"Veido" archyvas

Kas penktas 18–29 metų lietuvis turi pradelstų skolų, kurias mokėti dažniausiai padeda tėvai. Finansų ekspertai pataria, kaip elgtis, kai bėdų dėl pinigų turi jau suaugę vaikai.

Inga Marčiukaitė – 27-erių diplomuota viešojo administravimo specialistė, bet vis dar išlaikoma savo į pensiją netrukus išeisiančių tėvų. Po studijų ji kelerius metus dirbo ir nuomojosi butą Klaipėdoje, bet per krizę darbo neteko ir grįžo atgal pas tėvus. “Man buvo gėda, nes jau buvau įpratusi gyventi savarankiškai. Tačiau tėvai priėmė su džiaugsmu – esu jų vienintelė duktė. Šiuo metu intensyviai ieškau darbo ir tikiuosi, kad greitai atsistosiu ant kojų. Nesinori apsunkinti tėvų, nes jų pajamos ir taip nedidelės”, – sako I.Marčiukaitė.

Tiek Lietuvoje, tiek Vakaruose dauguma suaugusių vaikų iki trisdešimties metų dar nėra visiškai finansiškai nepriklausomi nuo savo tėvų – tyrimai rodo, kad daugeliui tenka naudotis vienokia ar kitokia finansine gimdytojų parama. Sunkmečiu į tėvų namus grįžtantys suaugę vaikai tapo itin dažnu reiškiniu.

Tai nestebina, nes jaunimo nedarbas šalyje tebėra gana didelis ir siekia 7,7 proc. Darbo biržos duomenimis, gegužės 1 d. buvo įregistruota 35,9 tūkst. jaunų bedarbių, iš jų 7,1 tūkst. – absolventai. Profesinės kvalifikacijos neturi daugiau nei kas antras jaunas bedarbis (58 proc.), beveik pusė (46 proc.) jaunų bedarbių darbinę veiklą pradeda pirmą kartą.

Be to, kreditų biuro “Creditinfo” duomenimis, apie 20 proc. visų pradelstų skolų portfelio sudaro 18–29 metų gyventojų skolos. Šiuo metu gyventojų pradelstos skolos siekia iš viso 2,51 mlrd. Lt. Pasak asmeninės kredito istorijos sistemos “Manocreditinfo.lt” projekto vadovo Mariaus Zaikausko, 75 proc. visų pradelstų skolų tenka finansų sektoriaus įmonėms, o dar apie 20 proc. siekia skolos už telekomunikacijų paslaugas.

Mūsų pašnekovė I.Marčiukaitė į tėvų namus prieš gerą pusmetį grįžo nuleista galva, nors neturėjo nei paskolų, kurių nebeišgalėtų mokėti, nei kitokių finansinių įsipareigojimų, o juk dažnas į tėvų namus pasibeldžia jau turėdamas tokį “bagažą”. Apsidairę pamatytume daugybę atvejų, kai senstelėję tėvai priglaudžia ne tik sūnų, bet ir marčią su vaikais, nes šie nebepajėgia sukrapštyti būsto paskolos; arba moka už suaugusių vaikų šeimas paskolų įmokas, kad tik jie neprarastų skolinto būsto. Daugybė tėvų savo atžalas nuolat remia pinigais, kuriuos ilgai atidėliojo senatvei, nes ekonominė krizė parodė, kad vaikai nemoka tvarkytis su pinigais.

Ar mokėti už vaikus paskolas

Žinoma, vaikams padėti reikia, net jei jie seniai suaugę ir jau turėtų būti savarankiški, bet kaip tą padaryti, kad geranoriška pagalba nevirstų meškos paslauga? Finansų ekspertai pataria nepersistengti, nes tėvų parama greit pradedama piktnaudžiauti.

Štai gana dažna situacija: po studijų universitete sūnus ar dukra grįžta į tėvų namus, nes neturi darbo patirties ir nesugeba įsidarbinti, arba grįžta todėl, kad darbą prarado, kaip atsitiko mūsų pašnekovei I.Marčiukaitei. Ką daryti?

“Veido” kalbinti finansų patarėjai vieningai sutaria, kad priimti finansinių bėdų turinčius suaugusius vaikus namo yra nebrangi išeitis finansiniam stabilumui vėl įgyti. Tačiau kad ir koks didelis būtų noras padėti, patariama iš karto nustatyti tam tikras sąlygas: tarkime, sutarti, kad pirmus tris mėnesius sūnus ar dukra tėvų būste galės gyventi nemokamai ir tuo tarpu ieškotis darbo, o po to jau privalės prisidėti tam tikra suma prie šeimos ūkio. Na, o jei tokios galimybės dar neturės – galės “atsiskaityti” atlikdamas kokius nors darbus, pavyzdžiui, kaip sako “Swedbank” Asmeninių finansų instituto vadovė Odeta Bložienė, tvarkant namus, nupjaunant žolę sode ir pan. Kitaip tariant, pagalba vaikams bus efektyvi tik tuomet, jei nebus visiškai nemokama.

“Tėvai visiškai neturėtų gėdytis pasakyti atžalai, kad tavo išlaikymas, komunalinės paslaugos kainuoja tiek ir tiek, mes dabar tau tam tikra prasme skoliname, bet vėliau turėsi tuos pinigus grąžinti”, – sako bendrovės “Vilniaus finansiniai patarėjai” direktorė Rasa Mažrimienė.

Finansinio savarankiškumo mokyklos vadovas Žilvinas Jančoras papildo, kad padėti vaikams atsistoti ant kojų yra tėvų pareiga, bet pagalba bus veiksminga tik tuomet, jeigu ją gaunantieji dės pastangas susitvarkyti gyvenimą – išsikels tam tikrus tikslus ir jų sieks. “Jei to nėra, jei pradedama piktnaudžiauti tėvų išlaikymu, reikėtų susirūpinti ir pagalvoti, kaip sukurti tam tikrą diskomfortą – pavyzdžiui, duoti mažiau pinigų, nei vaikas prašo, arba visai nebeduoti, nes tai yra pagrindinis į priekį varantis variklis”, – teigia Ž.Jančoras.

Kita pastaruoju metu vis dažniau pasitaikanti situacija – vaikai nebeišgali mokėti būsto ar kitokių savo paskolų ir prašo laikinos tėvų pagalbos. Padėti patariama ir tokiu atveju, tačiau pinigai turi būti ne dovanojami, o skolinami – pasak Ž.Jančoro, net jeigu jūsų finansinė padėtis puiki, remti vaikus didelėmis pinigų sumomis nieko už tai nereikalaujant nėra geras dalykas. Be to, prieš tai reikėtų išsiaiškinti, ar šie sunkumai tikrai laikini, ar vis dėlto nepanašu, kad pinigų paskoloms greitu metu vėl atsiras. “Jei iš karto matyti, kad būsto paskola tapo nebepakeliama našta ir kad nebus kaip atiduoti skolų tėvams, reikėtų pagalvoti apie būsto keitimą pigesniu”, – pataria pašnekovas.

Jei suaugusi atžala turi ne vieną, o keletą smulkesnių finansinių įsipareigojimų, patariama neskubėti padengti juos visus iš karto. Tarkime, pritrūkstama lėšų studijų paskolos palūkanoms mokėti ir nebeišgalima atiduoti skolos draugui. Tokiu atveju geriau keletą mėnesių sumokėti studijų paskolos palūkanas, nes šių įsipareigojimų nevykdymas gresia rimtais nemalonumais – vėliau  kils sunkumų kreipiantis būsto paskolos ir pan., o susitvarkyti su draugo skola verčiau pasiūlyti patiems – tai taptų gera pamoka ateičiai. Taip pat patariama kiek įmanoma vengti apmokėti, pavyzdžiui, kreditinių kortelių skolas: tai skatina vaikus manyti, kad nors jie ir suaugę, vis tiek gali ir toliau jūsų sąskaita išlaidauti.

Kaip  užbėgti problemai už akių

Kaip teigia O.Bložienė, mūsų visuomenėje giliai šaknis įleidęs požiūris, kad tėvai privalo paremti ar net išlaikyti savo vaikus visą gyvenimą, net jei pastarųjų pajamos yra didesnės nei jų senstančių tėvų. Todėl tėvai, priimdami į savo namus pagyventi suaugusius vaikus, neretai vengia jų prašyti bent minimaliai prisidėti prie šeimos ūkio, nes mano, kad tai bus jų išnaudojimas. Na, o vaikai įsivaizduoja, kad tėvai turi juos ilgai išlaikyti ir visuomet besąlygiškai padėti. Tai negerai, nes nėra ugdomas finansinis savarankiškumas, gebėjimas taupyti ir išsiversti su tiek pinigų, kiek turi, užuot skolinusis. Tuo labiau kad iš tėvų atimama galimybė gyventi geriau.

“Neseniai susidūriau su keliais gyvais pavyzdžiais. Viena mama pasakojo, kad jos sūnus, netekęs darbo, sugrįžo į namus. Ji visą laiką rūpinasi ir šaldytuvo turiniu, ir visas sąskaitas apmoka, o kai paprašė sūnaus šiek tiek prisidėti prie šeimos ūkio išlaikymo, buvo nesuprasta. Vaikinas paprasčiausiai nemano, kad tai būtų normalus atsakomybės pasidalijimas. Mūsų šalyje daugelis tėvų verčiau sutiks nusivilkti paskutinius marškinius, nei atsakys pagalbą savo vaikams”, – tvirtino O.Bložienė.

Kaip tokių dalykų išvengti? Imtis prevencijos, t.y. daryti tai, kas Lietuvoje dar labai nepopuliaru: nuo mažens kalbėti su vaikais apie pinigus, kartu planuoti šeimos biudžetą bei spręsti kylančias finansines problemas.

“Nušalinti vaikus nuo šitų dalykų žalinga, – tvirtino R.Mažrimienė. – Vaikai turi žinoti pinigų vertę ir suprasti, kad šeimos ūkis yra visų bendras reikalas. Tai reiškia, kad sulaukęs savo pirmųjų pajamų jis jau turi prisidėti prie jo išlaikymo savo dalimi.” Ž.Jančoras priduria, kad kur kas pigiau ir naudingiau yra leisti suklysti ir prarasti kokį tūkstantį litų savo paaugliui sūnui, nei nieko nedarant vėliau stebėti, kaip jis patiria kelių šimtų tūkstančių litų nuostolį, sulaukęs trisdešimties. Per krizę išryškėjusios gyventojų finansinės klaidos kuo aiškiausiai parodė, kad ši sritis – finansinio savarankiškumo skatinimas, pajamų ir išlaidų planavimas – lietuvių šeimose visiškai nustumta į šalį.

Simbolines studijų paskolų palūkanas vėluoja mokėti kas dešimtas studentas

“DnB NORD” banko duomenimis, vidutinė valstybės remiamų studijų paskolų suma siekia 5,5 tūkst. Lt, o kas mėnesį mokamos palūkanos sudaro apie 17 Lt (pačią paskolą, kaip žinoma, galima grąžinti per 15 metų). Dauguma studentų palūkanas moka laiku, bet maždaug dešimtadalis vėluoja tai daryti, ypač – vasarą. Nors palūkanų dydis ir simbolinis, bankai pasigenda studentų supratimo, kad tai lygiai tokie pat kreditoriniai įsipareigojimai, kaip ir visi kiti, tuo labiau kad jų nevykdymas palieka juodą dėmę skolinimosi istorijoje – ateityje gali kilti sunkumų kreipiantis dėl kitų paskolų.

Valstybinio studijų fondo duomenimis, 2010–2011 m. valstybės remiama paskola studijoms ar gyvenimo išlaidoms suteikta daugiau nei šešiems tūkstančiams studentų. Bendra garantuojama šių paskolų suma siekė per 30 mln. Lt.

"Veido" archyvas

Kol gyvenimas sukasi apie sauskelnes ir pieno buteliukus, sunku įsivaizduoti, kad vieną dieną vaikai užaugs ir paliks namus. Bet juk anksčiau ar vėliau taip nutiks!

Vaikų svajonės – tėvų nerimas

Šią minutę šimtai jaunų žmonių dėlioja savo svajones. Abiturientas artėjančių egzaminų baimę tramdo svajonėmis ištrūkti iš savo mažo miestelio ir išvažiuoti studijuoti į Vilnių. Kitas jau žino, kad vasarą praleis Londone. Trečias baigė studijas, susirado darbą ir svajoja apie butą senamiestyje…

Šie jauni žmonės išeina iš namų. Gyvenimas jiems tik prasideda, o tas užuodžiamas nepriklausomybės kvapas svaigina. Nuo šiol tik jie patys bus atsakingi už save: pagaliau pradės gyventi savarankiškai.

Tačiau už visų vaikų svajonių yra jų mamos ir tėčiai. Tie, kuriems labai sunku suvokti, kad jų mažasis pagaliau tapo suaugusiuoju. Dar sunkiau susitaikyti su tuo, kad šis suaugęs žmogus namie nuo šiol bus tik svečias.

Po daugybės priežiūros, saugojimo ir begalinio rūpesčio metų paleisti vaiką iš savo glėbio sunku. Bet vieną dieną tai tenka padaryti visiems tėvams.

Kuo dabar rūpintis?

Regis, vaikas suaugo būtent tada, kai pajutote pagaliau perpratusi, kas yra motinystė. Dabar neturite kur šių žinių pritaikyti. Jis nori pradėti savarankišką gyvenimą ir rūpintis pats savimi? O kuo dabar rūpintis jums?

Vaikui išvykus iš namų jaučiatės taip, lyg iš jūsų būtų atimtas motinystės vaidmuo. O juk daugeliui moterų motinos vaidmuo kur kas svarbesnis už visus kitus gyvenimo vaidmenis: dukters, žmonos, draugės, darbuotojos. Todėl anksčiau save suvokusi kaip mamą, dabar jaučiatės taip, lyg būtumėte praradusi savo tapatybę. Nes juk staiga vaikas nusprendžia perimti visas buvusias jūsų pareigas: pats savimi rūpintis, pats už save atsakyti ir pats gamintis pusryčius. Galite pasijusti panašiai, lyg netekusi darbo.

Ypač skaudu su vaikais išsiskirti toms mamoms, kurios buvo namų šeimininkės. Rūpinimasis vaiku ir vyru buvo pagrindinis jų užsiėmimas. Vaikui išvykus, jos jaučiasi praradusios savo paskirtį. Todėl gyvenimas atrodo tuščias.

Tačiau nepamirškite, kad motinystės vaidmens niekas iš jūsų niekada neatims. Nesvarbu, vaikas gyvena kartu ar atskirai, jam ketveri ar keturiasdešimt – jūs visada būsite jo motina.

Prarasta tapatybė

Kol vaikelis mažas, gyvenimo tėkmę motinos suvokia savaip: jos mato tik tai, kaip auga jų vaikas. Tačiau kai šis suauga ir nusprendžia išsikraustyti iš namų, į laiką motina pažvelgia iš kitos pusės: ji skaudžiai pajunta, kad sensta…

Iki tol namie tėvai buvo suaugusieji. Kai suaugusiuoju tampa ir vaikas, tėvams tai – lyg pranešimas apie naują gyvenimo etapą. Kas laukia toliau? Senatvė ir vienatvė? Tad lygiai taip, kaip vaikai nerimauja dėl savo ateities, tėvai nerimauja dėl savosios. Jie bijo, kad vaikui išvykus jie taps nebereikalingi.

Nerimą kelia ir tai, kad reikia vėl mokytis save suvokti iš naujo. Anksčiau jūs žinojote: esate mama, o jūsų vyras – tėtis. Dabar ir vėl turite prisiminti, kad visų pirma esate vyras ir žmona.

Šie tapatybės pokyčiai iš pradžių atrodo bauginantys ir kelia nerimą. Tačiau pažvelkite į juos iš kitos pusės.
Jūs turite savo gyvenimą. Anksčiau rūpinotės vaikais, dabar pasirūpinkite savimi: galite laikytis savo pačios, o ne šeimynos sudaryto tvarkaraščio, pavyzdžiui, atostogauti, kada norite jūs, o ne tada, kai atostogas mokiniams paskelbia mokykla. Kartu su vaiko nepriklausomybe tokią pat nepriklausomybę įgyjate ir jūs.

Galite grįžti prie pamirštų įpročių. Dauguma moterų augindamos vaikus apriboja savo pačių svajones ir interesus. Juk tuo metu svarbiausia – pasirūpinti mažyliu. Dabar metas prisiminti tai, apie ką anksčiau svajojote. Galbūt šokių pamokas?

Metas persitvarkyti namus. Jei vaikas išsikraustė iš namų visam laikui, pertvarkykite jo kambarį. Tai apsaugos nuo melancholijos, kuri užplūsta vos pažvelgus į vaiko kambario sieną, apklijuotą plakatais. Paverskite šį kambarį praktiška erdve. Galbūt visada svajojote tapyti: tai gali būti jūsų studija.

Ruoškitės pokyčiams

Visos motinos žino, kad ta diena, kai su vaiku teks atsisveikinti, kada nors ateis. Tik štai dauguma stumia mintis apie šią dieną tolyn, slapčia tikėdamosi: “Dar negreitai”. Kai lemtingoji diena pagaliau išaušta, jaučiatės sutrikusi ir visai nepasirengusi.

Todėl tam, kad vaikas išvyks iš namų, reikia pradėti ruoštis iš anksto. Galbūt jis šiemet baigia mokyklą, o rugsėjį jau iškeliaus studijuoti į kitą miestą? Galite galvoti, kad iki rugsėjo dar daug laiko ir nepradėti nerimauti iš anksto, bet galite jau dabar pradėti save nuteikti tam, kad jūsų namuose vaiko greit nebebus. Antruoju atveju išsiskyrimo skausmą išgyvensite lengviau, nes būsite jam pasirengusi.

Naudinga nuo mažens skatinti vaikų savarankiškumą. Leiskite jiems daugiau laiko praleisti be jūsų – su draugais. Gerą pavyzdį parodysite, vaikui leisdama suprasti, kad jūs taip pat turite savarankiško gyvenimo detalių, kuriomis nesidalijate su niekuo. Tokios pamokos naudingos ir vaikui, ir jums pačiai: jis mokosi savarankiškumo, jūs mokotės prisitaikyti prie didėjančios jo nepriklausomybės.

Viltys vietoje baimių

Vaikai nepriklausomybės link keliauja mažais žingsneliais. Iš pradžių išmoksta patys užsirišti batų raištelius, vėliau – vieni grįžti iš mokyklos, o paauglystėje jau turi atskirą gyvenimą: savo draugus, pomėgius, būrelius. Kol žingsneliai nepriklausomybės link nedideli, mama džiaugiasi – jos vaikas tampa savarankiškas. Tačiau išėjimas iš namų jai atrodo per didelis žingsnis. Ji nerimauja ir bijo, kad vaiko nepriklausomybė jį nuo jos atitolins.

Tokiomis akimirkomis mamos galvoja apie savo jausmus. Jos suvokia savo liūdesį, nerimą ir ilgesį. Tačiau pagalvokite ir apie vaiko jausmus. Jie lygiai tokie patys. Jis taip pat nerimauja, trokšta nepriklausomybės, bet jos ir bijo, žino, kad pasiilgs namų ir jūsų. Bet jis taip pat suvokia, kad tik savarankiškas gyvenimas gali padėti įgyvendinti svajones. Būtent svajonės ir ateities viltys padeda vaikui įveikti nerimą. Jos gali padėti įveikti nerimą ir jums.

Daugiau galvokite apie ateities viltis, o ne baimes. Juk norite, kad jūsų vaikui puikiai sektųsi ir jis būtų laimingas. Tad verčiau koncentruokitės į tai, kaip jis to galėtų pasiekti, o ne į tai, kaip gaila, kad jis palieka namus.

Leiskite vaikui kvėpuoti

Jei vaiką išleidžiate iš namų, turite jį ir paleisti. Tačiau kai kurios mamos nedovanoja savo vaikams laisvės, net ir šiems išsikrausčius gyventi į kitą miestą.

Kaunietė Dovilė baigusi mokyklą atvyko studijuoti į Vilnių. Čia mergina gyvena jau nuo rugsėjo, bet jos mama vis dar negali susitaikyti su tuo, kad duktė išsikraustė iš namų. Ji skambina dukrai tris kartus per dieną, kiekvieną savaitgalį prašo grįžti namo, jei ši negrįžta – pyksta, esą duktė    visai nepadedanti tvarkytis namie. Dovilės mama vis dar nesupranta, kad jos dukra namie nebegyvena: jai atrodo, kad ji tik kas savaitę išvažiuoja mokytis, o baigusi studijas vėl grįš namo. O Dovilė negali pradėti savarankiško gyvenimo, nes mama ją lydi kiekviename žingsnyje!

O štai 23-ejų sulaukusi Milda vis dar juto, kad mama per daug kišasi į jos gyvenimą: nuolat žarsto pamokymus, nuolat įsiprašo į svečius ir nurodinėja dukrai, kaip tvarkytis namus. Milda pajuto, kad mama neleidžia jai kvėpuoti, todėl, baigusi bakalauro studijas Lietuvoje, ji išvyko studijuoti į Švediją, tikėdamasi, kad bent atstumas sutrukdys mamai ir toliau valdyti jos gyvenimą taip pat, kaip vaikystėje.

Suaugusiam vaikui būtina suteikti tiek laisvės, kiek jam jos reikia. Kuo labiau kišitės į jo gyvenimą, tuo labiau jis nuo jūsų tols. Jei neleidžiate vaikui kvėpuoti, jis, ieškodamas šviežio oro gurkšnio, veržiasi kuo toliau nuo jūsų.

Nustokite spręsti vaiko problemas
Žinoma, jūs vaiko pasiilgsite, žinoma, norėsite jį matyti ir jo balsą girdėti kuo dažniau: juk buvote įpratusi su juo bendrauti kasdien. Tačiau nevirskite persekiotoja. Leiskite vaikui jums paskambinti tada, kada jis turi ką pasakyti, o ne todėl, kad laikosi jūsų prisakymo “vienas skambutis per dieną, septyni per savaitę”. Leiskite jam atvažiuoti jūsų aplankyti tuomet, kai jis jūsų pasiilgo, o ne dėl priekaištų, esą jis visai pamiršo namus.

Vos vaikui išsikrausčius iš namų, skambučių skaičių ir pokalbių trukmę verta apriboti. Gali būti sunku, bet tai – tik jūsų vaiko labui. Jei vaikas įpras po kiekvienos paskaitos jums paskambinti tam, kad papasakotų, kokia ji buvo įdomi ar nuobodi, jei tikėsis jūsų patarimo, kaskart susipykęs su draugais, jis neišmoks problemų spręsti pats. Visai kaip vaikystėje, kai pargriuvęs ir susitrenkęs koją skubėdavo namo, kad jūs aptvarstytumėte žaizdą, ar vėliau, kai keliaudavote į mokyklą aiškintis dėl jo išdaigų. Šis gyvenimo etapas baigėsi ir su tuo susitaikyti teks jums abiem.

Tad neleiskite vaikui įprasti kreiptis į jus dėl kiekvienos smulkmenos. Parodykite jam, kad jis suaugo, ir priminkite, jog nuo šiol su savo bėdomis jis turės susitvarkyti pats. Jūs vis dar galite patarti, bet galutiniai sprendimai nuo šiol priklauso jam.