Dovaidas PABIRŽIS, Gabija SABALIAUSKAITĖ
Apsisprendus dėl studijų krypties, abituriento dilema dar nesibaigia: lieka išnarplioti rebusą, kuriame universitete ar kolegijoje mokytis. Juk aukštųjų mokyklų yra 43, viena už kitą gražesniais pavadinimais studijų programų – 1,8 tūkst., o norimą neretai siūlo kelios ar keliolika aukštųjų mokyklų. Į kurias iš jų taikyti, jei renkiesi populiariausias ar perspektyviausias studijas?
Būsimasis režisierius greičiausiai rinksis Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, dailininkas – Vilniaus dailės akademiją, medikas – Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakultetą arba Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, tačiau kur mokytis, jei nori tapti teisininku, istoriku, ekonomistu, darbo rinkoje taip laukiamu inžinieriumi ar programuotoju – specialistais, kuriems vis gausinama ir nemokamų studijų vietų?
Lietuvoje yra aukštųjų mokyklų, kurias baigusius kai kurių sričių absolventus į darbo pokalbius kviestų paskutinius, suprask, jei jau visai nebūtų iš ko rinktis.
Darbdaviai prasitaria, kad Lietuvoje yra aukštųjų mokyklų, kurias baigusius kai kurių sričių absolventus į darbo pokalbius kviestų paskutinius, suprask, jei jau visai nebūtų iš ko rinktis. O štai kiti pasakoja į darbą, kuriam reikėtų turėti tiksliųjų mokslų išsilavinimą, priimantys ir filosofus – juk kai nėra kito kandidato, šį išmokyti galima per keletą mėnesių.
Ne veltui 58 proc. studentų įsitikinę, kad aukštoji mokykla juos tinkamai parengia darbo rinkai, tačiau su tuo sutinkančių darbdavių yra 27 proc. Tai Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) apklausų duomenys.
Geriausias kelias humanitarams – mokytis kalbų
Jau ne pirmus metus darbo rinkos ekspertai, darbdaviai ir ekonomistai kartoja: Lietuvoje yra akivaizdžiai per daug socialinių mokslų studentų ir gerokai per mažai besirenkančiųjų tiksliųjų mokslų specialybes. Šią neigiamą tendenciją pastebi ir politikos formuotojai, mėgindami studentų srautus pakreipti su privalomu matematikos egzaminu.
Rinkoje pirmoje vietoje – skandinavų kalbos, šiandien šių specialistų poreikis yra didžiausias.
Tačiau nuo pat pradinių klasių ir mokytojai, ir mokinių tėvai įvertina vaikų gebėjimus, stipriąsias puses ir besimezgančius talentus. Vieniems labiau sekasi užsienio kalbos, kiti pasuka į menų pasaulį, treti yra nepralenkiami derybose. Kokios pakraipos studijas ir jas siūlančias aukštąsias pasirinkti abiturientams, kuriems artimi socialiniai arba humanitariniai mokslai, tikintis, kad vėliau nereikės konkuruoti darbo rinkoje su neturinčiais aukštojo išsilavinimo varžovais ar ieškotis bet kokio, kad ir nekvalifikuoto, darbo?
Personalo paieškos ir atrankos įmonės „Alliance for Recruitment“ vystymo direktorius Andrius Francas tokiu atveju siūlo koncentruotis ties kalbomis, nes šiuolaikiniame globaliame pasaulyje nemokant bent kelių užsienio kalbų daug pasiekti nepavyks.
„Yra universitetų, kurie dabar siūlo dviejų užsienio kalbų programas. Tai labai geras reiškinys, pavyzdžiui anglų ir ispanų, anglų ir prancūzų ar anglų ir vokiečių kalbų studijų programos. Išmoksti dvi kalbas, prie to dar būna papildomų pasirinkimų pagal jauno žmogaus interesus – ar tai ekonomika, ar finansai, ar kokius IT modulius galima prisidėti. Rinkoje pirmoje vietoje – skandinavų kalbos, šiandien šių specialistų poreikis yra didžiausias ir jau po trečio kurso tokie žmonės turi didelę tikimybę susirasti darbą“, – sako A.Francas.
Jo teigimu, šiandien anglų kalba nebėra ta, kuria gali ką nors nustebinti, todėl tokių studijų tikrai nepakanka. O norintiesiems rinktis lietuvių filologijos studijas pašnekovas siūlo visų pirma susipažinti su situacija valstybinių įstaigų siūlomų darbo vietų rinkoje. Būtent institucijos yra pagrindinis šių specialistų darbdavys, todėl tam tikras filologų poreikis rinkoje yra, bet jų skaičius nėra didelis.
Mažiausiai uždirbo baigę rusų filologijos studijas, Šiaulių universitete ir Vytauto Didžiojo universitete studijavę lietuvių kalbą.
Remiantis MOSTA sudaryta specialistų kvalifikacijos žemėlapio pirmine analize, 2013-aisiais iš 1068 filologijos absolventų darbą per 12 mėnesių susirado 76 proc., jų atlyginimo vidurkis siekė apie 490 eurų. Daugiausiai uždirbo VU anglų filologijos, lingvistikos, prancūzų filologijos bei vokiečių filologijos absolventai. Mažiausiai – baigę rusų filologijos studijas, Šiaulių universitete (ŠU) ir Vytauto Didžiojo universitete (VDU) studijavę lietuvių kalbą. Dvylika skandinavų filologijos specialistų, baigusių bakalauro studijas 2012-aisiais, vidutiniškai uždirbo per tūkstantį eurų.
Iš karto dviejų kalbų bakalauro filologijos studijos šiandien yra vykdomos VDU (anglų ir vokiečių, Skandinavijos šalių), VU Kauno humanitarinis fakultetas ir Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) anglų kalbą siūlo mokytis su kita užsienio kalba, o Klaipėdos universitetas (KU) vykdo anglų ir vokiečių/prancūzų kalbos studijas.
Būsimiems istorikams – trys galimybės
Antra pagal populiarumą tarp studijų programų humanitarinė mokslų kryptis – istorijos studijos. 2013-aisiais šią studijų programą baigė 274 absolventai, iš kurių darbą per metus rado 74 proc., vidutinis jų uždarbis siekė apie 488 eurus.
Istorijos studijas siūlo penki Lietuvos universitetai bei Europos humanitarinis universitetas. Lietuvos istorijos instituto direktoriaus Rimanto Miknio vertinimu, bendrosios istorijos programoje, kurioje vyrauja politinės istorijos mokymasis, lyderis išlieka VU, sudaręs nuosekliausią studijų programą. Be to, universitete yra labai stipri kultūros istorijos mokykla, kurios iniciatorius ir palaikytojas – istorikas Alfredas Bumblauskas.
„Iš čia išėję žmonės gali puikiai dirbti kultūros paveldo srityje. Kalbant iš Istorijos instituto pozicijų – darbo vietų ir galimybių sukuriame labai mažai, tačiau bendrai vykdome doktorantūros studijas. Čia ir pamatome, kad ateina labai daug aktyvių ir kultūros istorijos srityje stiprių žmonių. Kita stipri grupė yra besidomintieji diplomatijos, tarptautinių santykių istorija. Pasigendame sovietinio laikotarpio tyrinėtojų“, – sako R.Miknys.
VDU ilgą laiką garsėja savo karo istorijos studijomis, kurios dėl suprantamų priežasčių buvo apleistos sovietinės okupacijos metais.
Lietuvos istorijos instituto direktorius atranda stiprias ir kitų universitetų istorijos studijų pakraipas, kurios išryškėja jau magistro studijų lygyje. Pasak istoriko, VDU ilgą laiką garsėja savo karo istorijos studijomis, kurios dėl suprantamų priežasčių buvo apleistos sovietinės okupacijos metais. Kita šio universiteto stiprybė, pasak R.Miknio, – išeivijos studijos (magistrantūros programa „Migracijos politikos ir lietuvių diasporos istorija“).
„Lietuvių išeivijos centras yra labai reikšmingas pasiekimas, nes čia ne tik tyrinėjama, kas buvo, bet ir formuojamos tam tikros dabartinio bendravimo su išeivija strategijos. Taip atsiranda konkretus kontekstas, valstybės institucijose dirbantys žmonės, baigę šias studijas, taip pat išeivijos ir kultūros paveldo specialistai, kurie yra reikalingi ir gali dirbti dirbti daug platesniame kontekste“, – teigia istorikas.
Palankiai jis atsiliepia ir apie KU vykdomas Baltijos regiono studijas, kurios parengia puikių kultūros paveldo specialistų, dirbančių visame Klaipėdos krašte: Šilutėje, Palangoje, Nidoje ir kitur. Prasčiau R.Miknys vertina studijas LEU ir ŠU. Pasak jo, abiejuose universitetuose programos sudarytos ir pavadintos gražiai, tačiau tiesiog trūksta kompetentingų žmonių, kad jos būtų sėkmingos, o lėšų kviestis specialistų iš užsienio taip pat nėra. Todėl geros šių universitetų iniciatyvos – magistro studijų programos „Taikomoji istorija“ ar „Istorija ir politika“ lūkesčių nepateisina.
Patarimas: venkite bendrų vadybos studijų
Socialinių mokslų srityje tarp lyderių visuomet yra vadybos studijos, kurias baigus karjeros galimybės taip pat dažnai būna miglotos. Šias studijas siūlo kone kiekviena Lietuvos aukštoji mokykla – tiek kolegijos, tiek universitetai. Personalo atrankos įmonės „Indigroup“ vadovas Karolis Blaževičius pabrėžia, kad labiausiai studentams reikėtų vengti per plataus išsilavinimo, kuris vėliau apsunkina darbo paieškas, nes tiesiog neatrandama tinkamos nišos.
Todėl jis visų pirma siūlo rinktis ne bendras vadybos studijas, o konkretų sektorių, kuriame dažnai ir specializuojasi atskiri universitetai.„Žinoma, ir pasirinkti reikia teisingai, nes jei susiaurinsime studijas visai ir pasirinksime tai, kas nėra įdomu, tuomet dar blogiau. Tačiau patarimas būtų rinktis pagal save: jei esi orientuotas į bendrą verslą – tuomet verslo vadyba, jei nori dirbti komercijos sektoriuje, tačiau labiau IT srityje – tiktų informacijos vadyba, jei artimesni techniniai dalykai – gamybos vadyba. Reikėtų visų pirma rinktis ne universitetą, o kokią konkrečiai vadybą norima studijuoti“, – pataria ekspertas, kartu siūlydamas vengti bendrų vadybos studijų.Lygindamas skirtingų universitetų siūlomas programas K.Blaževičius išskiria studijas, per kurias gaunama daugiausiai praktikos. Jo nuomone, šiandien tokios visų pirma siūlomos ISM – būtent čia studijų metais studentai yra labiau įtraukiami į projektus verslo įmonėse, jiems dėsto daugiau versle dirbančių dėstytojų. Nuo šio universiteto nedaug atsilieka ir VU.
„Verslo vadyba pirmiausia yra susijusi su verslu. Jei per ketverius metus studentas to verslo nemato, tai jam paskui sunkiau jį įžvelgti ir darbo pokalbiuose, suvokti verslo procesus, suprasti, kaip mąsto įmonės vadovas, kokie jo poreikiai“, – aiškina personalo atrankos specialistas.
Miglotos socialinių mokslų perspektyvos
Kaip sako A.Francas, pasakyti kažką teigiamo ne tik apie socialinių mokslų studijų programų turinį, bet ypač apie vėliau laukiančias perspektyvas yra labai sunku ir situacija šiandien tikrai nėra dėkinga. Pasak jo, egzistuoja nemažas socialinių darbuotojų poreikis, kuris neturėtų mažėti ir ateityje, bet ši profesija negarantuoja tokio gyvenimo lygio, kokio paprastai tikisi jauni žmonės.Kalbėdamas apie ekonomikos ir finansų studijas A.Francas perspektyvų įžvelgia programose, kuriose vystoma didelių duomenų („Big Data“) analizė, nes šioje srityje susipina ir rinkodara bei vartotojų elgsenos tyrimai, kurie šiandien yra tikrai paklausūs.
Naują tokios pakraipos studijų programą siūlo Kauno technologijos universitetas (KTU).„Žinoma, yra ir finansai, bet prie šių mokslų visada pridedu kalbas. Nes be jų šios žinios nieko neduoda. Šiandien technologijos leidžia įdėti sąskaitą-faktūrą į aparatą ir jis visą informaciją pats sudėlioja, skaičius nuskaito ir darbą atlieka. „Pliko“ žmogaus net informacijai suvedinėti nebereikia, tačiau reikia tų, kurie ją analizuoja ir priima tam tikrus sprendimus“, – aiškina A.Francas.Liūdniausias perspektyvas ekspertas numato ketinantiems studijuoti teisę – šias studijas šiandien siūlo bent penki šalies universitetai ir kai kurios kolegijos.
Ne paslaptis, kad Lietuvoje pastebimas akivaizdus advokatų perteklius, pagal šį rodiklį pirmaujame tarp Baltijos šalių ir, A.Franco žodžiais tariant, vejamės tas šalis, kurios gyvos tik šia sritimi. Pasak jo, šiandien įstoję į teisę jaunuoliai darbo rinką papildys po penkerių ar pusketvirtų metų. Kasmet Lietuvoje teisę baigia iki pusantro tūkstančio absolventų. Taigi vien iki studijų baigimo šią bendruomenę papildys dar bent 5 tūkst. žmonių.„Jei jaunuoliai, ar jie studijuotų VU, ar Mykolo Romerio universitete (MRU), ar kur kitur, iki kaulų smegenų įsitikinę, kad jie patys susikurs darbo vietą, nes tik taip ir turės būti, tuomet studijuoti verta. Kasmet teisės srityje reikia apie 70 naujų žmonių, o mes jų parengiame maždaug 20 kartų daugiau už rinkos poreikį“, – skaičiuoja darbo rinkos ekspertas.
MOSTA duomenys, kad 70 proc. teisės absolventų randa darbą, – trejų metų senumo. Prasčiau sekasi baigusiems kolegijas – kai kur šis rodiklis tesiekia 40 proc. Akivaizdus skirtumas ir atlyginimų grafoje: baigusieji kolegijas gali tikėtis 300–400 eurų, MRU bakalauro studijas – kiek daugiau nei 500 eurų, o antrosios pakopos MRU, VU ar kitų universitetų programas – ir iki 700 eurų mėnesinio atlyginimo. Renkantis aukštąją mokyklą verta sekti specialistų profilius socialiniuose tinkluose.
Dubliavimu pasižymi socialinių mokslų srities programos.
Šios studijos pigesnės, norint jas vykdyti nereikia specifinės įrangos, o kai ir tarp stojančiųjų populiarumo nestokoja, dabar vargiai rastum aukštąją mokyklą, kurioje nebūtų vadybos ar ekonomikos studijų.Tačiau pastaraisiais metais stojantiesiems atkreipus dėmesį į reikalingas ir, kaip žadama, itin perspektyvias fizinių ir technologijos mokslų srities studijas, kurių absolventus darbo rinka priima išskėstomis rankomis, o darbdavys, radęs specialistą iš džiaugsmo net ir diplomo pamiršta paprašyti, jas jau siūlo ne tik keli „techniškieji“ universitetai.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas pritaria, kad skirtumų tarp aukštųjų mokyklų kokybės ir net darbdavių požiūrio į jų pavadinimą esti, o štai objektyvios informacijos, pagal ką išsirinkti aukštąją mokyklą, beveik nėra. „Aš pats rinkčiausi pagal tam tikrą informaciją, kurios šiandien vargiai galiu gauti viešojoje erdvėje: kiek žmonių įsidarbina pagal specialybę, kiek jie uždirba, kiek dėstytojų yra iš verslo, kokių mokslinių tyrimų atlikta, ar jie daryti „į stalčių“, ar praktiškai pritaikyti“, – vardija pramonininkų atstovas.Nebe pirmus metus darbdavių išsakomas godas apie IT specialistų trūkumą, potencialių investuotojų praradimą dėl to, kad neturime programuotojų, ir panašias patvirtina ir faktai. MOSTA atliktos specialistų kvalifikacijos žemėlapio pirminės analizės duomenimis, geriausiai darbo rinkoje sekėsi visų pakopų matematikos ir kompiuterijos mokslų studijų absolventams: per metus nuo studijų sėkmingai įsidarbina ir gauna didesnį nei vidutinį atlyginimą ir baigusieji kolegijas, ir bakalaurą įgiję universitetuose, ir turintieji magistro laipsnį. Tokias studijas kasmet pasirenka ir daugiau stojančiųjų: pernai tarp populiariausių studijų pakliuvo dvi programų sistemų studijų programos – VU ir KTU, o 2014 m. į dešimtuką iškopė viena.
IT specialistams – eiti ten, kur daug studentų
Informatikos, informacijos sistemų, programų sistemų krypčių studijas siūlo VGTU, Šiaulių universitetas, MRU, KU, LEU, Klaipėdos ir Vilniaus kolegijos, nevalstybinės Socialinių mokslų bei Lietuvos verslo kolegijos ir kitos aukštosios mokyklos.Šių krypčių absolventų darbdavių atstovas, informacinių ir ryšių technologijų (IRT) sektoriaus asociacijos „Infobalt“ inovacijų vadovas Andrius Plečkaitis vardija penkias aukštąsias mokyklas, kurias kasmet renkasi vis daugiau stojančiųjų: KTU, VU ir VGTU, Vilniaus ir Kauno kolegijos. Pasak jo, renkantis, kur studijuoti, reikia atkreipti dėmesį į priimtųjų ir absolventų skaičius: kad užtikrintų studijų kokybę, aukštoji mokykla į šios krypties studijas turi priimti bent pusšimtį studentų.
Esą didžiausioms mokykloms, ilgai kūrusioms kokybę, ją užtikrinti lengviau, be to, yra ir pakankamai išteklių.„IT studijose pastebime stiprią konsolidaciją. Aukštosios mokyklos, kurios priima apie 50 pirmakursių, ką jau kalbėti apie tas, kurios į šios krypties studijų programas priima šimtus studentų, išlaiko ir studijų kokybę, – konstatuoja A.Plečkaitis. – Kitos aukštosios mokyklos pamažu traukiasi ir priima mažiau studentų. Be to, IT studijos aiškiai susitelkusios Vilniuje ir Kaune, taigi ypač mažesnėse kolegijose kokybę išlaikyti sudėtinga, nebent studijos vykdomos sostinėje ir Kaune.“
A.Plečkaitis renkantis vis populiarėjančias kompiuterijos studijas pataria ieškoti darbdavių atsiliepimų, socialiniuose tinkluose peržvelgti IT srities specialistų išsilavinimą ir, žinoma, detaliai palyginti studijų programas, nors jų specifika ir skirtinga. „Manau, kad aukštosios mokyklos atstovai turi aiškiai atsakyti į klausimą, kuo viena studijų programa skiriasi nuo kitos, ką tu gali veikti ją baigęs. Karjeros, atvirų durų dienų renginiai ir yra tam, kad galėtum gauti atsakymus į šiuos klausimus“, – pataria „Infobalt“ inovacijų vadovas.
Kadangi Lietuvoje IT specialistų trūksta, 2015 m. jie sudarė vos 1,7 proc. visų dirbančiųjų, o penkerių metų prognozė dar niūresnė – jų stygius gali pasiekti 10 tūkst., darbdaviai ieško ne tik baigusiųjų kompiuterijos mokslus. Kaip pasakoja A.Plečkaitis, pasitaiko, kad į darbą priimami net ir turintys istorijos ar filosofijos diplomą jaunuoliai, kuriems darbdaviai per keletą mėnesių suteikia pradinę kvalifikaciją.
Siekiant patenkinti rinkos poreikius kasmet daugėja valstybės finansuojamų studijų vietų IT studijose: universitetuose informatikos, informacijos sistemų, programų sistemų, sveikatos informatikos, matematikos ir kompiuterių mokslo studijų kryptims numatyta skirti per 1 tūkst., kolegijose fizinių mokslų studijų sričiai – 300 krepšelių. Nors įmonių vadovai džiaugiasi išaugusiu dėmesiu šiai sričiai ir tikisi, kad studijuoti šiuos mokslus pasirinks daugiau jaunuolių, kurie taps jų įmonių specialistais, neaišku, ar visos aukštosios mokyklos susidorotų su didesniu studentų skaičiumi, jei sulauktų pirmakursių antplūdžio. „Yra nerimo ir abejonių, ar padidinus priėmimą į šias studijas aukštosios mokyklos sugebės su tuo susidoroti, ar surinks pakankamai dėstytojų. Tačiau mokykla blaiviai įvertina galimybes ir limitus, kurių neviršydama gali užtikrinti kokybiškas studijas. Manau, kad atsakingos mokyklos ir į studentų skaičiaus didėjimą žiūrės atsakingai“, – viliasi „Infobalt“ atstovas.
Jis ir kiti „Veido“ kalbinti pašnekovai sako, kad kai kurios aukštosios mokyklos ne tik pristigus dėstytojų, bet ir kasdieniame darbe jau vis dažniau atsigręžia į verslą ir pasitelkia daugiau praktikų – ir dėstyti, ir pasitarti, ir sudaryti studijų programai. Jei aukštoji mokykla jaučia rinkos pulsą ir, be teorinių pavyzdžių, gali pakviesti praktikų, laimi studentai, kuriems būti graibstomiems darbdavių yra vienas svarbiausių gerų studijų požymių. Verslo ir aukštųjų mokyklų bendradarbiavimo kokybė, S.Besagirsko tvirtinimu, pagerėjo: prieš kelerius metus ryšys buvo tarsi imituojamas, o dabar praktikų iš verslo indėlis į studijas ir dėstymą yra tikras.
„Anksčiau, kuriant, pavyzdžiui, mechanikos programą, kaip verslo atstovas, kuris pasirašytų, kad studijų programa labai gera, būdavo pakviečiamas kad ir greitojo maisto užkandinės savininkas. Aišku, tai verslas, nesvarbu, kad nelabai susijęs su studijų programa. Dabar tai pasikeitė: į studijų programų rengimą įtraukiami realaus verslo atstovai iš pažangiausių įmonių, – sako S.Besagirskas. – Bendradarbiavimas labiausiai nukreiptas į tai, kad studijos atitiktų rinkos lūkesčius. Aukštosios mokyklos organizuoja naujas studijų programas, pavyzdžiui, KTU prieš pradedant vykdyti naują studijų programą rengia kelių valandų trukmės apskritojo stalo diskusiją su darbdaviais ir akademikais, geras pavyzdys ir aukštųjų mokyklų organizuojamų Karjeros dienų renginiai.“
A.Plečkaitis sako, kad IT srities darbdaviai į jaunų specialistų rengimą įsitraukia ne tik sudarant studijų programas: jie patys dėsto studentams, nes ieško naujų talentų savo įmonėms. „Universitetai ir kolegijos, kurios pastaraisiais metais gerokai didino priėmimą, kviečiasi daugiau dėstytojų iš verslo. Gerai, kai pas studentus ateina daugiau praktikų, kurie papasakoja apie verslo pasaulį, nes IT daugiausia yra labai konkretūs, versle ar viešajame sektoriuje realizuojami dalykai“, – pabrėžia „Infobalt“ atstovas.
Inžinerija – ten, kur jau yra studijų patirties
Šiemet gali padaugėti ir stojančiųjų į inžineriją. Vien universitetuose informatikos inžinerijos, sausumos transporto inžinerijos, energijos inžinerijos, statybos inžinerijos, aeronautikos inžinerijos, jūrų inžinerijos, elektronikos ir elektros inžinerijos krypčių studijoms numatyta skirti 1245 valstybės finansuojamas vietas.Tačiau skirtingų sričių inžinerijos (gamybos, mechanikos, elektros ir elektronikos ir kt.) studijas siūlo daug šalies aukštųjų mokyklų. Pavyzdžiui, į mechanikos inžinerijos krypties studijas kviečia VGTU, KTU, ŠU, KU, LEU, Panevėžio, Kauno technikos, Klaipėdos valstybinė kolegijos ir t.t.
Besirenkantiems šių krypčių grupės studijas Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos „Linpra“ direktorius Gintaras Vilda pataria pasidomėti, ar šios kryptys universitete ar kolegijoje yra naujos, ar jau turi susiformavusias tradicijas. „Nuo to priklauso, kokių dėstytojų, kokios mokymo medžiagos aukštoji mokykla turi, – paaiškina jis. – Jei kalbame apie Lietuvos universitetus, lyderiai šioje srityje vienareikšmiškai yra KTU, VGTU, Kauno technikos kolegija, Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija (VTDK), su jūrine industrija dirba KU. Tai yra lyderiai, kurie vienaip ar kitaip sukaupė didžiausią patirtį.“
LPK atstovas S.Besagirskas ragina aukštosioms mokykloms užduoti klausimų, kiek jų absolventų dirba konkrečiose pažangiausiose inžinerinėse įmonėse. „O jei paaiškės, kad absolventai įsidarbina pagalbiniais darbininkais autoservise, galima preziumuoti, kad ta aukštoji mokykla nėra pati stipriausia. Pavyzdžiui, jei Vakarų laivų gamyklos inžinierius baigęs vieną ar kitą universitetą, man tai jau būtų pliusas, nes gera įmonė išsirinko žmogų būtent iš tos aukštojo mokslo įstaigos, – aiškina LPK atstovas. – Jei įsidarbina 80 proc. absolventų ir po pirmųjų metų jau uždirba didesnį nei vidutinį atlyginimą rinkoje, manyčiau, kad tai gera aukštoji mokykla, kurią baigęs, jei tik stengsiuosi mokytis, galiu patekti į darbą pagal specialybę radusių ir uždirbančių absolventų skaičių.“
MOSTA duomenimis, per metus įsidarbino 89 proc. 2013 m. inžinerijos krypčių grupės absolventų, baigusių bakalauro studijas universitetuose, o jų vidutinis atlyginimas buvo maždaug 650 eurų. Beveik tūkstančio eurų atlyginimą gavo baigusieji aeronautikos inžinerijos studijas VGTU, 950 eurų – baigusieji elektronikos ir elektros inžinerijos studijas KU.Iš 2013 m. kolegijų absolventų įsidarbino 88 proc. baigusiųjų inžinerijos studijas, o vidutinis jų atlyginimas buvo apie 640 eurų. Apie 670 eurų uždirbo baigusieji elektros ir elektronikos inžineriją Vilniaus kolegijoje ir VTDK, kurių per 90 proc. absolventų rado darbą. Baigusieji mechanikos inžinerijos studijas Klaipėdos valstybinėje kolegijoje uždirbo vidutiniškai 720 eurų, Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos jūrų inžinerijos absolventų vidutinis atlyginimas – 950 eurų, bet per metus iš jų darbą rado 67 proc. Prastai sekėsi kai kurių regioninių kolegijų absolventams: 59 proc. darbą gavusių Utenos kolegijos inžinerijos studentų uždirbo 470 eurų, 64 proc. Žemaitijos kolegijos studentų – 405 eurus.
Tačiau „Linpra“ direktorius G.Vilda patikina, kad darbdaviams institucijos tipas –ar tai universitetas, ar kolegija, ne taip svarbu: „Mes sakome, kad svarbūs arčiau žemės stovintys žmonės. Tie, kurie geba kurti ir gaminti gerus daiktus, o ne ilgiau trynė suolą.“Kiekvienoje absolventų grupėje gali pasitaikyti ir lyderių, ir nelabai gerų absolventų, kurie patys nieko nesimokė, tad dėl jų neišmanymo negalima kaltinti aukštosios mokyklos.
Tačiau G.Vilda sako, kad darbdaviai pastebi žalingą savybę: besirūpinant profesinių žinių suteikimu nebeliko darbo saugos kultūros. „Universitetai, kolegijos, net profesinės mokyklos pamiršta, kad profesionalas yra tas, kuris moka dirbti saugiai ir tausoja sveikatą. Tačiau darbo sauga ir sveikata nesulaukia mokyklų dėmesio, todėl darbdavys to mokyti turi papildomai. Nors ir mokykloje, ir universitete žinių apie saugą darbo vietoje žmonės gauna, neišugdoma pati kultūra“, – pastebi G.Vilda. Jis svarsto, kad ir diplome nepažymima, ar absolventas yra išmokytas dirbti saugiai ir tausodamas sveikatą, o jei ši sritis būtų sustiprinta ir apie tai žinotų darbdavys, būtų galima greičiau įsidarbinti. „Darbdavio akyse jaunas žmogus būtų solidesnis ir patrauklesnis darbuotojas, jei būtų aišku, kad jis moka dirbti saugiai“, – dar kartą pabrėžia G.Vilda.
Galimybių išsiaiškinti, kuo studijos viename universitete ar kolegijoje skiriasi nuo tokių pat vykdomų kitur arba koks kelių labai panašių studijų programų skirtumas, yra: tereikia užduoti kelis klausimus aukštajai mokyklai ir pasidomėti, kur išsilavinimą įgijo geriausi savo srities profesionalai.
Loading ...