"Veido" archyvo nuotr.

Medikamentai. Sveikatos apsaugos ministerijos siūlymai atskirose vaistų grupėse 100 proc. kompensuoti tik mažiausios kainos vaistą kelia nerimą, nes bus apribojama pacientų teisė pasirinkti jiems tinkamiausius vaistus.

Ministerija parengė ir patvirtino Vaistų kompensavimo ir kainodaros tobulinimo ir jų prieinamumo gerinimo priemonių planą, kurio vienas pagrindinių pakeitimų skelbia, kad tais atvejais, kai tas pats vaistas gaminamas trijų ar daugiau gamintojų, reikėtų siūlyti tik pigiausio grupės vaisto 100 proc. kompensaciją. Kiti tos pačios grupės vaistai būtų kompensuojami tik 50 proc.

Iš pirmo žvilgsnio tokia priemone siekiama mažinti vaistų kainas, tačiau yra keletas problemų. Iškyla opi pacientų pasirinkimo teisės dilema. Teikiant pirmenybę tik vienam grupės vaistui ir mažiau kompensuojant kitus, ligoniai, kurie neturi galimybės primokėti, bus priversti vartoti tik pigiausią, o ne gydytojo skirtą ir jam individualiai labiausiai tinkantį preparatą.

Juk vaistų, net esančių vienoje grupėje, sudėtinės dalys skiriasi, tad tas pats vaistas nebūtinai tiks kiekvienam. Vartojant vaistą, kurio organizmas gali ir netoleruoti, susijauks visas ligos gydymas, o gydytojo darbas taps bevertis. Tokiais atvejais žmogus greičiau atsidurs ligoninėje su komplikacijomis, kurių gydymas bus dešimteriopai brangesnis. Tad kur čia tas deklaruojamas sutaupymas?

Abejotina ir tai, ar siekis sumažinti senų vaistų kainas bus įgyvendintas. Tokią abejonę kelia projekto poveikio vertinime esantis nurodymas, teigiantis, kad asmenims už generinį vaistinį preparatą, kurio bazinė kaina grupėje mažiausia, nereikėtų mokėti paciento priemokos, nes ši vaistinio preparato kainos dalis būtų kompensuojama iš PSDF biudžeto lėšų, didinant tokių vaistinių preparatų bazinę kainą. Taigi iš esmės pati ministerija prieštarauja priemonės tikslui, nes realiai ji jau iškart įsipareigoja kainas padidinti ir taip išleisti dar daugiau lėšų iš savo biudžeto.

Dokumente numatytas draudimas gamintojams dengti pacientų priemokų nuolaidas. Nuolaidų taikymo ribojimas, kai valstybė pati neturi galimybės dengti priemokų pacientams, mano nuomone, yra neracionalus ir nesuderinamas su pacientų interesais.

Vida Augustinienė

Paveldas. Sveikos mitybos rojaus galima ieškoti ir tolimuose kraštuose, kur saulė kiaurus metus brandina šviežias gėrybes, ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kulinariniame palikime. Bet mokslininkai pataria nepamiršti „senos geros“ sveikos mitybos piramidės. Ji niekada neapgaus renkantis, ką ir kaip valgyti.

Leidėjams vis nepabosta siūlyti įvairių šalių virtuvę pristatančių knygų, o skaitytojams – jomis domėtis, ieškant įvairovės ir įkvėpimo maitintis sveikai. Naujausia šioje lentynoje – „Turkijos virtuvė“, kurią parašė Stambule gyvenanti lietuvė Jolita Koruklu. Šiame Turkijos megapolyje ji įsikūrė prieš aštuonerius metus ir vos įsiliejusi į svetimą kultūrą pradėjo domėtis kulinarinėmis tradicijomis, rašyti populiarų tinklaraštį „Surfing the World Cuisine. Skonių paieškos tarp Lietuvos ir Turkijos“.

Pažintis su turkiška virtuve atskleidžia turtingą šios šalies istoriją. Čia vyko daugybė karų, kilo ir žlugo kelios imperijos, kūrėsi prekybiniai ryšiai su kaimyninėmis valstybėmis, driekėsi Šilko kelias. Turkiška virtuvė formavosi Osmanų imperijos laikais, savo pėdsaką joje paliko kiekviena šios galingos, gyvavusios net šešis šimtmečius, valstybės sudėtyje buvusi tauta. Tad šiais laikais ragaudami turkiškų patiekalų ir slavai, ir arabai, ir italai, ir graikai atpažįsta jiems įprastus skonius bei maisto ruošimo būdus. O šalies geografinė padėtis ir klimatas lėmė tai, kad ši virtuvė, kaip ir kitos, priskiriamos prie Viduržemio jūros šalių grupės, yra viena sveikiausių. Turkija yra toje pasaulio vietoje, kur susijungia Europos ir Azijos žemynai. Puikios klimato sąlygos leidžia auginti arbatą ir kukurūzus vėsiuose šiauriniuose rajonuose, aitriąsias paprikas, alyvuoges ir melionus – pietiniuose.

Beje, turkų virtuvė yra tarp populiariausių pasaulyje – šalia japoniškos, indiškos, graikiškos, itališkos.

Stebint kasdienį turkų gyvenimą nesunku suprasti, kas yra jų mitybos pagrindas: iš turgaus jie traukia su milžiniškais maišais daržovių, o kitų produktų kiekiai atrodo gerokai kukliau.

„Jie kasdien valgo daug daržovių ir vaisių, būtinai – sezoninių. Po jų eina kruopos, riešutai, jogurtas, sūriai, sviestas ir alyvuogių aliejus. Diena pradedama kiaušiniais, pomidorais, agurkais, žalumynais ir alyvuogėmis, baigiama mėsos patiekalu su ryžiais, bulguru – pirma plikomomis, paskui džiovinamomis kvietinėmis kruopomis – ir salotomis. Į daugumos mėsos ir žuvies patiekalų sudėtį įeina mažiausiai dviejų rūšių daržovės, prie jų dar būtinai patiekiamas dubuo su salotomis. O kur dar ilgas sąrašas ~meze~ – iš daržovių, jogurto ir alyvuogių aliejaus gaminamų užkandžių“, – vardija J.Koruklu.

Šios šalies namų virtuvės pažiba – įdarytos daržovės: paprikos, cukinijos, baklažanai… Kai nėra šviežių sezoninių, įdaromos džiovintos. Vartojama labai daug lapinių daržovių, šviežių prieskoninių žolelių. Ir ant pusryčių, ir ant pietų stalo šeimininkės deda vešlias „šluotas“ petražolių, mėtų – kad kiekvienas siektų ir skabytų, nors yra patiekta ir iš žalumynų paruoštų patiekalų.

Mėsa turkų virtuvėje irgi užima garbingą vietą (žinoma, išskyrus kiaulieną – musulmonams ją draudžia Koranas), tik jos vartojama palyginti nedideliais kiekiais. Ji greičiau yra tik priedas, suteikiantis skonio daržovių patiekalams, plovui, o ne pagrindinis patiekalas.

Mėsą turkai renkasi labai atsargiai, kiekvienas stengiasi turėti savo mėsininką, kuriuo galima pasitikėti. Jautiena ir aviena naudojama maltinukams, kebabams, troškiniams ruošti. Ypač populiaru avieną ruošti specialiose krosnyse – giliose duobėse, išklotose akmenimis ar plytomis. Jos įkaitinamos deginant malkas, tada dedamas visas išdarinėtas gyvulys ir sandariai uždengus kelias valandas kepamas. Iškepusi mėsa būna labai minkšta, tinka tiek su plovu, tiek su duona ir salotomis. O kebabai apskritai nėra namie ruošiamas maistas – juos įprasta valgyti tik restoranuose..

Kadangi Turkija apsupta keturių jūrų, čia netrūksta jūros gėrybių. Šviežia žuvis restoranuose ruošiama labai paprastai – tiesiog kepama ant žarijų ir patiekiama su svogūno galva, citrina ir keliais sultingais gražgarstės lapais. O Stambulo gatvėse prekeiviai vilioja sumuštiniu su kepta skumbre, salotomis ir pomidoru – toks šiame mieste greitasis maistas.

Žolelės – neatskiriama Viduržemio jūros šalių, taigi ir Turkijos, virtuvės dalis. Jos gerina skonį, garantuoja gerą virškinimą, padeda deginti riebalus, tad lieknina. Populiariausios žolelės turkų virtuvėje – čiobreliai, raudonėliai ir mėtos. Šiomis gardinamos beveik visos sriubos, jų beriama į patiekalus su jogurtu, mėsos maltinukus.

Įvairių prieskonių į valgius šeimininkės taip pat beria negailėdamos. Egzotinių naudojama nedaug, daugiausia tai įvairių rūšių pipirai, džiovintos paprikos – jos skiriasi ne tik aštrumu, bet ir skoniu.

Turkams labai svarbu, kad produktai būtų švieži, sveiki, kokybiški, ir tai ne dėl ekologiško ar organiško maisto madų. Labiausiai jie vertina tuos produktus, kurie išauginti jų regione, net kaime, iš kurio yra kilę. 17 milijonų gyventojų turintis Stambulas išsiplėtė ir tebesiplečia: iš visų šalies regionų ištisais kaimais čia traukiama dirbti ir gyventi. O gimtinėje likę giminaičiai išeiviams nuolat siunčia dėžes su sezoninėmis gėrybėmis.

Toks „tiekimas“ labai populiarus. Nepaisant miestuose, ypač didžiuosiuose, populiarėjančio vakarietiško maisto, turkai nuosekliai puoselėja savo kulinarines tradicijas. Dažnas turkas, paklaustas, koks jo mėgstamiausias patiekalas, nurodytų tokį, kuris bus kilęs iš jo regiono.

„Mačiau, ką turkai valgo kasdien. Kiekvieną savaitgalį pas mus atvažiuodavo mano vyro Cengizo sesuo su šeima, būdavo ruošiama daug maisto. Priprasti prie turkiškos virtuvės man nebuvo sunku, nes jau nuo pat pradžių viskas pasirodė nepaprastai skanu. Stambule natūraliai pradėjau valgyti mažiau mėsos, daugiau šviežios žuvies, ypač pamėgau špinatus, lapinius burokėlius, kurių perkame kiekvieną kartą eidami į turgų. Taip pat didelis gardus atradimas buvo avinžirniai, juos paprastai gaminu kelis kartus per savaitę“, – apie sveiku įpročiu tapusias naujoves pasakoja lietuvė.

Viename prestižiškiausių pasaulio medicinos žurnalų „The Lancet“ neseniai paskelbtas tyrimas atskleidė, kurių šalių mitybos įpročiai yra sveikiausi. Deja, Lietuva jame nesužibėjo – net kai kurių Afrikos šalių gyventojai maitinasi daug sveikiau už mus. Didelės apimties tyrimas įvertino 197 šalių, arba 90 proc. pasaulio gyventojų, mitybą, jo duomenys buvo renkami 1990–2010 m. laikotarpiu.

„Mail Online“ skelbia, kad sveikiausiai maitinasi Čado, Siera Leonės, Malio, Gambijos, Dramblio Kaulo Kranto, Ugandos, Ganos, Somalio, Izraelio gyventojai, – šiose valstybėse valgoma daugiausiai daržovių, riešutų, viso grūdo produktų. O Lietuva atsidūrė tarp dešimties šalių, kuriose menkaverčio maisto – kaloringų, riebių, saldžių ir sūrių produktų – suvalgoma santykinai daugiau nei daržovių ar vaisių.

Tiriamuoju laikotarpiu daugiausiai menkaverčio maisto valgė Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Australijos, Vakarų Europos gyventojai, o kai kurios Afrikos ir Azijos šalys padarė pažangą – žmonės ėmė valgyti daugiau daržovių, grūdų patiekalų. Į absoliučiai nesveikiausiai besimaitinančių šalių dešimtuką pateko Armėnija, Vengrija, Belgija, Čekija, Kazachstanas, Baltarusija, Argentina, Turkmėnija, Mongolija, Slovakija.

Nors Lietuva šio sąrašo išvengė, ji nėra sveikos mitybos įpročiais galinti pasigirti šalis. Įvertinus daržovių, vaisių ir menkaverčio maisto suvartojimo santykį, Lietuva pateko tarp dešimties šalių, kurioje jis yra prasčiausias. Panašiai maitinamasi, vartojant per mažai vaisių ir daržovių, ir JAV, Rusijoje, Baltarusijoje, Azerbaidžane, Slovakijoje, Čekijoje, Belgijoje, Islandijoje bei Kinijos provincijoje Heilonge.

Tokia mityba, kurios laikomasi nemažoje pasaulio dalyje, skatina sunkias ligas – diabetą, širdies ir kraujagyslių ligas, aukštą kraujospūdį, nutukimą. Pasak tyrimui vadovavusio Kembridžo universiteto daktaro Fumiaki Imamuros, 2020-aisiais 75 proc. mirčių pasaulyje lems ne užkrečiamosios ligos, todėl rūpinantis žmonijos sveikata ir ilgaamžiškumu svarbiausias uždavinys – gerinti mitybą.

Vis dėlto neteisinga būtų manyti, kad tyrime prastai mitybos požiūriu įvertinti lietuviai abejingi sveikai gyvensenai. Dar viduramžiais buvo žinomos teorijos, kas valgyti sveika, o kas – ne. Suprantama, tokie klausimai rūpėjo ne valstiečiams ar kitiems neturtingųjų sluoksniui priklausantiems žmonėms – jie valgė tai, ką turėjo. Tačiau tie, kurie turėjo galimybę rinktis maisto produktus, galėjo rūpintis ir dietomis.

„Sveikos gyvensenos suvokimas labai keitėsi laikui bėgant ir tebesikeičia iki šiol. Istorinėje Lietuvoje jos pagrindas buvo keturių humorų, arba skysčių, teorija. Manyta, kad organizme yra ~sanguis~ (kraujas), ~chole~ (tulžis), ~melanchole~ (juodoji tulžis) ir flegma (pagal juos vėliau buvo išvesti keturi temperamentai) ir kad sveikas žmogus tas, kurio organizme yra šių keturių skysčių pusiausvyra. Ji galėjo būti pažeidžiama įvairiais metų laikais (keičiantis orams ima vyrauti vis kitas skystis) bei maistu. Geras maistas būdavo tas, kuris palaiko skysčių pusiausvyrą“, – pasakoja istorinės Lietuvos virtuvės tyrinėtojas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto mokslininkas dr. Rimvydas Laužikas. Pernai jis išleido knygą „Istorinė Lietuvos virtuvė. Maistas ir gėrimai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“.

Kokios išminties rūpindamiesi sveika gyvensena galėtų iš jos pasisemti šiuolaikiniai lietuviai? Istorinės virtuvės, ne tik lietuvių, atitinka savo klimato zonos gyvenimo poreikius bei žmonių gyvenimo būdą. Imant laiko atkarpą, skiriančią mus nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, klimatas pakito nedaug, bet problemų atsiranda dėl visiškai pasikeitusio gyvenimo būdo. Anais laikais net ir didikai pakankamai daug judėdavo, ką jau kalbėti apie valstiečius. Šiuo požiūriu istorinis maistas tebetinka mums pagal klimatą, bet ne pagal gyvenimo būdą.

Tačiau kitais atžvilgiais iš praeities žmonių galėtume nemažai pasimokyti. Remiantis natūraliais gamtos ciklais ir keturių humorų teorija, vyravo sezoninė mityba. Skirtingais metų laikais buvo vartojamas skirtingas maistas. Viena šiuolaikinių žmonių bėdų, tolinančių nuo sveikos gyvensenos, yra ta, kad nekreipiame dėmesio į aplinkos kaitą, mums nėra jokio skirtumo, ar vasara, ar žiema – norime valgyti tą patį. O maisto sezoniškumas yra sveika.

„Trečias svarbus tais laikais dalykas yra tas, kad visas maistas buvo gaminamas namuose – ir turtingųjų, ir valstiečių. Dabar apie „home made“ kalbame kaip apie kažką išskirtinio ir labai sveiko, o tada visas maistas toks buvo. Kaip ir vadinamojo lėto maisto judėjimai – populiarėjanti naujovė dabar, o anksčiau visas maistas buvo lėtas. Jis buvo gaminamas išlaikant tradicinę technologiją, nenaudojant jokių priedų, kurie ją paskubintų. Jeigu kepama duona – tešla auginama tiek, kiek reikia, jei daromas alus – irgi brandinamas neskubinant. Tas pats pasakytina apie mėsos sūdymą ir taip toliau“, – vardija R.Laužikas.

Istorinė maisto gamyba rėmėsi vien natūraliais ingredientais. Pavyzdžiui, šiandien laisvėje auginamų vištų kiaušiniai – tam tikras vartojimo statusas, už kurį mokame brangiau, o anais laikais visos vištos buvo laisvėje laikomos. Maža to, vertinant šiuolaikinės sveikos gyvensenos požiūriu, svarbu ir tai, kad anuomet visi ingredientai buvo vietiniai. Tik labai nedidelė jų dalis atkeliaudavo ilgesnį nei šimto kilometrų kelią, beveik viskas – mėsa, daržovės, vaisiai, grūdai būdavo užauginama trisdešimties kilometrų spinduliu aplink gamybos ir vartojimo vietą. Žinoma, ant kilmingųjų stalo būdavo ir apelsinų, ir austrių, ir alyvuogių bei jų aliejaus, bet tai nebuvo valgiaraščio pagrindas, o tik prieskoniai ar desertai.

Iš keturių humorų teorijos išplaukia ir ingredientų derinimas patiekaluose. Kiekviename valgyje buvo privaloma pusiausvyra, tad jį sudarantys ingredientai turėjo neleisti jame įsivyrauti nė vienam iš keturių skysčių. Be to, derinimas priklausė ir nuo metų laiko. Pavyzdžiui, žiemą vyrauja flegma, todėl į patiekalą dėta mažinančių jos kiekį produktų, pavyzdžiui, medaus.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais nebuvo tokio sveikos mitybos sureikšminimo kaip dabar. Liaudišku lygmeniu produktų derinimas buvo labai paprastas, natūralus. Ir šiandien bet kuris senesnis žmogus pasakys, kad mėsa nedera su žuvimi, pienas – nei su mėsa, nei su žuvimi, ir t.t. Tradicinėje, etnografinėje kultūroje tiek produktų derinimas, tiek sezoniškumas nulemtas natūralaus gamtos ir ūkio darbų ritmo. Diduomenė turėjo „aukštesnių“ interesų, nei domėtis patiekalų receptais, bet profesionalūs dvaruose dirbantys virėjai privalėjo išmanyti humoralinę teoriją ir vadovautis ja ruošdami patiekalus.

Dietologai šiandien vis primena būtinybę valgyti daržoves. Deja, šio įpročio mes nepaveldėjome. „Neturime nė vienos vietinės daržovės, išskyrus gal tik barščius. Jie buvo valgomi nuo priešistorinių laikų ir formavo šių kraštų lapinių daržovių valgymo tradiciją. Barščių dėka vėliau pamėgome ir burokų, kopūstų lapus, juos, kaip ir barščius, virėme, rauginome, troškinome…“ – pasakoja R.Laužikas.

Lietuviška prodaržovė lankinis barštis tebeauga laukuose, bet maistui šiais laikais nebenaudojamas.

Viduramžių Lietuva daržovių valgymu mažai skyrėsi nuo kaimynių. Daržovių nebuvo gausu visoje gotikinėje Šiaurės Europoje. Mindaugo laikais jau atsiranda ropės, pastarnokai, morkos, burokai, ridikai, kitos šakninės daržovės, bet jos taip pat valgomos tik virtos, keptos ar kitaip apdorotos. Tikrųjų – žalių daržovių tradicija Lietuvą pasiekia su Viduržemio jūros regiono maistu. Pirmoji jos banga XVI amžiaus pradžioje siejama su Lenkijos karaliene ir Lietuvos kunigaikštiene itale Bona Sforca. Staiga visiems, ne tik karaliaus dvarui, parūpo lapinės daržovės, buvo tokia jų įvairovė, kad net ir šiandiene gausa jai kažin ar prilygstame.

Antroji žalių daržovių valgymo banga Lietuvą pasiekia XVIII amžiaus antrojoje pusėje ir siejama su prancūziška virtuve.

„Bet visa tai – aukštosios virtuvės dalis. Lapinių, žaliųjų daržovių kelionė iki kaimo gryčios buvo labai ilga – iš esmės pasiekė ją tik tarpukariu. Tradiciniai kaime – svogūnai, česnakai, burokai ir batviniai, ropės, tai yra viduramžiais atkeliavusios daržovės, vėliau, XIX amžiuje, plinta ir bulvės. Jei kalbėsime apie vaisius, Lietuvoje augo laukinės obelys ir kriaušės. Seniausius obuolių valgytojus turime iš neolito laikų Nidos gyvenvietės, tai patvirtinta archeologiškai. Su krikščionybe, Jogailos ir vėlesniais laikais, atsiranda daug kultūrinių, desertinių obuolių veislių, atkeliavusių iš Europos. Šie obuoliai tiesiog valgomi, o vietiniai skiriami virtuvei, pavyzdžiui, žąsims įdaryti, padažui troškinti“, – pasakoja istorinės Lietuvos virtuvės tyrinėtojas.

Ieškodami šių laikų požiūriu sveikesnės lietuviškos virtuvės galime atsiremti į mūsų istorinę tradiciją, kurioje – ne vien spirgais aplieti cepelinai. Remiantis aukštąja, tai yra bajoriškąja, lietuviška virtuve galima sudaryti istoriškai pagrįstą valgiaraštį, besiremiantį įvairių šalių stiliaus – graikiško, itališko, prancūziško, vokiško, taip pat ir vietinio, maisto tradicijomis. LDK kultūra buvo labai atvira įvairiems poveikiams,  nes valdovai ir diduomenė buvo tolerantiška ir religijoms, ir tautybėms, jiems labiau rūpėjo pavaldinių politinis lojalumas. Tokia atmosfera sukūrė labai geras sąlygas tarpkultūriniams mainams.

„Į savo virtuvę esame susiurbę neįtikėtinai daug ir iš visur, tik per menkai tai tyrinėjame ir komunikuojame“, – apibendrina R.Laužikas.

Jūratė Kiliulienė

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto mokslininkas prof. Rimantas Stukas.

VEIDAS: Ar galėtumėte pateikti kokį stebuklingą sąrašą sveikų ir nesveikų maisto produktų, kuris padėtų nepasiklysti tarp vis naujų teorijų?

R.S.: Į visą maisto racioną turime žiūrėti kompleksiškai. Jeigu vadinamojo nesveiko maisto bus valgoma labai mažai, organizmas dėl to nepatirs jokios žalos. Ir priešingai – jei bus vartojama vien, pavyzdžiui, žuvis, mityba bus neįvairi, nevisavertė, tai yra nesveika. Turime kalbėti apie sveiką arba nesveiką mitybą, o apie produktą ar patiekalą – kaip apie visavertį, sveikatai daugiau arba mažiau palankų.

VEIDAS: Kokia mityba yra sveika?

R.S.: Ją puikiai iliustruoja maisto pasirinkimo piramidė, kuri sudėlioja maisto produktus į atskiras grupes, pademonstruoja jų proporcijas paros maisto racione. Piramidė sudaryta remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) atliktais tyrimais ir jos principas yra tas, kad paros maisto racione turi būti produktų iš kiekvienos jų grupės, net tų, kurie, paprastuoju vertinimu, yra nesveiki, kaip viršutinėje piramidės dalyje esantys saldumynai. Daugelio valstybių sveikatos apsaugos institucijos remiasi PSO bazinėmis rekomendacijomis, jos visur vienodos. Mokslo pažanga, nauji moksliniai tyrimai jas vis pakoreguoja, piramidė šiek tiek vis pertvarkoma. Sakykim, prieš trejus metus Sveikatos apsaugos ministerija aliejų iš sveikos mitybos piramidės viršūnės nuleido į antrą jos aukštą – kartu su riešutais, kaip aliejine kultūra.

VEIDAS: Kodėl žmonėms kyla tiek daug klausimų ir daroma tiek mitybos klaidų, jei sveiką mitybą atspindi paprasta ir kiekvienam aiški sveikos mitybos piramidė?

R.S.: Bėda ta, kad šia tema kalba ir ne specialistai. Žmonės dalijasi savo asmeninėmis patirtimis, jomis remdamiesi daro išvadas. O specialistų, atstovaujančių institucijoms, kurios priima atsakomybę už tas rekomendacijas, balsas tarp jų menkai girdimas. VEIDAS: Kiek mityba lemia žmogaus sveikatą?

R.S.: Apie 50 procentų. Bet izoliuotai vertinti negalima. Šiandien mityba ir fizinis aktyvumas suprantama kartu. Net maisto pasirinkimo piramidėje nurodomi abu šie rodikliai.

VEIDAS: Ar lietuviai pakankamai išprusę sveikos mitybos srityje?

R.S.: Prieš dvejus metus kartu su kolega dr. Valerijumi Dobrovolskiu atlikome tyrimą apie Lietuvos gyventojų mitybos įpročius. Į klausimą, kokias kriterijais vadovaujasi rinkdamiesi maistą, tik 21 proc. apklaustųjų atsakė, kad svarbiausia – produkto nauda sveikatai. Kitiems svarbiau buvo kaina (37 proc.), skonis (28 proc.). Taigi vos penktadalis žmonių labai rūpinasi savo sveikata, gerai bent tiek, kad šiandien jau niekas neabejoja, jog mityba yra sveikatos pagrindas. Mūsų sveikatos raštingumas dar yra mažas, nors kai kuriais aspektais gerėja. Gaila, kad pokyčiai gerėjimo kryptimi vyksta lėtai.

Sveikata. Mokslininkai ir medikai sutaria – užteršta aplinka mažina žmogaus atsparumą infekcinėms ir navikinėms ligoms, tačiau nepalyginti labiau kenkia išbalansuota nervų sistema. Ji dažnu atveju ir nepalieka atsarginių šovinių imuninei sistemai.

Daug metų vaikų ausų, nosies ir gerklės ligas gydantis Kauno medicinos universiteto Infekcinių ligų klinikos profesorius hab. dr. Alvydas Laiškonis mano, kad visuomenė būtų nepalyginti sveikesnė, jei atsakingiau rinktųsi gyvenamąją vietą.

„Per daugiau nei keturias dešimtis metų darbo praktikos esu pastebėjęs – jei tėvai atveždavo vaiką iš Kėdainių ar Alytaus, infekcine liga jis sirgdavo nepalyginti sunkiau, nei atvežtas iš kitų rajonų. Priežastis akivaizdi: Kėdainiuose ilgą laiką veikė chemijos kombinatas, o Alytuje buvo didžiulė bazė su radioaktyviosiomis medžiagomis. Gyventojai, įsikūrę maždaug pusantro kilometro spinduliu nuo tų vietų, pasižymėjo kur kas silpnesniu imunitetu, nei įsikūrę kituose rajonuose“, – pavyzdžiu iš savo darbo praktikos Lietuvoje susiklosčiusią padėtį iliustruoja profesorius.

Jis neabejoja, kad kiltų tikra sumaištis, jei tik žmonės nuodugniau pasidomėtų, kokiose užterštose vietovėse kai kurie jų gyvena. A.Laiškonio teigimu, visuomenė vis dar gana sunkiai suvokia tiesioginį ryšį tarp užterštos aplinkos ir silpno imuniteto, tačiau medikai jau seniai mato priežastinį ryšį.

Lietuvos onkologijos centro (LOC) profilaktinės imunologijos laboratorijos darbuotoja Rolanda Kemeklienė pabrėžia, kad cheminiai ir fiziniai aplinkos taršos veiksniai kenksmingi žmogaus sveikatai, nes mažina organizmo atsparumą infekcinėms ir navikinėms ligoms. Būdami onkologinės rizikos išoriniais veiksniais, jie formuoja vidinius veiksnius, kurie ir laikomi imuniteto sutrikimais.

Apibendrindama savo tyrimą autorė nurodo, kad pramoniniais teršalais užterštuose rajonuose (pvz., Trakuose) gyvenančių žmonių imuninės sistemos silpnėjimas yra svarbi vėžio rizikos reikšmė, palyginti su mažiau užterštų rajonų (pvz., Širvintų) gyventojų imunine būkle. Taip pat R.Kemeklienė daro prielaidą, kad vėžiui išsivystyti reikalingas ilgas laikotarpis. Pasak jos, sunku nustatyti, kada dabartinės aplinkos taršos pažeistos ląstelės transformuosis į vėžines.

Su tuo, kad užteršta aplinka didina žmogaus ląstelių išsigimimo tikimybę, linkęs sutikti ir vyriausiasis mūsų šalies vaikų ligų specialistas Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Usonis. Tačiau, pasak jo, gyvenant modernioje visuomenėje kažin ar galime išvengti civilizacijai ir jos raidai būdingų neigiamų pasekmių.

Anksčiau vaikai augdami kaimo vietovėse susidurdavo vos su 20–30 žmonių grupe, o šiandien jie patiria neišvengiamai glaudesnį kontaktą su aplinka: tai vaikų darželiai, ikimokyklinio ugdymo įstaigos, prekybos centrai, viešasis transportas ir pan. Tad nieko keista, kad dar nesusiformavusi imuninė sistema, nuolat veikiama įvairių aplinkoje esančių mikroorganizmų, dažnai šlubuoja.

„Veido“ kalbintų mokslininkų teigimu, šiandieninė karta patiria besikeičiantį aplinkos poveikį, susiduria su nauju požiūriu į gyvybę ir yra veikiama globalizacijos iššūkių. Priešingai nei prieš 50 metų gyvenusiai kartai, šiandien jau tenka spręsti nevisavertės mitybos, organizmo atsparumo antibiotikams ir streso problemas. Taigi mokslo pasaulyje sutariama: palyginti su ankstesnėmis kartomis, žmogaus imunitetas pakitęs, tik klausimas, kiek žmonija tai suvokia, įvertina ir ko imasi.

Jei tikėsime statistika, penktadalis visų pagamintų antibiotikų šiandien naudojama medicinoje, keturi penktadaliai pasiskirsto kitose gyvenimo srityse: veterinarijos, gyvulių pašarų gamybos, augalų apsaugos ir pan. Taigi ar verta stebėtis, kad mažėja žmogaus atsparumas antibiotikams? O jei dar pridėsime gyvenimą nuolat užterštoje aplinkoje, gryno oro stoką ir per mažą judrumą, pamatysime, jog ne kažin ką keičiame, kad būtume atsparesni.

„Daugeliui žmonių šiandien vis sunkiau atsipalaiduoti, nepasiduoti stresui, rasti dingstį pasivaikščioti gryname ore. Pernelyg dažnai pamirštame imunitetą stiprinančius, teigiamas emocijas žadinančus ir nieko nekainuojančius malonumus: šaltą vandenį, juoką, seksą, – pastebi Vilniaus universiteto Nacionalinio vėžio instituto imunologijos laboratorijos vedėja Vita Pašukonienė. – Nervinamės, skubame, o kaip tuo metu jaučiasi organizmas? Nuolat įsitempęs, naudojantis sukauptas energijos atsargas, dažnai dar ir alinamas dietos. Neabejotinai esame veikiami aplinkos ir radiacinio Žemės fono, bet tai, kas vyksta žmogaus galvoje, nervų sistemoje, veikia nepalyginti stipriau ir dažnu atveju nepalieka atsarginių šovinių imuninei organizmo sistemai.“

Kartais žmogus nė neįtaria, kad infekcinės ligos dažniau nei įprasta ji puola dėl nusilpusio imuniteto. V.Pašukonienė nusilpusią imuninę sistemą apibūdina kaip intensyvaus šiuolaikinio gyvenimo pasekmę. Ilgalaikės stresinės būsenos išsekusiai imuninei sistemai sukelia imunosupresiją (organizmo imuninių mechanizmų slopinimą gydant imunologines ligas), kuri ir padidina susirgimo vėžiu riziką. Tačiau imunologai sutaria, kad prasidėjus ligai nereikėtų koreguoti imuninės sistemos patiems, – tai turėtų atlikti specialistai.

Vilniaus universiteto medicinos fakulteto docentės, gydytojos alergologės ir klinikinės imunologės Audros Blažienės teigimu, susilpnėjusį imuninės sistemos darbą gali lemti nuolatinis neišsimiegojimas, vitaminų stoka, nepakankama mityba, stresas, kai kada ir genetiškai nulemtos ligos. Įtariant, kad imuninės sistemos funkcijų sutrikimas įgimtas, pacientas siunčiamas gydytojo genetiko konsultacijos. Kai kada, esant tam tikroms imunodeficitinėms būklėms ar jų stebėjimui, reikalingi tyrimai apmokami Valstybinės ligonių kasos, pavyzdžiui, vykdant ŽIV ligos stebėseną.

Pagal šiuo metu šalyje galiojančią tvarką alerginių ir imuninių ligų diagnostikos ir gydymo dienos stacionare paslaugos teikiamos vaikams bei suaugusiesiems: atliekama diagnostika, taikomas reikiamas gydymas, stebima dėl alerginių ir imuninių ligų. Ligonių kasos duomenimis, vien 2014 m. buvo suteikta 26 tūkst. alergologo ir klinikinio imunologo konsultacijų (550 tūkst. eurų), 915 alerginių ir imuninių ligų diagnostikos bei gydymo dienos stacionaro paslaugų, už kurias sumokėta 58 tūkst. eurų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo.

Vis didesnį nerimą Lietuvos imunologams kelia šių dienų žmonių abejingumas skiepams – nebenorima skiepyti vaikų. Tačiau, kaip pastebi medikai, dar niekas nepaneigė vakcinacijos naudos saugant žmoniją nuo itin pavojingų ligų protrūkių. Taigi tenka pripažinti, kad kai kada tik skiepai sutvirtina imunitetą ir susilpnina patogenų vystymąsi (ypač kai kalbama apie tik gimusius vaikus ir senyvo amžiaus žmones).

A.Laiškonis, daug metų dirbantis su prancūzų ir arabų mokslininkais, svarsto, kokiu imunitetu pasižymės trečia ar ketvirta šiandien jau iš mėgintuvėlio gimusių vaikų karta. „Mano tėvų šeimoje iš aštuonių vaikų užaugo trys. Išliko patys tvirčiausi. Kiti, deja, mirė nuo infekcinių ligų. Šiandien medicinos progresas išsprendė šias bėdas, jau galime išauginti ir 600 ar 800 gramų anksčiau laiko gimusį kūdikį, tačiau kai kurias ligas vis dar lemia genetika“, – aiškina profesorius.

Kalbėdami apie visuomenės sveikatą pasaulio mokslininkai vis didesnį dėmesį skiria maisto ir vandens kokybei. O Lietuvoje vis dar apstu legioneliozės (ji kyla, nes vandens temperatūra šildymo sistemose nepakaitinama iki 60 laipsnių, taigi užsikrečiama prausiantis vonioje) ir tuberkuliozės protrūkių, taigi iki tinkamos visuomenės sveikatos dar toloka.

Kaip matyti iš atliktų visuomenės apklausų, sveikatos lietuviams neprideda ir jų nejudrumas: visiškai nesimankština 52,4 proc. gyventojų, tik 16,6 proc. lankosi sporto klubuose, o 31 proc. sportuoja savarankiškai. Galima teigti, kad fizinis nejudrumas tapę savotiška visuomenės norma.

Apžvelgdamas susiklosčiusią situaciją A.Laiškonis svarsto, kad jei valstybė tinkamai pasirūpins vandentiekiu, o gyventojai – kokybišku maistu, savo judrumu bei darniais tarpusavio santykiais, visuomenės sveikata smarkiai gerės.

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, sveikai maitinantis būtų galima išvengti apie 80 proc. širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, 90 proc. diabeto atvejų ir apie 30 proc. onkologinių ligų. Deja, spartėjant gyvenimo tempui žmonės vis mažiau laiko skiria maisto gamybai, o dažnas tenkinasi tiesiog pusgaminiais.

Gyventojai, pasak A.Laiškonio, tarsi intuityviai jaučia, kad įsikūrę užmiestyje ir atsisakę sintetinio maisto prisidės prie savo imuniteto ir sveikatos stiprinimo. Tačiau ne mažiau reikėtų paisyti ir elementaraus saiko. „Jei rūkoma ir dar išgeriama penkiolika puodelių kavos per dieną, ne tik su imunitetu, bet ir su sveiku protu prasilenkiama“, – apibendrina profesorius.

AKTUALUSIS INTERVIU

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentė, gydytoja alergologė ir klinikinė imunologė Audra Blažienė.

VEIDAS: Kas lemia mūsų organizmo imuninės sistemos veiklą?

A.B.: Imuninės sistemos funkcijas lemia mūsų genetika. Nors genų mutacijos ne tik įgimtos – jos vyksta nuolatos: nesame izoliuoti nuo aplinkos, taigi ji nuolat veikia  mus ir mūsų genus. Imuninės sistemos veiklą gali pakeisti mūsų genuose vykstančios mutacijos. Tačiau apibendrintai galima teigti, kad imuninei sistemai įtaką daro ir jos sutrikimus lemia daugybė faktorių: nuovargis, neišsimiegojimas, per trumpos miego valandos, vitaminų stoka, nepakankama mityba, patiriamas stresas, temperatūrų pokytis (kai grįžtama iš šiltų kraštų į šalčio zoną) ir pan.

VEIDAS: Jau kuris laikas lietuviai garsėja padidėjusiu išgeriamo alkoholio kiekiu vienam gyventojui. Kokią įtaką mūsų imunitetui daro alkoholis?

A.B.: Alkoholis slopina imuninę sistemą. Būtent dėl šios priežastys asocialūs asmenys dažniau serga tuberkulioze. Susidūręs su tuberkuliozės bakterija organizmas nebesugeba susitvarkyti savarankiškai, taigi gali pasireikšti imuninės sistemos veiklos nepakankamumas.

VEIDAS: Kaip imuninę sistemą veikia nepakankama mityba?

A.B.: Jei organizmas badauja, tai yra gauna per mažą kiekį baltymų ir kalorijų, sumažėja imuninės sistemos ląstelių (limfocitų), žmogus gali pradėti sirgti (pradedant kvėpavimo takų infekcijomis, viduriavimu ir pan.). Tokia reakcija gali kilti ir dėl vitaminų stokos. Įrodyta, kad vitaminas D dalyvauja reguliaciniuose imuninės sistemos mechanizmuose, o jo trūkumas organizme lemia sutrikusį atsaką į uždegiminius procesus. Jei stokojama vitamino C, prastėja specialių ląstelių – fagocitų (organizme gaudančių įvairias bakterijas) funkcija, esant per mažam vitamino A kiekiui vėlgi mažėja organizmo antikūnų gamyba. Sumažėjusį limfocitų skaičių gali lemti ir geležies stoka, o esant cinko trūkumui gali imti vystytis limfopenija ir pan.

VEIDAS: Kiek tiesos, kad imuninei veiklai lemiamos įtakos turi ir žmogaus amžius?

A.B.: Išties, be visų šių mitybos dalykų, imuninę sistemą veikia ir žmogaus amžius. Senėjimo procesas sumažina organizmo galimybę kovoti su infekcijomis, taip pat silpnina jo atsaką į vakcinas. Senstanti imuninė sistema lemia autoimuninių ir navikinių ligų padažnėjimą (senyvo amžiaus žmonės dažniau serga virusinėmis ligomis, didėja ir jų mirštamumas nuo virusinių ligų), todėl vyresniame amžiuje ypač rekomenduojama skiepytis nuo gripo ir įvairių bakterinių infekcijų.

VEIDAS: O jei kalbėsime apie genetiškai nulemtus imuninės sistemos sutrikimus, kiek visavertiškas gali būti tokio asmens gyvenimas modernioje visuomenėje?

A.B.: Pirminiais imunodeficitais dažniausiai susergama ankstyvoje kūdikystėje ar vaikystėje. Genetiniai defektai perduodami iš kartos į kartą. Kai kada vienintelis gydymas yra tik kaulų čiulpų transplantacija. Taigi laiku diagnozuota liga leidžia išgyventi, tačiau reikalauja ypatingo dėmesio ir gydymo. Kaip vieną iš ligų, šiandien sėkmingai gydomų pakaitine terapija, galima minėti agamaglobulinemiją, arba Brutono agamaglobulinemiją (organizmui stokojant antikūnų prarandama galimybė kovoti su įvairiausiomis infekcijomis, o laiku nediagnozavus galima prarasti ir gyvybę). Pirmą kartą šią ligą dar 1952 m. aprašė ir gydyti pakaitine terapija (imunoglobulinais) pasiūlė mokslininkas Ogdenas C.Brutonas.

VEIDAS: Gana dažnai po vienos ar kitos virusinės infekcijos stiprinti imunitetą siūloma įvairiausiais papildais. Ar, jūsų manymu, tai efektyvu?

A.B.: Į tokius siūlymus žiūriu gana skeptiškai. Visų pirma žmogus turėtų gerai pailsėti, reguliariai ir sveikai maitintis, nealinti savęs dietomis, nepamiršti fizinio aktyvumo, daugiau laiko leisti gamtoje, ir imunitetas susitvarkytų savaime. Šaltuoju metų laiku galima papildyti organizmo atsargas vitaminais ar žuvų taukais, nepamiršti vartoti mūsų regione užaugusių vaisių ir daržovių.

VEIDAS: Pagal ką įprastai sprendžiama apie imuninės sistemos atsparumą ar nusilpimą?

A.B.: Sveika imuninė sistema geba susitvarkyti su besikeičiančia aplinka ir persirgtomis infekcinėmis ligomis. Organizmui persirgus tam tikra liga pasigaminamas antikūnas ir antrą ar trečią kartą ta pačia liga jau nebesergama. Kiek žmonės atsparūs ar ne, leidžia pamatyti infekcinės ligos, taip pat iš to išsivystantys susirgimai vėžiu. Be reikalo vartojami antibiotikai (jie, kaip ir raminamieji, slopina imuninę sistemą) gali sukelti rezistenciškų bakterijų atsiradimą, kurių paskui neveikia jokie vaistai. Kita vertus, šiuolaikinės medicinos pastangomis galimybę išgyventi įgyja ir silpnesni palikuoniai, gimę neišnešioti, vos kelių šimtų gramų kūdikiai.

VEIDAS: Minite, kad kai kuriais atvejais persirgę virusine infekcija tampame imlesni ir kitoms infekcijoms…

A.B.: Jei ligos atveju organizmui nebuvo leista atsigauti, sergant jis buvo verčiamas eiti ir dirbti, tai, be jokios abejonės, sveikatos nepridės… Iš kitos pusės, imuninę sistemą gali slopinti ir virusai: Epstein-Barro, citomegalo, herpeso ir pan. Tarkime, ŽIV atveju virusas įsiskverbia ir sunaikina pačias ląsteles, tuomet likusi erdvė tampa tinkama terpe pasireikšti kitoms ligoms. Pagrindinė imuninės sistemos funkcija – apsauga nuo įvairiausių aplinkos veiksnių ir infekcijų. Ji lyg nuolat budintis mūsų policininkas ar karys.

VEIDAS: Pastaruoju metu užregistruojama vis daugiau retų imuniteto ligų. Ar tai rodo, kad tampame mažiau atsparūs?

A.B.: Viena priežasčių – mokslo pažangos nulemta geresnė diagnostika. Pirminių imunodeficitų dažnis – viena imunodeficitinė liga šimtui tūkstančių gyventojų. Europos imunodeficitų draugijos duomenimis, procentine išraiška imuninės sistemos funkcijų sutrikimai pasiskirstytų taip: 56,57 proc. – antikūnų nepakankamumas, 13,94 proc. – vystymosi sutrikimai, 8,83 proc. – fagocitų nepakankamumas, 7,44 proc. – T ląstelių nepakankamumas, 3,87 proc. – autoimuninė ir imuninė disreguliacija ir pan. Priešingai nei kitose ES valstybėse, Lietuvoje genetiškai nulemtos ligos vis dar skaičiuojamos ne šimtais, o dešimtimis.

VEIDAS: Ar seniai Lietuvoje atliekami imuniteto tyrimai?

A.B.: Aktyviai Lietuvoje tokio pobūdžio tyrimai pradėti pastaraisiais dešimtmečiais. Pirminių imunodeficitų centrai universitetinėse ligoninėse įkurti visai neseniai: Vilniuje ir Kaune 2013 m. Tik lietuviai tokių tyrimų reikalauja ne visuomet pagrįstai. Kartais susidaro įspūdis, kad per dažnai kalbama apie imunodeficitą (imuninės sistemos funkcijų sutrikimą). Tarkime, jei vaikas pradėjo lankyti darželį, natūralu, kad kol neįgis imuniteto, dažniau sirgs virusinėmis infekcijomis. Tą patį galima pasakyti ir apie slaugos namuose gyvenančius senyvus asmenis: esant didesniam žmonių susitelkimui padidėja ir galimybė susirgti. Tokiu būdu mūsų organizmas formuoja imunitetą, bet tai normalu: gyvename ne izoliuotoje aplinkoje.

VEIDAS: Pagal kokius požymius galime įtarti, kad žmogaus organizmas kenčia nuo vienos iš imuninės sistemos ligų?

A.B.: Išskiriama net keletas požymių, tačiau populiariausi būtų šie: du ar daugiau kartų per metus pasikartojančios ausų ar sinusų infekcijos, lėtinis viduriavimas ar svorio netekimas; dažnos virusinės infekcijos (peršalimai, pūslelinė, karpos, kandilomos); besikartojantys odos ir vidaus organų abscesai; užsitęsusi pienligė ar grybelinė infekcija, dažniau nei kartą per metus atsinaujinanti pneumonija ir pan.

Kaip pastaraisiais metais kito visuomenės sergamumas infekcinėmis ligomis

Metai  Sergančiųjų sk.

2014   768 157

2013   85 1524

2012   68 0240

2011   74 5289

2010   60 8226

2009   75 7697

2008   59 3341

2007   72 1823

2006   71 7763

2005   69 2338

Šaltinis: Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenys

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Jie pirmieji puola į pagalbą kariui, sužeistam mūšyje, į juos pirmus nukrypsta priešo snaiperio taikiklis. Tai žmonės, davę ne tik kario, bet ir Hipokrato priesaiką, – karo medikai.

Daiva Urbienė

Praėjusiais metais NATO Afganistane baigė tarptautinę kovinę operaciją – Tarptautinių saugumo paramos pajėgų (angl. ISAF) misiją, kartu baigėsi ir didžiausia bei pirma savarankiška Lietuvos karinė misija – vadovavimas Goro provincijos atkūrimo grupei (PAG). Iš viso čia dirbo septyniolika karių pamainų. Mūsų kariai pagarsėjo ypatinga drąsa, atkaklumu bei pagarba vietiniams ir jų žygiai jau suspėjo apaugti legendomis.

Tačiau ne tik kariai prisidėjo prie provincijos atkūrimo darbų – nemažai paplušėjo ir jungtinė Lietuvos, Ukrainos bei Gruzijos karo medikų komanda.

Išgirdęs apie karo medikus, nejučiomis prisimeni karines dramas ar nuotykių filmus, kuriuose vaizduojami gydytojai, dirbantys kurio nors pasaulinio karo frontuose ar karinių konfliktų apimtuose regionuose. Po kulkų ir skeveldrų kruša jie puola prie sužeistųjų ir padaro sunkiai įsivaizduojamų stebuklų – atlieka sudėtingiausias operacijas improvizuotose operacinėse apkasų griovyje ar ištraukia mirštančiuosius iš anapus kokioje vėjo perpučiamoje palmių palapinėje. O atsiradus atokvėpio minutei, užuot pailsėję, spėja gydyti būrius civilių: vaikų, moterų, senukų – tos šalies, kurioje vyksta karas, vietinių gyventojų.

Ar karo mediko darbas nors kiek panašus į filmų herojų dramatišką ir nuotykių kupiną gyvenimą?

Rolė 1, rolė 2, rolė 3

Karo medicinos pagalbos lygiai vadinami rolėmis. Antai Afganistane Goro provincijos atkūrimo grupė turėjo II lygio karo lauko ligoninę – rolę 2. Tai medicininis vienetas, kuris teikia pirmąją ir būtinąją pagalbą, atlieka operacijas, užtikrina pooperacinę ir reanimacinę priežiūrą. Žodžiu, tai buvo ligoninė, operacinė, ligonių priėmimo skyrius ir kt.

„Nebuvo ten ramu. Ir lietuvis karys žuvo, ir sužeistų būta. Chirurginės operacijos ir paslaugos labai svarbios sprogdinimų ir šautinių žaizdų atveju. O kur dar traumos, lūžiai ir atviri lūžiai. Pirminių paslaugų – rolės 1 neužtenka, todėl yra aukštesnio lygio rolės 2 veikla, kad būtų galima teikti chirurgines paslaugas, operuoti ar stabilizuoti pacientą“, – sako Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos vadas pulkininkas Gediminas Macijauskas, dalyvavęs dviejose misijose – Kabule, ISAF štabe, vadovavęs PAG 10.

Nors medikai Goro provincijoje buvo aprūpinti moderniausia aparatūra bei vaistais, tačiau to ne visada pakanka. „Jei matai, kad tu kariui niekuo nepadėsi, reikalinga aukštesnio lygio pagalba, jis yra evakuojamas į Vokietiją arba Lietuvą“, – pasakoja Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos karo medicinos gydytojas majoras Vilius Kočiubaitis, Afganistane iš viso išbuvęs 18 mėnesių, tai yra atitarnavęs tris misijas (vienos metu Kabule dirbo universitetinio lygio vokiečių ligoninėje – rolėje 3).

Pasak G. Macijausko, karo medikai vietinių gyventojų negydo ir pagalbą teikia tik savo kariams. Toks bendras NATO misijų principas: dėl kultūrinių, religinių ir kitų skirtumų misijų rajonuose nuspręsta tiesiogiai pagalbos neteikti, o geriau padėti ir remti vietines ligonines, kurios pačios gydytų savo šalies gyventojus. „Ir tiktai tuomet, jei vietovėje yra labai didelis gydytojų poreikis, įvertinęs situaciją padalinio vadas gali leisti karo medikams suteikti pagalbą“, – patikslina vadas ir priduria, kad atokiuose rajonuose, kaip Goro provincija, dauguma vietinių gyventojų neturi galimybių tinkamai gydytis ligoninėje, mat vienintelė šiokia tokia ligoninė yra tik Čagčarano mieste, Goro sostinėje.

Jei kariai važiuodavo patruliuoti ir stebėti saugumo situacijos, kartais veždavosi ir gydytojus, kad afganistaniečiams būtų galima suteikti pagalbą skubiu atveju, kartu parodyti atvykėlių geranoriškumą, gerus ketinimus, gal net užsitarnauti vietinių gyventojų palankumą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-03-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Klinikinės praktikos patirtis perkeliama į mokslinius tyrimus, kurių metu rasti inovatyvūs sprendimai ir įžvalgos išsyk diegiami vėl į praktiką ir pristatomi pasaulio mokslo bendruomenei.

Rasa Vaitkevičienė

Tokiu principu Vilniaus implantologijos centro (VIC) klinikoje dirbanti jaunų profesionalių gydytojų odontologų komanda ne tik laiko ranką ant naujausių šios srities mokslo atradimų pulso, bet ir drąsiai savo klinikinėje praktikoje taiko naujausius pasaulinio mokslo pasiekimus: skaitmenines technologijas, audinių inžineriją, dantų implantacijos naujoves, modernias kaulo ir dantenų regeneracines technikas.

Gydytojai odontologai mokslo tyrimams buriasi į komandas, pasirinktos specializacijos patirtį apibendrina daktaro disertacijose. Moksliniai tyrimai Vilniaus implantologijos centro klinikoje išugdytiems geriausiems specialistams jau pelnė ir pasaulinį pripažinimą.

Tyrinėja pasaulio mokslo bendruomenei aktualias naujoves

Pernai rudenį iš Romoje vykusio tarptautinio EAO kongreso VIC  klinikos gydytojas Algirdas Puišys parsivežė Europos osseointegracijos akademijos sertifikatą, įvertinantį ypatingus gydytojo gabumus ir aukštą kvalifikaciją implantologijos srityje. Tai pirmasis toks sertifikatas Lietuvoje – pripažinimas, kad specialistas gali dirbti pasauliniu lygiu.

„Atsakomybės jausmas buvo milžiniškas, jaučiausi atsakingas už visą Lietuvą“, – sako A.Puišys, jau nebe pirmą kartą įvertinamas šioje geriausius Europos implantologus vienijančioje asociacijoje.

A.Puišio mokslinis tyrimas „Kraštinio kaulo stabilumas aplink dantų implantus pastorinus dantenas“ akademijos konferencijoje Kopenhagoje prieš dvejus metus buvo įvertintas pirmąja vieta ir nurungė net 600 kitų pranešimų. Specialisto tyrimas tuomet buvo naujovė pasaulyje.

Prieš keletą metų Vilniaus implantologijos centro gydytojų komanda – gydytojas odontologas-periodontologas A.Puišys, gydytoja odontologė Eglė Vindašiūtė,  med. dr. odontologas ortopedas Tomas Linkevičius – buvo vieni pirmųjų pasaulyje, išspausdinę moksliniais tyrimais pagrįstus straipsnius ir įrodę, kad dirbtinius dantis ant dantų implantų geriau tvirtinti ne cementu, o juos prisukant.

Šis tyrimas 2010 m. pasauliniame moksliniame ITI simpoziume Ženevoje pelnė ITI implantologijos asociacijos apdovanojimą, buvo pripažintas geriausiu moksliniu darbu, o tai specialistus įpareigojo tęsti darbus šioje srityje. Tad gabūs aukštos kvalifikacijos VIC klinikos gydytojai garsina Lietuvos vardą ir prisideda prie pasaulinės odontologijos mokslo plėtros.

Naujovės taikomos ir gydant pacientus

Dantų implantai – bene svarbiausias praėjusio šimtmečio atradimas odontologijos srityje. Po pusšimčio metų tai vis dar moderniausia prarastų dantų atkūrimo technologija.

Drauge su moksline ir technologine pažanga sparčiai didėja reikalavimai šiai sričiai. Prieš 20 metų pasaulis dar euforiškai stebėjosi pačiu implantų prigijimo fenomenu, o šiandien sėkmingai prigijusio implanto nebepakanka – aplink jį turi būti suformuotos sveikos dantenos, ant implanto pritvirtintas estetiškas, nuo kitų dantų nesiskiriantis danties vainikėlis, gaminys turi būti funkcionalus, patikimas, ilgaamžis.

Netrukus veiklos dešimtmetį švęsianti Vilniaus implantologijos centro klinika visada stengiasi būti tarp pirmaujančių Lietuvoje diegiant ir taikant naujausias odontologijos technologijas. Pasak bendrovės direktorės Renatos Gilienės, kitų klinikų gydytojai čia nukreipia pacientus konsultuotis, gydyti sudėtingesnių atvejų.

Klinikos specialistų įgūdžiai, rekonstrukcinės chirurgijos, ortodontologijos, implantologijos ir kitų sričių naujovės leidžia padėti pacientams net ir tais atvejais, kai, atrodytų, dėl sutirpusio ar prarasto kaulo apie implantus bei ant jų protezuotus dantis būtų galima tik pasvajoti.

VIC klinikoje sėkmingai atliekamos ne tik jau įprastos tapusios sinuso pakėlimo, bet ir palyginti naujos žandikaulių pastorinimo kaulo blokais ar lėto kaulo tempimo (distrakcinės osteogenezės) operacijos. Taikomas ir ortodontinis chirurginis gydymas, kuris trunka ilgiau, tačiau išsprendžia esmines paciento problemas.

Kasmet šioje klinikoje įsriegti dantų implantai daugybei žmonių suteikia antrą galimybę jaustis lyg su savais dantimis – ir vėl plačiai nebesivaržant šypsotis.

Nuo gydymo plano – iki patikimo rezultato

Algirdas Puišys, gydytojas odontologas-periodontologas

Odontologinis gydymas implantais susideda iš trijų etapų: parengiamojo, atstatomojo ir protezavimo. Parengiamasis gydymas labai svarbus, nes nuo dantenų būklės tiesiogiai priklauso implantų ilgaamžiškumas. Gydant netinkamai implantų tarnavimo laikas sumažėja net du tris kartus.

Prieš pereinant prie atstatomojo gydymo etapo atliekama diagnostika kompiuteriniu tomografu, apžiūrimas trimatis žandikaulio kaulo vaizdas ir ant gipsinio modelio iš vaško modeliuojami būsimi dantys. Atstatomojo etapo metu pacientui sriegiami dantų implantai. Tam reikia, kad žandikaulio kaulas būtų pakankamo pločio ir aukščio. Jei jo neužtenka, atliekamos kaulo priauginimo procedūros: atsižvelgiant į klinikinę situaciją, arba kartu su implantacija, arba iš pradžių priauginamas kaulas, o tik po to implantuojama. Praėjus 2–9 mėnesiams po implantacijos pereinama iš pradžių prie laikino, o dar po mėnesio – jau prie nuolatinio protezavimo.

Kai kada galima sutrumpinti gydymo laiką ir viską atlikti vienos procedūros metu: šalinamas dantis, sriegiamas dantų implantas ir protezavimas atliekamas išsyk – per vieną vizitą. Tai labai patrauklu pacientui ir, jei sąlygos leidžia, tikrai patikima. Tačiau reikia atsižvelgti į situaciją, nes kartais norėdami įsiteikti pacientui specialistai nepagrįstai rizikuoja.

Taip pat reikia paminėti, kad netekus dantų gretimi dantys išsikraipo, migruoja į kitą vietą, todėl norint visiškai atstatyti sąkandį ir atlikti darbą estetiškai reikalingas ir ortodontinis gydymas, tai yra dantų tiesinimas vadinamaisiais breketais.

Ortodontinis gydymas – komandinis gydytojo ir paciento darbas

Dalia Latkauskienė, gydytoja ortodontė

Pacientai paprastai vertina savo atvejo sunkumą pagal dantų susigrūdimą. Didesnis ar mažesnis dantų susigrūdimas nelemia nei ortodontinio gydymo trukmės, nei atvejo sudėtingumo laipsnio. Sudėtingiausi yra klinikiniai atvejai, kai pacientui nustatomas netaisyklingas žandikaulių augimas. Gydytojo ortodonto galimybės pakeisti žandikaulio augimo kryptį ar paveikti jo dydį yra ribotos.

Kartais, sutrikus žandikaulių augimui, įprastinio ortodontinio gydymo nepakanka, ypač jei pacientai skundžiasi ne tik sąkandžiu, bet ir veido estetika. Šiems pacientams tenka taikyti ortodontinį chirurginį gydymą. Šio gydymo metu taikomas ortodontinis paruošimas operacijai pagal veido žandikaulių chirurgo sudarytą gydymo planą ir atliekama žandikaulių padėties bei dydžio korekcija. Toks gydymas trunka ilgiau nei įprastinis ortodontinis gydymas, tačiau taip išsprendžiamos esminės paciento problemos. Lietuvoje šias operacijas atlieka veido žandikaulių chirurgas Simonas Grybauskas, su kuriuo kartu dirbame jau trylika metų. Iš patirties galiu pasakyti, kad pacientai, kuriems pavyko pakeisti veido estetiką bei sąkandį, yra patys laimingiausi ir labiausiai patenkinti gydymo rezultatu.

„Naujas emalis“  ir biologiškai suderinami protezai

Med. dr. Tomas Linkevičius, gydytojas odontologas ortopedas

„Dantų rekonstrukcijos naujovės taikomos protezuojant tiek natūralius dantis, tiek implantus. Šiuo metu pacientams galime pasiūlyti ypač konservatyvų dantų protezavimo būdą porcelianiniais venyrais (laminatėmis): danties paviršius minimaliai šlifuojamas, o kartais ir visai neliečiamas, o ant paruošto paviršiaus specialiu cementu priklijuojamas porcelianinis venyras. Manoma, kad tarp venyro ir danties paviršiaus pavyksta išgauti cheminę jungtį – vaizdžiai tariant, dančiui tarsi suteikiamas naujas emalis. Taip protezuojant dantis mažai traumuojamas, gaunamas geriausias estetinis rezultatas, kokį šiuo metu galima sukurti.

Pagrindinė implantų protezavimo naujovė – ypač tvirti cirkonio vainikėliai. Ne paslaptis, kad metalo keramikos protezai ant implantų kartais skilinėja ir trupa dėl natūralios amortizacijos, kurią turi dantis, o implantas – ne, trūkumo. O rinkdamiesi vieno cirkonio protezus ant implantų gauname ne tik mechaniškai tvirtą dantį, bet ir biologiškai suderinamą protezo kontaktą su dantenomis. Tai taip pat labai svarbu implanto ilgaamžiškumui.

Pirmieji prabilome apie svarbų atradimą

Eglė Vindašiūtė, gydytoja odontologė

Šiuolaikinės protezavimo medžiagos – labai pažangios. Dažniausiai pacientui siūlome prisukamas frezuotas cirkonio keramikos restauracijas. Jų pagrindiniai pranašumai, palyginti su tradiciniais metalo keramikos arba metalo plastikos protezais, yra tokie, kad cirkonio oksido keramika labai estetiška,

atitinkanti kitų paciento dantų spalvą, tad neteks nerimauti, jog šypsantis prie dantenų gali matytis tamsus ruoželis.

Labai svarbu ir tai, kokiu būdu prie implanto tvirtinamas dirbtinis dantis. Anksčiau gydytojai rinkdavosi tik cementuojamas konstrukcijas. Tačiau implantų ir dantų padėtis kaule skiriasi, todėl šis tvirtinimo būdas gali turėti labai skaudžių pasekmių, apie kurias pasaulio mokslo bendruomenė pradėjo kalbėti tik neseniai.

Galime pasidžiaugti, kad mes, Vilniaus implantologijos centro klinikos gydytojų komanda, pirmieji moksliniais tyrimais įrodėme, jog dirbtinius dantis ant implantų geriau fiksuoti ne cementu, o prisukant.

Gaminant protezus jau mažėja dantų technologo rankų darbo – vis labiau remiamasi skaitmeninėmis jų gamybos technologijomis, žmogaus klaidų sumažėja iki minimumo, o restauracijos puikiai tinka dantų implantui.

Didžiosios metų šventės dažnam iš mūsų tampa tikru išbandymu: kaip laikytis tradicijų ir nepersivalgyti. Dvylika valgių, kurių privalu paragauti per Kūčių vakarienę, ne mažiau turtingas Kalėdų stalas, nuo kurio dažnai nepakylama visą dieną, – tokį maratoną organizmui atlaikyti išties nelengva.

Dažnai tarpušvenčiu dar laukia darbovietės vakarėlis, čia pat Naujieji metai. Suknelė per siūles braška, diržą tenka atlaisvinti per kelias skylutes, o ir savijauta nemaloni. Bendras silpnumas, nuovargis, pilnumo jausmas, skausmas ar maudimas po duobute, rėmuo, pykinimas, atpylimas rūgščiu skrandžio turiniu, dujų kaupimasis žarnyne – ne vienam žinomi simptomai.

Apie tai, kaip išvengti šių švenčių palydovų, kalbamės su gydytoja Berta Zaleckiene.

Kaip užbėgti už akių šventiniam persivalgymui?

Prieš šventes nereikėtų laikytis griežtų iškrovos dietų, nes jų metu susitraukia skrandis. Staiga jį pertempus dideliu maisto kiekiu, stipriau jaučiami persivalgymo simptomai. Net ir žinodami, kad laukia gausi vakarienė, valgykite įprastus pusryčius ir pietus, o prieš sėsdami prie stalo išgerkite bent vieną stiklinę vandens. Tai padės atsikratyti alkio jausmo, mažiau norėsis valgyti šventės metu.

Svarbiausia – reikėtų nepamiršti saiko, vengti riebių, sunkiai virškinamų, itin kaloringų produktų, nemaišyti daug skirtingų patiekalų vienu metu, saikingai vartoti alkoholį, valgyti lėtai, gerai sukramtyti kiekvieną kąsnį. Jei vaišės trunka kelias valandas – neužkandžiauti nuolat, rasti progą pakilti nuo stalo, pajudėti.

Ką daryti, jei praradome savikontrolę?

Visų pirmą rekomenduočiau nusiraminti, nekaltinti savęs, bandyti padėti savo organizmui: bent tris keturias valandas neužsiimti aktyvia fizine veikla, ramiai pagulėti. Per šį laiką maistas iš skrandžio patenka į žarnyną, nemalonūs pojūčiai dažnai susilpnėja ar išnyksta.

Jei simptomai  tebevargina, pagelbėti gali medikamentinės priemonės, kurių sudėtyje yra lipazės, amilazės, proteazės fermentų, užtikrinančių riebalų, angliavandenių ir baltymų virškinimą (pvz., „Mezym“). Šie preparatai palengvina ar net visiškai panaikina persivalgius atsiradusio laikino kasos funkcijos nepakankamumo simptomus, padeda palaikyti pakankamą kasos fermentų aktyvumą dvylikapirštėje žarnoje tuomet, kai joje virškinamas maistas.

Kokią dozę pasirinkti, priklauso nuo virškinimo sutrikimo laipsnio ir suvalgyto maisto kiekio. Jei suvalgyto maisto kiekis mažai skiriasi nuo įprasto, o nemalonūs simptomai neryškus, valgio metu išgerkite „Mezym 10000“. Jei šventinio persivalgymo pasekmės rimtesnės, rekomenduočiau „Mezym 20000“ tabletes. Kiekviena „Mezym“ tabletė yra padengta specialiu apvalkalėliu, kurio neveikia skrandžio sultys. Taigi fermentai atsipalaiduoja ten, kur ir turėtų, – dvylikapirštėje žarnoje.

Optimalus efektas pasiekiamas tuomet, kai preparatas vartojamas su maistu, tabletės išgeriamos nekramčius, užgeriant trupučiu vandens.

Jei persivalgius vargina labai intensyvus pilvo pūtimas, padėti gali preparatai, kurių sudėtyje yra simetikono (pvz., „Espumisan“) medžiagos. Ši medžiaga žarnyne esančias dujų sankaupas suskaldo į mažyčius, lengviau iš žarnyno pasišalinančius dujų burbuliukus.

Vaistinėse yra įvairių „Espumisan“ formų (tai ir tabletės, ir geriamoji suspensija, ir  granulės paketėliuose), kurias galima pasirinkti pagal tai, kokia forma vaistą konkrečiam žmogui patogiausia vartoti. Suspensija dažniausiai rekomenduojama  kūdikiams ir vaikams, malonaus citrinų skonio „Espumisan Easy“ granules, tinkančias vyresniems kaip šešerių metų vaikams ir suaugusiems, suvartoti galima praktiškai bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje, nes jų nereikia užgerti vandeniu.

Neretai persivalgius paūmėja ir gastroezofaginės ligos simptomai, sustiprėja rėmens pojūtis. Tokiais atvejais pravartu pavartoti skrandžio rūgštingumą mažinančių preparatų (pvz., ranitidino „Raniberl“).

Kokių simptomų nereikėtų ignoruoti, nes tai gali būti signalai apie ligas?

Sunerimti reikėtų tuomet, kai persivalgius prasideda karščiavimas, viduriavimas, pilvo raižymas, pykinimas, vėmimas, jei vemiama šviežiu krauju ar skrandžio turiniu su kraujo priemaiša, jei pastebimos patamsėjusios išmatos, jei pradeda varginti intensyvūs skausmai po duobute arba juosiamojo pobūdžio skausmai pilve. Visais šiais atvejais reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju.

Ar šventinis persivalgymas kenksmingas sveikatai?

Vadžių atleidimas per šventes didelės žalos žmogui nepadaro. Svarbu, kad šventinis persivalgymas netaptų nuolatinis. Tai gerokai retesnė, tačiau labai rimta būklė. Jei persivalgoma nuolat, bet jokių aiškių priežasčių, jei žmogus nesugeba atsispirti pernelyg dideliam norui valgyti, persivalgęs ilgai jaučia savigraužą, būtina kreiptis į medikus, nes tokia būklė gali slėpti rimtas psichiatrines, endokrinines ir kitokias sveikatos problemas.

Elena Milčiūnė

Vis dažniau per šventes keptą žąsį išstumia kalakutas. Septynioliktus metus Lazdijų rajone šiuos paukščius auginantys Rūta ir Gintas Cimakauskai maloniai sutiko įsileisti į savo ūkį. O jame auga ne tik kalakutai… Šie ūkininkai pasiūlys ir gurmaniškųjų patarškų, ir prancūziškų viščiukų.

Ūkis toks nemenkas…

Pokalbį pradedu prašydama išduoti, kiek ir ko ūkyje jie turi. „Pirmiausia turime vienas kitą, o tai jau labai daug, – pradeda vardyti ūkininkas Gintas Cimakauskas, prisėdęs šalia žmonos Rūtos. – Suskaičiavome 22 darbuotojus – irgi nemažai. Turime didelį pulką kalakutų (per metus užauginam 70 tūkst.) – nuo jų ir pradėjome savo verslą. Auginame mėsinius ruduosius viščiukus, perlines vištas, dar vadinamas patarškomis. Turime pulką lietuviškų dedeklių vištų. Antis jau paskerdėme ir užšaldėme. Turime ir savo skerdyklėlę, kurioje pasiruošiame produkcijos išvažiuojamajai prekybai ūkininkų turgeliuose Kaune, Vilniuje ir, žinoma, Lazdijuose.“

Šiam ūkiui priklauso 200 hektarų žemės. „Šiemet pradėjome auginti kukurūzus, kurie reikalingi paukščių lesalui, kad mėsa būtų skanesnė, geltonesnė. Anksčiau jų pirkdavom, o, pasirodo, puikiai auga ir pas mus. Turime visą reikalingą savo techniką. Pasistatėme modernų pašarų cechą. Paukštidėse darbai automatizuoti“, – pasakoja G.Cimakauskas.

Rūta priduria, kad pašarai ruošiami savame ceche. Didžiausią dalį sudaro natūralūs grūdai, šviežiai malti ir sumaišyti su baltyminiais priedais, o į šį lesalą dar įpurškiama aliejaus. „Net kvepia. Nuo lesalo kokybės labiausiai priklauso paukščių sveikata, mėsos skonis ir kokybė“, – aiškina R.Cimakauskienė.

Pradėję auginti kalakutus jie suprato, kad be savos žemės neišsivers. „Pirmiausia reikėjo turėti ir kur mėšlą išvežti. Žinoma, buvo galima jį atiduoti kitiems ūkininkams, bet jie norėjo už dyką. Kalakutams labai svarbu, kad kraiko šiaudai būtų švarūs, be piktžolių. Pasiskaičiavome, kad apsimoka patiems augintis ir grūdus pašarams“, – apie ūkio plėtrą pasakoja ūkininkas.

Kalakutai lepūs, išdidūs ir karšti paukščiai

Prieš  septyniolika metų Cimakauskai nusipirko pirmuosius 600 kalakučiukų. Tuomet nežinojo, kad šių paukščių auginimas taps šeimos verslu ir sparčiai plėsis. Šiais metais jie užaugino 70 tūkst. vadinamųjų didžiųjų krosų veislės kalakutų. Didesnę dalį gyvų šių paukščių nuperka lenkai.

Ryšiai su kaimynine šalimi prasidėjo labai sunkiu metu, kai viena Lietuvos įmonė, supirkdavusi kalakutus, vienais metais staiga paliko ūkininkus, kaip sakoma, ant ledo ir atsisakė supirkti. Ūkininkai pradėjo ieškoti pirkėjų Lenkijoje ir rado. Lenkai šių paukščių ir patys labai daug užaugina, bet bendradarbiavimas tęsiasi, nors poreikis ir mūsų rinkoje didėja.

Iš lenkų ūkininkai ir mokėsi auginti kalakutus, nes tuomet mūsų šalies mokslininkai nedaug galėjo patarti. „Mudu su Rūta dviem savaitėms priėmė vienas stambus lenkų ūkininkas. Kiekvienas turėjome prižiūrėti po kelis šimtus kalakutų, viskuo rūpinomės patys, bet galėjome konsultuotis su šeimininku“, – prisimena Gintas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Sveikata yra visuminė fizinės, protinės ir socialinės gerovės būsena, o ne vien tik ligos ar negalios nebuvimas. (Pasaulio sveikatos organizacijos Konstitucijos preambulė, 1946.)

Kaip savo sveikatą ir gyvenimo gerovę vertina dešimtys tūkstančių žmonių Lietuvoje, dirbančių sėdimą darbą namie ar biure? Ar dažnai ir ar pakankamai susimąstome, kiek laiko iš tiesų sėdime ir kokią įtaką tai daro mūsų kūnui šiandien ir kaip tai atsilieps po 15 ar 25 metų?

50% darbingo amžiaus žmonių Europoje skundžiasi nugaros skausmais kasmet;

15% nugaros skausmus patiriančių, daugiau kaip mėnesį per metus nedirba;

240 mlrd.Eur. – maždaug tiek Europos ekonomikai kainuoja nugaros negalavimų gydymas ir nedarbingumas dėl jų.

Apie sėdėjimą pastaraisiais dešimtmečiais neatsitiktinai rašoma vis daugiau. Vykdomos įvairios studijos, skirtos rasti prietaisus ar priemones, galinčius sumažinti neigiamą ilgo sėdėjimo įtaką žmogaus organizmui, kuriamos vis naujos ergonominės kėdės. Pasaulyje išleidžiami milijardai eurų kovai su sėdėjimo sukeltomis ligomis, tokiomis kaip stuburo diskų išvaržos, skaudantys pečiai, nugara ir sprandas, patemptas kaklas, venų varikozė, minkštėjantys kaulai ir net ilgo sėdėjimo rezultatas – vyrų nevaisingumas. Darbuotojų nedarbingumas dėl šių ligų taip pat kainuoja darbdaviams didžiulius pinigus. Patys žmonės darbą prie stalo tapatina su ištisiniu sėdėjimo maratonu ir tai, be abejo, vargina. Po darbo dienos žmogus grįžta namo išsekęs, jo dėmesys namiškiams susilpnėjęs. Taip pamažu mes auginamės “sėdinčią visuomenę”, nes tam yra sudarytos visos sąlygos – didelė žmonių dalis naudojasi kompiuteriais, sėdi prie TV, keliauja į darbą ir iš jo automobiliais, pusryčiauja, pietauja, vakarieniauja taip pat sėdėdami. Tad gerokai daugiau nei pusę paros didžioji dalis žmonijos sėdi. Kaipgi sumažinti ilgo sėdėjimo pasekmes?

Žmogus yra sukurtas judėti

Jokia naujiena, kad sėdimas darbas riboja žmogaus galimybę judėti, tačiau jis labai paplito pastaraisiais dėšimtmečiais dėl kompiuterio ir interneto suteikiamų galimybių. Lietuvoje taip pat sėdimą darbą dirba daugybė žmonių tiek privačiose įmonėse, tiek valstybės institucijose ar namie. Tokia yra kasdienė artimiausia darbo aplinka – stalas ir kėdė – tarp kurių žmogus praleidžia išties ilgas valandas. Tačiau Lietuvos biurus ir namus po truputį pasiekia suvokimas, kad ši aplinka turi ne pririšti žmogų prie stalo, o suteikti jam daugiau laisvės ir judesio, pasirenkant atitinkamas judėjimą skatinančias kėdes ir stalus. Tai išlaisvina žmogaus kūrybą, jis tampa aktyvesnis ir sveikesnis, nes yra natūralioje savo aplinkoje – judesyje. Dirbantiems standartinėse darbo vietose rekomendacija būtų nenuvertinti aktyvios ir sveikos kasdienės darbo aplinkos įtakos žmogaus sveikatai, nuotaikai, motyvacijai ir rezultatams. Jos poveikis gali prilygti ir net pranokti mokamo atlyginimo poveikį, o investicija grįš teigiamais rezultatais ten, kur nesitikėsite.

Įtaka kompanijai:

• Maženė darbuotojų kaita
• Didesnės galimybės įmonei pritraukti naujų kvalifikuotų darbuotojų
• Naujoviškas biuras patrauklesnis darbuotojams
• Sveikatiška investicija į darbuotoją
• Pozityvi darbuotojų nuotaika ir aktyvus darbas

Įtaka žmogui:

• Padidėjęs produktyvumas
• Geresnis sprendimų priėmimas
• Sumažėjęs nedarbingumas
• Maženė ilgalaikių sveikatos sutrikimų tikimybė

Aktyvus sėdėjimas

Jau beveik pusę amžiaus pasaulyje egzistuoja aktyvaus sėdėjimo koncepcija pagal kurią gaminami produktai bei įrengiami biurai ir darbo vietos namuose, kuriose žmogus, dirbdamas sėdimą darbą, išlieka aktyvus. Ji skirta žmogų supančiai darbo, poilsio, laisvalaikio aplinkai – kėdei ir stalui. Aktyvus sėdėjimas padeda atsikratyti raumenų įtempimo ir sąstingio nuolat išlaikydamas žmogaus kūną judesyje. Užuot pasyviai ilsintis atsirėmus į kėdės atlošą ar verčiant save sėdėti statiškoje “taisyklingoje” padėtyje, aktyvus sėdėjimas skatina visą sėdėjimo laiką šiek tiek judėti. Kai žmogaus dubuo yra statmenai, visas kūnas yra lygsvaros padėtyje ir žmogus gali laisvai judėti bet kuria kryptimi. Tokia padėtis prilyginama sėdėjimui balne ir užtikrina laisvą judėjimą bei nuolatinį balansavimą. Juk neretai pagauname save judant ir šokant kėdėje kai klausomės mėgstamos dainos. Tokiais momentais kūnas juda, o šie lyg ir nereikšmingi judesiai yra labai naudingi sveikatai tų, kurie sėdimą darbą dirba ilgą laiką. Kol sėdime, bet kokie judesiai aktyvuoja mūsų raumenis, verčia juos dirbti – susitraukti ir atsipalaiduoti, pailgėti ir sutrumpėti – tiesiog veikti, o ne sustingti ir atsijungti. Tokiu pačiu pavadinimu Vilniuje įsikūręs salonas “Aktyvus sėdėjimas” propaguoja aktyvaus sėdėjimo koncepciją Lietuvoje, o jo vadovas Vaidas Bernotas teigia, kad “norint sėdėti aktyviai, pirmiausia reikia tikslingai destabilizuoti paviršių, ant kurio sėdime, pasirenkant tokią kėdę, kuri mus visą darbo dieną skatins išlaikyti pusiausvyrą nuolat judant. Daugeliui tai gali būti atradimas, bet šitaip judant ne mažėja, o didėja koncentracija, nes dėl pagerėjusios kraujotakos daugiau deguonies pasiekia smegenis. Nepamirškime ir jaunųjų “sėdėtojų” – saugoti savo sveikatą yra svarbu nuo mokyklos suolo, o jame prasėdima tikrai nemažai.”

Negana to, Lietuvoje vis dar naujiena, bet labai efektyvi priemonė likti aktyviam darbo vietoje – reguliuojamo aukščio stalas.  Anot V. Bernoto; “Jis darbo vietai atveria dvi naujas galimybes: žmogus gali padirbėti atsistojęs pusvalandį tarkim tik atėjęs į darbą ryte ar iškart po pietų arba bet kada dienos eigoje, kas labai padeda išlikti žvaliam ir energingam, ir antra, žmonės nėra vienodo ūgio, o reguliuojamo aukščio stalas kiekvienam leidžia pasistatyti stalą tiksliai reikiamame aukštyje ir dirbti sėdint patogiai ir sveikai.”

Lietuvos biuruose ir namuose reguliuojamo aukščio stalas dar nėra tapęs įprastu darbo aplinkos atributu, todėl būtų svarbu įsivertinti kiek naudos gali atnešti sprendimas pereiti nuo įprasto prie reguliuojamo aukščio stalo biuro koncepcijos. Tie keli centimetrai, kuriais aukštesnio kolegos stalo aukštis skiriasi nuo žemesnio, gali abiems kolegoms sutaupyti sveikatos ir leisti dažniau šypsotis dirbant. Aktyvi darbo aplinka gali būti labai paprastas kelias į sveikesnį ir kūrybiškesnį gyvenimą žmogui, o įmonei tai gali tapti viena priežasčių pritraukti ir išlaikyti motyvuotus ir kūrybingus darbuotojus. 2012 m. vasarį  žurnalas „Forbes“ savo tinklapyje šitaip įvertino savo pačių biuro perėjimą prie reguliuojamo aukščio stalų:

“Per savaitę „Forbes“ biure reguliuojamo aukščio stalai tapo įprasta kasdieninio gyvenimo dalimi. Tinkamai parinkus stalus ir įvaldžius sėdimo-stovimo darbo rutiną, žmonės pasijuto labiau energingi, kūrybingi ir labiau bendraujantys.”

Atkreipkite dėmesį į tai, kaip ir kiek laiko sėdite, plačiau pasidomėkite aktyviu sėdėjimu, jo nauda žmogui. Sprendimas pakeisti pasyvius sėdėjimo įpročius – tai svarbus žingsnis tiek sveikatos, tiek pagerėjusios nuotaikos bei gyvenimo gerovės prasme. Juk iš tiesų mes, žmonės, esame sukurti judėti, tad kuo būsime aktyvesni, tuo geriau jausimės.

Užsienyje paplitusi, Lietuvoje dar neprigijusi praktika – sveikatos paslaugas įsigyti išsimokėtinai.

Austė Merkytė

Gyventojai neturėtų kentėti dėl sveikatos sutrikimų, jei tuo metu neturi pinigų, o jiems reikiamų sveikatos paslaugų negali gauti nemokamai. Už paslaugas, dėl kurių patirtų išlaidų nedengia valstybė, galima atsiskaityti išsimokėtinai per tam tikrą laikotarpį.

Lietuvoje, kur palyginti daug sveikatos paslaugų vis dar apmoka valstybė, su finansiniais sunkumais atsiskaityti už gydymą susiduria palyginti nedaug gyventojų. Nepaisant to, finansų institucijoms tokia praktikai jau seniai žinoma, o ir gydymo įstaigoms tai visiškai priimtina atsiskaitymo forma.

Užsienyje, ypač JAV, kur valstybės lėšomis finansuojamos iš esmės tik pačios būtiniausios sveikatos priežiūros paslaugos, ir tik tuomet, jei mokate sveikatos draudimo mokesčius, asmeninių lėšų už sveikatos tyrimus ar gydymą tenka pridėti gana dažnai. Amerikiečiai renkasi – arba mokėti didesnius sveikatos draudimo mokesčius, arba tikėtis, kad senatvėje nesusirgsite ypač rimta liga. Jei likimas jums negailestingas ir susergate sudėtingomis širdies, kraujagyslių ligomis arba vėžiu, be paskolos neišsiversite.

Paskola už gydymą šiais laikais jau neturėtų bauginti, jei susidūrėme su išties didelėmis sveikatos problemomis. Juk nieko nėra brangesnio už sveikatą. Tokios paslaugos gana dažnos gydant odontologines ligas ar pageidaujant sveikatinimo paslaugų.

Paskola – be varginančių biurokratinių procedūrų

Pasak Vilniaus implantologijos centro (VIC) direktorės Renatos Gilienės, gyventojams paslaugos išsimokėtinai dažnai asocijuojasi su baime laiku neatsiskaityti, tačiau atsakingai išsiaiškinus visas sąlygas baimė tikrai sumažėja. Finansų institucijos medicinines paslaugas išsimokėtinai stengiasi teikti ypač palankiomis sąlygomis. Būtina aplinkybė, kad pacientas dirbtų arba turėtų kitų nuolatinių pajamų. Galima pasiskolinti nuo 150 iki 50 tūkst. Lt, o išsimokėjimo terminą pasirinkti iki penkerių metų. Tai leidžia būtinomis medicinos paslaugomis pasinaudoti tada, kai jų labiausiai reikia.

Medicinos paslaugų išsimokėjimo sutartį sudaryti gana paprasta. Pavyzdžiui, norint pasinaudoti finansų įstaigos „General Financing“ teikiama „Medlizingo“ paslauga, pirkimo išsimokėtinai sutartį tą pačią minutę galima sudaryti tose medicinos įstaigose, kurios yra „General Financing“ partnerės. Kompiuterizuota sistema leidžia kliento mokumą automatiškai įvertinti per kelias minutes ir čia pat sudaryti sandorį.

Šios finansų institucijos patirtis liudija, kad dažniausiai finansuojamos odontologijos paslaugos. Jos sudaro 50–60 proc. visų sveikatinimo paslaugų, finansuojamų naudojantis „Medlizingu“. Po to į eilę rikiuojasi plastinės chirurgijos ir regos koregavimo paslaugos.

Atidėlioti gydymą – skausminga ir nuostolinga

Kai trūksta pinigų, žmonės atideda gydymo procedūras vėlesniam laikui, tačiau jų sveikatos būklė dėl to tik blogėja, ir tai vėliau padidina gydymo išlaidas.

„Siekiant išspręsti bent jau būtiniausius gydymosi poreikius nuoširdžiai rekomenduojame pasinaudoti „Medlizingu“ ir už gydymo paslaugas atsiskaityti dalimis“, – sako R. Gilienė.

Vilniaus Implantologijos centro klinikoje pacientai galimybe atsiskaityti išsimokėtinai naudojasi gana dažnai. Taip dažniausiai atsiskaitoma už implantacijos operacijas, protezavimą, ortodontinį gydymą (gydymą breketais). Paslaugų kainos priklauso nuo darbų apimties. Vieno danties implantacija vidutiniška kainuoja apie 2500 Lt. Ir tai nėra išimtis, panašios kainos – visose tokio pobūdžio gydymo įstaigose.

„Dažniausiai pacientai reikalauja aukščiausios kokybės bei moksliniais tyrimais patvirtintų implantų, todėl kaina yra šiek tiek didesnė, tačiau jų kokybė garantuoja sėkmingą gydymo procesą bei rezultatą. Kaip alternatyvą visada galime pasiūlyti kokybe neatsiliekančius kitų gamintojų implantų už mažesnę kainą“, – pabrėžia R.Gilienė.

Išsimokėtinai galima įsigyti ir daugiau gyventojams priimtinų paslaugų ar prekių. Finansų institucijos teikia paskolas išsimokėtinai medicininiams tyrimams, gydytojų konsultacijoms ir gydymui, kaip jau minėta, odontologo, plastinės ir estetinės chirurgijos paslaugoms. Taip pat galima pasinaudoti paskola sveikatinimo paslaugoms: gydymui sanatorijoje, įvairioms sveikatinimo procedūroms. Išsimokėtinai galima įsigyti medicinos ortopedinių priemonių, optikos prekių.

PR

Jei sveikatai skirtų milijardų per dešimtmetį padaugėjo bemaž dvigubai, kodėl auga ir vokelių tarifai: gimdymas atsieina apie 1,2 tūkst., širdies operacija – 4–5 tūkst., vaistai ir tvarsliava po operacijos kainuoja apie tūkstantį litų per mėnesį?

Aušra Lėka

Vietoj atsakymo, kodėl sveikatos apsauga mokesčių mokėtojams vis brangsta, o netvarkos ir korupcijos joje nemažėja, tiktų ir trys šios srities pastarųjų dienų naujienos. Pirma, Seime svarstomuose kitų metų biudžetuose sveikatos apsaugai skiriamų milijardų suma ir vėl padidės, tačiau – antra naujiena – Savivaldybių asociacija skelbia, kad žmonės netrukus gali likti net be būtiniausios pagalbos, nes savivaldybių ligoninės tam neturi pinigų. Ir trečia žinia: sveikatos apsaugos viceministrą Gediminą Černiauską iš posto išvertė jo kalbos įrašas, kuriame jis „dūra“ išvadino konkurso vadovauti sveikatos apsaugos valstybės įstaigai laimėtoją, o po to spaudė ją pergalę perleisti jo partijos kolegei socialdemokratei.

Šios naujienos labai tipiškos brangiai, bet neefektyviai ir labiausiai iš visų sričių korumpuotai Lietuvos sveikatos apsaugai. Prie to vertėtų pridurti, kad ši labiausiai reformų reikalinga sritis mažiausiai reformuota. Kodėl? Perfrazuojant legendinio lietuviško kino pavadinimą, juk niekas nenori mirti, tad net kovingiausi sveikatos ministrai palūždavo prieš sistemos priešinimąsi reformoms, o jei patys nepasiduodavo, tai būdavo sistemos „suvalgyti“.

Ir visas šios sistemos bėdas apmoka mokesčių mokėtojai. Tad kiek iš tikrųjų mums kainuoja sveikatos paslaugos?

Be vokelio – nė žingsnio

„Prieš keletą metų mano brolis savaitę pragulėjo Kauno klinikų vėžininkų skyriuje, ir niekas nesidomėjo jo būkle. Nuėjau pas gydytoją, pasiguodžiau, kad brolio šeima augina keturis mažus vaikus, kad neturi pinigų. Niekad nesu davusi medikui kyšio, bet čia reikėjo ne dėl savęs, o dėl artimo žmogaus, tad pirmą kartą gyvenime gydymo įstaigoje ištraukiau du šimtus litų. Gydytoja sako – nereikia, bet iš karto įsidėjo į stalčių. Tuojau pat padarė tyrimus, paskui nusiuntė į reabilitaciją“, – savo patirtimi dalijasi Pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė Vida Augustinienė.

Kita panaši istorija nutiko jau Vilniuje. V.Augustinienės dukrai buvo paskirta operacija, tačiau pas kitas tądien operuojamas moteris jau buvo atėjęs anesteziologas, o pas ją – ne. „Moterys palatoje klausia – gal dar nesusimokėjote? Tada nuėjau ir garsiai klausiu: moterys sakė, kad reikia susimokėti, – tai kiek ir kur kasa? Mane pažinę medikai puolė aiškinti: ką jūs, ponia Vida, nereikia, čia valstybinė įstaiga.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pažanga medicinos srityje gniaužia kvapą. Daroma tai, kas prieš dešimtmetį atrodė tik naivios svajonės: šiandieną Europoje gimęs vaikas tikriausiai sulauks šimto metų.

Liepą Europos farmacijos pramonės ir asociacijų federacija (EFPIA) ir Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) pasirašė bendro darbo sutartį, kuri turėtų padėti tobulinti šalies sveikatos sektorių, užtikrinti efektyvų pacientų gydymą naujais vaistais ir sudaryti geresnes sąlygas inovatyvių gydymo technologijų prieinamumui. Be kita ko, kartu bus dirbama kuriant Lietuvos gyvybės mokslų strategiją – taip tikimasi paversti Lietuvą patrauklesne gyvybės mokslų investicijoms.

Šias ir kitas temas „Veidas“ gvildena kalbėdamasis su EFPIA generaliniu direktoriumi Richardu Bergströmu.

VEIDAS: Koks potencialas slypi EFPIA ir SAM bendro darbo sutartyje?

R.B.: Kasmet gyvybės mokslų tyrimams pasaulyje išleidžiame apie 100 mlrd. eurų (345 mlrd. Lt). Trečdalį to, apie 30 mlrd. eurų (104 mlrd. Lt), išleidžiame Europoje. Farmacijos pramonė išties globali, yra šveicariškų, prancūziškų ar amerikietiškų kompanijų, tačiau jos visos dirba pasauliniu mastu, neapsiribodamos tik savo valstybe.

Ši pramonė labai sėkminga (skatina medicinos evoliuciją), bet kartu ji turi nuolat keistis. Dėl to vyksta du svarbūs dalykai. Visų pirma tyrimai kur kas dažniau atliekami kompanijoms bendradarbiaujant su vyriausybėmis. Šiame partnerystės ir bendradarbiavimo pasaulyje Lietuva turi suvokti, kad dabar tyrimai atliekami visiškai kitaip, ir tuo pasinaudoti. Prieš dvidešimt metų būtume galvoję, kad norint pritraukti investicijų reikia pastatyti kokį nors didelį svarbų pastatą. Vis dėlto ne: kad ateitų investicijų, svarbu jau veikiantys pastatai – ligoninės, startuolių įmonės, universitetai…

Antra, suvokta, kad turime dirbti tapdami vyriausybių partneriais ir į jas reikia žiūrėti kaip į savo klientus, kalbėti apie jų poreikius. Taip ir padarėme. Mums buvo pasakyta, kad joms reikia stabilumo, neviršyti biudžeto, tačiau taip pat jos nori inovacijų medicinos srityje. Sutartyje ir yra kalbama apie tai, kaip to pasiekti. Bendro darbo sutartyje taip pat aktualus Lietuvos, kaip vietos moksliniams tyrimams atlikti, reklamavimo aspektas.

VEIDAS: Kokios yra tokios mažos šalies kaip Lietuva galimybės ir potencialas gyvybės mokslų srityje? Ką turėtume daryti, kad pritrauktume daugiau mokslinių tyrimų?

R.B.: Pirmiausia paminėčiau, kad Lietuva dar nuo sovietinių laikų turi stiprios biologijos istoriją. Turite mokslo ir verslo slėnių, dirbančių su įvairiomis biologijos šakomis, ir reikėtų labai didžiuotis, kad išplėtojote gamybinę biologijos pusę. JAV vyriausybė yra patvirtinusi, kad galite parduoti savo produkciją į JAV rinką. Tai tikrai svarbu. Be to, turite stiprių universitetų, glaudžiai susijusių su visa Europa.

Taip, esate maža šalis, bet kartais tai tampa pranašumu. Pavyzdžiui, matome, kad tai, ko mums reikėtų atliekant dabartinius tyrimus, yra „medicinos vertimas“, „tyrimų vertimas“. Tik dabar pradedame suprasti žmogaus biologiją.

Atsiradus žmogaus genomo kartografavimui supratome, kad kartais, kai manydavome, jog tai yra viena liga, pavyzdžiui, Parkinsono ar šizofrenija, iš tikrųjų, nepaisant matomų simptomų, galėjo būti kitokio tipo ar net ne viena liga. Dviem pacientams, turintiems tokius pačius simptomus, pasakai, kad jiems šizofrenija, išrašai vaistų, ir vienam žmogui jie padeda, o kitam ne. Anksčiau nesuprasdavome, kodėl taip įvyksta, o dabar sužinojome, kad net jei simptomai identiški, gali būti, jog vienas pacientas sirgs dėl tam tikros genų mutacijos, o kitas – dėl visai kitokios priežasties. Išrašę abiem tų pačių vaistų negausime norimo efekto. Tai buvo praregėjimas, sukėlęs jaudulį, – gal pagaliau sugebėsime atrasti tikrai efektyvius vaistus?

Taigi mums praverstų rasti vietų su integruotu požiūriu: kur universitetas susijęs su ligonine, yra surinkta elektroninių sveikatos įrašų, įsteigta biobankų. Sakome – norime atlikti tyrimą su žmonių, kurie turi tokią ir tokią genų mutaciją, įrašais, ar galite mums juos rasti? Tai būtų naudinga, tačiau tik nedaugelyje vietų pasaulyje įsteigta tokių integruotų duomenų rinkinių, kitaip tariant, sukurta infrastruktūrų, kur būtų surinkta populiacijos sveikatos duomenys. Ir jūs Lietuvoje galite tai padaryti. To nepadarysi JAV – ten tiesiog per daug žmonių, na, o Lietuvoje tokia galimybė yra kaip tik dėl to, kad tai maža šalis ir turite vieną bendrą sveikatos priežiūros paslaugų sistemą. Manau, čia būtų geras šansas Lietuvai.

VEIDAS: Kaip būtų geriau: ar kad atsirastų kuo daugiau tyrimų vietų skirtingose šalyse, ar kad būtų bendradarbiaujama stambesniais vienetais ir nebūtų veltui švaistomos lėšos, keliose vietose atliekant galbūt tuos pačius darbus?

R.B.: Viena ryškiausių inovatyvios medicinos tendencijų yra ta, kad mokslininkai ima vis labiau bendradarbiauti. Nes jei daug kas daro tą patį, bet visiems nepavyksta, galiausiai suprantama, kad reikia mokytis vieniems iš kitų.

Tarkime, sukūrėme didelę privataus ir viešojo sektoriaus partnerystę, vadinamą inovatyvios medicinos iniciatyva (IMI), kurią remia Europos Komisija ir kai kurios EFPIA kompanijos. Pirmajai iniciatyvos daliai skirta maždaug 2 mlrd. eurų (7 mlrd. Lt), o antrajai, dabar prasidedančiai daliai, – apie 3,4 mlrd. eurų (per 10 mlrd. Lt). Visa tai dėl dalijimosi informacija ir bendradarbiavimo, kad turėtume konsorciumą, kada tyrėjai Heidelberge, Vilniuje ar Oksforde dirbtų kartu.

IMI dirba ir dalis EFPIA priklausančių farmacijos bendrovių. Čia vyksta bendradarbiavimas, dalijamasi informacija ir skirstomasi darbais. Tai vadinama atvira inovacija – senasis metodas, kai visi vieni su kitais nesikalbėdavo, pasirodė neefektyvus. Įsigali požiūris, kad turime skleisti turimas žinias, nes kitaip negalime: užtruksime per ilgai, o pacientai laukia vaistų.

Manyčiau, Lietuvai būtų kur kas geriau prisidėti prie tokių partnerysčių, negu stengtis kurti vietines. Vis dėlto Lietuva yra ES narė, tad reikėtų europinio bendradarbiavimo. Lėšos Lietuvoje turėtų būti skiriamos tokio tipo tyrimų infrastruktūrai plėtoti, kad būtų galima produktyviai dalyvauti globaliame bendradarbiavime.

VEIDAS: Kiek kainuoja ir trunka sukurti naują medikamentą?

R.B.: Tai gali labai skirtis. Pirmiausia reikia žiūrėti, kiek kainuos reikalingos studijos. Vien tai gali kainuoti nuo pusės iki milijardo eurų (apie 1,7–3,5 mlrd. Lt). Kai kuriems projektams būtini labai dideli klinikiniai tyrimai su 30–40 tūkst. pacientų. Vien toks pasaulinis tyrimas gali kainuoti 200 mln. eurų (apie 700 mln. Lt).

Vis dėlto baisu ne tai, kad tiek moki už studiją, o tai, kad šiuos pinigus skoliniesi arba iš banko, arba kompanijos viduje. Ekonomistas pasakytų, kad jei reikia išleisti pusę milijardo eurų ir laukti dešimtmetį, kol atgausi kažkiek pinigų, teks mokėti daugiau. Vadinasi, 1–2 mlrd. eurų (3,5–7 mlrd. Lt) yra ta suma, kurios reikia įprastam vaistui pagaminti.

VEIDAS: Kas koordinuoja, kokius vaistus kurti ar tobulinti?

R.B.: Kaip mokesčių mokėtojas, eilinis pilietis, norėčiau žinoti, kad yra kokia nors koordinacija. Pavyzdžiui, dabar siaučia Ebolos virusas, kurį reikia sustabdyti, bet nėra vaistų. Rinkos Ebolos viruso vaistui nėra ir niekas jo nevystė. Vaistas atsirado tik dėl to, kad JAV vyriausybė suplanavo, jog nori turėti jo atsargų. Vadinasi, valstybės gali pakreipti laisvus tyrimus, bet prireikus jos turi imtis konkretaus skatinimo iš biudžeto.

Koordinuojant tyrimus yra vietos ir tokioms organizacijoms, kaip EK. Aišku, kad sovietų valstybės valdymo modelis gyvybės mokslų tyrimų srityje nepasiteisina, tad reikia ieškoti balanso tarp viešojo ir privataus sektoriaus. Viešoji pusė skatins tam tikrus dalykus, bet kartu privačiam sektoriui suteiks laisvės ir leis varžytis tarpusavyje. Pastebėjome, kad geriausiai veikia kapitalistinis į pelną orientuotas, patentais paremtas modelis su stiprėjančiu vyriausybių priežiūros, “vairavimo” komponentu.

Dauguma tokių tyrimų finansuojami rizikos kapitalo, o ne vyriausybių. Kasmet EFPIA medicinos tyrimams išleidžia 100 mlrd. eurų (345 mlrd. Lt). Europos vyriausybės drauge išleidžia apie 15 mlrd. eurų (apie 52 mlrd. Lt), ES – 1 mlrd. eurų (3,5 Lt), o JAV vyriausybė – 35 mlrd. eurų (121 mlrd. Lt).

VEIDAS: O kaip dėl besivystančių šalių, kuriose nėra daug mokių vartotojų? Ar jiems kuriami vaistai, nors rizikuojama, kad pelno nebus?

R.B.: Per keletą metų atsitiko įdomus dalykas. Peržiūrėję pasaulinę sveikatos statistiką ir vadinamąją ligų naštą pamatysime, kad dabar šiose šalyse didžiausia problema yra jau nebe infekcinės ligos, o tos pačios ligos, su kuriomis kovojame Vakaruose, vadinamajame turtingame pasaulyje. Tarkime, cukrinis diabetas. Juo sergančių pacientų daugiau rasime Indijoje nei JAV, ir dauguma indų negaus jokių vaistų. Pavyzdžiui, Kinijoje apie 70 proc. vyrų rūko, o ES rūkančiųjų vidurkis nesiekia 15 proc. Sudėjus rūkymą su užterštu oru išeina taip, kad kinai turi didžiulių rūpesčių dėl astmos.

Žinoma, išlieka problema dėl tam tikrų nepaisomų ne Vakarų pasaulio ligų, pavyzdžiui, maliarijos, dengės karštinės. Nors situacija tikrai ne ideali, čia ateina daug pinigų (sakykime, daug investuoja Billo ir Melindos Gatesų fondas) ir tyrimai vyksta. Pavyzdžiui, viena mūsų kompanijų ką tik sukūrė dengės karštinės vakciną.

Beje, šiuo metu pagreitį įgauna didžiulis judėjimas dėl universalios sveikatos priežiūros pasaulyje. Pasaulio sveikatos organizacija neseniai priėmė pasaulio sveikatos tikslus artimiausiems penkiolikai metų. Juose orientuojamasi į tai, kad žmonės visame pasaulyje turėtų priėjimą prie sveikatos priežiūros paslaugų. Dabar yra taip, kad jei nukeliauji į Afriką, pamatai, kad sveikatos paslaugos daugiausia privačios: jei turi pinigų, gali gauti vaistų, jei ne – nepasisekė.

VEIDAS: Pasaulis senėja. Ką tai reiškia?

R.B.: Ekonomistams, darantiems ilgalaikes ekonomines projekcijas, tai kelia daug nerimo. Europoje prie tikėtinos gyvenimo trukmės pridėjome daug metų: šiandien Europoje gimęs vaikas turi daug šansų sulaukti šimto metų. Kai Europoje vietoj 50 metų tikėtinos gyvenimo trukmės pasiekėme 70 metų, tai daugiausia įvyko dėl pagerėjusios sveikatos priežiūros. Vien tai, kad galėjai apsilankyti pas gydytoją, buvo pažangu. Dabar tikėtino amžiaus trukmė vis labiau artėja prie šimto metų, o tai jau yra daugiausia dėl medicininių technologijų. Be to, žmonės tampa reiklesni, didėja inovacijų poreikis, tad, atrodo, ateityje sveikatos apsaugai išleisime dar daugiau. Svarbu išlaikyti socialiai orientuotą Europos modelį, kad tai netaptų privačia rinka. Tai bus didelis iššūkis.

VEIDAS: Ar atliekama daugiau tyrimų dėl Alzheimerio, Parkinsono ligų, silpnaprotystės?

R.B.: Kūne galima pataisyti daug dalykų. Galima gydyti vėžį (pavyzdžiui, gavome patvirtinimą, leidžiantį naudoti naują vaistą, sužadinantį imuninę sistemą su juo kovoti, ir rezultatai nuostabūs). Turime naujus vaistus, išgydančius hepatitą C, – puiku. Veikiausiai po keleto metų galėsime sugrąžinti žmonėms klausą, galbūt net regėjimą. Vis dėlto yra viena kūno dalis, apie kurią žinome mažai, – smegenys. Į smegenų ligų tyrimus investuojamos beprotiškai didelės lėšos, ir gal net turėtume išleisti dar daugiau. Pavyzdžiui, dėl Alzheimerio ligos gydymo mes vis bandome ir bandome, klinikinėms studijoms išleidome apie 30 mlrd. eurų (104 mlrd. Lt), bet negavome jokio rezultato. Apie psichikos ligas paprasčiausiai daug nežinome. Manau, ateityje tai ir bus aktualiausia. Dalis 70–75 metų amžiaus žmonių gali dirbti nepatirdami jokių problemų, tačiau kita dalis negali – ne dėl fizinių trūkumų, o būtent dėl silpnaprotystės.

VEIDAS: Kokia būtų tobula vaistų kompensavimo sistema?

R.B.: Manau, geriausia kompensavimo tvarka ta, kai atsižvelgiama į žmonių pajamas. Kai kurios šalys yra pritaikiusios šį principą: jei gauni vidutines ar dideles pajamas, už savo vaistus gali mokėti daugiau. Jei vaistų vartoji nedaug – gal turėtum už viską susimokėti pats, o kompensavimo tvarka įsijungtų tik tuo atveju, kai vartojimas būtų palyginti didelis. Jei vaistinėje prireikia apsilankyti vieną kartą per metus, matyt, galėsi susimokėti 50 eurų. Žinoma, jei sergi tokia liga, kad reikia nuolat vartoti vaistus, čia turi suveikti solidarumas.

Taigi geriausia, jei kompensavimo tvarka būtų susieta su pajamomis ir vartojimo kiekiu, kad tie, kurie labai serga, mokėtų nedaug ar iš viso nemokėtų. Visos Šiaurės šalys taiko tam tikras šio principo variacijas.

Sveikatos priežiūra apskritai sudėtingas dalykas ir nelengva perimti geriausius pavyzdžius iš kitų šalių. Dar nesu sutikęs dirbančių sveikatos apsaugos srityje, kurie manytų, kad jiems sekasi gerai.

R.Bergströmo biografijos faktai

Nuo 2011 m. Richardas Bergströmas yra Europos farmacijos pramonės ir asociacijų federacijos (EFPIA), vienijančios 33 nacionalines asociacijas ir 40 pirmaujančių farmacijos bendrovių, generalinis direktorius. EFPIA vienijamų bendrovių siekis – vykdyti mokslinius tyrimus, kurti ir tiekti naujus vaistus, siekiant pagerinti sveikatą ir gyvenimo kokybę visame pasaulyje.

R.Bergströmas 1988 m. Upsalos universitete įgijo farmacijos mokslų magistro laipsnį ir iki 1992 m. dirbo Medicinos produktų agentūroje Švedijoje, vėliau Šveicarijoje – farmacijos bendrovėse „Roche“ ir „Novartis“.

Nuo 2002 m. R.Bergströmas devynerius metus buvo Švedijos farmacijos pramonės asociacijos (LIF) generalinis direktorius. Tuo metu jis taip pat priklausė EFPIA valdybai ir Tarptautinei farmacijos gamintojų asociacijų federacijai (IFPMA). Švedijos vyriausybės skyrimu nuo 2004 m. R.Bergströmas yra Karolinskos instituto valdybos narys. 2006 m. jis tapo Pasaulio sveikatos organizacijos patarėju gero medicinos valdymo klausimais.

Destruktyvūs santykiai darbe – tarsi pilkoji zona: visi supranta, kad problema egzistuoja, bet stumia ją nuo savęs. Tačiau galimas ir kitas scenarijus – streso suvaldymas ir jo mažinimas.

„Ilgas darbo valandas ir keletą metų besitęsiančią įtampą bendraujant su vadovu leidybos įmonėje man vainikavo kelios paros ligoninėje. Medikai stebėjosi tragiškai nukritusiu hemoglobino kiekiu ir neaiškiais temperatūros svyravimais,  psichoterapeutas išrašė kursą antidepresantų. Po to buvo ilgi pokalbiai su šeima ir psichologu, kol užsikabinau už minties apie nuosavą verslą“, – kaip įveikė įsisenėjusius streso padarinius, pasakoja 44-erių metų Arūnas iš Kauno.

Keletą metų po 12 ar 14 valandų per parą dirbęs vyras prisipažįsta didžiavęsis savo meile darbui ir tuo, kad geba dirbti be atostogų ištisus metus. Tačiau kiekvienais metais situacija darbe vis labiau komplikavosi. „Psichologinį spaudimą mūsų darbovietėje kentė ne vienas žmogus: jie, kaip ir aš, neturėjo kito pasirinkimo, slėgė įsipareigojimai bankui, šeimai. Realybė tokia, kad daugelyje Lietuvos įmonių darbdaviai rezultato siekia bet kokia kaina. Tačiau viskas priklauso nuo tavęs, šalia yra ir kitų galimybių, tereikia apsidairyti ir išdrįsti“, – savo sėkmės istorija dalijasi antrus metus savo įkurtai leidybos įmonei vadovaujantis pašnekovas.

Europos darbuotojų saugos ir sveikatos agentūros (EU-OSHA) atlikta apklausa atskleidžia, jog 51 proc. darbuotojų mano, kad stresas darbo vietoje – įprastas, o keturi iš dešimties pripažįsta, kad stresas jų organizacijoje nėra tinkamai suvaldomas, tačiau nieko nesiima.

Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo atlikto darbo sąlygų Europos Sąjungoje tyrimo rezultatai rodo, kad 28 proc. darbuotojų turi sveikatos problemų dėl streso darbe. Tai reiškia, kad apie 41 mln. ES darbuotojų kasmet kenčia nuo su darbu susijusio streso ir dėl to prarandama daug milijonų darbo dienų (dėl visų su darbu susijusių sveikatos sutrikimų visoje ES per metus prarandama apie 600 mln. darbo dienų). Tai didžiausia susirūpinimo priežastis ne vien dėl poveikio darbuotojų sveikatai, bet ir dėl išlaidų arba poveikio įmonėms ir socialinių išlaidų Europos valstybėms.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 342014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-34-2014-m