"Shutterstock" nuotr.

Pernai Lietuvoje užregistruota 50 tymų atvejų. O štai per septynerius metus iki 2009-ųjų, arba iki kol tapo madinga bijoti skiepų, nustatyta dešimt kartų mažiau – 5 susirgimai tymais. Vos skiepijimų sumažėjo – susirgimų padaugėjo. Nuo sausio tėvai, norintys leisti vaikus į darželį, privalės pateikti pažymas, kad jų vaikai paskiepyti nuo tymų, raudonukės ir poliomielito. Tačiau supermamytės Lietuvoje bei kitur Europoje juokiasi ir iš medikų, ir iš vienos didžiausių žmonijos pergalių – vakcinų, kurios, dar prieš du šimtmečius sukurtos Edwardo Jennerio ir Louis Pasteuro, išgelbėjo milijonus, o jų atsisakius iš užmaršties prikeliamos, kaip manyta, jau pergyventos ligos.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Begemotas, kuris bijojo skiepų ir pabėgęs iš gydytojo kabineto susirgo gelta, atsirado 1966 m. Tuoj po to, kai 1964-aisiais Lie­­­­tuvoje buvo pradėta skiepyti nuo tymų. 1974 m. Pasaulio sveikatos organizacijai (PSO) pa­­skelbus imunizacijos programą, maždaug 1980-aisiais Europai ir pasauliui pavyko atsisvei­­kinti su daugeliu infekcijų, kurios iki skiepų kas­met nusinešdavo milijonus gyvybių. 2002 m. Eu­ropa išsilaisvino nuo poliomielito, panašiai be­veik pavyko nugalėti tymus ir raudonukę.

Tikslą nukauti dvi pastarąsias infekcines li­gas PSO tikisi įgyvendinti 2020-aisiais. Kelią su­­sidoroti su tymais ir raudonuke pastojo an­ti­v­ak­­cininio judėjimo šalininkai: sumažėjus skie­­pijimo apimtims, susirgimų padaugėjo, tad tikslas likviduoti šias užkrečiamąsias ligas – nu­keltas.

Šios PSO programoje išvardytos infekcinės ligos linksniuojamos ir sausį įsigaliojusiame dar ankstesnio sveikatos apsaugos ministro Vy­tenio Povilo Andriukaičio pasirašytame įsakyme. Pagal jį, į ikimokyklinio ugdymo įstaigas ne­­galės pakliūti nauji vaikai, kurie nėra paskiepyti nuo tymų, raudonukės ir poliomielito. Šis reikalavimas netaikomas, jei vaikas negali būti skiepijamas dėl tam tikros sveikatos būklės.

„Todėl šis įsakymas nėra kategoriškas, absoliutus. Yra tam tikrų išlygų“, – sako sveikatos ap­saugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė, kuri, nors ir kaip įkalbinėta nevyriausybinių organizacijų, šiam įsakymui kelio neužkirto.

Gyvybę išgelbėjo slapta nuo tėvų

Neigiantieji skiepus savamoksliai, saugantys nuo vakcinų savo vaikus, mojuoja, jų įsitikinimu, pritrenkiančiais, internete rastais tyrimais, ci­tuoja „garsius Rusijos mokslininkus“ ir ne­mirk­­sėdami vardija rykštes, kurias sukelia vakci­­nos: nuo alergijos visiems maisto produktams iki autizmo ar neįgalumo.

Kitoje pusėje – medikai, uoliai bandantys aiš­kinti, pagrįsti, įrodyti teiginius apie vakcinas mokslo argumentais. Jie skėsčioja rankomis ir prisipažįsta besijaučiantys lyg ringe, kuriame kovoja balerina ir boksininkas. Dalies tėvų ne­jau­dina nei mokslo sukurtos žinios, nei me­di­ci­ninio išsilavinimo neturintiems suvokiami palyginimai, kad gyvename ne uždaroje gentyje, ku­rioje nėra ligų bent jau tol, kol nėra atvykė­lio, nes nėra ir imuniteto.

45 metų praktikos turintis Lietuvos infektolo­gų draugijos vicepirmininkas prof. Alvydas Laiš­­konis prisimena maždaug XX a. 8-ojo de­šimt­mečio atvejį, kai jis drauge su dar dviem me­­­di­kais išgelbėjo vaikui gyvybę. Tąkart jie pa­si­prie­šino tėvams ir slapta perpylė vaikui kraują, nors tėvai, priklausantys sektai, dėl religinių įsi­ti­­ki­ni­mų iškart perspėjo šios procedūros ne­at­likti.

Kaip tikina specialistai, antivakcininis judėji­mas Europoje pirmiausia atsirado būtent religi­­nėse bendruomenėse, vėliau plito ir šiaip tarp savito gyvenimo būdo šalininkų.

Dalis skeptiškai vertinančiųjų vakcinas pa­teikia ir kitą argumentą – esą kam skiepytis nuo ligų, kurios liko užmarštyje, praėjusiame ne­­­išsivysčiusios medicinos amžiuje. Tačiau dėl skir­tingo požiūrio ar priežasčių sumažėjusios skie­pijimo apimtys būtent ir lėmė kai kurių in­fekcijų sugrįžimą, protrūkius.

Pavyzdžiui, tymai, su kuriais Europa lyg ir su­sidorojo, PSO duomenimis, pernai kas 13 va­landų pasaulyje nusinešė po gyvybę. Iki 1980 m., kol pasaulyje masiškai buvo imta skiepyti nuo šios ligos, dėl tymų kasmet mirdavo 2,6 mln. žmonių.

Vilniuje susirgimų tymais nuo 2002-ųjų ne­buvo registruojama keliolika metų. Tačiau 2013-aisiais kilo šios ligos protrūkis, buvo už­fik­suoti 35 tymų atvejai, 34 iš jų – Vilniaus ap­skri­tyje. Ne­­­galutiniais duomenimis, pernai Lie­tuvoje už­registruota 50 tymų atvejų. Pagal su­sir­gimų gau­są Lietuva Europoje – devinta tarp ša­lių, ku­rio­se pernai būta susirgimų tymais. Ven­­grijoje, kur skiepai privalomi norint ateiti į ko­­lektyvą, nebuvo užfiksuota nė vieno tymų at­vejo.

Sveikatos apsaugos ministrė primena, kad tam tikrų skiepų reikalavimai yra įprasta dauge­lio Europos valstybių praktika. Štai 2010 m. atliktas tyrimas, kuriame, be 27 ES šalių, dalyvavo Norvegija ir Islandija, rodo, kad bent vienos vakcinos skiepai buvo privalomi 14 šalių, 12 šalių privaloma skiepyti nuo poliomielito, o rei­kalavimą skiepyti nuo tymų ir raudonukės tai­­kė 8 šalys. Visi šie skiepijimai vaikams privalo­­­mi 4 šalyse – Vengrijoje, Rumunijoje, Bul­ga­ri­joje ir Kroatijoje.

Į darželį – tik paskiepyti vaikai

Sausio 1-ąją įsigaliojusiu įsakymu pasipiktinę tėvai atšauna, kad vaikai yra diskriminuojami, atimama jų teisė į mokslą, ir klausia, kokią ug­dymo alternatyvą turi neskiepyti vaikai. O mi­nistrė nukerta pozicijos nekeisianti, nes prio­ri­tetas – vaikų sveikata.

„Kai kurios nevyriausybinės organizacijos kelia klausimą, kad bus pažeista vaiko teisė į ug­dymą. Penkerius metus dirbusi vaiko teisių ap­saugos kontroliere, sakyčiau, kad svarbiausia yra vaiko teisė į sveikatą. Jei nepaskiepytas vai­kas susirgs viena iš šių infekcinių ligų, jis gali lik­ti neįgalus, gali neišgyventi, juk tokių pavyzdžių Europoje yra, – įspėja R.Šalaševičiūtė. – Jei tėvai principingai nusistatę prieš skiepus, vai­ko ugdymą gali patikėti auklei, kitam žmogui, kuris tai padarytų geriausiai. Tačiau jei ne­paskiepytas vaikas lankys darželį, jis susirgs ir užkrės kitus vaikus, neskiepytus dėl kontraindikacijų. Mano pozicija tokia ir aš jos nekeisiu, nebent tam nepritartų Seimas ar Vyriausybė.“

Medikai tokiu sprendimu džiaugiasi, bet pri­duria, kad jis galėjo būti priimtas gerokai anks­čiau. Be to, dalis medikų tikisi, kad jį lydės ir priemonės, numatančios tėvų atsakomybę už tai, kad šie atsisako skiepyti vaikus. Apie atsako­mybę, net baudžiamąją, buvo daug kalbama 2012 m., kai mirus kūdikiui po daugiau nei me­tus trukusio tyrimo paaiškėjo, kad jis mirė nuo kokliušo, nuo kurio skiepytas nebuvo, nes tam prieštaravo jo mama.

R.Šalaševičiūtė, primena, kad netrukus dėl tėvams numatomos administracinės atsakomybės atsisakant skiepyti vaikus – iki 115 eurų bau­­dos – svarstys Vyriausybė.

Ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovų asocia­cijos prezidentė ir Vilniaus darželio-mokyklos „Dainorėliai“ direktorė Liucija Milašaus­kienė sako, kad kol neprasidėjo priėmimas naujiems mokslo met­ams, dar anksti prognozuoti, kaip reaguos vai­kų skiepyti neketinantys, bet vietos darželyje norintys tėvai. „Bet šio nutarimo reikėjo – ke­liaujame, migruojame, daug ligų galime parsi­vežti, – sako direktorė. – Juolab kad iki nepriklau­somybės atgavimo darželyje turėjome specia­listų, kurie skiepijo vaikus pagal grafiką, slau­gių, kurios juos apžiūrėdavo.“

Skiepai – žemiau rekomenduojamos ribos

Pernai nuo tymų ir raudonukės buvo paskiepyta 93,4 proc. vaikų (1,6 proc. mažiau, nei tu­rėtų būti). Bet dar 2008-aisiais Lietuvos rezulta­tą buvo galima laikyti pavyzdiniu: 97 proc. vak­cina nuo tymų, raudonukės ir epideminio pa­rotito paskiepytų vaikų.

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) Imunoprofilaktikos skyriaus vedėja gydytoja epi­demiologė Daiva Razmuvienė sako, nemažai neskiepytų vaikų yra ne tik nacionaliniu ly­giu: apskrityse ir savivaldybėse skiepijimo ap­im­­tys dar mažesnės nei šalies vidurkis: „Todėl įsa­­kymas, kad norintys lankyti darželius vaikai tu­ri būti paskiepyti nuo tymų, raudonukės ir po­liomielito, įsigaliojo labai laiku. Toks reikala­vimas yra būtinas norint suvaldyti infekcijas.“

D.Razmuvienė primena, kad neigiamas lū­žis dalies tėvų sąmonėje įvyko 2009-aisiais, kai kilus gripo pandemijai viešojoje erdvėje pasklido daug negatyvios informacijos apie skiepus ir dalis žmonių nusistatė prieš bet kokius skiepus, ne tik saugančius nuo gripo. Būtent šiuos me­tus galima laikyti atskaitos tašku, kai dalis visuomenės ėmė neigti bet kokių skiepų nau­dą. Iki pirmojo tymų protrūkio Vilniuje laukti reikėjo ketverius metus.

„Būtent vakcinos padaro, kad žmonės ne­serga, o tada dalis jų ima galvoti, kam skiepytis, jei ligos nėra. Dėl tokio požiūrio po 11 metų per­traukos Vilniuje turėjome tymų protrūkį, pra­sidėjusį šeimoje. Kai susirgo pirmas vaikas, ma­ma puolė skiepyti kitas atžalas, bet laikas, kad vakcina suveiktų, buvo per trumpas, tad vi­si šeimos vaikai susirgo. Medikams, nors ir sunkiai, pavyko juos išgelbėti. Tymų virusas yra la­kus, neturint imuniteto tikimybė juo užsikrėsti ly­gi 100 proc. Be to, jis plinta labai greitai: gali at­­keliauti iš kitoje patalpoje esančio užsikrėtusio žmogaus per ventiliacijos angą“, – komentuo­­­ja Vilniaus visuomenės sveikatos centro Už­­­kre­­čiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės sky­­riaus vedėjo pavaduotoja Biruta Zda­ne­vi­čie­nė.

Ligos, jei nuo jų nesisaugoma vakcinomis, ga­­­li grįžti. Ne veltui PSO iškėlė siekiamybę 2018–2020 m. likviduoti raudonukę ir tymus, kaip dar 2002-aisiais pavyko nugalėti poliomielitą, kai Europoje buvo užregistruotas paskutinis šios ligos atvejis. Tačiau visiškai saugūs jaustis negalime: rizika parsivežti šios infekcijos su­kė­lėją išlieka, nes Afganistane, Pakistane vis dar registruojamas laukinio poliomielito virusas, šiose šalyse susirgimo atvejai dažni, o skiepi­jimo apimtys mažos.

„Tai galioja kalbant ir apie raudonukę, ty­mus. Europoje nebuvo registruojama šių ligų at­­vejų, kol prieš aštuonerius metus tapo ma­din­ga neskiepyti vaikų dėl religinių ar kitokių įsi­tikinimų. Nepaskiepytų vaikų daugėjant, su­sir­gimus tymais imta registruoti dešimtimis tūks­tan­čių, tarp jų yra ir mirties atvejų. 90 proc. su­sir­­gusiųjų, nepriklausomai nuo amžiaus, ne­buvo paskiepyti nuo šių užkrečiamųjų ligų nei vaikystėje, nei vėliau. Taigi nutraukiant skie­­­pus, kai nepasiekiama 95 proc. (tokios skie­pijimosi apimtys gali suvaldyti tymų plitimą) paskiepytų gyventojų riba, sergamumas pa­kyla, atsiranda li­­gos protrūkių ir mirties at­vejų“, – kaip iš už­marš­ties pavyko prikelti kai ku­rias ligas, paaiškina D.Razmuvienė.

Jos teigimu, Lietuvoje tėvų, kurie žūtbūt ven­­gia skiepų, yra gal 1 proc. Nepaisant to, kad to­kių tėvų nėra daug, jie remiasi vien tik iš­anks­tinėmis nuostatomis ir jų nejaudina jokie moks­lu paremti argumentai.

Tiesa, patys skiepų neigėjai nuo 1998 m. turėjo vieną moksliniu argumentu laikytą publikaciją iš rimto Jungtinės Karalystės mokslinio žur­nalo „Lancet“, kurioje dr. Andrew Wa­ke­fiel­­­das pateikė tyrimo duomenis, esą vakcina nuo tymų, raudonukės ir autizmas yra susiję. Vė­­liau atlikus tyrimus, kurių metu buvo stebima daug skirtingų duomenų vaikų, šio gydytojo, beje, gastroenterologo, o ne imunologo ar epidemiologo, išvados buvo išdėtos į šuns dienas. Žinoma, klaidingų teiginių paneigimas vi­suomenėje nesulaukė tokio atgarsio, kokį su­kė­lė pirminės tyrimo išvados.

„Gydytojų kompetencija yra skirtinga: kardiologas negali operuoti apendicito, taigi ir gas­­­­troenterologas neišmano epidemiologo, imu­nologo srities. Tad banalūs teiginiai „skaičiau mediko straipsnį“ dar nieko nereiškia, – apie „Lancet“ publikuoto straipsnio žalą ir ne­kri­tišką požiūrį į įvairiausią abejotiną informaciją kalba D.Razmuvienė.

Argumentų prieš skiepus nėra

Specialistai, paprašyti bent vieno argumento, esančio „arti tiesos“, kodėl būtų galima ne­skiepyti vaiko, tokio neranda. Žinoma, nebent naujagimio medicininė būklė neleistų to daryti, bet tokių atvejų pasitaiko nedaug.

O štai komplikacijos, kuriomis antivakcininio judėjimo šalininkai gąsdina visuomenę, iš viso neegzistuoja. Specialistų teigimu, pasireiškia nebent vietinio ar bendro pobūdžio reakcija į skiepą. ULAC atstovė gydytoja epidemiolo­gė D.Razmuvienė pateikia tokių reakcijų skai­čių, tiksliau, prieš jį pateikiant reikia parašyti tris nulius – 0,001 proc., nes iš 800 tūkst. skiepų dū­rių, kasmet Lietuvoje atliekamų vaikams ir su­augusiesiems, būna 60 povakcininių reakcijų.

„Nenoras skiepyti vaikus yra egoistinis tėvų sprendimas, – nukerta D.Razmuvienė. – Po­vak­­cininių reakcijų yra šitiek nedaug, nes kol va­k­cina patenka į žmogaus organizmą, klinikiniai jos tyrimai trunka metų metus. Kiekviena vakcina yra biologinis preparatas, kuris, kaip ir vaistai, turi pereiti įvairias tikrinimo stadijas – nuo gamybos iki patekimo į rinką. Įvairiausios komisijos, mokslo ekspertai jį tiria, stebi reakci­jas – tai ištisas mokslas. Bet pasisakantieji prieš skiepus sako kad vakcinos netiriamos, ti­ria­mi tik vaistai. Ir kaip paneigti tokį teiginį, jei tai žmonių įsitikinimas?“

„Mamos aktyvios, bet kai paskaitai jų diskusijas interneto forumuose, darosi liūdna. Kaž­ko­­dėl žmonės linkę klausyti kaimynų, internau­tų, bet nepasitiki moksliniais straipsniais, ku­­riuose nėra nurodyta atvejų, ligų, kurias bū­tų sukėlusi vakcina. Tačiau visuomenėje gajūs mitai. Tikinčiųjų bendruomenės, sugalvojusios „sveiką“ gyvenimo būdą be vakcinų ir vaistų, at­­­­­sirado Prancūzijoje ir Nyderlanduose, ten pir­­­­­­miausia ir ėmė kilti tymų protrūkiai“, – iš kur Europoje kilęs skiepų neigimas pasiekė Lie­­tuvą, pasakoja B.Zdanevičienė.

Medikai negali suprasti, kaip tėvai, norintys sa­vo vaikams viso, kas geriausia, prisiima atsako­­­mybę atsisakyti juos skiepyti bendraisiais skie­­pais, kurie, nors ir rekomenduojami, dauge­­­lyje valstybių yra privalomi. Jau nekalbant apie galimą medicininę būklę, vakcinų atsisaky­mas gali padaryti vaikams meškos paslaugą ir ki­­tose srityse. Štai ULAC gydytoja D.Raz­mu­vie­nė pasakoja sulaukusi skambučio iš vaiki­no, kuris negali pradėti studijuoti universitete JAV, nes ten privaloma pateikti įrodymus apie skiepus nuo tam tikrų užkrečiamųjų ligų. Tė­vai jaunuolį, kol jis buvo dar vaikas, skiepyti at­s­isakė, o dabar tam tikriems skiepams jau per vėlu.

„Labai sudėtinga, kai tėvai sprendžia už vai­ką, tai yra įsikišimas. Panašiai nutinka ir dėl mi­ty­bos, kai subrendę, normaliai maitinęsi tė­vai nu­sprendžia, kad jų vaikui nebereikia mė­sos, nes ji neva nesveika, ir neužtikrina visavertės vai­­­ko mitybos. Tėvų išmonė, kad jų vaikas ne­val­­gys mėsos ar nesiskiepys, atrodo labai ne­rim­­tai“, – palygina B.Zdanevičienė.

Dalis tėvų „saugo“ vaikus nuo skiepų, o štai PSO pasauliniame 2011–2020 m. vakcinacijos veiksmų plane primena, kad skiepai yra ir turi būti pripažįstami ne tik kaip esminė žmogaus teisės į sveikatos priežiūrą dalis, bet ir kaip as­mens, visuomenės ir valdžios pareiga, nes bū­tent skiepai kasmet padeda išvengti 2,5 mln. žmonių mirčių.