“Kartais prisitraukiu prie vidutinio šalies gyvenimo lygio, kartais žemyn smunku, o juk mano parodos keliauja po visą pasaulį. Žmonės įsigyja darbų tarptautinėse meno galerijose Madride, Paryžiuje ar Brazilijoje… Atrodytų, po 75-erių turėčiau teisę į poilsį, bet jei ne fotografija, vargiai pragyvenčiau”, – atsidūsta keletą šimtų tūkstančių negatyvų, skaidrių, fotografijų savo archyve XX a. antroje pusėje sukaupęs fotografas Antanas Sutkus.

Prieš kelias dešimtis metų fotografijos ateitį numatęs fotomenininkas šiandien bene labiausiai išgyvena dėl skurstančios, tikėjimą praradusios ir kasdien vis ryškesnę socialinę atskirtį patiriančios Lietuvos visuomenės.

Apie tai, kokie pokyčiai pakeistų per daugelį metų susiklosčiusią padėtį šalyje, “Veido” interviu su jubiliejinę parodą “Vartų” galerijoje pristatančiu fotografijos klasiku A.Sutkumi.

VEIDAS: Jūs grindėte pamatus vadinamajai klasikinei Lietuvos fotografijai. Kaip tą laiką prisimenate pats? Kaip juodą-baltą, o gal būta ir spalvų?

A.S.: Tai filosofinis klausimas, bet, man regis, per gyvenimą juoda ėjo drauge su balta. Nors mane daug kas tapatina su nespalvota fotografija, daug dirbau ir su spalvota. Spalvotų fotografijų albumai (“Lietuva iš paukščio skrydžio”, “Neringa” ir kiti) išleisti beveik trečdalio milijono egzempliorių tiražu.

VEIDAS: Ko siekėte savo fotografijomis?

A.S.: Dar būdamas pirmame kurse savo profesorės paklausiau to paties, o ji atsakė man giliai įstrigusiais žodžiais: fotografijos paskirtis – žmogaus žmoginimas. Žinote, šio principo laikausi iki šiol ir nesąmoningai perkeliu į fotografiją. Kiek tai įmanoma, nežinau, ne visada pavyksta, bet tai yra kiekvieno mano kadro siekiamybė – užčiuopti žmogaus sielą ir jos neišgąsdinti.

VEIDAS: Dažnoje jūsų fotografijoje būtent tai ir juntama: žmogus žvelgia be jokio nerimo, pasitikėjimo kupinu žvilgsniu…

A.S.: Mėgstu lyginti fotografiją su flirtu. Kitaip tariant, artėju prie objekto palengva: nusišypsau, pažiūriu į akis, šnekteliu, leidžiu su savimi apsiprasti, o pajutęs užsimezgusį ryšį imu fotografuoti. Bet dažniausiai visa tai darau nesąmoningai, nes kontaktas labai jau subtilus.

VEIDAS: Šiandien jūsų kūriniai saugomi garsiausiose pasaulio meno ir kultūros kolekcijose, tarp jų – Nacionalinėje bibliotekoje Paryžiuje, Tarptautiniame fotografijos centre Niujorke, Dresdeno meno galerijoje, Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone bei daugelyje kitų. Kiek laiko prireikė, kol įtvirtinote fotografiją Lietuvoje ir už jos ribų?

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 312014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-31-2014-m

Kelių ir uostų, elektros tinklų, mokyklų ir ligoninių, kitos viešosios infrastruktūros objektų statyba bei modernizavimas – viena svarbiausių prielaidų tvariam šalies ūkio augimui užtikrinti. Tačiau šiuo metu atrodo, kad tam paprasčiausiai neišnaudojamos visos kone ranka pasiekiamos galimybės.

Baksnojimas į ribotas šalies iždo galimybes jau seniai nebėra įtikinamas argumentas: toli gražu ne visas investicijas į infrastruktūrą būtina finansuoti vien tik valstybės lėšomis.
Gaila, bet vienas iš daugelyje pasaulio šalių sėkmingai taikomų sprendimų infrastruktūros plėtrai paspartinti – viešojo ir privataus sektorių partnerystės (VPSP) projektai – Lietuvoje vis dar gana sunkiai skinasi kelią. Lenkiame pirštus: svarbiausia pastarųjų mėnesių naujiena – pradėtas tiesti Palangos aplinkkelis. Dar galima būtų paminėti Balsių mokyklą. Pastaruoju metu šiek tiek garsiau nuskambėjo ketinimai privačiomis investicijomis atnaujinti kelią Vilnius–Utena, plėtoti Marvelės prieplauką, modernizuoti sostinės gatvių apšvietimo tinklą.
Nors teisinė bazė, reikalinga VPSP projektams įgyvendinti ne tik koncesijos ar turto nuomos būdu, sukurta dar prieš kelerius metus, viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektai Lietuvoje kol kas tėra pavienės kregždės. 2011–2012 m. apskritai nebuvo sudaryta nė vienos VPSP sutarties, nors tokios partnerystės poreikis Lietuvoje – milžiniškas. Neseniai paskelbtoje audito, mokesčių ir konsultacijų įmonių tinklo KPMG ataskaitoje skaičiuojama, kad privatus sektorius kasmet į valstybei svarbių objektų plėtrą ir atnaujinimą galėtų investuoti daugiau kaip pusę milijardo litų. Kai kuriose Vakarų šalyse – Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje tokiu būdu įgyvendinami projektai sudaro daugiau kaip dešimtadalį metinės valstybės investicinės programos. Tad ko reikia, kad apie sėkmingus tokio pobūdžio projektus Lietuvoje ne tik diskutuotume, bet ir bent po kelis jų kasmet įgyvendintume?
Bene svarbiausias kliuvinys susijęs su procedūromis. Gana iškalbingas Palangos aplinkkelio projekto pavyzdys – nuo sprendimo skelbti konkursą iki sutarties pasirašymo prabėgo dveji metai. Sudėtingos procedūros klampina projektą, o tai savo ruožtu verslui reiškia papildomas išlaidas. Visa tai mažina VPSP projektų patrauklumą verslininkams.
Tad visų pirma derėtų atkreipti dėmesį į privataus partnerio atrankos procesą. Dabar visi privatūs partneriai atrenkami konkurencinio dialogo būdu, leidžiant viešajam partneriui pradėti atranką iš esmės neišsiaiškinus savo poreikių ir galimybių. Tai dažnai perkeliama ant verslo pečių: privatus partneris turi ne tik pasiūlyti galimus sprendimus, bet ir pats įvertinti viešojo sektoriaus poreikius, jų tenkinimo galimybes, sąnaudas ir kiek tai atsieisią viešajam partneriui. Vyksta ilgos derybos, kurių metu vertinami techniniai, finansiniai ir teisiniai pasiūlymo aspektai. Vėliau reikalavimai paprastai būna tikslinami, ir privatiems partneriams vėl tenka teikti savo pasiūlymus, atsižvelgiant į jau pakoreguotus viešojo sektoriaus atstovų reikalavimus.
Visa tai reikalauja nemažų laiko ir finansinių investicijų, mažina VPSP projekto patrauklumą, o kartu – ir konkurenciją tarp galimų privačių partnerių. Todėl pirkimo procedūras būtų galima gerokai sutrumpinti ir supaprastinti, jeigu viešojo sektoriaus poreikiai būtų tiksliai apibrėžiami dar iki skelbiant konkursą. Tada galimiems partneriams beliktų pateikti savo siūlomus sprendimus, užuot gilinusis, kokie apskritai yra ar galėtų būti viešojo sektoriaus poreikiai.
Derybas dažnai vilkina ir ta aplinkybė, kad jos vedamos su visais galimais partneriais, kurie tik atitinka minimalius kvalifikacijos reikalavimus ir pateikė paraiškas dalyvauti konkurse. Vadinasi, jeigu reikalavimus atitinkančias paraiškas teikia penki galimi investuotojai, su visais jais ir bus deramasi. Tai savo ruožtu tampa reikšminga našta viešajam partneriui. Šiuo atveju vertėtų pasitelkti užsienio šalių praktiką, kai atrankoje dalyvaujančių galimų privačių partnerių skaičius sumažinamas iki trijų, atliekant jų kvalifikacinį įvertinimą bei tarpinį pateiktų pasiūlymų vertinimą. Tai paskatintų potencialius tiekėjus kuo geriau pasirodyti ir investuoti į pasirengimą atrankai. Didėtų kokybė ir sparčiau vyktų pasirengimo projektui darbai.
Dar viena opi problema yra ta, kad vykdant VPSP projektus dažnai būna neaiškus projekto šeimininkas – viešojo sektoriaus atstovas ar institucija, turinti visus įgaliojimus priimti galutinius sprendimus. Pastebime, kad tokiuose projektuose dažnai dalyvauja įvairių įstaigų ir institucijų atstovai, ir galimiems privatiems partneriams būtina derinti visų jų interesus. Neaišku, kas turi prisiimti atsakomybę už sprendimus, tad juos delsiama priimti, taip uždelsiant privataus partnerio atranką. Projekto vadovas, šeimininkas ar galutinį žodį tarianti institucija – kad ir kaip pavadintume šią pareigybę, ją būtina numatyti ir apibrėžti, siekiant užtikrinti sklandesnę VPSP projektų įgyvendinimo eigą.
Ekspertai siūlo ir daugiau sprendimų, kurie padėtų išjudinti kol kas sunkiai įsibėgėjantį VPSP projektų traukinį. Pavyzdžiui, galimybę sudaryti sutartis ilgesniam nei 25-erių metų laikotarpiui ar koreguoti ilgalaikes sutartis atsižvelgiant į besikeičiančias ekonomines, teisines ar socialines aplinkybes šalyje.
Tai tik kelios palyginti nesunkiai įgyvendinamos priemonės, kurios padėtų gerokai supaprastinti viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektų rengimo ir įgyvendinimo procesą, o sykiu padidintų verslo ir valstybės bei savivaldybių interesą inicijuoti ir dalyvauti šiuose projektuose. Beje, ne tik valstybės ir savivaldybių – svarstytina, ar nevertėtų išplėsti VPSP projektus įgyvendinančių subjektų ratą, įtraukiant į jį sveikatos priežiūros, mokymo ir kitų įstaigų.
Siūlomi receptai gali skirtis, tačiau dėl vieno sutinkama: procedūras būtina tobulinti ir užtikrinti sklandesnį bei veiksmingesnį VPSP projektų įgyvendinimą. Kad tai būtina, rodo ne tik neįkvepianti vykdomų VPSP projektų statistika, bet ir vis stiprėjantis verslo nusivylimas biurokratizmu ir prarandamomis galimybėmis. Nepamirškime: VPSP projektai reiškia abipusius įsipareigojimus daugeliui metų, o tai neįmanoma be verslo pasitikėjimo viešuoju sektoriumi. Tad aktyvios pastangos tobulinti VPSP projektų įgyvendinimo mechanizmą reikalingos ne kada nors, o nedelsiant.

2011–2012 m. nebuvo sudaryta nė vienos viešojo ir privataus sektorių partnerystės sutarties, nors tokios partnerystės poreikis Lietuvoje – milžiniškas.