Aukščiausi valstybės vadovai šliuožia slidėmis, mina dviratį, spardo kamuolį, garsūs verslininkai bėgioja, plaukioja ir žaidžia tenisą. Kodėl ne tik elitas, bet ir vis daugiau kitų lietuvių atranda sportą?

„Kaip jūsų koja?“ – pradedame pokalbį su krašto apsaugos ministru socialdemokratu Juozu Oleku, kuris jau antrą mėnesį po ministeriją vaikšto pasiremdamas ramentais. „Po truputį sveiksta, bet ramentų dar kokį mėnesį reikės. Dabar mano koja ne paprasta, o geležinė – metalinis strypas į kaulą įkaltas. Jį išims tik maždaug po metų“, – pasakoja 57-erių politikas, balandžio pabaigoje mėgėjiškose futbolo rungtynėse susilaužęs koją: kovojant dėl kamuolio, varžovų komandos, kurią sudarė ukrainiečiai medikai, vartininkas netikėtai užgriuvo ant J.Oleko kojos visu svoriu. „Ir mano kojelė nebeatlaikė“, – atsidūsta krašto apsaugos ministras, pridurdamas, kad jokių priekaištų varžovams neturi: tai buvo eilinė žaidybinė situacija, tik susiklosčiusi nelaimingai.
Nepaisant traumos, J.Olekas futbolo išsižadėti neketina ir jau nesulaukia dienos, kada galės grįžti į aikštę. Neseniai jo anūkas, taip pat žaidžiantis futbolą, dalyvavo varžybose, o ministras, nors ir šlubas bei traumuotas, vis tiek nepraleido progos sveikąja koja paspardyti kamuolio. Per daugelį metų futbolas, rytinės mankštos, dviračio mynimas, tenisas, žygiai baidarėmis ar pėsčiomis tapo politiko gyvenimo dalimi. Sportas ir aktyvus laisvalaikis jau ne vienos Vyriausybės ministrų kabinete dirbusiam J.Olekui padeda pasikrauti energijos, reikalingos ilgomis darbo valandomis, kovoti su stresu ir įtampa.
Šių dienų pasaulyje, kai toks didelis tempas ir vis intensyvesnis darbo krūvis, būti konkurencingu darbo rinkoje, sėkmingu ir laimingu žmogumi įmanoma tik sportuojant. Buvęs premjeras, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Andrius Kubilius tuo ypač įsitikino sunkmečiu vadovaudamas penkioliktajai Lietuvos Vyriausybei. Šiandien buvęs premjeras atvirai prisipažįsta: sunkiausiais momentais, kai psichologinė įtampa būdavo nebepakeliama, jį palaikydavo būtent sportas ir kita fizinė veikla – tik tai padėdavo numalšinti stresą ir atlaikyti užgriuvusį krūvį bei atsakomybę. Eidamas ministro pirmininko pareigas A.Kubilius žiemą lipdavo ant slidžių ir lydimas apsaugininkų nušliuošdavo 15–20 km, o šiltuoju metų laiku išsikraudavo sėsdamas ant dviračio – per savaitgalį numindavo net iki 80–100 km. Radęs progą ant dviračio A.Kubilius sėsdavo ir paprastą darbo dieną, kai galva, regis, plyšdavo iš skausmo.
Panašiai aktyviai konservatorių lyderis laisvalaikį leidžia ir dabar, būdamas jau tik šešėlinės vyriausybės vadovas. Jis sako tiesiog neradęs efektyvesnio būdo stresui malšinti ir “akumuliatoriui perkrauti”.
Sportas padeda sudaryti patikimo politiko įvaizdį, todėl sumanūs viešųjų ryšių specialistai, kuriuos šie samdo įvaizdžiui ir rinkimų agitacijai kurti, šią politikų biografijos detalę visada išnaudoja šimtu procentų. Bet negalima paneigti ir to, kad aktyvų gyvenimo būdą propaguojantys politiniai lyderiai iš to gauna daug daugiau naudos, nei vien tik rinkėjams patrauklų įvaizdį. “Sportas tikrai didina darbingumą, padeda greitai pamiršti problemas – galva lieka tuščia, dingsta visi rūpesčiai. Pastebėjau, kad jei savaitgalį neišsikraunu iš esmės, kūnas pradeda pykti, nervingai reaguoti į atsiradusią adrenalino stoką“, – tvirtina A.Kubilius.
Dėl panašių priežasčių sportą ir aktyvų laisvalaikį pastaruoju metu atranda ne tik politikos ar verslo veikėjai, bet ir vis didesnė lietuvių visuomenės dalis. Pirma, sportuoti tapo madinga. Antra, sportas gerina savijautą ir yra naudingas sveikatai. Trečia, sportas reikalingas karjerai, kad galėtum daug ir produktyviai dirbti. Tai trys pagrindinės priežastys, dėl kurių šiandien Lietuvoje, ypač didžiuosiuose miestuose, masiškai daugėja sportuojančių žmonių.

Kas laukia žmonių, jeigu jie liausis judėję

Judėjimas yra biologinis organizmo poreikis, be kurio, kaip teigia mokslininkai, normali žmogaus veikla sunkiai įmanoma. Sporto medicinos atstovas, Lietuvos olimpinės rinktinės gydytojas Andrius Ramonas pastebi, kad žmogaus kūnas unikalus tuo, jog prisitaiko prie įvairiausių sąlygų. Taigi jei žmogus ne tik nesportuoja, bet ir apskritai mažai juda, kūnas prie to prisitaiko, todėl galima ilgą laiką gyventi visiškai pasyvų gyvenimą, nejuntant jokių neigiamų padarinių. Kita vertus, nors žmogus, įpratęs mažai judėti, nieko bloga nejaučia, tai dar nereiškia, kad jo organizme nevyksta jokie neigiami procesai. Šis įspūdis apgaulingas: itin mažai judantys, kaip ir tie, kurie metų metus traukia cigaretės dūmą, savo kūną naikina iš lėto, ir tik nuo kiekvieno žmogaus asmeninių savybių priklausys, kada jo kūnas ligomis ir negalavimais ims protestuoti prieš tokį gyvenimo būdą. Pasak A.Ramono, taip yra todėl, kad daugelis žmogaus organų gerai funkcionuoja tik tuomet, jei kūnas gauna pakankamą fizinį krūvį.
Jei palygintume nesportuojančio ir sportuojančio žmogaus kūną, rastume įdomių skirtumų. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad sportuojantys žmonės laimingesni, geriau susidoroja su stresu, yra energingesni, darbingesni, geriau miega. Tad sportuojančio ir fiziškai neaktyvaus žmogaus savijauta ir gyvenimo kokybė skiriasi iš esmės, nors iš pirmo žvilgsnio tai ne visada matyti. „Fizinis krūvis ypač daug įtakos turi stresui“, – pastebi Anglijoje ir Švedijoje studijavęs sporto medicinos gydytojas A.Ramonas, rasdamas atsakymą į klausimą, kodėl didėjant gyvenimo tempui sportas ypač plinta tarp karjeros siekiančių žmonių, įtemptą darbą dirbančių įmonių vadovų, politikų.
Vis dėlto pasauliui keičiantis dalis žmonių ima pamiršti, kad judėjimas – būtina sąlyga jiems normaliai jaustis ir ilgiau išlikti sveikiems. Pasaulio sveikatos organizacija skambina pavojaus varpais, kad kylant gyvenimo lygiui ir tobulėjant technologijoms pasaulyje daugėja žmonių, kurie ne tik nesportuoja, bet ir apskritai per mažai juda, nes tuos fizinius darbus, kuriuos daugelis žmonių anksčiau darė patys, dabar atlieka modernūs buities prietaisai arba samdyti pagalbininkai. Žmonės vis mažiau vaikšto, vis didesnę dienos dalį prasėdi, nes sparčiai daugėja sėdimojo darbo, ir vis dažniau ne tik suserga, bet ir numiršta dėl nepakankamo fizinio aktyvumo.
Skaičiuojama, kad šių dienų pasaulyje nuo rūkymo, apie kurio žalą nuolat kalbama, kasmet miršta apie 6 mln. žmonių. Dėl nepakankamo fizinio aktyvumo kasmet miršta dukart mažiau mažiau – apie 3,2 mln. Vadinasi, jų miršta netgi daugiau, nei Lietuvoje esama gyventojų, bet visuomenė apie šią tylią grėsmę beveik nieko nežino ir nė nenujaučia, kokių padarinių gali sukelti pasyvus gyvenimo būdas.
Daugiausiai tokių mirčių fiksuojama turtingose ir labiausiai išsivysčiusiose pasaulio valstybėse, kuriose sudarytos visos sąlygos dirbti daug, bet ištisas valandas nepakilti nuo kėdės, o didžiąją dalį fizinių darbų namie ar sodyboje už užmokestį patikėti pagalbininkams, kad patys toliau galėtų sėdėti prie kompiuterio ar televizoriaus. Europos Sąjungoje maždaug 40–60 proc. žmonių gyvensena laikoma nejudria.
Šiuo metu galiojančios Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijos numato, kad kiekvienam žmogui būtinas fizinis krūvis yra mažiausiai penki kartai per savaitę po 30 min. vidutinio intensyvumo fizinės veiklos arba mažiausiai trys kartai per savaitę po 20 min. intensyvios fizinės veiklos. Fizinį aktyvumą mokslininkai apibrėžia labai plačiai: žmogus gali sportuoti, bet gali ir ravėti daržą, valyti langus ar tiesiog greitai vaikščioti. Tiesa, būtent aktyviai sportuojant naudos gaunama daugiausiai.
„Kuo daugiau žmonės turi pinigų, tuo daugiau gali įsigyti visokios gyvenimą lengvinančios technikos ir paslaugų. Rezultatas – nebereikia eikvoti savo laiko ir energijos, o tuomet žmogus neišvengiamai tampa pasyvesnis. Tai natūralu, nes žmogus iš prigimties yra tingus ir tik suvokus padarinius, kas gresia toliau šitaip gyvenant, bei pasitelkus didelę valią ryžtamasi pakoreguoti savo gyvenseną“, – išsivysčiusių šalių visuomenėse vykstančius pokyčius apžvelgia Sveikatos apsaugos ministerijos Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjas Almantas Kranauskas.
Prieš kelerius metus atlikus 15–74 m. Lietuvos gyventojų apklausą pagal Pasaulio sveikatos organizacijos parengtą pasaulinį fizinio aktyvumo klausimyną atsivėrė gana aiškus vaizdas, kiek aktyviai šiandien gyvena lietuviai. Paaiškėjo, kad maždaug pusės gyventojų fizinis aktyvumas didelis, bet dar beveik antra tiek lietuvių gyvena labai pasyviai. Net 74,8 proc. visų apklaustųjų tikino laisvalaikiu neužsiimantys jokia fizine veikla, 49 proc. nurodė dirbantys pasyvų darbą. Paaiškėjo, kad standartinis lietuvis per parą sėdi net 5 val., paaugliai ir jaunimas (15–25 m.) prasėdi dar daugiau – beveik po 6 val. kasdien.
Tai reiškia, kad šiuolaikinėje visuomenėje vis daugiau žmonių gyvena tokiu ritmu: atsibudę sėda į automobilį ir važiuoja į darbą, ten visą dieną minimaliai pajudėdami prasėdi prie kompiuterio, vakare vėl sėda į automobilį, o grįžę namo toliau leidžia laiką prie kompiuterio, knygų ar televizoriaus. A.Kranauskas įspėja, kad taip gyvenant gresia liūdnos pasekmės: jei žmogus sportui ar kitai fizinei veiklai neskiria net nustatyto minimumo, ateityje jo laukia raumenų atrofija, sąnarių ligos, kaulų išretėjimas, širdies ir kraujagyslių ligos, aktyvus aterosklerozės vystymasis, pirmalaikis insultas ar infarktas. Tyrimais nustatyta, kad fiziškai neaktyvūs žmonės anksčiau tampa neįgalūs ir negeba savęs apsitarnauti, anksčiau miršta.
Tiesa, pagal Pasaulio sveikatos organizacijos pateikiamus nepakankamo fizinio aktyvumo paplitimo duomenis tarp 15 m. ir vyresnių gyventojų Lietuva pasaulio kontekste atrodo ne taip jau prastai. Pavyzdžiui, Lietuvoje šis rodiklis siekia 23 proc., o Norvegijoje 45 proc., Jungtinėje Karalystėje – 63 proc. Vakaruose yra daugiau sportuojančių žmonių nei posovietinėse šalyse, bet daugiau ir nejudrių, visiškai pasyviai gyvenančių piliečių. Lietuvoje niekada nesportuoja 44 proc. gyventojų, bet net ir tie, kurie neužsiima jokiu sportu ir niekada nesilanko sporto klubuose, rekomenduojamo fizinio krūvio taškų gauna ravėdami daržus sode arba kapodami malkas kaime.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau išgirstame apie susirgusiuosius tarsi iš praeities atkeliavusiomis ligomis – tymais, kokliušu, poliomielitu ar difterija. Nors šias ligas skiepais suvaldyti pavyko dar prieš dešimtmečius, daugėjant atsisakančiųjų skiepytis jos vėl sugrįžta.

Lina Mažintaitė – vienas tų vaikų, kuriems teko labai nemaloni patirtis persirgti skiepais suvaldoma liga – tymais. Šios mergaitės tėvai buvo nusprendę jos neskiepyti, nes prisiklausė įvairiausių gąsdinimų apie skiepų žalą ir aiškinimų, esą šiais laikais puikiausiai galima išsiversti ir be skiepų. Tačiau mergaitei susirgus tymais tėvai netruko pakeisti savo požiūrį į skiepus ir dabar jau sutinka padarę didelę klaidą. „Dabar gailimės, kad nepasiskiepijome – tikrai buvo daug baimės“, – sako Linos mama.
Tokių istorijų šiandien galima parašyti šimtus, nes vėl daugėja tymais, kokliušu, difterija, skarlatina ar kitomis, regis, jau seniai užmirštomis ligomis susirgusių vaikų, jaunuolių ir suaugusiųjų. Ir visa tai – daugiausiai dėl atsisakymo skiepytis ir skiepyti savo vaikus. O šią nesiskiepijimo madą populiarina visokio plauko neatsakingi šarlatanai.

Žmonės nesuvokia tikrosios rizikos

Dauguma skaitytojų tikriausiai dar neužmiršo, kad praėjusiais metais nuo kokliušo mirė vos penkių mėnesių mažylis, o Panevėžyje šia liga susirgo net trys vienos šeimos vaikai. „Šių vaikų mama buvo nusistačiusi prieš skiepus, todėl galiausiai jiems teko gydytis pas mus“, – prisimena Respublikinės Panevėžio ligoninės infekcinių ligų vaikų skyriaus vedėja Vilija Uksienė ir pabrėžia, kad per jos darbo metus dar niekada nepasitaikė atvejo, kad kokliušu susirgtų paskiepyti vaikai.
Infektologės teigimu, dalis žmonių skeptiškai vertina gydytojų perspėjimus, kad neskiepydami vaikų gali pakenkti ne tik jiems, bet ir kitiems mažyliams. „Yra tokia žmonių grupė, kuri viską apie sveikatą žino daug geriau negu gydytojai, ir jeigu jie įsikala į galvą, kad skiepai kenkia, nieko nebepakeisi, – tvirtina medikė. – Žinau net vieną atvejį, kai dėl tokio mamos įsitikinimo vaikas susirgo poliomielitu ir liko neįgalus.“
Tvarkingai besiskiepijantis lietuvis per savo vaikystę ir paauglystę iki 16 metų būtinai yra paskiepijamas bent nuo dešimties skirtingų ligų: tuberkuliozės, hepatito B, kokliušo, difterijos, stabligės, B tipo Haemophilus influenzae, poliomielito, tymų, epideminio parotito ir raudonukės. Ironiška, tačiau, atrodo, vakcinos tapo savo sėkmės aukomis. Suvaldytomis ligomis žmonės beveik neserga, todėl dažnas nemato prasmės skiepytis. Retas susimąsto, kad susilpnėjus kolektyviniam imunitetui ligos veikiausiai grįš – juk patys ligų sukėlėjai niekur nedingo. Taip pat nepagalvojama, kad dėl dažno streso, užterštos aplinkos, nesveiko, neaktyvaus gyvenimo būdo šiuolaikinio žmogaus imuninė sistema vis silpsta, o štai virusai kaip tik įgauna imunitetą vaistams.
Šiuo metu vakcinomis galima kontroliuoti 28 ligas. Specialistai tvirtina, kad paskiepydami 95 proc. gyventojų apsaugotume likusius nepaskiepytus 5 proc., nes tiesiog neliktų palankios terpės ligoms plisti. Vis dėlto dabartinės tendencijos Lietuvoje žada, kad scenarijus bus kur kas liūdnesnis.
„Mačiau visomis infekcinėmis ligomis sergančius ir mirštančius vaikus, o dabar to nei studentai, nei jauni gydytojai ar visuomenė nebemato. Susidarė toks įvaizdis, kad infekcinių ligų sukėlėjų apskritai nebeliko – tai kam skiepyti? O tokio trumparegiškumo rezultatas – silpnėjantis kolektyvinis imunitetas. Greitai pamatysime vis daugiau vaikiškomis ligomis sergančių suaugusiųjų, kaip dabar nutiko su tymų protrūkiu, ir jie sirgs kur kas sunkiau nei vaikai“, – netolimą ateitį piešia infektologas prof. habil. dr. Alvydas Laiškonis.
Gydytojos V.Uksienės manymu, dėl skiepų, ypač planinių, reikalingumo net neturėtų kilti diskusijų. „Tai per daug rimti dalykai ir tėvų lengvabūdiškumas gali sugriauti vaiko gyvenimą”, – protina ji.
„Tokius žmones reikėtų sodinti į kalėjimą. Vaikas nekaltas dėl tokio tėvų neišprusimo ar keistų įsitikinimų, – kategoriškai nukerta medicinos studentas Karolis Lagunavičius. – Kol nelaimė neištinka, niekas nesusimąsto, ką tai iš tikrųjų reiškia.“
Karolis žino, ką šneka. Jam pačiam teko patirti, kokios gali būti nepasiskiepijimo pasekmės. Vaikinas turėjo pradėti studijas paskutiniame kurse, bet sužinojo, kad užsikrėtė erkiniu encefalitu – virusine infekcija, pažeidusia jo smegenis. Dėl to jam iš naujo teko išmokti tokių dalykų, kaip vaikščioti, rašyti ar skustis. „Nedarbingas buvau ne vieną mėnesį ir dėl to turėjau praleisti mokslus. Metai tarsi iškrito. Buvo be galo sunku – labai greitai pavargdavau ir sveikas pasijutau tik po daugiau nei metų, – karčia patirtimi dalijasi Karolis, pridurdamas, kad po jį ištikusios nelaimės iškart pasiskiepijo visi kaimynai. – Išmokau, kad skiepai reikalingi, ir dėl šito klausimų tikrai nekyla. Nenoras skiepytis bus tik tol, kol neatsitiks kas nors baisaus.“

Nuomonė apie skiepus ne visada paremta faktais

Violeta Ardickienė – viena iš skeptiškai į skiepus žiūrinčių mamų. Nors ji savo vyresnį sūnų skiepijo, patikina, kad dabar to nedarytų. Violeta įsitikinusi, kad žmogaus organizmas pats gali susitvarkyti, o skiepai tik kenkia imunitetui. „Šiuo klausimu nepasitikiu nė vienu gydytoju – jie visi apie skiepus kalba vienodai, nes jiems taip paprasčiausiai ramiau. Visi dabar tarsi užprogramuoti, kad reikia skiepytis, tačiau viską permąsčiusi tiesiog negaliu jiems pritarti“, – sako ji ir priduria, kad vos gimusių kūdikių skiepijimas jai kelia siaubą.
Panašios nuomonės laikosi vis daugiau šiuolaikinių mamų. Kad tuo įsitikintum, užtenka užsukti į populiarius mamų forumus, kuriuose netrūksta įvairiausių gąsdinimų, o skiepai prilyginami kone nuodams.
„Veido“ kalbinti specialistai sako pastebėję šią tendenciją ar net madą. Jų įsitikinimu, viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje netrūksta daug netikslios, nepagrįstos informacijos, susijusios su vakcinų sudėtimi ir jų poveikiu, be to, šiuo metu Lietuvoje tapo populiarus neva sveikuoliškas, natūralus gyvenimo būdas. Dalis tėvų šventai įsitikinę, kad leisti natūraliai susidaryti imunitetui kur kas geriau, negu pasikliauti “chemija”. Ir visai nesvarbu, kad vaikai neįgaus imuniteto ir nebus apsaugoti nuo itin pavojingų ligų, o jei nesusirgs vaikystėje, gali apsirgti suaugę arba būti nešiotojai ir užkrėsti aplinkinius.
„Duosiu vieną iliustratyvų pavyzdį: tarkime, vaikai skiepijami nuo raudonukės, kuria iš tiesų galima lengvai persirgti. Bet daug kas nesusimąsto, kad jeigu ja užsikrės nėščia, susiformavusio imuniteto neturinti moteris, didelė tikimybė, kad dėl to vaikas patirs apsigimimų“, – niuansus atskleidžia A.Laiškonis.
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų klinikos vedėjas Vytautas Usonis vadinamojo natūralaus gyvenimo propaguotojams pirmiausia pataria pasidomėti, kas įeina į kritikuojamų vakcinų sudėtį, kaip kas veikia, ir tada daug kas turėtų stoti į savo vietas. Jo teigimu, tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse fiksuojami po vakcinacijos pasireiškiančios nepageidaujamos reakcijos. „Duomenys rodo, kad Lietuvoje iš 800 tūkst. atvejų per metus užregistruojama iki 50 nepageidaujamų reakcijų, vadinasi, viena nepageidaujama reakcija užregistruojama maždaug 50 tūkst. paskiepytųjų“, – pateikia skaičius.
Be to, gydytojui keistai atrodo, kad neretai mamos baiminasi žalingo skiepų poveikio, bet nevengia vaikų vedžioti į vadinamuosius ligų vakarėlius, kai pas vieną vaikiška liga užsikrėtusį vaiką atvedama kitų mažųjų, kad šie apsikrėstų ir tam tikra liga lengvai persirgtų dar vaikystėje. „Šis reiškinys ateina dar iš XVII a. Nors tada šitaip elgtis gal ir tiko, bet dabar tai ne kas kita, kaip barbarizmas, – įsitikinęs V.Usonis. – Nepamirškime, kad jei nuo lengva forma sergančio ligonio užsikrės kitas vaikas, jis nebūtinai irgi sirgs lengvai, čia labai lengva apsiskaičiuoti.“
Taigi kas nutiko, kad tėvai nusisuko nuo vakcinų? „Kaip tik buvau susitikęs su jaunomis mamomis ir turėjau ilgą bei sunkų pokalbį. Jos man aiškino, kad skiepai žalingi ir išbalansuoja imuninę sistemą, nors kaip tai vyksta, pasakyti negalėjo, be to, daug laiko sugaišau, kol išaiškinau, kas apskritai ta imuninė sistema“, – lengvai ironizuoja A.Laiškonis.
Profesoriaus žodžiais, visos kalbos apie tai, kad dėl skiepų gali išsivystyti hepatitas B, vėžys, autizmas ar išsėtinė sklerozė, tėra visiškai nuo tikrovės atitrūkę prasimanymai. „Pastebiu, kad dažnai mėgstama kartoti atgyvenusius argumentus, pavyzdžiui, kad skiepuose yra gyvsidabrio, nors taip buvo prieš du dešimtmečius. Dabar nei jo, nei aliuminio skiepuose nėra. Nors atlikti tyrimai neparodė, kad jie būtų kenksmingi, bet visuomenei nuraminti jie buvo pakeisti augaliniais adjuvantais (tokias medžiagas, kad skiepuose esantis antigenas palengva išsiskirtų ir sukurtų antikūnus)”, – paaiškina infektologas.
Pašnekovo teigimu, bėda ta, kad apie skiepus pateikiama daug prieštaringos informacijos, todėl natūralu, kad tėvai nerimauja. „Dabar kiekviena mama internete gali paskelbti kokius tik nori vertinimus apie skiepus ir tai perskaitys daugybė žmonių. Dalis jų ir patikės“, – komentuoja infektologas. Bet kita dalis pasipiktins. „Nenoras ar net agitavimas neskiepyti vaikų yra kažkoks miesčioniškų mamų pramanas – provincijoje toks klausimas net nekeliamas. Skiepai būtini, matome, kas būna, kai nesiskiepijama“, – sako du sveikus ir skiepytus vaikus užauginusi Egidija Grigaitienė.
V.Usonis atkreipia dėmesį, kad anksčiau, kai buvo dažnai sergama ir mirštama nuo dabar retomis tapusių užkrečiamųjų ligų, skiepytis nieko nereikėjo įkalbinėti. Bet kai dėl tų pačių skiepų sergamumas gerokai sumažėjo ir žmonės pradėjo nebejausti grėsmės, atsirado tiek daug skeptiškumo. „Galiausiai pavienių žmonių sprendimai privedė prie bendro visuomenės imuniteto pablogėjimo“, – dėsto profesorius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Gera žinia: ministro Vytenio Andriukaičio požiūris į sveikatos apsaugos sistemą liberalėja. Bloga žinia: planuojamos reformos – ne sisteminės, o skirtos neefektyviam valstybinių gydymo įstaigų tinklui lopyti.

Kokios sveikatos apsaugos sistemos reformos būtinos po Konstitucinio Teismo (KT) nutarimo šiuo klausimu? Kaip reta karštoje „Veido“ apskrito stalo diskusijoje šia tema nuomonės išsiskyrė. Kreipimąsi į KT inicijavęs sveikatos apsaugos ministras V.Andriukaitis neabejoja Konstituciniame Teisme pasiekęs pergalę, kas reikštų palaiminimą jo užmojams sustabdyti „valstybės pinigų užvaldymą ir valstybės demontavimą“, kurį neva vykdo privačios sveikatos įstaigos (taip jis pareiškė interviu “Veidui” kadencijos pradžioje), ir sugrąžinti Konstitucijoje įteisintą nemokamą medicinos pagalbą. Tačiau dauguma diskusijos dalyvių KT nutarimą suprato kaip ginantį privataus verslo teisę konkuruoti dėl sveikatos apsaugai skirtų viešųjų pinigų.
Taigi kokios permainos rengiamos po KT verdikto, kurios iš jų realios ir lauktinos, o kurios visuomenei sveikatos tikrai nepridės, prie „Veido“ apskritojo stalo aiškinosi Pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė Vida Augustinienė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas dr. Liutauras Gudžinskas (daktaro disertacijoje jis analizavo Lietuvos ir Estijos sveikatos priežiūros sistemas), „C.W. Downer“ – JAV tarptautinio investicinio banko direktorė Rūta Jurevičiūtė-Laukien (ji specializuojasi sveikatos priežiūros sektoriuje), Šeškinės poliklinikos direktorius dr. Jonas Kairys, pirmos Lietuvoje privačios klinikos „Bendrosios medicinos praktika“ (BMP) direktorius Vidmantas Samuitis ir „Veido“ leidėjas, teisininkas dr. Algimantas Šindeikis.

Ką iš tikrųjų pasakė Konstitucinis Teismas

Diskusija „Veide“ ir prasidėjo nuo karštų ginčų, ką iš tikrųjų paskelbė KT.
Kas jau kas, o V.Andriukaitis ir prieš KT nutarimą neabejojo, kas norėta pasakyti Konstitucijos 53-iame straipsnyje apie nemokamą medicinos pagalbą valstybinėse gydymo įstaigose, nes jis pats šio straipsnio autorius. Politikos veterano įsitikinimu, konstitucines normas imta pažeidinėti, kai prieš kelerius metus buvo panaikintas biudžetinis finansavimas medicinos pagalbai (liko tik investicijoms bei įvairioms programoms skirtos lėšos – 2011 m apie 753 mln. Lt) ir pereita prie finansavimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF).
Tačiau dr. A.Šindeikio vertinimu, nors V.Andriukaitis – daugiausiai bylų KT laimėjęs politikas, pastarąją jis iš esmės pralaimėjo. „KT suformulavo, kad yra trys pagrindinės sveikatos apsaugos teikimo grandys. Pirma – būtinoji pagalba, kuri turi būti finansuojama iš valstybės biudžeto, ir tik ten, kur jos negali teikti valstybės įstaiga, to gali imtis privačios. Šią pagalbą valstybė turi apmokėti net neapsidraudusiems asmenims. Dabar politikų pareiga nustatyti ribą, kur baigiasi toji būtinoji pagalba. Tačiau antrojoje sveikatos apsaugos teikimo grandyje, finansuojamoje iš PSDF, ministrui teks rasti balansą tarp privačių ir valdiškų įstaigų, nes KT priminė teisėtų lūkesčių principą ir valstybė turi pareigą sudaryti sutartis lygiomis teisėmis su visais veikiančiaisiais šioje rinkoje. O už trečiosios grandies paslaugas reikės susimokėti iš privataus draudimo ar asmeninės kišenės ir tai visiškai teisinga“, – pabrėžia A.Šindeikis.
Ir Privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijai atstovaujantis V.Samuitis mano, kad KT nutarimas palankus ne ministro, o privačių sveikatos įstaigų pozicijai – jis suskaičiavo, kad iš aštuonių KT nutarimo punktų septyni palankūs privačiai medicinai. Ministras su tuo nesutinka.
Deja, KT nutarimai vis dažniau virsta šaradomis, todėl kaip nutarimo dėl Seimo rinkimų atveju, galėtų visiems suprantamai paaiškinti, ką norėję pasakyti, o ne įskelti dar daugiau ginčų.

Būtinoji pagalba – Trojos arklys?
Į ministro deklaracijas apie konstitucinę teisę į visiems nemokamą sveikatos apsaugą KT atsakė taip: iš savo biudžeto valstybė turi apmokėti būtinąją pagalbą ir pagalbą gyvybei gelbėti ir išsaugoti. Taigi KT politikams uždavė du darbus. Pirma, biudžete skirti lėšų nemokamai medicinos pagalbai, nes dabar šiems tikslams jame nėra nė lito, bet pokyčiai įmanomi nebent tvirtinant kitų metų biudžetą, o antras darbas – tikras galvosūkis: reikės nustatyti, kas įeina į būtinosios ir pagalbos gyvybei gelbėti ir išsaugoti sąvoką.
V.Andriukaitis primena: „Nė viename teisės akte to nėra apibrėžta. Bet įstatymų leidėjai negali patys to nustatyti, nes stokoja kompetencijos, todėl subursiu specialistų darbo grupę, kuri turės atsakyti į klausimą, kokios tos ribos, bei suskaičiuoti, kiek tam reikės lėšų. Ne taip lengva pasakyti, ką reiškia gyvybę išgelbėti ir saugoti, nes yra daug būklių, kai žmogų galima atvežti iki reanimacijos ir sakyti, kad gyvybę išgelbėjom. Ribos turi būti ne per plačios, bet ir ne per siauros, kad nebūtų paneigta pati nemokamos medicinos pagalbos sąvoka. Šiai nuostatai įgyvendinti reikės daug teisės aktų pataisų, ir man visiškai aišku, kad tai galėsime padaryti ne anksčiau kaip iki kitų metų vidurio.”
BMP klinikos direktorius V.Samuitis atkreipia dėmesį į valstybės finansinius pajėgumus: “Išlaidos sveikatos apsaugai visur priklauso nuo valstybės finansinių resursų; viena gali sau leisti Nyderlandai ar Vokietija, kita – mes. Visų pirma reikia suskaičiuoti, kiek Lietuvoje kainuoja suteikti vieną ar kitą paslaugą, ir sprendimus pagrįsti ekonomine logika.”
O JAV gyvenančiai teisininkei ir finansininkei R.Jurevičiūtei-Laukien nerimą kelia tai, kad valstybė pati imasi per daug planuoti. Net procedūras, nors tai ne politikų kompetencijos sritis: “Pavyzdžiui, jeigu žmogui 80 metų ir jis turi vos 5 proc. tikimybę išgyventi, o vaistai labai brangūs, finansiškai valstybei nebeapsimoka jo gydyti. Bet jis privalo turėti galimybę išgyventi. Ar tai pateks į gyvybės išsaugojimo ribas? O jei patyrei komą – ar valstybė mokės trejus metus už tai, kad esi prijungtas prie vamzdelio, ir ar politikas nuspręs, kada tavo gyvenimo išsaugoti nebeverta?”
„Veido“ diskusijos dalyviai nerimauja, ar būtinoji pagalba netaps Trojos arkliu, bandant kuo daugiau medicinos paslaugų sukišti į šią sąvoką ir taip išpūsti tam atiteksiančias valstybės biudžeto lėšas bei išplėsti valstybės sveikatos įstaigų tinklą, mat privačios įstaigos šios funkcijos galės imtis tik tuo atveju, jei būtinosios pagalbos laiku ir kokybiškai negali atlikti valstybinės. Juolab KT nurodė, kad valstybė turi užtikrinti reikiamą valstybinių įstaigų tinklą ir personalą. Ir vėl dilema: kas atsakys į klausimą, koks tinklas yra “reikiamas”?

Koks tinklas “reikiamas”
Pagal gydytojų ir ligoninių, tenkančių tūkstančiui gyventojų, palyginamuosius duomenis Lietuva dabar yra aukščiau net nei kai kurios turtingosios šalys. Tad A.Šindeikis sveikatos apsaugos ministro tiesiai paklausė: tai valstybės gydymo įstaigų tinklą plėsite ar mažinsite?
“Plėsime? Kaip galima jį plėsti – jis ir taip per didelis. Tinklo mažinimo problematika yra mūsų akiratyje, – atsakė V.Andriukaitis. – Kyla klausimų, kurios ligoninės gali likti ligoninėmis, o gal kai kur gydymo paslaugos liks tik maža dalis daugiafunkciame tinkle, kuriame bus teikiamos socialinės paslaugos. Galima svarstyti, ar viską reikia koncentruoti Santariškių, Kauno klinikose ir Klaipėdoje, o gal regiono kolektoriai gali būti ir Alytuje, Panevėžyje, Šiauliuose. Reikia labai kruopščiai analizuoti, kokių ten yra specialistų, aparatūros, kokios ligonių optimalaus srauto kryptys. Pradėsime valdyti žaliuosius patologijos koridorius, steigsime klasterius sujungdami kelias ligonines – imsime valdyti sistemą, nes lig šiol valdymo praktiškai nebuvo, tik veikė atskirų ūkiskaitoje dirbančių ligoninių rinkinys.”
Beje, steigiant klasterius srautams valdyti Šeškinės poliklinikos vadovas J.Kairys siūlo daugiau dėmesio skirti toms ligoms, nuo kurių mirštamumas viršija ES vidurkį – kraujo apytakos sistemos, onkologinių, virškinimo, mirštamumo nuo išorinių priežasčių. “Priimant vadybinius sprendimus reikia neužmiršti, kad pakeitimai daromi žmogaus sveikatos labui, o ne siekiant pasirodyti”, – pabrėžia J.Kairys.
Ministrą piktina ir tai, kad anksčiau vienoje teritorijoje buvo vienas juridinis asmuo – viena rajoninė ligoninė ir poliklinika, o šiandien jos suskaldytos į penkis ar septynis ir kiekviena turi savo administraciją, laboratoriją, buhalteriją, kiemsargį ir t.t. “Arba dar vienas pavyzdys: Kaune trys ligoninės – Respublikinė (3-ioji), 2-oji ir Kauno klinikos nuolat laiko ekstra personalą, nes greitoji galbūt atveš ligonių. Ar esame tokia turtinga valstybė, kad galime finansuoti tuščiai besisukančią struktūrą? Juk tam kiekvienoje ligoninėje reikia išlaikyti nuo laboranto iki anesteziologo, nuo budinčio chirurgo iki operacinės sesers. Kodėl Vilniuje budi po vieną ligoninę, o Kaune – visos?” – stebisi V.Andriukaitis.
Gal ministrui pavyks padaryti tai, ko nepavyko jo pirmtakams – optimizuoti ne tik provincijos ligoninių skyrelius, bet ir suvaldyti didžiųjų miestų vyr. gydytojus? Nejaugi pavyks tą padaryti net Klaipėdoje?
Ministras siūlo: “Galiu parodyti detalų žemėlapį, kaip išdėstytos sveikatos įstaigos, ir pamatytumėte, ar gyventojams dabartinis tinklas patogus. O KT nurodė, kad valstybė įgaliota turėti pakankamai specialistų visuomenės poreikiams užtikrinti, kas reiškia valstybės užsakymą, o paslaugos turi būti prieinamos. Tad savivaldybių teisė planuoti sveikatos įstaigų tinklą turi būti atkurta – KT vienareikšmiškai pasakė, kad jis turi būti išdėstomas pagal teritorinį planavimą, o ne kur kas nori. Savivaldybės turi teisę rengti plėtros planus, o sveikatos įstaigos negali būti laisvai įsteigtos ten, kur nori. Valstybė turi planuoti išteklius, galvoti, kokių skyrių reikia, sudaryti kelių gydymo įstaigų klasterius, koncentruojant patologijas – gal vienur gimdyves, kitur neurochirurginius skyrius ir t.t. Ministerija turi valdyti pacientų, sergančių skirtingomis ligomis, srautus, lovų skaičių, spręsti, kur ligoninių skyrius reikia atidaryti, o kur uždaryti – tai išimtinė valstybės kompetencija.”
Valdžios sektoriaus poliklinikai vadovaujantis J.Kairys linki išlaikyti protingą tinklą: “Jei tikrai yra reikalas, valstybinėse įstaigose visada gausi konsultaciją ar būsi paguldytas į ligoninę, net jei šios paslaugos bus virškvotinės ir ligoninė už jas negaus lėšų iš Ligonių kasos. O ar priims privatininkas, žinodamas, kad negaus pinigų?” Kita vertus, valdiškos poliklinikos vadovas geru žodžiu mini rajonuose dirbančius privačius šeimos gydytojus: “Nuogąstauta, kad privačios medicinos ten nereikia. Bet medikai ten įsikūrę arčiau žmonių, jie tomis pačiomis sąlygomis važiuoja pas pacientus į namus ir šiems nieko nereikia mokėti – užtenka pinigų iš PSDF.”

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvoje rūko maždaug milijonas gyventojų – iš jų apie 500 tūkst. ilgainiui mirs dėl rūkymo.

Vilnietės Jolantos Mikšienės sūnus septyniolikmetis Mykolas rūkyti pradėjo sulaukęs vos dvylikos. Motina prisimena, kaip kartą vyras pranešė užtikęs sūnų traukiantį dūmą jų namų svetainėje. J.Mikšienė iš pradžių negalėjo patikėti, kad jų dvylikametis rūko. Tėvai buvo priblokšti, tačiau bet kokios pastangos drausti paaugliui rūkyti, pamokslavimai apie rūkymo žalą bei bausmės (žinodami, kad sūnus nepakenčia šviežiai spaustų želmenų sulčių, kaip bausmę tėvai versdavo gerti šias daug vitaminų turinčias sultis) naudos nedavė – Mykolas rūkyti nesiliovė ir rūko iki šiol.
„Galiausiai mes nuleidome rankas, nes supratau, kad iš pat pradžių padarėme klaidų ir dabar jau nieko nebepakeisime“, – skėsteli rankomis J.Mikšienė. Mykolo tėvai pajuto neturintys pakankamai argumentų, kurie įtikintų puikiai besimokantį sūnų atsisakyti cigarečių, nes patys daugybę metų jo akivaizdoje rūkė. J.Mikšienės vyras jau daugiau nei dvidešimt metų kasdien surūko po pakelį cigarečių, daug metų rūkė ir ji pati, tiesa, pastaruoju metu moteris sako dūmą patraukianti tik retsykiais.
„Taip, rūkyti blogai, rūkymas žudo. Bet tėvai vis tiek rūko ir žudosi… Ir vaikas, būdamas namie, nuolat mato tokį vaizdą. Bandėme sakyti, kad jam rūkyti ypač žalinga, nes jo organai dar bręsta, bet ir tai nepadėjo. Na, o veidmainiauti – meluoti, slėptis, nesirodyti prie vaikų, kad rūkome, irgi nematėme prasmės“, – pasakoja pašnekovė. Pilnametystės greit sulauksiantis Mykolas šiandien jau gali rūkyti prie tėvų neslapukaudamas. Tiesa, tėvai kartu su sūnumi nerūko, nors jų draugų šeimose ir tai nebėra tabu – nepilnamečiai traukia dūmą kartu su savo gimdytojais, šie jiems ir cigarečių nuperka, kad nereikėtų prašinėti vyresnių draugų.
Lietuva Europoje išsiskiria kaip šalis, kurios piliečiai pradeda rūkyti anksčiausiai. 44 proc. mergaičių ir 58 proc. berniukų Lietuvoje pirmą cigaretę surūko sulaukę vos trylikos ar dar jaunesni. Tarp vokiečių ir danų taip anksti rūkyti pabandančių vaikų yra daugiau nei dukart mažiau.
Lietuva pirmauja ir pagal rūkančių penkiolikmečių skaičių. Trečdalis tokio amžiaus berniukų ir penktadalis mergaičių Lietuvoje jau nebegali be cigarečių ir rūko reguliariai. Tai reiškia, kad Lietuvoje, nepaisant visų įrodymų, jog rūkymas kelia realią žalą sveikatai ir gerokai paankstina mirtį, auga nauja rūkančiųjų karta, kuri ateityje gali būti daug didesnė nei Vakarų šalyse. Visa tai yra nevaldomo cigarečių pardavimo nepilnamečiams ir rūkymo prevencijos, kuri Lietuvoje gerokai silpnesnė nei tabako pramonės rinkodara, pasekmė.

Plaučių vėžys – po 35 metų rūkymo

53 metų Jonavos gyventojui Algimantui Dirsei medikai neseniai pranešė šiurpią diagnozę: jis serga plaučių vėžiu. Vyras yra vienas iš 70 proc. rūkančiųjų, pradėjusių rūkyti dar paauglystėje. Nuo šešiolikos metų A.Dirsė, pagal profesiją šaltkalvis remontininkas, diena iš dienos traukė į plaučius tabako dūmą. Šiuo metu Kauno klinikose gydomo rūkaliaus gydytojai neabejoja: A.Dirsė plaučių vėžiu susirgo būtent dėl rūkymo. Tyrimais jau patvirtinta, kad apie 90 proc. plaučių vėžio atvejų vyrams sukelia rūkymas. Tai vienas pikčiausių vėžių, kurio diagnozę išgirdę ligoniai dažniausiai nebeišgyvena ilgiau nei porą metų. Rūkymo sukeltas plaučių vėžys Lietuvoje nužudo daugiausiai žmonių iš visų vėžio rūšių, pasiglemždamas po pusantro tūkstančio naujų aukų kasmet.
Anksčiau sveikata nesiskundusį, ne tik cigaretę patraukti, bet ir taurelę pakilnoti mėgdavusį A.Dirsę įvairios ligos pradėjo kamuoti maždaug prieš penkiolika metų. Susirgęs plaučių tuberkulioze ir meningitu, vyras net metus laiko pragulėjo ligoninėje Vilniuje. Ne vieną kartą A.Dirsė sirgo ir plaučių uždegimu. Kaip dabar aiškina medikai, visų ilgą laiką rūkančių žmonių imunitetas smarkiai nusilpsta, todėl ima kabintis įvairios ligos.
Atsigavęs po ligų pernai A.Dirsė sako jautęsis jau visai neblogai. Tačiau metams baigiantis netikėtai vėl pajuto silpnumą – nebegalėjo daryti jokio fizinio darbo, net sniego kieme nusikasti. Kiek vėliau pradėjo kosėti krauju. Susirūpinęs, kad galbūt tuberkuliozė vėl atsinaujino, A.Dirsė kreipėsi į medikus, tačiau jie rado ne tuberkuliozę, o plaučių vėžį.
A.Dirsės vėžys per toli pažengęs – operuoti jau per vėlu. Vienintelė galimybė vyrui pailginti gyvenimą yra chemoterapija, tad prieš keletą dienų jam pradėtas taikyti pirmasis chemoterapijos kursas. „Jaučiuosi normaliai, nieko nebijau. Klausiau gydytojų, kiek aš dar pragyvensiu, bet jie nieko nepasakė man“, – pasakodamas iš savo ligoninės palatos gūžteli pečiais A.Dirsė.
Apie 35 metus prarūkęs jonavietis kurį laiką buvo atsisakęs cigarečių tik kartą – kai gulėjo ligoninėje gydydamasis tuberkuliozę. „O kai grįžau iš ligoninės, vėl viskas prasidėjo iš naujo. Būdavo, nueini į žvejybą, o nekimba – iš tų nervų ir užsirūkai. Taip vėl įpratau parūkyti“, – prisimena jis. Dabar A.Dirsė vėl bando mesti rūkyti – gulėdamas Kauno klinikose surūko jau nebe visą pakelį, o tik porą cigarečių per dieną arba visai nė vienos, nors neslepia kiekvieną akimirką kovojantis su didžiuliu potraukiu vėl įtraukti to palaimingo, bet mirtinai nuodingo, dūmo.
A.Dirsė žinojo, kad rūkymas kenkia sveikatai, bet kaip ir daugelis rūkančiųjų nemanė, jog susirgs būtent jis. Be to, vyras vis dar abejoja, kad vėžys jo plaučius dabar graužia tik todėl, kad jis šitiek metų rūkė. „Visi sako, kad kenkia, ir visi rūko. Aš nežinau, o gal susirgau todėl, kad daug metų dirbau Jonavos „Achemos“ gamykloje kenksmingomis sąlygomis, gal tos cheminės medžiagos, patekusios į plaučius, irgi prisidėjo prie ligos. O gal visos priežastys kartu sudėjus“, – atsakymo neranda nuo plaučių vėžio kenčiantis A.Dirsė.
Nepaisant daugybės atliktų tyrimų, patvirtinusių rūkymo žalą, Lietuvoje ir kitose Europos šalyse rūko maždaug trečdalis visuomenės. Visi rūkaliai yra girdėję įspėjimus, kad rūkydami jie trumpina savo gyvenimą, bet vis tiek rūko. Be to, kiekvienas iš jų, net ir prispaustas sunkiausių ligų, dar tebeturi abejonių, ar rūkymas tikrai yra toks žalingas.
Seimo narys Gediminas Kirkilas, rūkantis jau daugiau nei dvidešimt metų, kaip tipiškas rūkalius dėsto, kad sveikatai kenkia labai daug kas – net ir kvėpuoti užterštu Vilniaus oru. Per daugelį metų pypkė tapo socialdemokrato G.Kirkilo įvaizdžio dalimi. „Rūkymas man yra tam tikras ritualas. Mesti nemėginau, nes nenoriu, sveikatos problemų dėl to neturiu. O jei nuspręsčiau mesti, tai ir mesčiau. Aš bent jau sportuoju – žaidžiu tenisą, važinėju dviračiu ir taip sumažinu riziką“, – mano G.Kirkilas, nors medikai į tai sako, kad tokie politiko samprotavimai rūkymo žalos nė kiek nesumažina, o pamatęs savo plaučių rentgeno nuotrauką politikas veikiausiai šnekėtų jau nebe taip užtikrintai.
Apie trisdešimt metų rūkęs Seimo narys darbietis Kęstutis Daukšys antrino, jog gyventi mieste ir kvėpuoti užterštu oru yra taip pat kenksminga, kaip ir rūkyti cigaretes. „Norint gyventi sveikuoliškai reikėtų gyventi kaime, bet ten nėra darbo, – sako K.Daukšys. – Mano senelis iš dantų nepaleido cigaretės ir mirė sulaukęs 86-erių, o kiti nerūkė, bet mirė daug greičiau. Tad tai labai individualus dalykas.“ Kad ir kaip mėgintų pateisinti rūkančiuosius, pats K.Daukšys, ilgus metus vaikščiojęs nuo rūkymo pageltusiais pirštais ir dantimis, prieš kelerius metus vis dėlto metė rūkyti. Kodėl? „Ne dėl sveikatos – tiesiog nutariau, kad nebenoriu rūkyti, ir mečiau”, – tikina.
Tokius pasiteisinimus medikai įpratę girdėti ne tik iš politikų, bet iš visų rūkalių. Nė vienas jų nenori patikėti susirgęs būtent dėl rūkymo, dažnas tikina galintis mesti rūkyti kada tik panorėjęs ir beveik kiekvienas galvoja, jog mesti vis dėlto neverta, nes kvėpuoti užterštu oru ar valgyti sintetinių priedų prisotintą šiuolaikinį maistą yra ne mažiau kenksminga nei rūkyti.
Rodyti pirštu į ilgaamžius, kurie visą gyvenimą prarūkę sulaukia šimto metų, irgi įprastas dalykas. Tokiu pavyzdžiu dažnai prisimenama 86 metų televizijos režisierė Galina Dauguvietytė, rūkanti nuo septyniolikos metų ir kuo puikiausiai tebegyvenanti.
Tačiau mokslas šiandien griauna visus šiuos mitus ir pateikia visus atsakymus, kaip yra iš tiesų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kaip maitintis, kad greitėjant gyvenimo tempui dėl mitybos neįsitaisytume lėtinių ligų?

“Tik 19 proc. visų Lietuvos gyventojų maistą perka, analizuodami jo sveikumą, 30 proc. renkasi pigiausią produktą, o dar 30 proc. šveičia tai, kas skanu”, – informuoja Vilniaus universiteto Visuomenės sveikatos instituto direktorius profesorius Rimantas Stukas, ką tik su kolegomis atlikęs naujausią mūsų mitybos įpročių tyrimą.
Pasirodo, idealiausiai valgėme tarpukariu. “1933 m. Vytauto Didžiojo universitete atliktas prof. Vlado Lašo tyrimas liudija, kad tada mūsų mityba buvo ideali – visiškai subalansuota. Tiesa, kritikai primena, kad tuomet lietuviai valgė daug mėsos. Tai tiesa. Vis dėlto daržovių jie valgydavo nepalyginti daugiau nei mėsos. Ir ne tik vasarą, bet ir žiemą: raugintų kopūstų, agurkų, ropių, griežčių, burokėlių, morkų, – vardija R.Stukas. – Taigi su maistu jie gaudavo daug antioksidantų, tad oksiduoti riebalai nesikaupdavo kraujagyslių sienelėse ir mūsų seneliai nesirgo širdies ar kraujagyslių sistemos ligomis, kurios vyrauja dabar. Be to, nepalyginti daugiau ir judėjo, dirbo daug fizinių darbų.”
Sovietmečiu daržoves iš lietuvių raciono išstūmė mėsa, riebalai. O jau 1992 m. iš riebalų gaunamos energijos dalis tapo lygi gaunamai iš vaisių ir daržovių, tai yra angliavandenių teikiamos energijos daliai. 1997 m. iš riebalų ėmėme gauti net 44 proc. visos energijos, nors turėtume gauti tik 30 proc., o iš angliavandenių – 41 proc., nors reikėtų gauti 55 proc.
Tiesa, 1997 m., palyginti su 2007 m., irgi dar buvo gana “šviesūs”, nes tada daržovių kasdien valgydavo net 70 proc. lietuvių, o po dešimtmečio – jau tik 40 proc.
“Kad šiandieninė mūsų mityba nesveika, žino visi. Deja, kol yra sveiki, tol niekas neskuba maitintis tuo, kas iš tiesų sveika”, – apibendrina R.Stukas.

Besiliesinančių moterų vaikai ir anūkai – užprogramuoti nutukėliai

Vilniaus universiteto Onkologijos instituto fitoterapeutas Juozas Ruolia pastebi, kad daugelis mūsų net susirgę nepradedame maitintis sveikai. Mat daugybė onkologinių bei kitų sunkių ligonių tuomet metasi į kraštutinumus – badavimą, žaliavalgystę, vegetarizmą ar kitas šių judėjimų atmainas. “Mano sukaupti duomenys liudija, kad daugybę žmonių, ypač moterų, į kapus nuvarė nesaikingas – po keletą stiklinių per dieną – daigintų grūdų, želmenų sulčių gėrimas. Mat trūkstant kai kurių fermentų (o jų gaunama tik valgant įvairiarūšį maistą) organizmas pradeda badauti. O badaujant plinta metastazės”, – paaiškina J.Ruolia.
Kauno technologijos universiteto Maisto produktų technologijos katedros profesorius Rimantas Petras Venskutonis pabrėžia, kad iš tiesų mūsų sveikata pirmiausia priklauso nuo mitybos ir nuo genetikos. “O genetika nesupranta kraštutinumų”, – paantrina J.Ruolia.
Todėl, kaip sako kolegų mintį pratęsdama Vilniaus universiteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėja prof. Janina Tutkuvienė, vaikai ir reprodukcinio amžiaus moterys bei vyrai jokiu būdu neturėtų nei badauti, nei žaliavalgiauti, nei maitintis tik vegetariškai. “Mūsų protėviai, prieš 15 tūkst. metų gyvenę dabartinės Lietuvos teritorijoje, buvo medžiotojai, tad mes pirmiausia buvome mėsėdžiai, o tik dar po maždaug 5 tūkst. metų pradėjome valgyti žolinį maistą. Todėl iš tikrųjų mes esame visavalgiai, – pabrėžia antropologė J.Tutkuvienė. – Mėsoje esančios aminorūgštys ir riebalai reikalingi smegenims augti. Tyrimais įrodyta, kad žmogaus smegenys padvigubėjo tik tada, kai jis ėmė valgyti mėsą, o angliavandeniai reikalingi smegenims funkcionuoti.”
Kaip neigiamai mitybos kraštutinumai – badavimas arba mėsos nevalgymas veikia dar tik augančius vaikus ir jaunuolius, rodo net keletas lyginamųjų tyrimų. Pasirodo, mamos, badavusios, nevalgiusios mėsos iki nėštumo ar jo metu, pagimdo mažesnius naujagimius, bet augdami jie sparčiai ima kaupti svorį. Tokių mamų vaikams didelė tikimybė turėti antsvorio, dar didesnė rizika kyla anūkams, tai yra antrai ir trečiai palikuonių kartai. “Mergaičių lieso kūno kultas buvo ypač ženklus apie 2000-uosius. Šiandien to meto paauglės – jau mamos. Bet jų gimę vaikai, kurių dalis yra darželinukai, kiti jau lanko ir mokyklas, linkę kaupti svorį”, – pasakoja J.Tutkuvienė.
O šitai esą lėmė genetika: vaikų organizmas iš mamų organizmo gavo signalą, kad gresia badas, vadinasi, reikia ruoštis sudėtingoms išlikimo sąlygoms, tai yra prisitaikyti kaupiant energiją iš nedidelio maisto kiekio.
Šiuo metu J.Tutkuvienės vadovaujamos katedros mokslininkų grupė atlieka eksperimentą su žiurkėmis, kad galėtų dar kartą parodyti visuomenei, kokia badavimo ir nevisaverčio maisto žala organizmui. “Mes šeriame žiurkes labai saikingai, negausiai ir stebime jų atsivedamus palikuonis bei visapusį jų vystymąsi. Jie sparčiai kaupia antsvorį”, – pabrėžia mokslininkė.
Maža to, pasirodo, pasauliniai mokslo tyrimai rodo dar ir tai, kad badmiriaujant ar nevisavertiškai maitinantis ir maitinant vaikus didėja neuroraidos pažaida.
Tiesa, per gausiai maitintis vėlgi blogai – kyla metabolinio sindromo bei širdies ir kraujagyslių sistemos ligų rizika.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ateinančius penkerius metus gydymo metodai ir technologijos tobulės, jomis galės pasinaudoti daugiau Lietuvos žmonių, bet sergančiųjų nemažės.

Prieš keletą metų baigus įgyvendinti Rytų ir Pietryčių Lietuvos kardiologijos projektą, o dabar jį tęsiant Vakarų ir Vidurio Lietuvoje, mirčių nuo miokardo infarkto sumažėjo tris kartus. Mat susirgusieji ūmiu miokardo infarktu per kelias valandas atvežami į VUL Santariškių klinikas, kuriose jiems per kateterį atkuriamos pažeistos arterijos, o po kelių dienų ligoniai tolesnio gydymo grįžta į rajonų ligonines.
Tai bene sėkmingiausias sveikatos apsaugos reformos pavyzdys, davęs veiksmingų rezultatų. Remiantis šiuo principu, kai integruojamos tretinio lygio paslaugas teikiančios klinikos, rajonų ligoninės ir šeimos medicinos centrai, planuojama pertvarkyti visą sveikatos priežiūros įstaigų tinklą. „Sveikatos ministerijos tikslas – ne uždaryti ligonines, bet integruoti visas įstaigas. Tad bus trys universitetinės ligoninės Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, stiprios regioninės ligoninės didesniuose Lietuvos miestuose, o kaimiškuose rajonuose – slaugos paslaugas teikiančios įstaigos“, – sako sveikatos apsaugos viceministras prof. Gediminas Černiauskas.
Jis pabrėžia, kad tokiu būdu gerės paslaugų prieinamumas ir pacientai jausis saugesni. Mat, pavyzdžiui, nesudėtingos operacijos bus atliekamos rajonų ligoninėse, o tada, kai reikės moderniausios aparatūros ir profesionaliausių specialistų, – klinikose. Tačiau po kelių dienų pacientas tolesnio gydymo grįš į savo rajono ligoninę.
Pasak viceministro, privačių įstaigų per penkerius metus nesumažės, bet jos taip pat bus integruotos į bendrą sistemą.

Didės brangių technologijų prieinamumas

Po penkerių metų pavyks išgelbėti daugiau gyvybių, nes brangios naujausios technologijos bus taikomos kelis kartus dažniau nei šiuo metu.
Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centro vadovas dr. Virgilijus Tarutis neabejoja, kad sergantiesiems širdies ligomis ilgiau išgyventi padės dirbtinės širdys, kurios šiuo metu retai naudojamos, nes yra labai brangios. „Artimiausiu metu vis daugiau žmonių, kuriems nepadeda nei vaistai, nei operacijos, galės naudotis dirbtinėmis širdimis. Taip pat padaugės jaunų žmonių, kuriems jos padės sulaukti donoro. Mat dirbtinių širdžių bus pradėta daugiau gaminti, dėl to sumažės kaina“, – prognozuoja V.Tarutis.
Pasak širdies chirurgo, labiau išplis mažai invaziniai chirurginiai būdai, pavyzdžiui, kai neatveriant krūtinės ląstos implantuojamas širdies vožtuvas. Tikėtina, kad bus pradėti taikyti ir pasitelkus audinių inžineriją sukurti vožtuvai, kurie tarnaus ilgai, nebus atmetimo reakcijos. Daugės vėžio formų, kitų ligų, kurias medikai sėkmingai suvaldys.
Vis dėlto sveikesni per artimiausius penkerius metus netapsime. Mat visuomenės sveikata nuo medicinos priklauso vos 20 proc., o pagrindinis veiksnys, lemiantis, kiek ilgai gyvensime sveiki, – gyvenimo būdas. „Šiuolaikinės technologijos didina išlaidas, bet padėties iš esmės nekeičia. Turėtų įvykti esminis lūžis, kad sulauktume proveržio. Vis dėlto intensyvus gyvenimo būdas, stresas neišnyks. Per dešimt metų rūkančiųjų Lietuvoje beveik nesumažėjo, todėl neverta tikėtis, kad artimiausiu metu staiga rūkalių bus mažiau“, – pagrindines priežastis, kodėl pagal sveikatos rodiklius neprisivysime Vakarų Europos šalių, vardija V.Tarutis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Viesulu į sveikatos sektorių įsisukęs socialdemokratas Vytenis Andriukaitis galingai supurtė visą sistemą. Vis dėlto kol kas girdėjome daugiau grasinimų daug ką keisti, bet realių veiksmų dar nematyti. Ko tikėtis iš kairiųjų valdančiosios daugumos sveikatos apsaugos srityje? Nuo tokio klausimo pradėjome pokalbį su Seimo Sveikatos reikalų komiteto (SRK) pirmininke Dangute Mikutiene.

D.M.: Sveikatos apsaugos reforma jau tapo nesibaigiančiu procesu: 23-ejus metus vis kažką keičiame. Deja, atrodo, kad ir vėl daug kas priklausys nuo sveikatos apsaugos ministro sapnų. Tai nėra gerai. Nauja dauguma ir naujas ministras turėtų spręsti problemas ne impulso pagauti, o atidžiai įvertinę kylančias grėsmes tiek sveikatai, tiek visam sektoriui. Juk šiandien priimti sprendimai efektą duos tik po kelerių metų.
Kita vertus, nuo nepriklausomybės pradžios sveikatos sektoriuje pasiekta ir daug pažangos: renovuotos ligoninės, pagerėjo paslaugos, nėra sunkių ligų protrūkių, pasiekėme itin gerų naujagimių išgyvenamumo rodiklių. Bet didžiausia problema tebėra prastas tarpžinybinis koordinavimas ir iš to kylančios bėdos. Štai Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) veiklos sritis yra du susisiekiantys indai, bet realybė tokia, kad jos tarpusavyje visiškai nekoordinuoja savo veiksmų. Dėl jų nesusikalbėjimo patiriame milžiniškų nuostolių. Neretai SAM mano, kad sutaupė daug pinigų, tačiau nepasidomi, kad SADM išlaidos toje pačioje srityje gerokai padidėjo. O kai pakvietėme į parlamentinį komitetą abiejų sektorių valdininkus, jie žiūrėjo vieni į kitus ir stebėjosi: “Tai ką, čia mes turime tai daryti? Ne, tai jūs turite šitai daryti.”
Ir daugybę nesusipratimų ar net nesąmonių pastebiu ne kurioje nors vienoje, bet daugelyje sričių: tiek gydant reumatoidinį artritą ar kaulų bei raumenų sistemos ligas, tiek finansuojant, tarkime, akušerijos skyrius. Štai visos ligoninės su Valstybine ligonių kasa (VLK) kasmet pasirašo sutartis, kiek atliks konkrečių paslaugų. Vienas santykinis balas už atliekamą paslaugą prilyginamas 0,89 Lt, nors, mano nuomone, vienas balas turėtų būti prilygintas vienam litui. Bet esmė ta, kad jei akušerijos skyrius dirba gerai ir moterys noriai važiuoja ten gimdyti, jis ne tik negauna didesnio finansavimo, bet ir patiria nuostolių: VLK nekompensuoja už didesnį gimdymų skaičių, o tie 0,89 Lt už kiekvieną papildomą gimdymą sumažėja iki 0,72 Lt.
Dėl patiriamų nuostolių ligoninės turi arba mažinti kitų skyrių ir juose teikiamų paslaugų finansavimą, arba siųsti gimdyves į kitas ligonines. Dažnai girdime netgi apie savotišką turgų ligoninėse, kai gydytojai skambina ir teiraujasi kitos ligoninės kolegų, ar šie dar neišnaudojo kvotų ir galėtų priimti gimdyvę. Seimo SRK vertinimu, gimdymo paslaugos turi būti prilygintos būtinajai pagalbai, nes naujagimiui nepasakysi – tu dar neskubėk, palauk kitų metų, kol ligoninė gaus naujas kvotas, ir apmokamos turėtų būti pagal faktinį gimdymų skaičių, o ne pagal iš anksto suplanuotą. Tiesa, nuo teigiamo mūsų komiteto sprendimo praėjo jau daugiau kaip mėnuo, bet SAM vadovybė vis svarsto.
VEIDAS: Kodėl politikams nesiseka tartis dėl sveikatos sistemos darbų perimamumo?
D.M.: Kiekvienas ministras turi savo matymą. Štai buvusios Vyriausybės ministrai Algis Čaplikas ir Raimondas Šukys rajonuose uždarinėjo akušerijos ir chirurgijos skyrius, nes taip manė sutaupyti 390 mln. Lt. Bet paaiškėjo, kad, užuot sutaupius, išlaidos tik padidėjo, nes jau po pirmo mėnesio tik vieno rajono ligoninė išnaudojo visų metų degalų, reikalingų ligoniams pervežti, limitą. Iš tikrųjų darant sistemines pertvarkas būtina skaičiuoti.
Mano galva, šie skyriai rajonuose turi likti, juolab kad žmonės rajonuose sensta ir daliai žmonių medicinos paslaugos dėl atstumų tampa sunkiai beprieinamos. Juk daugelis uždarytų skyrių prieš tai buvo suremontuoti, nupirkta aparatūra, tad tereikėjo gydytojams nurodyti kelti kvalifikaciją didžiosiose ligoninėse – tegul jie ten vyksta operuoti ir tobulintis, o ne pacientus gainioti.
Nors, kita vertus, negalima teigti, kad naujieji ministrai griauna viską, ką paliko senieji. Štai tiek ankstesnieji, tiek dabartinis perėmė kolegų pradėtą sveikos gyvensenos propagavimą, rūpinimąsi vaikų sveikata, be to, ir toliau žadama sukurti Šeimos bei vaiko valdybą.
Galbūt bus ir daugiau tęstinumo, bet neaišku, kur, nes dabartinė SAM vadovybė daugiau kalba, nei daro. Teisės aktų projektų Seimas dar nėra gavęs.
VEIDAS: Dėl kai kurių ketinimų reformuoti sistemą ministras V.Andriukaitis sulaukė nemažai kritikos tiek iš įvairių interesų grupių, tiek iš parlamento. Kaip sekasi SAM darbuotis su parlamentiniu komitetu?
D.M.: Valdančiąją daugumą sudaro keletas partijų, bet susitarti su SAM vadovybe neretai būna sudėtinga, nes ši kartais turi daug nepamatuoto užsispyrimo, susireikšminimo, esą jie vieni viską mato ir supranta. Kita vertus, gal tam triukšmui įtakos turi kitąmet vyksiantys rinkimai, nes kai kuriuos kolegas masina kiti postai.
Aš manau, kad SAM turi įsiklausyti į kritiką: negali taip būti, kad vienas žmogus, tarsi nukritęs iš mėnulio, jaučiasi visažinis ir visagalis, o visi kiti nieko nesupranta. Yra principų, kurių negalima ignoruoti: pirmiausia paciento teisė gauti skubią, kokybišką paslaugą bei pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą.
Deja, po ministro pasisakymų visuomenė ir medikų bendruomenė buvo supriešinta. Štai savivaldybių sveikatos priežiūros įstaigų vadovai skundžiasi nežiną, ką daryti su pacientais, kurie reikalauja visų paslaugų nemokamai, nes, girdi, ministras sakė, kad jiems viskas priklauso nemokamai. Bet tas pats ministras atsakingas dėl to, kad finansavimas sveikatos apsaugos sektoriui buvo sumažintas net 11 proc. ir dalis įstaigų balansuoja ties bankroto riba. O ministras toliau kalba, esą kalti privatininkai. Tačiau taip nėra.
Aš turiu vieno privataus centro, dėl kurio veiklos buvo kilę daugiausiai debatų, patikrinimo rezultatus. Paaiškėjo, kad beveik 90 proc. visų atvejų, kai šiame centre pacientams buvo atlikta kompiuterinė tomografija, po tyrimo buvo patvirtintos sunkių ligų diagnozės. Taigi žmonės į šį centrą kreipėsi ne dėl to, kad neturi kur dėti pinigų ar nori be reikalo “švitintis”, o kad atėję į valstybines įstaigas sužinojo, jog eilės atlikti šį tyrimą reikės laukti du tris mėnesius, nes išnaudotos nustatytos kvotos. Juk pacientai suvokia, kad per keletą mėnesių jie gali numirti, tad skuba brangiai tirtis ir pradėti gydymą.
Tad kaltinimai privačioms įstaigoms yra tiesiog neatsakingas kalbėjimas. Iš tiesų tik konkurencija ir kokybiškos paslaugos užtikrina kokybę. O visus supykdyti daug proto nereikia.
Beje, girdėjau, kad kitas taikinys bus farmacijos sektorius. O žmonėms patinka, kai kažkas yra kaltas.
VEIDAS: O kokius klausimus Seimo SRK laiko prioritetiniais?
D.M.: Pagrindinis dalykas – užtikrinti paciento saugumą. Gegužę kviesiu ekspertus rengti pacientų saugos koncepciją, be to, reikia taisyti Pacientų teisių žalos įstatymą, nes dabar nukentėję pacientai turi nueiti ilgus kelius, kol išsiieško sveikatai padarytos žalos atlyginimą. Būtina įteisinti žalos be kaltės modelį – tada ir gydytojai jausis saugūs, ir pacientai apginti. Kitas dalykas – finansavimo didinimas, e. sveikatos sistemos, kuri veikia kitose šalyse ir kurios mes niekaip negebame iki galo įdiegti, paleidimas.
VEIDAS: Kokia reorganizuotų rajonų ligoninių ateitis?
D.M.: Sunku pasakyti: dabar kalbama apie klasterius Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, o kitas ligonines galvojama paversti slaugos ligoninėmis su sumažintais skyriais. Aš nemanau, kad tokią idėją Seimas palaikys, nes optimaliausias lovų ligoninėse skaičius – 800–900. O kai sukuriami didžiuliai monstrai, kalbėti apie efektyvią vadybą, tinkamas paslaugas nebeįmanoma, nes didelį ūkį sudėtinga suvaldyti. Manau, reikia ne stambinti ligonines, o atskirti aukšto lygio paslaugas, inovatyvią mediciną nuo žemesnio lygio paslaugų, kurias gali teikti rajonų įstaigos.
VEIDAS: Kalbate apie dėmesį sveikai gyvensenai, o kada bus priimtas sveiką gyvenseną paskatinti galintis papildomas privatus sveikatos draudimas?
D.M.: Turėtų atsirasti, bet jau girdžiu iš SAM pasiteisinimų, esą šitai sudėtinga, nes rinka per maža. Mano nuomone, ši ministerija labai nenori paleisti iš savo rankų finansinių srautų, užtat ignoruoja konkurenciją, principą, kad pinigai turi sekti paskui ligonį.
VEIDAS: Kaip po jūsų kadencijos pasikeis medikų rengimas?
D.M.: Kai kurios šalys neberengia medikų, tik finansuoja rezidentūros studijas, nes taip pigiau. Jie masina mūsų parengtus studentus gera socialine aplinka, dideliais atlyginimais, ir tai nėra gerai. Bet, kaip parodė Valstybės kontrolės išvados, dėl tokios situacijos kalti mes patys, nes jauni medikai dėl nesibaigiančios reformos ir prastos socialinės aplinkos jaučiasi nesaugiai ir ieško saugumo svetur. Mes privalome parengti prognozes, kiek ir kokių specialistų reikės, kokios bus jiems suteiktos sąlygos bent dešimtmečiui į priekį. O tai priklauso nuo SAM bei Švietimo ir mokslo ministerijų.

Senolių išmintis nuo seno teigia, kad oro sąlygos gali paveikti savijautą ar sustiprinti ligos simptomus, daugėja ir moksliškai pagrįstų rezultatų, kurie šį teiginį patvirtina. Kalbamojoje šnekoje dažnai išgirstame sakant, kad padidėja organizmo jautrumas besikeičiant orams, slėgiui.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkai Vidmantas Vaičiulis, Ričardas Radišauskas, Rūta Ustinavičienė ir Jolita Kirvaitienė atliko sisteminę mokslinės literatūros apžvalgą, kurioje analizavo Meteorologinių ir heliogeofizinių veiksnių ryšius su sergamumu ir mirtingumu nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų 5-iuose Europos regionuose. Literatūros apžvalga paskelbta recenzuojamame „Visuomenės sveikatos“ moksliniame žurnale.
Mažiausiai orų pokyčiams jautrūs yra asmenys iki 44 metų. Suprantama, kad įprastai žmonės iki 44 –erių dar neturi tiek daug sveikatos problemų. Orai stipriau veikia sergančius žmones, o atsižvelgiant į lytį, dažniau klimato pokyčiams jautresnės moterys. Tačiau mokslinės literatūros analizėje buvo siekiama apžvelgti meteorologinių ir heliogeofizinių veiksnių ryšius su sergamumu ir mirtingumu nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų. „Literatūroje nemažai kontraversiškų išvadų“ – teigia vienas tyrimo autorių Vidmantas Vaičiulis. Straipsnyje teigiama, kad „nepalankių klimatinių sąlygų metu pacientai, sergantys išemine širdies liga (IŠL), patiria tam tikras meteotropines reakcijas ir  yra labai jautrūs atmosferos slėgio ir temperatūros pokyčiams“.
Atlikus apžvalgą pastebėta, kad „labai mediciniškai nepalankūs orai: paros atmosferos oro slėgio pokytis didesnis kaip 10 hPa, labiausiai pavojingi yra paros slėgio svyravimai nuo 10 iki 36 hPa. Taip pat mediciniškai labai nepalankiais orais laikoma kai vėjo greitis didesnis kaip 8 m/s ir atmosferos kritulių kiekis didesnis kaip 1 mm.“
Lietuvoje daugiausia mediciniškai palankių dienų yra vasarą, o mediciniškai nepalankių ir labai nepalankių dienų daugiausiai buvo pavasarį ir rudenį. Tačiau svarbu ne tik atmosferos slėgis, vėjo greitis ir kritulių kiekis, o ir atmosferos oro temperatūra. „Atmosferos oro temperatūros didėjimo ryšį su padidėjusiu ūmių miokardo infarkto atvejų skaičiumi galima paaiškinti organizmo adaptacijos (prisitaikymo) procesų sutrikimu ir padidėjusiu jautrumu aterosklerotinėms ligoms“ – sisteminėje analizėje rašo mokslininkai.
Pastebina, kad nors ir nustatytas ryšys tarp žemos oro temperatūros ir miokardo infarktų, tai galima sieti ir ne tik oro temperatūra, bet ir tuo, kad šaltuoju metų periodu sumažėja žmonių fizinis aktyvumas, padidėja kūno svoris. „Temperatūros sumažėjimas 10oC žemiau 5oC padidina MI atvejų skaičių 13 proc. visose amžiaus grupėse, 11 proc. – 45–54 metų amžiaus grupėje ir 18 proc. – 55–64 metų amžiaus grupėje.“
V. Vaičiulis teigia, kad nors ir neabejotinas ryšys tarp meteorologinių veiksnių ir įvairių sveikatos sutrikimų, oro sąlygų ir širdies bei kraujagyslių sistemos ligų, įvairiose šalyse vyksta nuolatinės sąsajų paieškos dėl dažnai nesutampančių mokslinių tyrimų išvadų.

JAV gyvenantis rusų kilmės ekonomikos profesorius Jurijus Maltsevas įsitikinęs, kad gera sveikatos apsaugos sistema gali egzistuoti tik esant valstybinių ir privačių paslaugų konkurencijai bei paciento teisei rinktis.

Jurijus Maltsevas – iš Rusijos kilęs žymus JAV ekonomistas, šiuo metu baigiantis rengti veikalą apie Baracko Obamos sveikatos reformą. Jo nuomone, nors laukinis kapitalizmas medicinoje neretai atsisuka prieš pacientą, tačiau už socialistinį sveikatos apsaugos modelį mūsų planetoje nieko blogesnio nėra sugalvota. Tad profesorius perspėja, kad ir naujosios Lietuvos valdžios mėginimas sukti socialistiniu keliu yra mažų mažiausiai keistas, o galbūt ir pavojingas.
J.Maltsevas pabrėžia: laisvė yra paciento teisė rinktis. O kai už jį nusprendžia kiti – tai jau vergovė.
Su J.Maltsevu ir kalbamės apie permainas Lietuvoje ir sveikatos apsaugos sistemų funkcionavimą visame pasaulyje.

VEIDAS: Lietuvoje turime naują Vyriausybę, kuri, regis, ketina imtis revoliucijų sveikatos apsaugos srityje. Ką apie tai manote?
J.M.: Jūsų naujasis sveikatos apsaugos ministras – tikras aktyvistas, kuris ketina diegti tokią sistemą, kokios bando atsikratyti kitos civilizuotos valstybės, pavyzdžiui, Kanada. Nacionalizavimas yra labai pavojingas, ir daugelis šalių tuo jau seniai įsitikino, tad dabar žūtbūt stengiasi kuo daugiau sveikatos apsaugos paslaugų privatizuoti.
Apskritai manau, kad nacionalizavimas yra žingsnis vergovės link. Juk laisvė yra tuomet, kai gali rinktis, o vergovė – kai kažkas kitas viską už tave nusprendžia.
VEIDAS: Dabartinės mūsų Vyriausybės vertinimu, privačios paslaugos labai dažnai dubliuoja valstybines, ir tai esanti ydinga praktika. O kokia jūsų nuomonė?
J.M.: Juk taip kalbėjo Vladimiras Leninas! Jis sakė, kad kapitalizmas yra blogas dėl to, kad yra daugybė nereikalingo paralelizmo. Jo nuomone, reikėjo sukurti vieną supermonopoliją be jokių dubliuojamų paslaugų, be jokios konkurencijos. Patys žinote, kur tai nuvedė. Nebuvo galimybių nei ką nors nusipirkti, nei kuo nors pasiskųsti. Pabandykite pasibylinėti su valstybės tarnautoju – kuo socializmo laikais tai grėsė? Manau, kad socialistinė sveikatos apsauga neveikia kaip ir bet kas kita, kas yra socializmas.
VEIDAS: Ministras Vytenis Andriukaitis kaip dar vieną argumentą mini tai, kad privačios sveikatos apsaugos institucijos kelia paslaugų kainas, ir dėl to nukenčia pacientai. Jis gąsdina, kad privačios sveikatos paslaugos gresia netgi monopolijomis.
J.M.: Žinoma, jis aiškina, kad laisvoji rinka yra ydinga, o socializmas – puikus. Tuomet pasakysiu kitaip: visi sutaria, kad vienas pardavėjas – monopolija – yra blogis, tačiau ar žinote, kas yra monopsonija? Tai toks pat blogis, nes tai – vienintelis pirkėjas, nuo kurio priklauso visi paslaugų pardavėjai. Šiuo atveju tai ligonių kasos, kurios vienintelės sprendžia, kam kiek pinigų skirti. Ar ponui V.Andriukaičiui neatrodo, kad tai niekuo nesiskiria nuo monopolijos?
Galų gale pažvelkite į kitų šalių pavyzdžius. Vokietija, Švedija, Kanada – visos jos stengiasi diversifikuoti sveikatos paslaugas, kurios anksčiau buvo sutelktos valstybės rankose. Visi suvokė, kad vien valstybinė sveikatos apsaugos sistema pasmerkta žlugti.
VEIDAS: Ar pasaulyje egzistuoja ideali sveikatos apsaugos sistema, ir jei taip, tai kurioje šalyje?
J.M.: Nemanau, kad yra vienas pats geriausias modelis. Viskas priklauso nuo šalies galimybių, ir kas tinka vienai, netiks kitai. Pavyzdžiui, JAV turi labai daug išteklių: čia net ketvirtadalis viso BVP tenka sveikatos apsaugai. Tai didžiausia sveikatos apsaugos pramonė pasaulyje. Bet tokie ištekliai turi ir kitą savo pusę, ir tikrai ne pačią geriausią.
VEIDAS: Kodėl kritikuojate JAV sveikatos apsaugos sistemą?
J.M.: Tai nėra rinkos principais pagrįsta sistema, nes rinkoje svarbiausios yra kainos, o JAV sveikatos apsaugos paslaugų kaina niekam nerūpi. Taip yra todėl, kad už viską sumoka trečioji šalis – draudimo įmonės. Dėl to kiekvienas gydytojas stengiasi suteikti kuo daugiau paslaugų, o kiekvienas pacientas – kuo daugiau jų gauti. Nėra net taupymo mechanizmo ar bent galimybės rinktis ką nors pigesnio ar mažesnio. Taigi sveikatos apsauga Amerikoje pagrįsta išlaidomis, o ne taupymu.
Dar vienas niuansas – JAV labai dažnos įvairios bylos. Ypač dažnai teisme atsiduria gydytojai, kuriuos pacientai kaltina neatlikus vieno ar kito tyrimo. Visa tai veda prie daugybės nebūtinų, dažnai visiškai nereikalingų tyrimų, kurie atliekami tik siekiant apsidrausti, bet kainuoja didžiulius pinigus. Pavyzdžiui, mano sesuo yra Čikagos universiteto imunologijos profesorė, ir dažnai sako esanti beveik šimtu procentų tikra, kas yra jos pacientui. Tačiau vis dėlto egzistuoja 0,01 proc. tikimybė, kad jam yra kažkas kita. Tad ji tą pacientą priversta siųsti atlikti brangių, iš jos perspektyvos žiūrint – visiškai nereikalingų, neretai skausmingų tyrimų tik tam, kad nelaimės atveju jai netektų stoti prieš teismą.
VEIDAS: Bet žvelgiant iš paciento pusės tokia sistema atrodo ideali: jam niekas nekainuoja, o paslaugos suteikiamos kokybiškai.
J.M.: Taip, paslaugų kokybė tikrai nepriekaištinga. Be to, į viską galima pažvelgti kitu kampu. Vien gydymo paslaugoms, be vaistų ar įrangos, amerikiečiai kasmet išleidžia sumą, prilygstančią 15 proc. šalies BVP. Atrodo labai daug, bet rusai tokią pat BVP dalį skiria alkoholiniams gėrimams.
Be to, kai kurios išlaidos Amerikoje tikrai pateisinamos. Tarkime, kiek prieš 50 metų būtų tekę sumokėti už klubo sąnario pakeitimą? Nežinote? Ogi visiškai nieko, nes tokio dalyko tiesiog nebuvo. Dabar tai prieinama visiems, nors operacijos kaina siekia 150 tūkst. dolerių. O juk tai iš esmės keičia žmogaus gyvenimo kokybę.
Tas pats pasakytina ir apie šuntavimo operacijas ar brangius, bet labai efektyvius vaistus.
VEIDAS: Įdomu, kaip vertinate B.Obamos įgyvendinamą sveikatos apsaugos reformą?
J.M.: Vertinu neigiamai. Jis siekia sumažinti sveikatos apsaugos išlaidas, tačiau Amerikoje tai reiškia ne ką kita, kaip paslaugų mažinimą. Dėl to gali nutikti kaip, tarkime, Kanadoje, kur tokios elementarios paslaugos, kaip hemodializė, kuri Amerikoje atliekama beveik kiekvienoje klinikoje, yra arba neprieinamos visai, arba jų tenka laukti ilgiausioje eilėje. Pavyzdžiui, Kanadoje pernai vien laukdami eilės atlikti šią ar kitas procedūras mirė 300 tūkst. gyventojų.
Dar vienas dalykas – B.Obama stengiasi, jog Amerikoje neliktų neapdraustų žmonių, ir vykdo tikrą propagandą, skleisdamas, kad tokie žmonės yra arba labai neturtingi, arba neatsakingi. Iš tiesų Amerikoje yra labai daug neapdraustų žmonių, kurie neįsigyja draudimo dėl kelių priežasčių: vieni jų – dėl to, kad yra jauni ir tiki esantys nemirtingi, tad perka tik draudimą, kuris atlygina, tarkime, traumas. Kitas dalykas – draudimas iš tiesų nepaprastai brangus, tad jauni žmonės geriau susimoka už paslaugas tada, kai jų iš tiesų prireikia, o ne nuolat moka didžiules sumas už tai, kas galbūt nutiks. Nemanau, kad tokia sistema buvo bloga, ir nepritariu B.Obamos norui visus prievarta suvaryti į sveikatos draudimo sistemą.
Jau dabar, įsigaliojus naujai tvarkai, atsiranda nemažai žmonių, kurie sutinka geriau sumokėti apie 3 tūkst. dolerių baudą už tai, kad nėra apsidraudę, nei vis dėlto draustis. Aš manau, kad B.Obama tiesiog mėgina apriboti žmogaus pasirinkimo laisvę, ir tikrai tam nepritariu.
VEIDAS: Kiek jums pačiam Amerikoje kainuoja sveikatos draudimas?
J.M.: Aš turiu keturių asmenų šeimą, ir mums visiems kartu sveikatos draudimas kainuoja 1,6 tūkst. dolerių per mėnesį. Tai dideli pinigai, ypač jei skaičiuotume sumą, susidarančią per metus.
VEIDAS: Tokios sumos, ko gero, negalėtų sau leisti jokios kitos šalies gyventojai. Kaip manote, kaip sveikatos apsaugos sistema turėtų funkcionuoti ne tokiose turtingose valstybėse?
J.M.: Įdomu tai, kad gyventojai paprastai palankiausiai vertina nemokamą sveikatos apsaugą, net jei paslaugų kokybė yra labai žema. Ir priešingai – kuo paslaugos brangesnės, tuo nuomonė apie sveikatos apsaugą blogesnė.
Tačiau reikia keisti žmonių mentalitetą, o ne pataikauti tokiai viešajai opinijai. Tarkime, Pietų Afrikos gyventojai yra labai patenkinti sveikatos apsauga, kurios, mano vertinimu, ten iš viso nėra. Neturtingi gyventojai, negalintys sau leisti privačių paslaugų, ten gauna nemokamas paslaugas, tačiau jos apsiriboja, tarkime, nemokamu aspirinu. Ir žmonės tuo nepaprastai džiaugiasi. Bet juk jie paprasčiausiai nežino, kaip veikia iš tiesų gera sveikatos apsaugos sistema.

Velykos – tai proga leisti sau pasilepinti maistu, kurio kasdien neperkame ir negaminame. Vis dėlto specialistai perspėja – per šventes turėtume laikytis pagrindinės mitybos taisyklės: įvairumas, nuosaikumas ir subalansuotumas.

Ruošiantis šventėms tikriausiai teks ilgiau užtrukti ieškant šviežių, ekologiškų ar išskirtinės kokybės produktų, apsilankyti ūkininkų turgeliuose, o gaminant patiekalus – nepagailėti laiko, įdėti daugiau fantazijos ir širdies.
Pačių suruoštos vaišės bus ne tik įvairesnės, bet ir sveikesnės. Parduotuvių lentynose esantys gaminiai paruošti ilgesniam laikymui, todėl juose neišvengiamai esama maisto priedų. Gana dažnai produktai „dekoruoti“ – aromatizuoti, padažyti.
„Subalansuotumas – tai tam tikros maisto proporcijos. Per Velykas neturėtume valgyti vien mėsos ir kiaušinių. Reikėtų nepamiršti vaisių ir daržovių bei grūdinių produktų, išlaikyti santykį tarp riebalų, baltymų ir angliavandenių“, – sako Ilona Drulytė, Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Mitybos skyriaus vedėja.
Pasak ekspertės, ruošdamiesi šventėms daugiausia galvojame apie mėsos ir žuvies patiekalus. Riebalai – viena didžiausių mūsų mitybos blogybių, todėl reikėtų stengtis, kad gaminami mėsos patiekalai nebūtų riebūs, vartoti kuo mažiau riebių padažų. Jei valgysime pakankamai daržovių, organizmui mėsą bus lengviau virškinti.
Garnyrui mitybos specialistė siūlo rinktis kuo daugiau ir įvairesnių daržovių. Prekybos centruose gausu šviežių pomidorų ir agurkų. Nors jie pavasarį brangūs, šias daržoves valgome praktiškai kasdien. Šventėms ji pataria rinktis įvairesnių daržovių: raugintų kopūstų, troškintų burokėlių arba cukinijų, salierų. Visa tai – nebrangu ir nekasdieniška. Ne mažiau vertingos ir šaldytos daržovės.
Troškintą mėsą ar kepsnius siūloma patiekti ne su bulvėmis, o su perlinių kruopų, sorų, kukurūzų, natūralių ryžių ar kitokia koše.
„Iš tiesų dauguma lietuvių valgo per riebiai, per sūriai ir per saldžiai, – tvirtina I.Drulytė ir šeimininkėms pataria nepersūdyti gaminamo maisto. – Jos savo šeimyną ir svečius turėtų pratinti prie mažesnio druskos kiekio. Jei vaišėms ruošti bus vartojami švieži, ekologiški ir natūralūs produktai bei prieskoniai, patiekalai bus išskirtiniai, todėl jų tikrojo skonio nereikia užgožti druska. Dienos normą – 5 gramus druskos – labai lengva suvartoti, daug sunkiau šios normos neviršyti.“
Kitos didžiosios blogybės – tai persivalgymas ir ritmo nesilaikymas. Todėl per šventes būtina atsispirti pagundai ir pakilti nuo vaišėmis apkrauto stalo. Jei nevalgysime per daug, laikysimės mitybos režimo, išvengsime bėdų, kurios dažną pradeda kamuoti dar šventėms nesibaigus.

VMVT Maisto skyriaus vedėjos Aušros Išarienės komentaras
Vartotojai pradeda suvokti, kad sveikesnio ir skanesnio maisto gali pasiūlyti tik vietos gamintojas ar ūkininkas, naudojantis tradicines, mums įprastas žaliavas bei receptūras. Todėl ir Velykų stalo puošmena turėtų tapti mūsų ūkininkų gaminami tradiciniai produktai ar patiekalai. Juolab kad yra nemažas jų pasirinkimas. Lietuvos ūkininkai savo produkciją dažniausiai parduoda ūkininkų turgeliuose ir tiesiogiai iš savo ūkių, nors jų vis daugiau galima rasti ir didžiųjų prekybos centrų lentynose. Veikia ir ūkininkų kooperatyvai, pavyzdžiui, Žemės ūkio rūmų kooperatyvas “Lietuviško ūkio kokybė”, asociacijos, sąjungos, kaip antai Lietuvos ūkininkų sąjunga, Šeimos ūkininkų sąjunga, “Tatulos” programa. 2012 m. veikė net 76 laikinosios ūkininkų prekyvietės.
Gražiai Velykų stalą gali papuošti ir naudingi sveikatai būti patiekalai su daigintomis sėklomis ar jaunais želmenimis. Jų galima užsiauginti patiems, tiesiog reikėtų atkreipti dėmesį ir šiam tikslui būtinai naudoti tik maistines sėklas. Šių produktų galima įsigyti ir prekybos centruose, ekologinių daržovių skyreliuose.
Prekyvietėse vertėtų pasidairyti ir vietos ūkininkų užaugintų triušių ar paukščių (vištų, ančių, žąsų, kalakutų). Išmoningos šeimininkės iš jų gali paruošti išskirtinius šventinius pietus, kurie, be visa kita, dar bus ir palankesni sveikatai.

Statistika
2012 m. negyvūninio maisto žemės ūkio produkciją gamina ir rinkai tiekia 282 ūkininkai. Palyginti su ankstesniais metais, ūkininkų, gaminančių pirminę produkciją, padaugėjo 10 proc.
Negyvūninio maisto gamyba užsiima:
51 vaisių ir uogų augintojas
47 daržovių, bulvių perdirbimo, konservavimo ūkiai
46 bulvių ir daržovių augintojai
36 sulčių spaudėjai
17 arbatžolių ir prieskoninių žolių augintojų
12 grybų augintojų
9 maistinių sėklų augintojai
1 daigintų sėklų ir 1 želmenų augintojas
1 vaisių ir uogų šaldymo įmonė

Gyvūninį maistą ruošia:
353 pieno ūkiai (gamina sviestą, varškę, grietinę, sūrius ir kt.)
25 mėsos įmonės, kurios gali savo produkciją parduoti visose ES šalyse
15 triušių ir paukščių nedidelių kiekių skerdyklos ūkių, galinčių savo produkciją parduoti Lietuvoje
186 žuvų pirminių produktų gamintojai (žvejai)
5998 bitynai
Pagal individualios įmonės veiklos statusą dar veikia 29 nedidelės mėsos įmonės, 6 žuvų perdirbimo įmonės, 5 mėsinės.
Pernai Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ištyrė 68 Lietuvos ūkininkų užaugintų daržovių mėginius. Nė viename mėginyje pesticidų likučiai neviršijo leistinos normos, o 49 proc. mėginių pesticidų likučių visai nerasta.
Priminsime, kad kiekvienais metais Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje užregistruojama per 3 tūkst. vartotojų nusiskundimų dėl maisto produktų, tačiau dėl ūkininkų produkcijos iki šiol nėra gauta nė vieno pagrįsto skundo.

Šiemet gripo sezono laikotarpiu Lietuvos ligonines užplūdo plaučių uždegimu sergantys ligoniai. Medikai pastebi, kad dėl piktnaudžiavimo antibiotikais ši liga kasmet sunkėja.

„Šiemet pastebėtas didelis komplikuotų plaučių uždegimų antplūdis – gripo epidemijos laikotarpiu palatos buvo perpildytos“, – informuoja sostinės Mykolo Marcinkevičiaus ligoninės direktoriaus pavaduotoja medicinos klausimais Henrienta Dabkuvienė.
„Šiemet pneumonijų buvo 2–2,5 karto daugiau negu ankstesniais metais“, – tvirtina ir Kauno klinikinės ligoninės 1-ojo vidaus ligų skyriaus vedėjas, pulmonologas docentas Alfredas Bagdonas.
Tokią pat tendenciją šių metų sausio ir vasario mėnesiais pajuto daugelis šalies ligoninių: plaučių uždegimu sergantys ligoniai nesutilpo infekcinių skyrių palatose, tad glaudėsi ir chirurgijos, ir vidaus ligų, ir kituose skyriuose. Pavyzdžiui, Kauno klinikose pernai sausį ir vasarį dėl pneumonijos gydyti 188 pacientai, o šiemet – 277, Alytaus apskrities S.Kudirkos ligoninėje pernai dėl plaučių uždegimo gulėjo 122 gyventojai, šiemet – 205, o Vilniaus infekcinių ligų ir tuberkuliozės ligoninėje šiemet dėl gripo sukelto plaučių uždegimo gydėsi apie 60 ligonių, pernai – per 20.
Toks gripo sezoną lydinčių sunkių plaučių uždegimų antplūdis fiksuotas tik prieš keletą metų siaučiant pandeminiam gripo A(H1N1) virusui, tuomet vadintam kiaulių gripu. Medikų tvirtinimu, ir šiemet pacientus į ligonines guldė tas pats gripas, virtęs sezoniniu. Pasak Panevėžio ligoninės infekcinių ligų suaugusiųjų skyriaus vedėjos Violetos Dambrauskienės, šiam gripui būdinga paveikti kvėpavimo takus ir plaučius, komplikuotis į plaučių uždegimą.
„Iš tiesų dėl gripo komplikacijų gydomų pacientų buvo dvigubai daugiau nei pernai, bet panašiai kaip 2009–2010 m., kai siautė pandeminis gripas. Šiemet daugiau vadinamųjų antrinių pneumonijų, kai gripas pažeidžia kvėpavimo takus ir prasideda bakterinė pneumonija. Šiam gripui taip pat būdinga žaibiška eiga – į priėmimą atvykęs ligonis neatrodo kažkoks ypatingas, bet po dviejų valandų jau nusigąsti dėl jo būklės eigos: taip smarkiai ji gali pasikeisti. Per tris mėnesius turėjome apie šimtą sunkių pneumonijų, bet šie atvejai pasibaigė gerai“, – pasakoja V.Dambrauskienė.
Beje, Vilniaus infekcinės ligoninės II diagnostinio skyriaus vedėja Rasa Paulauskienė pastebi, kad šiemet, kaip ir prieš trejus metus, gripo sukeltomis komplikacijomis sirgo daugiausia jauni žmonės – nuo 18 iki 30 metų.
Nors kovo pradžioje gripo epidemija nuslūgo, o su ja praėjo ir plaučių uždegimų banga, praėjusią savaitę sergamumas gripu ir ūmiomis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis Lietuvoje vėl padidėjo, o Kauno apskrityje net priartėjo prie epidemijos slenksčio. H.Dabkuvienė taip pat pajuto sergančiųjų pagausėjimą – daugiau ligonių ėmė atvežti greitoji pagalba. Vis dėlto R.Paulauskienė mano, kad nors sergančiųjų gripu būna iki pat balandžio mėnesio, antra rimta gripo banga artimiausiu metu neturėtų kilti, nors tai labai priklausys ir nuo orų sąlygų.

Plaučių uždegimai – vis sunkesni

Alytaus apskrities S.Kudirkos ligoninės gydytoja infektologė Audronė Konstancija Jonušienė atkreipia dėmesį, kad šie metai išsiskyrė ne tik pacientų, sergančių plaučių uždegimu, gausa, bet ir ilgesne bei daug sunkesne ligos eiga: dažniau pasitaikė kvėpavimo nepakankamumo simptomų, kai organizmas blogai aprūpinamas deguonimi.
R.Paulauskienė priduria, kad šiemet buvo daug ligonių su ryškiais neurotoksikozės simptomais – vangumu, stipriu galvos skausmu, sąmonės sutrikimu, pykinimu, vėmimu.
Šiemet padaugėjo ir mirčių: Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, pernai gripas aukų nepareikalavo, o šiemet nusinešė septynias gyvybes. Vis dėlto šį sezoną siaučiantį virusą medikai jau pažinojo, tad mirštamumas nuo gripo ir jo sukeltų komplikacijų nepasivijo 2009–2010 m., kai nuo pandeminio gripo mirė 23 žmonės.
Sunkesni plaučių uždegimo atvejai siejami ne tik su šiemet vėl siaučiančiu virusu, kuriam būdingos plaučių komplikacijos, bet ir su nesaikingu antibiotikų vartojimu, dėl kurio bakterijos įgyja atsparumą šiems vaistams.
Pasak A.K.Jonušienės, šiemet pasitaikė atvejų, kai prireikė net kelių rūšių antibiotikų plaučių uždegimui išgydyti. Ir V.Dambrauskienė priduria, kad anksčiau užtekdavo įprastų antibiotikų, o šiemet jau reikėjo pasitelkti brangių, rezervinių.
Padidėjusį rezervinių antibiotikų poreikį pajuto ir Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Pulmonologijos ir alergologijos centro vadovas prof. Edvardas Danila, pamenantis, kad prieš septynerius aštuonerius metus rezervinių antibiotikų skyrimas šiame centre, kuriame gydomi sunkiausi ligoniai, buvo didelis įvykis – visi centro gydytojai susirinkdavo ir svarstydavo tokį atvejį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Praėjusiais metais nuo vėžio, miokardo infarkto, insulto ir kitų kritinių ligų apsidraudė 62 proc. daugiau žmonių nei 2011-aisiais, rodo Seesam Insurance AS Lietuvos filialo duomenys. Aktyviausiai šiuo draudimu rūpinosi 30-40 metų amžiaus asmenys, sudarę pusę visų apsidraudusiųjų.

„Pastaraisiais metais itin daugėja susirgimų kraujotakos sistemos ligomis bei piktybiniais navikais, todėl suprantama, kad vis daugiau žmonių pasirūpina draudimu nuo infarkto, vėžio ar insulto. 2011 metais Lietuvoje piktybiniais navikais sirgo 89 tūkst. asmenų – lyginant su 2007-ųjų duomenimis, šis skaičius išaugo penktadaliu. Miokardo infarktas Lietuvoje kiekvieną dieną ištinka per 20 žmonių, o piktybinėmis ligomis serga 3 iš 100 žmonių“, – teigia Seesam Asmens draudimų grupės plėtros vadovė Natalija Misėkienė.

„Draudimas nuo kritinių ligų yra aktualiausias vidutinio amžiaus žmonėms, nes dėl įtempto darbo ir nuolat patiriamo streso kraujotakos sistemos ligų tikimybė yra didžiausia. Suprasdami riziką, šiuo draudimu dažniausiai pasirūpina darbingi 30-40 metų amžiaus asmenys. Ligos atveju suteikiama išmoka padeda apmokėti reikalingą gydymą ir medikamentus. Taigi susirgęs žmogus netampa finansine našta artimiesiems ir gali skirti pakankamai lėšų kvalifikuotam gydymui. Vidutinė draudimo išmoka diagnozavus ligą siekia 10 tūkst. litų“, – teigia N. Misėkienė.

Draudimas nuo kritinių ligų dengia miokardo infarkto, smegenų insulto, piktybinių auglių, inkstų funkcijos nepakankamumo, išsėtinės sklerozės, regėjimo netekimo ir vidaus organų transplantacijos rizikas, o vidutinė įmoka už kritinių ligų riziką siekia 40 litų metams. 80 proc. draudėjų yra fiziniai asmenys. Likusius 20 proc. sudaro juridiniai asmenys – dažniausiai tai yra darbuotojus draudžiantys darbdaviai.