Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro direktorės Jurgitos Petrauskienės klausiame apie Suomijos švietimo sistemos permainas.
– Prezidentė Dalia Grybauskaitė viešėdama Suomijoje įvardijo Suomijos aukštojo mokslo reformą kaip pavyzdį Lietuvai. Kokia suomių reformos esmė?
– Suomija atsižvelgdama į jai kylančius demografijos, darbo rinkos iššūkius nusprendė peržiūrėti savo aukštojo mokslo sistemą. Remiantis Prezidentės vizito į Suomiją metu išsakytais pastebėjimais, Suomija nuo 2009 m. aktyviai įgyvendina aukštojo mokslo reformą, kuri apima universitetų finansavimą, aukštųjų mokyklų tinklo konsolidavimą, verslo įtraukimą, investicijų pritraukimą į mokslą.
5,5 mln. gyventojų turinčioje Suomijoje iš 21 universiteto po inicijuotų pertvarkų liko 15. Universitetai yra finansuojami pagal sutartis su valstybe, į aukštųjų mokyklų valdymą aktyviai įtraukiamas ir verslas – ne mažiau kaip 40 proc. universitetų tarybų sudaro išorės atstovai.
Taip pat pritraukiama ne tik valstybės finansavimo, bet verslo investicijų – valstybė skiria 1,1 proc., o verslas – net 2,1 proc. BVP, kai Lietuvoje valstybė skiria 0,7 proc. , verslas – vos apie 0,3 proc. BVP.
Tikslas – konsoliduoti visus turimus resursus. Lietuvoje nemažai dėstytojų, tyrėjų dažnai dirba per kelias institucijas, aukštosios mokyklos, užuot bendradarbiavusios, kiekviena stengiasi susikurti savo studijų ir mokslo infrastruktūrą, santykinai mažose institucijose daugėja administracijos, o ne mokslinių darbuotojų. Tai išskaido turimus tiek finansinius, tiek žmogiškuosius resursus, neleidžia suburti, konsoliduoti pajėgų ir kurti konkurencingų produktų – kokybiškų studijų programų.
– Ar Suomijos reformos pamokos gali būti pritaikomos Lietuvoje, turint omeny šalių mentaliteto, demografinės padėties skirtumus?
– Universitetų jungimasis – sudėtingas ir atsakingas procesas. Identifikuoti sinergiją, jungtis, kurios duotų didžiausią pridėtinę vertę stiprinant studijų ir mokslo kokybę, nėra paprasta. Planuojant tokius procesus Lietuvoje, siekiant atrasti geriausius sprendimus svarbu analizuoti kitų šalių patirtį, mokytis iš jų gerų sprendimų ir jų padarytų klaidų.
Suomijos patirtis Lietuvai naudinga daugelyje švietimo sričių. Iššūkiai, kuriuos jungiant aukštąsias mokyklas sprendė Suomija, aktualūs ir Lietuvai.
– Ar valstybės „užsakymas“ skirstant valstybės finansuojamas studijų vietas pasiteisina (pvz., kasmet daugėja IT studijų krepšelių, bet specialistų vis tiek trūksta)?
– Šiais metais buvo numatytas papildomų krepšelių finansavimas IT studijų kryptyje (300 vietų) ir tikslinio finansavimo krepšeliai pedagogikos studijų kryptyje (107 vietos). Negalima vienareikšmiškai įvertinti, pasitvirtino ar ne. Rezultatas bus aiškus, kai šie priimti studentai baigs studijas, t.y. ar jie jas baigs, ar pradės dirbti būtent pagal profesiją ir tose vietose, kuriose tikimasi.
Nors pradėtas įgyvendinti tikslinis priėmimas yra svarbus pirmas žingsnis nukreipiant valstybės finansuojamas vietas į tas programas, kuriose trūksta mokytojų, vis dėlto jis iškėlė ir daug klausimų, nes iš 91 priimto pagal tikslinį finansavimą 71studentas studijuos ikimokyklinio ir pradinio ugdymo programose. Be to, buvo skirta 107 tikslinio finansavimo krepšeliai, o panaudota tik 91. Krepšeliai skirti tikslinėms aukštosioms mokykloms, todėl nevyko jokios konkurencijos, o aukštosios mokyklos neturi motyvacijos gerinti šių studijų kokybės.
IT krypties studijų programos yra populiarios ir stojantieji jas noriai renkasi. Tačiau bendrai priėmimas į IT studijų programas beveik nepadidėjo, todėl valstybės finansavimą gauna gerokai didesnė dalis, jį gavo net silpnai pasirengusieji studijoms. Taip pat kai kuriose aukštosiose mokyklose gerokai padaugėjo studentų, bet ar pačios mokyklos pasirengusios teikti kokybiškas studijas? Ar jos turi pakankamą mokymo(si) bazę, užtektinai kompetentingų dėstytojų, mokymo priemonių?
Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA
Loading ...