Verslininkai atkreipia dėmesį, kad užsienio šalyse įgyvendinant valstybinius strateginius projektus užsakovai suteikia daugiau šansų padirbėti vietiniams specialistams.

Plačiai užsimojusi Vyriausybė ketina Lietuvoje įgyvendinti visą pluoštą didelių energetikos projektų: rengiamasi elektros jungčių su Švedija ir Lenkija, suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo Klaipėdoje įrengimui, pagaliau – brangioms ir ilgai truksiančioms Visagino atominės elektrinės statyboms. Be to, pamažėle atgyja ryžtas turėti penktąjį hidroagregatą Kruonio HAE ir dujotiekio jungtį su Lenkija, o šį rugpjūtį pagaliau paskelbti ir palankūs tarpiniai Syderių vietovės, kurioje planuojama statyti požeminę dujų saugyklą, geologinės struktūros tyrimų rezultatai.
Rodos, statybininkai ir gamintojai turėtų džiaugsmingai trinti rankomis: ilgai bus ką veikti šalelėj mylimoj. Tačiau ypatingomis viltimis mūsų statybininkų stovykla nespinduliuoja.
“Lietuvių statybos įmonės – palyginti mažos ir neturtingos, todėl dažniausiai neatitinka tokio pobūdžio objektų rangovams keliamų reikalavimų. Tad konkursuose nė nebandome dalyvauti arba būname iš jų pašalinami. Bet neretai tenka padirbėti subrangovais. Tokių statybos ir montavimo darbų, kuriuos gebančių atlikti įmonių Lietuvoje neatsirastų, nedaug ir jie itin specifiniai. Nerizikuočiau vardyti, nes situacija sparčiai kinta ir gali būti, kad šalyje jau atsirado tas paslaugas teikiančių bendrovių”, – dėsto Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Adakras Šeštakauskas.

Nerimą kelia pažadai lenkams

Neseniai tautiečius sukrutino žinia, neva Vyriausybės pasirinktas strateginis investuotojas į Visagino atominę elektrinę – koncernas “Hitachi-General Electric Nuclear Energy”, siekdamas sau palankių sprendimų Lenkijoje, kur taip pat planuojama statyti atominę elektrinę, kaimynams žada Visagino objekte pasitelkti būtent šios šalies statybininkus ir statybinių medžiagų gamintojus. Tokį “Hitachi-GE” lenkams rodomą palankumą paaiškinti nesunku: japonų ir amerikiečių koncernui daug labiau apsimokėtų turėti reikalų iškart su dviem to paties regiono statybomis. Tačiau lietuviams šie iš Lenkijos atsklidę koncerno vyresniojo viceprezidento atominių elektrinių projektų klausimais Danielio L.Rodericko pažadai norom nenorom perša mintį, kad lenkai, rinkdamiesi galimus investuotojus, yra atidesni vietinio verslo interesams nei Lietuvos derybininkai: juk mums apie analogišką galimybę įdarbinti lietuvių statybininkus svetur nebuvo užsiminta.
“Viskas priklauso nuo sąlygų, kurias Vyriausybė, kaip strateginių projektų užsakovė, iškelia pasirinktam strateginiam investuotojui ar generaliniam rangovui. Nors turime pakankamai savų specialistų ir pajėgių įmonių, pagrindiniais tokių statybos aikštelių šeimininkais dažniausiai tampa užsieniečiai. Bet netgi jiems išankstinėse konkurso sąlygose įmanoma numatyti prievolę tam tikrais darbų etapais samdyti vietinius subrangovus – tokia praktika plačiai paplitusi ir jokiems teisės aktams neprieštarauja. Dažniausiai stambiuose energetikos projektuose perkamos galutinę atsakomybę prisiimančio projekto vadovo ir darbų techninės priežiūros paslaugos, o aikštelėse triūsia vietiniai darbininkai, nes valstybė, būdama projekto užsakovė, stengiasi spręsti gyventojų užimtumo problemas. Tai tuo labiau būtų logiška Lietuvoje, kur vietos statybininkų paslaugos pigesnės nei projektams vadovaujančių vakariečių statybininkų”, – aiškina Lietuvos pramonininkų konfederacijos energetikos komiteto pirmininko pavaduotojas Pijus Ralys.
Vis dėlto A.Šeštakauskas mano, kad dėl Visagino užsakymų per anksti kelti vėjus: nuo strateginio investuotojo parinkimo iki konkrečių rangovų atrankos – dar ilgas ir vingiuotas kelias. “Visi supranta, kad pačių atominių reaktorių nei lietuvių, nei lenkų specialistai nemontuos, tačiau aikštelėje ir be to atsiras įvairiausių darbų: pamatų, inžinerinių tinklų klojimas, kompresorinių ir transformatorinių statyba, aušinimo sistemos įrengimas, komunikacijos ir visa kita. Manau, atominės statybose bus veiklos ir lietuvių įmonėms”, – A.Šeštakauskas.

Elektrėnuose buvo ką veikti

Įdomu, ar minėti reikalavimai įdarbinti vietos įmones apskritai būna keliami stambių energetikos objektų statybos Lietuvoje rangovams. Stebėdamas įvykių eigą Lietuvos elektrinės devintojo bloko statybvietėje, kurioje šeimininkauja ispanų bendrovė “Iberdrola”, P.Ralys linkęs tuo abejoti: “Jei tokių užsakovų sąlygų ir būta, apie jas nieko nesame girdėję.”
Vis dėlto Elektrėnų statybos aikštelėje, kaip “Veidą” informavo “Lietuvos energija”, darbavosi ir daug Lietuvos ar bent Lietuvoje savo antrines įmones turinčių bendrovių. Galima tvirtinti, kad būtent joms ir buvo patikėta atlikti sudėtingiausius ir didžiausios kompetencijos reikalaujančius darbus. Štai “Alvora” sumontavo pagrindinius bloko “organus”, kuriuos “General Electric” pagamino JAV ir Prancūzijos įmonėse, – dujų, garo turbinas ir generatorių. “Montuotojas” rūpinosi vamzdynais, “Merko statyba” projektavo ir statė sandėlį su administracinėmis patalpomis, įrengė vandens paruošimo stotį ir nuotekų valymo įrenginius. Panevėžio statybos trestas parengė statybos aikštelę ir išliejo pagrindinių pastatų pamatus, o šiuo metu tebedailina pačius pastatus. Čia darbo gavo ir “Lietemas”, “Fima”, “Pineka” bei kitos lietuvių bendrovės.
“Lietuvos energijos” komunikacijos skyriaus vadovė Jūratė Kavaliauskaitė tvirtina, kad subrangovų teisėmis aikštelėje darbavosi 574 statybininkai. 90 proc. jų – Lietuvos piliečiai, kiti – daugiausia baltarusiai. Pačios “Iberdrolos” atstovų Elektrėnuose darbuojasi 51, dauguma – Ispanijos piliečiai.
Paleisti naujojo bloko dujų turbiną planuojama šių metų lapkričio 24-ąją – tuomet įrenginį žadama pirmąkart įjungti į energetinį tinklą ir juo pagaminti pirmąsias elektros kilovatvalandes. “Bandymai pradedami nuo minimalaus turbinos darbo režimo, pamažu didinant jį tol, kol pasiekiamas maksimalus pajėgumas”, – “Veidui” pasakojo “Lietuvos energijos” generalinis direktorius Dalius Misiūnas.
Planuojama, kad po bandymų devintasis Lietuvos elektrinės blokas pradės veikti kitų metų rugsėjo pradžioje.

Kas gamina, tas ir stato

“Jei sudėtingiausius strateginių objektų statybos darbus vis tiek nudirba lietuviai – ar verta rangovų konkursų sąlygas formuluoti taip, kad jas tegalėtų atitikti užsieniečiai?” – klausia P.Ralys. Juolab pagrindinė pelno dalis kartu su atsakomybės už projektą našta irgi atitenka generaliniam rangovui, o ne savo nugaras statybos aikštelėje lenkusiems lietuviams.
Kad Lietuvoje rengiamuose konkursuose nepopuliaru formuluoti rangovams išankstines vietos statybininkų įdarbinimo užduotis, patvirtina AB “LitGrid” strategijos ir plėtros departamento direktorius Simonas Šileikis.
Tačiau, pasak jo, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas verslui ir skatinti konkurenciją jaučiama tendencija konkursų dalyviams keliamus kriterijus palengvinti, ir tai duoda rezultatų. “Tarkim, pastaruosiuose pastočių rekonstrukcijos rangovų konkursuose dalyvaudavo mažiausiai penkios šešios įmonės, ir 90 proc. jų būdavo lietuviškos. O tuose konkursuose, kurie susiję su sudėtingų, Lietuvoje negaminamų įrenginių įdiegimu, neretai dalyvauja užsienio gamintojo ir vietos bendrovių konsorciumai”, – tvirtina S.Šileikis.
Tik štai toliausiai įsibėgėjusiame “NordBalt” projekte, kuris Baltijos jūros dugnu nutiestu kabeliu sujungs Lietuvos ir Švedijos elektros perdavimo tinklus, mūsų verslui išties tepaliktas epizodinis vaidmuo. Tam, pasak S.Šileikio, yra esminė priežastis: “Nei jūrinio kabelio, nei elektros srovės keitiklių stočių (konverterių) Lietuvoje tikrai niekas negamina. Tokius konverterius viso pasaulio rinkai tesiūlo vos keletas įmonių. Viena jų – švedų bendrovė ABB, laimėjusi 147 mln. eurų vertės “NordBalt” jungties elektros srovės keitiklių stočių (tiek Švedijos, tiek Lietuvos krante) gamybos ir montavimo darbų konkursą. Tai pernelyg sudėtingos technologijos, kad jų įdiegimą būtų verta patikėti kam nors kitam.”
Ar lietuviai turės galimybę tiesti bent jau 13 km Lietuvos teritorijoje numatytų laidų? “Pagal sutartį švedai rūpinsis ir kabelio tiesimu Lietuvos krante, tačiau praktiškai neabejojame, kad šiems darbams bus pasitelkti lietuvių subrangovai”, – ramina verslininkus S.Šileikis.
Švedai Baltijos dugnu klos ir jūrinį kabelį, kurį ABB suprojektavo ir pagamino specialiai “NordBalt” jungčiai (tai dar 270 mln. eurų vertės užsakymas). Šiuo metu atliekami naujojo kabelio techninių pavyzdžių bandymai. Gruodžio mėnesį planuojama pradėti serijinę naujojo kabelio gamybą. Tiesa, gamybos procesas truks maždaug porą metų, nes reikalingas solidus kabelio kiekis – 920 km (iš tikrųjų bus tiesiami ne vienas, o du lygiagretūs kabeliai). Taigi pirmasis “NordBalt” kabelį klojantis laivas jūron išplauks ne anksčiau kaip 2014-aisiais, o jungties eksploatacijos pradžia numatoma 2015-ųjų pabaigoje.
Beje, planuojama antžeminė “LitPolLink” jungtis, sujungsianti Lietuvos ir Lenkijos elektros perdavimo tinklus, taip pat neapsieis be srovės konverterio, nes Lietuva ir Lenkija yra skirtingose sinchroninėse zonose. Tad ir šiuo atveju bent dalį numatomų darbų greičiausiai teks patikėti užsieniečiams.
Kaip bus su SGD terminalu, šiandien anksti prognozuoti, nes kol kas visa Kiaulės nugaros sala juridiškai nepriskirta Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijai, neatliktas poveikio aplinkai vertinimas, taigi formaliai nėra patvirtinta nė būsimojo terminalo vieta. Aišku viena: į plaukiojančio terminalo vaidmenį atliksiančio laivo su išdujinimo įranga statybos užsakymus Klaipėdos laivų statytojai tikrai nepretenduos.
“Statyti tokį laivą Klaipėdoje tiesiog nebūtų techninių galimybių, nes jo parametrai (ilgis, plotis, grimzlė) per dideli mūsų pajėgumams. Pagrindinė panašaus tonažo laivų statybos vieta yra Pietų Korėja. Ten įsikūrusios įmonės turi didžiausią šių laivų statybos kompetenciją ir patirtį”, – neslepia Vakarų laivų gamyklos generalinis direktorius Arnoldas Šileika.