Valentina Zeitler

Prireikė metų, kol pajutau ir supratau Berno charakterį. Miestui būdingos mažos, jaukios parduotuvėlės, kavinės, restoranai ir… jo žmonės – ramūs, lėtoki, mums atrodantys uždari ir kiek flegmatiški. Bet ištikus bėdai – visada rasi užuovėją ir sulauksi pagalbos.

Valentina ZEITLER, Lietuvos ambasadorė Šveicarijos Konfederacijoje ir Lichtenšteino Kunigaikštystėje

Tik pagyvenęs Šveicarijoje supranti, kodėl čia, o ne kažkur kitur gimė Raudonojo Kryžiaus organizacija. Galbūt toje ramybėje ir glūdi didžiausia paslaptis, suteikianti privilegiją pasijusti apsaugotam nuo šiuolaikinio nenumaldomai kažkur skubančio, niekada nenurimstančio, neramumų ir prieštaravimų draskomo pasaulio.

Kartais atrodo, kad čia laikas sustingo, šalies ir žmonių nepalietė jokia globalizacija, imigracija ar kitos bėdos. Aišku, kad palietė, bet šveicarai, kad ir kokie mums atrodytų savotiški ir kartais užsisklendę savuose kantonuose, kalbantys skirtingomis kalbomis, tarmėmis ir dialektais, visada randa bendrų problemų sprendimo būdų ir sugeba neprarasti savo charakterio bei autentiškumo.  … Ilgokai rymojau prie kuklių, aukštai kalnuose pasislėpusių mažyčių Leisino kapinių akmeninės tvoros pritvirtintų atminimo lentų, bylojančių, kad čia paskutinę savo gyvenimo vietą rado mūsų kraštiečiai: pirmasis Lietuvos filosofas, tautinio atgimimo skelbėjas Ramūnas Bytautas (1886–1915), šiek tiek vėliau – Lietuvos moderniosios tapybos pradininkas Antanas Samuolis (1899–1942). Jų gyvenimas blykstelėjo ryškia žvaigžde ir amžinai užgeso čia, tolimoje Šveicarijoje. Viltis juos atvedė į šią šalį. Vieni, kaip diplomatas ir poetas Jurgis Baltrušaitis, ilgokai prisiminė dienas, praleistas prie Ženevos ežero jaukiame Vevė miestelyje, kur ne tik atgavo jėgas, bet ir, pagautas įkvėpimo, sėkmingai kūrė. Čia gimė ir pirmasis eilėraščių rinkinys. Kitiems likimas nebuvo toks gailestingas, jiems pasisekė mažiau: nesugebėję įveikti ligos, amžiams pasiliko svetimame krašte.

Atvykusi į Šveicariją su džiaugsmu pamačiau, kaip toli nuo tėvynės puoselėjama  istorinė praeitis, stengiamasi palaikyti ryšius ir neatitrūkti nuo realijų Lietuvoje. Kiekvienas Šveicarijos lietuvių bendruomenės darbas – tai didžiulis indėlis populiarinat Lietuvos vardą ir rūpinantis jos prestižu. Ant mano stalelio ambasadoje nuolat guli viena knyga. Paėmusi ją į rankas visuomet atverčiu pirmą puslapį ir perskaitau: parengė Šveicarijos lietuvių bendruomenė. Tai sugrįžimų apybraižos „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“. Šis rinkinys, į kurį įdėta ne tik daug darbo, bet ir širdies, dar kartą patvirtina, kad nėra nieko vertingesnio, kaip atrasti ir pamatyti sąsajas tarp tėvynės ir naujai kuriamo gyvenimo svetur, pagerbti savo valstybės istoriją ir žmones. Būtent tautiečiai, prieš dešimtmečius pabuvoję Šveicarijoje, mūsų sąmonėje suformavo romantišką Alpių šalies įvaizdį.

Būtent tautiečiai, prieš dešimtmečius pabuvoję Šveicarijoje, mūsų sąmonėje suformavo romantišką Alpių šalies įvaizdį.

Maironio eilės apie Keturių Kantonų ežerą lydėjo mus dar mokykloje. Dėkingi trečiosios kartos išeiviai pagerbė didį poetą – Šveicarijoje rasime atminimo lentą, primenančią, kad čia kurį laiką gyveno Maironis. Lietuvą su Alpių šalimi sieja ilgoki ryšiai. Prieš 95 metus Šveicarija pripažino Lietuvą, o 1991 m. rugsėjo penktąją tarp mūsų valstybių buvo atkurti diplomatiniai santykiai. Šias reikšmingas datas paminėjome kartu su Šveicarijoje akredituotu diplomatiniu korpusu, mūsų šalies draugais ir tautiečiais. Atviroje diskusijoje „Tarp Vilniaus ir Berno“ Šveicarijos diplomatas, leidėjas dr. Maxas Schweizeris prisiminė savo pirmuosius įspūdžius iš kelionės į mūsų šalį. Lietuvos žurnalistas, diplomatas, politikas, buvęs Europos Parlamento narys Justas Vincas Paleckis gyvai papasakojo apie 1989 m. pasirašytą Gotlando komunikatą, kuriame pareikštas vienas svarbiausių lietuvių tikslų – atkurti Lietuvos nepriklausomybę – tautos valios pastangomis vėliau buvo pasiektas. Rašytojas, eseistas ir vertėjas Laurynas Katkus pasidalijo įspūdžiais, ko galėtume pasimokyti iš šveicarų, kurdami atvirą demokratinę visuomenę. Diskusijos dalyviai susipažino su retais Šveicarijos diplomatijos archyvo dokumentais apie Lietuvos pripažinimą 1921 m. liepos 19 d. ir ilgametį abiejų šalių bendradarbiavimą.

Artėja kita svarbi data: Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metis. Ir jis neatsiejamas nuo Šveicarijos. Būtent čia, Lozanos konferencijose, buvo prabilta apie Lietuvos ateitį ir jos nepriklausomybę, šioje šalyje ilgokai dirbo diplomatai Jurgis Savickis, Jurgis Šaulys, Albertas Gerutis ir kiti, ištikimai tarnavę savo kraštui pačiais sunkiausiais metais. Lengvai rasime ir daugiau vardų, šių žmonių gyvenimas ir veikla paliko gilius pėdsakus mūsų istorijoje. Iki šiol šveicarų ir lietuvių širdyse gyvas kunigo prof. Jono Juraičio, 40 metų dėsčiusio Valė kantono kunigų seminarijoje ir tenykštėje gimnazijoje, atminimas. Tiek pat laiko šis kilnus žmogus buvo Šveicarijos lietuvių dvasios tėvas. Beveik prieš du šimtus metų nedideliame Zoloturno mieste užgeso kovotojo už amerikiečių, lietuvių ir lenkų tautų laisvę Tado Kosciuškos gyvybė. Visų šių kuklių žmonių didžiausias nuopelnas tas, kad padėti tautos savimonės pamatai atvedė mūsų šalį į nepriklausomybę.… Trumpai suskambo telefonas. Atskriejo žinutė: „Aš jau lėktuve. AČIŪ, kad padėjote grįžti namo. Julius S.“ Perskaičiau ir nudžiugau, kad galbūt ir šiam ne vieną dieną su draugais kalnais keliavusiam jaunuoliui, atsitikus bėdai, padėjome išsaugoti atmintyje nuostabius Šveicarijos vaizdus, o ne sunkoką gyvenimo akimirką. Ir mūsų veikla užsienyje įgavo savo ne visuomet matomą, bet labai reikalingą diplomatinio darbo prasmę.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Šveicarijos centrinis bankas gerokai nustebino pasaulį prieš trejus metus „pririšdamas“ franką prie euro, tačiau atsiedamas franką sukrėtė kur kas labiau.

Daiva Urbienė

Sausio 15 diena, kai Šveicarijos bankas paskelbė sprendimą, kad nustoja riboti franko stiprėjimą euro atžvilgiu ir sumažina palūkanų normą iki minus 0,75 proc., ne vienam valiutų rinkos dalyviui ar paprastam piliečiui dar ilgai kels ne pačius maloniausius jausmus.

Tik paskelbus, kad frankas „atrišamas“ nuo euro ir naikinama daugiau nei trejus metus galiojanti 1,20 franko už eurą kurso riba, Šveicarijos franko kursas iš karto šovė į viršų, o rinkos tarsi išprotėjo. Pirmąsias minutes valiutų rinkoje tvyrojo visiška sumaištis, perauganti į masinę isteriją, – frankas tiek sustiprėjo, kad vienu momentu euras tekainavo vos 0,8052 franko. Įtampai šiek tiek nuslūgus ir emocijoms aprimus euro kaina kilstelėjo iki 1,0350 franko. Panašūs svyravimai buvo užfiksuoti ir kitų svarbiausių pasaulio valiutų atžvilgiu. Kitą dieną, penktadienį, euro kursas svyravo tarp 0,9751–1,0250 franko.

Akivaizdu, kad mažai kas laukė tokios Šveicarijos centrinio banko žinios, o ir toks galingas franko šuolis buvo itin netikėtas, juk, atvirkščiai, gerokai dažniau buvo viliamasi šios valiutos silpnėjimo. Štai, pavyzdžiui, ir investicinis bankas „Goldman Sachs Group Inc.“ tarp aštuonių geriausių 2015 m. investicinių idėjų buvo įrašęs rekomendaciją tikėtis Šveicarijos franko silpnėjimo.

Priminsime, kad Philippo Hildebrando vadovaujamas Šveicarijos centrinis bankas prieš daugiau nei trejus metus, kovodamas su pinigais, kurie 2011 m. plūdo į šalį dėl euro zonos krizės, priėmė istorinį sprendimą devalvuoti franką ir neleisti jam būti stipresniam nei 1,20 euro. Mat per daug stiprėjanti valiuta jau ėmė kenkti Šveicarijos ekonomikai, eksportuotojams tapo per sunku savo produkciją parduoti užsienio rinkose (o juk kas antras frankas Šveicarijoje yra uždirbamas užsienyje), kilo grėsmė, kad ims didėti nedarbas, į akis ėmė žvelgti defliacija.

Nors iš pradžių kai kas sprendimą susieti franką su euru negailestingai kritikavo, tokio sprendimo nauda buvo akivaizdi – trejus metus Šveicarijos ekonomika stabiliai augo. Tačiau vis tiek pinigai į šalį ir toliau plūdo kaip plūdę, tad galų gale Šveicarijos centrinis bankas pasidavė ir nusprendė panaikinti minimalų franko kursą – antraip būtų reikėję spausdinti per daug frankų stabdant valiutos kurso stiprėjimą.

Rinkų beprotybė

Oficialus motyvas, dėl kurio Šveicarijos centrinis bankas priėmė sprendimą panaikinti franko kurso ribą ir sumažinti palūkanas 0,5 procentinio punkto iki minus 0,75 proc., yra tai, jog euras susilpnėjo dolerio atžvilgiu ir kilo reali grėsmė, kad jo silpnėjimas tęsis toliau. Vis dėlto akivaizdu, kad toks motyvas neįtikino rinkų dalyvių ir dėl franko kurso šuolio kilusi sumaištis anaiptol nerimsta, atvirkščiai, pasipylė pranešimai apie galimus bankrotus ir milijoninius bankų, investicinių fondų nuostolius.

Nobelio premijos laureatas ekonomistas Paulas Krugmanas pastebi, jog Šveicarijos centrinis bankas savo žingsniu prarado taip sunkiai įgytą rinkų pasitikėjimą šia institucija ir todėl situacija pablogėjo nepaisant to, kad buvo įvestos drastiškai neigiamos palūkanos.

Štai ir 830 mln. dolerių dydžio rizikos fondas „Everest Capital Global Fund“ prarado beveik visus savo valdytus pinigus ir paskelbė apie užsidarymą. Užsienio valiutomis prekiaujanti bendrovė „Alpari“ Didžiojoje Britanijoje tapo nemoki ir uždarė savo padalinius, buvo priverstas užsidaryti ir valiutų makleris „Global Brokers NZ“, o biržos makleris „IG Group“ įspėjo, kad gali patirti nuostolių iki 45,3 mln. dolerių. Valiutų prekybos platformai FXCM dėl patirtų nuostolių pritrūko kapitalo ir gelbėjantis teko pritraukti 300 mln. dolerių dydžio finansavimą iš „Leucadia“ koncerno.

Bankai nukentėjo taip pat. Štai „Bloomberg“ praneša, kad JAV „CitiGroup“ prarado apie 150 mln. dolerių, ne mažesnius nuostolius skaičiuoja Vokietijos „Deutsche Bank“, o Didžiosios Britanijos „Barclays“ kol kas pavyko išsisukti su nuostoliais, siekiančiais iki 100 mln. dolerių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-03-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Paskelbtas valstybės neutralumas nėra saugumo garantas. Tą puikiai supranta Šveicarija – unikalios karinės sistemos valstybė. Kiekvienas vyras čia turi atlikti karinius mokymus, o būdamas juose gauna ginklų, kuriuos saugo namie. Apie Šveicarijos karinę sistemą ir ginklų laikymo politiką „Veidas“ kalbasi su buvusiu Lietuvos generaliniu konsulu bei nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Šveicarijoje Vytautu Plečkaičiu.

VEIDAS: Viena iš versijų teigia, kad net Adolfas Hitleris Antrojo pasaulinio karo metais pabūgo pulti Šveicariją dėl jos unikalios karinės sistemos. Kokia ji yra dabar?

V.P.: Šveicarijoje maždaug 5 proc. kariuomenės sudaro profesionalai, kurie rengia kareivius, juos prižiūri ir apmoko. Visa kita kariuomenės dalis – visi šalies vyrai, privalantys atlikti karinę tarnybą. Nuo jos asmenį galima atleisti tik tuomet, kai pripažįstama, kad žmogus yra psichiškai nesveikas. Kitose valstybėse būna atvejų, kai nuo privalomosios tarnybos atleidžiami tie, kurie laikosi tam tikrų principų, pavyzdžiui, religinių. Tačiau Šveicarijoje tai ne pasiteisinimas. Net jei žmogus čia yra atleidžiamas, jis pats arba kas nors už jį turi sumokėti, kad tarnybą vietoj jo atliktų kitas žmogus. Taigi kokiu nors būdu būtina prisidėti prie kariuomenės išlaikymo ar tarnavimo joje. Karinę tarnybą turi atlikti visi vyrai iki 35 metų, nepaisant to, ką jie dirba, – karo prievolę atlieka ir įmonių savininkai, ir bankininkai, ir kiti.

Kita vertus, dar 1815 m. tarptautinės Europos bendruomenės buvo priimtas sprendimas Šveicariją pripažinti neutralia valstybe. Ir to neutralumo principo laikomasi jau beveik 200 metų. Nepaisant to, Šveicarija skiria didelį dėmesį savo ginkluotosioms pajėgoms.

VEIDAS: Šveicarijai saugumą garantuoja šis ilgametis neutralumo principas. Tad kokios priežastys lemia, kad ji vis tiek taip akcentuoja šalies gynybą ir kiekvienas jos pilietis visuomet turi būti pasirengęs ginti savo valstybę?

V.P.: Neutralumas yra tik teisinė bazė. Pamename, kad neutralia valstybe Antrojo pasaulinio karo išvakarėse buvo pasiskelbusi ir Lietuva, tačiau neutralumas buvo sulaužytas, nes didžiosios valstybės jo nesilaikė. Šveicarijos neutralumas yra garantuotas, tačiau ji vis tiek apsidraudžia savo kariuomene ir piliečiais. Galima sakyti, kad ji yra dvigubai saugi. Net dabar, kai Šveicarija yra apsupta taikių valstybių, ji vis tiek nemažina kariuomenės pajėgumo bei jai skiriamo biudžeto, kuris sudaro 6–7 proc. šalies BVP.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje

Šveicarijoje, Lokarne, pasibaigęs vienuolika dienų trukęs vienas reikšmingiausių ir seniausių Europos kino festivalių šiemet mums buvo ypatingas. Čia pirmą kartą rodytas lietuviškas filmas.

Nepaisant prasto oro, 67-ajame tarptautiniame Lokarno filmų festivalyje apsilankė beveik 167 tūkst. žiūrovų. Tai pranoko visas organizatorių prognozes.

Vis dėlto didelis populiarumas nestebina. Šis kino festivalis iš kitų išsiskiria stipria orientacija į kino meninę pusę. Tai džiaugsmas kino gurmanams ir puikus lakmuso popierėlis, parodantis, kur juda aukštasis kino menas.

Šiemet pagrindinis festivalio apdovanojimas atiteko režisieriui Lavui Diazui iš Filipinų, pristačiusiam 338 minučių trukmės siurrealistinę nespalvotą juostą „Tai, kas yra prieš tai“, pasakojančią apie atokią Filipinų vietovę, kurioje dedasi paslaptingi dalykai. 2013-aisiais pagrindinis apdovanojimas atiteko vadinamojo lėto kino itin eksperimentiniam filmui „Mano mirties istorija“ (rež. Albertas Serra).

Džiugu, kad į šio prestižinio festivalio akiratį pateko ir trumpametražis jauno lietuvių režisieriaus Karolio Kaupinio debiutinis vaidybinis filmas „Triukšmadarys“. Jis varžėsi konkursinėje „Rytojaus leopardų“ programoje. Tai ne pirmas geras įvertinimas – anksčiau „Triukšmadario“ scenarijus laimėjo „European Short Pitch“ apdovanojimą.

Istorija žiūrovus nukelia į nedidelę mokyklą, laukiančią delegacijos iš miesto, turinčios atgabenti naują skambutį. Artėjantis apsilankymas kelia mokyklos bendruomenei daug nerimo – juk jų mokykla irgi susiduria su kasmet vis tuštesnių klasių problema. Mokyklos direktorius (akt. Valentinas Masalskis) puikiai žino, kuo tai gresia. Jis dar atsimena, kaip kito miestelio mokyklai buvo žadama dovanoti autobusiuką, bet netrukus ją uždarė… Išeitis viena – niekas neturi suprasti, kad mokinių mažėja.

Pats režisierius juostą priskiria prie „deadpan“ žanro komedijų ir paaiškina, kad taip vadinamos rimtais veidais kuriamos absurdiško humoro komedijos.

Šveicarai referendumu nusprendė grąžinti ES piliečiams taikomas imigracijos kvotas, tuo papiktindami ne tik vietos verslą, bet ir partnerius Europos Sąjungoje. Vis dėlto jų sprendimas tampa patogiu įrankiu už migracijos ribojimą pasisakančioms politinėms jėgoms ir jis bus išnaudotas artėjančiuose Europos Parlamento rinkimuose.

Vasario 9 d. minimalia persvara (50,3 proc.) Šveicarija referendumu grąžino anksčiau galiojusias imigrantų kvotas ES valstybėms. Referendumas įpareigoja Šveicarijos vyriausybę susiderėti dėl kvotų taisyklių bei grupių, kurioms bus taikomi ribojimai.
Nors apie galimus šio įvykio padarinius dar diskutuojama, ir Šveicarijos, ir ES atstovai pabrėžia, kad jie gali būti dideli – pakenkti tiek dvišaliam bendradarbiavimui, tiek ekonomikai. Negana to, referendumo rezultatas paskatino ir platesnius debatus apie migracijos politiką ES bei jos artimų partnerių gretose.

Šveicarai riboja imigrantų srautus

Dėl referendumo, kurį inicijavo dešinioji Šveicarų liaudies partija (SVP), turinti daugiausiai vietų Federalinėje Asamblėjoje, baigties apgailestavimą išreiškė ES valstybių politikai. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Laurent’as Fabiusas pareiškė, kad rūpinimasis vien savimi Šveicarijai pakenks, o Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble pabrėžė, jog tokia referendumo baigtis Šveicarijai sukels daugybę sunkumų.
Net 23 proc. Šveicarijos gyventojų sudaro kitataučiai – po nykštukinių Liuksemburgo (44 proc.) ir Lichtenšteino (33 proc.) valstybių tai trečias didžiausias skaičius Europoje. Todėl aukšto išsivystymo ir gyvenimo lygio valstybė susiduria su imigrantų, siekiančių ekonominės gerovės, antplūdžiu: rekordiniais 2009-aisiais į 8 mln. gyventojų turinčią šalį imigravo 160 tūkst. užsieniečių.
Referendumo rezultatas žymi tai, kad Šveicarijos piliečiai imigracijos reguliavimo klausimu skyla per pusę. 2010 m. SVP iniciatyva įvyko referendumas dėl nusikaltimus įvykdžiusių užsieniečių deportavimo. 2012 m. SVP narė parlamentarė Natalie Rickli pareiškė, kad Šveicarijoje esama per daug imigrantų, todėl reikia taikyti tam tikrus ribojimus. „Mes tikrai turime per daug vokiečių savo šalyje“, – pabrėžė ji.
Pareiškimas nuskambėjo po to, kai buvo priimtas sprendimas apriboti imigraciją iš aštuonių Vidurio ir Rytų Europos valstybių, kaip raginimas įvesti imigracijos kvotas visoms ES narėms.
Jau šis sprendimas Briuselio buvo pavadintas diskriminaciniu ir pažeidžiančiu pamatinį ES laisvo judėjimo principą. Nepaisant to, šiemet referendumu kvotos imigrantams buvo sugriežtintos.
N.Rickli teigimu, vokiečiai į Šveicariją atvažiuoja uždarbiauti ir, sutikdami dirbti už mažesnį atlyginimą, išstumia šveicarus iš darbo rinkos. Tačiau šveicarų Žaliųjų-liberalų partijos narys Martinas Baumle atkreipia dėmesį, kad vokiečiai atvykę į Šveicariją kuria didelę pridėtinę vertę. „Vokiečiai, kurie čia dirba, savo darbą atlieka tiesiog puikiai. Mums jų reikia, ypač sveikatos sektoriuje“, – teigia „Spiegel“ cituotas politikas.

ES grasina peržiūrėti sutartis

ES teisingumo komisarė Viviane Reding duodama interviu „Financial Times“ teigė, kad bendra ES rinka nėra šveicariškas sūris – joje negali būti skylių. „Viskas priklauso nuo Šveicarijos vyriausybės, ar ji nori sustabdyti susitarimus su ES, ar ne“, – pabrėždamas, kad ES reikės peržiūrėti susitarimus, jei referendumo rezultatas bus įgyvendinimas, BBC teigė Europos Parlamento vadovas Martinas Schultzas.
Tarptautinės migracijos organizacijos Lietuvos skyriaus vadovė Audra Sipavičienė „Veidui“ teigė, kad bendra ES rinka ir jos užtikrinamos keturios – asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo laisvės yra nedalomos. „Referendumu Šveicarija nusprendė, kad ji nenori laikytis vieno pagrindinių susitarimų – laisvo asmenų judėjimo. Tačiau ES pagrindinės laisvės yra esminė ES vertybė ir jos negali būti dalomos – turi visas keturias arba nė vienos. Šis Šveicarijos pasirinkimas turės esminės įtakos šalies santykiams su ES. ES neis į kompromisus, kad būtų išvengta domino efekto ir kad nebūtų sudarytas precedentas kitoms valstybėms. Todėl neabejotinai šis sprendimas, jeigu nebus rasta išeities, turės įtakos ir kitoms laisvėms, pavyzdžiui, laisvam prekių tarp Šveicarijos ir ES judėjimui, Šveicarijos galimybei dalyvauti ES viešuosiuose pirkimuose ir panašiai“, – neabejoja A.Sipavičienė.
„Veido“ paklaustas apie referendumo pasekmes Šveicarijos ir ES santykiams, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas teigė, kad kol kas jas prognozuoti sunku. „Šveicarijos institucijos turi per trejus metus persiderėti dėl ankstesnio žmonių judėjimą iš ES reguliavusio susitarimo. Europos Komisija taip pat paskelbė, kad pirmiausia turi išanalizuoti pasikeitusią padėtį. Tačiau ES šalių ministrų, pavyzdžiui, Prancūzijos bei Vokietijos užsienio reikalų ministrų, pareiškimai rodo, kad persiderėti su ES nebus lengva. Migracijos nuostatos vertinamos kaip platesnio ES santykius su Šveicarija reguliuojančio susitarimų paketo dalis, tad keičiant vieną dalį, gali būti reikalaujama naujų nuolaidų iš Šveicarijos kitose judėjimo laisvės srityse, pavyzdžiui, prekybos, arba ES atsakys tokiais pačiais apribojimais Šveicarijos atžvilgiu“, – aiškina profesorius.
Nors ES pareigūnai dar nesutaria, kokių priemonių imtis, nuogąstavimą išreiškia abi pusės. 60 proc. Šveicarijos eksporto keliauja į ES, o abipusė prekyba ir investicijos yra susipynusios. „EU Observer“ teigimu, grėsmė kyla ir Šveicarijos galimybei dalyvauti studentų mainų programoje „Erasmus“ ar ES mokslo ir inovacijų skatinimo programoje „Horizontas 2020“. 2011–2012 m. „Erasmus“ mainuose dalyvavo per 2700 šveicarų studentų, o šiuo metu Šveicarijos valdžia derasi dėl 2014–2020 m. finansavimo. Šveicarijos mokslo įstaigos dalyvavo maždaug trijuose tūkstančiuose ES finansuojamų projektų ir gavo 1,8 mlrd. eurų paramos. Dėl pažangių technologijų Šveicarijai buvo numatyta ir dar didesnė dalis naujoje finansinėje perspektyvoje, tačiau po tokio referendumo rezultato derybos laikinai sustabdytos.
Taip pat sustabdytos derybos dėl ES ir Šveicarijos elektros rinkos susitarimo. „Wall Street Journal“ cituoja Europos Komisijos atstovę Pia Ahrenkilde Hansen, kurios teigimu, techninės derybos dėl elektros sutarties taip pasikeitus aplinkybėms kol kas neįsivaizduojamos.
Taigi šveicarų sprendimas sukėlė didelį atgarsį ir, ko gero, padarys neigiamą įtaką Šveicarijos ekonomikai. Vis dėlto referendumas sustiprino imigracijos politiką Europoje siekiančių riboti politikų balsus.

Jauniesiems Lietuvos tyrėjams – paskutinė galimybė pasinaudoti Šveicarijos stipendijų fondo parama

Šveicarijoje paskelbtas kvietimas teikti paraiškas mokslinėms stažuotėms Šveicarijos mokslo ir studijų institucijose. Šis konkursas yra paskutinė galimybė jauniesiems tyrėjams stiprinti mokslinę kompetenciją, pasinaudojant Šveicarijos stipendijų fondo (Sciex-NMSch) stažuočių programa – pagal ją daugiau kvietimų skelbiama nebus.

Sciex-NMSch finansavimą gali gauti visų mokslo sričių jaunieji tyrėjai – Lietuvos mokslo ir studijų institucijų doktorantai ir jauni mokslininkai, turintys daktaro laipsnį. Tyrėjai Šveicarijos mokslo ir studijų institucijose gali stažuotis nuo 6 iki 13 mėnesių. Laimėjus konkursą taip pat finansuojamos stažuotojų ir jų vadovų kelionės ir dalyvavimas mokslo renginiuose.

Per ketverius programos įgyvendinimo metus jau buvo pateiktos 83 paraiškos: 27 socialinių ir humanitarinių mokslų srities, 56 fizinių ir biotechnologijos mokslų srities.  Iš 70 2010–2013 m. įvertintų paraiškų, finansavimas buvo skirtas 32 pareiškėjams, jiems skirta beveik 7,5 mln. litų. Šiuo metu vyksta 13 paraiškų ekspertinis vertinimas.

Įgyvendinant programą, finansavimas buvo skirtas 18 doktorantų ir 14 mokslų daktarų iš šių institucijų: 16 iš Vilniaus universiteto, 3 iš Kauno technologijos universiteto, 3 iš Mykolo Romerio universiteto, 2 iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, 2 iš Vytauto Didžiojo universiteto, po vieną iš: Vilniaus Gedimino technikos universiteto, VMTI Fizinių ir technologijos mokslų centro, VMTI Inovatyvios medicinos centro, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro, Europos humanitarinio universiteto, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto.

Pagal šią programą Šveicarijoje jau stažavosi arba šiuo metu stažuojasi 20 fizinių ir biotechnologijos mokslų srities ir 12 socialinių ir humanitarinių mokslų srities jaunųjų tyrėjų iš Lietuvos. Daugiausiai jų stažuotėms pasirinko Ženevos universitetą, Ciūricho universitetą, kiek mažiau Šveicarijos federalinį technologijos institutą (EPFL).

Paraiškos stažuotėms teikiamos programą Šveicarijoje administruojančiai Universitetų rektorių konferencijai (CRUS) iki 2014 m. balandžio 1 d. Programą Lietuvoje administruoja Lietuvos mokslo taryba.

Lietuvai skirtas Šveicarijos stipendijų fondas (Sciex-NMSch) yra viena iš Lietuvos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos bendradarbiavimo programos, kuria siekiama sumažinti ekonominius ir socialinius skirtumus išsiplėtusioje Europos Sąjungoje, finansuojamų priemonių.

Spalio 23 d. – Šveicarijos parlamento rinkimai. Tuomet paaiškės, kas užims 200 vietų Nacionalinėje taryboje (žemieji parlamento rūmai) ir 45 vietas – Kantonų taryboje (aukštieji rūmai). Ar po rinkimų pasikeis tiek partijų puokštė parlamente, tiek vyriausybės sudėtis?

Net 62 iš 200 galimų – šitiek vietų parlamento Nacionalinėje taryboje per pastaruosius rinkimus 2007 m. laimėjo ultradešinioji Šveicarijos liaudies partija (SVP). Tiek daug vietų nuo pat dabartinės balsavimo sistemos įvedimo 1919 m. dar nebuvo gavusi nė viena partija.
Kuo liaudininkai apžavėjo šveicarus? Ogi nacionalistiniais pažadais atsikratyti imigrantų: reklaminis plakatas vaizdavo valstybės vėliavos fone besiganančias baltas avis, lauk išspiriančias juodą avį. Žinoma, dėl tokios alegorijos pasipylė kritika: kurstomas rasizmas ir priešiškumas užsieniečiams! Vis dėlto rinkėjai balsavo už tai, kad „Šveicarija būtų labiau šveicariška“.
Paradoksalu: per tuos pačius 2007-ųjų rinkimus į Šveicarijos parlamentą pirmą kartą buvo išrinktas juodaodis – socdemas Ricardo Lumengo. Iš 7,5 mln. šalies gyventojų 1,6 mln. sudaro imigrantai (20 proc. visų dirbančiųjų), tačiau senbuviai nebenori įsileisti jų daugiau.

Nacionaliniai parlamento ypatumai
Apie 80 proc. dabartinių parlamentarų svajoja išsaugoti šiltą vietelę (tik 50 iš 246 yra pranešę, kad baigia politinę karjerą).
Pagal pradinį sumanymą, paveldėtą iš XIX amžiaus, šveicarų parlamentarai ir po rinkimų turėtų dirbti pagal profesiją, o politika – tik antraeilė veikla (mažiau negu 30 proc. darbo laiko). Tikrovė kitokia: 2010 m. beveik pusė parlamentarų neturėjo jokio kito darbo, o kiti parlamente praleisdavo 57–67 proc. darbo laiko. Žodžiu, įsigali profesionalūs politikai. Tačiau kumščiu trinktelėti gali dar kai kas – liaudis. Mat kiekvieną parlamento priimtą įstatymą gali „nugalėti“ referendumas: jei surenkama 50 tūkst. parašų arba to pareikalauja bent jau 8 iš 26 kantonų – įstatymą atmetinėja (arba patvirtina) visaliaudinis referendumas.
Šiemet pirmąkart bus balsuojama internetu – kad balsai būtų suskaičiuoti sparčiau. Tiesa, virtualiai balsuos ne visi – teisę gauna tik tie 21,5 tūkst. piliečių, kurie iš keturių kantonų išvyko gyventi į užsienį.

Vėl peršama „dar daugiau Šveicarijos“
„Imigracija ir per šiuos rinkimus bus lemiamas klausimas. Antroje vietoje – aplinkosauga ir energetika, trečioje – ekonomika. Vien remiantis šiomis temomis galima papasakoti visą mūsų rinkimų istoriją“, – sako šveicarų politologas Claude’as Longchampas.
„Iš meilės Šveicarijai“, – tokiu reklaminiu šūkiu šįmet gundo liberalai (nr. 1 pagal narių skaičių), planuojantys 20 proc. vietų parlamente ir teigiantys, kad Šveicarija esanti viršūnė, geriau už bet kurią Europos šalį atlaikiusi pasaulinę krizę. „Mano šeima, mano Šveicarija, mūsų CVP“, – meilinasi antra didžiausia – krikdemų liaudies partija (CVP). „Šveicarai balsuoja už SVP“, – į patriotizmą apeliuoja praėjusius rinkimus laimėję Šveicarijos liaudies partijos (SVP) išminčiai, save vadinantys patriotais konservatoriais, nors Europa jiems klijuoja nacionalistų etiketę.
2007 m. buvo pasiektas Šveicarijos rekordas: į 246 vietas parlamente pretendavo 3089 kandidatai iš 311 sąrašų (pvz., žaliųjų judėjimo priešybė – Automobilininkų partija; išsiskyrusių vyrų teisių gynėja – Vyrų partija ir kt.). Egzotikos bus ir šiemet. Pavyzdžiui, vos prieš tris mėnesius buvo įregistruota „Anti PowerPoint“ partija (APPP), kurios priešakyje – brangiausias Europoje retorikos treneris Matthias Pöhmas, kovojantis už tai, kad šveicarų mokyklos nebemažintų pažymių vien dėl to, jog moksleiviai atsakinėdami nesinaudoja „PowerPoint“ skaidrėmis. Arba Piratų partija, siekianti laisvės internete. Dar yra Gyvūnų partija…
Mažosios partijos rinkimus išnaudoja tam, kad atkreiptų žiniasklaidos dėmesį.

Kraštutinė partijų poliarizacija
Šveicarija ilgą laiką garsėjo kaip šalis, kurioje viskas sprendžiama bendru susitarimu. Tačiau per pastaruosius 20 metų ji tapo labiausiai politiškai poliarizuota Europos valstybe. „Kai palygini partijų programas trisdešimtyje Europos šalių, atrandi, kad aštriausi programiniai skirtumai – Šveicarijoje“, – tvirtina politologas Andreas Ladneris.
Šveicarų spauda piktinasi, kad šalyje viešpatauja beveik šizofreniška sistema, t.y. visiškas neatitikimas tarp to, kas laimi rinkimus ir kas priima politinius sprendimus. Ženevos universiteto politinių mokslų profesorius Pascalis Sciarini paaiškina: „Turime vieną partiją, kuri laimi rinkimus, bet neformuoja politikos, – tai Šveicarijos liaudies partija. Ir turime dvi partijas, kurios formuoja politiką, bet pralaimi rinkimus, – tai liberalai ir Krikščionių demokratų liaudies partija.“ Išties, nuo šių dviejų partijų priklauso 80–90 proc. visų balsavimų parlamente.
Kas laimės rinkimus šiemet, sužinosime gal net jau spalio 23 d. Kas formuos politiką – šiek tiek vėliau.

Prognozės
Du pagrindiniai šalies nuomonių tyrimo institutai teigia: daugiausiai šansų rinkimuose ir vėl turės dešinioji Šveicarijos liaudies partija (28–29 proc. rinkėjų balsų), antrosios vietos gali tikėtis socialdemokratai (apie 20 proc.), trečiąją ir ketvirtąją dalysis liberalai ir Krikščionių demokratų liaudies partija (apie 14–16 proc.).

"Veido" archyvas

Lietuvos Respublikos finansų ministerija šiandien pasirašė paramos susitarimus su Šveicarijos plėtros ir bendradarbiavimo agentūra dėl lėšų skyrimo Lietuvos teismų sistemai ir nevyriausybinių organizacijų (NVO) subsidijų schemai, įgyvendinamiems pagal Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programą. Šie projektai bus finansuojami Šveicarijos paramos, skirtos mažinti ekonominius ir socialinius skirtumus išsiplėtusioje Europos Sąjungoje, lėšomis ir bendrai finansuojami Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis.

Pagal pasirašytą sutartį teismuose bus kuriama sistema, kuri leistų rengti nuotolinius teismo posėdžius, taip pat įrašyti ir saugoti šių posėdžių medžiagą elektronine forma. Šios technologinės naujovės paskirtis – paspartinti bylų nagrinėjimą ir užtikrinti visuomenės saugumą. Įdiegus minėtą sistemą, nereikės konvojaus paslaugų gabenant kaltinamuosius iš tardymo izoliatorių į teismus; bus sutaupytos tiek kaltinamųjų, tiek visuomenės apsaugai skiriamos lėšos. Be to, projektas leis neskiriant kito posėdžio apklausti netikėtai susirgusius proceso dalyvius. Tai padės teismų darbą padaryti efektyvesnį. Už projekto rengimą ir įgyvendinimą Lietuvoje atsakinga Nacionalinė teismų administracija.

Vaizdo perdavimo, įrašymo ir saugojimo sistemos sukūrimui ir įdiegimui teismuose skiriama apie 4,3 mln. Lt ( 1 mln. 720 tūkst. Šveicarijos frankų), iš valstybės biudžeto bus pridedama dar 760 tūkst. Lt (304 tūkst. Šveicarijos frankų).

Nevyriausybinių organizacijų subsidijų schemai Šveicarijos skiriama parama sudaro apie 13,5 mln. Lt (5 mln. 553 tūkst. Šveicarijos frankų), piliečių reikmėms Lietuva pridės dar apie  2 mln. 400 tūkst. Lt (980 tūkst. Šveicarijos frankų).

Nevyriausybinių organizacijų subsidijų schemos tikslas - įsteigti NVO fondą siekiant skatinti pilietinę visuomenę, kaip svarbų vystymosi ir dalyvavimo subjektą, prisidėti prie ekonominės ir socialinės sanglaudos užtikrinimo padedant toliau plėtoti NVO sektorių Lietuvoje. Projekto vykdytojo funkcijas atliks Centrinė projektų valdymo agentūra.

Primintina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Šveicarijos Konfederacijos Federacinė Taryba Pagrindų susitarimą dėl Lietuvos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos Bendradarbiavimo programos, kuria siekiama mažinti ekonominius ir socialinius skirtumus išsiplėtusioje Europos Sąjungoje, įgyvendinimo pasirašė 2007 m. gruodžio 20 d. Pagal šį susitarimą Lietuvai skiriama beveik 174 mln. Lt (70,858 mln. Šveicarijos frankų) Šveicarijos investicijų. Skirtos lėšos turės būti panaudotos iki 2017 m. birželio 14 d.

Vieno Šveicarijos banko buvęs darbuotojas Rudolfas Elmeris planuoja perduoti tinklalapiui “WikiLeaks” dvi kompaktines plokšteles su duomenimis apie maždaug 2 tūkst. klientų, kurie galbūt vengė mokėti mokesčius savo šalyse, nurodoma viename sekmadienį paskelbtame interviu.

“Šie dokumentai rodo, kad jie dangstosi bankų slaptumo politika, veikiausiai vengdami mokesčių”, – R.Elmeris sakė Šveicarijos sekmadieniniam laikraščiui “Sonntag”.

Šiuos duomenis ketinama perduoti pirmadienį per Londone vyksiančią spaudos konferenciją.

Šis renginys prasidės 11 val. 15 min. vietos (13 val. 15 min. Lietuvos) laiku žurnalistų klube “Frontline Club”, kuris yra “WikiLeaks” būstinė Didžiojoje Britanijoje.

R.Elmeris “atskleis daugiau detalių apie įtariamus pažeidimus ofšorinių finansų centrų pasaulyje”, – sakoma “Frontline Club” svetainėje paskelbtame pranešime.

Kaip rašo “Sonntag”, R.Elmerio pirmadienį planuojamą perduoti informaciją “WikiLeaks” ketina paviešinti ne iš karto.

“WikiLeaks” peržiūrės duomenis, ir jeigu jie iš tikrųjų susiję su mokesčių slėpimu, jie bus paskelbti vėliau”, – nurodė laikraštis.

Tuo tarpu R.Elmeris, kuris anksčiau buvo Kaimanų salose registruoto banko “Julius Baer” direktorius, trečiadienį turės stoti prieš teismą Ciuriche. Jis kaltinamas bankų slaptumo taisyklių pažeidimu už tai, kad 2007 metais perdavė “WikiLeaks” duomenų apie klientus.

Paviešinus šią informaciją kai kuriems “Julius Baer” klientams keliose šalyse buvo iškeltos bylos dėl mokesčių vengimo.

Programišiai surengė ataką prieš Šveicarijos pašto banko tinklalapį, taip pat prieš atsiskaitymų internetu tarnybos “PayPal”tinklaraštį ir pagrindinę svetainę už tai, kad jos anksčiau uždarė interneto svetainės “WikiLeaks” įkūrėjo Juliano Assange’o (Džuliano Asandžo) ir interneto svetainės “WikiLeaks” sąskaitas. Apie tai, pasak lenta.ru, pranešė eWeek.

Ataka prieš “PayPal” tinklaraštį buvo surengta dar gruodžio 4 dieną. Pasak eWeek pateikiamos informacijos, svetainė neveikė 8 valandas 15 minučių. Gruodžio 6 dieną atakuotas pagrindinis mokėjimo sistemos tinklalapis, taip pat “PostFinance” svetainė, Šveicarijos pašto banko padalinys. eWeek pranešė, kad “PostFinance” svetainė buvo nepasiekiama mažiausiai dešimt valandų. Nepatikslinama, ar sutriko “PayPal” darbas.

Gruodžio 3 dieną “PayPal” uždarė sąskaitą, į kurią būdavo pervedamos aukos “WikiLeaks”, motyvuodama savo sprendimą tuo, kad jos atsiskaitymų tarnybos negalima naudoti jokiai veiklai, skatinančiai ar propaguojančiai neteisėtą veiklą.

“PostFinance” gruodžio 6 dieną pranešė uždaręs interneto svetainės “WikiLeaks” įkūrėjo J.Assange’o sąskaitą dėl jo pateiktos klaidingos informacijos apie gyvenamąją vietą.

“Šis Australijos pilietis atidarydamas sąskaitą pateikė klaidingą informaciją, nurodydamas savo gyvenamąją vietą”, – teigiama pranešime. Remiantis juo, J.Assange’as kaip savo gyvenamąją vietą nurodė adresą Ženevoje – Assange Julian Paul, Geneve.

Gruodžio 7 dieną J.Assange’as buvo suimtas Londone pagal Švedijos išduotą tarptautinį arešto orderį dėl seksualinio priekabiavimo atvejo ir išžaginimo.

2010 metų lapkričio 28 dieną interneto svetainė “WikiLeaks” pradėjo skelbti 250 tūkst. slaptų JAV valstybės departamento dokumentų, sukeldama JAV valdžios pasipiktinimą. Anksčiau svetainė jau buvo paskelbusi slaptus dokumentus apie karą Irake ir Afganistane.

Šveicarai sekmadienį vykusiame referendume pritarė kraštutinių dešiniųjų iniciatyvai, kad iš šalies būtų automatiškai išvaromi už tam tikrus nusikaltimus nuteisti užsieniečiai.

Šios iniciatyvos kritikai tokią referendumo baigtį pavadino “niūria diena žmogaus teisėms”.

Pritarimas šiai iniciatyvai referendume yra visuomenės nesaugumo išraiška, sakė teisingumo ministrė Simonetta Sommaruga (Simoneta Somaruga) ir nurodė, kad vyriausybė išnagrinės, kaip įgyvendinti naujas taisykles nepažeidžiant šalies tarptautinių įsipareigojimų.

Per referendumą 52,9 proc. šveicarų pritarė, kad iš šalies būtų automatiškai išsiunčiami tie užsieniečiai, kurie bus pripažinti kaltais dėl “išžaginimo, (kito) rimto lytinio nusikaltimo, smurto aktų, tokių kaip plėšimas”, narkotikų kontrabandos ir “piktnaudžiavimo socialine parama”.

Tokiam pasiūlymui nepritarė 47,1 proc. balsavusiųjų. Iniciatyva atmesta tik šešiuose iš 26 šalies kantonų.

Federalinio migracijos biuro duomenimis, kasmet iš Šveicarijos išvaroma 350-400 žmonių, tačiau prognozuojama, kad po naujos iniciatyvos priėmimo šis skaičius išaugs iki 1,5 tūkstančio.

Referendumas surengtas praėjus lygiai metams po to, kai Šveicarija papiktino islamiškąjį pasaulį, uždraudusi šalyje statyti naujus minaretus. Šią iniciatyvą taip pat aktyviai rėmė kraštutinių dešiniųjų Šveicarijos liaudies partija (SVP).

Sekmadienį priimtas sprendimas yra “pirmasis žingsnis kelyje į didesnį saugumą”, savo pareiškime rašė SVP.

Tarptautinė žmogaus teisių organizacija “Amnesty International” savo ruožtu pareiškė, kad tai “niūri diena žmogaus teisėms Šveicarijoje”.

Sekmadienį vykusiame referendume taip pat buvo balsuojama dėl Socialistų partijos pateiktos “didesnio mokestinio teisingumo” iniciatyvos.

Partija prašė šveicarų patvirtinti minimalius 22 proc. mokesčius žmonėms, uždirbantiems daugiau nei 250 tūkst. frankų (650 tūkst. litų).

Šis pasiūlymas nesulaukė šveicarų palaikymo – prieš jį balsavo 58,5 proc. referendumo dalyvių.

Tokia priemonė būtų apribojusi atskirų kantonų ir bendruomenių teisę patiems nusistatyti mokesčių dydį ir priverstų šalies turtingiausiuosius mokesčių rinkėjams atiduoti daugiau.

Kai kurie pramonininkai, tokie kaip liftų magnatas Alfredas Schindleris (Alfredas Šindleris), grasino išsikraustyti iš šalies, jei šis pasiūlymas būtų priimtas.

“Schlinder Group” vadovas teigė, kad ši priemonė “kelia pavojų visų gerovei, pradedant paprastais darbuotojais ir baigiant tais, kurie uždirba daugiausia”.

Vyriausybė ir centro dešiniųjų partijos taip pat nepritarė šiam pasiūlymui ir perspėjo, kad tokia priemonė sumažintų Šveicarijos patrauklumą

Šveicarai sekmadienį balsuoja referendume dėl to, ar reiktų automatiškai išvaryti iš šalies už tam tikrus nusikaltimus nuteistus užsieniečius, taip pat – dėl pasiūlymo apriboti konkuravimą mokesčių srityje nustatant minimalius mokesčius visiems.

Abu šie pasiūlymai Šveicarijoje išprovokavo piktus debatus. Prieš pasiūlymą dėl taisyklių užsieniečiams sugriežtinimo protestavo žmogaus teisių gynėjai.

Praėjus metams po to, kai šalyje pavyko uždrausti statyti minaretus, kraštutinių dešiniųjų Šveicarijos liaudies partija (SVP) surengė dar vieną agresyvią kampaniją – šį kartą ji nori, kad iš tam tikrus nusikaltimus padariusių užsieniečių būtų atimti leidimai gyventi šioje šalyje.

Partijos platintame plakate pavaizduoja balta avis, iš Šveicarijos vėliavos išspirianti juodą avį. Kitame plakate pavaizduotas į gangsterį panašus vyras ir parašyta: “Ivanas S., žagintojas ir, netrukus, šveicaras?”.

“Viskas labai paprasta: mes manome, kad žmonės, kuriuos sutinkame Šveicarijoje, turėtų gerbti šios šalies taisykles”, – sakė SVP prezidentas Vo kantone Fabrice’as Moscheni (Fabrisas Mošenis).

Tokia partijos kampanija, regis, duoda vaisių. Naujausios apklausos rodo, kad 54 proc. šveicarų pritaria SVP pasiūlymui, 43 proc. jo nepalaiko ir tik trys proc. dar nėra apsisprendę.

Jau dabar teisėjai gali nurodyti deportuoti nusikaltėlius užsieniečius, tačiau SVP pasiūlymas yra dar platesnis. Pagal jį reiktų automatiškai išsiųsti tuos, kurie bus pripažinti kaltais dėl “išžaginimo, (kito) rimto lytinio nusikaltimo, smurto aktų, tokių kaip plėšimas”, narkotikų kontrabandos ir “piktnaudžiavimo socialine parama”.

Federalinio migracijos biuro duomenimis, kasmet iš Šveicarijos išvaroma 350-400 žmonių, tačiau jei bus priimta naujoji iniciatyva, šis skaičius išaugs iki 1,5 tūkstančio.

Kritikai sako, kad ši iniciatyva atsiduoda diskriminacija ir yra tokio paties ksenofobinio tono kaip ir minaretų draudimas.

Tuo tarpu Socialistų partija, esanti visai kitame politinio spektro gale, surengė kampaniją už “didesnį mokestinį teisingumą” ir prašo šveicarų patvirtinti minimalius 22 proc. mokesčius žmonėms, uždirbantiems daugiau nei 250 tūkst. frankų (650 tūkst. litų).

Tokia priemonė apribotų atskirų kantonų ir bendruomenių teisę patiems nusistatyti mokesčių dydį ir priverstų šalies turtingiausiuosius mokesčių rinkėjams atiduoti daugiau.

Kai kurie pramonininkai, tokie kaip liftų magnatas Alfredas Schindleris (Alfredas Šindleris), grasino išsikraustyti iš šalies, jei šis pasiūlymas bus priimtas.

“Schlinder Group” vadovas teigia, kad ši priemonė “kelia pavojų visų gerovei, pradedant paprastus darbuotojus ir baigiant tais, kurie uždirba daugiausia”. Be to, A.Schindleris sako, kad savo šalyje nebesijaučia pageidaujamas.

Vyriausybė ir centro dešiniųjų partijos nepritaria šiam pasiūlymui ir perspėja, kad tokia priemonė sumažintų Šveicarijos patrauklumą.

Tačiau pasiūlymo šalininkai tiki, kad konkuravimas mokesčių srityje kursto tokias lenktynes, kad kantonai, siekdami privilioti milijonierius juose gyventi, suteikia jiems dar daugiau mokesčių lengvatų.

Naujausios apklausos, kurias atliko Šveicarijos visuomeninė televizija ir radijas, rodo, kad balsavimo baigtį prognozuoti sunku: šiuo metu pasiūlymui pritaria 46 proc. šveicarų, nepritaria – 39 proc., o dar 15 proc. yra neapsisprendę.