Šią savaitę į Vilnių iš Švedijos atvyksta Europos pacientų forumo (EPF) – organizacijos, vienijančios apie 150 mln. pacientų visoje Europoje, prezidentas Andersas Olausonas.

61 pacientų organizacijai atstovaujantis EPF yra įtakingiausia pacientų organizacija Europoje, kurios ginamų interesų vis labiau paiso Europos Sąjungos ir atskirų šalių valdžios institucijos. Švedas Andersas Olausonas taip pat yra konsultacijas ir pagalbą sergantiesiems retomis ligomis bei jų artimiesiems teikiančio “Agrenska” centro Švedijoje įkūrėjas ir valdybos pirmininkas.

Šią savaitę A.Olausonas, kaip ir kiti ekspertai (tarp jų – ES šalių mokslininkai, politikai, Pasaulio sveikatos organizacijos atstovai) dalyvaus konferencijoje „Tvarios sveikatos sistemos – darniam Europos vystymuisi“, kuri rengiama Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai proga. Prieš vizitą Vilniuje EPF vadovas davė interviu „Veidui“.

VEIDAS: Ar galite palyginti pacientų padėtį skirtingose Europos šalyse: kuriose valstybėse sirgti yra geriausia ir kaip šiame kontekste atrodo Lietuva?

A.O.: Šiuo kampu sunku lyginti skirtingas Europos šalis ir apibendrintai pasakyti, kad geriau sirgti Prancūzijoje, Švedijoje, Vokietijoje ar Lietuvoje, nes tai priklauso nuo daugelio aplinkybių. Net jei šalis turtinga, tai nereiškia, kad pacientas ten gaus pačią geriausią pagalbą. Mes matome, kad ir įtakingi bei turtingi žmonės, negavę tinkamo savo ligos gydymo, miršta Liuksemburge ar Prancūzijoje. Galbūt kitoje šalyje, net jei joje nėra taip gerai išplėtota sveikatos apsaugos sistema, bet geriau gydoma konkreti liga, jie būtų gavę geresnį gydymą. Gydymo kokybė labai priklauso ne tik nuo konkrečioje šalyje veikiančios sveikatos apsaugos sistemos vertės, bet ir nuo jos gydymo tradicijų, požiūrio, daugelio kitų dalykų.

Žinoma, sunkiai sergant geriau būti šalyje, kuri turi senas gydymo tradicijas ir pakankamai išteklių tyrimams atlikti. Kita vertus, reikia pripažinti, kad ir tokių ekonominių sunkumų turinčių šalių, kaip Lietuva, Rumunija, Italija, Ispanija ar Airija, medikai gali domėtis kitose šalyse pasiekta naujausia medicinos pažanga ir šias žinias taikyti savo darbe. Tačiau finansavimas yra labai svarbu. Pvz., Bulgarijoje ligoniai neretai apskritai negauna reikiamų vaistų ar gydymo, nes valstybė sau to negali leisti. Tai labai blogai.

Man gerai žinoma padėtis Estijoje, iš jos patirties susidariau vaizdą apie visoms posovietinėms šalims būdingas problemas. Galiu su didele pagarba atsiliepti apie Estijos padarytą pažangą sveikatos srityje, matau ją ir kitose posovietinėse šalyse. Bet tai dar nereiškia, kad posovietinių šalių gyventojai šiandien turi prieigą prie gero lygio sveikatos apsaugos paslaugų.

VEIDAS: Kas jums yra žinoma apie Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą?

A.O.: Gyvenant tokioje turtingoje šalyje, kaip Švedija, labai lengva sakyti: „O taip, jums labai blogai, nes jūsų piliečiai neturi to, to ir ano, ką mes turime.“ Bet mūsų istorija kitokia, mes nepatiriame tų pačių problemų kaip jūs ir mūsų galimybės visai kitos. Manau, kad Lietuva juda labai teisinga kryptimi, bet, žinoma, kelias į pažangą bus dar ilgas.

Vienas svarbiausių dalykų, į kurį turėtų atkreipti dėmesį už Lietuvos sveikatos apsaugos politiką atsakingi asmenys, yra santykiai su pacientais. Reikia pažinti savo pacientus ir jų ligas iš naujo, suvokiant, ką iš tikrųjų reiškia sirgti viena ar kita lėtine liga. Man teko atvirai pasikalbėti su jūsų sveikatos apsaugos ministru ir išsakyti jam tikrai ne vien malonius dalykus. Pasakiau, jog yra didelė klaida nukirsti išlaidas sveikatos apsaugai dėl to, kad šalies finansai būtų subalansuoti. Ši konferencija, vyksianti Vilniuje, taip pat yra būdas Lietuvos žmonėms parodyti savo suinteresuotumą turėti geresnę sveikatos apsaugą šalyje.

VEIDAS: Turbūt žinote, kad sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio idėjos sulaukia labai daug kritikos.

A.O.: Tai gerai. Geras ministras turi mėgti būti kritikuojamas, nes kritikoje slypi daug jam svarbios informacijos.

VEIDAS: Kai mano dukra neseniai atsidūrė ligoninėje, turėjau progą iš paciento pozicijų pažvelgti į medikų elgesį su ligoniais ir jų artimaisiais. Įsitikinau, kad daug mūsų medikų patiria elementarių bendravimo sunkumų ir į pacientą žiūri ne kaip į klientą, bet kaip į tam tikrą problemą. Lietuvoje turime ir daugiau negerovių: tai ir ilgos eilės norint patekti pas specialistus, ir paplitę kyšiai medikams. Kaip Švedija su tuo kovojo? Girdėjome, kad eilės ir kyšiai medikams pas jus išnyko dar prieš du tris dešimtmečius.

A.O.: Ne, daug seniau. Iš tikrųjų aš neatsimenu, kad net tada, kai buvau vaikas, mano tėvai būtų nešę kokių nors dovanų ar kyšių gydytojams. Manau, tai labiau posovietinių šalių tradicija, nei paplitusi gydytojų problema Europoje. Nemanau, jog gydytojai tikisi dovanų iš pacientų todėl, kad mano turintys tam teisę, nes valstybė jiems per mažai atlygina už darbą. Tai labiau lemia tam tikri jūsų kultūros dalykai. Estijoje gydytojai taip pat tikėdavosi gauti ką nors iš pacientų (ir nebūtinai pinigų, bet gal saldainių dėžutę ir pan.), bet jie sako, kad tai jau praeitis. Medikai ten daugiau nebepriima jokių dovanų, šis dalykas sparčiai nyksta, nes šalies vyriausybė tam taip pat pasakė griežtą „ne“.

Na, o jei kalbėsime apie eiles, vienintelis būdas jas sumažinti yra didinti finansavimą. Švedijoje vyriausybė išleido šimtą milijonų eurų, kad sumažintų eiles patekti pas specialistus. Kito kelio nėra.

VEIDAS: Kaip patartumėte elgtis pacientui, kuris jaučia, kad neatsilyginęs gydytojui bus jo ignoruojamas ir netgi nesulauks tinkamo gydymo?

A.O.: Jei gydytojas ima kyšius, tai yra niekaip nepateisinama. Tai absoliučiai netoleruotinas dalykas, todėl pacientas neturėtų į tai žiūrėti pro pirštus – būtina pranešti apie tai atitinkamoms institucijoms ir pacientų organizacijai.

Per pastarąjį šimtmetį gydytojų autoritetas visuomenės akyse labai stipriai sumenko. Jie anksčiau jautėsi tarsi dievai, o dabar šito nebėra. Taip atsitiko dėl to, kad pacientai šiandien yra visiškai kitokie – jie turi kur kas daugiau informacijos ir žinių. Mes tai vadiname pacientų galios įgijimu.

Juk anksčiau pacientas, atėjęs pas gydytoją, tiesiog išklausydavo, ką šis aiškina, padėkodavo ir išeidavo. Šiandien pacientas sako: „Laba diena, gydytojau, aš kai ką sužinojau ir turiu tokią idėją. Kaip manai, ar gali būti taip ir taip?“ Tarp mediko ir paciento atsirado dialogas. Geras gydytojas privalo įsiklausyti į pacientą ir su juo bendradarbiauti. Deja, daugybė gydytojų šito nenori. Jie nori jaustis tokie pat svarbūs kaip anksčiau. Tačiau gydytojai, kurie šitaip elgiasi, priklauso praeičiai. Pacientai turi žinoti, kad jie yra labai svarbūs, ir siekti savo interesų visais klausimais. Kai kalbame apie kyšius – taip pat.

Iš tiesų būtent pats žmogus yra geriausias savo paties kūno ir proto žinovas. Šių dienų pacientas supranta, kad jis yra individas, kuris geriausiai pažįsta savo ligą, kuria serga jau daugybę metų, ir žino, kaip su ja gyventi. Pvz., jei aš sergu tokia lėtine liga, kaip diabetas, man svarbu gauti visą įmanomą informaciją apie šios ligos įtaką mano gyvensenai ir išmokti ją valdyti, nes taip galima pasiekti puikių rezultatų ir turėti puikią gyvenimo kokybę. Tai ir yra paciento įgalinimas. Tokiu atveju gydytojas tampa asmeniu, suteikiančiu paslaugą, bet ne jūsų gydymo lyderiu.

Viso to pasiekti padeda raštingumo sveikatos srityje didinimas. Kiekvienam sergančiajam turi būti svarbu įgyti kuo daugiau žinių apie savo lėtinę ligą, nes tai padeda ligą suprasti, valdyti ir su ja susigyventi, nuo to priklauso ir mūsų visos visuomenės gyvenimas. Toks pacientas yra pati geriausia piliečio versija.

“Agrenska” centre mes turime specialią programą, skirtą šeimoms, kuri paremta patirties dalijimusi tarp tėvų, patekusių į lygiai tokią pat padėtį kaip ir jūs. Juk jus geriausiai gali suprasti būtent kita motina, kurios vaikui nustatyta tokia pat diagnozė. Taigi mes pakviečiame dešimt šeimų su vaikais, jie čia praleidžia savaitę ir per tą laiką gauna visą įmanomą profesionalią medicininę, psichologinę, teisinę ir kitokią informaciją, sužino viską, kas svarbu susidūrus su šia liga. Taip šeimos įgyja žinių ir tobulėja.

Tėvai sako, kad atėję dalyvauti programoje jautėsi taip, lyg ant pečių turėtų sunkią, nepatogią kuprinę: ji jiems trukdė gyventi ir jie nežinojo, ką su ja daryti. Bet įgiję daugiau žinių pajuto, kad tą kuprinę nuo pečių nusiėmė, iš naujo perpakavo ir grįžtant namo ji buvo jau kur kas lengvesnė ir nebe tokia atgrasi. Tai ir yra paciento įgalinimas, kai tu perkuri save naujam gyvenimui, o visos problemos ir ta našta, kurią jautei anksčiau, jau nebėra našta.

VEIDAS: Koks interneto vaidmuo šiame procese? Juk pirmas dalykas, kurio neretai imamės susirgę, yra simptomų ir informacijos paieška internete.

A.O.: Internetas – fantastiškas dalykas, bet mes turime išmokti tinkamai pritaikyti jį savo gyvenime. Ne mes turime prisitaikyti prie interneto, bet internetas turi prisitaikyti prie mūsų. Internetas niekada neatstos bendravimo su gydytoju ir jo sprendimų, bet internetas gali padėti sukurti papildomą pridėtinę vertę, jei tinkamai juo naudosimės. Todėl labai svarbu užtikrinti informacijos, prieinamos internetu, saugumą ir patikimumą.

Jei grįšime prie gydytojo, kuris ne tik nežiūri į jus kaip į asmenybę, bet galbūt dar ir tikisi iš jūsų dovanos, tai jis tokio paciento, kuris daug sužino apie save naršydamas internete, nemėgsta, nes tas pacientas žino tai, ką žino jis, o gal net turi priėjimą prie informacijos, prie kurios gydytojas neprieina. Todėl jam tai nepatinka.

Vis dėlto man technologijų plėtra kelia nerimą. Pvz., šiuo metu vykstanti mobiliųjų programėlių plėtra yra paskatinta technologijų pramonės, kurioje sukasi didžiuliai pinigai, bet ne žmogaus poreikių. Štai aš turiu „Apple“ kompanijos išmanųjį telefoną. Ar jūs žinote, kiek su sveikata susijusių programėlių šiuo metu prieinama per „Apple“? Trylika tūkstančių. Visos jos yra jūsų telefone, ir jos tiesiog neįtikėtinos. Tarkim, aš turiu programėlę, kuri manęs klausia: kaip tu šiandien jautiesi? Koks šiandien tavo cukraus lygis, širdies ritmas? Koks svoris? Visus šiuos duomenis suvedi – dizainas toks puikus, kad tu tiesiog trokšti atsakyti į tuos klausimus, – ir gali matyti savo būklės diagramas, pokytį per tam tikrą laiką. O tada gali parodyti tai savo gydytojui: „Žiūrėkite, štai kaip aš jaučiausi prieš kelias savaites.“ Bet ar mes žinome, kas valdo mūsų asmeninius sveikatos duomenis, kuriuos siunčiame naudodamiesi šia programėle? Šie duomenys mums jau nebepriklauso, nuo šiol juos valdo programėlės kūrėjai, kurie gali juos parduoti kam nori. Tačiau žmonės apie tai nekalba. Dabar įprasta viešai skelbti apie save asmeninę informaciją, naudotis feisbuku. Bijau, kad tai yra tarsi tiksinti bomba.

VEIDAS: Lietuvoje įgyvendinimas e. sveikatos projektas, kuriam skirti milijonai litų, buvo sukompromituotas. Mes iki šiol naudojamės popierinėmis sveikatos istorijos kortelėmis, liko neįdiegti ir elektroniniai receptai. Ar sėkmingai prie šių naujovių perėjo Švedija?

A.O.: Mes turime savų problemų. Viena jų – šiandien Švediją sudaro 21 apskritis, ir kiekvienoje apskrityje yra skirtinga situacija, skirtinga duomenų bazė. Sveikatos įrašai negali būti plačiai naudojami, nes apskritys nekomunikuoja tarpusavyje, tad keičiant gyvenamąją vietą kyla sunkumų.

Žinoma, viskas yra iš esmės pasikeitę. Kai ateinate pas gydytoją, jis atidaro jūsų duomenų bylą kompiuteryje, jūs atsisėdate ne priešais gydytoją, o šalia jo, ir žiūrite į kompiuterio ekraną kartu. Tuomet gydytojas daro įrašus kompiuteryje. Be to, visi receptai yra elektroniniai. Vaistinėje jokio popierinio recepto pateikti nebereikia, pakanka parodyti savo asmens tapatybės kortelę, ir gali įsigyti reikiamų medikamentų.

Beje, Estijoje ši sistema taip pat veikia. Iš tiesų sveikatos požiūriu tarp Estijos, Latvijos ir Lietuvos yra didelis skirtumas.

A. Olausonas: “Man neramu, kad vykstanti technologijų plėtra yra tarsi tiksinti bomba.”

Nors paprastai valstybė ligoninėms bankrutuoti neleidžia, tačiau iš tiesų, nebandant pagražinti padėties, nemaža dalis Lietuvos ligoninių šiuo metu yra prie bankroto slenksčio. Be to, finansinė gydymo įstaigų padėtis vis blogėja.

Nė vienos ligoninės pirmojo šių metų pusmečio finansiniai rezultatai nėra teigiami: šiemet liepos 1-ąją mūsų šalies ligoninės turėjo beveik 35 mln. Lt nuostolių, pernai tuo pačiu metu nuostoliai sudarė 25 mln. Lt. Šiuo metu visos Lietuvos sveikatos įstaigos yra skolingos per 80 mln. Lt.
Sveikatos apsaugos ministerija ir jos vadovybė šią padėtį vertina ne visai adekvačiai. Todėl lapkričio pradžioje Lietuvos pacientų, gydytojų, gydytojų vadovų organizacijų atstovai kreipėsi į visuomenę, valdžios institucijas bei politines partijas ir nevyniodami žodžių į vatą konstatavo, kad nuo 2009 m. Lietuvoje finansuojama tik 81–92 proc. sveikatos priežiūros paslaugų patvirtintų įkainių, tad per ketverius metus už suteiktas paslaugas nesumokėta daugiau kaip milijardas litų.
Todėl kreipimosi autoriai Sveikatos apsaugos ministerijos ir konkrečiai ministro Vytenio Andriukaičio prašo pripažinti ir paskelbti visuomenei, kad dabar surenkamų privalomojo sveikatos draudimo lėšų nepakanka visoms sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti, taip pat prašoma ieškoti papildomo finansavimo. O visuomenės kreipimosi autoriai prašo pradėti svarstyti ir pasisakyti dėl papildomo sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo šaltinio formavimo ir įteisinimo, kitaip tariant, sudaryti sąlygas gyventojams patiems primokėti už gaunamas sveikatos priežiūros paslaugas.
Taigi kol ministras V.Andriukaitis apie reformas tik kalba ir pristatinėja visokiausias gaires, sveikatos apsaugos sistemoje, ko gero, pamažu bręsta didžiulės permainos, kurios palies daugelį šalies gyventojų.

Daugelyje sričių didžiųjų Lietuvos klinikų chirurgai, diegdami ir taikydami naujus gydymo metodus, yra pirmeiviai – jei ne Europoje, tai Baltijos šalyse. Žvilgtelėkime, kas šiandieniniame sveikatos apsaugos sistemos chaose mus turėtų džiuginti.

Prieš keletą savaičių JAV Harvardo universiteto mokslininkų pristatytas dešimt metų trukęs pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybės tyrimas parodė, jog nepaisant to, kad daugelio išsivysčiusių šalių visuomenės vis sparčiau sensta, brangios naujosios medicinos technologijos ir vaistai teikia vis daugiau vilčių pratęsti senyvo amžiaus žmonių kokybišką gyvenimą. Medicinos ir farmacijos mokslo pažanga daugeliui pagyvenusių žmonių padeda išlaikyti geresnę fizinę formą ir skvarbų protą.
Deja, remiantis Lietuvos sveikatos rodiklių sistemos duomenimis, mūsų šalyje pensinio amžiaus, tai yra perkopusių 65 metų ribą, žmonių sergamumas pastaraisiais dešimtmečiais ne tik nemažėjo, bet susirgimų kai kuriomis ligomis netgi daugėjo, pavyzdžiui, cukriniu debetu, nervų, psichikos, kraujotakos sistemos ligomis, piktybiniais navikais.
Be to, ir Lietuvos žmonių gyvenimo trukmė, remiantis „Eurostato“ duomenimis, nuteikia niūriai: mes gyvename trumpiausiai iš visų ES šalių narių. Vidutinė statistinio lietuvio gyvenimo trukmė pusseptintų metų atsilieka ne tik nuo statistinio ES šalių vidurkio – gyvename trumpiau už visus kaimynus: lenkus, latvius, estus. Guostis galime nebent lygindamiesi su Ukraina ar Moldova, kuriose reali vidutinė gyvenimo trukmė dar mažesnė – vos 70,7 metų, bei Rusija – 68,3 metų.
Antra vertus, per pastaruosius trejus metus didžiosiose Lietuvos klinikose pasiekta įvairių ligų diagnostikos ir gydymo metodų pažanga, brangių naujų technologijų taikymas verčia aikčioti. Neurochirurgijos, širdies chirurgijos, onkohematologijos, radiologinės, spindulinės terapijos taikymo, neišnešiotų naujagimių ir vaikų chirurgijos bei slaugos srityse, taip pat atlikdami genetinius tyrimus mes ne tik lenkiame savo kaimynus, bet ir pirmaujame Rytų Europoje, o pagal kai kurias chirurgijos subtilybes esame pirmi visoje Europoje.

Mažai gerų ženklų

Lietuvą pasiekusios naujosios medicinos technologijos, nauji ligų diagnostikos ir gydymo metodai, atskirų sričių bei visiškai nedidelių posričių aukščiausios prabos profesionalų darbas leidžia manyti, kad ir mūsų gyvenimo trukmė per artimiausią dešimtmetį pailgės.
Tiesa, visą šią pažangą užtikrina daugiausia paskiri medicinos entuziastai, kurie yra tiesiog dėl savo darbo „išprotėję“ fanatikai. Dažnas jų dirba negalvodamas nei apie savo sveikatą, nei apie pinigus.
O vadinamųjų mūsų sveikatos sistemos organizatorių vaidmuo čia minimalus ir dažnai net profaniškas. Tuo įsitikino ir „Veido“ žurnalistės, rašiusios apie Lietuvos sveikatos sistemos technologinę, diagnostinę ir gydymo metodų bei farmacijos pažangą. Pasirodo, Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) iki šiol nežino, nei kokią technologinę pažangą per pastaruosius trejus metus padarė didžiausios mūsų klinikos, nei kokių įsigijo modernių prietaisų, nei kokios atliktos sėkmingiausios operacijos, dėl kurių turėtume didžiuotis savo medikais, nei ko mūsų pagrindinėms ligoninėms reikia.
Tiesą sakant, šiandien plika akimi matyti, kad sveikatos apsaugos sistemos reforma, apie kurią „Veidui“ audrą medikų profesinėje bendruomenėje sukėlusiame interviu kalbėjo ministras Vytenis Andriukaitis, vis dar neprasidėjusi, jokių naujų reikšmingų teisės aktų projektų neparengta ir įstatymų nepriimta, ligoninėms kaip trūko, taip ir trūksta pinigų, technikos, medicininių priemonių (gal lengviau būtų išvardyti, ko netrūksta).
Sveikatos sistemos organizatoriai ir toliau centralizuotai perka pigiausią aparatūrą, kuria sunku dirbti medikams, nekokybiškas priemones, kurios pacientams dažnai sukelia komplikacijų, ir jų gydymas vėliau papildomai kainuoja.
Iš esmės jei reikėtų trumpai apibūdinti, ką padarė sveikatos sistemos valdymą perėmę socialdemokratai, išeitų maždaug toks sakinys: sustabdė ankstesnius projektus ir pradėjo komandinį pinigų skirstymą. Liko tik milijoninės skolos tiek privačioms, tiek viešosioms gydymo įstaigoms. Todėl netgi didžiausių Lietuvoje Santariškių klinikų ir paprasta valytoja, ir slaugytoja, ir garbiausias daktaras, profesorius, buvo priversti šįmet po dvi savaites eiti nemokamų atostogų, kad VUL SK nebankrutuotų. Be abejo, pacientų eilės per tą laiką dar nutįso, aparatūra stovėjo nenaudojama, nes buvo išnaudotos paslaugų kvotos.
Beje, pastaraisiais metais brangiausią ir pažangiausią techniką bei priemones didžiosios klinikos gauna dalyvaudamos ES projektuose arba iš privačių labdarių, didelių Lietuvos ir pasaulio bendrovių.
O ir moderniausi vaistai lietuviams dažnai neprieinami, nors pažangiai dirbantys mūsų gydytojai seka visas farmacijos naujienas ir norėtų juos skirti savo pacientas. Deja.
„Štai, onkohematologija pas mus pastaruoju metu pasiekė tą pačią pažangą, kokia yra ir ES senbuvėse: pagerėjo ir diagnostika, ir gydymas, esame pirmeiviai Baltijos šalyse transplantuodami kaulų čiulpus, taikydami genetikos srityje pasiektą pažangą, tik nauji vaistai mūsų nepasiekia, – pateikia pavyzdį prof. L.Griškevičius. – Mes laukiame naujų vaistų, kad jie būtų įregistruoti ir galėtume gydyti pacientus nuo penkerių iki dešimties metų. Žinoma, tie vaistai brangūs, tačiau yra kitų galimybių jų gauti, tarkime, aktyviau dalyvauti klinikiniuose tyrimuose. Arba štai dar vienas visiškai nieko valstybės biudžetui nekainuojantis būdas, kaip gauti naujausių vaistų, kurie jau yra kliniškai patikrinti, bet dar neįregistruoti, – tai dalyvauti „Vilties“ programoje. Joje dalyvauja daugelis mūsų kaimynų, o mes ne, nes toks yra ministro įsakymas.“
Todėl daugelis labiau pasiturinčių pacientų, norinčių klastingas kraujo ligas gydytis brangiais pažangiausiais vaistais, vyksta į kitų šalių, dažniausiai Jungtinės Karalystės, klinikas ir čia per „Vilties“ programą gauna reikiamų vaistų. Bet juos tada jau gydo britų onkohematologai, o ne Lietuvos.
Prof. A.Jankauskienė priduria, kad lygiai taip metų metais naujų vaistų laukia ir vaikų nefrologai. Todėl profesorės artimiausių metų svajonė – kad pagaliau ir Lietuvoje būtų greičiau registruojami vaistai, reikalingi retomis ligomis sergantiems ligoniukams gydyti.
Prof. A.Tamašauskas juokauja, girdi teisybė, kad estai pirmiau už lietuvius iš medžio iškrito ir vystytis pradėjo. „Jie dar 1991 m. padarė vakarietišką sveikatos apsaugos sistemos reformą, tai yra sumažino ligoninių ir skyrių skaičių ir taip geriau juos aprūpino bei pakėlė į kitą lygį. Todėl ten daugelyje sričių pasiekta daugiau“, – apibendrina autoritetingiausias šalies neurochirurgas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Iš visų sričių sveikatos apsaugoje per pastaruosius 23 metus pasiektą pažangą vertinti sunkiausia, nes ji pati prieštaringiausia.

Viena vertus, mokesčių mokėtojams sveikatos apsauga kainuoja labai brangiai, eilės poliklinikose ir ligoninėse netrumpėja, korupcijos apraiškų vis dar daugiau nei pakankamai, kita vertus, negalima nematyti ir pažangos: naujausia ir moderniausia technika, smarkiai išaugęs medikų profesionalumas, rekonstruotos ligoninės, išgydoma vis daugiau ir vis sunkesnių ligų, ir apskritai, palyginti su kitomis regiono valstybėmis, mūsų sveikatos apsauga atrodo ne taip ir prastai (tiesa, nuo Estijos pagal efektyvumą atsiliekame).
„Tikrai nesame sužlugdę savo sveikatos sistemos, nors ji ir šlubuoja“, – konstatuoja Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Antanas Matulas.
Jo žodžiais, Lietuvoje gana geras sveikatos paslaugų prieinamumas visuomenei (net ir sugaištamo laiko požiūriu), jų kokybė, taip pat yra išlaikytas medicinos įstaigų tinklas: ambulatorijos išsaugotos, ligoninės yra kiekviename rajone, pirminės sveikatos priežiūros paslaugos (nors ir su trūkumais) veikia, šeimos gydytojai prieinami. Tiesa, pranašumus vis bando nusverti trūkumai, bet dalį jų lemia ne Sveikatos apsaugos ministerija, ne ligoninės ir ne gydytojai, o pačių žmonių supratimas, tiksliau, nesupratimas apie savo sveikatą ir jos tausojimą.
Mykolo Romerio universiteto profesorė dr. Danguolė Jankauskienė apgailestauja, kad pagal daugelį aspektų Lietuva yra tarp paskutinių regione, ir išskiria keletą laikotarpių, kada buvo galima stebėti ryškiausius sveikatos rodiklių pokyčius. Tarkime, 1995–1996 m. buvo aiškus visuomenės sveikatos pablogėjimas, vėliau, maždaug iki 2000 m., padėtis ėmė ryškiai gerėti, deja, amžių sandūroje sveikatos rodikliai vėl ėmė stipriai prastėti. „Dabar Lietuva regione daugeliu aspektų yra viena paskutinių, pavyzdžiui, pagal vidutinę gyvenimo trukmę, savižudybes, patiriamas traumas“, – vardija profesorė.
Nors, Statistikos departamento duomenimis, jei lyginsime 1994 ir 2011 metus, mirusiųjų skaičius sumažėjo nuo 46,5 tūkst. iki 41 tūkst., tačiau skaičiuojant tūkstančiui gyventojų statistika nebe tokia džiuginanti: atitinkamai 1994 m. teko 12,7, o 2011 m. – 13,5 mirusiojo.

Didelė medikų emigracija

Per pastaruosius 23 metus Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje įvykdyta bene daugiausiai reformų, bet jų rezultatai netenkina nei pacientų, nei gydytojų, nei politikų. Per visą šį laikotarpį iš Lietuvos emigravo arti 4 tūkst. medikų, o juk žinome, kaip brangiai kainuoja parengti mediką, todėl mūsų šaliai tai didelis praradimas. Dauguma medikų dirbdami vienu etatu sunkiai gali išgyventi, todėl nemažas jų nuošimtis dirba dviejose trijose darbovietėse. Tai, pasak sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio, užprogramuoja kitas mūsų sveikatos apsaugos sistemos negeroves, tarkime, prastėjančią kokybę, taip pat pasipinigavimą.
Bet sukus apsukus viskas atsiremia į pinigus. Kaip pabrėžia D.Jankauskienė, ilgą laiką sveikatos apsaugos biudžeto didėjimas atsiliko nuo BVP augimo ir tik gana neseniai atsirado didesnė koreliacija. „Reikia suprasti, kad sveikatos sektorius taip pat dirba rinkos sąlygomis: jis iš tų pačių tiekėjų perka reikiamus dalykus, užsako įvairius darbus, bet juk niekas rinkoje nedaro jokių nuolaidų, – pabrėžia profesorė. – Reikalaujame didesnio efektyvumo, tačiau reikia suprasti: kad gautum rezultatą, pirma reikia pakankamai investuoti.“
Pagal tai, kokia BVP dalis skiriama sveikatos apsaugai, Lietuvoje matomas didelis atotrūkis, palyginti su ES vidurkiu. 2007 m. bendrų išlaidų sveikatos priežiūrai dalis Lietuvoje sudarė 6,22 proc., 2009 m. – 7,53 proc., o 2011 m. – 6,89 proc. BVP. O štai ES valstybėse sveikatos sektoriaus išlaidoms skiriamo BVP vidurkis yra apie 9 proc. (Nyderlanduose – net 12 proc.).
Planų, kaip gerinti padėtį, yra, ir ne taip mažai. Kaip pabrėžia A.Matulas, šiuo metu didelė problema ta, kad nėra žinoma, kiek žmonių šiandien gyvena ir mokesčius moka ne Lietuvoje, tačiau yra čia apsidraudę ir prireikus grįžta gydytis. „Sumokėdami apie 10 proc. įmoką nuo minimalios algos, jie gauna tūkstančius kainuojančias paslaugas. Tai nėra sąžininga Lietuvoje gyvenančių lietuvių atžvilgiu“, – sako parlamentaras ir patikina, kad išsprendus šį klausimą finansinė sveikatos apsaugos sektoriaus padėtis tikrai pagerėtų.

Kas kūrė mūsų sveikatos apsaugos sistemą

Per daugiau nei du dešimtmečius prie mūsų sveikatos apsaugos sistemos formavimo prisidėjo 16 ministrų. Pirmasis sveikatos apsaugos ministras buvo Juozas Olekas, kuriam teko pareiga vadovauti itin sudėtingu laikotarpiu. „Tada svarbu buvo elementariausiai išgyventi, ir tikrai ne reformos rūpėjo“, – primena D.Jankauskienė.
„Paveldėjome visiškai neefektyvią sovietinę sveikatos sistemą. Ji buvo išpūsta, su daugybe ligoninių, o pirminės sveikatos priežiūros praktiškai visiškai nebuvo. Kadangi sistema buvo centralizuota, mažai kas jautė atsakomybę, o sveikatos darbuotojai buvo tik pasyvūs vykdytojai. Įsivaizduokite, jei reikia sugriauti milžinišką pastatą ir pastatyti visiškai naują – juk tai didelė užduotis. Taigi ir mums teko reformuoti ligoninių, poliklinikų struktūrą. Iš tikrųjų tai buvo milžiniškas darbas, ir tikrai negalima smerkti tų pirmųjų ministrų bei jų komandų, kad jie kažko nepadarė“, – neabejoja Lietuvos visuomenės sveikatos asociacijos prezidentė Ramunė Kalėdienė.
Visi pagrindiniai teisės aktai, tai yra Sveikatos sistemos įstatymas, Sveikatos draudimo įstatymas, Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas, buvo priimti 1993–1996 m., kada sveikatos apsaugos ministrais buvo Jurgis Brėdikis ir Antanas Vinkus.
Būtent J.Brėdikui reikėtų pareikšti pagarbą už tai, kad jis įkūrė Sveikatos apsaugos reformos biurą, į kurį sutelkė daug tuometinio sveikatos politikos elito, pasitelkė užsienio konsultantus, kurie ir sukūrė strategiją, pagrindinius teisės aktus. „Jam pavyko sukurti tokią struktūrą, prie kurios dirbo daug sveikatos politikų – tiek lietuvių, tiek užsieniečių, sukūrusių sveikatos sistemos Lietuvoje pagrindus. Ten dirbo daug garbių žmonių: profesorius Vilius Grabauskas, profesorė D.Jankauskienė, taip pat dabartinis sveikatos apsaugos ministras V.Andriukaitis, Irena Degutienė ir kiti“, – vardija A.Matulas.
Na, o kaip vieną didesnių reformatorių reikėtų išskirti ministrą Juozą Galdiką su komanda, nes jie praktiškai ėmė įgyvendinti reformas. Būtent jam vadovaujant Sveikatos apsaugos ministerijai buvo įkurta Valstybinė ligonių kasa, pirminio lygio sveikatos priežiūros paslaugos atskirtos nuo stacionarinio ir kt.
Galima išskirti ir Žilviną Padaigą. Nors jis nusipelno daug kritikos, kad nesugebėjo įgyvendinti itin brangiai kainavusio elektroninės sveikatos sistemos projekto, tačiau negalima paneigti jo indėlio į profilaktiką. Jis pirmasis pabrėžė būtinybę didesnį dėmesį skirti profilaktikos programoms, taip siekdamas sumažinti hospitalizaciją. „Tokios programos atsirado tik jo vadovavimo laikais – 2004–2005 m. O visos Vakarų valstybės tokias programas turi jau gana seni“, – primena D.Jankauskienė.
Nors daugelis ministrų į profilaktiką nekreipė pakankamai dėmesio, pradėtos finansuoti ir įsuktos programos neabejotinai jau davė teigiamų rezultatų: kadangi gerokai daugiau ligų išaiškinama kur kas anksčiau, jas galima lengviau išgydyti. Kita vertus, reikia pripažinti, kad siekiant pakeisti visuomenės sergamumo, o tuo labiau mirtingumo rodiklius prireiks daugiau laiko.
Apibendrindamas A.Matulas atkreipia dėmesį, jog didžiausiais sveikatos apsaugos sistemos reformatoriais bandė būti žmonės, apie kuriuos mėgstama sakyti, kad jie nieko reikšmingo nepadarė. Pirmas restruktūrizacijos etapas parengtas ir Vyriausybės patvirtintas 2003 m. sveikatos apsaugos ministru esant J.Olekui, antrasis – Rimvydui Turčinskui, trečiasis – Algiui Čaplikui. „Tiesa, klausimas, kiek viską pavyko įgyvendinti“, – primena parlamentaras.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Jau įpusėjo ruduo, vis žemiau horizonto link traukiantis dangaus skliautu keliaujančios saulės taką ir rytmečio šalnomis ar nuolat storėjančiu įvairiaspalvių lapų kilimu primenantis artėjant žiemą.

Ryte vis sunkiau atrasti kelią iš lovos, nes ryto brėkšma mus pasitinka tik išgėrus kažkelintą puodelį kavos darbe, o iš ten susiruošę namo vėl įkrintame į tamsų netikėtai, atrodytų, vidury dienos laukiantį nakties glėbį. Taip meiliai auksaspalviu vadinamas ruduo pamažu atsuka ir kitą savo šoną, kuris netgi visai ne auksinis, bet greičiau pilkas, niūrus ir šlapias. Ir iš kur, žmogau, tu atrasi optimizmo ir vilties, jei tenka glaustytis aplink įvairiausius židinius, krosneles ar daugiabučių radiatorius.
Neliūdėkim dėl vėl augančių sąskaitų už šilumą ir elektrą, liūdna juk jau ir be to… Ne veltui psichiatrai linguoja galvomis, rudenį skaičiuodami besipučiantį depresijų skaičių ar mintimis išlydėdami į amžinybę dar vieną savižudį. Kurį laiką garsėjome vadinami savižudžių šalimi, dabar jau, atrodo, iškovosime žiaurių žudikų krašto vardą, o visa tai liudija apie nė per nago juodymą negerėjančią mūsų tautos psichikos sveikatą.
Ir visai ne apie psichikos ligomis sergančiuosius kalbu – mes visi stokojame psichikos sveikatos. Ne veltui, matyt, rugsėjis tapo Pasaulinę savižudybių prevencijos dieną saugančiu mėnesiu, o spalio 10-oji seniai vadinama Pasauline psichikos sveikatos diena. Nenustebsiu, jei kokį lapkritį imsime žymėti apsaugos nuo smurto dieną, o gruodį, prieš pasinerdami į šventinį šurmulį, apraudosime nemeilės sau aukas.
Kažkaip įpratome pastebėti tik didžiąsias nelaimes – savižudybes, nužudymus… Gal jau atbukome tiek, kad nebepastebime pačių paprasčiausių agresijos prieš save apraiškų? Kai gyvename nuolat girdėdami sudeginamų ar kitais būdais nužudomų arba nusižudžiusių žmonių istorijas, ar netampame abejingi piktam žodžiui gatvėje, parduotuvėje, visuomeninio transporto stotelėje? Kodėl nustojame reaguoti į paniekinantį žvilgsnį ar abejingą kalbėjimo toną apsilankę kurioje nors įstaigoje?
Visa tai yra elementari agresija prieš kitą žmogų. Matyt, jau nebeverta kalbėti apie tos agresijos šeimines šaknis ar dar mokyklos suole patiriamas patyčias. Tai vis agresija, gimdanti kitą agresiją ir plintanti visuomenėje lyg užkratas. Bet apie tai prikalbėta tiek daug, kad ir dėl to tampame abejingi, o išgirdę pasakojimą apie skriaudžiamą vaiką numojame ranka, reikalaudami baigti pamokslus ir pripažinti, jog nemuštas vaikas niekuomet neužaugs doru žmogumi.
O gal tai nėra abejingumas? Gal tai elementari baimė? Pripažinę tas mažytes kitiems daromas skriaudas, patyčias mokyklose, turėsime pripažinti ir savo pačių patirtas neteisybes ar skriaudas. Žmogus – protinga būtybė, todėl yra pajėgi įveikti kylančius sunkumus. Tačiau net ir ši būtybė nėra pajėgi pakelti dvasinio skausmo, kuris neretai žeidžia gerokai labiau nei fizinė kančia… Todėl ir esame sukūrę galybę nesąmoningų būdų dvasiniam skausmui įveikti. Pavyzdžiui, kartais griebiamės neigimo, sakydami, kad nėra nieko blogo bausti vaikus fizinėmis bausmėmis, ar atsiejame protą nuo jausmo, teigdami, kad kančia užgrūdina, todėl tam pačiam vaikui reikia leisti susidoroti su patyčiomis be mūsų, suaugusiųjų, pagalbos. Ir ne veltui toks populiarus posakis: kas mūsų nesunaikina, tas mus užgrūdina. Tik niekas nepasidomi, kaip mes atsiduriame to sunaikinimo akivaizdoje.
Kančia ir kentėjimas tampa kasdienybės dalimi. Ji tampa ir mūsų visų dvasios palydove. „Grūdindami“ vaikus ar „grūdindamiesi“ patys, nejučia imame kaupti savyje neigiamą energiją, kuri, kaip sako fizikai, niekur nedingsta, tik įgyja kitas formas. Vieni tą energiją verčia pykčiu ir skriaudžia silpnesnius už save, o ypatingais atvejais žudo ir degina, nukapoja galvas ir aukų kūno dalis išmėto dykvietėse. Kiti neišbrenda iš depresijos liūno, nes skausmo tampa tiek daug, kad nebežinia, kur jį dėti, o pasiguosti nėra kam – reikia juk ir toliau „grūdintis“… Treti savo skausmą nuryja ir paverčia kūno ligomis – juk fizinis skausmas lengvesnis. Gal kas norėtų pasidomėti, kodėl mes turime tiek onkologinių ar širdies ligų – vien nesveika mityba ar netinkamu gyvenimo būdu to turbūt paaiškinti nesugebėtume…
Mes linkę kentėti ir vis laukti blogio. Turiu daug pacientų, tačiau beveik visus juos lydi kančios ženklas. Kančios dabar ir kančios ateityje. Mes nebepasitenkiname tuo, kad skauda, – mes esame linkę skausmą padidinti dar daugybę kartų. Vieni kenčia, bet maža to – jie ima save kaltinti, kad kenčia. Ne vienas žmogus, pajutęs dvasinį skausmą, ne guodžiasi, bet ima save smerkti, esą taip negalima, blogai yra pasirodyti nevykėliais, silpnais ar dar kokiais nusikaltėliais. Prisipažinkime sau, kiek tarp mūsų tokių, kurie ašaras ar paguodos norą pavadina silpnumu. Ar atsiras bent vienas manantis kitaip?
O kur dar tie, kurie nepatyrė kančios, bet jos jau laukia? Ne kartą susidūriau su žmonėmis, kurie pirmiausia ieško blogybių bet kuriame įvykyje ir tik paskui kažkaip leidžia pasakyti sau: ačiū Dievui, nieko blogo nenutiko… O tokie žmonės tėra linkę užbėgti už akių nelaimei ir jai pasiruošti – jei kas nutiks, jis galės ramiai pasakyti, kad to ir tikėjosi. Bet kodėl reikia laukti blogio? O gal mes turime pripažinti, kad esame dalijimosi gėriu su kitais šykštuoliai? Vengdami pagirti kitus, ypač savo vaikus, pasakyti jiems, kad jie tiesiog yra puikūs vaikai, mes išmokome juos ne tik neduoti gėrio kitiems, bet ir nelaukti jo patiems. Geriau „grūdinti“, o pasirodo, kad toks „grūdinimas“ teišmoko vien naujų išbandymų ir telaukti.
Negavęs iš kito, žmogus nemoka duoti pats ir todėl bijo dalytis ar guostis. O tada nešasi kančią savyje, tapdamas pikčiausiu savo paties priešu. Priešu, kuris vis laukia naujų kančių ar sulaukęs jų ima niekinti savo „silpnumą“. Tuomet jis jau nebegali nieko duoti kitiems, nes neturėdamas pasitikėjimo savimi nebepasitiki ir aplinkiniais.
Mes laistome augalus, stengiamės jiems rasti šiltą ir saulėtą vietą, bet nesuvokiame paprastos tiesos: dvasinės šilumos reikia mums visiems. Tik šilumoje užaugęs augalas pasidalys vaisiais. Tai kodėl mes nesuprantame, kad tik dvasinėje šilumoje užaugęs ir joje gyvenantis žmogus tokia pačia šiluma pajėgs dalytis su kitais?
Pasidalijęs meile su kitais žmonėmis aš tegalėsiu gauti jos pats ir pasijusti mylimas. Ir tik tada galėsiu nebelaukti blogybių iš aplinkos ar nubausti save dėl nesėkmės. Ir nustosiu būti pikčiausiu savo paties priešu. Juk gyvenimas yra meilė, todėl nesugebantis ja dalytis niekada nesužinos, ką reiškia gyventi.

Gyvenimas yra meilė, todėl nesugebantis ja dalytis niekada nesužinos, ką reiškia gyventi.

Kiekviename mūsų slypi ilgaamžiškumo potencialas, tačiau savo gyvenimo trukme tebesame trumpiausiai gyvenanti tauta Europos Sąjungoje. Kokios priežastys lemia ankstyvą lietuvių mirtingumą ir nevaisingas jaunystės eliksyro paieškas?

„Mano bendramečiai, gailintys pinigų kelionėms, sportui ar užsidarantys vienatvės kiaute, išleidžia juos pirkdami vaistus“, – sako Alytaus trečiojo amžiaus universiteto direktorė ir studentė Janina Ingelevičienė. Ji neabejoja, kad permąstę savo prioritetus ir bent kiek pakoregavę gyvenimo įpročius Lietuvos senjorai iš mirties atsikovotų ne vienus gyvenimo metus.
„Užsiimti jaunystės eliksyro paieškomis sulaukus senyvo amžiaus – tam tikras humoras. Tačiau neabejoju, kad mano gyvenimui jo suteikia artimieji. Jeigu šeimoje tau gera, nepastebimai atjaunėji žvelgdamas į savo vaikus ir anūkus“, – tvirtina 85-erių metų jubiliejų pasitikęs biologijos mokslų daktaras prof. Ričardas Kazlauskas. Jo pavyzdys tik dar kartą įrodo, kad šeimoje gyvenantys žmonės ilgiau išlieka sveiki ir jaučiasi laimingesni.
Deja, gyvename šalyje, kurioje perkopus 65-erių metų ribą vyresniems žmonėms kas penkerius metus prisideda vis po vieną ligą. Pasak Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Sveikatos mokyklos direktoriaus Zenono Javtoko, sulaukus 70 metų Lietuvoje vienam žmogui vidutiniškai tenka po tris ligas ir tik vos 3,2 proc. šalies gyventojų neturi nusiskundimų dėl sveikatos.
„Per pastaruosius septynerius metus 85-erių metų ir vyresnių žmonių Lietuvoje padaugėjo beveik pusantro karto. Tačiau jų gyvenimo trukmė, palyginti su kitais europiečiais, tebėra viena trumpiausių Europos Sąjungoje. Nei gyvenimo trukme, nei savijauta mūsų senjorai su vakariečiais lygintis vis dar negali“, – aiškina Visuomenės sveikatos specialistas.
Iš tiesų kada tiksliai žmogų užklumpa senatvė, apibrėžti gana sunku. Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos vadovas prof. dr. Albinas Bagdonas pabrėžia, kad tai labai individualu. Šiam reiškiniui įtakos turi pasirinktas žmogaus gyvenimo būdas, imuninė sistema ir genetika. Į septintą dešimtį įkopusio pašnekovo teigimu, labiausiai žmones sendina nuolankumas gyvenimo negandoms ir pripažinimas, kad jau pasenau: „Kad ir skaudamais sąnariais, bet į gyvenimą kabintis būtina. Labai daug priklauso ir nuo individo nuostatų, nusiteikimo, noro bendrauti su bendraamžiais. Vieni seneliais tampa 55-erių, kiti senatvės nepripažįsta iki pat mirties.“
Taigi senėjant visuomenei tampa nepaprastai svarbu, kad vyresnio amžiaus žmonės išliktų sveiki, nepriklausomi nuo savo artimųjų ir galėtų gyventi savarankišką gyvenimą.
Dalis senjorų jau žino, ko reikia norint bent kiek pailginti savo gyvenimo trukmę, išsaugoti gerą savijautą ir patrauklią išvaizdą, tačiau dalis į bet kokius mėginimus ieškoti prarastos jaunystės eliksyro numoja ranka.
Tai atskleidžia ir Statistikos departamento duomenys: nors lietuviai ir gyvena ilgiau nei prieš kelis dešimtmečius, jų sveikata, savijauta bei gyvenimo kokybė sulaukus vyresnio amžiaus tampa gerokai prastesnė nei japonų, švedų ar vokiečių.
ES statistikos biuro „Eurostat“ prognozė skelbia, kad šių dienų lietuvė moteris, sulaukusi 65-erių, gyvens dar 19,2 metų (bet iš jų tik kiek mažiau nei septynerius metus bus geros sveikatos), o vyrai, sulaukę 65-erių, gali tikėtis gyventi keturiolika metų (iš jų tik maždaug šešerius bus sveiki). Norint įsitikinti padėties rimtumu pakanka užsukti į bet kurią Lietuvos polikliniką, kad pamatytum, kiek jos koridoriuose – gyvenimu nusivylusių senjorų.
„Valstybės pagrindas turėtų būti sveikas ir stiprus žmogus. Juk nuo jo savijautos ir aktyvumo priklauso valstybės stiprybė. Deja, šiandien Lietuvos sveikatos apsaugos sistema visiškai nepasirengusi ilgėjančiai žmonių gyvenimo trukmei: ji orientuota vien į simptominį gydymą, o tai nė iš tolo nekreipia į sveiką gyvenseną ir ilgaamžiškumą“, – argumentuoja Lietuvos sveikos gyvensenos ir natūralios medicinos rūmų prezidentas prof. dr. Algimantas Kirkutis.
Galima tik įsivaizduoti, kaip atrodytų Lietuvos senjorų senatvė, jei jų nekankintų materialinis nepriteklius ir sveikatos sutrikimai. Tai būtų panašu į geriausią gyvenimo laikotarpį: juk namai pastatyti, visi darbai nudirbti, vaikai užauginti – telieka gilintis į savo prigimtį ir džiaugtis tuo, ką užgyvenai. „Tačiau mūsų pensininkas primena buroką: sėdi vargšas kampe ir žiūri televizorių. Kitaip tariant, mūsų senjorai nė iš tolo neprilygsta kemperiais keliaujantiems senoliams iš Vakarų Europos“, – liūdnai konstatuoja profesorius.

Ilgaamžių sparčiai daugėja
Pasitelkus tradicinę mediciną šiandien jau galima laikinai pristabdyti vieną ar kitą ligą, tačiau jei žmonės nekeis įprasto gyvenimo būdo, vaistai neišgelbės. Tuo neabejoja nei medikai, nei pasaulio mokslininkai, vis daugiau dėmesio skiriantys ilgo gyvenimo paieškoms.
Priminsime, kad 1950 m. pasaulyje suskaičiuota 14,5 mln. vyresnių nei 80 metų žmonių, o šiuo metu jų skaičius perkopęs 100 mln. Prognozuojama, kad 2050-aisiais šis rodiklis priartės prie 400 mln. O tai reiškia, kad šimto metų sulauks jau daugiau nei pusė visų šiandien gimstančių kūdikių.
Remiantis Lietuvos statistika matyti, kad ilgaamžių daugėja ir mūsų šalyje. 2012-aisiais Lietuvoje gyveno 543 tūkst. 65-erių ir vyresnio amžiaus žmonių, ypač padaugėjo 80-mečių. Prognozuojama, kad nuo 2001 iki 2013-ųjų jų pagausės 58 tūkstančiais, o šiuo metu jų suskaičiuojama 138 tūkst. (tose pačiose amžiaus grupėse moterų du kartus daugiau nei vyrų).
R.Kazlauskas liūdnai šypteli: „Jūsų statistika tiksli. Vyrai Lietuvoje tempia trumpiau. Buvusios mano bendrakursės iki pat šiol pasiramsčiuodamos lazdele gyvuoja, deja, iš vaikinų aš paskutinis gyvas.“
Didžiausiu ilgaamžiškumo priešu sėdimą darbą vadinantis pašnekovas sako per savo karjerą surengęs per 40 ekspedicijų, daug keliavęs, vasaras leisdavęs su studentais gamtoje. „Gal ji ir apdovanoja žmogų ilgaamžiškumu? Gamtoje esu praleidęs nepalyginti daugiau valandų nei laboratorijoje. Ir dabar mane pagavote žaliame skverelyje: sėdžiu ant suolelio balandžių ir žvirblių apsuptyje, lesindamas kuosas. Senatvėje taip pat būna gražių valandų. Nepaisant to, kad sveikata šlubuoja, prisitaikai ir toliau gyveni“, – tikina profesorius.
Nepaisant ilgėjančios lietuvių gyvenimo trukmės tenka pripažinti, kad mūsų senjorams lygintis su vakariečiais (ir savo sveikata, ir nugyventais metais) dar anksti: tebesame trumpiausiai gyvenanti tauta Europos Sąjungoje.
Svarbu tai, kad vilties sulaukti ilgesnių metų nei mūsų protėviams teikia molekulinės genetikos tyrinėtojai, aptikę žinduolių „senėjimo geną“. Taigi tikėtina, kad ateityje pasitelkus genų inžineriją mokslininkams pavyks pailginti ir žmonių gyvenimo trukmę.
Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto dekanas prof. dr. Artūras Razbaradauskas neabejoja: ateis laikas, kai žmogaus gyvenimo trukmė sieks 150 ar 180 metų. Bet iki tol jis siūlo rinktis sveiką gyvenimo būdą: išmokti gyventi be alkoholio ir kitų svaigalų, gebėti valdyti stresines situacijas, prisiminti kokybiško miego valandas (7–8 val.), paisyti taisyklingos mitybos ir higienos normų (nepadauginti baltąja mirtimi pramintų produktų, nemaišyti angliavandenių su baltymais), vengti nuolatinio skubėjimo ir daug judėti (kai nebejudėsi – numirsi).
Vokietijoje įsikūrusio M.Plancko demografinių tyrimų instituto vadovas Jamesas Vaupelis mano, kad jau 2100-aisiais vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė sieks šimtą metų.
Vis dėlto kur kas vyresniais nei šimto metų ilgaamžiais garsėjantį Ekvadoro kaimą aplankęs Argentinos medikas ir žurnalistas Richardas Coleris konstatuoja, kad lig šiol žmonijos sukurti vaistai gelbsti tik nuo senatvės padarinių, bet jis neatmeta tikimybės, jog kažkada senatvę bus galima tiesiog „išgydyti“.
Ekvadoro senolių ilgaamžiškumu domėjęs R.Coleris atkreipia dėmesį į tai, kad vietiniai senjorai iki šiol tebegyvena visavertį seksualinį gyvenimą: 50-ies jie dar augina vaikus, 70-ies svarsto, ar nereikėtų keisti gyvenimo partnerio, jie nenešioja akinių, jų nevargina aukštas kraujo spaudimas. Vietiniai atsparūs ir negalavimams, kurie dažniausiai užklumpa senyvo amžiaus žmones.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Rūpinimasis sveikata vis dažniau iš gydytojų kabinetų perkeliamas ant pačių žmonių pečių ir į jų mobiliuosius telefonus bei panašius sveikatos stebėsenos prietaisus. Spėliojama, kada tai sukels medicinos revoliuciją.

Pernai 27-erių metų vilnietis Tomas Bartnykas sužinojo turintis problemų dėl širdies. Jam buvo prisakyta pradėti sportuoti, bet ėmus lankytis sporto klube paaiškėjo, kad širdis vis tiek nedirba, kaip turėtų.
„Tada man rekomendavo daugiau vaikščioti, pamažu vis didinant krūvį. Kadangi neįsivaizdavau, kiek per dieną vaikštau ir nuo ko turėčiau pradėti, išbandžiau žingsnius skaičiuojančią programėlę išmaniajame telefone. Tai tikrai padėjo įsivažiuoti ir stebėti savo aktyvumą. Jei matydavau, kad trūksta žingsnių, išeidavau pasivaikščioti. Galiausiai viskas susitvarkė“, – pasakoja Tomas.
Išmanieji telefonai, planšetiniai ir delniniai kompiuteriai bei panašūs įrenginiai jau tampa kasdienybe, tad natūralu, kad jų įtaka neaplenkia ir sveikatos apsaugos. Dar niekada stebėti savo ar net visuomenės sveikatos nebuvo taip paprasta, kaip dabar. Apibūdinti šiai naujai praktikai imta vartoti net atskirą terminą – m. sveikata, arba mobilioji sveikata (angl. “mHealth”, “mobile health”), taip išskiriant ją iš platesnės e. sveikatos srities.
Tomas išsprendė sveikatos problemas sekdamas savo fizinį aktyvumą, tačiau iš tiesų mobiliųjų įrenginių panaudojimas gali būti kur kas platesnis. Šiandien išmaniaisiais telefonai (tiksliau, mobiliosiomis programėlėmis) galime fiksuoti svorį, miego trukmę ir kokybę, išgeriamo vandens kiekį, stebėti savo mitybą, pamatyti, kaip sekasi mažinti cigarečių ar suvartojamų alkoholio vienetų skaičių, ar net nustatyti streso lygį, prižiūrėti laikyseną bei daug kitų dalykų. Dabar netgi juokaujama, kad nebėra nieko, ko negalėtume išmatuoti (aišku, visad kyla klausimas, kiek tai tikslu). Ši m. sveikatos kryptis ne tik skatina sveikesnę gyvenseną (vykdoma ligų prevencija) – pablogėję rodikliai gali pagelbėti anksti pastebėti įvairias ligas.
Be to, mobilieji įrenginiai gali tapti ir pagalbine priemone „rimtojoje“ medicinoje – tiek diagnozuojant ligas, tiek jas gydant. Vis dėlto, kaip pastebi VU ligoninės Santariškių klinikų informatikos ir plėtros centro direktorius Romualdas Kizlaitis, dažniausiai gydytojai prisibijo sprendimų, kuriuose patys tiesiogiai nedalyvauja, ir nepasitiki automatine diagnostika. „Kita vertus, jei kalbame apie tai, ar jie patys naudotųsi panašiomis programomis, kad šios palengvintų darbą, tai požiūris būtų kur kas palankesnis“, – neabejoja centro direktorius.

Jaučiamės atsakingesni už save

Į mobiliųjų technologijų suteikiamą galimybę stebėti sveikatą neretai žvelgiame kaip į atrakciją, tačiau vienoje vietoje turėti tiek daug duomenų apie savo organizmą tikrai naudinga. Žinant tikrąją padėtį ir matant, kaip ji keičiasi elgiantis vienaip ar kitaip, lengviau pakeisti įpročius, kad taptume sveikesni. Ekrane nuolat pasirodantys skaičiai, įvertinantys pažangą ar “prikaišiojantys” dėl nepakankamų pastangų, leidžia suvokti, kiek daug lemia kasdienis mūsų elgesys. Gal sąžinę ir nuramins pasiteisinimas „išgersiu dar vieną bokalą alaus – juk nieko blogo nenutiks“, bet suprastėję rodikliai puikiai parodys, kaip yra iš tikrųjų.
„Šiandien tiesiog ant riešo gali turėti visą asmeninio treniravimosi sistemą, sujungtą su išmaniuoju telefonu, kuri išanalizavusi tavo veiksmus iškart pateikia grįžtamąjį ryšį“, – sako „Samsung Elctronics Baltics“ verslo padalinio vadovas Tomas Deržanauskas.
Taigi išmaniosios technologijos padeda įsitraukti į nuoseklų sveikatos gerinimo procesą ir neiškrypti iš vėžių, o jei viską dar patraukliau nuspalvina galimybė varžytis su kitais, geresnio rezultato tikimybė dar padidėja.
Pasak T.Deržanausko, konkurencinis aspektas ypač žavi jaunimą. Pagal tai, kokia sporto programėle žmonės naudojasi, susidaro net tam tikros virtualios bendruomenės, kuriose dalijamasi informacija ir lenktyniaujama.
„Tarkime, kas nors paskelbia, kad nuo Gedimino pilies iki Žaliųjų ežerų dviračiu nuvažiavo per tokį laiką, ir meta iššūkį – ar padarysite geriau, – duoda pavyzdį pašnekovas. – Jaunimas yra stipriai paskendęs technologijų pasaulyje ir veikla be jų jiems sunkiai įsivaizduojama. Kai jas pasitelkiant sportas, aktyvi gyvensena tampa lengvai stebimu, patraukliu dalyku, tai gali duoti tikrai gerų rezultatų.“
O sveikatos specialistai sutaria, kad jei žmonės išsiugdytų sveikesnius įpročius, stipriai sumažėtų mirštamumas nuo šiuo metu daugiausiai gyvybių nusinešančių ligų.

Ateitis jau čia

Nežinia, kaip medicinos srityje, bet profesionaliajame sporte nuolatinis sveikatos rodiklių stebėjimas neabejotinai pasiteisino. Tarkim, dėl to Anglijos nacionalinė regbio septyneto komanda sugebėjo išvengti maždaug 80 proc. minkštųjų audinių traumų. Užteko kiekvienam žaidėjui per treniruotes pradėti naudotis keletu papildomų prietaisų, iškart siunčiančių duomenis į kompiuterio ekraną. Juos įvertinęs specialistas iš įvairių subtilių pakitimų (pavyzdžiui, sumažėjusio vidutinio greičio ar pusiausvyros sutrikimo) gali pamatyti komandos žaidėjams gresiančias traumas bei ligas, o jie patys tai pajustų tik po kurio laiko.
Kaip ir kiekviena nauja sritis, m. sveikata turi ir vizionierių, ir kritikų. Pirmieji kalba apie į mokslinę fantastiką panašią medicinos ateitį, o kiti tvirtina, kad tai niekada neužtikrins pakankamo tikslumo ir į medicinos srityje jokių revoliucijų nesukels. Kadangi vidutinis laikotarpis, reikalingas, kad reikšminga naujovė taptų standartine klinikine praktika, yra maždaug 17 metų, kaip bus iš tikrųjų, dabar spręsti sunku. Vis dėlto inovatoriai jau gali pasigirti gerais rezultatais.
Beje, šią sritį, tai yra mobiliųjų programėlių kūrimą ir tobulinimą, rimtai traktuoja ir prie to dirba daug prestižinių universitetų mokslininkų. Tarkim, pirmą vietą pasaulio universitetų reitinge užimančiame Masačusetso technologijos universitete JAV dirbantis profesorius Alexas Pentlandas sveikatos stebėseną siekia pakelti į naują lygį. Jis tobulina programėlę, kuri automatiškai padėtų užfiksuoti depresijos ar potrauminio streso ženklus tiesiog pagal tai, kaip žmogus naudojasi savo telefonu. Pasirodo, iš įvairių smulkių (ir iš pirmo žvilgsnio nesvarbių) požymių galima spręsti apie asmens socializaciją, aktyvumą ar net susikoncentravimą, o toliau – ir apie psicihinę būseną.
Pagal ką įmanoma spręsti apie susikoncentravimą? Kad ir pagal tai, kaip dažnai skaitai naujienas, žiūri vaizdo klipus ar naršai po trumpųjų žinučių archyvą. Apie socializaciją? Pavyzdžiui, kaip dažnai skambini ar rašai kitiems žmonėms. Arba pasitelkus „Bluetooth“ ryšį galima nustatyti, kaip dažnai buvai tarp kitų žmonių (vieni telefonai „jaučia“ kitus).
Negana to, A.Pentlandas įsitikinęs, kad išmanieji telefonai gali suvaidinti didelį vaidmenį išvengiant užkrečiamųjų ligų plitimo. Taigi panašiu principu (vertinant pakitusį užsikrėtusiųjų elgesį) siekiama sukurti programėlę, padėsiančią užfiksuoti ir sustabdyti, pavyzdžiui, gripo plitimą (pasak mokslininko, kad žmogus apsikrėtė, galima nustatyti kone 80 proc. tikslumu) ir perspėti neužsikrėtusiuosius, kur verčiau nesilankyti.
Dar ryškesnis vardas plėtojant šią sritį – genomikos profesoriaus, kardiologo Erico Topolo, parašiusios knygą „Kūrybinga medicinos destrukcija“, kurioje jis išdėsto savo viziją, kaip išmaniosios technologijos yra taikomos ir galėtų būti pritaikytos sveikatos reikmėms. Jis pats yra puikus pavyzdys, kokių galimybių tai suteikia. Profesorius po oda yra implantavęsis plonytę, plauko storumo mikroadatą ir bet kada, pažiūrėjęs į savo išmaniojo telefono ekraną, gali sužinoti, koks gliukozės kiekis jo kraujyje. Be abejonės, tokia priemonė taptų didele pagalba sergantiesiems diabetu.
„Naudodamiesi biosensoriais galime išmatuoti bet kokius fiziologinius rodiklius – kraujospūdį, gliukozės kiekį, deguonies koncentraciją kraujyje – ir šiuos duomenis belaidžiu ryšiu per išmaniuosius telefonus nusiųsti gydytojams. Tai reiškia, kad gydytojas turi panoraminį, didelės raiškos ir pakankamai išsamų vaizdą apie pacientą, taigi gali tuo pasinaudoti įvertindamas ir paskirdamas gydymą“, – aiškina E.Topolas.
Negana to, taip galima pagerinti ne tik atskirų individų, bet ir bendruomenės sveikatą – tai ypač aktualu besivystančiose, vargingose šalyse. Čia pasiteisina kitas tokio tipo įrenginių pranašumas – jie pigūs, tad pakankamai kokybiška sveikatos apsauga gali būti užtikrinama santykinai labai mažomis sąnaudomis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nors daugiausiai žmonių Lietuvoje serga širdies ir kraujagyslių ligomis, pastaraisiais metais daugėja susirgimų ir kitomis ligomis. Kokiomis ir kodėl?

„Kai buvau dvylikos, manęs paklausė, ar noriu gyventi, ir į rankas įdavė milžinišką insulino švirkštą, – savo ligos istoriją prisimena pusę amžiaus cukriniu diabetu serganti Aldona Goštautienė. – Vėliau, po skydliaukės operacijos, cukraus kiekis kraujyje susitvarkė, net nebereikėjo leistis insulino. Šiaip jau diabetas yra nepagydoma liga, tačiau ją galima suvaldyti. Ir tik nuo paties ligonio priklauso, kaip seksis su ja kovoti, nes medikai gali paskirti tik vaistus.“
Sergantieji šia gyvenimo kokybę ir darbingumą bloginančia liga žino, kad norint išvengti komplikacijų neužtenka laikytis taisyklės „vartoti mažiau cukraus“. Jiems per savaitę leidžiama suvalgyti tik šaukštelį sviesto ar grietinės, o du šaukštai kruopų košės prilygsta trims šaukšteliams cukraus – tokia kasdienė diabetininkų matematika, ką jau kalbėti apie prievolę nuolat sekti cukraus kiekį kraujyje, svorį, apskaičiuoti, kiek galima ir reikia aktyviai judėti.
A.Goštautienė, nors ir įrodžiusi, kad diabetą galima suvaldyti, vis tiek apgailestauja, kad Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, sergančiųjų šia liga masiškai daugėja. Europoje diabetu serga jau 26 mln. gyventojų. Ir Lietuvoje „baltosios epidemijos“ ligotumo rodikliai ne mažiau dramatiški: 2004 m. diabetu sirgo 34 tūkst., o pernai – 91 tūkst. pacientų. Negana to, skelbiama, kad Lietuvoje esą nustatyta tik 35 proc. II tipo cukrinio diabeto atvejų, todėl visai gali būti, kad ši liga kamuoja bent 200 tūkst. gyventojų.
„Jei prisiminsime tikslą sumažinti sergamumą diabetu, kuris buvo iškeltas Lietuvos sveikatos programoje 1998–2010 m., matysime, kad pasiekėme visiškai priešingų rezultatų. Mes nepelnytai nuvertiname cukrinį diabetą, nors sergamumas šia liga pasaulyje ir Lietuvoje artėja prie epideminio lygio“, – negailestingą statistiką apžvelgia Seimo narys Antanas Matulas.
Toji pati parlamentaro minima programa numatė ir 15 proc. sumažinti mirštamumą nuo krūties vėžio, sergamumą gimdos kaklelio vėžiu, stabilizuoti ligotumą psichikos ligomis, bet ir šių tikslų įgyvendinti nepavyko. Lietuvoje taip pat ne mažėja, o daugėja ir širdies bei kraujagyslių, onkologinių ligų (pastarąsias galima priskirti prie didžiausių žudikių Lietuvoje). Kita vertus, į kapus nuvaro ne tik širdies ligos. Prie mirties priežasčių vis dažniau įrašomos virškinamojo trakto, infekcinės ligos, sunkiai gydomos tuberkuliozės formos.
„Svarbu žinoti, kad, tarkime, cukriniu diabetu sergantys pacientai labiau rizikuoja susirgti ir širdies bei kraujagyslių ligomis. Kadangi diabetas trikdo ne tik angliavandenių, bet ir riebalų apykaitą, dažnai gresia nutukimas. Diabetas gali sukelti ir periferinių kraujagyslių ligą, dėl kurios galima netekti galūnių. Amputacija ypač tikėtina, jei sergantysis rūko“, – diabeto komplikacijas vardija Kauno klinikų gydytoja endokrinologė Evalda Danytė.

Susergama per skubėjimą
„Veido“ kalbinti specialistai vienu balsu tvirtina, kad daugumai šiandien plintančių ligų didelės įtakos turi pernelyg greitas gyvenimo tempas, skubėjimas, dėl kurio nukenčia sveika pacientų mityba ir fizinis aktyvumas. O jei dar nepavyksta išvengti žalingų įpročių, tuomet kelias į ligas tampa visiškai tiesus. Plintančias virškinamojo trakto ligas, II tipo diabetą, inkstų ir kepenų ligas, A.Matulo teigimu, dažniausiai sukelia nesaikinga mityba ir alkoholis.
„Deja, liūdina ne tik tendencija, kad daugėja susirgimų kai kuriomis ligomis, bet ir tai, kad ligos kamuoja vis jaunesnius pacientus. Šiandien yra vaikų, kurie žalingus įpročius atranda jau pradinėse klasėse. Anksti organizmą sekinti pradeda ir nuolatinis sėdėjimas prie kompiuterio. Visa tai atsilieps ateityje, juolab kad žaloti neretai pradedama dar tik bręstantį organizmą“, – liūdnoką ateities scenarijų brėžia ir ankstyvą ligų kilmę aiškina Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas prof. dr. Liutauras Labanauskas.
Dėl alinančio streso ir žalingų įpročių jau šiandien nuosekliai daugėja sergančiųjų psichikos ligomis, bet, remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos prognozėmis, kritinę ribą šios ligos dar tik pasieks ir ateityje taps pirmąja ir didžiausia sveikatos problema. „Kai patyčių darbe išvengti sunku, nes net ministerijose ne visi su kolegomis bendrauja tinkamai, o grįžęs namo žmogus dar įsijungia televizorių ar paskaito baisių naujienų, atrodo, nelieka nieko kito, kaip tik pradėti gerti. Baisiausia, kad 70 proc. sergančiųjų depresija arba pakeliančiųjų prieš save ranką yra priklausomi nuo alkoholio arba priima sprendimus jo veikiami“, – konstatuoja A.Matulas.
Parlamentaras įsitikinęs, kad artėjančiam depresijos protrūkiui jau dabar reikia ruoštis ir net bandyti jį stabdyti. Tai pavyktų, jei iš mokyklų pavyktų išguiti patyčias, jei viešojoje erdvėje būtų apribota neigiamą įtaką daranti informacija, jei žmonėms visose srityse tektų mažesnis krūvis.

Per pastaruosius trylika metų depresija sergančių žmonių skaičius Lietuvoje išaugo dvigubai – nuo 380 iki 754 šimtui tūkstančių gyventojų. O dar sparčiau didėja antidepresantų vartojimas.

„Neuroleptikus pradėjau vartoti prieš mėnesį, bet į psichiatrą kreiptis man reikėjo dar balandį, iškart po tėčio žūties. Iš pradžių keletą mėnesių atrodė, kad viskas susitvarkys savaime, bet nesusitvarkė: agresijos protrūkiai nukrypo į aplinkinius, nebegalėjau jų suvaldyti“, – pasakojimą apie gydymąsi psichotropiniais vaistais pradeda dvidešimtmetė Evelina T.
Iki psichiatro konsultacijos ji kurį laiką vartojo pažįstamos medicinos seselės rekomenduotus raminamuosius, bet netrukus suprato, kad jie per silpni ir jų poveikis per menkas. „Dabar man paskirti vaistai gelbsti nuo agresyvumo, pati pajutau, kad į viską reaguoju ramiau, taip pat džiaugiuosi, kad šie vaistai manęs „neglušina“, – pasakoja mergina.
Nepaisant to, kad šalutinio poveikio ji nejaučia, o savijauta pagerėjo, Evelina prisipažįsta nenorinti medikamentų vartoti ilgai, pavyzdžiui, metus. Galų gale juk neišgirdo ji ir skaudžios diagnozės, tiesiog jos būsena primena reaktyvinę depresiją, kuri gali ištikti po sunkių traumų.
„Medikamentinis gydymas yra pagalbininkas tam tikru metu, bet ne nuolat. Negali sėdėti ir laukti, kol tabletė išspręs visas problemas. Be to, juk niekas nenori tapti priklausomas nuo vaistų”, – pabrėžia pašnekovė.
Tačiau dalis žmonių, ypač jaunų, visai negalvoja apie antidepresantų vartojimo pasekmes, jie kreipiasi į medikus, prašo diagnozės “depresija”, nori recepto neuroleptikams ir – tiesiu taikymu į vaistinę. Kitaip tariant, jie neieško blogos savijautos priežasčių, nebando kitų būdų, o iš karto metasi į antidepresantų glėbį.
Ir tokių žmonių mūsų šalyje vis daugėja. Bendrovės „IMS Health“ duomenimis, 2011 m. trečią ketvirtį Lietuvoje buvo parduota 197,7 tūkst. antidepresantų pakuočių, o tai maždaug 19 proc. daugiau nei tuo pačiu 2010 m. laikotarpiu.
Tiesa, nepasakysi, kad šioje srityje Lietuva kažkokia išskirtinė šalis. Iš tiesų visoje Europoje antidepresantų vartojimo rodikliai didėja, ypač Skandinavijos šalyse ir Jungtinėje Karalystėje. Pastarojoje pernai buvo išrašyta daugiau kaip 50 mln. vaistų nuo depresijos.

Lietuvoje beveik nėra psichoterapijos
Tiesa, antidepresantai neva yra gana saugūs medikamentai, kurių vartojimą pamažu galima nutraukti, o, pavyzdžiui, raminamieji, trankviliantai, kuriuos su vaistais nuo depresijos sieja tik psichotropinių vaistų grupė, jauniems pacientams gali sukelti priklausomybę. Psichiatrai pabrėžia, kad specialistai ne skirtingus vaistus dažnai painioja, bet dar blogiau, nustatę ne tą diagnozę, skiria netinkamą gydymą.
Specialistai įsitikinę, kad psichikos sutrikimų turintiems ligoniams geriausia taikyti kompleksinį gydymą, kai kuriuose sveikimo etapuose neatsiejamą nuo vaistų ir psichoterapijos. Deja, šiandien, kai Lietuvoje ambulatorinei vieno paciento psichikos priežiūrai skiriama 11 Lt per metus, kai psichoterapijos specialistų nebeliko, visavertis gydymas didžiajai daliai pacientų sunkiai prieinamas.
„O kai dar pasakai, kad reikės analizuoti, kas sukėlė tokią žmogaus būseną ir pokyčius, dauguma pacientų paprašo tiesiog išrašyti vaistų“, – teigia gydytojas psichiatras Mindaugas Šablevičius.
Šio gydytojo žodžiais, gydymas antidepresantais skiriamas, kai pacientą kankina biologiniai apčiuopiami simptomai: nemiga, dėmesio, apetito stoka, greitas nuovargis, oro trūkumas, prarandamas gyvenimo džiaugsmo jausmas. Tačiau, jei pacientą kamuoja psichologiniai simptomai, tokie kaip nepasitikėjimas savimi, fobijos, gydymas antidepresantais greičiausiai nebus pagrįstas. „Jei žmogus skundžiasi bendravimo sutrikimais, jei sunkiai save realizuoja, vaistai tokiais atvejais nepadės. Reikia psichoterapijos seansų“, – įsitikinęs psichiatras.
Prieš pradedant gerti tabletes, specialistai visada ragina pasidomėti tuo, ką gersite, ir išsiaiškinti keletą svarbių niuansų. „Vyrauja klaidinga nuomonė, kad antidepresantai yra blogesni už raminamuosius vaistus. Kai antidepresantai žmogui tinka, jie veikia smegenų ir kūno sistemas, kurios atsako už mūsų emocinę būseną, nuotaiką, jaučiamą nerimą, įtampą ir miegą. O raminamieji, panašiai kaip alkoholis, veikia kitus receptorius, šalina nerimą, įtampą, kai kurie turi migdantį poveikį“, – paaiškina Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentas Alvydas Navickas.
Svarbu žinoti ir tai, kad gerai žinomi raminamieji vaistai: klonozepamas, lorazepamas, diazepamas, olprazolanas, bromazepamas (pacientams geriau pažįstami prekių ženklų pavadinimais, pavyzdžui, „Xanax“, „Lorafen“, „Clonozepam“, „Lexotanil“, „Relanium“), skiriami ir depresiniams sutrikimams gydyti vartojami per ilgai ar per didelėmis dozėmis, ilgainiui sukelia pripratimą –  tada žmogus nebesistengia sunkumų įveikti be tabletės.
„Raminamieji, benzodiazepinai, nėra antidepresantai. Jie skiriami malšinti nerimo simptomus, kuriam laikui sumažina įtampą, bet jie neveikia nerimo priežasčių“, – pabrėžia M.Šablevičius. Mediko teigimu, raminamieji vaistai skiriami keliems mėnesiams, ir jei per tą laiką žmogus nesugeba prisitaikyti prie pablogėjusios situacijos, organizmas nepasinaudoja imunitetu, saugančiu nuo psichikos sutrikimų, jų vartojimą reikia keisti antidepresantais arba terapine pagalba, nes gali išsivystyti priklausomybė. O vaistų atsisakius gali užvaldyti abstinencija, kuri, anot jo, kartais ne silpnesnė už priklausomybę nuo heroino.

Dėl temperatūros svyravimo daugiau nei 60 laipsnių per metus – nuo 30 laipsnių šalčio iki 30 laipsnių karščio – mums brangiau ir sudėtingiau statyti namus, plėtoti infrastruktūrą, prižiūrėti automobilius, rūpintis savo sveikata.

„Jei Egipto piramidės būtų buvusios pastatytos Lietuvoje, jų jau seniai nebūtų likę ant žemės paviršiaus“, – tvirtina nepriklausomas statinių ir jų projektų ekspertas dr. Česlovas Ignatavičius. Lietuvoje dažnai vyraujanti drėgmė ir šaltis būtų sparčiai suardę galingus smiltainio blokus, kurie šilto ir sauso klimato Egipte stovi amžių amžiais.
Taigi gyvename šalyje, kurioje klimatas nėra labai palankus pastatams. Pasak Č.Ignatavičius, jei pastatai sausi, jiems temperatūros svyravimas itin didelės reikšmės neturi, tačiau jei pastato konstrukcijos įmirkusios, tuomet šaltis pridaro didelių bėdų: vanduo, patekęs į bet kokių medžiagų poras, šaldamas didina savo tūrį iki devynių procentų ir ardo konstrukciją. „Dėl šių procesų gali atšokti dažai, namų fasadai tampa dėmėti ir negražūs, pradeda byrėti tinkas. Matome labai daug pastatų, nuo kurių tinkas krinta būtent dėl temperatūros svyravimo ir drėgmės. Veikiami drėgmės ir šalčio pastatai greičiau nusidėvi“, – paaiškina ekspertas.
Beje, dėl temperatūros svyravimo, vandens poveikio trumpiau tarnauja ne tik pastatai, bet ir keliai, tiltai. Lietuvos automobilių kelių direkcijos Kelių techninio normavimo ir technologijų skyriaus vedėjas Zigmantas Perveneckas pabrėžia, kad kelių danga turi atlaikyti dar didesnį temperatūros diapazoną nei įprasta – nuo 30 laipsnių šalčio iki 55 laipsnių šilumos, mat juodas asfaltas įkaista gerokai daugiau negu oras.
„Kuo didesnis temperatūros diapazonas, tuo daugiau jis sukelia problemų, kurias reikia spręsti parenkant konstrukcijas, patvarias medžiagas. Pavyzdžiui, bituminis rišiklis, esminis elementas klojant asfalto dangą, turi būti toks, kad ir žemai temperatūrai esant užtikrintų kuo geresnes sąlygas, ir kai asfalto temperatūra būna 55 laipsnių netaptų plastiškas ir nesiformuotų provėžos. Didžiausias uždavinys inžinieriams – surasti tam tikrą balansą“, – pabrėžia Z.Perveneckas.
Keliams, taip pat kaip ir pastatams, žiemą labai kenkia atlydžiai ir vėl sustiprėjęs šaltukas – dėl tokio dvejopo poveikio pavasarį vairuotojams nervus gadina asfalte atsivėrusios duobės. Pasak Z.Pervenecko, neigiamos įtakos turi ir druskos, dėl kurių prastėja asfalto sudedamųjų dalių – rišikio ir mineralinių medžiagų tarpusavio sukibimas.
Nenuostabu, kad Lietuvoje viršutinio asfalto sluoksnio, kurį veikia druskos, šalčio ciklai, didelis temperatūros diapazonas, vanduo ir automobilių apkrovos, tarnavimo laikotarpis siekia 12–15 metų, o šilto klimato šalyse jis 30 proc. ilgesnis. Be to, Lietuvoje dėl visų išvardytų veiksnių reikia ir dažnesnės periodinės kelių priežiūros.

Lietuvoje statyti ir brangiau, ir sudėtingiau

Dėl mažiau palankių klimato sąlygų Lietuvoje statyti pastatus ir tiesti kelius yra gerokai sudėtingiau ir atsieina brangiau nei šilto klimato šalyse. Pasak Z.Pervenecko, dėl šalčio poveikio Lietuvoje reikia parinkti storesnes konstrukcijas, nes įšalas siekia 1,2 ar kartais net 1,5 metro, o, pavyzdžiui, pietinėje Prancūzijoje į įšalą iš viso nereikia kreipti dėmesio – užtenka atsižvelgti, tarkim, į galimas kelių apkrovas. Dėl šių priežasčių Lietuvoje kelių konstrukcijos yra 15 proc. storesnės nei Vokietijoje. O kur dar milijonai litų, išleisti valyti ir barstyti keliams sniegingą žiemą.
„Savaime suprantama, kad ir pastatus statyti mums sudėtingiau. Mūsų išorinės sienos sluoksniuotos – mūras, šilumos izoliacija, apdaila, o Pietuose visko reikia mažiau – mūras iš karto tinkuojamas“, – lygina ir Č.Ignatavičius.
Tad Lietuvoje, kur klimatas statybai nėra palankus, ypač svarbu, kad pastatai būtų statomi kokybiškai. Deja, dėl statybininkų neprofesionalumo ar bandymų sutaupyti naujos statybos namuose dažnai išryškėja įvairių defektų. Pavyzdžiui, Č.Ignatavičius teigia, kad stambiaplokščio namo pietinė siena nuo temperatūros pokyčių žiemą sumažėja vienu centimetru, o vasarą padidėja vienu centimetru, tad jeigu metalinėse atitvarose neįrengtos deformacinės siūlės, gali atsirasti plyšių. Lygiai taip pat darant pastatų apdailą iš keraminių ar silikatinių plytų rekomenduojama kas šešis–aštuonis metrus palikti deformacines siūles.
„Mūsų statybininkai šito nedaro, todėl labai dažnai tie apdailinti fasadai būna supleišėję. Jei stato profesionalai ir nori apsaugoti namą nuo drėgmės, jie tikrai gali tai padaryti, nes kokybiškų medžiagų pasiūla didelė, galima pastatyti kuo puikiausius pastatus, kad ir pačiam popiežiui gyventi. Bet geros medžiagos kainuoja, todėl žmonės kartais taupydami naudoja pigesnes. Dėl to ir atsiranda defektų“, – komentuoja Č.Ignatavičius.

Daugėja karščio bangų

Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjas prof. hab. dr Arūnas Bukantis tvirtina, kad temperatūros svyravimo amplitudė Lietuvoje išties didelė: jei skaičiuotume nuo aukščiausiai pakilusios temperatūros lygio, 37 laipsnių, iki pačios žemiausios – 49,9 laipsnio, siektų beveik 80 laipsnių. Permainingą orų paletę sukuria kontrastingų oro masių judėjimas mūsų teritorijoje – tiek iš Šiaurės, tiek iš tropikų.
Vis dėlto klimatologai tvirtina, kad ši amplitudė nebedidėja. „Šalčio rekordų pasitaiko vis rečiau, o ir šaltų dienų mažėja. Nepaisant to, kad žiemos ilgos, jos nėra šaltos. O vasarą karščiai vis dažnesni. Tas dienas vadiname karščio bangomis. Tokių dienų, kai termometro stulpelis pakyla per 30 laipsnių, daugėja, karščio rekordai vis ankstyvesni – pernai balandį užfiksuota daugiau nei 30 laipsnių karščio. Dabar kai kuriomis vasaromis būna po 10–15 karštų dienų, o XX a. jų būdavo pustrečio karto mažiau“, – tikina profesorius.
Pasak Centro poliklininkos šeimos gydytojos Daivos Berškienės, didelis temperatūros skirtumas tarp žiemos ir vasaros didelio poveikio žmonių sveikatai neturi, nes orai keičiasi pamažu ir organizmas spėja prisitaikyti. O štai karščio bangos visai kas kita – jos turi neigiamos įtakos sveikatai, nes daugelis žmonių dėl įpročių, skubėjimo, užimtumo yra nuslopinę savo troškulio refleksus, tad nepakankamai geria vandens. Esant karštiems orams vidutinis skysčių kiekis suaugusiam žmogui turi būti 2–2,5 litro. Dėl vandens trūkumo gali lėtėti medžiagų apykaita, tirštėti kraujas, o pasekmės gali būti net miokardo infarktas ar ūminis insultas. Ypač blogai per karščius pasijunta sergantieji kvėpavimo takų ir širdies ligomis.

Atsakymų, kodėl dirbantieji moka nemenkas privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokas, tačiau už jas negauna visų reikalingų paslaugų, daug. Vieną priežastį Seimas nutarė eliminuoti.

“Nedirbančios turtingų ponų žmonos ar dešimt ir daugiau metų užsienyje gyvenantys žmonės tris mėnesius sumoka po 90 Lt PSD įmoką ir Lietuvoje gauna paslaugų, net operacijų, reabilitacijos, už keliasdešimt tūkstančių litų. Ligonių kasų duomenimis, tokių asmenų susidaro apie 200 tūkst. Tai neteisinga dirbančių ir įmokas mokančių žmonių atžvilgiu”, – galiojančią tvarką kritikuoja Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Antanas Matulas.
Maža to, Konstitucinis Teismas nurodė, kad paslaugas reikia suteikti iš karto vos sumokėjus įmoką.
Grupė Seimo narių siūlo, kad nedirbantis ir valstybės PSD neapdraustas žmogus gaus paslaugą tik tuo atveju, jei pats mokės PSD įmoką nuolat. Jei įmokų bus nemokėjęs iki pusmečio, draudimas įsigalios sumokėjus už šį laikotarpį visą sumą, jei bus nemokėjęs nuo pusės metų iki metų – dar ir vienos minimalios algos dydžio įmoką, o jei daugiau kaip metus – įmoką už metus plius trijų minimalių atlyginimų dydžio “baudą”. Taip bus užkirstas kelias piktnaudžiauti – sumokėti 90 Lt ir gauti tokią pat paslaugą, kaip metų metais keliskart didesnes įmokas mokantys žmonės.
A.Matulo manymu, nenormalu ir tai, kad valstybė už savo draudžiamus asmenis moka 733,2 Lt metinę PSD įmoką, kai dirbantieji – per triskart daugiau, vidutiniškai apie 2,5 tūkst. Lt per metus. O valstybė prisiėmusi prievolę mokėti net už 56,4 proc. (beveik 1,7 mln.) PSD įmokų mokėtojų: už nedirbančius pensininkus, darbo biržoje registruotus bedarbius, gaunančiuosius socialinę pašalpą, nėštumo atostogų išėjusias moteris, vaikus iki 18 metų, dieninių skyrių studentus etc.
“ES nėra kitos valstybės, kuri draustų tiek daug žmonių. Bet jei jau valstybė draudžia pati, turi mokėti tiek pat, kiek moka dirbantis žmogus”, – neabejoja A.Matulas.
Priešingu atveju socialinis solidarumas tampa socialine neteisybe kitų piliečių atžvilgiu.

Vienintelė medicinos sritis, kur medikai tiesiogiai nebendrauja su pacientais, – medicininių tyrimų laboratorijos. Jos dažniausiai lieka šešėlyje, nors būtent laboratorinė diagnostika lemia gydymo sėkmę ar laiku perspėja apie dar tik besiartinančią ligą.

Lietuvos medicininių tyrimų laboratorijų specialistai per pastarąjį dvidešimtmetį žengė milžinišką žingsnį įsisavindami moderniausias technologijas. Tačiau net ir šiais laikais atrodytų užtikrinta pacientų ištyrimo kokybė yra gana pažeidžiama – tereikia pabandyti sutaupyti, pavyzdžiui, reagentų sąskaita. Tuomet sumokėtume brangiausią savo sveikatos kainą.

Apie pacientams nematomą medicininių tyrimų laboratorijų darbą kalbėjomės su Lietuvos mokslų akademijos tikrąja nare, Vilniaus universiteto (VU) ligoninės Santariškių klinikų Laboratorinės medicinos centro direktore, VU Medicinos fakulteto Fiziologijos, biochemijos, mikrobiologijos ir laboratorinės medicinos katedros vedėja prof. habil. dr. ZITA AUŠRELE KUČINSKIENE.

Lietuvos laboratorinės medicinos draugija, kuriai vadovavote beveik trisdešimt metų, vienija per 200 laboratorijų. Kaip keitėsi jų vaizdas po mūsų valstybės nepriklausomybės atkūrimo?

Mūsų laboratorinė medicina iš pradžių išgyveno nelengvas reformas. Ne visuomet buvo įsiklausoma į specialistų argumentus, kai kurie sprendimai buvo per mažai išdiskutuoti.

Pavyzdžiui, neaišku, koks tikslas buvo atskirti ligoninės ir poliklinikos laboratorijas? Juk prireikė antra tiek brangios įrangos, reagentų, darbuotojų. Vienu metu daug šalies laboratorijų išgyveno krizę, trūkinėjo jų tinklas, nyko profilaktinis darbas.

Tačiau dabar akivaizdu, kad laboratorinės medicinos specialistai ne tik atlaikė permainas, bet ir sugebėjo pasiekti aukščiausius pasaulio laboratorinės medicinos standartus. Vienas iš ryškiausių gerų pokyčių pavyzdžių – VU ligoninės Santariškių klinikų Laboratorinės medicinos centras, kuriame pavyko įrengti šešias modernias medicininių tyrimų laboratorijas, vyksta mokslo tiriamasis ir pedagoginis darbas.

Įdomu prisiminti, kad 1981 metais pradėjus dirbti tik ką pastatytose Santariškių klinikose teturėjome du monokuliarinius mikroskopus ir fotoelektrokolorimetrą – prietaisą, leidžiantį matuoti gliukozės, cholesterolio, baltymo ir kitų medžiagų kraujyje koncentraciją.

Tuo metu buvo sunku patikėti, kad palyginus greitai kraujui, šlapimui, ląstelėms ir kitoms organizmo medžiagoms ištirti naudosime robotų, lazerių bei kitas naujausias technologijas. Dabar laboratorinė diagnostika tapo nepalyginamai tikslesnė, nepaprastai išsiplėtė tyrimų spektras. Sėkmingai įdiegėme molekulinius virusų tyrimus, kurie būtini diagnozuojant virusines infekcijas, atliekant audinių ir organų transplantacijas, taip pat galime ištirti rečiausias kraujo grupes, nustatyti retus baltymus, vaistų koncentracijas ir kt. Ypač sudėtingas technologijas naudojame kraujo ligų diagnostikoje, kai tiriame ląstelių paviršiaus receptorius.

Modernūs analizatoriai ir reagentai iš esmės atvėrė naujas galimybes ne tik diagnozuoti sudėtingiausias ligas, bet ir tiksliai kontroliuoti gydymo procesą, efektyviau dirbti prevencinį darbą. Tačiau svarbiausi yra specialistai – laboratorinės medicinos gydytojai, medicinos biologai, klinikos laborantai, galintys profesionaliai patarti bei atlikti tyrimus. Labai išsiplėtė tarptautiniai ryšiai, specialistai stažuojasi geriausiose išsivysčiusių šalių laboratorijose.

Dabar susipažinti, kaip veikia šiuolaikinė laboratorija, į mūsų centrą užsuka ne tik Lietuvos, bet ir užsienio specialistai. Čia savo sukurtą įrangą ir reagentus išbando mokslo institutai.

Pasakojate apie mūsų pagrindinio laboratorinių tyrimų centro sėkmę. Ar tokios naujos tyrimų technologijos pasiekė ir šalies regionuose veikiančias laboratorijas?

Be abejo, pagrindinėse šalies gydymo įstaigose veikiančios laboratorijose modernizacija prasidėjo greičiausiai. Dabar didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje – galima atlikti tikrai daug įvairių laboratorinių tyrimų, tačiau ypač sudėtingais atvejais tenka išsitirti sostinėje. Kitas kelias – ėminiai sudėtingiems tyrimams atvežami į centrines laboratorijas, o atsakymai gydytojus greitai pasiekia internetu.

Mažesnių gydymo įstaigų laboratorijos irgi įdiegia naują įrangą. Šeimų gydytojai minimalią laboratorinę diagnostiką jau gali atlikti savo kabinete ar prie paciento lovos. Išsiplėtė ir privačių laboratorijų veikla. Tad bendra medicininių tyrimų situacija regionuose šiuo metu yra nebloga. Laboratorijos lygis labai priklauso ir nuo gydymo įstaigos administracijos požiūrio.

Reikia pastebėti, kad visoms pagrindinėms laboratorijoms neracionalu įdiegti visus sudėtingiausius tyrimus. Tai labai brangiai kainuojančios technologijos. Jeigu nesusidaro būtinas tyrimų skaičius, nebegalima užtikrinti jų kokybės. Todėl net ir turtingų šalių geriausios laboratorijos nesiekia diagnozuoti visų ligų. Tam steigiami retesnių tyrimų centrai. Štai kuriai nors paveldimai ligai diagnozuoti Europoje gali užtekti tik vienos laboratorijos.

Prieš dvidešimt metų išnagrinėję užsienio patirtį suformavome laboratorinių tyrimų plėtros Lietuvoje politiką. Sutarėme, jog savo šalyje būtina sukurti stiprų tyrimų centrą, kad mūsų žmonėms pagalbos nereikėtų ieškoti užsienyje.

Todėl dabar labai svarbu, kad gydytojai žinotų ir paaiškintų pacientams, kokius galime atlikti sudėtingus medicininius tyrimus. Tada informuotas žmogus gali nuspręsti, kaip elgtis tuo atveju, kai valstybė jam reikalingo tyrimo negali kompensuoti.

Laboratorinių tyrimų technologijos itin sparčiai vystosi. Ar apkrauti darbu gydytojai spėja sekti naujienas, kad efektyviai pasinaudotų naujausiomis diagnostikos galimybėmis?

Iš tiesų moderniausios technologijos dažniausiai iš pradžių įdiegiamos laboratorijose, o paskui pritaikomos kitose medicinos srityse. Esu įsitikinusi, kad rimtai dirbantys gydytojai yra išsamiau susipažinę su moderniais tyrimais ir juos gali naudoti praktikoje.

Be abejo, klasika išlieka, tačiau ištyrimo metodai gerokai patobulėjo. Pavyzdžiui, vienu metu buvo primirštas C – reaktyviojo baltymo tyrimas, parodantis uždegimą. Dabar jis įgavo lyg ir „antrąjį kvėpavimą“: atliekamas labai jautraus C – reaktyviojo baltymo tyrimas. Net ir miokardo infarktas gali būti diagnozuojamas remiantis šiuo tyrimu.

Naujoves medikams stengiasi perteikti Lietuvos laboratorinės medicinos draugija, kurios nariai organizuoja mokslines praktines konferencijas, skaito pranešimus kitų medicinos sričių specialistų renginiuose, reguliariai informuoja apie naujoves pasitarimų metu, jau penkiolika metų leidžia žurnalą „Laboratorinė medicina“.

Šalies laboratorijų darbuotojai reguliariai atvyksta į kvalifikacijos kėlimo kursus, o universitetuose parengti specialistai jau būna susipažinę su naujausia diagnostika. Laboratorijoje dirbantis medikas dažnai lieka šešėlyje, nors gydančiam specialistui daug ką gali paaiškinti ir apie diagnozę, ir numatyti prognozę. Tereikia naudotis visomis galimybėmis.

Daugiau nei prieš dešimtmetį šalyje pradėjo kurtis privačios medicininių tyrimų laboratorijos, kurių dabar suskaičiuojama apie šešiolika. Kokį impulsą jos suteikė mūsų laboratorinės medicinos sistemai?

– Jei privačios laboratorijos sugebėjo rasti savo nišą, vadinasi, jos yra reikalingos. Šis procesas suteikė naujų aspektų šalies laboratorinei medicinai. Štai privačių laboratorijų neriboja viešųjų pirkimų tvarka. Tai suteikia laisvę greičiau įdiegti labiausiai reikalingą modernią tyrimų technologiją ir sukurti patrauklias darbo vietas. Sustiprėjo konkurencija. Kokybiškai dirbančioms laboratorijoms vystytis padeda ir bendradarbiavimas su tarptautinėmis profesinėmis organizacijomis.

Turime puikių pavyzdžių, kai nuosekliai dirbusios privačios laboratorijos sugebėjo pasiekti aukščiausius pasaulinius standartus. Tokių įstaigų specialistai aktyviai dalyvauja Lietuvos laboratorinės medicinos draugijos veikloje ir noriai dalinasi su kolegomis vertinga patirtimi.

Privačios laboratorijos teikia paslaugas ne tik šeimos gydytojų kabinetams, privačioms gydymo įstaigoms, bet ir kai kurioms valstybinėms poliklinikoms ar ligoninėms. Matyt, privatus ir viešasis sektoriai medicinos srityje gali sėkmingai bendradarbiauti. Tačiau svarbu išlaikyti balansą: atsižvelgti ne tik į ekonominius rodiklius, bet ir garantuoti paslaugų kokybę ir prieinamumą pacientams.

Kai privati laboratorija rimtai dirba ir jos vadovų nevaldo komerciniai siekiai, jokių problemų neturi būti. Tuomet visi kartu dirbame žmonių sveikatos labui. Aišku, Lietuvos laboratorinės medicinos draugija yra atkreipusi dėmesį, kad tiek valstybinėms, tiek privačioms laboratorijoms turėtų būti nustatyti visiškai vienodi kokybės reikalavimai.

– Lietuvos laboratorinės medicinos draugijoje susibūrusi absoliuti dauguma mūsų laboratorijų specialistų. Palyginti neseniai buvo sukurta Medicinos diagnostikos ir laboratorinių tyrimų asociacija. Regis, ji gali būti siejama su dviejų ar trijų privačių laboratorijų interesais? Kuo skiriasi šios organizacijos?

– Įvairius laiko išbandymus atlaikiusi Lietuvos laboratorinės medicinos draugija, įkurta 1966 m. kaip respublikinė Gydytojų laborantų draugija ir 1991 m. pakeitusi pavadinimą į dabartinį, jungia ne tik profesines žinias gilinti siekiančius laboratorijų darbuotojus, bet ir kitų specialybių medikus. Draugijos nariai reguliariai skaito pranešimus šalies ir tarptautinėse, užsienyje rengiamose konferencijose bei kongresuose.

Kartu su Estijos ir Latvijos kolegomis esame įkūrę Baltijos laboratorinės medicinos asociaciją, reguliariai organizuojame Baltijos šalių Laboratorinės medicinos kongresus, kuriuose pranešimus skaito žymiausi pasaulio laboratorinės medicinos specialistai. Draugija Lietuvai atstovauja tarptautinėje ir Europos klinikinės chemijos ir laboratorinės medicinos federacijose.

Draugija bendradarbiauja su daugeliu privačių laboratorijų. Tačiau gilintis į minėtos asociacijos veiklą ir tikslus man neteko.

Įvaldėme moderniausias technologijas, turime kvalifikuotus specialistus, atsirado konkurencija. Ar tikrai visos laboratorijos dabar gali užtikrinti tyrimo kokybę?

Visos šalyje veikiančios laboratorijos yra atestuojamos. Be to, jos privalo dalyvauti išoriniame kokybės vertinime, reguliariai išsiųsti patikrai užsienyje kokybinius testus. Jei pastebimi nustatytų standartų pažeidimai, tuomet privaloma tikrinti įrangą, reagentus, darbuotojų kvalifikaciją.

Aišku, pirmiausia būtina laikyti medžiagos paėmimo taisyklių. Tyrimo kokybei nemažos įtakos turi ir žmogiškasis faktorius. Labai svarbu, kad kiekvienas laboratorijos specialistas darbuotojas gerbtų savo darbą. Pačiam pacientui irgi būtina tinkamai pasirengti procedūrai. Ar gali būti tikslus, pvz., trigliceridų (riebalų) koncentracijos tyrimas, jei žmogus prieš kraujo paėmimą prisivalgė riebaus maisto?

Prieš 20 metų teko susidurti su kai kurių laboratorijų kokybės problemomis, kurios kilo iš noro sutaupyti. Iš klaidų pasimokyta, viskas liko praeityje. Dabar apie pažeidimus man neteko girdėti, pasitaiko tik kai kurių atitikimo nustatytai tvarkai niuansų.

Pasaulyje laboratorinės medicinos specialistai pastebi pigių, bet tyrimo kokybės negarantuojančių reagentų platinimo aštrėjančią problemą. Ar ji jau aktuali ir Lietuvoje?

Deja, bet taip. Tai ne tik medicinos problema. Pagal viešųjų pirkimų tvarką turėtume įsigyti pigiausius reagentus ar vienkartines priemones. Kai kalbame apie žmogaus sveikatą, pigiausia kaina visuomet sukelia didelę abejonę. Laboratorinės medicinos centrui ne kartą teko ginti ir apginti savo poziciją.

Ar galime būti garantuoti, kad vadinamosios laisvosios rinkos sąlygoms vėl neatsiras mažiau atsakingas laboratorijos ar gydymo įstaigos vadovas, kuris verčiamas aplinkybių ar naudos pabandys sutaupyti tyrimų kokybės sąskaita?

Tam tikro laipsnio pavojų galime įžvelgti. Mus dažnai ragina nepereikvoti nustatytų reagentų kiekio, tačiau tyrimus skiria gydytojas, kuris žino, ko reikia paciento gydymui. Geriau iš viso neatlikti tyrimo, nei rizikuoti jo kokybe. Tikiuosi, kad už tai atsakingi žmonės suvokia, koks čia slypi pavojus pacientų sveikatai. Būtina aiškiai žinoti, kad yra riba, kurios net ir stingant lėšų, peržengti negalima.

Dėkoju už pokalbį.