Lietuvoje, kaip ir kasmet tokiu metu, verda aistros dėl abiturientų egzaminų. Tradiciškai su žeme maišomos egzaminų užduotys, kritikuojama egzaminų tvarka, dejuojama, kad mokykla į gyvenimą išleidžia vis daugiau beraščių. Ir iš tiesų tarptautiniuose vaikų gebėjimų tyrimuose lietuviukai pralaimi daugelio išsivysčiusių šalių bendraamžiams.
O suomiai, kaip rodo naujausi PISA („Programme for International Student Assessment“) tyrimai, nors ir užleidžia Azijos šalims pasaulinių lyderių pozicijas, bet vis dar yra geriausi tarp ES šalių. Tiesa, jau ne visose pozicijose.
Suomijos švietimo stebuklo dėmenis aiškinamės su Suomijos švietimo ir kultūros ministrės specialiuoju patarėju Esa Suominenu.

VEIDAS: Lietuvos prestižines mokyklas ir provincijos mokyklėles skiria mylios. Kaip Suomija geba suteikti, galima sakyti, vienodo lygio – net labai aukšto – išsilavinimą visiems?
E.S.: Suomijos švietimo sistema sukurta tikint kiekvieno vaiko potencialu, kad visi jie vienoje ar kitoje srityje yra gabūs. Taip, visuomenės išsilavinimas nėra vienodas, bet tarp vaikų, kol jie dar labai maži, šis skirtumas nėra toks ryškus. Jau vaikų darželiuose, ikimokyklinio ugdymo įstaigose suvienodinamos visų auklėjimo galimybės. Jei gabesni ir silpnesni vaikai atskiriami, tai duoda itin blogų ugdymo rezultatų. Labai svarbu, kad tokio amžiaus skirtingų gabumų vaikai mokytųsi kartu vienoje grupėje.
Žinoma, tai reiškia, kad procesas tampa šiek tiek lėtesnis, bet taip išlaikoma sistema: ne tokiems gabiems leidžiama išsilaikyti grupėje, o gabesniems – suteikiami labai stiprūs baziniai gebėjimai. Šitaip neprarandame grupėje nei vienų, nei kitų. Taigi suformuojami tvirti mokymosi pagrindai – jie leidžia lengviau orientuoti į tolesnį mokymąsi.
VEIDAS: Ar toks visiems vienodų galimybių principas galioja iki pat vyresnių klasių?
E.S.: Tai privalu devynmetei mokyklai. Ją baigę, jaunuoliai turi apsispręsti, ar eis į gimnaziją, ar į profesinę mokyklą. Bet iki to laiko stengiamasi išlaikyti kiekvieną moksleivį, siekiama, kad klasė išliktų, kol baigsis laikas, per kurį įgijo vidurinį išsilavinimą, neskirstant vaikų pagal sugebėjimus.
Žinoma, tam tikras skirstymasis vyksta pagal tai, kokias pasirenkamąsias disciplinas ar užsienio kalbas vaikas renkasi mokytis, bet tai vyksta kiek vyresnėse klasėse.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 242014″ bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2014-m

Helsinkio universiteto profesorius emeritas Hannu Niemi pirmiausia vedasi parodyti savo portreto Socialinių mokslų fakulteto dekanų portretų galerijoje – vieno iš lietuviškų ženklų Suomijoje. Portretą profesoriaus prašymu nutapė Lietuvos dailininkė Vilija Mačiulytė, ir jis vienintelis šioje galerijoje sukurtas ne suomių dailininko. H.Niemi taip tarsi sujungė dvi savo veiklos sritis: net keturias kadencijas ėjęs Helsinkio universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekano pareigas, jis savo gyvenimą paskyrė statistikos mokslui, o laisvalaikį – suomių ir lietuvių ryšiams stiprinti.
K.Donelaičio Lietuvos bičiulių draugijos pirmininkas H.Niemi – garsiojo lietuvių ir suomių mokslininko prof. Augusto Roberto Niemi, kuris ne tik surinko apie pusketvirto tūkstančio lietuvių liaudies dainų, bet ir jas tyrinėjo, ieškojo sąsajų su suomiškomis, populiarino Lietuvą Suomijoje, anūkas. Šiandien jau jis skatina suomius domėtis Lietuva, jos kultūra, istorija: draugija leidžia leidinius, rengia parodas, seminarus, organizuoja išvykas į Lietuvą, padeda užmegzti žmogiškuosius ar dalykinius ryšius.
Pats profesorius pirmąkart Lietuvoje lankėsi dar 1985-aisiais, pakviestas į tarptautinę mokslinę tikimybių teorijos ir matematinės statistikos konferenciją, surengtą Vilniuje. Dabar į Lietuvą jis atvažiuoja kasmet.
Kokių teigiamų ir ne pokyčių Lietuvoje mato mūsų šalies bičiulis ir ko mes galėtume pasimokyti iš suomių? Tai pagrindinės „Veido” interviu su H.Niemi temos.

VEIDAS: Jūs “paveldėjote” ryšį su Lietuva iš savo garsiojo senelio. Jei ne jis, kas skatintų jus domėtis Lietuva?
H.N.: Visų pirma Vilnius. Tai nuostabus senas istorinis miestas, beje, visiškai kitoks nei Helsinkis. Labai įdomi Lietuvos istorija, kurios daug ženklų galima rasti ypač Vilniuje, jo muziejuose. Žinoma, teatras: žmonės, atvykstantys į Vilnių, būtinai turi pamatyti kokį spektaklį. Labai malonu praleisti laiką ir Klaipėdoje ar Palangoje.
Lietuva traukia net tik po ją pasižvalgyti, bet ir bendrauti su jos žmonėmis, per juos bandyti suprasti šalies istoriją, kultūrą. Tokius santykius užmegzti padeda ir mūsų K.Donelaičio Lietuvos bičiulių draugijos veikla: supažindiname su meno, kultūros, kitų sričių žmonėmis, Suomijoje jų laimėjimus populiariname ir per draugijos leidžiamus leidinius, parodas, seminarus. Štai prieš kelias savaites surengėme seminarą apie kankles, mat suomiai įsitikinę, kad kanklės – suomiškas instrumentas, o lietuviai – kad lietuviškas. Įdomus buvo seminaras apie Lenkijos ir Lietuvos istoriją. Kai dabar lankaisi Vilniuje, negali atsistebėti, kad kažkada tai buvo daugiau ne lietuviškai kalbančių gyventojų miestas.
VEIDAS: Kasmet lankotės Lietuvoje, tad iš šalies gal geriau matyti pokyčiai. Per įvairias apklausas Lietuvos gyventojai išreiškia nuomonę, kad lūkesčiai, kokių turėjo 1990-aisiais, buvo kur kas gražesni nei šiandienos realybė.
H.N.: Daug kas keičiasi. Kai pamačiau naujus daugiaaukščius vienoje Neries pusėje, pirma mintis buvo – tikiuosi, kad jie nepersikels į kitą upės pusę. Prašau – tik nesugadinkite savo nuostabaus, labai įspūdingo senamiesčio.
O jei kalbėsime iš esmės, pokyčiai akivaizdūs, ir jei šiandien situacija dar ne visur gera, pagerės netrukus. Lietuva tapo ES nare, o tai, mano įsitikinimu, teigiamas dalykas. Taip, lūkesčiai ir realybė visuomet skiriasi, bet, manau, Lietuvos pažanga per nepriklausomybės metus tikrai panaši į kitų tuo pačiu laikotarpiu nepriklausomybę atkūrusių Centrinės bei Rytų Europos šalių, o daugeliu atvejų net didesnė. Bent jau toks susidaro įspūdis žiūrint iš atstumo.
Žinoma, yra ir problemų. Pavyzdžiui, skirtumai tarp Vilniaus ir kai kurių kitų vietovių. O labiausiai man kelia nerimą, kad prieš dvidešimt metų Lietuvoje buvo beveik 3,8 milijono gyventojų, o naujausi duomenys rodo, jog dabar nebėra ir trijų milijonų. Jei žmonės iš Lietuvos išvažiuotų į užsienį ir įgiję patirties grįžtų, būtų puiku. Bet nesu tikras, kad dauguma jų grįš. Iš Suomijos po Antrojo pasaulinio karo nemažai žmonių išvyko į Švediją, kuri tuomet buvo turtingesnė, bet labai mažai kas iš jų grįžo net tada, kai ekonomikos padėtis Suomijoje pagerėjo.
VEIDAS: Suomija daugelyje sričių ne tik Lietuvai – visam pasauliui pavyzdys: čia mažiausias korupcijos lygis, darni visuomenė, didžiausias pasaulyje moksleivių raštingumas ir kt. Kaip pavyko to pasiekti?
H.N.: Viskas prasideda nuo visuomenės išsilavinimo – iš čia ir raštingumas, ir valstybės valdymo kokybė, ir žemiausias korupcijos lygis. Ateitis – jaunų žmonių rankose, todėl jie turi turėti galimybę gauti gerą išsilavinimą savo šalyje. Žinoma, gerai ir išvykti svetur, kad vyktų patirties ir žinių mainai. Bet gerai tuo atveju, jei jaunimas grįžta, ir dar su nauja patirtimi bei idėjomis, kaip gerinti gyvenimą savo šalyje.
VEIDAS: Kokios, jūsų manymu, išskirtinės Suomijos švietimo sistemos ypatybės leidžia pasiekti vis gerėjančių rezultatų tarptautiniuose moksleivių tyrimuose? Lietuviai, pavyzdžiui, raštingumu, deja, nusileidžia bendraamžiams.
H.N.: Vienas tradicinių Suomijos švietimo sistemos principų – kad mokslas turi būti visiems nemokamas, prieinamas ir vienodas kiekvienam. Labai svarbu, kad mokytojai būtų labai geri, kad būtų labai geras jų išsilavinimas.
VEIDAS: Visos šalys norėtų, kad mokytojai būtų puikūs, tačiau kaip suomiams pavyksta to pasiekti?
H.N.: Mokytojo darbas turi būti patrauklus: mokytojui turi patikti mokyti, dirbti su jaunimu, bet ir alga turi būti patraukli. Negalima sakyti, kad Suomijoje ji didelė, bet tikrai konkurencinga rinkoje.
VEIDAS: Vis dėlto ar skiriasi mokymo lygis Helsinkyje ir mažuose miestukuose, nutolusiuose nuo sostinės tūkstančius kilometrų? Ar provincijos moksleiviai turi tokių pat galimybių siekti aukštojo mokslo?
H.N.: Žinoma, skirtumų yra, kaip ir pačiame Helsinkyje, kur esama ir labai gerų mokyklų bei gimnazijų, ir prastesnių. To neišvengsi. Bet man nelabai patinka sistema, kad po pagrindinės mokyklos mokiniai gali pereiti į gimnaziją. Jokių stojamųjų egzaminų nėra – gimnazijos atsirenka mokinius pagal jų pažymius ankstesnėje mokykloje. Bet tai selektyvi sistema, kai geriausi mokiniai nueina į gimnazijas ir šių reputacija tampa geriausia, bet todėl, kad jos susirinko geriausius mokinius.
VEIDAS: Sakote, kad mokslas turi būti visiems prieinamas. Ar ir aukštasis? Juk ar gali tam būti neribotų žmogiškųjų ir materialinių išteklių? Štai Lietuvoje vis diskutuojama, ar 2,9 mln. gyventojų šaliai per daug dvidešimt dvejų universitetinių aukštųjų mokyklų. Suomijoje – 5,3 mln. gyventojų ir tiek pat aukštųjų mokyklų.
H.N.: Apie tai seniai diskutuojama ir Suomijoje. Bet, manau, būtų didelis praradimas valstybei, jei dalis jaunų gabių žmonių neturėtų galimybės studijuoti dėl to, kad valstybei trūks pinigų išlaikyti studijų vietas universitetuose. Suomijoje kasmet gimsta apie 60 tūkst. kūdikių, o pirmakursių universitetuose – apie 20 tūkst. Mano manymu, labai svarbu ir tai, kad turime gana gerą universitetų tinklą visoje Suomijoje – ne tik Helsinkyje, bet ir Turku, Tamperėje, Juveskiulėje, Joensū, kituose miestuose. Suomijai reikia išsilavinusių kvalifikuotų žmonių.
VEIDAS: Ar galima teigti, kad ir mažesniuose provincijos universitetuose, tarkim, kokiame nedideliame Rovaniemio miestelyje Laplandijoje, universiteto mokymo lygis, dėstytojų kvalifikacija neatsilieka nuo sostinės aukštųjų mokyklų?
H.N.: Gal kitur neturime tokių garsių, pavyzdžiui, ekonomikos profesorių kaip Helsinkyje, bet kiekvienam universitetui svarbu identifikuoti kelias disciplinas, studijų kryptis, kurios būtų labai stiprios.
VEIDAS: Lietuvoje dėl menkesnių balų nepatekęs į valstybės finansuojamą studijų vietą gali pretenduoti į mokamą.
H.N.: Suomijoje mokamų studijų vietų nėra – pinigai čia negali pagelbėti. Tėvai gali apmokėti mokymo kursus rengiantis stojamiesiems egzaminams, bet negali nusipirkti studento vietos universitete.
VEIDAS: Ar tokios pat nemokamos studijos ir studentams iš kitų šalių?
H.N.: Taip, tai taikoma ir studentams iš kitų šalių. Galioja principas: jei kažką siūlome suomiams, tas pačias galimybes turime pasiūlyti ir studentams iš kitų šalių. Tiesa, yra diskusijų, kad gal reikėtų įvesti mokestį už studijas studentams iš ne ES šalių.
VEIDAS: Ar Suomijoje yra privačių švietimo įstaigų?
H.N.: Yra kelios privačios pagrindinio išsilavinimo mokyklos, bet aukštojo mokslo – ne. Taip, universitetai dabar labiau nepriklausomi nei prieš kokius penkerius metus. Pavyzdžiui, jie gali pasitelkti privačius rėmėjus savo veiklai finansuoti. Bet didžioji finansavimo dalis gaunama iš Švietimo ministerijos. tai visiškai kitokia sistema, nei, pavyzdžiui, JAV privatūs universitetai.
VEIDAS: Lietuvai reikia inžinierių, o jaunimas veržiasi studijuoti socialinių mokslų. Kaip Suomija derina jaunimo norus ir valstybės poreikius – kas sprendžia, į kurias studijų kryptis priimti kiek studentų?
H.N.: Dėl to visuomet kyla daug diskusijų, tačiau tai sprendžia Švietimo ministerija. Taip, skiriamos kvotos, kiek kur priimti studentų. Šiuo metu universitetams suteikta truputį daugiau laisvės, jie ėmė šiek tiek koreguoti kvotas, bet Švietimo ministerija siekia grąžinti ankstesnę tvarką, kai ji turėjo daugiau galių.
Inžineriją studijuoti Suomijoje populiaru, ypač tarp berniukų. Bet, pavyzdžiui, buvo apmenkęs susidomėjimas matematikos mokytojų studijomis. Dabar šių studijų paklausa jau atsigavo, ir turime pakankamai matematikos mokytojų. O populiariausios sritys – medicina, teisė, komunikacija. Tačiau kvotos čia tokios, kad patekti studijuoti šių mokslų labai sunku.
VEIDAS: Ar teisingai supratau: jūsų manymu, Suomijos sėkmė – švietimas?
H.N.: Tikrai taip. Suomijos sėkmės raktas – švietimo sistema.

Suomijos, šalies, kuri pasaulyje laikoma pavyzdžiu, kaip spręsti kuo įvairiausias opias problemas, prezidentas 65-erių Sauli Niinisto, vien užsiminus, ką galėtų vienu ar kitu Lietuvai opiu, o suomių jau išspręstu klausimu patarti, tik krato galvą ir sako, kad patarėju būti negali.

Jo manymu, viena valstybė kitai negali būti mokytoja, aiškinančia, kuris atsakymas teisingas, kuris ne, bet turi siekti kitą valstybę, ypač kaimynę, suprasti ir pasidalyti savo patirtimi, jei tik ši joms tinka. Bent jau tokie kertiniai Suomijos tiek vidaus, tiek užsienio politikos principai. Ir jie veikia.
Suomijos visuomenė ir net politinės partijos sugeba pasiekti konsensusą svarbiausiais klausimais. Ši valstybė laikoma socialinės gerovės ir socialinio solidarumo etalonu, išskirtine šalimi, kurioje nėra skurdžiųjų sluoksnio, nėra ir didžiulių turtinių kontrastų.
Pernai po trijų dešimtmečių socialdemokratų prezidentų valdymo valstybės vadovo rinkimus laimėjęs konservatoriškos Nacionalinės koalicijos partijos narys S.Niinisto taip pat išpažįsta socialinio solidarumo pirmenybę: jis didžiuojasi, kad suomiai – labai pavyzdingi mokesčių mokėtojai, ir pabrėžia, kad visur, kur norima sukurti panašią gerovės valstybę, žmonės turi suprasti, kad taip jie padeda vienas kitam, o tos pagalbos gali prireikti ir tau pačiam.
Tokius principus prezidentas ne tik deklaruoja, bet ir pats jų laikosi: jis pareiškė, kad Suomijos valstybės vadovaujantys asmenys turėtų susimažinti algas, ir pirmas parodė pavyzdį – dėl krizės penktadaliu nusikirto savo atlyginimą. Suomija buvo ir vienintelė euro zonos valstybė, net krizės laikotarpiu neleidusi sau atleisti vadžių ir nesilaikyti Mastrichto kriterijų.
Beje, Suomija – ir mažiausios korupcijos pasaulyje valstybė. Prezidentas visuomet pabrėžia  valstybės ir kiekvieno piliečio asmeninę atsakomybę ir už valstybės gerovę, ir už savo šeimą bei artimuosius.
S.Niinisto politikoje jau 36-ti metai: pagal išsilavinimą teisininkas, jis politinę karjerą pradėjo vietos valdžioje, paskui buvo teisingumo, o Suomijai įsivedant eurą – finansų ministras, Suomijos parlamento narys ir jo pirmininkas, taip pat yra dirbęs Europos investicijų banko viceprezidentu bei Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko valdybos nariu.
„Veidas“ šią savaitę į Lietuvą valstybinio vizito atvykstančio Suomijos prezidento visų pirma klausinėjo apie problemas, kurias šiai šaliai sekasi spręsti sklandžiau nei Lietuvai.

VEIDAS: Esate vienas euro kūrėjų ES, euro Suomijoje tėvas. Žinome, kad nesate linkęs dalyti tiesioginių patarimų kitoms šalims, tad neklausiame, ar patartumėte Lietuvai siekti įsivesti eurą 2015-aisiais. Tačiau jei Suomija dar nebūtų euro zonos narė, ar į ją veržtųsi dabartinėmis euro zonos sąlygomis?
S.N.: Nespekuliuokime – Suomija jau yra euro zonos narė. Tačiau jei 1999 m., kai man būnant Suomijos finansų ministru su Vokietijos finansų ministru Theo Waigeliu ir kitais kolegomis kūrėme bendrą ES valiutą, būtume žinoję, kad taisyklėms, kurios buvo nusistatytos, nebus paklūstama, nesu tikras, ar apskritai būtume kūrę bendrą valiutą.
Šiuo metu, vertinant iš dabartinės situacijos pozicijų euro zonos valstybėse, tos ES valstybės, kurios neturi euro, turi pasirinkimą prisijungti ar neprisijungti prie bendros valiutos, bet Suomija – nebe, nes jau esame euro zonoje. Tačiau ne kartą kartojau: Latvija, Islandija ar JAV nėra euro zonos narės, o susidūrė su panašiais sunkumais. Vadinasi, tai, kas įvyko, yra ne euro zonos, o Vakarų mąstymo krizė. Euro įvedimo pradžioje buvo net labai gerų augimo metų, bet ir tada Vakarų šalys didino skolas. O juk kuriant euro zoną bazinis principas ir taisyklė buvo solidarumas. Tai reiškia, jog valstybės visų pirma turi taip rūpintis savo pačių reikalais, kad nekenktų kitoms euro zonos valstybėms. Šiuo principu Suomija visada vadovavosi.
VEIDAS: Suomija, kaip ir Lietuva, priklausoma nuo Rusijos dujų, kitų energetinių išteklių. Ar jūs tai laikote didele Suomijos problema?
S.N.: Suomija dujų rinkoje palaiko labai stabilius santykius su Rusija ir šioje srityje nėra patyrusi jokių nusivylimų. Žinoma, visuomet išmintinga energetiką diversifikuoti, nepriklausyti nuo vieno šaltinio. To ir siekiame.
VEIDAS: Ar toji priklausomybė nuo Rusijos energetinių šaltinių daro įtaką dvišaliams Suomijos ir Rusijos politiniams santykiams?
S.N.: Ne.
VEIDAS: Tačiau kai kurie ekspertai Suomijos užsienio politiką vertina kaip prorusišką. Ar sutinkate su tokiu vertinimu? Ar numatote kokių pokyčių Suomijos ir Rusijos santykiuose?
S.N.: Prorusiška? ES taip pat stiprina ryšius su Rusija ir, mano vertinimu, iš to gaunama abipusės naudos. Ne tik ES formatu – Suomija palaiko labai pragmatiškus ir dvišalius santykius su Rusija verslo, turizmo srityse. Manau, mūsų dvišaliai santykiai geri, ir jokie jų pokyčiai nereikalingi.
VEIDAS: Tai jūs manote, kad pragmatizmas užsienio politikos srityje yra pagrindinis dalykas?
S.N.: Aš sakiau, kad pragmatizmas svarbus versle, turizme – tai kasdienio gyvenimo būtinybė: labai svarbu, kad būtų lengviau kirsti sieną, kad būtų mažiau trukdžių verslui, kad problemos, su kuriomis susiduria verslas ir pavieniai žmonės, pavyzdžiui, gaudami vizas, būtų sprendžiamos pragmatiškai ir greitai. Reikia turėti galvoje, kad Suomija kasmet sulaukia per 1 mln. turistų iš Rusijos, per metus Rusijos-Suomijos sieną kerta apie 10 mln. asmenų, vadinasi, pragmatinis aspektas labai svarbus.
Arba, pavyzdžiui, labai įdomus ir svarbus Arkties regiono projektas, kuriame dalyvauja ne tik Šiaurės šalys ir Rusija, bet ir kitos Arkties tarybos narės – JAV, Kanada. Čia taip pat labai svarbus pragmatiškas bendradarbiavimas. ES, taip pat ir Suomija dvišaliais santykiais, su Rusija daug bendradarbiauja aplinkosaugos srityje. Sankt Peterburgo atliekų deginimo jėgainė – pavyzdys, kad Rusija pajėgi lygiaverčiai bendradarbiauti šioje srityje.
Bet užsienio politikoje ES Rusijos atžvilgiu turi kryptį, o Suomija, šalia bendradarbiavimo ES rėmuose, dar ir dvišalius santykius. Rusijos vidaus politikos, demokratijos klausimais, žinoma, mes turime pasakyti savo nuomonę. Bet kai kalbame apie šalių bendradarbiavimą, labai svarbu siekti suprasti savo kaimynus. Supratimas ir bendradarbiavimas – štai kas svarbiausia mūsų užsienio politikoje.
Daug kartų kartojau, ir tai tinka ne tik santykiams su Rusija: jei nori pasiekti rezultatų, neturi stengtis būti mokytoju ir aiškinti – štai tai teisinga, o tai – ne. Gal ir tai pragmatizmas, bet jei kurie nors Suomijos modeliai tinka kitoms šalims, mes galime padėti apie juos daugiau sužinoti, bet negalime nieko versti jų perimti. Pavyzdžiui, mūsų švietimo, ypač pagrindinio bendrojo lavinimo, sistema: mano nuomone, tai, kad kuo daugiau žmonių gauna gerą išsilavinimą, padeda vystyti visuomenę, yra geras būdas kurti demokratiją pasaulyje. Ir tai tinka ne tik Rusijos atveju.
VEIDAS: Kodėl Suomija plečia branduolinę energetiką, nors kitos ES ir ne tik šalys nutarė jos atsisakyti?
S.N.: Mums, kaip ir kiekvienai valstybei, reikia energijos šaltinių. Ir dauguma Suomijos parlamento narių nutarė, kad branduolinės energetikos turi daugėti. Jei visi dabartiniai planai šioje srityje bus įgyvendinti, po Prancūzijos būsime viena didžiausių branduolinės energetikos plėtotojų ES.
VEIDAS: Bet „Olkiluoto-3“ branduolinės jėgainės statybose daug problemų – projektas vėluoja, brangsta.
S.N.: Taip, projektas dalinai vėluoja. Bet jėgainės saugumui užtikrinti keliami labai aukšti standartai, ir galutinis rezultatas turi būti geras.
VEIDAS: Ar galima laukti kokių Suomijos, nepriklausančios NATO, politikos permainų šio Aljanso atžvilgiu?
S.N.: Ne, ne šiuo metu. Bet mes, žinoma, bendradarbiaujame su NATO ir šį bendradarbiavimą plėtojame ES formate. Apskritai ES norėtume matyti daugiau bendros gynybos politikos. O su NATO Suomija labai aktyvūs partneriai ir toliau vystysime santykius šia kryptimi.
VEIDAS: Kokią prognozuojate ES ateitį: ar ji turėtų judėti federalizmo kryptimi ar išlaikyti dabartinį modelį?
S.N.: Tikiu, kad ES iš esmės išlaikys dabartinį modelį. Žinoma, ES vystysis, bet neįžvelgiu, kad galėtų judėti federalizmo link.
VEIDAS: Daug kalbama apie glaudesnį Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimą. Ar tikite kartais minimo NordBalt darinio galimybe: Jūsų nuomone, ar šių regionų šalių aštuonetukui – NB8 (Nord Balt Eight)) – tarptautinėje arenoje reiktų dažniau veikti kaip vienetui?
S.N.: Teisybės dėlei dažniausiai Šaurės šalys tarptautinėje arenoje neveikia kaip vienetas. Dabartinis jų tarpusavio bendradarbiavimas labiausiai susijęs su šio regiono problemomis, kaip ir bendradarbiavimas NB8 formatu labiausiai susijęs su šio regiono aktualijomis, pavyzdžiui, Baltijos jūros problemomis.
Bet mes – ES narės, o bendradarbiaujant ES rėmuose visuomet gerai turėti draugų ir galimybių su jais labai atvirai diskutuoti ES politikos, Baltijos jūros regiono strategijos ir kitais klausimais, labai svarbiais visoms šioms šalims. Matome, kaip Viduržemio jūros šalys rūpinasi savo regionu, Baltijos jūros regionas turi daryti tą patį. Tai mūsų pareiga vystyti bendradarbiavimą įgyvendinant Baltijos regiono strategiją.
Beje, kai tapsite euro zonos narėmis, mūsų šalių bendradarbiavimas taps dar glaudesnis ir monetarinėje politikoje.
VEIDAS: Lietuvos bankininkystėje vyrauja skandinaviški bankai. Dalis ekspertų vertina, kad ir jie atsakingi už paskolų burbulo pūtimą, kas itin apsunkino krizę Lietuvoje. Kaip vertinate skandinaviškų bankų socialinę atsakomybę Lietuvoje krizės akivaizdoje?
S.N.: Nesu įsigilinęs į šių bankų veiklą. Bet prisimenant Suomijos istoriją – praėjusio amžiaus aštuntame devintame dešimtmetyje labai daug užsienio valiutos atėjo į Suomiją. Verslo įmonės, pavieniai žmonės skolinosi, nes tai tuo metu buvo palyginti pigūs pinigai. Bet galų gale tai privedė iki katastrofos, kai turėjome devalvuoti Suomijos markę – tuometę mūsų šalies valiutą. Mes kaltinome didele dalimi mūsų bankininkus, kurie buvo tikrai labai aktyvūs siūlydami naudotis šiais užsienio pinigais.
Nežinau tikslios situacijos, kaip buvo Lietuvoje, bet vis dėlto, remiantis kad ir Graikijos pavyzdžiu, reikia pripažinti, kad juk tai dviejų pusių eismas.
VEIDAS: Jūs, konservatorius, pernai buvote išrinktas Suomijos prezidentu po socialdemokratų trisdešimties metų valdymo. Ar tai reiškia, kad suomiai pavargo nuo socialdemokratiškos gerovės politikos, kas laikoma išskirtiniu Skandinavijos šalių bruožu?
S.N.: Labai sunku pasakyti, ką žmonės galvoja balsuodami rinkimuose. Šiuo momentu Socialdemokratų partija Suomijoje išgyvena sunkumus. Panašūs procesai ir Švedijoje, bet ten socialdemokratai dabar vėl stiprėja. Toks jau politinis partijų gyvenimas – tai pakilimai, tai nuosmukiai.
VEIDAS: Kaip Jūs pakomentuotumėte, kad Suomija suteikė prieglobstį Chadižat ir Maliko Gatajevų šeimai po to, kai Lietuvos teismai juos pripažino kaltais dėl smurtavimo prieš jų globojamus vaikus, grasinimo nužudyti, savavaldžiavimo, turto prievartavimo? Lietuvoje Suomijos sprendimas įvertintas, kaip vienos ES šalies nepasitikėjimas kitos ES šalies teismais.
S.N.: Pagal Suomijos prieglobsčio suteikimo įstatymą siekiama apginti asmenį. Bet negaliu nieko pasakyti apie konkretų atvejį, o tik pabrėžti esminį principą – prieglobsčio bylas Suomijoje sprendžia teismai, o jie yra nepriklausomi, nuo mano nuomonės taip pat.
VEIDAS: Pabaigai – į kurias Lietuvos ir Suomijos bendradarbiavimo sritis, Jūsų manymu, reikia labiausiai koncentruotis? Ką mes galime padaryti drauge Šiaurės ir Baltijos regiono labui?
S.N.: Mes turime daug bendra, visų pirma, Baltijos jūrą, kuri visiems mums labai svarbi. Žinoma, ekonominiai ryšiai, kurie galėtų būti dar intensyvesni. Kitas svarbus klausimas yra energetika, investicijos į šią sritį. Šiai temai daug vietos ir valstybės vizito Lietuvoje metu skirsiu ir aš, ir mane lydėsianti Suomijos verslo delegacija.

Kylančios Rusijos grėsmės akivaizdoje Švedija ir Suomija svarsto, ar joms nevertėtų įstoti į NATO, taip sukuriant bendrą Skandinavijos ir Baltijos gynybinę erdvę, kurios neatsiejama dalis būtų ir Lietuva.

Pastarojo pusmečio įvykiai visiškai sugriovė ligšiolinį ramų ir saugų neutralios Švedijos gyvenimą. Jau du amžius su niekuo nekariavusi, šaltojo karo įtampas pamiršusi didžiausia Skandinavijos valstybė per pastarąjį dešimtmetį sumažino savo kariuomenę beveik keturis kartus – nuo 55 iki 15 tūkst. karių, o gynybos išlaidas – nuo 7,1 iki 5,9 mlrd. JAV dolerių. Sovietinė grėsmė, šaltojo karo pradžioje kainavusi Švedijai ne vieną karo lakūno gyvybę, o vėliau – daug nervų ir įtampos, po fiordus gainiojantis povandeninius laivus, atrodė, pražuvo kartu su Sovietų Sąjunga – visiems laikams. Be to, švedai dar nuo šaltojo karo laikų buvo linkę tikėti, kad, jei kas, NATO ateis į pagalbą, nes Švedijos puolimas būtų buvęs tolygus viso NATO šiaurės flango puolimui. Netgi Švedijos oro uostų kilimo ir leidimosi takai buvo tiesiami pagal NATO reikalavimus, kad prireikus būtų galima priimti paramą.
Pastarąjį dešimtmetį Švedija, be NATO, labai daug vilčių siejo su vis intensyvėjančiu penkių Šiaurės šalių kariniu bendradarbiavimu pagal NORDEFCO iniciatyvą, nors vadinamasis Stoltenbergo planas, 2009-aisiais pasiūlęs sukurti kažką panašaus į Šiaurės šalių karinį bloką, visų galimų dalyvių buvo draugiškai atmestas. Nepaisant to, bendros tiek NATP priklausančių Danijos ir Norvegijos, tiek neutralių Suomijos ir Švedijos aviacijos pratybos vyko nuolat, veikė bendra karinių transporto lėktuvų grupė. Tad Švedija jautėsi saugi kaip niekada, nors po 2008 m. rugpjūčio Rusijos agresijos Gruzijoje ir buvo šiek tiek sunerimusi.

Švedija atsibudo beginklė

Perkūnas iš giedro dangaus trenkė 2012-ųjų lapkritį, kai viešėdamas Švedijoje NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas pareiškė, kad „Aljanas nėra atsakingas už šalių, kurios nėra jo narės, saugumą“. Jau iš ko ko, bet iš kaimyno dano tokio pareiškimo švedai nesitikėjo.
Po mėnesio jau Švedijos kariuomenės vyriausiasis vadas generolas Sverkeris Goransonas pareiškė, kad netgi riboto karinio Rusijos užpuolimo atveju Švedija savarankiškai gebėtų kautis ne ilgiau kaip savaitę, o vėliau turėtų prašytis bet kokios paramos iš šalies. „Iš ES karinės paramos mes nesitikime, nes tai nėra karinis aljansas, – sakė generolas. – Tačiau 2011 m. NATO vadovaujamų pratybų metu Švedija pasiuntė beveik visus savo kovos lėktuvus gelbėti pagal pratybų scenarijų priešo užpultos Norvegijos, tad tikimės iš jos sulaukti tokio paties solidarumo, jeigu būtų užpulta Švedija. Daug tikiuosi iš Šiaurės šalių karinio bendradarbiavimo. Nors mes neturime su jomis jokios karinės sutarties, tačiau vis dėlto esame sąjungininkai.“
Netrukus paaiškėjo, kad Švedijos kariuomenės vadas žiauriai klydo. 2013 m. vasarį Norvegijos gynybos ministrė Anne Grete Strom-Erichsen tokiu pačiu, jokių skandinaviškų sentimentų neturinčiu tonu, kaip keliais mėnesiais anksčiau NATO generalinis sekretorius, pareiškė, jog „mažai tikėtina, kad karinio konflikto atveju Švedija galėtų sulaukti Norvegijos karinės paramos“, nes Norvegija neturi daug karinių pajėgumų, tad pirmiausia turėtų rūpintis savo teritorine gynyba, be to, karinių įsipareigojimų ji turi tik NATO priklausančioms valstybėms. Savo trigrašį įkišo ir Lietuva, krašto apsaugos viceministro Marijaus Veličkos lūpomis paragindama: „Švedijai būtų neblogai tapti NATO nare. Žinia, Aljansas gina tik savo narius.“

Danai ir norvegai atsiribojo

Švedija pasijuto išduota tiek brolių skandinavų, tiek NATO. Iš pradžių, po skandalingojo generolo S.Goransono interviu, buvo manančiųjų, kad kariškiai blefuoja, siekdami išvengti dar vieno karinių išlaidų mažinimo. Tačiau generolą parėmė Švedijos karališkoji karo akademija, nurodydama, kad mechanizuoti daliniai pajėgtų kovoti vos kelias dienas. Kovo mėnesį diskusija dėl Švedijos gynybos ateities įsiliepsnojo ne juokais. Kaip pastebi Lenkijos Rytų tyrimų instituto ekspertė Justyna Gotkowska, „diskusijos įkarštį geriausiai iliustruoja pagrindinių Švedijos dienraščių antraštės, kurių viena, pasirodžiusi liberalios pakraipos leidinyje „Expressen“, skelbė: „Švedijai reikia karinio perversmo“.
Nors siūlymų, kaip ateityje reikėtų užtikrinti Švedijos gynybą, esama nemažai, vis dėlto aiškiai išsiskiria dvi pagrindinės linijos: tęsti neutralumo politiką, kartu smarkiai didinant išlaidas gynybai ir grįžtant prie visuotinės šauktinių armijos, nes nedideli profesionalų daliniai, labiau skirti tarptautinėms misijoms, nėra pakankami krašto gynybai; Atsisakyti neutraliteto ir stoti į NATO, kuri veikiausiai mielai priimtų tegu šiuo metu apsileidusią, tačiau vis dėlto moderniai ginkluotą, tvirta nacionaline ekonomika paremtą Švedijos kariuomenę.
Bet tam reikia rimtos diskusijos visuomenėje, nes neutralumo politika per du amžius tapo neatsiejama švedų nacionalinio identiteto dalimi. Kita vertus, kaip pastebi leidinys „NATO Rewiew“, kai 2011-aisiais Aljansas paprašė Švedijos paremti operaciją Libijoje, Riksdagas be didelių diskusijų pritarė karo aviacijos siuntimui 240 balsų už, 15 prieš ir aštuoniems parlamentarams susilaikius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Suomiai sukūrė ne tik „Nokia“ telefonus – tai norėjo pasakyti knygos „100 Suomijos naujovių“ autorius, surinkęs daugiau nei šimtą Suomijoje gimusių naujovių socialinės politikos, sveikatos, aukštųjų technologijų ir kasdieninių pramogų srityje. Kai kurios iš jų padėjo suomiams išspręsti problemas, su kuriomis šiandien susiduriame ir mes.

Ar žinojote, kad ramūs ir bendrauti daug nelinkę suomiai išrado ne tik trumpąsias SMS žinutes, bet ir bendravimo internetu IRC programą? Ar įtarėte, kad Molotovo kokteiliai – taip pat suomių, pritrūkusių ginklų, išradimas? O kaip Suomijoje atsirado dabar pasaulyje plintantis šiaurietiškas vaikščiojimas, kodėl Suomijos moksleiviai geriausiai pasirodo tarptautiniuose moksleivių žinių vertinimo tyrimuose, kodėl šioje šalyje buvo sukurtas valstybinis alkoholio monopolis ir kaip pavyko sumažinti aukų keliuose skaičių?
Visi šie atsakymai pateikti suomių politiko, gydytojo ir visuomenės veikėjo Ilkkos Taipale parengtoje knygoje „100 Suomijos naujovių“, kurioje jas trumpai aprašo gausus būrys intelektualų. Kai po septynerių metų pastangų I.Taipale išleido šią knygą anglų ir suomių kalbomis, suomiai ja visiškai nesusidomėjo. Tačiau kai ji sparčiai pradėta leisti kitomis kalbomis, sulaukta įvertinimo ir namie. Įdomu, kad šia knyga ypač domisi augančios Azijos šalys – Taivanas, Pietų Korėja, Japonija. Pietų Korėjos ambasadorius Suomijoje šią knygą su žmona išvertė savo pastangomis ir nemokamai išdalijo politikams, verslininkams, ekonomistams.
Apie iš Suomijos kilusias naujoves „Veidas“ kalbėjosi su knygos redaktoriumi I.Taipale ir jo žmona Vappu Taipale, taip pat prisidėjusia prie knygos rengimo.
VEIDAS: Koks buvo jūsų tikslas rengiant šią knygą?
I.T.: Visi kalbėjo tik apie technologines naujoves. Kai 1991 m. išgyvenome krizę, valstybė nusprendė skirti pinigų tik technologinėms naujovėms ir mokslui. Vappu dirbo Nacionaliniame socialinės rūpybos ir sveikatos apsaugos tyrimų ir plėtros centre (STAKES), kuris rūpinosi socialinėmis naujovėmis, todėl mes nusprendėme: pamokykime juos.
Į knygą įtrauktas ir Molotovo kokteilis, kuris byloja: kai neturi nieko – randi išeitį. Mes neturėjome ginklų, bet Žiemos karo metu išradome Molotovo kokteilius.
VEIDAS: Ar būtent todėl knygoje ir skiriate daugiausiai dėmesio socialinėms naujovėms, nors, statistikos duomenimis, Suomija pirmauja pagal informacines technologijas?
V.T.: Kas yra informacinė visuomenė? Tai nėra įrenginiai, kompiuteriai ar tinklai, tai protinis procesas. O ko jis reikalauja? Mokymosi, lankstumo, kūrybiškumo, darnumo, kalbų ir socialinių įgūdžių. Visa tai yra smegenyse. Štai kodėl mums reikia socialinio kapitalo, socialinių naujovių.
I.T.: Todėl mes sakome, kad net jei „Nokia“, ABB būtų viršūnėje, tai niekada nebūtų įmanoma be mūsų švietimo sistemos – nemokamo išsilavinimo visiems. Tai sukūrė pagrindą ir lygybei tarp vyrų bei moterų. Moterų daugėja pramoninėje visuomenėje ir net vadovybėje – visa tai dėl išsilavinimo.
V.T.: Gerovės visuomenė sukuria stabilumą, saugumą, tuomet nėra korupcijos. Tai gera vieta įmonėms veikti.
I.T.: Mūsų šalyje, kaip ir visose Vakarų šalyse, problema, kad verslas stengiasi kai kurias šias naujoves sugriauti siekdamas uždirbti pinigų. Todėl mano draugas sako: „Ilkka, po 20 metų tavo knygos pavadinimas bus „60 Suomijos naujovių.“ Bet manau, kad mes jas galime apginti. Nors buvo minčių apmokestinti studentus, atvykusius studijuoti iš už ES ribų, pradėta galvoti, kad tuomet niekas neatvyks. Jei reikės mokėti už mokslą, kam vykti į Suomiją – tai ES periferija, nauja kalba, šaltas klimatas ir nelabai draugiški žmonės.
VEIDAS: Iš tiesų suomiai nėra labai komunikabilūs, tad buvo įdomu sužinoti, kad būtent jie išrado ne tik SMS, bet ir IRC. Kas tai lėmė?
V.T.: Suomiams lengviau parašyti, negu pasakyti akis į akį. Yra toks anekdotas apie seniai susituokusią porą, tokią kaip mes – esame susituokę jau 50 metų. Žmona klausia vyro: „Kodėl tu niekada nepasakai, kad mane myli?“. O vyras sako: „Kartą informavau tave, kai tuokėmės. Jei pakeisiu savo nuomonę, informuosiu dar kartą.“
VEIDAS: Ar buvo sunku savo knygai surinkti daugiau nei šimtą naujovių?
I.T.: Šioje knygoje kai kurios naujovės labiau humoristinės, tarkime, lakrica (saldymedis), todėl iš antro leidimo, kuris pasirodys pavasarį, mes jas išimsime. Kai kurios šių naujovių tarptautinės – tai yra jos yra ir kažkur kitur.
Į vėlesnį leidimą bus įtraukta apie dešimt naujovių. Viena svarbiausių – kad Suomijoje visi oficialūs dokumentai turi būti skaidrūs ir atviri visiems. Tai buvo įgyvendinta jau 1780 m. Kita naujovė – gyventojų registras, kuriam jau daugiau kaip 400 metų. Jis buvo sukurtas labai anksti ir yra vienas geriausių visame pasaulyje – mes galime atlikti visas paieškas, tirti skirtingas ligas. Aišku, negalime žinoti visų naujovių. Aš pats pirmą kartą vieną iš socialinių naujovių išbandžiau 1956 m., kai berniukai mokykloje buvo mokomi gaminti valgyti ir namų ruošos.
VEIDAS: Kokios naujovės, jūsų požiūriu, yra svarbiausios?
V.T.: Manau, kad nemokama švietimo sistema yra svarbiausia, nes nuo jos viskas prasideda.
I.T.: Yra keli pagrindiniai dalykai: nevyriausybinės organizacijos (NVO), kurių Lietuvoje nemėgstate, o Suomijoje jų turime 70 tūkst. Negali būti politiku nebūdamas 20-ies nariu bei vienos ar dviejų vadovu ir įkūrėju. Jų veikla apmokama, pavyzdžiui, iš lošimų aparatų duodamo pelno. Tokia sistema buvo sukurta jau prieš karą. Mes juokiamės, kad Suomijoje lošimų aparatai nėra mafijos rankose – jie yra NVO mafijos rankose. Tai nėra maži pinigai – apie 2 mlrd. eurų per metus. Šiais pinigais remiama vaikų gerovė, senų žmonių priežiūra, psichikos ligoniai, 24 valandas per parą paslaugas teikiantys namai.
Visuomenėje svarbiausias dalykas yra ryšys. Reikia stengtis eiti į kompromisus. Turime keturias dideles partijas: vieną kartą esi opozicijoje, bet kitą kartą – valdžioje. Darbo rinkoje jau nuo Žiemos karo veikia Trišalė taryba, kurioje kartu sprendimus priima profsąjungos, valstybė ir darbdaviai. Dar vienas svarbus dalykas – lygybė tarp vyrų ir moterų.
VEIDAS: Esate viena mažiausiai korumpuotų šalių pasaulyje. Ką galėtumėte patarti Lietuvai, kaip kovoti su šia problema?
I.T.: Pirmiausia kontroliuoti rinkimų kampanijai naudojamus pinigus. Pirmą kartą Suomijoje jų kontrolės imtasi 1966–1967 m. Valstybė pradėjo skirti subsidijas partijoms pagal tai, kiek narių jos turėjo parlamente – tai taip pat viena iš naujovių. Toks sprendimas sustabdė pinigų kaulijimą iš statybos ir kitų firmų. Prieš penkerius metus buvo priimtas įstatymas, kad kiekvienas išrinktas parlamento narys ar net miesto tarybos narys turi paskelbti, iš kur gavo lėšų, naudotų per rinkimų kampaniją. Parlamento narys turi paskelbti gavęs ne mažiau kaip 2 tūkst., o miesto tarybos – tūkstantį eurų. Trečias dalykas – bausmės už korupciją yra gana didelės. Ankstesnis ministras buvo nuteistas lygtinai dėl to, kad jo 60 metų gimtadienio šventės išlaidas apmokėjo trys verslininkai. Jie taip pat buvo nuteisti.
VEIDAS: Suomijoje romai gyvena butuose, o Vilniuje turime taborą, kuriame prekiaujama narkotikais, priglaudžiami vagys. Savivaldybė stengėsi kovoti su šia problema, griaudama nelegaliai pastatytus romų namus. Ką jūs galite patarti?
I.T.: Septintajame dešimtmetyje Suomijoje gimė judėjimai, tarkime, Lapkričio judėjimas, kuris siekė pagerinti užribyje esančių grupių padėtį. Romai buvo viena iš mūsų tikslinių grupių, ir labai greitai buvo priimtas įstatymas, kad valstybė suteiks 40 proc. subsidiją, jei savivaldybės pastatys namų romams. Iki tol romų vaikai nėjo į mokyklą, nė vienas romas Helsinkyje negyveno bute. Po to įstatymo priėmimo mes pradėjome rūpintis (ir tai truko dešimt metų), kad visi romai galėtų gauti namus. Dabar jie šiek tiek labiau išsilavinę, gyvena butuose, vaikai eina į mokyklas.
V.T.: Bet turite turėti omenyje, kad jie turi savo kultūrą. Jie priešinasi raštingumui, jie vertina savo papročius, pavyzdžiui, jaunesnis žmogus negali gyventi aukštesniame aukšte nei vyresnis, vyrai ir moterys negali naudotis ta pačia skalbimo mašina ir t.t.
VEIDAS: Bet dauguma problemų Suomijoje buvo išspręstos dėl turtingos socialinės gerovės politikos. Tokioms šalims kaip Lietuva, kurios neturi tokios sistemos, pasinaudoti jūsų patirtimi atrodo neįmanoma.
I.T.: Jūs tai padarysite, kai norėsite. Aišku, mes pokarinės visuomenės produktas: kai buvome vargšai, pradėjome dalytis su visais ir visi gavo. Kai buvome studentai, didelė problema Helsinkyje buvo benamystė. Mes pradėjome kampaniją, kad ilgalaikė benamystė būtų panaikinta. Pasirodė, kad pigiau suteikti benamiams būstus, negu įkišti juos į įstaigas, ligonines ir rūpintis plintančiomis ligomis. Kai išsprendi šią problemą, atsikratai ir smulkių nusikaltimų parduotuvėse bei gatvėse.
VEIDAS: Ką iš knygoje aprašytų naujovių galima perkelti į kitas šalis, pavyzdžiui, Lietuvą?
V.T.: Turite išsirinkti patys, nes tai dideli struktūriniai dalykai, tokie kaip švietimas, vaikų priežiūra. Jie reikalauja politinių sprendimų.
I.T.: Pavyzdžiui, jei norite ko nors pasiekti eismo saugumo srityje – galite tai pasiekti per penkerius metus. Vilniuje žmonės važinėja per greitai – jums reikia kamerų, kalnelių ir baudų. Helsinkyje nuo 1970 m. stengėmės sukurti teritorijas, kuriose būtų galima važiuoti tik 40 km/h greičiu. Užtruko 15 metų, bet dabar pagrindinėse gatvėse greitis yra 50 km/h, kitur mieste – 40 km/h, o miegamuosiuose rajonuose – 30 km/h. Be to, baudos pas mus labai didelės.
Šiandien vartau daugelį knygų apie Lietuvą – jos parašytos tokiu principu: ten graži bažnyčia, ten rasi tą ar aną, bet jūs turite idėjų: ir iš savo kultūros, ir iš senų laikų. Stenkitės jas visas surinkti.

Kodėl naujo Suomijos branduolinio reaktoriaus statybos trukmė ir kaina padidėjo maždaug dukart?

„Olkiluoto 3“ jėgainės statybvietė Suomijoje – unikali galimybė ne teorinėse vizualizacijose, o natūroje pamatyti, su kokiais iššūkiais (nesinori sakyti – problemomis, bet šis žodis čia tiktų labiau) susidursime, jei statysime naują branduolinę jėgainę. Po ilgokos branduolinių įkurtuvių pauzės dabar ES teritorijoje tėra dvi branduolinių jėgainių statybvietės – Suomijoje ir Prancūzijoje, ir abiejose darbai smarkiai stringa.
Nuomonės apie „Olkiluotą 3“ prieštaringos ir pačioje Suomijoje. „Tai labiausiai žlugęs projektas mūsų valstybės istorijoje“, – sako Suomijos parlamentaras, Žaliųjų lygos atstovas Orasas Tynkkynenas. „Mums svarbiau patikimumas, o ne darbų grafikas“, – atremia Olkiluotą valdančios “Teollisuuden Voima Oyj” (TVO) projekto vyresnioji patarėja Kathe Sarparanta.
Kokių iliuzijų dėl Visagino AE projekto turėtume atsisakyti ir kokių argumentų už branduolinę energetiką pasisemti iš suomiškojo „Olkiluoto 3“? Atsakymo į šiuos klausimus „Veidas“ ieškojo lankydamasis Olkiluoto atominėje elektrinėje, susitikdamas su už energetiką atsakingais Suomijos oficialiais asmenimis, parlamentarais ir kolegomis žurnalistais.

Suomių nuomonės nepakeitė net nelaimė Fukušimoje
Nuoroda į maždaug 270 km nuo Helsinkio nutolusią Olkiluoto salą, sujungtą su žemynine dalimi tiltu, – su saugomos gamtos teritorijos ženklu. Arčiausiai prie Olkiluoto atominės elektrinės, už 25 km, esantis miestelis Rauma su unikaliu mediniu senamiesčiu – UNESCO pasaulio paveldo objektų sąraše. Tačiau nei gamtos, nei architektūros išskirtinumas suomiams neatrodė svari priežastis nestatyti branduolinės jėgainės.
1979 m. čia pradėjo veikti 880 MWe galingumo BWR (verdančio vandens) tipo pirmasis reaktorius, 1982 m. – toks pats antrasis. TVO atstovė K.Sarparanta pasakoja, kad 2010–2011 m. į jų modernizavimą investavus 160 mln. eurų, jų eksploatavimo laikas pratęstas dar 40 metų. 2002 m. Suomijos parlamentas leido čia statyti trečią reaktorių, kurio eksploatavimo terminas – 60 metų. Gautas leidimas čia statyti ir „Olkiluotą 4“, kurio projektui kaip tik dabar renkamas partneris. Tarp penkių pagrindinių pretendentų yra ir japonų „Hitachi“ bendrovė, su kuria koncesijos sutartį dėl Visagino AE pasirašė ir Lietuva.
Olkiluoto sala – ir panaudoto branduolinio kuro kapinynas, kai kur tarp uolynų nusileisiantis net į per 400 m gylį.

Branduoliniai objektai Olkiluote baigia išstumti vietos gyventojus: apie 800 ha saloje beliko dvidešimt atkakliausiųjų, nenorinčių užleisti savo valdų AE. Bet suomiams, priešingai nei daugeliui kitų tautų, branduolinė energetika alergijos nekelia. Taip, jai prieštarauja žalieji, prieš „Olkiluoto 3“ statybą savo garsų žygį buvo surengę „GreenPeace“ aktyvistai, į griežtai saugomą AE teritoriją patekę savotišku būdu – tiesiog plaukte atplaukę į salą. Tačiau vyraujanti visuomenės nuomonė gana neutrali ar, kaip sako patys suomiai, tiesiog pragmatiška. Nuo 1980 m. svarbią vietą šalies elektros gamyboje užimanti branduolinė energetika netgi įgyja vis daugiau šalininkų. 1982 m. 38 proc. gyventojų buvo už, o 24 proc. – prieš branduolinę energetiką, dabar teigiamos nuomonės yra 42 proc., o neigiamos – 23 proc. suomių.
Stebėtina, bet net nelaimė Fukušimos AE neišklibino suomių požiūrio, nors ne vieną šalį paskatino atsisakyti branduolinės energetikos plėtros. „Suomiai tiki, kad jų šalyje taip neatsitiks. Visuomenės pasitikėjimas atomine energetika sudaro sąlygas AE plėtrai“, – aiškina TVO viešųjų ryšių specialistas Lauris Inna.
Dabar Suomijoje veikia keturi branduoliniai reaktoriai, penktas statomas, o parlamentas davęs leidimą dar dviem. Jei branduolinės energetikos plėtra vyks pagal šiandienos projektus, 2020 m. 60 proc. elektros energijos Suomijoje gamins AE (dabar 32 proc.), o kartu su atsinaujinančių energijos šaltinių plėtra tai leis smarkiai sumažinti CO2 emisiją. Suomius suabejoti branduoline energetika gali priversti nebent stringantys projektai:. „Olkiluoto 3“ vėluos daugiau nei penkerius metus, o dar vieno turinčio parlamento leidimą – „Fennovoimos“ AE projekto realumas apskritai ima kelti abejonių: prieš mėnesį iš projekto pasitraukė keli investuotojai, vis daugiau svarstoma, ar projektas būtų ekonomiškai naudingas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Priklausyti euro zonai mažiausiai naudinga visai ne Graikijai, Ispanijai ar Portugalijai Europos pietuose, o seniai euroskeptiškas idėjas brandinančiai Suomijai Europos šiaurėje.

“Jau geriau Suomija paliks euro zoną, negu mokės kitų valstybių skolas”, – liepos mėnesį pareiškė Suomijos finansų ministrė Jutta Urpilainen, sukeldama sąmyšį ne tik Suomijoje, bet ir visoje euro zonoje. Tada pirmą kartą suvokta, kad euro zonos pyragas gali pradėti trupėti visai ne ten, kur tikėtasi, ir kad Suomija, garsėjanti euroskeptiškais išsišokimais, bet niekada nevertinta kaip reali grėsmė euro stabilumui, gali pateikti tikrą staigmeną.
O ženklų, kad anksčiau ar vėliau taip tikrai gali nutikti, būta ne vieno.
Pirmas šaltas dušas ES buvo pernai pavasarį vykę šalies parlamento rinkimai, kuriuose penktadalį rinkėjų balsų “nuskynė” radikali, antieuropietiška partija “Tikrieji Suomiai”, į rinkimus ėjusi su šūkiais, kad Suomija tikrai negelbės prasiskolinusių euro zonos valstybių ir nepritars jokioms papildomoms išlaidoms, net jei Suomijos indėlis visame Graikijos, Portugalijos, Ispanijos ir kitų valstybių gelbėjimo fonde sudaro vos 2 proc.
Kad tokie pažadai nebuvo iš piršto laužti, parodė jau artimiausių mėnesių Suomijos parlamento akibrokštai. Visų pirma Suomijos parlamentas buvo vienintelis, nepritaręs Portugalijos gelbėjimo projektui. Vėliau suomiai ėmė kaišioti pagalius į ratus tvirtinant Graikijos gelbėjimo mechanizmą: “Tikrųjų suomių” iniciatyva Suomijos vyriausybė pareikalavo iš Graikijos garantijų, kurių nepasigedo jokia kita euro zonos valstybė. Dar vėliau drauge su Nyderlandais Suomija vetavo ir Šengeno erdvės plėtrą – neleido į ją priimti Bulgarijos bei Rumunijos. (…)

Euras – nebenaudingas

Suomijos analitikė Teija Tiilikainen žurnalui “The Economist” teigia, kad nuotaikos Suomijoje euro atžvilgiu yra dviprasmiškos. Viena vertus, suomiai gana palankiai vertina Suomijos narystę ES, tačiau kai kalba pasisuka apie euro zonos valstybių skolų suliejimą ir bendrą jų apmokėjimą, suomiai stoja piestu.
Pavyzdžiui, praėjusią savaitę Suomijoje atlikta gyventojų apklausa atskleidė, kad pasilikti euro zonoje norėtų 63 proc. suomių ir tik 26 proc. svajoja grįžti prie kronos. Tačiau suformulavus klausimą kitaip ir pasiteiravus, ar suomiai pritaria kitų euro zonos valstybių gelbėjimui, teigiamai, “TNS Gallup” duomenimis, atsakė tik 44 proc. O tai jau mažiau nei pernai, kai ištiesti pagalbos ranką Graikijai ar Ispanijai buvo pasiryžę 52 proc. suomių. “Bet tai vis tiek stulbinamai daug, ir man pačiam sunku patikėti, kad 44 proc. suomių vis dar tiki galimybe padėti prasiskolinusioms šalims nenusiskriaudžiant savęs”, – stebisi Turku universiteto analitikas Ville Pernaa.
Ir, matyt, tai daro tikrai ne be reikalo. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) apskaičiavo, kad bendra euro zonos valstybių skola sudaro 91 proc. bendrojo ES vidaus produkto, palyginti su vos 53 proc. BVP dabar siekiančia Suomijos valstybės skola, kuri yra viena mažiausių Europoje.
Tad visiškai suprantama, kad suomiai, 1990 m. patys išsikapstę iš sunkios bankų krizės, į planus gelbėti finansinėje krizėje skęstančias Pietų Europos šalis – Graikiją, Portugaliją ir Ispaniją – žiūri su nepasitenkinimu. Juo labiau kad kitos euro zonos šalys Suomijai nėra tokios reikšmingos net eksporto atžvilgiu. Pavyzdžiui, prekyba su euro zonos valstybėmis sudaro tik 30 proc. Suomijos eksporto – šis nuošimtis yra net mažesnis už nuolat prieš eurą pasisakančios Jungtinės Karalystės. Be to, Suomijai daug svarbesnės yra Norvegija bei Švedija – sparčiai augančios ekonomikos euro neįsivedusios šalys.
Suomijos ekonomistai net suskaičiavo, kaip Suomija būtų progresavusi, jei ir pati būtų likusi euro zonos nuošalėje. Bent jau apytikriais skaičiavimais, jos ekonomika būtų augusi 2–3 proc. sparčiau, ir nors Švedijos aplenkti galbūt nebūtų pavykę, rezultatas esą vis tiek būtų kur kas geresnis nei dabartinis 0,6 proc. metinis BVP augimas.
Panašius argumentus asmeniniame savo tinklaraštyje dėsto ir Suomijos užsienio reikalų ministras E.Tuomioja. Jis punktais išdėstė, kuo euras Suomijai naudingas, o kuo – ne. Ir nors jis, kaip politikas, kalba diplomatiškai, vis dėlto akivaizdu, kad Suomija, jo nuomone, gyventų kur kas geriau, jei nereikėtų nešti kitų euro zonos valstybių gelbėjimo naštos, juo labiau kad euro gelbėjimas, kaip ir mėginimas išsaugoti ES, greičiausiai yra beprasmis.
“ES patiria egzistencinę krizę. Ekonominė ir monetarinė sąjunga, turėjusi tapti vienijančia jėga, pateko į didžiulę bėdą. Euro įsikibus laikomasi tik iš baimės. Neadvokatauju euro žlugimui, bet manau, kad būtų visiškai neatsakinga nepasirengti tokiai galimybei, net jei tai prieštarautų mūsų viltims ir lūkesčiams”, – dėsto E.Tuomioja. (…)

Prezidentas – vienintelis euro gerbėjas

Vienintelė politinė figūra, galinti bent šiek tiek sušvelninti Suomijos poziciją, galėtų būti šalies prezidentas, konservatorių partijos (Nacionalinės koalicijos partija) atstovas Sauli Niinisto. Tai iki kaulų smegenų proeuropietiškai nusiteikęs politikas, kuris, jei galėtų, neleistų triukšmauti nei socialdemokratams, nei dešiniesiems “Tikriesiems suomiams”. Tačiau negali, nes prezidento įgaliojimai Suomijoje yra gerokai apkarpyti, o svarbiausia – visa politika Europos Sąjungos klausimais perduota vyriausybės žinion, tad prezidentui iš esmės yra likę tik kai kurie su užsienio politika susiję klausimai. Taigi savo proeuropietiškų pažiūrų jam nėra kur pademonstruoti ar panaudoti, kaip ir palankumo eurui, kuris Suomijoje buvo įvestas kaip tik S.Niinisto einant finansų ministro pareigas.
Būtų tikras paradoksas, jei Suomija nuspręstų pasitraukti iš euro zonos būtent šiam politikui vadovaujant valstybei.

Euroskepticizmas Suomijoje bręsta jau keletą metų

2011 m. balandį radikali ir prieš narystę ES pasisakanti partija “Tikrieji suomiai” parlamento rinkimuose buvo antra daugiausiai balsų po konservatorių gavusi partija – už šiuos euroskeptikus nacionalistus balsavo 19 proc. į rinkimus atėjusių piliečių.
2011 m. gegužę “Tikrieji suomiai” sutrukdė Suomijos parlamentui pritarti 80 mlrd. eurų paramai Portugalijai iš ES ir Tarptautinio valiutos fondo lėšų.
2011 m. rugpjūčio mėnesį Suomija pareiškė pritarsianti pagalbos Graikijai schemai tik su sąlyga, kad iš Graikijos bus pareikalauta užstato šalies vyriausybei priklausančiomis bendrovių ir bankų akcijomis bei nekilnojamuoju turtu.
2011 m. rugsėjo 15 d. Suomijos (taip pat ir Nyderlandų) vyriausybė nepritarė Rumunijos ir Bulgarijos priėmimui į Šengeno erdvę.
2012 m. liepos 6 d. Suomijos finansų ministrė Jutta Urpilainen pareiškė, kad Suomija jau geriau paliks euro zoną, negu mokės kitų valstybių skolas.
2012 m. rugpjūčio 19 d. Suomijos užsienio reikalų ministras Erkki Tuomioja pareiškė, kad jau metas įvertinti euro žlugimo galimybę ir pasirengti tokiam galimam scenarijui, nors jo Suomijoje netrokšta niekas, net ir “Tikrieji suomiai”, ką jau kalbėti apie vyriausybę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pirmą kartą per 30 metų tiek premjero, tiek prezidento postą Suomijoje užima dešiniųjų pažiūrų politikai, kurių pergalė reiškia visišką socialdemokratų eros pabaigą.

Suomijos konservatorių partijos kandidato Sauli Niinisto prieš savaitę prezidento rinkimuose pasiekta pergalė pačiai šaliai reiškia tik keletą nežymių niuansų. Visų pirma tai reveransas Europos Sąjungai – savotiška kompensacija už pastaraisiais metais vykdytą antieuropietišką, nacionalistinę, dažnai ultradešiniąja vadinamą politiką. Gal tai skandinaviškai mandagus tonas – atiduoti balsus už proeuropietiškai nusiteikusį politiką po to, kai Suomija pagarsėjo ultradešiniųjų pergale parlamento rinkimuose, kai ėmė purkštauti dėl savo pačios narystės Europos Sąjungoje (praėjusių metų pabaigoje narystę teigiamai įvertino vos 37 proc. šalies gyventojų) ir stojo piestu dėl kelių ES svarbių klausimų, pavyzdžiui, finansinės paramos Graikijai ar žalios šviesos įžiebimo Rumunijai bei Bulgarijai jungiantis prie bevizės Šengeno zonos.
Taigi po pastarųjų rinkimų Suomija prarado Europos išsišokėlės statusą. Jau praėjusią savaitę Suomija paskelbta dar ir šalimi, kurioje baigėsi socialdemokratinė era, mat per pastaruosius 30 metų pirmą kartą konservatoriai užima du svarbiausius postus – šiemet iškovotą prezidento ir pernai laimėtą premjero. Beje, S.Niinisto išrinkimas prezidentu rodo, kad suomiai pasiryžę išlaikyti šalį euro zonoje, nepaisant jų kritiškos nuomonės apie finansinio gelbėjimo paketus įsiskolinusioms šalims.

Prezidentas – tik simbolinė figūra

Nors S.Niinisto yra ganėtinai ryški asmenybė, su kuria siejamos tiek tikros, tiek geltonosios spaudos sukurtos istorijos (jis – ir gedintis našlys, ir buvęs Suomijos grožio karalienės sužadėtinis, ir tėvas, tik dėl gebėjimo ropštis į medį  nuo cunamio išgelbėjęs sūnų Tailande), tačiau šalies politikai jis turės gana menką įtaką.
Tiesa, kaip finansininkas ir ūkvedys jis yra pelnęs nemenką tautiečių pasitikėjimą ir pagarbą – Turku universitetą baigęs 63 metų teisininkas yra dirbęs ne tik finansų, bet ir teisingumo ministru bei vicepremjeru. Pasak Turku universiteto parlamentinių studijų docento Ville Pernaa, būtent S.Niinisto laikomas politiku, ištraukusiu Suomiją iš recesijos praėjusio amžiaus pabaigoje. Helsinkio universiteto politologijos profesorius Tuomo Martikainenas priduria, kad daugelis suomių S.Niinisto laiko racionaliu ir sumaniu praktiku.
Tačiau prezidento poste sužibėti kaip finansininkui jam vargu ar pavyks. Visų pirma prezidento įgaliojimai Suomijoje gerokai apkarpyti, o neseniai ir visa politika Europos Sąjungos atžvilgiu buvo perduota vyriausybės žinion, tad prezidentui iš esmės liko tik kai kurie su užsienio politika susiję klausimai. Taigi savo proeuropietiškų pažiūrų jam nebus kur pademonstruoti ar panaudoti, kaip ir palankumo eurui, kuris Suomijoje buvo įvestas kaip tik S.Niinisto einant finansų ministro pareigas.
Vadinasi, sakyti, jog S.Niinisto staiga pasuks Suomiją proeuropietiška kryptimi, taip pat klaidinga, kaip ir teigti, kad šio politiko pergalė simbolizuoja nusigręžimą nuo radikalių nacionalistinių jėgų.
Netgi priešingai, visai gali būti, kad pastaruoju metu suradikalėję suomiai S.Niinisto pasirinko kaip mažesnę blogybę, mat pagrindinis jo konkurentas Žaliųjų partijos atstovas daugeliui suomių nepatiko dėl savo viešai deklaruojamo homoseksualumo.
Politologo Olavi Borgo nuomone, šie rinkimai buvo žaidimas į tuos pačius vartus, nes S.Niinisto suomiams vis tiek yra tam tikras dešiniųjų, vadinasi, gana radikalių, pažiūrų atstovas, kurio vienintelė “yda” – simpatijos ES ir eurui. Tik tiek, kad prezidento vaidmuo šiuo atveju – labiau simbolinis ir reprezentacinis, o vyriausybėje sprendimus irgi priima ne patys pergalę laimėję “tikrieji suomiai”, o jų su kitomis dešiniosiomis partijomis sudaryta koalicija. Tad radikalaus posūkio Suomijos politiniame gyvenime po parlamento ir prezidento rinkimų nebus, nors dešiniųjų pergalė ir rodo tam tikrą Suomijos visuomenės nuomonės radikalėjimą.

S.Niinisto laikomas politiku, praėjusio amžiaus pabaigoje ištraukusiu Suomiją iš recesijos.

Nuo 2010 m. Europoje išrinkti / perrinkti prezidentai

Šalis    Prezidentas    Partija    Politinės pažiūros

Graikija    Karolos Papoulias    Socialistų judėjimas    Kairiosios
Austrija    Heinzas Fischeris    Socialdemokratų    Kairiosios
Lenkija    Bronislawas Komorowskis    Visuomeninė platforma    Dešiniosios
Airija    Michaelas D.Higginsas    Darbo partija    Kairiosios
Latvija    Andris Berzinis    Žaliųjų ir ūkininkų partija    Kairiosios
Suomija    Sauli Niinisto    Nacionalinės koalicijos partija    Dešiniosios
Prancūzija*    Francoise Hollande    Socialistų    Kairiosios
* prognozė

Suomiai sulaikė kontrabandinę raketų „Patriot“ partiją, kurią gabeno ukrainiečių ekipažas.

Suomijos muitininkai Kotkos jūrų uoste sulaikė „Tor Liberty“ sausakrūvį, kurio triumuose aptiko kontrabandines raketas „Patriot“. Tarp laivo ekipažo narių – visi ukrainiečiai. Vokietijos valdžia, iš kurios teritorijos išplaukė šis laivas į jūrą, tvirtina, kad krovinys buvo legalus ir buvo skirtas Pietų Korėjai.

Pirmieji pranešimai apie šį keistą krovinį pasirodė dar gruodžio 21 dienos vakarą. Tada suomių pasieniečiai britams priklausančiame laive „Tor Liberty“ aptiko 69 „Patriot“ raketas su kovinėmis galvutėmis ir 159 tonas kietojo raketinio kuro. Kariškiai laivą sulaikė, o pavojingą krovinį nugabeno į specialią griežtai saugomą aikštelę. Kiek vėliau suomių valdžia dar paaiškino, kad krovinys buvo netinkamai įpakuotas ir jei būtų likęs laive, galėjo sprogti.

laivasLIBETY

Kitą dieną paaiškėjo, kad įgulą sudarė 11  ukrainiečių (kitais duomenimis – 32 žmonės). Įkalinti buvo du jūrininkai – laivo kapitonas ir jo vyriausiasis padėjėjas. Jiems pareikšti įtarimai kontrabanda ginklais, pagal kuriuos Suomijos įstatymai numato baudą arba laisvės atėmimą iki 4 metų. Juolab, kad laive nebuvo rasta licencija, leidžianti gabenti ginklus. Pranešama, kad ekipažas bandė paslėpti ginklus, ant dėžių su raketomis užklijavę užrašus „pirotechnika“, bet policija viską išsiaiškino iki galo: pasirodo, buvo padaryta klaida verčiant anglišką žodį „rocket“.

Sausakrūvis, kuris plaukioja su Britanijos vėliava, yra registruotas britų Meno saloje, tačiau iš tiesų priklauso Danijos kompanijai „Thorco“. Šios kompanijos vadovas Thomas Mikkelsenas patvirtino, kad nieko apie raketų krovinį Kotkos uoste nieko nežinojo. Kitas šios kompanijos verslininkas, panorėjęs likti nežinomas, pareiškė, kad raketos jų laive atsidūrė per klaidą.

Ukrainos valdžia apie incidentą Suomijos uoste kol kas kalba labai atsargiai. Ukrainos užsienio reikalų ministerija paaiškino, kad sulaikytas tik pats laivas, o ekipažo nariai yra laisvėje. Tačiau kartu prieš kelias dienas ukrainiečiai į Suomiją išsiuntė savo konsulą.

Kai dėl informacijos apie tikrąjį „Patriot“ raketų gavėją, tai žinios apie tai labai miglotos. Kai kuriais duomenimis, tikrasis gavėjas gali būti Kinija. Tačiau tai kategoriškai neigia kita į šį konfliktą įsivėlusi valstybė – Vokietija. Vokiečių muitininkai tvirtina, kad raketų gavėjas yra oficialus – Pietų Korėja. Šios prekės eksportuotojas yra Vokietijos federalinė ginklų tiekimo tarnyba. Leidimą laivui pervežti ginklus išdavė Žeminės Saksonijos miesto Emdeno muitinė. Į laivą raketos buvo parkautos tame pačiame Emdene. Gruodžio 13 dieną laivas išplaukė iš uosto. Kelyje laivas pateko į stiprią audrą, todėl krovinys persistūmė į kitą vietą. Specialistų nuomone, krovinio pasislinkimas laivo viduje galėjo būti pražūtingas – raketinis kuras galėjo sukelti labai stiprų sprogimą. Tačiau viskas baigėsi laimingai ir laivas pasiekė Kotkos uostą. Čia jis turėjo gauti dar du krovinius – inkarų grandines ir rulonus popieriaus, kurie buvo skirti Šanchajui. Kraunant laivą, muitininkai ir aptiko raketas.

Suomių spauda praneša, kad raketos galėjo būti skirtos tiek Seului, tiek ir Pekinui. Teigiama, kad pačios raketos turėjo atitekti korėjiečiams, o kuras –  kinams. Abi šios versijos atrodo įtikinamos. Apie Pietų Korėjos planus iš vokiečių pirkti „Patriot“ raketas dar buvo pranešta 2007 metais. Tada buvo skelbta, kad už 49 kompleksus šių raketų korėjiečiai pasiruošę sumokėti 1 mlrd. JAV dolerių. 2009 metais „Raytheon“ kompanija gavo užsakymą modernizuoti korėjiečių jau turimas raketas.

Kita vertus  Kinija taip pat smarkiai suinteresuota įsigyti „Patriot“ raketas, kuriomis gasdintų Taivaną, kuris pastaruoju metu taip pat intensyviai ginkluojasi. Tačiau yra vienas „kabliukas“ – tarptautinės konvencijos draudžia tiekti balistines raketas toms šalims, kuriuos nėra karinės JAV sąjungininkės. O Kinija kaip tik tokia ir nėra.

APIE „PATRIOT“

Karo terminais tai yra raketinis-zentinis kompleksas. Amerikiečių kompanija „Raytheon“ zentinį-raketinį kompleksą sukūrė 1963 metais. Ši sistema yra skirta „pagauti“ ir numušti balistines ir sparnuotasias raketas, o taip pat ir kitus oro taikinius. „Patriot“ gali numušti taikinius, esančius už 160 kilometrų. Nuo 1981 metų tokiomis raketomis apginkluotos JAV ir jos sąjungininkų armijos, tokios kaip Vokietija, Izraelis, Japonija, Taivanis ir Pietų Korėja.

2012 m. pasaulio dizaino sostine tapęs Helsinkis savo pavyzdžiu parodys, kad dizainas – tai ne tik gražūs daiktai, bet ir galimybė pagerinti socialinį bei ekonominį gyvenimą.

Suomijos sostinėje Helsinkyje gyvena panašiai tiek gyventojų, kiek ir Vilniuje – per pusę milijono, tačiau mieste veikia metro, vienas po kito juda tramvajai, centre nutiesti platūs dviračių takai, kuriais helsinkiečiai mina oro temperatūrai nukritus net ir iki nulio laipsnių. Kalbinti Helsinkio gyventojai prisipažino, kad dažniausiai naudojasi visuomeniniu transporto, nes jis labai patogus. Galbūt dėl to per poros dienų viešnagę šiame miesto centre taip ir neteko matyti jokių didesnių transporto spūsčių.
Išties Helsinkis – gyventojams patogus miestas, tačiau dar patogesnis jis taps pasibaigus kitiems metams, kuriais bus tapęs Pasaulio dizaino sostine. Šį vardą  žadama pateisinti su kaupu – 2012 m. Helsinkis pradės įgyvendinti ambicingus tikslus, kurie tęsis bent porą dešimtmečių ir gerokai pakeis miesto veidą.
Pasaulio dizaino sostinės programa susideda iš 300 renginių, projektų ir iniciatyvų – nuo naujų visuomeninių pastatų ir mikrorajonų statybos iki elektromobiliams reikalingos infrastruktūros įdiegimo. Pagrindinis šio projekto tikslas yra atskleisti, kad dizainas – tai ne tik gražūs daiktai, bet ir miestų planavimas bei plėtra. Pasitelkiant dizainą mūsų kasdienis gyvenimas gali tapti patogesnis ir geresnis. „Norime būti ne dizaino stumiamas miestas, bet miestas, kuriame dizainas įtvirtinamas kasdieniame gyvenime“, – pagrindinę projekto mintį pabrėžia projekto „Helsinkis – pasaulio dizaino sostinė 2012“ vykdomasis direktorius Pekka Timonenas.
Tad 2012-aisiais Helsinkis gyvens dizaino ritmu. Liudijimų, kad šis miestas netrukus taps Pasaulio dizaino sostine, jau dabar galima rasti ne tik muziejuose ar parodų rūmuose, bet ir centro kavinukėse, parduotuvėse, viešbučiuose ar žvelgiant į miesto panoramą ir matant kylančius naujus pastatus. Oficialus Pasaulio dizaino sostinės biudžetas yra 16 mln. eurų, tačiau skaičiuojama, kad su visomis finansinėmis investicijomis jis sieks iki 50 mln. eurų.

Buvusioje uosto teritorijoje – nauji rajonai

Nuo 2008 m. Tarptautinė industrinio dizaino visuomenės taryba kas dvejus metus vieną miestą pripažįsta Pasaulio dizaino sostine – už tai, kad miestas dizainą sugeba naudoti kaip įrankį socialiniam, kultūriniam ir ekonominiam gyvenimui pagerinti.
Senas dizaino tradicijas turintys suomiai į šį vardą pretendavo neatsitiktinai. Suomijos dizaineriai žinomi visame pasaulyje, o 25 proc. darbo vietų Helsinkyje yra susijusios su dizaino sritimi. „Maža šalis, bet didis dizainas. Turime stiprią ir ilgą dizaino istoriją, nes dizainas – mūsų identiteto dalis“, – taip Suomiją apibūdina P.Timonenas.
Po Antrojo pasaulinio karo suomiai suko galvas, kaip turint mažai išteklių kasdienį gyvenimą padaryti geresnį, ir tam pasitelkė dizainą, kuris pradėjo sparčiai tobulėti. Nenuostabu, kad net Suomijos vyriausybė į šalies strategiją yra įtraukusi punktą, jog dizainas yra svarbus gerovės ir konkurencingumo šaltinis.
P.Timoneno tvirtinimu, Europoje labai mažai sostinių, kurios keičiasi ir plečiasi taip greitai kaip Helsinkis, todėl dizainas šiam miestui ypač reikalingas. „Mes plečiame metro linijas, uostą, pernai paleidome greitąjį traukinį į Sankt Peterburgą, tapome vienu svarbiausių oro transporto centrų į Aziją. Mūsų miestas greitai auga, ir mes norime būti modeliu, kaip pasitelkti dizainą ekonominei bei socialinei plėtrai“, – pabrėžia P.Timonenas.
O kaip dizainas gali pagerinti kiekvieno miestiečio gyvenimą, kitąmet pademonstruos gausybė projekto „Helsinkis – Pasaulio dizaino sostinė“ renginių. Prie šio projekto prisideda penki miestai, Suomijos vyriausybė, du universitetai, korporacijos, nevyriausybinės organizacijos ir miestiečiai. Visus metus vyks dizaino savaitės, festivaliai, šimtai parodų nuo slidžių dizaino iki „Nepastatyto dizaino“ – kaip atrodytų Helsinkis, jei būtų iškilę pastatai, kurie konkursuose užimdavo antrąsias vietas.
„Tačiau „Helsinkio – Pasaulio dizaino sostinės“ projektas yra ne tik renginiai. Pusę programos sudaro projektai, skirti miesto veidui pakeisti ir permąstyti, kas yra dizainas“, – pabrėžia P.Timonenas.
Pagrindiniai suomių kultūros elementai – tyla ir sauna, todėl 2012-ųjų pavasarį miesto centre, triukšmingoje verslo centrų apsuptyje, iškils medinė Tylos koplyčia, skirta atitrūkti nuo triukšmo. Kitąmet atsiras ir nauja viešoji sauna, kuria siekiama keisti suomių įpročius ir propaguoti ekologiją. „1950 m. Helsinkyje buvo šimtas viešųjų saunų, o vėliau tapo madinga kiekvienuose namuose turėti po nuosavą sauną. Dabar mieste likusios tik trys viešosios saunos“, – apgailestauja P.Timonenas.
Ypač ambicingas projektas – nauji rajonai. Šalia Helsinkio centro buvęs uostas neseniai iškeltas, o atsilaisvinusį didžiulį plotą ketinama panaudoti trims naujiems mikrorajonams kurti. Tikimasi, kad čia apsigyvens apie 50 tūkst. gyventojų. Pirmų namų statyba jau prasidėjo, tad kitais metais jau kelsis naujakuriai.
Lietuvos miestų, ypač sostinės, valdžia iš suomių galėtų pasimokyti protingo miestų planavimo. Pasak Helsinkio miesto planavimo departamento komunikacijos vadovo Heikki Mantymaki, pastačius naujus rajonus Helsinkis tankės, tad svarbiausias tikslas – išlaikyti gyvenimo kokybę. Nors pirmieji pastatai dar tik pradedami statyti, jau suplanuotos papildomos viešojo transporto linijos bei visa infrastruktūra – darželiai ir mokyklos, specializuotos parduotuvėlės, kavinės, parkai. „Visi nauji rajonai bus sujungti su centru tramvajumi, tad centrą pasiekti truks tik kelias minutes. Be to, 15 km tiltą ketiname skirti tik visuomeniniam transportui“, – pasakoja H.Mantymaki.
Statant naujus rajonus buvusioje uosto teritorijoje vienas svarbiausių tikslų, keliamų šių rajonų planuotojams, – leisti miesto gyventojams prieiti prie vandens, tad naujoje 20 kilometrų pakrantėje numatyti dviračių takai, parkai, paplūdimiai, kavinės ir jachtų klubai.

Sukurs elektromobilių infrastruktūrą

Vienas įdomiausių Pasaulio dizaino sostinės sumanymų – prieš porą savaičių pradėtas bandomasis elektromobilių pritaikymo visame mieste projektas Electrictraffic.fi. Įmonės, kartu su savivaldybe ir Suomijos vyriausybe, bandys sukurti elektromobilių transporto infrastruktūrą Helsinkyje ir dar keturiuose aplinkiniuose miestuose bei visapusiškai išbandyti pačius elektromobilius: kaip veikia įvairūs modeliai esant įvairioms sąlygoms, pavyzdžiui, šaltą Suomijos žiemą.
Įgyvendinant šį projektą, kuris prasidės sausį ir tęsis dvejus metus, mieste važinės 500 elektromobilių, vairuojamų projekte dalyvaujančių įmonių darbuotojų. „Paprastai panašius projektus kitose šalyse vykdo viena kompanija, o čia dalyvaus per 20 įmonių, penki miestai ir vyriausybė. Be to, projekto pagrindas yra komercinis. Dažnai tokios iniciatyvos kyla tik norint parodyti, kad tai įmanoma, o mes norime sukurti verslą ir paslaugas, kurias galėtume eksportuoti“, – projekto tikslą apibūdina su Electrictraffic.fi dirbančios inovacijų, komunikacijos ir konsultacijų agentūros „Nikola“ direktorius Petteri Harjula.
Didžiausias elektromobilio trūkumas, kad įsikrovęs jo baterijas gali nuvažiuoti tik 100–150 kilometrų, tad projekto įgyvendintojai mieste stengsis sukurti optimalų įkrovos kolonėlių tinklą. Iki 2013 m. Helsinkyje ir aplinkiniuose miestuose bus pastatyta apie tūkstantį tokių kolonėlių, iš kurių apie dvidešimt bus naujos kartos pagreitintos įkrovos sistemos, kurios įkraus elektromobilio akumuliatorių per 15 minučių. Paprastai tai trunka 6–8 valandas.
P.Harjulos nuomone, Suomija labai tinkama šalis tokiam projektui išbandyti, nes infrastruktūros kūrimo pagrindas jau yra: garažuose ir šalia namų įrengta apie 1,5 mln. elektros lizdų, kuriuos suomiai žiemą naudoja variklių šildytuvams įjungti. Šiuos prietaisus nesudėtinga pakeisti į elektromobilių įkrovos punktus.
Įgyvendinant projektą ketinama ne tik sukurti visą reikiamą infrastruktūrą, bet ir imtis naujų verslų, skirtų elektrinio transporto sistemai aptarnauti. Pavyzdžiui, planuojama išbandyti įvairius elektromobilių finansavimo modelius, kaip pirkimą išsimokėtinai, taip pat informacinę sistemą apie įkrovos punktus mieste. Visa projekto vertė sieks apie 100 mln. eurų.

Plinta urbanistinė žemdirbystė

2012 m. Helsinkis populiarins dar vieną ekologišką dizaino sprendimą – urbanistinę žemdirbystę ir sodus ant stogų miesto centre. Prieš kelerius metus viešosiose erdvėse helsinkiečiai specialiose dėžėse pradėjo auginti įvairias daržoves. Šiuo metu tokia galimybė vis dažniau siūloma ir naujai pastatytuose namuose, ir universitetų bendrabučiuose. Beje, buvusios uosto teritorijos užstatymas truks iki 2030 m., tad erdvės, kuriose nevyksta statyba, laikinai skiriamos miestiečiams – čia jie taip pat gali auginti daržoves.
„Susidomėjimas urbanistine žemdirbyste didžiulis. Mūsų tikslas per 2012 m. perduoti žinias, kaip ja užsiimti“, – sako Helsinkio universiteto projektų koordinatorė ir tyrinėtoja Marja Mesimaki.
Helsinkio universitetas kitąmet planuoja įkurti sodą ant vieno universiteto pastato stogo. Žalieji stogai sparčiai populiarėja pasaulio didmiesčiuose ir vertinami kaip vienas pagrindinių darnios plėtros elementų – dėl jų gerėja oro kokybė, daugėja žaliųjų erdvių, sugeriamas triukšmas. Bene garsiausias sodo ant stogo pavyzdys – Helsinkyje įsikūrusio restorano „Savoy“ sodelis, kuriame auginamos daržovės ir prieskoninės žolelės, naudojamos patiekalams gaminti.
Kaip matyti, kitiems metams išsikelti suomių tikslai didžiuliai ir ambicingi, tačiau tai – tik pradžia. „Šis renginys – investicija, skirta padėti pamatams, kurie sukurtų nuolatinę gero dizaino paklausą“, – “Helsinkio – Pasaulio dizaino sostinės” reikšmę miestui apibendrino P.Timonenas.

Pasaulio dizaino sostinės

2008 m. Turinas
2010 m. Seulas
2012 m. Helsinkis
2014 m. Keiptaunas

"Veido" archyvas

Gegužės 1 dieną įsigaliojus Lietuvos ir Suomijos užsienio reikalų ministerijų susitarimui, Lietuva atstovaus Suomijai išduodant Šengeno vizas Rusijos Kaliningrado srityje.

Suomija tapo ketvirtąja šalimi, kuriai Lietuvos generalinis konsulatas Kaliningrade atstovauja išduodant Šengeno vizas. Nuo 2009 metų atstovaujama Danijai ir Estijai, nuo 2010 metų – Norvegijai.

Atstovaudamas šioms valstybėms, generalinis konsulatas praėjusiais metais išdavė beveik 2 tūkst. vizų.

Iš viso 2010 metais Lietuvos generalinis konsulatas Kaliningrade išdavė 55111 Šengeno vizą.

Susitarimus dėl atstovavimo Lietuva taip pat yra pasirašiusi su Austrija, Graikija, Latvija, Slovėnija, Vengrija ir Vokietija. Šiuo metu Lietuvai kitos Šengeno erdvei priklausančios šalys atstovauja 22 valstybėse įvairiuose pasaulio regionuose, Lietuvos diplomatinės atstovybės ir konsulinės įstaigos kitoms Šengeno valstybėms atstovauja vienuolikoje užsienio šalių.

EuroParliament

“Tikrųjų suomių” įsitvirtinimas Europos politiniame žemėlapyje yra tik viena iš virtinės nacionalistų pastarojo meto pergalių, o ši tendencija, kurios šaknys glūdi visuomenės baimėse dėl imigracijos, išryškėjo kartu su ekonomine krize.

Į euroskeptišką suomių partiją ir jos lyderį, 48 metų Timo Soini (Timą Soinį), turi būti žiūrima turint galvoje populistinį judėjimą link nacionalizmo, kuris vystosi dėl vidaus veiksnių ir neaplenkia net labiausiai integruotų, sėkmingiausių ekonomikų”, – sakė Robert’o Schumano (Robero Šumano) fondo Briuselyje analitikas Jeanas Dominique’as Giuliani (Žanas Dominikas Žiuliani).

“Tai buvo referendumas dėl Europos Sąjungos politikos”, – atvirai rėžė T.Soini kiek nurimus emocijoms dėl rinkimų rezultatų.

“Pasilaikysime mūsų pinigus ir mūsų teisę patiems priimti sprendimus”, – sakė “Tikrųjų suomių” lyderis.

Ne visi nacionalistai Europoje yra kraštutiniai dešinieji.

Škotijoje, kur gyvena panašus skaičius žmonių kaip Suomijoje, pastaruosius ketverius metus valdžioje yra ne vieną dešimtmetį gyvuojanti centro kairės pakraipos nacionalistų partija. Viešosios nuomonės apklausos rodo, kad kitą mėnesį vyksiančiuose rinkimuose nacionalistų mažumos vyriausybė bus perrinkta antrai penkerių metų kadencijai.

Tačiau tai veikiau išimtis, nes kitose šalyse ryški orientacija į dešinę.

Prancūzijoje Marine Le Pen (Marin Le Pen) iš savo liūdnai pagarsėjusio tėvo Jeano Marie Le Peno (Žano Mari Le Peno) perėmė kraštutinių dešiniųjų Nacionalinio fronto vairą.

Praėjusį mėnesį atliktas visuomenės nuomonės tyrimas parodė, kad 2012 metais vyksiančiame pirmajame prezidento rinkimų ture ji gali surinkti 20 proc. balsų ir įveikti dabartinį valstybės vadovą Nicolas Sarkozy (Nikolą Sarkozį), jei socialistų kandidatu bus dabartinis Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovas Dominique’as Straussas-Kahnas (Dominikas Štrosas-Kanas).

Nyderlanduose populistui Geertui Wildersui (Gertui Vildersui) populiarumą padėjo pelnyti atvirai antiislamiškas filmas, kuriame Koranas lyginamas su Vokietijos nacių lyderio Adolfo Hitlerio knyga “Mano kova” (Mein Kampf).

Italijoje bei Danijoje kraštutiniai dešinieji dirba mažumos vyriausybėje arba ją remia, užtikrindami galimybę veikti.

Austrijos kraštutinių dešiniųjų numylėtinis Heinzas Christianas Strache (Heincas Christianas Štrachė) įrašinėja repo dainas apie savo neapykantą musulmonų simboliams Europoje ar Briuselio aparatui.

Kraštutinių dešiniųjų figūros taip pat patogiai įsitaisiusios Bulgarijos, Latvijos, Slovakijos ir Švedijos parlamentuose.

Tuo tarpu flamandų nacionalistai tik ieško dingsties padalyti Belgiją.

Vengrijos konservatorių premjero Viktoro Orbano politika, įskaitant griežtus žiniasklaidos suvaržymus ar ultradešiniųjų partijos “Jobbik” išpuolių prieš romus ignoravimą, šiurpina Briuselio liberalus. Be to, pirmadienį šalies įstatymų leidėjai patvirtino prieštaringai vertinamą naują konstituciją, kurioje minimas Dievas, krikščionybė, Šventoji Vengrijos Karūna, Tėvynė ir tradicinės šeimos vertybės.

“Europos federalizmas buvo graži idėja, kuria pats tikėjau”, – neseniai pareiškė Vengrijos užsienio reikalų ministras Janosas Martonyi (Janošas Martonis).

Tačiau, pridūrė jis, “faktas, kad nacionalinės valstybės koncepcija įgijo jėgos ir reikšmingumo”.

“Šis rezultatų derinys stulbinamas; jis įtikinamai įrodo, kad euroskepticizmas gali laimėti – ir laimėti tvirtai”, – pareiškė vienas iš didžiausių ES integracijos priešininkų Nigelas Farage’as (Naidželas Faradžas), vadovaujantis Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijai.

N.Farage’as surinko milijonus balsų per Didžiojoje Britanijoje vykusius visuotinius rinkimus, o Europos Parlamente jis yra oficialus T.Soini sąjungininkas.

5,3 mln. gyventojų turinčioje Suomijoje užsieniečiai sudaro tik apie 3 proc., o šios šalies ekonomika gali būti pavyzdys daugumai kitų Bendrijos narių.

Suomija yra viena iš nedaugelio euro zonos valstybių, kurios kreditingumas vertinamas indeksu AAA, o ES debatuose dėl ekonomikos šios šalies balsas yra neįprastai svarus.

Tačiau toliausiai šiaurėje esančioje ES šalyje sustiprėję nuogąstavimai dėl galimo arabų antplūdžio iš Šiaurės Afrikos per Italiją padėjo T.Soini partijai surinkti penktadalį balsų per rinkimus, kuriuose piliečiai aktyviai dalyvavo.

Būgštavimą dėl imigracijos taip pat papildė nerimas, jog Suomijai ir kitoms Bendrijos narėms teks finansiškai padėti krizės nualintai Graikijai, Airijai ir Portugalijai.

Ekspertai perspėja, jog net tuo atveju, jeigu T.Soini atsisakys agitacijos prieš finansinio gelbėjimo paketą Portugalijai mainais į nuolaidas kitose srityse, ES finansinis solidarumas nukentės ilgam.

“Esama priežasčių nerimauti”, – sakė Švedijos užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas (Karlas Biltas), ragindamas Suomiją išlikti “šiaurietiška ir europietiška”.