„Jei lietuvių literatūra nesidomėsime patys, kalbėti apie jos sklaidą užsienyje nebus prasmės“, – tikina poetas ir vertėjas Antanas A.Jonynas.

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A.Jonynas dabar – sunkiai pagaunamas žmogus, nebeskaičiuojantis, kelioms komisijoms, taryboms ir darbo grupėms jis priklauso. Nors pirmininkauja tik gerą pusmetį, atvirai prisipažįsta, kad atsiradus jaunesniam, energingesniam ir labiau „revoliucijas kelti“ linkusiam kolegai mielai užleistų prašmatnų senoviškais baldais apstatytą kabinetą sostinės centre.
Tai, ar rašytojams Vilniuje išties reikalingi tokie sudėtingai prižiūrimi ir brangiai išlaikomi rūmai, patyliukais svarstoma seniai. Viena vertus, patogioje vietoje stovinčiuose rūmuose veikia Rašytojų klubas, kuriame per metus vyksta daugiau kaip šimtas nemokamų kultūros renginių. Taip pat esama patalpų, kurios nuomojamos ir taip uždirbama pajamų visų rūmų išlaikymui. Tačiau tiesa ir tai, kad ekonominiu požiūriu kūrybinei sąjungai labiau apsimokėtų išlaikyti kuklesnę, bet šiuolaikiškai įrengtą būstinę; tuomet lėšas, kurias per žiemą „suvalgo“ erdvių patalpų šildymas, galima būtų nukreipti kultūriniams projektams.
„Sudėtingas klausimas. Rūmai tapo kelių rašytojų kartų tradicija ir mūsų veiklos respektabilumo ženklu, o už respektabilumą tenka susimokėti. Rašytojų klubas per metus organizuoja daugiau kaip tris šimtus renginių, trečdalis jų vyksta mūsų salėje. Atsisakyti tokio įdirbio sostinės inteligentams būtų labai skausminga. Turime įdomią biblioteką, čia pat glaudžiasi Rašytojų sąjungos leidykla bei „Metų“ žurnalo redakcija. Taigi rūmai nėra skirti rašytojų pasipuikavimui – jie atviri visuomenei, o atsisakius jų kultūrinės erdvės čia nebeliktų“, – tvirtina Antanas A.Jonynas.
Dažnai Rašytojų sąjungai prikišamas siekis išlaikyti net keturis kultūros leidinius – „Literatūros ir meno“, „Nemuno“ savaitraščius bei du žurnalus – „Metus“ ir lietuvių literatūros sklaidai užsienyje skirtą „Vilnių“. „Tokių priekaištų prisiklausau netgi posėdžiaudamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fonde. Skaudu, kad netgi kolegoms menininkams turi aiškinti, jog rašytojų kūrybinei veiklai periodiniai leidiniai yra būtini. Mes juk nesiveržiame skaičiuoti, kiek dailininkai išlaiko galerijų arba muzikai – koncertų salių“, – piktinasi pašnekovas.

Konkuruos su Oksfordu

Praėjusią savaitę Vilnius paskelbė 2014-aisiais pretenduojantis tapti pasaulio knygų sostine. Ar tokia misija būtų pakeliama dideliais įsiskolinimais garsėjančiam miestui? „Prisiminkime, kad buvo propaguojama idėja tokia sostine Vilniui tapti jau 2012-aisiais, tik po nelabai įkvepiančios VEKS patirties ši iniciatyva visuomenėje buvo pasitikta priešiškai. Tikimės, kad tai nebus pompastiškas ir prabangus, o labiau su konkrečiais mūsų literatūros sklaidos darbais susijęs projektas. Juk drauge su leidėjais išauginome stipriausią Baltijos šalyse knygų mugę, todėl manome esą subrendę tokiam tarptautiniam renginiui. Pagaliau dar neaišku, ar mums ši garbė bus suteikta: kandidatų prisirenka daug, o ką pasirinks UNESCO, išaiškės tik pavasarį“, – pasakoja A.A.Jonynas.
Šiuo metu toks statusas priklauso Buenos Airėms, balandį jį perims Jerevanas, o iš jo 2013-aisiais – Bankokas. Jau žinoma, kad vienas iš Vilniaus konkurentų kaunantis dėl šios garbės bus britų universitetinis miestas Oksfordas.
Beje, Kultūros ministerija kitąmet pasirengusi atkurti viešąją įstaigą „Lietuviškos knygos“, kuri sunkmečiu buvo tapusi Tarptautinių kultūros programų centro dalimi. „Tai buvo puikiai sustyguotas puikaus įdirbio mechanizmas, kurio išardymas – didelė klaida. Kartu su „Lietuviškomis knygomis“ buvo sustoję ir dalis tarptautinių literatūros projektų. Nežinau, ar pačiai lietuvių literatūrai jos sklaida užsienyje yra svarbiausia, tačiau Lietuvos valstybei ji išties svarbi. Tai vienas iš reikšmingiausių šalies įvaizdžio kūrimo elementų, skleidžiantis žinią apie Lietuvą pasauliui“, – vertina Antanas A. Jonynas.

Bibliotekos pirks daugiau knygų

Dar viena gera žinia – tai, kad 2012-aisiais bibliotekų knygų įsigijimui Kultūros ministerija numačiusi skirti 4 milijonais litų daugiau nei šįmet. „Ką bekalbėtume, pirmaeilis bibliotekų uždavinys – kaupti ir skleisti knygas, o ne suteikti gyventojams prieigą prie interneto. Situacija, kai bibliotekos neturėjo iš ko pirkti knygų, buvo absurdiška. Džiaugiamės, kad valdininkai pagaliau susivokė. Žinoma, Rašytojų sąjunga pasisakytų už tai, kad šios lėšos pirmiausiai būtų nukreiptos lietuvių autorių knygoms pirkti, nes mūsų nacionaline literatūra niekas daugiau pasaulyje nepasirūpins ir nesidomės, jei ji bus nežinoma netgi mums patiems. Bet jei tos knygos lentynose gulės tik tam, kad gulėtų – irgi jokios naudos. Dabar bibliotekos teikia pirmenybę tiems leidiniams, kurių jų skaitytojai dažniausiai pageidauja, nors atsisakyti skaitytojų auditorijos skonių formavimo, mano požiūriu, yra lengviausias kelias“, – neslepia Rašytojų sąjungos pirmininkas.