Švietimas. Jauniausias Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) padalinys, Visuomenės sveikatos fakultetas, jau beveik du dešimtmečius rengia naujos kartos specifinės srities profesionalus – visuomenės sveikatos vadybininkus.

Tai labai reikalingi šalies sveikatos sistemos pertvarkai žmonės. Sveikatos vadybininkai – tai visų pirma aukšto ir aukščiausio lygmens sveikatos priežiūros įstaigų, savivaldybių gydytojų tarnybų, visuomenės sveikatos centrų biurų ir kitų šios srities įstaigų vadovai.

Kaip ir daugeliui aukščiausio lygio vadybininkų, šalies sveikatos priežiūros įstaigų vadovams tenka veikti sudėtingoje aplinkoje: riboja itin griežti įstatymai, tenka spręsti įvairias juridines, teisines, organizacines problemas, derinti skirtingų socialinių ir politinių grupių tikslus bei interesus.

Kadangi pagrindinis sveikatos priežiūros įstaigų tikslas – gerinti gyventojų sveikatą, šie vadovai turi būti ne tik valdymo specialistai. Jiems būtina turėti žinių apie sveikatą, jos priežiūrą, ligų profilaktiką, taip pat išmanyti modernios sveikatos vadybos principus. Jie turi būti ir sveikatos politikai, veiksmingi tarpininkai tarp valdžios atstovų ir sveikatos profesionalų – medikų.

„Todėl ir rengiame ne eilinius sveikatos priežiūros įstaigų administratorius, o profesionalius, aukštos kvalifikacijos sveikatos vadybininkus. Sveikatos vadyba aprėpia visų išteklių, reikalingų sveikatai gerinti bei išsaugoti, mobilizavimą ir valdymą. Visuomenės sveikatos vadybos magistro studijos išskirtinės ta prasme, kad absolventams suteikiamas biomedicinos mokslų krypties visuomenės sveikatos magistro diplomas bei šią kryptį atitinkančios kompetencijos. Studijų metu magistrantai įgyja taip pat ir socialinių mokslų, vadybos kompetencijų“, – pabrėžia LSMU Visuomenės sveikatos fakulteto dekanė, Sveikatos vadybos katedros vedėja prof. Ramunė Kalėdienė.

Sveikatos vadybos magistro studijos šiame fakultete išskirtinės ir dėl dar dviejų dalykų: magistrantai ne tik įgyja profesinių žinių, bet ir formuojamas jų požiūris, kad sveikata yra didžiausia vertybė, taip pat dėl to, jog studijuoti kviečiami ne tik medikai, bet ir įvairių studijų krypčių kitų aukštųjų mokyklų absolventai.

Moderni studijų programa – paklausi ir po dviejų dešimtmečių

„Lietuvoje nuo sovietmečio buvo išlikusi ydinga nuostata, kad gydytojas, neturintis jokio vadybinio išsilavinimo, gali vadovauti bet kuriai gydymo įstaigai. Tad ilgą laiką visi vyriausieji įstaigų gydytojai buvo baigę tik medicinos studijas. Manau, tai viena priežasčių, kodėl mūsų sveikatos apsaugos sistema funkcionavo neefektyviai“, – neseną praeitį primena R.Kalėdienė.

Padėtis ėmė keistis po 1996 m., kai Visuomenės sveikatos fakultetas pradėjo rengti profesionalius sveikatos įstaigų vadovus. Profesorė didžiuojasi šia sveikatos vadybos magistro studijų programa. Sukurta vadovaujantis tarptautine Prancūzijos, Švedijos, Suomijos patirtimi, jau anuomet ji buvo itin moderni, aprėpianti visus šiuolaikinės sveikatos vadybos principus.

Šiuolaikiška ji išliko iki pat šių dienų, mat atsižvelgiant į laikmečio iššūkius kasmet yra atnaujinama ir papildoma, o per du dešimtmečius pasiekti rezultatai patys viską pasako. Šiuo metu tarp LSMU Visuomenės sveikatos fakulteto absolventų – arti septynių šimtų visuomenės sveikatos vadybininkų, kurių dauguma dirba Lietuvos sveikatos sistemoje. Nemažai profesionaliai parengtų sveikatos vadybininkų darbuojasi Sveikatos apsaugos ministerijoje, teritorinėse ligonių kasose, rengia ir koordinuoja tarptautinius projektus.

Sveikatos vadybininkas savo gebėjimus gali pritaikyti daugybėje sričių, tad studijų populiarumas neslūgsta, jos laikomos itin perspektyviomis. Dienines studijas dažniau renkasi jauni studentai, turintys ambicijų ateityje tapti sveikatos įstaigų vadovais, o  solidžią darbo patirtį įgiję įstaigų vadovai, administratoriai tobulinasi ištęstinėse studijose.

Sulaukta ir svaraus tarptautinio pripažinimo. Visuomenės sveikatos fakultetas yra visateisis Europos regiono visuomenės sveikatos mokyklų asociacijos (ASPHER) narys. ASPHER ekspertų palanki išvada (angl. „peer-review“) apie visuomenės sveikatos vadybos magistrantūros studijų programą liudija aukštą šių studijų kokybę ir atitiktį Europos standartams. Toks didelės svarbos įvertinimas – vienas pirmųjų Centro ir Rytų  Europoje.

Tos pačios vertybės padeda susikalbėti

Jokia paslaptis: Lietuvos sveikatos sistemos pertvarka nuolat pažeria įvairių naujovių. Nuolatinius pokyčius atidžiai stebintys LSMU mokslininkai nedelsdami papildo studijų programas absolventams tuo metu aktualiomis žiniomis ir įgūdžiais.

Pastaraisiais metais sveikatos vadybos magistrantams buvo stiprinama lyderystės bei pokyčių valdymo kompetencija – kad vadovams būtų lengviau dirbti nuolatinių reformos pokyčių atmosferoje. Šiuo metu studijų programa jau papildyta ir naujais aktualiais poveikio sveikatai vertinimo elementais.

Neatsitiktinai studijuoti sveikatos vadybos magistrantūroje kviečiami įvairių studijų krypčių absolventai: jau įsitikinta, kad daugialypė komanda, kurios kiekvienas narys turi tam tikros srities kompetencijų, – didelė paskata dalytis žiniomis ir tobulėti.

R.Kalėdienė džiaugiasi, jog dažnu atveju visuomenės sveikatos mokslininkų, sveikatos vadybininkų argumentus jau išgirsta ir politikai, – neretai ir dėl to, kad baigusiųjų visuomenės sveikatos vadybos magistrantūros studijas daugėja, ir nors jie dirba skirtingose institucijose, susikalbėti padeda panašūs požiūriai ir vertybių sistema.

„Iš savo dėstymo patirties galiu pasakyti, kad į magistrantų kursą susirenka įvairių nuostatų specialistai. Atėjusieji iš medicinos srities labiau orientuojasi į konkrečių ligų gydymą, o su „grynu“ vadybos ar administravimo srities specialistu apskritai sudėtinga kalbėtis apie sveikatą – juk ji ne prekė ir ne produktas. Tad nuo pirmosios paskaitos dirbame formuodami šiuolaikišką požiūrį, kad pagrindinė vertybė yra sveikata, kurią reikia pirmiausia saugoti ir stiprinti, o sveikatos priežiūros sistemoje negalime vadovautis „duobkasių filosofija“ – esą gerai, kai kreipiasi daug sergančiųjų. Turime orientuotis į tai, kad sistema ir visuomenė laimi, kai daugelis žmonių yra sveiki“, – pabrėžia fakulteto dekanė.

Studentams – naujausi studijų metodai

LSMU Visuomenės sveikatos fakulteto absolventas prof. Mindaugas Stankūnas skaito paskaitas Grifito universitete (Australija) bei Mastrichto universitete (Nyderlandų Karalystė) tų šalių sveikatos vadybos bei visuomenės sveikatos studentams.

„Atsakingai galiu pasakyti, kad mūsų visuomenės sveikatos specialistų ir sveikatos vadybininkų rengimas atrodo palyginti gerai, tačiau skirtumų vis dėlto yra. Ypač skiriasi pati dėstymo procedūra. Štai Mastrichto studentai mokosi probleminiu būdu – 90 proc. jų studijų sudaro literatūros skaitymas bei probleminių situacijų sprendimas. Auditorijose jiems pristatomos tik pagrindinės koncepcijos bei sąvokos ir aptariama studijuojama medžiaga. Grifito universitete nėra dirbtinio atskyrimo tarp paskaitos ir seminaro: vyksta sesija, išgirstama nauja medžiaga ir iš karto vyksta jos aptarimas. Panašius dėstymo būdus vis dažniau taikome ir Lietuvos sveikatos mokslų universitete – studentai tai vertina labai teigiamai“, – pasakoja profesorius.

Pasaulinę patirtį vertėtų diegti ir Lietuvoje

M.Stankūnas itin vertina pažangias užsienio šalių iniciatyvas, susijusias su sveikatos vadyba. Kai kurias jų, tarkime, besimokančios organizacijos kultūrą, kai mokomasi ne tik iš savo gerosios praktikos, bet ir iš savo klaidų, jis siūlytų diegti ir Lietuvoje.

Taip pat užsienio sveikatos priežiūros institucijose didelis dėmesys skiriamas lyderystės kultūrai diegti. Šiuo metu suvokiama, kad organizacijai gerokai naudingiau turėti du, tris, dešimt ar dar daugiau narių, kurie yra pasirengę imtis lyderystės.

Šis požiūris plačiai aptariamas prestižiniuose medicinos žurnaluose, tarptautiniuose sveikatos vadybos renginiuose, kuriami lyderystės kompetencijų sąrašai atskiriems sveikatos specialistams, o sveikatos lyderystė tampa įprasta tema sveikatos specialistų studijų programose. „Manyčiau, kad besimokančios organizacijos kultūros diegimas ir lyderystės plėtra suteiks mūsų sveikatos sistemai naują kokybinį postūmį“, – tikisi M.Stankūnas.

Ateities sveikatos vadyba: asmeninis gyvensenos specialistas

Ateities specialistai rengiami šiandien. Į priekį žvelgiantys LSMU Visuomenės sveikatos fakulteto mokslininkai rengia naujas visuomenei reikalingų specialistų studijų programas. Štai netolimoje ateityje pacientus konsultuos gyvensenos specialistai: pastebėjus, kad gydytojai profilaktiniam darbui neturi pakankamai laiko, kitąmet bus pradėti rengti gyvensenos medicinos magistrai, kurie taps sveikatos priežiūros komandos nariais, padėsiančiais žmonėms stiprinti sveikatą.

Jau šiemet pradedama jungtinė su Kauno technologijos universitetu sveikatos informatikos studijų programa, kurioje bus rengiami svarbūs sveikatos vadybos komandos nariai – elektroninės, mobiliosios sveikatos specialistai, biostatistikai.

Pasigenda sveikatos lyderių

Paklaustas, kokio sveikatos vadybininko reikėtų ateities Lietuvai, M.Stankūnas sako Lietuvos sveikatos sistemoje vis dar pasigendąs tikrų sveikatos lyderių.

„Visuotinai sutariama, kad tikras sveikatos lyderis turi pasižymėti eksperto galia (t.y. išmanyti savo sritį), referento galia (mokėti dirbti su žmonėmis, ypač iš kitų sektorių) ir svarbiausia – būti atsidavęs sveikatos vertybėms. Ar mes tokių turime? Manau, ateities Lietuvai ir reikia lyderių bei vadovų, kurie būtų pasirengę ginti šalies gyventojų sveikatą, nepaisydami politinių kreditų, įvairių grupių pasipriešinimo ar baimės dėl nepopuliarių sprendimų“, – skatina susimąstyti profesorius.

Galbūt tokių lyderių kaip tik subrandins LSMU Visuomenės sveikatos fakulteto auditorijos?

Rasa Vaitkevičienė

2015-ieji pagal ministrę: su gerąja estų patirtimi, geriau panaudojamomis prevencinėmis programomis, sveikos gyvensenos propagavimu ir be skubotų sprendimų.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

„Principas „skaldyk ir valdyk“ man, sveikatos apsaugos ministrei, nėra tinkamas. Šiuo atveju kur kas svarbesnis medikų bendruomenės palaikymas ir lygiateisiškumo principas, pagal kurį priimami sprendimai, keičiantys pacientų ir medikų kasdienybę“, – apie ateinančių metų iššūkius ir prognozes sveikatos apsaugos srityje baigiantis seniesiems metams kalbamės su prieš pusmetį sveikatos apsaugos ministre paskirta socialdemokrate Rimante Šalaševičiūte.

VEIDAS: Kokius pokyčius žadate inicijuoti 2015-aisiais, kad netvarkos ir korupcijos sveikatos apsaugos sektoriuje mažėtų?

R.Š.: Situacija Lietuvoje nėra jau tokia prasta, jei naujai patvirtintas Latvijos sveikatos apsaugos ministras atvažiuoja pas mus semtis patirties. ES ir kaimynai žino ir gerąją Lietuvos praktiką, tačiau, pavyzdžiui, Estija kai kuriose srityse mus išties lenkia. Pasitarę su profesoriais Aleksandru Laucevičiumi ir Pranu Šerpyčiu nusprendėme, kad ir mums reikėtų nuvykti į Estiją, susipažinti su gerąja jų praktika slaugos, kardiologijos, diabeto, greitosios medicininės pagalbos teikimo srityse. Dabartinis estų tikslas – turėti tokią mediciną kaip Suomijoje (suomiai jiems padeda, taigi tikėtina, kad jie tai pasieks), o mes turime lygiuotis į Estiją, perimti gerąją jų patirtį ir įgyvendinti savo šalyje.

VEIDAS: Buvęs sveikatos apsaugos ministras (dabar sveikatos ir maisto saugos reikalų Europos komisaras) Vytenis Andriukaitis itin daug kritikos sulaukdavo dėl savo kategoriškumo privačios medicinos atžvilgiu. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?

R.Š.: Lietuvos sveikatos sistemą sudaro tiek valstybinės, tiek privačios medicinos įstaigos – negalime jų atskirti. Ir nors šiandien prioritetas teikiamas nemokamą gydymą užtikrinančioms valstybinėms gydymo įstaigoms, neturėtume pamiršti, kad jei ligonių kasa sudaro su privačia medicina sutartis, abi įstaigos atsiduria vienodame lygmenyje, taigi vienodai turime padėti remti ir ginti privačią mediciną. Žinoma, sutartys su  privačiomis gydymo įstaigomis sudaromos tuo atveju, jei trūksta medikų valstybinėse medicinos įstaigose. Tačiau norėčiau priminti, kad šiuo metu turime 67 proc. privačiai dirbančių šeimos gydytojų, o tai reiškia, kad privati medicina mūsų šalyje įsitvirtinusi.

VEIDAS: Nors sveikatos apsauga Lietuvoje traktuojama kaip nemokama, gyventojai, kreipdamiesi į vieną ar kitą gydymo įstaigą, žino, kokie vokelių tarifai (gimdymas siekia apie 1 tūkst., širdies operacija – 4 tūkst. Lt ir pan.) Ko reikia, kad ši sistema būtų išgyvendinta?

R.Š.: Kalbame apie gyventojų mentaliteto pokyčius. Šiuo atveju žmogus įsivaizduoja, kad jei neduos pinigų, negaus ir kokybiškų paslaugų. Kalbant apie gimdymo paslaugas Lietuvoje reikia pabrėžti, kad tam tikras procentas jų yra priskirtas prie mokamų paslaugų, bet tai labai nedidelės sumos. Kadangi pati esu pagimdžiusi tris dukras, puikiai prisimenu, kaip suprakaitavusioje rankoje spausdavau pinigus, bet taip ir nesugebėdavau jų paduoti gydytojai. Po to save smerkdavau, kad gal viskas būtų praėję lengviau, jei būčiau išdrįsusi. Bet tai mūsų mentaliteto dalykai. Pinigai paslaugų kokybės nekeičia.

Mane taip pat pasiekia informacija apie operacijų ir kitų medicininių paslaugų tarifus, apie atlygį slaugytojams ir pan., tačiau, kaip parodė 2013 m. atlikta anoniminė gyventojų apklausa, Lietuvoje 20 proc. sumažėjo žmonių, duodančių pakišas.

VEIDAS: Kaip manote, kiek esama situacija dera su Lietuvos gydytojų sąjungos profesinės etikos kodeksu?

R.Š.: Turiu priminti, kad Civiliniame kodekse nebeliko nuostatos, kad medikai gali gauti atlygį iki 125 Lt. O profesinės etikos kodekse aiškiai apibrėžta – jokių atlygių medikai gauti negali. Vertinant šalyje susiklosčiusią situaciją galima sakyti, kad tai smulki korupcija, bet tektų pridėti, kad ji iš tiesų klesti. Esminis dalykas, kad pacientai neturėtų siūlyti vokelių, bet kaip tai išgyvendinti? Dažnas po atliktos operacijos siūlydamas vokelį, matyt, tikisi pelnyti daugiau mediko dėmesio. Manau, tai medicinos įstaigos administracijos ir vadovybės klausimas. Tačiau žmonės turi įsisąmoninti: siūlomi pinigai paslaugos kokybės nepakeis.

VEIDAS: Nors ministras V.Andriukaitis buvo minėjęs, kad trumpins pacientų eiles ligoninėse ir poliklinikose, to neatliko. Kaip šią ir kitas problemas žadate spręsti jūs?

R.Š.: Mane pasiekia žmonių nusiskundimai dėl to, kad tenka ilgai laukti planinių operacijų, taip pat vis dar sunku greitai patekti pas šeimos gydytojus ir kitus specialistus. Prioritetine tvarka dėmesio reikalauja inovatyvių vaistų atėjimo į mūsų rinką bei vaikų ligoninės Santariškėse klausimai. Daug diskusijų kelia ir vadinamasis plaukiojantis balas, pagal kurį skaičiuojami pinigai ligoninėms. Esant krizinei situacijai jis buvo sumažintas iki 93 ct, tačiau ateinančiais metais vienas balas turėtų siekti 98 ct.

Vienu svarbiausiu šiais metais galima vadinti Vyriausybės priimtą sprendimą iš Rezervo fondo skirti 50 mln. Lt gydymo įstaigų skoloms padengti. Taigi ligoninės galės atsiskaityti su kreditoriais, o tai reiškia, kad skolų nebeturėtų likti. Gerėjant medicinos įstaigų finansinei būklei turėtų susitvarkyti situacija ir dėl darbuotojų atlyginimų.

VEIDAS: Naujai paskirti ministrai gana dažnai kritikuojami už tai, kad netęsia savo pirmtakų darbų. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?

R.Š.: Sutikdama eiti sveikatos apsaugos ministro pareigas įsipareigojau perimti visus ankstesnio ministro darbus ir pažadėjau rūpintis jų tęstinumu. Bet detaliau pasidomėjusi pamačiau, kad paskutinėmis V.P.Andriukaičio darbo dienomis buvo priimta daug skubotų sprendimų, kurie nederinti su teisininkais, taigi kai kuriuos pakeitimus teko inicijuoti iš karto. Dėl to sulaukiau tam tikro pasipriešinimo, bet daugeliu atveju medikų bendruomenė mane palaiko. O tie sprendimai, kurie priimami šiandien, nėra priimami tik mano iniciatyva. Kaip kad mėgstama pabrėžti, aš esu ne medikė, o teisininkė, todėl stengiuosi nepriiminėti sprendimų viena, tariuosi su medikų bendruomene. Kiek esu pastebėjusi, didžiausia jų problema – konkurencija. Įveikus ją ir priėmus teisingus sprendimus būtų galima daug ką pakeisti.

VEIDAS: Ministre, ką vadintumėte savo prioritetiniais darbais?

R.Š.: Mano siekiamybė – sutaikyti Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę su Santariškėmis, toliau – Kauno ir Vilniaus medikus. Prieš pradėdama eiti šias pareigas nė nenumaniau, kad esama tokių gilių konfliktų.

Tik detaliau susipažinusi su esama situacija sveikatos apsaugos sektoriuje supratau, kad yra didesnių galimybių, nei įsivaizdavau anksčiau: galima daug ką pakeisti, tereikia veikti subtiliai. Tik perėmus postą iš V.Andriukaičio ėmė lįsti daug naujų ir įsisenėjusių problemų, kurias reikėjo skubiai spręsti. Nebuvo paprasta: mane pasitiko buvusio ministro sukiršinta medikų bendruomenė, nepatenkinti ir besiskundžiantys pacientai. Galbūt ne visi sprendimai, kuriuos teks priimti, tenkins didžiąsias šalies gydymo įstaigas, bet tik taip išspręsime esamas problemas. Viena jų – onkologijos paslaugų teikimas Panevėžyje. Netrukus bus pradėtos švitinimo procedūros ir šiame mieste. Teritoriniu principu tai išties reikalingos procedūros.

VEIDAS: Jūsų pirmtakas kaip priešnuodį jaunų gydytojų emigracijai stabdyti siūlė grąžinti dar sovietiniais metais veikusią paskyrimų sistemą. Ar ir jūs žadate siųsti jaunus specialistus į periferiją?

R.Š.: Šiuo metu dar nėra aiškios ir nusistovėjusios politikos šiuo klausimu. V.Andriukaičio mintys buvo teisingos, tačiau nesutinku, kad medikai turėtų būti išsiunčiami priverstinai. Buvęs ministras žadėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir prašyti jo išaiškinti, ar būtų galimybė asmenis, kurie įstojo studijuoti medicinos į valstybės finansuojamas vietas, nukreipti dirbti ten, kur yra poreikis. Bet pakol kas tokio išaiškinimo dar neturime. Kiek man pavyko susipažinti su skirtingų Lietuvos regionų gydymo įstaigomis, viskas priklauso nuo ligoninių gebėjimo pritraukti jaunų specialistų. Palyginusi Ukmergės (70 km nuo Vilniaus) ir Švenčionių (80 km nuo Vilniaus) ligoninių gebėjimą prisikviesti medikų matau, kad Švenčionių gydymo įstaigos direktorė neieško būdų, kaip pritraukti jaunų specialistų, o į Ukmergę jauni specialistai patys veržiasi. Taigi kalbame apie gydymo įstaigų vadybos politiką (apie tai, kokias sąlygas pasiūlo, ar sudomina) ir jos nebuvimą.

Pati kurį laiką esu kuravusi Švenčionių apygardą ir mačiau, kokia ten netvarka. Savivaldybės meras moka reikalauti tik lėšų gydymo įstaigos renovacijai, o kad nėra kam dirbti tuščiose patalpose, nemato: vietiniai ligoniai medicinos paslaugų ieško kitur.

VEIDAS: Manote, jog neateis diena, kada mažesni Lietuvos miestai pritrūks profesionalių medikų?

R.Š.: Kaip supratau bendraudama su Jaunųjų medikų sąjunga (dar V.Andriukaičio įsteigta), didžioji dalis mokslus baigusių specialistų nesiekia pasilikti Kaune ar Vilniuje. Priešingai, jie netgi norėtų vykti dirbti į kitas Lietuvos gydymo įstaigas, bet tam reikalinga informacija apie tai, kokios darbo sąlygos ir vietos jų lauktų, kaip būtų sprendžiami socialiniai klausimai ir pan. Susidariau įspūdį, kad blogiausia padėtis šiuo klausimu – Rytų Aukštaitijoje. Tačiau kaip pozityvų pavyzdį galiu paminėti 11 jaunų medikų, kurie šiemet savo noru išvyko dirbti į Ukmergės ligoninę.

VEIDAS: Šiuo metu vidutinis Lietuvos medikų amžius – 57 metai, tačiau nemaža jų dalis dirba sulaukę ir garbesnio amžiaus. Ar tokiomis aplinkybėmis nenukenčia savo vietos ieškantys jauni medikai?
R.Š.: Man pačiai jau ne 20 ir ne 40 metų, todėl manau, kad iš tiesų ateina amžius, kada reikia pailsėti. Kad ir kaip norėtųsi dirbti produktyviai, amžius įpareigoja paisyti darbo ir poilsio režimo. Taigi, jei gydytojui 60 ar 70 metų, o dirbama ne tik pagrindiniame darbe, bet turima ir papildomų darbo valandų, reikėtų pripažinti, kad nebegalima kokybiškai dirbti keliais etatais. Todėl, jei jėgos ir sveikata dar leidžia, vertėtų pamąstyti apie pusę etato, o dalį darbų perleisti jaunesniems. Tačiau netrūksta pavyzdžių, kai vyresnio amžiaus medikai yra itin atsidavę darbui ir vertinami savo bendruomenės, kitaip tariant, viskas su jais gerai.

VEIDAS: Apskaičiuota, kad jau 2030 m. pasaulis bus neatpažįstamai pasikeitęs: didesnę visuomenės dalį sudarys miestuose susitelkę vyresnio amžiaus žmonės. Ar galite prognozuoti, kokie iššūkiai ir kokios problemos tuo metu teks Lietuvos visuomenei?

R.Š.: Šiuo metu mūsų viltys siejamos su žmonių ilgaamžiškumu. Žinoma, iki Švedijos ir kitų gerovės valstybių, kuriose vidutinė gyvenimo trukmė jau siekia 80 metų, mums dar toli, bet skirsime daug lėšų, kad lietuvių gyvenimo trukmė ilgėtų. Mūsų uždavinys – pasivyti Skandinavijos šalis.

VEIDAS: Kas, jūsų manymu, labiausiai lemia Lietuvos gyventojų sveikatą?

R.Š.: Ji priklauso tiek nuo medikų, tiek nuo pačių žmonių sąmoningumo. Kaip matyti iš atliktų tyrimų, mūsų regione labai išsiskiria aukštesnį išsilavinimą įgijusių ir didesnes pajamas gaunančių žmonių sveikata. Taip pat labai skiriasi gyventojų prieinamumas prie reikiamos informacijos kaimo ir miesto vietovėse. Tačiau neabejoju, kad dauguma problemų gali būti išspręsta pasitelkus sveiką gyvenseną, vartojant daugiau daržovių, daugiau judant.

Tiesa, kai kurie mūsų tai įsivaizduoja kaip sunkiai prieinamą prabangos dalyką (su pirtimis, saunomis, mokamomis paslaugomis ir pan.), tačiau sveika mityba ir judėjimas juk nereikalauja papildomų lėšų. Apklausti Lietuvos vyrai mano, kad sveikai gyvensenai labiausiai kenkia rūkymas ir alkoholis, o moterys mini riebalus ir saldumynus.

VEIDAS: Lietuviai vis dar dažniausiai miršta nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Ar yra kokių priemonių šiai situacijai gerinti?

R.Š.: Lietuva keletą metų iš eilės neišnaudojo prevencinių programų – kasmet likdavo po kelis milijonus nepanaudotų lėšų. Tačiau šiemet viskas suplanuota taip, kad lėšų gali ir pritrūkti. Galime pasidžiaugti, kad inicijavus klasterių sistemą kovai su daugiausiai gyvybių nusinešančiomis ligomis (insultu, infarktu, onkologinėmis ligomis) per 2013 m. ir tris šių metų ketvirčius lietuvių mirštamumas nuo insultų sumažėjo 40 proc. Tai tik įrodo, kad tinkamiems specialistams teikiant gerai organizuotą pagalbą galima laimėti nemažai gyvybių.

Insulto atveju itin svarbu, kad nuo pirmųjų požymių pasirodymo ligonis gautų reikiamą pagalbą per dvi valandas. Tik taip nepakenkiama jo gyvenimo kokybei. Deja, uždelsus pamatoma, kad tai viena labiausiai invaliduojančių ligų.

VEIDAS: Gal išgirsite ir į didžiąsias sostinės ligonines besikreipiančių asmenų balsą: sutikite, mokėti įspūdingas sumas už automobilio stovėjimą prie ligoninės – tikrai su sveiku protu prasilenkiantis sprendimas…

R.Š.: Galiu tik pasidžiaugti, kad jau pasirašyta taikos sutartis su Vilniaus universitetine ligonine: atkovojome iš Vilniaus miesto savivaldybės tris aikšteles, kurios bus nemokamos. Iki šiol vyko teisminiai ginčai, ilgai vargome su Vilniaus miesto savivaldybe, tačiau jei kalbame apie automobilių stovėjimo aikšteles prie Santariškių – procesas dar nesibaigęs. Nesustosime, išeičių žadame ieškoti ir toliau. Net jei aikštelės ir liks mokamos, kalbėsime apie tai, kad automobilių parkavimo kainos turėtų būti diferencijuotos, pavyzdžiui, pirma valanda nemokama, o toliau – jau kitos sumos. Tai vis dar derybų klausimas, tačiau turime gerbti pacientus ir jų artimuosius, o ne ieškoti būdų, kaip juos dar apkrauti dideliais mokesčiais.

VEIDAS: Kokiu principu žadate vadovautis dirbdama vienoje karščiausių – Sveikatos apsaugos ministerijoje?

R.Š.: Na, principas „skaldyk ir valdyk“ man, kaip sveikatos apsaugos ministrei, nėra tinkamas. Šiuo atveju kur kas svarbesnis medikų bendruomenės palaikymas ir lygiateisiškumo principas, pagal kurį priimami sprendimai, keičiantys pacientų ir medikų kasdienybę.

VEIDAS: Lietuvių sveikatai skirtų milijardų per dešimtmetį padaugėjo bemaž dvigubai, tačiau sveikesni nei mūsų kaimynai vis dar nesame. Kokios priežastys mums trukdo?

R.Š.: Pagal kasmet vertinamą sveikatos apsaugos vartotojų indeksą pernai Lietuva pakilo per tris pozicijas: iš 26-os – į 23-ią. Tai akivaizdus įrodymas, kad Lietuvos sveikatos apsaugos sistema pacientų atžvilgiu padarė pažangą. Žinoma, iki gerovės valstybių indekso mums dar stinga, bet ir šiemet mūsų indeksas augo.

Vilties suteikia ir sveikatos apsaugos sektoriui skiriamos valstybė lėšos. Jei ne 400 milijonų, kuriuos pagal tarptautinius įsipareigojimus tenka skirti krašto apsaugai, ko gero, jau būtume pirmoje vietoje pagal valstybės skiriamas lėšas, o tai įrodo, kad sveikatos apsaugai mūsų šalyje skiriama išties daug dėmesio.

Pastarasis laikotarpis atrodė santykinai ramus. Niekas nieko „neapspjaudė“, valdžios vyrai jokių skandalų nesukūrė. Atrodo, net ir Dievui nuobodu su mumis pasidarė, tad nutarė jis pajuokauti. Ir pajuokavo gana sėkmingai – davė tautai sveikatos apsaugos ministrą…

Kad davė, tai davė – šis tuoj pat įniko mus linksminti, matyt, ir pačiam greičiausiai jau gerokai buvo pabodę opozicijos kėdę trinti. Žinia, jis visuomet pasižymėjo skambiais pasisakymais, o ir hiperaktyvumo iš šio piliečio neatimsi. Kažin ar dar kuris politikas daugiau už jį Seime buvo matomas. Tai gavęs valdžią į rankas pasiraitojo rankoves ir ėmėsi reformuoti mediciną. Bet žodis „reformuoti“, matyt, gerokai per taikus tokiai veiklai apibūdinti. Gal verčiau tiktų sakyti „revoliucionizuoti“? Bet man labiau tinka kitas žodis – „linksminti“.
Revoliucijos paraku pakvipo, kai ministras žiniasklaidai prasitarė, kad jo širdžiai vis dar tokia miela seniai išsiilgta sovietinė tokio Semaškos sveikatos apsaugos sistema. Ne tik psichologai žino, kad žmogus į senatvę prie jaunystės pomėgių ima linkti ir savo praeitį romantiškai idealizuoti. Tai visai ne bėda – juk nevalia iš žmogaus atimti fantazijų. Bet fantazijos viena, o realybė – kita. Ir ypač baisu tampa, kai prisisvajojęs „romantikas“ staiga nusprendžia fantazijas įgyvendinti ir ima aplinkinius versti jose gyventi. Kartais artimieji net psichiatrus į pagalbą pasitelkia, kad vargšelį atgal į realybę sugrąžintų.
Aha, beje, apie psichiatrus, matyt, ir reikėtų pakalbėti. Mat mūsų visų sveikatos „saugojimo“ ministras nusprendė pirmiausia raumenis ant jų pamiklinti. Kažkaip vis nutinka, kad sveikatos revoliucionieriai ne pirmą kartą psichiatrus pirmuoju taikiniu pasirenka. Kažin kodėl? Sakoma, kad pirmiausia visi stengiasi susidoroti su tais, kurių bijo. O kodėl bijo? Gal skaitytojui pačiam koks nors atsakymas į galvą ateitų…
Pamenu, vienas ministras ano amžiaus gale bandė psichiatrijoje „pasitvarkyti“, kompensuojamųjų vaistų pacientams sąraše beveik nepalikdamas vietos medikamentams, skirtiems psichikos ligoms gydyti. Gavęs kritikos, bandė ir psichiatrus užčiaupti, net žurnalistę spaudė prie sienos, reikalaudamas išduoti „per daug kalbančiųjų“ pavardes. Deja, krito pats…
Kitas ministras jau šio šimtmečio įžangoje psichoterapeutams dovaną įteikė – panaikino šią specialybę. Ar žinote, mielieji, kad Lietuvoje formaliai nėra nė vieno psichoterapeuto? Tai pas ką lankotės? Čia tik mes, na, ir dar „kvaili“ vakariečiai mus psichoterapeutais ar psichoanalitikais vadina, o Lietuvos valdžiai XXI amžiuje tokia specialybė neegzistuoja! Beje, tas ministras irgi netrukus krito, bet psichoterapeutai iki šiol lyg vaiduokliai slepiasi po psichiatrų, psichologų ar dar kitokių gydytojų kaukėmis.
Na, o dabartinis ministras pralinksmino mus išleisdamas įsakymą Nr. V-1209, kuriame suvardijo, ką mes, psichiatrai (ir psichoterapeutai), dirbantys poliklinikose ar privačiuose kabinetuose, turime sau darbe į kompaniją pasiimti ir kokias priemones pasirinkti, idant kenčiančiam žmogui padėtume. Kad nebūtų pernelyg nuobodu, palinksminsiu ir jus.
Taigi ką psichiatras turėtų savo kabinete įdarbinti? Greta jo turi įsitaisyti slaugytojas, psichologas, socialinis darbuotojas ir „kiti specialistai pagal poreikį“. Viskas būtų logiška, jei šis reikalavimas būtų taikomas poliklinikoms. Bet, sakykite, kaip elgtis privačiame kabinete dirbančiam psichiatrui, o dar labiau – vienišam valstybės ignoruojamam psichoterapeutui? Juk pas jį, anot Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidento doc. Alvydo Navicko, paprastai ir ateina tautos žiedas – politikai, o ir verslininkai ar žmonės, kurie nenori viešinti savo psichologinių problemų.
Įsivaizduokite tokią situaciją. Štai sveikatos apsaugos ministras nusprendžia, kad atėjo laikas pasitarti su psichoterapeutu (atleiskite, psichiatru) dėl savo psichologinių sunkumų. Žinoma, jis nueis pas privatininką, kad šiukštu niekas nesužinotų, jog ir jis vargšelis naktimis nemiega ar su partiečiais nebesutaria… O čia – še tau, boba, ir devintinės! Psichoterapeuto kabinete sėdi visa jo nurodyta komanda: psichiatras, slaugytojas, psichologas, socialinis darbuotojas ir kas nors iš tų „pagal poreikį“: koks nors apsaugininkas ar policininkas – juk ne bet kas, o ministras atvažiavo! Na, ką, ministre, patiktų? Visi įdėmiai išklauso jo problemas, paklausinėja išsamiau, pavyzdžiui, kaip seksualinis gyvenimas einasi, ar žmona nemuša… Po to į kortelę surašo.
Manau, ne tik ministrui, bet ir kiekvienam savo konfidencialumą saugančiam žmogui nepatiktų tokia pagalba. O ministras TV ekrane pareiškia norintis, kad pagalba ne Gariūnų kioskelyje teikiama būtų. Vadinasi, jei su komanda, tai jau nebe Gariūnų kioskelis?
Bet visos įsakymo linksmybės dar ne čia. Jos ten, kur surašytos reikalingos psichiatro darbui priemonės. O tai (cituoju): „arterinio kraujospūdžio matavimo aparatas; techninės priemonės psichiką veikiančioms medžiagoms organizmo terpėse nustatyti (alkotesteriai, greito narkotinių medžiagų nustatymo priemonės ir kt.); medicininės svarstyklės; ūgio matuoklė“. Taigi, matyt, dabar psichiatras užsiims ūgio matavimu ar paciento svėrimu, nes tai, anot ministro, lemiamas psichikos sutrikimų gydymo veiksnys… O jei dar kraujospūdį išmatuosime ar girtumą patikrinsime, tai psichiatro kompetencija pasieks tarptautinį lygį! O gal čia nelemtasis Semaška kiša koją…
Bet ir tai dar ne viskas. Cituodamas psichiatro darbui reikalingas priemones, sąmoningai nepaminėjau paskutinės, kuri tiesiog vainikuoja visą įsakymą. Po ūgio matuoklės atskiru punktu įrašyta „centimetrinė juostelė“! Va čia tai, matyt, jau psichiatro (ir psichoterapeuto) genialumo įrodymas! Jei turiu centimetrinę juostelę, galiu save vadinti tobulu psichoanalitiku, psichoterapeutu ir psichiatru viename asmenyje!
Manau, kad daugiau nėra ko bepridurti. Tik norisi dar vieną klausimą užduoti ministrui: ką matuosime ta juostele? Kaukolės apimtį? O gal atstumą nuo smegenų iki rankos, kuri tokius įsakymus pasirašo? Juk kol impulsas iš smegenų iki rankos ateina, praeina laiko… Ir gal kuo atstumas ilgesnis, tuo mažiau protas daro įtaką?
Būtų juokinga (įsakymas, beje, išleistas gruodžio 31-ąją – gal ministerijoje per anksti imta švęsti?), jei nebūtų liūdna. Liūdna, kad vis dar valkiojamės po kažkokias sovietines sistemas, idealizuojame jas, bet blogiausia, kad bandome išorinę tikrovę prie savo vidinių fantazijų pritempti. O juk brandus ir protingas žmogus visuomet atvirkščiai elgiasi – savo vidinį pasaulį prie išorinio taiko. Tai kas gi mus valdo, gerbiamieji?
Beje, ministras vasario pradžioje „pataisė“ linksmąjį įsakymą: dabar jis galioja tik tiems psichiatrams, kurie gauna lėšų iš valstybės biudžeto. Ir kas tada? Ogi tas, kad dabar nesąmonėms ūgio matuoklių, svarstyklių ar centimetrinių juostelių pavidalu psichiatrų kabinetuose lėšas švaistys nebe patys žmonės, bet valstybė. O tai pinigai, beje, irgi tų pačių žmonių.

Kažkaip vis nutinka, kad sveikatos revoliucionieriai ne pirmą kartą psichiatrus pirmuoju taikiniu pasirenka. Kažin kodėl?

Sveikatos apsaugos sistemai vadovaus puikiai šią sritį išmanantis, tačiau darbo Vyriausybėje patirties neturintis politikas.

Už prieinamesnį ir teisingesnį sveikatos sektorių
Vos gavęs prezidentės Dalios Grybauskaitės palaiminimą užimti sveikatos apsaugos ministro postą, socialdemokratas Vytenis Andriukaitis pareiškė, kad pirmiausia bandys rasti papildomus 215 mln. Lt sveikatos apsaugos sistemai.
Kitas ambicingas ministro tikslas – sukurti sveikatos sektorių, apimantį visas viešojo gyvenimo sritis, ir siekti, kad lėšos būtų efektyviai naudojamos sveikai gyvensenai ugdyti, sveikai mitybai propaguoti, sveikatai išsaugoti – sveikoms darbo ir gyvenimo sąlygoms, sveikatos prevencijai ir atkūrimui užtikrinti. V.Andriukaitis taip pat užsimojęs pasiekti, kad visiems būtų užtikrinta nemokama medicinos pagalba.
Tiek „Prognozių“ kalbinti medikai, gydymo įstaigų vadovai, naujojo ministro politiniai bendražygiai, tiek jo oponentai pabrėžia, kad pagaliau Sveikatos apsaugos ministerijai vadovaus puikiai šią sritį išmanantis politikas – pagal išsilavinimą gydytojas, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę kūręs gydymo įstaigų, sveikatos sistemos, sveikatos draudimo teisinę bazę.
Vis dėlto ar nepritrūks V.Andriukaičiui ambicijų ir valios realizuoti savo užsibrėžtą tikslą sukurti efektyvesnį, prieinamesnį, tinkamesnį, teisingesnį sveikatos sektorių?

Dėmė vienintelė, ir ta netikra
Buvę V.Andriukaičio kolegos Seime pastebi, kad jis kaip reta kruopštus ir net pedantiškai smulkmeniškas, tačiau savo nuomonę reiškia visais klausimais, sudarydamas visų sričių žinovo įspūdį. 61 metų socialdemokratui nepritrūksta nei energijos, nei argumentų bet kokiu klausimu ginčytis ne tik su oponentais, bet ir su partijos kolegomis tol, kol laimi žodinę kovą. Dėl tokio „hiperaktyvumo“ kišant nosį, kur reikia ir nereikia, bei įtikėjimo savo teisumu jis dažnai būna pašiepiamas net bendražygių.
Vis dėlto bene didžiausias šešioliktosios Vyriausybės sveikatos apsaugos ministro trūkumas, kad jis niekuomet iki šiol nedirbo vykdomojoje valdžioje. Nors V.Andriukaitis aktyvioje politikoje dalyvauja nuo 1990 m., kai buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatu ir nuo tada praleido vos vieną Seimo kadenciją, buvo Seimo pirmininko pavaduotojas, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas, o 1999–2001 m. – Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas, tačiau ministro postas jam iki šiol nebuvo patikėtas.
Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas socialdemokratas Gediminas Kirkilas prisimena, kad 2001 m. ministru pirmininku tapęs Algirdas Brazauskas į komandą V.Andriukaičio nekvietė, nes šis pats nenorėjo vadovauti jokiai ministerijai. O prieš šešerius metus pats Vyriausybę formavęs G.Kirkilas sako negalėjęs savo bendražygiui siūlyti ministro posto, nes tuo metu teismai nagrinėjo bylą, kurioje V.Andriukaitis kaltintas iš koncerno „Rubicon group“ (dabar įmonių grupė ICOR) paėmęs 95 tūkst. Lt mainais už tai, kad būtų priimami verslininkui palankūs įvairūs teisiniai aktai.
Kone idealioje V.Andriukaičio biografijoje tai vienintelė dėmė, kainavusi jam Seimo nario mandatą, taip pat Socialdemokratų partijos vicepirmininko postą. Mat Generalinei prokuratūrai pareiškus įtarimus kyšio ėmimu jis, sekdamas europine politine tradicija, atsistatydino iš visų postų parlamente bei partijoje, o nesulaukęs nei A.Brazausko, nei daugelio kitų partiečių palaikymo, buvo paliktas vienas kovoti dėl Seimo nario mandato ir rinkimus pralaimėjo.
Tokiu būdu buvusį disidentą, vieną pagrindinių Socialdemokratų partijos kūrėjų, neturėjusių jokių ryšių su sovietine nomenklatūra, veikiausiai buvo bandoma nustumti į politikos užribį, juolab kad V.Andriukaitis neslėpė ambicijų dar kartą pakovoti dėl LSDP pirmininko posto.
Vis dėlto ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas pripažinus, kad pareikšti įtarimai korupcija nepagrįsti, ir 2008 m. laimėjęs Seimo rinkimus V.Andriukaitis grįžo į didžiąją politiką.
Beje, ketverių metų pertrauka nesumažino jo įpročio aktyviai kritikuoti kitus Seimo narius ir reikšti nuomonę bet kokiu klausimu. Tai patvirtina ir praėjusios kadencijos Seimo posėdžių statistika, pagal kurią daugiausiai kalbėjęs parlamentaras – V.Andriukaitis. Daugiausiai kritikos jis išsakė dėl posėdžių vedimo tvarkos, taip pat dėstė argumentus nagrinėjant daugelį klausimų. „Jis puikiai įvaldęs retorikos meną, tačiau tik komentuoti kritikuojant kitų pasisakymus – paprasta. Vadovaujant ministerijai to neužteks. Dabar, kai jį užgrius didelis darbų krūvis, tuščiam plepėjimui, kokio iki šiol jo kalbose netrūkdavo, neliks laiko“, – mano konservatorius Antanas Matulas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Po 2008 m. Seimo rinkimų suformavus valdančiąją koaliciją, sveikatos apsaugos sistemos valdymas buvo patikėtas Lietuvos liberalų ir centro partijai. Ministru buvo paskirtas Algis Čaplikas, o jam atsistatydinus nuo 2010 m. sveikatos apsaugos ministro pareigas eina tos pačios partijos deleguotas Raimundas Šukys.

Seimo sveikatos reikalų komiteto (SSRK) pirmininko postas atiteko man, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovui, todėl mūsų partijos galimybės priimti ryžtingesnius sprendimus, kalbant apie sveikatos sistemą, buvo ribotos. Politikos formavimas, priimtų įstatymų įgyvendinimas, sistemos valdymas patikėtas ministerijai.

Nuo pat pradžių susidūrėme su pasaulinės ekonominės krizės padariniais. Ji nemažai prisidėjo, kad įplaukos į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą (PSDF) pradėjo mažėti. Įtakos turėjo ir tai, kad nemažai visuomenės grupių sveikatos draudimo arba nemokėjo, arba mokėjo labai mažai, o paslaugų reikalaudavo tokių pačių.

Tam reikėjo skubių permainų ir mes jas inicijavome: skubiai priimti įstatymai privertė sveikatos draudimo mokestį mokėti apie 200 tūkst. Lietuvoje gyvenančių žmonių, kurie iki tol šio mokesčio nemokėjo. Taip pat buvo pateiktos Sveikatos draudimo įstatymo pataisos, kurios privertė Vyriausybę už valstybės draudžiamus asmenis (apie 2 mln., arba apie 65 proc. Lietuvos gyventojų) mokėti gerokai didesnę įmoką. Palyginkime: 2007 m. valstybė už valstybės draudžiamus asmenis mokėjo po 353,2 Lt, o 2012 m. –  jau po 725 Lt už vieną asmenį. Taip pastebimai padidėjo PSDF biudžetas.

Šios permainos davė labai gerų rezultatų. Vienintelis PSDF biudžetas per visą ekonominės krizės laikotarpį buvo subalansuotas ir nedeficitinis. O štai valstybės ir sodros fondai buvo priversti skolintis iš bankų.

Manau, kad dėl laiku priimtų tinkamų Seimo, Vyriausybės ir Sveikatos apsaugos ministerijos sprendimų ekonominės krizės metais vidutinė šalies gyventojų gyvenimo trukmė ilgėjo. Moterys 2007 m. vidutiniškai gyveno 77,2 metus, o 2011 m. – jau 79,3, vyrai atitinkamai 64,9 ir 68,5 metus.

Net ir per krizę ne tik kad nebuvo mažinamos, bet dar ir buvo gerokai padidintos lėšos prevencinėms programoms įgyvendinti. Dėl šios priežasties pavyko sumažinti mirštamumą dėl širdies ir kraujagyslių ligų, anksčiau nustatyti onkologines ligas. Perpus sumažėjo mirtingumas dėl kitokių priežasčių, toliau mažėja kūdikių mirtingumas. Pagal šį rodiklį Lietuva lenkia daugelį išsivysčiusių Vakarų valstybių.

Svarbu ir tai, kad dėl SRK ir SAM pateiktų įstatymų projektų, kuriems pritarė Seimas, apribotos teisės įsigyti alkoholio ir tabako gaminių. Dėl to per pastaruosius dvejus metus rūkančių vyrų skaičius sumažėjo beveik 5 proc. O absoliutaus alkoholio suvartojimas vienam gyventojui nuo 14,55 l 2007 m. sumažėjo iki 11,32 l 2011 m. Atitinkamai sumažėjo ir alkoholinių psichozių, vaikų bei paauglių apsinuodijimų ir kt. ligų.

Dėl padidėjusio PSDF biudžeto, laiku priimtų sprendimų ir efektyvaus įstaigų vadovų darbo padidėjo ir vidutinis gydytojų bei slaugytojų atlyginimas. Vidutinė gydytojų alga 2007 m. buvo 2831 Lt, o pernai jau 3234 Lt, slaugytojų atitinkamai 1677 ir 1988 Lt.

Bendromis Lietuvos prezidentės, SAM ir SRK pastangomis vaistų kainą šalyje pavyko sumažinti vidutiniškai 10 proc. Lygiai taip pat bendromis pastangomis pavyko išsaugoti lengvatinį akcizą kompensuojamiesiems vaistams įsigyti. Dėl to ligonių kasa kasmet sutaupo apie 150 mln. Lt.

Panaikinus Visuomenės sveikatos tarybą, Aplinkos sveikatos centrą, Mitybos centrą, sujungus Užkrečiamų ligų ir AIDS centrą, Sveikatos informacijos centrą ir Higienos institutą, Sveikatos akreditavimo ir audito tarnybas, Narkotikų departamentą ir Valstybinę alkoholio ir tabako tarnybas labai pagerėjo sistemos valdymas, sumažėjo biurokratija ir bus sutaupoma po kelis milijonus litų kasmet.

Gerų darbų per šią Seimo ir Vyriausybės kadenciją yra atlikta nemažai, tik kai kurie vėluoja ar atlikti ne iki galo.

Nepakankamai efektyviai įgyvendinamas sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo III etapas, neužtektinai kovota su didėjančiomis priemokomis ir kyšininkavimu sveikatos sistemoje.

Kai kuriuos minėtų darbų tikimės atlikti dar per šią Seimo kadenciją.