupėms. Tačiau, žinoma, kiekvienais metais stojančiųjų prioritetai ir balai šiek tiek skiriasi. Daugiau šansų gauti valstybės apmokamą vietą renkantis kelias studijų kryptis.

Vis dėlto, pasak Studentų atstovybių sąjungos prezidento Arūno Marko, ši krepšelių sistema nemotyvuoja studentų rinktis mažiau populiarių ir brangesnių studijų programų, nes jei jie negautų krepšelio, tektų mokėti trigubai daugiau – tiek maždaug skiriasi skirtingų programų kainos.

Beje, krepšeliai skirti ne tik valstybinėms, bet ir privačioms aukštosioms mokykloms, tiesa, jie negali viršyti 30 proc. studijų programos studentų.

Ar Alma mater ieško daugiau gabių studentų, ar daugiau pinigų

Tiksliai pasakyti, kiek turės nemokamų studijų vietų, iki pat stojamųjų pabaigos nežino ir aukštosios mokyklos. Tačiau jos, kaip ir abiturientai, bent apytikriai skaičiuoja, nes juk reikia prognozuoti ir auditorijų kiekį, ir dėstytojų darbo krūvį. Prieš reformą baimintasi, kad krepšelių sistema sužlugdys vos ne didžiąją dalį universitetų. Teoriškai tai įmanoma: jei rinkdamiesi studijų programas, kurias siūlo keli universitetai, abiturientai pasirinktų daugiausia kurį nors vieną, kitame ši studijų programa žlugtų. Tačiau praktiškai dvejų metų stojamųjų pagal naują tvarką praktika parodė, kad stojantieji savaime pasiskirsto tarp universitetų. Net buvo įvestas saugiklis – pirmus reformos metus mokymo programai universitetai galėjo gauti ne daugiau kaip 110 proc. krepšelių, palyginti su 2008 m. nemokamų vietų skaičiumi, šiemet – ne daugiau kaip 150 proc. Tačiau šios kvotos prireikė vienintelėje šokio pedagogikos programoje.

Antra vertus, šiemet bendrojo priėmimo sistemoje dalyvavo net 21 universitetas ir 23 kolegijos, tad konkurencijos elementų įvedimas aukštojo mokslo srityje turėtų retinti, palyginti su kitomis ES šalimis, itin gausų universitetų ar programų jose skaičių. Procesai prasidėjo: į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą susijungė Kauno medicinos ir Veterinarijos universitetai, Klaipėdoje sujungtos dvi kolegijos, prie Vytauto Didžioje universiteto prisijungė S.Šalkauskio kolegija, dabar jungiasi Muzikos ir teatro akademijos Kauno filialas. Klaipėdos ir Šiaulių universitetai sutarė bendrai vykdyti kai kurias studijų programas, keistis dėstytojais, ir kitos aukštosios mokyklos bendrabarbiauja rengdamos bendrus mokymo modulius. O į 20 proc. įregistruotų programų priėmimas nebeskelbiamas.

Tad konkurencija dėl studentų atsirado. Tačiau dėl geriausių studentų ar dėl studentų krepšelių? Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Švietimo politikos centro jaunesnioji mokslo darbuotoja Olga Suprun pastebi, kad abiturientas, kuriam patikėta sprendimo teisė “reitinguoti” aukštąsias mokyklas ir jų studijų programas, šį sprendimą daro praktiškai be apčiuopiamos informacijos apie studijų kokybę, absolventų įsidarbinimo procentus, nes tokios informacijos aukštosios mokyklos neskelbia.

Kova dėl studentų kartais baigiasi kuriozais: į Kauno kolegijos žemės ūkio specialybę įstota vos su 1,5 balo.

Saugodamiesi tokios studijų diskreditacijos Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetai, gerbdami savo autoritetą, patys nustatė žemiausią pereinamąjį balą. Kituose universitetuose taip pat pat svarstoma tokia galimybė.

Vis dėlto objektyvių duomenų, kad krepšelių sistema sumenkino bendrą stojančiųjų kokybę, nėra. “Atvirkščiai, šiemet stojančiųjų balai aukštesni nei pernai, o studentų nubyrėjimas kai kuriose Kauno technologijos universiteto studijų programose sumažėjo dešimtkart”, – pabrėžia Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti prezidentas, KTU studijų prorektorius Pranas Žiliukas.
Tačiau A.Markas tvirtina, kad krepšelių principas neskatina gerai mokytis, nes krepšelis duodamas dvejiem metams, ir tik šių mokslo metų pabaigoje paaiškės, ar valstybė tikrai finansuoja to verčiausius.

Ar valstybė žino, ko jai reikia

Dar vienas – esminis klausimas: ar valstybė žino, kokių specialistų jai reikia? Švietimo ir mokslo viceministrė N.Putinaitė aiškina, kad kartu su Ūkio ministerija rengiamas kvalifikacijų žemėlapis, kuris turėtų prognozuoti specialistų poreikį, nors rinkos sąlygomis tai daryti sunku. Jo apmatai bus parengti jau kitą pavasarį, tačiau rimtoms prognozėms, užsienio ekspertų teigimu, neva gali prireikti ir dešimtmečio. Studentų organizacijoms tokie terminai kelia pasipiktinimą.

Švietimo finansavimo ekspertė O.Suprun pastebi, kad dėl krepšelių sistemos jau dabar kenčia, pavyzdžiui, veterinarija, nors valstybei šios srities specialistai reikalingi, neveikia sistema ir menų programose. Norint subalansuoti aukštojo mokslo sistemą Lietuvoje, ekspertės manymu, reikėtų koncentruotis keliant profesinių mokyklų prestižą, įskaitant jose gautus mokymosi kreditus kolegijoje, paskui universitete. Be to, garsių Vakarų universitetų didžioji biudžeto dalis būna ne iš valstybės biudžeto ar studentų įmokų, o iš atliekamų mokslinių tyrimų ir teikiamų mokslinių paslaugų. Dabartinis modelis diskriminacinis ir Konstitucijos požiūriu, nes juk mokesčius valstybei moka ir studentų, gavusių krepšelius, ir jų negavusių tėvai.

Vis dėlto iš pusantrų reformos metų galima daryti išvądą, kad krepšeliai neina vien paskui studento norus, kaip žadėta, ir ačiū Dievui (ar aukštojo mokslo reformai ir Konstitucijos išaiškinimui), nes tam reikėtų dar daugiau mokesčių mokėtojų pinigų, o šį procesą patikėti vien būsimų studentų sveikai nuovokai nebūtų teisinga. Tačiau kol kas krepšeliai neina ir paskui valstybę ar Vakarų universitetų patirtį, o tik paskui ministeriją ir jos suvokimą, ko ir kiek valstybei reikia.

Lietuvos studentų atstovybių sąjunga kreipėsi į Prezidentę bei Seimo narius, ragindama neremti Vyriausybės ketinimų panaikinti privalomo sveikatos draudimo (PSD) apmokėjimą daliai studentų.

Siūlymą iš valstybės lėšų įstojusius į aukštąsias mokyklas iki 2009 metų, studijuojančius ištęstine studijų forma bei vyresnius nei 25 metų studentus apmokestinti PSD ketinama svarstyti artimiausiame Vyriausybės posėdyje. LSAS įsitikinimu, toks įstatymo projektas yra skubotas ir nepagrįstas, prieštarauja ES nuostatoms, bei dar labiau sumažintų aukštojo mokslo prieinamumą bei diskriminuotų studentus dėl jų amžiaus ar dėl pasirinktos studijų formos.

„Priėmus tokį nutarimą daliai studentų kasmet į valstybės biudžetą tektų sumokėti 864Lt. Esant tokiai ekonominei situacijai papildomas apmokestinimas tik dar labiau ribotų aukštojo mokslo prieinamumą, be to visiškai neaišku kokiais kriterijais remiantis nuspręsta diskriminuoti studentus vyresnius nei 25 metai ar įstojusius iki 2009 m. bei kodėl išskiriama ir papildomais mokesčiais apkraunama studentų dalis pasirinkusi įstatyme įteisintą studijų formą“, – teigia LSAS prezidentas Arūnas Mark.

Vyriausybės pateiktas įstatymo projektas prieštarauja tiek Europos studentų teisių chartijai, tiek Bolonijos proceso bei Europos strategijos EU2020 nuostatoms, kuriose Lietuva, būdama Europos sąjungos nare bei Europos aukštojo mokslo erdvės dalyve, yra įsipareigojusi užtikrinti aukštojo mokslo prieinamumą, didinti kokybišką aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičių bei skatinti mokymąsi visą gyvenimą. LSAS neatmeta galimybės kreiptis į ES institucijas jei toks įstatymo projektas būtų patvirtintas.

LSAS taip pat atkreipia dėmesį, jog didelė dalis vyresnių nei 25 metų amžiaus studentų yra dirbantys, tai reiškia, jog privalomojo sveikatos draudimo įmokas jie sumoka jų pačių mokamų mokesčių pavidalu. Šie asmenys nereikalauja papildomų išlaidų iš valstybės biudžeto.

Šešios Lietuvos kolegijos, dauguma jų regioninės, galės iš pagrindų atnaujinti technologijų ir inžinerinės krypties studijų bazę, įrengti šiuolaikiškus praktinio mokymo centrus.

Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius pasirašė įsakymą, kuriuo 21 mln. litų finansavimas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Lietuvos biudžeto skiriamas Panevėžio, Žemaitijos, Kauno technikos, Šiaurės Lietuvos, Klaipėdos valstybinės ir Alytaus kolegijų pateiktiems projektams. Dabar šios valstybinės ir privačios aukštosios mokyklos galės pradėti suplanuotus atsinaujinimo darbus.

Panevėžio, Kauno technikos ir Šiaurės Lietuvos kolegijose įsikurs praktinio mokymo centrai, Žemaitijos ir Klaipėdos valstybinė kolegijos atnaujins turimą studijų infrastruktūrą, o Alytuje įsikurs regioninis technologijų centras.

Vienas iš finansavimo atrankos prioritetų buvo praktinio mokymo centro įkūrimas. Vertinant projektus taip pat atsižvelgta, ar atnaujinta studijų infrastruktūra galės naudotis daugiau nei vienos studijų krypties studentai, taip pat besimokantys kitose regiono kolegijose ar profesinėse mokyklose.

Kolegijų projektams finansavimas iš Lietuvos biudžeto ir ES struktūrinių fondų skiriamas pagal 2007–2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programos 2 prioriteto „Viešųjų paslaugų kokybė ir prieinamumas: sveikatos, švietimo ir socialinė infrastruktūra“ priemonę „Kolegijų infrastruktūra, skirta studijoms“.

Nors Lietuvos universitetai skelbia, kad neakivaizdinės studijos nebeegzistuoja, o jas pakeitė dieninėms studijoms savo kokybe esą nė kiek nenusileidžiančios ištęstinės studijos, patys studentai įžvelgia esminius kokybės skirtumus tarp šių dviejų studijavimo būdų.

Universitetų vadovybės teigimu, tokios studijos niekuo, išskyrus savo forma, nebesiskiria nuo dieninių: besimokantysis gauna tiek pat žinių, o dėstytojai jam skiria tiek pat dėmesio. “Skiriasi tik mokymosi tempas, nes studijos trunka iki 6 metų”, – vienintelį skirtumą įžvelgia Vilniaus universiteto Studijų direkcijos vadovas dr. Linas Bukauskas.

Tačiau patiems studentams atrodo visiškai kitaip. “Esu ištęstinių studijų studentė ir į universitetą ateinu per sesijas, porą savaičių per semestrą. Patys dėstytojai aiškina, kad mums pajėgia ir spėja perteikti kur kas mažiau žinių nei vadinamiesiems dieniniokams, užtatai guodžia, kad ir per egzaminus kels mažesnius reikalavimus. Tai, ką gaunu, yra tarsi nuolatinių studijų studentų išėdos, bet už jas per 6 metus sumoku lygiai tiek pat, kiek jie už visavertes studijas per ketverius metus”, – dėsto jau trečio bakalauro diplomo, tik pirmą kartą ne dieninių studijų būdu, VU siekianti Gabrielė D.

Mergina teigia nesijaučianti pilnaverte studente: ištęstinių studijų studentams nuolat nelieka vadovėlių, dėstytojai nesivargina diskutuoti per paskaitas ir mano, jog tokie studentai siekia tik kuo paprasčiau ir lengviau gauti diplomą, tad ir dėstytojams “vargti” dėl jų esą neverta.

Priminsime, kad šiuo metu ištęstines studijas yra pasirinkę apie 60 proc. visų studijuojančių jaunuolių.

Studijų proceso organizavime daugiau kaip pusę studentų (57 proc.) savarankiškoms studijoms per dieną skiria 1-3 val., o dėstytojai rengdamiesi paskaitoms susiduria su laiko trūkumu. Trečdaliui studentų paskaitų medžiaga yra padiktuojama bei kas trečias dėstytojas ir studentas pripažįsta, jog nepakanka literatūros lietuvių kalba.

Tokie rezultatai paaiškėjo Lietuvos studentų atstovybių sąjungai (LSAS) atlikus tyrimą apie pagrindinius studijų proceso organizavimo aspektus: dėstytojų bei studentų pasiruošimą paskaitoms, akademinių grupių požiūrį į taikomus metodus paskaitų metu, studijų pasiekimų vertinimo būdus bei literatūros naudojimo galimybes.

“Tyrimo metu išryškėjęs studentų bei dėstytojų požiūris į studijų procesą rodo, jog nei vieni, nei kiti nėra patenkinti tuo, kaip šiuo metu vyksta studijos. Tiek studentai, tiek dėstytojai akcentuoja studijų proceso kaitos būtinybę – perėjimą prie į studentus orientuotų, aktyvesnių, inovatyvesnių studijų.” – sako LSAS socialinių klausimų ir akademinio proceso reikalų koordinatorė Ieva Dičmonaitė.

Studentų bei dėstytojų nuomone, dažniausiai paskaitose turėtų būti nagrinėjami pateikti konkretūs atvejai, sprendžiamos iškeltos problemos bei aktyviai diskutuojama paskaitos tema. Šie duomenys iš dalies prieštarauja tiek studentų, tiek dėstytojų nuomonei apie esamą situaciją, kadangi pateikiamų konkrečių atvejų ar problemų nagrinėjimas yra vieni iš rečiausiai naudojamų mokymo(si) metodų. Kas trečias apklausoje dalyvavęs studentas teigė, jog šiuo metu dažniausiai paskaitų medžiaga yra konspektuojama, 40 proc. teigimu – pateikiama skaidrių pavidalu.

Tyrimas taip pat rodo, jog tiek dėstytojai (45 proc.), tiek studentai (59 proc.) sutinka, jog geriausiai studento sukauptas žinias bei gebėjimus galima įvertinti tarpinių atsiskaitymų metu. Penktadalis studentų ir dėstytojų mano, jog geriausiai įgytus gebėjimus bei žinias atskleidžia egzaminas semestro pabaigoje.

LSAS stebina tai, jog beveik pusę (47 proc.) dėstytojų mano, jog atsiskaitymo už studijų dalykus formos neturi būti derinamos su studentais bei jas turi nustatyti pats dėstytojas. Tuo tarpu studentai beveik vienbalsiai (92 proc.) teigia, jog dėstytojai negali būti tie asmenys, kurie, nepasitarę su auditorija, nusprendžia kaip bus atsiskaitoma už studijuotą dalyką.

Laiko pasiruošti paskaitoms trūkumas – aktuali ir dažnai dėstytojų įvardijama problema, kadangi didžiąją dalį laiko atima mokslinis darbas (mokslinių straipsnių, monografijų, pranešimų konferencijoms rašymas, ruošimasis seminarams ir t.t.). Dėl to, medžiagos atnaujinimui prieš kiekvieną paskaitą dėstytojai skiria 1-2 val. (42 proc.). Panašiai laiko savarankiškoms studijoms skiria ir kas antras studentas (1-3 val.), penktadalis – mažiau nei valandą per dieną.

Studentai apklausos metu paneigė vyraujančią nuomonę, jog studentai aktyviai nesinaudoja bibliotekų teikiamomis galimybėmis: 19 proc. studentų bibliotekomis naudojasi dažniau nei kartą per savaitę, 18 proc. – 2-3 kartus per mėnesį. Trečdalis studentų ir dėstytojų įvardija, jog trūksta literatūros lietuvių kalba.

Per šį dešimtmetį Lietuvoje iš esmės pasikeitė ir studentų kiekybė, ir kokybė, ir jų požiūris į viską – gyvenimą, studijas, mokslą, darbą, studentavimą, laisvalaikį, vertybes.

Per pastarąjį dešimtmetį studentų Lietuvoje pagausėjo daugiau nei du kartus – nuo 99 tūkst. iki 201 tūkst. Ir per šį laikmetį pasikeitė ne tik studentų kiekybė, bet ir jų kokybė, ir požiūris į viską – gyvenimą, studijas, mokslą, darbą, studentavimą, laisvalaikį, vertybes. Prieš dešimtmetį, kaip rodo mūsų savaitraščio užsakymu anuomet atlikta apklausa, pagrindinės studentų aktualijos buvo, kaip gauti vietą bendrabutyje, kaip ir kur rasti kompiuterį keliolikai minučių, kaip spėti konspektuoti dėstytojo iš senų užrašų skaitomas tiesas, kokio dydžio turėtų būti stipendijos, kaip gauti visuomeninio transporto nuolaidą, kaip kuo pigiau surengti linksmą vakarėlį bendrabutyje…

Šiandieninio studento galvasopė – kaip gauti paskolą ir susimokėti už mokslą, kur statyti automobilį, kaip kuo pirmesniam iš bendramokslių įsigyti išmanųjį telefoną, planšetinį kompiuterį ar kitų technologinių naujovių, kaip patekti pasilinksminti į prestižinį klubą, kur gauti pinigų pietums kavinėje, kur nebrangiai įsigyti stilingų gerą vardą turinčio dizainerio drabužių ar kaip nebrangiai nuskristi savaitgaliui į Londoną išgerti alaus.

Šiandieninis studentas pragmatiškesnis

Kaip rodo ką tik mūsų savaitraščio užsakymu Lietuvos studentų atstovybių sąjungos (LSAS) atlikta apklausa, šiandien bendrabučiuose gyvena jau tik 29 proc. studentų, o 71 proc. nuomojasi butus arba gyvena su tėvais. Be to, gerokai padidėjo ir studentų disponuojamos pajamos. Savaime suprantama, padidėjo ir išlaidos, ypač laisvalaikio ir komunikacijos paslaugų. Palyginti su padėtimi prieš dešimtmetį, dabar daugiau studentų dirba.

Stipriai pasikeitusios ir vertybinės nuostatos: šio laikmečio studentai be jokių skrupulų šneka apie galimą emigraciją ir darbą užsienyje. Iš studentų apklausų sužinome, kad daugiau kaip dešimtadalis Lietuvos universitetų ir kolegijų studentų, paklausti, ar ieškos darbo užsienyje, atsakė “neabejotinai taip”, o dar trečdalis teigė, kad darbo užsienyje ieškos, jei jo nepavyks rasti savoje šalyje.

Dr. Algis Gaižutis, keturiolika metų Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete dėstantis rinkodarą, tvirtina, kad per jo dėstytojavimo metus studento portretas Lietuvoje pasikeitė iš esmės. Studentai iš “Škoda” troleibusų persėdo į “Lexus” ir BMW automobilius (tegul ir ne naujus), per paskaitas vietoj rašiklio dažnas išsitraukia nešiojamąjį kompiuterį. “Bet automobilis ir nešiojamasis kompiuteris nėra jokia prabanga – tai jau šiuolaikinio studento gyvenimo būtinybė”, – pabrėžia A.Gaižutis.

Dar viena detalė, skirianti šiandienos studentus nuo jų kolegų prieš dešimt ar juolab dvidešimt metų: studentų dėvimus ilgus rankų darbo nertinius ir nutrintus džinsus pakeitė dailūs stilingi garsių firmų drabužėliai. Tačiau tai tik išorinė, pirmiausia į akis krintanti studento gyvenimo pusė.

Vis dėlto labiausiai pasikeitė jaunų žmonių lūkesčiai ir požiūris į žinias. “Dabar jie kur kas reiklesni žinioms bei informacijos pateikimui, labiau motyvuoti studijuoti nei ankstesnės kartos, o informacinių technologijų gebėjimų nė lyginti negali. Bent jau mano studentai tokie. O dėstau aš tikrai labai įvairių specialybių studentams: Vilniaus universiteto (VU) ekonomistams, fizikams, psichologams, komunikacijos mokslų atstovams, taip pat TVM ir ISM ekonomikos universitetų studentams, – pasakoja A.Gaižutis ir netikėtai priduria: – Tie, kurie sako, kad visi gabiausieji išvažiuoja studijuoti į užsienį, kalba netiesą. Daugybė gabių jaunuolių studijuoja Lietuvoje”.

“Maža to, šiandieniniai studentai turi netgi labai konkrečių lūkesčių: jie galvoja apie praktinę mokslo pusę, mokslo naudą. Mano karta buvo visiškai kitokia”, – kolegai antrina VU Filosofijos fakulteto lektorius Mindaugas Kubilius, pirmaisiais nepriklausomybės metais studijavęs VU, o vėliau Oksfordo universitete bei Gamingo institute.

Kita vertus, M.Kubiliaus įsitikinimu, tiek jo kartos, tiek šiandieniniai studentai idealizmo turi tiek pat. “Skiriasi tik tai, kad sovietmečiu šalia idealizmo nebuvo tokio nusivylimo švietimo sistema, koks yra dabar. Tuo, beje, mūsų studentai labai skiriasi ir nuo studijuojančiųjų užsienyje. Vakarų šalių universitetuose ugdymas nukreiptas į tikslus, kuriama žmogaus vertė, ir ji yra vertinama. Pas mus aiškinama, kad žmogus bus paklausus tiek, kiek tą paklausą lems rinka. Tad studentai sutrikę, jie neturi orientyrų. Tie, kuriuos matau VU koridoriuose, turi daug lūkesčių, norų, tačiau nežino ir nemoka, kaip juos įgyvendinti”, – sako M.Kubilius.

Užsieniečius trikdo studentų įžūlumas

O kaip mūsų studentus vertina Lietuvoje dėstantys svetimų šalių profesoriai?

“Lietuvoje jaunimas daug daugiau dėmesio skiria madoms ir išvaizdai, nei žinioms. Taip išsipuošusių jaunuolių retai pamatysi net Niujorke, kuriame gyvenau pastaruosius penkerius metus. Daugybė lietuvių studentų ateina į seminarus visiškai nepasirengę, bet nejaučia jokios gėdos. Priešingai, itin madingai ir seksualiai išsipustę tinginiai jaučiasi netgi pranašesni už rimtai studijuojančius bendramokslius”, – be skrupulų savo įspūdžius apie darbą mūsų šalyje pasakojo amerikietė, dėstanti viename privačiame Lietuvos universitete. Deja, ši moteris atsisakė prisistatyti ir prašė neskelbti aukštosios mokyklos, kurioje ji dėsto, pavadinimo.

JAV, pasak profesorės, vienodai disciplinuoti visi studentai – tiek studijuojantys už savo pinigus, tiek nemokantys už studijas. “O Lietuvoje tie, kurie moka už mokslą patys, jaučiasi visagaliai ir tiki, kad perka ne dėstytojo laiką, žinias ir patirtį, o diplomą. Manau, kad tai visos jūsų šalies, o ne tik konkrečios aukštosios mokyklos problema”, – svarsto amerikietė dėstytoja.

Mūsų pašnekovas A.Gaižutis irgi sako girdįs kolegų dėstytojų nusiskundimų, esą dabar aukštosiose mokyklose pernelyg daug atsitiktinio gatvės jaunimėlio. Žinių jiems nereikia – reikia tik diplomo. Nesvarbu kokio. O paskui – kur akys veda: į Angliją, Airiją ar Ispanijos apelsinų plantacijas. “Bet tokie studentai paprastai studijuoja už savo pinigus arba mokosi mažiau paklausių, neaiškios kokybės studijų programų”, – mano A.Gaižutis.

Tačiau dėl šios tendencijos mūsų pokalbininkas nelinkęs vainoti vien jaunimo. Pasak jo, kalti pirmiausia universitetai, kurie “kepa” aukštojo mokslo diplomus: prikuria nevisaverčių studijų programų, trumpina studijų laiką, nuolaidžiauja mokantiems už mokslą studentams.

Mūsų pašnekovas tiesiai šviesiai sako, kad ne visi dėstytojai pasirengę ir ne visi pajėgūs dėstyti šiuolaikiniam jaunimui. “Ypač silpnos antrosios pakopos studijos. Šiandien tęsti magistro studijų ateina itin motyvuoti, iššūkių siekiantys jaunuoliai. Deja, dažnas dėstytojas magistrantams dėsto iš esmės tą patį, ką ir bakalaurams. Šitai, beje, labiausiai ir pabrėžia į užsienio universitetus magistrantūros studijų tęsti išvykę buvę mano studentai”, – pasakoja A.Gaižutis.

Įnikę į darbus nebenori visuomeninės veiklos

Studijų Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje ir Austrijoje patirties turintis VU dėstytojas M.Kubilius pastebi, kad išskirtinis šiandieninio Lietuvos studento bruožas – studijų derinimas su darbu. O gal darbo derinimas su studijomis. “Užsienyje tokia problema net neegzistuoja: esi uždarytas Oksfordo mieste, universiteto teritorijoje, ir net norėdamas negalėtum kažkur dirbti. Be to, mokslas toks intensyvus, kad tai niekaip nesuderinama su darbu”, – pabrėžia M.Kubilius.

Lietuvoje, pasak A.Gaižučio, dauguma antro trečio kurso studentų studijas derina su darbu. Iš minėtos studentų apklausos matyti, kad dirba arba dirbo maždaug pusė visų studentų. Jie lekia į darbus dėl skirtingų priežasčių: vieni tikrai iš vargo ir skurdo, o kiti dėl to, kad nori dar daugiau kišenpinigių, nes jiems esą nepakanka tėvų teikiamos paramos.

M.Kubiliaus manymu, šiandieniniai studentai dėl žūtbūtinio noro turėti daugiau pinigų ir dirbti patiria mažiau studentiško gyvenimo džiaugsmų, nei kad patyrė jo ar ankstesnės kartos.

Kita vertus, kaip pabrėžia A.Gaižutis, dirbantys ar dirbę studentai ne tik lengviau įsisavina teorines žinias, geba taikyti jas praktikoje, bet ir patys aktyviau diskutuoja seminaruose, parašo brandesnius kursinius bei baigiamuosius darbus. Tuo pat metu, pasak A.Gaižučio, dauguma dirbančių studentų neturi laiko ir fizinių jėgų skaityti ne tik grožinės, bet dažnai ir mokslinės literatūros. “Jie stengiasi visą reikiamą informaciją išgirsti iš dėstytojo per paskaitą arba dar panaršo internete, o knygas dabar studentai skaito kur kas rečiau nei studujavusieji prieš dešimt ar dvidešimt metų”, – liūdnai konstatuoja dėstytojas.

Kita vertus, kaip aiškina patys studentai, daugumoje Lietuvos aukštųjų mokyklų studijas ir darbą galima suderinti. Ir dirbančio akademinio jaunimo esą būtų dar daugiau, jei tik darbdaviai būtų lankstesni. Nes ekonominiu sunkmečiu darbdaviai prie studentų nesitaiko.

Šiaulių universiteto studentas Paulius Jokšas tik šypteli išgirdęs tokius išvedžiojimus. “Darbo yra, tik reikia intensyviai ieškoti. Viena menkai išnaudojamų galimybių – studentų programos, kaip antai “Work and travel USA”, – dėsto vaikinas. Jis pats, beje, vieną vasarą pagal šią programą dirbo JAV ir buvo sužavėtas, mat ne tik užsidirbo 14 tūkst. Lt, kuriais susimokėjo už studijas, bet ir pakeliavo po Ameriką.

Didžioji dirbančių studentų išlaidų dalis – linksmybėms

Ir nors daugelis studentų tradiciškai rypuoja, esą jie mokosi iki alpulio ir gyvena labai skurdžiai, vis dėlto “Veido” ir LSAS apklausos rezultatai byloja, kad studentai, kaip ir visa mūsų visuomenė, linkę labiau verkšlenti dėl savo esą prastos padėties, nei derėtų. Pasirodo, studijų paskolas yra paėmę tik kiek daugiau kaip dešimt nuošimčių studentų, kiti 89 proc. verčiasi be jokių paskolų – jie arba patys susimoka studijų įmokas, arba už juos sumoka tėvai.

Dauguma studentų vidutiniškai turi apie 500 Lt mėnesio pajamų, tačiau kadangi nemaža dalis jų gyvena kartu su tėvais (tokių, apklausos duomenimis, yra trečdalis) ir nemoka nei už būstą, nei už komunalinius patarnavimus, neperka maisto, šie pinigai neatrodo tokie jau maži. Tai patvirtina ir Šiaulių universiteto studentė Rasa Mazuraitė, kurios manymu, studentai, gyvenantys su tėvais, iš tikrųjų gyvena visai gerai.

Dar iš studentų apklausos sužinome, kad daugiau kaip penktadalis studentų kas mėnesį disponuoja maždaug tūkstančio litų dydžio pajamomis, o 6,8 proc. kas mėnesį valdo apie pusantro tūkstančio litų asmeninį biudžetą. Jei įvertinsime, kad dauguma studentų dar neturi jokių įsipareigojimų, šios pajamos neatrodys jau tokios mažos. Pačių turtingiausių studentų, kurių mėnesio pajamos viršija 1,5 tūkst. Lt, yra apie penkis nuošimčius.

Žinoma, tarp turtingiausių studentų dažnausiai yra tie, kurie patys užsidirba savo reikmėms, antra vertus, matyti, kad jie ir gerokai lengviau atsisveikina su savo uždirbtais pinigais nei tėvų išlaikomi jaunuoliai.

Dirbantys studentai kasdienėms reikmėms, transportui, mobiliesiems telefonams bei sveikatos priežiūrai išleidžia maždaug trečdaliu daugiau nei studentai, kuriuos išlaiko tėvai, giminaičiai ar partneriai. Tuo tarpu laisvalaikiui bei pramogoms dirbantys studentai skiria net penktadaliu daugiau pinigų nei nedirbantys.

Užtat būstui išlaikyti dirbantys studentui išleidžia maždaug trečdaliu mažiau lėšų nei išlaikomi tėvų ar partnerių. Kodėl taip yra? Šią keistą tendenciją mums labai paprastai pakomentavo Vytautas Rauluškevičius, šiemet VU istorijos studijas baigęs vaikinas: “Taip yra todėl, kad bendrabutyje apsigyveno nemažai studentų, uždirbančių po porą ir daugiau tūkstančių litų arba gaunančių solidžią tėvų paramą”.

Kad šiandieniniai studentai nėra jokie vargšai, V.Rauluškevičius siūlo įsitikinti vakarop užsukus į studentų miestelius. “Užtektų pabandyti pasistatyti mašiną VU studentų miestelio, vadinamo Niujorku, automobilių stovėjimo aikštelėje – darbo dienos vakarą laisvų vietų nerasite. Be to, kiekviename bendrabučio kambaryje stovi po stalinį arba nešiojamąjį kompiuterį, – tvirtina vaikinas. – Kita vertus, yra ir tokių studentų, kuriems tenka gerai pasukti galvą, kad išgyventų. Pavyzdžiui, vienas mano pažįstamas kartą sugalvojo štai ką: pasiėmė bulvių maišą ir perėjo per visus šešiolika aukštų, pasibelsdamas į kiekvienas duris ir paprašydamas vienos bulvės. Perėjęs per visus kambarius jis susirinko maisto visai savaitei”.

Pasak V.Rauluškevičiaus, nors studentai nėra visiškai sumaterialėję ir neatsisako paremti pagalbos prašantį kolegą, vis dėlto bendrumo jausmo studentų bendrabučiuose ilgainiui vis mažiau. Ir netgi tarp to paties bendrabučio kambario gyventojų. “Dabar studentas grįžta namo, pasisveikina su kambario kolega, o kartais net pamiršta pasakyti “labas”, ir visą likusią vakaro dalį praleidžia paskendęs kompiuterio ekrane. Nebėra tos studentų bendrabučio dvasios, apie kurią, prisimindamas savo studijas, pasakodavo mano tėtis”.

O dėstytojas M.Kubilius pastebi, kad į darbus įnikę mūsiškiai studentai nustojo būti dar ir visuomeniški. “Tarkime, Vakarų universitetuose studentai skatinami burtis į organizacijas, o darbdaviai labai vertina, jei tu ne tik gerais pažymiais mokeisi, bet ir, pavyzdžiui, buvai kokios studentų asociacijos vadovas. Tai reiškia, kad esi verslus, praktiškas, nestokoji lyderio bruožų. To labai trūksta Lietuvoje. Studentai neturi lyderystės kultūros, nesuvokia, kad tai papildoma ugdymosi galimybė”, – apibendrina M.Kubilius.

Šiemet į doktorantūros studijas iš viso priimti 598 studentai, t.y. 14 mažiau negu pernai. Vien į keturis pagrindinius šalies universitetus šiemet įstojo 376 doktorantūros studentai.

Aukštosios mokyklos tikina, kad doktorantų kasmet mažėja. Ir tai esą lemia mažėjantis valstybės finansavimas. “2010 m. doktorantūros technologijos studijų metinė kaina 28 250 Lt, o VGTU nustatyta – 21 tūkst. Lt. Tai reiškia, kad likusios dalies išlaidų universitetas iš valstybės biudžeto negauna”, – aiškino VGTU Doktorantūros skyriaus vedėjas Šarūnas Mikaliūnas.

Švietimo ministerijos duomenimis, doktorantūros studijoms iš Finansų ministerijos šiemet gauta apie 17 mln. Lt, net 40 proc. doktorantų Lietuvoje studijuoja iš ES fondų skiriamų lėšų.

Vis dėlto pagal naują doktorantūros studijų reglamentavimo tvarką kitais metais gali mažėti ne tik valstybės finansavimas, bet ir pačių doktorantūros studijų programų. Taip nutiktų, jei Vyriausybė nesuteiktų teisės universitetui organizuoti šios krypties studijų. Pasak švietimo viceministrės Nerijos Putinaitės, doktorantūros studijos gali būti nutrauktos, jei anksčiau įgyvendintos šios pakopos studijų programos pasirodys nerezultatyvios ir neefektyvios, bus nepakankamai aukštas mokslinių tyrimų lygis ir pan. “Svarstoma ir universitetų bendradarbiavimo galimybė rengiant trečiosios pakopos studijas. Nebeorganizuojant vienam, atitinkamas studijų kryptis siūlytų kitas universitetas”, – sakė N. Putinaitė.

Universitetai jau šiemet kėlė doktorantūros konkursinio balo kartelę – į vieną doktoranto vietą pretendavo po keletą studentų – bei griežtino stojimo tvarką. Transporto inžinerijos doktorantūros studijas pasirinkusi Laima Miliauskaitė “Veidui” sakė, kad šiemet vienas pagrindinių komisijos reikalavimų buvo užsienio kalba. Taip pat griežtai analizuota disertacijos tema, atliekamo eksperimento reikalingumas ir naudingumas.

Nuo kitų metų visose šalies aukštosiose mokyklose keisis būsimųjų doktorantų priėmimo tvarka: priėmimas bus skelbiamas ne į konkrečią mokslo kryptį, bet pagal siūlomų disertacijų temas.

Lietuva yra pajėgi išlaikyti du ar tris regionų universitetus, trečiadienį lankydamasi Šiauliuose sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė.

“Kultūrinių regionų, mokslinių regionų išlikimas yra labai svarbus, juoba kad kalbame apie du-tris universitetus. Tikrai esame pajėgūs, kad jie išliktų”, – žurnalistams sakė prezidentė.

Praėjusią savaitę susitikusi su švietimo ir mokslo ministru Gintaru Steponavičiumi D.Grybauskaitė pabrėžė, kad tik rinkos dėsniais grįstas krepšelių pasidalijimas iš dalies kelia pavojų, kad regioniniai universitetai arba specializuotos švietimo įstaigos ateityje gali išnykti.

Šiemet pasibaigus priėmimui į aukštąsias mokyklas, paaiškėjo, kad Klaipėdos ir Šiaulių universitetams sunkiai sekėsi rinkti pirmakursius. Šiose aukštosiose mokyklose buvo daugiausia studijų programų, nesurinkusių studentų.

“Norėčiau, kad Lietuva nebūtų tik vienas miestas, nors pati esu vilnietė ir jame gimiau. Bet tikrai didžiavomės, kad Lietuva turi daug gražių miestų ir daug žmonių, kurie gimę iš tų vietų, ir norėčiau, kad Lietuvoje išliktų daug gražių regioninių centrų, kurie būtų ne tik malonūs žmonėms gyventi, bet jie rastų ten darbą, žinias ir kultūrą”, – trečiadienį kalbėjo D.Grybauskaitė.

Paklausta apie kaimo mokyklų uždarymą, prezidentė sakė, kad tendencija atsisakyti mažų mokyklų vyrauja visame pasaulyje.

“Žinome savo demografinės situacijos perspektyvas”, – tvirtino ji.

Kita vertus, valstybės vadovė pabrėžė, kad valstybė stengsis, jog pradinės mokyklos liktų kuo arčiau vaikų.

“Stengsimės išlaikyti, kad pradinė mokykla būtų arti vaiko ir arti žmogaus, o tolesni žingsniai… Būsime greičiausiai priversti kaip visi koncentruoti didesniuose centruose”, – sakė D.Grybauskaitė.

Ji apgailestavo, kad nepavyksta naujų mokslo metų pradėti visose mokyklose laiku baigus remontą.

“Tai labai blogas fenomenas, mes jį matome kasmet, kritikuojame kasmet. Aš tik džiaugiuosi, kad net krizės metu mes sugebame mėginti remontuoti mokyklas. O kad vilkinami procesai, didele dalimi priklauso ne tik nuo centralizuotų viešųjų pirkimų, bet ir nuo vietos valdžios”, – kalbėjo prezidentė.

Trečiadienį D.Grybauskaitė su naujų mokslo metų pradžią sveikino Šiaulių miesto moksleivius, o Rėkyvos pagrindinės mokyklos pirmokams įteikė specialius pasus.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė antradienį per susitikimą su švietimo ir mokslo ministru Gintaru Steponavičiumi sakė, kad negalima leisti išnykti regioninėms aukštosioms mokykloms.

“Prezidentė akcentavo būtinybę išsaugoti, kiek įmanoma, regioninius universitetus, kaip tų regionų šviesios minties, kultūros ir švietimo centrus”, – po susitikimo žurnalistams sakė prezidentės atstovas Linas Balsys.

“Krepšelių judėjimas, koks yra dabar, dar nėra tobulas ir iš dalies kelia pavojų, kad regioniniai universitetai arba specializuotos švietimo ir mokymo įstaigos, kaip pavyzdžiui, specializuoti universitetai, gali ateityje ir išnykti, jeigu tas chaotiškas, vien tik rinkos dėsniais grįstas krepšelių judėjimas ir toliau nebūtų tobulinamas”, – sakė prezidentės atstovas.

L.Balsio teigimu, prezidentė paragino patobulinti priėmimo į aukštąsias mokyklas tvarką, nors iš esmės vykstančią aukštojo mokslo reformą įvertino teigiamai.

Prezidentė kritikavo ministeriją už priėmimo į aukštąsias mokyklas metu įvykusias technines klaidas, kada stojantiesiems buvo išsiųsti klaidingi pranešimai.

“Tai pat buvo akcentuoti atvejai, kai gavęs aukštus balus abiturientai vis tiek turi mokėti už mokslą. Be abejo, ir to mokesčio dydis yra taip pat problematiškas”, – sakė L.Balsys.

Prezidentė taip pat atkreipė dėmesį į problemas priimant studentus į meno specialybes, tačiau, pasak L.Balsio, sulaukė ministro paaiškinimo, kad viešojoje erdvėje dėl to reiškiamas nerimas nėra visiškai pagrįstas.

“Ministro duomenimis, su menų studijomis nėra taip blogai, kaip kartais nušviečiama, bet prezidentė akcentavo, kad pats faktas, kad kyla nesusipratimų, rodo, kad sistema dar neveikia iki galo sklandžiai”, – teigė prezidentės patarėjas.

Pasak valstybės vadovės, tokios klaidos, kai gabūs abiturientai negauna valstybės finansavimo dėl disproporcijų tarp studijų programų ar kitų priėmimo trūkumų, turi būti nedelsiant ištaisytos panaudojant likusius neišdalintus studijų krepšelius.

“Kas nedirba, tas neklysta. Stengiantis geriausio rezultato, sisteminius sprendimus ir pokyčius įgyvendinant, būna detalių ar atskirų dalykų, kur ne visada procesas vyksta sklandžiai”, – žurnalistams sakė G.Steponavičius. Daugiau komentarų apie numatomus pokyčius jis pažadėjo pateikti vėliau antradienį.

Anot prezidentės spaudos tarnybos, šalies vadovė pabrėžė, kad studijų krepšelių skirstymas yra viešoji paslauga, todėl už teisingą valstybės lėšų paskirstymą studentams privalo atsakyti švietimo ir mokslo ministras, o ne priėmimą vykdanti viešoji įstaiga Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacija bendram priėmimui organizuoti. Prezidentė nurodė ministrui spręsti, kas toliau vykdys priėmimą ir skirstys valstybės lėšas.

Šiais metais per priėmimą dėl techninių klaidų daugeliui stojančiųjų buvo išsiųsti neteisingi pranešimai, kad jie neįstojo į pasirinktą studijų programą, ankstesnių metų abiturientai nebuvo įtraukti į bendrą konkursą. Taip pat buvo atvejų, kad gavę aukštus balus abiturientai turi mokėti už studijas, o žemesnius balus surinkusiems suteiktas valstybės finansavimas.

Šiemet, kaip ir pernai, stojančiųjų į aukštąsias mokyklas pirmas pageidavimas dažniausiai buvo socialinių mokslų srities studijos, tačiau šios srities studijų populiarumas sumažėjo.

Socialinių mokslų srities specialybės pirmos pagal populiarumą, apskaičiuotą remiantis pirmu stojančiųjų pasirinkimu, yra ir universitetuose, ir kolegijose – atitinkamai 53 proc. ir 49 proc.

Pernai socialinių mokslų srities studijų populiarumas pagal pirmąjį pageidavimą pildant stojimo prašymą universitetuose buvo apie 58 proc., kolegijose – 63 proc.

2010 metais universitetuose antri pagal populiarumą renkantis studijas – biomedicinos mokslai (15 proc.), treti – technologijos mokslai (12 proc.).

Kolegijose atvirkščiai – antri technologijos (28 proc.), treti – biochemijos mokslai (17 proc.).

Universitetuose humanitarinių mokslų populiarumas siekė 9 proc., fizinių mokslų – 6 proc., meno specialybių – 5 proc.

Kolegijose humanitarinių ir fizinių mokslų populiarumas siekė po 1 proc., meno specialybių – 4 proc.

Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) duomenimis, iš viso šiemet per bendrąjį priėmimą sutartis su universitetais ir kolegijomis pasirašiusiųjų skaičius šiek tiek viršija 30 tūkstančių.

Pernai sutartis su aukštosiomis mokyklomis pasirašė per 36 tūkst. tuometinių būsimų pirmakursių.

Studentų organizacijos rengia kolektyvinį ieškinį prieš Lietuvos valstybę, švietimo ir mokslo ministras kaltinamas vos ne aukštojo mokslo žlugdymu, Seime mojuojama kardais dėl Švietimo įstatymo. Antra vertus, Gintaras Steponavičius pelnytai vadinamas drąsiausiu, ir ne tik šioje Vyriausybėje, ministru, kuris išdrįso imtis švietimo struktūrinių reformų. Tad kaip praktiškai sekasi įgyvendinti pažangias idėjas? Ar realybė jų neiškreipia? Pavyzdžiui, ar tikrai, kaip teigia studentai, aukštojo mokslo reforma diskriminuoja nepasiturinčius studentus?

G.S.: Bandau išlikti objektyvus, vertindamas bet kokią kritiką. Daug dalykų pernai prasidėjus reformai taisėme kartu su pačios akademinės visuomenės atstovais. Tačiau kai kalbama apie ieškinius prieš Lietuvos valstybę dėl nepasiturinčių studentų diskriminacijos, siūlyčiau pulkeliui kairuoliškos pakraipos studentų vertinti faktus: studijų prieinamumas, turint omenyje valstybės 100 proc. finansuojamų vietų skaičių, yra didesnis nei iki reformos. Daugiau nei pusė studentų studijuos nemokamai, o pagal tai, kaip šiemet buvo laikomi egzaminai, matome, kad šimtukininkai pasiskirstę per visą Lietuvą ir yra nebūtinai iš prestižinių mokyklų.

Nepritariu, kad visiems aukštasis mokslas turi būti nemokamas, kaip reikalauja viena reformos kritikų grupė. Tai neveda prie motyvacijos gerai studijuoti. O socialiai remtiniems studentams skiriamos išmokos, lengvatos paskoloms nemokant palūkanų – visa tai papildomos priemonės, kurių anksčiau nebuvo.

VEIDAS: Esate kaltinamas, kad daužote gabių menams jaunuolių likimus.

G.S.: Po pernai metų priėmimo į meno specialybes nesklandumų su tų aukštųjų mokyklų atstovais padarėme sprendimus, kurie leidžia užtikrinti iki 20 proc. gabiausių stojančiųjų finansavimą ne per krepšelių paskirstymą, o pagal jauniems talentams skirtus vadinamuosius grantus. Tokių vietų buvo per šimtą. Galų gale priėmimo procesą organizavo pačios aukštosios mokyklos, jos sudarė priėmimo komisijas, o 70 proc. rezultato priklausė nuo stojamojo egzamino. Aš pareikalausiu šių aukštųjų mokyklų vadovų atsakyti, kodėl jie, turėdami svertus užtikrinti sklandų talentingų žmonių priėmimą mokytis, antrus metus iš eilės ieško kaltų ne ten, kur reikėtų ieškoti. Meluojama ir sąmoningai klaidinama visuomenė.

VEIDAS: Vis dėlto ar Jus patį tenkina Jūsų paties inicijuotos aukštojo mokslo reformos eiga?

G.S.: Trūkumus, kurių natūraliai kyla, šaliname. Antrus metus atlaikome kritiką, kodėl daugiau finansuojame kolegijas, o ne universitetus, tačiau akivaizdu, kad pagal mūsų valstybės gyvenimo struktūrą tokio lygmens specialistų reikia daugiau. Vyksta aukštojo mokslo tinklo konsolidacija: jau priimti sprendimai dėl Medicinos universiteto ir Veterinarijos akademijos susijungimo, pernai susijungė dvi valstybinės kolegijos Klaipėdoje, dvi privačios kolegijos Šiauliuose, viena valstybinė kolegija integravosi į Vytauto Didžiojo universitetą. Konkurencija dėl studentų, dėl lėšų mokslui aukštąsias mokyklas skatina stiprinti savo gebėjimus.

Geras rezultatas, kad jaunų žmonių sprendimu atsisijoja pelai nuo grūdų: beveik 60 kolegijų ir universitetų mokymo programų, daugiausia Klaipėdos ir Šiaulių universitetų, nesurinko studentų, keturios penkios universitetinės aukštosios mokyklos studentų surinko mažiau, nei tikėjosi. Jei jos nori save matyti veikiančias aukštajame moksle, turėtų imtis pakankamai principinių savo vidaus struktūros pertvarkymų.

Aukštosios mokyklos turi savo autonomiją, o prasidėjus reformai įgijo dar didesnę galimybę veikti, išbandyti, ko yra vertos. Tačiau dveji metai – pakankamas laikotarpis savo pajėgoms pasitikrinti. Nenoriu dirbtinių sprendimų iš viršaus, bet turiu pabrėžti, kad nebūsime vien pasyvūs šių procesų stebėtojai, nes aukštųjų mokyklų pastatai, administracijų išlaikymas valstybei brangiai kainuoja.

VEIDAS: Jei Jūsų sūnus šiemet jau būtų baigęs mokyklą, būtumėte pataręs studijuoti Lietuvoje ar užsienyje?

G.S.: Mano, kaip tėvo, vaidmuo būtų patarti pasirinkti atsakingai, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje matyti geriausius variantus ir galimybes. Dėkui Dievui, esame atviro pasaulio dalis, nebemąstome vienos šalies kategorijomis. Esu prieš studijų užsienyje, kaip negatyvaus mūsų šaliai reiškinio, vertinimą, nepriimu tokios supaprastintos schemos. Bet kokiu atveju galėčiau kirsti lažybų, kad kai mano dabar keturiolikmetis sūnus baigs mokyklą, kokybiškų studijų pasirinkimas Lietuvoje bus daug didesnis nei dabar.

VEIDAS: Kokios esminės ateinančių mokslo metų naujovės bendrojo lavinimo mokyklose?

G.S.: Toliau pastangas ir dėmesį skirsime mokyklų savarankiškumui didinti, skatinti mokytojų kūrybiškam darbui per pamokas, taikant interaktyvius mokymo būdus, perkeliant ugdymą į tokią aplinką, kuri skatintų gebėjimus, – gamtą, virtualią erdvę, muziejus, kitas terpes. Tikimės laipsniškų pokyčių, kad įgytos dalykinės žinios būtų palydimos gebėjimo jas taikyti, ir tai daryti kūrybiškai.

VEIDAS: Baigiamosiose klasėse ketinate beveik trečdaliu mažinti mokomojo turinio medžiagos. Kas atrinks, ko bus atsisakoma?

G.S.: Dėl žinių kokybės tikrai esame pasiryžę žengti šiuos žingsnius nuo 2011–2012 mokslo metų. 11–12 klasių ugdymo programų sumažinimas trečdaliu leistų perkelti akcentus į gebėjimų ugdymą, iš mokyklos gyvenimo pamažu išstumiant kalimo kultūrą. Dabar inicijuojame plačią diskusiją, į kurią norime įtraukti ne tik mokytojus ir mokinius, bet ir jų tėvus, socialinius partnerius, aukštąsias mokyklas, mokslininkus, ir bendromis jėgomis rasti, ko galima atsisakyti.

VEIDAS: Kas bendrojo lavinimo sistemoje turėtų keistis priėmus Seime ilgai svarstomas Švietimo įstatymo pataisas?

G.S.: Vyriausybė, teikdama Seimui šio įstatymo projektą, kėlė tikslą užtikrinti pradėtų pertvarkų tęstinumą ir mokyklų tinklo išgryninimo, dėl kurio apsispręsta prieš dešimtmetį, pabaigą. Man nesinorėtų, kad sprendimai, gimę Seimo sesijos pabaigoje, susikaupus nuovargiui, paliktų bendrojo lavinimo sistemą ir mokyklų tinklo klausimą pusiau luptą, pusiau skustą. Tai tikrai nepasitarnautų nei ugdymo kokybei, nei vaikų labui.

VEIDAS: Ar ir toliau išliks mokinių ir mokytojų skaičiaus santykis, kokio sau neleidžia net kur kas turtingesnės šalys?

G.S.: Mokinių skaičius, tenkantis mokytojui, Lietuvoje vienas mažiausių. Išsivysčiusiose šalyse, įskaitant tas, kuriose pasiekta didžiausių mokymo laimėjimų, pavyzdžiui, Suomijoje, vidurkiai daug aukštesni. Tai tik patvirtina mokslininkų išvadas, kad mokymo kokybę lemia ne mokinių skaičius, o ugdymo procesas, pedagogų gebėjimai, sistemos gebėjimas dirbti kūrybiškai.

Bet vaikų skaičiaus klasėse pasiskirstymas Lietuvos miestuose ir kaimuose labai netolygus, todėl mokyklų tinklo pertvarka per pastaruosius septynerius metus vyko pakankamai sparčiai – mokyklų sumažėjo trečdaliu. Tačiau mokyklų uždarymo banga jau atslūgsta. Norime atkreipti savivaldybių politikų dėmesį, kad gimstamumo kreivė kyla į viršų, o kaimuose uždaryti nedideles mokyklėles lengva, bet jas atkurti, kai atsiras poreikis, bus sunkiau. Todėl leidžiame savivaldybėms maksimaliai lanksčiai perskirstyti mokinio krepšelio lėšas, siekiant padėti nutolusioms nuo centrų mokykloms. Reikia matyti ne vien sunkmečio padiktuotą, bet ir keleto metų į ateitį perspektyvą.

Beje, su didesniu skaičiumi vaikų klasėje dirbančius mokytojus mokykloms leidžiame skatinti jiems daugiau mokant.

VEIDAS: Kodėl renovuojamos nedidelės, pasmerktos išnykti mokyklos, jei lėšų pristinga surenkančioms daug mokinių?

G.S.: Anksčiau galiojusią lėšų renovacijai skirstymo praktiką vadinti nusikalstama nedrįsčiau, bet ji buvo tikrai neteisinga. Akis badė politinė konjunktūra, o Vilniui ir Kaunui, kur daugiausiai vaikų, mokykloms renovuoti buvo skiriama mažiausiai iš 60-ies savivaldybių. Per praėjusius ir šiuos metus šią sistemą bandome subalansuoti.

O dėl mažų ir neperspektyvių mokyklų ne vienas ir ne du politikai mynė ir mina šios ministerijos slenkstį mėgindami sakyti, kad bendruomenės kultūros židinio išsaugojimo vardan reikėtų akivaizdžiai perspektyvos neturinčiai mokyklai skirti milijoną ar du. Ne vieną tokią iniciatyvą stabdžiau ir toliau tą darysiu. Šiaulių rajone turėjau raudonuoti prieš didelės mokyklos bendruomenę matydamas, kaip netikslingai ir nepaisant mokinių skaičiaus toje pačioje savivaldybėje renovuotos mokyklos, kuriose mokinių nėra nė šimto.

VEIDAS: Kokių veiksmų imatės kilus skandalui dėl Jūsų ministerijos rengto universitetų reitingų konkurso neskaidrumo?

G.S.: Vertinant formaliai buvo atliktos visos nustatytos procedūros. STT pateikė išvadas, kad korupcijos požymių nerasta. Tačiau kaip politikas ir ministras, suvokiu savo atsakomybę. Nė vienas litas nėra ir nebus išmokėtas, kol visos institucijos, taip pat ir vertinančios viešųjų bei privačių interesų supainiojimo aspektus, pasakys galutinį žodį.

Tikiuosi, ir žiniasklaida vadovausis nešališkumo principu, nes antraštėse žodžio “korupcija” vartojimas, nors tai vėliau nepasitvirtina, irgi ne visais atvejais dera su atsakingu kokių nors reiškinių vertinimu.

Reikalausiu atsakomybės tų aukštųjų mokyklų vadovų, kurie, turėdami svertų užtikrinti sklandų priėmimą, ieško kaltų ne ten, kur reikėtų ieškoti.