Scanpix

„Išsilaisvinimas truko per ilgai, laikas pasivyti“, – spalio 18 d. tviteryje angliškai parašė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Ministras turėjo galvoje priklausomybę nuo Rusijos energijos išteklių. Mažai kam kyla abejonių, kad vaduotasi per ilgai. Kitas klausimas – ką galėtume pasivyti? Kokioje trasoje ir už kokią kainą?

Arūnas BRAZAUSKAS
L.Linkevičius pateikė ir nuorodą į žurnalo „Forbes“ straipsnį „Kaip Lietuva stumia Rusiją prie kelkraščio“. Objektas, kuriuo Lietuva sugebėjo nustumti Rusiją, – prieš metus, 2014-ųjų spalio 27-ąją, į Klaipėdą įplaukęs Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo laivas „Independence“.

„Forbes“ cituoja energetikos ministrą Roką Masiulį: „Prieš kelerius metus mes mokėjome už dujas didžiausią kainą Europoje.“ Pasak ministro, tik terminalas privertė Maskvą sumažinti koncerno „Gazprom“ dujų kainą daugiau nei 20 proc. – nuo 32,9 euro už megavatvalandės ekvivalentą iki 25 eurų. Ministras nurodė ne tūrio, o energijos vieneto kainą – dujos ap­skaitomos ir tokiu būdu.

Trumpas „Forbes“ rašinys baigiasi tuo, kad „Gazprom“ sumažino kainas, ir tai laikoma pergale. Kitų autorių kitoje vietoje parašytas tęsinys galėtų prasidėti faktu, kad per terminalą importuojamos Norvegijos bendrovės „Sta­toil“ dujos yra brangesnės už „Gazprom“ du­jas, kurių kaina stebuklingai ėmė mažėti artėjant SGD terminalo veiklos pradžiai.

Iki šiol buvome įpratę, kad Rusija spaudžia Lietuvą, jai kerštauja būtent didelėmis kainomis. „Gazprom“ dabar jau nusileidžia, taip bandydamas sužlugdyti SGD terminalo veiklą, – pirkti dujas per terminalą rinkos sąlygomis ne­apsimoka. Tad ir ministro R.Masiulio paminėtas dujų atpigimas tampa dviprasmiškas – ne­aišku, ar tai Lietuvos pergalė, ar signalas apie ki­tokiais būdais vykdomą Lietuvos ūkio trikdymą.

Terminalo dujas tenka piršte piršti

Seimo narys Dainius Kreivys, Tėvynės są­jungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko pavaduotojas, kuris yra ir šešėlinis energetikos ministras, maždaug prieš pusmetį konstatavo, kad 2014-aisiais „Lietuvos dujos“ su „Gazprom“ susitarė ne tik sumažinti ateityje perkamų dujų kainą, bet ir atgaline data atpiginti nuo 2013 m. pradžios nupirktas dujas. Todėl „Gazprom“ dar labiau nuleido kartelę.

D.Kreivio vertinimas: „Gazpromo“ dujos dėl įskaičiuotos kompensacijos tapo pigesnės nei per terminalą tiekiamos dujos. Brangesnes SGD dujas tenka tiesiog piršte piršti stambiesiems vartotojams, nes terminalas privalo veikti bent minimaliu režimu.“

Derinys „piršte piršti“ apibūdina realijas, kurioms buvo iš anksto ruoštasi. 2012 m. birželį Seimas priėmė įstatymą, numatantį, kad per SGD terminalą importuojamų ir vidaus rinkoje suvartojamų gamtinių dujų kiekis turi siekti ne mažiau kaip 25 proc. visų suvartotų dujų. Eu­ropos Komisijai (EK) pradėjus tyrimą dėl šios nuostatos, 2013 m. birželį įstatymas buvo pakeistas. SGD terminalo veiklai užtikrinti buvo paskirtas tiekėjas „Litgas“. Ši bendrovė ne ginčo tvarka „įperša“ tam tikrus dujų kiekius reguliuojamiems elektros ir šilumos gamintojams.

Ši schema kažkuo primena prezidento An­tano Smetonos laikus, kai valstybės tarnautojai pasaulinės ekonominės krizės metais buvo įpareigoti pirkti žąsis, nes jų eksporto rinkos susitraukė dėl pasaulinės ūkio krizės. Dujų atveju peršama ne sava produkcija, kurią sunku parduoti užsienyje, o importuotas dalykas, kurio tam tikrą kiekį valstybė privalo įsivežti pagal sutartis.

Birželį per terminalą dujas importuojančios įmonės „Litgas“ vadovas Dominykas Tučkus aiškino, kad energijos gamintojams tiekiamų du­jų kaina šįmet yra 12 proc. mažesnė, nei bu­vo 2014-ųjų pirmąjį ketvirtį. Jo teigimu, „gamtinių dujų kaina Lietuvos biržoje yra jau panaši kaip ir konkurencingose rinkose, tokiose kaip Vokietija, nors pernai pirmąjį pusmetį mūsų kaina buvo apie 30 proc. didesnė“.

Tokios kalbos glosto ausį tiems, kurie turėjo vilčių, kad SGD terminalas atpigins dujas. Ta­čiau tikrovė turi ir tokią briauną: per SGD terminalą importuotos dujos, kaip teigė „Veid­o“ šaltiniai, šiuo metu kainuoja 30–32 eu­rus už me­gavatvalandę, o dujos iš „Gaz­prom“ vamzdžio – 17–18 eurų už megavatvalandę (R.Ma­siu­lio minėta kaina 25 Eur – vienas iš svyruojančių kainų kreivės taškų).

Tankas – ne pelno įrankis

Seimo narys socialdemokratas Artūras Skar­džius kovą leidiniui „Transportas“ teigė: „Man neapsiverčia liežuvis sakyti, kad SGD terminalas buvo atidarytas be reikalo. Niekada nepamiršiu Bronislovo Lubio žodžių, kad šis terminalas bus tarsi tankas Lietuvos kariuomenei: jis turbūt niekad neiššaus, bet jį turėti reikia kaip tam tikrą gynybinį pajėgumą nuo per aukštų dujų kainų.“

Tankas pasirodė tikrai pajėgus priversti Rusiją sumažinti dujų kainas, tačiau norvegiškų dujų kainos to tanko nebijo. Per terminalą Lietuva gauna dujas pagal penkerių metų sutartį su „Statoil“, numatančią, kad Lietuva kasmet pirks ne mažiau kaip 540 mln. kubinių metrų dujų.

SGD terminalo prigimtis dvilypė: viena vertus, tai komercinis objektas, kita vertus, energetinio saugumo garantas. Bet saugumą užtikrina ir karo laivai, iš kurių jokio pelno nesitikima. Akivaizdu, kad terminalas nėra rinkos są­lygomis veikianti įmonė – antraip Vyriausybė nesiūlytų jo išlaikymo modelio pakeitimo, kuris jau pateiktas Seimui.

D.Kreivys „Veidui“ išdėstė savo požiūrį į principus, kuriais turi remtis toks modelis: „SGD terminalas yra gamtinių dujų perdavimo infrastruktūros dalis, tad logiška būtų jo išlaikymo sąnaudas apmokėti dujų vartotojams tokiu pat būdu, kaip yra palaikoma  kita dujų infrastruktūra – Jauniūnų kompresorinė stotis, perdavimo vamzdynai, skirstyklos. Ateityje, kai terminalas taps regioninis, dalį jo palaikymo sąnaudų turėtų perimti kaimyninės valstybės.“

A.Skardžiaus nuomonė: kadangi dujų po­reikis šilumos gamybai nuolat mažėja, būtina infrastruktūros (taigi ir SGD terminalo) išlaikymo sąnaudas tolygiai paskirstyti visiems vartotojams.

Kęstutis Daukšys (Seimo Darbo partijos frakcija) naujojo modelio esmę „Veidui“ aiškino paprastai: metines SGD terminalo išlaikymo sąnaudas, apie 61 mln. eurų, reikia sudėti į dujų perdavimo kainą.

Nepriklausomybės ir pilietinio karo laivas

„Forbes“ straipsnyje pateikta iliustracija – grafitis ant Vilniaus sienos: ant Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną pašiepiančio užrašo užpurkštas ES menkinantis šūkis rusų kalba. Kadangi svarbiausia rašinio žinia yra politinė – Lietuva išsivadavo iš visiškos priklausomybės nuo Rusijos dujų, grafitis primena, kad kova nesiliauja, ypač propagandinė.

Tačiau politinės kovos dėl energetikos vyksta pačioje Lietuvoje. To pavyzdys yra pati SGD terminalo istorija – savotiškas politinių jėgų pilietinis karas.

SGD terminalas numatytas 2007 m. sausį patvirtintoje Nacionalinėje energetikos strategijoje. Socialdemokratų Vyriausybė šį projektą pradėjo įgyvendinti kitais metais – Ūkio ministerijos ir koncerno „Achema“ pastangomis bu­vo įkurta įmonė. 2008 m. po Seimo rinkimų sudaryta konservatoriaus Andriaus Kubiliaus Vyriausybė įmonę  likvidavo.

Atsakingų Ūkio ministerijos darbuotojų veikla buvo tiriama, prieita iki teismo. 2014 m. Lietuvos Aukščiausias Teismas nutraukė bylą ir visus kaltinamuosius išteisino. Tuometės konservatorių valdžios oponentai socialdemokratai tikina, kad dėl nepastatyto SGD terminalo Lietuva permokėjo dujų monopolininkui „Gazprom“ apie 1,16 mlrd. eurų.

2010 m. gegužę konservatorių Vyriausybė nusprendė įgyvendinti vadinamąjį ES trečiąjį energetikos paketą, pasirinkdama pagrindinį modelį – visišką dujų perdavimo sistemos ir dujų tiekėjų nuosavybės atskyrimą. Tuo siekta, kad perdavimo operatoriui nedarytų įtakos tiekėjo interesai. 2010 m. birželio 11 d. bendrame AB „Lietuvos dujų“ akcininkų OAO „Gaz­prom“ ir „E.ON Ruhrgas“ pareiškime nuogąstauta, kad Lietuvos sąlygomis nuosavybės at­skyrimas padidintų įmonės sąnaudas.

Akcininkai laišku kreipėsi ir į Vyriausybę, reikalaudami atlikti visų kitų direktyvoje paminėtų galimybių tyrimą, mat ES buvo leidusi Lietuvai pasinaudoti išimtimi ir atidėti pagrindinio modelio taikymą. Tuometės Vyriausybės kritikai nurodo, kad griežtas Lietuvos apsisprendimas paskatino „Gazprom“ didinti dujų kainas. Iš tiesų 2012 m. „Gazprom“ dujų kaina Lietuvai buvo didžiausia Europoje.

2012 m. EK pradėjo oficialų tyrimą dėl „Gazprom“ veiklos ir per didelių dujų kainų Lietuvoje, taip pat kai kuriose Rytų ir Pietų Europos šalyse. Įtarta, kad koncernas piktnaudžiauja dominuojama padėtimi tų šalių rinkose. Šįmet po trejų metų tyrimo EK pripažino, kad „Gazprom“ galėjo nustatyti nesąžiningas kainas. Virš „Gazprom“ pakibo baudos galimybė. Įvairiais skaičiavimais, „Gazprom“ gali tekti sumokėti iki 4 mlrd. eurų – viskas priklauso nuo tolesnės tyrimo eigos.

2010 m. lapkritį apsispręsta dėl SGD terminalo technologinio sprendimo – laivo, kuriame būtų galimybė saugoti SGD. Tinkamiausia vieta pripažinta Kiaulės Nugaros sala, esanti Klaipėdos jūros uoste.

2010 m. gruodį surinkti Seimo narių parašai dėl interpeliacijos energetikos ministrui Arvydui Sekmokui. Interpeliuojant klausta ir dėl ES trečiojo energetikos paketo įgyvendinimo modelio pasirinkimo. 2011 m. kovo 10 d. balsų dauguma interpeliacija atmesta.

2011 m. rugsėjo 20 d. AB „Klaipėdos nafta“ paskelbė tarptautinį konkursą pirkti SGD laivą su dujinimo įrenginiu.

2012 m. kovo 2 d. su Norvegijos kompanija „Hoegh LNG“ pasirašyta 10 metų sutartis dėl laivo nuomos su išpirkimo galimybe.

2013 m. gegužės 3 d. Pietų Korėjos laivų statykloje „Hyundai Heavy Industries“ SGD laivas „Independence“ nuleistas ant vandens.

2014 m. gegužės 8 d. AB „Lietuvos dujos“ su „Gazprom“ pasirašė susitarimą dėl ženklaus im­portuojamų gamtinių dujų kainos sumažinimo.

2014 m. spalio 27 d. „Independence“ at­plau­kė į Klaipėdos uostą.

Didelio ir mažo terminalo partijos

Nuo „Achemos“ terminalo projekto žlugimas išryškino dvi politikų stovyklas, turinčios skirtingus požiūrius į Lietuvos dujų ūkio ateitį. Viena, kuriai atstovauja K.Daukšys, skeptiškai vertina dabartinio SGD terminalo viso panaudojimo galimybę. Per „Independence“ galima kasmet atgabenti iki 4 mlrd. kub. m dujų.

Lietuvos poreikiai – apie 3 mlrd. kub. m du­jų per metus. Terminalas šiuo metu apkrautas aštuntadaliu pajėgumų – tiek reikia nupirkti pagal sutartį su „Statoil“. K.Daukšio vertinimu, dujų poreikis mažėja, nes jas išstumia biokuras: „Šilumos gamybai – tam reikalingos bu­vo dujos – mes dabar naudojame medį, arba greitu laiku daugiausia naudosime.“

Vertindamas praeitį K.Daukšys „Veidui“ sakė, kad kokį nors terminalą buvo būtina pa­statyti, bet „reikėjo su protu pastatyti, kokį „Achema“ buvo sugalvojusi“, – kitaip tariant, mažesnio pajėgumo terminalą, kuris vis dėlto tenkintų šalies energetinio saugumo poreikius.

Energetikos ministerijos 2012 m. parengtoje Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje rašoma: „Norint 2020 metais užtikrinti pirmojo būtinumo dujų paklausos patenkinimą iš alternatyvių šaltinių, turi būti užtikrintas saugus 0,9–1,5 mlrd. kub. m dujų tiekimas (prognozuojama dujų paklausa 2020 m. sieks 1,6–3,7 mlrd. kub. m).“ Nesunku ap­skaičiuoti, kad „Gazprom“ alternatyvą – SGD terminalą, esant maksimaliam dujų poreikiui, pakanka naudoti 37 proc. – ir saugumas garantuotas.  Ką daryti su likusiais pajėgumais?

Kita stovykla – ta, kuri laimėjo, nelaiko „In­dependence“ pajėgumų per dideliais. „In­fras­truktūra kuriama visam Baltijos regionui, o ateityje galbūt ir Suomijai, jei, kaip planuojama, ji susijungs povandenine jungtimi su Es­tija“, – „Veidui“ sakė D.Kreivys.

„Didelio terminalo partijai“, taip pat ir A.Kubiliaus Vyriausybei, oponentai prikiša su­tarčių sudarymo neskaidrumą ir tai, kad įgyven­dinant terminalo projektą nebuvo siekta ES paramos, nors, tarkim, Lenkija, šį spalį pradėjusi eksploatuoti SGD terminalą Svinoui­s­cyje, tokia parama naudojosi. Vienas iš spėjimų, kodėl „Independence“ į Lietuvą atplukdžiusios politinės jėgos nesistengė gauti ES pa­ramos, yra finansinės kontrolės vengimas – taip mano jų oponentai.

Politinės, ekonominės geografijos ir tarptautinio saugumo ekspertai akylai seka ir aptarinėja Baltijos šalių ir Lenkijos veikimą siekiant energetinės nepriklausomybės nuo Ru­sijos. „Stratfor“ analitikų vertinimu, Rusijos ga­­limybės dominuoti regione mažėja. SGD ter­minalai Lietuvoje ir Lenkijoje, Lietuvos elek­tros jungtys su Švedija, taip pat Lenkiją ir kitas Baltijos valstybes jungiantis dujotiekis silpnina saitus su Rusija.

Nors visiškos nepriklausomybės dar nėra, Maskva turi mažiau galimybių panaudoti gamtines dujas ir elektrą kaip politinio spaudimo priemones.

Kadangi ilgalaikė Lietuvos sutartis su „Gazprom“ baigiasi 2015 m., šalis nebus įpareigota pirkti rusiškų dujų. SGD terminalas „In­­dependence“ gali tenkinti didelę dalį Lat­vijos ir Estijos poreikių. „Stratfor“ vertina tas reikmes atitinkamai 1,8 mlrd. ir 0,5 mlrd. kub. m per metus.

Lenkijos terminalas, kurio pajėgumas – 5 mlrd. kub. m per metus, gali tenkinti maždaug pusę šalies dabartinių poreikių (10,6 mlrd. kub. m). Per kelerius metus lenkai tikisi išplėsti terminalo pajėgumus iki 10 mlrd. kub m. – tada reikalui esant per terminalą būtų galima im­portuoti beveik visas reikiamas dujas.

Ateities scenarijai: gal vytis, gal bėgti?

Tokie visą regioną apimantys vertinimai ir įžvalgos palankesni lietuviškai „didelio terminalo partijai“. Atsakydami į klausimą, kurį sukėlė užsienio reikalų ministro L.Linkevičiaus raginimas „laikas pasivyti“, galėtume sakyti, kad SGD terminalas „Independence“ atveria Lietuvai, vis pasvajojančiai apie kokią lyderystę regione, galimybę tapti SGD paskirstymo centru (angl. hub) visoms Baltijos valstybėms. Esant tokiems siekiams didelis terminalas ne vien pageidautinas, bet ir būtinas.

Kalbant apie ateitį vertėtų paminėti ir Audriaus Bačiulio klausimą, kurį jis pateikė prieš metus: „Ką darysime, kai Rusija ims siūlyti savo dujas grasindama ginklu?“ A.Bačiulis svarstė apie „Independence“ saugumą. Juk pakanka sunaikinti terminalą, ir vėl teks prašyti „Gazprom“ malonės.

Įdomu, kad A.Bačiulio veikiausiai neskaitęs Dmitrijus Marinevičius, anaiptol ne itin reikšmingas Rusijos prezidento aparato darbuotojas, kurio funkcija – internetinio verslo teisių priežiūra, neseniai sukėlė skandalą pareikšdamas, kad Rusijos aukštąsias technologijas reikia pardavinėti grasinant karine jėga. Tokie pareiškimai neleidžia išbraukti iš darbotvarkės itin nemalonaus dalyko, susijusio su Rusija  – karinio konflikto galimybės.

BFL

Suskystintų dujų terminalas bus pastatytas ir pradės veikti iki 2014-ųjų metų. Skaičiuojama, kad terminalo statyba kainuos apie 200 mln. eurų, apie 20 proc. šios sumos galėtų padengti privatus investuotojas. Investavimo galimybėmis į terminalo statybą domisi JAV kompanija “Cheniere Energy”.

Kaip po suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimo komisijos pirmojo posėdžio sakė Premjeras Andrius Kubilius, šiuo metu svarstomi labai konkretūs teritorijų planavimo, žemės perdavimo reikalai. Iki liepos vidurio tikimasi baigti žemės planavo darbus, o patikslintas terminalo statybos darbų grafikas bus patvirtintas birželio pradžioje.

Paprašytas pakomentuoti pasirodžiusią informaciją, kad amerikiečių kompanija “Cheniere Energy” pasiryžusi investuoti į terminalo statybą, A. Kubilius sakė, kad galimybė tai svarstyti yra.

“Bet mes pradedame visus darbus savo jėgomis, tai yra “Klaipėdos naftos”, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto, Vyriausybės, savivaldybės jėgomis. Nuosekliai plėtodami ir įgyvendindami šį projektą ieškosime ir atsakymų į tokius klausimus”, – po komisijos posėdžio sakė Ministras Pirmininkas.

Siekiant sudaryti alternatyvas iš Rusijos dujų milžinės “Gazprom” gaunamoms dujoms, dujas į suskystintų dujų terminalą gali tiekti Amerika, Norvegija ar Kataras.

BFL

Visos trys Baltijos šalys norėtų statyti suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalus. Tai paaiškėjo per Taline šeštadienį įvykusį Lietuvos, Latvijos Ir Estijos premjerų susitikimą, skirtą aptarti SGD terminalo statybos projektą.

Lietuvos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius gegužės 13-15 dienomis su darbo vizitu lankosi Estijoje, kur dalyvauja tarptautinėje Lenarto Merio (Lennart Meri) konferencijoje, primena ELTA.

Latvijos Premjeras Valdis Dombrovskis susitikime akcentavo, kad SGD terminalą statyti naudingiausia jo šalyje, nes čia yra terminalui reikalinga infrastruktūra.

Kadangi Lietuva ir Estija taip pat nori statyti terminalus, premjerai susitarė palyginti tokių projektų galimybių tyrimų rezultatus.

Latvijoje SGD terminalo projekto tyrimai bus užbaigti birželį, Estijoje – spalį, o Lietuvos terminai dar nežinomi, teigiama naujienų agentūros LETA pranešime.

ELTA primena, jog gegužės 9 d. Lietuvos Vyriausybė pasitarime nusprendė sudaryti Suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimo komisiją.

SGD terminalą Lietuvoje ketinama pradėti statyti šiemet, o galutinai veikti jis turėtų pradėti 2014 metais, iki tol ketinama įgyvendinti ir dujų sektoriaus pertvarką.

“Planai lieka, kad pirmieji darbai jau būtų pradėti daryti šiais metais, bet visiškai terminalas veiktų 2014 metais. Tam, kad jis pilnai veiktų, reikia ne tik pastatyti patį terminalą, dujotiekį nuo Jurbarko iki Klaipėdos, bet ir įgyvendinti visą dujų sektoriaus pertvarką, vadinamąją Trečią direktyvą”, – pirmadienį po Vyriausybės pasitarimo sakė Premjeras Andrius Kubilius.

Pasak Vyriausybės vadovo, gegužės mėnesį ketinama išrinkti konsultantą, kuris, žinodamas tokių terminalų veiklos pasaulinę praktiką, padėtų realizuoti projektą.

Ketinama statyti plaukiojantį suskystintų dujų terminalą – prie krantinės laikant prišvartavus tam skirtą specialų tanklaivį, o kitu tanklaiviu atsigabenant suskystintų dujų.

Ateityje, pasak Premjero A. Kubiliaus, gali būti sprendžiama ir dėl dujų saugyklos reikalingumo. Šį klausimą A. Kubilius vadino ne pirmos svarbos dalyku.

Suskystintų dujų terminalo statybos metu reikalingus finansus norima sutelkti valstybės rankose ir tik jau pradėjus veikti terminalui svarstoma tartis ir su regiono partneriais dėl jų prisidėjimo prie terminalo veiklos.

BFL

Suskystintų dujų terminalą ketinama pradėti statyti šiemet, o galutinai veikti jis turėtų pradėti 2014 metais, iki tol ketinama įgyvendinti ir dujų sektoriaus pertvarką. Siekdama šių tikslų pirmadienį Vyriausybė pasitarime nusprendė sudaryti Suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimo komisiją.

“Planai lieka, kad pirmieji darbai jau būtų pradėti daryti šiais metais, bet visiškai terminalas veiktų 2014 metais. Tam, kad jis pilnai veiktų, reikia ne tik pastatyti patį terminalą, dujotiekį nuo Jurbarko iki Klaipėdos, bet ir įgyvendinti visą dujų sektoriaus pertvarką, vadinamąją Trečią direktyvą”, – pirmadienį po Vyriausybės pasitarimo sakė Premjeras Andrius Kubilius.

Pasak Vyriausybės vadovo, šį mėnesį ketinama išrinkti konsultantą, kuris, žinodamas tokių terminalų veiklos pasaulinę praktiką, padėtų realizuoti projektą.

Ketinama statyti plaukiojantį suskystintų dujų terminalą – prie krantinės laikant prišvartavus tam skirtą specialų tanklaivį, o kitu tanklaiviu atsigabenant suskystintų dujų.

“Jų pasiūla pasaulio rinkose šiuo metu yra tikrai labai nebloga. Ir pasiūla yra tokia, kad suskystintų dujų kaina yra mažesnė negu mes perkame vamzdžiais gaunamas “Gazprom” dujas”, – dėstė A. Kubilius.

Ateityje, pasak Premjero, gali būti sprendžiama ir dėl dujų saugyklos reikalingumo. Šį klausimą Vyriausybės vadovas vadino ne pirmos svarbos dalyku.

Suskystintų dujų terminalo statybos metu reikalingus finansus norima sutelkti valstybės rankose ir tik jau pradėjus veikti terminalui svarstoma tartis ir su regiono partneriais dėl jų prisidėjimo prie terminalo veiklos.

Siekdama užtikrinti sėkmingą ir spartų suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimą, Vyriausybė nutarė sudaryti suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimo komisiją.

Ji turės paspartinti su teritorijų planavimu susijusių klausimų sprendimą, pateikti pasiūlymus Vyriausybei dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto pripažinimo valstybei svarbiu ekonominiu projektu ir terminalo projekto veiksmų plano bei nagrinėti kitus terminalo projekto plėtrai svarbius klausimus.

Komisijos pirmininko pareigas eis Premjeras, jo pavaduotojais paskirti energetikos ir susisiekimo ministrai. Į komisiją taip pat įeina žemės ūkio ir užsienio reikalų ministrai, AB “Klaipėdos nafta” generalinis direktorius, Klaipėdos miesto savivaldybės meras, Ministro Pirmininko kancleris, du Ministro Pirmininko patarėjai, Nacionalinės žemės tarnybos direktorius ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius. Esant reikalui, komisija gali pasitelkti nepriklausomus ekspertus, valstybės institucijų, įstaigų ir organizacijų atstovus.

“Komisija rezultatus turėtų duoti labai greitai, nes yra dalykų, kuriuos reikia labai greitai spręsti, tai, sakyme, ir kai kurių žemės sklypų priskyrimas uosto teritorijai, susitarti dėl darbų, kurie turi būti padaryti uostui, susitarti su miesto savivaldybe dėl jų lūkesčių ir jiems kylančių klausimų”, – vardino A. Kubilius.