Neklusnios Europos Sąjungos valstybės verčiamos subalansuoti biudžetus ir liautis skolintis. Tačiau kaip tai padaryti, kad kuo mažiau nukentėtų šalių ekonomika ir gyventojų interesai?

Didžiausios Italijos profsąjungos praėjusią savaitę surengė vienos dienos streiką, protestuodamos dėl premjero Mario Monti sumanytos darbo rinkos reformos. Pasirodo, ji leistų per metus sutaupyti apie 15 mlrd. eurų ir taptų viena pagrindinių priemonių įvykdyti ką tik prisiimtą įsipareigojimą dar labiau sumažinti šalies biudžeto deficitą. Priminsime, kad pernai buvęs Italijos premjeras Silvio Berlusconi sutiko su įsipareigojimu iki 2014-ųjų Italijos biudžeto deficitą sumažinti 60 mlrd. eurų, o M.Monti šiemet tą sumą padidino iki 90 mlrd. eurų.
Tačiau tai, kieno sąskaita šis deficitas bus mažinamas, skaldo italų visuomenę ir vėl kelia pernai nerimusių protestų grėsmę. Pavyzdžiui, M.Monti siūlo panaikinti 40 metų darbo stažo taisyklę, kuri dabar į pensiją italams leidžia išeiti kad ir 58 metų, jei tik darbuotojai keturis dešimtmečius mokėjo mokesčius. M.Monti įsitikinimu, vėlesnis pensinis amžius per metus leistų sutaupyti jau minėtus 15 mlrd. eurų, ir, regis, prie jo argumentų nėra kaip prikibti. Bet praėjusią savaitę niršusios profsąjungos aiškina, kad taip tik atimama dar viena galimybė vietoj į pensiją išeinančiųjų įsidarbinti jaunimui, kurio nedarbas siekia jau beveik daugiausiai visoje Europoje – per 30 proc.
Kas galėtų paneigti, jog iš dalies teisi vienos stambiausių kairiosios ideologijos profsąjungų CGIL atstovė Susanna Camusso, aiškindama, kad pastarojo meto reformomis siekiama tik rinkti pinigus į biudžetą, bet negalvojama apie darbuotojų interesus. Juolab kad M.Monti siūlo liberalizuoti atleidimo iš darbo tvarką, kurią populistas S.Berlusconi buvo gerokai sugriežtinęs, nes, M.Monti nuomone, tai, kad darbdaviai labai sunkiai gali atsikratyti nebereikalingų darbuotojų, atgraso užsienio investuotojus.
Ir jis vėlgi teisus, taip kaip ir S.Camusso, pabrėžianti, kad darbo santykiuose atsiradusi laisvė išaugins bedarbių gretas, nors jau dabar Italijoje nedarbas siekia rekordinus 9,2 proc. Kita vertus, nei viena, nei kita pusė nekalba apie tai, kaip kurti naujas darbo vietas, o senėjančioje Italijoje, kaip ir kitose ES šalyse, tai labai opus klausimas. Ir kaip kurti tas naujas darbo vietas, turint omenyje tai, kad mažinant skolinimąsi mažėja ir ekonomikos augimo perspektyvos.
Pavyzdžiui, kad ir kaip Italija liaupsinama už artėjimą prie idealių deficito rodiklių, naujausios Italijos banko prognozės skelbia, jog šiemet šalies ekonomikos augimas sulėtės 1,5 proc.
Aukso vidurys, pasak ekonomistų, yra būtent sisteminės reformos, pavyzdžiui, kaip ir Italijoje – pensinio amžiaus vėlinimas, švietimo, sveikatos reformos, biurokratinio aparato mažinimas. Taip pat sveika protingai kelti ir kai kuriuos mokesčius, bet taip, kad jie pernelyg neužgultų verslo pečių. Tad nors pasiturintys italai M.Monti koneveikia už ketinimus vėl grąžinti 2008-aisiais panaikintą nekilnojamojo turto mokestį, “Financial Times” analitikai tokį žingsnį vadina išmintingu, nes tai “neatima pinigų iš srauto, varančio kasdienę ekonomiką”, be to, Italijai tai leistų biudžeto pajamas per metus padidinti net apie 3,5 mlrd. eurų. Juolab kad Italijoje brangaus privataus turto apstu – jo vertė sudaro maždaug pusę visos nacionalinės skolos, tačiau, kaip teigia agentūros Romoje “Censis” analitikai, jis iki šiol nėra “įdarbintas”, nes už jį dabar  surenkami mokesčiai padeda padengti vos 7 proc. valstybės kasmet už skolas mokamų palūkanų.

Sunku rasti aukso vidurį
Beje, ieškodamos būdų, kaip mažinti biudžeto deficitą, per galvą verčiasi ne tik Italija, bet ir kitos šalys – Portugalija, Airija, Graikija, Ispanija.
Šių valstybių politikams ne tik tenka laviruoti siekiant atitikti tarptautinius reikalavimus, bet ir bandyti išvengti masinių gyventojų protestų, kokių daugelyje euro zonos valstybių sulaukta praėjusių metų pabaigoje. Mat bet kokios priemonės, stengiantis subalansuoti biudžetą, dažnai reiškia visuomenės išbalansavimą.
Pavyzdžiui, Portugalija jau pernai ėmėsi drastiško mokesčių kėlimo ir sulaukė bent kelių masinių protestų, į kuriuos vien Lisabonoje susirinko per 100 tūkst. žmonių. Tuomet juos itin piktino tai, kad vyriausybė visą skolos mažinimo naštą krauna ant gyventojų ir iš dalies – ant verslo pečių. Pavyzdžiui, mainais už 78 mlrd. eurų paramą Portugalijoje pernai rugpjūčio pabaigoje buvo padidintas pajamų mokestis, pridėtinės vertės mokestis, papildomai apmokestintos įmonės bei įvestas naujas metinis mokestis įmonėms, kurių metinis pelnas viršija 1,5 mln. eurų. O valstybės sektoriaus tarnautojų nuo 2012 iki 2014 m. sumažės vos 2 proc.
Portugalijos finansų ministras Vitoras Gasparas tuomet sakė, kad sieks bet kokiomis priemonėmis sumažinti 5,9 proc. BVP tada siekusį biudžeto deficitą iki 3 proc. 2013-iaisiais, o iki 2015 m. biudžetą apskritai visiškai subalansuos.
Tačiau protestai nesiliauja, o politikai ima pripažinti, kad kai kurie jų sprendimai buvo klaidingi. Praėjusią savaitę Portugalijoje ir vėl vyko masiniai protestai, o biudžeto deficito mažinimo priemones jau ėmėsi kritikuoti ne tik profsąjungų atstovai, bet ir finansų analitikai. “Jie veda mūsų šalį prie katastrofos”, – teigia Armenio Carlosas, vadovaujantis Visuotinei Portugalijos darbuotojų konfederacijai. Pasak jo, kai pakilo sveikatos priežiūros, elektros ir viešojo transporto kainos, 432 eurų siekianti minimali mėnesio alga šimtus tūkstančių žmonių pradėjo stumti į skurdo liūną.
Jam antrina dauguma Portugalijos analitikų, neabejojančių, kad Portugalijai, kaip ir Graikijai, prireiks antro paramos paketo. “Goldman Sachs” patikslina, kad iki 2014 m. Portugalijai reikės dar 50 mlrd. eurų. O tai – labai brangus malonumas, atsižvelgiant į Europos Komisijos skaičiavimus, kad Portugalijos 10 metų obligacijų palūkanos siekia jau 13 proc. Tad iš esmės drastiškomis priemonėmis nelabai kur pasistūmėta: minios įaudrintos, o valstybės skola vis tiek siekia 110 proc. BVP, nedarbas didėja ir netrukus gali pasiekti 14 proc. Be to, ši situacija visiškai pakirto verslą, o pagal galimybę gauti banko paskolą Portugalija, Pasaulio banko duomenimis, nukrito į 126 vietą pasaulyje.
Dar viena į uždarą ratą patekusi valstybė – Ispanija. 2011 m. šalies biudžeto deficitas siekė 8,51 proc. BVP, nors Ispanija buvo užsibrėžusi neviršyti 6 proc. rodiklio.
Nepadėjo nei drastiškai pakelti mokesčiai, nei sumažintos išlaidos, o skolinimosi kaina toliau augo, tad šių metų pradžioje Ispanijai leista padidinti šių metų biudžeto deficito siektiną ribą: pernai buvo numatyta, kad 2012 m. deficitas negalės viršyti 4,4 proc., bet šiemet sutarta leisti Ispanijai siekti 5,3 proc. biudžeto deficito.
Tam Ispanijos vyriausybė šiemet numatė stipriai sumažinti biudžeto išlaidas, pavyzdžiui, 14 proc. sumažinti išlaidas ministerijoms, iš viso įvairiomis priemonėmis per 2012 m. sutaupant 16,5 mlrd. eurų.
Skamba gerai, tačiau kartu Ispanijos valdžia ketina ir vėl didinti mokesčius bei dar kartą apriboti socialines programas. Kaip galima numanyti, šie valdžios planai vėl sukėlė didelį gyventojų nepasitenkinimą, ir kovo 29 d. šalyje kilo nauja protestų banga.

Pavyzdžiai – Didžioji Britanija ir Vokietija

Geriausią balansą tarp priemonių deficitui ir gyventojų nepasitenkinimui mažinti skolų krizės laikotarpiu rado, matyt, Vokietija ir Didžioji Britanija. Nors abi šalys žengia skirtingais keliais ir naudojasi skirtingais metodais, nei vienur, nei kitur protestų bangos nekyla, o ekonomikos rodikliai tik gerėja. Dar svarbiau, kad šios šalys dabar itin patrauklios verslininkams, nes čia nėra drakoniškų mokesčių, atsiradusių daugelyje kitų euro zonos valstybių.
Vokietijos ekonomikai šiemet žadamas 0,7 proc. augimas, o šalies ūkio ministras Philippas Roesleris pareiškė, kad Vokietija yra ir liks Europos stabilumo bei augimo pagrindas.
Šiai valstybei pavyko gerokai sumažinti biudžeto deficitą, bet kartu nesumažinti gyventojų pasitikėjimo ekonomika, kuris, beje, pastaruoju metu netgi didėja.
Panaši padėtis ir Didžiojoje Britanijoje. Tiesa, šie metai šalies ekonomikai dar nėra lengvi, ir gali būti, kad ekonomika šiek tiek buksuos dėl griežtų paskolų išdavimo sąlygų, didėjančio nedarbo, brangaus pragyvenimo, silpno atlyginimų kilimo. Tačiau neabejojama, jog tai tik laikinas diržų susiveržimo efektas, mat prognozuojama, kad antrąjį šių metų pusmetį šalies ekonomika pradės augti, o jau 2013 m. prognozuojamas 2,3 proc. šalies BVP augimas.

Bet kokios priemonės, stengiantis subalansuoti biudžetą, dažnai reiškia visuomenės išbalansavimą.