Respublikinio mitybos centro atliktų tyrimų duomenimis, Lietuvos gyventojai per parą vidutiniškai suvartoja apie 10 g druskos, nors Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojama norma – 5 g (tai maždaug vienas arbatinis šaukštelis).

Beje, į šį kiekį įskaičiuojama ir ta druska, kurios beriama gaminant maistą, ir ta, kuria jau būna pasūdyti maisto produktai.
Vilniaus dietologijos centro gydytoja dietologė Eglė Kliukaitė primena, kad daugiausiai druskos yra rūkytuose, marinuotuose produktuose, pusfabrikačiuose, prieskonių mišiniuose, sultinių kubeliuose. „Per didelis suvartojamos druskos kiekis – vienas pagrindinių rizikos veiksnių susirgti arterine hipertenzija, iš kurios gali vystytis kitos širdies ligos. Ji taip pat gali sukelti inkstų akmenligę“, – perspėja gydytoja dietologė. Medikai pabrėžia, kad per didelis su maistu gaunamos druskos kiekis taip pat glaudžiai susijęs su skrandžio vėžiu, osteoporoze, astma ir net nutukimu.
Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėja Roma Bartkevičiūtė pastebi, kad dauguma lietuvių maistą persūdo, nes druskos į puodą dažniausiai beria prieš tai net neparagavę ruošiamo patiekalo. „Nuo vaikystės pripratus prie sūraus skonio, atrodo, kad tik toks maistas skanus, nors iš tiesų užtenka daug mažesnio druskos kiekio“, – sako R.Bartkevičiūtė. Specialistė pataria druską keisti džiovintomis prieskoninėmis žolelėmis.
Pasak E.Kliukaitės, geras įprastos druskos pakaitalas – vaistinėse parduodama druska su mažesniu kiekiu natrio, kuris labiausiai ir kenkia. Norint išvengti per didelio druskos kiekio, dietologė pataria sūdyti ne gaminamus patiekalus, o  paruoštus ir jau patiektus lėkštėje.

Vokietija nusprendė eiti kitokiu keliu, nei ėjo iki šiol: ateityje ji mažins energijos suvartojimą, o ne didins energijos gamybos apimtis. Apie tai, kaip ji tai darys, kalbamės su vienos didžiausių šios šalies elektros prietaisų gamintojų bendrovės “Stiebel Eltron” valdybos nariu dr. Ulrichu Stiebeliu.

VEIDAS: Vokietija ketina tapti Europos lydere energijos taupymo srityje. Iki 2022 m. šalis ketina atsisakyti atominių elektrinių, bet neplanuoja didinti suvartojamų dujų kiekio. Kaip prie to bus einama?
U.S.: Kelias buvo ilgas, ir tai, kuo gyvename dabar, buvo nulemta įvairių aplinkybių dar praėjusiame šimtmetyje. Raidą galėčiau papasakoti pasitelkdamas bendrovės, kuriai vadovauju, pavyzdį.
Šią bendrovę po Pirmojo pasaulinio karo įsteigė mano tėvas. Tuo metu elektra pasiekė gyvenamuosius namus, tad pirmieji bendrovės gaminiai buvo buitiniai elektros prietaisai. Maždaug 1970-aisiais, kai elektra buvo dar palyginti brangi, išpopuliarėjo šiluminiai siurbliai, tad pradėjome masinę jų gamybą.
8-ajame ir 9-ajame dešimtmetyje jų paklausa Vokietijoje sumažėjo, nes plėtėsi atominių elektrinių tinklas, elektra pigo, tad imta manyti, kad vandenį bus galima šildyti naudojant elektros energiją. Bet vėliau vėl ėmė populiarėti energijos taupymo idėjos. Pamažu atsirado įstatymų, numatančų, kad namai turi būti pasyvūs, turėti geresnę izoliaciją, sandarius langus, naudoti mažiau energijos šildymui.
VEIDAS: Kiek laiko prireikia pereiti nuo įprastų prie energiją taupančių namų statybos, kad tai taptų visuotinai pripažįstama?
U.S.: Prireikia vidutiniškai 12–20 metų, kad visa pramonė persitvarkytų. Atsiradus technologinių naujovių reikia laiko, kad pasikeistų ir priemonės, ir mąstymas. Ypač sunku įtikinti statybų bendroves, nes statyti pasyvius namus ne tik brangiau, bet ir sudėtingiau, o statybos specialistai turi būti puikiai parengti.
VEIDAS: Kiek energiją taupančių namų šiuo metu yra Vokietijoje?
U.S.: Vokiečiai yra pastatę 70 tūkst. pasyvių namų: 50 tūkst. – Vokietijoje, o kiti pastatyti užsienyje. Beje, pasyvių namų skaičius nuolat svyruoja. Tarkime, 2000-aisiais įvedus eurą gyventojai pasijuto finansiškai nesaugūs, tad ėmė labai taupyti ir naujų pasyvių namų paklausa gerokai sumažėjo. Paskui paklausos svyravimas priklausė nuo valstybės paramos.
VEIDAS: O kokia pasyvių namų plėtra kitose šalyse?
U.S.: Lengviausia man vertinti pagal šiluminių siurblių paklausą. Pavyzdžiui, Švedijoje ji yra pastovi jau kelis dešimtmečius. Prancūzijoje – tokios pat problemos kaip ir Vokietijoje. Ten irgi buvo taikomos mokesčių lengvatos, vėliau jos buvo sumažintos, vėl padidintos.
Dar kitoks Suomijos pavyzdys. Ten šiemet bus pastatyta iki 15 tūkst. pasyvių namų. Suomiai išsikėlę tikslą iki 2017-ųjų šalyje turėti milijoną šiluminių siurblių, nors dabar jų tėra 400 tūkst.
VEIDAS: Tokiems užmojams reikalingas ir gyventojų palaikymas. Ar visur jie vienodai sąmoningi?
U.S.: Viskas priklauso nuo kainos. Šalyse, kuriose viena kilovatvalandė elektros energijos kainuoja santykinai nebrangiai, šiluminiais siurbliais ypač domimasi. Bet vos atpinga nafta, vėl imama dvejoti. Žinoma, svarbios ir taupymo, ekologinės idėjos, tačiau vis tiek galiausiai viską lemia sąskaita.
VEIDAS: Kas labiausiai žmonių mąstymą pakeitė Vokietijoje?
U.S.: Iš pradžių viešoji nuomonė buvo priešiška viskam, kas susiję su elektra, tad netgi pasyvieji namai vertinti skeptiškai, nes šiluminiai siurbliai juk naudoja elektros energiją. Tokia baimė buvo susijusi su atominėmis elektrinėmis. Tačiau dabar viskas apsivertė – elektra tampa atsinaujinančiu šaltiniu. Daugybė žmonių ėmė naudoti saulės baterijų sistemas, vėjo jėgaines, kurių dabar šalyje yra per 30 tūkst. Daug žmonių naudoja tiek atsinaujinančią, tiek iš elektros tinklų gaunamą elektrą.
VEIDAS: Vokietijos vyriausybė apsisprendė apskritai uždaryti atomines elektrines ir pažadėjo, kad dėl to energijos stygiaus ateityje Vokietija nepajus, nes 2020-aisiais, padaugėjus pasyvių namų, bus suvartojama mažiau energijos nei dabar. Ar tokie planai nėra utopija?
U.S.: Ši programa vadinama EnEV (Energijos taupymo reguliavimas). Tai reikalavimai, keliami pastatams: kiek energijos jie gali suvartoti, koks jų apšiltinimas privalo būti ir pan. Viskas būtų gerai, ypač kai kalbama apie naujas statybas. Tačiau kyla svarbiausias klausimas: o kaip bus su senais namais ir ar galima priversti senų namų, kurie Vokietijoje sudaro bene 90 proc. visų pastatų, savininkus juos renovuoti savo lėšomis?
Išeitis yra valstybės parama, ir jokiu būdu ne prievartinė. Kitaip tariant, programa veiks, jei valdžia namo savininkui pasiūlys paramą renovuojant statinį ir paragins, bet ne privers jį tai padaryti.
VEIDAS: Koks, Jūsų manymu, idealus skirtingų energijos šaltinių santykis Europos Sąjungoje? Kokią dalį turėtų sudaryti atsinaujinantys energijos šaltiniai, kokią – tradiciniai?
U.S.: Pagal Vokietijos nacionalinę programą, kurią yra parengusi Aplinkos ministerija, bet kuriai dar nėra pritaręs nė vienas politikas, iki 2050 m. atsinaujinantys šaltiniai sudarys neva 100 proc. Ar tai realu? Tai labai priklauso nuo valstybės politikos, resursų ir išgalių.
VEIDAS: Vis dėlto už atsinaujinančių šaltinių energiją vartotojams teks mokėti brangiau, taigi reakcija nebus palanki.
U.S.: Jau dabar kas mėnesį vartotojai gauna sąskaitą, kurioje yra atskira eilutė už atsinaujinančių šaltinių energiją. Per metus vokiečiai už tai sumoka 10 mlrd. eurų, nes per pastaruosius penkerius metus šalyje pastatyta labai daug saulės baterijų. Gyventojai jau dabar sako, kad jų per daug, ir reikalauja nebedidinti šių baterijų skaičiaus, nes išlaidos gula ant jų pečių. Tarkime, aš per metus už elektros energiją sumoku tūkstantį eurų, iš kurių 3 proc. keliauja į biudžetą už atsinaujinančius šaltinius. O kadangi Vokietija gali gauti daug pigių dujų iš Rusijos, gyventojai nepatenkinti.
Iš esmės kiekvienas naujas įstatymas virsta nauja eilute sąskaitoje, tad būtina motyvuoti gyventojus, o valdžiai labai gerai apskaičiuoti, kokiu tempu pereiti prie atsnaujinančių šaltinių.

Daug dujų ir elektros suvartojanti didžiausia Lietuvoje medienos plaušų plokščių ir sanitarinio buitinio popieriaus gamybos bendrovė “Grigiškės” pagal dujų suvartojimą pernai beveik pasiekė 2007 metų lygį, o pagal elektros – ėmė sparčiai artėti prie tų pačių metų kiekio. Tačiau šių metų įmonės dujų suvartojimo planas verčia iš kojų – bendrovėje gamyba vyksta net su vėjeliu, bet ji tikisi sunaudoti tik beveik 13 mln. kubinių metrų dujų, o tai yra maždaug pusė 2007 metų kiekio, rašo žurnalas “Versus”.

“Šių metų kovą turėtų būti baigtas montuoti švedų “Jarnforsen Energi System” pagamintas biokuru kūrenamas garo katilas. Jis pagamins apie 55 proc. šilumos (garo pavidalu), reikalingos įmonės technologinėms reikmėms”, – “Versus” pasakoja “Grigiškių” generalinis direktorius Gintautas Pangonis.

“Grigiškės” į šį projektą investavo 19 mln. litų. Pusė šios sumos yra Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama.

Tačiau elektros “Grigiškių” grupės įmonės 2011 metais planuoja sunaudoti daugiau nei 2010 metais. Šioje srityje irgi yra įmanoma sumažinti sąnaudas. Naujos, efektyvesnės gamybos mašinoms reikia mažiau elektros. Todėl prieš kelerius metus “Grigiškės” įsigijo našesnę higieninio popieriaus mašiną, kuri toną popieriaus gamina su mažiau elektros energijos ir dujų. Ateityje taip žadama ir toliau investuoti į elektros suvartojimo mažinimą.

“Pateikiamos elektros ir dujų sąnaudos atspindi mūsų gamybos mastus per ekonominę krizę. Pirmiausia ji trinktelėjo pakuočių pramonei – per vieną du mėnesius niekam šios produkcijos jau nebereikėjo, kainos krito, teko stabdyti gamybą. Vėliau krizė prasidėjo medžio plaušo plokščių gamybos srityje, nes sustojo statyba ir baldų gamyba. Ir tik po metų “pakando” kitą mūsų produktą – higieninį popierių”, – kalbėjo G.Pangonis.

Pasak jo, iš pradžių ėmė aktyviai tirpti verslui skirto popieriaus paklausa, o tai padarė didžiulį spaudimą buičiai skirto popieriaus kainai.

“Grigiškės” ir jos 2010 metų kovą įsigytos bendrovės “Klaipėdos kartonas” dujų bei elektros suvartojimas pradėjo mažėti jau 2008 metais. Didžiausią kritimą įmonės fiksavo 2009 metais, pavyzdžiui, jeigu per 2007 metus “Grigiškės” sunaudojo apie 25 mln. kubų dujų, tai 2009 metais joms teprireikė 18 mln. kubų, “Klaipėdos kartonas” – atitinkamai 18 mln. ir 12 mln. kubų.

“Klaipėdos kartono” produkcijoje dujų kaina sudaro 20 proc. sąnaudų, o kai kuriuose “Grigiškių” produktuose, pavyzdžiui, medienos plaušo plokštėje, dar daugiau – 30 proc.

Tokia pat tendencija vyrauja ir elektros energijos sunaudojime. Jos daugiausia “suryja” galingi popieriaus gamybos mašinų varikliai. Didžiausias nuosmukis čia irgi buvo 2009 metais, kai “Grigiškės” suvartojo per 40 tūkst. MWh elektros energijos (2007 metais – 53 tūkst. MWh), “Klaipėdos kartonas” – 36 tūkst. MWh (50 tūkst. MWh).

Beveik kiekvienoje tarptautinėje parodoje galima pamatyti, kaip sparčiai plėtojami mūšy pramonės gamybos jrenginiai, todėl ateityje spręsti dėl pramonės atsigavimo pagal dujg ir elektros suvartojimo kiekį jau bus neobjektyvu”, – neabejoja “Grigiškių” generalinis direktorius G.Pangonis.