Yoshinori Ohsumi, Nobelio premijos laureatas

Nobelio premija fiziologijos ir medicinos srityje įteikta už autofagijos – ląstelių „savivalgos“ – tyrimus. 2016 metų laureatu tapo japonas Yoshinori Ohsumi, rašomapremijos puslapyje.

Y.Ohsumi dvidešimt metų tyrinėjo ląstelių viduje vykstantį irimą. Jam pavyko išskirti genus, reguliuojančius autofagiją mielėse, ir aprašyti panašius procesus kitų organizmų ląstelėse.

Vėlesni tyrimai parodė, kad autofagija daro įtaką ne vienos ligos vystymuisi: Parkinsono, Alzheimerio ligų, diabeto ir kitų.

Siekdamas išskirti genus, lemiančius autofagiją ląstelėje, Ohsumi sukūrė mieles mutantes, kuriose jam pavyko sustabdyti autofagijos procesą. Paskui jis ėmė po vieną „atjunginėti“ genus, kol rado būtent tuos, be kurių autofagija nevykdavo. Atlikęs daug tūkstančių eksperimentų, jis išskyrė 15 genų, be kurių autofagija neįmanoma.

Ohsumi darbai išpopuliarino autofagijos temą mokslinėje bendruomenėje, ką akivaizdžiausiai demonstruoja šia tema publikuotų darbų skaičiaus dinamika.

Ohsumi darbai išpopuliarino autofagijos temą mokslinėje bendruomenėje

Apie autofagiją, kaip apie ląstelėje vykstantį procesą, pirmą kartą sužinota praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje. Tada belgų biochemikas Christian de Duve aprašė lizosomą – ląstelės dalį, atsakingą už kitų ląstelės komponentų suvirškinimą. Būtent de Duve’as pasiūlė terminą „autofagija“, už savo atradimus 1974 metais irgi buvo apdovanotas Nobelio premija medicinos srityje.

Nobelio premijos dydis – 8 milijonai Švedijos kronų. 2016 metais į premiją fiziologijos ir medicinos srityje pretendavo 273 mokslininkai. Ši premija įteikta 107-ąjį kartą, pirmieji laureatai paskelbti 1901 metais.

Šis straipsnis lietuvių kalba publikuotas portale technologijos.lt

Technologijos.lt

BFL nuotr.

55 proc. Tokią dalį visų mirčių Lietuvoje sukelia kraujotakos sistemos ligos. Pasaulio vidurkis – 29 proc.

2,5 Tiek kartų daugiau žmonių Lietuvoje nei Vakarų Europos šalyse miršta nuo kraujotakos sistemos ligų.

1649 Tiek žmonių mirė nuo kraujotakos sistemos ligų šių metų liepos mėnesį.

17,5 mln. Tiek gyvybių kasmet pasaulyje pasiglemžia širdies ir kraujagyslių ligos – dažniausia mirties priežastis.

41 776 Tiek žmonių Lietuvoje mirė 2015 m. 84,1 proc. visų mirties priežasčių sudaro kraujotakos sistemos ligos, piktybiniai navikai ir išorinės mirties priežastys.

56,5 proc. Tiek visų mirties priežasčių pernai Lietuvoje sudarė kraujotakos sistemos ligos.

47,5 proc. Tiek iš 20 529 pernai Lietuvoje mirusių vyrų mirė nuo kraujotakos sistemos ligų. 66,6 proc. iš jų mirė nuo išeminės širdies ligos.

65,1 proc. Tiek iš 21 247 pernai Lietuvoje mirusių moterų mirė nuo kraujotakos sistemos ligų.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Shutterstock nuotr.

Rasa VAITKEVIČIENĖ

„Lietuva šiandien stokoja susipratusio elito ir aristokratijos, kurių mąstymas neapsiribotų kadencijomis“, – atrodo, kad šis Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento Roberto Dargio pastebėjimas šiemet taps metų fraze: į kurią valstybės veiklos sritį bestum pirštu, visoms tiktų.

„Mąstymo kadencijomis“ pasekmės itin skaudžios sveikatos priežiūros srityje. Sparčiai didėja valstybės išlaidos sveikatos priežiūrai. Visuomenė sensta. Gilėja praraja tarp gyventojų poreikių sveikatos priežiūrai ir valstybės galimybių juos finansuoti.

Įteisins kyšininkavimą?

Patylomis būgštaujama, kad artėja sveikatos sistemos krizė: ar po keleto metų valstybė pajėgs užtikrinti nemokamą gydymą visiems savo piliečiams? Ragindami veikti, siūlydami konkrečius žingsnius, ekspertai, medikai mina sveikatos politikų ir valdininkų slenksčius. Tačiau dėl sveikatos politikos tęstinumo stokos esminių sprendimų Lietuvoje vis nėra.

Ką tik vietoj rimtų, esminių sprendimų sulaukėme dar vienos imitacijos – VTEK siūlymo oficialiai įteisinti pacientų pinigines dovanas medikams.

Ką tik vietoj rimtų, esminių sprendimų sulaukėme dar vienos imitacijos – VTEK siūlymo oficialiai įteisinti pacientų pinigines dovanas medikams.

Tokį valdininkų užmojį net ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Antanas Matulas pavadino absurdišku, profanuojančiu pačią problemą. „Siūloma įteisinti tai, su kuo valstybė nesusitvarko, – kyšius, net neišsiaiškinus, dėl ko žmonės tuos kyšius duoda“, – aštriai VTEK siūlymą įvertino Seimo narys.

Būtini skaidrūs ir legalūs sveikatos sistemos finansavimo pokyčiai. Tokie pasiūlymai yra parengti ir ne kartą išdėstyti sveikatos valdininkų, politikų, medikų, įstaigų vadovų oficialiuose susitikimuose, tačiau realių, pacientui juntamų sprendimų priimta nebuvo.

Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas Laimutis Paškevičius pastebi, kad mūsų šalis tebėra vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kurioje iki šiol nesiryžtama nelegalius ir neoficialius mokėjimus paversti legaliomis ir oficialiomis priemokomis: įvesti papildomą savanorišką sveikatos draudimą ir sveikatos priežiūros sektorių padaryti skaidresnį, ekonomiškai tvaresnį, aukštesnės kokybės, saugesnį.

„Sveikatos priežiūros sektorių įvairūs korupcijos tyrimai jau antrą dešimtmetį įvardija kaip la­biau­siai korumpuotą, kuriame klesti nelegalūs ,atsilyginimai už paslaugas. Visa tai neabejotinai neigiamai veikia tiek valstybinius, tiek privačius paslaugų teikėjus“, – mano L.Paškevičius.

Atsiliekama šviesmečiais

Iš asociacijos prezidento pateiktų duomenų aiškėja, kaip smarkiai šioje srityje atsiliekame nuo Eu­ropos. Lietuvoje privatus sektorius sveikatos priežiū­ros srityje tesudaro 7–8 proc., kai Europos Są­jungos šalių vidurkis – apie 40–50 proc. ES valstybėse privatūs paslaugų teikėjai yra lygiaverčiai sveikatos sistemos dalyviai ir vidutiniškai sudaro apie 90 proc. pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugų rinkos (Lietuvoje – apie 30 proc.); apie 50 proc. am­bu­latorinių konsultacijų rinkos (Lietuvoje – apie 8 proc.); apie 50 proc. dienos chirurgijos paslaugų rinkos (Lietuvoje – apie 15 proc.); apie 30 proc. stacionarinių paslaugų rinkos (Lietuvoje nesiekia 1 proc.).

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2013 m. ES vienam šimtui stacionaro lovų teko 33,64, o Lietuvoje – vos 1,56 privačios stacionaro lovos. ES šalių statistika rodo, kad Lietuvoje privati stacionarinė pagalba yra viena silpniausiai išplėtotų ir pacientams sunkiausiai prieinamų tarp visų ES valstybių.

Daugumoje ES valstybių pacientams sudarytos sąlygos vienodais pagrindais rinktis valstybinių ir privačių sveikatos priežiūros įstaigų teikiamas paslaugas bei gauti apmokėjimą už jas iš valstybinių sveikatos draudimo fondų. Lietuvoje stacionarinis sektorius vis dar yra valstybės monopolizuotas, privačių įstaigų neįsileidžiama.

Plėtros metmenys dūli stalčiuje

Esama padėtis netenkina ir pacientų atstovų. Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė Vida Augustinienė jau prieš ketverius metus ragino, kad valstybė turėtų nedelsdama priimti strateginį sprendimą įvesti papildomą sveikatos draudimą: tai mažintų pacientų išlaidas ir nelegalius mokėjimus.

„Visos Europos valstybės siekia, kad sveikatos priežiūros paslaugos ir finansavimas joms būtų teikiama vienodomis sąlygomis, nesvarbu, įstaiga valstybinė ar privati.

Visos Europos valstybės siekia, kad sveikatos priežiūros paslaugos ir finansavimas joms būtų teikiama vienodomis sąlygomis, nesvarbu, įstaiga valstybinė ar privati.

Svarbu, kad tos paslaugos būtų kokybiškos, kvalifikuotos ir kad žmogus jas gautų laiku. O kai pas mus nėra vienodų sąlygų – praktiškai nėra ir konkurencijos. Privačios įstaigos turi puikią aparatūrą, kvalifikuotų gydytojų, tačiau su jomis nesudaromos stacionarinių paslaugų su­tartys. Valstybės institucijos nenori, kad žmogus tu­rėtų laisvę rinktis tą gydymo įstaigą, kuri jam labiau patinka“, – pastebi pacientų atstovė.

V.Augustinienė apgailestauja, kad šiandien, 2016-aisiais, nė per žingsnį nepasistūmėta įgyvendinant prieš penkerius metus Seimo patvirtintą do­kumentą – 2011–2020 m. Lietuvos sveikatos siste­mos plėtros metmenis. O ten, be kita ko, siūlyta sudaryti lygias konkurencines ir veiklos sąlygas, vienodas galimybes valstybės ir privataus sektoriaus įstaigoms, skatinti privačių pirminės sveikatos priežiūros įstaigų plėtrą, netgi ketinta sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis sudariusioms privačioms medicinos įstaigoms leisti panaudos teise naudotis savivaldybių kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu.

Tačiau po praėjusių rinkimų naujos kadencijos Seimo sveikatos politikai rinkosi kardinaliai kitus prioritetus. Metmenys dulka stačiuose, o vienas pa­grindinių pacientų lūkesčių – lygios galimybės gauti paslaugas tiek valstybinėse, tiek privačiose sveikatos priežiūros įstaigose – nėra užtikrintas iki šiol.

Didžiausios bėdos – tai sveikatos politikos tęstinumo stoka (trys socialdemokratų sveikatos ministrai kiekvienas vykdė priešingą politiką, ankstesnio Seimo priimti dokumentai buvo ignoruojami); mažėjantis finansavimas: žadėta sveikatos apsaugai skirti 4,2 proc. bendrojo vidaus produkto (2012 m. buvo 4,1 proc.), tačiau šiemet skirta tik 3,9 proc.; privačias medicinos įstaigas diskriminuojanti sveikatos politika, sukurianti kliūtis investicijoms į sveikatos sistemą.

Tad ką reikėtų daryti toliau? Viena vertus, teorinių strategijų ir metmenų jau turime per akis. Kita vertus, privačios medicinos atstovai, seniai ra­gi­nan­tys imtis pribrendusių permainų, turi ką pasiūlyti.

Sprendimų yra – nėra valios

Štai kai kurie Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidento L.Paškevičiaus siūlymai: sudaryti ne teorines, o realias galimybes pacientams rinktis privačią ar valstybinę sveikatos priežiūros įstaigą ir gauti ligonių kasų apmokėjimą už paslaugas. Užtikrinti ekonomikos dėsnių ir konkurencijos veikimą sveikatos priežiūros sektoriuje, įdiegti skaidrią, ekonominiais skaičiavimais pagrįstą sveikatos priežiūros paslaugų kainodarą.

Taip pat L.Paškevičius siūlo atsisakyti valstybės investicijų programų bei kitų neskaidriai vykdomų, konkurenciją iškreipiančių finansinių išteklių pa­skirstymo instrumentų, šias lėšas įtraukiant į Pri­valomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą.

Papildomų investicijų į sveikatos paslaugų sekto­rių galima pritraukti nelegalius atsiskaitymus pa­verčiant legaliomis priemokomis už sveikatos priežiūros paslaugas, išskyrus būtinąją medicinos pa­galbą bei apsaugant socialiai pažeidžiamas visuomenės grupes. Raginama leisti veikti fizinių ir juridinių asmenų papildomo (savanoriško) sveikatos draudimo mechanizmui.

Taip pat siūloma pakeisti sutarčių su ligonių teritorinėmis kasomis sudarymo tvarką bei kitus teisės aktus, užtikrinant, kad pacientams sveikatos priežiūros paslaugos vienodais pagrindais būtų kompensuojamos tiek valstybinėse, tiek privačiose gydymo įstaigose.

„Esminiai pokyčiai sveikatos priežiūros sektoriuje galimi tik tuomet, jei iš tiesų bus siekiama orienta­cijos į paciento poreikius, sprendimų priėmimo skaidrumo, paslaugų kokybės ir valdymo efektyvumo. Tuomet pacientas taps tikra, o ne tik komunikuojama sveikatos reformos ašimi, o sveikatos priežiūros sektorius priartės prie ekonominiais pagrindais veikiančio šalies ūkio. Tada ir viešųjų finansų poreikis taptų mažesnis, nes jie būtų naudojami efektyviau, be to, būtų pritraukta papildomų privačių finansavimo šaltinių“, – įsitikinęs L.Paškevičius.

Tad pasiūlymų ir vizijų, kaip reikėtų gerinti šlyjančią šalies sveikatos apsaugos sistemą, turime. O netrukus paaiškės, ar sulauksime žmonių, pasiryžusių įgyvendinti esmines permainas, ar užderės tik dar vienos kadencijos politikų.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL/A.Ufarto nuotr.

Turbūt nesuklysiu rašydamas, kad didžioji dalis žmonių svajoja apie kitokį kūną. Tokį, kokį jie įsivaizduoja gražiu. Yra tikrai ne vienas ir ne du būdai tai pasiekti. Vienas galbūt geresnis už kitą, tačiau viskas įmanoma, jei to labai norėsi.

Arnas Slėnys, asportas.lt

Iš didelio noro kartais išplaukia drastiškos priemonės. Pavyzdžiui: norintysis pokyčių pradeda praktiškai nevalgyti. Atsisako pusryčių ar kurio nors kito maisto dienos metu, valgo tik salotas, stengiasi valgyti visai mažytes porcijas ir panašiai. Prisėdus ir protingai paskaičiavus maistinių medžiagų balansą, sumažintos porcijos gali būti itin naudingos. Visgi, desperatiškai siekiant kuo greičiau atsikratyti svorio, tokie skaičiavimai dažniausiai būna palikti antrame plane. Griebiamasi „bado“ strategijos.

Kiek kalorijų per dieną galima pavadinti „bado streiku“?

Rekomenduojama paros kalorijų norma svyruoja nuo 2000 iki 2800 vyrams ir nuo 1600 iki 2400 moterims. Viskas priklauso nuo fizinio aktyvumo.

Norint atsikratyti nereikalingų kilogramų, idealiausia paros kalorijų norma būtų ~1800 vyrams ir ~1200 moterims.

„Bado streikas“ yra mažiau nei 800 kcal per dieną. Tai jokiu būdu nėra naudinga žmogaus sveikatai. Negali būti jokių argumentų ar sėkmės istorijų. Kokių pasekmių galima sulaukti?

1. MAISTINIŲ MEDŽIAGŲ TRŪKUMAS

Nevalgydamas, žmogus smarkiai apriboja kalorijų skaičių. Tai reiškia, kad organizmas negali normaliai funkcionuoti.

Esant maistinių medžiagų trūkumui, atsiranda visas sąrašas sveikatos sutrikimų. Keletas pavyzdžių:

• Geležies trūkumas gali sukelti anemiją. Pasireiškia nuovargis, silpnumas ir panašūs simptomai.
• Vitamino D trūkumas gali pakenkti kalcio pasisavinimui – kentės kaulai ir dantys.
• Omega riebalų rūgščių trūkumas ko gero pats blogiausias. Gali pasireikšti tokie sutrikimai kaip depresija, artritas, diabetas ar net esant itin dideliam trūkumui bei kitiems sutrikimams – vėžys.

Žinoma, visa tai neatsitiks per savaitę. Galbūt atrodo, jog ši informacija yra neteisinga ir juokinga. Tačiau garantuoju vieną – piktavališkas nevalgymas visada smarkiai ir skaudžiai atsiliepia.

2. NUOVARGIS

Nevalgant ilgą laiko tarpą, cukraus lygis kraujyje sumažėja. To pasekoje sumažėja ir energijos lygis. Kodėl? Energijos organizmas gauna iš kraujotakoje cirkuliuojančios gliukozės. Iš gliukozės gaminama adenozino trifosfatas (ATP) – kuras smegenims, raumenims ir praktiškai kiekvienai tavo organizme esančiai ląstelei.

Viskas pakankamai paprasta. Pagalvok: ar gali mašina važiuoti be kuro? Ne. Ar tu gali funkcionuoti be maistinių medžiagų? Gali, iki kol organizmas išnaudos esamus riebalų ir raumenų audinius energijai. O vėliau – pradėsi kenkti savo sveikatai.

3. RAUMENŲ MASĖS PRARADIMAS

„Raumenų masė“ galbūt kai kuriam skambės gąsdinančiai. Galbūt kažkas pagalvos „juk kam, pavyzdžiui, merginai raumenų masės?“ arba „Aš nenoriu per daug raumenų, kam man tos masės“. Šiuo atveju kalbu ne apie kultūristo raumenų masę, o sveiko žmogaus raumenų masę.

Tik nepradėk džiaugtis. Kartu su riebalais sudeginama ir raumenų masė.

Kaip ir minėjau aukščiau, nevalgydamas žmogus neduoda organizmui energijos. Taigi, organizmas pradeda jos ieškoti raumenyse ir riebaluose. Iš čia išplaukia vienas pliusas: sudeginami riebalai. Tik nepradėk džiaugtis. Kartu su riebalais sudeginama ir raumenų masė.

Nepaisant bendro silpnumo, gali ilgainiui pastebėti suglebusią odą, negalėjimą užsiimti fizine veikla, nugaros skausmą, sunkumą ilgai vaikščioti.

Galų gale, tavo kūnas tikrai neatrodys taip, kaip planavai.

4. GALVOS SKAUSMAS IŠ ŠIRDIES PROBLEMOS

Jeigu pastebi, kad dažnai spaudžia ar skauda galvą ir vaistai, kava ar miegas nepadeda, problema slypi tavo „bado streike“. Staigus svorio kritimas yra tiesus kelias į varginančius galvos skausmus. Juos sukelia sumažėjęs cukraus, o tiksliau gliukozės lygis kraujyje. Prie to taip pat prisideda ir magnio bei vitamino B9 trūkumas.

Desperatiškos priemonės, tokios kaip badavimas, tik privers tave blaškytis pirmyn ir atgal, niekada taip ir nepasiekiant jokio apčiuopiamo bei naudingo rezultato.

Galiausiai, nevalgymas paliečia vieną svarbiausių tavo organų – širdį. Ilgalaikis trūkumas gali sutrikdyti širdies ritmą ar net privesti prie širdies smūgio. Širdis geriausiai savo darbą atlieka esant normaliam kraujospūdžiui. Taip yra kuomet tinkamai maitinamės, esame fiziškai aktyvūs ir išsimiegame.

KOKIA IŠEITIS?

Yra tikrai nemažai šaunių ir išsamių straipsnių apie sveiką svorio kontroliavimą bei riebalų deginimą. Atmink – nevalgydamas ne tik neatrodysi gražiai, bet ir smarkiai pakenksi savo sveikatai. Straipsnyje paminėjau keletą esminių problemų, tačiau ilgainiui jų atsiranda vis daugiau. Suprantu, kad norisi spjauti ant visų „patarimų“, nieko neklausyti ir tiesiog užsiimti tuo, kas tau atrodo teisinga.

Visgi manau, kad tau patraukliau skamba ilgalaikiai rezultatai, kurie atsilieps ne tik tavo grožiui, bet ir savijautai. Tavo kūnas turi puikią atmintį, tad vieną kartą jį pripratinus prie sveiko rėžimo, reikalui esant sugrįžti bus žymiai lengviau.

Desperatiškos priemonės, tokios kaip badavimas, tik privers tave blaškytis pirmyn ir atgal, niekada taip ir nepasiekiant jokio apčiuopiamo bei naudingo rezultato.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tiklaraštyje asportas.lt 2016 m. birželio 1 d.

BFL/R.Vilimo nuotr.

Kiek kartų svajojote apie tokį gėrimą, kuris padėtų širdžiai, smegenims, kaulams, akims ir tuo pačiu pagerintų nuotaiką, suteiktų energijos ir padėtų sulieknėti? Žalioji arbata yra arčiausiai jūsų svajonių.

Arnas Slėnys, asportas.lt

Vakaruose masinio populiarumo šis gėrimas sulaukė tik pastaraisiais dešimtmečiais, o Kinijoje ir kitose Azijos šalyse žalioji arbata vartojama jau kelis tūkstantmečius. Žalioji arbata gaminama iš tų pačių lapų, kaip ir juodoji arbata. Visgi, gamybos būdas daro ją išskirtine ir itin naudinga.

Po jų surinkimo, žaliosios arbatos lapai yra laikomi taip, kad gautų kuo mažiau deguonies. Taip užtikrinama katechinų (ypač EGCG) gausa ir jų kiekio palaikymas. Juk žaliosios arbatos katechinai yra vieni iš stipriausių antioksidantų ir didžiausi laisvųjų radikalų priešai!

Laisvieji radikalai yra kalti dėl įvairių ligų bei senėjimo procesų, todėl normalu, kad žaliosios arbatos katechinai yra visapusiškai naudingi mūsų savijautai. Žaliosios arbatos nauda toli gražu neapsiriboja.

1. ŽALIOJI ARBATA PADEDA APSISAUGOTI NUO VĖŽIO

Buvo atlikta nemažai tyrimų, susijusių su žaliosios arbatos poveikiu saugantis nuo įvairių stadijų ir tipų vėžio. Nors ir reikėtų palaukti išsamesnių tyrimų rezultatų, tačiau kol kas viskas atrodo daug žadančiai. Buvo atliktas tyrimas, kuris nustatė, kad reguliariai geriant žalią arbatą, gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio rizika sumažėja 57 %. Žalioji arbata siejama su 48 % mažesne rizika susirgti prostatos vėžiu. Tyrimas buvo atliktas 11-14 metų laikotarpyje su 50 000 vyrų.

Puikiai tinka tiesiog įmesti citrinos riekelę į žaliosios arbatos puodelį ir juo kiekvieną rytą pradėti dieną!

Penn State įmonės mokslininkai neseniai atrado, kad žaliojoje arbatoje esančios medžiagos gali padėti gydyti burnos ertmės vėžį. Mayo Clinic mokslininkai pareiškė, kad žaliosios arbatos ekstraktai gali padėti gydyti lėtine limfocitinę leukemiją. Per devynis metus buvo ištirta 8500 japonų siekiant išsiaiškinti sąveiką tarp rizikos susirgti vėžiu ir žaliosios arbatos vartojimo. Nustatyta, kad žalioji arbata žymiai sumažina vėžio riziką, ypač tarp moterų, reguliariai vartojusių daugiau nei 10 puodelių per dieną.

Patarimas: įlašinkite citrinos sulčių į žaliąją arbatą. Tokiu būdu pagerinsite katechinų įsisavinimą ir sustiprinsite antioksidantų poveikį.

Dar vienas patarimas: puikiai tinka tiesiog įmesti citrinos riekelę į žaliosios arbatos puodelį ir juo kiekvieną rytą pradėti dieną!

2. ŽALIOJI ARBATA GERINA SMEGENŲ VEIKLĄ

Žaliojoje arbatoje yra l-teanino. Ši aminorūgštis yra itin naudinga protinei veiklai. Rekomenduoju derinti l-teaniną su kofeinu, taip dar labiau pagerinant jų sąveiką. Rezultatas: žymiai geresnė koncentracija. Įrodyta, kad l-teaninas pagerina gebėjimą mokytis, savintis informaciją bei spręsti problemas. Sekantį kartą prieš užsiimant protine veikla, pavyzdžiui einant laikyti egzaminą, pabandyk išgerti kokybiškos žalios arbatos puodelį ir pažiūrėk, kaip tai veikia.

3. ŽALIOJI ARBATA PADEDA APSISAUGOTI NUO DIABETO

Žmonės, sergantys diabetu, turi problemų dėl cukraus skaidymo ir panaudojimo. Žalioji arbata šiuo atveju gali būti itin naudinga, nes ji žymiai pagerina medžiagų apykaitą. Tai gali palengvinti diabeto simptomus. Žaliojoje arbatos esantys polifenoliai (antioksidantų tipas) gelbsti kontroliuojant gliukozės lygius ir didina jautrumą insulinui. Abu šie procesai gali padėti apsisaugoti ir kovoti su diabetu. Buvo atliktas tyrimas, kuriame dalydavo per 17 000 žmonių. Išvados džiugios: 6 ir daugiau puodelių žaliosios arbatos per dieną buvo susieta su žymiai mažesne diabeto rizika.

Nė vienas nesame apsaugotas nuo ligų, tad į savo dienos dietą įtraukdamas žalią arbatą padarysi organizmui didžiulę paslaugą.

4. ŽALIOJI ARBATA GERINA ŠIRDIES IR KRAUJAGYSLIŲ VEIKLĄ

Nors ir nėra pakaitalo fizinei veiklai ir suderintai mitybai, manau, jog nėra nieko blogo išnaudoti visas galimybes saugant svarbiausią žmogaus organą. Žalioji arbata gali būti geras jūsų širdies ir kraujagyslių draugas. Amerikos Širdies Asociacija paskelbė, kad reguliariai geriant žalią arbatą, širdies smūgio rizika sumažėja 20-30 % lyginant su tais, kurie šių gėrimų atsisako. Puiki priežastis mėgauti žaliąja arbata.

5. ŽALIOJI ARBATA PADEDA KOVOTI SU NERIMU, DEPRESIJA BEI STRESU

Milijonai žmonių visame pasaulyje susiduria su šiais sutrikimais. Tai visiškai normalu, atsižvelgus į šiandieninį gyvenimo ritmą. Kaip ir minėjau, žaliojoje arbatoje yra l-teanino. Ši aminorūgštis ne tik saugo nuo psichologinių sutrikimų, tačiau turi ir raminantį poveikį. L-teaninas pakelia dopamino ir GABA lygį smegenyse. Abi medžiagos turi teigiamą poveikį nuotaikai. Tyrimais įrodyta, kad žaliojoje arbatoje esantys polifenoliai turi antidepresantų savybių, todėl gali padėti kovoti su minėtų sutrikimų simptomais. Tad sekantį kartą, kuomet pajusite, kad stresas ima viršų, vietoj kibiro ledų pabandyk žaliąją arbatą.

6. ŽALIOJI ARBATA PADEDA DEGINTI RIEBALUS IR NUMESTI SVORIO

Manote, kad svorio numesti galima tik sporto salėje ar kasdien bėgiojant? Klystate. Įrodyta, kad žalioji arbata yra vienas iš pradinių žingsnių siekiant sumažinti kūno apimtis. Nors tyrimo metu vyrai ir moterys vartojo žaliosios arbatos ekstraktą, o ne gėrė pačią arbatą, jame esantys katechinai padėjo sumažinti kūno riebalus, cholesterolio lygį bei normalizavo kraujospūdį. Jeigu sportuojate ir laikotės dietos, į mitybą įtraukę žaliąją arbatą galėtumėte pasiekti dar geresnių rezultatų. Tai ypač aktualu norintiems atsikratyti „užsispyrusių“ riebalų pilvo srityje.

Netikite? Išbandyk. Įtrauk žaliąją arbatą į savo treniruočių ir mitybos rėžimą.

7. ŽALIOJI ARBATA SUTEIKIA ENERGIJOS IR IŠTVERMĖS

Sportiniai gėrimai dažniausiai būna prisotinti bereikalingo cukraus, todėl turėtum su jais prasilenkti. Jeigu ieškote prieštreniruotinio gėrimo, radote – žalioji arbata.Neneigsiu, kad kava suveiktų stipriau, tačiau tai laikina. Žaliojoje arbatoje esantys katechinai suteikia energijos ilgesniam laikui bei atitolina nuovargį. Rezultatas – iki 24 % padidėjęs treniruočių našumas. Visgi, norint pastebėti pirmuosius rezultatus, reikėtų gerti 4 ir daugiau puodelių žaliosios arbatos 10 savaičių.

8. ŽALIOJI ARBATA MAŽINA CHOLESTEROLIO LYGĮ

Tie, kurie susiduria su aukštu cholesteroliu, žino, kaip sunku suvaldyti šį sutrikimą. Turiu gerų žinių: žalioji arbata gali būti nepamainomu pagalbininku. Gėrimas gali smarkiai sumažinti blogojo cholesterolio kiekį, nemažindamas gerojo. Tokiam rezultatui pasiekti reikėtų išgerti bent 10 puodelių žaliosios arbatos per dieną. Šiek tiek daugoka… visada galima tai išspręsti vartojant žaliosios arbatos ekstraktus. Efektas bus lygiai tas pats. Nepamirškite suderinti mitybą bei treniruočių rėžimą maksimaliems efektams.

9. ŽALIOJI ARBATA MAŽINA KRAUJOSPŪDĮ

Ar žinojote, kad gali turėti aukštą kraujospūdį nejausdamas to? Taip gali praeiti ir nemažai metų, o pajutus pirmuosius simptomus, žala jau gali būti padaryta. Sveika gyvensena gali užkirsti tam kelią. Ypač didelį vaidmenį atlieka žalioji arbata. Panašu, kad žalia arbata mažina kraujospūdį. Užtenka 4 puodelių per dieną.

10. ŽALIOJI ARBATA GERINA BURNOS HIGIENĄ

Žalioji arbata turi uždegimą mažinančių bei bakterijas naikinančių savybių. Įrodytą, kad tai padeda apsisaugoti nuo karieso ir dantenų ligų. Žalioji arbata yra žymiai efektyvesnis sprendimas siekiant kovoti su blogu burnos kvapu, negu kramtomoji guma ar ledinukai. Ne tik efektyvesnis, bet ir sveikesnis…

Tad jeigu pastebėjote, kad pravėrus burną aplinkiniai skirstosi, vertėtų susirūpinti. Žalioji arbata galėtų būti nepamainomas pagalbininkas.

11. ŽALIOJI ARBATA GERINA IMUNINĘ SISTEMĄ

Įrodyta, kad EGCG (epigalokatechingalatas) atlieka esminį vaidmenį gerinant imuninės sistemos veiklą. Stipri imuninė sistema reiškia, kad tau nereikia rūpinti sloga ar gripu net ir keičiantis sezonams. Tavo kūnas bus pasiruošęs kovoti su įvairaus plauko bakterijomis, virusais ir parazitais. Reikėtų įterpti 1-5 puodelius žaliosios arbatos per dieną, priklausomai nuo imuninės sistemos stiprumo. Gali būti beveik garantuotas, kad taip pavyks išsisukti nuo vaistų ir adatų.

KĄ DAR REIKĖTŲ ŽINOTI?

Visada reiktų teikti pirmenybę organinei žaliajai arbatai. Norint gauti daugiausiai antioksidantų, palik arbatą pastovėti keletą minučių. Taip pat arbatą užpilkite ne verdančiu, bet pakankamai karštu vandeniu. Venkite paruoštų arbatų. Pasidarykite savo, taip gausi žymiai daugiau naudos.

Rekomenduoju pradėti nuo vieno ar keleto puodelių per dieną ir stebėti poveikį.

Nors žalioji arbata neturi daug kofeino, tačiau geriant didelį kiekį, kofeinui jautrūs žmonės gali pajausti šalutinius jo poveikius. Rekomenduoju pradėti nuo vieno ar keleto puodelių per dieną ir stebėti poveikį. Jeigu viskas gerai, galima puodelių skaičių palaipsniui kelti.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tiklaraštyje asportas.lt 2016 m. birželio 1 d.

_

BFL / T.Urbelionio nuotr.

Mitybos specialistas siūlo vadovautis 5 TAIP taisykle, kuri padės greitai ir lengvai po Velykų atgauti jėgas, grįžti į įprastą mitybos režimą bei detoksikuoti organizmą:

1. Gerkite daug vandens – visi žinome, kad vandens per dieną reikėtų išgerti apie du litrus, tačiau retas kada įvykdome šią užduotį. Vanduo yra būtinas visų ląstelių veiklai, padeda valyti kepenis ir visą virškinimo traktą, šalina iš organizmo toksinus.

2.  Bent kelioms dienoms racioną sudarykite iš šviežių vaisių, daržovių ir pilno grūdo produktų. Tai lengvas, tačiau gausus vitaminų, mineralų maistas, sugrąžinsiantis organizmui balansą – vien tik gerieji riebalai ir naudingos kalorijos. Jokių blogųjų riebalų ir nesveikų angliavandenių!

3.  Didesnis fizinis aktyvumas. Pirma diena po Velykų tam ypač tinkama, nes reikia išjudinti švenčių metu aptingusius raumenis. Nesportuojantieji turėtų užsiimti nedidelėmis įžanginės treniruotėmis, mankšta, sportuojantieji – padidinti apkrovas. Švenčių metu naudinga tarp valgymų išeiti pasivaikščioti.

4.  Pailsėkite. Skirkite miegui daugiau laiko – organizmas, įveikęs kalnus maisto ir alkoholinių gėrimų, nusipelno atgauti jėgas, be to, tai spartina metabolizmą, kepenų ir kitų organų spartesnį apsivalymą. Miegoti neikite ką tik pavalgę.

5.  Rinkitės natūralumą. Nualintam organizmui mažiausiai reikia naujos cheminių medžiagų dozės, tad vietoje vaistų verčiau rinktis natūralius antioksidantus. Daugiausia jų yra arbatoje.

Daktarė Jelena Tulčina

Senesniais laikais buvo  manoma, kad nevaisingumą į šeimą atneša moteris. Vyrai visuomet vaikščiojo iškėlę galvas ir tvirtindami, kad jei kas ir kaltas dėl to, kad palikuonių dar nėra, tai tikrai ne jie. Tobulėjančios diagnostinės technologijos panaikino šį mitą ir dabar jau žinome, kad tokių problemų gali turėti bet kuris šeimos narys. Kitus mitus apie nevaisingumą ir kitas vyriškas problemas paneigia ar patvirtina „Žvėryno natūralios medicinos centro“ gydytoja kardiologė, mitybos specialistė Jelena Tulčina.

1. Nevaisingumo sutrikimai yra įgimtos problemos. Gyvenimo būdas neturi tam įtakos. MITAS.

J.Tulčina: Vienas svarbiausių faktorių – pastovus stresas. Kamuojami jo vyrai pradeda rūkyti, o norėdami nusiraminti – vartoti alkoholį. Šis blogų įpročių kompleksas tiesiogiai veikia imunitetą, o tuo pačiu – ir ląsteles, apvaisinančias kiaušinėlius – spermatozoidus.

2. Per didelis svoris turi įtakos vaisingumui. TIESA.

J.Tulčina: Padidėjus svoriui natūraliai padaugėja ir moteriškų hormonų. Iki tol buvęs tikras mačo, vyras sumoteriškėja: jam atsiranda krūtys, išsivysto erekcijos sutrikimai, sumažėja seksualumas, kraujyje atsiranda limfos sąstovis, iš to kyla prostatos problemos. Negana to – esant per dideliam svoriui, į lytinius organus priteka mažiau kraujo ir silpsta vyriškoji jėga. Galiausiai, ir pats paprasčiausias dalykas – nutukusiam vyrui darosi sunku mylėtis – jis dūsta, labai greitai pavargsta, lytinis aktas jam tampa nemalonia prievole, blogiausiu atveju pasitaiko ir mirčių, organizmui neatlaikius fizinio krūvio sekso metu.

3. Mityba neturi jokios įtakos reprodukcinei sistemai. MITAS.

J. Tulčina: Dėl didelio gyvenimo tempo bei streso žmonės maitinasi chaotiškai, o daugelis tų produktų ne tik nestiprina mūsų imuninės sistemos, bet ir ją silpnina, apsunkina jos darbą. Nuo netinkamo maisto žūsta mūsų imuninės sistemos ląstelės – limfocitai, iš jų išsiskiria stiprūs fermentai, sukeliantys kraujo uždegimą. Tuomet uždegimas pasklinda po visą sistemą, tuo pačiu ir lytinius organus.

4. Technologinės priemonės didina nevaisingumą. Iš dalies TIESA.

J. Tulčina: Žinoma, elektromagnetinės bangos daro poveikį mūsų organizmui. Nors tai nėra pagrindinis faktorius, bet nuo jų žmogus darosi suirzęs, piktas, agresyvus bei pavargęs. Tokiam vyrui tikrai ne moterys galvoje. Juokaudama galiu pridurti, kad panašu, kad greitai ateis laikas, kai ir mylėdamiesi žmonės darysis asmenukes bei tikrins socialinius tinklus. Kad ir koks svarbus darbas bei bendravimas socialiniais tinklais, nepamirškite žmogaus, su kuriuo išėjote pavakarieniauti. Dėmesys, rodomas vienas kitam ne lovoje, ypač svarbus ir jūsų lytinio gyvenimo kokybei.

5. Vyresnio amžiaus vyrai būtinai susidurs su vaisingumo bei erekcijos problemomis. MITAS.

J. Tulčina: Vyriausiam pasaulyje tėčiui, kai jis susilaukė sūnaus, buvo 96 metai. Vyras, pasirinkęs sveiką gyvenimo būdą ir adekvačiai reaguojantis į stresines situacijas, tikrai gali išlikti pajėgus ir būdamas garbaus amžiaus. Vieni svarbiausių faktorių – saikingai maitintis produktais, kurie tinka mūsų imuninei sistemai ir sportuoti siekiant naudos kūnui, o ne ryškinti raumenis kenksmingais papildais.

6. Steroidai ir besaikis maisto papildų vartojimas apsunkina reprodukcinės sistemos veiklą. TIESA.

J. Tulčina: Visų pirma, esu įsitikinusi, kad papildai žmogui, kuris maitinasi teisingai, yra visiškai nereikalingi. Baltyminiai kokteiliai augina ne tik raumenų, bet ir širdies masę. Kai sumažės sporto krūvis, ji bus nepakankamai aprūpinama deguonimi ir iškils širdies ligų tikimybė. Tuo tarpu steroidai slopina visą imuninę sistemą, taip sukeldami didelę grėsmę ir lytinei funkcijai.

7. Per retai mylintis atsiranda erekcijos sutrikimų. MELAS.

J. Tulčina: Seksas organizmui yra sveikas ir naudingas, tačiau jei kurį laiką vyras yra lytiškai neaktyvus, tai nesukelia jokios grėsmės sveikatai. Jei turite per daug energijos, ieškokite ne priežasties pasukti į kairę, o malkų krūvos, kurią skaldydami galėtumėte išsilieti.

Sveikata. „Jei jūsų motina nėštumo laikotarpiu ribojo save dietomis, tikėtina, kad ne tik turėsite polinkį tukti, bet ir sunkiau adaptuositės erdvėje, patirsite neurologinių sutrikimų ir būsite mažiau atsparūs navikinėms ligoms“, – įspėja prof. Janina Tutkuvienė, kuri vadovauja Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkų kolektyvui, tyrinėjančiam sąlygas iki nėštumo ir nepakankamos mitybos įtaką palikuonims.

„Veidas“ su profesore kalbasi apie tai, kodėl pastaruoju metu vis labiau tunkame ir kiek reikšmės tam turi paveldimumo, aplinkos bei kiti, iki galo dar neištirti veiksniai.

VEIDAS: Vaikų ir paauglių nutukimas Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus ūgtelėjo 1–3 proc., o antsvoris – maždaug 5–7 proc. Ar žinoma, kas lemia tokį spartų rodiklių prastėjimą?

J.T.: Prognozių, kad taip gali atsitikti, turėjome panašiai prieš 15 metų. Su užsienio kolegomis auksologais (augimo ir brendimo specialistams) nagrinėdami Lietuvos vaikų tyrimų rezultatus, pasiekusius turbūt žemiausią (ypač tarp mergaičių) liesumo tašką apie 2000 metus, diskutavome, kad netrukus galime sulaukti to, kas jau keletą dešimtmečių vyko JAV. Nuolat stebėjome vaikų ir paauglių ūgio, svorio bei kūno masės indekso dinamiką, kuri palyginti ilgai buvo stabili, tačiau negalėjome patikėti, kad mūsų vaikų ir paauglių kūno stambėjimas prasidės taip greitai. Lietuvoje iki 2010 m. nutukimo paplitimo procentas buvo dar palyginti nežymus, tačiau užteko penkerių metų, ir mes sparčiai pradėjome vytis daugelį Vakarų šalių. Šiandien jau nereikia būti mediku ar mokslininku, kad pastebėtum, jog stambių vaikų  kur kas daugiau nei prieš 10 metų.

Daugelyje šalių (ir Lietuvoje) XX a. viduryje ir antroje pusėje įvyko labai akivaizdi ūgio akceleracija (t.y. kūnas padidėjo į aukštį), o štai dabar stebime storėjančius vaikus (ūgiui nustojus didėti, veikiant vadinamiesiems kūno didinimo, t.y. akceleracijos, veiksniams, kūnas pradeda stambėti – auga svoris). Lietuvoje nutukusių vaikų dar nėra tiek daug kaip daugelyje kitų šalių, tačiau anksčiau niekada neturėjome tiek daug kraštutinai nutukusių vaikų. Sunku patikėti, kad šios prognozės išsipildė taip greitai.

VEIDAS: Gyvename šalyje, kurioje kas penktas gyventojas turi antsvorio. Ką rodo jūsų tyrimai? Kada padėtis ėmė prastėti ir kaip tai bando aiškinti mokslininkai?

J.T.: 2008 m. atlikome tyrimą ir pastebėjome, kad darželinio amžiaus vaikai jau gerokai stambesni, nei buvo prieš dešimtmetį. Padėtis dar labiau prastėjo 2013–2015 m.: kai kuriose amžiaus grupėse nutukimas padvigubėjo. 2010 m. atliktas žvalgomasis tyrimas parodė, kad nutukimo paplitimas kai kuriose amžiaus grupėse per dešimtmetį padidėjo 1–3 proc., antsvorio, tai yra padidėjusio svorio, bet dar ne nutukimo, užfiksuota 5–7 proc. daugiau.

VEIDAS: Daugelis dėl papildomų kilogramų skuba kaltinti prastą ir nesubalansuotą mitybą. Kokias problemas įžvelgia mokslininkai?

J.T.: Mokslinių teorijų labai daug, bet jei susiklosčiusią situaciją vertinsime nuo Antrojo pasaulinio karo metų – mūsų mityba keitėsi drastiškai. Per visą savo evoliuciją žmogus dar niekada nevalgė tiek daug ir tokių koncentruotų maisto produktų, kaip šiandien. Ypač svarbu – ėmėme vartoti labai daug baltymų (tiek augalinių, tiek gyvulinių), o tai mūsų organizmui buvo gana netikėta. Jei kalbėsime apie vaikus, jau įrodyta, kad per didelis baltymų kiekis jų maiste yra nė kiek ne mažiau žalingas nei didesnis riebalų kiekis.

Šiuo metu mokslininkai svarsto, ar tik nebus pasaulio pediatrai prieš 30–40 metų padarę klaidos, kai buvo nuspręsta sumažinti vadinamojoje maisto medžiagų suvartojimo formulėje riebalų kiekį, pakeičiant juos statybine organizmo medžiaga – baltymais. Pastarųjų septynerių aštuonerių metų studijų tyrimai rodo, kad gausiai baltyminiu maistu maitinti vaikai labiau nei kiti pasižymi medžiagų apykaitos, tai yra metaboliniais, sutrikimais, polinkiu tukti.

Įdomu tai, kad vienos kartos mitybos ypatumai fiksuojami epigenetiniu lygmeniu, todėl gali lemti kelių palikuonių kartų kūno sudėjimą.

VEIDAS: Gilinantis į priežastis, lemiančias, kad planetos gyventojai tampa vis sunkesni, susidaro įspūdis, kad jos kompleksinės. Ar galite išskirti svarbiausias?

J.T.: Yra laba daug teorijų, tačiau svarbiausios priežastys – netinkama mityba, mažas fizinis aktyvumas ir sutrikusi ekologinė aplinkos pusiausvyra, su kuria siejasi ir hormoninė organizmo tarša. Manoma, kad galvijų augimą skatinantys pašarai, daugelis konservantų, su maistu patekę į organizmą, trikdo medžiagų apykaitą, dažnai turi estrogeninį, tai yra moteriškų hormonų poveikį, be to, tai gali turėti įtakos ankstesniam mergaičių brendimui. Šiandien jau sutariama, kad brendimas ir kūno sudėjimas – tarpusavyje susiję dalykai. Juos veikia daugelis audinių hormonų. Žinoma, ir paveldimumas turi reikšmės, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad epigenetiniai veiksniai gali keisti genų veikimą. Pavyzdžiui, Lietuvoje pakako kelerių metų pasikeitusių sąlygų, ir mūsų paauglių brendimas vyksta jau visai kitaip.

Kita  vertus, nereikia pamiršti ir kintančio gyvenimo būdo: pasak vadinamosios psichoneuroendokrininės teorijos, augančios kartos brendimas ankstėja, nes aktyvėja mūsų gyvenimo tempas, patiriame daugiau streso, jaučiamės nesaugūs ir pan. Tačiau, net ir vykstant globaliai migracijai, išlieka vadinamosios geografinės kūno stambumo taisyklės (šiaurinių kraštų gyventojai aukštesni), be to, dar iš šiandien įvairių kraštų vaikai bręsta skirtingai (pavyzdžiui, pietiečiai – anksčiau).

VEIDAS: Dar ne taip seniai mokslininkai tyrėjo gerokai atokiau gyvenančias tauteles, ilgą laiką išvengusias civilizacijai būdingų ligų. Gal iš tiesų šiandienos panacėja – kuo natūralesnis ir kuo arčiau gamtos tekantis gyvenimas?

J.T.: Kai kurios Afrikos tautelės, taip pat Samoa, kai kurios Indonezijos salyno populiacijos, ilgą laiką gyvenusios gana uždarą gyvenimą, šiandien neatlaiko vakarietiškos kultūros ir ypač tokio maisto invazijos. Pažįstu beveik 40 metų Samoa tautą tyrinėjusį mokslininką Stepheną McGarvey, kuris minėjo, kad pirmą kartą ten nuvykus apie 1976 m. beveik niekas nesirgo metaboliniu sindromu, nutukimu, ateroskleroze, širdies ir kraujagyslių ligomis. Maždaug po 10 metų jau rasta keli procentai sergančiųjų, o dar po 30 metų beveik du trečdaliai gyventojų jau sirgo metaboliniu sindromu, nutukimu, antrojo tipo cukriniu diabetu, daugiau nei pusė – hipertenzija. Mokslininkas ir daro išvadą, kad atsivėrus sienoms buvo atneštos civilizacijos ligos.

VEIDAS: Teorijos, aiškinančios individų nutukimą, kinta panašiai kas dešimtmetį. Kaip manoma šiandien: aplinka ar vis dėlto genai turi didesnės įtakos individo svorio pokyčiams?

J.T.: Neabejojama, kad paveldimumas turi reikšmės, tačiau vis daugiau diskutuojama apie epigenetinius veiksnius (tuos, kurie gali veikti paveldimumo kitimus: gyvenimo sąlygos, socialiniai veiksniai, mityba, fizinis aktyvumas, streso lygmuo populiacijoje ir pan.). Šiandien mes kaip tik ir stebime, kas atsitinka, kai naujos kartos gauna tokias sąlygas, kokių neturėjo jų tėvai ar seneliai, kai įvyksta organizmo medžiagų apykaitos perprogramavimas. Be jokios abejonės, prie to prisideda ir maisto produktuose esančios medžiagos, galinčios iškreipti metabolinį foną. Apie žalingą natrio glutamato poveikį žmogaus organizmui bene pirmasis prakalbo vokiečių mokslininkas prof. Michaelis Hermanussenas. Jo darbus Lietuvoje paviešinau maždaug prieš 10 metų, nuo to laiko daugelis žmonių permąstė savo mitybą, pakeitė nusistovėjusius įpročius.

VEIDAS: O kurios lyties atstovai mūsų šalyje statistiškai labiau nutukę?

J.T.: Mūsų tyrimai rodo, kad paauglių berniukų antsvoris keletą dešimtmečių buvo didesnis nei mergaičių, tačiau pastarąjį dešimtmetį, ypač per pastaruosius penkerius metus, mergaitės pastambėjo labiau, o kraštutinai nutukusių vaikų procentas panašus. Tarp mergaičių didesnis kūno masės indeksas gerokai dažniau siejasi su riebalinio audinio gausa, o tarp berniukų, kaip ir tarp vyrų, – rečiau. Didesnį kūno masės indeksą jiems lemia stambus skeletas ir raumenų masė, nors išimčių pasitaiko. Norint tiksliai nustatyti nutukimą būtina tirti kūno masės sudėtį ir riebalinį audinį.

Kūno masės indeksas (KMI) – labai geras rodiklis pirmam įspūdžiui susidaryti: sutariama, kad suaugusiųjų normalus KMI yra 20–25 kg/m?, nuo 25 iki 30 kg/m? – tai vadinamasis antsvoris, o nuo 30 – jau nutukimas. Šis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) pasiūlytas normatyvas bendras visam pasauliui, tačiau žvelgiant į kiekvieną populiaciją reikia įvertinti paveldėtą kūno stambumą ir pan. Tarkime, indai yra smulkių kaulų, nedidukai, todėl jiems įprastiniai kūno masės indekso standartai netinka. Taip pat minėti KMI normatyvai netinka ir šiaurinių populiacijų gyventojams, nes šie yra aukštaūgiai, dažnai stambaus skeleto, gausesnio raumenyno (todėl ir jų santykinis kūno svoris didesnis). O jei kalbame apie vaikus ir paauglius, jų KMI kinta nuo gimimo iki pat brendimo pabaigos praktiškai kasmet, be to, dinamika yra banguojanti.

VEIDAS: Pagal kokius požymius galime spręsti, kad kenčiame nuo antsvorio ar nutukimo?

J.T.: Vertinant vaikus kartais būna sudėtinga pastebėti kokių nors kitų, nei padidėjusi kūno masė, požymių. Tačiau jeigu vaikas tampa nejudrus, apatiškas, pakinta jo dėmesys, gebėjimas susikaupti – derėtų pasikonsultuoti su endokrinologu, dietologu ar kitos artimos srities specialistu. Didesnė paauglių ir suaugusiųjų liemens apimtis – svarbus metabolinės rizikos veiksnys, rodantis, kad sutriko endokrininė sistema, o riebalai gali kauptis ir apie vidaus organus. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad moterys net ir normos atveju yra linkusios kaupti riebalinį audinį vadinamosiose saugiose vietose (klubų ir galūnių srityje): tai neatsiejama nuo reprodukcinių galimybių.

VEIDAS: Kiek individo mitybą lemia priklausymas vienai ar kitai socialinei grupei?

J.T.: Pastarojo dešimtmečio vaikų tyrimai rodo, kad jų kūno stambumas skiriasi pagal socialines grupes. Išsivysčiusių šalių atžalos iš aukštesnio socialinio sluoksnio – įprastai liesesnės: jų mityba subalansuota, vyrauja kokybiškesni produktai. Vaikai iš žemesnio socialinio sluoksnio dažniau būna nutukę. Šis fenomenas pastebėtas daugelyje šalių. Įprastai po įvykusio socialinio ar ekonominio kataklizmo visuomenei atsigaunant greičiausiai tunka aukštesnio socialinio sluoksnio grupės (jos turi lėšų, todėl gali sau leisti gausiai maitintis), tačiau visuomenei tobulėjant, gausėjant žinių apie nutukimo žalą labiau išsilavinę žmonės stengiasi taisyklingiau gyventi, sveikiau maitintis. Pavyzdžiui, mažesnes pajamas gaunantys JAV gyventojai dažniau turi antsvorio ar kenčia nuo nutukimo. Panašios tendencijos stebimos ir Lietuvoje.

VEIDAS: Medikai neslepia – esame labiausiai nutukę Baltijos valstybių gyventojai. Kas taip keičia mūsų gyvenimo kokybę?

J.T.: Nutukimas – liga, svarbi kitų ligų vystymuisi (padidėjęs kraujospūdis, cholesterolio kiekis, cukrinis diabetas tik įrodo, kad išaugęs kūno svoris yra daugelio ligų rizikos veiksnys). Sutariama, kad pastaraisiais metais nutukimas mūsų šalyje nuolat didėja dėl plūstelėjusio vakarietiško maitinimosi modelio: tai greitas, skanus, kaloringas, bet nesveikas maistas, jame esantys skonio stiprikliai, per menkas lietuvių mitybos ir sveikatos raštingumas.

Kita vertus, nereikėtų pamiršti, kad dabartinė Lietuvos gyventojų mityba paveldėta iš ankstesnių laikų. Tuomet žmonės dirbo sunkesnį fizinį darbą, o dabar mūsų fizinis aktyvumas ir suvalgomų daržovių kiekis smarkiai sumenkęs. Kadangi negauname daug antioksidantų, riebalai oksiduojasi ir kaupiasi kraujagyslių sienelėse. Dėl šios priežasties širdies kraujagyslių sistemos ligos sergamumo ir mirštamumo struktūroje užima pirmą vietą, sudarydamos per 50 proc. visų priežasčių.

VEIDAS: Vienų tautų žmonės tukti linkę labiau nei kitų. Kas tai lemia?

J.T.: Manoma, kad baltai iš protėvių neturėjo paveldėti polinkio tukti, nes gyveno geografinėje vietoje, kurioje netrūko maisto atsargų (miškuose buvo pilna žvėrių, žmonės vertėsi žemdirbyste). Šiandien jau žinoma, kad mažiausiai tukti linkusios tautos, kurių protėviai gyveno sočiai (kaip pavyzdį galime minėti skandinavus). Tokiomis sąlygomis jų organizmui nebuvo būtinybės kaupti energijos juodai dienai. Tačiau tautos, kurių racionas buvo skurdus, turi vadinamąjį taupųjį genotipą ir taupųjį fenotipą. Jų palikuoniams, gavusiems maisto perteklių, nepanaudota energija greičiau virsta papildomais kilogramais (geriausias to pavyzdys šiandien – JAV juodaodžiai ir meksikiečiai).

VEIDAS: Atrodo, kad visuotinio nutukimo epidemija mažai aktuali ne tik skandinavams, bet ir italams, prancūzams?

J.T.: Tiek italus, tiek prancūzus vadinu teisinga tauta su teisingu požiūriu į maistą: jie laikosi savo mitybos tradicijų, maistą gamina namie, valgo neskubėdami, mėgaudamiesi. Taigi net ir skanus bei riebus (kepenėlių paštetai ir pan.), tačiau negausus maistas nelemia nutukimo. Be to, sudėtinga ir pastaruoju metu vis labiau kylanti psichoneuroendokrinoimunologinė teorija aiškina, kad mityba turi daug įtakos mūsų emocijoms, aktyvumui, smegenų darbui ir kt.

VEIDAS: Kaip ir miegui? Ar sutiktumėte, kad per mažos jo valandos kompensuojamos maistu, ilgainiui virstančiu antsvorio kilogramais?

J.T.: Iš tiesų, daugelis mokslininkų daro išvadą, kad dėl noro suvalgyti daugiau nei įprasta gali būti kaltos pernelyg trumpos miego valandos. Persivalgymo priklausomybė nuo miego trūkumo aiškinama tuo, kad miegant organizme keičiasi hormonų fonas, atsakingas už apetitą.

VEIDAS: Kas, jūsų vertinimu, šiuo metu daro didžiausią žalą lietuvių organizmui? Ar žmonės suvokia, kodėl taip smarkiai auga Lietuvos vaikų antsvoris ir nutukimo procentai?

J.T.: Dauguma lietuvių turi pakankamai žinių apie antsvorį, tačiau nekreipia dėmesio į savo ar atžalų svorį tol, kol nekyla rimtų sveikatos problemų. Aš sakyčiau, kad lietuviai didžiausią žalą patiria vartodami saldžius ir gazuotus gėrimus. Visuomenės sveikatos specialistai rekomenduoja keisti juos vandeniu. Bet šiandien dar retas suvokia, kokį kiekį cukraus įsisavina išgėręs du tris litrus tokio gėrimo. Saldikliai ir kancerogenai medicinoje žinomi kaip medžiagų apykaitos ardytojai, taigi nesunku suvokti, kaip tai veikia mūsų organizmą. O kur dar saldumynai ir skonio stiprikliai (Lietuvoje apie juos pirmą kartą prabilta prieš 15 metų), skatinantys vartoti daugiau rizikingo maisto, kuris sukelia nutukimą, metabolinį sindromą, skatina širdies ir kraujagyslių ligas.

Šiandien jau gyvename tokioje pačioje aplinkoje kaip ir daugelis Vakarų šalių: mažai judame, mintame pusfabrikačiais, retai gaminame namie, tad nieko keista, kad ilgainiui tai atsisuka prieš mūsų pačių sveikatą. Dar galime tai keisti, skatindami jaunimą dažniau gaminti namie, domėtis sveiku maistu ir pan.

VEIDAS: Minėjote, kad drauge su doktorante Violeta Araminaite-Bartuškiene tyrinėjate nepakankamos mitybos įtaką palikuoniams. Gal jau pavyko išsiaiškinti esmines priežastis, kodėl lietuviai vis labiau tunka?

J.T.: Iki šiol labai daug tyrimų atlikta siekiant išsiaiškinti vaiko augimą gimdoje, tačiau beveik nėra tyrimų apie motinos mitybos iki nėštumo ryšį su palikuonių fizine būkle. Mes bandėme atsakyti į pastarąjį klausimą – kaip sąlygos iki nėštumo veikia būsimą palikuonį. Ar tai pasireiškia antroje ar trečioje kartoje? Iš atliktų eksperimentų pamatėme, kad jei būsima motina nėštumo laikotarpiu ribojo save dietomis, tikėtina, kad jos atžala dažniau bus linkusi tukti, dažniau patirs neurologinių sutrikimų ir bus mažiau atspari navikinėms ligoms (tai ypač aktualu vyriškos kartos palikuoniams).

VEIDAS: PSO duomenimis, šiuo metu pasaulyje suskaičiuojama daugiau kaip 17,6 mln. vaikų iki penkerių metų, turinčių antsvorio. Daugelyje šalių nutukusių vaikų ir paauglių skaičius per pastaruosius 20–30 metų padvigubėjo. Kaip siūlytumėte spręsti šią problemą?

J.T.: Dar daugiau dėmesio turėtume skirti visuomenės švietimui, tinkamų mitybos įpročių formavimui, fiziniam krūviui. Reikėtų nepamiršti, kad antsvoris ir nutukimas neatsiejamas nuo tokių ligų, kaip cukrinis diabetas, širdies kraujagyslių ligos, sąnarių patologijos, akmenligė, kepenų suriebėjimas, įvairios onkologinės ligos ir pan. Nors Lietuvos vaikų situacija pradėjo prastėti, beveik neturime tokių atvejų, kai jau negalime nieko pakeisti. Taip pat verta permąstyti šiuolaikinio gyvenimo būdo įtaką besiformuojančiai asmenybei: dažnai pernelyg įsitraukiama į šiuolaikines technologijas, nebesidomima supančia aplinka, per mažai judama. Įnikę į kompiuterio ekranus ar knygas, ta pačia poza vaikai prasėdi po keletą valandų, o tai gali provokuoti sprando raumenų spazmus ir sudėtingiausias vegetacines reakcijas, net širdies veiklos ir kvėpavimo sutrikimus.

Tačiau galime pasidžiaugti, kad prie vaikų nutukimo situacijos gerinimo Lietuvoje gana sparčiai prisideda visuomenės sveikatos specialistai, pastaraisiais metais itin atkakliai kovojantys, kad vaikų mokymo įstaigose būtų tiekiamas kokybiškas maistas (mokyklose neliko greitojo maisto automatų ir pan.).

VEIDAS: Visuomenės sveikatą tyrinėjate antrą dešimtį metų. Kokių principų laikotės pati?

J.T.: Niekuomet nepuolu į kraštutinumus, mėgstu valgyti skaniai, todėl retai kada persivalgau, stengiuosi nepamiršti fizinio judėjimo ir skirti pakankamai dėmesio miegui. Pati nepuolu ir kitiems nepatarčiau strimgalviais pulti mėginti naujausių technologijų, neįsitikinus, ar jos tikrai nekenkia žmogaus sveikatai.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Trys klausimai Sveikatos apsaugos viceministrei  Laimutei Vaidelienei

– Ar privalomasis vaikų sveikatos patikrinimas prieš naujus mokslo metus nėra tik formalumas? Ar gydytojai, tėvai, mokytojai jį vertina kaip veiksmingą priemonę gerinant vaikų sveikatą, užkertant kelią ligoms?

– Esu įsitikinusi, kad tai nėra tik formalumas. Norint pažymą gauti, visų pirma šeimos gydytojas vaiką turi apžiūrėti ir ištirti. Vizito metu išmatuojamas jo ūgis, svoris, kraujo spaudimas, patikrinama rega, klausa, jei yra sutrikimų, kvėpavimas, kraujotaka. Patikrinamas  stuburas, o juk labai dažnai būna jo sutrikimų. Ir jei randamas koks nors nukrypimas, pacientas yra siunčiamas pas konsultantus. Visai gali būti, kad tėvai neatkreiptų dėmesio į šiek tiek prastesnę regą, vos vos iškrypusį stuburą, vaikas galbūt irgi nepasiskųstų. O tokio patikrinimo metu tikrai galima tai pastebėti. Be to, pažymoje gydytojas parašo rekomendacijas mokyklai – mokytojams ir visam personalui. Pateikiamos rekomendacijos dėl fizinio lavinimo pamokų, nurodant, ar vaikas turėtų lankyti pagrindinę, ar parengiamąją grupę. Pažymima apie vaiko ligas, kurios galbūt nebūtinai tik dabar nustatytos, bet jei tai lėtiniai susirgimai, alerginės reakcijos, regėjimo, laikysenos sutrikimai, mokytojai tuomet tuos dalykus žino ir lengviau pritaikyti fizinį krūvį ar pasodinti į artimesnį suolą ir taip toliau. Apie 95 proc. vaikų ateidami į mokyklas rugsėjį šias pažymas pateikia, ir aš tikrai nemanau, kad tai yra tik formalumas.

– Kiek vaikų iš gydytojo kabineto išeina su vienokia ar kitokia diagnoze? Ar toks patikrinimas yra išgelbėjęs bent vieną gyvybę?

– Maždaug pusė vaikų iš gydytojo kabineto išeina žinodami, kad yra visiškai sveiki. Dar tiek pat vaikų diagnozuojami vienokie ar kitokie sutrikimai, tačiau profilaktinis sveikatos patikrinimas nėra skirtas diagnozuoti labai rimtoms, mirtinoms, ligoms. Žinoma, iš kraujo tyrimo galima įtarti mažakraujystę, ir galbūt yra pasitaikę atvejų, kai profilaktinis patikrinimas padėjo laiku diagnozuoti rimtą ligą, tačiau dažniausiai nustatomos tokios ligos, kurios daugeliu atvejų negresia rimtu sveikatos sutrikdymu.

Profilaktinis patikrinimas prisidės ir prie šiuo metu įgyvendinamo projekto – kuriamos vaikų sveikatos stebėsenos informacinės sistemos, kuri padės daugiau sužinoti apie šalies vaikų sveikatos būklę, sistemingai ją stebėti, kryptingai formuoti sveikatos politiką.

– Kiek toks sveikatos patikrinimas per metus kainuoja valstybei? Ar ši suma didėja?

-        Ligonių kasų duomenimis, moksleivių paruošimo mokyklai paslauga valstybei per metus pernai kainavo 2,27 mln. eurų. Ši suma kasmet šiek tiek mažėja, nes mažėja ir vaikų. Pernai tokia paslauga buvo suteikta 345,7 tūkst. moksleivių.

BFL

3 KLAUSIMAI Sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių sveikatai situacijų centro Ekstremalių situacijų prevencijos skyriaus vyr. specialistei Jolantai Mackevičienei

– Lietuvą užplūdus rekordiniams karščiams itin vargsta tokioms klimatinėms sąlygoms nepritaikytuose biuruose dirbantys žmonės. Kaip gelbėtis, kai biure nėra kondicionavimo sistemos, o drabužiai šlapi nuo prakaito?

– Nors karščiai gali paveikti kiekvieno mūsų sveikatą, vis dėlto kai kuriems kyla didesnė rizika. Prie tokių asmenų priskiriami žmonės, gyvenantys ar dirbantys vietose, kuriose nėra įrengta oro kondicionavimo sistemų. Atėjus į darbą, kol lauke dar vėsu, pravartu gerai išvėdinti patalpas, o lauko temperatūrai pakilus langus uždengti užuolaidomis, žaliuzėmis ar roletais, atspindinčiais saulės spindulius. Vėsinti patalpas galima ir ventiliatoriais. O sau padėti galima dėvint šviesius, lengvus, natūralių medžiagų drabužius. Geriausia rinktis audinius, kurie lengvai garina perteklinę drėgmę. Avėti tokiomis dienomis itin tinkama atvira odinė avalynė.

Jeigu yra galimybė, ypač gerai pasinaudoti šaltu dušu. Kaip tinkama alternatyva – šlapi rankšluosčiai, vėsūs kompresai, vonelės kojoms.

Kepinant karščiams taip pat reikėtų dažniau gerti (geriausiai vėsina mineralinis, mineralizuotas, geriamasis arba pasūdytas vanduo).

– Gana retai išgirsi, kuo gresia darbas prastai vėdinamose patalpose vidurvasarį. Koks galimas šalutinis poveikis?

– Ilgai būnant aplinkoje, kurioje temperatūra perkopusi 30 laipsnių, nevėdinamos ar prastai vėdinamos patalpos, gresia šilumos smūgis. Dėl susikaupusio šilumos perteklius organizme gali sutrikti kūno temperatūros reguliacijos mechanizmas, pakilti temperatūra.

Ištiktam šilumos smūgio žmogui būtina suteikti pirmąją pagalbą. Tokiais atvejais nukentėjęs asmuo turėtų būti skubiai išneštas iš karštos aplinkos į vėsią erdvę. Svarbu užtikrinti geresnę jo galvos ir širdies kraujo apytaką, paguldyti ant nugaros, atsagstyti drabužius, kilstelėti kojas, po galva pakišti pagalvę.

Vėsinti nukentėjusįjį reikėtų sudrėkintais rankšluosčiais, šaltais kompresais, ledu, įvyniotu į audinį, stambiųjų kraujagyslių vietose. Jei asmuo sąmoningas, galima pasiūlyti vandens. Suteikus būtinąją pagalbą reikėtų jį nukreipti į sveikatos priežiūros įstaigą.

– Kaip sušvelninti neigiamą karščio poveikį atsižvelgiant į Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijas?

– PSO karštomis vasaros dienomis rekomenduoja būti vėsiose patalpose. Jeigu namų ar darbo aplinkos per karščius nepavyksta išlaikyti vėsios, rekomenduojama 2–3 val. per dieną pabūti vėsiose kondicionuojamose vietose, tokiose kaip prekybos centrai ir pan. Juose cirkuliuojantis oras gali šiek tiek atgaivinti.

Karščių metu nereikėtų vartoti skysčių su kofeinu, alkoholių gėrimų su cukrumi ar saldikliais, kurie skatina didesnį skysčių išsiskyrimą. Riebų ir sunkiai virškinamą maistą itin pravartu pakeisti skystesniu, vartoti daugiau vaisų ir daržovių. Valgyti tokiomis dienomis geriau dažniau, bet mažesniais kiekiais. Per pačią kaitrą patariama vengti būti lauke. Tvyrant saulėtiems ir karštiems orams įžvalgu apriboti fizinį aktyvumą atviroje saulėkaitoje, ypač vidurdienį nuo 10 iki 16 val.

BFL

Nuolatiniu palydovu tapęs nuovargio jausmas, patiriamas oro trūkumas, kojų pabrinkimas yra požymiai, kiekvienam galintys signalizuoti apie rimtą patologiją – širdies nepakankamumą.
Bene mažiausiai iš širdies ligų suvaldomas ir savo grėsme onkologinėms ligoms prilygstantis širdies nepakankamumas labiausiai paplitęs tarp 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių, tačiau vis dažniau pastebimas tarp aktyviai dirbančių visuomenės narių.

Praėjusių metų Higienos instituto duomenimis, širdies nepakankamumas Lietuvoje diagnozuotas daugiau kaip 124 tūkstančiams gyventojų (medikų teigimu, per kelerius metus Lietuvoje sergančiųjų širdies nepakankamumu padaugėjo nuo 80 iki beveik 130 tūkst.).

Remiantis Europos ir pasaulio statistika matyti, kad kasmet nuo šios ligos per penkerius metus nuo diagnozės nustatymo miršta kas antras gyventojas.

Siekiant pagerinti gyventojų išgyvenamumo nuo širdies nepakankamumo rodiklius, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų gydytojos kardiologės Jelenos Čelutkienės teigimu, itin svarbu, kad visuomenės nariai gebėtų laiku atpažinti fizinio krūvio netoleravimo požymius: „Daugelis žmonių prastėjančią savo sveikatą (sparčiau nei įprasta plakančią širdį, nuolat patiriamą oro trūkumą, nuolat juntamą nuovargį) sieja su vyresniu amžiumi, tačiau retas susimąsto, kad tai gali būti itin neigiamai žmogaus gyvenimo kokybę veikiantis širdies nepakankamumas.“

Širdies nepakankamumu įprasta vadinti ligą, kuri atsiranda dėl širdies nusilpimo, kai dėl šios nepajėgumo aprūpinti kiekvieno organo deguonimi ir maisto medžiagomis kyla ligos simptomų. Žmogaus širdies skilveliams tampa vis sudėtingiau išstumti kraują į didįjį ir mažąjį kraujo apytakos ratus. Ilgainiui širdžiai nebepavyksta prisipildyti pakankamai kraujo ar pumpuoti jo su atitinkama jėga, iš čia ir kyla širdies nepakankamumas (ūminis, lėtinis, kairiojo, dešiniojo arba abiejų skilvelių).

Šią diagnozę medikai apibūdina kaip nepagydomą ligą, tačiau pabrėžia, kad tinkamai ją kontroliuojant galima pasiekti patenkinamą gyvenimo kokybę. Kadangi širdies nepakankamumas vystosi ilgą laiką, itin svarbu pakankamai dėmesio skirti ligos prevencijai.

Kasmet visame pasaulyje ir Lietuvoje, norint atkreipti dėmesį į šią problemą (statistiniai duomenys rodo, kad 50 proc. širdies nepakankamumu sergančių pacientų miršta per ketverius metus, o kas trečias pacientas pakartotinai hospitalizuojamas per tris mėnesius), organizuojami širdies nepakankamumo dienos renginiai. Tačiau daliai visuomenės vis dar labai trūksta noro ir sąmoningumo tuo domėtis ir tinkamai rūpintis savo sveikata. Daugelis pamiršta, kad dalis ligų atsinešama jau gimstant, genuose, taigi vertėtų permąstyti, kokiomis ligomis sirgo šeimos nariai, būdami vidutinio amžiaus. Jei pasitaikė infarktų, krūtinės anginos (stenokardijos), atliktos procedūros širdies kraujagyslėse – plėtimai, aortokoronarinis šuntavimas, tikėtina, kad panašių rūpesčių gali kilti ir jums.

Žinoma, prie širdies nepakankamumo nemažai gali prisidėti ir žalingi individo įpročiai. Rizikos veiksniais, skatinančiais širdies nepakankamumą, J.Čelutkienė vadina nepakankamą fizinį aktyvumą, piktnaudžiavimą alkoholiu, rūkalais, riebiu maistu, antsvorį ir cukrinį diabetą. Jos tikinimu, širdies nepakankamumas dažnai nulemtas tradicinių širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių.

Dažniausiai širdies nepakankamumu serga turintieji aterosklerozę, arterinę hipertenziją, koronarinę širdies ligą, širdies vožtuvų ydų; retesnės priežastys – infekcinės ligos, pažeidžiančios širdies raumenį, genų mutacijos.

Kardiologės vertinimu, dažnai liga paūmėja dėl netinkamos mitybos ir netinkamo vaistų vartojimo, tuomet nelieka nieko kito, kaip tik pacientus hospitalizuoti. Pasaulyje tokių pacientų priežiūroje dalyvauja vis daugiau specializuotų širdies nepakankamumo slaugytojų, kurių, pagal Europos širdies nepakankamumo asociacijos rekomendacijas, turėtų būti viena šimtui tūkstančių gyventojų.

J.Čelutkienė pasakoja, kad įprastai ši liga gydoma susiejant vaistus ir nemedikamentinius gydymo būdus. Tačiau jei uždelsiama per ilgai, pasak Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kardiologijos klinikos profesorės Aušros Kavoliūnienės, lieka bilietas tik į vieną pusę, tai yra myriop.

Kad šio bilieto neprireiktų kiekvienam, sergančiam išemine širdies liga (viena iš ligos formų – krūtinės angina), reikėtų žinoti savo širdies susitraukimų dažnį ramybės metu. Norintieji pasitikrinti savo širdies susitraukimų dažnį namų sąlygomis turėtų 5–10 minučių pabūti ramioje aplinkoje ir apčiuopti pulsą riešo srityje. Tvinksnius reikėtų skaičiuoti 30 sekundžių, o gautą skaičių padauginti iš dviejų.

Atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad širdies nepakankamumu sergančių pacientų pulsas ramybės būsenoje neturėtų viršyti 60 kartų. Kuo taupiau veikia širdis, tuo ilgesnę gyvenimo trukmę žada. Tyrimais taip pat įrodyta, kad dažnesnis sergančiųjų pulsas itin padidina mirties riziką.

Prieš kurį laiką australų mokslininkai nustatė, kad pacientų, sergančių cukriniu diabetu, širdis susitraukia keliskart dažniau, nes jiems vystosi kardialinė autonominė neuropatija, tai yra sutrinka širdies ritmo reguliacija, o tai lemia beskausmį miokardo infarktą. Tai tik iliustruoja, kodėl itin svarbu suretinti širdies ritmą.

A.Kavoliūnienė apgailestauja, kad iki šiol Lietuvoje žmonėms vis dar sunkiai prieinamas laboratorinis biologinis žymuo – B tipo natriurezinis peptidas (BNP), padedantis anksti nustatyti širdies nepakankamumą ir leidžiantis ne per vėlai pradėti gydyti šią grėsmingą būklę.

Norėdama iliustruoti širdies nepakankamumo ligos paplitimo mastą Lietuvoje, medikė prašo įsivaizduoti gatvę, kuria eina tik 65-erių sulaukę asmenys. Jos teigimu, tikėtina, kad kas dešimtas iš šių žmonių pasižymės sutrikusia širdies funkcija. Taigi akivaizdu, kad visuomenėje tai išties labai dažnai pasitaikanti liga.

Širdies nepakankamumas paliečia ne tik sergantįjį, bet ir jo šeimos narius, o tokių asmenų daugėjant pastebima didėjanti našta valstybei. Šios ligos gydymas, ypač ligoninėse, yra vienas brangiausių. Tad norima perimti tokių Europos šalių, kaip Švedija, patirtį. „Švedijoje 80 proc. ligoninių turi specializuotus širdies nepakankamumo kabinetus. Dirba kardiologai, kurie specializuojasi širdies nepakankamumo srityje, slaugytojos, dirbančios šalia kardiologų, kiti specialistai – daugiaprofesinė komanda“, – sako Kardiologų draugijos širdies nepakankamumo darbo grupės pirmininkė J.Čelutkienė.

Lygiuojantis į teigiamą Skandinavijos patirtį būtina siekti, kad būtų diegiami pažangūs širdies nepakankamumo valdymo metodai, organizuojant specializuotą pagalbą, kuri leistų tikėtis geresnių šios ligos baigčių.

Vienu pažangiausių, naujos kartos vaistų, gydančių žmogaus gyvybei pavojingas ligas (viena jų – širdies nepakankamumas), J.Čelutkienė įvardija ivabradiną: „Širdies nepakankamumui būdingas didesnis širdies susitraukimų dažnis. Viena svarbiausių vaistų grupių, retinančių širdies susitraukimų dažnį ir gerinančių prognozę, – beta blokatoriai. Pastaruoju metu atsirado galimybė skirti vaistą, slopinantį sinusinį mazgą, – ivabradiną. Jis ne tik sumažina širdies susitraukimų dažnį (ypač veiksmingas mažinant krūtinės anginos ir miokardo išemijos simptomus), bet ir pagerina širdies kraujotaką, išsaugo širdies susitraukimų jėgą.“

Įvairių tarptautinių klinikinių tyrimų duomenys pagrindžia šio medicininio preparato efektyvumą gydant lėtinį širdies nepakankamumą. Mažindamas širdies susitraukimų dažnį, jis pagerina širdies nepakankamumu sergančių pacientų fizinio krūvio toleravimą bei sumažina pakartotinio hospitalizavimo ir mirčių skaičių. Kaip rodo SHIFT tyrimas, drauge su kitais medikamentais skiriamas ivabradinas mirčių bei hospitalizacijos dažnį dėl ligos pablogėjimo sumažina daugiau nei 20 proc. Taigi, remiantis naujausių tyrimų duomenimis, ivabradino taikymas gydant širdies nepakankamumą suteikia pacientams galimybę pasiekti mažiausią mirštamumo lygį tarp sergančiųjų šia liga.

JAV maisto ir vaistų administracija (FDA) balandį šio preparato registraciją patvirtino JAV rinkoje širdies nepakankamumui su sistoline disfunkcija gydyti, taip pat ir Lietuvoje šis vaistas buvo įtrauktas į kompensuojamųjų vaistų sąrašus kaip priemonė, palengvinsianti daugelio pacientų kasdienybę.

Gydytoja A.Kavoliūnienė pabrėžia, kad kalbant apie širdies nepakankamumo problematiką vienu svarbiausių uždavinių kardiologų darbe tampa širdies raumens išsaugojimas.

„Sumažinus širdies susitraukimų dažnį paciento ligos prognozės tampa geresnės. Medikai sutaria, kad sergant širdies nepakankamumu tai vienas kertinių medikamentų, net ir tuomet, kai beta blokatoriai negali būti taikomi“, – sutinka J.Čelutkienė.

SL

Problemos. Lietuvoje sveikatos apsauga yra palyginti brangi, nors mirtingumo ir sergamumo rodikliais tikrai negalime didžiuotis. Žiūrint į ES, Lietuva yra tarp šalių, kuriose gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė – trumpa.

Vienas iš aspektų, į kuriuos dažniausiai atkreipiamas dėmesys kalbant apie sveikatos apsaugos sistemos optimizavimą, yra tas, kad Lietuva pirmauja pagal gydytojų, tenkančių tūkstančiui gyventojų, skaičių – jų yra net 4,4. Vis dėlto santykis tarp gydytojų ir slaugytojų Lietuvoje keistokas: vienam gydytojui Lietuvoje tenka 1,7 slaugytojo, kai ES vidurkis – 2,3. Susiklostė situacija, kad Lietuvoje daug darbo, kurį kitose šalyse dažnai atlieka slaugytojai, čia tenka gydytojams.

Pasak Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės pavaduotojo Antano Matulo, tam tikrą laiką buvo taip, kad medicinos seselės nebuvo rengiamos sudėtingesnėms užduotims. Vadinasi, toms medicinos seselėms, kurios turi universitetinį slaugytojų išsilavinimą, būtų galima daug ką patikėti, bet reikia tai aiškiai reglamentuoti. Vis dėlto didelė dalis darbar dirbančių medicinos seselių nėra tam parengtos.

Tuo metu Mykolo Romerio universiteto docentė, daugiau nei du dešimtmečius besigilinanti į sveikatos vadybą, Santariškių klinikų generalinio direktoriaus patarėja prof. dr. Danguolė Jankauskienė atkreipia dėmesį, kad šis neatitikimas pradėtas spręsti atsiradus slaugos bakalauro ir slaugos magistro studijoms. Ji pateikia pavyzdį, kad Santariškių klinikose yra apie 1,3 tūkst. slaugytojų, iš kurių maždaug 300 turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Joms jau būtų galima patikėti tam tikras papildomas funkcijas. Vis dėlto prieš tai reikia sutvarkyti teisės aktus, atitinkamai aprašyti pareigybes, išspręsti adekvataus atlyginimo klausimą ir kita.

Šioje srityje Lietuva vėluoja. Be to, kaip pabrėžia profesorė, čia pradėjome ne nuo to galo: iš pradžių turime apsispręsti, kokias funkcijas norime priskirti medicinos seselėms, tada įsitikinti, kad jas tikrai tinkamai parengėme. Deja, jos buvo mokomos dar tiksliai neapsisprendus, ką konkrečiai joms teks daryti. Vis dėlto šie procesai po truputį juda į priekį.

Kitas esminis aspektas – sveikatos priežiūros sistemos restruktūrizacija, iš kurios tikimasi didesnio efektyvumo ir lėšų taupymo. Antra vertus, D.Jankauskienė nėra įsitikinusi, kad vien restruktūrizacija viską sutvarkytų. Iš restruktūrizacijos būtų galima sutaupyti 5–7 proc., tačiau apskritai sveikatos apsaugai trūksta 30 proc. lėšų – jei lyginsime su dabartiniais ištekliais. Tam reikėtų keisti mokesčių bazę, imtis sveikatos apsaugos finansavimo reformų. Būtų galima arba didinti mokesčius, kad privalomasis sveikatos draudimas gautų didesnį krepšelį, arba pinigų gauti iš papildomų šaltinių, pavyzdžiui, privalomosios sveikatos sąskaitos, papildomo sveikatos draudimo ar biudžeto.

Galima sutikti, kad bent kol kas sveikatos apsaugos finansavimas Lietuvoje yra per menkas. Tai rodo tas faktas, kad pagal 2014 m. Europos sveikatos apsaugos paslaugų naudotojų indeksą („The Euro Health Consumer Index 2014“) Lietuva pernai užėmė 32 vietą iš 36-ių. Nors Lietuvos sveikatos apsauga dažnai įvertinama blogai, tačiau pagal rodiklį, kokia vertė gaunama už investuotus pinigus, matome, kad Lietuva pasirodo puikiai ir pagal šį santykį yra šešta nuo viršaus.

Jei finansavimo padėtis nesikeis, problema tik gilės. Negalima pamiršti, kad senėjanti populiacija kels naujų ir brangių iššūkių, taip pat daug kainuoja tobulėjančios medicinos technologijos, atsirandantys inovatyvūs vaistai ir kita. Tokiame fone sveikatos sistemos finansavimas yra gerokai per mažas. Reikia pagaliau imtis ryžtingų, nors ir nepopuliarių sprendimų.

„Sveikatos sistemai taip pat negali būti taikomi „antiekonominiai“ metodai su finansavimo balo verte, mažesne už vienetą, plaukiojančiu paslaugų apmokėjimo balu. To rezultatas – kuo daugiau paslaugų suteiki, tuo mažiau tau už jas sumoka. O paslaugų poreikis apskaičiuojamas pagal mistinius mastus, kuriuos lemia turimi pinigai, bet ne gyventojų tikrasis sergamumas ir jų sveikatos paslaugų naudojimo poreikiai“, – vardija D.Jankauskienė.

Restruktūrizavus sveikatos apsaugos paslaugas, kad pacientai dėl tų pačių paslaugų daugiau kreiptųsi į ambulatorinę grandį (kartu pertvarkius tam tikrų įstaigų profilius), iš tiesų būtų galima sutaupyti. Kaip pabrėžia A.Matulas, stacionare gydyti žmogų yra net iki dešimties kartų brangiau nei ambulatoriškai. „Tarkime, šveicarai net 90 proc. onkologinių ligų gydo ambulatoriškai, o mes 95 proc. tokių ligų gydome stacionare“, – kokių dar yra galimybių daug sutaupyti, nurodo A.Matulas.

Taigi kaip protingiau būtų pertvarkyti sveikatos įstaigų tinklą Lietuvoje, kad būtų optimizuojami procesai ir taip sutaupoma, bet iš regionų gyventojų nebūtų atimta teisė gauti prieinamas kokybiškas medicinos paslaugas? Nors politikas pabrėžia, kad prieinamumo požiūriu skirtumas tarp didmiesčių ir regionų yra ir bus, vis dėlto, jo manymu, įdiegta prieinama arti žmogaus esanti šeimos gydytojo institucija, efektyviai dirbant, galėtų išspręsti net iki 80 proc. problemų. Šeimos gydytojų prieinamumas Lietuvoje jau dabar yra gana neblogas.

„Jei vertinsime stacionarinės pagalbos prieinamumą, skirtumai bus dideli, vis dėlto tarp jų ir turi būti skirtumas. Juk stacionarinės pagalbos žmogui gali prireikti labai retai, tad atitinkamai reikia subalansuoti ir sveikatos įstaigų tinklą. Pavyzdžiui, arti žmogaus, kiekviename rajone, turėtų būti socialinės, globos paslaugos, paliatyvioji slauga, slaugos, palaikomojo gydymo, terapijos, psichosomatinės paslaugos, vis dėlto stacionarinės chirurgijos, akušerijos, traumatologijos ir kitos panašios paslaugos nesunkiai galėtų būti teikiamos tik apskričių centruose. Čia tik svarbu užtikrinti žmogaus nuvykimo laiku galimybę“, – mano A.Matulas.

Lietuvos sveikatos priežiūros sistema tokia brangi yra ir todėl, kad ne itin gerai veikia šeimos gydytojo institucija. Kadangi nėra geresnio darbo paskatų, šeimos gydytojai dažnai nerizikuoja ir negydo žmogaus, o tiesiog siunčia jį į stacionarą.

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutė Mikutienė teigia, kad dar 2013 m. Valstybės kontrolė pateikė valstybinio audito ataskaitą ,,Ar efektyvi šeimos gydytojo veikla?“, nagrinėtą ir Sveikatos reikalų komitete.

„Valstybės kontrolė nustatė, kad šeimos gydytojų skaičius šiuo metu šalyje yra pakankamas, tačiau jie gyventojų poreikių, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, netenkina. Šeimos gydytojų paslaugos gyventojams prieinamos netolygiai, apie penktadalį darbo dienos laiko šie gydytojai sugaišta funkcijoms, kurioms nereikia gydytojo kompetencijos, mažiau laiko skirdami diagnostiniam ir gydomajam darbui. Taip pat nustatyta, kad šeimos gydytojai vykdo ne visas Šeimos gydytojo medicinos normoje numatytas pareigas. Keturi penktadaliai šeimos gydytojų pacientus konsultacijos pas gydytojus specialistus siunčia nepanaudoję visų savo kompetencijų ligonių tyrimo ir gydymo srityje, – dėsto D.Mikutienė. – Nustatyta, kad ir šeimos gydytojų kvalifikacijos tobulinimas organizuotas netinkamai. Šeimos gydytojų kompetencijos ir kvalifikacijos tobulinimo poreikis nevertinamas, todėl gydytojai ne visada tinkamai įvertina, kurias kompetencijas jiems reikia tobulinti ir kokias kvalifikacijos tobulinimo programas pasirinkti. Taigi reikia pripažinti, kad šeimos gydytojo institucija veikia neefektyviai.“

Paminėtina, kad nėra optimalus ir vadinamojo aktyvaus gydymo bei ilgalaikio gydymo santykis. Galima daryti išvadą, kad aktyvaus gydymo lovų yra per daug, o ilgalaikio gydymo, tai yra slaugos, palaikomojo gydymo, reabilitacijos ir panašiai, – per mažai.

Higienos instituto Sveikatos informacijos centro atlikti tyrimai parodė, kad maždaug 16 proc. pacientų, gulėjusių šalies ligoninėse (neįskaitant reabilitacijos, ilgalaikio gydymo ir dienos stacionaro atvejų), į jas guldyti be būtino reikalo.

„Išvengiamos hospitalizacijos susijusios su tam tikromis ligomis, kurias efektyviai gydant pirminėje sveikatos priežiūros grandyje galima išvengti vėlesnio jų gydymo ligoninėje. Pavyzdžiui, tai gali būtų skrandžio opa: jei ją anksti diagnozuoji ir gydai, ji nekraujuos, tačiau, jei buvo pavėluota, tai atvežus tokią problemą turintį ligonį jau negalima sakyti, kad ši hospitalizacija bus nebūtina“, – padėtį paaiškina ir prevencijos svarbą pabrėžia D.Jankauskienė.

Čia prieiname prie vienos didžiausių sveikatos apsaugos problemų – pačių žmonių menko rūpinimosi savo sveikata. „Lietuviai iš tiesų pasižymi tuo, kad labai nesaugo savo sveikatos. Tai rodo ir tas faktas, kad kas trečio Lietuvoje mirštančio žmogaus mirtis susijusi su alkoholio vartojimu, o kas penkto – su rūkymu. Pati struktūra yra gana nebloga, pakankamai prieinama, pakankamai socialiai jautri“, – apibendrina A.Matulas.

Pasak jo, viena galimybių, kaip pagerinti šią situaciją, yra turėti Sveikatos fondą, iš kurio būtų galima finansuoti žmonių švietimą, socialinę reklamą ir panašias priemones (paprastai tokie fondai yra iš dalies finansuojami iš parduotų alkoholio ir tabako gaminių akcizų).

D.Jankauskienė antrina, kad nors ir labai norima dėl visko kaltinti sveikatos sistemą, bet žalingiausios ydos slypi ne joje, o pačių žmonių elgsenoje. „Paskui klausiama, kodėl manęs neišgydėte, ir manoma, kad dėl to kalta mūsų sveikatos apsauga. Taigi labiausiai nuo Europos lygio atsiliekame savo sveikos gyvensenos rodikliais, o paskui ir sergamumo“, – sako profesorė ir priduria, kad trečios ar ketvirtos stadijos vėžį išgydyti taip pat sunku ar neįmanoma ir kitose šalyse, tačiau ten jis dažnai diagnozuojamas anksčiau, kada jo gydymas yra lengvesnis, todėl ir sėkmingesnis.

Beje, įdomus aspektas: kartais sveikatos apsaugos sėkmę ir pažangą kaip tik nusako pablogėję rodikliai. Tarkime, nemažai kritikos strėlių sulaukta dėl kalbų, kad pasiekta gerų rezultatų suvaldant vėžį, tačiau lygia greta sergamumas įvairiomis jo formomis staigiai šoktelėjo. Pasirodo, Lietuva stipriai pavėlavo įgyvendinti vėžio ir širdies kraujagyslių ligų profilaktikos programas, kada šias ligas galima išaiškinti ankstyvoje stadijoje, ir pradėjo jas vykdyti tik nuo 2005 m., taigi kol kas tvarkomasi su pasekmėmis, kad žmonėms vėžys nebuvo diagnozuotas anksčiau.

„Beje, tokių programų rezultatai pasimato tik po dešimties metų, ir iš tikrųjų jau matome teigiamų poslinkių, – pabrėžia D.Jankauskienė. – Matome tam tikrą mirštamumo dėl širdies kraujagyslių ligų mažėjimą, dėl gimdos kaklelio vėžio labai aiškiai matoma gražiai žemyn besileidžianti kreivė, mažėja ir mirštamumas nuo krūties vėžio. Tai nėra greiti pasiekimai, o veikiau kartos klausimas.“

Kalbintų specialistų nuomone, didelė problema, stabdanti sveikatos apsaugos tobulinimą, yra politinės valdžios kaita, kuri dažnai baigiasi anksčiau pradėtų programų išdraskymu. „Jei prieš tai strategiją parašė kairieji, tai dešinieji ja bus nepatenkinti, ir atvirkščiai. Dėl to Lietuvoje labai kenčia visas viešasis sektorius. Mūsų parašyti dokumentai dėl sveikatos reformos, dėl restruktūrizacijos ir kitko yra tikrai neblogi, visi paremti mokslo įrodymais, tačiau stringa jų įgyvendinimas. Viena pagrindinių to priežasčių – būtent tokia mūsų politinė švytuoklė, kai besikeičiantys  kairieji ir dešinieji turi skirtingą požiūrį į tos pačios problemos sprendimą“, – apgailestauja D.Jankauskienė ir priduria, kad štai Estijoje jau ilgai vadovauja centro ar dešiniųjų partijų politikai, nešokinėjama nuo dešinės iki kairės, ir jų padėtis jau daug geresnė nei mūsų.

„Matyt, pagrindinė priežastis, kodėl tiek metų nėra rimtesnių sisteminių pertvarkų, yra greitai besikeičiantys, abejotinos kompetencijos sveikatos apsaugos ministrai. Vidutiniškai jie keičiasi kas pusantrų metų“, – kritikos negaili ir A.Matulas.

Vaiva Sapetkaitė