E.Bajarūnas

Rugpjūčio 30 d. Stokholme Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Švedijos užsienio reikalų ministrės Margot Wallström kvietimu kartu su Latvijos ir Estijos kolegomis dalyvavo Švedijos ir Baltijos valstybių diplomatinių santykių atkūrimo 25-mečiui paminėti skirtuose susitikimuose. Ministras tada dar kartą padėkojo Švedijai už paramą valstybingumo įtvirtinimo kelyje.

Eitvydas BAJARŪNAS, Ambasadorius ypatingiems pavedimams, buvęs Lietuvos ambasadorius Švedijoje

Tikrai, turime už ką dėkoti mūsų kaimynei. Švedija ir kitos Šiaurės šalys pirmosios įvairiomis formomis – politiškai, ekonomiškai, per savivaldybes, per nevyriausybines organizacijas ir per individualius ryšius – ištiesė paramos ranką Baltijos valstybėms,  atkūrusioms valstybingumą. Nors esame patenkinti dabartiniu dvišaliu ir daugiašaliu (Šiaurės ir Baltijos) bendradarbiavimu su Švedija, bet ar esame išnaudoję visą dvišalių santykių potencialą?

Ekonomika. Švedija statistiškai ir toliau išlieka didžiausia investuotoja Lietuvoje. Tačiau jei neskaičiuosime investicijų į finansų sektorių, telekomunikacijas, prekybos tinklus ir paslaugas, investicijų į gamybą rezultatai nėra džiuginantys. Ypač daug dar turime nuveikti viliodami investuoti smulkias ir vidutines įmones.

Lietuviai nemažai gamina Švedijos gigantams „IKEA“ (čia ypač turime kuo didžiuotis), „ABB“,„Volvo“, „Skania“ ir kitiems. Švedijos investicijų srautas laipsniškai didėja. Bet štai palyginkime: vien aktyviai veikiančių Švedijos įmonių skaičiai – Estijoje apie 700 ir Lietuvoje apie 170 – rodo neišnaudotą potencialą.

Vien aktyviai veikiančių Švedijos įmonių skaičiai – Estijoje apie 700 ir Lietuvoje apie 170 – rodo neišnaudotą potencialą.

Džiugi dinamika ir eksporto srityje. Per trejus metus nuo 2012 m. Lietuvos eksportas į Švediją didėjo daugiau nei 20 proc., vien 2014 m. – 10 proc. Bet vėlgi eksporto srityje turime kur augti. Lietuva eksportuoja į Švediją prekių už beveik 1 mlrd., o Estija – už 2,2 mlrd. eurų. Jei skaičiuotume vienam gyventojui – estai sugeba parduoti į Švediją 4–5 kartus daugiau. Estai yra aiškiai įvardiję Šiaurės šalis „namų rinka“ ir joms skiria daug dėmesio.

Inovatyvi ekonomika. Inovatyvi, mokslu besiremianti ekonomika yra Lietuvos strateginis tikslas. Bet turime pasinaudoti ta situacija, kad gyvename šalia valstybės, kuri ne tik pirmauja ES ir pasaulyje mokslo bei inovacijų srityje, bet ir noriai dalijasi savo patirtimi. Džiugu matyti vis didesnį Švedijos ekspertų dėmesį Lietuvos gyvybės mokslui ir pramonei.

Lietuvos žinomumas. Lietuvos ir Švedijos santykių potencialas yra neišnaudotas iš dalies dėl menko Lietuvos žinomumo Švedijoje, taip pat dėl buvusio prasto susisiekimo. 2012 m. tiesioginius skrydžius į Lietuvą tris kartus per savaitę vykdė tik „Ryanair“ kompanija. Intensyviomis Lietuvos institucijų pastangomis nuo 2015 m. tiesioginius skrydžius į Lietuva vykdo SAS, „Norwegian“, „Wizzair“ kompanijos, tiesiogiai į Stokholmą iš Vilniaus pradėjo skraidyti „AirBaltic“. Jei atsirastų keltas iš Stokholmo į Klaipėdą – pasiekiamumas iš esmės pagerėtų. Taigi, didindami Lietuvos žinomumą Švedijoje, žengiame tik pirmus žingsnius, ir nereikia sustoti.

Reikalingos ir aktyvios Lietuvos rinkodaros priemonės Švedijoje – aukšto lygio vizitai, seminarai, dalyvavimas mugėse, konferencijose ir pan. Tiek didindami Lietuvos žinomumą, tiek bendrai skatindami ekonominius ryšius tiesiog privalome išnaudoti nuosekliai didėjančią Švedijos lietuvių bendruomenę ir jos potencialą.

Transportas. Aktyvėjant globaliems prekybos mainams, ES ir Kinijos, Šiaurės Europos ir Juodosios jūros regiono šalių prekybos ryšiams, Lietuva kartu su Švedija turi išnaudoti šią situaciją ir užtikrinti, kad prekybos srautai keliautų būtent per mūsų regioną. Lygiai taip pat mūsų tikslas – kad Švedijos gamintojai, eksportuotojai naudotųsi Lietuvos transporto ir logistikos paslaugomis, plačiau pasitelktų projektų „Vikingas“, „Saulė“ ir kitų Lietuvos transporto iniciatyvų teikiamas galimybes.

Energetika. Prasidėjęs kaip geopolitinis projektas, Lietuvos ir Švedijos „NordBalt“ elektros kabelis nuo prisijungimo momento pradėjo vaidinti esminį vaidmenį Lietuvos energetikos rinkoje. Vertinant suaktyvėjusią diskusiją Švedijos viduje, Lietuvos ir Švedijos dialogas energetikos srityje turėtų būti dar aktyvesnis: viena vertus, Švedija siekia kuo greičiau įgyvendinti siekį visiškai pereiti prie atsinaujinančių išteklių energetikos, kita vertus, branduolinių elektrinių operatoriai stebi didėjančias elektrinių išlaikymo sąnaudas. Lietuvoje veikiantis suskystintų dujų terminalas irgi galėtų sudominti Švedijos vartotojus, ypatingai jei pradėsime mažo kiekio pervežimus iš Klaipėdos į Švedijos uostus.

Žmogiškieji ryšiai. Net jei esame patenkinti tuo, kaip vyksta bendradarbiavimas su Švedija verslo srityje, potencialas visiškai neišnaudotas plėtojant žmogiškuosius ir kultūrinius ryšius. 1990-aisiais, t.y. iš karto po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos savivaldos institucijos, organizacijos, universitetai, atskiri mokslininkai, individai pradėjo megzti aktyvius ryšius su Švedija, bet vėliau šis procesas kiek sustojo. Esu įsitikinęs: jei norime dar labiau suartėti su artimiausia mūsų kaimyne, vien politinio lygmens neužtenka.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Lietuva ir Švedija – kartu į ateitį
Rugpjūčio 30 d. Stokholme Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Švedijos užsienio reikalų ministrės Margot Wallström kvietimu kartu su Latvijos ir Estijos kolegomis dalyvavo Švedijos ir Baltijos valstybių diplomatinių santykių atkūrimo 25-mečiui paminėti skirtuose susitikimuose. Ministras tada dar kartą padėkojo Švedijai už paramą valstybingumo įtvirtinimo kelyje.
Tikrai, turime už ką dėkoti mūsų kaimynei. Švedija ir kitos Šiaurės šalys pirmosios įvairiomis formomis – politiškai, ekonomiškai, per savivaldybes, per nevyriausybines organizacijas ir per individualius ryšius – ištiesė paramos ranką Baltijos valstybėms,  atkūrusioms valstybingumą. Nors esame patenkinti dabartiniu dvišaliu ir daugiašaliu (Šiaurės ir Baltijos) bendradarbiavimu su Švedija, bet ar esame išnaudoję visą dvišalių santykių potencialą?
Ekonomika. Švedija statistiškai ir toliau išlieka didžiausia investuotoja Lietuvoje. Tačiau jei neskaičiuosime investicijų į finansų sektorių, telekomunikacijas, prekybos tinklus ir paslaugas, investicijų į gamybą rezultatai nėra džiuginantys. Ypač daug dar turime nuveikti viliodami investuoti smulkias ir vidutines įmones.
Lietuviai nemažai gamina Švedijos gigantams „IKEA“ (čia ypač turime kuo didžiuotis), „ABB“,„Volvo“, „Skania“ ir kitiems. Švedijos investicijų srautas laipsniškai didėja. Bet štai palyginkime: vien aktyviai veikiančių Švedijos įmonių skaičiai – Estijoje apie 700 ir Lietuvoje apie 170 – rodo neišnaudotą potencialą.
Džiugi dinamika ir eksporto srityje. Per trejus metus nuo 2012 m. Lietuvos eksportas į Švediją didėjo daugiau nei 20 proc., vien 2014 m. – 10 proc. Bet vėlgi eksporto srityje turime kur augti. Lietuva eksportuoja į Švediją prekių už beveik 1 mlrd., o Estija – už 2,2 mlrd. eurų. Jei skaičiuotume vienam gyventojui – estai sugeba parduoti į Švediją 4–5 kartus daugiau. Estai yra aiškiai įvardiję Šiaurės šalis „namų rinka“ ir joms skiria daug dėmesio.
Inovatyvi ekonomika. Inovatyvi, mokslu besiremianti ekonomika yra Lietuvos strateginis tikslas. Bet turime pasinaudoti ta situacija, kad gyvename šalia valstybės, kuri ne tik pirmauja ES ir pasaulyje mokslo bei inovacijų srityje, bet ir noriai dalijasi savo patirtimi. Džiugu matyti vis didesnį Švedijos ekspertų dėmesį Lietuvos gyvybės mokslui ir pramonei.
Lietuvos žinomumas. Lietuvos ir Švedijos santykių potencialas yra neišnaudotas iš dalies dėl menko Lietuvos žinomumo Švedijoje, taip pat dėl buvusio prasto susisiekimo. 2012 m. tiesioginius skrydžius į Lietuvą tris kartus per savaitę vykdė tik „Ryanair“ kompanija. Intensyviomis Lietuvos institucijų pastangomis nuo 2015 m. tiesioginius skrydžius į Lietuva vykdo SAS, „Norwegian“, „Wizzair“ kompanijos, tiesiogiai į Stokholmą iš Vilniaus pradėjo skraidyti „AirBaltic“. Jei atsirastų keltas iš Stokholmo į Klaipėdą – pasiekiamumas iš esmės pagerėtų. Taigi, didindami Lietuvos žinomumą Švedijoje, žengiame tik pirmus žingsnius, ir nereikia sustoti.
Reikalingos ir aktyvios Lietuvos rinkodaros priemonės Švedijoje – aukšto lygio vizitai, seminarai, dalyvavimas mugėse, konferencijose ir pan. Tiek didindami Lietuvos žinomumą, tiek bendrai skatindami ekonominius ryšius tiesiog privalome išnaudoti nuosekliai didėjančią Švedijos lietuvių bendruomenę ir jos potencialą.
Transportas. Aktyvėjant globaliems prekybos mainams, ES ir Kinijos, Šiaurės Europos ir Juodosios jūros regiono šalių prekybos ryšiams, Lietuva kartu su Švedija turi išnaudoti šią situaciją ir užtikrinti, kad prekybos srautai keliautų būtent per mūsų regioną. Lygiai taip pat mūsų tikslas – kad Švedijos gamintojai, eksportuotojai naudotųsi Lietuvos transporto ir logistikos paslaugomis, plačiau pasitelktų projektų „Vikingas“, „Saulė“ ir kitų Lietuvos transporto iniciatyvų teikiamas galimybes.
Energetika. Prasidėjęs kaip geopolitinis projektas, Lietuvos ir Švedijos „NordBalt“ elektros kabelis nuo prisijungimo momento pradėjo vaidinti esminį vaidmenį Lietuvos energetikos rinkoje. Vertinant suaktyvėjusią diskusiją Švedijos viduje, Lietuvos ir Švedijos dialogas energetikos srityje turėtų būti dar aktyvesnis: viena vertus, Švedija siekia kuo greičiau įgyvendinti siekį visiškai pereiti prie atsinaujinančių išteklių energetikos, kita vertus, branduolinių elektrinių operatoriai stebi didėjančias elektrinių išlaikymo sąnaudas. Lietuvoje veikiantis suskystintų dujų terminalas irgi galėtų sudominti Švedijos vartotojus, ypatingai jei pradėsime mažo kiekio pervežimus iš Klaipėdos į Švedijos uostus.
Žmogiškieji ryšiai. Net jei esame patenkinti tuo, kaip vyksta bendradarbiavimas su Švedija verslo srityje, potencialas visiškai neišnaudotas plėtojant žmogiškuosius ir kultūrinius ryšius. 1990-aisiais, t.y. iš karto po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos savivaldos institucijos, organizacijos, universitetai, atskiri mokslininkai, individai pradėjo megzti aktyvius ryšius su Švedija, bet vėliau šis procesas kiek sustojo. Esu įsitikinęs: jei norime dar labiau suartėti su artimiausia mūsų kaimyne, vien politinio lygmens neužtenka.

Donatas Montvydas / BFL/A.Ufarto nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS

Jaunatviška, gerai atrodanti atlikėja arba atlikėjas, gimęs praėjus keleriems metams po Berlyno sienos griuvimo. Prieš porą metų jis ar ji sėkmingai dalyvavo kokiame nors nacionaliniame muzikiniame televizijos šou – jį laimėjo arba užėmė aukštą vietą. Vėliau išleido vieną, daugiausiai kelis kūrinius, kurie sulaukė šiokio tokio populiarumo gimtinėje. Švedijoje jis arba ji pristato anglų kalba parašytą dainą su efektingu priedainiu ir šokių muzikos motyvais, prie kurios greičiausiai prisidėjo prodiuseriai ir dainų autoriai iš šios šalies. Taip atrodo tipinis 61-ojo „Eurovizijos“ dainų konkurso Stokholme dalyvis.

Į šį kontekstą puikiai įsilieja ir šiemet Lietuvai atstovausiantis Donatas Montvydas- Donny Montell. Tiesa, jis yra šiek tiek vyresnis ir pa­tirties turi daugiau nei eilinis konkurso dalyvis – D.Mont­vydas „Eurovizijoje“ sėkmę mėgins antrą kartą. 2012-aisiais su kūriniu „Love is Blind“ jam pavyko pasiekti finalą ir galutinėje rikiuotėje užimti aukštą 14 vietą. Tai yra trečias geriausias Lietuvos pasiekimas konkurso istorijoje.

Stokholme dainininkas atliks visus šiuolaikinės populiariosios muzikos standartus, kurie vis labiau krypsta į lengvai suprantamus ir priimamus elektroninius ritmus, atitinkantį kūrinį „I‘ve Been Waiting For This Night“.

„Eurovizija“, kaip ir bet kuris populiariosios muzikos reiškinys, remiasi jaunyste.

Kaip pabrėžia muzikos apžvalgininkas Ka­ro­lis Vyšniauskas, populiariosios muzikos srityje šiandien bene svarbiausia – kaip atlikėjas at­ro­do ir kokį energijos užtaisą su savimi atsineša, ir dažnai tik antrame plane atsiduria tai, kaip jis dainuoja arba kiek meniška yra jo kūryba. „Eurovizija“, kaip ir bet kuris populiariosios muzikos reiškinys, remiasi jaunyste“, – sa­ko K.Vyšniauskas.

Kurį laiką „Eurovizijoje“ buvo varžomasi vakarinių suknelių grožiu, balso galimybėmis arba lyrinių baladžių jausmingumu, o šiemet konkurse vyraus jaunystė, grožis ir energija. Iki aušros besitęsiantis vakarėlis, nuostabaus grožio mergina ir greta puikiai atrodantis, jaunatviškas D.Montvydas, dainuojantis apie tai, kaip ilgai laukė šios nakties, – tokią jaunystę galima atrasti ir Lietuvos atstovo dainos vaizdo klipe.

Siekė suartinti Europą  – išsiplėtė iki Australijos

Ilgametis konkurso komentatorius muzikologas Darius Užkuraitis pasakoja nuo pat vaikystės, dar sovietinės okupacijos metais žinojęs, kad „Eurovizija“ yra vakarietiškos populiariosios muzikos konkursas, kurį žiūri solidi, vyresnė publika, o jaunimui tai tada buvo visiškai neįdomu. Tačiau maždaug tuomet, kai „Eurovizija“ išsiplėtė ir prie konkurso prisidėjo buvusios komunistinės valstybės, ją šiame regione pamėgo jaunimas, kuris aktyviai balsuoja ir atstovauti savo šaliai siunčia vis jaunesnius dainininkus.

Per 60 metų istoriją „Eurovizija“ labiausiai išpopuliarino dainininkę Celine Dion, airišką šokį „Riverdance“ bei švedų grupę ABBA.

Pirmasis „Eurovizijos“ dainų konkursas surengtas 1956-aisiais. Tuomet tai buvo sumanyta kaip priemonė kultūriškai suartinti pokarinės Vakarų Europos valstybes bei per konkursą techniškai sujungti jų televizijos tinklus. Šiandien tai antras žiūrimiausias televizijos šou po olimpinių žaidynių, išsiplėtęs iki pat Australijos, šiemet antrą kartą atsiųsiančios savo atstovą į šį konkursą.

Per 60 metų istoriją „Eurovizija“ labiausiai išpopuliarino dainininkę Celine Dion, airišką šokį „Riverdance“ bei švedų grupę ABBA. Pastaruoju metu konkurse vis labiau dominuoja ir švedų kompozitoriai bei prodiuseriai.

Pasak D.Užkuraičio, švediška muzika ir jos tendencijos „Eurovizijoje“ vyrauja jau kurį laiką, o nacionalinių stilistinių ypatybių vis mažėja. Kai kurios šalys, tarp jų ir Lietuva, visiškai nekreipia dėmesio į tai, kieno kūrinys konkurse yra atliekamas, joms svarbu, kad žmogus, pasirodantis scenoje, būtų iš savo šalies. O štai Šveicarija, priešingai, ilgą laiką nekreipė dėmesio į atlikėjo tautybę, tačiau būtinai siųsdavo kūrinius, parašytus šveicarų autoriaus.

Tokių profesionalų neturime, o ir apskritai profesionalių kompozitorių, dirbančių lengvajame žanre, turime vos vieną kitą. Visi kiti yra savamoksliai.

„Turime per mažai žmonių, kurie profesionaliai kurtų dainas. Asmeniškai pažįstu kompozitorių iš Graikijos, Kipro, kurie kuria tik eurovizines dainas ir nieko kito gyvenime neveikia. Tokių profesionalų neturime, o ir apskritai profesionalių kompozitorių, dirbančių lengvajame žanre, turime vos vieną kitą. Visi kiti yra savamoksliai. Būtų gerai, kad tuo užsiimtų profesionalai, nes parašyti trijų minučių populiariosios muzikos dainą, kuri visiems patiktų, yra velniškai sunku“, – teigia muzikologas.

Reginys svarbiau už visa kita

Nors „Eurovizija“ oficialiai vadinama dainų konkursu, dažnai yra traktuojama kaip atlikėjų ar grupių konkursas, tai visų pirma televizijos šou ir reginio konkursas, kuriame svarbiausia per gana trumpą laiką sukurti įspūdingą pasirodymą ir kaip nors išsiskirti iš dešimčių kitų konkuruojančių dalyvių.

Pastaraisiais metais reginio pusė įgyja vis didesnę reikšmę. Neabejotina, kad pernai švedo Manso Zemerlowo sėkmę daugiausia lėmė įspūdingai priderinti animaciniai efektai.

„Visi atlieka kažkokių šou elementų tam, kad juos įsidėmėtų. Nes jeigu yra vien tik daina, ji turi būti nepaprastai gera. Tokiai dainai, manau, nereikia nieko, tačiau jei tokios nėra, kažkoks reginys visada svarbu“, – aiškina D.Užkuraitis.

Lietuvos atstovai „Eurovizijoje“ dalyvaus jau 17 kartą, tačiau reikia pripažinti, kad specialiųjų efektų ir kūrybiškų sceninių sprendimų mūsų atstovams pavyksta sukurti labai retai. Nepavyko to padaryti ir pernai, kai Monikos Linkytės ir Vaido Baumilos pasirodymas buvo papuoštas akį rėžiančiomis neskoningomis spalvomis ir paprastais efektais.

„Vizualumas nesustiprina lietuvių pasirodymų. Jei pernykštis laimėtojas švedas būtų savo kūrinį atlikęs tiesiog paprastai su grupe, kažin ar jam būtų pasisekę. Animacija buvo kertinis pergalės momentas. Per lietuvių pasirodymą rožinis fonas ir kičinės spalvos dainos nesustiprino ir kažko papildomo nedavė, o turėtų duoti“, – svarsto K.Vyšniauskas.

Jo teigimu, į įspūdingą sceninį šou reikia daug investuoti, bet Lietuvos atlikėjai nėra linkę to daryti ir namie – net ir populiariausių atlikėjų ar grupių koncertai didžiosiose šalies arenose įprastai neatrodo itin įspūdingai, palyginti su užsienio žvaigždžių pasirodymais. Trūksta ne tik tradicijų ir investicijų, bet ir tam reikalingų specialistų.

Galbūt reikalingų pokyčių atneš 2016-ųjų metų „Eurovizija“ Stokholme. D.Montvydo pasirodymą šiemet kuria švedų choreografė bei režisierė Sacha Jean-Baptiste ir jam negailima investicijų. Spaudos konferencijoje prieš išvykdamas į Švediją D.Montvydas atskleidė, kad sa­vo pasirodymui jau yra išleidęs daugiau kaip 50 tūkst. eurų ir dar ketina išleisti apie 20–30 tūkst. Dainininkas europiečių dėmesį bandys užkariauti ne tik šuoliu nuo batuto, bet ir brangiais specialiaisiais efektais. „Jei nueisime iki finalo, jie kainuos apie 14 tūkstančių, šiuo metu kainuoja apie aštuonis“, – sakė Lie­tu­vos atstovas.

„Eurovizijos“ dainų konkursas išsiskiria ir sa­vo technologiniu novatoriškumu. D.Už­ku­rai­čio teigimu, nesvarbu, kur vyktų konkursas, jį visuomet filmuoja vokiečių arba švedų komandos, mėgstančios išbandyti didžiausias naujoves. 2005-ųjų „Eurovizijos“ sceną Kijeve įsigijo roko grupė U2 ir vėliau per savo turą su ja važinėjo po visą pasaulį. Tais pačiais metais pirmą kartą buvo išmėginta ir vadinamoji žmogaus-voro kamera, judanti ant laido.

Įvairios naujovės konkurse išmėginamos kone kasmet.

Didžiausios galimybės – Rusijai ir Prancūzijai

„Eurovizijoje“ dalyvauja 43 valstybės, kurios į konkursą atsiunčia įvairių žanrų kūrinius. San Marinui šiemet atstovausiantis turkas Serhatas Leonardo Coheno balsu dainuoja disko stiliaus kūrinį, kuris puikiai būtų tikęs ir prieš keturis dešimtmečius. Gruzija į Švediją siunčia alternatyvaus roko grupę, kurios kūrinys neturi priedainio. Graikija, Kipras ir Juodkalnija taip pat mėgins sėkmę su roko kolektyvais.

Daugiausiai nacionalinio kolorito „Eu­ro­vi­zijoje“ išsaugojo Balkanų valstybės. Ma­ke­do­nijos, Bosnijos ir Her­ce­govinos bei Bulgarijos atlikėjai konkurse dalyvaus antrą kartą. Savo karjerą jie pradėjo bent prieš dešimtmetį ar dar seniau. Švedijoje jie dainuos gimtąja kalba, o kūrinyje girdėsime bent šiek tiek nacionalinio folkloro motyvų, supintų su jugoslaviškos estrados stilistika. Ir šios šalys dar kartą gana vieningai palaikys viena kitą.

Vis dėlto iš jų tik Bulgarijos galimybės vertinamos kiek rimčiau. Nors istorija rodo, kad ką nors prognozuoti „Eurovizijos“ konkurse dažnai yra labai sudėtinga, lažybų kontoros neabejotinais konkurso favoritais laiko Rusijos atstovą Sergejų Lazarevą ir prancūzą Amirą. Kiekvieno iš jų galimybės nugalėti vertinamos maždaug 33 proc.

D.Montvydo visų pirma laukia antrojo pusfinalio barjeras gegužės 12-ąją. Jį įveiks 10 dalyvių iš 18-os. Taip pat jame pasirodys ir balsuos trys finalo dalyvės – Vokietija, Italija ir Didžioji Britanija. Pastaroji yra trečia daugiausiai balų Lietuvai skyrusi valstybė. Šiame pusfinalyje taip pat dalyvaus Airija, Latvija, Gruzija, Baltarusija, Norvegija – kitos dažniausiai už Lietuvos atlikėjus balsuojančios šalys. Vien dėl to patekti į finalą atrodo labai realu. Tuo beveik neabejoja ir lažybų kontoros.

Kaip pabrėžia D.Užkuraitis, pasirodymą baigus pusfinalyje, atlikėjas „Eurovizijoje“ turi keturis koncertus, o patekus į finalą – net aštuonis pasirodymus per keturias dienas. Tai labai didelis fizinis ir moralinis krūvis. Visa Europa pamato tik paskutinį, aštuntą pasirodymą, todėl labai svarbu išsaugoti jėgas ir būtent tada būti geriausios formos.

Keisis balsavimas

Šių metų „Eurovizijos“ dainų konkurse bus taikoma nauja balsavimo sistema, kuri, kaip tikimasi, suteiks konkursui dar daugiau intrigos. Nuo šiol pirmiausia bus paskelbiami kiekvienos šalies profesionalų komisijų balai (nuo 1 iki 12). Juos praneš šalies atstovas iš televizijos. Tuomet pasibaigus televizijos žiūrovų balsavimui bus praneštas bendras kiekvienos šalies skirtų balų skaičius, susumavus komisijos ir žiūrovų balsus ir pradedant nuo mažiausiai balų gavusio kūrinio. Tai paskelbs ne šalių atstovai, o vedėjai. Taip „Eurovizijos“ nugalėtojas paaiškės tik pačioje transliacijos pabaigoje.

Kaip sako „Eurovizijos“ vykdomasis prodiuseris Martinas Osterdahlis, iki šiol konkurse dažnai nutikdavo taip, kad nugalėtojas paaiškėdavo likus 20 minučių iki transliacijos pabaigos, o tai nėra paranku televizijoms. Toks formato pokytis išlaikys intrigą iki pat pabaigos. Kita vertus, ir taip gana ilgas rezultatų skelbimo procesas dar labiau prasitęs.

Balsuoti, kai profesionalų žiuri suteikiama pusė balsavimo galios, pradėta 2009-aisiais, siekiant sumažinti nuolatinį kaimyninių ir draugiškų valstybių palaikymą viena kitai. Tačiau, kaip parodė praktika, tai įtakos balsavimui padarė nedaug, todėl iki šiol esame įpratę matyti, kaip Graikija skiria 12 balų Kiprui, Azerbaidžanas – Turkijai ir atvirkščiai.

Galbūt tai, kad komisija nebegalės slėptis po žiūrovų valia ir jos balsai bus matomi iš karto, o ne kitą dieną paskelbiami internete, pakeis šią tendenciją? D.Užkuraitis neabejoja, kad Graikija vis tiek 12 balų siųs Kiprui, o Azerbaidžanas – Turkijai. Tačiau kiti balai gali šiek tiek ir pasikeisti.

„Gerai, kad komisijos balsus parodys iš karto, nes iki šiol šis skaičius visada buvo toks mistinis ir sužinomas tik vėliau. Be abejo, viešumas padės objektyvumui. Be to, norint užimti aukštą vietą nebūtina iš visų tuos dvyliktukus rinkti, užtenka stabiliai gauti taškų iš daug šalių. Tą padarė „LT United“: dvylikos taškų jie beveik negavo, tačiau po 3, 4 ar 5 balus, ir to užteko, kad užimtų šeštą vietą“, – naujoves vertina ilgametis „Eurovizijos“ komentatorius.

Geri santykiai vis dar svarbiausia?

Apie politinių saitų reikšmę „Eurovizijos“ konkurse kalbama nuolat, nors oficialiai politinės temos konkurse yra neleistinos. Pavyzdžiui, neseniai konkurso organizatoriai uždraudė naudoti koncertuose Palestinos, Škotijos, Velso ir kitų valstybių, nepriklausančių Jungtinėms Tautoms, vėliavas. Stokholme taip pat bus neleidžiamos konfliktinių teritorijų, tokių kaip Krymas ar Šiaurės Kipras, vėliavos. Vienintelės išimtys suteiktos Europos Sąjungos bei LGBT vėliavoms, nes, organizatorių teigimu, jos simbolizuoja įvairovę, kuri yra pagrindinė „Eurovizijos“ vertybė. Tačiau ir šios vėliavos negalės būti naudojamos kaip politinių pareiškimų įrankis šou metu.

Nors nagrinėti politines temas „Eurovizijos“ kūriniuose draudžiama, šiųmetis Ukrainos atlikėjos Jamalos kūrinys „1944“ neabejotinai tokią potekstę turi. Minorinė sunkaus skambesio daina anglų ir totorių kalba pasakoja apie Stalino vykdytą Krymo totorių deportaciją. Joje nėra tiesioginių užuominų apie Krymo okupaciją bei dabartinius totorių teisių apribojimus, tačiau kūrinio dalyvavimas neabejotinai iškels ir tokią potekstę.

„Nemanau, kad tai yra ta daina, kuri galėtų nugalėti, vertinant tiek iš politinio, tiek iš muzikinio taško. Ji gali užimti aukštą vietą, žinoma, daug kam bus įdomu žiūrėti, kas bus aukščiau – rusai ar ukrainiečiai. Galima tai vadinti politine, galima vadinti ir istorine daina. Kadangi politikos „Eurovizijoje“ būti negali, jokių protestų nebuvo sulaukta, reikia vertinti tai kaip istorinę dainą“, – sako D.Užkuraitis.

Beje, 2009-aisiais Gruzijai „Eurovizijoje“ buvo neleista dalyvauti su Vladimirą Putiną išjuokiančiu kūriniu, o 2005 m. ta pati Ukraina sulaukė prašymo pakoreguoti dainą ir pašalinti iš jos aliuzijas į Oranžinės revoliucijos įvykius.

Apie gerų kaimyninių santykių ir politikos svarbos įtaką ypač mėgsta diskutuoti britai, kuriems jau daugelį metų konkurse nesiseka, nors ši šalis visada didžiuojasi savo muzikinės industrijos pasiekimais. Prieš kelerius metus surengta apklausa parodė, kad britai tiki, jog šis konkursas yra grynai politinis. Dėl šios priežasties 2008-aisiais pasitraukė ilgametis „Eu­ro­vizijos“ komentatorius Terry Woganas, pareiškęs, kad tai nebėra muzikinis konkursas.

Įvairūs skaičiavimai iš dalies patvirtina tokią nuostatą. Kaip pastebėjo žurnalistas Williamas Lee Adamsas, Rusija galėtų iš viso nepristatyti jokios dainos, bet į finalą vis tiek patektų dėl buvusių sovietinių respublikų paramos. Pavyzdžiui, Baltarusija nuo savo dalyvavimo konkurse pradžios Rusijai ir Ukrainai skyrė beveik trečdalį visų savo išdalytų balsų. Arba etniškai po karinio konflikto itin susiskaldžiusi Bosnija ir Hercegovina iki šiol balsuoja pagal tą pačią takoskyrą: Turkija ir Kroatija yra labiausiai palaikomos valstybės, Serbija – ketvirta.

Tačiau neseniai Londono karališkojo koledžo mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad įtaką „Eurovizijos“ balsavimui turi tik pozityvūs tarpusavio saitai, kultūrinis bei geografinis artumas ir migracija. Priešingai, nei dažnai būna įsitikinę britai bei lietuviai, priešiškumas ar blogi santykiai balsavimui įtakos neturi. Kitaip tariant, prasto pasirodymo „Eurovizijoje“ niekada nelemia valstybių draugių stoka, o tokių bičiulių turėjimas gali tik šiek tiek pagerinti silpno kūrinio galutinį vertinimą.

Mokslininkai Europą padalijo į keturis pagrindinius vienas kitą remiančius blokus. Pirmąjį sudaro Austrija, Šveicarija ir buvusios Jugoslavijos respublikos, kitą – Centrinės ir Pietų Europos valstybės, trečiąjį – Didžioji Britanija, Airija ir Skandinavijos valstybės, o paskutinį – valstybės, buvusios Sovietų Sąjungos sudėtyje. Tiesa, Baltijos ir kai kurios kitos šalys skirtingais metais migruoja tarp trečios ir ketvirtos grupės.

Prieš išvykdamas į Stokholmą, D.Montvydas tvirtino, kad politiniai balsai svarbūs dainoms, kurios lieka iki 10 vietos, tačiau konkurse dar niekada nėra laimėjusi absurdiška daina, o ir geriausiųjų penketas dažniausiai susideda iš to vertų atlikėjų. „Daina ir atlikimas turi būti. Jeigu jo nėra – nepadės ir kaimynai“, – įsitikinęs dainininkas.

Nebūtina pervertinti

Muzikos apžvalgininko K.Vyšniausko manymu, svarbiausia į „Euroviziją“ nežiūrėti per daug rimtai, nes tai tėra visos Europos suvažiavimas, kuriame žmonės visų pirma linksminasi, o ne konkuruoja: „Žmonės neateina čia ieškoti naujų muzikinių madų, dainų ir atlikėjų, kurių vėliau klausysis ilgą laiką. Tai renginys, kuriame jie tiesiog linksminasi. Čia reikia eiti atsipalaidavus, su mintimi, kad turi galimybę prisidėti prie šio globalaus vakarėlio, įnešant kažkokią savo spalvą.“

Ir nors „Eurovizijos“ dainų konkursas tampa vis ištaigingesnis ir populiaresnis –  pernai jį žiūrėjo beveik 200 mln. televizijos žiūrovų, trimis milijonais daugiau nei 2014-aisiais, iki rimtesnio muzikinio renginio jam visų pirma trūksta ilgesnės nugalėtojų sėkmės. Su minėtomis ABBA ir C.Dion išimtimis, nė vienam kitam konkurso laimėtojui nepavyko ilgesniam laikui įsitvirtinti Europos muzikos rinkoje. Pasak K.Vyšniausko, laimėtojus pamirštame jau po metų, kaip nutiko ir su švede Loreen, į kurios koncertą Kaune susirinko tik nedidelis būrys gerbėjų. Todėl, priešingai nei „Grammy“ ar „Brits“ apdovanojimas, tampantis realiu vėlesnės dainininko karjeros garantu, pergalė „Eurovizijoje“ to tikrai neužtikrina.

„Tai visų pirma televizijos laida. Visiška nesąmonė „Euroviziją“ vadinti Europos dainų čempionatu ir lyginti su, tarkime, krepšinio čempionatu, nes į krepšinio varžybas siunčiame komandą – išrenkame geriausią trenerį, jis išrenka geriausius žaidėjus ir tada važiuoja rungtyniauti. „Eurovizijoje“ gali dalyvauti koks nors Andrius Pojavis, kurio iki konkurso iš viso niekas nežinojo, todėl negalima lyginti“, – priduria D.Užkuraitis.

Didžiausio Europos vakarėlio nugalėtoją sužinosime gegužės 14-ąją.

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

2014 m. rugpjūtis. Du norvegų mokslininkai į sudėtingą ekspediciją Arktyje pasiima gausybę įrangos: prietaisą vandenyno gyliui matuoti, instrumentą vandens srovėms apskaičiuoti ir specialią valtį ant oro pagalvės, leidžiančią plaukti vandeniu ar judėti grublėtu ledo paviršiumi. Ši valtis pavadinta „Sabvabaa“, o inuitų kalba tai reiškia „greitai sklendžia paviršiumi“.

Mokslininkai išlaipinami ant stambios ledo lyties, kuri kelis ateinančius mėnesius plūduriuos atšilusiuose vandenyse ir savo nuožiūra plukdys tuomet 72 metų Yngve Kristofferseną ir jo gerokai jaunesnį kolegą Auduną Tholfseną po Arkties platybes, nunešdama juos ten, kur nesugeba priartėti net ledlaužiai.

Mokslininkų tikslas – per ledą pragręžti angas iki vandens, nufilmuoti vandenyno dugną ir paimti milijonų metų senumo nuosėdų pavyzdžių.

Po kelias savaites trunkančios kelionės ant ledo luito jie pagaliau priplaukia Arkties „sausumą“ – ledyną, kuriame, be vienišos baltosios lapės, nesutiksi nė gyvos dvasios. Temperatūra čia kartais nukrinta iki –45 laipsnių, be to, nuolat siaučia galingos audros. Štai kodėl vieną vėlyvą 2014 m. spalio vakarą mokslininkai negali patikėti savo akimis: tolumoje, už kelių kilometrų nuo savo bazės, jie išvysta žmones.

Bet kol pastveria savo prožektorius, netikėti svečiai jau šoka į povandeninį laivą ir dingsta iš akių. Akivaizdu: jie nenorėjo būti pastebėti. Paskui norvegų mokslininkai iš nuotraukų, kurias spės padaryti, išsiaiškins, kad atvykėliai keliavo rusų povandeniniu laivu „Orenburg“. Tokie naudojami povandeninės žvalgybos misijoms, tad norvegai beveik neabejodami gali tvirtinti, kad Arktyje užklupo rusų šnipus.

„Orenburg“ veikiausiai atvyko tyrinėti Lomonosovo kalnagūbrio – daugeliui menkai girdėto povandeninio kalnų masyvo. Po šiuo maždaug 1800 km ilgio kalnagūbriu slūgso maždaug ketvirtadalis planetos iškastinio kuro atsargų. Neseniai buvo atrastas naftos telkinys sankirtoje tarp Barenco ir Karos jūrų. Vien šiame telkinyje esančios naftos atsargos prilygsta Saudo Arabijos naftos atsargoms. JAV geologinių tyrinėjimų ataskaitose minima, kad iš viso Arktis saugo maždaug 13 proc. pasaulio naftos ir 30 proc. dujų atsargų. Dar pridėkime auksą, deimantus bei geležies rūdą ir gausime turtą, kurio vertė gali siekti apie 17,2 trln. JAV dolerių. O tai prilygsta visai JAV ekonomikai.

Tik kad visi turtai glūdi po stora ledo kepure, be to, šiais ištekliais kol kas niekas net ir labai norėdamas bei turėdamas technines galimybes negali pasinaudoti – kliuvinys yra dar 1982 m. priimta Jungtinių Tautų Jūrų konvencija, kurią pasirašiusios šalys sutinka, jog pasaulinio vandenyno turtai priklauso visoms pasaulio valstybėms. O kadangi Arktis laikoma vandenynu, ši konvencija galioja ir čia.

Tačiau eilėje prie Arkties turtų rikiuojasi ne viena interesantė: Danija, Islandija, Norvegija, Švedija, Suomija, JAV, Kanada, Rusija, siekiančios naujo JT išaiškinimo dėl Arkties. Kol kas Arktis suskirstyta atskirais sektoriais, tačiau tai jų šeimininkėms nesuteikia teisės išgauti kokias nors naudingąsias iškasenas. Nepaisant to, visos šios šalys mėgina įrodyti, kad turi teisę į Arkties gėrybes, nes jų žemyninė dalis ribojasi su Arkties vandenynu, o jų pakrančių miesteliuose gyvena „Arkties gyventojai“.

Iš tiesų, Arkties srityje gyvena daugiau nei 4 mln. žmonių. Gyventojų yra tiek mažuose miesteliuose, tiek didesniuose miestuose, tokiuose kaip Barou Aliaskoje, Trumsas Norvegijoje, Murmanskas ir Salechardas Rusijoje.

Į Arkties turtus nepretenduoja tik Norvegija – ji atsisakė bet kokių pretenzijų ir Arktyje pageidauja atlikti vien mokslinius tyrimus. O štai visos kitos yra aršiausios konkurentės ir aktyviausiai reiškia savo teises į Lomonosovo kalnagūbrio slepiamus gamtos išteklius.

2014 m. norvegų mokslininkų Arktyje pastebėti rusai tuokart kaip tik vykdė didelę ir slaptą žvalgybos misiją, kurios rezultatai paskelbti tik neseniai.

Rusai tikisi, kad jau netrukus pavyks užsitikrinti teisę gvieštis Arkties turtų, o tam kiekvienais metais vis palankesnės bus ir gamtos sąlygos.

Ledo kepurė tirpsta

Arkties regionas yra šiaurinio poliaus srityje, todėl jam būdingas natūralus ledo tirpimo ciklas. Beveik pusė ledo vasarą ištirpsta, o žiemą tas pats vanduo vėl sušąla į ledą. Žiemą arktinio ledo plotas praktiškai prilygsta Rusijos plotui. Tačiau tyrimai rodo, kad po keleto dešimtmečių vasarą gali ištirpti visas Arkties vandenyno ledas.

Būtent Arktyje labiausiai juntamas pasaulinio atšilimo poveikis, o ledas čia tirpsta sparčiau nei kur nors kitur Žemėje. Vašingtono poliarinių studijų centro mokslininkai tikina, kad tarp 1975 ir 2012 metų ištirpo 65 proc. ledo, dengiančio Lomonosovo kalnagūbrį. Kembridžo universiteto profesorius Peteris Wadhamsas aiškina, kad tai reiškia tik viena: Arkties ledas atsidūrė mirties spiralėje.

Valstybėms, besiribojančioms su Arkties vandenynu – Rusijai, JAV, Kanadai ir Danijai (per jos valdomą Grenlandiją), tai žada ir naujų galimybių, ir visiškai naujų iššūkių.

Viena vertus, pro plonesnę ledo kepurę pasiekti Arkties iškasenas būtų gerokai lengviau. Tačiau nežinia dėl ledo storio ateityje valstybėms trukdo planuoti investicijas į reikalingą techniką.

Tas pats ir dėl kelių į Arktį tiesimo. Antai Kanada jau 2017–2018 m. žiemą ketina baigti unikalų kelių inžinerijos projektą – pirmąjį Šiaurės Amerikoje asfaltuotą kelią, vedantį iki pat Arkties vandenyno. 137 kilometrų greitkelis, kurio galutinė kaina sieks apie 270 mln. eurų, sujungs Inuviko miestą su Arkties vandenyno pakrantėje esančiu Tuktojaktuku, turinčiu mažiau nei tūkstantį gyventojų.

Tuktojaktukas, nors ir mažas, yra nepaprastai svarbus strateginiu požiūriu. Čia, apžiūrėdama Kanados šiaurės teritorijas, yra viešėjusi net karalienė Elizabeth II, o garsioji roko grupė „Metallica“ 1995 m. surengė koncertą, pavadintą „Poliariniu paplūdimio vakarėliu“. Na, o kelią nuo Tuktojaktuko iki Čikagos amerikiečiai jau lygina su legendiniu JAV maršrutu „Route 66“, besidriekiančiu nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno.

Tačiau kol jis bus baigtas, teks dar nemažai paplušėti. „Didžiausias iššūkis yra šylantis klimatas, kuris keičiasi tiesiog drastiškai. Nes tam, kad ledo keliai ant vandens telkinių atlaikytų 40 tonų sveriančias transporto priemones, oro temperatūra turi siekti bent –20, o dar geriau –30 laipsnių. Ledo kelius turime tinkamai parengti, kad asfaltui tiesti reikalinga skalda būtų atvežta kuo anksčiau“, – aiškina Tuktojaktuko meras Mervenas Grubenas.

Be to, kelias tiesiamas ant amžinojo įšalo. Nors skaldos sluoksnio storis smarkiai pranoksta tą, kuris naudojamas tiesiant greitkelius ne tokiose atšiauriose klimato zonose, o visa tai papildomai tvirtinama užpoliariniams keliams sukurta apsaugine danga, net ir tai ateityje gali neapsaugoti nuo problemų. Dėl klimato atšilimo jau artimiausioje ateityje amžinas įšalas gali pasirodyti ne toks jau ir ilgaamžis.

„Jei apatinis sluoksnis dėl klimato atšilimo pažliugtų, kelio danga imtų linkti ir virstų amerikietiškais kalneliais“, – teigia projektą prižiūrintis inžinierius Kevinas McLeodas.

Beje, tai nebus pirmas kiaurus metus veiksiantis asfaltuotas kelias į Arktį. Mat daugiau nei 1200 km M8 greitkelį, jungiantį Maskvą ir Severodvinską, dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje nutiesė sovietai. Bet jis baigiasi ties vidine Baltąja jūra, kuri tik šiauriau įsilieja į Arkties vandenyną. Todėl greitkelį į Tuktojaktuką pagrįstai galima vadinti pirmuoju pasaulyje asfaltuotu keliu iki pat Arkties vandenyno.

Net jei kanadiečiai ir rusai susiginčytų dėl tokio statuso, akivaizdu, kad dar labiau juos kiršina teisė į Arkties turtus. Rusija čia demonstruoja agresyviausią poziciją. Ji taip pat suaktyvino savo karinę veiklą Tolimojoje Šiaurėje, karinėse bazėse Naujojo Sibiro salose, Čiukčijoje. Be to, Rusijos gynybos ministerija neseniai paviešino reklaminį filmuką, kuriame matyti, kaip Rusijos šiaurės laivyno Arkties motorizuotųjų šaulių brigados karininkai ir kareiviai pirmą kartą važiuoja šunų laikų ir šiaurės elnių kinkiniais. Šie mokymai vyko Murmansko srityje, Lovozero gyvenvietėje, o kariškiai čia vykdė taktines užduotis.

Analitikų vertinimu, tokie manevrai yra akivaizdus praeities patirties kartojimas. Antai per Rusijos ir Suomijos bei SSRS ir Vokietijos karą elnių ir šunų kinkiniai buvo plačiai naudojami kariniuose veiksmuose.

Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto direktorius prof. dr. Saulius Katuoka neabejoja, kad Arktyje Rusijos vykdytos karinės pratybos ir desantininkų išmetimas yra mėginimas demonstruoti ir galią, ir tam tikrą poziciją.

Tačiau tai nelieka be atsako. Kai kurios valstybės – Danija, Norvegija ir kitos – sudarė bendrus gynybos planus, kaip ginti savus interesus Arktyje. Į šį procesą įsitraukė ir NATO.

Vis dėlto rungtynes kol kas laimi Rusija. Ir ne tik dėl to, kad čia jau turi apie 40 ledlaužių (o JAV – tik du).

Sueco konkurentas

Grandioziniai Rusijos planai Arktyje negali nepatraukti dėmesio. Pernai Arktyje buvo įsteigta nauja Arkties jungtinė strateginė vadavietė, per trejus metus čia bus dislokuota per 7 tūkst. karių ir priešlėktuvinė gynyba. Iš viso Rusija atšiauriausiuose rajonuose žada steigti ar atnaujinti dešimt bazių.

Pernai liepos pabaigoje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Kaliningrado srityje paskelbė naująją jūrų doktriną, kuri pabrėžia karinio laivyno plėtrą Arktyje.

Dar 1932 m. pradėtas naudoti Šiaurės jūrų kelias, kuris gali tapti alternatyva Egipte esančiam Sueco kanalui, yra vienas stipriausių Rusijos pareiškimų Arktyje. Tai trumpiausias susisiekimo kelias tarp Vakarų Europos, Rusijos, Tolimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos uostų.

Praėjusių metų kovą Rusijos naujienų agentūra „Regnum“ paskelbė, kad, pagal optimistines prognozes, 2020 m. metinė Šiaurės jūrų kelio kanalo apkrova pasieks 65 mln. tonų. Rusijos valdžia šį skaičių iki 2030 m. nori padidinti iki 80 mln. tonų.

Sueco kanalu per metus pergabenama maždaug milijardas tonų, arba dešimtadalis visų pasaulio krovinių. Už naudojimąsi Sueco kanalu Egiptas susirenka 5,3 mlrd. dolerių.

Kita vertus, ambicijos yra viena, o galimybės – visai kas kita. Antai neseniai atliktos apklausos duomenimis, šiauriniuose Rusijos regionuose savo veikla užsiimantys verslininkai labiausiai baiminasi, kad Maskvos planas plėtoti Šiaurės jūrų kelią gali būti neįgyvendintas dėl nepakankamo finansavimo lėtėjant šalies ūkio augimui ir dėl įsišaknijusios korupcijos.

Rusijos valstybinės komisijos, atsakingos už Arkties vystymą, vadovas Sergejus Šiškariovas neseniai pareiškė, jog būtent dėl to reikia užtikrinti, kad ši transporto arterija funkcionuotų ištisus metus, ir pridūrė, esą itin svarbu sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui plėtoti šiame atšiauriame regione.

Šiaurės jūrų keliu pastaruoju metu labiau domisi Kinija, Japonija ir Pietų Korėja. Štai Kinija jau šiandien yra antra pagal aktyvumą šiuo kanalu besinaudojanti šalis.

Tačiau Kinija yra ne tik klientė, bet ir didelė konkurentė. Išteklių ir žaliavų ištroškusi ekonomika jau 10 metų visais įmanomais būdais siekia įsitvirtinti Arktyje, ir jos atstovas konferencijoje Aliaskoje pareikalavo, kad šiuos siekius Arkties šalys gerbtų.„Ne Arkties valstybės taip pat turi pagrįstų teisių tvarkyti Arkties klausimus, ir jas reikia gerbti bei palaikyti“, – tvirtino Kinijos specialusis atstovas Arkties klausimais Tang Guoqiangas.

Antra pagal karines išlaidas pasaulio galybė Kinija priminė apie save ir per istorinį JAV prezidento Baracko Obamos vizitą Aliaskoje: penki Kinijos karo laivai pirmą kartą priartėjo prie Aleutų salų netoli Aliaskos.

Šnipinėjimo kryžkelė

Interesų Arktyje turi daug kas. Tik prieš gaudamos Arkties turtų visos tokių pageidavimų turinčios valstybės Jungtinėms Tautoms turės įrodyti, kad turi teisę į Arkties lobius. O JT sprendimas gali užtrukti metų metus, galbūt net ištisus dešimtmečius. Tad kol kas šios valstybės į Arktį tyliai siunčia savo karius, šnipus ir mokslininkus. Toks tylus armijų rikiavimas beveik nepastebimas, nes visų dėmesys krypsta į Artimuosius Rytus ir kitus regionus.

Arktyje galima darbuotis be didelio aplinkinių susidomėjimo. Štai kodėl vien per pastaruosius keletą metų Arktyje pridygo statinių, pasiklausymo bazių, priviso palydovų, dronų, šnipų lėktuvų.

Danija ir Kanada skelbia užfiksavusios jau ne vieną šnipinėjimo atvejį jų Arkties valdose. Kanados specialiųjų tarnybų vertinimu, šnipinėjimo mastas Arktyje netgi viršija šaltojo karo laikus. NATO jau keletą metų virš Arkties kasmet užfiksuoja maždaug triskart daugiau Rusijos žvalgybinių orlaivių nei ankstesniais metais. JAV savo ruožtu maždaug kas pusvalandį virš Arkties paleidžia po palydovą ir kuria naujos kartos jutiklius, gebančius stebėti viską virš ir po vandeniu bei ledu.

Jamesas Bamfordas iš „Foreign Policy“ Arktį lygina su Viena, šaltojo karo laikais tapusia šnipinėjimo kryžkele: „Vienoje saugiai kūrėsi Rytų ir Vakarų šnipai, kurie paskui akylai vienas kitą stebėjo gurkšnodami kavą Vienos kavinėse. Dabar kažkas panašaus vyksta Arktyje. Tik ten šnipinėja technika, o ne agentai.“

Pasak senos inuitų patarlės, tik lūžus ledui sužinosi, kas yra tavo draugas, o kas – priešas.

"Scanpix" nuotr.

Kai 2005 m. rudenį mūsų, po kelionės išvargusių studentų, kompanijai teko skubiai keltis ir lipti iš autobuso vidury nakties, kiekvienas griežtesnis žodis ar veiksmas atrodė baisiau nei keliskart sudėtingesni patikrinimai kitose šalyse. Juk mes kertame Skandinavijos vidinę sieną! Čia juk turėtų būti tas pats, kaip nueiti iš svetainės į virtuvę… Jeigu pasieniečiai „užėmė“ autobusą ir jį tikrina, tai turi būti kažkas labai rimta.

Daiva Repčenkaitė, euroblogas.lt

Tamsoje nesupratome, kurioje garsiojo tilto, jungiančio Švediją ir Daniją, pusėje esame. Pasieniečiai visus keleivius nusivedė į nedidelę patalpą su palei sienas išdėliotais suolais ir liepė laukti. Patikrinę dokumentus, atsivedė šunį ir keturis vyrus išsivedė iškratyti. Tokioje neaiškioje situacijoje mūsų ketvertą ėmė imti „gynybinis“ juokas, bet nusikvatoti labai bijojome.

„Greičiausiai pasieniečiai gavo pranešimą apie galimai gabenamus narkotikus, bet mes atrodome taip kvailai, kad jie nutars, jog šios, jei ką ir turėjo, tai jau suvartojo“, − juokais guodėmės. Nieko įtartino neradę, pasieniečiai leido autobusui toliau važiuoti. Tačiau toks priminimas, kad pasienio kontrolė gyva ir bet kada pasirengusi sugrįžti, daugiau niekada nebeleido užmiršti – sienos tebeegzistuoja net ir Skandinavijoje.

Vien per lapkričio mėnesį Švedijoje kas savaitę prieglobsčio pasiprašė apie 10 tūkst. asmenų – dauguma jų atvyko per Daniją.

Šiemet iškart po Naujųjų metų nusirito laikino pasienio patikrų grąžinimo banga. Švedija ėmė tikrinti atvykstančius iš Danijos, netrukus Danija puolė tikrinti vykstančius iš Vokietijos. Taip pirmą kartą per pusę amžiaus Švedija ir Danija sugrąžino pasienio patikrinimus. Prieš pusantrų metų Norvegija jau buvo laikinai panaikinusi leidimą keliauti be dokumentų dėl galimai iškilusios terorizmo grėsmės. Keliautojai autobusais, traukiniais ar keltais privalo parodyti kelionės dokumentus – tokia tvarka negalioja tik važiuojantiems automobiliu.

Taip įvyko Švedijai sunerimus, kad jai tenka nepakeliamas darbas išnagrinėti tūkstančius prieglobsčio bylų, niekaip nenuslopstant prieglobsčio prašytojų srautui. Pranešama, kad vien per lapkričio mėnesį Švedijoje kas savaitę prieglobsčio pasiprašė apie 10 tūkst. asmenų – dauguma jų atvyko per Daniją. Dar daugiau, keturi iš penkių neturėjo jokių tapatybės dokumentų. Be to, užsiregistravę tūkstančiai žmonių „pradingdavo“ iš valstybės institucijų akiračio. Tokia procedūra vis dar palieka galimybę prieglobsčio pasiprašyti pasienyje, bet tokiu būdu pareiškėjas turi mažiau pasirinkimo, kada ir kaip tai padaryti. Kai kurie prieglobsčio prašytojai per Švediją keliauja į Norvegiją – dabar ir ši šalis žada grąžinti juos į Švediją.

Ekspertams įspėjant, kad, sugriežtinus kontrolę, migrantai ims rinktis pavojingesnius būdus patekti į Švediją (sunkvežimiais ar valtimis), Danijos valdžios rūpestis – kaip pasiekti, kad ši šalis būtų kuo nepatrauklesnė prašytis prieglobsčio.

Be pagarsėjusių straipsnių Libano laikraščiuose, įspėjančių apie būsimus vargus, dabar Danijos valdžia leidžia atimti iš pabėgėlių vertingus daiktus. Pagal Šiaurės šalių susitarimą, nelegaliai į per vieną Skandinavijos šalį į kitą įvažiavusius nepiliečius pirmoji šalis gali grąžinti tai, iš kurios jie atvyko. Švedija ilgą laiką buvo atviriausia prieglobsčio prašytojams iš konfliktinių zonų.

Galimybė pamiršti apie sienas yra tapusi svarbia šiuolaikinės pasitikėjimą itin akcentuojančios skandinavų kultūros dalimi, kuria gyventojai didžiuojasi.

Per Antrąjį pasaulinį karą neutrali šalis tapo prieglobsčiu iš kitų Europos šalių, taip pat ir okupuotos Danijos, bėgusiems žydams, nepaisant kai kur prasiveržusio visuomenės pasipriešinimo. Vėliau Švedija suteikė prieglobstį pabėgėliams iš Balkanų ir kitų teritorijų. Danija ir Norvegija dėl populistinių partijų įtakos sudaro pabėgėliams papildomų sunkumų, o štai vandenyno atskirtoje Islandijoje gyventojai nutarė nepaisyti valdžios nenoro priimti pabėgėlius ir patys ėmė siūlyti jiems savo namus.

Šio žingsnio simbolinė reikšmė daug didesnė nei nedidelis nepatogumas pasienyje parodyti dokumentą. Galimybė visame panašiomis kalbomis šnekančiame regione jaustis kaip namie, keliauti „kaip stovi“ ir pamiršti apie sienas yra tapusi svarbia šiuolaikinės pasitikėjimą itin akcentuojančios skandinavų kultūros dalimi, kuria gyventojai didžiuojasi.

Kaip pranešė „Deutsche Welle“, skandinavai naujus patikrinimus, nestebinančius kituose regionuose patirties turinčių keliautojų, vadina „naująja geležine uždanga“ ar „Berlyno siena“. Šiaurės šalių ekspertai pabrėžia, kad Skandinavija yra regionas plačiausia šio žodžio prasme – šalių gyventojai, net ir „skaldydami“ anekdotus vieni apie kitus, linkę jaustis kaip namie visame regione, įvairiais tikslais keliauti po kitas regiono šalis – ten studijuoti, dirbti atostogauti ar… išgerti, naudodamiesi skirtingais prekybą alkoholiu reguliuojančiais įstatymais.

Niekur tai nėra taip akivaizdu kaip pasienio miesteliuose, tokiuose kaip Suomijos Haparanda-Tornio. Šis miestelis vos už keliasdešimties kilometrų nuo poliaračio garsėjo kaip kontrabandos sostinė, kurioje susitikdavo prekybininkai iš ribotus santykius palaikiusių šalių. Miestelis buvo svarbus šnipams ir revoliucionieriams. Haparandos geležinkelio stotis primena Lenino vizitą pakeliui į Rusiją, o miesto viešbutis, pasakojama, per Šaltąjį karą buvo narkotikų prekybos tarp Rytų ir Vakarų punktas. Tačiau kuo labiau nyko sienos, tuo mažiau šis miestelis masino šešėlinės ekonomikos veikėjus.

Dabar tik nenaudojami pastatai primena, kur stovėjusi muitinė. Dvimiesčio laikraščiai leidžiami ir suomių, ir švedų kalbomis, daugelis gyventojų jas abi moka ir vienoje kišenėje laiko eurus, kitoje – Švedijos kronas.

Jei laikinos kontrolės priemonės taps ilgalaikėmis, poveikis Skandinavijai bus daug platesnis nei nuotaikos migracijos ir prieglobsčio klausimais.

Dar iki Šengeno sutarties, šeštame dešimtmetyje, Skandinavijos šalys sudarė Šiaurės pasų sąjungą, į kurią įeina ir Europos ekonominės erdvės narės Norvegija ir Islandija, taip pat Farerų salos, kurios nepriklauso Šengeno erdvei. Susitarimas leidžia skandinavams keliauti regione be dokumentų ir apsigyventi bet kurioje iš šių šalių, kitus skandinavus traktuojant kaip vietinius.

Transporto įmonės ar paslaugų teikėjai tebeturi teisę tikrinti dokumentus, bet tai daugiau susiję su paslaugos teikimu nei kelionėmis. Ir svarstant priemones, kaip sumažinti dokumentų neturinčių prieglobsčio prašytojų srautą, Švedija pirmiausiai kreipėsi į transporto įmones, reikalaudama tikrinti savo klientus, ir tik joms nesusitvarkant ėmėsi keisti pasienio politiką.

Jei laikinos kontrolės priemonės taps ilgalaikėmis, poveikis Skandinavijai bus daug platesnis nei nuotaikos migracijos ir prieglobsčio klausimais. Juk Šiaurės pasų sąjungos tikslas, visų pirma, buvo sukurti žmonių sąjungą. Öresundo regioną vadindavo Skandinavijos Silicio slėniu dėl Kopenhagoje, Malmėje ir Lunde susitelkusių universitetų ir verslų. Pasienio gyventojai savo neatimama teise laikė galimybę greitai ir ramiai kirsti sienas, dirbti, leisti vaikus į mokyklas kitoje regiono šalyje. Savivaldybės taip pat nerimauja: juk šitiek lėšų ir laiko investuota sienas kertančiai infrastruktūrai sukurti.

Sukelti nepatogumai, kurie trukdo skandinavams gyventi pagal susiformavusius įpročius, gali įvairiais būdais pakreipti jų nuotaikas. Gyventojams apribojimai gali pasirodyti pertekliniai, jie gali priešintis tokioms priemonėms kaip tik dėl to, kad laisvas judėjimas yra jų gyvenimo būdo dalis, o ir anksčiau vykę tiksliniai patikrinimai reiškia, kad įtariamas kažkoks nusikaltimas. Bet gyventojų susierzinimas gali pakrypti ir kita linkme, jei jie ims kaltinti migrantus, kad šie esą suardė įprastą besienę Skandinavijos idilę.

Scanpix

Trečiasis makabriškas nuotykių filmas apie mirtinus žaidimus vardan išlikimo žaidžiančius vaikus prasideda 12-osios apygardos sunaikinimu, o pagrindinė filmo herojė Ketnė Everdin netenka savo namų ir prieglobstį randa karingai nusiteikusioje 13-ojoje apygardoje. 2015-ųjų gruodžio 16-osios rytą Skonės provincijoje Švedijos pietuose padegama dar viena prieglauda, kurioje turėjo įsikurti pabėgėliai.

Rima JANUŽYTĖ

Pernai išpuolių prieš Švedijoje įsikūrusias ar dar tik kuriamas migrantų prieglaudas buvo 52, o nuo 2011 m. – 97.

Bado žaidynes kaip pramogą susigalvoję ir žemiausio luomo vaikus juose svetimomis rankomis žudantys turčiai iš šiurpaus fantastinio pasaulio, kurį režisuoja austras Francis Lawrence’as, padegėjams skanduoja „šimtas“.

Švedijos žiniasklaida su siaubu narsto gruodį Jungtinių Tautų paskelbtas prognozes, kad 2030-aisiais Švedija bus tapusi trečiojo pasaulio šalimi: pagal JT gerovės indeksą (angl. Human De­velopement Index, HDI) Švedija iš 15-tos nukrisianti į 45 vietą pasaulyje, o pagal gyvenimo lygį ją lenks net Libija. JT neaiškina, kodėl.

Švedai neabejoja, kad taip nutiks dėl atvirų durų politikos, kai per mėnesį Švediją pasiekia vidutiniškai po 9 tūkst. pabėgėlių. Šioje šalyje didesnio visuomenės susidomėjimo, panašaus į Lietuvoje kilusį dėl pirmosios irakiečių šeimos, sulaukia tik laimingasis, tapęs 50-tūkstantuoju, 100-tūkstantuoju, dabar jau ir 200-tūkstantuoju, o kitais metais, prognozuojama, 360-tūkstantuoju.

Štai taip, balansuodami ties nerealumo riba, prasideda 2016-ieji. Darosi keblu susigaudyti, kur baigiasi pramanai, o kur prasideda tikrovė. „Google“ pasiteiravus, kas pasaulio laukia 2016-aisiais, pirmiausia siūloma pasiskaityti Vangos pranašystes. Jei neįtikina jos perspėjimas, kad 2016-aisiais Europoje neliks nė gyvos dvasios, „YouTube“ galima pasižiūrėti, ką Europai yra numatę DAESH kovotojai. Jei kūnu dar ir dabar nebėgioja skruzdėlytės – sveikiname, jūs patekote į kitą žaidimo lygį ir galite ramiai laukti 2017-ųjų.

Sveiko proto, ramybės ir analitinio mąstymo 2016-aisiais prireiks labiausiai, nes pasaulis primins japonų rašytojo Haruki Murakami 1Q84-uosius, kuriuos jis vadina „pačia suvokimo šiaure, nes dar šiauriau tėra tik visiškas chaosas“.

Europa aižėja

Europoje chaoso bus daug, pradedant ore tvyrančia naujų teroristinių atakų baime ir šimtais tūkstančių naujakurių, neišvengiamai sujauksiančių senstelėjusios Europos gyvenimo ritmą, baigiant jos pačios aižėjimu ir trupėjimu.

„Europa niekada nebebus vieninga. Ir jei apskritai išgyvens, ji bus visiškai kitokia. Centrine ašimi taps nacionalinės vyriausybės, o laisvoji prekybos zona neišvengs augančio protekcionizmo“, – artimiausią dešimtmetį prognozuoja „Stratfor“ analitikai, o šių permainų pradžią stebėsime jau 2016-aisiais.

Laisvosios prekybos zona šiemet nepaprastai išsiplečia: prie jos nuo sausio prisijungia Ukraina. Tačiau analitikai perspėja, kad tai pakeis pačią laisvosios prekybos zonos esmę, nes čia, kaip ir kitose srityse, gali atsirasti keli greičiai. Vakarų Europos šalyse jau dabar svarstoma, kaip jų ekonomiką gali paveikti pigios ukrainietiškos prekės. Ir žada jų visaip privengti.

Drauge tikimasi, kad Ukrainoje ims kurtis paslaugų centrai – tokie kaip mūsų „Barclays“ technologijų centras ar daugybė kitų Vilniuje veikiančių skambučių centrų, kuriuose dirbantys lietuviai operatoriai aptarnauja klientus iš kitų ES šalių. Gali būti, kad Lietuva šioje srityje pralaimės Ukrainai: ten yra daug puikių, užsienio kalbas mokančių specialistų, galinčių dirbti už dar mažesnę algą, nei jų kolegoms mokamos Lietuvoje.

Ukrainoje į Europą žvelgiama su didele viltimi, nes nuo sausio jai užsiveria plačioji Rusijos rinka, o premjeras Arsenijus Jaceniukas skaičiuoja, kad tai Ukrainai per metus pridarys maždaug 600 mln. JAV dolerių nuostolių. Jis tikisi, kad atsigriebti padės Europa, nors nujaučia, kad po šios rinkos platybes važinėsis siauruku, o ne greituoju traukiniu.

Ukraina Europos trūkinėjimui per siūles bus svarbi ir dėl ES valstybių tarpusavio nesutarimo, kaip toliau elgtis su Rusija. Nors ką tik sutarta pratęsti sankcijas, į jų taikymą kai kurios šalys ir toliau žvelgs lanksčiai.

Nesant bendro sutarimo šiuo ir daugeliu kitų klausimų, atsiras bent keturios Europos: Rytų, Vakarų, Skandinavijos ir Didžiosios Britanijos.

Visas šias Europas pagal naują kurpalių dar bandys persiūti ir lyg ant mielių augantys nacionalistų judėjimai. Prie jų dera priskirti ne tik aiškiai save kaip nacionalistus apibrėžiantį Prancūzijos nacionalinį frontą su Marine le Pen, save jau matančia prezidente, bet ir Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono idėjas dėl pasitraukimo iš ES.

Sumaištį ir susipriešinimą jos kelia ne tik ES, bet ir pačioje Didžiojoje Britanijoje. Šiuo klausimu toriai ginčijasi su leiboristais, džentelmenai iš Sičio – su priemiesčių gyventojais, Lordų rūmai – su Bendruomenių rūmais.

Parlamente mėginamos net įvairios gudrybės. Antai Lordų rūmai siekia, kad garsiajame referendume galėtų balsuoti ir 16-mečiai bei 17-mečiai, nes šie yra labiau proeuropietiški ir aktyviai palaiko pasilikimą. Tokiam sumanymui iš paskutiniųjų priešinasi toriai ir jų dominuojami Bendruomenių rūmai, palaikantys euroskeptikų stovyklą.

Paradoksas, bet jie palaikė Škotijos sumanymą jos pačios referendume leisti balsuoti jaunuoliams, nes šie pasisakė už likimą Jungtinės Karalystės sudėtyje. O dabar jie labai pyksta, jei Didžiosios Britanijos noras atsiskirti nuo ES lyginamas su škotų noru trauktis iš Karalystės.

Jiems neatrodo, kad tai panašu į baskų ar katalonų svajonę pasitraukti iš Ispanijos sudėties, nes tai – „visai kas kita“. Esą Didžioji Britanija ir šiaip nėra grynakraujė europietė, juolab kad tik kas šeštas britas save laiko Europos piliečiu. O štai baskai, katalonai, škotai – jau kita padermė, jie yra savo valstybių kūno dalis.

Vis dėlto galima neabejoti, kad jeigu Didžioji Britanija referendume balsuotų už pasitraukimą iš ES, žemyne prasidėtų griūtis. O jeigu balsuotų už pasilikimą, laimėtų tą patį, ką po referendumo laimėjo škotai, – dar daugiau autonomijos ir pinigų.

Nauja „omnibuso“ kryptis

Neramumai Artimuosiuose Rytuose koreguoja ir JAV politiką. Ir ne tik užsienio, bet ir vidaus. Viena vertus, DAESH, pabėgėliai, karinių veiksmų planas yra svarbiausios artėjančių rinkimų temos, o tai, kaip jos gvildenamos skirtingų kandidatų, lems jų sėkmę arba nesėkmę prezidento rinkimuose. Analitikai, priklausomai nuo pažiūrų, pergalę prognozuoja vis kitam veikėjui, tačiau patikėti, kad Baltiesiems rūmams vadovaus žodyno subtilumu nepasižymintis respublikonas Donaldas Trumpas, būtų labai sunku.

Greičiausiai JAV turės naują prezidentą demokratą, tad Baracko Obamos įdirbis formuojant tai, ką kritikai vadina autsaiderės žaidimu, o šalininkai – racionalia politika, nenueis veltui.

Tiesa, artėjant rinkimams šiek tiek surespublikonėjo net ir B.Obama. Tai matyti iš naujojo gruodžio 18 d. priimto 2016 m. biudžeto išlaidų paketo, dar vadinamo „omnibusu“. Šiuo kompromisiniu 1,1 trln. dolerių paketu dėl federalinės vyriausybės finansavimo iki rugsėjo labiau nei paprastai atsižvelgiama į respublikonų prioritetus: griežtinami reikalavimai Amerikos vizų išdavimui, taip pat intensyvinamos kai kurios Amerikos kibernetinio saugumo pastangos.

Šis paketas didina ir gynybos išlaidas, nes tai, pasak respublikonų, yra kritiškai svarbu padidėjus neramumams Arti­muosiuose Rytuose ir terorizmo grėsmei.

Žinoma, demokratų ranka čia irgi stipriai juntama. Naujas teisės aktų paketas numato mokesčių lengvatas ir kreditus verslui bei milijonams amerikiečių, o šio projekto vertė – daugiau negu 620 mlrd. dolerių, tad jis, kaip perspėja kritikai, gerokai padidins šalies įsiskolinimą.

Kinija ir Post-Kinija

Na, o kol JAV skola didėja, Kinija skaičiuoja pelną. O prie to nemažai prisidės ir naujasis JAV „omnibusas“. Ir štai kodėl. Visų pirma nuo 2016 m. JAV panaikinamas ilgai galiojęs draudimas eksportuoti naftą. Pasaulio mastu tai reiškia, kad naftos kainos toliau kris, nes atsiras didesnė naftos pasiūla. O Kinija skuba tai išnaudoti ir jau derasi dėl naftos pirkimo sąlygų (neseniai prabilta ir apie dujų pirkimo sutartis). Tai reiškia, kad Rusija bus priversta mažinti bent jau Kinijai parduodamų energijos išteklių kainą, o Kinijai tai reiškia papildomus sutaupytus milijardus.

Bet tai dar ne viskas. JAV įstatymų leidėjai pritarė kai kurioms seniai strigusioms Tarptautinio valiutos fondo (TVF) reformoms, nuo 2016 m. suteiksiančioms didesnę įtaką kylančioms rinkos galiūnėms – tarp jų pirmiausia Kinijai.

Kinijos sėkmės istorija TVF prasidėjo dar anksčiau: TVF nuo spalio oficialiai leido Kinijos juaniui įstoti į svarbiausių pasaulio valiutų klubą – juanis papildė TVF specialių skolinimosi teisių krepšelį (angl. Special drawing right, SDR), kuriame yra JAV doleris, euras, Didžiosios Britanijos svaras sterlingų ir Japonijos jena. Ir ne šiaip papildė krepšelį, o tapo trečia svarbiausia krepšelio dalimi, šiek tiek sumažindamas jame JAV dolerio ir gerokai – euro dalį.

Juanis dabar sudarys 10,92 proc. krepšelio dalies, 41,73 proc. liks JAV doleriui (buvo 41,9 proc.), 30,93 proc. – eurui (buvo 37,4 proc.), 8,33 proc. – Japonijos jenai (buvo 9,4 proc.), o 8,09 proc. – svarui (buvo 11,3 proc.). Kinijai tai ne tik garbės ir pripažinimo reikalas, bet ir atrištos rankos dirbtinai nebereguliuoti savo valiutos kurso.

„Kinija užbaigė vieną ciklą ir pradeda kitą. Ji nebebus sparčiai auganti mažų atlyginimų valstybė. Jos laukia gerokai lėtesnis, tačiau kokybiškesnis augimas“, – žada ekonomistai. Ir priduria, kad tokiais naujais varikliukais jau 2016 m. gali tapti visas būrys ekonomikų, apie kurias net nesame daug girdėję. Tokias valstybes analitikai vadina „Post-Kinija 16“. Dauguma jų yra Pietryčių Azijoje, Lotynų Amerikoje, kai kurios – Afrikoje.

Visų kartu jų gyventojų skaičius siekia 1,15 mlrd., ir prognozuojama, kad ilgainiui jos taps svarbiausiomis tekstilės, avalynės, mobiliųjų telefonų gamintojomis pasaulyje, visiems laikams išstumdamos iš šių pozicijų Kiniją ir nustumdamos ją į didesnės pridėtinės vertės produkcijos lygmenį.

Kitaip sakant, 2016-aisiais Kinija taps gimnaziste, o pradinukų mokyklos dailės ir darbelių pamokoje išvysime bent 16 naujų mokinukių. Šios globalios rinkos naujokės nepasižymi nei stabilia politine sistema, nei aukštu pragyvenimo lygiu, tačiau analitikai joms žada šviesią ateitį, kuri prasideda būtent dabar.

Subtili kova su DAESH

Na, o kol vienuose pasaulio regionuose sužimba naujos žvaigždelės, kituose bejėgiškai kapojamos galvos devyngalviams.

Sirijoje, Irake, dabar ir Libijoje įsigalinti „Islamo valstybė“, arba ISIS, arba DAESH, 2016-aisiais bus bene didžiausias iššūkis visai mūsų planetai. Tačiau kovos su radikaliais islamistais scenarijuje 2016-ieji ypatingų naujovių nežada žvelgiant nei iš Europos, nei iš JAV perspektyvų. Gal išskyrus vieną – minkštąją priemonę, kurią galima pavadinti pastangomis nukenksminti teroristus finansiškai.

Gruodžio pabaigoje tam skirtas ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos susitikimas, kuriame aiškintasi, ką gali ir ko negali Vakarai. Akivaizdu, kad užsukti pinigų čiaupą nebus paprasta, nes ISIS, priešingai nei „Al Qaeda“, veikia tik Sirijoje ir Irake, tad pinigai nemigruoja, nekerta kitų valstybių sienų ir gaunami iš vietoje esančių išteklių, daugiausia naftos.

Tiesa, galima pasistengti, kad tos naftos niekas nepirktų, tačiau tam reikėtų, jog prisipažintų pirkėjai. O šie mušasi į krūtinę ir reikalauja įrodymų. Tų įrodymų, kaip pati aiškina, turi Rusija, bet savo kortų ji neskuba atskleisti, juolab kad galutinai sužlugdytų ir taip labai įtemptus santykius su kai kuriomis Artimųjų Rytų valstybėmis, balansuojančius ties konflikto ir bendradarbiavimo riba.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius teigia, kad kai kuriais atvejais tų santykių eigą lemia net ne Rusija, o kita pusė. Pavyzdžiui, Turkija renkasi, ar konkuruoti su Rusija, ar bendradarbiauti.

2016 m. ji išlaikys pusiausvyrą ir išsaugos pakenčiamus santykius tiek su Rusija, tiek su NATO. Juolab kad Turkijos ryšys su NATO nėra taip lengvai sutraukomas, mat Ankara nepaprastai jautri nestabilumui Artimuosiuose Rytuose. „Turint tokius kaimynus kaip Sirija, kurioje siaučia pilietinis karas ir įsitvirtina „Islamo valstybė“, Turkijai patogiau priklausyti NATO, nei nepriklausyti“, – teigia E.Račius.

Na, o stabilumo Artimuosiuose Rytuose bent jau šiemet neturėtų atsirasti gerokai daugiau. Tiesa, sausį prasideda derybos tarp Sirijos diktatoriaus Basharo al Assado vyriausybės ir opozicijos, be to, pirmą kartą JT Saugumo Taryboje sutarta dėl taikos plano. Pagal jį 2016 m. greičiausiai bus sudaryta pereinamoji vyriausybė, o iki 2017 m. vidurio įvyks rinkimai, kuriuose, visai tikėtina, bus leista dalyvauti ir B.al Assadui.

Kitaip sakant, 2016-ieji bus skirti mums iš atminties ištrinti, dėl ko prasidėjo Sirijos karas, ką siekė nuversti JAV ir jų sąjungininkės, o ką palaikė ir rėmė finansiškai, nors dabar vadina ginkluota radikalia opozicija.

Tačiau užsimiršimas ir mažesnės blogybės pasirinkimas anaiptol nereiškia, kad Sirijoje 2016 m. baigsis kruvinas konfliktas, iki šiol jau nusinešęs 250 tūkst. gyvybių, o daugiau nei 4 mln. žmonių pavertęs benamiais. „Niekas nesako, kad laukia tiesus ir lengvas kelias. Kelias sudėtingas. Jis ir toliau toks bus“, – nieko stulbinamai gero nežada JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry.

Pabėgėliai iš Artimųjų Rytų ir toliau plūs į Europą, kurį laiką ir į JAV – kol nebus priimtas dabar svarstomas moratoriumas dėl Sirijos pabėgėlių priėmimo. Europoje nuo jų bus tveriamasi tvoromis, barikadomis, jie patys bus persekiojami, jų prieglaudos – deginamos. Pabėgėlių, besigelbėjančių nuo karo ir teroristų skerdynių, vaikai bus vadinami sunkia ir vis sunkėjančia finansine našta, tuštinančia ES valstybių biudžetus ir gadinančia paskutines nervines ląsteles nacionalistams.

2016-aisiais girdėsime pažadų į Europą visai nebeįsileisti kitataučių, į pageidaujamus ir nepageidaujamus skirstomų ne pagal jiems gresiantį pavojų, o pagal religiją, išsilavinimą, o gal net intelekto koeficientą ar fizinę jėgą. Galbūt atsiras naujos pagal „Bado žaidynių“ scenarijų steigiamos apygardos, kuriose gyvens visuomenės atstumtieji. Nors visi kalbės, kaip svarbu juos integruoti, jiems bus duodama ne meškerių, o tik žuvų nuo kitų stalo.

2016-ieji bado žaidynių metai daug kam nebus nei geri, nei ramūs, nei sotūs, nors filmuose viskas visada baigiasi gerai.

Scanpix

Švedijos karališkosios poros vizitas į Lietuvą – puiki proga vieniems akis paganyti, kitiems prisiminti istoriją, tretiems pasižvalgyti dalykinių kontaktų. Mat Jo Didenybė Švedijos karalius Carlas XVI Gustafas kartu su Prezidente Dalia Grybauskaite atidarys dvišalį verslo forumą. Jos Didenybė karalienė Silvia irgi nesėdės rankų sudėjusi – dalyvaus Seime rengiamoje vaikų literatūros konferencijoje ir apskritojo stalo diskusijoje, skirtoje kovai su prekyba žmonėmis.

Forumo reikšmė vertintina ne pagal karūnuotų asmenų skaičių, o pagal susirinkusių veikėjų svarbą. Lietuva Švedijos verslui prieš ketvirtį amžiaus buvo plėšiniai. Rinkos pašventinimo veiksmą prieš 18 m. atliko ne karalius, ne kunigas, o pasaulinio verslo elito atstovas. Tada Lietuvoje lankėsi Peteris Wallenbergas, „Investor AB“ garbės pirmininkas. Ši Wallenbergų šeimos valdoma holdingo kompanija tada kontroliavo Švedijos verslo flagmanus. Su P.Wallenbergu tąkart atvyko keli iškilūs pramonininkai, ir visa kompanija bendru sutarimu pareiškė, kad Lietuva eina teisinga kryptimi.

Kryptis iki šiol nepasikeitė. Šįkart į Lietuvą atvyksta apie 30 Švedijos bendrovių atstovų – atvažiuoja ne į plėšinius, o į šalį, kurioje Švedija yra didžiausia investuotoja: 3,17 mlrd. švediškos kilmės eurų sudaro apie 26 proc. tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje. Paisant chronologijos reikėtų paminėti, kad Švedijos karališkoji pora Lietuvoje lankėsi anksčiau nei P.Wallenbergas – pirmasis monarchų vizitas įvyko 1992 m.

Švedų įsitvirtinimas Lietuvos ūkyje kai kam žadina prisiminimus apie istoriją: Švedijos bankų plėtra įsivaizduojama kaip vikingų antpuolis. Išties verslo ryšiai tarp dviejų Baltijos krantų, matyt, siekia vikingų ir dar ankstesnius laikus. Yra hipotezė, kad lietuviškas žodis „vaizbūnas“, reiškiantis pirklį, – tai nuoroda į Visbio miestą Gotlando saloje. Gotų pėdsakų Ispanijoje ieškantys tautiečiai neturėtų pamiršti  ir to Gotlando, ir Geteborgo (šved. Göteborg) vakaruose, iš kur gotai galbūt atėjo, taip pat ir gudų (t.y. gotų) rytuose, kur Lietuvoje neįstrigę gotai paliko bent jau etnonimą, dabar prilipusį slavams.

Savo feodalinę praeitį garbinantys lietuviai vėl sulaukė Švedijos monarchų vizito 2009 m., kada buvo minimas Lietuvos vardo tūkstantmetis. Matyt, Švedijos karališkoji pora neturėjo pretenzijų Lietuvai – kitaip nei Latvija, kurios prezidentė Vaira Vykė-Freiberga 2003 m. neatvyko į Mindaugo karūnavimo jubiliejų, nes Mindaugas dovanojo kalavijuočiams gabalėlį dabartinės Latvijos teritorijos. V.Vykės-Freibergos pozicija Latvijoje netapo visuotine – neseniai Agluonoje atidengtas paminklas Mindaugui (ir Žemaitijoje esama paminklų Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui, nors šis žemaičių žemę yra dovanojęs kryžiuočiams). Vis dėlto sunku tikėtis, kad Švedijoje kada nors bus pastatytas paminklas Lietuvos etmonui Jonui Karoliui Chodkevičiui, kuris 1605 m. su gerokai mažesne kariuomene sumušė švedus prie Salaspilio.

Švedų monarchų vizitas apdairiai surengtas jau po š.m. rugsėjo 27 d., kada būta Salaspilio mūšio 410 metų sukakties. Nulieti ašarą tada žuvusiems švedams karalius Carlas XVI Gustafas ir karalienė Silvia galėtų tiktai kaip valstybės atstovai, o ne kaip Švedijai, Lenkijai ir Lietuvai reikšmingos Vazų dinastijos palikuoniai. Nebūtų tos dinastijos vidaus kovų, nebūtų ir Salaspilio mūšio.

Karalius Carlas XVI Gustafas kilęs iš Prancūzijos maršalo Jeano Bernadotte’o, kurį Švedijos parlamentas 1810 m. apdairiai išrinko Švedijos sosto paveldėtoju. J.Bernadotte’as 1812 m. nepasidavė į maršalus jį iškėlusio Napoleono prašymams žygiuoti į Peterburgą, o 1813 m. prisijungė prie koalicijos, galiausiai įveikusios patį Napoleoną. Karalius Carlas XVI Gustafas, matyt, iš protėvių paveldėjo aistrą medžioklei, nors jo senelis Gustafas V garsėjo siuviniais. Dabartinis Švedijos monarchas 2000-ųjų spalį privačiai šaudė antis ir kurapkas Marijampolės miškų urėdijoje, ir neliko nepastebėtas.

Karalienės Silvios, kurios mergautinė pavardė Sommerlath, tėvas vokietis, motina brazilė. Per 1972 m. olimpines žaidynes su Švedijos sosto įpėdiniu susipažinusiai vertėjai nebuvo sunku išmokti šeštąją, švedų, kalbą, kada tapo karaliene. Karališkoji pora susilaukė dviejų princesių ir princo: Victorijos, Carlo Philipo, Madeleine’s. Visi jie susituokę – džiugina karališkuosius tėvus anūkais, kurių irgi trys.

AFP

Rusijos įvykdyta Krymo okupacija ir aneksija savo saugumo situaciją iš naujo įvertinti paskatino ir istoriškai neutraliteto besilaikančias Šiaurės šalis – Suomiją ir Švediją. Aukščiausi abiejų valstybių vadovai bei krašto apsaugos atstovai pasisakė už poreikį stiprinti gynybinius pajėgumus. Tačiau bendrai sutariama, kad savarankiškai tokio dydžio valstybėms nuo agresijos apsiginti nepavyks, todėl pastaruoju metu pagyvėjo debatai apie Suomijos bei Švedijos stojimą į Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją.

Istoriškai susiformavęs neutralitetas
Suomija, atlaikiusi Sovietų Sąjungos agresiją, nors ir smarkiai nukraujavusi, neprarado savo valstybingumo. Tačiau, norėdama jį išsaugoti, ji buvo priversta užimti neutralią poziciją: 1948 m. sutartimi su SSRS Suomijos nepriklausomybei ir galimybei prekiauti su Vakarais buvo nustatyta sąlyga nesijungti į NATO bloką. Tai padėjo išsaugoti Suomijos nepriklausomybę, tačiau leido Maskvai kontroliuoti įvairius vidaus politikos aspektus.
Tarptautinių santykių teoretikai pagal šią koncepciją nukalė net „finliandizacijos“ koncepciją, kurią tokie užsienio politikos grandai kaip Henry Kissingeris ir Zbigniewas Brzezinskis siūlo pritaikyti Ukrainos krizei išspręsti.
Švedija neutralią poziciją užima jau maždaug 200 metų ir Briuselyje įsikūrusio analitinio centro
„European Council on Foreign Relations“ ekspertės Suvi Turtiainen teigimu, būtent dėl jos „savo žemėje ji nekariavo visą šį laiką“. Švedijos neutralumą parlamentas apibrėžia taip: Švedija yra „taikos metu į karinius blokus nesijungianti valstybė tam, kad ji išliktų neutrali bet kokiame jos kaimynystėje vykstančiame kare“. Šią apibrėžtį tarptautinių santykių ekspertai laiko „grynuoju neutralumu“.

Balandžio 11 d. ankstyvą rytą prie Baltijos jūros krantų pradėtas vienas esminių 450 kilometrų ilgio tarptautinės elektros jungties „Nord Balt“ darbų etapų – kabelių klojimas Baltijos jūros dugne. Specialus, kabelių tiesimui skirtas laivas į paruoštus vamzdžius Baltijos jūros dugne įleido povandeninius elektros kabelius.

„Džiugu, kad pradedamas dar vienas apčiuopiamas ir matomas elektros jungties su Švedija darbų etapas. 2015 m. gruodį pradėjus šios jungties eksploataciją, elektros importo į Baltijos šalis galimybės padidės daugiau kaip trečdaliu. Smarkiai išaugusios galimybės importuoti elektrą iš Skandinavijos šalių turės reikšmės ir elektros rinkos dalyviams, ir vartotojams: statistika rodo, kad vidutinės kiekvieno mėnesio elektros kainos biržoje Skandinavijoje yra mažesnės nei Lietuvoje ir Latvijoje“, – sakė energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius.

„Litgrid“ įgyvendina šį strateginį elektros energetikos projektą kartu su Švedijos elektros perdavimo sistemos operatoriumi. Pirmuosius kabelių metrus įleido galingas ir modernus laivas „Topaz Installer“. Lietuvos teritoriniuose vandenyse darbus jis pradėjo nutolęs per 600 metrų nuo Kuršių Nerijos krantų ties Alksnyne. Vėliau tęsdamas kabelių klojimo darbus povandeniniams kabeliams tiesti skirtas laivas plauks Švedijos link, gilyn į Baltijos jūrą.

„Pasitelkus įmontuotą nuleidimo sistemą iš laivagalio buvo pradėti leisti du 300 kilovoltų nuolatinės srovės elektros kabeliai. Juos narai nuleido į jūros dugną ir sėkmingai įleido į du vamzdžius, kurie dar rudenį buvo įgręžti po Baltijos jūra ir driekiasi 800 metrų kranto link. Šiais plieniniais vamzdžiais kabeliai bus ištraukti Baltijos jūros pakrantėje“, – apie vykdomus darbus pasakojo Karolis Sankovski, „Litgrid“ Strateginės infrastruktūros departamento direktorius.

Tiesdamas kabelius Švedijos link laivas „Topaz Installer“ dirbs visą parą be pertraukų, jo darbo intensyvumui didžiausią įtaką turi oro sąlygos ir jūros bangavimas. Kabelio tiesimo jūroje darbai specialiai suplanuoti tokiu laiku, kada mažiausia audrų tikimybė. Iki rudens planuojama nutiesti daugiau nei pusę elektros jungties. Kabelių tiesimo darbai bus pabaigti kitą pavasarį. Elektros jungties su Švedija tiesimo darbus atlieka švedų technologijų įmonė ABB.

Būsimojo elektros tilto galia siekia 700 megavatų, viso projekto preliminari vertė yra 1,9 mlrd. litų. Projektas finansuojamas Lietuvos, Švedijos ir Europos Sąjungos lėšomis.

BFL

„Švedija pasaulyje žinoma kaip konkurencinga, produktyvi, nuolat taikanti naujoves šalis. Į krepšelį įtrauktos akcijos ilgai veiklą vykdančių, tarptautiniu mastu įvairią produkciją gaminančių ir teikiančių paslaugas bendrovių, kurios patenka į didžiausiųjų darbdavių sąrašus ne tik Švedijoje, bet ir visoje Šiaurės Europoje. Pamažu gerėjančios pagrindinės Švedijos prekių ir paslaugų eksporto rinkos – euro zonos – perspektyvos ir nuosekliai augantis vidaus vartojimas turėtų daryti teigiamą įtaką Švedijos bendrovių rezultatams“, – sako SEB banko Finansų rinkų departamento direktorius Rolandas Sungaila.
Akcijų krepšelį, su kuriuo susietos obligacijos, lygiomis dalimis sudaro dešimties Švedijos įmonių – „ABB Ltd“, „Autoliv Inc“, „Telefonaktiebolaget LM Ericsson“, „Hennes & Mauritz AB“, „Investor AB“, „Nordea Bank AB“, „Sandvik AB“, „Swedbank AB“, „TeliaSonera AB“ ir „Volvo AB“ – akcijos.

Obligacijos bus platinamos po 100 litų, 100 eurų ir 107 eurus. Pirmosios emisijos litais ir antrosios emisijos eurais tikėtina investavimo koeficiento reikšmė yra 20 proc., trečiosios emisijos eurais, kuri bus platinama ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, – 100 procentų. Tikroji visų trijų emisijų „SEB Švedijos įmonės“ investavimo koeficiento reikšmė bus paskelbta 2014 metų gegužės 7 dieną. Investavimo koeficiento reikšmė rodo, kokia akcijų krepšelio, su kuriuo susietos obligacijos, vertės teigiamo pokyčio dalis tenka obligacijos savininkui. Jei akcijų krepšelio vertė nepasikeis ar sumažės, obligacijų išpirkimo dieną investuotojams bus išmokėta tik nominalioji obligacijų vertė (100 litų arba 100 eurų).

Visiems investuotojams taikomas obligacijų įsigijimo mokestis, kuris yra 1 proc. įsigyjamų obligacijų nominaliosios vertės.

Obligacijų galima įsigyti SEB banko klientų aptarnavimo padaliniuose ar naudojantis internetu. Prieš priimant sprendimą investuoti į šias obligacijas, investuotojams siūloma susipažinti su ne nuosavybės vertybinių popierių prospektu ir gauti išsamesnės informacijos apie šių obligacijų ypatumus, privalumus ir rizikos veiksnius. Tai galima padaryti visuose SEB banko klientų aptarnavimo padaliniuose ar banko interneto svetainėje www.seb.lt.

SEB bankas yra su finansine priemone susietų obligacijų rinkos šalyje pradininkas. Nuo 2004 metų bankas yra išleidęs 342 su finansine priemone susietų ne nuosavybės vertybinių popierių emisijas, kurių nominalioji vertė 1,261 mlrd. litų.

Europos mastais miniatiūrinė Švedijos sostinė Stokholmas nėra ir didžiausias turistų traukos objektas. Vis dėlto ją aplankę keliautojai pripažįsta, kad šis miestas užmirštas nepelnytai.

Skandinavijos sostinėje vadinamame Stokholme užpernai keliautojai praleido beveik 10,5 mln. naktų: vokiečiai 454 tūkst., britai 293 tūkst., norvegai – 254 tūkst. O štai lietuviai Stokholme praleido 12,7 tūkst. naktų, latviai 9,6 tūkst., estai – 15,2 tūkst. Iš pirmo žvilgsnio skaičiai atrodo įspūdingi, bet tik tol, kol nepalygini su kitomis sostinėmis. Mat, tarkime, Londone keliautojai praleido 46 mln. naktų, Paryžiuje beveik 37 mln., o Berlyne ir Romoje – po 22 mln.
Bet švedams optimizmo nekelianti statistika neparodo keliautojus patraukiančio Švedijos turizmo veido – Stokholmo pasakiškumo ir jaukumo.

Tautiečių pamėgtais keliais
Bene vieninteliai būdai patekti į Stokholmą nenorintiesiems ilgos kelionės automobiliu per Latviją, Estiją, Suomiją ir gerą gabalą Švedijos – lėktuvas arba keltas iš Rygos. Nors kelionė lėktuvu truktų gerokai trumpiau, o nevengiantiesiems pigių skrydžių bendrovių paslaugų būtų netgi pigesnė, nevertėtų atmesti ir galimybės keliauti keltu, mat taip įspūdžių prisigaudytumėte gerokai daugiau.
Tiesa, kelionė keltu į Stokholmą gali trukti ir parą, mat bendrovės „Tallink“ keltai į Švedijos sostinę plaukia iš Rygos arba Talino. Gana pigiai ir patogiai iš Vilniaus į Rygą per 4,5 val. galima nuvažiuoti autobusu. Beje, autobusų tvarkaraščiai nesuderinti su keltų išvykimo laiku, todėl nenorintieji rizikuoti ir į Latvijos sostinę atvykti likus kelioms minutėms iki išplaukimo Rygoje turėtų praleisti keletą valandų. Pavyzdžiui, iš Rygos kelionė keltu prasideda po 17:30 val. Lietuvos laiku, o baigiasi prieš 11 val. Švedijos laiku.
Vis dėlto kelionės keltu nerekomenduotinos ramybę ir prabangą mėgstantiems poilsiautojams. Tarkime, kelte, pavadintame „Silja Festival“, kelionės metu vyksta tikra fiesta: įvairia muzika – nuo lotynų iki kantri skambantis keltas neleis užmigti viršutiniuose aukštuose įsikūrusiems keliautojams, o apatiniuose aukštuose miegą blaškys varikliai. Be to, plaukiant žiemą užmigti neleis ledo luitų trintis į laivo šonus. Kartais garsas pasiekia tokį lygį, kad kajutėje praktiškai neįmanoma susikalbėti.
Ir dar. Lipantieji į keltą Ryga–Stokholmas–Ryga privalo būti pasiruošę ir socialiniam nuotykiui. Nesvarbu, kokiai socialinei grupei priklausai, vis tiek teks susidurti su kitokiais nei pats, nes toks kelto – tautų katilo – dėsnis. Toje pačioje kavinėje pusryčius valgo garbaus amžiaus ponai iš Vokietijos, rytinius skausmus alumi malšina rusakalbiai vyriškiai, Roberto Musilio romaną „Žmogus be savybių“ gurkšnodamas kavą skaito jaunas intelektualas, pora su mažais vaikais tiesiog mėgaujasi pro langą lekiančiu skandinavišku pušų grožiu, o pro visus juos pražygiuoja į aštuntąją dešimtį įkopęs senolis, apsitaisęs džinsais, sportbačiais, juodais marškinėliais ir žiemine kepuraite, ant kurios išsiuvinėtas kultinis kanapės simbolis.
Kita vertus, gausumu lietuviams nesugeba pasipriešinti niekas. Daugumai tautiečių šis keltas tapo neatsiejama gyvenimo dalimi ir jungtimi tarp Lietuvos bei naujaisiais namais tapusios Švedijos ar Norvegijos. Pasiekę krantą nuosavais automobiliais jie pasklinda po visą Skandinaviją.
Lietuviai emigrantai ir rusakalbiai turistai, kurių kelte taip pat nemažai, patiks ne visiems verslo keliautojams, nes kai kurie jų triukšmingi, suvartoja daug alkoholinių gėrimų, o kartais ima kabinėtis prie vienišų turisčių.
Tačiau visus bendrakeleivių sukeltus nepatogumus atpirks pirmieji rytmečio vaizdai: saulėtekio apšviestos akmeninės pušimis apaugusios Švedijos salos verčia žagtelėti, paskui išsižioti ir galų gale susižavėti. Akmeninis Švedijos salynas šiltu atšiaurumu pavergs atodūsio nuo festivalių ritmų ištroškusius melancholiškus romantikus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kylančios Rusijos grėsmės akivaizdoje Švedija ir Suomija svarsto, ar joms nevertėtų įstoti į NATO, taip sukuriant bendrą Skandinavijos ir Baltijos gynybinę erdvę, kurios neatsiejama dalis būtų ir Lietuva.

Pastarojo pusmečio įvykiai visiškai sugriovė ligšiolinį ramų ir saugų neutralios Švedijos gyvenimą. Jau du amžius su niekuo nekariavusi, šaltojo karo įtampas pamiršusi didžiausia Skandinavijos valstybė per pastarąjį dešimtmetį sumažino savo kariuomenę beveik keturis kartus – nuo 55 iki 15 tūkst. karių, o gynybos išlaidas – nuo 7,1 iki 5,9 mlrd. JAV dolerių. Sovietinė grėsmė, šaltojo karo pradžioje kainavusi Švedijai ne vieną karo lakūno gyvybę, o vėliau – daug nervų ir įtampos, po fiordus gainiojantis povandeninius laivus, atrodė, pražuvo kartu su Sovietų Sąjunga – visiems laikams. Be to, švedai dar nuo šaltojo karo laikų buvo linkę tikėti, kad, jei kas, NATO ateis į pagalbą, nes Švedijos puolimas būtų buvęs tolygus viso NATO šiaurės flango puolimui. Netgi Švedijos oro uostų kilimo ir leidimosi takai buvo tiesiami pagal NATO reikalavimus, kad prireikus būtų galima priimti paramą.
Pastarąjį dešimtmetį Švedija, be NATO, labai daug vilčių siejo su vis intensyvėjančiu penkių Šiaurės šalių kariniu bendradarbiavimu pagal NORDEFCO iniciatyvą, nors vadinamasis Stoltenbergo planas, 2009-aisiais pasiūlęs sukurti kažką panašaus į Šiaurės šalių karinį bloką, visų galimų dalyvių buvo draugiškai atmestas. Nepaisant to, bendros tiek NATP priklausančių Danijos ir Norvegijos, tiek neutralių Suomijos ir Švedijos aviacijos pratybos vyko nuolat, veikė bendra karinių transporto lėktuvų grupė. Tad Švedija jautėsi saugi kaip niekada, nors po 2008 m. rugpjūčio Rusijos agresijos Gruzijoje ir buvo šiek tiek sunerimusi.

Švedija atsibudo beginklė

Perkūnas iš giedro dangaus trenkė 2012-ųjų lapkritį, kai viešėdamas Švedijoje NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas pareiškė, kad „Aljanas nėra atsakingas už šalių, kurios nėra jo narės, saugumą“. Jau iš ko ko, bet iš kaimyno dano tokio pareiškimo švedai nesitikėjo.
Po mėnesio jau Švedijos kariuomenės vyriausiasis vadas generolas Sverkeris Goransonas pareiškė, kad netgi riboto karinio Rusijos užpuolimo atveju Švedija savarankiškai gebėtų kautis ne ilgiau kaip savaitę, o vėliau turėtų prašytis bet kokios paramos iš šalies. „Iš ES karinės paramos mes nesitikime, nes tai nėra karinis aljansas, – sakė generolas. – Tačiau 2011 m. NATO vadovaujamų pratybų metu Švedija pasiuntė beveik visus savo kovos lėktuvus gelbėti pagal pratybų scenarijų priešo užpultos Norvegijos, tad tikimės iš jos sulaukti tokio paties solidarumo, jeigu būtų užpulta Švedija. Daug tikiuosi iš Šiaurės šalių karinio bendradarbiavimo. Nors mes neturime su jomis jokios karinės sutarties, tačiau vis dėlto esame sąjungininkai.“
Netrukus paaiškėjo, kad Švedijos kariuomenės vadas žiauriai klydo. 2013 m. vasarį Norvegijos gynybos ministrė Anne Grete Strom-Erichsen tokiu pačiu, jokių skandinaviškų sentimentų neturinčiu tonu, kaip keliais mėnesiais anksčiau NATO generalinis sekretorius, pareiškė, jog „mažai tikėtina, kad karinio konflikto atveju Švedija galėtų sulaukti Norvegijos karinės paramos“, nes Norvegija neturi daug karinių pajėgumų, tad pirmiausia turėtų rūpintis savo teritorine gynyba, be to, karinių įsipareigojimų ji turi tik NATO priklausančioms valstybėms. Savo trigrašį įkišo ir Lietuva, krašto apsaugos viceministro Marijaus Veličkos lūpomis paragindama: „Švedijai būtų neblogai tapti NATO nare. Žinia, Aljansas gina tik savo narius.“

Danai ir norvegai atsiribojo

Švedija pasijuto išduota tiek brolių skandinavų, tiek NATO. Iš pradžių, po skandalingojo generolo S.Goransono interviu, buvo manančiųjų, kad kariškiai blefuoja, siekdami išvengti dar vieno karinių išlaidų mažinimo. Tačiau generolą parėmė Švedijos karališkoji karo akademija, nurodydama, kad mechanizuoti daliniai pajėgtų kovoti vos kelias dienas. Kovo mėnesį diskusija dėl Švedijos gynybos ateities įsiliepsnojo ne juokais. Kaip pastebi Lenkijos Rytų tyrimų instituto ekspertė Justyna Gotkowska, „diskusijos įkarštį geriausiai iliustruoja pagrindinių Švedijos dienraščių antraštės, kurių viena, pasirodžiusi liberalios pakraipos leidinyje „Expressen“, skelbė: „Švedijai reikia karinio perversmo“.
Nors siūlymų, kaip ateityje reikėtų užtikrinti Švedijos gynybą, esama nemažai, vis dėlto aiškiai išsiskiria dvi pagrindinės linijos: tęsti neutralumo politiką, kartu smarkiai didinant išlaidas gynybai ir grįžtant prie visuotinės šauktinių armijos, nes nedideli profesionalų daliniai, labiau skirti tarptautinėms misijoms, nėra pakankami krašto gynybai; Atsisakyti neutraliteto ir stoti į NATO, kuri veikiausiai mielai priimtų tegu šiuo metu apsileidusią, tačiau vis dėlto moderniai ginkluotą, tvirta nacionaline ekonomika paremtą Švedijos kariuomenę.
Bet tam reikia rimtos diskusijos visuomenėje, nes neutralumo politika per du amžius tapo neatsiejama švedų nacionalinio identiteto dalimi. Kita vertus, kaip pastebi leidinys „NATO Rewiew“, kai 2011-aisiais Aljansas paprašė Švedijos paremti operaciją Libijoje, Riksdagas be didelių diskusijų pritarė karo aviacijos siuntimui 240 balsų už, 15 prieš ir aštuoniems parlamentarams susilaikius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kiek lygūs iš tiesų gali būti vyras ir moteris, kur yra jų lygybės riba? Tai klausimas, į kurį atsakymo kol kas nežino net patys švedai, nors Švedija pagal lyčių lygybę – viena pirmaujančių šalių pasaulyje. Užtat švedai įsitikinę, kad lygybė atsiperka, štai kodėl jai skiria tokį didelį dėmesį.

Lapkričio vidurys, Stokholmas, nerudeniškai saulėta popietė. Puiki diena pasivaikščioti, tačiau daugumai švedų dabar ne tai rūpi: dar tik trečiadienis, tad sostinės centre, kupiname kostiumuotų skubančių žmonių, tvyro labai darbinga nuotaika.
Vilniuje tokią dieną pamatytum daugybę kūdikių vežimėlius stumiančių mamų, kurioms dar nereikia niekur skubėti. Stokholmas ne išimtis: čia vežimėlių ir vaikų gatvėse, parkuose bei žaidimų aikštelėse matyti maždaug tris kartus daugiau nei Vilniuje, bet šalia jų – nebūtinai mamos. Dauguma esame girdėję, kad Švedijoje yra vienas aukščiausių tėčių, einančių vaikų priežiūros atostogų, rodiklių, o nuvykus į Stokholmą belieka pripažinti: švedai tikrai nemeluoja.
„Kai kas stebisi: kiek jūs, švedai, turite gėjų auklių! Bet ne auklės, o patys tėčiai stumia vežimėlius Švedijoje“, – Stokholme viešėjusiai Europos žurnalistų grupei sakė šalies valstybės sekretorė lyčių lygybės klausimais Maria Arnholm.
Iš tikrųjų niekur kitur, išskyrus gal tik Islandiją, nepamatysi tiek daug tėčių su kūdikiais ir mažais vaikais, kaip Švedijoje. Eiti tėvystės atostogų čia yra norma ir į jokį vyrą, būnantį su vaiku, kol žmona dirba, kad ir kokias pareigas jis eitų, Švedijoje dėl to nežiūrės kreivai. Nors reikia pripažinti, kad tam tikrų profesijų atstovai, tarkime, aukščiausio lygio įmonių vadovai, net ir tokioje iki tobulumo lygių galimybių šalyje tėvystės atostogų beveik neina.
Stokholmo centre pakalbiname vieną tėtį, einantį su dviem mažametėmis dukromis. 36-erių Paras Turessonas, mokytojas, mielai sutinka pasikalbėti. Jis pasakoja, kad auginant dukras Linneą (3,5 m.) ir Clementiną (2 m.) jis tėvystės atostogų buvo išėjęs dvejus metus. P.Turessonas mano, kad tiek vyras, tiek moteris turi tolygiai užsiimti vaikų priežiūra, tačiau sutinka, jog tai priklauso nuo kiekvienos šeimos individualių aplinkybių ir konkrečių profesijų. Tai yra mokytojui išeiti tėvystės atostogų kur kas paprasčiau nei kokiam verslininkui, ant kurio pečių laikosi visa įmonė.

Keičiasi kartos, keičiasi tradicijos
Švedai jau daug pasiekė laužydami stereotipus – 2011 m. moterys ir vyrai šalyje panaudojo atitinkamai 76 ir 24 proc. vaiko priežiūros atostogoms skirtų dienų (Lietuvoje 2011 m. vaiko priežiūros atostogų, iki vaikui sukaks 1–2 metai, išėję vyrai sudarė 7 proc.), vyrų, liekančių rūpintis vaikais, kasmet keliais procentais padaugėja, nors patys švedai tokiu rodikliu dar anaiptol nėra patenkinti. Kaip ir tuo, kad moterys ir toliau namie atlieka daugiau buities darbų bei kur kas dažniau lieka slaugyti sergančių vaikų, be to, palyginti su vyrais, ne tik gerokai rečiau užima vadovaujamas pareigas, bet ir uždirba mažiau.
Tiesa, visi šie rodikliai Švedijoje kur kas geresni nei kitose šalyse, bet vis tiek akivaizdu, kad keisti nusistovėjusias tradicijas net ir tokiai turtingai bei jau du šimtus metų karų išvengusiai valstybei nėra paprasta. Kita vertus, čia ir kyla klausimas, kur yra toji vyrų ir moterų lygybės riba ir kaip toli iki jos švedams dar liko eiti.
„Mano vyras yra visiškai kitoks tėvas ir vyras, nei buvo mano tėvas. O mūsų sūnus bus dar kitoks. Per pastarąsias kartas gyvenimas labai stipriai pasikeitė. Smagu būti šios evoliucijos dalimi, nors gaila, kad pokyčiai nevyksta taip greitai, kaip norėtųsi”, – sakė Švedijos valstybės sekretorė M.Arnholm.
Švedijos socialinio draudimo agentūros ekspertas Niklas Lofgrenas taip pat primena, kad prieš daugiau nei tris dešimtmečius atsiradus tėvystės pašalpoms ir švedų vyrai nenorėjo likti namie prižiūrėti vaikų. Pavyzdžiui, dar 1974 m. pradėjus teikti tokias pašalpas vyrai tokią galimybę visiškai ignoravo, tačiau vėliau požiūris keitėsi: vyrų, panaudojusių vaiko priežiūros atostogas, nuo 5 proc. 1980 m. pagausėjo iki 12 proc. 2000 m. ir galiausiai iki 24 proc. 2011-aisiais. Vien per pastaruosius šešerius metus vyrų, einančių tėvystės atostogų, šalyje padaugėjo 4 proc., tad švedai įsitikinę, jog tai dar tikrai ne riba.
Švedijos šeimose per pastaruosius kelis dešimtmečius smarkiai kito ir dalijimasis buities darbais: naujausiais duomenimis, švedės moterys nemokamam darbui (taip įvardijami buities darbai namie, vaikų priežiūra ir kt.) skiria vidutiniškai 26 valandas, o vyrai – vidutiniškai 21 val. Per dvidešimt metų standartinės moters buities darbai Švedijoje paprastą dieną sutrumpėjo daugiau nei viena valanda, o vyrų pailgėjo, tiesa, kol kas vidutiniškai tik aštuoniomis minutėmis per dieną. Taigi statistinis skirtumas tarp vyrų ir moters darbo namuose net ir Švedijoje išlieka maždaug penkios valandos per savaitę moterų nenaudai, ir čia riba, švedų nuomone, taip pat toli gražu dar nepasiekta.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2012-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje