Mityba. Dažnas lietuvis ekologiškus produktus vis dar vertina labiau kaip prabangos prekę nei būtinybę. Kitaip nei Vakarų Europoje, prieš mokant už išskirtinę kokybę ir rūpestingumą, ilgokai svarstoma – ar verta?

Toks požiūris yra viena priežasčių, kodėl Lietuvoje ekologiškai ūkininkaujantieji neišsivertų be Europos Sąjungos paramos. „Mums parama sutaupė dvidešimt metų, nes iki tol neturėjome nieko – nei cecho, nei technikos. Viskam, ką jau turime šiandien, būtume taupę dar ne vieną dešimtmetį“, – sako Dalia Ėmužytė, kuriai puoselėti ekologijos idėjas ūkyje padėjo Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programos „Ekologinis ūkininkavimas“ parama.

Griciūnų kaime Širvintų rajone ūkininkaujanti D.Ėmužytė, ko gero, – vienas garsiausių vardų tarp ekologiškos produkcijos gamintojų. Pirma ožka jos ūkyje pradėjo bėginėti dar prieš 18 metų. Ponia Dalia juokdamasi atsimena: „Pirmus dešimt metų reikėjo visus įtikinėti, kad ožka – irgi gyvulys ir duoda naudingą produktą. Visi apie tai išgirdę tik sukiodavo pirštus prie smilkinio.“

Šiandien ūkininkės ekologiškai gaminami sūriai garsėja visoje šalyje. Dalis jų iškeliauja į kitas Europos Sąjungos valstybes. „Kiek procentų – nežinau, nedaug. Nors nuolat prašoma sūrių parduoti daugiau, bet toks mano sprendimas. Jeigu viską parduosiu į užsienį, Lietuvos rinka liks plika basa. Be manęs, ožkas panašiai augina tik keli žmonės“, – sako ponia Dalia.

Kai kas jos ekologinį ūkį pavadina miniatiūrine imperija. Mat meilė gyvūnijai šiame ūkyje neapsiriboja vien 600 ožkų banda. Čia dar gyvena galybė paukščių – nuo povų ir fazanų iki vištų ir Pekino ančių. Savo vietą randa ir kiti gyvūnai – katės, šunys ir trys arkliai. „Du – ne mūsų. Tiesiog suteikėme prieglobstį“, – greitai paaiškina sūrininkė.

Meilę gamtai ūkininkė sako paveldėjusi, nors pati gimė ir augo Vilniuje. Studijų metais ji tapo aplinkosaugininkų būrelio pirmininke, bet vos progai pasitaikius išvažiavo gyventi į kaimą – ūkininkauti pagal savo „žalią“ filosofiją. „Suveikė jaunatviškas maksimalizmas“, – šypsosi.

Apsiprasti atokiau nuo miesto, pasak jos, sunku nebuvo: „Augau su močiutės pasakojimais, kaip ji ūkininkavo: augino ožkas, karves. Gamino sūrius, už kuriuos padėkos raštus siųsdavo pats prezidentas Antanas Smetona.“

Ar šeimos tradicijų tąsa buvo pagrindinis motyvas auginti ožkas? D.Ėmužytė nustebina, atsakydama neigiamai: „Ne, tai logiškai pagrįstas sumanymas, matematiniai skaičiavimai. Žemės pas mus nederlingos, todėl pačioje pradžioje reikėjo rinktis – avys arba ožkos. Pasiskaičiavau, kad ožkos – geriausias sprendimas.“

Kiek asmeniniai principai ir idealai prisidėjo prie sėkmės? Ar padėjo nepasiduoti, susidūrus su ūkininko darbo realybe? Kiek pagalvojusi, D.Ėmužytė atsako: „Tikiu, kad sėkmė yra darbo pasekmė. Stebuklų, magijos nėra. Viską, apie ką svajoji, turi padaryti pats, atsiraitojęs rankoves. Turi daug dirbti ir pasiekti. Štai ir viskas. O štai ekologinis ūkininkavimas – kas kita. Tą patį darant be „ekologijos“ išeitų keturis kartus pigiau. Ekologiškai auginant gyvulius galioja labai griežti gyvūnų gerovės reikalavimai, jų negalima šerti įprastu pašaru, gydyti kaip kitų. Kad imtumeisi tokio verslo, reikia tuo gyventi.“

Apie ožkos pieno naudingąsias savybes D.Ėmužytė gali pasakoti ilgai. „Dar nuo Hipokrato laikų ožkos pienas buvo vadinamas gydomuoju eliksyru. Visa esmė – ožkos racionas. Ji tikra gurmanė. Jai reikia visko paragauti – ir vaistingų, ir nuodingų augalų, sušlamšti ir rožytės lapelį, ir kokį spygliuką. Ožkos racione suskaičiuojama apie 200 augalų rūšių. Karvutei užtenka 40 rūšių, – sako pašnekovė ir priduria, kad ožkos pienas nėra stebuklingas pats savaime – labai svarbu, ką gyvulys ėda. – Jeigu ožka gyvena mieste, nereikia tikėtis, kad jos pienas bus vertingas. Bet jeigu ji ganosi aplinkoje, panašioje į laukinę gamtą, pienas jau bus kitoks. Tą galima tiesiogiai pajausti. Pavyzdžiui, suėdė ožka česnaką, ir pieno skonyje tai iškart jaučiasi.“

Apie ožkos pieno naudą Lietuvoje taip pat žinoma nuo seno. „Nors esame įpratę manyti, kad tie, kurie neįperka karvės, perka ožką, Lietuvoje ožkas laikydavo visuose dvaruose. Žinojo – jų pienas labai gerai kūdikiams ir seneliams. Skaičiuojama, kad prieš karą Lietuvoje buvo 30 tūkst. ožkų, šiandien auginama apie 10 tūkst.“, – pasakoja ponia Dalia.

Ji neslepia – reikėjo daug įdirbio, kad žmonės tiesiog paragautų ožkos pieno ir jį įvertintų: „Kai tai buvo padaryta, problemos parduoti, aišku, neliko.“

Sūrininkės ūkyje daugiausia gyvena čekų baltosios ožkos, duodančios liesą pieną. „Joms labiausiai tinka mūsų klimatas. Yra ir dabar labai madingų Anglų Nubio veislės. Beje, populiarėja mėsinės ožkos – bus nauja „linija“. Kadangi jų mėsa dietinė, artėja laikas, kai tokių ožkų poreikis bus didžiulis“, – prognozuoja ūkininkė.

D.Ėmužytės ūkyje gaminama apie 60 rūšių įvairių sūrių. „Jie tinka ir su salotomis, ir su medumi. Yra desertinių, su pelėsiais, su kanapėmis. Gaminu ir retai kur gaminamą, labai lietuvišką saldaus pieno sūrį“, – pasakoja ūkininkė.

Dalis šių sūrių įteisinti kaip paveldas. Ūkininkė atskleidžia, kad pirmieji sūrių receptai – močiutės palikimas. Sūrius mokė gaminti ir mama. Vėliau esą atsirado individualus požiūris ir stilius: „Aš pati užsispyrusi kaip ožka, tad ką darau – darau kitaip. Gamindama sūrius nieko nenoriu kopijuoti – nei prancūzų, nei italų. Man reikia daryti viską autentiškai – taip, kaip įprasta pas mus, ir tik šiek tiek paimti to, kas pasiekta užsienyje.“

Greta senų receptų yra ir naujų – pačios ūkininkės išrastų. Originaliausi atsiranda, kaip sako ji pati, „iš bėdos“. „Pavyzdžiui, populiarus rūkytas ožkos sūris „Vegetarų lašinys“ – taip jį praminė pirkėjai. Jis atsirado, nes verdant varškę ši prisvilo, teko dėti prieskonių ir rūkyti. Taip atsirado nauja rūšis“, – pasakoja pašnekovė, „iš bėdos“ gimusių ir pirkėjų jau pamėgtų sūrių rūšių šiuo metu gaminanti net kelias.

D.Ėmužytės sūrių galima įsigyti atvykus pas ją į ūkį. Ar toks būdas nėra per daug sudėtingas? „Tikrai ne, žmonės atvažiuoja atsiimti užsakymų ir iš Vilniaus, ir iš Kauno, ir iš Klaipėdos. Net užsienio rinkų per daug ieškoti nereikia – viskas čia pat. Užsieniečiai patys atvyksta paragauti autentiškų sūrių. Savo produkciją turgeliuose pasiima mažos parduotuvės, restoranėliai. Kai kuriems aš vežu pati. Jeigu man pakeliui“, – nuotaikingai pasakoja ūkininkė.

Priduria, kad bendrauja ir su didžiaisiais prekybos centrais: „Gaminu natūralius sūrius, be konservantų. O tai reiškia, kad jiems reikia ypatingos priežiūros. Pavyzdžiui, juos reikia vartyti, jų negalima bet kaip dėti, mėtyti. Didelės parduotuvės ne visada gali šitaip „dirbti“ su sūriais.“

Nors prekyba gerai vyksta ir dabar, ponia Dalia prisipažįsta pasvajojanti apie savo sūrių krautuvėlę. Šypsodamasi prisipažįsta tikinti, kad šią svajonę galės įgyvendinti prasidėjus naujajam paramos Lietuvos kaimo plėtrai laikotarpiui.

BOX

Pagrindiniai  priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programoje „Ekologinis ūkininkavimas“ dalyvaujančiųjų įsipareigojimai:

• visą įsipareigojimuose numatytą laikotarpį laikytis Ekologinio žemės ūkio taisyklių ir reikalavimų;
• realizuoti dalį produkcijos ir pildyti Ekologinės gamybos ūkio veiklos žurnalo 18 lentelę „Ekologiškų produktų realizavimo apskaita“, kurioje pateikiama informacija apie realizuotą produkciją;
• iki gegužės 15 d. Nacionalinei mokėjimo agentūrai laiku pristatyti 18 lentelės kopiją. Pažymėtina, kad anksčiau reikiamą informaciją ir dokumentus pateikę pareiškėjai gali tikėtis greičiau sulaukti išmokų, todėl rekomenduojama apie realizuotą produkciją pranešti nedelsiant;
• per visą įsipareigojimų laikotarpį saugoti produktų realizavimą įrodančius dokumentus: sąskaitas, sąskaitas-faktūras, kasos pajamų orderį, kasos aparato kvitus arba pinigų priėmimo kvito kopijas, kur būtų nurodytas produkcijos kiekis ir piniginė vertė. Jei ekologinė produkcija buvo atiduota neatlygintinai – turėti labdarą gavusios įstaigos ar organizacijos išduotą labdaros gavimą patvirtinantį dokumentą, kuriame nurodyta produkcijos rūšis bei kiekis. Reikalingi ir prekybą turguje pagrindžiantys dokumentai, mugių rengėjų išduoti dokumentai;
• būti pasiruošus realizavimą įrodančius dokumentus pateikti agentūros vykdomų patikrų ūkyje metu;

• įsipareigojimų laikytis ne mažiau kaip 5 kalendorinius metus nuo paraiškos pateikimo.

109 kilogramai – tiek sveria didžiulis tradicinės formos ir skonio, tačiau tikrai netradicinio svorio varškės sūris, pagamintas specialiai prekybos tinkle MAXIMA rugsėjį rengiamoms „Sūrio dienoms“.

Sostinės Mindaugo gatvės MAXIMOJE šiandien nuo pat ryto eksponuojamas sūris milžinas 17 valandą bus pjaustomas – juo nemokamai pasivaišinti galės visi šios MAXIMA parduotuvės klientai. Varškės sūrį milžiną prekybos tinklo užsakymu pagamino AB „Rokiškio sūris“.

„Sūrio dienų“ metu prekybos tinklo MAXIMA parduotuvėse vyks daugybė degustacijų, kurių metu savo klientams pasiūlysime paragauti net 1,5 tonos pačių įvairiausių rūšių sūrių iš viso pasaulio“ , – sako MAXIMA LT, UAB, Įvaizdžio ir komunikacijos departamento direktorė Lina Muižienė.

Prekybos tinklo MAXIMA parduotuvėse iš viso galima įsigyti apie 400 rūšių sūrių. Tai lietuviški ir užsienio gamintojų kietieji, minkštieji, lydyti, pelėsiniai, tepamieji ir varškės sūriai – su įvairiais priedais, pagardais ar be jų.

Nors prekybos tinklo parduotuvėse galima rasti pačių geriausių gamintojų sūrių iš viso pasaulio, užsienyje pagamintų sūrių pardavimai sudaro tik šeštadalį visų šių gaminių pardavimų. „Lietuvos pirkėjai mėgsta lietuviškus sūrius, o mūsų šalies gamintojai tikrai neatsilieka nuo kolegų užsienyje – jie taip pat siūlo įvairių rūšių ir skonių sūrių“, – teigia L. Muižienė.

Perkamiausi Lietuvoje yra fermentiniai sūriai – beveik pusė (46%) visų prekybos tinkle MAXIMA parduodamų sūrių yra būtent tokie. Antroji vieta pagal pardavimus (16%) atitenka varškės sūriams, trečioji (10%) – lydytiems. MAXIMA klientai į pirkinių krepšelį dažnai deda brie sūrius su baltuoju pelėsiu, taip pat masdamą su skylėmis. Iš kietųjų sūrių populiariausias lietuviškas „Džiugas“.

Gudrus lapinas, visada numatantis bent keletą žingsnių į priekį. Taip pieno pramonės milijonierių, pagrindinį „Rokiškio sūrio“ akcininką Antaną Trumpą apibūdina konkurentai.

Antaną Trumpą radome vasarojantį savo sodyboje prie Sartų ežero. Palikęs įmonės reikalus sūnui, „Rokiškio sūrio“ valdybos pirmininkui Daliui Trumpai, 69 metų pieno pramonės magnatas mėgavosi poilsiu ir gamtos ramybe. „Kas dieną po karpiuką sugaunu“, – džiaugėsi laimikiu. Paprastai su žurnalistais nebendraujantis verslininkas tądien buvo pakilios nuotaikos ir mielai atsakinėjo į klausimus.

A.Trumpa tokias poilsio akimirkas sau leidžia nedažnai. Liepos 2-ąją jis švęs septyniasdešimtmetį, bet visi „Rokiškio sūryje“ žino, kad būtent jis buvo ir tebėra pagrindinis asmuo įmonėje, o savo sūnui visiškai perleisti jos vairo dar nėra pasirengęs. Tiksliau, kaip tėvas ir kaip vadovas, A.Trumpa mato, jog tam dar nevisiškai pasirengęs jo sūnus, būsimu įpėdiniu jau daugelį metų rengiamas D.Trumpa.

Maždaug prieš šešerius metus buvo metas, kai A.Trumpa rimtai svarstė apie verslo perdavimą sūnui, kuris tam iš esmės rengiamas jau kone dvidešimt metų – dar nuo tada, kai baigęs mokslus 1991 m. atėjo į „Rokiškio sūrį“ dirbti šaltkalviu. Tačiau viską pasvėręs apsigalvojo. „Jis dar nėra iki galo tam subrendęs“, – tuomet nutarė A.Trumpa.

Nors daug kas pastebi, kad sūnus yra kitokio būdo nei tėvas (versle – nuosaikesnis ir švelnesnis, dar atsargiau priimantis sprendimus ir galbūt ne tokio strateginio mąstymo), reikia pripažinti ir tai, jog „Rokiškio sūrio“ reikalus už jį geriau išmano tik tėvas, be to, D.Trumpa turi visas lyderiui reikalingas savybes.

Šiandien D.Trumpa jau gerokai labiau patyręs vadovas nei prieš šešerius metus, nors visiškai atsiskleisti jam, ko gero, neleidžia buvimas tėvo šešėlyje. Tačiau tėvas nusišalinti nuo verslo reikalų neskuba. Bent jau tol, kol leidžia sveikata.

Be Daliaus, A.Trumpa turi dar vieną sūnų ir dukrą, tačiau jų šeimos verslas netraukia. Kitas A.Trumpos sūnus yra išrinktas į „Rokiškio sūrio“ valdybą, bet įmonės veikloje beveik nedalyvauja ir labiau domisi mokslu – dirba dėstytoju Vilniaus Gedimino technikos universitete. O duktė Vilniuje yra įkūrusi odontologijos kliniką.

Nepanašus į milijonierių

Bet grįžkime į sodybą prie Sartų ežero, kur karpių žvejyba šiuo metu mėgaujasi vienas turtingiausių Lietuvos žmonių.

„Jau 42 metus esu „Rokiškio sūrio“ direktorius. Jokioje kitoje pramonės įmonėje nėra už mane ilgiau direktoriaujančio žmogaus“, – suskaičiuoja A.Trumpa. Ir priduria, kad gamykla jam – lyg ketvirtas vaikas. „Rokiškio sūrio“ grupėje šiuo metu dirba apie 1500 žmonių, vidutinis atlyginimas siekia apie 2,5 tūkst. Lt neatskaičius mokesčių. “Kaip kaime, tai visai neblogai”, – šypteli pašnekovas.

Didžiąją dalį gautų dividendų A.Trumpa investuoja į įmonę, dalį pelno skiria socialinei paramai: pasak Rokiškio rajono savivaldybės mero Vidmanto Kanopos, „Rokiškio sūris“ yra didžiausias rajono rėmėjas (įmonė remia mokyklas, miesto šventes, kultūros renginius, sporto varžybas, prisideda prie infrastruktūros projektų. A.Trumpa per savo su savivaldybe įkurtą fondą finansuoja gabių mokinių stipendijas, jo sūnus D.Trumpa nuolat remia Rokiškio jaunųjų sunkiaatlečių klubą ir vaikų darželį „Pumpurėlis“, kurį lankė visi jo vaikai).

Ir nors A.Trumpos akcijos vertinamos milijonais, pats verslininkas anaiptol negyvena kaip milijonierius: važinėja nauju, bet anaiptol ne prabangiu automobiliu, gyvena ne kokiame dvare, o tame pačiame sovietinių laikų name ir neišsiskiria jokiais prabangiais pomėgiais. Be to, visą gyvenimą nugyveno su ta pačia žmona – agronome Ledina.

„Štai šįryt pusryčiams valgiau žemuogių su pienu. Tai ne kiekvienas gali sau leisti. Perpiet skanavau savo paties pagauto karpio – tai irgi ne kiekvienas gali sau leisti“, – ironizuoja pašnekovas. Jis patikina pernai restorane buvęs vos vienąkart: Vilniuje suvalgė šašlyką, išgėrė vyno, o visa tai atsiėjo kokius 42 Lt.

Na, o A.Trumpos pateikti skaičiavimai, kiek jie su žmona vidutiniškai išleidžia per mėnesį, apskritai stulbina. „Apskaičiavome, kad pernai mūsų mėnesio išlaidų vidurkis, įskaitant šildymą ir maistą, buvo 2720 Lt“, – tikina vienas kukliausių Lietuvos milijonierių.

Tik verslininko bičiulių tai nė kiek nestebina. Pasak jų, A.Trumpa visada pasižymėjo paprastumu ir taupumu, savo turtų niekada nedemonstravo.

Verslininkas kukliai kalba ir apie savo indėlį į bendrovės laimėjimus. „Ką aš čia sukūriau: atėjau dirbti į sovietinę gamyklą ir joje iki šių dienų pasilikau, – numoja ranka. – O už visa kita, kad nebankrutavom, galima tik Dievui ir likimui dėkoti.“

Šiuo klausimu A.Trumpos bendražygiai, bičiuliai ir net konkurentai jam jau nepritaria. „Kai baigęs mokslus atvykau dirbti sūrių gamybos meistru į didžiausią Pabaltijyje sūrinę, tada ir sutikau Antaną, dar jauną bernioką. Tai buvo maždaug prieš 45 metus, – prisimena „Rokiškio sūrio“ vindikacijos direktorius ir valdybos narys, vienas artimiausių A.Trumpos bičiulių Jonas Kvedaravičius. – Iš pradžių visi buvome jauni ir gana panašaus lygio specialistai, bet jau labai greitai Antanas ėmė išsiskirti iš kitų: savo strateginiu mąstymu, gilesniu protu, gebėjimu vadovauti, burti kolektyvą. Iš karto galėjai pasakyti, kad jam Dievo duota daugiau nei visiems kitiems.“

„Tai “gaspadorius” visais klausimais: ir pinigais, ir užuojauta, ir pabarimu – viskuo. Jis moka gražiai vadovauti, ir net jei kažką ne taip padarei, nebijai pas jį eiti, nes žinai, kad jis viską paaiškins ir pasakys, kaip kitą kartą tokių klaidų išvengti“, – pasakojo “Rokiškio sūrio” laboratorijos vedėja Irena Kučinskienė.

Ilgametei įmonės darbuotojai ypač įsiminė kartą direktoriaus pasakyti žodžiai, jog reikėtų stengtis dirbti taip, kad kada nors ir jų anūkai norėtų ateiti dirbti į sūrinę. „Jis buvo teisus. Štai mano 35 metų dukra jau dirba čia auditore. Nespėsim apsižiūrėti, kai ir anūkai dirbti ateis“, – mano I.Kučinskienė. Beje, jos vyras Rimantas Kučinskas taip pat dirba įmonėje technikos direktoriumi.

Daugeliui savo pavaldinių A.Trumpa per tuos metus tapo ne tik vadovu, bet ir artimu bičiuliu. Kaip sako sūnus Dalius, visi artimiausi tėvo draugai dirba „Rokiškio sūryje“. Su pačiais artimiausiais A.Trumpa ne tik kuria įmonės strateginius planus, bet ir drauge žvejoja, medžioja, poilsiauja sodyboje bei atostogauja.

Bent kartą per metus A.Trumpa su gausiu būriu bičiuliais tapusių kolegų bei jų šeimomis išsiruošia kelionėn į užsienį. „Šiai tradicijai jau daug metų, o keliaujame dažniausiai su vis ta pačia, kaip Antanas sako, per metų metus susiformavusia „chebra“. Aplankėme daug šalių – būtų paprasčiau pasakyti, kur nesame buvę. Jau tarybiniais laikais skraidėm po visą Sovietų Sąjungą – ir į Krymą, ir į Kaukazą, ir į Sibirą“, – tvirtina J.Kvedaravičius.

Pernai maždaug keturiasdešimties žmonių grupė vyko naujametėn kelionėn į Braziliją ir Argentiną, tais pačiais metais buvo surengta ir pusiau dalykinė kelionė į Norvegiją.

Vadina gudriu lapinu

Kad ir kaip keista, didžiausio „Rokiškio sūrio“ akcininko A.Trumpos konkurentai vardijo iš esmės tas pačias verslininko būdo savybes, kaip ir jo bendražygiai. Sumanus vadovas, geras strategas, labai gerbiamas tarp pienininkų. Kaip žmogus – linksmas, paprastas, bet labai įžvalgus ir, anot vienos su „Rokiškio sūriu“ konkuruojančios bendrovės atstovo, prašiusio neskelbti jo pavardės, gerąja prasme gudrus.

Gudrus lapinas – taip A.Trumpą vadina kai kurie konkurentai ir su juo dažniau susiduriantys politikai. „Jis tikrai gudrus, nes visada numato porą žingsnių į priekį. Kad ir kokia situacija susiklostytų, išlaviruoja ir išveda savo įmonę bei komandą“, – apie A.Trumpą atsiliepė vienas buvusių konkuruojančios įmonės vadovų.

„Kad Antanas gudrutis – to nepaneigsi, – pritarė ir vienas iš A.Trumpos draugų bei finansinių patarėjų, SEB banko vyriausiasis projektų vadovas Jonas Vaičaitis. – Bet tai ir yra tikrasis verslumas. Juk ką reiškia būti verslininku: turi daug ką iš anksto numatyti ir visuose veiksmuose įžvelgti naudą.“

J.Vaičaitis su A.Trumpa ėmė bendrauti prieš septyniolika ar aštuoniolika metų, kai verslininkas atvykdavo į tuometį Vilniaus banką tvarkyti įmonės finansinių reikalų. Netrukus dalykiški pokalbiai virto iki šiol besitęsiančia draugyste. „Antanas iš tų žmonių, kurie šimtą kartų apskaičiuoja ir tik tada priima sprendimą. Mums, bankininkams, smagu dirbti su tokiu patikimu klientu, kuris visada pateikia išsamią analizę, ką ir kaip jis darys, kodėl tikslinga investuoti į vieną ar kitą projektą. „Rokiškio sūriu“ mums nusivilti dar neteko, įmonė nesunkiai gaudavo banko finansavimą ir krizės laikotarpiu“, – pripažįsta J.Vaičaitis.

Vis dėlto kaip vieną geriausių savybių tiek draugai, tiek verslo konkurentai išskiria A.Trumpos gebėjimą suburti ir motyvuoti komandą. „Rokiškio sūris“ ne iš tų įmonių, kuriose yra tik vienas lyderis: A.Trumpai valdyti didžiulį pieno pramonės verslą padeda dar bent keletas įvairaus lygmens aukštos kvalifikacijos vadovų. „Tokių pagalbininkų kaip aš tėtis įmonėje turi dar apie dešimt“, – tikino sūnus Dalius.

„Tas Antano įžvalgumas ir mokėjimas dirbti su žmonėmis, supratimas, jog vienas daug nepasieksi, ir lėmė, kad „Rokiškio sūris“ tapo tuo, kuo yra šiandien“, – įsitikinę „Veido“ kalbinti A.Trumpos konkurentai.

Tiesa, A.Trumpos biografija, kaip ir daugelio verslininkų, turi ir tamsesnių dėmių. Jį mėginta kaltinti nesąžiningu elgesiu privatizuojant įmonę ar vėliau įsigyjant daugiau „Rokiškio sūrio“ akcijų, nors į nieką rimtesnio tai neišsirutuliojo. Plačiai nuskambėjo ir pienininkams besidalijant rinką įvykęs A.Trumpos konfliktas su pagrindiniu „Pieno žvaigždžių“ akcininku Juliumi Kvaraciejumi dėl „Panevėžio pieno“ akcijų. Šis net kaltino A.Trumpą turto prievartavimu, bet mėginimais bylinėtis nieko nepešė. Trintis tarp dviejų didžiųjų pieno perdirbėjų išlikusi lig šiol.

Na, o Konkurencijos taryba pastaruosius penkerius metus bylinėjosi su „Rokiškio sūriu“, nes neva nutvėrė ją keičiantis su kitais pienininkais konfidencialia informacija apie žalio pieno supirkimo kiekius bei pieno produktų gamybą ir pardavimą. Už Konkurencijos įstatymo pažeidimą Konkurencijos taryba „Rokiškio sūriui“ skyrė 824,8 tūkst. Lt baudą, o įmonei nesutikus mokėti ją padvigubino iki 1,6 mln. Lt.

Tiesa, “Rokiškio sūriui”, regis, neteks jos mokėti. Praėjusį ketvirtadienį Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas priėmė neskundžiamą nutartį, kad dėl praleisto senaties termino nuobauda įmonei negali būti skiriama.

Taigi “gudriajam lapinui” išties šypsosi sėkmė.

Pats A.Trumpa, padėjęs meškerę į šalį, tikino, esą ši byla buvo tik priekabių ieškojimas, mėginimas traktuoti įstatymus, kaip paranku atitinkamoms valstybės institucijoms, o ne verslui. „Lengviausia buvo dirbti 1991–1992 m., kai buvom laisvi ir valstybė nesikišo, o dabar visada, kad ir ką darytum, jautiesi lyg vaikščiodamas peilio ašmenimis. Ir taip jaučiasi visi verslininkai, ne tik aš. Valstybė verslui ne padeda, bet trukdo. O juk mums reikia dirbti, reikia gaminti, pardavinėti sūrį“, – baigė pokalbį A.Trumpa.

„Rokiškio sūrio“ grupės finansiniai rodikliai (mln. Lt)

Metai Pardavimas Grynasis pelnas / nuostolis

2007 664,962 34,238

2008 681,821 –18,327

2009 560,395 14,989

2010 553,76 24,561

2011 688,025 27,653

Kaip A.Trumpa privatizavo „Rokiškio sūrį“

Rokiškyje gimęs ir augęs A.Trumpa, jaunas inžinierius mechanikas, dirbti į Rokiškio sūrių gamyklą buvo paskirtas 1966 m., iš karto po mokslų Kauno politechnikos institute. A.Trumpa, tada vos 24 metų jaunuolis, iš karto išsiskyrė iš kitų jaunų specialistų ir jau po penkerių metų pakilo iki sūrių gamyklos direktorių.

1992 m. privatizuojant įmonę, dalį jos akcijų nutarė įsigyti ir A.Trumpa. Tiesa, iš pradžių jis tebuvo smulkusis akcininkas, tačiau vos įvykus privatizacijai laipsniškai didino savo akcijų kiekį bei įtaką įmonėje. Nepriklausomybės pradžioje Lietuvoje veikė net apie keturiasdešimt pieno perdirbimo įmonių, o ekonominė šalies padėtis buvo labai miglota, bet A.Trumpa tikėjo, kad „Rokiškio sūris“ gali tapti pieno pramonės lyderiu šalyje.

„Akcijų pasidalijimas įmonėje ir A.Trumpos įtakos didinimas vyko labai įdomiai, – komentuoja „Finastos“ banko kapitalo rinkų departamento analitikas Tadas Povilauskas. – Iš pradžių A.Trumpa savo akcijų skaičių didino labai pamažu, o aktyviausiai akcijas supirkinėjo 2003–2005 m.“

Beje, pasak T.Povilausko, 2003 m. apie 36 proc. „Rokiškio sūrio“ akcijų paketą įsigijusi „Hermis Capital“ investicinė grupė, matyt, nujausdama būsimą aukso gyslą, turėjo užmojų nupirkti įmonės akcijas iš A.Trumpos (jis tuo metu per bendrovę „Pieno pramonės investicijų valdymas“ iš viso valdė jau apie trečdalį „Rokiškio sūrio“ akcijų) bei sujungti ją su „Žemaitijos pienu“, tačiau šie planai neišdegė. A.Trumpa akcijų ne tik nepardavė, bet galiausiai pats perėmė dalį „Hermis Capital“ valdytų akcijų ir 2005 m. su susijusiais asmenimis turėjo jau per 50 proc. „Rokiškio sūrio“ akcijų.

„Turbūt kyla klausimas, iš kur A.Trumpa gaudavo pinigų akcijoms pirkti. Manau, akcijos buvo įkeičiamos bankui ir perkamos paskolų lėšomis. Be to, įmonė nuolat mokėdavo nemažus dividendus. Taip pat pienininkai ypač mėgsta supirkinėti savas akcijas: pati įmonė paskelbia savų akcijų supirkimą, nuperka jas už rinkos ar šiek tiek didesnę kainą, o tada anuliuoja. Taip kiti akcininkai dar labiau padidina savo įtaką įmonėje, nors patys pinigų neišleidžia“, – aiškina analitikas T.Povilauskas.

Taip A.Trumpa tapo pagrindiniu „Rokiškio sūrio“ akcininku. Nuojauta jo neapvylė: supirkdamas kitas mažesnes pienines, „Rokiškio sūris“ vis plėtėsi, o šiandien skaičiuojant pagal pajamas ši bendrovė yra viena iš dviejų didžiausių pieno perdirbimo įmonių šalyje (kartu su nuolatine savo konkurente „Pieno žvaigždėmis“).

Iš kitų didžiųjų pieno pramonės įmonių „Rokiškio sūris“ išsiskiria nuo pat pradžių pasirinkta sūrių gamybos kryptimi ir orientavimusi ne į Rusijos, o į Vakarų Europos eksporto rinkas. Visas krizes „Rokiškio sūris“ atlaikė gana lengvai, o didžiausią smūgį pajuto ne smunkant ekonomikai, o žlugus „Snoro“ bankui, kuriame laikė 15 mln. Lt indėlį.

"Moters savaitgalio"archyvas

Riešutus sugrūskite, suberkite bazilikus, druską, supilkite aliejų. Viską sutrinkite iki tyrės, įberkite 2 šaukštus tarkuoto sūrio, įpilkite šaukštelį šalto virinto vandens. Atitirpusią tešlą plonai iškočiokite ir padalykite į 4 maždaug 10 cm pločio dalis. Ožkų sūrį perpjaukite į 4 dalis, kiekvieną dalį uždėkite ant tešlos gabalėlio,o ant jo – šaukštelį tyrės. Tešlos kraštus užlenkite vokeliu, galus standžiai užspauskite. Trynį sumaišykite su likusiu tarkuotu sūriu ir aptepkite pyragėlių paviršių. Kepkite iki 180 °C įkaitintoje orkaitėje 25–30 min.

Patarimas: šiuos pyragėlius galite iškepti ir mikrobangų krosnelėje, nustačiusi kepimo režimą.

Paskui lietuviško varškės sūrio ir Stakliškių “Midų” gamintojus paraišką Europos Komisijai dėl žymėjimo Saugomos geografinės nuorodos ženklu pateikė vienintelė sūrio “Liliputas” gamintoja Lukšių pieninė.

“Verslo žinios” rašo, kad pienininkai viliasi, jog Europos Sąjungos pripažinimas padės reklamuoti išskirtinį produktą, gaminamą rankomis.

Jurbarko rajone įsikūrusi Lukšių pieninė stengiasi įrodyti, kad sūris “Liliputas” yra vienintelis ir išskirtinis, nes jam būdingas savybes suteikia Belvederio sūrinės cecho rūsyje, kuriame nokinamas sūris, natūraliai augantis unikalus mikroskopinis grybas.

Pieninės laboratorijos vedėja Asta Batakienė sakė, jog būta bandymų šio grybo nuvežti į kitas įmones ar net į užsienį, tačiau bandymai žlugdavo, nes grybas išsigimdavo ir sugadindavo sūrį. Gyventi ir augti jis gali tik Belvederio dvaro parke esančios sūrinės rūsyje, jame nuolat tvyro 10-14 laipsnių temperatūra ir 93-94 proc. drėgmė.

Nedideli, 0,5 kilogramo, sūriai, kuriems iš karto prigijo pavadinimas “Liliputas”, Belvederio sūrinėje daromi nuo 1958 metų.

"Moters savaitgalio" archyvas

Graikinių riešutų puseles 30 min. pamirkykite šaltame virintame vandenyje ir nusausinkite. Sūrį supjaustykite kubeliais, alyvuoges – puselėmis. Vynuoges perpjaukite pusiau, išimkite sėklas ir visus produktus sumaiðykite. Išplakite aliejų su actu, cukrumi, druska ir pipirais. Gautu padažu apðlakstykite salotas.

"Moters savaitgalio" archyvas

Žuvies filė smulkiai sukapokite. Sviestą išmaišykite su sūriu, įmaišykite kapotą žuvį ir smulkintų žalumynų.

"Veido" archyvas

Sūris – bene populiariausias užkandis, užburiantis skirtingais kvapais, spalva, skoniu… Pasižvalgykime, kokių sūrių rūšių galima rasti mūsų parduotuvių bei turgelių lentynose. Koks labiausiai patiks jūsų skonio receptoriams ir geriausiai derės prie mėgstamų patiekalų?

Mocarelos ir pomidorų derinys

Tikroji mocarela – tai šviežias, nebrandintas, minkštas ir šlapias sūris, pagamintas iš buivolių pieno. Mūsų parduotuvių lentynose šis sūris kiek kitoks – pagamintas iš pasterizuoto ir nepasterizuoto karvių pieno. Tokia mocarela yra gerokai pigesnė, tačiau taip pat gardi. Tai švelnaus skonio, tamprus, baltas, 56–68 procentų riebumo sūris, parduodamas savo išrūgose. Nusipirkus mocarelą, reikia ją laikyti tame pačiame skystyje ir suvalgyti per dvi tris dienas. Paskui šis sūris apkarsta ir tampa rūgštus. Mocarela lengvai lydosi, todėl puikiai tinka padažams ir keptiems patiekalams. Jos griežinėlių galima uždėti ant makaronų, sumuštinių, ruošiamos kepti picos, karštos duonos, troškinių. Gardi mocarela ir viena, paskaninta druska, maltais pipirais ir šlakeliu alyvuogių aliejaus. O dažniausiai iš šio sūrio yra ruošiamos salotos su griežinėliais supjaustytais pomidorais, bazilikais ir alyvuogių aliejumi.

Sūriai – tortui ir salotoms

Keistai skamba, kad burnoje tirpstantys desertai ir tortai yra pagaminti iš sūrio… Tačiau maskarponė ir rikota puikiai tam tinka. Iš maskarponės gaminamas gardusis tiramisu desertas, o iš rikotos galima pasigaminti gaivų ir burnoje tirpstantį torto pertepimą. Tai tradiciniai itališki sūriai. Tačiau lietuviai taip pat gamina visai puikią maskarponę ir rikotą.

• Maskarponė tinka net į kavą. Šio sūrio skonis salsvas, labai švelnus, gaivus, su lengvu grietinėlės ir sviesto prieskoniu. Maskarponės sūris ir skoniu, ir konsistencija primena kreminę varškę, yra lengvai tepamas. Tad jo sluoksnį galite dėti ant bandelės, įmaišyti į vaisių salotas ir net į karštą kakavą ar kavą. Skanu ir vieną kabinti šaukšteliu. Tačiau neužsimirškite – tai 75 procentų riebumo produktas.

• Rikota skoniu primena varškės kremą. Tik yra švelnesnė. Ji gaminama iš karvės, avies arba ožkos pieno išrūgų, atskyrus nuo jų varškės gumulėlius. Dėl unikalaus skonio bei konsistencijos, kaip ir maskarponės sūris, labai tinka įvairiems desertams, pyragams, tortams gaminti. Taip pat rikota galima įdaryti daržoves, virtinukus.

"Veido" archyvas

Pikantiškas mėlynojo pelėsio skonis

Šviesiai kreminės spalvos sūriai su žalsvai mėlynomis pelėsių gijomis ne visiems patinka dėl savo pikantiško aštroko skonio ir kvapo. Tačiau keletas mažų gabalėlių, įpjaustytų į salotas, išsilydžiusių troškinyje, sriuboje ar padaže, patiekalui suteikia puikų skonį.

"Veido" archyvas

• Kitoks įprasto patiekalo skonis. Itin skanu mėlynuoju sūriu įdaryti sluoksniuotos arba trapios tešlos pyragėlius. Minkštą mėlynųjų pelėsių sūrį ištrinkite su riebia grietinėle ir turėsite puikų pikantišką sumuštinukų aptepą. O suvertas ant pagaliukų kartu su kriaušių gabalėliais ar vynuogėmis, sūris su mėlynuoju pelėsiu – nepakeičiamas užkandis prie sodraus raudonojo vyno. Taip pat jis labai gerai dera kartu su graikiniais riešutais. Apšlakstykite mėlynąjį sūrį šviežiu skystu medumi ir apibarstykite sausoje keptuvėje pakepintais smulkintais graikiniais riešutais.

• Kaip pjaustyti? Mėlynasis sūris gana birus. Tad reikia atsargiai pjaustyti, kad nesuirtų pelėsio struktūra. Kitaip nepajusite jo tikrojo skonio. Mėlynąjį sūrį pjaustykite kubeliais arba juostelėmis. Tai darykite taip, kad kiekvienos riekelės vienas galas būtų su žievele, o kitas – iš sūrio centro. Šį sūrį suvalgykite per kelias dienas, nes jis greitai pasensta – įgyja aštrų prieskonį.

Nepasiklyskite tarp pelėsių

Yra daug įvairių mėlynojo sūrio rūšių. Kokios populiariausios?

• Gorgonzola – vienas populiariausių itališkų sūrių. Tai mėlynųjų ir pilkai žalsvųjų pelėsių sūris. Jis, kaip ir kiti mėlynieji sūriai, pasižymi aštriu, pikantišku skoniu. Tačiau yra minkštas, galima tepti, gerai lydosi, todėl labai tinka padažams gaminti.

• Rokforas – sūrių karalius. Šis prancūziškas sūris vertinamas kaip vienas geriausių mėlynojo pelėsio sūrių pasaulyje. Jis gaminamas iš avių pieno, naudojami specialūs pelėsiai, kurie išauginami ant kvietinės duonos. Kaip tik šie pelėsiai ir suteikia sūriui specifinį ypač aitrų skonį ir stiprų kvapą. Ant tikrojo Prancūzijoje pagaminto rokforo sūrio etiketės  puikuojasi raudona avis.

• Stiltonas – desertinis pelėsinis sūris. Tai pusminkštis, karvės pieno, su mėlynais tarpsluoksniais sūris. Nuo kitų mėlynųjų sūrių išsiskiria stipriu, kriaušes primenančiu aromatu.

Kuo ypatingi kietieji sūriai?

Visose šalyse gaminama daug įvairių rūšių kietųjų sūrių. Tačiau bene populiariausi – ementalis ir parmezanas. Mūsų gamintojai siūlo paskanauti lietuviškų šių rūšių sūrių.

"Veido" archyvas

• Lietuviškasis ementalis tapo “Žementaliu”. Kietas, ilgai negendantis ementalio sūris išsiskiria savo saldumu. Jam būdingas riešutų skonis ir aromatas, juntama ir šviežio šieno kvapo. Dar vienas išskirtinis jo požymis – labai gražios akys, matomos visame pjūvio plote. Jos atsiranda brandinant, kai susidariusi angliarūgštė neturi kur išeiti ir sūryje palieka riešuto ar vyšnios dydžio skyles. Be to, tai sūris gigantas – jo galva sveria nuo 60 iki 130 kilogramų. Ementalio sūris, kurio spalva gali būti nuo dramblio kaulo iki šviesiai geltonos, valgomas vienas, su duona, tinka karštiems sumuštiniams, salotoms, padažams, fondiu.

• Galima paskanauti ir lietuviško parmezano. Tai “Goja”, “Montecampo”, “Rokiškio parmezanas”, “Džiugas”, “Kietasis”. Šie sūriai skiriasi nuo tikrojo parmezano (jie ne tokie birūs), tačiau yra gerokai pigesni. Parmezanas – tai labai kietas, malonaus skonio ir aromato sūris. Tiesa, kuo ilgiau sūris brandinamas, tuo gražesnė jo spalva ir struktūra, malonesnis aromatas ir skonis. Su parmezano sūriu puikiai tinka gaminti sumuštinius, sutarkuoti ir apibarstyti įvairius patiekalus. Jis labai gerai dera su rūkyta mėsa ir melionu.

Sūrūs marinuoti sūriai

Tai feta ir brinza. Šie sūrūs, rūgštoko ir aštroko skonio sūriai, išvaizda primenantys supresuotą varškę, yra konservuojami sūryme, todėl vadinami marinuotais sūriais. Jie gaminami iš ožkų, avių ir karvių pieno. Nors feta – graikų pasididžiavimas, o brinza – bulgarų ir rumunų, tačiau mūsų ūkininkai taip pat gamina ne prastesnę brinzą.

"Veido" archyvas

• Naikina bakterijas. Manoma, kad fetos ir brinzos sūriai veikia kaip natūralūs antibiotikai. Mat juose yra ypatingų pieno rūgšties bakterijų, gaminančių medžiagas, kurios naikina ligas sukeliančias bakterijas. Tačiau šiais sūriais reikia mėgautis saikingai, nes per didelis tų medžiagų kiekis gali sukelti apsinuodijimą. Be to, tai gana riebūs produktai – dažniausiai būna 30–60 proc. riebumo.

• Kaip sumažinti aštrumą? Keliolika minučių prieš vartodami pamirkykite fetos ar brinzos sūrį mineraliniame vandenyje arba piene, ir jie nebus tokie sūrūs bei aštrūs.

• Brinza – į sriubą ir salotas. Šis sūris dažniausiai naudojamas patiekalams su daržovėmis bei mėsa gaminti, trintoms sriuboms, įvairioms salotoms pagardinti. Ypač brinza dera su svogūnais, česnakais, baklažanais, bulvėmis.

• Saldūs vaisiai ir feta. Tai visai neblogas derinys. Taip pat fetos tinka dėti į makaronų, vištienos ar jūrų gėrybių patiekalus, sumaišyti šio sūrio gabalėlius su šviežiomis daržovėmis. Su fetos sūriu, pomidorais, alyvuogėmis ir baziliku galima paruošti labai gardžių sumuštinių. Feta galima pagardinti ir sriubas, troškinius.

Lietuviškos karvytės ir ožkytės skanėstai

Mūsų lietuviški varškės sūriai, gaminami nuo seniausių laikų, paskaninti kmynais, kitomis prieskoninėmis žolelėmis, skoniu nenusileidžia brangiausiems užsienietiškiems sūriams. Be to, yra pigesni ir papildo įvairių naudingųjų medžiagų atsargas organizme. Vis daugiau mūsų ūkininkų siūlo ir ožkų sūrius, pagamintus iš mūsų pievose besiganančių ožkelių pieno.

• Ožkų pieno sūris – skanu ir sveika. Jis pasižymi dietinėmis ir gydomosiomis savybėmis, žadina apetitą, skatina skrandžio ir žarnyno sekreciją, greičiau ir lengviau įsisavinamas nei pienas. Sūriuose daug nepakeičiamųjų amino rūgščių, lengvai įsisavinamų mineralinių medžiagų, ypač kalcio ir fosforo. Todėl labai sveika ožkų sūrius valgyti vaikams, nėščioms ir kūdikius maitinančioms moterims.

• Apkeptas – sultingesnis. Ožkų sūrius galima kepti, jie puikiai lydosi. Be to, pašildyti tampa minkštesni, sultingesni. Labai skanūs su ožkos sūrio griežinėliu pagaminti karšti sumuštiniai, kelias minutes kepti orkaitėje. Prieš šaunant juos dar galima apibarstyti čiobreliais, petražolėmis, smulkintais kedro riešutais.

• Varškės sūris – ant stalo kasdien. Sūrio riekelė su duona – puikūs ir sveiki pusryčiai. Mat natūralus liesos varškės sūris be priedų, ypač suvalgytas iš pat ryto, skatina kasos ir blužnies fermentų veiklą. Jei norite sočiai, bet ne riebiai pavakarieniauti – vėl rinkitės iš lietuviškos karvytės pieno suslėgtą sūrį. Kirskite jį su uogomis, vaisiais ar medumi. Taip iš pieno gausite didelę dozę kalcio ir kitų mineralinių medžiagų, o iš uogų ir vaisių – natūralių vitaminų.

"Moters savaitgalio" archyvas

Jums reikės:

Paprikas supjaustykite kubeliais ir apkepinkite keptuvėje. Pomidorus ir agurkus taip pat supjaustykite kubeliais. Svogūnų laiškus susmulkinkite, užberkite druskos ir išmaišykite. Visus produktus sudėkite į dubenį, įberkite druskos, smulkintų petražolių, užpilkite alyvų aliejumi ir viską gerai išmaišykite. Fetos sūrį supjaustykite nedideliais kubeliais ir išdėliokite ant salotų viršaus. Aitriąją papriką supjaustykite neilgomis juostelėmis ir papuoškite salotas.

"Moters savaitgalio" archyvas

2 porcijoms reikės:

Tortiljų paviršių patepkite aliejumi ir dėkite išteptąja puse į apačią ant skardos. Patepkite mangų čatniu, pabarstykite mažais kubeliais pjaustyta kalakutiena, vištiena arba kumpiu, tarkuotu sūriu ir smulkintais svogūnų laiškais. Dėkite į 200 ºC karštumo orkaitę ir kepkite apie 8 min. Iškeptą supjaustykite ir patiekite.

Kaip pasigaminti mangų čatnio: nulupkite mangų žievelę, supjaustykite gabaliukais, apibarstykite druska ir palikite nakčiai. Ryte nupilkite susidariusias sultis ir perplaukite. Į puodą dėkite 1 sutrintą česnako skiltelę, 100 g cukraus, pusę nulupto ir skiltelėmis pjaustyto obuolio, ketvirtadalį šaukštelio garstyčių miltelių, po ¼ šaukšto tarkuotos imbiero šaknies ir uoginių paprikų, 150 ml baltojo vyno acto. Viską maišydamos virkite ant lengvos ugnies, kol ištirps cukrus. Užvirus sudėkite mangus ir virkite apie 30 min., kol sutirštės ir susidarys sirupas.

"Veido" archyvas

Išlydykite 200 g sviesto. Miltus persijokite į dubenį, įberkite druskos, supilkite vyną ir išlydytą sviestą. Išminkykite tešlą, suvyniokite į maistinę plėvelę ir padėkite 30 min. į šaldytuvą. Svogūnus supjaustykite plonais žiedeliais, apkepkite likusiame svieste 10 min. Atvėsinkite. Sūrį supjaustykite kubeliais, sumaišykite su grietine ir kiaušiniais, įdėkite apkeptus svogūnus, įberkite druskos, pipirų. Kepimo formą patepkite riebalais, įklokite tešlą, padarykite aukštus kraštus. Sukrėskite sūrio įdarą, išlyginkite, dėkite į 200 laipsnių karštumo orkaitę ir kepkite 30 min.