Trečią ketvirtį gyventojų finansinis elgesys prastėjančių nuotaikų nerodė – pastebima SEB banko parengtoje ketvirčio apžvalgoje „Namų ūkių finansinio turto barometras“.

Šiuo laikotarpiu daugėjo gyventojų santaupų finansų įstaigose, pirmą kartą beveik po trejų metų pertraukos ūgtelėjo paskolų portfelis. Tiesa, dėl nepalankių svyravimų finansų rinkose gyventojų finansinio turto vertė kiek sumenko. Finansų ekspertai prognozuoja, jog pokyčių veikiausiai bus sulaukta šį ketvirtį – dėl „Snoro“ krizės ir slogių euro zonos nuotaikų. Kita vertus, SEB banko šeimos finansų ekspertės Julitos Varanauskienės teigimu, pakartotinei sunkmečio bangai atėjus, žmonės šįkart jai būtų žymiai geriau pasirengę.
Pasak J. Varanauskienės, per trečią ketvirtį į įvairias taupymo ir investavimo sąskaitas gyventojai įmokėjo 195 mln. litų daugiau negu iš jų išėmė – tai rodo, jog žmonių motyvacija kaupti turtą finansinių institucijų sąskaitose nemažėjo.
„Trečią metų ketvirtį namų ūkių finansai paprastai tvarkomi lengviau ir ramiau – sąskaitos už šildymą dar negąsdina, galima didesnę dalį pajamų skirti ne pirmo būtinumo išlaidoms, geriau nuteikia atostogų sezonas. Gyventojai toliau taupė, nors ir kiek mažiau, be to, atsirado daugiau norinčiųjų ir galinčiųjų pasiskolinti“, –  sako J. Varanauskienė.
Daugėjo naujų paskolų
Gyventojų paskolų portfelis pirmą kartą beveik po trejų metų padidėjo 1 procentu – 367 mln. litų. Visų rūšių paskolų (vartojimo, būsto ir kitų) buvo išduota daugiau negu grąžinta anksčiau paimtų. Būsto paskolų portfelis per tris mėnesius padidėjo 38 mln. litų, arba 0,2 procento – pastaroji tendencija tęsiasi jau antrą ketvirtį.
„Paprastai didėjantis skolinimasis rodo geresnius gyventojų lūkesčius, t. y. kad pajamos nemažės, bus stabilios. Norą skolintis galėjo skatinti ir nedidelės paskolų palūkanos, ir žinios apie griežtesnius skolinimosi reikalavimus ateityje bei nustatytą didesnę pradinę įmoką“, – teigia SEB banko šeimos finansų ekspertė.
Dvejonės dėl euro taupymo įpročių nepakeitė
Viešojoje erdvėje pasigirstančios abejonės ir nuogąstavimai dėl euro trečią šių metų ketvirtį  nepakeitė gyventojų įpročių taupyti nacionaline valiuta, nors litas yra susietas su euru. Indėlių sudėtis pagal valiutas nuo metų pradžios nesikeitė: trečio ketvirčio pabaigoje 70 proc. visų indėlių buvo laikoma litais, ketvirtadalis (24 proc.) – eurais, 5 proc. – kitomis valiutomis.
„Gyventojai, kaip ir rekomenduojama, rinkosi taupyti ta valiuta, kuria gauna pagrindines pajamas, kad nepatirtų valiutos keitimo išlaidų ir nuostolių, jei nepalankiai pasikeistų valiutos kursas“, – pastebi J. Varanauskienė.
Mažos trumpesnio laikotarpio terminuotųjų indėlių palūkanos skatino ne tik rinktis ilgesnį laikotarpį, bet ir investuoti turimas santaupas į obligacijas, kurių palūkanos šiek tiek didesnės. Obligacijų populiarumas pradėjo augti šių metų pradžioje. Trečią ketvirtį gyventojų investicijų į obligacijas suma padidėjo 93 mln. litų. „Vis dėlto po banko „Snoras“ bankroto šios priemonės patrauklumas kuriam laikui gali sumažėti, nes šios rūšies investicijos, kitaip negu indėliai, nėra draudžiamos, tad gyventojai ateityje gali tapti kur kas atsargesni ir atidžiau vertinti gaunamus finansinius pasiūlymus“, – sako J. Varanauskienė.
Paskutinis šių metų ketvirtis pažėrė nemažai nemalonių žinių: apie finansinės ir ekonominės euro zonos šalių padėties blogėjimą, suprastėjusią šalies ekonomikos prognozę, banko bankrotą. „Šie įvykiai turės įtakos namų ūkių finansinei elgsenai, tačiau, net jeigu ateitų antroji sunkmečio banga, gyventojai jai bus geriau pasirengę finansiškai ir labiau patyrę negu 2008–aisiais. Sklandžiai mokant indėlių draudimo fondo išmokas, žmonių pasitikėjimas finansų institucijomis palaipsniui turėtų grįžti. Todėl vis dar galima tikėtis, kad nepalankios sąlygos šįkart gyventojams turės mažesnę įtaką negu prieš trejus metus“, – apibendrina SEB banko ekspertė.

Ekonominės padėties gerėjimo nejaučiantys Lietuvos gyventojai šiemet vis dar linkę labiau nerimauti, nei tikėtis, kad reikalai pakryps į gera. Iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos apklausos paaiškėjo, kad šiuo metu šalies gyventojai labiausiai nerimauja dėl kylančių kainų ir didėjančio skurdo (tiek visoje valstybėje, tiek asmeniškai pačių apklaustųjų).

Pasak SEB banko vyriausiosios analitikės Vilijos Tauraitės, šis gyventojų nerimas yra pagrįstas ir rodo realų ekonominės padėties suvokimą. “Deja, žmonių nerimo veiksniai šiemet išliks neigiami. Didėjant infliaciniam spaudimui pirmoje metų pusėje brangs maistas ir energijos ištekliai. Skurdo baimę labiausiai turėtų jausti bene sunkiausiai besiverčiantys pensininkai, kuriems pensijos nebus didinamos, o išlaidos pirmojo būtinumo prekėms toliau didės”, – sako analitikė. Tačiau, pasak V.Tauraitės, yra ir gerai nuteikiančių žinių – mažės nedarbas, kils atlyginimai, įsitvirtins ekonomikos atsigavimas.

Mykolo Romerio universiteto lektoriaus psichologo Timo Petraičio teigimu, sunkmetis užaštrino dalykus, kurie gerovės sąlygomis nematomi, tačiau jau pastebima, kad atėjo apsipratimo metas: nors nerimo priežastys išlieka, žmonės gyvena ramiau. “Neretai nerimą sustiprina fantazijos apie ateitį, todėl nusiraminti padeda pastangos išgyventi dabarties momentą, t.y. rūpintis savo poreikiais čia ir dabar. Įžvelgčiau ir teigiamą patirto nerimo pusę. Žmonės turėjo progą pasitikrinti savo realybės vertinimą, todėl neabejotinai į gyvenimą ateityje žiūrės realiau”, – mano psichologas.

2010-ieji – dar vieni sunkmečio metai. Taip galima teigti išnagrinėjus šių metų pavasarinio Eurobarometro duomenis. “Lietuvos ekonomikos padėtis yra bloga”, – taip įvertino net 94 proc. apklaustųjų. Ir neturėtų guosti tai, kad toks pat rezultatas gautas Bulgarijoje ar kad net yra šalių, kuriose blogų vertinimų dar daugiau: Airijoje – 95 proc., Graikijoje – 98 proc., Ispanijoje – 95 proc., Latvijoje – 95 proc., Vengrijoje – 96 proc., Portugalijoje – 95 proc.

Kita vertus, esama svarbių indikatorių, rodančių svarbias bent jau subjektyvių ateities vertinimų permainas. Vienas jų – vartotojų pasitikėjimo rodiklis, agreguojantis atsakymus apie šalies ekonomiką ir šeimos materialinę padėtį po 12 mėn., taip pat šeimos santaupas po 12 mėn. ir nedarbą po 12 mėn. Taigi esant absoliučiam optimizmui šis rodiklis siekia +100, o esant obsoliučiam pesimizmui –100. Mažiausia šio rodiklio reikšmė Lietuvoje buvo po 2009 m. sausio įvykių prie Seimo: –56. Šiais metais šis rodiklis nuosekliai gerėja: –44 sausį, –41 vasarį, –39 balandį, –37 birželį, –31 liepą, –27 rugsėjį, –22 lapkritį. Priminsime, kad toks optimizmo / pesimizmo lygis buvo fiksuojamas 2008 m. birželį.
Beje, metų pradžioje tik keturiose Europos Sąjungos šalyse nuotaikos buvo prastesnės, o dabar jų net devynios: Graikija, Rumunija, Portugalija, Bulgarija, Kipras, Malta, Latvija, Italija, Vengrija. Tikėkimės, kad pesimizmo mažėjimas, optimizmo stiprėjimas atspindi objektyviai ekonomikoje vykstančius procesus.

Svarbu tai, kad šiemet pakito partinių preferencijų rikiuotė (“Vilmorus” / “Lietuvos ryto” duomenys). Metų pradžioje už socialdemokratus žadėjo balsuoti 26 proc. respondentų (skaičiuota nuo turinčiųjų nuomonę), už Tėvynės sąjungą- krikščionis demokratus – 21 proc., “Tvarką ir teisingumą” – 18 proc., Darbo partiją – 16 proc., Liberalų sąjūdį – 7 proc.

Per metus iki 33 proc. padaugėjo ketinančiųjų balsuoti už socialdemokratus, beveik nepakito “Tvarkos ir teisingumo” šalininkų skaičius – 20 proc., Darbo partijos – 18 proc., Liberalų sąjūdžio – 7 proc. O štai Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų potencialių rinkėjų smarkiai sumažėjo – iki 11 proc. Per sunkmetį tendencijos vargu ar galėjo būti kitokios.

Ir toliau stebina prezidentės Dalios Grybauskaitės populiarumas. Šių metų sausį ją palankiai vertino 84 proc. gyventojų, o lapkritį, nepaisant aktyvios ir kartais prieštaringos veiklos, net 87 proc. Antra pagal populiarumą politike išlieka Seimo pirmininkė Irena Degutienė. O štai premjero Andriaus Kubiliaus reitingas nuosekliai smuko: teigiamų vertinimų sumažėjo nuo 18 iki 8 proc., o neigiamų – padidėjo nuo 66 iki 76 proc. Tačiau tarp savo partijos rėmėjų jo populiarumas tebėra gana didelis.

Turime du ministrus, kurių vertinimas ir metų pradžoje, ir pabaigoje buvo teigiamas, – tai susisiekimo ministras Eligijus Masiulis ir žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius. Naujojo kultūros ministro Arūno Gelūno dauguma respondentų įvertinti dar negali, tačiau esami vertinimai dažniau yra teigiami (17 proc.) nei neigiami (9 proc.).

Teigiamai vertinami ir pagrindinių opozicinių partijų lyderiai – Algirdas Butkevičius, Rolandas Paksas bei Viktoras Uspaskichas. Pastarieji du susigrąžino savo populiarumą po ypač didelio nesėkmių ruožo (vienam tai buvo 2004 m., o kitam – 2006 m.). Tai gali optimistiškai nuteikti šiuo metu neigiamai vertinamus politikus. Priminsime, kad, be premjero, daugiausiai neigiamų balsų surenka Arūnas Valinskas (66 proc.) ir Vilius Navickas (66 proc.).

O jeigu išvestume visų 27 reitinguojamų politikų vertinimų vidurkį, tai matytume, kad per metus jis beveik nepasikeitė ir siekia maždaug 20 proc. palankių ir 30 proc. nepalankių vertinimų.

Pasitikėjimas Seimu, Vyriausybe, teismais ir partijomis šiemet pasiekė žemiausią lygį per visą 12 metų matavimo istoriją. Galima spėti, kad jis mažiausias ir per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį. Juk, tarkime, partijomis šį lapkritį pasitikėjo tik 2,4 proc., Seimu – 3,2 proc. apklaustųjų.

Beje, šiemet itin suprastėjo ir prokuratūros vertinimas. Gana prastai vertinamos ir savivaldybės – jų vertinimo rezultatai daug blogesni nei 2007 m. savivaldybių tarybų rinkimų išvakarėse.

O štai trys labiausiai pasitikėjimą pelniusios institucijos irgi tos pačios: Prezidentas, Bažnyčia, kariuomenė. Tiesa, pasitikėjimas Bažnyčia buvo smarkiai sumažėjęs vasarą – nuo 62 proc. sausį iki 47 proc. liepą. Tai sietina su diskusijomis dėl prezidento Algirdo Brazausko laidotuvių. Vėliau pasitikėjimas Bažnyčia grįžo iki 54 proc. (lapkritį).

Palyginti su metų pradžia, šiemet truputį didėjo pasitikėjimas bankais ir “Sodra”. Priminsime, kad jie pasitikėjimą buvo išbarstę per krizę. Tai ypač svarbios institucijos, nuo kurių priklauso ekonominė šalies sveikata.

Taigi apibendrinant galima teigti, kad pesimizmo mūsų visuomenėje mažiau, tad gal jau ir galima kalbėti apie ekonominės krizės pabaigos pradžią. Kita vertus, politinėje sferoje pragiedrulių vis dar nematyti.

Įdomu, o kokios Lietuvos gyventojų nuotaikos narystės Europos Sąjungoje atžvilgiu? Pirmiausia – ar narystė davė naudos Lietuvai? Teigiamai į šį klausimą atsako 66 proc. gyventojų (šių metų pavasario Eurobarometras), t.y. dauguma. Tuo tarpu esama nemažai šalių, kuriose neigiamų naudos vertinimų daugiau nei teigiamų: Kipras, Latvija, Vengrija, Austrija, Jungtinė Karalystė. Skeptiškai narystės naudą vertina ir kai kurių šalių kandidačių – Kroatijos ir ypač Islandijos gyventojai.

Daugiau nei pusė – 54 proc. Lietuvos gyventojų pasitiki Europos Sąjunga, tai gerokai daugiau nei ES vidurkis, tačiau mažiau, nei tik įstojus, 2004 m. rudenį, – 68 proc., kai Lietuva pagal šį rodiklį užėmė pirmą vietą Europos Sąjungoje. Daugiau nepasitikinčių negu pasitikinčių Europos Sąjunga yra net vienuolikoje šalių.

Taigi Lietuvoje išlieka gana palankios nuotaikos Europos Sąjungos atžvilgiu. Respondentų vertinimu, pagrindinė narystės nauda – galimybės keliauti, mokytis ir dirbti Europos Sąjungoje.

Per sunkmetį išryškėjo takoskyra tarp sėkmingai veikiančių prekybos centrų ir didelių parduotuvių “be veido”. Tai parodė mūsų savaitraščio antrą kartą sudarytas didžiųjų prekybos centrų reitingas.

Gariūnų turgavietėje dviejuose paviljonuose daugiau nei penkiolika metų drabužiais prekiaujantis verslininkas Albertas Stankevičius apie šiltą ir erdvią parduotuvę prekybos centre galvoti pradėjo dar gerokai prieš krizę. Mat jo prekybos paviljono lankytojai – kokybę ir išskirtinį stilių mėgstantys žmonės. Ne kartą pačių pirkėjų ragintas atidaryti parduotuvę Vilniaus “Akropolyje” ar “Panoramoje”, A.Stankevičius nusprendė pamėginti nuo naujo prekybos centrų rinkos žaidėjo “Ozo”.

Priminsime, kad 2008–2009 metais, ėmus retėti visų prekybos centrų nuomininkams, į kai kurių išsikėlusiųjų vietas pradėjo keltis būtent turgaus prekeiviai. Tačiau pasidomėjęs sąlygomis A.Stankevičius savo parduotuvės “Oze” vis dėlto neatidarė ir šiuo metu džiaugiasi pasilikęs turguje, kuriame žmonių kas mėnesį vis daugiau. Verslininkas skaičiuoja, kad jeigu jis šiandien savo prekes pardavinėtų prekybos centre, jų antkainis būtų 20–30 proc. didesnis, ir nežinia ar kas nors jas pirktų.

Norint įeiti į prekybos centrą būtina sumokėti užstatą, kuris priklauso nuo nuomojamo ploto dydžio. Pvz., norint išsinuomoti 80 kv. m plotą reikia užstatyti arti 100 tūkst. Lt. Tada dar reikia mokėti nuomą ir papildomai 8 proc. nuo apyvartos bei mokesčius už kitas paslaugas. Kiekvienam nuomininkui sąlygos yra skirtingos, bet ši informacija konfidenciali.

Pasak pono Alberto, tokią finansinę naštą gali pakelti tik didieji prekybininkai, kurie ir klesti prekybos centruose. Beje, tik jie gali išsirinkti ir geriausias vietas. “Tuo tarpu smulkusis ir vidutinis verslas tokių apyvartinių lėšų šiais laikais neturi, o jas įšaldyti atiduodant prekybos centro valdytojui, kuris jį nustumia į patį tamsiausią prekybos centro kampą, būtų tas pats, kaip pasirišti akmenį po kaklu”, – dėsto verslininkas. Jis įsitikinęs, kad atėjus dirbti į prekybos centrą apie pusmetį tektų laviruoti ties bankroto riba, kol taptum žinomas ir įgytum pirkėjų pasitikėjimą.

Kitas pakalbintas į prekybos centrą iš turgaus dirbti persikėlęs verslininkas Tomas Buzius prisipažino, kad per mėnesį jis asmeniškai uždirba tik 2–3 tūkst. Lt, o dar apie 30 tūkst. Lt sumoka prekybos centro valdytojui už nuomą. “Supratęs, kad dirbu ne sau, o prekybos centro valdytojui, nusprendžiau grįžti į turgų”, – sako verslininkas.

Karas dėl pirkėjų tęsiasi

Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos direktorius Giedrius Romeika, pats turintis kelis savo balionų verslo “Baliomanija” prekybos taškus Kauno prekybos centruose, pabrėžia, kad visos nuomos sutartys su prekybos centrais yra su antspaudu “konfidencialu”. Tačiau atskleidžia, kad ne visų prekybos centrų pasiūlymai patrauklūs: netgi jei moki mažai nuomos, bet lankytojų nėra daug, būti prekybos centre neapsimoka.

Tačiau, pasak verslininko, prekiauti prekybos centre yra viena iš galimybių sėkmingai plėtoti verslą, ypač Kaune, kurio centre atsiradęs “Akropolis” susiurbė visą buvusios pagrindinės prekybos gatvės – Laisvės alėjos kraują, t.y. pirkėjus. Esą prekybos vietų nuomos kainos Laisvės alėjoje mažesnės nei Kauno “Urmo” bazėje. “Prekybos centre kuriama tam tikra sinergija. Todėl būti ten, kur daug lankytojų, visada naudinga. Verslininkui renkantis, kuriame prekybos centre atidaryti parduotuvę, esminis kriterijus yra žmonių srautai, kuriuos prekybos centro valdytojas užtikrina įvairiomis rinkodaros priemonėmis. O centrai, kurie neturėjo koncepcijos ir užsiėmė tik prekybos plotų nuoma, šiandien yra likę visai be veido”, – tvirtina G.Romeika.

Vertindamas dabartinę padėtį su buvusia prieš dvejus metus, pašnekovas pabrėžia, kad, priešingai nei ekonomikos pakilimo laikotarpiu, šiandien prekybos centrai lankstesni ir “eina į kontaktą” su nuomininkais. Esą netgi batų taisymo ar raktų gamybos dirbtuvėlės prekybos centrui kuria pridėtinę vertę, todėl šių paslaugų teikėjams jie linkę suteikti geresnes buvimo savo centre sąlygas. “Prieš porą metų prekybos centrų valdytojai elgėsi daug arogantiškiau, nes už durų stovėjo potencialių nuomininkų eilė. Dabar nebestovi. O prekybos centrų valdytojams kažkaip išgyventi reikia, taigi jie ir ieško naujų nišų, tad daugelyje prekybos centrų atsirado ne tik firminių kepyklėlių, mėsos gamintojų parduotuvėlių – į kai kuriuose prekybos centrus atsikėlė jau ir amatininkų mugės”, – pokyčius vardija pašnekovas.

Kaip įvertinamas prekybos centrų potencialas

Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius Marius Busilas, paklaustas, kodėl “Prisma” įsikūrė būtent “Oze”, o ne kokiame nors kitame centre, arba kodėl “Rimi” savo centrą atidarė “Panoramoje”, arba kodėl Klaipėdoje naujai statomame prekybos centre “Liepa” įsikurs “Norfa”, atsakė abstrakčiai – esą tai lemia konkurencija.

Bet iš tiesų viskas daug paprasčiau: juk nei “Rimi”, nei “Norfa” niekada neatsiras “Akropoliuose”, todėl šių tinklų atstovai turi ieškoti kitų prekybos centrų ir per juos kariauti konkurencinius karus. Tarkime, suomių “Prisma” į “Ozą” atsikėlė dėdama didžiules viltis nukonkuruoti “Akropolyje” esančią “Maximą” ir taip privilioti daugiau pirkėjų į “Ozą”. Tačiau ir dėl krizės, ir dėl rikodaros klaidų jai tas nepavyko. Kol kas nesiseka ir naujausiai “Ozo” intrigai – lenkų kino centrui “Multikino”, iš kurio kino mėgėjai tikėjosi pigesnių bilietų ir naujausių filmų, bet nieko panašaus negavo. Taigi “Multikino” bent iki šiol netapo dideliu traukos centru.

M.Busilo įsitikinimu, į prekybos centrus pirkėjus labiausiai traukia juose esantys prekybos tinklai, o tinklai prekybos centrus atsirenka įvertinę jų potencialą ir būsimą kitų prekybininkų kaimynystę. Tuo tarpu pirkėjams svarbu, kad prekybos centre esanti prekybos tinklo parduotuvė būtų lengvai surandama, ko kaip tik ir pasigendama minėtame “Oze”.

“Paprastai pirkėjai, rinkdamiesi, į kokį prekybos centrą važiuoti, atsižvelgia, kokie prekybos tinklai jame yra. Todėl tai yra prekybos centrus diferencijuojantis veiksnys, lygiai kaip atskiruose prekybos centruose esančios kitokios nei visur kitur parduotuvės”, – paaiškina rinkos tyrimų kompanijos “Nielsen Baltic” generalinis direktorius Artūras Urbonavičius.

Reikėjo ieškoti naujo veido

Šiuo metu daugumai prekybos centrų gana sunkūs laikai (didesnė jų dalis dirba nuostolingai), tad tenka keistis ir ieškoti naujų būdų, kaip išgyventi.

Prekybos centro “Europa” vadovas Darius Urbonas neslepia, kad 2009 metais ištuštėjus šalimais esančio verslo centro biurams ir kritus vartotojų perkamajai galiai “Europa” per mėnesį neteko vidutiniškai 100 tūkst. lankytojų.

“Todėl ėmėmės pokyčių. Parduotuvių apyvartai kritus net iki 40 proc. dauguma nuomininkų atėjo pas mus klausdami, ką daryti. Taip, mums atsirado galimybė atsinaujinti. Taigi pirmiausia buvo uždarytos vietinių verslininkų parduotuvės, o į jų vietą atėjo tarptautiniu lygiu žinomi prekių ženklai. Taip pat pertvarkėme pirmąjį aukštą: prie paties intensyviausio įėjimo vietoj brangių juvelyrinių parduotuvių atsirado kavinukių, kepyklėlė”, – pokyčius dėsto “Europos” vadovas.

D.Urbono teigimu, šiemet prisipildžius kaimynystėje esantiems dangoraižiams, prekybos centras jau vėl dirba pelningai, nes esą 1 kv. m nuomininko apyvarta vidutiniškai siekia 150 eurų, kai pernai ši suma buvo 100 eurų.

Save džiugiai nuteikti bando ir prekybos centro “Ozas” vadovė Inga Navickaitė, nes šiemet, palyginti su pernai, šiame centre esančių parduotuvių apyvarta padidėjusi 30 proc. Linkstama manyti, kad “Ozą” pamėgo į Lietuvą atvykstantys apsipirkti kaimyninių Baltarusijos ir Rusijos piliečiai.

Bendrovės “Ogmios Real Estate” valdybos pirmininkas Arūnas Žemaitis, vertindamas pastarųjų dvejų metų prekybos centrų rinkos pokyčius, pabrėžia, kad ilgainiui atsirado specializuotų parduotuvių, taip pat išparduotuvių poreikis, pirkėjams vėl grįžo noras pasiderėti, o tai lėmė turgaviečių renesansą. “Pastebime, kad prekybos centrų lankytojų sunkmečiu nesumažėjo, bet pasikeitė jų pirkinių krepšelio dydis. Į tai privalėjo atsižvelgti ir prekybos centrų plėtotojai”, – sako jis.

Paklaustas, kodėl išskirtiniai, specifiniai, geroje vietoje esantys prekybos centrai, pvz., vis iš varžytynių neparduodamas “Gedimino 9″, ima ir žlunga, A.Žemaitis atsako, kad valdytojai turi būti lankstūs dėl nuomos kainos, bet kai juos spaudžia kreditorius (šiuo atveju “Swedbank”), nuomininkai priversti susikrauti dėžes ir išeiti į geresnes vietas ar net į šalia esančias patalpas. Tai rodo ir vieno pagrindinių “Gedimino 9″ nuomininkų “Marks&Spencer” išėjimas į veiklą atnaujinantį prekybos centrą “Grand Duke Palace”.

Šiandien belieka tik spėlioti, butais ar biurais gali virsti patrauklia prekybos vieta taip ir netapęs “Gedimino 9″. Šį centrą valdančios kompanijos “Re&Solution” prekybinio turto vadovė Rida Tamkovidaitė, paklausta, ar ilgai prekybos centras gali dirbti nuostolingai, pateikė tokį vertinimą: “Kai pajamų dalis gerokai smunka, o išlaidos nesikeičia, verslo planas ima reikalauti injekcijų. Jeigu savininkas turi resursų ir mato tokių investicijų prasmę – tuomet jau tik nuo savininko sprendimo priklausys, ar ilgai jis gali ir nori tokį verslą dotuoti. Taip pat ar mato perspektyvą atkurti pajamų srautą. Beje, su šituo klausimu per pastaruosius dvejus metus susidūrė beveik visi prekybos centrų savininkai Lietuvoje. Didžiausių sunkumų patyrė labai dideles kainas nuomos sutartyse fiksavę prekybos centrų savininkai. O sugrįžti prie pajamų lygio, kuris buvo planuojamas projektus pradedant plėtoti arba įsigyjant, bus sudėtinga bent jau artimiausius dvejus metus”.

Nuostoliai verčia atsisakyti prekybos centrų

Taigi dar dvejus metus prekybos centrai turės laižytis žaizdas dėl per sunkmetį sukauptų nuostolių. O jie nemaži. Tarkime, “Ozas”, prekybos ekspertų skaičiavimais, jų prikaupė per 20 mln. Lt. Prekybos centrą “Gedimino 9″ valdančios bendrovės “Ajolas” nuostoliai siekia beveik 90 mln. Lt, o “Akropolio” grupė pernai patyrė neregėtų nuostolių – net 424 mln. Lt. Tai net 7,8 karto daugiau negu 2008-aisiais, kai nuostoliai siekė 54 mln. Lt.
Nuostoliuose maudosi ir dauguma kitų prekybos centrų, o tai ilgai tęstis negali.

Regis, dėl šių priežasčių praėjusią savaitę iš bendrovės “Akropolis Group” direktoriaus, valdybos pirmininko ir valdybos nario pareigų pasitraukė Mindaugas Marcinkevičius. Regis, dėl to Vokietijos kompanija ECE prieš savaitę iš “Icor” (buvusios “Rubicon Group”) už neskelbiamą sumą įsigijo likusius 50 proc. prekybos ir pramogų centro “Ozas” akcijų. Ir jau tikrai dėl to bandoma parduoti bankrutuojantį “Gedimino 9″. Tiesa, pirmosios dvejos varžytynės nesulaukė nė vieno dalyvio.

Seimas antrą kartą svarsto 2011 metų valstybės biudžetą, kurį opozicija aršiai kritikuoja.

Premjeras Andrius Kubilius konstatavo, kad biudžeto projektu parodoma, koks finansinis sunkmetis tęsis ir kitais metais ir dėl kokių priežasčių.

“Mūsų atsakomybė yra nejuokauti su šalies finansais – didinti išlaidas ir deficitą nėra jokių galimybių, klaidingo ir neatsakingo sprendimo pasekmės būtų labai skaudžios ir jas labiausiai pajustų kaip tik tie žmonės, kurių pajamos nėra didelės,” – kalbėjo premjeras.

Pasak jo, šiemet viešųjų finansų išlaidos pajamas viršys 8 mlrd. litų, o kitais metais siekiama tą skirtumą sumažinti iki maždaug 5,5 mlrd. litų.

A.Kubiliaus teigimu, dabar pensijos yra didesnės už tas, kurios buvo 2008 metų pradžioje – iki krizės.

Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Kęstutis Glaveckas konstatavo, kad formuojant biudžetą Seimo įtaka esanti labai maža: “Įtaka Seimo maža, o tai susiję su mūsų mažu veiklumu”.

“Darbietis” Vytautas Gapšys stebėjosi, kad kitais metais didės biudžeto pajamos iš gyventojų pajamų bei pridėtinės vertės mokesčių. “Iš kur tai, ar mes taip staigiai pradėsime geriau gyventi?”

Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys socialdemokratas Algirdas Sysas priekaištavo, kad valdantieji, “kurie remia stambų kapitalą”, nenori į biudžetą surinkti daugiau pinigų ir juos padalinti tiems žmonėms, kurie sunkiau gyvena.

“Buvo atmestos pelno mokesčio įstatymo pataisos, kurios vertė stambųjį kapitalą sumokėti 5 proc. daugiau, o iš to būtų buvęs galima surinkti papildomai 300 mln. litų. Buvo atmestos pataisos dėl progresinių mokesčių, kurios vėl būtų leidusios surinkti į biudžetą daugiau pajamų, atsakyta įvesti nekilnojamojo turto, prabangių automobilių mokestį. Tikrai tie žmonės, kurie turi šiuos turtus, nuo to tikrai nepradėtų gyventi blogiau, o tie, kurie vargingai gyvena, pasijustų geriau”, – kalbėjo parlamentaras.

“Tvarkietis” Egidijus Klumbys pasigedo duomenų, kurie parodytų, kokioje vietoje šalis yra, palyginti su 2009 metų pradžia: “Kad visiems būtų aišku, kad tų 600 mln. litų negalime atiduoti pensininkams, o gal galime 300 mln. litų ar 200 mln. litų atiduoti?” – sakė E.Klumbys.

Kitų metų valstybės pajamų ir išlaidų planą ketinama patvirtinti ketvirtadienį – už tai, kad dėl kitų metų biudžeto projekto Seime būtų apsisprendžiama šį ketvirtadienį balsavo 75 Seimo nariai, prieš – 26, o susilaikė 32 parlamentarai.

Planuojamos 2011 metų nacionalinio biudžeto pajamos (be ES ir kitos paramos lėšų) – 20,008 mlrd. litų (anksčiau – 20,026 mlrd. litų), o kartu su ES ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšomis – 26,930 mlrd. litų (26,947 mlrd. litų).

Nacionalinio biudžeto išlaidos be ES paramos lėšų sieks 22,468 mlrd. litų (ankstesniame plane – 22,423 mlrd. litų).

Nacionalinio biudžeto pajamos 2011 metais, kartu su Europos Sąjungos ir kitomis tarptautinės finansinės paramos lėšomis, bus 26,930 mlrd. litų (anksčiau – 26,947 mlrd. litų), o planuojami asignavimai – 29,390 mlrd. litų (29,344 mlrd. litų).

Valstybės biudžeto pajamos be ES paramos lėšų 2011 metais bus 16,997 mlrd. litų (anksčiau – 17,016 mlrd. litų), išlaidos – 19,458 mlrd. litų (19,413 mlrd. litų).

Valstybės biudžeto deficito rodiklis nesikeičia – jis sudarys apie 2,4 mlrd. litų. Viešųjų finansų deficitas – 5,8 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).

Premjeras Andrius Kubilius, pareikšdamas, kad krizės dugnas jau praeityje, “pamiršo” paminėti, kad šiemet mokesčių surenkama netgi mažiau negu juodaisiais 2009-aisiais, o vidaus vartojimas ir toliau krinta.

Per lapkričio pabaigoje vykusį Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų suvažiavimą premjeras Andrius Kubilius kolegoms didžiuodamasis pranešė, kad krizės duobė jau liko už nugaros ir ekonomika atsigauna – gerėja biudžeto deficito reikalai, eksportas, į Lietuvą ateina pasaulinio garso kompanijų. Tačiau premjeras pamiršo pridurti, kad šiemet mokesčių į valstybės biudžetą surenkama netgi mažiau negu juodaisiais 2009-aisiais. Finansų ministerijos (FM) duomenimis, pernai per dešimt mėnesių pajamų iš mokesčių į biudžeto katilą surinkta 11,3 mlrd. Lt, o šiemet sausį–spalį – 10,7 mlrd. Lt.

Su premjero teiginiu, kad duobė liko praeityje, nesutiktų ir dalis vidaus rinkoje dirbančių verslininkų. “Mano nuomone, 2009-aisiais visu pajėgumu čiuožėme žemyn, o dabar sustojome ir esame dugne. O tam dugnui būdingi nelygumai – tai truputį pašokame, tai nukrintame. Baikite juokus, kaip galima kalbėti apie tai, kad išlipome iš krizės? Aš dar krizės pradžioje sakydavau, kad nuo kalno krintame staigiai, o į viršų labai ilgai lipame lėkštu šlaitu”, – dėsto “Norfos” prekybos tinklą valdančios bendrovės “Norfos mažmena” valdybos pirmininkas Dainius Dundulis.

Per dešimt šių metų mėnesių “Norfos mažmenos” apyvarta, palyginti su pernai, vis dar krito 6 proc., ir tai vaizdžiai iliustruoja visos mažmeninės prekybos, geriausiai atskleidžiančios vidinį vartojimą, padėtį. Statistikos departamento duomenimis, sausio–spalio mėnesiais mažmeninės prekybos įmonių apyvarta, palyginti su pernai, smigo dar 5,4 proc. Vadinasi, gyventojai ir toliau tebesiveržia diržus. Gera žinia tik ta, kad vartojimo kritimas nuo metų pradžios gerokai sulėtėjo.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) viceprezidentas Giedrius Kadziauskas įsitikinęs, kad krizė į kiekvieną įmonę ir žmogaus namus atėjo labai individualiai, tad taip pat individualiai ji ir išeina. Kai kurios pramonės šakos jau iš tiesų gali kalbėti apie pagyvėjimą eksporto rinkose, tačiau šie gerėjimo ženklai kol kas nėra materializavęsi nei mokesčių surinkimu, nei vartojimo rodikliais.

“Manau, kad dalis įmonių ropščiasi iš krizės, bet tikrai nėra jokių prielaidų sakyti, kad didžioji ekonomikos dalis kyla į viršų, nes papildomų darbo vietų dar nėra kuriama, o nemažos dalies žmonių pajamos palaikomos šešėlinės ekonomikos. Kai ekonomika pradėjo sparčiai augti 2003-iaisiais, prireikė trejų ketverių metų, kol tas augimas pasiekė daugumos žmonių kišenes. Taigi dabar matomas 1–0,5 proc. BVP augimas yra labiau statistinis laimėjimas, o ne realus ekonominis gyventojų pojūtis”, – aiškina ekonomistas.

Mokesčių surenkama mažiau

Šiemet krito trijų pagrindinių mokesčių – pelno, gyventojų pajamų ir akcizų surinkimas. Didžiausias sumažėjimas matyti pelno mokesčio skiltyje: šiemet pajamų iš šio mokesčio surinkta 823 mln. Lt, o pernai – 1,46 mlrd. Lt.

Ekspertai aiškina, jog toks ženklus sumažėjimas esąs dėl to, kad pelno mokestis mokamas pagal praėjusių metų veiklos rezultatus.

“2009 m. daugiau pajamų buvo gauta už 2008 m. uždirbtą pelną, o šiemet pelno įplaukas mažina 2009-ųjų krizės nuostoliai”, – aiškina Finansų ministerijos Fiskalinės politikos departamento direktorė Raimonda Žutautienė.

Mažiau pajamų iš gyventojų pajamų mokesčio rodo, kad šiemet padidėjo nedarbo lygis, mažėjo darbo užmokestis, darbuotojai traukėsi į “šešėlį”. O mažesnis pajamų iš akcizų surinkimas dar kartą patvirtina, kad Vyriausybė, smarkiai pakeldama akcizų mokestį, padarė klaidą. “Pasireiškė garsioji Lafero kreivė – padidinome akcizus, bet, deja, surinkome mažiau, nes vis daugiau rusiškų cigarečių pakelių mėtosi ant grindinio”, – Lietuvoje paplitusį kontrabandinių akcizinių prekių vartojimą pabrėžia mokesčių ekspertas, “Ernst&Young” partneris Kęstutis Lisauskas.

Iš visų mokesčių šiemet didėjo tik PVM surinkimas, tačiau R.Žutautienė pripažįsta, kad šis gerėjantis rodiklis – ne atsigaunančios ekonomikos ir didėjančio vartojimo pasekmė, o pakelto PVM tarifo įtaka.

Vis dėlto K.Lisauskas mano, kad iš mokesčių surinkimo nederėtų spręsti apie krizės būseną, nes daug ekonominių rodiklių rodo, jog blogiausia jau lyg ir praeityje. “Pelno ir gyventojų pajamų mokesčio rodiklis atsilieka metais, o PVM ir akcizų mokesčiai atitinka tų pačių metų situaciją. PVM didėjimas yra atsigavimo indikacija”, – tvirtina ekspertas.

Ekonomiką į viršų tempia eksportas

Nors dalis sektorių vis dar jaučiasi esantys dugne, daugybė ekonominių rodiklių rodo, kad atsigauna į eksportą orientuota pramonė. Eksportas pamažu į viršų tempia visą ekonomiką, tačiau už šią gerą žinią turime būti dėkingi tik atsigavusioms užsienio šalims.

“Lietuvos ekonominė padėtis laipsniškai gerėja, tačiau dabartinių tendencijų dar negalima vadinti tvariu ekonomikos atsigavimu. Nepaisant to, kad metinis šalies BVP pokytis jau antrą iš eilės ketvirtį yra teigiamas, ekonomikos augimas kol kas labai nereikšmingas”, – mano Lietuvos pramonininkų konfederacijos analitikas Aleksandras Izgorodinas.

Antrąjį ketvirtį BVP, palyginti su praėjusiais metais, augo 1,1 proc., o trečiąjį – 0,6 proc., tačiau jei vertintume sausio–rugsėjo laikotarpį, matytume, kad, palyginti su pernai, BVP pakilo vos 0,1 proc.

G.Kadziausko vertinimu, eksportas atsigauna, nes mūsų įmonės susimažino sąnaudas, tapo konkurencingesnės ir laiku sureagavo į paklausą mažiau kritusiose ar valstybių stimuliuojamose rinkose. Ekonomistas įžvelgia ir Vyriausybės indėlį: ji sugebėjo suvaldyti viešuosius finansus ir išlaikyti nedevalvuotą litą.

Jei eksportas ir toliau augs, paskui save po truputėlį ištemps visą ekonomiką. A.Izgorodinas pabrėžia, kad paspartėjus eksporto atsigavimui pastaruoju metu investicijų ir vidaus paklausos nuosmukio tempai akivaizdžiai sumažėjo. O ISM vadybos ir ekonomikos universiteto vyr. lektorė Kristina Maikštėnienė priduria, kad jau ir Lietuvos gyventojai ima optimistiškiau žvelgti į ateitį: Lietuvos statistikos departamento matavimais, vartotojų pasitikėjimas ekonomikos perspektyvomis 2010 m. spalio mėnesį, palyginti su tuo pat metu pernai, padidėjo penktadaliu.

Vis dėlto ekonomistė dr. Margarita Starkevičiūtė mano, kad neužtenka vien laukti, kada mus išgelbės eksportas, – Vyriausybė turi imti skatinti ir vidaus vartojimą. “Iš duobės palypėjome dėl išorės veiksnių, o dabar reikalinga atkurti vidaus rinką”, – tvirtina M.Starkevičiūtė.

Ekspertė mato tris galimybes, kaip tai padaryti: užtikrinti, kad nevėluotų valstybinio sektoriaus atsiskaitymai su verslu, panaudoti ES socialinio fondo programų pinigus jaunimo stažuotėms įmonėse, nes vidaus rinka pradedama skatinti nuo jaunų žmonių. Trečia, sparčiau gerinti verslo aplinką ir ieškoti užsienio investicijų, o papildomų lėšų tam rasti efektyviau valdant savivaldybių ir valstybės skolą bei skolinimąsi.

Nedarbas stabilizavosi

Praėjusią savaitę Lietuvą pradžiugino žinia, kad 2010 m. trečiąjį ketvirtį nedarbo lygis pagaliau stabilizavosi: Statistikos departamento duomenimis, nedarbas šalyje buvo 17,8 proc., arba puse procento, mažesnis nei antrąjį 2010 m. ketvirtį.

Tačiau verslininkas D.Dundulis nemato priežasties džiaugtis. “Turime beveik 18 proc. nedarbą, per visą šitą laikotarpį kokie 15 proc. gyventojų emigravo. O jei jie nebūtų emigravę, įsivaizduojate, kiek siektų nedarbas? Be to, žmonės emigravo ne iš biudžetinių įstaigų, o iš privataus verslo, tad kuo čia džiaugtis?” – optimistinių ženklų ir šioje žinioje neįžvelgia pašnekovas.

A.Izgorodinas pritaria, kad statistiniam nedarbo sumažėjimui įtakos turėjo dideli emigracijos srautai, nes, Statistikos departamento duomenimis, šiemet per dešimt mėnesių savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo keturis kartus daugiau žmonių negu pernai – 74,1 tūkst.

Kalbintų ekspertų vertinimu, darbo vietų gausėjimas Lietuvoje pasijus dar negreitai, nes šis rodiklis gerėjant ekonominei padėčiai atsilieka. G.Kadziauskas pastebi, kad įmonės per krizę išmoko dirbti efektyviau ir su mažiau darbuotojų.

“Siauresniąja prasme kalbant galima būtų pasakyti, kad krizės dugnas pereitas, nes matome tam tikrą augimą, eksporto atsigavimą, tačiau, be jokios abejonės, negalima džiūgauti, nes nedarbas tebėra didelis. Be to, labai didelė problema – vidaus rinkos atsigavimas”, – apibendrina LPK viceprezidentas dr. Gediminas Rainys.

Pasak jo, Lietuvos ekonomikai didelę grėsmę artimiausiu metu kelia trys veiksniai: demografinės padėties blogėjimas, deindustrializacija ir viešųjų finansų problema.

Taigi problemų, kurias Lietuva dar turi įveikti, matyti labai daug, todėl per anksti apsidžiaugti, kad krizė baigėsi, gali būti pavojinga.

Tarptautinės vadybos ir konsultacijų bendrovės “Hay Group” dvyliktus metus atliekamas atlyginimų rinkos tyrimas parodė, kad šiais metais, nepaisant sudėtingos ekonominės situacijos, vertusios itin atidžiai kontroliuoti veiklos kaštus, dauguma įmonių laikėsi atlyginimų “įšaldymo” politikos.

Vis dėlto, “Hay Group” specialistų teigimu, šis “užšaldymas” mažiausiai paveikė geriausių rezultatų pasiekiančių specialistų algas – įmonės, siekusios išlaikyti savo geriausius darbuotojus ir deramai įvertinusios savo konkurencinę padėtį rinkoje, net ir minimalius atlyginimų peržiūros biudžetus skirstė individualiai vertindamos kiekvieno darbuotojo indėlį.

Tyrimo duomenimis, nuo 2009 m. gegužės iki 2010 m. gegužės kas penkta įmonė teigė mažinusi bazinius atlyginimus. Dažniausiai atlyginimų mažinimas palietė darbininkus, jaunesniuosius specialistus ir vadovus. 48 % įmonių teigė išlaikiusios tą patį bazinių atlyginimų lygį savo darbuotojams kaip ir prieš metus, o 32 % nurodė didinusios bazinius atlyginimus.

“Vis dėlto, ekonominė situacija privertė įmones, galinčias skirti lėšų atlyginimų pakėlimams, turimus biudžetus naudoti labai selektyviai. Priešingai nei prieš porą-trejetą metų, kai beveik kiekvienas įmonės darbuotojas per metus galėjo tikėtis didesnio ar mažesnio bazinio atlyginimo prieaugio, šiais metais atlyginimų ūgtelėjimu galėjo džiaugtis svarbiausi, geriausius rezultatus demonstruojantys specialistai”,- teigė Eligijus Kajieta, “Hay Group” atlygio informacinių paslaugų vadovas Baltijos šalims.

Tyrimo duomenys rodo, kad, nors daugumai darbuotojų, kurių pareigos per metus nepasikeitė, baziniai atlyginimai nebuvo koreguojami, vis dėlto metinių bazinių atlyginimų pokyčių vidurkis minėtu laikotarpiu, įvertinus visus rinkoje taikytus atlyginimų valdymo scenarijus – nekoregavimą, mažinimus ir didinimus – yra -2,3 %. “Šis skaičius dar kartelį patvirtina per pastaruosius metus susiklosčiusią situaciją – nebėra vienintelio teisingo atsakymo, ką daryti su atlyginimais. Rinkos žaidėjai elgėsi labai skirtingai: mažinantys atlyginimus juos rėžė 20-30 %, o retais atvejais ir daugiau, didinantys – darbuotojams pridėjo 10%-15%”, – pažymėjo E. Kajieta.

Ateinančiais metais šiek tiek daugiau nei pusė įmonių bazinius atlyginimus planuoja išlaikyti nekoreguotus, o 41% planuoja pakelti bazinius atlyginimus vidutiniškai 4 % – pakėlimo gali tikėtis vėlgi geriausi įmonių darbuotojai. “Į ateinančius metus įmonės žiūri su atsargiu optimizmu. Tik 2 % tyrime dalyvavusių įmonių nurodė planuojančios sumažinti bazinius atlyginimus”, – tyrimo rezultatus komentavo E. Kajieta.

“Hay Group” 2010 metais atliktame tyrime dalyvavo 214 Lietuvoje veikiančių įmonių ir buvo išanalizuoti daugiau nei 60 tūkst. darbuotojų atlyginimai. Tyrime buvo analizuojami atlyginimų pokyčiai, įvykę per laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 iki 2010 m. gegužės 1 dienos.

Seimo kanceliarijos parengtame kitų metų parlamento biudžeto projekte numatoma išleisti tiek pat, kiek ir šiemet – 81,8 milijono litų.

2011 metų parlamento biudžeto projektas šiomis dienomis turi būti pateiktas Seimo valdybai, o vėliau – Finansų ministerijai, ketvirtadienį rašo dienraštis “Lietuvos rytas”.

Pagal parlamento kanceliarijos projektą neliečiamas dalykas pirmiausia išlieka Seimo narių bei valdininkų algos, išlaidos parlamentinėms reikmėms. Neliečiamos ir Seimo pirmininkės, vicepirmininkų, Seimo kanclerio ir jo pavaduotojo reprezentacinės išlaidos – jos, kaip ir šiemet, turėtų siekti 156 tūkstančius litų.

Seimas planuoja šiek tiek mažesnes sumas nei šiemet išleisti darbuotojų sveikatai tikrinti, vaistams, spaudiniams, ryšių paslaugoms. Tačiau daugiau pinigų nei šiemet – per 1,13 mln. litų – parlamento kanceliarija norėtų išleisti svečiams priimti, šventiniams renginiams, suvenyrams.

Per 100 tūkst. litų daugiau negu šiemet reikėtų valdininkų stažuotėms kitose Europos Sąjungos valstybėse. Taip pat kanceliarija norėtų papildomų 400 tūkst. litų įvairiam turtui įsigyti.

Valdininkai aiškina, kad tiek turėtų kainuoti parlamento rūmuose įrengti skaitmeninės televizijos stotį, valdiškų automobilių remonto įranga bei valdiškų kompiuterių bei kitokios technikos remontas.

Nors mūsų premjeras ir kai kurie ministrai apie iš Lietuvos besitraukiančią krizę kalba jau nuo praėjusių metų vidurio, tarp Lietuvos gyventojų reginčiųjų krizės pabaigą dar ir šiandien nėra labai daug. Iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios apklausos sužinojome, kad atsitraukiančią krizę jaučia vos 6,2 proc. apklaustųjų. O daugiau nei pusė respondentų regi tik dalies sektorių atsigavimą. Tačiau 35,6 proc. apklausos dalyvių vis dar atrodo, kad krizė ne tik nesitraukia, bet kaip tik vis labiau įsigali.

Todėl nestebina ir atsakymai į antrąjį klausimą, ar šiais metais jūs vartojate ir perkate daugiau nei pernai. Pasirodo, beveik devyni dešimtadaliai respondentų šiemet tiek vartoja, tiek perka ne daugiau nei pernai.

Ar jaučiate, kad krizė iš Lietuvos traukiasi?

Iš dalies, tik iš kai kurių sektorių    56,6 proc.
Ne, nejaučiu, krizė kaip tik vis labiau įsigali    35,6 proc.
Taip, jaučiu    6,2 proc.
Nežinau    1,6 proc.

Ar šiais metais jūs vartojate ir perkate daugiau nei pernai?

Ne    87,2 proc.
Šiemet vartoju tik šiek tiek daugiau nei pernai    8,4 proc.
Taip    3,4 proc.
Nežinau / nesakysiu    1 proc.

Šaltinis: “Veido” užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2010 m. liepos 12–14 d. atlikta 500 didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų apklausa. Cituojant apklausą nuoroda į “Veidą” būtina.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė teigia, kad viešajame sektoriuje didelio taupymo kol kas nematyti.

“Palyginus atlyginimų kritimą viešajame ir privačiame sektoriuje matome labai didelį skirtumą. Sumažinome etatus tik simboliškai – arba netikrai užimtų, arba nesančių darbuotojų. Didelio sumažinimo arba to krizinio taupymo viešajame sektoriuje nėra tiek daug. Kitos šalys nuėjo daug gilesniu taupymo keliu”, – interviu Lietuvos TV laidai “Savaitė” sakė prezidentė.

Paklausta, kokius taupymo rezervus ji matanti kitąmet, valstybės vadovė minėjo valstybės aparato mažinimą ir besidubliuojančių funkcijų naikinimą.

Anot D.Grybauskaitės, Lietuva turi dvi itin brangiai kainuojančias sritis – socialinę ir sveikatos apsaugą.

“Kasmet sumos, pavyzdžiui, sveikatos sistemai, didėja, bet paslaugų kokybė ir pasitenkinimas jomis praktiškai mažėja. Mes turime daug išlaidų ir labai neefektyvias sistemas. Tai nereiškia, kad kažką reikia karpyti ir mažinti, galime eiti struktūrinių reformų ir optimizavimo keliu”, – tvirtino valstybės vadovė.

Vertindama Andriaus Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės darbą ji teigė, kad nepaisant to, koks Ministrų kabinetas būtų buvęs, jo būtų laukę tokie patys iššūkiai.

“Visos vyriausybės būtų priverstos daryti tai, ką pradėjo šita Vyriausybė – taupyti, karpyti, deja. Ir ypač viešąsias išlaidas. Tai darė visa Europa, Baltijos šalys, tai darė ir šita Vyriausybė. Tai buvo neišvengiama”, – pabrėžė D.Grybauskaitė.

Liepos 12-ąją suėjo metai, kai D.Grybauskaitė eina prezidentės pareigas.

Vidurio ir Rytų Europos (VRE) šalys iki šiol gana gerai išgyveno finansinę krizę ir įrodė, kad plačiai paplitęs nerimas ir skepticizmas, vyravęs prieš metus, buvo perdėti. Atsigavimas jau įsibėgėja, todėl “UniCredit” ekonomistai didina prognozę dėl regiono BVP augimo 2010 m. nuo 2,8% iki 3,1%.

Turkijos (5,6%), Rusijos (3,4%) ir Slovakijos (3,5%) padėtis yra stabili, o kai kurioms kitoms šalims, pavyzdžiui, Kroatijai (-1,5%) ar Bulgarijai (-1,0%), išbristi iš recesijos bus sunkiau. Kitaip tariant, regione atsigavimas vyksta dviem pagreičiais. Pagrindinį pavojų kelia euro zona, kurios finansinė rinka vėl patiria įtampą, kurią sukėlė nerimas dėl valstybių skolų.

Nors panašu, kad ateinančiais mėnesiais šalių rezultatai ir toliau bus skirtingi, keli plėtros rodikliai, susiję su pramonine gamyba ir eksportu, patvirtina, kad atsigavimo tendencijos išlieka. Atsigavimas per pastaruosius tris mėnesius ypač paspartėjo Rusijoje ir Estijoje, įrodydamas didelį šių šalių potencialą. Kadangi paklausa Azijoje ir Vakarų Europoje vis dar didėja, eksportas tampa pagrindiniu plėtros regione šaltiniu. Iš to ypač daug naudos gaus šalys, kurios yra atviriausios pasauliniam prekybos ciklui. Iš kitos pusės, skirtumas tarp pasitikėjimo rodiklių ir tikrų produkcijos skaičių šiek tiek pagilėjo.

Verslo sektorius lenkia privatųjį sektorių

Dėl griežtų priemonių, įgyvendintų sprendžiant fiskalines problemas, ir vis dar didelio nedarbo lygio, privatus vartojimas išlieka nedidelis, todėl nesitikima, kad ateinantį ketvirtį ši situacija keisis. Priešingai, – skolinimo dinamika labai nežymi, o atlyginimų augimas dabar yra lėtesnis negu prieškriziniu laikotarpiu ir tai prisideda prie prastų mažmeninės prekybos sektoriaus rezultatų. Dėl šių priežasčių, vidaus vartojimas ir toliau turėtų lėtėti, o pagrindiniu ekonomikos atsigavimo ir greitėjančios pramoninės gamybos varikliu liks eksportas.

Namų ūkių sektorius vis dar silpnas

Vidaus rinkos atžvilgiu gera naujiena yra ta, kad kelios šalys imasi plačių infrastruktūrinių plėtros programų. Keli pavyzdžiai: Lenkija ir Ukraina ruošiasi 2012 m. organizuoti Europos futbolo čempionatą, Kazachstanas siekia modernizuoti savo infrastruktūrą, Rusija ruošiasi 2014 m. Sočyje vyksiančioms Olimpinėms žaidynėms, o Serbija taip pat vykdo kelis projektus. Dėl šių programų daugėja statybų, o jos palengvina “pagirias”, sukeltas ankstesnio statybų bumo. Apskritai kalbant, VRE regionas išlieka svarbiu ekonomikos plėtros varikliu, nes turi didelį potencialą ir lėtai, bet stabiliai atgauna pasitikėjimą po krizės padarinių.

Lietuviai niekada nepasižymėjo pozityviu dabarties vertinimu. Į klausimą, kaip gyveni, įprasta atsakyti “šiaip sau”, “nelabai kaip”. Pagal pasitenkinimo gyvenimu ir panašius rodiklius Lietuvos paprastai reikia ieškoti Europos Sąjungos šalių sąrašo gale.

Kitas dalykas – optimizmas ateities atžvilgiu. Ekonominio pakilimo laikotarpiu 2007 m. Lietuvos gyventojai buvo vieni geriausiai nusiteikusių Europoje. O jau 2008 m. optimizmas sparčiai nyko ir 2009-ųjų sausį pasiekė dugną. Vartotojų pasitikėjimo rodiklis (statistikoje naudojamas indeksas, į kurį įeina gyventojų lūkesčiai apie šalies ekonominę ir šeimos materialinę padėtį po metų, prognozė apie nedarbo lygį, šeimos santaupas) pasiekė stipriai minusinę reikšmę –56 (galimos reikšmės nuo +100 iki –100). Tuomet blogesnės nuotaikos buvo fiksuojamos tik Vengrijoje, kurioje pesimizmas dominuoja labai seniai. Vėliau šis rodiklis tai kilo, tai vėl smuko, o 2010 m. kovą ir balandį stabilizavosi ties –39 lygmeniu. Keliose šalyse nuotaikos dar blogesnės: Bulgarijoje, Rumunijoje ir ypač Graikijoje (–61). Didžiausias įnašas į šio indekso dydį Lietuvoje priskirtinas nedarbo didėjimo prognozei. Neabejotina, kad žodis “nedarbas” bus populiariausias priešrinkiminiu laikotarpiu. Taigi nuotaikos nėra linksmos, bet didžiausia nuotaikų krizė, matyt, jau praeityje.

O kaip sunkmetis atsiliepė pasitikėjimui įvairiomis institucijomis? Pasirodo, pasitikėjimas daugeliu institucijų beveik nepakito: kaip ir prieš krizę, panašiai aukštai vertinami Bažnyčia, prezidentas, kariuomenė, žiniasklaida, Konstitucinis Teismas, švietimas. O prastai vertinamas Seimas, partijos, teismai. Taip pat neigiamai vertinama ir prokuratūra, kurios pasitikėjimą neseniai pradėta reitinguoti.

Daug metų ironizuojama dėl menko Seimo ir partijų reitingo. Atrodytų, jau nebeįmanoma dar labiau mažėti pasitikėjimui, bet 2010 m. gegužės apklausa parodė, kad gali būti dar blogiau: dabar partijomis nepasitiki 80 proc. gyventojų, o pasitiki vos 5 proc. Seimu (beje, ne taip seniai išrinktu) nepasitiki irgi 80 proc., o pasitiki 4 proc. (čia ir toliau “Vilmorus” / “Lietuvos ryto” duomenys). Tai dvylika metų vykdomų apklausų absoliutus rekordas. Pasitikėjimas Vyriausybe šiuo metu yra toks pat, kaip po 2009-aisiais vykusių riaušių prie Seimo, t.y. labai prastas. Gerokai sumažėjęs ir pasitikėjimas sveikatos apsauga bei “Sodra”. Iš esmės nėra institucijų, kuriomis per pastaruosius dvejus metus pasitikėjimas būtų padidėjęs.

Natūralu, kad sunkmečiu mažėja valdančių partijų populiarumas. 2008 m. gruodį valdančioji koalicija turėjo 62 proc. rinkėjų balsų, o 2010 m. gegužę rėmėjų teliko 22 proc. Pirma populiarumą prarado Tautos prisikėlimo partija, vėliau – liberalai. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, nepaisant daugybės nepopuliarių veiksmų, laikėsi pirmoje antroje vietoje, o į ketvirtą nukrito tik šių metų pavasarį po reikalavimo susimokėti sveikatos draudimą neregistruotiems bedarbiams.

Vyriausybės reitingas žemas, tad nieko nuostabaus, kad nėra mėgstamas ir ministras pirmininkas Andrius Kubilius. Palankiai jį vertina tik 11 proc. gyventojų, nepalankiai – 74 proc. (2010 m. gegužė). Tai ne tik asmeninis šio politiko rekordas (nepalankių vertinimų atžvilgiu), ne tik blogiausias rezultatas žvelgiant į visų premjerų reitingus per dvylika metų, bet ir, ko gero, ryškiausias rezultatas visų politikų reitingavimo istorijoje. Palyginkime: 2000 m. gegužės mėnesį ir ekonominė, ir psichologinė padėtis šalyje irgi buvo bloga, premjero pareigas irgi ėjo A.Kubilius, bet nepasitikinčiųjų Vyriausybe buvo mažiau, A.Kubilių nepalankiai vertino tik 39 proc., o palankiai – 30 proc. gyventojų.

Seimo reitingas šiuo metu dar prastesnis negu Vyriausybės. Atrodytų, ir Seimo pirmininkė turėtų būti vertinama ypač menkai. Bet taip nėra. Atvirkščiai, Irena Degutienė yra viena palankiausiai vertinamų politikų – 63 proc. palankių ir 13 proc. nepalankių vertinimų (2010 m. gegužė). Beje, institucijų ir jų vadovų vertinimo neatitikimas nėra retas. Palankiai buvo vertinamas premjeras Algirdas Brazauskas, bet prastai jo Vyriausybė, kai aukštas reitingų vietas užėmė Artūras Paulauskas, nepalankiai buvo žiūrima į jo vadovaujamą Seimą.

Taigi politiko įvaizdis funkcionuoja, galima sakyti, savarankiškai. Ir vargu ar yra receptas, kaip tapti populiariam. Populiarūs buvo visi dabartinės Lietuvos prezidentai: A.Brazauskas, Valdas Adamkus, Rolandas Paksas, Dalia Grybauskaitė. Bet kiekvienas jų yra labai skirtingas, kartais tikra prieš tai buvusiojo priešingybė. Juos vienija gal tik tai, kad visi jie turi vadinamąją charizmą. Tai ryškios asmenybės, sugebėjusios padaryti kažką svarbaus, išskirtinio ir iki politinės arba šalia politinės karjeros.

Krizės apimtoje šalyje prezidentės D.Grybauskaitės populiarumas stebina. Šiuo metu palankiai ją vertina 84 proc., o nepalankiai – 6 proc. gyventojų. Populiarumo rekordas buvo pasiektas rudenį – 90 proc. palankių vertinimų. Tai geriausias rezultatas per visą “Vilmorus” apklausų rengimo istoriją (labai artimą rezultatą buvo pasiekęs prezidentas V.Adamkus 1999 m. vasarą – 89 proc. palankių ir tik 2 proc. nepalankių vertinimų).

D.Grybauskaitės populiarumą galima aiškinti daug kuo, bet vargu ar jį galima sieti su populistine retorika. Tai greičiau nepriklausomo žmogaus, nesusijusio su oligarchais, valdininkų tinklais, politinėmis partijomis ir netgi patarėjais, įvaizdis.

Tačiau populiarumas nebūna amžinas. Kažkas gali atsitikti staiga ir netikėtai. Pavyzdžiui, žmonių palankumas prezidentui V.Adamkui nuo 1999 m. spalio iki lapkričio krito 23 proc. Taip nutiko pasiekus aukščiausią emocinį “Mažeikių naftos” privatizavimo tašką. Atrodytų, V.Adamkus nedalyvavo šiame procese, bet gal būtent dėl to 23 proc. žmonių juo nusivylė.

Dar apie nepopuliarią Vyriausybę. Natūralu, kad ir dauguma šios Vyriausybės ministrų yra nepopuliarūs. Tačiau esama išimčių. Nuolat daugiau palankių nei nepalankių vertinimų sulaukia užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, susisiekimo ministras Eligijus Masiulis, žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, teisingumo ministras Remigijus Šimašius.

Palankiai vertinami ir opozicinių partijų lyderiai: Algirdas Butkevičius, Viktoras Uspaskichas, Rolandas Paksas. Pastarieji du grįžo į reitingų lentelių viršų iš gilaus minuso (mat būta laikotarpio, kai jie buvo vieni nemėgstamiausių politikų). Tai gali suteikti vilties dabar nepalankiai vertinamiems politikams, o tokių yra dauguma.