Valdemaras SARAPINAS

Lietuvos ambasadorius Suomijoje

Tikriausiai būtų per drąsu po vos pusmetį trunkančio kasdienio tiesioginio sąlyčio su mūsų šiaurės kaimyne Suomija daryti visa apimančius apibendrinimus. Vis dėlto net ir ta neilga, tačiau iš tiesų tikra – lai dažniau ir santūri, o ne jausmais trykštanti – draugystė leidžia pateikti pirmuosius atsargius pamąstymus apie šalį ir jos žmones. Kaip ir apie mūsų tautas siejančius ilgalaikius istorinius, geopolitinius, ekonominius, kultūrinius ryšius bei bruožus.

Kaip ir mes, taip ir pasaulio žemėlapyje ne itin už mus didesni suomiai labai didžiuojasi savo valstybe, jos įžymybėmis bei pasiekimais. Dėl kai kurių iš jų jiems patiems netgi nereikėjo pernelyg stengtis. Nes čia yra daugiausia pasaulyje ežerų. Nes šalies vidaus vandenyse yra daugiausia pasaulyje salų. Nes Suomija yra miškingiausias Europos kraštas.

Dar labiau suomiško pasididžiavimo jausmo kreivė kyla vardijant savo protu bei gebėjimais pasiektus laimėjimus. Kaip mes didžiuojamės savuoju Čiurlioniu, taip jie – savuoju Sibeliumi. Mes šloviname savo krepšininkus, jie – ledo ritulininkus. Dar – neatskiriamą kultūros dalį sauną (šalyje jų – gerokai daugiau kaip du milijonai).

Žurnalo „Newsweek“ sudarytame sąraše Suomija pavadinta šalimi, kurioje geriausia gyventi. Ji užima pirmą vietą pasaulyje žiniasklaidos laisvės indekso reitinge. Suomija yra viena pasaulio lyderių švietimo srityje. Nelabai kas jai gali prilygti nėščiųjų ir naujagimių priežiūros srityje (tai pirmoji pasaulyje valstybė, išnaikinusi iki tol įprastas vaikų ligas – tymus, raudonukę, kiaulytę). Suomijos moterys pirmos pasaulio istorijoje pateko į savo šalies parlamentą balsuojant rinkimuose. O kaip manote, kas yra Molotovo kokteilio, indų džiovinimo lentynos, interneto naršyklės (su naudotojo sąsaja), širdies dažnių matuoklio išradėjai? Taip, atspėjote, – tai vėlgi suomiai. Pagaliau, kad ir ką tvirtintų švedai ar norvegai, Suomija – vienintelė tikroji Kalėdų Senelio tėvynė.   

Vis dėlto pats didžiausias suomių tautos pasididžiavimas susijęs su savo šalies gynyba, jos saugumo užtikrinimu, gebėjimu, kilus būtinybei, apginti tėvynę. Pergalė žymiajame Žiemos kare išgarsino suomišką žodį „sisu“, kuris reiškia nepalaužiamą ryžtą ir troškimą priešintis galingesniam priešui, jį niekinti bei nugalėti. Iš kartos į kartą perduodamas begalinis pagarbos jausmas suomių tautos didvyriui legendiniam maršalui Karlui Gustavui Emiliui Mannerheimui, kuris, beje, yra ne kartą lankęsis Lietuvoje (studijuodamas Sankt Peterburge jis palaikė ryšius su kadetais iš Lietuvos ir yra viešėjęs Pavirvyčio bei Verkių dvaruose). O ir pagrindinis šiais metais švenčiamo Suomijos valstybės šimtmečio šūkis „together“ simbolizuoja tautos susitelkimą bei vienybę.

Nuo į skirtingas puses mūsų šalių istoriją pasukusių dramatiškų 1939–1940 m. įvykių prabėgo trys ketvirčiai amžiaus, tačiau besisukantis istorijos ratas šiandien vėl primena savo žiauriąsias pamokas. Nes šiandien saugumas vėl tapo prioritetu numeris vienas. Nes geopolitinė situacija – tiek mūsų regione, tiek už jo ribų – vėl įtempta. Nes Rusijos karinis aktyvumas mūsų kaimynystėje neslopsta. Jis nuolatos demonstruojamas vykdant įvairias karines pratybas, kartkartėmis pažeidinėjant mūsų oro erdvę, trukdant laivų judėjimą Baltijos jūroje ar dislokuojant Karaliaučiaus srityje balistines raketas „Iskander“. Taigi Rusija diena po dienos bando mūsų solidarumą. Ir mes, visų pirma mūsų regiono šalys, turime jį demonstruoti visur ir visados.

Suomija vis dar nėra NATO narė, ir jos vadovai pripažįsta, kad šis klausimas nėra šios dienos sprendimo objektas (narystę NATO palaiko ketvirtadalis suomių, maždaug pusė jai nepritaria). Tačiau tai yra giliai vakarietiškos civilizacijos vertybes išpažįstanti valstybė, bendradarbiavimą su NATO laikanti vienu svarbiausių savo prioritetų.

Suomija aktyviai dalyvauja NATO Sustiprintų galimybių programoje (NATO Enhanced Opportunities Programme), tokiu būdu svariai prisidėdama ir prie Baltijos valstybių saugumo stiprinimo. Suomių kariai nuolat dalyvauja bendrose pratybose su mūsų kariais. Šiuo metu šalis (kartu su Švedija) rimtai svarsto pasiūlymą treniruotis kartu su į Lietuvą atvykusiomis priešakinėmis NATO pajėgomis. Suomijos naikintuvai F-18 kartu su Baltijos valstybių oro erdvę saugančiais NATO šalių naikintuvais nuolat dalyvauja bendruose regioniniuose mokymuose. Su Suomija nuolat keičiamės informacija stebėdami oro ir jūros erdvę. Pamažu skinasi kelią Suomijos Prezidento Sauli Niinistö iniciatyva visiems kariniams orlaiviams skraidyti virš Baltijos jūros tik su įjungtais autoatsakikliais, kas, tikiu, padės užkirsti kelią ne tik oro erdvės pažeidimams, bet ir didelėms nelaimėms.

Šiais metais Suomija vadovauja Šiaurės gynybos bendradarbiavimo (NORDEFCO – Nordic Defense Cooperation) iniciatyvai, ir Lietuva aktyviai įsitraukė į jo karinių projektų įgyvendinimą. Mūsų karinės jūrų pajėgos perima Suomijos patirtį tobulindamos savąją integruotą jūros stebėjimo sistemą. Lietuvoje veikiančiame NATO Energetinio saugumo kompetencijos centre nuo šių metų darbuojasi Suomijos ekspertas. Savo ruožtu Lietuva rengiasi aktyviai dalyvauti šį mėnesį Helsinkyje pradėsiančio veikti Europos kovos su hibridinėmis grėsmėmis kompetencijų centro veikloje.

Beje, kovai su hibridinėmis bei kibernetinėmis grėsmėmis šiuo metu Suomijoje skiriamas ypatingas dėmesys. Džiugu, kad šiuo aspektu suomiai ima pavyzdį ir iš mūsų, pagal „lietuvišką kurpalį“ pertvarkydami savo teisinę bazę, kuri leistų taikos metu kilus būtinybei („žaliųjų žmogeliukų“ atveju) panaudoti karines pajėgas. Taip pat Suomija tapo pirmąja ne NATO valstybe, kuri šių metų vasarį Briuselyje pasirašė susitarimą su NATO dėl bendradarbiavimo kibernetinės gynybos srityje. Pasak šalies prezidento S.Niinistö, pats svarbiausias dalykas šiandien yra gebėjimas greitai bei operatyviai reaguoti į nuolat besikeičiančią geopolitinę situaciją.

Priešingai nei Suomija, Lietuva jau 13 metų yra galingiausio pasaulyje gynybinio aljanso narė ir turi NATO kolektyvinės gynybos garantijas. Džiugu, kad Varšuvos viršūnių susitikime priimtos gynybos bei atgrasymo priemonės sėkmingai įgyvendinamos. Tačiau turime suprasti, kad visų pirma mes patys esame atsakingi už savo šalies gynybą, ir Suomija čia mums yra pats geriausias rūpinimosi savo šalies saugumu pavyzdys.

Visa tai tapo dar aktualiau po agresyvių Rusijos veiksmų Ukrainoje, kurie privertė abi mūsų šalis dar labiau susirūpinti savo gynyba. Vėl aktuali tapo visuotinės teritorinės gynybos koncepcija. Sekdami suomių pavyzdžiu, atnaujinome šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą. Tai sudarė sąlygas ne tik didinti kariuomenę, bet ir greičiau formuoti aktyvųjį jos rezervą.

Savo ruožtu Suomija taip pat priėmė sprendimą stiprinti savo ginkluotąsias pajėgas, padidinti jų karo meto struktūrą nuo 230 tūkst. iki 280 tūkst. Paaštrėjusi geopolitinė situacija abiem mūsų šalims tapo stimulu didinti gynybos išlaidas. Tikėkime, kad Lietuva jau ateinančiais metais pasieks ir viršys 2 proc. BVP ribą. Suomijoje per pastaruosius dvejus metus gynybos išlaidos išaugo nuo 1,3 iki 1,7 proc. BVP, o po poros metų pradėjus įgyvendinti naujų naikintuvų bei karo laivų įsigijimo projektus jos, pasak šalies kariuomenės vado generolo Jarmo Lindbergo, taip pat viršys 2 proc. BVP.

Lietuva ir Suomija puoselėja glaudžius ekonominius, turistinius, kultūrinius, švietimo srities bei įvairius kitus ryšius. Džiaugiamės „Fortum“, „Neste Oil“, „Kesko“, „Hesburger“, „Peikko Group“, „Paroc“, „Fazer“ bei kitų įmonių investicijomis (Suomija – investuotoja nr. 7 Lietuvoje). Naujausias pavyzdys – pasaulinės nerūdijančio plieno rinkos lyderės „Outokumpu“ atėjimas į Lietuvą (praėjusį mėnesį Vilniuje atidarytas įmonės daugiafunkcis paslaugų centras). Sėkmingai plėtojame bendrus energetikos ir transporto projektus. Džiaugiamės vis didėjančiu suomių turistų srautu (praėjusiais metais jų sulaukėme daugiau kaip 33 tūkst.). Intensyviname bendradarbiavimą inovacijų ir technologijų srityse, vis uoliau perimame gerąją Suomijos patirtį, kaip efektyviausiai konsoliduoti švietimo, mokslo ir verslo pastangas. Neabejoju, kad visa tai tęsime bei puoselėsime ir ateityje.

Tačiau kartu esu įsitikinęs, kad pati svarbiausia mūsų šalis siejanti grandis šiandien – kuo glaudesnis bendradarbiavimas gynybos ir saugumo srityje. Kad ir kaip paradoksaliai tai nuskambėtų, Rusijos vykdoma kryptinga agresyvi politika bei išliekanti įtempta saugumo situacija regione suteikė jam naują impulsą. Tikiu, kad dvišalis bendradarbiavimas gynybos srityje bus sėkmingai tęsiamas ir ateityje bei prisidės prie saugumo ir stabilumo visame regione užtikrinimo. Kaip tikiu ir tuo, kad išmokome skaudžias praeities pamokas ir neleisime joms pasikartoti. O mūsų šiaurės kaimynų suomių pavyzdys visados bus ta kelrodė žvaigždė, kaip reikia saugoti ir ginti savo tėvynės laisvę bei nepriklausomybę.

Marija VYŠNIAUSKAIĖ

Lietuvos laisvosios rinkos instituto švietimo centro vadovė
„Geras jausmas, kai mokiniams manęs nebereikia. Kol jie savarankiškai dirba komandoje, galiu padaryti jiems kavos“, – sako Suomijos miestelio Mūramės mokyklos vadovas Aki Puustinenas.

Lankantis šios šalies mokyklose, bendraujant su vadovais, mokytojais ir mokiniais susidaro įspūdis, kad ne tik atlyginimų dydis, mokinių klasėje skaičius ar techninė įranga yra svarbu. Suomijos vidurinio ugdymo kokybės receptas daug sudėtingesnis – pasitikėjimas ir atsakomybė.

Suomių švietimo sistema į pasaulio dėmesio centrą pateko po pirmojo PISA tyrimo 2000-aisiais. Visus nustebino, kai įtakingas tarptautinis tyrimas, vertinantis penkiolikmečių žinias ir gebėjimus, parodė, kad ši Šiaurės šalis yra pirmoje vietoje pagal skaitymo gebėjimus, trečioje – pagal gamtos mokslų, ketvirtoje – pagal matematikos raštingumą. Naujausiais tyrimo duomenimis, Suomija – ir toliau viena lyderių. Patys suomiai teigia, kad pokyčiai prasidėjo dar 1980-aisiais, kai Nacionalinė švietimo taryba decentralizavo švietimo sistemą ir daugiau galių suteikė pačioms mokymo įstaigoms.

Mokyklos vadovas yra laisvas spręsti, kaip skirstyti gaunamus pinigus: pakelti atlyginimus, išsiųsti mokytojus į seminarą ar suorganizuoti ledo ritulio čempionatą. Sprendžia vadovas kartu su mokyklos bendruomene – administracija, mokytojais, mokiniais ir tėvais. Nes geriausias mokyklos valdymo būdas, kaip sako A.Puustinenas, yra diskusija. Toks pasitikėjimas ne tik įgalina vadovauti protingai, bet ir įpareigoja tai daryti itin atsakingai, nes už kiekvieno priimto sprendimo pasekmes atsakoma tiesiogiai. Nėra kaip pabaksnoti į ką nors iš aukščiau.

Įgalintas vadovas pasitikėjimą skleidžia toliau. Vyresnių klasių mokytojai yra laisvi planuoti ugdymo procesą, atsižvelgdami į bendrosios programos gaires, turimas kompetencijas. Jie siūlo pasirenkamuosius modulius, kurie sudaro didelę viso mokymo dalį, renkasi priemones, metodus, temas, mokymosi aplinkas.

To rezultatas – mokytojai, neskaičiuojantys darbui skirto laiko, gebantys integruoti keletą visiškai skirtingų dalykų, atsipalaidavimui pravedantys jogos ar breiko užsiėmimą, puikiai kalbantys angliškai, ugdymo proceso neįsivaizduojantys be technologijų. Jų motyvacija – ne tik atlyginimo dydis, kuris tik šiek tiek didesnis nei vidutinis Suomijoje, ir ne galimybė mokyti rinktinius mokinius mažose klasėse, nes būna pamokų, kuriose vienu metu mokosi 40–50 viso miestelio mokinių. Užtenka keleto pokalbių su mokytojais ir tampa akivaizdu, kad būtent pasitikėjimas jais, galimybė siekti prasmingų rezultatų ir pačiam mokytis yra pagrindiniai motyvacijos šaltiniai. Tikslas – ne kad mokinys iškaltų faktus „pagal programą“ konkrečiam egzaminui ar testui, o kad suprastų ir galėtų pritaikyti tai, ką išmoko.

Visa Suomijos švietimo sistema orientuota į mąstančios, atviros ir atsakingos asmenybės ugdymą. Tikrieji mokyklos valdovai ir ugdymo proceso centras – patys mokiniai. Vyresnių klasių mokiniai savarankiškai susidaro mokymosi planą, tvarkaraštį ir tikslus. Atsižvelgdami į savo poreikius, mokymosi tempą ir norus, mokyklą jie gali baigti per trejus ar ketverius metus. Galima rinktis iš daugybės mokymosi modelių, kuriuos siūlo jų ar kita mokykla, miesto universitetas, užsienio partneriai, nevyriausybinės organizacijos.

Tavo mokykloje nėra kūrybinio rašymo kurso? Gali šias pamokas lankyti kitoje mokykloje. Puikiai sekasi biologija ir ateityje planuoji studijuoti mediciną? Lankyk paskaitas su universiteto studentais. Ir dažniausiai tam nereikia jokio formalaus politinio patvirtinimo, susitarimas įvyksta tiesiog tarp mokymo įstaigų. Dažniausiai mokiniai savo mokymąsi vertina patys, turi tik vieną privalomą egzaminą (suomių kalbos), kitus pasirenka. Taip mokytis įpratę paaugliai įgyja strateginio mąstymo kompetenciją, moka išskirti svarbiausius savo norus ir jaučiasi atsakingi už pasiekimus.

Keista matyti per pertraukas intensyviai diskutuojančius, skaitančius ar į dailės kabinetą pafotografuoti skubančius mokinius. O kas čia keista, klausia suomiai, – juk mokymasis yra jų pačių atsakomybė, mes tik suteikiame tam tinkamas sąlygas.

Vien pakeldami atlyginimus, pripirkdami planšetinių kompiuterių ir perpus sumažindami klases suomių nepavysime. Tai tėra išorinės priemonės. Reikia keisti požiūrį. Valdžia turi pasitikėti profesionalais – mokyklų vadovais ir mokytojais. Vadovai ir mokytojai turi būti atsakingi bendruomenei – mokiniams, tėvams. Kaip sako Suomijos mokytojai – ugdymą reikia kreipti ne į aukštas vietas tarptautiniuose reitinguose, ne į egzaminus, bet į mokinį. Prasmingas mokymasis yra toks, kuris teikia pasitenkinimą procesu ir rezultatais. Tik tada, kai Lietuva vadovausis tokiu požiūriu, sugebėsime pakilti ir tuose pačiuose tarptautiniuose reitinguose.

Vizito Suomijoje tikslas: Lietuvos laisvosios rinkos institutas su partneriais įgyvendina integruoto ugdymo projektą, kurio tikslas – parengti socialinio ugdymo kursą Baltijos šalių moksleiviams. Suomijoje lietuviai sėmėsi patirties ir idėjų, kurias planuojama pritaikyti ir Lietuvoje.

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

2014 m. rugpjūtis. Du norvegų mokslininkai į sudėtingą ekspediciją Arktyje pasiima gausybę įrangos: prietaisą vandenyno gyliui matuoti, instrumentą vandens srovėms apskaičiuoti ir specialią valtį ant oro pagalvės, leidžiančią plaukti vandeniu ar judėti grublėtu ledo paviršiumi. Ši valtis pavadinta „Sabvabaa“, o inuitų kalba tai reiškia „greitai sklendžia paviršiumi“.

Mokslininkai išlaipinami ant stambios ledo lyties, kuri kelis ateinančius mėnesius plūduriuos atšilusiuose vandenyse ir savo nuožiūra plukdys tuomet 72 metų Yngve Kristofferseną ir jo gerokai jaunesnį kolegą Auduną Tholfseną po Arkties platybes, nunešdama juos ten, kur nesugeba priartėti net ledlaužiai.

Mokslininkų tikslas – per ledą pragręžti angas iki vandens, nufilmuoti vandenyno dugną ir paimti milijonų metų senumo nuosėdų pavyzdžių.

Po kelias savaites trunkančios kelionės ant ledo luito jie pagaliau priplaukia Arkties „sausumą“ – ledyną, kuriame, be vienišos baltosios lapės, nesutiksi nė gyvos dvasios. Temperatūra čia kartais nukrinta iki –45 laipsnių, be to, nuolat siaučia galingos audros. Štai kodėl vieną vėlyvą 2014 m. spalio vakarą mokslininkai negali patikėti savo akimis: tolumoje, už kelių kilometrų nuo savo bazės, jie išvysta žmones.

Bet kol pastveria savo prožektorius, netikėti svečiai jau šoka į povandeninį laivą ir dingsta iš akių. Akivaizdu: jie nenorėjo būti pastebėti. Paskui norvegų mokslininkai iš nuotraukų, kurias spės padaryti, išsiaiškins, kad atvykėliai keliavo rusų povandeniniu laivu „Orenburg“. Tokie naudojami povandeninės žvalgybos misijoms, tad norvegai beveik neabejodami gali tvirtinti, kad Arktyje užklupo rusų šnipus.

„Orenburg“ veikiausiai atvyko tyrinėti Lomonosovo kalnagūbrio – daugeliui menkai girdėto povandeninio kalnų masyvo. Po šiuo maždaug 1800 km ilgio kalnagūbriu slūgso maždaug ketvirtadalis planetos iškastinio kuro atsargų. Neseniai buvo atrastas naftos telkinys sankirtoje tarp Barenco ir Karos jūrų. Vien šiame telkinyje esančios naftos atsargos prilygsta Saudo Arabijos naftos atsargoms. JAV geologinių tyrinėjimų ataskaitose minima, kad iš viso Arktis saugo maždaug 13 proc. pasaulio naftos ir 30 proc. dujų atsargų. Dar pridėkime auksą, deimantus bei geležies rūdą ir gausime turtą, kurio vertė gali siekti apie 17,2 trln. JAV dolerių. O tai prilygsta visai JAV ekonomikai.

Tik kad visi turtai glūdi po stora ledo kepure, be to, šiais ištekliais kol kas niekas net ir labai norėdamas bei turėdamas technines galimybes negali pasinaudoti – kliuvinys yra dar 1982 m. priimta Jungtinių Tautų Jūrų konvencija, kurią pasirašiusios šalys sutinka, jog pasaulinio vandenyno turtai priklauso visoms pasaulio valstybėms. O kadangi Arktis laikoma vandenynu, ši konvencija galioja ir čia.

Tačiau eilėje prie Arkties turtų rikiuojasi ne viena interesantė: Danija, Islandija, Norvegija, Švedija, Suomija, JAV, Kanada, Rusija, siekiančios naujo JT išaiškinimo dėl Arkties. Kol kas Arktis suskirstyta atskirais sektoriais, tačiau tai jų šeimininkėms nesuteikia teisės išgauti kokias nors naudingąsias iškasenas. Nepaisant to, visos šios šalys mėgina įrodyti, kad turi teisę į Arkties gėrybes, nes jų žemyninė dalis ribojasi su Arkties vandenynu, o jų pakrančių miesteliuose gyvena „Arkties gyventojai“.

Iš tiesų, Arkties srityje gyvena daugiau nei 4 mln. žmonių. Gyventojų yra tiek mažuose miesteliuose, tiek didesniuose miestuose, tokiuose kaip Barou Aliaskoje, Trumsas Norvegijoje, Murmanskas ir Salechardas Rusijoje.

Į Arkties turtus nepretenduoja tik Norvegija – ji atsisakė bet kokių pretenzijų ir Arktyje pageidauja atlikti vien mokslinius tyrimus. O štai visos kitos yra aršiausios konkurentės ir aktyviausiai reiškia savo teises į Lomonosovo kalnagūbrio slepiamus gamtos išteklius.

2014 m. norvegų mokslininkų Arktyje pastebėti rusai tuokart kaip tik vykdė didelę ir slaptą žvalgybos misiją, kurios rezultatai paskelbti tik neseniai.

Rusai tikisi, kad jau netrukus pavyks užsitikrinti teisę gvieštis Arkties turtų, o tam kiekvienais metais vis palankesnės bus ir gamtos sąlygos.

Ledo kepurė tirpsta

Arkties regionas yra šiaurinio poliaus srityje, todėl jam būdingas natūralus ledo tirpimo ciklas. Beveik pusė ledo vasarą ištirpsta, o žiemą tas pats vanduo vėl sušąla į ledą. Žiemą arktinio ledo plotas praktiškai prilygsta Rusijos plotui. Tačiau tyrimai rodo, kad po keleto dešimtmečių vasarą gali ištirpti visas Arkties vandenyno ledas.

Būtent Arktyje labiausiai juntamas pasaulinio atšilimo poveikis, o ledas čia tirpsta sparčiau nei kur nors kitur Žemėje. Vašingtono poliarinių studijų centro mokslininkai tikina, kad tarp 1975 ir 2012 metų ištirpo 65 proc. ledo, dengiančio Lomonosovo kalnagūbrį. Kembridžo universiteto profesorius Peteris Wadhamsas aiškina, kad tai reiškia tik viena: Arkties ledas atsidūrė mirties spiralėje.

Valstybėms, besiribojančioms su Arkties vandenynu – Rusijai, JAV, Kanadai ir Danijai (per jos valdomą Grenlandiją), tai žada ir naujų galimybių, ir visiškai naujų iššūkių.

Viena vertus, pro plonesnę ledo kepurę pasiekti Arkties iškasenas būtų gerokai lengviau. Tačiau nežinia dėl ledo storio ateityje valstybėms trukdo planuoti investicijas į reikalingą techniką.

Tas pats ir dėl kelių į Arktį tiesimo. Antai Kanada jau 2017–2018 m. žiemą ketina baigti unikalų kelių inžinerijos projektą – pirmąjį Šiaurės Amerikoje asfaltuotą kelią, vedantį iki pat Arkties vandenyno. 137 kilometrų greitkelis, kurio galutinė kaina sieks apie 270 mln. eurų, sujungs Inuviko miestą su Arkties vandenyno pakrantėje esančiu Tuktojaktuku, turinčiu mažiau nei tūkstantį gyventojų.

Tuktojaktukas, nors ir mažas, yra nepaprastai svarbus strateginiu požiūriu. Čia, apžiūrėdama Kanados šiaurės teritorijas, yra viešėjusi net karalienė Elizabeth II, o garsioji roko grupė „Metallica“ 1995 m. surengė koncertą, pavadintą „Poliariniu paplūdimio vakarėliu“. Na, o kelią nuo Tuktojaktuko iki Čikagos amerikiečiai jau lygina su legendiniu JAV maršrutu „Route 66“, besidriekiančiu nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno.

Tačiau kol jis bus baigtas, teks dar nemažai paplušėti. „Didžiausias iššūkis yra šylantis klimatas, kuris keičiasi tiesiog drastiškai. Nes tam, kad ledo keliai ant vandens telkinių atlaikytų 40 tonų sveriančias transporto priemones, oro temperatūra turi siekti bent –20, o dar geriau –30 laipsnių. Ledo kelius turime tinkamai parengti, kad asfaltui tiesti reikalinga skalda būtų atvežta kuo anksčiau“, – aiškina Tuktojaktuko meras Mervenas Grubenas.

Be to, kelias tiesiamas ant amžinojo įšalo. Nors skaldos sluoksnio storis smarkiai pranoksta tą, kuris naudojamas tiesiant greitkelius ne tokiose atšiauriose klimato zonose, o visa tai papildomai tvirtinama užpoliariniams keliams sukurta apsaugine danga, net ir tai ateityje gali neapsaugoti nuo problemų. Dėl klimato atšilimo jau artimiausioje ateityje amžinas įšalas gali pasirodyti ne toks jau ir ilgaamžis.

„Jei apatinis sluoksnis dėl klimato atšilimo pažliugtų, kelio danga imtų linkti ir virstų amerikietiškais kalneliais“, – teigia projektą prižiūrintis inžinierius Kevinas McLeodas.

Beje, tai nebus pirmas kiaurus metus veiksiantis asfaltuotas kelias į Arktį. Mat daugiau nei 1200 km M8 greitkelį, jungiantį Maskvą ir Severodvinską, dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje nutiesė sovietai. Bet jis baigiasi ties vidine Baltąja jūra, kuri tik šiauriau įsilieja į Arkties vandenyną. Todėl greitkelį į Tuktojaktuką pagrįstai galima vadinti pirmuoju pasaulyje asfaltuotu keliu iki pat Arkties vandenyno.

Net jei kanadiečiai ir rusai susiginčytų dėl tokio statuso, akivaizdu, kad dar labiau juos kiršina teisė į Arkties turtus. Rusija čia demonstruoja agresyviausią poziciją. Ji taip pat suaktyvino savo karinę veiklą Tolimojoje Šiaurėje, karinėse bazėse Naujojo Sibiro salose, Čiukčijoje. Be to, Rusijos gynybos ministerija neseniai paviešino reklaminį filmuką, kuriame matyti, kaip Rusijos šiaurės laivyno Arkties motorizuotųjų šaulių brigados karininkai ir kareiviai pirmą kartą važiuoja šunų laikų ir šiaurės elnių kinkiniais. Šie mokymai vyko Murmansko srityje, Lovozero gyvenvietėje, o kariškiai čia vykdė taktines užduotis.

Analitikų vertinimu, tokie manevrai yra akivaizdus praeities patirties kartojimas. Antai per Rusijos ir Suomijos bei SSRS ir Vokietijos karą elnių ir šunų kinkiniai buvo plačiai naudojami kariniuose veiksmuose.

Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto direktorius prof. dr. Saulius Katuoka neabejoja, kad Arktyje Rusijos vykdytos karinės pratybos ir desantininkų išmetimas yra mėginimas demonstruoti ir galią, ir tam tikrą poziciją.

Tačiau tai nelieka be atsako. Kai kurios valstybės – Danija, Norvegija ir kitos – sudarė bendrus gynybos planus, kaip ginti savus interesus Arktyje. Į šį procesą įsitraukė ir NATO.

Vis dėlto rungtynes kol kas laimi Rusija. Ir ne tik dėl to, kad čia jau turi apie 40 ledlaužių (o JAV – tik du).

Sueco konkurentas

Grandioziniai Rusijos planai Arktyje negali nepatraukti dėmesio. Pernai Arktyje buvo įsteigta nauja Arkties jungtinė strateginė vadavietė, per trejus metus čia bus dislokuota per 7 tūkst. karių ir priešlėktuvinė gynyba. Iš viso Rusija atšiauriausiuose rajonuose žada steigti ar atnaujinti dešimt bazių.

Pernai liepos pabaigoje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Kaliningrado srityje paskelbė naująją jūrų doktriną, kuri pabrėžia karinio laivyno plėtrą Arktyje.

Dar 1932 m. pradėtas naudoti Šiaurės jūrų kelias, kuris gali tapti alternatyva Egipte esančiam Sueco kanalui, yra vienas stipriausių Rusijos pareiškimų Arktyje. Tai trumpiausias susisiekimo kelias tarp Vakarų Europos, Rusijos, Tolimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos uostų.

Praėjusių metų kovą Rusijos naujienų agentūra „Regnum“ paskelbė, kad, pagal optimistines prognozes, 2020 m. metinė Šiaurės jūrų kelio kanalo apkrova pasieks 65 mln. tonų. Rusijos valdžia šį skaičių iki 2030 m. nori padidinti iki 80 mln. tonų.

Sueco kanalu per metus pergabenama maždaug milijardas tonų, arba dešimtadalis visų pasaulio krovinių. Už naudojimąsi Sueco kanalu Egiptas susirenka 5,3 mlrd. dolerių.

Kita vertus, ambicijos yra viena, o galimybės – visai kas kita. Antai neseniai atliktos apklausos duomenimis, šiauriniuose Rusijos regionuose savo veikla užsiimantys verslininkai labiausiai baiminasi, kad Maskvos planas plėtoti Šiaurės jūrų kelią gali būti neįgyvendintas dėl nepakankamo finansavimo lėtėjant šalies ūkio augimui ir dėl įsišaknijusios korupcijos.

Rusijos valstybinės komisijos, atsakingos už Arkties vystymą, vadovas Sergejus Šiškariovas neseniai pareiškė, jog būtent dėl to reikia užtikrinti, kad ši transporto arterija funkcionuotų ištisus metus, ir pridūrė, esą itin svarbu sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui plėtoti šiame atšiauriame regione.

Šiaurės jūrų keliu pastaruoju metu labiau domisi Kinija, Japonija ir Pietų Korėja. Štai Kinija jau šiandien yra antra pagal aktyvumą šiuo kanalu besinaudojanti šalis.

Tačiau Kinija yra ne tik klientė, bet ir didelė konkurentė. Išteklių ir žaliavų ištroškusi ekonomika jau 10 metų visais įmanomais būdais siekia įsitvirtinti Arktyje, ir jos atstovas konferencijoje Aliaskoje pareikalavo, kad šiuos siekius Arkties šalys gerbtų.„Ne Arkties valstybės taip pat turi pagrįstų teisių tvarkyti Arkties klausimus, ir jas reikia gerbti bei palaikyti“, – tvirtino Kinijos specialusis atstovas Arkties klausimais Tang Guoqiangas.

Antra pagal karines išlaidas pasaulio galybė Kinija priminė apie save ir per istorinį JAV prezidento Baracko Obamos vizitą Aliaskoje: penki Kinijos karo laivai pirmą kartą priartėjo prie Aleutų salų netoli Aliaskos.

Šnipinėjimo kryžkelė

Interesų Arktyje turi daug kas. Tik prieš gaudamos Arkties turtų visos tokių pageidavimų turinčios valstybės Jungtinėms Tautoms turės įrodyti, kad turi teisę į Arkties lobius. O JT sprendimas gali užtrukti metų metus, galbūt net ištisus dešimtmečius. Tad kol kas šios valstybės į Arktį tyliai siunčia savo karius, šnipus ir mokslininkus. Toks tylus armijų rikiavimas beveik nepastebimas, nes visų dėmesys krypsta į Artimuosius Rytus ir kitus regionus.

Arktyje galima darbuotis be didelio aplinkinių susidomėjimo. Štai kodėl vien per pastaruosius keletą metų Arktyje pridygo statinių, pasiklausymo bazių, priviso palydovų, dronų, šnipų lėktuvų.

Danija ir Kanada skelbia užfiksavusios jau ne vieną šnipinėjimo atvejį jų Arkties valdose. Kanados specialiųjų tarnybų vertinimu, šnipinėjimo mastas Arktyje netgi viršija šaltojo karo laikus. NATO jau keletą metų virš Arkties kasmet užfiksuoja maždaug triskart daugiau Rusijos žvalgybinių orlaivių nei ankstesniais metais. JAV savo ruožtu maždaug kas pusvalandį virš Arkties paleidžia po palydovą ir kuria naujos kartos jutiklius, gebančius stebėti viską virš ir po vandeniu bei ledu.

Jamesas Bamfordas iš „Foreign Policy“ Arktį lygina su Viena, šaltojo karo laikais tapusia šnipinėjimo kryžkele: „Vienoje saugiai kūrėsi Rytų ir Vakarų šnipai, kurie paskui akylai vienas kitą stebėjo gurkšnodami kavą Vienos kavinėse. Dabar kažkas panašaus vyksta Arktyje. Tik ten šnipinėja technika, o ne agentai.“

Pasak senos inuitų patarlės, tik lūžus ledui sužinosi, kas yra tavo draugas, o kas – priešas.

Talinas / "Scanpix" nuotr.

50 metų Estiją ir Suomiją vieną nuo kitos skyrė sovietinė geležinė uždanga, dabar jos vėl kartu. Abiejų šalių bendradarbiavimas apima vis daugiau sričių ir vis labiau gilėja. Ši sinergija Estiją skatina augti ekonomiškai, o Suomijai suteikia bazę gamybai ir darbui. Ilgą laiką Estija lygiavosi į šiaurinę kaimynę, bet dabar santykiai susilygino. Suomiai jau irgi turi ko pasimokyti iš estų.

Gytis Janišius, geopolitika.lt

Bendra istorija

Estų ir suomių kultūros, papročiai, tradicijos labai panašios, abi tautos priklauso finougrų kalbų grupei, net dalinasi ta pačia himno melodija. Abiejose šalyse populiaru mokytis vieni kitų kalbų. Buvusi Suomijos prezidentė Tarja Halonen ir kiti suomių politikos lyderiai didžiuojasi mokantys estiškai.

Abiejų tautų draugystė yra labai sena ir tęsiasi nuo to laiko, kai jos apsigyveno Baltijos jūros pakrantėse. Seniausi radiniai Suomijoje iš bronzos ir geležies amžiaus jau rodo, kad buvo ypač glaudžių ryšių su Estija.

Nuo XII amžiaus istoriją skaičiuojantis Talino miestas viduramžiais buvo viso regiono centras, iš kurio buvo valdomos ne tik estų žemės, bet ir didesnė dalis Suomijos.

Mums įprasta manyti, kad Suomija yra turtingesnė šiaurinė Estijos kaimynė, tačiau taip buvo ne visada. Jau nuo XII amžiaus istoriją skaičiuojantis Talino miestas viduramžiais buvo viso regiono centras, iš kurio buvo valdomos ne tik estų žemės, bet ir didesnė dalis Suomijos.

1918 m. paskelbusios nepriklausomybę abi šalys rėmė viena kitą. Per 2 tūkst. suomių savanorių kovojo Estijoje prieš Raudonąją armiją. Lygiai taip pat 3,5 tūkst. estų savanorių kovojo Suomijos pusėje Žiemos karo metu.

Jūra ne skiria, o jungia

Abi valstybės jaučiasi kaimynėmis, nors neturi bendros sienos, jas skiria 79 km pločio Suomijos įlanka. Politikai siekia, kad šis atstumas kuo labiau sutrumpėtų. Naujausias planas – povandeninis tunelis. Jis kainuotų apie 9–13 mlrd. eurų. 40–50 proc. išlaidų padengtų Europos Sąjunga ir abi valstybės – Estija bei Suomija, o paskolos būtų grąžinamos per 35–40 metų. Projektas galėtų būti įgyvendintas ne anksčiau kaip 2030 metais.

Savaitgalį 2500 vietų keltais pasinaudoja apie 20 tūkst. keleivių.

Tačiau ir dabar keleivių pervežimo tarp abiejų krantų skaičiai įspūdingi. Kasmet augantis žmonių srautas jau peržengė 7 mln., o tai arti pusės visų keliaujančių šiaurės Baltijoje. Galima tik pažymėti, kad abiejų šalių gyventojų skaičius nesiekia net 7 milijonų.

Savaitgalį 2500 vietų keltais pasinaudoja apie 20 tūkst. keleivių. Dauguma – suomiai, kuriuos į Taliną vilioja pigesnė degtinė, cigaretės, kitos prekės ir paslaugos. Suomių pajamos 2–3 kartus didesnės nei estų, o kainos Estijoje dvigubai mažesnės nei namie.

Abipusė ekonominė nauda

Estija ir Suomija ne tik keičiasi turistais, bet ir tapo glaudžiomis ekonominėmis partnerėmis. Vien 2010–2014 m. suomių verslininkai į Estiją investavo daugiau kaip 500 mln. eurų ir peržengė bendrą 1,5 mlrd. eurų investicijų ribą. Kai finansiniai srautai tokie dideli, nėra ko stebėtis, kad Estija lenkia Lietuvą, Latviją, taip pat Lenkiją tiek pagal projektų skaičių, tiek pagal investuotą sumą ir sukurtas darbo vietas (skaičiuojant visus rodiklius milijonui gyventojų).

Suomijos investicijos į Estiją pradėjo plaukti dar iki Sovietų Sąjungos žlugimo. XX amžiaus 9 dešimtmetyje buvo leista kurti bendras Suomijos ir Estijos įmones, kurių estiška dalis priklausė valstybei. Paskelbus Estijos nepriklausomybę ir infliacijai siekiant 1000 proc. per metus, kaimynų pinigas – markė tapo faktine atsiskaitymo valiuta. Tai labai sudomino suomių verslininkus, o pritraukus vienus investuotojus, paskui ateidavo ir kiti.

Ne tik Estija turi naudos iš tokių ekonominių ryšių, laimi ir Šiaurės kaimynė. Suomijoje augant gerovei smarkiai pabrango darbo jėga ir paslaugos. Šalis tapo mažiau konkurencinga, palyginti su Švedijos ir Vokietijos bendrovėmis, todėl verslui naudinga dalį gamybos ir paslaugų iškelti į pigesnę partnerę.

Estija jau pradeda lenkti kaimynę

Ilgą laiką Estija kentėjo dėl gyventojų emigracijos į Suomiją, kurioje atlyginimai ir gyvenimo gerovė aukštesni, tačiau paskutiniu metu situacija pasikeitė.

Įsidrąsinęs premjeras pakvietė suomius persikelti gyventi ir dirbti į Estiją.

Suomija susiduria su ekonominiais sunkumais, kokių nėra mačiusi jau 15 metų – dideliu nedarbu ir valstybės skola, siekiančia šimtus milijardų. Šaliai reikia rimtų, bet nepopuliarių reformų: lankstesnių darbo santykių, mažesnių valstybės išlaidų, vėlesnio pensinio amžiaus ir didesnio konkurencinio pranašumo, lygiuojantis į kitas Baltijos šalis.

Estijoje, priešingai, valstybė vykdo atsakingą politiką: biudžetas subalansuotas, skola viena mažiausių Europos Sąjungoje, nedarbas stabiliai mažėja, o gyvenimo lygis sparčiai kyla.

Estijos Ministras Pirmininkas Taavi Rõivas lankydamasis Lietuvoje pareiškė, kad svarbiausias šalies tikslas yra pasivyti Šiaurės šalis. Tai nėra labai tolimas ar neįveikiamas uždavinys. Įsidrąsinęs premjeras pakvietė suomius persikelti gyventi ir dirbti į Estiją. Interviu laikraščiui „Helsingin Sanomat“ jis aiškino, kad algos kasmet auga po 5–6 proc., gyvenimo standartai panašūs, o kainos mažesnės. Su tuo sutinka ir suomiai, kurie jau gyvena Estijoje. Pasak tokių žmonių apklausos, net 96 proc. rekomenduotų Estiją ir kitiems.

Namai Estijoje, darbas Suomijoje

Dalis gyventojų namais pasirenka vieną šalį, dažniausiai Estiją, o dirba kitoje. Tokių yra apie 12 tūkstančių. Vis dėlto paskutiniu metu vis daugiau estų grįžta gyventi į gimtinę, daugėja ir suomių Estijoje, jų jau suskaičiuojama 6300. Tai vis dar toli iki estų bendruomenės Šiaurėje, kuri didesnė bent 10 kartų, bet situacija keičiasi.

Statistikos departamentas šiemet paskelbė, kad Estijos gyventojų skaičius stabilizavosi. Tai pirmiausia siejama su emigracijos suvaldymu. Pernai iš Estijos išvyko tik 100 žmonių daugiau, nei atvyko. Čia veikia ne tik Suomijos faktorius, bet irneslūgstantys atvykėlių iš Ukrainos ir Rusijos srautai.

Geri santykiai ir ilgaamžė Suomijos ir Estijos draugystė labai naudinga abiem šalims. Jos viena kitą remia politiškai ir vis stiprina ekonominius ryšius. Daug metų atsiliekanti Estija lygiavosi į kaimynę ir buvo tarsi jaunesnioji sesė, kuri stropiai mokėsi, tačiau dabar jau Suomija turi didelių ūkio problemų ir žvalgosi į atsakingesnę pietinę kaimynę. Suomija įvertino Estijos pažangą ir turi ko pasimokyti. Šalys vis labiau tampa lygiomis partnerėmis.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. vasario 22 d.

"Scanpix" nuotr.

Kai 2005 m. rudenį mūsų, po kelionės išvargusių studentų, kompanijai teko skubiai keltis ir lipti iš autobuso vidury nakties, kiekvienas griežtesnis žodis ar veiksmas atrodė baisiau nei keliskart sudėtingesni patikrinimai kitose šalyse. Juk mes kertame Skandinavijos vidinę sieną! Čia juk turėtų būti tas pats, kaip nueiti iš svetainės į virtuvę… Jeigu pasieniečiai „užėmė“ autobusą ir jį tikrina, tai turi būti kažkas labai rimta.

Daiva Repčenkaitė, euroblogas.lt

Tamsoje nesupratome, kurioje garsiojo tilto, jungiančio Švediją ir Daniją, pusėje esame. Pasieniečiai visus keleivius nusivedė į nedidelę patalpą su palei sienas išdėliotais suolais ir liepė laukti. Patikrinę dokumentus, atsivedė šunį ir keturis vyrus išsivedė iškratyti. Tokioje neaiškioje situacijoje mūsų ketvertą ėmė imti „gynybinis“ juokas, bet nusikvatoti labai bijojome.

„Greičiausiai pasieniečiai gavo pranešimą apie galimai gabenamus narkotikus, bet mes atrodome taip kvailai, kad jie nutars, jog šios, jei ką ir turėjo, tai jau suvartojo“, − juokais guodėmės. Nieko įtartino neradę, pasieniečiai leido autobusui toliau važiuoti. Tačiau toks priminimas, kad pasienio kontrolė gyva ir bet kada pasirengusi sugrįžti, daugiau niekada nebeleido užmiršti – sienos tebeegzistuoja net ir Skandinavijoje.

Vien per lapkričio mėnesį Švedijoje kas savaitę prieglobsčio pasiprašė apie 10 tūkst. asmenų – dauguma jų atvyko per Daniją.

Šiemet iškart po Naujųjų metų nusirito laikino pasienio patikrų grąžinimo banga. Švedija ėmė tikrinti atvykstančius iš Danijos, netrukus Danija puolė tikrinti vykstančius iš Vokietijos. Taip pirmą kartą per pusę amžiaus Švedija ir Danija sugrąžino pasienio patikrinimus. Prieš pusantrų metų Norvegija jau buvo laikinai panaikinusi leidimą keliauti be dokumentų dėl galimai iškilusios terorizmo grėsmės. Keliautojai autobusais, traukiniais ar keltais privalo parodyti kelionės dokumentus – tokia tvarka negalioja tik važiuojantiems automobiliu.

Taip įvyko Švedijai sunerimus, kad jai tenka nepakeliamas darbas išnagrinėti tūkstančius prieglobsčio bylų, niekaip nenuslopstant prieglobsčio prašytojų srautui. Pranešama, kad vien per lapkričio mėnesį Švedijoje kas savaitę prieglobsčio pasiprašė apie 10 tūkst. asmenų – dauguma jų atvyko per Daniją. Dar daugiau, keturi iš penkių neturėjo jokių tapatybės dokumentų. Be to, užsiregistravę tūkstančiai žmonių „pradingdavo“ iš valstybės institucijų akiračio. Tokia procedūra vis dar palieka galimybę prieglobsčio pasiprašyti pasienyje, bet tokiu būdu pareiškėjas turi mažiau pasirinkimo, kada ir kaip tai padaryti. Kai kurie prieglobsčio prašytojai per Švediją keliauja į Norvegiją – dabar ir ši šalis žada grąžinti juos į Švediją.

Ekspertams įspėjant, kad, sugriežtinus kontrolę, migrantai ims rinktis pavojingesnius būdus patekti į Švediją (sunkvežimiais ar valtimis), Danijos valdžios rūpestis – kaip pasiekti, kad ši šalis būtų kuo nepatrauklesnė prašytis prieglobsčio.

Be pagarsėjusių straipsnių Libano laikraščiuose, įspėjančių apie būsimus vargus, dabar Danijos valdžia leidžia atimti iš pabėgėlių vertingus daiktus. Pagal Šiaurės šalių susitarimą, nelegaliai į per vieną Skandinavijos šalį į kitą įvažiavusius nepiliečius pirmoji šalis gali grąžinti tai, iš kurios jie atvyko. Švedija ilgą laiką buvo atviriausia prieglobsčio prašytojams iš konfliktinių zonų.

Galimybė pamiršti apie sienas yra tapusi svarbia šiuolaikinės pasitikėjimą itin akcentuojančios skandinavų kultūros dalimi, kuria gyventojai didžiuojasi.

Per Antrąjį pasaulinį karą neutrali šalis tapo prieglobsčiu iš kitų Europos šalių, taip pat ir okupuotos Danijos, bėgusiems žydams, nepaisant kai kur prasiveržusio visuomenės pasipriešinimo. Vėliau Švedija suteikė prieglobstį pabėgėliams iš Balkanų ir kitų teritorijų. Danija ir Norvegija dėl populistinių partijų įtakos sudaro pabėgėliams papildomų sunkumų, o štai vandenyno atskirtoje Islandijoje gyventojai nutarė nepaisyti valdžios nenoro priimti pabėgėlius ir patys ėmė siūlyti jiems savo namus.

Šio žingsnio simbolinė reikšmė daug didesnė nei nedidelis nepatogumas pasienyje parodyti dokumentą. Galimybė visame panašiomis kalbomis šnekančiame regione jaustis kaip namie, keliauti „kaip stovi“ ir pamiršti apie sienas yra tapusi svarbia šiuolaikinės pasitikėjimą itin akcentuojančios skandinavų kultūros dalimi, kuria gyventojai didžiuojasi.

Kaip pranešė „Deutsche Welle“, skandinavai naujus patikrinimus, nestebinančius kituose regionuose patirties turinčių keliautojų, vadina „naująja geležine uždanga“ ar „Berlyno siena“. Šiaurės šalių ekspertai pabrėžia, kad Skandinavija yra regionas plačiausia šio žodžio prasme – šalių gyventojai, net ir „skaldydami“ anekdotus vieni apie kitus, linkę jaustis kaip namie visame regione, įvairiais tikslais keliauti po kitas regiono šalis – ten studijuoti, dirbti atostogauti ar… išgerti, naudodamiesi skirtingais prekybą alkoholiu reguliuojančiais įstatymais.

Niekur tai nėra taip akivaizdu kaip pasienio miesteliuose, tokiuose kaip Suomijos Haparanda-Tornio. Šis miestelis vos už keliasdešimties kilometrų nuo poliaračio garsėjo kaip kontrabandos sostinė, kurioje susitikdavo prekybininkai iš ribotus santykius palaikiusių šalių. Miestelis buvo svarbus šnipams ir revoliucionieriams. Haparandos geležinkelio stotis primena Lenino vizitą pakeliui į Rusiją, o miesto viešbutis, pasakojama, per Šaltąjį karą buvo narkotikų prekybos tarp Rytų ir Vakarų punktas. Tačiau kuo labiau nyko sienos, tuo mažiau šis miestelis masino šešėlinės ekonomikos veikėjus.

Dabar tik nenaudojami pastatai primena, kur stovėjusi muitinė. Dvimiesčio laikraščiai leidžiami ir suomių, ir švedų kalbomis, daugelis gyventojų jas abi moka ir vienoje kišenėje laiko eurus, kitoje – Švedijos kronas.

Jei laikinos kontrolės priemonės taps ilgalaikėmis, poveikis Skandinavijai bus daug platesnis nei nuotaikos migracijos ir prieglobsčio klausimais.

Dar iki Šengeno sutarties, šeštame dešimtmetyje, Skandinavijos šalys sudarė Šiaurės pasų sąjungą, į kurią įeina ir Europos ekonominės erdvės narės Norvegija ir Islandija, taip pat Farerų salos, kurios nepriklauso Šengeno erdvei. Susitarimas leidžia skandinavams keliauti regione be dokumentų ir apsigyventi bet kurioje iš šių šalių, kitus skandinavus traktuojant kaip vietinius.

Transporto įmonės ar paslaugų teikėjai tebeturi teisę tikrinti dokumentus, bet tai daugiau susiję su paslaugos teikimu nei kelionėmis. Ir svarstant priemones, kaip sumažinti dokumentų neturinčių prieglobsčio prašytojų srautą, Švedija pirmiausiai kreipėsi į transporto įmones, reikalaudama tikrinti savo klientus, ir tik joms nesusitvarkant ėmėsi keisti pasienio politiką.

Jei laikinos kontrolės priemonės taps ilgalaikėmis, poveikis Skandinavijai bus daug platesnis nei nuotaikos migracijos ir prieglobsčio klausimais. Juk Šiaurės pasų sąjungos tikslas, visų pirma, buvo sukurti žmonių sąjungą. Öresundo regioną vadindavo Skandinavijos Silicio slėniu dėl Kopenhagoje, Malmėje ir Lunde susitelkusių universitetų ir verslų. Pasienio gyventojai savo neatimama teise laikė galimybę greitai ir ramiai kirsti sienas, dirbti, leisti vaikus į mokyklas kitoje regiono šalyje. Savivaldybės taip pat nerimauja: juk šitiek lėšų ir laiko investuota sienas kertančiai infrastruktūrai sukurti.

Sukelti nepatogumai, kurie trukdo skandinavams gyventi pagal susiformavusius įpročius, gali įvairiais būdais pakreipti jų nuotaikas. Gyventojams apribojimai gali pasirodyti pertekliniai, jie gali priešintis tokioms priemonėms kaip tik dėl to, kad laisvas judėjimas yra jų gyvenimo būdo dalis, o ir anksčiau vykę tiksliniai patikrinimai reiškia, kad įtariamas kažkoks nusikaltimas. Bet gyventojų susierzinimas gali pakrypti ir kita linkme, jei jie ims kaltinti migrantus, kad šie esą suardė įprastą besienę Skandinavijos idilę.

Egerto Kemeriko nuotr.

Statybos. Taip jau sutapo, kad didžiausias Suomijos statybos paslaugų koncernas „YIT Corporation“ žurnalistus iš Baltijos šalių, Čekijos ir Slovakijos į spaudos dienas Suomijoje pakvietė kaip tik tuomet, kai Kaune įsiplieskė aštri diskusija dėl šio koncerno antrinės įmonės „YIT Kausta“ gyvenamųjų namų projekto dešiniajame Nemuno ir Neries santakos krante.

Aušra POCIENĖ

Specialiai „Veidui“ iš Suomijos

Šis projektas ypatingas tuo, kad pirmą kartą Lietuvoje naują gyvenamąjį rajoną planuojama statyti visai šalia vandens, krantinę pritaikant žmonių poilsiui ir reakreacijai. Bent jau taip buvo numatyta projekte, kuris laimėjo bendrovės „YIT Kausta“ surengtą architektūrinį konkursą.

Kaune betonas skiria nuo vandens

Čia turėjo atsirasti ir mažųjų laivų uostas, plati krantinė, komercinės paskirties zona. Tačiau, kaip rašo portalas ~pilotas.lt~, vietoj miesto puošmena turėjusios tapti krantinės dabar kyla stati 8 metrų apsauginė betoninė damba, kurioje numatoma įrengti vos kelis siaurus takelius ir vienus laiptus prie vandens. Įgyvendinamame projekte nebeliko nei laivų uostelio, nei komercinių zonų. Už stataus betoninio šlaito, kuris atkirs naująjį gyvenamąjį rajoną nuo upės, bus statomi daugiabučiai.

Kauno architektų bendruomenė vis dar nepraranda vilties, kad sutelkus pastangas įmanoma „YIT Kausta“ vykdomą projektą sustabdyti ir patobulinti atsižvelgiant į miesto ir visuomenės poreikius. Norima, kad, panašiai kaip kituose prie upių įsikūrusiuose Europos miestuose, atsirastų krantinė, pritaikyta žmonių buvimui, poilsiui prie vandens, mažajai laivybai.

Tai, kad bendrovė atsisakė ankstesnio sumanymo, byloja ne tik akivaizdūs skirtumai tarp pradinio ir įgyvendinamo projekto sprendinių, bet ir savaitraščiui „Veidas“ prieš dvejus metus apie būsimą projektą pasakyti „YIT Kausta“ generalinio direktoriaus Kęstučio Vanago žodžiai: „Norime įgyvendinti tokį projektą, kad vėliau nebūtų gėda mūsų vaikams ir anūkams. Juk Lietuvoje nėra kitos tokios unikalios vietos, kaip Nemuno ir Neries santaka. Siekiame, kad būtų suformuota nauja patraukli erdvė, kad ji nevirstų gelžbetonine giraite, o papuoštų miestą.“

Suomijoje namai brenda į vandenį

Kad tą puikiai sugeba daryti koncernas „YIT Corporation“ Suomijoje, žurnalistams buvo parodyta spaudos dienų metu. Suomiai daugiabučius stato ne tik ant kranto, bet ir drąsiai brenda į jūrą.

Vienas naujausių tokių YIT įgyvendintų projektų Helsinkyje – Merenkulkijanranta. Tai saloje pastatytas įspūdingas daugiabučių kvartalas, kurio statyba prasidėjo dar 2007-aisiais, o paskutinis namas baigtas šių metų gegužę.

Statybininkai, įsigiję sklypą prie jūros ir nugriovę ten buvusios jūrininkų mokyklos pastatus, projektui sukurti surengė architektūrinį konkursą, kurį laimėjo suomių architektūros biuras „Arkkitehdit NRT Oy“. Architektai pasiūlė labai organišką aplinkai sprendimą – daugiabučius statyti keturiomis link jūros žemėjančiomis juostomis, užsibaigiančiomis pailgais dviejų aukštų namais ant polių jūroje. Tarp daugiabučių suformuotos žaliosios zonos su jaukiomis sporto, poilsio aikštelėmis. Vieno iš daugiabučių pirmajame aukšte gyventojų reikmėms įrengtas ir bendro naudojimo sporto klubas.

Kvartalas tikrąja to žodžio prasme įsibridęs į jūrą, pakrantė visiškai natūraliai užsibaigia jūros vandens skalaujamais akmenimis. Prie vandens įrengta prieplauka, čia galima išsinuomoti valčių, kanojų, o sraigtiniai laiptai iš virš jūros esančių namų lauko koridorių leidžiasi tiesiai į jūrą. Netoliese įrengtas ir paplūdimys.

Kvartalo nuo jūros neskiria jokie atitvarai ar betoninės dambos, nors jūros bangos ir žiemą susidarantys ledo luitai kelia tikrai ne mažiau pavojų nei upių vanduo Lietuvoje. Tačiau suomiai ieško tokių techninių sprendimų, kurie būtų ne tik saugūs, bet ir estetiški bei funkcionalūs. Suprantama, jie nėra pigūs, tačiau suomiai, nors ir būdami labai racionalūs, supranta, kokią pridėtinę vertę ne tik miestui, bet ir patiems statytojams kuria šios investicijos.

Kaip pasakojo šio kvartalo statybų vadovas Mika Kosonenas, jūroje statomos atraminės konstrukcijos butus virš jūros turi apsaugoti ne tik nuo bangų smūgių, bet ir nuo jų keliamo triukšmo. Konstrukcijos pamatas po vandeniu yra apsuptas specialia damba, į kurią nepatenka vanduo, o pats pamatas 2,5 metro ilgio gręžtiniais poliais pritvirtintas prie dugno uolienos.

Būtent virš vandens įrengti vieni prabangiausių butų kvartale, kai kurių jų plotas viršija 200 kvadratinių metrų, jie įrengti per du aukštus, o buto kaina siekia 3,5 mln. eurų. Šiame kvartale jūros vanduo naudojamos butų vėdinimui, taip pat geoterminiam šildymui. Iš viso dešimtyje daugiabučių yra 237 butai, kurių plotas svyruoja nuo 50 iki 204 kv. m, po žeme įrengtos automobilių stovėjimo vietos, ir nė vieno jų nematyti pastatyto šalia namų.

Suomiai apskritai labai kryptingai skatina gyventojus naudotis visuomeninio transporto paslaugomis, nuolat plėsdami ir atnaujindami autobusų, metro ir traukinių tinklą. Galimybė naudotis arti esančiu visuomeniniu transportu laikoma didžiuliu gyvenamojo kvartalo privalumu. Žinoma, kitaip nei Lietuvoje, miesto transportas yra švarus, vėdinamas, juo patogu ir palyginti nebrangu važiuoti.

Todėl, pavyzdžiui, 107 butų gyvenamųjų namų komplekse netoli Helsinkio esančiame Vantos mieste YIT įrengė tik 92 automobilių stovėjimo vietas ir tam turi labai paprastą paaiškinimą: automobiliu važinėti brangu, be to, čia puikus susisiekimas visuomeniniu transportu – autobusais ir traukiniais.

Suomijoje labai populiaru važinėti ir dviračiais, kurie prie daugiabučių namų ar atvirose jų terasose stovi neprirakinti, nes niekam į galvą neateitų mintis imti svetimą daiktą.

Kryptingas kvartalo planavimas

Kitaip nei Lietuvoje, Suomijoje sunkiai įsivaizduojama ir pavienių daugiabučių statyba, kai namai dygsta todėl, kad toje vietoje statybų bendrovė nusiperka sklypą. Miestų savivaldybės statybų teritorijas planuoja kryptingai, o statytojai į statybų aikšteles ateina ne vieniems metams. Pavyzdžiui, kai kurie YIT projektai vykdomi etapais ir trunka penkerius ar dešimt metų. Statomi ištisi miestų kvartalai su gyvenamaisiais namais, parduotuvėmis, biurais, viešbučiais, rekreacinėmis zonomis. Bendradarbiaujant su savivaldybėmis, valstybinėmis įmonėmis statomi ir atnaujinami šalia esantys visuomeninės paskirties objektai.

Toks bendradarbiavimo pavyzdys Vantos mieste – Tikkurilos rajono atnaujinimas, prasidėjęs 2012 m. ir truksiantis iki 2019-ųjų. Pirmiausia rajone buvo moderniai rekonstruota trečia pagal intensyvumą Helsinkio apylinkėse traukinių stotis. Šį projektą pasiūlė Helsinkio geležinkelių įmonė. YIT šalia pastatė miesto autobusų terminalą, du daugiabučių namų kompleksus, plėtoja „Dixi“ prekybos ir verslo centrą.

Pirmuoju „Dixi“ statybos etapu pastatyta daugiau nei 6 tūkst. kv. m ploto komercinių, per 7 tūkst. kv. m ploto biurų patalpų, taip pat 500 vietų automobilių stovėjimo aikštelė. Šiuo metu tęsiamos naujų komercinių ir biuro patalpų statybos, o projektą bendrovė užbaigs beveik 4 tūkst. kv. m ploto pastatu, kuriame bus įrengti biurai ir viešbutis.

Tvarios aplinkos kūrimo koncepcija

„YIT statybos filosofija paremta tvarios aplinkos kūrimo koncepcija“, – teigia koncerno viceprezidentas Juha Kostiainenas. Tai reiškia, kad kuriama aplinka, kurioje žmogui būtų patogu ir saugu gyventi, būtų puoselėjama ir tausojama gamta, išsaugoma esama augmenija ir kuriamos naujos žaliosios zonos, naudojamos ekologiškos medžiagos, atsinaujinantys energijos šaltiniai.

Šalia socialinių ir aplinkosaugos aspektų ne mažiau svarbūs ir ekonominiai: ilgalaikis būsto ir aplinkos patrauklumas, sąnaudų efektyvumas. Ar statomi aukštesnio lygio būstai, kaip naujasis kvartalas Helsinkyje prie jūros, ar vidutinio lygio daugiabučiai, jų statybos ir apdailos sprendimuose naudojamos kokybiškos natūralios ir ilgaamžės medžiagos: medis, betonas, akmuo, stiklas, metalas.

Kitaip nei Lietuvoje, kur naujų kvartalų kiemuose įrengtos standartinės vaikų žaidimų aikštelės su mediniais, dažniausiai ryškiomis spalvomis nudažytais įrenginiais, jau po kelių eksploatavimo metų nutriušusiais ir aplūžinėjusiais, Suomijoje visa mažoji architektūra, bendro naudojimo įrenginiai kieme – suoliukai, staliukai, vaikų žaidimo aikštelės, šviestuvai – yra gero dizaino ir kokybės. Suomiai nesivaiko pelno kokybės sąskaita.

Jų gyvenamojoje aplinkoje nėra jokios perdėtos prabangos ar apdailos medžiagų gausos. Atvirkščiai, butų apdaila (parduodami tik įrengti butai) lietuvio akiai yra standartiška ir nuobodi, nes sienos ir lubos dažomos tik balta spalva, grindys – medinės. Lygiai tokia pat monotonija ir vonios kambariuose, kur daugiausia apsiribojama dušo kabina, nes kone kiekviename suomio bute yra didesnė ar mažesnė sauna.

Unikali namų bendrijų sistema

Kol kas lietuviams sunkiai suvokiama ir tokia kategorija, kaip bendro naudojimo patalpos ir paslaugos suomių daugiabučiuose. Bendruomeniškumas Suomijoje itin skatinamas ir puoselėjamas. Kaip sako patys suomiai, jų gyvenamųjų namų bendrijų sistema yra unikali ir vienintelė tokia pasaulyje.

Viena svarbiausių bendruomeninio gyvenimo daugiabutyje normų – lygybė. Bendrijos sprendimai privalomi visiems ir turi būti naudingi visiems vienodai. Pavyzdžiui, jei nusprendžiama įstiklinti balkonus, už tai moka ir balkonų neturintys gyventojai, nes nauda visuotinė: stiklai saugo namo fasadą, taupo šilumą ir mažina energijos sąnaudas. Suomiai sako, kad bendruomeninis gyvenimas reikalauja kompromisų, tačiau garantuoja komfortą ir saugumą.

Kai žmogus nusiperka butą daugiabutyje, jis tampa tik savo buto savininku ir akcijų turėtoju. Namo savininkas yra bendrija, kuriai buto savininkas įsipareigoja mokėti nustatytus namo priežiūros mokesčius. Bendrija, kurią valdo namo gyventojų išrinkta valdyba, prižiūri bendro naudojimo patalpas, kiemą, namo fasadus, šildymo ir kitas inžinerines sistemas. Bendruomenės reikmėms name įrengiamos bendro naudojimo saunos, sporto centrai, skalbyklos.

Apie 20 kilometrų nuo Helsinkio nutolusiame Espo mieste YIT pastatytame trijų daugiabučių komplekse kvartalo bendruomenei skirtas visas viršutinis aukštas trylikos aukštų daugiabutyje. Čia yra erdvus butas, kurį gyventojai gali naudoti savo šventėms ar susirinkimams, taip pat įrengtos dvi saunos, sporto klubas ir skalbykla. Namo stogas su jame įrengta didžiule terasa, iš kurios atsiveria įspūdingi miesto vaizdai, taip pat pritaikytas gyventojų reikmėms. Visu tuo bendru gėriu gyventojai naudojasi rezervuodami vietas internetu ar specialia rezervavimo sistema, įrengta daugiabučio pirmame aukšte esančioje fojė.

Šis kvartalas yra išskirtinis Suomijoje dėl savo neįprastų fasadų, kurių apdailai panaudotas vis dar naujove laikomas suomių išrastas grafinis betonas. Patys statytojai pripažįsta, kad žuvimis (nes netoliese yra jūra) išmarginti daugiabučiai vertinami nevienareikšmiškai, tačiau neįprasta apdaila šiam kvartalui padėjo išsiskirti iš kitų gausiai Suomijoje statomų kvartalų ir privilioti ne vieną pirkėją. Vidutinė buto kvadratinio metro kaina šiame rajone – 5 tūkst. eurų. Automobilio vieta požeminėje aikštelėje kainuoja apie 20 tūkst. eurų.

Kvartale, bendradarbiaujant su Espo miesto savivaldybe, priešais daugiabučius įrengtas ne uždaras kiemas, o erdvi miesto aikštė su suoliukais ir vaikų žaidimo aikštelėmis, joje vyksta nedidelės mugės, prekiaujama maisto produktais, gėlėmis.

Suomiška mokykla kelia pavydą

Toks privačių statytojų ir miesto bendradarbiavimas Lietuvoje vis dar sunkiai įsivaizduojamas. Kaip ir dėmesys, kokį suomiai skiria savo vaikams ir jų išsilavinimui. Didžiuojamės Vilniuje iškilusia vienintele po nepriklausomybės atkūrimo tikrai modernia Balsių mokykla, tačiau pamačius, kokias mokyklas suomiai stato eiliniame naujai formuojamame gyvenamųjų namų rajone, tenka prikąsti liežuvį.

Saunalahčio mokykla, prieš trejus metus pastatyta viename iš naujų Espo miesto rajonų, bene geriausiai atskleidžia suomių požiūrį į vaikų švietimą: čia ugdomos laisvos, kūrybingos asmenybės, gerbiančios kiekvieną žmogų ir mokančios gyventi bendruomenėje.

Nors pastatas vadinamas mokykla, savo esme tai labiau daugiafunkcės paskirties statinys, skirtas visos rajono bendruomenės švietimui ir kultūrai. Daugiau nei 10 tūkst. kv. m ploto pastate yra vidurinė mokykla, kurioje gali mokytis 750 mokinių, 66 vietų vaikų darželis, jaunimo centras ir rajono biblioteka.

Mokykla iškilo pačiame rajono centre ir užima įspūdingą teritoriją, nes, kaip sako jos kūrėjai – architektų biuras „Verstas Architects Ltd“, ji buvo kuriama kaip neatskiriama viso rajono ir kiekvieno gyventojo kasdienio gyvenimo dalis. Ne tik mokiniai, bet ir visi rajono gyventojai gali naudotis čia įrengtais sporto aikštynais, įvairiems žaidimams skirtomis erdvėmis. Net atitvarų kraštai čia pritaikyti riedlentėms ir niekas nesibaimina, kad bus per daug triukšmo ar judėjimo. Atvirkščiai, kaip sako šios mokyklos direktorė Hanna Sarakorpi, norima, kad vaikai kuo daugiau judėtų ir būtų aktyvūs.

Nuo gatvės dviejų aukštų pastatas uždaresnis, vyrauja rudų plytų fasadas, o vidinis į  kiemą orientuotas fasadas – stiklinis, pastato vidų tarsi suliejantis su didžiuliu kiemu. Statinį dengia lenktų formų varinis stogas, kuris tarsi atkartoja natūralų kraštovaizdį ir į visumą sujungia skirtingos paskirties šio pastato erdves. Centre suformuota įspūdinga erdvė per du aukštus, kurioje įrengta koncertų salė su scenoje stovinčiu baltu fortepijonu, valgykla ir poilsio zonos.

Didžiuliai stiklo fasadai, daugybė įvairiausių spalvų ir formų, panaudotų šio pastato architektūroje, kuria linksmą ir įkvepiančią atmosferą. Kad būtų dar linksmiau ir įdomiau, fasadai išmarginti įvairiausių formų langais, o kad vaikams būtų lengviau orientuotis didžiuliame pastate, atskiri jo korpusai nudažyti skirtingomis spalvomis.

Pažinimui ir lavinimui šioje mokykloje tarnauja net ir pastato sienos, lubos, grindys, kurių apdailai naudotos įvairios natūralios medžiagos. Jos paliktos tokios, kokios yra, kad vaikai galėtų matyti, kaip atrodo natūrali plyta, akmuo, nedažyta mediena ar metalas. Mokykloje yra įrengtos kelios sporto salės, speciali salė su veidrodžiais, skirta mokytis šokti, muzikos auditorija, siuvimo, kulinarijos ir maisto gamybos kambariai. Kartu su visais čia mokosi ir autizmu sergantys vaikai.

Lietuviškoje mokykloje tai būtų sunku įsivaizduoti, bet suomių klasėse suolai gali stovėti sustatyti ratu, galima prisėsti ir ant šalia stovinčio minkštasuolio ar ant sofos. Tarp pamokų laiką galima leisti šalia kiekvienos klasės esančioje fojė, kur taip pat įrengtos poilsio zonos, stovi spalvingi staliukai, kėdės.

Mokytojų kambarys panašesnis į jaukią kavinę su spalvingais foteliai ir staliukais, kava kvepiančia virtuve. Kad tai rimta įstaiga, primena nebent mokytojų posėdžių kambarys.

Mokyklos direktorė H.Sarakorpi sako, kad kurdami mokyklą architektai bendravo su mokytojais, įsiklausė į jų pageidavimus, atsižvelgė į patarimus. „Nuostabi aplinka, kokią mes čia turime, – labai svarbi ir įkvepianti, tačiau svarbiausias dalykas yra pedagogų profesionalumas ir jų asmenybė“, –  kas yra svarbiausia ugdant vaikus, pabrėžia mokyklos direktorė.

Neatsitiktinai suomių švietimo sistema laikoma geriausia pasaulyje, o mokinių pasiekimai – vieni didžiausių.

Litbioma

Energetika. Kaip suomiai sugeba saugoti savo gamtos turtus juos intensyviai naudodami energijos gamybai.

Kas kitas, jei ne Suomija, turėtų diktuoti gamtos išteklių panaudojimo madas, juk net jos pavadinimas reiškia pelkių kraštą (~suo~ – pelkė, ~maa~ – kraštas), o patys suomiai juokauja praktiškai gyvenantys miške – šie užima net 76 proc. šalies teritorijos.

Suomija iš tikrųjų ir yra toji valstybė, kurioje vis populiaresnis tampa bioekonomikos terminas, ir būtent joje galima pamatyti, ką jis reiškia praktiškai. Lietuvos biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA ir Durpių įmonių asociacijos surengtoje darbinėje išvykoje tą padaryti galėjo ir grupelė Lietuvos bioenergetikos specialistų bei šios srities mokslininkų – prie asociacijos LITBIOMA suburtos mokslinės techninės tarybos narių, taip pat ir „Veido“ žurnalistė.

Beje, tęsiant filologines asociacijas norisi pridurti, kad kažkada, dar ikiistoriniais laikais, tai mes suomius supažindinome su kai kuriais daiktais, kuriuos jie lig šiol tebevadina lietuviškais žodžiais: ratas ir suomiškai – ratas ar laivas – laiva. Net su atsinaujinančiais energijos šaltiniais susiję suomiški žodžiai kirvis, giria, pirtis, katilas – baltiškos kilmės. Bet, tenka pripažinti, dabar „mokiniai“ smarkiai pralenkę savo senovės laikų „mokytojus“.

Nors esame palyginamo dydžio ir panašaus klimato šalys, abi turinčios daug atsinaujinančių energijos išteklių, suomiai jų naudoja keliolika kartų daugiau nei mes. Kodėl?

Bendraujant tiek su Suomijos energetikos įmonių, tiek su ja susijusių mokslo bei mokymo įstaigų žmonėmis iš karto krito į akis, kuo skiriasi suomiškas ir lietuviškas požiūris į energetiką. Gamtos išteklių panaudojimo energetikoje galimybės bei jų poveikis gamtai Suomijoje tiriamas jau per šimtmetį ir be davatkiškos filosofijos, neva gamta galima tik grožėtis. Į mokslo tyrimus šioje srityje investuojama tiek žmogiškųjų ir finansinių išteklių, kad mes nė iš tolo čia negalime lygintis. Bet ir mokslas Suomijoje orientuojasi į jo praktinį pritaikymą. Nors ir Suomijoje yra kraštutinių žaliųjų, vyrauja subalansuotas požiūris, kad kuo daugiau alternatyvų, tarp jų ir branduolinės energetikos, tuo energija saugesnė ir pigesnė.

Energijos vartojimo suomiškas „pyragas“ toks: 24 proc. medienos, 23 proc. naftos, 18 proc. branduolinės energijos, 11 proc. anglių, 8 proc. gamtinių dujų, po 4 proc. durpių, hidroenergetikos ir kt.

Šią struktūrą iš dalies lemia tai, kad Suomijoje, priešingai nei Lietuvoje, išplėtota pramonė, kuri yra stambi elektros energijos vartotoja (ypač imli celiuliozės, medžio apdirbimo pramonė). O Lietuvoje suvartojama dvigubai daugiau šilumos nei elektros energijos. Apskritai energijos Suomija vartoja penkiolika kartų daugiau nei Lietuva,  nors gyventojų nėra nė dvigubai daugiau nei Lietuvoje.

„Tai rodo ypač didžiulį mūsų atsilikimą pramonės srityje, nes mes, palyginti su suomiais, smarkiai „pernaudojame“ šilumos nerenovuotuose daugiabučiuose, individualiuose namuose“, – konstatuoja Lietuvos biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA prezidentas, biokuro katilinių technologinės įrangos kūrėjų ir gamintojų įmonės „Enerstena“ generalinis direktorius Virginijus Ramanauskas.

Jis sako su pavydu žiūrintis į nedideles šalis, kurios tiek daug gamina. Ir į bioenergetikos plėtojimą Lietuvoje jis žiūrįs ne tik kaip į apsirūpinimą pigesniais energijos ištekliais ar į šalies energetinę nepriklausomybę, bet ir kaip į Lietuvos galimybę generuoti pajamų iš pramonės, nes taip kuriamos technologijos, sudėtingesni produktai, vadinasi, ir geriau mokamos darbo vietos regionuose, atsiveria eksporto galimybės.

Startinės pozicijos geros – vien šios pramonės šakos Lietuvoje jau sukurta per 5 tūkst. darbo vietų. Lietuvoje yra apie 20 įmonių, kurios eksportuoja biokuro technologijas, gaminius ir šios srities inžinerines paslaugas. Pavyzdžiui, „Enerstena“ įgyvendina biokuro projektus Latvijoje, Baltarusijoje, Estijoje, technika tiekiama į Prancūziją, Ukrainą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Atmintis. Prieš 75 metus, 1940 m. kovo 12 dieną, Maskvoje pasirašyta Sovietų Sąjungos ir Suomijos taikos sutartis, pagal kurią suomiai užleido SSRS visą Karelijos sąsmauką.

Taip baigėsi Europos šiaurėje kilęs nedidelis, bet labai reikšmingas ir pamokomas Lietuvai 105 dienų karas, kai 200 mln. gyventojų turinti stalininė Sovietų Sąjunga užpuolė buvusią savo koloniją – keturių milijonų gyventojų Suomiją. Tai buvo pirmas iš trijų SSRS ir Suomijos karų. Netrukus prasidėjo Tęstinis ir Laplandijos karai.

1939-ieji – ypatingas laikotarpis ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir visos civilizuotos Europos istorijoje. Tai laikotarpis, kai žlugo Versalio sistema ir buvo padėti pamatai tai politinei struktūrai, kuri Europoje susiklostė po Antrojo pasaulinio karo.

Sovietai ypač domėjosi suomių jūrų uostais, ir suomių bei sovietų derybose dėl teritorinių mainų pats opiausias buvo karinių jūros bazių klausimas. Suomija, su kuria Sovietų Sąjunga jau 1938 m. svarstė teritorinių mainų galimybę, buvo pasirengusi nusileisti, kai 1939 m. antroje pusėje sovietai iš visų savo Baltijos kaimynių grėsmingai pareikalavo sėstis prie derybų stalo. 1939 m. rugpjūčio 23-iosios naktį buvo pasirašyta Sovietų Sąjungos ir Vokietijos nepuolimo sutartis bei slaptas papildomas protokolas, pagal kurį Suomija, greta kitų valstybių, atiteko Sovietų Sąjungos įtakos sferai (Lietuva sovietų įtakai buvo priskirta tik nuo tų metų rugsėjo mėnesio). Stalino ir Hitlerio paktas gyvavo trumpiau nei imperatorių Napoleono ir Aleksandro susitarimai XIX a. pradžioje, tačiau abiejų pasekmės Baltijos regionui buvo lemtingos.

Suomija nuo 1809 m., kaip ir Lietuva, įėjo į carų imperijos sudėtį ir baigiantis Pirmajam pasauliniam karui suskato pasinaudoti proga – imperijai žlungant išsikovoti nepriklausomybę. Tačiau suomiai, išsikovoję laisvę, gerai žinojo, kad turi vieną amžiną ir galingą priešą — Sovietų Rusiją.

Pradedant XVIII a. Rusija laikė pareiga aktyviai kištis į visus europinius konfliktus. Per pirmus dvidešimt du Antrojo pasaulinio karo mėnesius vokiečių ginkluotųjų pajėgų – vermachto užpuolimą ir okupaciją patyrė aštuonios Europos valstybės, o sovietinė Raudonoji armija užpuolė ar okupavo penkias valstybes.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir žlugus Lenkijai, atėjo Baltijos valstybių eilė. Pirmasis žingsnis į šių valstybių okupaciją buvo Sovietų Sąjungos reikalavimas leisti šalyse kurti sovietų kariuomenės bazes. Sovietai privertė iš pradžių Estiją, po to Latviją ir Lietuvą sudaryti abipusį paktą ir leisti įkurti jų teritorijose karines bazes.

Suomija susirūpinusi sekė sunkėjančią situaciją Baltijos šalyse, ir nebuvo nieko stebėtina, kad spalio pradžioje atėjo jos eilė. Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas ir Sovietų Sąjungos liaudies komisarų tarybos pirmininkas bei užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas pasiūlė jai abipusį paktą, kaip buvo ir su Baltijos šalimis, tačiau suomiai tai iš karto atmetė. Kitaip nei Baltijos valstybėms – Estijai, Latvijai ir Lietuvai, Suomijai visai nepriimtina atrodė tai, kad bet kur jos teritorijoje būtų įsteigtos sovietų karinės bazės, nes tai esą nebūtų suderinama su Suomijos nepriklausomybe ir neutralumu. Rusai, vėl apeliuodami į Leningrado saugumą, siūlė išnuomoti Sovietų Sąjungai Hanko pusiasalį, perleisti išorines Suomijos įlankos salas bei vakarinę Karelijos sąsmaukos dalį. Už tai Suomijai buvo pasiūlyta dalis kokios nors kitos teritorijos, tačiau vyriausybė nesutiko atiduoti tokios didelės Suomijos dalies.

Trumpai suglaudus, Sovietų Rusija iš Suomijos pareikalavo:

1. Išnuomoti 30-iai metų Sovietų Rusijai Hanko uostą su apylinke, kad ten galėtų įsikurti Raudonosios armijos 5 tūkst. karių įgula.

2. Leisti Sovietų Rusijos karo laivams naudotis ~Lappohja~ įlanka.

3. Suomija turi perleisti Sovietų Rusijai už kompensaciją šiuos savo teritorijos plotus: ~Suursaari~ (dabar rusų Hoglandas), ~Lavansaari~ (dabar rusų Moščnyj) ir Koivisto salas, dalį Karelijos sąsmaukos nuo Lipolos iki p. Koivisto apylinkės ir v. dalį Rybačio pusiasalio. Iš viso 2761 kv. km plotą.

4. Kaip kompensaciją už 3 p. išvardintus žemės plotus Sovietų Rusija perleidžia Suomijai ~Repola~ ir ~Porajarvi~ rajone 5529 kv. km žemės plotą.

5. Sustiprinti tuomet veikusį nepuolimo paktą tarp Sovietų Rusijos ir Suomijos punktu, kad susitariančios šalys nedalyvaus tokiuose susigrupavimuose bei sąjungose, kurios būtų nukreiptos prieš vieną iš susitariančių pusių.

6. Abi pusės sunaikina Karelijos sąsmaukoje pasienio zonoje esančius įtvirtinimų įrengimus ir palieka tik paprastas toje linijoje pasienio apsaugos jėgas.

7. Sovietų Rusija nesipriešina Alandų salų įtvirtinimui, bet tas turi būti atlikta pačios Suomijos jėgomis, be svetimos, įskaitant ir Švediją, pagalbos.

Svarbiausia kliūtis derybose tarp suomių ir rusų buvo Hankas, kurio Suomija jokiu būdu nesutiko išnuomoti ar užleisti sovietinei Rusijai. Hankas yra Pietų Suomijos uostas ir pajūrio kurortas siauro pusiasalio gale. Tai vienintelis retai užšąląs Suomijos uostas, svarbus savo strategine padėtimi, nes iš jo galima kontroliuoti įėjimus į Suomių ir Botnijos įlankas.

Po mėnesio nuo derybų pradžios Suomijos užsienio reikalų ministras Juho Eljas Erkko pareiškė Vokietijos pasiuntiniui Helsinkyje Carlui Wilhelmui Wipertui von Blücheriui, kad Suomija niekada, net jeigu tektų kariauti, nepriimsianti jokių Sovietų Sąjungos reikalavimų. Spalio 10 dieną buvo paskelbtas pranešimas: jei Sovietų Sąjunga neapsiribos savo reikalavimuose Suomijos vyriausybei salomis, esančiomis Suomių įlankoje, tai Suomija pasipriešins ginklu.

Po dviejų dienų Kremliuje prasidėjo Sovietų Sąjungos ir Suomijos derybos „dėl savitarpio pagalbos sutarties, kaip <…> su kitomis Baltijos valstybėmis“, rusai pasiūlė suomiams mainais dvigubai didesnę teritoriją, tačiau Suomijos vyriausybė nesutiko ir derybos spalio 26-ąją nutrūko.

Sovietų Sąjungos diktatorius J.Stalinas buvo agresyvios valstybės galva ir vadovavosi agresyvia komunizmo viešpatavimo visame pasaulyje ideologija. Tuo metu tarp Suomijos ir Sovietų Sąjungos galiojo 1932 m. nepuolimo sutartis, 1934-aisiais pratęsta iki 1945 metų. Norint nugalėti šią kliūtį J.Stalinui beliko surasti ~casus belli~ – formalią karo priežastį, ir ji gan greitai buvo rasta.

Lygiai po mėnesio, lapkričio 26 d., Sovietų Sąjungos vyriausybė įteikė Suomijos pasiuntiniui Maskvoje Aarno Yrjö-Koskinenui notą, kurioje sakoma, kad lapkričio 25 d. suomių artilerija Karelijos sąsmaukoje prie Mainilos kaimo paleido septynis šūvius į sovietų teritoriją ir užmušė tris kareivius ir vieną puskarininkį bei sužeidė devynis Raudonosios armijos karius. Suomiams pasiūlyta atitraukti savo kariuomenę Karelijos sąsmaukoje 20–25 km. Nesvarbu, kad nustebę suomiai įrodinėjo šiame ruože neturintys nė vieno pabūklo. Vėliau, 1941–1944 m. karo metu, suomių paimtieji nelaisvėn raudonarmiečiai papasakojo, kaip toji provokacija, savotiškas „šiaurinis Gleivicas“, buvo surežisuota (vokiečių suvaidintas Gleivico incidentas buvo priežastis Vokietijai užpulti Lenkiją). Sovietai niekada, net praėjus dešimtims metų, nepaskelbė žuvusiųjų pavardžių, kur jie palaidoti, kur gydėsi sužeistieji, kokios jų pavardės, kur bent viena nukentėjusiųjų nuotrauka.

Lapkričio 28 d. Suomijos vyriausybė įteikė sovietų vyriausybei atsakomąją notą, kurioje tvirtinama, kad lapkričio 25 d. Karelijos sąsmaukoje prie Mainilos kaimo šaudžiusi sovietinė artilerija, ir pasiūlė sudaryti tarpvalstybinę komisiją bei atlikti bendrą tyrimą. Tačiau sovietai atsisakė ir tą pačią dieną SSRS nutraukė 1932 m. sudarytą nepuolimo sutartį su šia šalimi, o kitą dieną – ir apskritai diplomatinius santykius. Taip Suomija tapo komunistų ir nacių sąmokslo auka.

1939 m. lapkritį, kai jau buvo aišku, kad Rusija anksčiau ar vėliau užpuls Suomiją, visi 420 tūkst. Karelijoje gyvenančių suomių (apie 11 proc. šalies gyventojų) buvo priversti palikti gimtąsias vietas. Jie susikrovė į vežimus mantą, vaikus, pririšo prie vežimo galo gyvulius ir paliko gimtuosius namus. Visus persikėlėlius priglaudė suomių šeimos, o po karo Suomijos vyriausybė skyrė jiems tiek žemės, kiek jie turėjo Karelijoje.

1939 m. lapkričio 30 d. Sovietų Sąjungos informacinė telegramų agentūra TASS pranešė, kad „nepuolimo sutartis yra nutraukiama ir Raudonosios armijos vadovybė, atsakydama į daugkartines suomių provokacijas, įsakė Leningrado apygardos kariuomenei pereiti Suomijos sieną. Tarybinė kariuomenė Karelijos sąsmaukoje užėmusi ~Metsäpirtti~ miestelį, Kuokalos stotį ir prisiartinusi prie Terijokio miesto. Aviacija bombardavusi Helsinkį ir Vypurį (Vyborgą)“.

Tos dienos rytą 52 rusų divizijos, kelios dešimtys atskirų brigadų ir pulkų (iš viso 960 tūkst. karių), 11 tūkst. pabūklų ir minosvaidžių, daugiau nei 3 tūkst. tankų, 3200 lėktuvų bei karo laivai puolė pagal 1000 km ilgio rytinę Suomijos sieną (visos sienos ilgis sudarė 1600 km). Kaimyninės šalies teritoriją apšaudė Kronštato kranto artilerija. Bolševikai planavo per 15 dienų galutinai sutriuškinti nepaklusnią kaimynę.

Taip prieš 76 metus prasidėjo karas, užtrukęs ilgiau negu bet kuri Vokietijos vermachto 1939–1940 m. karinė kompanija Europoje. Šis karas išmokė pasaulį gerbti mažosios tautos narsą.

Antroji po vokiečių bombarduoti miestus Antrajame pasauliniame kare pradėjo Sovietų Sąjungos karinė aviacija. Sovietų ir suomių karas prasidėjo nuo Suomijos gyvenviečių bombardavimo. Jau pačią pirmą karo dieną, 1939 m. lapkričio 30-ąją, vien Helsinkyje nuo rusų bombų žuvo 91 sostinės gyventojas. Sovietų Rusijos lėktuvai bombarduoti Suomijos miestų ir žudyti nekaltų civilių gyventojų atskrido iš Estijos teritorijoje esančių rusų karinių aerodromų.

Švedijos vyriausybė buvo paprašyta rūpintis Suomijos piliečių reikalais Sovietų Rusijoje, ir Suomijos vyriausybė per visą karą palaikė ryšius su Sovietų Sąjunga per Švediją.

Prasidėjusiame Žiemos kare (suomiškai ~Talvisotta~) Sovietų Rusijos vadovas J.Stalinas tikėjosi lengvos pergalės. Raudonosios armijos pranašumas ginklais ir karių skaičiumi buvo tiesiog stulbinamas: pėstininkai – 1:4, artilerija – 1:10, tankai – 1:192 ir lėktuvai – 1:12 sovietų naudai. Ruošiantis šalies įjungimui į SSRS iš anksto, dar iki Žiemos karo pradžios, Maskvoje buvo suformuota būsimoji komunistinė Suomijos Demokratinės Respublikos vyriausybė, vadovaujama žinomo Kominterno veikėjo, seno suomių komunisto Otto Ville Kuusineno. Vyriausybė įsikūrė Terijokio miestelyje (dabar Zelenogorskas). Ją pripažino tik Mongolija ir Tuvos Liaudies Respublika. Šios pseudovyriausybės sudėtyje atsisakė dalyvauti netgi Suomijos komunistų partijos generalinis sekretorius Arvo Tuominenas.

Gruodžio 2 d. Sovietų Rusijos vyriausybė pasirašė su „demokratine“ Suomijos vyriausybe tarpusavio pagalbos ir draugystės sutartį, pagal kurią Sovietų Sąjungai buvo perleisti visi žemės plotai, net su kaupu, kurių ji reikalavo iš teisėtos Suomijos vyriausybės. Komunistinė Suomijos vyriausybė buvo pasiryžusi, vadovaujant NKVD karininkams, suorganizuoti 50 tūkst. vyrų suomių kariuomenę, kuri turėjo žygiuoti į Helsinkį. Iš tikrųjų pasisekė surinkti apie tūkstantį vyrų, tarp kurių buvo keli suomiai, o kiti – ingrai ir rusai. Dar buvo suformuota „suomių liaudies armijos“ 106-oji šaulių divizija, vadovaujama Akselio Anttilos. Kartu šis kariškis buvo ir „gynybos ministras“ O.Kuusineno vyriausybėje.

Gruodžio 3 d. Sovietų Sąjunga paskelbė Suomijos jūrų blokadą, ir nuo tos dienos dvi rusų povandeninių laivų flotilės nuolatos patruliavo suomių pakrante Botnijos įlankoje.

„Pravda“ vedamajame rašė, kad „Raudonoji armija įžengė į Suomiją ne kaip agresorius, bet pakviesta Suomijos Demokratinės Respublikos liaudies vyriausybės išvaduoti suomių tautos nuo karo provokatorių kompanijos – Kajanderio, Erkko, Tannerio, Mannerheimo“.

Vieninga suomių tauta – ir kairieji „raudonieji“, ir dešinieji „baltieji“ – išdrįso stoti į kovą už savo tėvynės laisvę. Netgi suomių komunistai pasiprašė į frontą ir taikliai lupo sovietų komunistus, nešančius jų šaliai „išvadavimą“. Suomių šūkis skambėjo: „Hakka Pää le!“ (pažodžiui „Išpjauti juos!“ arba „Jokio pasigailėjimo!“). Šalies gynybai vadovauti ėmėsi Suomijos nepriklausomybės karo didvyris, autoritarizmo šalininkas maršalas Carlas Gustavas Emilis Mannerheimas. Buvęs caro generolas geriau nei jo tautiečiai pažinojo rusus ir suvokė Sovietų Sąjungos grėsmę.

Tokio intensyvumo mūšių, kokie vyko šiame Žiemos kare, net Antrajame pasauliniame retai pasitaikydavo. Raudonosios armijos vadovybė karui pasirinko žiemą, nes tikėjosi per užšalusias pelkes bei ežerus lengviau permesti tankus ir kitą sunkiąją karinę techniką. Tačiau sovietiniai aukštieji karininkai, paskirti represuotųjų vieton, neturėjo reikiamų žinių, išsilavinimo ir patirties, bijojo rodyti net menkiausią iniciatyvą.

Prasidėjus šalčiams pasirodė, kad sovietų armija nėra jiems reikiamai parengta. Pavyzdžiui, 44-ąją šaulių diviziją, vadovaujamą pulkininko Aleksejaus Vonogradovo, į šiaurę permetė iš Ukrainos – kareiviai buvo apauti brezentiniais batais, vilkėjo plonas milines ir galvas dengė pilietinio karo laikų „budionovkomis“. Sausį šalčiai siekė 30 ir daugiau laipsnių. Per karą galūnes apšalo 17 867 raudonarmiečiai.

Labiausiai kentėjo eiliniai kareiviai: jie skundėsi visuotiniu chaosu ir netvarka, amžinu šalčiu ir nežmonišku nuovargiu, o svarbiausia – jie neturėjo karo motyvacijos. Sovietai ypač bijojo suomių sargybinių, kurie smogdavo staiga, tyliai ir netikėtai. Priešakinėse pozicijose miegoti buvo galima tik įsikasus į sniego pusnį. Tačiau daugelis bijojo, kad jiems perrėš gerklę negirdimai prisėlinę suomių slidininkai (~Sissi-Joukket~).

Miškingos, ežerų, upių ir pelkių išraižytos, sniegu užverstos vietovės stabdė motorizuotų Raudonosios armijos kolonų judėjimą. Judrūs suomių slidininkų daliniai apsupdavo ir sunaikindavo nepaslankius, tik keliais galinčius žygiuoti priešo dalinius. Spaudžiant 40 laipsnių šalčiui raudonarmiečiai mirtinai šalo, gedo karinė technika. Sovietų armijos vadovybėje buvo svarstoma galimybė panaudoti nuodingas dujas, siekiant priversti nepaklusnius suomius kapituliuoti. Tačiau pasiūlymas buvo atmestas – ir ne todėl, kad šis masinio naikinimo ginklas buvo uždraustas tarptautinėmis sutartimis, o todėl, kad sovietų armijoje nebuvo absoliučiai jokios priešcheminės apsaugos, o be jos ir savas divizijas galėjai išnuodyti.

Viso pasaulio nuostabai, vyriausiojo kariuomenės vado C.Mannerheimo vadovaujama Suomijos kariuomenė atrėmė pirmąjį sovietų puolimą. Feldmaršalo žinioje buvo 10 divizijų, 7 specialios brigados, kiti atskiri daliniai – iš viso 295 tūkst. karių (iš jų 180 tūkstančiai – koviniuose daliniuose) su 30 tankų ir 530 pabūklų. Beveik pusė suomių kariuomenės – 133 tūkst. karių – buvo dislokuota Karelijos sąsmaukoje (vadas generolas pulkininkas Hugo Östermanas).

Be to, suomių armijos sudėtyje veikė šimtatūkstantinė civilinė gvardija „Skydskar“.

Ypatingą vietą Suomijos armijoje užėmė karinė moterų tarnyba, vadinamoji „Lotta Svärd“ organizacija. Ji rūpinosi ūkiniais, sanitariniais ir kultūriniais reikalais, padėdavo vyrams šauliams. Suomiai vieni pirmųjų moterims patikėjo pagalbines tarnybas: patruliavimą, priešlėktuvinę gynybą, intendantūrą, kanceliariją bei ryšius. Šios organizacijos gretose buvo nuo 50 iki 90 tūkst. narių.

Pradiniame karo etape Suomijos kaimynės Švedija ir Norvegija atsisakė praleisti anglų ir prancūzų 60 tūkst. karių kariuomenę, galėjusią padėti suomiams. Švedija kritiškiausiu momentu nutarė palikti Suomiją vieną – net grasindama stoti Sovietų Rusijos pusėje ir kariauti prieš Suomiją. Kai keli suomių daliniai buvo priversti pereiti Norvegijos sieną, jie buvo nuginkluoti ir internuoti.

Lenkijos vyriausybės Londone premjeras ir vyriausiasis vadas Wladyslawas Sikorskis siūlė iš internuotų Lietuvoje ir Latvijoje karių suformuoti korpusą ir nusiųsti į pagalbą suomiams. Abi valstybės sutiko, kad 20 tūkst. lenkų karių būtų nukreipta į Švediją ir iš ten į Suomiją. Tačiau Švedija nesutiko paremti tokios operacijos. Tuomet dalis Lietuvoje internuotų Lenkijos kariškių savarankiškai įvairiais būdais vyko į Suomiją ir užsirašė savanoriais kariauti su sovietais. Sovietų Sąjunga dėl to protestavo. 1940 m. sausio pradžioje pas Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį apsilankęs sovietų pasiuntinys Nikolajus Pozdniakovas priekaištavo dėl pernelyg liberalaus lietuvių administracijos požiūrio į lenkų internuotuosius, kurie iš Lietuvos vyksta į Suomiją kariauti prieš Sovietų Sąjungą.

Vėliau Švedija leido steigti savanorių korpusą, į kurio gretas užsirašė 8 tūkst. švedų ir norvegų. Suomių karių pusėje kovojo 11,5 tūkst. savanorių iš Skandinavijos, Anglijos, JAV, Vengrijos ir kitų šalių. Iš sovietinių karo belaisvių 200 karių sutiko stoti į suomių pusę ir kovoti prieš Raudonąją armiją. Kare dalyvavo net trys savanoriai iš Lietuvos, vienas jų žuvo fronte.

Nors Lietuvos rankos buvo surištos 1939 m. spalio 10 dienos Lietuvos ir SSRS sutartimi, paprasti žmonės padėjo kiek galėdami: anykštėnai surinko ir paaukojo 50 Lt, tauragiškiai – 136 Lt, daug kas siuntė Suomijos ambasadai sveikinimus ir linkėjimus nugalėti.

Svetimšalių korpusui, kuris vasario 22 dieną pradėjo kovinius veiksmus fronte, vadovavo švedų armijos generolas Ernstas Linderis. Paskutinę karo dieną, kovo 12-ąją, Karelijos sąsmaukos fronte į kautynių liniją stojo Suomių amerikiečių legionas iš 300 vyrų. Ateiti į pagalbą suomiams buvo pareiškę norą savanoriai iš 26 valstybių.

1940 m. sausį JAV Kongresas pritarė dėl 10 tūkst. šautuvų pardavimo Suomijai. Į Helsinkį buvo nusiųsta didelė grupė karo lakūnų, buvo skatinama savanorių registracija. Be to, Baltieji rūmai pareiškė, kad Amerikos piliečių stojimas į Suomijos armiją neprieštaraus JAV neutralumo įstatymui.

Tuo metu Suomijoje buvo susidariusi nuomonė, jog esamomis sąlygomis gal geriausia kreiptis į Sovietų Sąjungos sąjungininkę Vokietiją, prašant imtis žygių Maskvoje, kad būtų atnaujintos derybos ir sustabdytas karas. Sausio 4 dieną Suomijos užsienio reikalų ministras Väinö Tanneris pasikvietė Vokietijos pasiuntinį Helsinkyje Wolfgangą von Bluecherį, kuris buvo laikomas apsukriu ir gerai informuotu diplomatu, pasikalbėti apie susidariusią būklę. Ministrui V.Tanneriui padarius pastabų dėl Vokietijos laikysenos Suomijos atžvilgiu, pasiuntinys W.von Bluecheris atsikirto, kad suomiai pamiršo vokiečių suteiktą pagalbą 1918 m. ir pastaruoju metu laikėsi nedraugiškai Vokietijos atžvilgiu. V.Tanneriui priminus, kad Vokietija ir dabar laikosi nedraugiškai Suomijos atžvilgiu, neišpildė dar prieš karo pradžią duotų užsakymų, nepraleidžia transportų su gėrybėmis, siunčiamomis į Suomiją ir t.t., pasiuntinys trumpai ir kategoriškai atsakė: Vokietija Suomijos kare nedalyvauja.

Taip paaiškėjo, kad kelias į taiką per Berlyną uždarytas. Tik vasario 17 d. W.von Bluecheris, atvykęs pas V.Tannerį, nuolankiai paaiškino, kad Vokietija neteikianti Sovietų Rusijai jokios pagalbos kare prieš Suomiją.

Iš tikrųjų Berlyne įvykių eiga rusų ir suomių fronte buvo stebima ypač dėmesingai. 1940 m. sausio 22 d. A.Hitleris ir jo artimieji, aptarę karinius veiksmus Suomijoje, priėjo išvadą: Maskva kariniu atžvilgiu labai silpna. Karo eiga galutinai įtikino Vokietijos fiurerį ir jo generolus, kad SSRS tikrai yra „milžinas molinėmis kojomis“.

Suomių pasiuntinys Berlyne atvežė į Helsinkį Hermano Goeringo laišką, kuriame šis ragino Suomijos vyriausybę bet kokiomis sąlygomis sudaryti taiką su rusais. Laiške buvo rašoma: „Garantuoju, kad kai mes netrukus pradėsime karą su Sovietų Sąjunga, jus susigrąžinsite viską. ko netekote.“

Kovo pradžioje buvęs Suomijos prezidentas Pehras Evindas Svinhufvudas su dviem palydovais savo iniciatyva išvyko į Vokietiją, norėdamas įtikinti A.Hitlerį, kad šis užtartų Suomiją. Deja, jam nepavyko pasimatyti nei su fiureriu, nei su Vokietijos užsienio reikalų ministru Joachimu von Ribbentropu. Jį oficialiai priėmė tik užsienio reikalų viceministras Ernstas von Weizsackeris. Nieko nepešęs Berlyne, eksprezidentas nuvyko į Romą, kur rezultatas buvo analogiškas, nors Vokietijos sąjungininkė Italija besąlygiškai pasisakė ir palaikė Suomijos pusę, visaip stengėsi jai padėti ir netgi atšaukė savo pasiuntinį iš Maskvos.

A.Hitleris, nenorėdamas gadinti santykių su J.Stalinu, vengė atvirai remti suomius. Atvirkščiai, netgi vykdė rusų prašymą, kad vokiečių garlaiviai tiektų degalus ir aprūpinimą sovietų povandeniniams laivams, vykdantiems Suomijos jūrinę blokadą. Tik daug vėliau, 1942-aisiais, lankydamasis oficialaus vizito Suomijoje, fiureris atsiprašė maršalo C.Mannerheimo, kad Vokietija tuomet nepadėjo suomiams.

Karo metais Suomijos vyriausybė gavo daug įvairių pasiūlymų, iš savųjų ir svetimųjų, kaip išspręsti tą sunkų taikos klausimą. Vieni siūlė siųsti delegatus pas A.Hitlerį ir su juo tartis Suomijos reikalu. Kiti siūlė atsikviesti Levą Trockį – tarptautinio darbininkų ir komunistinio judėjimo veikėją, duoti jam Repolos apylinkėje, Rusijos pasienyje, teritorijos ruožą ir leisti ten sudaryti provizorinę Rusijos vyriausybę, panašią į O.Kuusineno. Nebuvo pamirštas ir Aleksandras Kerenskis – Rusijos valstybės veikėjas, buvęs Rusijos laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas.

Pirmoji suomių pergalė Žiemos kare išgarsino suomišką žodį „sisu“, kurį sunku išversti į lietuvių kalbą, – jis reiškia nepalaužiamą ir tvirtą ryžtą, bet turi ir pavojaus niekinimo, troškimo priešintis galingam priešui atspalvį.

Ginant savo kraštą nuo agresorių atsiskleidė pačios geriausios C.Mannerheimo, kaip karvedžio, savybės. Turėdamas labai ribotų gyvosios jėgos rezervų, jis labai vertino kiekvieno kario gyvybę, todėl nepaprastai meistriškai išnaudojo vietovės ypatybes, klimato pokyčius.

Suomių snaiperis Simo Häyhä nušovė daugiau nei 500 sovietų karių. 1939 m. gruodžio 21 d. jis pasiekė asmeninį rekordą – per dieną nušovė 25 raudonarmiečius.

1940 m. sausį 32 suomiai gynė kalnagūbrį, kurį šturmavo 4 tūkst. rusų karių. Žuvo 28 suomių kariai ir 400 priešų: rusų atsitraukimą stebėjo likę gyvi keturi suomių didvyriai.

Naudodamiesi kiekviena, nors ir menkiausia priešo klaida, suomiai nuolat rengdavo pasalas, atkirsdavo priešą nuo nuolatinių bazių, sutrikdydavo aprūpinimo komunikacijas, organizuodavo pavyzdingą kovinę žvalgybą. Stokodami prieštankinių ginklų, suomių kariai nuo sovietų tankų gynėsi granatomis.

Būtent tada suomių kariai pradėjo naudoti vieną žymiausių savo išradimų. Valstybinė įmonė „Oy Alkoholiliike Ab“, kurios įpėdinė šiandien vadinasi „Alko“, ėmė pramoniniu būdu gaminti ginklą, susidedantį iš benzino ar kito padegamojo skysčio pripildyto butelio ir padegamosios virvutės. Iš viso į frontą buvo pasiųsta 450 tūkst. vienetų ir atitinkamas kiekis degtukų. Šis naujas ir labai efektyvus ginklas kovai su agresoriaus tankais buvo pavadintas „kokteiliu Molotovui“, nes manyta, kad rusų ir suomių karą sukėlė tas piktasis sovietų komisaras. Vėliau anglams šis mišinys labai patiko, tačiau jie nesuprato, kas kam skirta, todėl pertvarkė šį žodžių junginį savaip ir jis tapo „Molotovo kokteiliu“.

1940 m. sausio 20 dieną Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Winstonas Churchillis pareiškė, kad Suomija „atskleidė visam pasauliui Raudonosios armijos silpnumą“.

1940 m. vasario 1 dieną Raudonoji armija Karelijos sąsmaukoje pradėjo naują didelį puolimą stipresnėmis pajėgomis – 54 rusų divizijos, tai yra 750 tūkst. karių, pasitelkę tam tikslui modernizuotus tankus bei artilerijos pajėgas. Čia sovietų kariai panaudojo visiškai naują apsisaugojimo ginklą. Tai buvo stiprios šarvų plokštės, pritvirtintos prie dviejų metrų pločio ir trijų metrų ilgio rogių. Tokios šarvuotos rogės buvo stumiamos slenkančios kariuomenės priešakyje. Be to, puolančią kariuomenę rėmė lėktuvų eskadrilės. Tačiau prastai parengtai Raudonajai armijai ilgai nepavyko pralaužti suomių garsiųjų gynybinių įtvirtinimų – Mannerheimo linijos.

Vis dėlto po trijų mėnesių kruvinų mūšių, 1940 m. kovo 12 dieną, Maskvoje Suomijos ministras pirmininkas Risto Heikki Ryti pasirašė skaudžią SSRS ir Suomijos taikos sutartį. Pasirašė murmėdamas, kad ranka, pasirašiusi tokį dokumentą, turi nudžiūti. Taip jau dramatiškai sutapo, kad netrukus R.Rytį ištiko insultas, paralyžiavęs jo dešinę pusę ir ranką.

Karo veiksmai fronte buvo sustabdyti kovo 13 dieną 12 valandą Leningrado laiku. Vidurdienį taikos sutartis buvo paskelbta per Suomijos radiją. Visur prie pastatų buvo pusiau nuleistos valstybinės vėliavos, laikraščiai išėjo su juodais gedulo rėmeliais.

Didvyriškas suomių pasipriešinimas visam pasauliui tapo istorijos stebuklu.

Petras Makabra

Carlas Gustavas Emilis Mannerheimas

Švedų kilmės C.Mannerheimas buvo viena svarbiausių asmenybių Suomijos istorijoje. Per kruviną suomių pilietinį karą jis buvo baltųjų kariuomenės vadas, o 1918 m. paskirtas regentu. 1931 m. Suomijos prezidentas Pehras Evindas Svinhufvudas pakvietė iš atsargos generolą C.Mannerheimą ir paskyrė jį Krašto gynimo tarybos pirmininku, o karo atveju jis turėjo perimti kariuomenės vyriausiojo vado pareigas. 1933 m. gegužės 16 d. jam buvo suteiktas maršalo laipsnis.

Per Žiemos ir Tęstinį karus (1939–1940 ir 1941–1944 m.) C.Mannerheimas buvo vyriausiasis kariuomenės vadas, o 1944–1946 m. – Suomijos Respublikos prezidentas. Tapęs šalies vadovu, karvedys darė viską, kad šalies nepriklausomybė būtų išsaugota jau diplomatinėmis priemonėmis.

C.Mannerheimo autoritetą pripažino ne tik jo tautiečiai suomiai, bet ir tokie žymūs politikai, kaip A.Hitleris, J.Stalinas, W.Churchillis, F.D.Rooseveltas. JAV prezidentas Franklinas D.Rooseveltas, pagerbdamas C.Mannerheimą ir visą didvyrišką suomių tautą, nubraukė visas Suomijos skolas Amerikai.

C.Mannerheimas visą gyvenimą jautė simpatijas rusų tautai. Netgi Antrojo pasaulinio karo metais jo adjutantu buvo rusų husaras Ignatas Karpačiovas.

Suomijos maršalas mirė 1951 m. sausio 27 dieną Lozanoje (Šveicarija), palaidotas karių kapinėse Helsinkyje šalia kareivių, kurie atidavė savo gyvybę už tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. XXI amžiuje du Rusijos Federacijos prezidentai Vladimiras Putinas (2001 m.) ir Dmitrijus Medvedevas (2009 m.) per oficialius vizitus Suomijoje padėjo gėlių Hietaniemi kapinėse ant C.Mannerheimo kapo. 2007 m. birželio 14 dieną, minint C.Mannerheimo gimimo 140-ąsias metines, Sankt Peterburge atidengtas Suomijos maršalo biustas.

C.Mannerheimas buvo išsilavinęs kariškis. Mokėjo švedų, suomių, rusų, anglų, prancūzų bei vokiečių kalbas ir galėjo susikalbėti kiniškai, nes būdamas caro armijos karininku vykdė žvalgybines užduotis Azijoje. C.Mannerheimas tapo vieninteliu istorijoje žmogumi, Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose karuose gavusiu apdovanojimus iš abiejų kariaujančių pusių.

Tęstinis  karas (~Jatkosota~)

Kai birželio 22 dieną Suomijos laikraštis „Helsingin Sanomat“ paskelbė A.Hitlerio pareiškimą apie suomių kariuomenės bendrus kovinius veiksmus su vermachtu prieš Sovietų Sąjungą, jis buvo konfiskuotas. Tą pačią dieną suomių vyriausybė paskelbė apie Suomijos neutralitetą, o SSRS pasiuntinys Helsinkyje Pavelas Orlovas pareiškė, kad sovietų vyriausybė jį gerbia. Birželio 24 dieną Suomijos neutralumą pripažino Vokietija, Didžioji Britanija ir Švedija.

O kitos dienos ankstyvą rytą 18 suomių miestų ir gyvenviečių masiškai atakavo sovietų bombarduojamoji aviacija. Atsakydama į tai Suomija paskelbė karą SSRS.

Laplandijos karas

1944 m. rugsėjo 4 dienos rytą C.Mannerheimas pasirašė paliaubas su Sovietų Sąjunga ir Didžiąja Britanija – priėmė SSRS padiktuotas sunkias taikos sąlygas.

Pralaimėjusi karą, bet išsaugojusi nepriklausomybę ir išvengusi okupacijos, Suomija nukreipė ginklus prieš Suomijoje esančius vokiečius ir pradėjo juos stumti Norvegijos sienos link.

Vykdydama paliaubų reikalavimus, Suomija privalėjo po rugsėjo 15 d. esančius šalyje vokiečių karinius dalinius nuginkluoti. Esant reikalui, sovietų vadovybė tam tikslui galėjo suteikti pagalbą, tačiau kilo grėsmė, kad visa tai gali baigtis šalies okupacija.

1944 m. rugsėjo 11 d. Rovaniemyje, vermachto karinės vadovybės būstinėje, vyko slaptos vokiečių ir suomių derybos siekiant išvengti karinių veiksmų. Vokiečiai sutiko trauktis pagal iš anksto suderintą grafiką. Taip pat susitarė dėl „puolimo“ be mūšio, dėl „rudeninių manevrų“ bei karo imitacijos.

1944 m. rugsėjo 18 d. Vokietija nutraukė diplomatinius santykius su savo buvusia sąjungininke Suomija.

Suomių generolas-leitenantas Hjalmaras Siilasvuo vadovavo operacijoms prieš vokiečius ir 1944-ųjų spalį bei lapkritį išstūmė juos iš didžiosios Suomijos dalies. Kol vokiečių pajėgos traukėsi į šiaurę, Vokietijos karinės jūrų pajėgos užminavo jūrines Suomijos prieigas.

Ką reiškia žodis „LoGoMo“? „Geras klausimas, -  juokiasi „LoGoMo“ kultūros centro Suomijos mieste Turku renginių ir patalpų panaudojimo direktorius Janne’as Auvinenas ir atsako: – Nieko, tiesiog žodžių žaismas.“

Bet, kas žino, gal „LoGoMo“ turi šansą tapti  modernumo ir geros vadybos kultūros srityje terminu. Bent jau dabar tai gali būti etalonas, kaip į ypatingus renginius investuoti milijonai gali sukurti tvarią, ilgalaikę ir finansiškai atsiperkančią kultūros šventę.

Iš senų dirbtuvių – kultūros sostinės “rotušė”

„LoGoMo“, matyt, tikrai ypatinga vieta, kad kartą čia įžengęs J.Auvinenas taip ir negali išeiti. Kultūros erdvių apšvietimo ir garso dizaino guru per savo ketvirčio amžiaus karjerą dirbo projektuojant ir įrengiant žymiausias išskirtinio dizaino pasaulio koncertų ir teatrų sales – Stavangerio koncertų salę Norvegijoje, Usio (Wuxi) didįjį teatrą Kinijoje, Ankaros operos teatrą Turkijoje, „Yabous“ kultūros centrą Palestinoje, Bumashnikovo kultūros centrą Rusijoje, o Suomijoje yra tik keli teatrai ir koncertų salės, kur nepridėta J.Auvineno gebėjimų. Visur atlikdavo savo misiją ir imdavosi naujo projekto, bet su „LoGoMo“ J.Auvinenas susisaistė ilgam. Gal todėl, kad negali atsitraukti, nes čia lyg niekad nesibaigiantis kūrybos procesas. Pirmiausia 1876 m. statytą geležinkelio remonto dirbtuvių pastatą reikėjo perkūnyti į Turku – 2011 m. Europos kultūros sostinės pagrindinę įvykių areną, paskui, kultūros sostinės metams pasibaigus, „LoGoMo“ reikėjo dar kartą transformuoti – šįsyk į vieną moderniausių Suomijos ir ne tik multifunkcinį centrą jau ne proginiam, o kasdieniniam kultūros vartojimui.

Kai Suomijos užsienio reikalų ministerijos kvietimu lankiausi Turku, „LoGoMo“ rengėsi naujausio naujakurio – Turku teatro kraustynėms į šį kultūros fabriką, be to, laukė didžiulio tarptautinio Baltijos jūros dienų renginio. Nors kultūros sostinės karūną Turku jau prieš trejetą metų atidavė kitiems Europos miestams, tačiau gyvenimas buvusios kultūros sostinės „rotušėje“ – „LoGoMo“ vis pasipildo naujais štrichais.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 332014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2014-m

Penkiolikos ar aštuoniolikos aukštų kruiziniuose laivuose telpa tiek pat žmonių, kiek gyvena Rietave ar Pabradėje. Tik gyvenimo lygis radikaliai skiriasi.

Šią akimirką prabangaus kruizinio laivo „Mein Schiff 3“ keleiviai iš savo kajučių balkonų mojuoja siciliečiams. Per savaitę aplankęs Monaką, Romą, Korsikos ir Sicilijos salas, laivas trumpam grįš į Maltos sostinę Valetą ir jau su nauja galinčių sau leisti tokią prabangą keleivių komanda vėl skros Viduržemio jūros vandenis, užsukdamas į Kroatijos, Juodkalnijos, Italijos, Graikijos uostus.

Grupė Baltijos šalių žurnalistų Suomijos užsienio reikalų ministerijos kvietimu „Mein Schiff 3“ pastačiusioje „STX Finland“ laivų statykloje svečiavosi, kai iki laivo palydų buvo belikusi savaitė. Bet šiandien Turku laivų statytojams nėra kada liūdėti prieš save nebematant šio jūros milžino, nes kyla jo dvynys „Mein Schiff 4“, kuris jūros sūrumą pajus kitąmet. Nors devyni ši dešimties pasaulio laivų pagaminama Kinijoje, Pietų Korėjoje ir Japonijoje, „STX Finland“ Turku – viena didžiausių ir moderniausių pasaulyje kruizinių laivų statyklų.

Kruizinių laivų mados: kajutė su balkonu

„Mein Schiff 3“ laive nesunku būtų pasiklysti tarp daugybės koridorių, laiptų, parduotuvių, restoranų. Vien kajučių – 3,2 tūkstančio. Bet  „STX Finland“ viceprezidentas Tomas Degermanas čia jaučiasi kaip namie. Septintus metus „STX Finland Cruise“ dirbantis  pardavimo ir rinkodarosspecialistas šio laivo gimimą matė nuo pat pirmos akimirkos.

Kai lankėmės laive, iki tviskančios švaros ir dieviškų aromatų dar atrodė toli: minios įvairiakalbių įvairiarasių darbuotojų zujo su šalmais – juk čia dar buvo statybvietė. Tačiau brangenybių parduotuvė už apsauginių grotų jau tviskėjo brangakmeniais, laukdama pirkėjų.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 282014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-28-2014-m

AFP

Rusijos įvykdyta Krymo okupacija ir aneksija savo saugumo situaciją iš naujo įvertinti paskatino ir istoriškai neutraliteto besilaikančias Šiaurės šalis – Suomiją ir Švediją. Aukščiausi abiejų valstybių vadovai bei krašto apsaugos atstovai pasisakė už poreikį stiprinti gynybinius pajėgumus. Tačiau bendrai sutariama, kad savarankiškai tokio dydžio valstybėms nuo agresijos apsiginti nepavyks, todėl pastaruoju metu pagyvėjo debatai apie Suomijos bei Švedijos stojimą į Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją.

Istoriškai susiformavęs neutralitetas
Suomija, atlaikiusi Sovietų Sąjungos agresiją, nors ir smarkiai nukraujavusi, neprarado savo valstybingumo. Tačiau, norėdama jį išsaugoti, ji buvo priversta užimti neutralią poziciją: 1948 m. sutartimi su SSRS Suomijos nepriklausomybei ir galimybei prekiauti su Vakarais buvo nustatyta sąlyga nesijungti į NATO bloką. Tai padėjo išsaugoti Suomijos nepriklausomybę, tačiau leido Maskvai kontroliuoti įvairius vidaus politikos aspektus.
Tarptautinių santykių teoretikai pagal šią koncepciją nukalė net „finliandizacijos“ koncepciją, kurią tokie užsienio politikos grandai kaip Henry Kissingeris ir Zbigniewas Brzezinskis siūlo pritaikyti Ukrainos krizei išspręsti.
Švedija neutralią poziciją užima jau maždaug 200 metų ir Briuselyje įsikūrusio analitinio centro
„European Council on Foreign Relations“ ekspertės Suvi Turtiainen teigimu, būtent dėl jos „savo žemėje ji nekariavo visą šį laiką“. Švedijos neutralumą parlamentas apibrėžia taip: Švedija yra „taikos metu į karinius blokus nesijungianti valstybė tam, kad ji išliktų neutrali bet kokiame jos kaimynystėje vykstančiame kare“. Šią apibrėžtį tarptautinių santykių ekspertai laiko „grynuoju neutralumu“.

Šalia ligšiolinių atsiranda vis naujų failų mokslininkų ir aplinkosaugininkų darbotvarkėse, pavyzdžiui, mikroplastiko teršalų žala ar vis didėjančio triukšmo įtaka jūrai ir jos gyventojams.

Kai „Viking Line“ judi iš Talino į Helsinkį, net ir vis prasilenkiant su priešpriešiais ar ta pačia kryptimi judančiais laivais, fantazijos pritrūktų įsivaizduoti, kad bet kurią akimirką Baltijoje yra apie 2 tūkst. laivų. Baltija – viena mažiausių, bet labiausiai apkrautų jūrų. Ji ir viena labiausiai urbanizuotų: prie jos keturiolikoje valstybių gyvena apie 90 mln. gyventojų. Be to, šiame regione daug vis intensyvėjančios pramonės ir žemės ūkio, o jie teršia aplinką. Baltijoje smarkiai išplėtota žvejyba. Maža to, jūra tampa statybviete – čia nutiestas „Nord Stream“ dujotiekis, netrukus Baltiją kirs Lietuvos – Švedijos elektros jungtis, kyla vėjo malūnų „giraitės“. Nereikia užmiršti ir pavojingo abiejų pasaulinių karų cheminio palikimo jūros dugne.
O Baltija ir be žmogaus intervencijos – „stresinė“ jūra: negili – vidutiniškai 55 m, o didžiausias gylis – vos 459 m, kai, pavyzdžiui, Viduržemio jūros gylio rekordas – per 5 km, ir net Baikalo ežeras gilesnis. Baltija dar ir uždara, vandens apykaita su vandenynu nedidelė, mažos druskingo ir didelės gėlo vandens įplaukos.
Susidėjus į krūvą pačios gamtos ir žmogaus sukurtoms problemoms, ne veltui Baltija – viena pažeidžiamiausių ir viena labiausiai užterštų jūrų pasaulyje.
„Baltijos jūra – žmogaus sukurtų problemų laboratorija, – sako Suomijos aplinkos ministras, Žaliųjų lygos atstovas vyriausybėje Ville Niinisto, pridurdamas: – Bet ši jūra gali būti ir tų problemų sprendimo laboratorija.“
O sėkmei reikia laboratorijos su daugybe skirtingų sričių specialistų. Svarbiausias Helsinkio įlankos metais paskelbtų 2014-ųjų ir birželį Turku surengtų Baltijos jūros dienų tikslas – dar kartą atkreipti dėmesį į Baltijos jūros sveikatą. Suomijos užsienio reikalų ministerijos kvietimu Baltijos jūros skalaujamų valstybių žurnalistai, taip pat ir iš „Veido“, turėjo galimybę pamatyti, kaip šias problemas sprendžia Suomijos mokslininkai, valstybės institucijų ekspertai, privačių iniciatyvų autoriai.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 252014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2014-m