Lygiai prieš 150 metų, 1863-iaisiais, vykęs sukilimas prieš caro valdžią paliko gilų pėdsaką mūsų tautos istorijoje. Kaip tik dėl šios priežasties Lietuvos Seimas šiuos metus buvo paskelbęs 1863 m. sukilimo metais.

Dėl painių priežasčių, skirtingų jų dalyvių tikslų ir interesų masiniai liaudies judėjimai visais laikais vertinti ir vertinami prieštaringai tiek jų dalyvių, tiek amžininkų, tiek istorikų, tiek vėlesnių kartų. Taip atsitiko ir su 1863 m. sukilimu – per 150 metų apie jį daug kalbėta, daug prirašyta, o tuose straipsniuose, storose knygose randame ir romantikos (“Už jūsų ir mūsų laisvę!”), ir priekaištų (esą žemaičiai kovojo už lenkų interesus, o šie laikėsi pasyviai ar kenkė sukilimui) ir net politinių, konjunktūrinių spekuliacijų. Pavyzdžiui, artėjant sukilimo 100 metų sukakčiai LKP pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus ir visų LTSR istorikų šefas Juozas Žiugžda (tiesa, istorijos studijų jam ragauti neteko) sprendė, koks tai įvykis Lietuvos istorijoje, ir nutarė, kad tai buvęs ginkluotas valstiečių pasipriešinimas savo ponams, visai atskirtas nuo to meto įvykių Lenkijoje…

Rusų valdžios veiksmai

Kaip “Veidas” jau rašė (2013 m. Nr. 6), sukilėlių reikalai nuo pat pradžių klostėsi nekaip, nepaisant jų didvyriškumo: jų veiksmai buvo blogai organizuoti, jie taip ir nesulaukė Vakarų valstybių pagalbos – o tai buvo svarbiausia sąlyga siekiant pergalės. Maža to, net tokie sukilimo Lietuvoje vadai, kaip Jokūbas Geištoras, patys netikėjo šia pergale, sukilimą laikė nelaime ir todėl bandė jį stabdyti. Ir ponų entuziazmo atkurti Abiejų Tautų Respubliką 1772 m. sienomis pakako neilgam: jau 1863 m. liepą 235 Vilniaus gubernijos dvarininkai kreipėsi į carą Aleksandrą II su specialia peticija, reikšdami jam ištikimybę ir nepritarimą maištininkams. Netrukus jų pavyzdžiu pasekė dauguma šios ir Kauno gubernijos žemvaldžių.
Tiesa, iki tol caras buvo gerokai išsigandęs ir vienam iš savo satrapų buvo nurodęs bent Lietuvą išlaikyti imperijos valdžioje. Todėl čia buvo mestos didžiulės karinės pajėgos – 145 tūkst. apmokytų gerai ginkluotų vyrų. O kitoje pusėje, istorikų skaičiavimais, tebuvo 30–40 tūkst. prastai ginkluotų ir dar prasčiau karo meną išmanančių sukilėlių. Dar 170 tūkst. karių buvo sutelkta Lenkijoje, o kartu šie kariniai daliniai sudarė beveik 40 proc. to meto Rusijos armijos. Bet partizaniniame kare ir šios didžiulės jėgų persvaros nepakako. Prireikė dar ir generolo Michailo Muravjovo, gegužės 1 d. paskirto ne tik Vilniaus generalgubernatoriumi, bet ir Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Vitebsko ir Mogiliovo gubernijų kariniu viršininku su neribotais įgaliojimais.
M.Muravjovas paprastai minimas kaip labai žiaurus krašto valdovas, turėjęs net Koriko pravardę, bet ir tai – neišsami jo charakteristika. Iš tiesų jo valdymo metais (1863–1865) jo nurodymu vyko masiniai gyventojų trėmimai – ištremta net 12 700 žmonių, 1000 sukilimo dalyvių pateko į katorgą, 200 nubausta mirties bausme ir kt.
Be to, represinės priemonės vykdytos taip, kad duotų kuo didesnį psichologinį slopinimo efektą. Jeigu mirties bausmė – tai būtinai pakariant viešai, o kai kur egzekucijas buvo verčiami vykdyti net patys gyventojai: taip buvo nužudytas jaunas Rytų Lietuvos sukilėlių vadas Povilas Červinskis. O jeigu trėmimas – tai tokia tvarka, kad įbaugintų kuo daugiau žmonių. Antai beveik visą Užpalių kaimo bendruomenę (dabar Utenos rajonas) – 74 kaimus su 635 šeimomis, keliais tūkstančiais žmonių, valdžia apkaltino sukilėlių rėmimu. Bet ištrėmė „tik“ 59 šeimas, po vieną dvi iš kiekvieno kaimo, tarp jų ir šio straipsnio autoriaus proproprosenelio Jokūbo, septynis iš Kaniūkų kaimo nuvarė pėsčius net iki Volgos.
Kita M.Muravjovo gudrybė – visas išlaidas sukilimui malšinti turėjo padengti krašto gyventojai, visų pirma dvarininkai, konfiskuojant jų turtą ir apkraunant juos kontribucijomis. Ir valstiečiams už tai teko sumokėti nemažą kainą: kiekvienas jau minėtos Užpalių kaimo bendruomenės kiemas turėjo pakloti nemažas sumas, savotiškas baudas, už tai, kad valdžiai neįdavė sukilėlių, taip pat sumokėti teko net už kiekvieną ištremtą šeimą ir dar reikėjo surengti vaišes sukilimo malšintojams…
Dar būtina pabrėžti, kad generalgubernatorius panaudojo ne tik botago, bet ir pyrago taktiką: mokėjo nemažas premijas už valstiečių sugautus ir valdžiai perduotus sukilėlius, Lietuvoje buvo įvestos daug palankesnės nei visoje Rusijoje baudžiavos panaikinimo sąlygos, o tai leido kurstyti baudžiauninkus prieš ponus.
Pagaliau M.Muravjovas specialia instrukcija jau 1863 m. gegužę visame savo valdomame krašte įgyvendino tokius gyventojų judėjimo, jų ūkinės, kultūrinės, visuomeninės veiklos suvaržymus, kokių nebuvo net totalitarinio J.Stalino režimo laikais. Visa tai sudarė gerai apgalvotą ir efektyvią bet kokio pasipriešinimo rusų valdžiai slopinimo sistemą. Tad nebeliko net ir menkų šansų laimėti sukilimą.

Ar reikėjo maištauti?

Dėl šio klausimo aštrūs ginčai vyko jau tarp išlikusių 1863 m. sukilimo dalyvių. Ir visai ne todėl, kad tarp jų būtų atsiradę Rusijos šalininkų ar kapituliantų: antras iš eilės pralaimėjimas visus vertė susimąstyti, kritiškai įvertinti savo veiksmus. Vieni įrodinėjo, kad pralaimėjimai palaužia tik silpnuosius, o stiprius jie grūdina ir skatina tęsti kovą. Kiti – kad dvasinė kova, krašto ekonomikos ir kultūros kėlimas priešui pavojingi labiau nei romantiški sukilimai.
Beje, panašios nuomonės buvo ir pokario rezistencijos dalyvis Gediminas Ilgūnas: „Dar lageryje priėjau išvadą, kad nepriklausomybės Lietuvai su automatu neiškovosi… Ten, Šiaurėje, supratau, kad reikia dvasinio pasipriešinimo. Jis neįveikiamas.“
Tiesa, dabar istorikai abejoja, ar būdami tokie lojalūs caro valdžiai kaip suomiai, nemaištaudami lenkai, kurių iniciatyva vyko ir 1831, ir 1863 m. sukilimai, imperijoje būtų turėję ir tokias laisves, tokias pat palankias sąlygas savo gerovei bei kultūrai kelti. Tačiau tas faktas, kad daugiau ginkluotų sukilimų prieš caro valdžią jie neberengė, matyt, šį tą pasako.
Todėl ir nepalankią vyskupo Motiejaus Valančiaus poziciją sukilimo atžvilgiu, sovietiniais metais pasmerktą kaip išdavystę, pataikavimą caro režimui, dabar turėtume vertinti visai kitaip – kaip sveiką politinę nuovoką. Prof. Vytauto Merkio žodžiais jis, „būdamas išsilavinęs ir racionaliai mąstantis žmogus, sukilimo sėkme negalėjo tikėti“. O pralaimėjimas būtinai turėjo lemti skaudžias pasekmes Katalikų bažnyčiai ir apskritai visai mūsų tautai.

Lygiai prieš 150 metų, 1863 m. vasarį, Lietuvoje prasidėjo sukilimas prieš caro valdžią, palikęs gilų pėdsaką mūsų tautos istorijoje.

1795 m. galutinai užvaldžiusi didesniąją Abiejų Tautų Respublikos dalį, rusų valdžia iš jos didikų ir bajorų tikėjosi jei ne uolaus tarnavimo imperijai, tai bent lojalumo. Juk jiems, regis, turėjo rūpėti išsaugoti savo turtus, savo aukštą padėtį valstybėje ir visuomenėje. Tiesa, naujoji valdžia politines bajorų teises susiaurino, bet kaimas ir toliau buvo valdomas per dvarininkus, jų teisės savo baudžiauninkų atžvilgiu net praplėstos: baudžiauninkus buvo galima pirkti ir parduoti, kaip visoje Rusijoje, o skųstis kam nors dėl ponų savivalės griežčiausiai uždrausta.
Nepaisant to, bajorai su svetima valdžia susitaikyti nenorėjo. Gal todėl, kad tikėjosi ištaisyti savo tėvų ir senelių klaidas, išpirkti jų kaltes – juk dėl jų tarpusavio kivirčų ir anarchijos Abiejų Tautų Respublika jau XVIII a. viduryje pateko į didelę Rusijos įtaką ir faktiškai prarado savarankiškumą. Todėl bajorai jau 1831–1832 m. surengė sukilimą, kuris nustebino ir net įžeidė carą Aleksandrą I, garsėjusį liberalumu, ir gerokai vėliau jo vaikaitis Aleksandras II, skirdamas Motiejų Valančių Žemaičių vyskupu, prisiminė: „1831 m. tas kraštas mums yra nusidėjęs.“
Todėl Rusijos kariuomenė tą sukilimą žiauriai numalšino, nukentėjo daug žmonių, taip pat ir visai nekaltų. Bet nuo tų įvykių praėjus vos 30 metų, užaugus naujai smarkių, karštų vyrų kartai, istorija beveik pasikartojo.

Naujo sukilimo brendimas ir pradžia
Paprastai sukilimo pradžia Lietuvoje laikoma 1863 m. vasario 13-oji (pagal senąjį kalendorių – vasario 1 d.), kai Vilniuje susiformavusi Revoliucinė vyriausybė išleido manifestą, kviečiantį Lietuvos ir Baltarusijos gyventojus kilti į karą prieš caro valdžią.
Tiesa, nepasitenkinimas carine valdžia stiprėti ėmė gerokai anksčiau, dar 1858–1861 m., ir apėmė Lenkiją, Lietuvą bei dalį Baltarusijos. Čia susipynė politiniai, socialiniai, ekonominiai, iš dalies – ir tautiniai motyvai. Tačiau svarbiausios sukilimo priežastys buvo dvi. Bajorai ir dvarininkai norėjo atkurti senąją Abiejų Tautų Respubliką 1772 m. sienų ribose, kurioje jie turėjo daugiau laisvių. Todėl jie organizavo demonstracijas, manifestacijas miestuose, bažnyčiose: 1861 m. gegužės 10 d. per Šv. Stanislovo šventę Vilniaus katedroje buvo sugiedotas lenkų himnas, 1862 m. vasarą Druskininkuose surengtas iškilmingas Liublino unijos minėjimas su mišiomis ir koncertu. Kiek vėliau, 1861 m. liepos 31 d., Kaune ant Aleksoto tilto įvyko didžiulė politinė demonstracija – su bažnytinėmis vėliavomis ir kryžiais, o rugpjūčio 7 d. – anticarinė demonstracija Vilniuje. Tiesa, pastarąją kazokai išvaikė.
Kita svarbi priežastis buvo besitęsianti dvarininkų savivalė savo dvaruose ir 1861 m. paskelbto caro manifesto apie baudžiavos panaikinimą įgyvendinimo vilkinimas. Tik vienas pavyzdys: Sudeikių (dabar Utenos rajonas) dvarininkas P.Kaziela apkrovė savo baudžiauninkus papildomomis, neteisėtomis prievolėmis, o kai šie nepakluso – pasikvietė į pagalbą eskadroną kazokų, kurie 1861 m. lapkričio 2-ąją sučiupo po mišių iš bažnyčios einančius dešimt žmonių ir juos žiauriai nuplakė. Sudeikiškiai bandė skųstis Vilniuje, bet nieko nelaimėjo. Beje, tokių pavyzdžių Lietuvoje buvo daugybė, taigi nieko keista, kad jau 1861 m. valstiečiai pradėjo bruzdėti, ir ilgainiui šis nepasitenkinimas išplito didžiulėje Lenkijos ir Lietuvos teritorijoje.
Caro valdžia nujautė, kad bręsta plataus masto sukilimas, tad griežtino režimą, pagaliau nusprendė užkirsti kelią neramumams, bet, kaip parodė vėlesni įvykiai, juos tik pagreitino ar net išprovokavo. Lenkijos karalystės civilinės valdžios vadovas grafas A.Vielepolskis 1863 m. sausį į karo tarnybą pašaukė 30 tūkst. jaunų vyrų, taip tikėdamasis juos izoliuoti, bet išėjo atvirkščiai: tie vyrai patraukė į miškus. Sukilimas, kaip ir 1831-aisiais, prasidėjo Lenkijoje, nes ten buvo įsikūrusi centrinė sukilėlių vadovybė. Iš ten signalas atėjo į Lietuvą, kur rekrūtų gaudymas vyko taip pat sunkiai: jauni vyrai slėpėsi miškuose, neretai ginklais pasipriešindavo valdžios atstovams – tokių faktų buvo nemaža Kauno gubernijos Raseinių, Telšių, Šiaulių apskrityse.
Taigi 1863 m. pati valdžia paskatino žmones jai pasipriešinti. Panašiai atsitiko ir 1944–1945 m. Beje, kaip toliau matysime, tarp šių dviejų liaudies judėjimų panašumų buvo gana daug.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Sukaks 90 metų nuo Klaipėdos sukilimo, po kurio Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos Respublikos dalimi. Taip pat šiemet sukanka ir 600 metų nuo Klaipėdos priklausomybės Lietuvai klausimo iškėlimo tarptautinėje arenoje, taip pat nuo pirmojo lietuviško Klaipėdos vardo paminėjimo.

Klaipėda – sena lietuvių žemė už Lietuvos valstybės ribų

1252 m. Klaipėdoje įsitvirtino Vokiečių ordino riteriai: iš pradžių Livonijos, o vėliau (nuo 1328 m.) – Prūsijos. 1525 m. Klaipėda atiteko pasaulietinei Prūsijos kunigaikštystei, kuri 1701 m. virto karalyste, o galiausiai – Vokietijos imperija. Atrodytų, didžioji šio miesto ir krašto istorijos dalis susijusi su vokiečiais. Bet taip nėra.
Prūsijos valdžioje gyvavusi Mažoji Lietuva nuo XVI a. buvo svarbus lietuvių kultūros židinys, kuriame lietuviškų knygų buvo išleidžiama netgi daugiau nei Didžiojoje Lietuvoje. Ir nors pati Klaipėda ilgą laiką nebuvo svarbiausias šio krašto kultūros centras, jos lietuviškumas nekėlė abejonių bent jau nuo Vytauto Didžiojo laikų.
1413 m., vykstant ginčams dėl Žemaitijos priklausomybės ir ribų, Lietuvoje lankėsi Vengrijos ir Romėnų karaliaus Zigmanto Liuksemburgiečio siųstas arbitras Benediktas Makra. Išnagrinėjęs lietuvių ir kryžiuočių ginčo dėl Žemaitijos ribų argumentus, jis gegužės 3 d. paskelbė išvadą, kad daugiausiai ginčų kėlusios Veliuonos ir Klaipėdos pilys yra Žemaitijoje ir turi priklausyti Lietuvai.
Taigi tuo metu buvo pirmą kartą iškeltas reikalavimas Klaipėdą prijungti prie Lietuvos, o ir pati Klaipėda Benedikto Makros paliktuose dokumentuose pirmą kartą įvardyta ne tik vokišku Memelio, bet ir lietuvišku Klaipėdos vardu. Deja, nepaisant to, 1422 m. Melno taikos derybose Lietuvai pavyko atgauti tik Veliuonos–Jurbarko ruožą.

Pirmojo pasaulinio karo pasekmė – vokiečiai netenka Klaipėdos

Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, 1919 m. birželio 28 d. sudaryta Versalio taikos sutartimi Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir pavestas laikinai administruoti Prancūzijai. Klaipėdos krašto atskyrimas per derybas buvo motyvuojamas tuo, kad krašto gyventojų daugumą sudarė ne vokiečiai, o lietuviai. Tačiau tai buvo padaryta ne tiek Lietuvos, kiek Lenkijos naudai.
Tuo metu Lenkijos politikai dar nebuvo atsisakę minčių sukurti Lenkiją Abiejų Tautų Respublikos ribose, o Versalio taikos derybose didžiausią įtaką turėjusi Prancūzija rėmė Lenkiją. Klaipėdos krašto likimas galutinai turėjo būti išspręstas tada, kai paaiškės Lietuvos statusas. Lietuvai sudarius federaciją su Lenkija, Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos nebūtų kėlęs sunkumų. Tad Klaipėda, nuo Vokietijos atskirta, bet prie Lietuvos neprijungta, tapo viena iš Lietuvos šantažavimo priemonių.
Klaipėdos krašto lietuvių veikėjai jau seniai pasisakė už Mažosios Lietuvos ar bent Klaipėdos krašto susijungimą su Lietuva. Dar prieš prasidedant Versalio taikos deryboms, 1918 m. lapkričio 30 d., Prūsų Lietuvos Tautinė Taryba paskelbė Tilžės Aktą. Jame, remiantis tautų apsisprendimo teise, buvo reikalaujama Mažąją Lietuvą prijungti prie Didžiosios Lietuvos.
Vokietijos pralaimėjimas Pirmajame pasauliniame kare leido tikėtis, kad toks reikalavimas gali būti patenkintas, bet po Versalio taikos sutarties galima buvo kalbėti tik apie Klaipėdos kraštą. 1920 m. vasario 21 d., praėjus devynioms dienoms nuo vokiečių kariuomenės išvedimo iš Klaipėdos krašto, Prūsų Lietuvos Tautinė Taryba paragino prijungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, o dar po savaitės jos atstovai buvo kooptuoti į Lietuvos Tarybą.
1921 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Steigiamasis Seimas nutarė prijungti Klaipėdą prie Lietuvos. Šį nutarimą ėmėsi įgyvendinti 1922 m. gruodžio 22 d. sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas. 1923 m. sausio 9 d. jis pradėjo sukilimą, o sausio 19 d. paskelbė Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos deklaraciją. Dar viena svarbi tarpinė data – sausio 15-oji, kai Lietuvos remiami sukilėliai užėmė prancūzų administruojamą Klaipėdą. Ji minima kaip Klaipėdos diena.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

"Veido" archyvas

Emilija Pliaterytė – 1831 m. sukilimo dalyvė, Lenkų kariuomenės kapitonė, dažnai vadinama lietuviškąja Žana d’Ark

Prieš 180 metų, 1830–1831 m., Lietuvoje ir Lenkijoje įvyko sukilimas prieš caro valdžią. Deja, jis baigėsi skaudžiu pralaimėjimu.

Priežasčių mūsų protėviams sukilti tada būta nemažai, ypač bajorams – lenkams ir sulenkėjusiems mūsų tautiečiams. Jie niekaip nenorėjo susitaikyti su svetima valdžia, su buvusių neribotų bajorijos laisvių praradimu ir nuo pat trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. puoselėjo viltis atkurti senąją valstybę 1772 m. sienomis – su lietuviškomis, baltarusiškomis ir ukrainietiškomis žemėmis.

Tiesa, bendromis rusų, prūsų ir austrų pastangomis gerokai apkarpyta Lenkijos valstybė, vadinamoji Kongresinė karalystė, išliko ir po daugelio permainų. Ji Rusijos imperijoje turėjo plačią autonomiją: savo vyriausybę, teismus, renkamą Seimą, savo pinigus, administraciją, net konstituciją. Sava kariuomenė turėjo 30 tūkst. nuolatinių karių ir esant reikalui galėjo būti greitai papildoma, ji dėvėjo lenkiškas uniformas, žygiavo su lenkiškomis vėliavomis. Jai išlaikyti teko 40 proc. karalystės biudžeto, todėl buvo gerai apmokyta ir apginkluota. Tačiau to lenkams buvo per maža – juk Kongresinė karalystė turėjo vos 3,3 mln. gyventojų.

Dar labiau nepatenkinti buvo Lietuvos bajorai, mat caro valdžia ne tik apribojo jų laisves, bet ir lietuviškas žemes atskyrė nuo lenkiškų ir be jokių autonomijų prijungė prie imperijos. Negana to, ji užsimojo Lietuvą surusinti, nes tvirtino, kad šis kraštas buvo visai teisėtai sugrąžintas iš Lenkijos, todėl būtina, kad “tos senos rusų žemės būtų rusiškos ne tik iš vardo, bet ir visa siela”. Tam tikslui daug dvarų Lietuvoje buvo atiduoti rusų valdininkams, didikams, suvaržyta Katalikų bažnyčios veikla.

Tiesa, Lietuvos didikai Mykolas Oginskis, Adomas Čartoryskis ir kiti iš caro Aleksandro I bandė geruoju išprašyti reformų Lietuvai – panaikinti baudžiavą, suteikti Lietuvos Kunigaikštystei autonomiją ar prijungti jos žemes prie Lenkijos karalystės. Bet šis, kurį laiką padelsęs, tuos projektus atmetė, tik leido įkurti atskirą Lietuvos korpusą – karinį junginį, kuriame tarnautų vyrai, kilę iš LDK žemių.

Todėl nepasitenkinimas stiprėjo tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Natūraliai kūrėsi slaptos organizacijos. 1825 m. į sostą įžengęs naujasis caras Nikolajus I nepakentė jokio liberalizmo, tad režimą sugriežtino, nelegalias organizacijas likvidavo, o jų dalyvius ištrėmė. Bet atsirado naujų, sukilimą paskatino ir Prancūzijos revoliucija, įvykusi 1830 m., – maištingos idėjos iš Paryžiaus pasklido po visą Europą.

Ginklo nepadėti, kol neatgausime tėvynės ir laisvės!

Ginkluoto sukilimo idėja brendo kelis dešimtmečius, vis dėlto jis buvo blogai parengtas ir blogai organizuotas, o jo pradžia 1830 m. lapkričio 29-osios naktį Varšuvoje – chaotiška, su beprasmiškomis aukomis. Tačiau rusų įgula laikėsi pasyviai, todėl sukilėliai miestą užvaldė ir tikėjosi taikiai susitarti su caru: dėl didesnių laisvių – visiško suvereniteto ir dėl Lietuvos prijungimo prie Lenkijos. Karalystės Seimas net paskelbė, kad Lenkijos sostas laisvas, nes Nikolajus I nuverstas. Bet caras į derybas nesileido, o prie Balstogės ėmė telkti kariuomenę sukilimui malšinti.

Lenkų sukilėliai entuziazmo turėjo daug, o jėgų mažokai. Jų vadovybė buvo nevieninga ir neryžtinga,tad dažnai praleisdavo patogiausią progą veikti. Dalis generolų patys netikėjo, kad įveiks rusus. Todėl caras galėjo sukaupti gerokai daugiau kareivių, nei turėjo lenkai, – 120 tūkst. Jie 1831 m. vasarį ir įžengė į Lenkiją. Keletą mūšių rusai pralaimėjo, bet gegužės 26 d. prie Ostrolenkos jie sumušė geriausius lenkų pulkus, ir sukilimo pralaimėjimas tapo neišvengiamas.

"Veido" archyvas

Mūšis prie Grochovo (1831 m. vasario 26 d.) nebuvo sėkmingas

Vis dėlto galutinis jo žlugimas šiek tiek užtruko, nes prasidėjo kovos Lietuvoje. Ne veltui tada atsirado dainelė: “Dabar lenkai neprapuola, kol žemaičiai gyvi!” Valdžia, žinoma, stengėsi užkirsti tam kelią – paskelbė Lietuvoje karo padėtį, įvedė pašto cenzūrą, sustiprino karines įgulas miestuose, uždarė sienas, bet tas nepadėjo. Sukilus Varšuvai ir Lietuvoje išplito atsišaukimai, raginantys brolius lietuvius ir žemaičius imtis ginklo, neklausyti caro valdžios.

1831 m. sausį į Vilnių, greičiausiai universiteto profesoriaus Joachimo Lelevelio iniciatyva, buvo atvykęs Varšuvos emisaras su instrukcijomis, kaip organizuoti sukilimą. Čia atsirado Vyriausiasis sukilėlių komitetas, bajorai kilo į kovą visose apskrityse: Raseinių, Panevėžio, Upytės, o Vileikos sukilėliai paskelbė: “Prisiekiame atiduoti aukai savo gyvybę, turtus ir ginklo nepadėti, kol neatgausime išplėštos mums tėvynės ir laisvės!” Taigi sukilimas apėmė ir dalį Baltarusijos, visur bajorai reikalavo jungtis prie Lenkijos, tačiau Lietuvos korpuso karių į sukilimą įtraukti nepavyko.

Lemiamas mūšis dėl Vilniaus

Ne tik Lietuvos bajorai ir dvarininkai buvo nepatenkinti Rusijos valdžia, nes ji labai pasunkino ir taip nelengvą baudžiavos naštą, valstiečiams padidino mokesčius į valstybės iždą, įvedė jiems karinę prievolę – rekrūtais po 25 metus, uždraudė skųstis dėl ponų savivalės. O sukilimui prasidėjus atsirado dar ir naujų prievolių sutelktai kariuomenei išlaikyti, karo ligoninėms įrengti. Negana to, caras paskelbė visuotinį rekrūtų ėmimą. Todėl valstiečiai pradėjo bruzdėti: nevykdyti baudžiavos prievolių, bėgti į Užnemunę, kuri priklausė Lenkijos karalystei ir kurioje baudžiavą panaikino dar Napoleonas 1807 m. O galiausiai ėmėsi aktyvių veiksmų: 1831 m. vasarį ginkluotas jų būrys Žemaitijoje, Salantų krašte, užpuolė policiją, saugančią sugautus rekrūtus, ir juos išlaisvino. Pasklido gandai apie šimtus ginkluotų valstiečių, kurie plėšia dvarus ir net žada pulti muitinę Palangoje.

Tada sujudo ir bajorai, visų pirma Raseiniuose, Telšiuose – kovo mėnesį, o vėliau ir kitur. Rusų įgulos miestuose buvo menkos, todėl jas įveikti pavyko greitai, visur įsikūrė sukilėlių valdžios struktūros. Veikė bent keli ginklų ir amunicijos fabrikai – Varniuose, Rietave, Ukmergėje. Caro valdžia išliko tik Vilniuje, Kaune ir Palangoje.

Iš esmės sukilėlių laimėjimai Lietuvoje buvo nemaži, bet jie nedaug ką reiškė, kol Vilnius ir Kaunas tebebuvo rusų rankose. Todėl gegužės pabaigoje, atvykus į pagalbą iš Lenkijos nemažoms pajėgoms – apie 13 tūkst. reguliarios kariuomenės vyrų ir daugiausia jų dėka išlaisvinus Kauną, turėjo įvykti lemiamas mūšis dėl Vilniaus.

Abi kovojančios pusės tą gerai suprato, bet veikė nevienodai. Rusai skubiai statė gynybinius įtvirtinimus miesto prieigose ir pačiame mieste, Gedimino, Bekešo ir Plikajame kalnuose, įrengė ten artilerijos pozicijas, papildė įgulą naujais daliniais. O sukilėliai, vadovaujami lenkų kariuomenės generolo Antano Gelgaudo, tuščiai delsė, lūkuriavo ties Panerių kalvomis. Mat šis vadas pasirodė nevykęs – menkai išmanė karybą, nes Napoleono žygio metu iš karto iš civilio tapo pulkininku, o vėliau ir generolu. Jis vis atidėliojo miesto šturmą – net jo karininkai ėmė bruzdėti dėl tokio neveiklumo. Tik birželio 19 d. pagaliau įsakė pradėti puolimą, bet mūšiui vadovauti nesugebėjo – niekaip nesuderino atskirų dalinių veiksmų.

Dėl to Vilniaus puolimas žlugo, sukilėliai patyrė didelių nuostolių – 600 žuvusiųjų. Ir vėlesni sukilėlių veiksmai buvo nesėkmingi, todėl dalis jų pasitraukė į Lenkiją, emigravo į Prancūziją, dalis buvo internuota Prūsijoje. A.Gelgaudą nušovė saviškiai, įtarę išdavyste.

Pralaimėjimo priežastys ir pasekmės

Sukilėlių jėgų aiškiai nepakako caro armijai įveikti, o lauktos Vakarų pagalbos sulaukti nepavyko. Bet svarbiausia – jie nebuvo vieningi: bajorams labiausiai rūpėjo atsikratyti rusų valdžios, o valstiečiai norėjo nusimesti baudžiavos jungą.

Tačiau to bajorai jiems net nesiryžo žadėti, savo proklamacijose tik daug plepėjo apie lenkų ir lietuvių brolybę, apie gerovę, kuri visų laukia išvijus rusus ir prisijungus prie Lenkijos: “Dievas yra su lenkais, Dievas mums padės!” O prievoles ponams, dvarams jie ir toliau reikalavo vykdyti.

Tas valstiečiams negalėjo patikti, jie maištavo ir prieš savo ponus, o į sukilėlių kariuomenę eiti nenorėjo – teko juos gaudyti ir varyti prievarta, kaip į caro armiją. Kai kurie sukilimo vadai suprato, kad tai neprotinga. Generolas Enrikas Dembinskis rašė, kad “ponai jiems priskirtus reikalavimus užkrauna valstiečiams, o tai atgraso valstiečius nuo mūsų reikalo”. Bet tos kritikos niekas neišgirdo. Savo ruožtu malšintojai taip pat nepraleido progų nuteikti valstiečius prieš ponus: jie platino atsišaukimus lietuvių kalba, žadėdami, kad caras visus apgins nuo skriaudėjų…

Žinoma, valdžia tik apsimetė geraširde: paskelbė amnestiją, bet žiauriai keršijo. Lenkijoje buvo atimta 2500 dvarų, Lietuvoje – beveik 2900, 250 sukilimo vadų nubausta mirtimi, dešimtys tūkstančių atsidūrė tolimoje Sibiro katorgoje. Apie 10 tūkstančių emigravo į Vakarus, o likusiems tėvynėje buvo užkrauta kontribucija, uždarytas Vilniaus universitetas, 1840 m. atšauktas Lietuvos statuto galiojimas. Valstiečiai buvo priversti ir toliau kęsti baudžiavos jungą.
Vis dėlto sukilimas parodė, kad ta baudžiava negalės būti amžina, be to, jis sužlugdė caro planus pasiųsti savo armiją malšinti  revoliucijos Vakarų Europoje. Tačiau tai buvo menka paguoda Lietuvos ir Lenkijos gyventojams.

Todėl dabar kai kurie istorikai svarsto: ar vertėjo sukilti, ypač lenkams, kurie Rusijos imperijoje iki tol turėjo lygiai tokią pačią autonomiją kaip suomiai, o dėl sukilimo viską prarado: Seimą, konstituciją, administraciją, kariuomenę, pinigus ir t.t.? O suomiai, būdami lojalūs caro pavaldiniai, puikiai panaudojo autonomiją šalies ekonomikai ir kultūrai plėtoti.

Vienas JAV generolas ketvirtadienį pareiškė manantis, kad Libijos sukilėlių pajėgoms tikriausiai nepavyks nuversti šalies lyderio Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio), pridūręs, kad šis konfliktas ritasi į aklavietę.

Generolas Carteris Hamas (Karteris Hamas), vadovavęs tarptautinės koalicijos aviacijos reidų Libijoje pirmajam etapui, sakė, jog šie bombardavimai dauguma atvejų sėkmingai padėjo apsaugoti civilius gyventojus, tačiau M.Kadhafi režimo karinėmis priemonėmis nuversti tikriausiai nepavyks.

Per posėdį Senate paklaustas, kokia tikimybė, kad opozicija gali “kova prasiskinti kelią” į Tripolį ir pakeisti M.Kadhafi, C.Hamas atsakė: “Pone, manyčiau, jog tai mažai tikėtina”.

Respublikono senatoriaus Johno McCaino (Džono Makeino) primygtinai paklaustas, ar dabartinė padėtis Libijoje iš esmės yra patas arba “besiklostantis patas”, generolas atsakė: “Senatoriau, sutikčiau, jog dabartinė padėtis yra tokia”.

Įstatymų leidėjams toliau griežtai klausinėjant, C.Hamas sakė, kad politinė aklavietė Libijoje “nėra pageidautinas sprendinys”, tačiau toks scenarijus atrodo “labiau tikėtinas” dabar negu koalicijos bombardavimų pradžioje kovo 19 dieną.

Tačiau generolas pabrėžė, kad M.Kadhafi pašalinimas iš valdžios nėra pagal Jungtinių Tautų (JT) mandatą vykdomos civilių gyventojų apsaugos misijos dalis ir kad JAV administracija nori priversti šį lyderį atsistatydinti diplomatinėmis arba kitomis priemonėmis.

C.Hamo komentarai pabrėžė Vašingtone ir Europos šalių sostinėse didėjantį susirūpinimą, kad karas Libijoje gali įstrigti, nes M.Kadhafi iki šiol tvirtai kontroliuoja Tripolį, o prastai organizuoti sukilėliai neįstengia pasiekti persilaužimo netgi padedant NATO vadovaujamai oro patruliavimo misijai.

Tačiau Prancūzijos užsienio reikalų ministras Alainas Juppe (Alenas Žiupė) išsakė labiau optimistinį požiūrį, pareiškęs, kad M.Kadhafi režimas neišvengiamai žlugs.

JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas (Robertas Geitsas) ketvirtadienį, jog margai Libijos sukilėlių armijai labiausiai reikalingi ne ginklai, o apmokymas kautis su šalies lyderio Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) pajėgomis, tačiau šią užduotį turėtų atlikti kitos šalys.

JAV įstatymų leidėjams reiškiant susirūpinimą, kad ginkluota intervencija Libijoje gali atvesti į aklavietę, R.Gatesas ir aukšto rango Pentagono pareigūnas Mike’as Mullenas (Maikas Malenas) sakė, kad NATO vadovaujamų pajėgų antskrydžiai sudavė skaudų smūgį M.Kadhafi pajėgoms, tačiau dar jų nepalaužė.

R.Gatesas pabrėžė, kad šios karinės misijos tikslas nėra nuversti M.Kadhafi, tačiau prognozavo, kad ekonominis ir politinis spaudimas, taip pat Libijos žmonės, o ne antskrydžiai, galiausiai privers lyderį atsisakyti valdžios.

Prasčiau ginkluotoms sukilėlių pajėgoms traukiantis nuo M.Kadhafi pajėgų puolimo, Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės dabar svarsto, ar būtų galima paremti kovotojus ginklais arba suteikti kitokią pagalbą, sakė R.Gatesas.

Pentagono vadovas aiškino, kad sukilėlių pajėgas yra “padrikos” ir improvizuotos, kurios gauna ginklų iš užimtų režimo armijos karinių sandėlių, tačiau jiems labai stinga kariškių vadovavimo.

“Iš tikrųjų jiems reikalingi mokymai, vadovavimas, kontrolė ir tam tikra nuosekli organizacija”, – R.Gatesas sakė JAV Atstovų Rūmų ginkluotųjų tarnybų komitetui.

Jis pridūrė, kad siekiant apmokyti sukilėlius “turi būti siunčiami instruktoriai, taip pat sudėtingesni ginklai, siekiant juos apmokyti naudotis šiais ginklais”.

Tačiau R.Gatesas pabrėžė, kad JAV vaidmuo šioje kampanijoje yra ribotas ir kad kitos šalys galėtų bei turėtų imtis sukilėlių mokymų bei teikti jiems pagalbą, užuot patikėjus šią užduoti perkrautai JAV kariuomenei.

“Tiesą sakant, juos mokyti ir teikti pagalbą gali daugelis šalių”, – aiškino Pentagono vadovas.

R.Gatesas kampaniją Libijoje visą laiką vertino atsargiai, tačiau neaišku, ar jo komentarai atspindi Baltųjų rūmų poziciją. Pastarieji nurodė tebesvarstantys, ar galima apginkluoti sukilėlius.

M.Mullenas sakė, kad Libijos opoziciją galėtų apmokyti ir apginkluoti arabų šalys.

Tikslių žinių apie sukilėlių pajėgų struktūrą iki šiol sunku gauti, o JAV vyriausybė yra gavusi informacijos tik apie kai kuriuos Libijos rytinę dalį kontroliuojančių kovotojų lyderius, nurodė R.Gatesas.

“Iš tiesų nedaug apie žinome apie šią, mano nuomone, labai padriką, neorganizuotą opoziciją prieš Kadhafi”, – pridūrė jis.

Pentagono vadovas nesureikšmino galimo tarptautinio teroristų tinklo “al Qaeda” poveikio sukilėlių vadams, sakydamas, jog mažai tikėtina, kad ekstremistai “užgrobs” Libijos opoziciją.

R.Gatesas anksčiau buvo Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius ir praeito amžiaus 9-ame dešimtmetyje vadovavo pastangoms apginkluoti Afganistano kovotojus, kurie priešinosi įsiveržusioms Sovietų Sąjungos pajėgoms. Tačiau gynybos sekretorius atsisakė komentuoti CŽV veiklą Libijoje.

JAV Ginkluotųjų pajėgų štabų vadų tarybos pirmininkas M.Mullenas tame pačiame posėdyje sakė, kad per tartpautinės koalicijos bombardavimus buvo likviduota 20-25 proc. M.Kadhafi pajėgų, tačiau “tai nereiškia, kad jis netrukus bus palaužtas kariniu atžvilgiu”.

M.Kadhafi armija, kuri turi tankų ir kitų sunkiųjų ginklų, tebėra gerokai pranašesnė už sukilėlius, nurodė M.Mullenas, pabrėžęs, kad jėgų santykis yra “dešimt prieš vieną” režimo naudai.

Skeptiškai nusiteikę įstatymų leidėjai sakė esantys susirūpinę dėl galimos neaiškios šio karo pabaigos. Jie skundėsi, kad Baltieji rūmai nepasitarė su jais prieš pradėdami šią kampaniją, taip pat reiškė nerimą, jog Libijos lyderis gali likti valdžioje, kai padėtis aprims.

“Aš tiesiog neįžvelgiu, kuo visa tai baigsis”, – sakė senatorė Susan Collins (Siuzan Kolins).

R.Gatesas pažadėjo, kad NATO perėmus vadovavimą šiai kampanijai, JAV kariškių indėlis artimiausiomis dienomis “reikšmingai sumažės”, taip pat sakė, kad “amerikiečių (karių) batų sausumoje nebus”.

Libijos lyderiui Muamarui Kadhafi (Muamarui Kadafiui) ištikimos pajėgos šeštadienį įžengė į Bengazį, pranešė “Al Jazeera” televizija.

Pasak jos reporterio, vyriausybės pajėgos įsiveržė į miestą iš vakarų pusės.

Iš rytinio Libijos miesto Bengazio pranešama, kad šeštadienį paryčiais driokstelėjo keli sprogimai; šios sukilėlių sostinės gyventojai pasakojo girdėję praskrendant naikintuvą ir sakė, kad lyderio M.Kadhafi pajėgos puola miestą.

“Sprogimai prasidėjo apie 2 valandą vietos (ir Lietuvos) laiku. Kadhafi pajėgos juda į priekį – girdėjome, kad jos už 20 kilometrų nuo Bengazio, – pasakojo šio miesto gyventojas Farajas Ali (Faradžas Alis). – Šaudo sausumos pajėgos. Matėme vieną lėktuvą.”

Libijos vyriausybė penktadienį paskelbė vienašališkai nutraukianti ugnį, kai Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryba patvirtino neskraidymo zoną šioje Šiaurės Afrikos šalyje, tačiau Jungtinės Valstijos nurodė, kad šių paliaubų nesilaikoma.

Kitose Bengazio vietose sukilėliai pranešė apie susirėmimus ir M.Kadhafi pajėgų smūgius.

“Naikintuvai bombardavo kelią į oro uostą, taip pat suduotas aviacijos smūgis Abu Hadžio rajono pakraštyje”, – ligoninės darbuotojas ir sukilėlių šalininkas Mohammedas Dwo (Mohamedas Dvo) sakė naujienų agentūrai “Reuters”.

Pasak jo, įvyko susišaudymas tarp sukilėlių ir dviejų samdinių, kurie prasiskverbė į miestą ir vežė automobilyje dėžę rankinių granatų.

Abu vyrai, vilkėję civilinius drabužius, buvo nušauti; sukilėliai prie lavonų rado sukruvintus tapatybės dokumentus, rodančius, kad šie asmenys buvo Nigerijos piliečiai.

“Sėdėjome čia ir buvome apšaudyti iš šio automobilio. Mes atsakėme ugnimi, o tada jis sudužo”, – pasakojo sukilėlių kovotojas Meri Dersi (Meris Dersis).

Gyventojų savisaugos būrio narys Jamalas bin Nouras (Džamalas bin Nuras) sakė “Reuters”, jog telefonu jam buvo pranešta apie vyriausybės pajėgų būrį, esą atplaukusį į miestą laivu, tačiau šios informacijos nebuvo įmanoma patvirtinti.

Bengazyje šiuo metu sklando įvairių gandų ir nuogirdų, kurių praktiškai neįmanoma patvirtinti dėl prastų ryšių.

Į kampą vis labiau spaudžiamas Libijos lyderis Muamaras Kadhafi (Muamaras Kadafis) apkaltino Vakarų valstybes, ypač Prancūziją, rezgant sąmokslą “kolonizuoti” jo naftos turtingą šalį.

Šiuos kaltinimus autokratinis Libijos lyderis pažėrė interviu, kurį trečiadienį parodė Prancūzijos televizija LCI.

Paprašytas pakomentuoti didžiųjų Vakarų šalių, ypač Prancūzijos, užimtą poziciją, M.Kadhafi sakė, kad jos “nori vėl kolonizuoti Libiją”, ir pridūrė: “Tai kolonizatorių sąmokslas”.

Prancūzija ir Didžioji Britanija garsiausiai tarp didžiųjų Vakarų valstybių ragina nustatyti Libijoje neskraidymo zoną, kad būtų suvaržytas M.Kadhafi lojalių pajėgų puolimas, o jo aviacija negalėtų nevaržomai atakuoti sukilėlių, siekiančių nuversti dabartinį režimą.

Jungtinės Valstijos pareiškė, kad tokiam žingsniui būtinas visapusiškas Jungtinių Tautų pritarimas.

Paryžius taip pat negailėjo pagyrimų Libijos sukilėlių suformuotai Nacionalinei tarybai.

1912 metais Libiją aneksavo Italija, kuri įsiveržė į šią Šiaurės Afrikos valstybę tariamai ginti jos interesų.

Paklaustas, ar neatmeta galimybės imtis “atsakomųjų veiksmų” prieš Prancūziją, M.Kadhafi atsakė: “Pamatysime”.

Libijos vadovas Muamaras Kadhafi (Muamaras Kadafis) naudojasi visomis įmanomomis technologijomis, siekdamas įtikinti ne tik užsienį, bet ir savo šalies žmones, kad tris savaites neramumų krečiama Libija tapo žiniasklaidos ir islamistų sąmokslo taikiniu.

Televizija ir trumposios žinutės yra pagrindinės sunkioje padėtyje atsidūrusio Libijos lyderio režimo propagandos skleidimo priemonės šalyje, tačiau užsieniui jis ėmėsi diplomatinio demaršo ir skundžiasi Jungtinėms Tautoms.

Libano užsienio reikalų ministro pavaduotojas Khaledas Kaaimas (Chaledas Kaaimas) savo vakarinę spaudos konferenciją sostinėje pradėjo nuo gana ilgo vyriausybės nusiskundimų sąrašo, kuriame kaltinama, viceministro nuomone, šališka užsienio žiniasklaida.

Jis sakė sekmadienį buvęs nustebintas, kai informacija apie kariuomenės “pergalę” prieš sukilėlius rytinėje Libijoje, apie kurią pranešė valstybinė televizija, nebuvo teisingai perduota užsienyje, nors naujienų agentūros AFP žurnalistai stebėjo sukilėlių rankose esančias teritorijas.

“Reportažuose ir toliau pastebimi keisti dalykai, – sakė Kh.Kaaimas. – Kai kas iš jūsų nesuvokia tikrovės… mes paliekame tai spręsti jums, būkite teisingi sau”.

Kaip paprastai, daugiausia Kh.Kaaimo kritikos susilaukė arabų kalba transliuojantys televizijos kanalai “Al-Jazeera” ir “Al Arabiya”, nors negailėta pastabų ir Vakarų žiniasklaidai.

Akivaizdžiai susierzinęs dėl jam pateiktų klausimų apie vyriausybės pajėgų “pergalę” rytinėje Ras Lanufo ir vakarinėje Zavijos fronto linijose, pareigūnas pagaliau atkirto, kad žurnalistai kitaip supranta sąvoką “kontroliuojamas”, nei jie.

Kh.Kaaimas pridūrė, kad kariuomenei buvo nurodyta nesiveržti į sukilėlių teritorijas ir užimti “gynybines pozicijas”, taip iš dalies pripažindamas, kad kariuomenės sėkmė nebuvo tokia paprasta, kaip pranešė valstybinė televizija.

Vietos laikraščiai kartoja oficialią propagandą ir skelbia valstybinės naujienų agentūros “Jana” išplatintus pranešimus.

Libijos televizijos vis kartoja pareiškimus, kad neramumus šalyje sukėlė “al Qaeda” kartu su “kolonialistiniais imperialistais”, nes juos suvienijo tarptautinės žiniasklaidos ir apsvaigusio jaunimo skleidžiamas “melas”.

Eteryje skamba patriotinės dainos, rodoma filmuota medžiaga iš karinių paradų, daugiausia tų, kurie vyko ankstesnių Libijos revoliucijos metinių proga. Taip pat galima išgirsti M.Kadhafi palaikančių demonstracijų įrašų.

Galbūt tokių pergalingų pranešimų ir sąmokslo teorijos mišinio pastūmėti gyventojai sekmadienį išėjo į Tripolio gatves.

Tūkstančiai jų “spontaniškai” susirinko miesto Žaliojoje aikštėje, kur išreiškė savo paramą M.Kadhafi.

Nors atsitiktinumų tokiame mitinge, kurio dalyviams kariuomenė dalino gaiviuosius gėrimus ir beisbolo kepurėles su Libijos lyderio atvaizdu, turbūt nereikėtų tikėtis.

Pagrindinė šalies mobiliojo ryšio kompanija “Libyana” savo abonentams taip pat siuntinėjo žinutes apie surengtą sąmokslą.

“Infiltruoti užsieniečiai, tunisiečiai, egiptiečiai ir sudaniečiai turi Persijos įlankos šalių pasus, užsienio valiutos ir labai modernią komunikacijos įrangą bei tinklus”, sakoma vienoje tokių žinučių arabų kalba.

Libano viduje naudojama sąmokslo teorija Tripolyje persikėlė į tarptautinį lygmenį ir oficialius komunikatus.

Užsienio reikalų ministras Mussa Kussa (Musa Kusa) išsiuntė laišką Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybai, kuriame smerkia JT Saugumo Tarybos vasario 26 dienos rezoliuciją, numatančią sankcijų Libijai įvedimą dėl šalies valdžios kruvino susidorojimo su protestuotojais.

“Rezoliucija paremta užsienio spaudos ir žiniasklaidos pranešimais, o ne tikslia, dokumentais pagrįsta ir patikima informacija, kurios patikimumą patvirtino nepriklausomas ir nešališkas faktų tyrimo komitetas, – sakoma laiške.- Už šį smurtą atsakingos šalys yra “al Qaeda” teroristinei organizacijai priklausančios slaptosios grupuotės”.

“Kas dar, jei ne “al Qaeda”, galėtų taip pasielgti? Tai jų metodai. Tai akivaizdu. Nežinau, ko dar jums reikia, jei to neužtenka”, – sakė ministro atstovas spaudai atsakydamas į klausimą, kokias įrodymais Tripolis galėtų pagrįsti savo kaltinimus.

Demokratijos Libijoje siekiantys protestuotojai sako esantys pasiryžęs nuversti šalies lyderį Muamarą Kadhafi (Muamarą Kadafį) be užsienio karinės intervencijos, net jeigu dėl to tektų pralieti daugiau kraujo.

Pasaulio lyderiams svarstant galimybę nutraukti 41 metus trukusį griežtą M.Kadhafi valdymą, antrąjį didžiausią Libijos miestą Bengazį užėmę protestuotojai iškėlė transparantą, aiškiai skelbiantį jų žinią: “Jokios užsienio intervencijos – Libijos žmonės patys gali tai padaryti”.

Daugelį Libijos žmonių baugina Irako pavyzdys: 2003 metais per JAV vadovaujamą karinę intervenciją nuvertus diktatorių Saddamo Husseino (Sadamą Huseiną), vėliau per šią šalį nusirito didžiulė konfliktų tarp religinių bendruomenių sukelta smurto banga.

“Irako pavyzdys baugina kiekvieną arabų pasaulyje”, – sakė Bengazio universiteto politologijos profesorė Abeir Imneina. – Labai gerai žinome, kas įvyko Irake, kurį krečia nestabilumas. Sekti šiomis pėdomis visiškai nevilioja”.

“Nenorime, kad ateitų amerikiečiai ir priverstų mus gailėtis dėl Kadhafi” režimo pabaigos, pridūrė ji.

Panašu, kad Libijos pilietinė visuomenė išliko pakankamai stipri, o sekmadienį M.Kadhafi priešininkai paskelbė visuose išvaduotuose miestuose steigiantys “nacionalines tarybas”, kurios bus “Libijos veidas pereinamuoju laikotarpiu”.

Aiškiai demonstruodamas šio revoliucinio sąjūdžio ketinimus, vienas opozicijos atstovas sakė, kad šalies žmonės patys išvaduos miestus naftos turtingoje Šiaurės Afrikos šalyje, o išvaduoti sostinę Tripolį bus pavesta armijai.

Protestuotojai prieš režimą “tikisi, kad armija išlaisvins Tripolį”, sakė atstovas Abdel Hafizas Ghoqa (Abdel Hafizas Goka).

Tačiau jis pridūrė, kad “Libijos žmonės išlaisvins savo (kitus) miestus”.

A.H.Ghoqa taip pat sakė, jog Libijai nereikalinga “jokia užsienio intervencija arba karinė operacija”.

Libijos sukilėliai sekmadienį artėja prie šalies sostinės Tripolio, JAV prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) paragino Muamarą Kadhafi (Muamarą Kadafį) nedelsiant atsistatydinti, o visame pasaulyje didėja nuogąstavimai, kad keturis dešimtmečius trukęs Libijos lyderio valdymas gali išprovokuoti pilietinį karą.

Sukilėliai artėja prie sostinės, kur M.Kadhafi šalininkai vykdė įsakymus šaudyti iš karto, sakė liudininkai.

Vienas gyventojas AFP pasakojo, kad režimo šalininkų tankai ir visureigiai patruliuoja beveik visiškai ištuštėjusiose gatvėse.

“Dėl šio savo pabėgimo jaučiuosi kaip danguje”, – sakė 63 metų inžinierius Mohammedas Sali (Mohamedas Salis), drauge su pirmąja evakuotų indų grupe grįžęs namo.

“Vienas vyras atėjo ir įrėmė peilį man į kaklą. Jis pasiėmė visus mano daiktus – nešiojamąjį kompiuterį, grandinėlę, net mano automobilį, – pasakojo jis. – Kasdien girdėdavome šūvius … Žmonės turėdavo išsiversti be maisto ir vandens tris ar keturias dienas, nes situacija ten bloga. Žmonės yra gatvėse … Policijos nuovados buvo sudegintos. Nėra jokio saugumo, jokios policijos”

Libijos Džamahirijos lyderis Muamaras Kadhafi (Muamaras Kadafis) antradienį vakare kreipėsi į tautą per televiziją iš senų kareivinių, kurias 1986 metais stipriai apgriovė amerikiečių karo aviacija.

Libijos lyderis pareiškė liksiąs Libijoje kaip revoliucijos vadas, nes jis neužimąs oficialaus posto, iš kurio turėtų atsistatydinti, pranešė televizija “Al Arabiya”.

M.Kadhafi nurodė armijai ir policijai numalšinti liaudies sukilimą prieš jo jau keturis dešimtmečius trunkančią valdžią; per aštuonias protestų dienas žuvo šimtai žmonių.

“Muamaras Kadhafi neturi oficialaus posto, iš kurio būtų priverstas atsistatydinti. Jis visiems laikams yra revoliucijos lyderis”, – energingai kalbėjo 68-erių M.Kadhafi per valstybinę televiziją, iš anksto neparengęs kalbos teksto.

“Tai mano šalis, mano šalis”, – garsiai kartojo jis savo pasisakyme, susidedančiame iš trumpų ir griežtų frazių, kurias sakydamas jis mojavo kumščiu arba baksnojo pirštu.

Stovėdamas apgriauto pastato fone jis pažadėjo: “Aš negaliu palikti Libijos, aš mirsiu kankinio mirtimi savo protėvių žemėje. Aš kovosiu iki paskutinio kraujo lašo”.

“Libijos žmonės yra su manimi”, – kalbėjo jis bei ragino žmones trečiadienį dalyvauti jo palaikymo demonstracijoje.

Anot jo, Libija netrokšta revoliucijų, o protestuojantieji tarnauja velniui, o ne Libijai.

Pulkininkas M.Kadhafi dar sakė, jog Libija nepasiduos užsienio spaudimui.

Dėl neramumų jis kaltino “bailius ir išdavikus”, kurie nori parodyti Libiją kaip sumaišties kraštą ir “pažeminti” libiečius.

“Čiupkite tas žiurkes, – taip jis pavadino savo priešininkus. – Eikite iš namų ir pulkite juos, kur jie bebūtų”.

Vilkėdamas tarpusavyje derančiais rūbais – šviesiai rusvu plačiu apsiaustu, su šaliku ir turbanu – M.Kadhafi neigė, kad per šalį nusiritusių susirėmimų aukos yra jaunimas.

“Žuvusieji yra iš kariuomenės ir policijos, visai ne jaunimas”, – sakė jis ir pridūrė, kad ten buvo “nedidelė nesveika grupelė”, kuri ” tam jaunimui dalino narkotikus”, o jaunuoliai protestavę veikiami haliucinacijas sukeliančių kvaišalų.

Cituodamas šalies baudžiamąjį kodeksą M.Kadhafi perspėjo, kad “bet kuris libietis, nešiojantis ginklus prieš libiečius, bus baudžiamas mirtimi”.

Libijos vadovas perspėjo, kad šaliai gresia pilietinis karas, jeigu nebus atkurta tvarka. O anksčiau jis sakė, jog protestuojantieji nori paversti šalį islamo valstybe.

M.Kadhafi saugumo pajėgos yra kaltinamos demonstracijų dalyvių žudymu ir sunkiosios ginkluotės prieš juos panaudojimu.

Libijos lyderis sakė, kad riaušes inspiravo žmonės iš išorės, kurie nori paversti niekais Libijos laimėjimus.

M.Kadhafi taip pat pareiškė, kad į šalį atvyko samdiniai iš Afrikos šalių, kad nuverstų jo režimą.

Libijos vadovas pažadėjo sudaryti naujus “tautos komitetus”. Formaliai per šias struktūras šalies gyventojai dalyvauja šalies valdyme.

Savo kalboje M.Kadhafi paskelbė, kad neramumai šalyje – tai užsienio šalių plano dalis. Jis nurodė, kad, remiantis šiuo planu, Libiją ketinama padalinti į keletą konfliktuojančių islamo emyratų, kad vėliau NATO ir JAV įvestų savo pajėgas ir užgrobtų šalies turtus.

Vieninteliu žmogumi, galinčiu pasipriešinti tokiai įvykių eigai, jis paminėjo save.

“Kur jūs visi buvote, kai Muamaras Kadhafi kovėsi su Amerika, o paskui po plytą atstatinėjo Bengazį?” – klausė jis savo priešininkų.

Jis taip pat paragino savo šalininkus pradėti medžioti tuos, kurių požiūriai nesutampa su jo požiūriu, gaudyti juos, duoti į teismą, bausti.

Be kita ko, jis perskaitė kelis baudžiamojo kodekso straipsnius, kuriais numatyta mirties bausmė už įvairius nusikaltimus valstybei.