AP

Velse susirinkę NATO vadovai nutarė, kad Aljanso politika turi keistis atsižvelgiant į rimčiausią po šaltojo karo Europą ištikusią saugumo krizę. Ar tai reiškia naujus Aljanso veiksmus, ar tik naują NATO įvaizdį?

Praėjusį penktadienį per viršūnių susitikimą Velse NATO vadovai priėmė keletą svarbių Aljanso veiklos modelį koreguojančių sprendimų, tiesiogiai paliesiančių ir Lietuvą.

Vienas svarbiausių – NATO užmojis steigti vadavietes Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse ir įkurti greitojo reagavimo pajėgas, kurioms būtina ir nauja infrastruktūra. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pastarąjį su infrastruktūra susijusį teiginį aiškina tuo, jog pažeidžiamiausios narės (turimos omenyje Lietuva, Latvija, Estija) turės sukurti atitinkamą infrastruktūrą, kad tokios pajėgos galėtų atvykti.

Aljanso vadovas Andersas Foghas Rasmussenas, kuriam, kaip NATO vadovui, šis susitikimas buvo paskutinis, aiškina, kad apsisprendimas dėl vadaviečių ir greitojo reagavimo pajėgų pirmiausia svarbus siekiant padrąsinti sąjungininkus, sunerimusius dėl krizės Ukrainoje ir stiprėjančio islamo ekstremizmo.

Vadaviečių kūrimas, pasak ekspertų, reiškia, kad  šalyse, kuriose bus steigiamos vadavietės (taigi ir Lietuvoje), NATO pajėgos tikrai didės. Kokios bus tikslios jų funkcijos ir struktūra, paaiškės per rudenį.

Beje, būtent Vilniuje rugsėjo pabaigoje rinksis NATO šalių kariuomenių vadai ir aptars naujo gynybos veiksmų plano įgyvendinimą. Bet jau dabar aiškios pagrindinės vadaviečių funkcijos – padėti priimti pastiprinimą ir rengti kolektyvinės gynybos pratybas. Pasak Lietuvos krašto apsaugos ministerijos politikos direktoriaus Vaidoto Urbelio, naujosios vadavietės užsiims planavimu, vadovavimu ir galbūt kitomis funkcijomis.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 342014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-34-2014-m

Liepos viduryje vyks istorinis renginys – pirmasis pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas nepriklausomoje Lietuvoje.

Tokio renginio iniciatyva anksčiau ar vėliau turėjo atsirasti. Kad sąvokos „Lietuva“ ir „lietuviai“ neapsiriboja tik Lietuvoje gyvenančiais piliečiais, diskutuoti jau nebereikia. Tačiau tik dabar, po kelerių didelio masto emigracijos metų, kai vis garsiau nuskamba lietuvių sėkmės istorijos svetur, tapo akivaizdu, kad „globali Lietuva“ nėra mistinis subjektas. Pasaulio lietuviai tampa mums vis artimesni ir aktualesni: tai žmonės, kurie yra jauni, talentingi ir neabejingi Lietuvai, kaip valstybei. Lieka tik maža smulkmena – surinkti juos visus į vieną vietą.

Renginį palaiko visuomenė ir politikos lyderiai

Šios misijos ėmėsi Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga – prieš 40 metų JAV išeivių įkurta už Lietuvos ribų gyvenantį lietuvių ir lietuvių kilmės jaunimą vienijanti organizacija. Liepos 12–15 dienomis Prienų rajone esančiame Visuomenės harmonizavimo parke ji surengs Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą.
Renginio koncepcija – paprasta, bet reikalaujanti daug pasirengimo. Bus sukurtas didelio masto idėjų forumas: dienomis vyks diskusijos ir bus skaitomi pranešimai verslo, mokslo, kultūros bei politikos temomis, o vakarais lauks pramogos – žinomų šalies atlikėjų koncertai, kino filmų peržiūros. Į programą įtrauktos ir Lietuvoje vis populiarėjančios kontaktų mugės, taip pat nuo ryto iki vakaro veiks įvairios kūrybinės dirbtuvės.
Tikimasi, kad renginyje dalyvaus per 3 tūkst. žmonių, kurių pusė bus Lietuvoje gyvenantis jaunimas, o kita pusė – lietuvių kilmės žmonės iš viso pasaulio. Renginio tikslas – įtvirtinti Lietuvos partnerystę su jos diaspora ir pradėti kalbėtis išvien, neskirstant vieniems kitų į „lietuvius“ ir „emigrantus“.
Toks renginys – beprecedentis tiek Lietuvoje, tiek apskritai Baltijos šalyse. Patikėti, kad tai nėra vien „ant popieriaus“ graži, bet realybėje neįgyvendinama idėja, skatina didelė visuomenės parama. Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime dalyvauti sutiko ar bent jam paramą išreiškė šalies politikos ir visuomenės lyderiai: prezidentė Dalia Grybauskaitė, premjeras Andrius Kubilius, muzikantai Andrius Mamontovas ir Algirdas Kaušpėdas, dizaineris Juozas Statkevičius, režisierė Dalia Ibelhauptaitė, istorikas Algirdas Bumblauskas, krepšininkas Jonas Valančiūnas, ekonomistas Gitanas Nausėda ir kiti. Iš viso į susitikimą atvyks beveik pusantro šimto įvairių sričių ekspertų.
Ne Lietuvoje gyvenančių lietuvių ar lietuvių kilmės visuomenės lyderių sąrašas nėra toks ilgas, tačiau ir čia netrūksta ryškių asmenybių. Paminėtini pasaulyje pirmaujančią mobiliųjų programų platinimo bendrovę „GetJar“ įkūręs Ilja Laursas, „The New York Times“, „Wall Street Journal“ ir kitiems JAV leidiniams viršelius kuriantis dailininkas Ray Bartkus, Vakaruose bene žinomiausias lietuvių kompozitorius ir dirigentas, Belgijoje gyvenantis Vykintas Baltakas, taip pat Londono Sičio lietuvių klubo prezidentas, viename didžiausių pasaulio bankų „Royal Bank of Canada“ dirbantis Daumantas Mockus ir kiti.

Jaunimas gali ne tik imti, bet ir duoti

„Manau, kad tiek laikas, tiek susiklosčiusios aplinkybės savaime lėmė tokio renginio gimimą. Jaunimas, gyvenantis tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų, nebeturi kompleksų ar posovietinio mentaliteto ir yra subrendęs ne tik imti, bet ir duoti. Svarbiausia – sudaryti tam aplinkybes“, – įsitikinęs vienas renginio idėjos autorių ir svarbiausių organizatorių, Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkas Kęstas Pikūnas.
Jis pats yra sektinas pasaulio lietuvio pavyzdys: 12 metų gyvenęs Jungtinėje Karalystėje, JAV, Lotynų Ameriką ir Europą apkeliavęs 31 metų vyras grįžo į gimtinę ir šiuo metu visas jėgas skiria susitikimui organizuoti.
Iki renginio – jau mažiau nei dvi savaitės. Bilietų, kurių kaina svyruoja nuo 132 (visoms keturioms renginio dienoms) iki 81 Lt (šeštadieniui ir sekmadieniui), vis dar likę, nors žadama, kad jie brangs.
Kol kas visas su Pasaulio lietuvių susitikimu siejamas entuziazmas – avansu. Kiek renginio dalyviai gebės pasinaudoti galimybe užmegzti globalios Lietuvos kontaktus ir kokia dalis renginyje iškeltų idėjų bus realizuota, priklausys tiek nuo pačių susitikimo dalyvių, tiek nuo Lietuvos valstybės institucijų gebėjimo šias idėjas priimti. Viena aišku – valstybės sienomis neapsiribojančios lietuvių bendruomenės kūrimas yra ilgas procesas, kuriam keturių dienų nepakaks. Tačiau neabejotina, kad kibirkštis bus įžiebta. Ar ji neužges jau kitą dieną? „Vasaros renginiu mūsų darbas nesibaigia. Anaiptol, tik prasideda“, – viltingai pažada Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkas.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako susitikimą organizuojančios Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkas Kęstas Pikūnas.
VEIDAS: 12 metų gyvenote Jungtinėje Karalystėje. Kodėl nusprendėte grįžti į Lietuvą ir imtis organizuoti susitikimą? Kas jus motyvuoja?
K.P.: Kiekvienam žmogui įtaką daro supančios galimybės ir aplinkybės. Niekada negali žinoti, kada išvažiuosi ar kada grįši, kur dirbsi ar nedirbsi. Tuo pat metu kiekvienas pasirenka savo kelią ir ieško save įprasminančios veiklos, kuri kuria ir finansinį bei emocinį pasitenkinimą.
Idėja rengti Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą galvoje pradėjo kirbėti dar 2010 m. dalyvaujant Pasaulio lietuvių jaunimo kongrese Lotynų Amerikoje. Nors daug metų negyvenau Lietuvoje, visada žinojau, kad grįšiu, tiesiog gal laikas tam dar nebuvo pribrendęs.
Didžiausia motyvacija man yra žmonės, su kuriais dirbu, kurie tiki idėja, kartu siekia teigiamo rezultato, negaili savo laiko ir pastangų bendriems tikslams įgyvendinti. Tikiu, kad visi tie žmonės tapo draugais visam gyvenimui. Vienas pagrindinių tikslų ir yra kurti kiek įmanoma daugiau ryšių, projektų, skatinti iniciatyvas tarp lietuvių, gyvenančių čia ir ten, kad tas atstumas sumažėtų iki minimumo ir taptume Lietuva be sienų – Pasaulio Lietuva. Turbūt skamba utopiškai, bet aš tikiu, kad tai įmanoma, nes didžiausias Lietuvos turtas yra jos žmonės.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kokiais bruožais pasižymi jauno pasaulio lietuvio portretas?
K.P.: Beveik kiekvienas jaunas žmogus turi ambicijų bei ateities planų, kuriuos nori kuo greičiau įgyvendinti. Nenorėčiau sakyti, kad jaunojo pasaulio lietuvio portretas kuo nors skiriasi nuo lietuvio, gyvenančio Lietuvoje. Visi mes esame vienodai skirtingi, daugiau ar mažiau keliavę, paveikti mus supančios kultūros ir požiūrio į gyvenimą. Viskam yra savas laikas, svarbiausia, kad nepamestume savo lietuviško identiteto ir būtume atviri bendravimui.
VEIDAS: Gal žinoma, kiek jaunų lietuvių yra išsibarstę po visą pasaulį? Norėtųsi apčiuopti nors kiek konkretesnį skaičių.
K.P.: Manipuliuoti skaičiais būtų tiesiog nekorektiška, nes tikslaus skaičiaus, manau, niekas nežino. Galų gale nemanau, kad visi vienodai suprantame pasaulio lietuvio portretą. Ar lietuviškai nekalbantį, bet lietuviškų šaknų, meilės ir sentimentų turintį brazilą taip pat vadiname pasaulio lietuviu? Jeigu taip, tai skaičius yra gerokai didesnis už milijoną.

JAV prasidėjo didžiausių pasaulio valstybių vadovų susitikimų maratonas, kurio svarbiausiu klausimu tapo finansai.

Praėjusį ketvirtadienį Kemp Deivide, apie 100 kilometrų nuo JAV sostinės Vašingtono, dviem dienoms susirinko G-8 lyderiai. Tiksliau, susitiko septyni prezidentai ir vienas premjeras, nes Rusijos vadovas Vladimiras Putinas vietoje savęs atsiuntė premjerą Dmitrijų Medvedevą.
Beje, Baracko Obamos administracija dėl to gerokai įsižeidė: juk vien dėl to, kad V.Putinas nepritaria NATO antiraketinės gynybos planams, G-8 susitikimas buvo organizuotas kaip tik čia, Kemp Deivide, o ne Čikagoje, kur sekmadienį prasidėjo kitas grandiozinis susitikimas – didžiausias NATO istorijoje lyderių suvažiavimas, skirtas gynybai. Čikagoje nuo vakar dalyvauja net 57 šalių vadovai, taip pat Jungtinių Tautų generalinis sekretorius, Pasaulio banko ir ES vadovai.
Tiesa, žiniasklaidai ne ką mažiau už šiuose susitikimuose gvildenamas problemas įdomūs ir juos lydintys masiniai protestai, kurie dar praėjusią savaitę prasidėjo ir Kemp Deivide, ir Čikagoje. Būta ir susirėmimų su policija, ir suėmimų, o iš viso protestuose dalyvavo beveik 100 tūkst. amerikiečių, radusių puikią progą išreikšti savo nepasitenkinimą visais vienoje vietoje susirinkusiais pasaulio galingaisiais ir jų sprendimais.
Vis dėlto tie sprendimai bus vienaip ar kitaip reikšmingi visai planetai, nes tai, kas bus nutarta Čikagoje, formuos artimiausių kelerių metų didžiųjų pasaulio valstybių strategiją finansinių reikalų srityje, nepaisant to, kam pinigai bus skirstomi: nusigyvenusioms valstybėms, kariniams reikalams Afganistane ar taupymo bei ekonomikos skatinimo projektams.

A.Merkel pasijuto vieniša

Kemp Deivide vykusio Didžiojo aštuoneto susitikimo svarbiausias klausimas, be abejo, buvo finansai, o jei tiksliau – euro zonos krizė. Nors Didžiajam aštuonetui, be Vokietijos, Prancūzijos, Italijos ir Didžiosios Britanijos, kurioms europiniai reikalai rūpi labiausiai, priklauso ir JAV, Kanada, Japonija bei Rusija, tačiau būtent Europos problemos tapo svarbiausia diskusijų tema, o globalios temos buvo paliestos tik probėgšmais (pavyzdžiui, Irano branduolinė programa, Sirijoje vykstantis pilietinis karas ar naftos rinkos reformos buvo aptariamos nebent euro krizės klausimo fone). „Tai akivaizdžiai euro krizei skirtas susitikimas. Finansinės šio regiono problemos tapo viso pasaulio problema“, – apibendrino Heather Conley, Strateginių ir tarptautinių studijų centro Vašingtone analitikė.
Tačiau nuomonės šiuo „pasaulinės problemos“ klausimu, kaip jau įprasta, gerokai išsiskyrė. Vokietijos kanclerė Angela Merkel sulaukė tik B.Obamos pritarimo, kalbėdama apie didesnio taupymo ir mažesnio išlaidavimo strategiją Europoje.
JAV prezidentas B.Obama penktadienį pareiškė, kad palaiko A.Merkel nuomonę ir netgi gali pasiūlyti „specifinių“ sprendinių Europai, kurie galėtų padėti įveikti Senojo žemyno skolų krizę. JAV vadovas užsiminė turintis savų ekonomikos skatinimo receptų, kurie Amerikoje buvo panaudoti 2009 m. ir padėjo šalies ekonomikai grįžti prie nuosaikaus augimo bei išvengti finansinio nuosmukio, koks ištiko Europą.
Bet ir B.Obamos palaikymas buvo labai atsargus ir diplomatiškas, nes akivaizdu, kad JAV prezidento administracija nė kiek nenori aštrinti skirtumų tarp Vokietijos kanclerės A.Merkel, kuri yra biudžeto išlaidų taupymo priemonių šalininkė, ir naujojo Prancūzijos prezidento Francois Hollande’o, kuriam labiau nei taupymas rūpi ekonomikos skatinimas.
„Galutinius sprendimus, kaip būtų galima išgelbėti euro zoną, turės priimti patys Europos lyderiai“, – patariamąja pozicija apsiribojo B.Obamos patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Thomas Donilonas.
Tokia atsargi nesikišimo pozicija visai suprantama, nes priešingoje nuomonių stovykloje sužibėjęs F.Hollande’as, siūlantis skatinti ekonomikos augimą, yra kur kas populiaresnis tarp kitų ES lyderių. Paradoksas, tačiau paramą jam išreiškė net Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas, pabrėždamas, kad ne tik palaiko F.Hollande’o poziciją, bet ir tikisi pagerinti santykius su Prancūzija.
Abu lyderiai buvo itin entuziastingai nusiteikę ir dėl paskolų, suteikiamų iš 10 mlrd. eurų siekiančio Europos investicijų banko fondo, garantavimo ES biudžeto lėšomis. Mat tokiu atveju iš šio fondo galėtų skolintis ir nepatikimos rinkos, pavyzdžiui, Graikija.

Diplomatiniai interesai Čikagoje

Pinigų temos nebuvo išvengta ir Čikagoje. Pagrindinė šio dar tebesitęsiančio viršūnių susitikimo tema yra karo Afganistane finansavimas. Beje, susitikime dalyvauja ir Afganistano prezidentas Hamidas Karzai, ir net Pakistano lyderis Asifas Ali Zardari, o tai tik rodo, kad neabejotinai didžiausias istorijoje NATO susitikimas skirtas būtent šio karo klausimui. Tad kokie yra susitikimo dalyvių interesai?
Svarbiausias JAV tikslas – surinkti kuo daugiau lėšų Afganistano kariuomenei finansuoti ir susitarti, kaip padėtis Afganistane klostysis artimiausius dvejus metus.
Priminsime, kad NATO laipsniškai perduoda saugumo kontrolę afganų pajėgoms ir siekia kitais metais perduoti joms vadovavimą visoje šalies teritorijoje. Kovos veiksmuose Afganistane dalyvaujančias užsienio pajėgas tikimasi išvesti 2014 m. pabaigoje.
Tvarkingas 130 tūkst. karių pajėgų, kurioms vadovauja JAV, išvedimas yra gyvybiškai svarbus B.Obamai, mat jis prieš lapkritį vyksiančius įtemptus prezidento rinkimus nori rinkėjams parodyti, kad gali sėkmingai užbaigti karą Afganistane po pasitraukimo iš Irako praėjusiais metais.
Tad B.Obama viliasi, kad sąjungininkės neišves karių anksčiau numatyto termino. Tai labiausiai taikytina Prancūzijai, mat praėjusį antradienį prisaikdintas naujasis šios šalies prezidentas F.Hollande’as per pirmąjį savo vizitą JAV jau spėjo sukelti nemažai bangų pareikšdamas, kad prancūzų kariai iš Afganistano turėtų būti išvesti šių metų pabaigoje, o ne kitais metais.
Tiesa, F.Hollande’as nėra pirmas lyderis, spaudžiantis kuo anksčiau išvesti pajėgas iš Afganistano. Pavyzdžiui, Kanada ir Nyderlandai jau yra perėję nuo kovinių prie mokymo misijų, o Australijos premjerė Julia Gillard užsiminė, kad australų pajėgos gali būti išvestos kitais metais, nors vėliau jos vyriausybė tokius žodžius lyg ir paneigė pareikšdama, kad australai Afganistane bus ir 2014-aisiais.
Labai svarbus klausimas – ir kaip Afganistanas tvarkysis po 2014-ųjų, ir šiuo atveju svarbiausias bus piniginis aspektas. Tuo metu šioje šalyje vis dar turėtų likti užsienio karinių instruktorių, kurie padės užtikrinti, kad Afganistano saugumo pajėgos galėtų sutrukdyti Talibanui vėl iškilti į valdžią.
Tad Čikagoje valstybių vadovai aktyviai aptarinėja afganų armijos dydį ir finansavimą po 2014 m. Prognozuojama, kad tai kainuos 4,1 mlrd. dolerių per metus, o pusę šios sąskaitos turėtų apmokėti JAV (dabar joms tenka 75 proc. išlaidų).
Tad JAV prezidentas viliasi, kad sąjungininkės sutiks gausiai prisidėti prie Afganistano armijos finansavimo. Beje, daugiau nei 20 valstybių jau dabar patvirtino remsiančios Afganistano armiją, dar tiek pat paramos tikimasi užsitikrinti artimiausiomis dienomis.

Aktyvinamas PRG skydas

Lygia greta NATO šalių vadovai ketina priimti ir kitus svarbius sprendimus dėl Aljanso ateities, ypač daug reikšmės tenka sprendimui aktyvinti pirmąją priešraketinės gynybos (PRG) skydo Europoje dalį.
Čikagoje bus paskelbtas pirmas žingsnis šio skydo link: jau netrukus planuojama laikinai Viduržemio jūroje dislokuoti JAV karo laivus su raketų gaudytuvais, o Turkijoje – NATO valdomą radiolokatorių sistemą.
Beje, kai kalbama apie gynybą, paminėtini ir Lietuvos interesai Čikagoje, į kurią praėjusį ketvirtadienį išskrido ir šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tarp Lietuvai aktualiausių klausimų, be jau minėtos priešraketinės gynybos, yra ir Baltijos šalių gynybos planų įgyvendinimas, oro policijos misijos pratęsimas, intensyvėjanti militarizacija Lietuvos pasienyje. Lietuvos pastangomis į Aljanso darbotvarkę įtraukti ir kovos su naujomis grėsmėmis, energetinio ir kibernetinio saugumo klausimai. Čikagoje taip pat bus svarstoma galimybė Lietuvoje įsikūrusiam Energetinio saugumo centrui suteikti NATO kompetencijos centro statusą.

Rusijos koncerno „Gazprom“ atstovų susitikimas su mūsų Vyriausybės atstovais, nors ir nedavė aiškumo dėl būsimų dujų kainų, bet, sprendžiant iš daugelio požymių, gali tapti persilaužimo tašku dvejus metus trunkančiame Lietuvos ginče su Rusijos dujų monopolininku.
Pirmiausia būtina pabrėžti, kad tai pirmas „Gazpromo“ ir Vyriausybės atstovų susitikimas nuo praėjusių metų kovo mėnesio. Beveik metus derybos „kabojo ore“ – nors ir nebuvo oficialiai nutrauktos, bet faktiškai nevyko, akivaizdžiai abiem pusėms aiškinantis galimybę ir tikimybę išspręsti ginčą savo naudai ne taikiu susitarimu, bet Stokholmo arbitraže. Šis, kaip pamename, birželio mėnesį vieną „Gazpromo“ skundą prieš Energetikos ministeriją dėl „Lietuvos dujų“ vadovybės veiklos atmetė nesvarstydamas.
Rudeniop „Gazpromas“ pateikė arbitražui jau akivaizdžiai profesionaliau surašytą ieškinį, tad šis nagrinėti priimtas. Šių metų vasarą turėtų būti žinoma, kaip Stokholmo arbitrai vertina Energetikos ministerijos pastangas per teismą nušalinti „Lietuvos dujų“ vadovybę, kuri, kaip teigia Vyriausybė, nevykdo savo tiesioginių pareigų – nesidera su „Gazpromu“ dėl dujų kainos Lietuvai.
Bet, regis, „Gazpromas“ nutarė pradėti spręsti ginčą su Lietuva nebelaukdamas Stokholmo arbitražo išvadų, kurios gali būti ne tokios palankios Rusijos monopolininkui, nei jo atstovai anksčiau mėgo vaizduoti. O pralaimėta byla „Gazpromui“ gali padaryti nepalyginti didesnių nuostolių, nei visa tų 3 mlrd. kubinių merų dujų, kurias jis kasmet parduoda Lietuvai, kaina. Mat iš esmės konfliktas vyksta ne tiek tarp Lietuvos ir „Gazpromo“, kiek tarp „Gazpromo“ ir Europos Komisijos, kuri visiškai remia Vilnių. Nes visas konfliktas su Rusijos monopolininku kilo todėl, kad Lietuva, priminsime, pradėjo vykdyti ES III energetikos paketą dėl privalomo dujų ir vamzdynų, kuriais jos tiekiamos, valdytojų atskyrimo, Briuselio žargonu vadinamo „unbundlingu“ (atskira prekės ir su ja susijusios paslaugos kainodara).
„Gazpromas“ labai norėtų priversti Europą arba visiškai atsisakyti „unbundlingo“, arba kiek galima toliau nutęsti jo įsigaliojimą, kad per tą laiką gautų kaip galima didesnį pelną. Tad prieš antradienį vykusį premjero Andriaus Kubiliaus ir „Gazprom export“ prezidento Aleksandro Medvedevo susitikimą skleisti gandai, neva vežamas pasiūlymas sumažinti dujų kainą Lietuvai mainais į „unbundlingo“ stabdymą.
Nežinia, ar toks „Gazpromo“ siūlymas buvo svarstomas, bet faktas, kad po derybų A.Medvedevas aiškiai pasakė, jog derybos dėl ES III energetikos paketo įgyvendinimo vyksta atskirai nuo derybų dėl dujų kainos. „Gazpromas“ pateiks Lietuvai savo klausimyną, kaip kadaise jau padarė antras didysis „Lietuvos dujų“ akcininkas – Vokietijos koncernas „E.ON Ruhrgas International“, prieš tris mėnesius pasirašęs su Vyriausybe sutartį dėl „unbundlingo“ įgyvendinimo iki 2014 m. spalio 31 d.
Antras vertas paminėjimo faktas – pakeistas „Gazpromo“ derybininkas su Lietuva. Anksčiau tiek Lietuva, tiek Latvija ir Estija „Gazprome“ priklausė tam pačiam padaliniui, kuris užsiiminėjo dujų sutartimis su kitomis buvusios Sovietų Sąjungos respublikomis, o derybas kuruodavo „Piterio kagėbistų“ klano atstovas, „Gazpromo“ valdybos pirmininko pavaduotojas Valerijus Golubevas. Atitinkamas buvo ir nesiskaitymo su „pribaltais“ lygis, leidęs V.Golubevui 2011 m. sausį pareikšti, kad, priešingai nei Latvijai ir Estijai, Lietuvai dujų kaina 15 proc. sumažinta nebus „dėl šios šalies ypatumų taikant ES III energetikos paketą“.
Paprasčiau sakant, V.Golubevas atviru tekstu pasakė, kad „Gazpromas“ baudžia Lietuvą už Europos Komisjos direktyvų taikymą, o tai savo ruožtu leido Vyriausybei prabilti apie „Gazpromo“ energetinį šantažą ir kreiptis pagalbos į Briuselį, kuris nedelsiant „pasirašė“ už Lietuvą. Ir taip kategoriškai, kad net patį Vladimirą Putiną į bejėgišką pasiutimą įvarė.
Tad dabar į Vilnių jau atvyko dujų eksportą į Europą kuruojantis senas tarptautinio verslo liūtas, „Gazprom export“ prezidentas A.Medvedevas. Taigi tiek Lietuva, tiek kitos Baltijos šalys „Gazprome“ oficialiai „pervestos į Europą“, o santykiai irgi europietiški – dalykiški, be pūtimosi ir nusišnekėjimų, pasitariant su advokatais, nes suvokta, kad Vilniuje irgi nebe medžioklėje reikalus tvarkantis AMB sėdi, o žmonės, sugebantys su juristais prieš derybas pasitarti.
Nors vieną klaidą A.Medvedevas vis dėlto padarė. Juridiškai (su atsižvelgimu, kad kiekvienas jo žodis gali atsiliepti Stokholmo arbitraže) teisingai išaiškinęs, kad „Gazpromas“ visiškai nesieja dujų kainodaros Lietuvai su „unbundlingo“ įgyvendinimu, tik su perkamų dujų apimtimis, kad jokios diskriminacijos dėl ES direktyvų taikymo Lietuvai nėra, jis prasitarė, jog „Gazpromo“ kontroliuojamos „Lietuvos dujos“ pernai net nepradėjo derybų dėl dujų kainos: „Kai kurie kolegos Lietuvoje neteisingai traktuoja tiekiamų dujų kainą – jokios diskriminacijos jūsų šaliai nėra ir negali būti. Kol kas jokių derybų su Lietuva paprasčiausiai nebuvo.“
„Gazprom export“ delegacijos nariai irgi leptelėjo, jog „anksčiau surengti susitikimą su Lietuvos atstovais trukdė tai, kad „Lietuvos dujos“ iki šiol nėra pateikusios „Gazpromui“ jokios paraiškos dėl kainų mažinimo“. Ką tai reiškia, turint galvoje, kad pagal privatizavimo sutartį derybas su „Gazpromu“ dėl dujų kainos veda ne Vyriausybė ar ministerija, o „Lietuvos dujos“? Ogi tai, kad Energetikos ministerija, reikalaudama nušalinti savo pereigų nevykdančius „Lietuvos dujų“ vadovus, buvo absoliučiai teisi ir Stokholme ginčytis nebėra dėl ko. Tad nereikėtų nustebti, jeigu šiemet „Lietuvos dujos“ pakeis vadovus, tik jau nebe Energetikos ministerijos, o „Gazpromo“ iniciatyva.
Trečias pabrėžtinas faktas – suskystintų dujų terminalas Klaipėdoje net nepastatytas ėmė mažinti dujų kainą: tiek Lietuvos, tiek Rusijos ekspertai neabejoja, jog dujų kaina „Achemai“ buvo „Gazpromo“ sumažinta tam, kad pasirašiusi ilgalaikę sutartį ši prarastų interesą pirkti dujas iš terminalo, kaip jau pažadėjo daryti „Lietuvos energija“ ir ketina daryti „Vilniaus energija“. Kad taip bus, dar pernai sausio mėnesį prognozavo „Eastern European Gas Analysis“ prezidentas Michailas Korčemkinas. Ir pasirodė visiškai teisus. O kas bus su dujų kainomis, kai terminalas pradės veikti?

Iki šiol, ko gero, svarbiausiame ES viršūnių susitikime į kampą įvaryti Europos lyderiai privalės sugalvoti, kaip išspręsti jau beveik dvejus metus besitęsiančią euro zonos skolų krizę ir išvengti euro zonos subyrėjimo.

Nuo savaitgalio Briuselyje vykstančiame Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrų, premjerų ir nuolatinių ES pareigūnų susitikime šią savaitę bus sprendžiamas euro zonos, o gal ir visos ES likimas: politikų ir pareigūnų rankomis bus pasirašytas verdiktas, ar Bendrijai leisti nuskęsti, ar rasti būdą, kaip išplaukti.
Tokią nemalonią estafetę ES lyderiams perdavė ką tik nemažai globalių sprendimų priėmę G-20 šalių vadovai, kurie padarė viską, kad euro zona turėtų galimybių išgyventi.
Priminsime, jog G-20 šalių lyderiai sutarė garantuoti, kad centriniai bankai užtikrins šalių bankų mokumą, o Tarptautinis valiutos fondas (TVF) nepritrūks lėšų. TVF vadovė Christine Lagarde aiškina, jog taip nuspręsta suvokus, kad problemos ekonomiškai stipriose valstybėse (pavyzdžiui, Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitose) jau pradėjo neigiamai veikti sparčiai augančių šalių ekonomiką, o juk būtent jų augimas prieš kelerius metus padėjo pasaulio ekonomikai atlaikyti krizę.
Trumpai tariant, bendri visoms pasaulio valstybėms sprendimai jau priimti, tad belieka sulaukti „vietinio“ sprendimo, kaip iš krizės kapstysis viena svarbiausių ekonominio sąmyšio dalyvių, skolų krizės krečiama Europa, nuo kurios dabar priklauso, kaip seksis kitoms pasaulio valstybėms.
Taigi šį kartą skęstančių europiečių gelbėjimas tikrai nebėra vien pačių europiečių reikalas, tad Briuselyje susirinkę ES lyderiai junta didžiulį tarptautinį spaudimą pagaliau liautis juokauti ir priimti lemiamus sprendimus. Štai JAV prezidentas Barackas Obama paragino ES lyderius skubėti užkirsti kelią „bauginančiai pasaulinei recesijai“, kuri gali prasidėti, jeigu europiečiams nepavyktų susitarti. Apie tai, kad ekonominė situacija priklausys nuo šios savaitės europiečių pastangų, prabilo net Kinijos, Indijos, Rusijos žiniasklaida.
Atsakomybę prieš visą pasaulį suvokia bei pripažįsta ir patys ES lyderiai. Štai Prancūzijos premjeras Francois Fillonas perspėjo, kad „jeigu mums nepasiseks susitarti, Europai gresia labai dideli pavojai“.
Dar labiau įtampą didina tai, kad šią savaitę bus skelbiami euro zonos makroekonominiai rodikliai, o jie greičiausiai nebus itin džiuginantys, tad euro vertė gali smuktelėti.
Pagaliau į kampą ES lyderius spaudžia ir tai, kad lapkričio 3–4 d. vėl rinksis G-20 vadovai. Jų susitikimo motyvas yra kaip tik tie ES lyderių sprendimai, kurie bus priimti šią savaitę.
Beje, Briuselyje susirinkusiems lyderiams į nugarą kvėpuoja ne tik „didžioji politika“, bet ir paprasti žmonės. Europos galingiesiems postūmis greičiau spręsti reikalus yra ir Graikijoje praėjusį trečiadienį prasidėjęs visuotinis streikas, kurį paskatino Graikijos parlamento balsavimas dėl ES bei TVF numatytų tolesnių diržų veržimo priemonių, ir protestai Amerikoje dėl Volstrito politikos.
Nepaisant štai tokios įkaitusios padėties, buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasniewskis pareiškė esąs įsitikinęs, kad Europa turi visas galimybes ne tik per dvejus trejus metus išlipti iš krizės, bet ir padaryti tam tikras išvadas, liečiančias visos euro zonos fiskalinę politiką.
Taigi ką turi nuspręsti į aklavietę patekę Europos vadovai?

Sprendimai bus sudėtingi

Praėjusį antradienį Didžiosios Britanijos dienraštis „The Guardian“ paskelbė, kad Vokietija ir Prancūzija dar iki ES viršūnių susitikimo priėmė sprendimą padidinti pagalbos euro zonai fondą iki dviejų trilijonų eurų. Bet tai toli gražu ne viskas.
Briuselyje susirinkę ES lyderiai ne tik turės apsispręsti dėl trumpalaikių priemonių, bet ir priimti sprendimus dėl ilgalaikės strategijos. Pavyzdžiui, jie turės nutarti, ar antikrizinis euro zonos fondas supirks į bėdą patekusių euro zonos valstybių vertybinius popierius, kad palengvintų jų biudžeto deficito naštą.
Jei bus nuspręsta, kad dalį skolų galima nurašyti, kitas žingsnis bus susitarti, kiek. Pavyzdžiui, teks nuspręsti, kokią dalį Graikijos skolos galima nurašyti, kad tai turėtų realią naudą Graikijai ir nepadarytų pražūtingos žalos kitoms euro zonos valstybėms.
Toji žala, žinoma, vis tiek bus, tad ES lyderiams teks nuspręsti, kuo ir kaip užkamšyti dėl šio žingsnio atsirasiančias bankų balanso spragas. Beje, TVF nuomone, tai gali kainuoti 200 mlrd. eurų. Jei pinigai bus skirti, reitingų agentūros jau perspėja, kad gali būti sumažintas Prancūzijos kreditingumo reitingas. Tai ir vėl naujas iššūkis, kurį turi numatyti ES lyderiai ir iš anksto sugalvoti, kaip elgtis tokio scenarijaus atveju. Ypač – kaip sustiprinti abejojančių investuotojų pasitikėjimą. Na, o tam reikalingi sprendimai, kurie užtikrintų ne tik trumpalaikį euro zonos fiasko atitolinimą, bet ir sukurtų investuotojams įtikinamai skambantį mechanizmą, kad krizė nepasikartotų ateityje.
Akivaizdu, jog tai labai nelengvos užduotys, kurias spręsti dar sunkiau dėl to, kad ES lyderiai niekaip nesusitaria tarpusavyje. Na, o labiausiai ginčijasi, kaip įprasta, didžiosios euro zonos liūtės – Vokietija ir Prancūzija.

Vokietijai ir Prancūzijai teks susitarti

Nesutarimų tarp Vokietijos ir Prancūzijos priežastis – skirtingos jųdviejų bėdos. Taigi, kad ir kokie bus priimti bendri ES vadovų nutarimai, kažkuri iš jų nukentės skaudžiau.
Prancūzija, turinti kur kas rimtesnių rūpesčių dėl šalies bankų nei Vokietija ir bijanti jau minėto galimo reitingo sumažinimo, spaudžia Vokietiją imtis drąsių ir ryžtingų euro zonos gelbėjimo žingsnių. Tačiau Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble atsikerta, kad Berlynas pasiūlys tik „apsaugą nuo netikrumo finansų rinkose“. Mat šalis, turinti didžiausią ir geriausiai tvarkomą ekonomiką Bendrijoje, nenori prarasti sunkiai išsikovotos nepriekaištingos finansinės reputacijos, o tai beveik neišvengiama, jeigu ji per daug aukosis gelbėdama savo partneres ir atsisakys dalies suverenumo. Mat imantis centralizuotos euro zonos finansų kontrolės, kurios tikisi Prancūzija, nacionalinių vyriausybių, įskaitant Vokietijos, galios susilpnėtų.
Vokietija nepritaria kai kurioms Bendrijos politikos derinimo idėjoms, mat po šia skambia fraze slypi „Briuselio diktatas“ įvairioms vyriausybėms, pradedant valstybių biudžetais, baigiant mokesčių politika ir biurokratinėmis procedūromis.
„Ribos, kiek savo ekonomikos kontrolės Vokietija gali leisti perduoti centrinėms ES struktūroms, bus nustatytos žmonių“, – kompromisų nežada Briuselyje veikiančio Europos politikos centro vadovas Hansas Martensas ir net užsimena apie svarbiausią dalyką – Vokietijos skepticizmą dėl siekio toliau ginti integraciją, kuriai dabar kilo nemenkas pavojus.
Be to, Vokietija nebepalaiko idėjos solidarizuotis su kai kuriomis labai dideles skolų kupras užsiauginusiomis valstybėmis – Airija, Portugalija ar Italija.
Beje, panašios nuotaikos vyrauja ne tik Vokietijoje, bet ir kitose euro zonos šalyse. Tarkime, Suomijos, Nyderlandų, Austrijos politinė santvarka smarkiai pakrypo į dešinę, o naujai išrinkti politikai šiose šalyse irgi nemato didelio reikalo aukoti savo šalių gerovės dėl vargetų.
Todėl ypač daug nesutarimų tarp euro zonos valstybių kyla ir dėl Europos finansinio stabilumo fondo dydžio. Juk 2 trln. JAV dolerių dydžio fondas po ilgų ginčų buvo patvirtintas tik prieš porą savaičių, po antrojo parlamento balsavimo Slovakijoje, bet ekspertai ragina šį fondą didinti iki 3 trln. dolerių, o tai ir vėl reiškia garantuotus nesutarimus.
Didesnio fondo šalininkai aiškina, kad toks rezervas gali būti reikalingas Italijai ir Ispanijai apsaugoti, jo taip pat prireiks norint finansuoti antrąją paskolą Graikijai, dėl kurios preliminariai sutarta liepą. Tačiau Vokietija atkerta, kad fondo didinimas yra kilpa ant ekonomiškai sveikesnių valstybių kaklo, ir nesirengia lengvai sutikti su idėja iš savo kišenės finansuoti krizės kaltininkių.
Vis dėlto nesutarimus šalys turės nugludinti iki konkrečių ir, svarbiausia, labai greitų sprendimų. Tad šeštadienį susitikę tik dviese, o sekmadienį dalyvavę viešuose debatuose dėl krizės sprendimo strategijos, Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel įsipareigojo dar kartą susitikti šį trečiadienį ir euro krizės byloje padėti galutinį tašką. Nuo jo ir priklausys, kam pasmerkiamas euras ir visos šio monetarinio junginio dalyvės.

Keturios svarbiausios ES lyderių užduotys
Nuspręsti, kokią dalį Graikijos skolos galima nurašyti;
Susitarti dėl bankų rekapitalizavimo, tai yra balansų „užkamšymo“;
Sukurti saugiklius, kurie neleistų pasikartoti dabartinei krizei;
Susitarti dėl centralizuotos fiskalinės politikos euro zonoje.

BFL

Užsienio reikalų ministerijos iniciatyva gegužės 12-13 dienomis Vilniuje vyks 26-asis Azijos ir Europos fondo (ASEF) valdytojų susitikimas.

Į dviejų dienų trukmės renginį susirinks ASEF valdytojų tarybos nariai ar jų atstovai iš 48 Europos ir Azijos valstybių, kurie peržvelgs fondo strategiją ir veiklos kryptis, pritaikys jas Azijos ir Europos susitikimo (ASEM) tikslams.

ASEM – tai dialogo procesas, vienijantis visas Europos Sąjungos ir 20 Azijos ir Okeanijos valstybių. Procese dalyvaujančių valstybių iniciatyva vykdomi konkretūs Europos ir Azijos bendradarbiavimo projektai politikos, ekonomikos ir sociokultūrinėje srityse.

ASEF yra pelno nesiekianti organizacija ir vienintelė formali ASEM institucija, įkurta 1997 metais Singapūre, skatinanti mainus tarp Azijos ir Europos intelektinėje, socialinėje ir kultūros srityse.

Lietuva ASEM ir ASEF nare tapo 2004 metais. Nuo to laiko įvairiose pasaulio šalyse rengtose fondo programose dalyvavo kelios dešimtys Lietuvos nevyriausybinių organizacijų atstovų, žurnalistų, akademinės bendruomenės narių.

Tai pirmasis ASEF valdytojų tarybos susitikimas Baltijos valstybėse.

Gegužės 12-ąją kartu su ASEF valdytojų tarybos posėdžiu Mykolo Romerio universitete vyks diskusija “Demografiniai pokyčiai Azijoje ir Europoje: iššūkiai jaunimui”.

Renginio metu fondo atstovai Mykolo Romerio universitetui padovanos knygų. Bus pristatyta apie 115 pastaruoju metu išleistų ASEF knygų meno, kultūros, švietimo, žmogaus teisių, vadovavimo, tarpkultūrinio dialogo, žiniasklaidos ir jaunimo temomis.

Šiandien, rugpjūčio 25 dieną, Vilniuje prasidės dvi dienas truksiantis metinis Lietuvos diplomatinių atstovybių vadovų susitikimas.

Jame planuoja dalyvauti 41 ambasadų, 8 konsulinių įstaigų, 9 atstovybių prie tarptautinių organizacijų, specialiosios misijos Afganistane atstovai ir du laikinieji reikalų patikėtiniai.

Susitikime bus aptarti artimiausi Lietuvos užsienio politikos prioritetai ir perspektyvos, Lietuvos diplomatijos laukiantys pasikeitimai pradėjus veikti Europos Sąjungos Išorės veiksmų tarnybai.

Susitikimo dalyviai diskutuos apie pasirengimą kitais metais prasidėsiančiam Lietuvos pirmininkavimui Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai ir artėjančiam Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungai 2013 metais.

Kaip ir ankstesniais metais, didelis dėmesys bus skiriamas diplomatijos ir verslo sąveikai. Ketinama aptarti būdus ir galimybes, kaip Lietuvos atstovybės užsienyje gali padėti Lietuvos verslininkams megzti naujus verslo ryšius, atrasti naujas ir plėsti jau esamas lietuviškų prekių ir paslaugų eksporto rinkas.

Lietuvos diplomatinių atstovybių vadovai svarstys, kaip galima pagerinti teikiamų konsulinių paslaugų kokybę ir stiprinti ryšį su užsienyje gyvenančiais lietuviais. Bus ieškoma būdų didinti atstovybių darbo efektyvumą ir prieinamumą.

Tai jau dešimtasis tokio pobūdžio renginys.

Baltijos jūros valstybių viršūnių susitikime Vilniuje Lenkijai atstovaus užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis (Radoslavas Sikorskis), BNS ketvirtadienį patvirtino Lenkijos ambasada Lietuvoje.

Tai reiškia, kad Lenkija, kaip ir Rusija, Švedija bei Danija, į Baltijos jūros valstybių tarybos posėdį nusprendė deleguoti žemesnio rango nei ministras pirmininkas pareigūnus. Pastarosioms trims šalims turėtų atstovauti vicepremjerai.

“Aš galiu oficialiai patvirtinti, kad Lenkijos delegacijai vadovaus užsienio reiklaų ministras Radoslawas Sikorskis”, – BNS ketvirtadienį popiet sakė Lenkijos ambasados Vilniuje vyresnysis patarėjas Andrzejus Kupiecas (Andžejus Kupecas).

Birželio 1-2 dienomis vyksiančiame Baltijos jūros valstybių tarybos posėdyje taip pat ketina dalyvauti septyni Vyriausybių vadovai.

BNS žiniomis, šį sąrašą, kuriame – Vokietijos, Baltijos šalių, Norvegijos ir Suomijos Vyriausybių vadovai, papildė Islandijos ministrė pirmininkė Johanna Sigurdardottir (Jouhana Sigurdardoutir). Į Vilnių taip pat žada atvykti Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso (Žozė Manuelis Barozu).

Tuo pat metu birželio pradžioje Lietuvoje vyks ir Baltijos Davosu vadinamas verslo ir ekonomikos renginys Baltijos plėtros forumas, kuriame taip pat laukiama daug aukšto rango svečių.