Vilniuje jau veikia dvi kačių kavinės, o neseniai duris atvėrė ir pirmasis darželis, skirtas šunims. Didelių turtų iš tokio verslo nesukrausi – jauni žmonės jo ėmėsi labiau iš idėjos ir malonumo, nei dėl pinigų.

Skeptikai, žinoma, piktinsis, sakydami, kad ne šunims, o vaikams darželių reikia. Ir tikrai labai reikia. Bet mūsų augintiniams taip pat reikia vietos, kur jie galėtų smagiai leisti laiką, kol šeimininkai būna darbe, komandiruotėje ar atostogauja. Kad neliūdėtų vieni namuose, nestaugtų ir nelotų, nedraskytų baldų ar negraužtų batų.

„Muffin & Berry“ (anglų k. – keksiukas ir uogytė) – tikrai išskirtinė vieta, nes čia šunys ne dresuojami, o mokomi bendrauti tarpusavyje ir su žmonėmis. Prižiūrimi „auklėtojos“ jie čia žaidžia su žaislais, siaučia tarpusavyje, per pietus eina nusnausti, paskui pasivaikščioti parke ar prie Neries. O vakarop pasiimti jų iš darželio atėję šeimininkai neretai stebisi, kad jų augintiniai nepuola jiems į glėbį.

„Ar neliūdėjo be manęs?“ – klausia jie, o darželio šeimininkės Aira Serafinaitė ir Jūratė Juršėnaitė gerai žino, kokį atsakymą labiausiai norėtų išgirsti šeimininkai. Bet iš tiesų darželyje nėra kada liūdėti.

Ir dabar interviu vyksta „darželinukų“ apsuptyje: šiandien čia laiką leidžia mopsas Monika, arba Mona, Briuselio grifonas Berry ir mišrūnas Grizlis. Iš pradžių, žinoma, jie mane aplojo, apuostė, paskui draugiškai aplaižė ir įsitaisė netoliese ant minkštų pagalvių.

Mona, pasirodo, – tikra žvaigždė, reklaminis „Muffin & Berry“ veidas, besipuikuojanti ant bendrovės reklaminių atvirukų, interneto puslapyje ir feisbuke. Mažoji Berry taip pat mėgsta fotografuotis, o Grizlis – baikštus ir neramus. Šiandien jo pirmoji diena darželyje, todėl jis šiek tiek liūdi ir vis veržiasi prie vartelių. Kažkada šeimininkai jį paėmė iš prieglaudos, o ten pabuvę šunys yra labai prieraišūs, sunkiai skiriasi su savo geradariais. Jam, pasak merginų, reikia daug dėmesio.

Savo verslą A.Serafinaitė ir J.Juršėnaitė pradėjo prieš dvejus metus nuo drabužių, skirtų šunims. Abi augino ne vieną šunį ir pastebėjo, kad Lietuvoje daugiausia prekiaujama kiniškais sintetiniais šunų drabužiais, su kuriais dar šalčiau nei be jų. Šiais laikais Lietuvoje yra daug veislių šunų, atvežtų iš tolimų, gerokai šiltesnių kraštų, todėl jiems iš tiesų čia šalta. Jaunosios verslininkės nusprendė šunims siūti ir megzti originalius, stilingus drabužius iš natūralių siūlų ir audinių – vilnos, lino, šilko. „Žmonės mėgsta vieną ar kitą stilių ir paprastai savo augintinius nori rengti panašiai. Todėl sukūrėme klasikinio, skandinaviško ir žaismingo stiliaus kolekcijas (megztukų, paltų) iš natūralios vilnos audinių ir siūlų. Prie jų pritaikėme to paties stiliaus rankines, skirtas šunims nešioti“, – pasakoja jos.

Iš vilnonių siūlų drabužius mezga Jūratė, o samdoma siuvėja siuva juos pagal merginų sukurtą dizainą.

Pirmąją drabužių kolekciją merginos kūrė maždaug pusę metų. Tuomet išsiruošė į zooparodą  Vokietijos mieste Niurnberge. Tuomet dar nežino, kad tai viena didžiausių tokio pobūdžio parodų, joje dalyvauja garsiausi šios pramonės dalyviai iš viso pasaulio. „Buvo labai juokinga, kai tarp didžiulių „fūrų“ stovėjo mūsų lengvasis automobilis, iki lubų prikrautas daiktų: iš Lietuvos vežėmės ir lentų stendui įrengti, pačios jį susirinkome. Šalia buvę parodos dalyviai labai nustebo, kai kitą rytą į stendą atėjome jau kaip parodos dalyvės, nes manė, kad esame aptarnaujantis personalas“, – prisimindamos savo debiutą versle juokiasi merginos.

Debiutas joms pačioms netikėtai buvo sėkmingas: stendas, įrengtas kaip namų svetainė linksmomis taškuotomis sienomis (pačios ant medžiagos klijavo taškelius), išsiskyrė visame parodos fone. Žmonės jį fotografavo, stebėjosi rankų darbo iš natūralių medžiagų sukurtais stilingais drabužiais. Tuomet jaunosios verslininkės gavo ir pirmąjį užsakymą Vokietijoje.

Nuo to viskas ir prasidėjo. Merginos nedidelėmis partijomis kūrė originalius drabužėlius, ieškojo partnerių Vokietijoje, Italijoje, Anglijoje. Užsienyje ir susižavėjo šunų darželių idėja. „Važinėdamos po Europą pastebėjome, kad ten labai populiaru augintinius vesti į tokius darželius, nepalikti jų vienų namie, net jei išeinama vos kelioms valandoms. Gyvūnas šiais laikais daugeliui žmonių yra daugiau nei tik šuo“, – sako Jūratė.

Požiūris į augintinius keičiasi ir Lietuvoje, todėl merginos nusprendė pabandyti atidaryti šunims skirtą parduotuvę su darželiu, viešbučiu ir net kirpykla.

Tiesa, išsinuomoti patalpas nebuvo paprasta. Žmonės, išgirdę tokio verslo idėją, net į kalbas nesileidžia, nes įsivaizduoja nemalonius kvapus, šunų nuniokotas patalpas, triukšmą. „Bet viskas juk priklauso nuo požiūrio, atsakomybės – nuniokoti gali ir žmonės“, – mano Jūratė.

Merginos įrodė, kad net šunims skirtos patalpos gali būti stilingos ir jaukios. Svarbiausia, pačios jas ir įsirengė: dažė sienas, sukalė baldus. Konsultavę statybininkai iš pradžių šaipėsi, fotografavo netikusiai gruntu padengtą sieną, kreivai įgręžtą vinį, bet vėliau pripažino, kad tokias darbininkes priimtų dirbti kartu.

Patalpos Vašingtono aikštėje pačiame Vilniaus centre iš tiesų įrengtos labai stilingai, kokybiškai ir skoningai. Čia net gėlės vazonėliuose gyvos, o sienas puošia didžiulės mylimų augintinių nuotraukos, veidrodis puošniais rėmais, stovi minkštasuolis.

Anksčiau čia veikė meno galerija, vėliau – vestuvinių drabužių salonas. Šių patalpų savininkų įtikinėti ilgai nereikėjo, nes žmonės patys laiko ir myli šunis, todėl patikėjo merginomis, įsileido.

Dabar jau aišku, kad patalpų reikėtų erdvesnių. Geriausia būtų nedidelis nuosavas namas su kiemu. Bet tokį variantą miesto centre rasti sunku, o darželis būtinai turi būti centre, kad žmonėms būtų patogu iš ryto atvažiavus į darbą palikti, o vakare pasiimti augintinius.

„Mes norime socializuoti šunis, išmokyti juos bendrauti tarpusavyje, su žmonėmis. Ir iš esmės keisti požiūrį į šunį ar žmogų su šunimi. Lietuvoje vedžioti šunis būtina su pavadžiu, antsnukiu, o, tarkim, Vokietijoje net vilkšuniai be jokio pavadžio vaikštinėja. Ten niekas nepuls drausminti vaiko, norinčio paglostyti šunį, nes šunys ten niekam nekelia baimės, nėra agresyvūs, nes nuo mažens pratinami bendrauti“, – pasakoja merginos.

Darželyje jos stengiasi per dieną priimti ne daugiau kaip keturis–šešis šunis, kad galėtų tinkamai pasirūpinti, skirti kiekvienam dėmesio. Priimdamos įsitikina, kad šunys potencialiai galėtų sutarti, būtų skiepyti, sveiki, turėtų dokumentus. Į grupę stengiamasi parinkti panašaus dydžio šunis. Didelių, kuriems, pavyzdžiui, reikia voljero, čia ir neatvesi. Tačiau net visiškai nedideli šunyčiai čia jaučiasi kaip namie. Vienas toks trijų mėnesių, kol namie nebūdavo šeimininkų, apversdavo visus namus, mėgdavo apkandžioti ir namiškius. Po pirmos dienos darželyje į namus grįžęs nieko nenorėjo – tik miegoti, šeimininkai negalėjo atsistebėti, kas atsitiko jų augintiniui. O jis tiesiog visą dieną buvo su šunimis, išmoko žaisti, išsilakstė, pavargo.

Dar vienas „darželinukas“, suaugęs šuo Oma, visiškai negali būti vienas ir paliktas namie staugia. Jo patirtis ypatinga – šunų darželį jis lankė Niujorke, kai su šeimininke gyveno Amerikoje.

Merginos pastebi, kad konservatyvumu pasižymintys lietuviai pamažu keičiasi, ypač po pasaulį pavažinėję žmonės ima vertinti originalius daiktus, palankiai priima ir mažiau įprastas paslaugas.

Ateityje merginos darželyje norėtų įrengti ir bėgimo takelį, baseiną šunims, kad jie galėtų sportuoti, mesti svorį. Šiais laikais antsvoris vargina ne tik žmones, laikytis dietos, sportuoti tenka ir jų augintiniams. Neseniai figūrą buvo praradęs ir mopsas Mona, tačiau sureguliavus maisto racioną fotomodelis nesunkiai atgavo formas.

Parduotuvėje galima įsigyti ir šunų ėdalo, stilingų indų, ekologiškų žaislų, kitų aksesuarų. Lentynose išdėlioti drabužėliai, dalis jų kabo ant dailių fanerinių pakabų su logotipu, kurias sukūrė pačios merginos. Drabužiai taip pat pažymėti nedideliu firminiu ženkleliu iš faneros. Merginos sako visas savo idėjas įgyvendinusios nesunkiai, nes, jų nuostabai, Lietuvoje yra labai daug gabių ir verslių žmonių, smulkių įmonių, kurių kūrybingi ir įvairiausioms idėjoms atviri darbuotojai gali daug ką pagaminti.

„Norėtume ir iš užsienio atvežti kuo daugiau kokybiškesnių, stilingesnių daiktų, kurie nėra labai brangūs ar prabangūs, įperkami vidutinių pajamų žmonėms, tačiau įdomesni ir originalesni. Dalyvaudamos parodose matome labai daug tokių daiktų, bet Lietuvoje jų nėra, nes jie nėra tinkami masinei prekybai, didelio antkainio jiems nenustatysi, daug neuždirbsi. Mūsų idėja – turėti nedidelę išskirtinių prekių parduotuvę, tokį butiką, skirtą gyvūnams“, – sako jaunosios verslininkės ir svajoja, kad Lietuvoje, kaip daugelyje užsienio šalių, vėl atgimtų įvairiausios paskirties nedidelės parduotuvės, kavinės, manufaktūros. Miestų centre, senamiestyje Vokietijoje, Italijoje jos įsikūrusios viena šalia kitos, vieni sumuštinius parduoda, kiti – segtukus į plaukus, bet visi išgyvena, iš valstybės nieko neprašo.

Lietuvoje nei pradėti verslą, nei išsilaikyti nėra lengva. Labiausiai, pasak merginų, slegia mokesčiai. Stabilių pajamų nėra, dar nieko neuždirbi, bet jau turi mokėti nemažus mokesčius. Pavyzdžiui, Anglijoje ar JAV mažiau uždirbi – mažiau ir mokesčių moki. Kodėl taip negalėtų būti ir pas mus?

„Draugai mums sako: kiek dar žaisite, ką čia toje Lietuvoje padarysi? Bet nenuleidžiame rankų, nes tai, ką darome, mums labai patinka. Jei turi idėjų, kantrybės ir įdedi darbo – rezultatas turi būti. Matome, kad pamažu daugėja užsakymų, klientų“, – džiaugiasi merginos.

Naujausi jų klientai – net iš tolimosios Japonijos ir Singapūro. Juos atrado dalyvaudamos gyvūnų parodoje Japonijoje, kur žmonės dėl augintinių tikrąja žodžio prasme eina iš proto: ne tik šunis, bet ir ožkas vežiojasi vaikiškuose vežimėliuose, šunims klijuoja dirbtines blakstienas, lakuoja nagus. Vidutiniškai vienas šeimininkas turi keturis, penkis dažniausiai vienos veislės šunis.

„Mus labiau nustebino, kad Japonijoje labai daug pigių kiniškų prekių. Tačiau tikrus, kokybiškus dalykus jie moka vertinti. Japonams padarė įspūdi mūsų kuriami drabužiai, teko duoti interviu televizijai, nes patekome tarp parodos naujienų“, – pasakoja Aira.

Jaunosios verslininkės svajoja aplink save suburti ratą klientų, bendraminčių, kurie be streso sau ir šunims galėtų joms patikėti savo augintinius. „Norėtume, kad šunys ir žmonės pas mus jaustųsi kaip namie. Neskubėtų išeiti, pasėdėtų, išgertų kavos, suvalgytų pyragėlį“, – idėjomis dalijasi merginos. Jos norėjo parduotuvėje įrengti ir kavinę, tačiau Lietuvoje tą padaryti nėra lengva.

Tuo įsitikino ir pirmųjų kačių kavinių Lietuvoje steigėjai, vis dėlto pralaužę ledą ir net sugebėję įtikinti valdininkus atšaukti draudimus bei pakeisti taisykles.

Vienas „Cat cafe“ kavinės savininkų Tautvydas Bitinas pasakoja, jog užsidegę idėja keturi draugai ėmėsi iniciatyvos, kad pagaliau būtų pakeistos laikyti, atsivesti gyvūnus į viešojo maitinimo įstaigas draudžiančios taisyklės. Sunku patikėti, bet tai įvyko. Žinant Lietuvoje vyraujantį požiūrį į gyvūnus ir valdžios inertiškumą, galima sakyti, vyrai atliko tikrą žygdarbį.

Dabar Vilniaus centre, kaip ir daugelyje Europos miestų – Vienoje, Budapešte, Madride, Berlyne, Londone, Paryžiuje, veikia kačių kavinė, kurioje gyvena dvylika kačių (greitai jų bus penkiolika), kurios dar neseniai buvo gyvūnų prieglaudos gyventojos. Dabar jos gyvena karališkai, įsitaisiusios specialiuose gultuose miega arba žaidžia su kavinės lankytojais, padavėjais. Kita kačių kavinė Vilniuje „Murrr…Cafe“ įsikūrusi Pylimo gatvėje.

Šiai idėjai įgyvendinti prireikė devynių mėnesių. Vyrai įkūrė mikroįmonę ir net sugebėjo gauti valstybės paramą, skirtą smulkiajam verslui ir administruojamą „Invegos“ (bendrovė „Investicijų ir verslo garantijos“). Jauniesiems verslininkams buvo suteikta paskolos garantija ir iš dalies kompensuojamos palūkanos.

T.Bitinas pasakoja, kad iš pradžių mikroįmonę verslui pradėti pasirinko dėl akivaizdžių pranašumų: tokiai įmonei nereikia įstatinio kapitalo, liberaliau reguliuojami darbo santykiai, neprivaloma samdyti buhalterio, o svarbiausia – taikomos mokesčių lengvatos. Tačiau, kaip žinome, nuo šių metų pradžios jos buvo panaikintos ir ant kojų dar neatsistoję smulkieji verslininkai yra priversti mokėti tokius pačius mokesčius kaip ir rinkos senbuviai.

Beje, trys iš keturių verslo partnerių yra išėję iš savo „normalių“ darbų ir stačia galva nėrę į naująjį verslą. „Jokios verslo patirties anksčiau neturėjome. Draugai atkalbinėjo, patardami nesivelti į šią avantiūrą, sakė, kad po kelių mėnesių teks mums visiems čeburekus pardavinėti. Bet nėrėme stačia galva ir plaukiame“, – juokiasi T.Bitinas.

Tiesa, jo teigimu, verslo čia labai mažai – daugiau sentimentų. Nemažai kainuoja kasdienis kačių išlaikymas, priežiūra, gydymas. Visas jas, paimtas iš prieglaudos, reikėjo sterilizuoti, kastruoti, skiepyti. Kad kavinė netaptų muziejumi, nuspręsta įvesti minimalią trijų eurų įmoką, kuri gali būti pravalgoma ar kitaip kavinėje panaudota.

Atidaryti tokią kavinę vyrus paskatino noras padėti beglobiams gyvūnams ir siekis pakeisti žmonių požiūrį į juos, ugdyti toleranciją ir meilę gyvūnams. Vyrams, regis, tikrai pavyko, nes kavinėje lankytojų netrūksta, o feisbuke jau susibūrė dvylika tūkstančių kavinės draugų. Savaitgaliais netgi iš anksto gali tekti rezervuoti staliuką, vis daugiau pasitaiko ir norinčiųjų kavinėje švęsti gimtadienius.

Eilinės darbo dienos pavakare, skambant džiazo muzikai, kavinėje iš tiesų šurmuliavo nemažai jaunimo. Čia galima ne tik smagiai praleisti laiką kačių apsuptyje, bet ir užkąsti, išgerti, taip pat ir alkoholio. Maisto galima nupirkti ir katėms. Tiesa, į kavinę lankytojai negali atsivesti savo augintinių, nes sunku prognozuoti, kaip į jas reaguotų kavinės gyventojos, be to, tai rizikinga ir dėl galimybės užsikrėsti ligomis. Į kavinę taip pat neįleidžiami ir vaikai iki šešerių metų.

„Žmonėms tai tarsi savotiška terapija. Jie gali kates glostyti, laikyti arba tiesiog stebėti, kaip jos dūksta ar miega. Žmonės pas mus atsipalaiduoja, pailsi po darbų. Jie nėra įpareigoti gyvūnu rūpintis, gali tik džiaugtis ir gauti gerų emocijų“, – sako T.Bitinas.

Beje, pirmosios kačių kavinės buvo įkurtos būtent dėl gyvūnų pamišusioje Japonijoje dar 1998-aisiais, o dabar šioje šalyje jų yra beveik pusė šimto.

Aušra Pocienė

Kiek kainuoja diena šunų darželyje

Vienkartiniai apsilankymai

Kaina eurais

Darbo dieną

12

Savaitgalį

15

Mėnesiniai abonementai

5 darbo dienos per mėnesį

49

10 darbo dienų per mėnesį

89

20 darbo dienų per mėnesį

135

Per pirmąjį 2014-ųjų pusmetį visoje Lietuvoje šunys apkandžiojo 746 asmenis, o 2013 m. šis skaičius siekė 4923. Deja, dėl iki šiol nesamo pavojingų šunų registro nežinome, kokių veislių šunys Lietuvoje savo dantis į darbą paleidžia dažniausiai.

Kaip “Veidą” patikino visuomenės sveikatos specialistas Giedrius Foktas, visiems nukentėjusiems nuo agresyvių keturkojų laiku suteikta medicinos pagalba ir skirta pasiutligės imunoprofilaktika. Tačiau ar normalu civilizuotoje valstybėje kentėti nuo tokių dažnų (2013 m. Vilniaus mieste šunys apkandžiojo 769, Kaune – 1011 asmenų) keturkojų antpuolių?
Pradėjus tyrimą pirmiausia į akis krinta tai, kad mūsų šalyje nėra statistikos, kiek ir kokių šunų laikoma. Jų registracija privaloma ne visose šalies savivaldybėse, o pavojingų šunų registras – dar tik parengiamosios stadijos. Kaimyninėje Latvijoje jis jau sėkmingai funkcionuoja. Tiesa, Lietuvoje yra agresyvių veislių sąrašas, bet registro nėra. O dauguma valstybių jau atsisako tokių sąrašų ir pereina prie registro.
Savivaldybių asociacijų atstovas Gediminas Vaičionis teigia, kad Lietuvoje tai įvyks ne anksčiau kaip 2016 m. Pasitikslinus, kodėl taip ilgai delsiama sukurti ir paleisti augintinių gyvūnų registro informacinę sistemą, pašnekovas motyvuoja, kad viską stabdo lėšų trūkumas.
Lietuvos kinologų draugijos (LKD) prezidentė Ramunė Kazlauskaitė tikina, kad pasaulyje nesame likę vieninteliai, besivadovaujantys kovinių ir pavojingų šunų veislių sąrašu. Jo iš savo žemių dar neišgyvendino ir vokiečiai, tačiau Latvijos, JAV, Italijos, Olandijos bei daugelio kitų valstybių gyvenime jo neliko.
Remdamasi kaimynų latvių pavyzdžiu R.Kazlauskaitė aiškina, kaip funkcionuoja registras: “Šuo, apkandžiojęs žmogų, iš karto patenka į pavojingų šunų registrą. Šuns psichika įvertinama sukvietus komisiją, kuri ir sprendžia, koks turėtų būti tolesnis keturkojo likimas. Jei nustatoma, kad šuo kelia pavojų visuomenei, jo šeimininkui yra privalomi kursai ir tam tikri šuns laikymo apribojimai: šuo vedžiojamas su liemene, o jo šeimininkas negali tuo pat metu vesti dviejų šunų. Baisiausia, kas gali laukti keturkojo, yra užmigdymas, bet jo nė vienam iš kaimynų latvių šunų dar neprireikė.”

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 232014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2014-m

Lietuvoje daugėja kone fanatiškai savo auginamus šunis ar kates dievinančių žmonių, tačiau didžioji dalis neturinčiųjų keturkojo, atvirai demonstruoja savo priešiškumą jiems.

Vilnietė Auksė Kazakevičienė neslepia negalinti pakęsti mieste be pavadėlio lakstančių šunų, visuomeniniame transporte vežiojamų kišeninio dydžio įmantriomis šukuosenomis keturkojų ir daugiabučio namo kaimynų šeriamų laukinių kačių. „Man bjauru, kai užėjusi į lauko kavinę matau po stalu gulintį apsiseilėjusį šunį arba kai nors ir su pavadėliu vedamas šuo taikosi mane pauostyti. Tad dažniausiai garsiai paleidžiu repliką, kad vedžioti šunis reikia ne mieste arba geriau vaikščiotų su vaikais, o ne su keturkojais“, – savo požiūrį į nepažįstamų augintinius atskleidžia 33-erių metų moteris.
Auksė prisimena, kad labiausiai ją papiktino, kai neseniai vos išėjusi pro daugiabučio namo duris su dvejų metukų dukrele pamatė lyg iš po žemių išdygusį veršiuko dydžio šunį. Trumpam stabtelėjęs keturkojis prabėgo pro šalį ir nei prie moteris, nei prie mergaitės neprisiartino, tačiau Auksė nesusivaldė – šuns šeimininkę išplūdo.
Tokių priešiškai nusiteikusių žmonių Lietuvoje daugybė.
Lietuvos kinologų draugijos prezidentė Ramunė Kazlauskaitė sako, kad tvarkingi šunų augintojai kone kasdien sulaukia įvairių replikų ar komentarų iš praeivių. „Anksčiau auginau senbernarą ir labradoro retriverį. Pamenu vedžiausi vieną iš jų su pavadėliu prie daugiabučio ir girdžiu: „Geriau vaikus augintų, o ne šunis“. Kitą kartą vežuosi vežimėlyje vaiką, kartu veduosi šunį ir girdžiu iš šešto aukšto moteris šaukia, kad esu apsileidusi bei neatsakinga motina, nes vedu tokį veršį šalia kūdikio“, – pasakoja R.Kazlauskaitė.
Gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ savanorė Galina Krasovskaja neseniai taip pat buvo užsipulta nepažįstamos moters, kai su nedideliu šuniuku išėjo pasivaikščioti į Vilniaus senamiestį. „Šuo buvo su pavadėliu, ranką laikiau prie pat antkaklio, jis net negrįžtelėjo praeinančios moteriškės pusėn, tačiau ši drėbtelėjo, kokia nauda iš šunų. Be to, pridūrė, kaip drįstu vestis šunį be antsnukio“, – nemalonų nutikimą prisimena G.Krasovskaja.
Rečiau, bet neigiamos reakcijos į savo augintinius sulaukia ir kačių mylėtojai. Kačių klubo „Bastėja“ prezidentė Brigita Balčiūnaitė šiuo metu auginanti keturias kates, sako, kad net į svečius užėję pažįstami nevengia atvirai tėkšti, jog katės – šlykštūs padarai.
Taigi, kodėl nemaža dalis mūsų visuomenės nepakantūs ir netolerantiški tiek šunims, tiek katėms?

Piktinasi net tvarkingų šeimininkų augintiniais

Žurnalistė ir sociologė Daiva Norkienė šiemet atlikusi sociologinį tyrimą „Visuomenės požiūris į kinologinę kultūrą Lietuvoje“ atskleidė, kad šuo mūsų šalyje vienų vertinamas kaip ūkio paskirties gyvūnas ar net daiktas, kitiems jis lyg šeimos narys, o trečioji grupė – nekenčiantieji šunų ir jų šeimininkų.
Pasak D.Norkienės, dalis priešiškai nusiteikusiųjų namuose auginamų gyvūnų atžvilgiu yra krizinės asmenybės tipo žmonės, kurie neigia bet kokias iniciatyvas, niekina visa, ko nepažįsta ir kas gyvena kitaip nei jie.
R.Kazlauskaitė pastebi, kad viskuo nepatenkinti žmonės tokį požiūrį perduoda savo vaikams, kurie užaugę taip pat yra netolerantiški gyvūnams. Kinologei įstrigo vienas nutikimas, kuris iliustruoja kaip užauga šunų nekentėjai: „Ėjau šaligatviu pro smėlio dėžę su senbernaru ir labradoro retriveriu. Šalia žaidžiančių maždaug trejų metukų pyplių sėdėjusios vyresnio amžiaus moterys garsiai tėškė: „O kokie bjaurybės eina, tokiem tik per galvą traukti, kad neslampinėtų aplinkui.“ Taigi kokį pavyzdį vaikai mato, taip ir patys elgiasi“.
Priešišką lietuvių požiūrį į šunis atskleidžia ir interneto komentatorių pasisakymai. D.Norkienės žodžiais, tiek prie žinučių apie šuns apkandžiotą vaiką, tiek apie žmogaus žiauriai nukankintą gyvūną, dominuoja komentarai, kad visus keturkojus reikia šaudyti ar kitaip naikinti.
B.Balčiūnaitė mano, kad toks požiūris rodo žmonių silpnumą, atskleidžia, jog gyvūnas vertinamas kaip daiktas, kurį galima skriausti ar išmesti, kai tampa nereikalingas.
Neretai, žiauriai elgdamiesi ar užsipuldami keturkojų augintojus, žmonės taip išlieja savo pyktį dėl susitvenkusių asmeninių problemų.

Ekspresas Lietuva
Psl. 6,7

Augintiniai

Lietuviai daugiabučiuose mielai laiko naminius gyvūnėlius, tačiau oficialiai jų neregistruoja. Tad šiuo metu VŠĮ „Gyvūnų registravimo centras“ duomenų bazėje įrašyti tik 33,5 tūkst. naminių gyvūnų Lietuvoje, nors manoma, kad iš tiesų gyventojai jų laiko dešimt kartų daugiau.
Štai Vilniuje registruota net mažiau gyvūnų nei Kaune – 10,3 tūkst., kai Kaune – 14,2 tūkst., o Klaipėdoje – 5,2 tūkst. Didžioji dalis registruotų augintinių yra šunys.
Ukmergės miesto seniūnijos specialistė Sandra Dutkuvienė informavo, kad nuo 2007 m. Ukmergės mieste registruota tik 71 gyvūnas – kasmet po keletą.  „Iš tiesų aktyvumas labai mažas. Gyventojai gyvūnus registruoja tik atsiradus skundams dėl keliamo triukšmo, netinkamo laikymo ir t.t.“, – tvirtina S.Dutkuvienė. O štai Utenoje ir Anykščiuose užregistruotų augintinių skaičius skirias tūkstančius kartų, nes Utenoje jie registruojami aktyviai, o Anykščiuose – vienetai.
“Gyvūnų registravimo centro” direktorė Loreta Čičirkienė mano, kad gyventojai nenori registruoti gyvūnų dėl dviejų priežasčių – pirmoji, vengia rinkliavos už gyvūnų laikymą. Pavyzdžiui, Kaune šunį auginantis daugiabučio gyventojas kas mėnesį turi mokėti po 5 Lt, o katės šeimininkas – po 2 Lt. Tuo tarpu vienkartinis registracijos mokestis už šunį siekia 20 Lt, už katę – 10 Lt. Antroji vangumo priežastis – bijoma atsakomybės. Ženklinto gyvūno šeimininką lengva nustatyti, tad šeimininkui tektų prisiimti atsakomybę, jei nuspręstų atsikratyti augintinio išmesdamas jį į gatvę ar jei jo šuo įkąstų praeiviui.
L.Čičirkienė baiminasi, kad kai liepos 1 dieną įsigalios draudimai laikyti agresyvių veislių šunis daugiabučiuose, į gatvę bus išmesta daug gyvūnų. Beje, ji pastebi, kad agresyvių veislių šunis ypač pamėgę klaipėdiečiai.
Ir dar viena naujiena: nuo 2016 metų Lietuvoje visi šunys ir katės privalės būti registruoti.

Vakariečiai jau seniai įprato per pasivaikščiojimus surinkti savo keturkojų paliktas krūveles, tačiau lietuviai gyvūnų augintojai stoja į didžiausių ES apsileidėlių gretas.

Kol politikų mintyse sukasi artėjantis Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai, paprasti gyventojai turi kas kas žemiškesnių rūpesčių. Pavyzdžiui, kaip iškėlus koją iš namų į pavasarėjančio Vilniaus gatves neįlipti į keturkojų š…, o kalbant kultūringai – į gyvūnų ekskrementus, kurie nutirpus sniegui visu gražumu atsivėrė daugiabučių namų kiemuose, pievelėse, vaikų žaidimo aikštelių prieigose.
Vilniaus, kuriame jau po kelių mėnesių rinksis ES politikos viršūnės, daugiabučių kiemai ir kitos viešosios vietos šį pavasarį skęsta keturkojų išmatose. Kai kurių mikrorajonų gyventojai, vedantys savo vaikus į naujai įrengtas žaidimų aikšteles prie daugiabučių, vejose neberanda švaraus lopinėlio kojai padėti. „Vaizdas baisus. Visur vien šunų išmatos. Man gaila mūsų vaikų, kurie turi žaisti tokiomis antisanitarinėmis sąlygomis. Kaip jiems paaiškinti, kodėl mes tokie apsileidę?“ – baisėjosi viena mama sostinės Naujininkų rajone.
Ir iš tikrųjų – kodėl? Kodėl Vakarų Europa – Vokietija, Austrija, Didžioji Britanija, Airija, Olandija, Švedija ar Danija jau seniai įpratino gyventojus surinkti savo augintinių paliktas krūveles, o Lietuva, matydama aplink tiek gerų pavyzdžių, nesugeba net ir tokios menkos, tik labai nemaloniai kvepiančios, problemos išspręsti. Ką darome ne taip ir ką galėtume pakeisti?

Atsiliekame keliasdešimt metų

Lietuviai myli šunis: vien Vilniuje jų oficialiai registruota apie 9 tūkst., bet manoma, kad tikrasis šių keturkojų skaičius gali siekti net 30–40 tūkst.
O dabar pasižiūrėkime, kiek vilniečių pernai buvo nubausta už tai, kad viešose vietose nesurinko savo augintinių ekskrementų. Skaičius juokingas – 46, juolab kad piniginę baudą iš jų gavo dar mažiau, nes nemažai prasižengusiųjų atsipirko įspėjimu.
Tokius skaičius dar galima būtų suprasti, jei sostinės vejos spindėtų tvarka, bet dabar jos nusėtos šunų išmatų. Taip yra todėl, kad gyvūnų laikymo taisyklės daugelyje Lietuvos miestų šiandien dar realiai neveikia: šalyje sukurta kontrolės sistema yra neįgali, o ir patys lietuviai pagal savo elgesį su keturkojais bei atsakomybės lygį, kad ir kaip sunku tą pripažinti, nuo vakariečių vis dar atsilieka mažiausiai trisdešimčia metų.
Daugelyje Lietuvos miestų padėtis panaši: už kontrolę, kad būtų paisoma gyvūnų laikymo taisyklių, didžiųjų miestų savivaldybėse atsakingi nuo vieno iki kelių pareigūnų, bet jie dar turi daugybę kitų pareigų. Vilniuje tokių viešosios tvarkos specialistų pajėgos didžiausios, tačiau vaizdas kiemuose anaiptol ne gražiausias.
Taigi kontrolės praktiškai nėra, o rizika, kad tavo keturkojui tuštinantis pakrūmėje būsi pričiuptas, minimali. Antra vertus, patys gyventojai, priešingai nei kokie švedai ar vokiečiai, skųsti tokių pažeidėjų nėra linkę. O Vakarų patirtis rodo, kad būtent baudos yra viena efektyviausių priemonių, padedančių sudrausminti netvarkingus šunų šeimininkus. Todėl tokiose šalyse, kaip Didžioji Britanija ar Airija, prie kiekvieno kampo stovi stulpai su įspėjimais apie gresiančias baudas už šiukšlinimą ar paliktus gyvūnų ekskrementus, ir baudos iš tiesų įspūdingos – iki tūkstančio svarų sterlingų Anglijoje ir iki trijų tūkstančių eurų Airijoje. Na, o kontrolei užtikrinti čia pasitelkiamos ne tik savivaldybių ar policijos, bet ir gausios visuomeninių organizacijų bei savanorių pajėgos.
Kitas dalykas, kurio galime pasimokyti iš šiuo požiūriu labiau pažengusių ES šalių, yra nuolatinis visuomenės švietimas, gausios visuomeninės akcijos ir informacijos kampanijos, per kurias gyventojai mokomi atsakingo elgesio su gyvūnais. Nors Didžiosios Britanijos miestai šunų išmatomis užteršti gerokai mažiau nei Lietuvos, viešai pateikiamos informacijos, specialių plakatų ir socialinės reklamos, kodėl keturkojo padarytą krūvelę palikti yra negerai ir kaip tai žalinga sveikatai, ten nepalyginti daugiau. Britai pastebi, kad jau gerus penkiolika metų visiems – nuo vaikų darželiuose iki senjorų – intensyviai kalama informacija iš tiesų duoda rezultatų: gatvės ir kiemai tapo pastebimai švaresni.
Tokios šviečiamosios akcijos vyksta ir Lietuvoje, bet tik didmiesčiuose ir pernelyg retai. Nors pasitelkus savanorius ir nevyriausybines organizacijas tokių akcijų sąnaudos būtų minimalios, savivaldybių valdininkai tokių iniciatyvų imtis neskuba.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Trokštantiems nuotykių verta išmėginti tikrą šiaurietišką pramogą – šunų kinkinio traukiamas roges. Į roges kinkomi dresuoti Aliaskos malamutai, samojedai, laikos ar Sibiro haskiai. Pastarieji ypač ištvermingi ir gali nubėgti didelius atstumus. Mažesnėms distancijoms kinkomi 2–4 šunys, ilgesnėms jau reikia 5–10 šunų.
Tokia pramoga įdomi visiems šeimos nariams. „Kadangi namie neturime galimybės auginti gyvūnų, sūnūs džiaugėsi proga paliesti ir paglostyti šunis, ką jau kalbėti apie galimybę pasijusti kino filmo ar knygos herojumi ir palenktyniauti su vėjeliu“, – pasakoja vilnietė Asta.
Suaugusiems verta patiems pasimokyti valdyti kinkinį, o vaikai gali mėgautis pašėlusiu lėkimu, kurį kontroliuoja patyręs rogininkas. Beje, šiai pramogai nebūtinas sniegas – jei jo nėra, šunys kinkomi į specialius vežimėlius. Pasivažinėjimas šunų kinkiniu – nepigi pramoga, kainuojanti nuo 249 Lt dviem žmonėms.

Draudimą Lietuvoje laikyti, įvežti ir veisti tam tikrų veislių šunis absurdišku laiko vis daugiau šalyje veikiančių institucijų – prie Lietuvos kinologų draugijos prisijungė ir LR Muitinės mokymo centras. Specialistų nuomone, „nepageidaujamų“ veislių sąrašas ne tik neišspręs problemų, bet dar labiau pablogins situaciją.

Šįmet inicijuotas siūlymas įstatymo pataisa įteisinti „pavojingomis“ ir „kovinėmis“ vadinamų veislių uždraudimą buvo palydėtas nepritarimu ir nesibaigiančiomis diskusijomis. Seimas pataisos tvirtinimą atidėjo iki pavasario sesijos.

Gruodį vykusioje konferencijoje „Agresyvus šuo: veislė ar individas“ dalyvavusios organizacijos vieningai pasisakė prieš planuojamą pataisą.

„Nors ji grindžiama siekiu užtikrinti žmonių saugumą, sumažinti nelaimingų atsitikimų, kurių metu prastai prižiūrimi augintiniai sužaloja žmones, skaičių bei vykdyti žiauraus elgesio su gyvūnais prevenciją, kovai su minėtomis problemomis ši priemonė netinkama ir neefektyvi“, – mano Lietuvos Kinologų Draugijos prezidentė Ramunė Kazlauskaitė.

Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Respublikos Muitinės mokymo centro darbuotojai ir policijos specialistai.

„Bet kuris šuo gali įkąsti, kaip ir bet kuris automobilis gali partrenkti. Jeigu pastaruoju atveju kaltiname vairuotoją, būtų logiška bei nuoseklu ir pirmuoju atveju kaltinti gyvūno savininką. Manau, jog sprendimas šunis skirstyti į agresyvius ir neagresyvius pagal jų veislę – netikslus ir neatitinkantis realios situacijos“, – situacijas lygina Artūras Zaleckas, Muitinės mokymo centro vyresnysis inspektorius.

„Gyvūno elgesys priklauso nuo jo dresūros ir teisingo auklėjimo. Taigi, siekdami užtikrinti žmonių saugumą, turėtume ne drausti konkrečias veisles, turime šviesti visuomenę, kad su gyvūnais būtų tinkamai elgiamasi“, – aiškina inspektorius.

Jis pabrėžia, jog problemos esmė yra ne „pavojingomis“ vadinamose šunų veislėse, tačiau klaidingame požiūryje, esą tam tikros rūšies gyvūno agresija yra duotybė.

Kolegai antrina ir VšĮ „Lesė“ savanorė, nuolat su į agresyvių šunų sąrašą įtrauktų veislių šunimis dirbanti Ugnė Nedzinskaitė. Pasak jos, nėra jokių mokslinių ar statistinių įrodymų, teigiančių, kad įstatymai, draudžiantys kovinių ar agresyvių šunų veisles, veiksmingai sumažina apkandžiojimų dažnį ar sunkumą. Šią išvadą patvirtino ir Europos veterinarų federacijos (EVF).

„Ilgametė užsienio šalių patirtis rodo, kad uždraudus „pavojingomis“ laikomas šunų veisles, į jų vietą stoja kitos veislės, o šunų užpuolimų aukų nesumažėja. Turime ugdyti šeimininkų sąmoningumą ir atsakomybę. Draudimais tik dar labiau pagilintume problemą – paskatintume nepagrįstas baimes, tuo tarpu draudžiamų veislių veisimas persikeltų į pogrindį, o įstatymo užribyje atsidūrusius gyvūnus suinteresuotiems asmenims būtų kur kas lengviau sugrąžinti prie veiklos, kurią taip ilgai stengtąsi užgniaužti – šunų kovų“, – pažymi U. Nedzinskaitė.

Jei uostamiesčio politikai palaimins naująsias gyvūnų laikymo taisykles, klaipėdiečių šunys privalės neloti visą parą. Klaipėdos merijos tarnautojų parengtose naujose gyvūnų laikymo taisyklėse keturkojų augintinių šeimininkams numatyta daugiau apribojimų, nei buvo anksčiau. Veikiausiai kitą savaitę jas tvirtins Klaipėdos taryba, rašo “Lietuvos žinios”.

Iki šiol šunį ar katę norėję laikyti klaipėdiečiai turėdavo gauti toje pačioje daugiabučio laiptinės aikštelėje esančių butų savininkų sutikimą. Dabar reikės surinkti daugiau nei pusę visos laiptinės butų savininkų parašų.

Šis reikalavimas papiktino miesto tarybos Ūkio komiteto pirmininką, liberalcentristą Vidmantą Plečkaitį. “Nei kačių, nei šunų nebijau, tačiau juos norintys laikyti kaimynai privalės prašyti manęs sutikimo. Gyvačių ir krokodilų labai bijau, bet juos auginantieji visiškai nevaržomi ir jokie leidimai jiems nereikalingi. Noriu žinoti, ar kuris nors mano kaimynas augina kobrą ar krokodilą”, – aiškino politikas.

Klaipėdos savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyriaus vedėja Irena Šakalienė aiškino, kad nė vienas nacionalinis teisės aktas neįpareigoja gyvačių registruoti, tereikia gauti Aplinkos ministerijos leidimą.

Taisyklėse taip pat numatytas reikalavimas keturkojų savininkams užtikrinti, kad jų augintiniai nekeltų triukšmo visą parą. Anksčiau šunims buvo draudžiama loti nuo 24 iki 6 valandos.

Taisyklių projekte numatyta ir daugiau draudimų, kurie iki šiol tebuvo rekomendacinio pobūdžio. Dabar šeimininkas privalės vestis šunį už pavadėlio, o antsnukiai keturkojams turės būti parenkami pagal jų išvaizdą.

Projekte taip pat įtvirtintas reikalavimas, kad gyvūnui priteršus viešoje vietoje jo šeimininkas privalo surinkti ekskrementus į popierinį ar polietileninį maišelį ir išmesti į tam skirtas talpyklas. Tačiau šių Klaipėdoje tėra 20.

BFL

Už naujųjų taisyklių pažeidimus gresia baudos iki 200 litų. Klaipėdos savivaldybės administracija neturi duomenų, ar už dabartinių taisyklių nesilaikymą buvo nubaustas bent vienas žmogus.