Rinkdamiesi maisto produktus apie savo sveikatą Lietuvoje susimąsto tik penktadalis gyventojų, o kiti tam gaili ir laiko, ir pinigų. Kur kas sąmoningiau į menkavertę mitybą žvelgia naujoji karta. Tačiau ar ji išvengs priklausomybės nuo kofeino, ar mažiau mirs nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, šiandien atsakyti dar sunku.

Kristina Kanišauskaitė

„Niekada nebuvau iš tų plunksnelių lengvųjų, todėl geresnės savijautos ir patrauklesnės išvaizdos paieškos mano gyvenime tęsėsi ne vieną dešimtmetį. Lemiamu impulsu preiti prie sveikesnės gyvensenos tapo padidėjęs cholesterolio kiekis“, – prisimena po vizito pas medikus kurį laiką badavusi, mėsos, žuvies ir pieno produktų nevalgiusi dailininkė iš uostamiesčio Dalia Kirkutienė.

Lengvumo ir sotumo pojūtis moterį aplankė atradus žaliuosius kokteilius. „Jų paragavusi supratau, kad kone visą gyvenimą, matyt, alkana pravaikščiojau. Tokia gyvybinga ir soti seniai nesijaučiau. Nuo to momento nebemąstau, ką dėti į burną, tiesiog vartoju daug žalio ir neapdoroto maisto, verduosi sriubas, gaminuosi salotas, o viešojo maitinimo vietose moku tik už garnyrą“, – juokiasi menininkė, kurios mitybos įpročiais artimieji jau nesistebi.

Per pastarąjį dešimtmetį dvylikos kilogramų netekusi, o dietas didžiausiu absurdu vadinanti dailininkė nepretenduoja į žaliavalges, nesižavi mitybos kraštutinumais, tiesiog atsirenka iš žaliavalgių ir vegetarų valgiaraščio tai, kas tinka jos ir kitų šeimos narių mitybai. „Neriboju savęs, jei noriu kavos, plytelės šokolado ar žuvies, taip pat bent tris kartus per savaitę užsuku į sporto klubą, naudojuosi šiaurietiškomis lazdomis“, – pasakoja kūrybingumo ir polėkio gyventi nestokojanti D.Kirkutienė.

Tokių sąmoningų, savo savijauta bei sveikata besirūpinančių žmonių Lietuvoje – vos penktadalis, deja, kiti gyventojai, kaip rodo naujausi duomenys, domėtis savo sveikata ir keisti mitybos įpročių neskuba.

Kaip atskleidžia 2014 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto mokslininkų Rimanto Stuko ir Valerijaus Dobrovolskio atliktas Lietuvos gyventojų mitybos įpročių tyrimas, didžioji dalis lietuvių (43,2 proc.) rečiau nei kartą per penkerius metus tikrinasi cholesterolio kiekį kraujyje. O sąmoningais ir savo sveikatai neabejingais piliečiais, kurie cholesterolio kiekio kraujyje tyrimus atlieka kartą per metus, galime vadinti vos 25,3 proc.

Iš atliktos reprezentatyvios gyventojų apklausos matyti, kad žmonės tam šykšti laiko, pinigų, kiti nejaučia poreikio. Tad daliai jų ligos, o dažnai ir mirtis, tampa netinkamo gyvenimo pasekmėmis. Tačiau esamą situaciją švelnina šiuo metu visuomenėje vyraujanti mada gyventi sveikai ir, tenka pripažinti, ta bendra sveikos mitybos tendencija iš tiesų veikia.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuviai vis dar stokoja fizinio aktyvumo įgūdžių: beveik pusė šalies gyventojų abejingi aktyviam laiko leidimui. Neįkvepia jų nei garsių verslininkų, nei daug pasiekusių valstybės vadovų ar sporto aistruolių pavyzdžiai.

Prieš keletą metų pamatyti savo malonumui bėgantį žmogų Vilniuje buvo reta galimybė, o šiandien situacija kardinaliai pakitusi: žmonių, aktyviai leidžiančių laisvalaikį, vis daugiau. Žinoma, prie to gana daug prisideda kasmet populiarėjančios bėgimo varžybos (pernai jų įvyko net 99, šiemet suplanuota jau per šimtą), taip pat – didieji maratonai, rengiami ne tik sostinėje. Vis aistringiau į gatves išrieda dviratininkai, savo fizinę ir dvasinę ištvermę tiek pajūryje, tiek Vilniuje demonstruoja ir gan egzotiškų užsiėmimų mėgėjai.
Tačiau, kaip atskleidžia “Veido” užsakymu atlikta apklausa, net 45 proc. šalies gyventojų nepasiduoda jokiems sveikesnio gyvenimo “virusams” ir išlieka fiziškai pasyvūs.
Žinant, kad dėl nepakankamo fizinio aktyvumo kasmet pasaulyje miršta apie 3,2 mln. žmonių, kyla klausimas, kas laukia didžiosios mūsų visuomenės dalies, kuriai populiariausia sporto šaka tebėra televizoriaus žiūrėjimas. Nors politikai ir kalba apie tai, kaip svarbu skatinti visuomenę gyventi sveikai, akivaizdu, kad įtikinti Sveikatos apsaugos ministeriją profilaktikos priemonėms skirti kur kas daugiau lėšų – ne taip paprasta.

Tarp prasčiausių Europos Sąjungoje
Kaip pastebi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Sveikatos tyrimo instituto vadovas doc. dr. Aurelijus Veryga, šalyje aktyviai dirba visuomenės sveikatos biurai, populiarindami fizinį aktyvumą, rengiamos nemokamos treniruotės siekiant pritraukti vietinę bendruomenę, netyla diskusijos apie fizinio lavinimo pamokų būtinybę.
“Būtų labai gerai, kad minėtiems reikalams pinigų surastų valstybė, o ne vien tik bendruomenės ir savivaldybės lauko treniruoklius savo iniciatyva statytų. Kaip rodo esami pavyzdžiai, nepakanka vien įrengti infrastruktūrą, dar reikia ja sudominti žmones. Žinoma, labai gražiai kelios močiutės ant tų treniruoklių sūpuojasi, bet kiek ten jų ateina? Kur visi kiti? Ir kodėl jaunimas lauko treniruoklių neranda?” – svarsto A.Veryga, pridėdamas, kad pagal daugelį sveikatos rodiklių atrodome bene prasčiausiai Europos Sąjungoje.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 182014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2014-m

Kodėl maitinamės nesveikai ir ar sveika mityba šiuolaikiniam žmogui – neįmanoma?

Vilniečiai sutuoktiniai Irutė Kaminskaitė ir Andrius Skorupskas – tipiška lietuvių šeima. Gyvena bute sostinėje, netoli stoties esančiame rajone, augina du vaikus – pustrečių metų dukterį ir vos aštuonių mėnesių sūnų. Andrius dirba, Irutė šiuo metu išėjusi motinystės atostogų. Tad apsilankykime jų namuose ir pasidomėkime, ką jie valgo.
„Šiandien vakarienei gaminome ryžių su vynuogėmis ir grietinėle. Turėjo būti dar pomidorų ir agurkų, bet nespėjome jų supjaustyti“, – šypteli Irutė.
Laiko salotoms paruošti tąkart pritrūko, nes mamos dėmesio nuolat reikalavo mažasis sūnelis. „Užtat šiandien turime nemažai vaisių ir uogų: arbūzo, mėlynių, aviečių, vynuogių, bananų“, – priduria moteris.
Vaisių, uogų ir daržovių Andrius ir Irutė stengiasi valgyti kuo daugiau, bet sako, kad jų kiekis namuose labai priklauso nuo sezono. Kaip ir dauguma lietuvių, vasarą vaisių ir daržovių jie suvalgo daugiau (iš kaimo parsiveža ir pačių prisirinktų uogų), o šaltuoju metų laiku – kur kas mažiau. Bet ar suvartoja mitybos specialistų rekomenduojamą kiekį – mažiausiai 400 g vaisių ir daržovių per dieną?
„Aš – tikrai ne, – neslėpdamas atsako Andrius, – nes nelabai mėgstu vaisių. Jei, pavyzdžiui, ant stalo bus padėtas obuolys, maža tikimybė, kad aš jį pasiimsiu. Nebent nebūtų ko valgyti. Man geriau mėsos, dar ko rimtesnio suvalgyti. Reikia užtvirtinimo – ne kokio obuolio, o geriau sumuštinio su dešra.“
Žmona vyrą papildo: „Bet bananus jis labai mėgsta, jie namuose neužsilaiko. Aš pati niekada nematavau, kiek vaisių suvalgau, bet stengiuosi valgyti daug ir kad namuose jų visada būtų. Dažniausiai turime bananų ir obuolių.“
Pasak vilniečių, jų mitybos racione vyrauja daržovės, kruopos ir makaronai. Šeima mėgsta mėsos patiekalus, o štai žuvies valgo retai, nes ji per brangi. Tad žuvis šiuose namuose dažniausiai valgoma ypatingomis progomis arba kai Andrius su laimikiu grįžta iš žvejybos. „Jei valgome žuvies, tai dažniausiai lašišos arba karpio, o kai būna sezonas – stintų“, – sako Irutė.
„O kai man užkimba, valgom lydeką“, – priduria Andrius. „Mėgstame virti žuvienę: iš bet kokių žuvų, taip pat ir iš tų, kurias Andrius pagauna, nes didelės žuvys jam nelabai kimba“, – šypsosi Irutė.
Paklausti, ar mėgsta valgyti riebiai, pašnekovai atsako, kad jų tėvų mityba nepalyginti riebesnė. Sriubų su jose plaukiojančiais lašiniais, kurių tekdavo valgyti vaikystėje, jie neverda. Bet Andrius neslepia, kad jei kavinėje reikėtų rinktis, su kokiu padažu valgyti cepelinus – su spirgais ar be jų, būtinai rinktųsi su spirgais. Ir jei jo paklaustų, kiek padažo užpilti – du ar keturis šaukštus, paprašytų keturių. „Pavalgai cepelinų su spirgais, ir atrodo, kad galėtum arti, – toks didelis būna energijos antplūdis, – tvirtina jis. – Mėgstu pavalgyti riebiai, nors gydytojas liepė mažinti riebalų vartojimą, nes turiu bėdų dėl kraujospūdžio.“
Andrius taip pat sunkiai įsivaizduoja, kaip galėtų neviršyti rekomenduojamos druskos suvartojimo normos, kuri suaugusiam žmogui yra 5 g per dieną. Tai reiškia, kad druskos su visu maistu kasdien galima suvartoti ne daugiau kaip arbatinį šaukštelį. „Aš mėgstu sūriai, man reikia druskos. Visada papildomai paisisūdau sriubą, išskyrus tuos atvejus, kai Irutė ją pati persūdo, – juokauja Andrius. – Kitaip man tiesiog neskanu.“
Irutė mano, kad mityba, polinkis į riebesnį ar sūresnį maistą labai priklauso nuo įpročio. Ji pastebi, kad anksčiau daržovių salotas jie dažniausiai valgydavo „nesveikai“, su majonezu arba grietine, o dabar gamina visiškai kitaip – pašlaksto alyvuogių aliejumi, šviežiomis citrinos sultimis. Buvo ir toks tarpsnis, kai paveikta skelbiamos informacijos, kad vaisiuose yra tiek cukraus, kiek jo ir turi būti, o daržovių papildomai sūdyti taip pat nereikia, nes jose irgi yra visų žmogui reikalingų medžiagų, Irutė kurį laiką buvo iki minimumo sumažinusi druskos ir cukraus vartojimą.
„Požiūris į mitybą pamažu keičiasi, sveikai maitintis tampa madinga, ir ta bendra sveikos mitybos tendencija tikrai ima veikti, – teigia moteris. – Kita vertus, kartais pavargsti nuo tų pačių valgių ir norisi tą maistą paįvairinti. Be to, kaip ir nėra didelio poreikio būtinai save suvaržyti. Vien teoriniai skaičiavimai, kad prastai maitindamasis po daug metų gali susirgti, sunkiai motyvuoja.“
Ką ir kaip reikia valgyti ir ko geriau atsisakyti, regis, žino jau visi, apie didžiulę mitybos įtaką sveikatai mokslininkai taip pat nesiliauja kalbėję. Vis dėlto naujausi duomenys rodo, kad savo mitybos įpročių lietuviai keisti nėra linkę. Ir nors šiandien dar galime džiaugtis tuo, kad valgome natūralesnį maistą nei vakariečiai, maitinamės už juos prasčiau. Kodėl taip yra ir kaip tai atsiliepia mūsų sveikatai?

Pasirinkimas didelis, bet atsirinkti nemokame

Lietuviai nebenori košių – net 37 proc. gyventojų grūdinių produktų, neskaitant duonos, valgo rečiau nei kartą per savaitę arba visai nevalgo, nors turėtų jų vartoti po keletą kartų kasdien. Kas dešimtas gyventojas visai nevalgo vaisių bei daržovių. Kelis kartus per dieną, kaip rekomenduojama, šviežių daržovių ir vaisių valgo vos 8–9 proc. lietuvių. Na, o valgyti visada tuo pačiu metu ir bent keturis kartus per dieną daugumai taip pat neįprasta. Tokius Lietuvos gyventojų mitybos įpročius atskleidė šiemet Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto atlikta apklausa.
Jau ne apklausų, o Statistikos departamento maisto produktų suvartojimo duomenys rodo, kad, tarkime, grūdų produktų suvartojimas nuo 1992 m. nukrito nuo 144 iki 117 kg vienam gyventojui per metus. Užtat daržovių ir vaisių vartojimas nuo Lietuvos nepriklausomybės pradžios padidėjo: daržovių – nuo 66 iki 100 kg/1 gyv., vaisių ir uogų – nuo 30 iki 59 kg/1 gyv. Tiesa, šitiek vis tiek nėra pakankamai.
Matyti ir daugiau teigiamų pokyčių. Vienas ryškiausių – gyvulinius taukus maistui ruošti šiandien vartoja jau vos 2 proc. gyventojų. Taukus, dar prieš du dešimtmečius vartotus daugumos lietuvių, jau beveik visiškai išstūmė augalinis aliejus.
Bet tai ir bene didžiausi lietuvių mitybos pokyčiai per pastaruosius dvidešimt trejus metus. Nors pasižvalgius aplinkui atrodo, kad sveika mityba susidomi vis daugiau žmonių, masiniu reiškiniu tai kol kas netapo.
Vis dar valgome per riebiai (faktinės mitybos tyrimų duomenimis, iš riebalų gauname per 40 proc. dienos energijos, nors šis rodiklis neturėtų viršyti 30 proc.), valgome per daug mėsos ir per mažai žuvies, grūdinių produktų, o rekomenduojamus 400 g vaisių ir daržovių per dieną suvartoja retas lietuvis. Be to, vis daugiau suvalgome pusgaminių, jau paruošto vartoti maisto. Ypač pastaraisiais metais intensyviai vykusi greitojo maisto užkandinių plėtra taip pat liudija, kad pavalgyti greitai tampa svarbiau už tai, ką valgyti.
Daug metų lietuvių mitybos įpročius tyrinėjantis VU profesorius Rimantas Stukas pastebi, kad lietuvių potraukis prie riebaus maisto užkoduotas genuose: ir tarpukariu lietuviai valgė riebiai, mėgo kiaulieną, lašinius, skilandžius ir rūkytas dešras. Užtat širdies ir kraujagyslių ligomis, kurių rizika daug mažesnė sveikai maitinantis, sirgo mažiau. Kaip tai paaiškinti?
Pasirodo, priežastis ne vien ta, kad tarpukario Lietuvoje maistas buvo natūralesnis ir turėjo didesnę biologinę vertę, o šeimos daugiausia valgė tokį maistą, kokį pasigamindavo namie. Tuo labiau kad ir dabar Lietuvoje natūralaus, vertingo maisto pasirinkimas labai didelis, tik reikia atsirinkti.
Tačiau čia ir slypi problema – atsirinkti nelabai mokame.
„Tai kartai, kuri augo nepritekliuje, kai parduotuvių lentynose tebūdavo kanopų ir dar ko nors, sunku susilaikyti nuo gražiai įpakuotų, spalvingų produktų, nuo jau paruošto vartoti maisto. Ir mėsos lietuviams dar reikia atsivalgyti, nes dar neužmiršti laikai, kai jos trūko“, – svarsto Kulinarijos paveldo fondo direktorė Birutė Imbrasienė.
Dietologė Jūratė Dobrovolskienė papildo, kad dabartinis maisto produktų asortimentas Lietuvoje niekaip nepalyginamas su sovietmečiu: turime ne prastesnį maisto asortimentą nei vakariečiai ir kiekvienoje parduotuvėje galime gauti produktų, kurie ilgą laiką žmonėms buvo neprieinami. Informacijos apie sveiką mitybą dabar taip pat apstu. Tad kodėl, net ir turėdami visas sąlygas, vis tiek maitinamės prastai?
„Nes nerandame pusiausvyros, dažnai nesugebame valdyti savo norų. Kai asortimentas taip padidėjo, atsirado ir daugybė menkaverčių produktų, kuriems tikrai sunku atsispirti. Renkamasi tai, kas skaniau, gražiau pateikta, nors ne visada natūraliau. Manau, kad ir vaisių bei daržovių vartojama mažiau todėl, kad jų vietoje pasirenkami kiti nevisaverčiai produktai”, – dėsto J.Dobrovolskienė.
Bet grįžkime prie lietuvių mitybos tarpukariu. Kodėl tuomet širdies ir kraujagyslių ligos buvo paplitusios gerokai mažiau? Prof. R.Stukas turi atsakymą ir į šį klausimą: „Tarpukariu žmonės valgė gana riebiai, užtat vartojo labai daug daržovių ir vaisių. Raugdavo statinėmis kopūstus, agurkus, prisiaugindavo daug burokų, morkų, ropių, ridikų. Beje, kol Kolumbas nebuvo atvežęs bulvių, pagrindinė daržovė Lietuvoje buvo ropė. Tik vėliau bulvės išstūmė ropes ir šių vartojimas sumažėjo. Žmonės tarpukariu valgė ir daug vaisių bei uogų, dėl to gaudavo labai daug vitaminų, mineralų ir antioksidantų. Tad nors lietuviai ir valgė riebią kiaulieną, skilandžius, tie riebalai negalėjo oksiduotis ir kauptis kraujagyslėse. Iš tiesų pažiūrėję į tarpukario gyventojų nuotraukas pamatytume, kad jaunos merginos tuo metu nebuvo tokios lieknos kaip dabar, nors nebuvo ir daug nutukusių. Žmonės buvo neperkarę, tvirti, kartais turėjo vieną kitą kilogramą viršaus. Tačiau tas didelis antioksidantų kiekis, gaunamas su daržovėmis ir vaisiais, stipriai sumažindavo įvairių ligų riziką.“

Per pastaruosius penkerius metus lietuviai nepradėjo valgyti nei daugiau daržovių, nei grūdinių produktų, neatsirado mūsų racione ir daugiau žuvies.

Ne vienerius metus Lietuvoje vykdomi įvairūs projektai visuomenės švietimo sveikatos, sveikos mitybos ir maisto pasirinkimo klausimais (darželinukams ir pradinukams dalinami pieno produktai, vaisiai, daržovės, seminarai vyresniems moksleiviams bei visuomenei), rezultato nedavė. Tai atskleidė šių metų pradžioje Vilniaus universiteto Visuomenės sveikatos instituto atliktas Lietuvos gyventojų mitybos įpročių tyrimas. Apklausus 1001 respondentą visoje šalyje, paaiškėjo, kad lietuvių mityba kaip prieš penkerius metus buvo netinkama, ir nepalanki sveikatai, taip ir dabar yra panaši, kitaip tariant, prasta.
Vienas blogiausių mitybos įpročių, kurį sveikos gyvensenos specialistai įvardina kaip didžiausią problemą, kad vartojame per mažai tiek žalių, tiek virtų daržovių. Nors šviežių daržovių rekomenduojama valgyti kiekvieną dieną, tačiau šio mitybos principo laikosi vos 40 proc. suaugusių mūsų šalies gyventojų. Beje, lyginant su prieš penketą metų atlikto Lietuvos gyventojų mitybos įpročių tyrimo duomenimis, kasdien valgančių daržoves netgi sumažėjo – 2007 m. tokių buvo 43,4 proc.
Kita neigiama tendencija, kad smarkiai išaugo atsisakančiųjų pieno ir jo produktų skaičius. Tai pagrindinis kalcio šaltinis, todėl gerti lieso pieno ar valgyti varškės, sūrio verta bent tris kartus savaitę, tačiau dabar kas penktas žmogus Lietuvoje visai nevartoja šių produktų. 2007 m. pieno ir jo produktų niekuomet nevartojo 6,6 proc.
Daugelis lietuvių nekreipia dėmesio ir į rekomendacijas kasdien valgyti grūdinių produktų (košių, grūdų dribsnių). Kasdien patiekalą iš šių produktų valgo vos dešimtadalis žmonių, o didžioji dalis – kartą per savaitę arba visai nevartoja.
Stebina ir tai, kad esame jūrinė valstybė, tačiau niekaip nesusiformuoja įprotis žuvį valgyti vieną ar du kartus per savaitę, kaip rekomenduoja tiek mūsų medikai, tiek mitybos ekspertai, tiek Pasaulinė sveikatos organizacija. „Beveik pusė Lietuvos gyventojų kelis kartus per savaitę valgo žuvies, tačiau taip maitintis turėtų didžioji dauguma. Mat tai bene vienintelis produktas, iš kurio žmogaus organizmas gauna būtinų omega-3 riebalų rūgščių“, – pabrėžia VU Visuomenės sveikatos instituto asistentas Valerijus Dobrovolskis, kartu su prof. Rimantu Stuku atlikęs mitybos įpročių tyrimą.
Taigi, kodėl daugelis Lietuvos gyventojų nesilaiko sveikos mitybos principų?

Daugiausiai lietuvių produktus renkasi pagal kainą

Pasak V.Dobrovolskio, dėl to, kad mūsų mityba neracionali ir nesubalansuota, daug įtakos turi ekonominė šalies situacija. Tai atskleidė Lietuvos gyventojų mitybos įpročių tyrimas. Pasirodo, labiausiai maisto produkto pasirinkimą lemia jo kaina (pagal tai produktus renkasi net 36,8 proc. žmonių), kiek mažiau – skonis (27,9 proc.). Ir tik maždaug penktadalis Lietuvos suaugusių gyventojų rinkdamiesi maistą galvoja apie jo naudą sveikatai.
Įdomu tai, kad nepriklausomai nuo to, kiek pajamų tenka vienam namų ūkio nariui, produkto nauda sveikatai renkantis maistą vis tiek yra trečioje vietoje.
„Moksliniais tyrimais įrodyta, kad mityba daro reikšmingą įtaką sveikatai, lėtinių neinfekcinių ligų plitimui. Deja, didžioji dalis gyventojų deramai neįvertina mitybos, kaip sveikatai įtaką darančio veiksnio, svarbos. Mūsų sergamumo rodikliai, ypač širdies ir kraujagyslių ligomis, atspindi nesveikos mitybos įpročius“, – apgailestauja VU Visuomenės sveikatos instituto direktorius prof. R.Stukas.
Jo žodžiais, Lietuvoje jau gana seniai susiformavęs įprotis vietoj šviežių daržovių rinktis kitus, ne tokius sveikus produktus. Šio įdingo įpročio pakeisti, profesoriaus žodžiais, nepavyksta, nes, tarkim, obuolį užtenka nusiplauti ir gali valgyti, o norint pasigaminti salotas, daržoves reikia plauti, pjaustyti. Tam daug dirbantys ir užsiėmę šiandieniniai žmonės nenori gaišti laiko.
Sveikos mitybos įpročių formavimuisi labai trukdo ir perdėti pseudo sveikuolių gąsdinimai, kad daržovėse daugiau nitratų nei vitaminų, visa žuvis užteršta dioksinu, gyvsidabriu ir kitomis nuodingomis medžiagomis arba auginama tik šeriant pašarais su antibiotikais. Apie pieną kuriami mitai, kad jis ne papildo organizmą kalciu, bet, atvirkščiai, neva jį išplauna, todėl vystosi osteoporozė.
O štai neseniai vieno Klaipėdos rajono darželio tėvai pasipiktino, kad vaikų valgiaraštyje atsirado dvigubai daugiau daržovių ir košių, mat baiminasi, kad taip darželinukai gaus nuodais užterštų produktų.
„Įvairūs nepagrįsti gąsdinimai visuomenėje suformuoja nuomonę, kad kai kurių produktų geriau visai nevalgyti. Tačiau mes tiek nesuvalgom, tarkim daržovių, kad galimi nitratų kiekiai keltų pavojų sveikatai. Be to, augalai, kurie sukaupia pernelyg daug nitratų, patys žūsta. Svarbu, ir tai, kad mėšlu tręšiamose daržovėse randama daugiau nitratų nei auginamose naudojant chemines trąšas“, – paaiškina R.Stukas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Veido oda ir paros ritmas: kada geriausia valyti makiažą, užsitepti kaukę rūpintis paakiais…

Punktualumas ir geri įpročiai teigiamai veikia veido odą. Todėl teptis kremu verta žiūrint į laikrodį – laiku naudojamas jis veiks geriausiai. Mat oda turi savus didžiausio aktyvumo ir pasyvumo periodus. Į tai atsižvelgdamos savo grožiui tik padėsite.

Diena – naktis
Pažangūs kosmetikos gamintojai jau atsižvelgia į žmogaus biologinį laikrodį. Net estetikos dermatologai ir kosmetologai planuoja injekcijas ir odos šveitimo procedūras pagal paros ir mėnesinių ciklus.
Biologinis laikrodis yra smegenyse, bet oda jaučia jo įtaką. Dieną visos pajėgos skiriamos apsaugai, naktį – atsinaujinimui. Todėl į dieninius kremus dedama UV spindulius sulaikančių medžiagų, vitaminų antioksidantų, šviesą atspindinčių dalelių. Į naktinius – aminorūgščių, vitaminų, veikliųjų augalų ištraukų, sojų baltymų, stimuliuojančių kolageno sintezę.
Labai svarbus vitaminas A (retinolis) – jo odai reikia labiausiai dėl gebėjimo regeneruoti (spartina epidermio atsinaujinimą, kolageno gamybą, stiprina raginį sluoksnį). Vitamino A poveikį sustiprina vitaminas C.
Naudoti skirtingus kremus dienai ir nakčiai ypač patariama vyresnėms moterims.

Užmigti – iki vidurnakčio
Aktyvi odos ląstelių regeneracija trunka maždaug penkias nakties valandas. Užmigti geriausia iki 24 val., nes šiuo metu oda regeneruoja intensyviausiai – tada miegas veiks kaip kosmetikos priemonė. Iki šio laiko (vėliausiai!) reikėtų pasitepti naktiniu kremu. Guldamasi po dvylikos ir dar tinkamai nenuvalytu ar nepamaitintu veidu, pasmerkiate save pernelyg ankstyvam senėjimui.
Odai nuimti nuovargį padeda naktinis kremas, kuriame yra medžiagų, pasižyminčių atpalaiduojamuoju poveikiu: jūros dumblių, mielių, bukų pumpurų ištraukų ar odą raminančio magnio.
Tačiau miegant ilgiau kaip dešimt valandų (optimali miego trukmė – 8 val.) lėtėja fiziologiniai organizmo procesai, medžiagų apytaka, susidaro palankios sąlygos limfos ir vandens sąstoviui – štai iš kur atsiranda pabrinkimų, ypač paakiuose.

Mėnesinių ciklo ypatumai
Biologinis laikrodis reguliuoja ir hormonus. Didžiausios įtakos moterų grožiui turi estrogenai ir progesteronas. Oda keičiasi kartu su mėnesinių ciklo fazėmis, jausdama  menkiausius lytinių hormonų kiekio svyravimus.
Estrogenai teikia odai elastingumo ir stabdo riebalų sekreciją. Ciklo viduryje jų daugiausia – tuomet oda būna glotni, atrodo gražiausiai. Antroje ciklo fazėje estrogenų mažėja, pradeda intensyviau dirbti riebalų liaukos, todėl prieš pat mėnesines dažnai atsiranda spuogelių.
Grožiui kenkia ir estrogenų perteklius, ypač estradiolio, kuris prisijungia vandenį. Jo ima daugėti išsyk po ovuliacijos, o daugiausia būna maždaug dvidešimtąją ciklo dieną. Kaip tik tada nubundate užtinusiu veidu, su maišeliais paakiuose. Estrogenai taip pat plečia kapiliarus, todėl ciklo viduryje dažniau raustate ir ant veido labiau pastebimas kapiliarų tinklas.
Atsižvelgiant į mėnesinį hormonų laikrodį vertėtų planuoti vizitus į grožio saloną ir estetinės medicinos procedūras. Mat prieš pat mėnesines padaugėjus progesterono, jautriau reaguojama į skausmą, stipriau kraujuojama (kad ir išspaudus paprasčiausią spuogą).

BLOKAS
Oda ir paros ritmas
7.00 – dienos pradžia
Veikiant šviesai lėtėja melatonino (miego hormono) gamyba, antinksčiai pradeda gaminti adrenalino, būtino pradedant naują dieną – ir jūs pabundate. Ryte oda gražiausia – sveika, spindinti. Bet būsimoji diena jai grasina ultravioletiniais spinduliais, aplinkos teršalais, sausu oru ir t.t. Ją apginsite dieniniais kremais su UVA ir UVB filtrais bei vitaminais A, E ir C.

15.00 – lūžis
Maždaug vidurdienį ląstelių medžiagų apykaita sulėtėja. Bet 15 val. įvyksta lūžis ir ląstelės vėl ima sparčiau „dirbti“. Tai tinkamas metas atgaivinti veidą. Net jei esate pasidažiusi, veidą galite pamaloninti terminių versmių vandeniu, paskui nusausinti jį popierine servetėle.

18.00 – padidėjęs apetitas
Apie šią valandą oda gerai sugeria gaunamas puoselėjamąsias medžiagas – tai išnaudokite grožiui. Vos grįžusi iš darbo nuvalykite makiažą ir ištepkite veidą kauke. Pirktines kaukes rekomenduojama tepti kartą ar du per savaitę. Kitomis dienomis šiuo laiku veidą tiesiog patrinkite braškės, agurko, obuolio, pomidoro ir kt. griežinėliu, suvilgykite vaisių ar daržovių sultimis. Šiuo metu geriausia užsitepti ir naktinio kremo – jis geriausiai susigers, o naktį prasidėjus aktyviam ląstelių regeneracijos procesui jos jau turės „statybinių medžiagų“.

20.00 – krizė
Oda pavargusi ir tik laukia, kol užmigsite, kad imtų regeneruoti. Dabar „galutinis“ terminas nusivalyti makiažą, atgaivinti veidą toniku ir patepti naktiniu kremu. Jeigu kasdien iki 20 val. nepatingėsite nusivalyti makiažo, odoje metų žymės išryškės vėliau. Be to, kas rytą atsikelsite gaivesniu veidu.

00.00 – spartus atsinaujinimas
Tokiu laiku geriausia ramiai miegoti, nes vidurnaktį ląstelės ypač sparčiai dalijasi – dešimtį kartų intensyviau negu dieną! Atsipalaiduoja mimikos raumenys, oda išsilygina ir siurbte siurbia kremo naudingąsias medžiagas. Jei makiažą vis tik valysite ir kremą tepsite vėlai, tuomet tepkite jo tik saikingai (perteklių nuvalykite servetėle!).

Rasa Derenčienė

MOters savaitgalis, Nr. 21

Sužinoti, ar sveika gerti šaltinio vandenį, šiandien žmogus gali tik savarankiškai nunešęs jo vandens ištirti į laboratoriją. O tai kainuoja, ir gana nemažai.

Lietuvos žaliųjų sąjūdis atliko eksperimentą ir užsakė ištirti trijų pagrindinių Vilniaus šaltinių vandenį. Šaltinių vandens mėginiai paimti Antakalnio mikrorajone Plytinės g. ir Antakalnio g. (prie Antakalnio žiedo), taip pat Jeruzalės mikrorajone prie Kalvarijų kelio.

Geriamasis vanduo turi atitikti šiuos reikalavimus: jame neturi būti mikroorganizmų, parazitų ir medžiagų, savo skaičiais ar koncentracijomis galinčių kelti potencialų pavojų žmonių sveikatai. Lietuvoje reikalavimai vandens saugai ir kokybei nurodyti Lietuvos higienos normoje HN 24:2003 ,,Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai”. Geriamasis vanduo turi atitikti šios higienos normos nustatytus minimalius mikrobinius ir toksinius (cheminius) rodiklius.

Neabejotina, kad be cheminių ir biologinių, vanduo turi ir struktūrinius parametrus. Norint sužinoti, ar vanduo turi gydomąją galią, reikia išmatuoti jo oksidacijos-redukcijos potencialą. Jei jis turi neigiamą rodiklį, – yra gyvas ir turi gydomąjį poveikį.

Tačiau šaltinio vanduo taip pat gali kelti pavojų sveikatai. Į šaltinį kartu su gruntiniu vandeniu gali patekti ir teršalų. Vandens kokybė priklauso ir nuo geologinių sąlygų: smėlingose vietovėse tarša patenka iš tolimesnių taršos šaltinių dėl intensyvios vandens filtracijos, molingose vietose taršos tikimybė mažesnė. Bene pavojingiausias yra mikrobinis vandens užterštumas. Nes esant patogeniniams organizmams žmonės gali susirgti infekcinėmis ligomis.

Visų tirtų šaltinių vanduo atitinka cheminius rodiklius, tačiau dviejuose iš jų rasta koliforminių bakterijų, o tai reiškia, kad tirtas vanduo neatitinka geriamajam vandeniui keliamų mikrobiologinių reikalavimų.

Plytinės g. šaltinio vandenyje nerasta koliforminių bakterijų, žarninių lazdelių ir žarninių enterokokų, kas visiškai atitinka geriamo vandens saugos ir kokybės reikalavimus. Kitų šaltinių (Antakalnio g. prie Antakalnio žiedo, taip pat Jeruzalės mikrorajone prie Kalvarijų kelio) vandenį gerti nerekomenduotina – jų vanduo bakteriologiškai nesaugus. Tokį vandenį rekomenduotina virinti.

Nors šaltiniai trykšta ekologiškoje vietoje, tačiau netoli gali būti kapinės, sumestos senos trąšos ar kas nors likę nuo karo laikų. Todėl reikėtų nuodugniau įvertinti apylinkes. Šaltinių vanduo “apgaulingas” ir tuo, kad jų vandens kokybė nuolat kinta. Ji gali pablogėti, kai tirpsta sniegas, yra lietingi metai ar dažnai ir smarkiai lyja. Tada pakyla gruntinio vandens lygis ir teršalai lengviau patenka į vandenį. Biologiniu požiūriu svarbu vandenį ištirti vasaros pabaigoje, kai viskas įšilę. Šaltinio vanduo turi būti tiriamas reguliariai.

Reikia nepamiršti, kad mes turime labai geros kokybes vandentiekio vandenį

Visgi jei nusprendėte gerti šaltinio vandenį nepamirškite, kad Antakalnio g. prie Antakalnio žiedo, o taip pat Jeruzalės mikrorajone prie Kalvarijų kelio esančių šaltinių vandenį rekomenduotina virinti. Tai skelbiama ir informaciniuose pranešimuose, kuriuos Žaliųjų sąjūdis pakabino šalia minimų šaltinių.

Marija Tamkevičiūtė

Į lietuvių kalbą išverstas ir išleistas sveikos gyvensenos biblija pasaulyje vadinamas lietuvių kilmės mokslininko ir žaliosios mitybos judėjimo pradininko Viktoro Kulvinsko bestseleris „Kaip išlikti XXI amžiuje“.

Asmenine patirtimi, pastebėjimais, patarimais ir gausiais literatūros šaltiniais paremtoje knygoje gausu atradimų, kurie ne tik moko gyventi taupiau, sveikiau, racionaliau, bet ir atskleidžia šį tą naujo apie žmogų ir aplinkinį pasaulį.

„Ši knyga jau seniai atrasta už Atlanto ir pripažinta kaip visų žaliavalgių ir sveiką gyvenimo būdą propaguojančių entuziastų vadovas, pagaliau atrado kelią ir į mūsų knygynus. Kasdien sparčiai plečiantis sveiką gyvenimo būdą propaguojančių žmonių ratui, buvo būtina turėti sava kalba parašytą svarų informacijos šaltinį, kuris taptų kelio į kitokį gyvenimą pradžia“, – sako knygą išleidusios VŠĮ „Žalia mityba“ vadovė Gražina Gum.

Autorinė V. Kulvinsko knyga „Kaip išlikti XXI amžiuje“ pasaulyje parduota daugiau nei pusės milijono tiražu. Vien JAV šios knygos išleisti 53 leidimai, Vokietijoje – 14 leidimų. Knygos puslapius varto ir joje skelbiamomis idėjomis vadovaujasi tokios žvaigždės kaip tenisininkė Venus Williams, komikas Dickas Gregory, TV šou žvaigždė Philipas M. Thomas ir kt. Knygai neabejingas buvo ir pats Michaelis Jacksonas bei legendinė aktorė Gloria Swanson. Šiuo metu lietuvišką jos vertimą galima rasti ir visuose Lietuvos knygynuose.

„Tikiu, jog ši knyga nepalieka abejingų. Stengiausi, kad mano skleidžiamos idėjos paliestų skaitytoją ir priverstų jį susimąstyti apie tai, kaip iš tiesų mes gyvename, kodėl gyvename taip, kad patys žudome save per savo neišmanymą, ir kokiu keliu mums eiti, kad gyvybės syvai tekėtų kiekviena mūsų ląstele ir pilni vidinio budrumo bei džiugesio būtume visada pasirengę žengti per XXI amžių, kad ir koks jis būtų“, – teigia Viktoras Kulvinskas.

V. Kulvinskas sukūrė žaliavalgystės principais grįstą teoriją, kuria vadovaujasi tūkstančiai žmonių visame pasaulyje. Jų tarpe ne viena jaunyste ir energija spinduliuojanti Holivudo žvaigždė, jų tarpe Demi Moore, Uma Thurman, Woody Harrelsonas ir kt.

V. Kulvinskas pabrėžia, jog mityboje svarbiausia daug fermentų, mažai baltymų, mažai krakmolo ir daug skysčių turintis neapdorotas vegetariškas maistas. Autorius taip pat sukūrė niekada anksčiau nesuformuluotą teorinį modelį vėžiui, artritui, mėnesinėms ir gyvenimo pailginimo formulei, kuris atlaikė net ir priekabiausių mokslininkų analizę.

Visa tai jis išdėstė aštuntajame dešimtmetyje JAV pasirodžiusioje knygoje „Kaip išlikti XXI amžiuje“. Ši iš karto buvo pripažinta įspūdingiausiu moksliškai pagrįstu neapdoroto maisto naudos žmogaus sveikatai dokumentuotų įrodymų rinkiniu. Tokia ji išliko iki šiol – gyvo maisto biblija pripažįstama sveikatos specialistų.

Gimęs Lietuvoje per Antrąjį pasaulinį karą (1939 m.), V. Kulvinskas emigravo į JAV, ten įgijo matematikos magistro laipsnį, dėstė Konektikuto universitete, buvo Harvardo universiteto, Masačiusetso technologinio instituto, Smitsonian astrofizinės observatorijos, Apolono projekto ir kt. kompiuterių konsultantas. V. Kulvinskas yra fizikos garbės bendrijos Sigma Pi Sigma narys, drauge su Lietuvoje gimusia dr. Ann Wigmore Bostone įkūrė Hipokrato sveikatos institutą.

"Veido" archyvas

Nuo birželio 1 d. kiekvienas su receptu į vaistinę atėjęs pacientas turi teisę pats išsirinkti preparatą iš visų pateiktų monitoriaus ekrane

Jau kelias savaites Lietuvos vaistinėse įrengti monitoriai šaltai ir objektyviai skenuoja vaistinių sandėlių turinį, suteikdami galimybę pacientams patiems pasirinkti vaistą pagal jo kainą. Tačiau naujoji tvarka nepatinka gydytojams ir vaistininkams, todėl galima numanyti, kad permainos sunkiai skinsis kelią Lietuvoje – nors jos galėtų padidinti pacientų sąmoningumą ir leistų sutaupyti.

Šiuo metu sunkoka rasti žmonių, palaikančių naująją receptinių vaistų išrašymo tvarką, išskyrus, žinoma, pačius ją sugalvojusius Sveikatos apsaugos ministerijos valdininkus. Gydytojai gąsdina, kad be konkretaus vaisto pavadinimo likę pacientai nusigydys, vaistininkai nepatenkinti jiems tekusiu didesniu darbo krūviu. Argumentuojama, kad reforma buvusi beprasmė, nes pacientai vis tiek esą renkasi konkrečius vaistus, prie kurių jau yra pripratę, o monitoriuje išvydę naują pavadinimą skuba atgal pas gydytoją tartis, ar jis tinkamas jų ligai gydyti.

Bet gal teisūs tie, kurie teigia, kad gydytojų ir vaistininkų artelės dabar ūžiančios lyg bičių avilys, nes keičiasi per daugybę metų nusistovėjusi, vaistų gamintojų dovanomis apaugusi ir jokių krizių nepurtoma, amžinai derlinga vaistų skyrimo bei prekybos sistema? Sirgti mėgstantys lietuviai pasiryžę atiduoti paskutinį pinigą už išganingąją piliulę – o kur lig šiol buvo bent kokia garantija, kad ją išrašantis gydytojas vadovaujasi vien medicininėmis žiniomis, o vaistininkas paiso kliento piniginės interesų?

Dabar toks saugiklis atsirado: receptuose rašomas tik cheminis vaisto pavadinimas, nebe konkretaus gamintojo produktas, o vaistinėse įrengti monitoriai pateikia visus to medikamento variantus – nuo pigiausio iki brangiausio. Pacientams sudaryta galimybė rinktis – ir dabar jau tik jų pačių elgesys nulems, ar ši reforma bus pavykusi, ar taip ir nepakeis nusistovėjusios tvarkos, iki neįsivaizduojamų aukštumų išauginusios vaistų kainas Lietuvoje.

Dideli pinigai už pigius vaistus

Pagal naują receptinių vaistų skyrimo tvarką nuo birželio 1 d. gydytojai gali rašyti tik bendrinį vaisto pavadinimą – arba, kitaip tariant, veikliąją medžiagą – ir nebegali šalia skliausteliuose nurodyti konkretaus gamintojo firminio vaisto pavadinimo.

Reformos krikštatėviu laikomas sveikatos apsaugos ministro patarėjas Martynas Marcinkevičius akcentuoja, kad taip siekiama suardyti ydingą Lietuvoje nusistovėjusią sistemą, kai brangiomis vaistų gamintojų dovanomis papirktas neretas gydytojas, jausdamasis skolingas, recepte raitydavo konkrečių vaistų pavadinimus – tuos, už kuriuos skolingas jautėsi esąs.

“Mes visi esame tokios sistemos aukos, nes visos dovanos yra įskaičiuojamos į galutinę vaisto kainą”, – rėžia valdininkas. Jis aiškina, kad iš tiesų brangiai kainuoja tik patentiniai, tai yra naujai sukurti vaistai – jų kainą lemia kūrimo procesui ir tyrimams išleidžiami milijardai. Tokie nauji vaistai pagal tarptautinę praktiką nuo kopijavimo yra saugomi nustatytą laiko tarpą, o pasibaigus šiam patentui rinkoje atsiranda konkurentų nukopijuoti panašūs medikamentai, vadinamieji generiniai vaistai. “Ir štai jau jų savikaina – visiškai nedidelė, tad ir pacientams jie turėtų kainuoti nedaug. Deja, gamintojų konkurencija ir nuožmi kova dėl teisės atsidurti gydytojo išrašomuose receptuose padidina ir šių pigių vaistų kainą, kurią galų gale vis tiek sumoka pacientas”, – aiškina pašnekovas.

Jo vertinimu, tik kuo didesnis skaidrumas gali įleisti gaivaus oro į šią per daugybę metų susiklosčiusią ydingą sistemą. “Monitoriai vaistinėse ir yra tas įrankis skaidrumui siekti”, – įsitikinęs M.Marcinkevičius. Juos nuo birželio 1 d. privalo turėti visos Lietuvos vaistinės, nes kiekvienas su receptu atėjęs pacientas turi teisę ekrane pamatyti visus tuo metu vaistinės turimus preparatus su gydytojo nurodyta veikliąja medžiaga.

Skirtingų nuomonių karas

“Nesuprantu, kam tie monitoriai buvo reikalingi – juk vaistininkas ir iki šiol privalėjo informuoti pacientą apie pigesnes alternatyvas”, – naujovei nepritaria Nepriklausomų farmacijos įmonių asociacijos direktorė Elena Kvedarienė.

“Privalėjo, bet nebūtinai tai darė – juk ir vaistininkai turi savų susitarimų su gamintojais, yra saistomi painių nuolaidų ir premijų schemų”, – ir šį argumentą atremia M.Marcinkevičius. Pasak jo, įrengus monitorius pirkėjui tapo prieinama objektyvi tiesa: jis pats mato visus vaistinėje esančius jam tinkamus medikamentus ir jų kainas.

Nacionalinės vaistų prekybos asociacijos direktorė Jūratė Kulberkienė piktinasi, kad monitorius vaistinės turėjo įrengti savo pačių sąskaita. Vienos tokios naujos darbo vietos įrengimas esą atsiėjo iki 2 tūkst. Lt, o visos Lietuvos vaistinėms ši naujovė kainavo 3–5 mln. Lt. “Ar tikrai dabar buvo pats laikas versti vaistines daryti neplanuotas investicijas. Nejaugi Lietuva tokia turtinga, kad gali tapti pioniere visoje Europoje – monitorių nėra įrengta dar nė vienoje valstybėje”, – stebisi ji.

Tačiau M.Marcinkevičius mano, kad vaistinės perdeda, skelbdamos savo išlaidas. “Naujas monitorius atsieina 600–800 Lt, o specialiomis programomis vaistines nemokamai aprūpino ministerija. Visais laikais pelningai dirbančioms vaistinėms tokios investicijos tikrai nesugriovė finansinių balansų”, – ironizuoja ministro patarėjas.

Aršus naujosios tvarkos priešininkas Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas Liutauras Labanauskas mina ant skaudžiausios vietos: dabar atsirado papildoma grėsmė pacientų sveikatai, nes, patys vaistinėje pasirinkdami konkretų vaistą, jie rizikuoja arba gauti nepakankamai veikliosios medžiagos, arba jos perdozuoti, nes esą skirtingų gamintojų vaistų sudėtis gali smarkiai skirtis.

“Tokią nesąmonę gali sakyti tik labai smarkiai kažkuo suinteresuotas žmogus. Siūlyčiau visiems dar kartą pasižiūrėti į farmaciją reguliuojančius įstatymus, kuriuose aiškiai parašyta, kad vaisto esmė yra veiklioji jo medžiaga, o ne braškių ar persikų aromatas ir jau tikrai ne konkretaus gamintojo pavadinimas. Parašius tik cheminį vaisto pavadinimą nenukentės niekas, išskyrus poilsines gydytojų keliones už vaistų gamintojų pinigus”, – žodžių į vatą nevynioja M.Marcinkevičius.

Tačiau vaistų skyrimo naujovėmis nepatenkinti ne tik gydytojai ir vaistininkai – ji baugina ir rimtomis ligomis sergančius žmones. Krūties vėžiu sergančių moterų draugijos “Alma” vadovė Regina Malžinskienė sako, kad sergant sunkia liga organizmas yra itin jautrus net ir menkiausiems niuansams, todėl skirti tinkamą vaistą yra labai svarbu. “Juk net plataus profilio šeimos gydytojas negali skirti mums vaistų, ką jau kalbėti apie vaistininko patarimus. Čia patarti gali tik gydytojas onkologas”, – pabrėžia pašnekovė.

Dėl to yra numatytos trys išimtys, kai leidžiama išrašyti konkretaus pavadinimo vaistus: išrašant biologinius vaistus, susidedančius iš trijų ar daugiau veikliųjų medžiagų, ir juos skiriant specialiai gydytojų konsultacinei komisijai.