Š

Istorija

Švietimui Sūduvoje rusų valdymo laikais neatsitiktinai „Veide“ skirta nemaža vietos: juk sakoma, kad mokyklose vyksta kova dėl vaikų sielų, o čia laimėti tą kovą mūsų naudai buvo, kaip matėme, kur kas geresnės sąlygos nei kitur (Veidas, 2015 Nr. 23). Galime sakyti, kad ji iš tiesų buvo laimėta.

Sūduvos mokyklose šimtai, o gal ir tūkstančiai jaunų žmonių užsikrėtė pasipriešinimo carizmui, nutautinimui dvasia, tapo Lietuvos patriotais ir dauguma jų liko tokie visą gyvenimą, kovojo dėl jos laisvės, dirbo jos labui. Tą patvirtina ir čekų profesoriaus Miroslavo Hrocho apskaičiavimai, atlikti pasinaudojus Bostone (JAV) išleista „Lietuvių enciklopedija“: kaip jau buvo minėta, vien Marijampolės gimnaziją baigė didesnė dalis – 68 (56 proc.) labiausiai žinomų, nusipelniusių mūsų tautinio judėjimo veikėjų ir dar po penkis išėjo mokslus Suvalkuose ir Veiveriuose.

Susumavus išeina, kad iš Sūduvos, Suvalkų gubernijos kilo net 114 (48,5 proc.) žymiausių tautinio judėjimo veikėjų, nors jos gyventojai lietuviai sudarė nepilnus 19 proc. visų mūsų tautiečių, gyvenusių Lietuvoje 1897 m. (Rusijos visuotinio gyventojų surašymo duomenimis). Gausios, visuomeniškai aktyvios, kūrybingos inteligentijos išugdymas – didžiulis, ypatingas šio krašto mokyklų, mokytojų, mokinių tėvų nuopelnas. Pagaliau ir tų pačių inteligentų – būsimų kovotojų dėl mūsų tautos teisių, o vėliau – nepriklausomos Lietuvos ministrų, mokslininkų, vyskupų, rašytojų nuopelnas, juk daugumai jų kelias į mokslo aukštumas nebuvo lengvas dėl materialinių sunkumų, dėl patirtų valdžios persekiojimų.

Žinoma, ir tokių tautiškai susipratusių inteligentų pajėgų iš tiesų buvo mažoka – jei palyginsime su kitomis laisvės siekiančiomis Rytų ir Vidurio Europos tautomis, turėjusiomis geresnes veikimo sąlygas. Tačiau kaip tik tie šio krašto mokyklas baigę Sūduvos ūkininkų vaikai, pasitelkę bendraminčius iš visos Lietuvos, XIX a. antroje pusėje sugebėjo išplėtoti mūsų tautinį sąjūdį, nors nedaug ką buvo paveldėję iš ankstesnio, bajoriškojo laikotarpio. Ypač reikia pabrėžti, kad daugiausia jų iniciatyva atsirado lietuviška periodinė spauda – sunkiomis carizmo priespaudos, lietuviško raidyno draudimo sąlygomis leidžiama greta esančioje Prūsijoje, slapta gabenama ir platinama visoje Lietuvoje.

Trumpai tariant, periodinė spauda leido pratęsti pirmąjį tautinio judėjimo etapą, išplėtoti jį – mokslinius tyrimus, skirtus mūsų tautos savitumui, jos teisėms pagrįsti, ir imtis antrojo etapo darbų – tautinės agitacijos. Natūralu, kad labiau išsilavinusiems sūduviams čia teko pagrindinis vaidmuo: jie sudarė „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbių, rėmėjų, vėliau pavadintų aušrininkais ir varpininkais, branduolį.

Ir šių leidinių skaitytojų dauguma tikriausiai gyveno Sūduvoje: čia būdavo išplatinama daugiausiai „Aušros“ egzempliorių. Mykolas Romeris, būsimasis profesorius ir VDU rektorius, kurį čia ne kartą teks cituoti, 1908 m. išleistos studijos apie mūsų tautinį atgimimą, iki šiol nepraradusios savo mokslinės vertės, autorius, pabrėžė: „Intensyviausia „Aušros“ įtaka buvo Užnemunėje (Suvalkų žemėse).“ Nesunku atsakyti, kodėl taip buvo: abu šie leidiniai skirti inteligentams, vien iš daraktorių žinių gavusieji jais pasinaudoti negalėjo.

Pirmiausia – apie aušrininkus, kurie save vadino Lietuvos mylėtojais. Pasak M.Romerio, „išraiškingiausias jų judėjimo bruožas buvo karštas praeities ir tautinės tradicijos garbinimas ir troškimas rasti saitus tarp jų ir tolesnio tautos vystymosi“. Istorikai aušrininkų suskaičiavo nedaug – 71: tai daugiausia palyginti jauni, 20–40 metų amžiaus žmonės. Tarp jų keturi gydytojai, devyni mokytojai, 24 tarnautojai, du teisininkai, nemažai studentų, moksleivių. Didžioji dalis, 47, – valstiečių kilmės, tik keturi bajorai, bet iš jų trys bežemiai. Daugiausiai jų gyveno Sūduvoje – dešimt, po penkis – Žemaitijoje ir Vidurio Lietuvoje, Aukštaitijoje – trys, beveik pusė – už Lietuvos ribų: Mažojoje Lietuvoje, Maskvoje, Peterburge, Varšuvoje, Rygoje.

Kaip matome, pirmąjį ir tuo metu vienintelį mūsų laikraštį pavyko išleisti tik mobilizavus vos ne visą tautiškai sąmoningą ano meto inteligentiją – kiek jos tebuvo, kur tik jos buvo galima surasti.

Kadangi „Aušra“ gyvavo neilgai, vos trejus metus, o jos misiją pratęsė „Varpas“, tai daugelis aušrininkų tapo ir varpininkais. Tačiau šis sambūris jau buvo visai kitoks, jame, pasak M.Romerio, „nebėra tiek entuziazmo bei aistros tyrinėjant bei garbinant Lietuvos praeitį, tačiau žymiai tvirtesnė politinė pozicija ir gilesnė visuomeninė ir tautinė mintis“. O tai aiškiai rodo, kad mūsų tautinis judėjimas XIX a. pabaigoje plėtojosi gana intensyviai, sparčiai žengė pirmyn.

Labai charakteringa, kad varpininkų – aktyvių bendraminčių, laikraščio bendradarbių – buvo gerokai daugiau, Kazys Grinius suskaičiavo apie 450–500, todėl ir „Varpas“ galėjo gyvuoti kur kas ilgiau, apie 16 metų (1889–1905). Varpininkai turėjo neginčijamą ideologą ir lyderį – Vincą Kudirką, kuris, nors ir poetas, idealistas, buvo ne tuščiai svajojantis, o praktiškas žmogus ir kovotojas.

Nepakriko varpininkai ir V.Kudirkai mirus – buvo gerai organizuoti, nuo 1888 m. reguliariai rengė savo metinius suvažiavimus, kuriuose dalyvaudavo nuo penkių šešių iki 40–50 žmonių ir rinkdavo centro komitetą. Tokių suvažiavimų buvo 18 – tai rodo, kad varpininkų sambūris jau turėjo formalios (nors ir nelegalios) organizacijos bruožų.

O skaitytojų („Varpo“ ir „Ūkininko“) galėjo būti apie septynis tūkstančius, nors nepamirškime, kad 1887–1890 m. jau ėjo „Šviesa“, 1889–1896 m. – „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, 1894–1904 m. – „Tėvynės sargas“, katalikiški leidiniai, gana populiarūs religingoje ano meto mūsų visuomenėje, nevengę piktai kritikuoti varpininkų spaudos. Jie taip pat subūrė nemažai bendraminčių, talkininkų, tačiau, lyginant varpininkų ir „klerikalinių judėjimų įtakas, pirmenybę tiek kokybės, tiek gilumos bei geranoriškumo kriterijų atžvilgiu derėtų atiduoti „varpininkams“. Jie buvo tikrieji pirmųjų atgimimo darbuotojų pasekėjai, kurie jų koncepciją glaudžiai susiejo su konkrečiais krašto poreikiais: jie paruošė dirvą liaudies prabudimui“.

O kokie tai buvo žmonės – tie aušrininkai ir varpininkai, svarbiausi kovotojai dėl mūsų tautos teisių? Žinoma, labai įvairūs, skirtingi: nuosaikieji ir revoliucingai nusiteikę, sūduviai, rytų aukštaičiai, žemaičiai, poetai ir būsimi profesoriai, bet vienijami vieno didelio ir bendro tikslo. Jį labai aiškiai apibūdino vienas iš varpininkų Stasys Matulaitis, pokaryje išgirdęs to meto istorikų spekuliacijas ekonomikos tema, kaltinimus V.Kudirkos ir jo bendražygių adresu: esą tautiniai sąjūdžiai kylantys buržuazijai kovojant dėl savos rinkos. Senasis varpininkas, kadaise pabuvęs ir marksistu, tada pareiškė, kad jiems nė į galvą neatėję kažkokios „savosios“ rinkos reikalai. Siekę vien tautos išvadavimo iš Rusijos imperijos gniaužtų.

Antra vertus, jie visi labai panašūs: darbštuoliai ir drąsuoliai, nebijantys imtis jokių reikalingų darbų, net ir tokių, kuriuos nedaug išmanė, nes tų išmanančiųjų dažnai nebuvo; romantikai, entuziastai, optimistai, neabejojantys šviesia mūsų tautos ateitimi, jos žygio į laisvę sėkme. Todėl jų nebaugino nei kalėjimai, nei tremtys Rusijos šiaurėje.

Taip buvo jų jaunystės metais, „Aušros“ ir „Varpo“ laikais. Vėliau kai kurie iš jų aktyvios patriotinės, visuomeninės bei politinės veiklos atsisakė, bet dėl to negalime jų smerkti – lėmė gyvenimo aplinkybės.

Daugelis aušrininkų ir varpininkų, be abejo, visiems gerai žinomi: Jonas Jablonskis, K.Grinius, Antanas Smetona, Jonas Biliūnas, Petras ir Jonas Vileišiai, Maironis, Vaižgantas. Prisiminkime dar keletą rečiau minimų, bet taip pat daug nuveikusių, – nors ir tokių yra tiek, kad tenka atsirinkti, kurių gyvenimo kelias galėtų būti įdomesnis šių dienų skaitytojui.

Pradėkime nuo „Aušros“ redaktorių, kurie dažnai keitėsi: iš pradžių šį darbą atliko J.Basanavičius, pats svarbiausias aušrininkas. Bet jam gyvenant toli, Bulgarijoje, Čekijoje, tą daryti buvo per sunku. Laimei, čia į pagalbą atėjo tautiečiai, gyvenantys Mažojoje Lietuvoje, – lietuvininkai, jau turintys leidybinio darbo patirties. Tai Jurgis Mikšas (1862–1903), gimęs dabartiniame Šilutės rajone, mokydamasis Tilžės gimnazijoje šiek tiek nutautėjęs. Bet vėliau aušrininko poeto Andriaus Vištelio (1837–1912) paveiktas išmoko spaustuvininko amato, „kad būtų naudingas lietuviams“. Redagavo, o 1885–1886 m. ir leido „Aušrą“ – Tilžėje buvo įsigijęs leidybos įmonę, išleido joje ir 22 lietuviškas knygas.

Kitas nusipelnęs lietuvininkas – Martynas Jankus (1858–1946), gyvenęs Bitėnuose (taip pat Šilutės rajonas), aktyvus visuomenininkas, kovotojas prieš Mažosios Lietuvos germanizaciją, už jos susijungimą su Didžiąja. Atsakingas lietuviškos periodikos redaktorius, leidėjas, be kitų laikraščių, – ir „Varpo“, „Ūkininko“, draudžiamos spaudos leidimo ir platinimo organizatorius. Už tai daug kartų kaizerio valdžios baustas, praradęs net savo ūkį. Jo biustą matome Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune – greta pačių žymiausių mūsų tautiečių paminklų.

O Juozas Adomaitis (1859–1922), pasirašinėjęs Šerno slapyvardžiu, ne tik kartu su V.Kudirka ir Jonu Gaidamavičiumi įkūrė „Varpą“, bet ir buvo pirmasis jo redaktorius, nes jau buvo dirbęs lenkų spaudoje. Kilęs nuo Šakių, baigęs šešias Marijampolės gimnazijos klases, vėliau tarnavęs valdininku Varšuvoje, ten ir įsitraukė į draugijos „Lietuva“ veiklą. 1890 m. varpininkams pradėjus leisti dar ir „Ūkininką“, jam teko kraustytis į Ragainę ir tvarkyti abu laikraščius, daug jiems rašyti: „J.Adomaičio straipsniai, paskelbti „Varpe“, yra vieni geriausių to meto lietuvių publicistikoje, jie padėjo laikraščio skaitytojams ir visai mūsų tautai teisingai orientuotis labai sudėtingu ir pavojingu jos istorijos laikotarpiu.“

Bet tas truko neilgai: redaktorių, nelegaliai gyvenantį, ėmė gainiotis ir rusų, ir vokiečių policija – kaip Rusijos šnipą. 1895 m. jam teko sprukti į JAV, Čikagą. Ten jis redagavo laikraštį „Lietuva“, parengė 17 mokslo populiarinimo knygų, kurios tada buvo svarbus žinių šaltinis, ypač iš gamtos mokslų srities, ir JAV, ir gimtinėje gyvenantiems mūsų tautiečiams. Jų autorius tapo populiarus, žinomas tarp mūsų išeivijos, deja, ekonominei depresijai kilus liko be pragyvenimo šaltinio, žuvo po miesto transporto ratais. Ant jo antkapio parašyta, kad „atgimstančiai lietuvių tautai jis atidarė pasaulio mokslo knygas“.

J.Adomaičio įpėdinis „Varpe“ ir „Ūkininke“ buvo Jonas Kriaučiūnas (1864–1941), taip pat iš Šakių krašto, Suvalkų gimnazijos auklėtinis. Dėl ligos nutraukus studijas Maskvos universitete jo laukė karo tarnyba, kurios pavyko išvengti perėjus Prūsijos sieną ir Tilžėje gavus darbo – ten leidžiamų lietuviškų knygų korektoriumi. Todėl ir redaktoriaus darbas jam nebuvo sunkus, jį dirbo net penkerius metus – kol dėl gyvenimo svetima pavarde ėmė persekioti vokiečių policija. Teko grįžti namo, atlikti karo prievolę, bet ir po to valdžia jo nepaliko ramybėje: laikė kalėjime Kaune, Peterburge, o po to ištrėmė į Taliną.

1904 m. grąžinus spaudą prireikė redaktorių jau legaliam „Vilniaus žinių“ dienraščiui, ir J.Kriaučiūnas čia darbavosi kartu su Povilu Višinskiu bei J.Jablonskiu, nors ir nelabai su jais sutarė. Kivirčijosi dėl politikos: P.Višinskis priklausė kairiesiems varpininkams, o J.Kriaučiūnas – dešiniesiems. Galimas daiktas, jam pirmam kilo mintis 1905 m. sušaukti tautiečius į Seimą Vilniuje: parodyti, kad jie yra sąmoninga tauta. Prisidėjo prie lietuvių vilniečių kovos dėl teisės bažnyčiose melstis gimtąja kalba. Sulaukė Lietuvos nepriklausomybės, bet aukštu pareigūnu netapo. Mūsų valdžia jam paskyrė pensiją – kaip nusipelniusiam tautos kovoje dėl laisvės, joje nekentėjusiam.

Dar vieno redaktoriaus – varpininko S.Matulaičio (1866–1956), skaitytojui jau girdėto, gyvenimo kelias buvo ypač vingiuotas. Jis gimė dabartiniame Marijampolės rajone, pasiturinčių ūkininkų – 45 ha savininkų šeimoje. Baigęs Marijampolės gimnaziją ir 1891 m. medicinos mokslus Maskvos universitete, grįžo į Lietuvą pasiryžęs ne tik gydyti tautiečius, bet ir juos šviesti, kelti jų tautinę sąmonę – juk dar gimnazijoje skaitė „Aušrą“. Pabandė verstis gydytojo praktika keliuose Sūduvos miesteliuose, ilgiau apsistojo Pilviškiuose, kur rado bendraminčių, įsitraukė į visuomeninę veiklą. Bendravo su P.Višinskiu, Žemaite, redagavo „Ūkininką“, rašė jam ir „Varpui“ eilėraščius, apysakas, straipsnius literatūros, politikos, medicinos klausimais. 1896 m. buvo vienas iš Lietuvos socialdemokratų partijos įkūrėjų, 1898 m. turėjo keliauti į tremtį Komijoje. Grįžęs Vilniuje redagavo socialdemokratų leidinius, tapo komunistu. Nepriklausomojoje Lietuvoje mokytojavo Marijampolėje, pakliuvo į kalėjimą. 1925 m. pasitraukė į TSRS, gyveno Minske, dirbo mokslinį darbą istorijos srityje. Parengė studijas „1863 m. Lietuvoje“ (1933 m.) ir „Lietuvių tautinio pasiliuosavimo judėjimas ir jo klasinė esmė“ (1935 m.), už tai buvo išrinktas Baltarusijos mokslų akademijos akademiku. 1937–1945 m. praleido lageriuose Kazachstane, liko gyvas turbūt tik todėl, kad ir ten dirbo gydytoju. Po to grįžo į Vilnių, dirbo Istorijos institute.

Juozas Bagdonas (1866–1956) – dar vienas žymus varpininkas gydytojas, Marijampolės gimnazijos auklėtinis, ten iš Petro Kriaučiūno ir „Aušros“ visam gyvenimui gavęs patriotizmo pamokų. Studijuodamas mediciną Varšuvoje dalyvavo V.Kudirkos įkurtos draugijos „Lietuva“, persikėlęs į Maskvos universitetą – lietuvių studentų draugijos veikloje. Nuo 1892 m. dirbo gydytoju Naumiestyje, prie pat Rusijos ir Vokietijos sienos, rašė „Varpui“ ir „Ūkininkui“, platino draudžiamą spaudą. Už tai buvo persekiojamas, grėsė tremtis Rusijos šiaurėje. Išvengė jos persikeldamas į Prūsiją, kur V.Kudirkai mirus perėmė „Varpo“ ir „Ūkininko“ redagavimą. Tačiau netrukus vėl turėjo kraustytis, gyveno Anglijoje, Prancūzijoje, labai daug nuveikė organizuodamas lietuvių skyrių 1900 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje. Nepriklausomojoje Lietuvoje dirbo Sveikatos apsaugos departamento direktoriumi, o įsikūrus universitetui Kaune – jo profesoriumi, studentų labai gerbiamu ir mylimu. Organizavo kovą su girtavimu, 1935 m. įkūrė Lietuvos blaivinimo sąjungą ir jai vadovavo, redagavo jos žurnalą „Blaivybė ir sveikata“. Kad ir labai nebejaunas būdamas, 1944 m. vasarą pasitraukė į Vakarus, gyveno JAV, bet paprašė mirus palaidoti jį tėviškėje, Naumiestyje, greta tėvų ir bendražygio V.Kudirkos. Šis jo noras buvo įvykdytas 1979 m.

Tarp aušrininkų bei varpininkų buvo nemažai ir teisininkų, nes tik jie ir medikai tada galėjo gauti darbo Lietuvoje, ir tai ne visada. Prisiminkime vieną iš jų, Petrą Leoną (1864–1938), taip pat Marijampolės gimnazijos ir P.Kriaučiūno auklėtinį. Jis buvo kilęs iš gausios Veiverių valsčiaus ūkininkų šeimos, mokslus Maskvos universitete ėjo kartu su J.Kriaučiūnu, J.Jablonskiu, S.Matulaičiu. Liūto slapyvardžiu „Varpui“, „Ūkininkui“ rašė straipsnius teisės, ekonomikos klausimais. Tačiau 1899 m. gavęs diplomą Lietuvoje galėjo dirbti neilgai, 1893–1905 m. gyveno ir dirbo Taškente. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Kaune, įsitraukė į tautiečių visuomeninę veiklą, 1907 m. buvo išrinktas į Rusijos Valstybės Dūmą. Nepriklausomoje Lietuvoje buvo vidaus reikalų, teisingumo ministras, teismų santvarkos kūrėjas, daugelio svarbių įstatymų autorius. Nuo 1922 m. – Lietuvos universiteto profesorius, Teisės fakulteto dekanas.

Dar reikėtų prisiminti varpininką Andrių Bulotą (1872–1941), taip pat žymų visuomenės veikėją, teisininką, Dūmos deputatą, aktyvų Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvį, sušaudytą saviškių karo pradžioje; taip pat žymų varpininką Joną Jurgį Bulotą (1855–1942) – veterinarijos gydytoją, Lietuvos kariuomenės generolą. Pagaliau Vincą Mickevičių-Kapsuką (1880–1935), Marijampolės gimnazijoje mokytojo Vinco Staniškio nukreiptą į lietuvišką veiklą, 1902–1903 m. dirbusį „Varpo“ redakcijoje, rašiusį jam patriotinius straipsnius, labai aktyvų 1905 m. revoliucinių įvykių dalyvį, vėliau tapusį marksistu, Lietuvos komunistų lyderiu, mūsų nepriklausomybės priešu, bet, anot Vaižganto, iki galo taip ir nepraradusį nei patriotizmo, nei žmoniškumo.

Kaip matome, sūduvių nuopelnai mūsų periodikos leidyboje, o kartu – ir laisvės kovoje yra didžiuliai. Bet tai nereiškia, kad spaudą leido jie vieni. Anaiptol, jiems į pagalbą atėjo visų Lietuvos regionų inteligentija – dėl to ta spauda taip padėjo mūsų tautiečiams vienytis, pasijusti vienos tėvynės Lietuvos sūnumis ir dukromis.

Labai aktyvus „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis buvo Žemaičių bajoras Mečislovas Davainis-Silvestraitis (1849–1919), kilęs iš Raseinių apskrities. Jis nuo pat jaunystės rinko tautosaką – liaudies dainas, pasakas, vėliau ėmė skelbti jas lietuvių ir išvertęs – lenkų spaudoje. Pats rašė eilėraščius, straipsnius, 1905 m. įsikūrė Vilniuje ir tapo aktyviu kovotoju dėl tautiečių teisių šiame mieste, ypač bažnyčiose. Rūpinosi, kad sulenkėję mūsų bajorai grįžtų prie savo tautos, buvo vienas iš Lietuvių mokslo draugijos steigėjų. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

O kitam žemaičiui net teko kurį laiką redaguoti „Varpą“, kai J.Bagdonas turėjo gelbėtis nuo Prūsijos žandarų iškeliaudamas į JAV. Tai Jurgis Šaulys (1879–1948) iš Švėkšnos valsčiaus, parašęs daug straipsnių ir „Varpui“, ir „Ūkininkui“. Už lietuviškos spaudos platinimą pašalintas iš Kauno kunigų seminarijos. 1912 m. filosofijos daktaro laipsniu baigė Berno universitetą. Vėliau aktyviai dalyvavo kuriant mūsų nepriklausomą valstybę, pasirašė istorinį Vasario 16-osios aktą. Dirbo diplomatinį darbą – atstovavo Lietuvai Vokietijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje.

Nemažai talkininkų mūsų spauda sulaukė iš Rytų Lietuvos. Tai visų pirma jau minėtas J.Gaidamavičius (1860–1911), alantiškis, kilęs iš dabartinio Molėtų rajono, V.Kudirkos studijų draugas, padėjęs jam tapti Lietuvos, o ne Lenkijos patriotu ir atsirasti Varšuvos studentų draugijai „Lietuva“, išrinktas jos pirmininku, parašęs įžanginį programinį straipsnį „Varpo“ pirmajam numeriui, ne vieno straipsnio, taip pat stambios, tiesa, likusios nebaigtos apysakos „Antanas Valys“ autorius. Baigęs Varšuvos universitetą jis gydė žmones tėviškėje, vėliau toli nuo jos – Taškente, kur kaip karo gydytojas net iškopė į generolus. O gyvenimą baigė vėl savame krašte – Alantoje.

„Aušrai“ rašė, ją platino ir rėmė du žymūs kunigai – lietuvybės gynėjai Vilniaus krašte. Tai Silvestras Gimžauskas (1845–1897), anot Vaižganto, „labiau už kitus apsišvietęs, didelės išminties vyras“, ir Aleksandras Burba (1845–1898). Abu jie labai nukentėjo dėl savo lietuviškos veiklos ir nuo caro valdžios, ir nuo savosios dvasinės vyresnybės, pastarasis net turėjo emigruoti į JAV, kur tęsė patriotinę veiklą.

Bet tai dar ne visas pasakojimas apie aušrininkus ir varpininkus, keletą jų, ypač nusipelniusių, priminsime kituose „Veido“ numeriuose.

Jonas Rudokas

V. Peckaus nuotr.

Po apmirimo – vėl atgimimas. Žemaičių kultūrinis sąjūdis XIX a., apie kurį rašyta („Veidas“, 2015 m. nr. 19), pradėjęs lietuvybės gaivinimo ir stiprinimo veiklą, toli šioje srityje nenužengė – galima sakyti tai buvo mūsų laisvės kovų priešistorė. Po to kurį laiką, apie du dešimtmečius, kuriuos istorikai vadina juodaisiais, mūsų tautinis judėjimas labai menkai tesireiškė.

Tai lėmė caro valdžios represijų, tautinės priespaudos sustiprėjimas po sukilimo – spaudos draudimas, Katalikų bažnyčios persekiojimas, trėmimai, gyventojų judėjimo suvaržymas ir t.t. Antroji priežastis – reikėjo nemaža laiko išugdyti naujajai inteligentijai, valstiečių, 1861 m. išlaisvintų iš baudžiavos, kilmės, kuri kartu su likusiais ištikimais savo tautai kilmingaisiais jau galėjo pratęsti žemaičių pradėtus darbus ir imtis tolimesnių, visų pirma tautinės agitacijos – kviesti į laisvės kovą valstiečių mases. Pasak Mykolo Romerio, „praėjo beveik dvidešimt metų gūdžioje tyloje, kol kultūriniai lietuvių poreikiai sugebėjo pralaužti beatodairišką draudimą ir savo geriausiųjų sūnų rankomis padėti pagrindus „nelegaliai kūrybai“.

Tam, kad tautinis judėjimas vėl atgytų ir dar gerokai sustiprėtų, išsiplėstų, reikėjo naujo jo židinio, naujo centro, kur kas galingesnio už buvusį Žemaitijoje. O jis lengviausiai galėjo atsirasti ten, kur sąlygos lietuviškai veiklai buvo daug palankesnės nei kur nors kitur. Toks regionas, vienintelis ir unikalus, buvo Užnemunė, Sūduva – dėl savo ypatingos istorinės praeities ir geografinės padėties. Čia XIX a. kelis kartus keitėsi valdžia. 1807 m. prancūzų imperatorius Napoleonas šį kraštą, po Abiejų Tautų Respublikos likvidavimo trumpam atsidūrusį Prūsijos sudėtyje, priskyrė Varšuvos kunigaikštystei, įvedė čia Napoleono kodeksą, veikusį net iki 1940 m. 1815 m. Sūduva atiteko Rusijai, bet, priešingai nei likusi Lietuvos dalis, priklausė Varšuvos generalgubernatoriui. Tai buvo dalis Suvalkų gubernijos, kurią sudarė Naumiesčio, Marijampolės, Kalvarijos, Suvalkų ir Augustavo apskritys. Jos 12 550 kv. km teritorijoje 1909 m. gyveno 738 tūkst. gyventojų, iš jų lietuviais užsirašė 52,2 proc., lenkais – 23 proc., žydais – 16 proc.

Dėl istorinių sąlygų, krašto pavaldumo Varšuvai, o ne Vilniaus generalgubernatoriui gyvenimo sąlygos čia gerokai skyrėsi nuo likusios Lietuvos dalies. Dėl pažangesnių įstatymų buvo geresnė tvarka, be to, vis to paties Napoleono dekretu Sūduvoje 1807 m., gerokai anksčiau nei kitur, panaikinta baudžiava, tiesa, ne iki galo, anksčiau pradėta kaimus skirstyti į vienkiemius. O tai padėjo energingesniems, darbštesniems, apsukresniems ūkininkams prasigyventi, juolab kad žemės čia derlingos. Ir dar padėjo Prūsijos kaimynystė, jos pavyzdys taikant žemdirbystės naujoves. Todėl ir išsilavinusių, šviesių žmonių – ūkininkų vaikų čia atsirado nemažai, ypač, žinoma, kunigų. Leisti sūnus į kunigus šiame krašte buvo ne tik gero tono požymis, prestižo reikalas, bet tai laikyta ir naudinga investicija.

Tai dar ne visi Sūduvos pranašumai. Tautinė priespauda lietuvių atžvilgiu čia buvo švelnesnė, maža to – rusų valdžia net šiek tiek pataikavo jiems, siekdama atskirti juos nuo lenkų ir taip palengvinti rusinimą. Todėl tik čia valsčių įstaigose buvo viešai vartojama lietuvių kalba. O svarbiausia – švietimas: čia veikė lietuviškos pradžios mokyklos. Kitur mūsų krašte vidurinės mokyklos buvo uždaromos, ypač po sukilimų, o Sūduvoje jau po 1863 m. sukilimo įsteigtos net trys naujos – gimnazijos Marijampolėje ir Suvalkuose, mokytojų seminarija Veiveriuose. Baigusieji tas gimnazijas galėjo gauti valdžios stipendijas studijoms Maskvos ir Peterburgo universitetuose – kad lietuvių „kultūros centras būtų ne Varšuva, o Maskva“.

Šiuo atveju mūsų bočiams tikrai pasisekė: jeigu ne Sūduva su savo ypatybėmis, atkurti tautinio sąjūdžio po sukilimų ir jo taip sparčiai, sėkmingai išplėtoti greičiausiai nebūtų pavykę.

Svarbiausia švietimo įstaiga Sūduvoje, žinoma, buvo Marijampolės gimnazija. Ji išaugo iš buvusios keturklasės apskrities mokyklos, kuri 1840 m. čia buvo atkelta iš Seinų. Sąlygos mokytis lietuviams joje, galima sakyti, buvo nepakenčiamos: naudotos fizinės bausmės, karceris, administracija, mokytojai lenkai niekino lietuvių kalbą, vadindami ją čigonų kalba, žargonu. Maža to, pasak Gedimino Ilgūno, „lietuviškai kalbėti buvo uždrausta mokiniams ne tik pačioje progimnazijoje, bet ir namie, net su tėvais, už kalbėjimą lietuviškai buvo baudžiama, kalbėjusiam užkabindavę ant kaklo lentelę, vadinamą „metelingą“ – pažeminimo ir paniekos ženklą, turintis tą lentelę pačioje progimnazijoje būdavęs baudžiamas šeštadieniais dar aštresnėmis ypatingomis bausmėmis, gaudavęs rykščių…“ Nepaisant to, apylinkės lietuviškas jaunimas, ūkininkų vaikai veržėsi čia mokytis.

Atsižvelgdama į tai, o dar svarbiau – norėdama šį kraštą surusinti, rusų valdžia 1867 m. ir įkūrė Marijampolėje gimnaziją, bet ne tokią kaip visos kitos. Čia nuo pat įsikūrimo buvo įvestos lietuvių kalbos pamokos – kartą per savaitę kaip antraeilis, neprivalomas dalykas, žinoma, jokiu būdu nenaudojant lietuviška (lotyniška) abėcėle išspausdintų knygų. Kazio Griniaus, 1887 m. baigusio Marijampolės gimnaziją, nuomone, tokią idėją valdžiai galėjo pasiūlyti Aleksandras Hilferdingas, surusėjęs vokietis, kalbininkas, istorikas, Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo patarėjas, žinomas kaip švelnių, atsargių rusinimo metodų taikymo lietuvių atžvilgiu šalininkas.

Dar vieną „pyragaitį“ mūsų tautiečiams vilioti – paskatinti juos tapti rusais ir stačiatikiais – valdžiai panaudoti turbūt įsiūlė kitas žinomas Lietuvos rusintojas, Varšuvos universiteto docentas lenkas Stanislovas Mikuckis, taip pat kalbininkas, labai stengęsis įpiršti mūsų bočiams ir rusišką „graždankos“ raidyną. Tai buvo stipendijos baigusiems Marijampolės ir Suvalkų gimnazijas – po 360 rublių per  metus. Už tokius pinigus ir sostinėse buvo galima neblogai gyventi. Kandidatams, norintiems gauti šias stipendijas, iškeltos tokios papildomos sąlygos: jie turėjo būti gimę Suvalkų gubernijoje, valstietiškos kilmės, lietuviai, tose gimnazijose mokęsi lietuvių kalbos ir turintys atestatuose gerus šio dalyko pažymius.

Prisiminkime, palyginkime: kitur net į gimnazijas valstiečių vaikų priėmimą valdžia visaip varžė, o čia jiems lengvatos – studijuoti geriausiuose imperijos universitetuose! Valdžiai tik rūpėjo, kad tų stipendijų negautų lenkai: K.Griniui jos nedavė, nes dokumentuose jo pavardė buvo Grinevič.

Šio plano nauda rusų valdžiai, jo klastingumas pastebimas turbūt ne iš karto. Jis tampa aiškus, jei prisiminsime, kad tada valdišką darbą Lietuvoje galėjo gauti tik stačiatikiai, kartu ir surusėję. Todėl baigusiems mokslus dėl šių lengvatų mūsų tautiečiams pasirinkimas buvo menkas, dažniau toks: arba iš karto tapti rusais ir dirbti Lietuvoje, arba čia nebegrįžti, likti Rusijoje ir ten taip pat anksčiau ar vėliau nutautėti. Pastarasis variantas valdžiai būtų buvęs gal net geresnis: Lietuva visiems laikams būtų praradusi gabius, išsilavinusius žmones ir dar – potencialius valdžios priešus, o Rusija būtų gavusi aukštos kvalifikacijos specialistų, kokių ten niekada nebuvo per daug.

Tačiau šis, regis, gana gudrus planas iš esmės žlugo. Norinčiųjų dirbti Lietuvoje atsižadėjus katalikybės atsirado vos vienas kitas, šiek tiek daugiau diplomuotų tautiečių įsikūrė Rusijoje, bet ir ta dalis po revoliucijos sugrįžo į Lietuvą, čia dirbo. O nemažai stipendininkų sugebėjo ne tik nesurusėti, neišduoti tėvynės, bet ir tapti aktyviais nusipelniusiais tautinio judėjimo dalyviais. Pakaks paminėti Joną Basanavičių, Joną Jablonskį, Stasį Matulaitį, Petrą Matulaitį, Petrą Leoną, Motiejų Lozoraitį. Kodėl taip atsitiko? Matyt, padėjo lietuviškas auklėjimas šeimose ir lietuviškos pamokos Marijampolės gimnazijoje, ten išugdytas patriotizmas.

Todėl grįžkime prie tų pamokų: iš pradžių jos, žinoma, buvo prastos, mokiniams nuobodžios: juk nebuvo nei mokymo programų, nei vadovėlių (jokių), nei gerų mokytojų. Padėtis ėmė taisytis, kai 1877 m. dėstyti lietuvių kalbos ėmėsi Petras Arminas (1853–1885) – susipratęs lietuvis, geras pedagogas, Veiverių mokytojų seminarijos auklėtinis ir dar žinomas poetas, pasirašinėjęs Trupinėliu, lenkų, rusų poezijos vertėjas į lietuvių kalbą. Savo išverstiems eilėraščiams jis pats pritaikydavo melodijas ir dainuodavo juos kartu su mokiniais, smuiku grieždamas. Taip pelnė jų simpatijas, skiepijo meilę tėvynei, susidomėjimą lietuviu kalba. O vėliau gimnazijoje atsirado ir Petras Kriaučiūnas, dar smarkesnis tautinio sąmoningumo ugdytojas.

Žinoma, valdžia griežtai reikalavo per pamokas aiškinti tik kalbos dalykus, bet P.Kriaučiūnas to nepaisė: kaip vėliau prisiminė vienas jo mokinys, jo „pamokos buvo senovės galybės giesmė, vienkart tautinio susipratimo etapai, patriotizmo kalvė. Jose mokinys jautėsi kas esąs, jautėsi atgimęs protėvių dvasia, siekiąs laisvės, nepriklausomybės, jos vykino didelį darbą, dėjo pamatą jaunajai Lietuvai, naujai valstybei“. O kitas jo garsus mokinys J.Jablonskis rašė: „Didesnio „lietuvio“, kito įžymesnio žmogaus tuomet nebuvo Suvalkų žemėje. Mes, jaunuomenė, noromis spiesdavomės apie Kriaučiūną.“

Vis dėlto ir čia lietuvių bei lietuvių kalbos padėtis nebuvo labai gera. „Metelingų“, tiesa, nuo 1867 m. jau nebekabino, bet savo gimtąja kalba mokiniams kalbėti buvo leidžiama tik lietuvių kalbos pamokose. Be to, ta padėtis nebuvo stabili, „bangavo“, tą lėmė ir direktorių kaita.

Vienas jų, P.Serno-Solovjovičius, atkreipė dėmesį, kad gimnazija nepadeda savo mokiniams rusėti, bet, priešingai, stiprina jų lietuvybę, išleidžia valdžios priešus. Todėl ėmė varžyti naujų mokinių priėmimą, persekiojo mokytojus. 1883 m. P.Arminą ištrėmė į Augustavą ir taip net pagreitino jo mirtį. Po to teko išeiti ir P.Kriaučiūnui. Mokinių sumažėjo nuo 800 iki 300, direktorius net pasiūlė gimnaziją paversti žemės ūkio mokykla. Bet Varšuvos generalgubernatorius idėjai nepritarė ir net išvarė iš pareigų jos autorių, pakeisdamas jį mažiau aršiu rusintoju, kūrybingu inteligentu Antonu Gajevskiu.

Jis nedaug ką laimėjo: lietuvių kalbos pamokos, o kartu ir sąmoningas mūsų tautiečių ugdymas gimnazijoje tęsėsi. Tiesa, P.Kriaučiūną pakeitusiems mokytojams teko būti atsargesniems, ir entuziazmo, pedagoginių gabumų jie turėjo mažiau, mažesnis buvo jų autoritetas – Juozo Jasiulaičio, Vinco Staniškio, Motiejaus Endziulaičio. Bet nė vienas jų nebuvo rusintojas, nevertė mokinių rašyti rusiškomis raidėmis. J.Jasiulaitis buvo P.Kriaučiūno mokinys ir stengėsi eiti jo pėdomis, už tai ir nukentėjo – vos po dvejų darbo metų buvo išvarytas.

Valdžios persekiojimai tikslo nepasiekė dar ir todėl, kad gimnazistams į pagalbą atėjo draudžiama lietuviška spauda. Jie kūrė slaptus ratelius, kuriuose nagrinėjo, platino „Aušrą“, „Varpą“, „Ūkininką“, „Tėvynės sargą“. Gimnazistai aktyviai reiškėsi revoliuciniuose 1905 m. įvykiuose.

Praleidusi karo metus Jaroslavlyje, 1918 m. gegužę Marijampolės gimnazija sugrįžo, jos mokiniai narsiai kovojo savanoriais nepriklausomybės kovų frontuose, ne vienas ten žuvo. O po to gimnazijos auklėtiniai daug prisidėjo prie mūsų valstybės kūrimo ir stiprinimo. Ši gimnazija išugdė didelę dalį pačių žymiausių mūsų tautinio judėjimo veikėjų – 68, arba net 56 procentus. Jų visų čia išvardyti, be abejo, neįmanoma. Be jau minėtų, priminsime dar keletą pavardžių: tai Vincas Kudirka, jo bendražygiai Juozas Bagdonas, Stasys Matulaitis, Jonas Kriaučiūnas, Nepriklausomybės Akto signatarai Pranas Dovydaitis, Petras Klimas, Saliamonas Banaitis, Justinas Staugaitis ir daug kitų.

Regis, ir Suvalkų gimnazija, įkurta anksčiau, 1839 m., turėjo tokių pačių galimybių ugdyti Lietuvos patriotus: lietuvių kalbos pamokų, stipendijų. Tačiau atmosfera čia buvo visai kita, nes daugumą mokinių sudarė lenkų ar sulenkėjusių kilmingųjų, valdininkų vaikai: 1860 m. iš 238 gimnazistų tik šeši buvo valstiečių vaikai. Ponaičiukai su panieka žvelgė į „chlopus“ – valstiečių kilmės lietuvius, skriaudė juos. Apie tai savo atsiminimuose papasakojo 1870 m. šią gimnaziją baigęs rašytojas Vincas Pietaris: lietuvių ir lenkų santykiai čia buvę įtempti, visai ne tokie kaip Marijampolės gimnazijoje, kur mūsų tautiečių buvo dauguma.

Todėl kur kas didesni nuopelnai mūsų tautiniam judėjimui yra Seinų kunigų seminarijos, įsikūrusios 1826 m. buvusio dominikonų vienuolyno patalpose. Dauguma jos klierikų ir net dėstytojai, vadovybė būdavo lietuviai, tačiau dėstė lenkų kalba, lietuviškai kalbėti buvo draudžiama. Vis dėlto tautinio judėjimo idėjos dar „Aušrai“ nepasirodžius seminariją pasiekė per Marijampolės gimnazistus: nemažai jų baigę keturias klases stodavo į seminariją rengtis kunigystei. 1871 m. čia pradėjęs mokslus P.Kriaučiūnas tarp klierikų platino draudžiamą spaudą. Nuo 1882 m. jau visi iš Marijampolės atvažiuojantys gimnazistai, savo mokytojų P.Armino, P.Kriaučiūno paveikti, buvo nusiteikę lietuviškai veiklai.

Bet pirmoji slapta patriotinė organizacija, Tomo Ferdinando Žilinsko ir Antano Staniukyno vadovaujama, atsirado tik 1888 m. Ji turėjo lietuviškų knygų bibliotekėlę, susirinkimuose buvo skaitomi referatai, nagrinėjama Simono Daukanto, Kristijono Donelaičio kūryba, organizacijos nariai platino draudžiamą spaudą, rašė jai, rėmė ją lėšomis. Ten pat slapta turėjo gilinti savo lietuvių kalbos žinias – tokios pamokos seminarijoje įvestos tik 1904 m.

Iš pradžių seminarijos vadovybė tokiai veiklai labai netrukdė, bet vėliau, bijodama caro valdžios represijų, bandė ją užgniaužti: darė kratas, keletą klierikų pašalino iš seminarijos. Dar labiau lietuvybės reikalai pablogėjo, kai 1902 m. vyskupas Antanas Baranauskas pakvietė į seminariją inspektoriumi lenkų šovinistą Romualdą Jalbžykovskį, vėliau liūdnai pagarsėjusį Vilnijos lenkintoją. Jis pasirūpino, kad į seminariją patektų kuo mažiau lietuvių, kuo daugiau lenkų, draudė klierikams skaityti lietuvišką literatūrą.

Vis dėlto mūsų tautiečiai nepasidavė, prisitaikė: naujas, 1898 m. įkurtas slaptas jų būrelis „Šaltinis“ buvo labiau konspiruotas, veikė penketukų principu, kaip kadaise Vilniaus universiteto filomatų ir filaretų draugija. Lietuviška veikla neužgeso, nes Seinų klierikai palaikė dalykinius ryšius su bendraminčiais, besimokančiais Marijampolės gimnazijoje, Vilniaus, Kauno seminarijose, Peterburgo dvasinėje akademijoje.

Ypač svarbu, kad tokią veiklą jie tęsdavo ir baigę seminariją, įsikūrę parapijose. O kunigai tada liaudyje turėjo neginčijamą autoritetą, todėl seminarija išugdė tiek daug žinomų, nusipelniusių Lietuvai žmonių. Tai visų pirma knygnešių veiklos organizatoriai Sūduvoje Martynas Sideravičius, Adomas Grinius-Grinevičius, Juozas Kačergis, Simas Norkus-Norkevičius, taip pat žymūs nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjai Mykolas Krupavičius, Juozas Vailokaitis, vyskupai Pranas Būčys, J.Staugaitis, istorikas Jonas Totoraitis, poetas Vincas Mykolaitis-Putinas ir kiti. Verta pridurti, kad seminarijoje mokėsi, tik jos nebaigė V.Kudirka ir Vincas Mickevičius-Kapsukas – kurį laiką aktyvus jo sekėjas.

Dar vienas didžiulis Seinų seminarijos nuopelnas: kartu su R.Jalbžykovskio atėjimu labai suaktyvėjo vietos lenkų visuomeninė veikla, o kartu Seinų miesto ir krašto polonizacija. Mūsų tautiečiai stengėsi nepasiduoti, bet tam palankesnės sąlygos atsirado tik grąžinus spaudą. Tada seminarijos kunigų, klierikų, vyskupijos kurijos dvasininkų lietuvių pastangomis čia pradėtas leisti savaitraštis „Šaltinis“, ypač tapęs populiarus visoje Lietuvoje, kai jį redaguoti ėmėsi J.Vailokaitis, – tada jo tiražas pasiekė 15 tūkst. egzempliorių, jame bendradarbiavo žymūs mūsų rašytojai.

Vėliau Seinuose buvo leidžiama ir daugiau periodinių leidinių, išleista nemažai knygų, rengiami vieši lietuviški vakarai – miestas tapo žymiu mūsų kultūros centru.

Karo metais seminarija buvo įsikūrusi Mogiliove, po to – Peterburge. 1915 m. vokiečiams leidus atkurta Seinuose su lietuvių dėstomąja kalba, bet 1919 m. lenkams miestą užėmus ir klierikai, ir dėstytojai išvaryti į Lietuvą, 1930 m. seminarija galutinai įsikūrė Vilkaviškyje, vyskupijos centre.

Ir dar viena mokymo įstaiga, įkurta Sūduvos rusinimo tikslams, bet prastai vykdžiusi šią užduotį, 1866 m. atsirado Veiveriuose, 18 km nuo Kauno, prie istorinio Peterburgo–Varšuvos trakto. Iš pradžių tai buvo mokytojų kursai, o nuo 1872 m. – trimetė seminarija, įkurta paties caro Aleksandro II įsakymu. Į ją turėjo būti priimami tik lietuvių valstiečių vaikai ir iš jų rengiami rusiškos orientacijos pradinių mokyklų mokytojai ne tik Sūduvai, bet ir Lenkijai. Kasmet mokslus baigdavo apie 20 specialistų. Tiesa, į seminariją patekdavo ir kitokios kilmės, iš Rusijos atvykusių jaunuolių – už kyšius. Mokymo sąlygos čia buvo panašios kaip Marijampolės gimnazijoje: buvo lietuvių kalbos pamokos, iš pradžių net 10, vėliau – trys kas savaitę, bet kalbėti lietuviškai ne jų metu griežtai drausta.

Valdžiai tai buvo didelė naujovė: iki tol mokytojais Lietuvoje galėjo dirbti tik rusai, baigę Panevėžio mokytojų seminariją, įkurtą 1872 m., į kurią lietuvių nepriimdavo. Arba atvykėliai – jiems čia buvo mokamas 50 proc. priedas prie algos, pusmetinės pašalpos, apmokamos persikėlimo išlaidos: argi ne todėl, kad jie turėjo rusinti ne tik savo mokinius, bet ir apylinkės gyventojus, ir dar juos šnipinėti?

Nepaisant šių lengvatų, norinčiųjų dirbti svetimame krašte nepakako, važiavo pas mus daugiausia mažaraščiai, žemos moralės ir kultūros žmonės – buvę valsčių raštininkai, puskarininkiai ir pan. Tačiau iš vietinių rengti mokytojus buvo rizikinga: kas žino, kas jų galvose? Valdžia numatė, kad ne visi mokiniai bus jai palankūs, ištikimi, todėl stengėsi tokius išaiškinti ir pašalinti arba areštuoti, dažnai į seminariją siųsdavo šnipus ar žandarus, darydavo kratas.

Iš tiesų maištingos dvasios seminarijoje buvo gal ir todėl, kad Marijampolės, Suvalkų gimnazijose besimokantys jaunuoliai labiau patyrė polonizaciją, o čia – gana primityvų rusinimą. Bet nepasidavė: kūrė slaptus savišvietos būrelius, skaitė ir platino draudžiamą lietuvišką spaudą – tuo labiausiai rūpinosi Juozas Andziulaitis ir Ksaveras Sakalauskas. Lietuvybei palaikyti, tautinei sąmonei bręsti padėjo ir seminarijos kapelionai, maldos, ir lietuvių liaudies dainos, labai mokinių mėgtos, nors choro įkurti vyresnybė ir neleido.

XX a. pradžioje pasipriešinimas tautinei priespaudai dar labiau suaktyvėjo, Suvalkų gubernatorius savo ataskaitoje carui seminariją pavadino revoliucionierių lizdu. Jos vadovybė griežtino režimą, bet tai nepadėjo. 1905 m. įvykių Rusijoje ir Lietuvoje paveikti seminaristai pareikalavo įvesti dėstymą lietuvių kalba, panaikinti griežtą režimą, leisti kurti organizacijas ir paskelbė streiką, kol to nebus įvykdyta. Streikuojantieji nukentėjo dėl to, bet kai ką laimėjo: lietuvių kalbos mokymas ir vartojimas pagerėjo.

Nepaisant valdžios persekiojimų, neramumų, seminarijai pavyko parengti didelį būrį Lietuvai atsidavusių liaudies švietėjų, aktyvių tautinio judėjimo dalyvių. Taip galėjo atsitikti visų pirma todėl, kad joje nuo pat 1866 m. ištisus 37 metus darbavosi dar vienas garsus pedagogas, Lietuvos mokytojų mokytoju vadinamas Tomas Ferdinandas Žilinskas (1840–1925).

Nelengva paaiškinti, kaip ir kodėl jis tapo mūsų krašto patriotų ugdytoju: užaugo lenkiškos kultūros tarnautojo šeimoje, mokėsi lenkiškose mokyklose – Marijampolės apskrities keturklasėje, Suvalkų gimnazijoje, Varšuvoje ir žmoną turėjo lenkę. Tačiau galutinai nesulenkėjo, priešingai – pasirinko lietuvišką orientaciją, kuri ypač sustiprėjo dirbant seminarijoje: skaitant draudžiamą mūsų spaudą, bendraujant su mokiniais, dalyvaujant jų nelegalioje veikloje.

T.F.Žilinskas dėstė ne tik lietuvių kalbą, pabrėždamas jos grožį, turtingumą, bet ir matematiką, gamtos mokslus, net sodininkystę ir bitininkystę. Ugdė savo mokinių, kurių išleido apie 700, tautinę sąmonę ir nė karto neįkliuvo, nes buvo labai atsargus ir mokinius prie to pratino. Nuo 1903 m. gyveno Kaune, čia dirbo pedagoginį darbą, susikūrus Lietuvos Respublikai buvo patarėjas Švietimo ministerijoje.

Prie sėkmingo seminarijos darbo nemažai prisidėjo mokytojas Juozas Kairiūkštis (1855–1937), taip pat kilęs ir aplenkėjusios šeimos, bet nepasidavęs nutautėjimui. Jis buvo baigęs dar pedagoginius kursus Veiveriuose 1871 m. ir liko dėstyti jų bazinėje pradžios mokykloje, nuo 1872 m. – seminarijoje lietuvių kalbą, čia ugdė jos mokinių tautinę sąmonę, rūpinosi mūsų kalbos gyvybingumo palaikymu. Vėliau mokytojavo Seinuose, Vilniuje, Voroneže – karo metais, 1915–1927 m. buvo Vilniaus lietuvių mokytojų seminarijos direktorius.

Veiverių mokytojų seminarija karo metais buvo iškraustyta į Rusiją ir ten 1918 m. likviduota. Per maždaug 50 savo gyvavimo metų ji parengė per tūkstantį pedagogų, iš jų apie 800 buvo lietuviai. Jos nuopelnai mūsų kultūrai, tautai ir valstybei yra didžiuliai. Visų pirma turime pabrėžti, kad, kaip ir kitos Sūduvos mokyklos, ji parengė, išugdė nemažai „Aušros“, „Varpo“ bendradarbių, platintojų, skaitytojų: tai jau žinomi P.Arminas, J.Andziulaitis, K.Sakalauskas, taip pat Vincas Palukaitis, Antanas Poderys ir kiti. Veiveriuose mokslus baigė patys žymiausi nepriklausomos Lietuvos pedagogai, jos švietimo sistemos kūrėjai ir vadovai, vadovėlių autoriai Juozas Damijonaitis, Juozas Geniušas, Juozas Lazauskas, Stasys Matijošaitis, Mečislovas Vasiliauskas, Juozas Vokietaitis ir kiti, mažiau garsūs, bet taip pat sėkmingai, negailėdami jėgų ugdę sąmoningus mūsų jaunos valstybės piliečius. O kadangi seminarija turėjo vidurinės mokyklos teises, ji suteikė galimybę ją baigusiems mokytis toliau, tapti mokslininkais (Pranas Dovydaitis), muzikais (Vincas Bacevičius, Antanas Kučingis), kariškiais (Kazys Skučas, Leonas Gustaitis, Kazys Spragauskas), žymiais valstybės veikėjais (Mykolas Krupavičius, Vaclovas Sidzikauskas), žurnalistais, redaktoriais ir t.t. Nemažai seminarijos auklėtinių kovėsi savanoriais su mūsų nepriklausomybės priešais (V.Gvildys, K.Ramanauskas, A.Beras, J.Kuklierius) ir tose kovose žuvo.

Taigi turime pripažinti, kad caras Aleksandras II kartu su A.Hilferdingu padarė mūsų tautai tikrai gerą darbą, nors to gal ir nenorėjo…

Jonas Rudokas