J.Bikulčienė, BFL nuotr.

„Reklamuodami kraujo donorystę kartais nusileidžiame, lyg kalbėtume kažkokiems nelabai protingiems žmonėms. Tas man labai nepatinka. O ir padėka dažnai būna pageidavimų koncerto lygio. Juk kraują dažniausiai aukoja protingi, išsilavinę ir sąmoningi žmonės, todėl nesinori tokio sintetinio saldumo – trūksta kraujo, reikia, kad aukotumėte, ir pan.“, – pokalbį pradeda Nacionalinio kraujo centro (NKC), kuris tik ką atšventė 70-ąsias savo veiklos metines, direktorė Joana Bikulčienė.

Dovaidas PABIRŽIS

– Paminėjote 70-ies metų veiklos jubiliejų. Kokią konkrečiau datą minite kaip savo veiklos pradžią? Nejau tarpukario Lietuvoje nebuvo kraujo donorystės ir kraujo centrų?

– Manome, kad NKC pirmtakė buvo respublikinė kraujo perpylimo stotis, po II pasaulinio karo perkel­ta iš Kauno į Vilnių. Mums metų būtų žymiai ma­žiau, jeigu minėtume tik pavadinimo metines. Toks jis atsirado tik 2003 m., sujungus Vilniaus ir Pa­ne­vė­žio, o vėliau ir Klaipėdos centrus. Pavadi­ni­mai keitėsi dažnai, sovietiniais me­tais tai buvo kraujo perpylimo stotys, vėliau vyko reorganizacijos, vei­kė valstybinė įmonė „Kraujas“. Pavadinimai kito ir pa­­gal veiklos sritis – vienu metu iš kraujo buvo ga­mi­nami vaistai, dažniausiai kraujo krešėjimo problemoms gy­dyti. Nuo 2004 m. preparatų gamykla buvo uždaryta, nes įstojus į Europos Sąjungą, reikėjo gaminti tik Ben­drijos standartus atitinkančius vais­tus.

Lietuvos kraujo tarnybos istorija prasideda Kaune, tarpukariu. Raudonojo Kryžiaus ligoninė bu­vo pirmoji, kurioje pradėti kraujo perpylimai. Tuo metu kraujas buvo labai brangus – už vie­ną vienetą pacientas mokėdavo 100 litų. Gimdymas kainavo 30 litų, o jeigu su kraujo perpylimu – jau 130 litų. Aišku, jeigu moterys pinigų neturėjo, kviesdavo pribuvėjas, daug jų ir mirdavo…

Kraujo tarnybos išsivystymas, atrodo, įvyko ne­pastebimai. Pavyzdžiui, tarpukariu „pirmavome“ pagal naujagimių mirtingumą, vėliau situacija pastebimai pasikeitė į gerą. Ir ne todėl, kad sovietai buvo geri. Tiesiog kraujo tarnyba, kaip ir medicina, sparčiai žengė į priekį. Per tą laiką prie tarnybos veiklos pri­sidėjo daugelis žmonių, buvo surinkta šimtai tūks­tančių litrų kraujo ir išgelbėta tūkstančiai gyvybių.

– Šiuo metu Lietuvoje veikia trys kraujo centrai: be Nacionalinio, dar Santariškėse ir Kauno klinikose. Ar tikrai Lietuvai reikia trijų atskirų institucijų? Kokios yra kraujo surinkimo apimtys?

– 2015 m. Lietuvoje buvo atlikta daugiau nei 100 tūkst. donaci­jų, tai neblogas rodiklis pagal gyventojų skaičių. Iš jų 70 proc. su­renka NKC. Esame vieninteliai, kurie krauju ap­rū­pina visas gydymo įstaigas, taip pat ir tas, kurios pa­čios turi kraujo centrus. VUL Santariškių klinikos faktiškai apsirūpina pa­čios, kartais pristinga tik retos kraujo grupės, o LSMU Kauno klinikos yra antri pagal dydį mūsų už­sakovai.

Gal būtų ir geriau, jeigu būtų bendra sistema, bet tai nereiškia, kad reikėtų jungti mechaniškai. Buvo noras atpiginti kraujo surinkimo sąnaudas. Dabar būna taip, kad vienoje vietoje stovi dvi kraujo centrų palapinės, nors kraujas renkamas tiems patiems pa­cientams.

Dabar būna taip, kad vienoje vietoje stovi dvi kraujo centrų palapinės, nors kraujas renkamas tiems patiems pa­cientams.

Taip sąnaudos tampa jau didesnės: stovi du gydytojai, keturios slaugytojos, at­važiavo du automobiliai, dvi laboratorijos. Ma­nau, kad tai nėra ra­cio­­nalu. Kadangi ligoninės yra la­bai specializuoto pro­filio, jos turėtų išlaikyti savo kraujo donorystės įs­tai­gas, kurios rūpintųsi sudėtingesnėmis kraujo kom­po­nentų surinkimo procedūromis, švitinimu. O  NKC galėtų veikti pagal Austrijos, Vokietijos modelį, kur Raudonojo kryžiaus kraujo surinkimo punktai nau­dojami kraujo surinkimui net mažuose miesteliuose, rengia akcijas. Bet čia tik tokia svajonė ateičiai.

Prieš kraujo centrų reorganizaciją, kai veikė ir Klaipėdos, ir Šiaulių kraujo centrai, buvo daug įvairių sričių, niekam nerūpėjo ar kraujas naudojamas ekonomiškai.

Sovietiniais laikais reikia kraujo – atveža kokių kareivių, paskambina kolūkio pirmininkui, tas parūpina donorų. Arba esant trūkumui atsiveža do­norą tiesiai į operacinę, pasiguldo ir pila kraują tiesiai iš venos į vieną. Dabar taip nebūna, nes kraują reikia ištirti.

Centralizacija prasidėjo dėl dviejų priežasčių. Pir­­miausia atsirado brangūs kraujo ištyrimo metodai. Juos įsigyti rajono ligoninės neturėjo lėšų. An­tra, žmonės pradėjo vertinti kraujo do­no­rą ir jo duo­da­mą kraują. Varu suvaryti žmonių de­mo­kratinėje valstybėje nepavyksta. O išpilti atė­jusio žmogaus kraują yra neetiška ir brangu. Kiek­viena ligoninė stengia­si apsirūpinti iš esmės aštuonių krau­jo grupių krauju (kiekvienai grupei ir pagal re­zus antikūnį), tu­rėti savo atsargą, tai, be abejo, kažką vis tiek išpils, neįmanoma žinoti, kokį ligonį tau atveš.

– Kiek galima laikyti paaukotą kraują?

– Eritrocitai, pagrindinis raudonas daiktas, galioja 42 dienas. Kai sakome, kad trūksta kraujo, tai trūksta jų. Trombocitai galioja tik penkias dienas. O plazma galioja trejus metus, jeigu yra greitai užšaldoma iki  –80 laipsnių ir laikoma esant –30 laipsnių.

– Kaip įvertintumėte bendrą lietuvių kraujo kokybę? Kokios yra dažniausiai pasitaikančios problemos?

– NKC tiria kraują dėl infekcinių žymenų – žiūrime, ar donorai neturi hepatito B, C, sifilio, ar prieš do­na­ciją užtenka he­moglobino. Jeigu trūksta, tai gali būti momentinis silpnumas, poilsio stoka po sesijos studentams ir pan. Po dviejų dienų sveikata jau gali būti puiki. Žinoma, donorų atranką atliekantis gy­dy­tojas visuomet pakonsultuoja žmogų, kurio ro­dikliai pasirodo netinkami, gali rekomenduoti ir apsilankyti pas šeimos gydytoją. Tirdami dėl infekcinių žymenų, mes nepasakome ar žmogus serga. Jeigu nustatome, kad kraujyje yra infekcinių žymenų, kviečiame donorą pokalbiui ir siunčiame pas šeimos gydytoją konsultacijai. Ar jis nueina – neturimeteisės kontroliuoti, tokios sistemos valstybėje nėra, tik kraujo vėliau neimsime, kol nebus aiški situacija.

Per metus iš 70 tūkst. NKC surenkamų donacijų atmetama keli šimtai. Nebūtinai dėl kraujo – būna, kad pasislepia vena. Kam tuomet badyti žmogų? Jei­gu nesi sukurtas donorystei, tai nereiškia, kad ne­­si reikalingas. Gali atvesti kitus du ar 15 žmonių. Tai yra socialinis reiškinys. Kuo daugiau visuomenė supranta, kad donorystė nėra fabrikas, gaminantis vaistus iš neaiškios žaliavos, tuo geriau.

Kuo daugiau visuomenė supranta, kad donorystė nėra fabrikas, gaminantis vaistus iš neaiškios žaliavos, tuo geriau.

Pagal ES reikalavimus kraujo komponentais kiek­viena šalis privalo apsirūpinti pati – ir dėl to, kad tai yra biologinis daiktas, dėl mums įprastų genų ma­žesnė atmetimo reakcijų tikimybė.

– Ar pavyks iki 2020-ųjų įgyvendinti Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) nuostatą, kad 100 proc. kraujo turi būti surenkama iš neatlygintinų donorų?

– Šis planas sugalvotas ne šiaip sau. PSO tai sugalvojo, kad donorinis kraujas būtų saugesnis, žmogus nesiektų pasipelnyti, nuslėpdamas savo ligas ar gy­venimo būdą. Kaip ES valstybė, Lietuva iš viso turėtų labai pasistiebti, nes galbūt jau esame vieninteliai ES, kurie dar nepasiekė 100 proc. Bet į priekį einame dideliais žingsniais: 2004-ųjų sausį NKC buvo 25 proc. neatlygintinų donorų, dabar jau turime 88 proc. Jeigu ne vasaros sunkumai, kai dar esame priversti kviestis donorus už pinigus, tai būtų ir kokie 95 proc.

Kviesdami žmones aukoti kraujo, kartais atskleidžiame, kad vienoje ar kitoje įstaigoje yra labai sunkus ligonis, kuriam reikia konkrečios kraujo grupės kraujo, bet negalime elgtis neetiškai ir graudinti žmo­­nių, pranešdami konkretaus paciento, pvz. vaiko duomenis ir prašyti kraujo būtent jam. Tai yra ne­etiškas elgesys – donorystės reklama turi būti to­kia, kad nedarytų tiesioginio spaudimo žmogui, ne­keistų jo motyvacijos. Donoras turi aukoti kraują nededikuodamas jo kažkam konkrečiam. Buvo at­vejų, kai ateina žmogus ir sako – duosiu kraujo, bet tik tam, kur per televiziją rodė ligoninėje gulinčiam vaikui. O jeigu kraujas netiks? – tuomet klausia­me.

Kraujo donorystėje medicinos yra tik dalis – turi būti ir labai stipri laboratorija, ir socialiniai ryšiai. Jeigu į polikliniką žmogus ateina ieškoti pagalbos, jam nelabai įdomu, ar jos sienos gražios. Jis ieško specialisto ir jo pagalbos. O donoras iš kraujo centro nenori nieko, jis yra sveikas pilnametis žmogus, at­ė­jęs savo apsisprendimu. Turime padaryti taip, kad jis ateitų duoti kraujo, išeitų laimingas ir no­rė­tų sugrįžti. Tai reiškia, kad reikia patogios vietos ateiti, patogiu laiku dirbti, suteikti tam tikro komforto ir malonų aptarnavimą, garantuoti pagarbą visuomenėje. Visada sakau, kad mūsų aptarnavimas turi būti šimtą kartų geresnis nei banke, kuris laikomas aptarnavimo etalonu. Juk banke žmonėms irgi kaž­ko reikia, o pas mus jiems nereikia nie­ko, todėl jis ne­gali rasti uždarytų durų ar susiraukusių darbuotojų. Tačiau kraujo centras nėra ir SPA centras – donoras turi laikytis taisyklių ir būti supratingas.

– Ar už kraujo donorystę duodamoms dovanėlėms nėra išleidžiama daugiau lėšų, nei tiesiog mokant už kraują pinigais?

– Donorų dovanėlėms lėšų skiria valstybė iš PSDF biudžeto. Kažkada buvo labai aiškiai surašyta už kiek kraujo davimų kokios dovanos priklauso – už 15 kartų buvo duodamas dviratis. Bet toks smulkus reglamentavimas nėra gerai – ir dovanos neturėtų būti tokios, kaip užmokestis už kraują. Dovanėlės yra skirtos donorams padėkoti. Kartais ir bilietą į kiną duodi už 7 eurus, kitokią dovanėlę – viskas kainuoja. Bet svarbu motyvacija – tik taip žmogus, pildydamas anketą, nemėgins nuslėpti, kad neseniai pasidarė tatuiruotę ar pan. Jeigu jis atėjo tik pasiimti pinigų, jis net rizikuodamas savo sveikata darys viską, kad kraują iš jo paimtų.

– Ar galime kraujo donorystės srityje tikėtis kokio nors reikšmingo mokslinio proveržio, pavyzdžiui, sintetinio kraujo atsiradimo?

– Konferencijose jau dabar kalbama, kad randama penkta kraujo grupė. Vyksta mutacijos, žmonės ke­liauja po pasaulį, ir tie, kurie anksčiau neturėjo galimybių susitikti, šiandien susitinka. Proveržis kartais įvyksta: kalbėjome apie vaistus iš kraujo plazmos, dabar jau yra sintetinių medikamentų. O praeina kažkiek laiko, ir gydytojai vėl grįžta prie natūralių vaistų. Pasirodo, kad organiniame junginyje yra ir kitų gydomųjų medžiagų, jų veikimas visapusiškesnis. Apskritai proveržis būtų gerai, nes tai užkirstų kelią per kraują plintančioms ligoms.

Sintetinis kraujas yra sukurtas, bet jo kaina di­džiu­lė, su juo išgelbėtume ne tūkstančius, o tik vie­ną kitą gyvybę. Be to, jo savybes dar reikėtų tikrinti ir tikrinti. Yra ir kitų variantų – galimybė pačiam sau tapti donoru. Kol aš sveikas, kas kažkiek laiko duodu kraujo, jį užšaldo, moku už tai ir žinau, kad kai reikės, man panaudos mano kraują. Kitas va­rian­tas, ne toks egzotiškas ir brangus, buvo ir Lie­tu­voje, galbūt reikėtų tai atgaivinti: ruošiantis operacijai likus trims savaitėms duodama maišiuką kraujo, o per operaciją jis panaudojamas. Bet visada eg­zis­tuoja galimybė – o jeigu reikės daugiau? Iš princi­po reikia gyventi taip, kad visi, kas gali duoti kraujo, tai padarytų, o kas negali – paragintų kitus. Ir ti­kė­tis, kad žmogus bus sąžiningas atsakinėdamas į klausimus, todėl kraujas bus saugus ir jo bus pakankamai.

– Kokias pagrindines kraujo donorystės problemas matote šiandien ir kokia būtų ateities vizija?

– Kažkokių labai baisių problemų nėra, kiek tenka bendrauti su kolegomis iš įvairių valstybių. Atrodo, bėda – tik pinigai, bet taip tikrai nėra. Geri mūsų draugai ukrainiečiai, atrodo, visko turi, žmonės mo­tyvuoti, bet jie patiria sunkumų dėl kraujo ištyrimo, situacija, susijusi su infekcinėmis ligomis, ten nėra gera. Gruzinai turi kitą bėdą – nors faktiškai visa sveikatos sistema ten privati, kraujo tarnyboje tai nėra gerai – valstybė niekaip nenustato kraujo komponento ištyrimo standarto, todėl niekas nežino, kokios kokybės yra perkamas kraujo komponentas.

Lietuvoje tokių problemų neturime, bet yra kitų: norime, kad miestų centre būtų patogios kraujo su­rinkimo vietos. Dabar Vilniuje nuomojamės  prekybos centre CUP labai nedidelę patalpėlę. Tą patį turime Panevėžio „Babilone“. O reikėtų didelio donorų aptarnavimo centro, nes į Žolyno gatvę žmones prisikviesti sunku, susisiekimas prastokas. Esame valstybinė įstaiga, ir negirdėjau, kad kuri nors ligoninė priverstinai turėtų nuomotis kokią operacinę. Donoras turi turėti galimybę aukoti kraujo pakeliui iš darbo į namus arba iš mokymo įstaigų. Ši nuoma mums yra didelė našta, todėl ieškome galimybių gauti panaudai valstybei ar savivaldybėms priklausančias patalpas.

Matome, kur reikėtų pagerinti kraujo komponentų kokybę. Aišku, ją galima gerinti iki begalybės. Mums trūksta bendradarbiavimo su gydymo įstaigomis, tokį bendradarbiavimo poreikį pajautė ir pačios įstaigos. Daugumoje ES šalių kraujo centrai ir ligoninės kiekvieną savaitę planuoja kraujo komponentų poreikį, tik nedidelę dalį palikdami skubiems atsitiktiniams atvejams, o mes dažnai esame priversti tai atspėti.

Kartais į kraujo centrą žiūrima kaip į elementarų tiekėją ir pamirštama, kad ne iš chemijos tas kraujas daromas. Yra buvę tokių atvejų, kai prašome daktarų, kad jie primintų pacientams, jog jų artimieji galėtų paaukoti kraujo. Girdime atsakymus, kad esą ir taip daug mokame už kraują, lyg mes iš jo lobtume. Jei dirbtume visi kartu, atpigintume išlaidas kur nereikia ir įdėtume tuos pinigus į saugumo užtikrinimą.

Dabar atitinkame kraujo donorystės įstaigoms ES keliamus reikalavimus. Bet tas žodis „atitinka“ mū­­­­sų netenkina – standartas juk yra žemiausias. No­risi, kad per operaciją nusprendę perpilti kraują chi­rurgai nesijaudintų, jog pacientui perpylus kraują bus potransfuzinė reakcija.

Šiandien turime išmaniąją programėlę, per kurią pacientas mato, kur yra jo kraujas, ar ištirtas, į kokią ligoninę nukeliavo. Per feisbuką galima pakviesti draugus ir pan. Taip orientuojamės į jaunimą. O vizija būtų tokia: kraujo centrai, sujungti į sistemą su ligoninėmis, vientisas kraujo kelias, kuris šiuo me­tu nutrūksta ir elektroniniu būdu negalime at­sekti visų grandžių.

O kraujo užkrėtimų pasitaiko net Vokietijoje – pernai du kartus buvo užkrėsta ŽIV dėl mutavusio viruso. Visiškai panaikinti tokios rizikos neįmanoma. Organizmas – ne mechanizmas. Bet turėtų būti viskas padaryta, kad tokių atvejų išvengtume.

Be to, nuo šių metų įsigaliojo įstatymas, numatantis, kad kraujo centrai turi rūpintis kraujo donoro sveikata. Dar neaišku, kaip tai turi veikti, nes kai donoras ateina duoti kraujo, jis būna pavalgęs, atsigėręs, o kraujo tyrimai paprastai daromi nevalgius, iš ryto. Dar nežinia, kaip tai bus daroma. Apskritai, suprantame, kad turime rūpintis donoru, kelti jo prestižą visomenėje. Per nedidelį laiko tarpą padarėme nemažai, kad situacija pasikeistų.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Shutterstock nuotr.

Rasa VAITKEVIČIENĖ

„Lietuva šiandien stokoja susipratusio elito ir aristokratijos, kurių mąstymas neapsiribotų kadencijomis“, – atrodo, kad šis Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento Roberto Dargio pastebėjimas šiemet taps metų fraze: į kurią valstybės veiklos sritį bestum pirštu, visoms tiktų.

„Mąstymo kadencijomis“ pasekmės itin skaudžios sveikatos priežiūros srityje. Sparčiai didėja valstybės išlaidos sveikatos priežiūrai. Visuomenė sensta. Gilėja praraja tarp gyventojų poreikių sveikatos priežiūrai ir valstybės galimybių juos finansuoti.

Įteisins kyšininkavimą?

Patylomis būgštaujama, kad artėja sveikatos sistemos krizė: ar po keleto metų valstybė pajėgs užtikrinti nemokamą gydymą visiems savo piliečiams? Ragindami veikti, siūlydami konkrečius žingsnius, ekspertai, medikai mina sveikatos politikų ir valdininkų slenksčius. Tačiau dėl sveikatos politikos tęstinumo stokos esminių sprendimų Lietuvoje vis nėra.

Ką tik vietoj rimtų, esminių sprendimų sulaukėme dar vienos imitacijos – VTEK siūlymo oficialiai įteisinti pacientų pinigines dovanas medikams.

Ką tik vietoj rimtų, esminių sprendimų sulaukėme dar vienos imitacijos – VTEK siūlymo oficialiai įteisinti pacientų pinigines dovanas medikams.

Tokį valdininkų užmojį net ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Antanas Matulas pavadino absurdišku, profanuojančiu pačią problemą. „Siūloma įteisinti tai, su kuo valstybė nesusitvarko, – kyšius, net neišsiaiškinus, dėl ko žmonės tuos kyšius duoda“, – aštriai VTEK siūlymą įvertino Seimo narys.

Būtini skaidrūs ir legalūs sveikatos sistemos finansavimo pokyčiai. Tokie pasiūlymai yra parengti ir ne kartą išdėstyti sveikatos valdininkų, politikų, medikų, įstaigų vadovų oficialiuose susitikimuose, tačiau realių, pacientui juntamų sprendimų priimta nebuvo.

Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas Laimutis Paškevičius pastebi, kad mūsų šalis tebėra vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kurioje iki šiol nesiryžtama nelegalius ir neoficialius mokėjimus paversti legaliomis ir oficialiomis priemokomis: įvesti papildomą savanorišką sveikatos draudimą ir sveikatos priežiūros sektorių padaryti skaidresnį, ekonomiškai tvaresnį, aukštesnės kokybės, saugesnį.

„Sveikatos priežiūros sektorių įvairūs korupcijos tyrimai jau antrą dešimtmetį įvardija kaip la­biau­siai korumpuotą, kuriame klesti nelegalūs ,atsilyginimai už paslaugas. Visa tai neabejotinai neigiamai veikia tiek valstybinius, tiek privačius paslaugų teikėjus“, – mano L.Paškevičius.

Atsiliekama šviesmečiais

Iš asociacijos prezidento pateiktų duomenų aiškėja, kaip smarkiai šioje srityje atsiliekame nuo Eu­ropos. Lietuvoje privatus sektorius sveikatos priežiū­ros srityje tesudaro 7–8 proc., kai Europos Są­jungos šalių vidurkis – apie 40–50 proc. ES valstybėse privatūs paslaugų teikėjai yra lygiaverčiai sveikatos sistemos dalyviai ir vidutiniškai sudaro apie 90 proc. pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugų rinkos (Lietuvoje – apie 30 proc.); apie 50 proc. am­bu­latorinių konsultacijų rinkos (Lietuvoje – apie 8 proc.); apie 50 proc. dienos chirurgijos paslaugų rinkos (Lietuvoje – apie 15 proc.); apie 30 proc. stacionarinių paslaugų rinkos (Lietuvoje nesiekia 1 proc.).

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2013 m. ES vienam šimtui stacionaro lovų teko 33,64, o Lietuvoje – vos 1,56 privačios stacionaro lovos. ES šalių statistika rodo, kad Lietuvoje privati stacionarinė pagalba yra viena silpniausiai išplėtotų ir pacientams sunkiausiai prieinamų tarp visų ES valstybių.

Daugumoje ES valstybių pacientams sudarytos sąlygos vienodais pagrindais rinktis valstybinių ir privačių sveikatos priežiūros įstaigų teikiamas paslaugas bei gauti apmokėjimą už jas iš valstybinių sveikatos draudimo fondų. Lietuvoje stacionarinis sektorius vis dar yra valstybės monopolizuotas, privačių įstaigų neįsileidžiama.

Plėtros metmenys dūli stalčiuje

Esama padėtis netenkina ir pacientų atstovų. Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė Vida Augustinienė jau prieš ketverius metus ragino, kad valstybė turėtų nedelsdama priimti strateginį sprendimą įvesti papildomą sveikatos draudimą: tai mažintų pacientų išlaidas ir nelegalius mokėjimus.

„Visos Europos valstybės siekia, kad sveikatos priežiūros paslaugos ir finansavimas joms būtų teikiama vienodomis sąlygomis, nesvarbu, įstaiga valstybinė ar privati.

Visos Europos valstybės siekia, kad sveikatos priežiūros paslaugos ir finansavimas joms būtų teikiama vienodomis sąlygomis, nesvarbu, įstaiga valstybinė ar privati.

Svarbu, kad tos paslaugos būtų kokybiškos, kvalifikuotos ir kad žmogus jas gautų laiku. O kai pas mus nėra vienodų sąlygų – praktiškai nėra ir konkurencijos. Privačios įstaigos turi puikią aparatūrą, kvalifikuotų gydytojų, tačiau su jomis nesudaromos stacionarinių paslaugų su­tartys. Valstybės institucijos nenori, kad žmogus tu­rėtų laisvę rinktis tą gydymo įstaigą, kuri jam labiau patinka“, – pastebi pacientų atstovė.

V.Augustinienė apgailestauja, kad šiandien, 2016-aisiais, nė per žingsnį nepasistūmėta įgyvendinant prieš penkerius metus Seimo patvirtintą do­kumentą – 2011–2020 m. Lietuvos sveikatos siste­mos plėtros metmenis. O ten, be kita ko, siūlyta sudaryti lygias konkurencines ir veiklos sąlygas, vienodas galimybes valstybės ir privataus sektoriaus įstaigoms, skatinti privačių pirminės sveikatos priežiūros įstaigų plėtrą, netgi ketinta sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis sudariusioms privačioms medicinos įstaigoms leisti panaudos teise naudotis savivaldybių kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu.

Tačiau po praėjusių rinkimų naujos kadencijos Seimo sveikatos politikai rinkosi kardinaliai kitus prioritetus. Metmenys dulka stačiuose, o vienas pa­grindinių pacientų lūkesčių – lygios galimybės gauti paslaugas tiek valstybinėse, tiek privačiose sveikatos priežiūros įstaigose – nėra užtikrintas iki šiol.

Didžiausios bėdos – tai sveikatos politikos tęstinumo stoka (trys socialdemokratų sveikatos ministrai kiekvienas vykdė priešingą politiką, ankstesnio Seimo priimti dokumentai buvo ignoruojami); mažėjantis finansavimas: žadėta sveikatos apsaugai skirti 4,2 proc. bendrojo vidaus produkto (2012 m. buvo 4,1 proc.), tačiau šiemet skirta tik 3,9 proc.; privačias medicinos įstaigas diskriminuojanti sveikatos politika, sukurianti kliūtis investicijoms į sveikatos sistemą.

Tad ką reikėtų daryti toliau? Viena vertus, teorinių strategijų ir metmenų jau turime per akis. Kita vertus, privačios medicinos atstovai, seniai ra­gi­nan­tys imtis pribrendusių permainų, turi ką pasiūlyti.

Sprendimų yra – nėra valios

Štai kai kurie Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidento L.Paškevičiaus siūlymai: sudaryti ne teorines, o realias galimybes pacientams rinktis privačią ar valstybinę sveikatos priežiūros įstaigą ir gauti ligonių kasų apmokėjimą už paslaugas. Užtikrinti ekonomikos dėsnių ir konkurencijos veikimą sveikatos priežiūros sektoriuje, įdiegti skaidrią, ekonominiais skaičiavimais pagrįstą sveikatos priežiūros paslaugų kainodarą.

Taip pat L.Paškevičius siūlo atsisakyti valstybės investicijų programų bei kitų neskaidriai vykdomų, konkurenciją iškreipiančių finansinių išteklių pa­skirstymo instrumentų, šias lėšas įtraukiant į Pri­valomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą.

Papildomų investicijų į sveikatos paslaugų sekto­rių galima pritraukti nelegalius atsiskaitymus pa­verčiant legaliomis priemokomis už sveikatos priežiūros paslaugas, išskyrus būtinąją medicinos pa­galbą bei apsaugant socialiai pažeidžiamas visuomenės grupes. Raginama leisti veikti fizinių ir juridinių asmenų papildomo (savanoriško) sveikatos draudimo mechanizmui.

Taip pat siūloma pakeisti sutarčių su ligonių teritorinėmis kasomis sudarymo tvarką bei kitus teisės aktus, užtikrinant, kad pacientams sveikatos priežiūros paslaugos vienodais pagrindais būtų kompensuojamos tiek valstybinėse, tiek privačiose gydymo įstaigose.

„Esminiai pokyčiai sveikatos priežiūros sektoriuje galimi tik tuomet, jei iš tiesų bus siekiama orienta­cijos į paciento poreikius, sprendimų priėmimo skaidrumo, paslaugų kokybės ir valdymo efektyvumo. Tuomet pacientas taps tikra, o ne tik komunikuojama sveikatos reformos ašimi, o sveikatos priežiūros sektorius priartės prie ekonominiais pagrindais veikiančio šalies ūkio. Tada ir viešųjų finansų poreikis taptų mažesnis, nes jie būtų naudojami efektyviau, be to, būtų pritraukta papildomų privačių finansavimo šaltinių“, – įsitikinęs L.Paškevičius.

Tad pasiūlymų ir vizijų, kaip reikėtų gerinti šlyjančią šalies sveikatos apsaugos sistemą, turime. O netrukus paaiškės, ar sulauksime žmonių, pasiryžusių įgyvendinti esmines permainas, ar užderės tik dar vienos kadencijos politikų.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Inga NECELIENĖ

Šio pavasario Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) dalybos parodė, kad kasmet besipučiančiai sveikatos apsaugai finansuoti pinigų yra, bet į valstybinio monopolio gniaužtus įstrigusio privataus medicinos įstaigų sektoriaus padėtis primena gūdaus sovietmečio dantisto kabinetą, į kurį patekdavai tik po kelių bemiegių naktų su iš skausmo ištinusiu žandu.

Šiais laikais į anuomečių dantistų, dabar išvirtusių į platesnės ir siauresnės specializacijos profesionalus, kabinetus esame kviečiami be baimės eiti ne tada, kai žandas iš skausmo sutinsta.

Stomatologams, odontologams, ortodontams ir kitiems burnos turinio specialistams iš poliklinikų plačiu tinklu pasklidus po privačias gydymo įstaigas atsiradusi laisvė rinktis iš pradžių trikdė, bet ilgainiui atverta rinka pacientų naudai sureguliavo prastai dirbančių ir brangiai lupančių gydytojų santykio pokyčius.

2002 m. PSDF buvo 530 mln. eurų, 2008 m. – 1 mlrd. 27,51 mln., o 2016 m. šis fondas ūgtelėjo iki 1 mlrd. 516,6 mln. eurų.

Po finansines įvairių šalies ūkio segmentų injekcijas šiek tiek aptirpinusio sunkmečio jau keleri metai iš Seimo tribūnų skelbiama apie vis didėjantį PSD fondą, kurio pinigais rūpinamasi visų mūsų sveikata. Pavyzdžiui, 2002 m. PSDF buvo 530 mln. eurų, 2008 m. – 1 mlrd. 27,51 mln., o 2016 m. šis fondas ūgtelėjo iki 1 mlrd. 516,6 mln. eurų.

Pinigų daugėja, aptarnaujamų žmonių dėl emigracijos kasmet mažėja, vadinasi, lyg ir privalėtume pajusti akivaizdų šios kiekvienam svarbios ir pas mus labai brangios srities kokybinį šuolį. Keletas statistinių skaičių: 2002-aisiais, Europos Sąjungos sienoms dar plačiai neatsivėrus, Lietuvą paliko 7,1 tūkst. žmonių, taigi gyventojų ir sykiu sveikatos apsaugos įstaigų lankytojų buvo nepalyginti daugiau nei po poros metų, kai išvyko arti 38 tūkst., dar po metų – beveik 58 tūkst., o per didžiausią ligšiolinį migracijos piką, 2010-uosius, – daugiau jei 83 tūkst. piliečių. Per visą nepriklausomybės laikotarpį iš šalies emigravo apie 800 tūkst. piliečių – kone ketvirtadalis Lietuvos arba pusantro Vilniaus. Ir dar toks lyrinis nukrypimas: Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM) 2004 m. nebuvo nė šimto darbuotojų etatų, o dabar jų gretos jau viršija du šimtus.

Anksčiau mažesnio PSDF užtekdavo ir visai išvykėlių armijai, dabar besinaudojančiai užsienio medikų paslaugomis. Naivu būtų manyti, kad į britanijas, skandinavijas ar ispanijas išlakstė sveikuoliai, o Lietuvoje liko tik paliegę ir ligoti, dėl to nuo 2002-ųjų fondo pinigams padidėjus beveik triskart sveikatos paslaugos nei stipriai keitėsi, nei tapo prieinamesnės. Tiksliau, šis tas keitėsi gana stipriai – provincijoje sveikatos paslaugų sumažinta iki minimumo ir kiekio, ir pasiekiamumo požiūriu.

Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM) 2004 m. nebuvo nė šimto darbuotojų etatų, o dabar jų gretos jau viršija du šimtus.

Kur nukeliauja sveikatos milijonai ir milijardai, nes šioje srityje tūkstančiais retai kur eurai skaičiuojami. Ne vieno milijardo prireikė skambiai pradedamoms, bet iki galo taip ir nepabaigiamoms reformoms įgyvendinti, gy­dymo paslaugoms didžiuosiuose miestuose telkti ir stiprinti, pavyzdžiui, sostinėje atskiram sveikatos apsaugos darbuotojų, gydytojų ir ligonių miestui Santariškių klinikoms pastatyti, gražinti ir plėsti.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir teritorinių ligonių kasų (TLK) duomenimis, prašymus šiemet sudaryti sutartis su TLK dėl paslaugų teikimo ir apmokėjimo PSDF lėšomis pateikė 1419 gydymo įstaigų. 610 iš jų yra valstybės ir savivaldybių, 809 – privačios gydymo įstaigos.

Pliki šiųmečių sutarčių skaičiai rodo, kad privatus sektorius lenkia valstybinį, bet tai miražas. Tiek visos Santariškių arba Kauno klinikos, tiek nedidukas privatus stomatologijos ar echoskopijos kabinetas lygus vienam sutarties vienetui. Skelbiama, kad naujų TLK ir privačių medicinos įstaigų sutarčių šiemet dar padaugėjo (iš 61 naujo prašymo 54 gauti iš privačių gydymo įstaigų), bet sutarčių skaičių kalbą išvertus į eurų išraišką tampa aišku, kad toms pačioms Santariškėms metams skiriama kur kas daugiau, nei visoms Lietuvos privačioms gydymo įstaigoms kartu sudėjus. 2016 m. PSDF biudžetas siekia ARTI 1,44 mlrd. eurų ir yra beveik 4 proc. (56 mln. eurų) didesnis nei 2015 m. Didžiausia jo dalis (per 1 mlrd. eurų, o tai 38 mln. eurų daugiau nei pernai) numatyta gydymo įstaigų sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti: apie 479 mln. eurų skirta ligoninių paslaugoms, 196 mln. eurų – ambulatorinei asmens sveikatos priežiūrai, 180 mln. eurų – pirminei ambulatorinei priežiūrai.

Per metus praretėjusios Lietuvos gyventojų sveikatos priežiūrai skiriami keli milijardai eurų – per maža suma dalytis. Privatininkams neaiškios paslaugų įkainių apskaičiavimo formulės, netenkina nustatyti įkainiai? Nepasirašykite su TLK sutarčių, niekas to daryti neverčia, tik jokių pinigų iš TLK nesitikėkite. O ką be sutarties likusiai privačiai gydymo įstaigai tai reiškia? Ogi skausmingą lėtinę mirtį. Jei tokia baigtis nevilioja, nėra ko verkšlenti, kad prie PSDF dalybų stalo (ypač tą mėgstama daryti Vilniaus teritorinėje ligonių kasoje) privatininkai kviečiami tada, kai didžioji fondo pinigų pyrago dalis jau būna išnešiota.

Privačioms ir valstybinėms medicinos įstaigoms kaip lygiavertėms partnerėms bendradarbiauti ir konkuruoti ypač trukdo keli įsisenėję valstybinių institucijų nustatyti barjerai: nevienoda bazinių paslaugų kainų skaičiavimo metodika (nustatant galutinę paslaugos kainą į ją neįtraukiamos ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos), atgaline data skaičiuojamas paslaugų kiekis (jų kasmet daugėja, bet suskaičiuojama gerokai mažiau paslaugų, nei jų būna realiai atlikta), suteikiamas nevienodas finansinis svoris ir ribojamas privačių įstaigų vaidmuo.

Privačioms mažinamos teikiamos kvotos, o valstybinėse už neišnaudotas didžiules kvotas paskiriamas užmokestis.

Privačiose įstaigose padaugėjo valstybės kompensuojamų paslaugų kiekis, o valstybiniai stacionarai stovi pustuščiai? Išeitis greit randama: privačioms mažinamos teikiamos kvotos, o valstybinėse už neišnaudotas didžiules kvotas paskiriamas užmokestis. Formulių, finansinių eilučių daug – kas jas visas supaisys.

Valstybės milijardų džiunglėse nepaklysti sunku, kaip ir rasti atsakymą, kodėl PSDF kasmet didėjant privačioms gydymo įstaigoms atseikėjama po 10–60 proc. mažiau. Gal iš sutaupytų lėšų (o tokių neabejotinai turėtų likti) būtų galima kompensuoti už analginą tiems, kuriems į privatų stomatologijos kabinetą neleidžia eiti tuščia kišenė, o sutinusiu žandu belaukiant eilės poliklinikoje ir vaistai nuo skausmo pasibaigia.

Aurelijus Veryga / K.Dambrauskienės nuotr.

Mokslininkams daugybę metų žinoma, kad nuo žmogaus gyvenimo būdo labai daug priklauso sveikata. Žmogus pats pradeda sveikti, kai individualiai pritaikomas tinkamas gyvenimo būdas. Ši gyvensenos medicina, akivaizdu, yra pigi, neturinti šalutinio poveikio, todėl – labai perspektyvi. Apie tai Juozas Dapšauskas kalbina Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos tyrimų instituto vadovą, biomedicinos mokslų daktarą, profesorių Aurelijų Verygą.

- Dažnai kalbama apie sveiką gyvenseną, teigiamą gyvenimo būdą tarsi atsvarą gydymui, ligai, medicinai. Šiandien mokslininkai naudoja dar kitas formuluotes, kurios sujungia ir vieną, ir kitą – stato ne sienas, bet tiesia tiltus.  Kodėl gyvensenos medicina?

- Jau niekam nepasakysime nieko naujo pakartodami, kad labai didelė dalis mūsų sveikatos priklauso nuo mūsų pačių gyvensenos. Pasaulio sveikatos organizacija teigia, kad 66 proc. visų mirčių įvyksta dėl lėtinių neinfekcinių ligų, kurių net apie 80 proc. būtų galima išvengti pakeitus gyvenseną.

- Ar Lietuvoje kas nors vyksta, kad gyventojų gyvensena keistųsi?

- Negalima sakyti, kad Lietuvoje nevyksta nieko. Lietuva dar 1998 metais priėmėm labai pažangią Lietuvos sveikatos programą. Gaila tik, kad nemaža dalis tos programos siekių liko neįgyvendinti ir ne dėl medikų kaltės, o todėl, kad kiti sektoriai užuot padėję, trukdė ir gadino. Pvz., suplanuotas 25 proc. alkoholio vartojimo sumažinimas dėl nuolatinės alkoholio politikos liberalizacijos baigėsi tuo, kad vartojimas išaugo 130 proc.

Jau daug metų kalbama apie „sveikatą visose politikose“, tačiau iki realaus tokio požiūrio įgyvendinimo mums dar labai toli.

Tačiau buvo ir gerų pokyčių. Padaugėjo valgančių šviežius vaisius ir daržoves, fiziškai aktyvių. Tačiau tokių priskaičiuojama tik apie 30 proc. Dėl pozityvių pokyčių alkoholio kontrolės politikoje net 1,5 karto sumažėjo rūkančių vyrų procentas, ir pagaliau užfiksuotas nežymus moterų rūkymo paplitimo mažėjimas. Praeitas metais Seimas patvirtino naują Lietuvos sveikatos programą. Joje ir vėl numatyta labai daug teisingų tikslų, susijusių su gyvensenos keitimu, tačiau popieriai darbų nedaro ir vien dėl to, kas juose parašyta, žmonių gyvensena nepasikeis. Jau daug metų kalbama apie „sveikatą visose politikose“, tačiau iki realaus tokio požiūrio įgyvendinimo mums dar labai toli. Net Seimo aiškinamuosiuose raštuose nuolat nurodoma, kad vienos ar kitos teisinės normos įgyvendinimas neturės neigiamo poveikio šalies gyventojų sveikatai, tačiau realiai tokio poveikio galimybė net nevertinama, apsiribojama tik formaliu teiginiu, už kurį niekas neatsako.

- Ar teisinga būtų teigti, kad didžioji dalis sveikos elgsenos gali būti paskatinta ar nulemta visiškai ne gydymo ar sveikatos sektoriaus?

- Taip, tai visiškai teisinga. Ir valstybė gali imtis daugelio priemonių, kurios galėtų reikšmingai įtakoti mūsų gyvenseną. Kaip pavyzdį galima būtų paminėti didesnį sveikatai nepalankių produktų apmokestinimą (tabako, alkoholio). Kai kurios šalys yra išbandžiusios papildomą apmokestinimą daug riebalų ar cukraus turintiems produktams. Iš jų galėtų pasimokyti ir Lietuva. Greta to, valstybė galėtų taikyti mokesčių lengvatas sveikatai palankiems produktams, tokiems kaip vaisiai ar daržovės, fizinio aktyvumo veikloms ir pan.

Kai kurios šalys yra išbandžiusios papildomą apmokestinimą daug riebalų ar cukraus turintiems produktams. Iš jų galėtų pasimokyti ir Lietuva.

Jei pasižiūrėtumėme kuo ir kaip maitinam žmones, kurie yra socialiai remtini, tai dauguma tų produktų ne tik neprideda sveikatos, bet ją didina. Tokiu būdu mes žmones, kurie jau ir taip dėl išsilavinimo, lėšų ar socialinių įgūdžių stokos mažiau rūpinasi savo sveikata, pastatom į dar didesnį pavojų. Jau dabar ne viena savivaldybė socialiai remtiniems asmenims pašalpas perveda į korteles, kuriomis negalima pirkti tabako ar alkoholio. Kodėl tos pačios sistemos neišnaudoti tam, kad žmonės galėtų pigiau pirkti ne dešrą ar batoną, o būtent tai, ko vartoti reikėtų daugiau: vaisius ir daržoves.

Taip pat būtų galima pasistengti, kad sveikatai nepalanki elgsena nebūtų reklamuojama. Kai kurios elgsenos mokymas galėtų reikšmingai keistis jei švietimo sistema imtųsi didesnės iniciatyvos ir aktyviai diegtų sveikos mitybos mokymą mokyklose, plėstų fizinio aktyvumo galimybes, ieškotų galimybių remti tokias veiklas per būrelius ir pan. Ugdymo įstaigose turėtų būti sudarytos sąlygos sveikai pavalgyti, galbūt nes apgalvota galimybė įvesti sveikos gyvensenos pamokas visoms amžiaus grupėms.

Kaip ir minėjau galima sakyti, kad didžioji dalis gyvensenos formavimo yra ne sveikatos priežiūros sistemos rankose.

Savivaldybės, planuodamos gyvenamąsias aplinkas ar jas rekonstruodamos galėtų daugiau dėmesio skirti tam, kad kuriamos aplinkos būtų kaip galima patogesnės dviratininkams, norintiems pasivaikščioti ar pabėgioti. Todėl, kaip ir minėjau galima sakyti, kad didžioji dalis gyvensenos formavimo yra ne sveikatos priežiūros sistemos rankose.

- Tačiau ar tai reiškia, kad sveikatos priežiūros sistema visiškai nusimeta atsakomybę ir pasilieka sau tik ligų gydymą? Juk ne veltui Sveikatos apsaugos ministerija pravardžiuojama „ligų ministerija“.

- Ne, tai nereiškia, kad sveikatos priežiūros sistema gali „nusiplauti rankas“. Paradoksalu, bet Lietuva buvo tarp tų šalių, kurios prieš beveik 40 metų vykdė tyrimus ir kūrė programas, kurių pagrindu dabar yra sudėliota Jungtinių Tautų patvirtinta Pasaulio sveikatos organizacijos globali lėtinių neinfekcinių ligų kontrolės strategija, kuri buvo ne tik kuriama, bet ir bandoma Lietuvoje. Tačiau ekonominės ir kitos problemos nulėmė, kad Lietuva atsiliko ir nesugebėjo rasti nei lėšų, nei kitų galimybių joms plėtoti. Ją įgyvendinusios šalys, tokios kaip Suomija, jau šiandien gali kviestis pas save mokytis kitų šalių sveikatos specialistus ir pristatinėti savo sėkmės istoriją.

Mes sugebėjome sukurti šeimos gydytojo instituciją, tačiau apkrovėme gydytojus darbu ir praktiškai nepalikom jam laiko, kada  bendrauti su pacientu ir skatinti jį keisti gyvenseną.

Lietuva taip pat daug ką nuveikė. Mes sugebėjome sukurti šeimos gydytojo instituciją, tačiau apkrovėme gydytojus darbu ir praktiškai nepalikom jam laiko, kada  bendrauti su pacientu ir skatinti jį keisti gyvenseną. Jau dabar gydytojas yra tragiškai perkrautas, o patarimai dėl gyvensenos keitimo yra labiau formalūs, nei realūs, jau nekalbant apie laiko skyrimą motyvuoti pacientą, vertinti jo motyvaciją sudaryti gyvensenos keitimo planą ir jį vertinti.

Atlikti tyrimai rodo, kad didžiosios dalies pacientų net nepaklausiama apie rūkymo ar alkoholio vartojimo įpročius, jau nekalbant apie patarimus juos keisti. Neabejoju, kad rizikos veiksnių vertinimui labai padėtų e-sveikatos sistemos, kurioje būtų galima numatyti prievolę vertinti rizikos veiksnius, tačiau sistemos iki šiol nėra. Geriausiu atveju galime kalbėti apie kažkokius jos fragmentus. Tačiau rizikos išsiaiškinimas dar nieko nekeičia, nes pacientui reikia ne tik pasakyti ką daryti, bet ir kaip tą padaryti, o idealiu atveju padėti tuos pokyčius įgyvendinti.

- Ką būtų galima pakeisti, kad sveikatos apsaugos sistema aktyviau dalyvautų žmonių gyvensenos keitime?

Jie būtų rengiami tam, kad mokėtų tinkamai motyvuoti ir išlaikyti žmogaus motyvaciją keistis elgseną, gebėtų dirbti šeimos gydytojo komandoje.

- Tam, kad sistema galėtų ką nors daryti, reikia kelių aplinkybių. Turi būti parengti specialistai, kurie tas intervencijas įgyvendintų, reikia, kad už jas būtų mokama ir reikia, kad tos paslaugos būtų tinkamai integruotos. Kaip tik šiuo metu bręsta situacija, kuomet Lietuva gali tapti pirmąja šalima Europoje, kuri pradės rengti gyvensenos medicinos specialistus. Būtent šie specialistai ir galėtų tapti ta jungiančiąja grandimi tarp visuomenės ir asmens sveikatos. Šie specialistai būtų rengiami padėti asmeniui keisti pagrindinius rizikos veiksnius: netinkamą mitybą, mažą fizinį aktyvumą, rūkymą, alkoholio vartojimą ir stresą. Be to, jie būtų rengiami tam, kad mokėtų tinkamai motyvuoti ir išlaikyti žmogaus motyvaciją keistis elgseną, gebėtų dirbti šeimos gydytojo komandoje.

Tai nebūtų dar viena gydytojo specialybė, nors gydytojams taip pat niekas neatimtų galimybės šį išsilavinimą įgyti. Tai būtų visuomenės sveikatos magistro studijų programa. Šie specialistai galėtų darbuotis savivaldybių visuomenės sveikatos biuruose, ugdymo įstaigose, privačiuose kabinetuose, o atsiradus pakankamai politinei valiai ir tinkamam finansavimui, galėtų tapti pilnateisiais šeimos gydytojo komandos nariais. Tokioje komandoje būtent šiam specialistui šeimos gydytojas ir galėtų nukreipti pacientus, kuriems reikia koreguoti gyvenseną.

Šiuo metu, pacientai yra priversti pagalbos ieškoti pas daugelį specialistų: dietologų, fizinio aktyvumo trenerių, kineziterapeutų, psichologų ar net psichiatrų. Šie specialistai galėtų gydytojo lygmens nereikalaujančią pagalbą suteikti ten, kur yra patogiausia, ir vienoje vietoje.

- Kam ir kada kilo tokia idėja?

- Ši idėja subrendo mūsų užsienio lietuviams, kurie ėmėsi iniciatyvos ir paskatino Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkus ir dėstytojus parengti tokią studijų programą. Programos rengėjai turėjo galimybę apsilankyti JAV universitetuose, tokiuose kaip Harvardas ar Loma Linda ir susipažinti su šių universitetų mokslininkais bei dėstytojais. Kelionės metu ir buvo aptartos galimybės bendromis jėgomis kurti gyvensenos medicinos programą ir ją pradėti būtent Lietuvoje. Šioje programoje būtų sudaryta galimybė studijuoti tiek Lietuvos, tiek užsienio šalių studentams.

Labai džiugina tai, kad sulaukiame labai didelio palaikymo tiek iš mūsų išeivių JAV, tiek iš tenykščių profesorių ir mokslinikų, dirbančių gyvensenos srityse. Tarp jų gerai žinomi mitybos srities mokslininkai W.Willett ar C.Campbell. Taip pat Jeilio universiteto Prevencijos tyrimų centro direktorius D.Katz ir Kalifornijos (San Francisko) universiteto profesorius D.Ornish ir daugelis kitų. Bendradarbiavimas su šiais ir kitais ekspertais ir dėstytojais iš tikrųjų leis studentams susipažinti su naujausiomis pasaulio gyvensenos medicinos tendencijomis, klausytis geriausių šių sričių dėstytojų paskaitų. Loma Linda universitetas yra pažadėjęs šios programos studentams sudaryti galimybę sveikos maisto gamybos paslapčių mokytis iš šio universiteto dėstytojo šefo. Todėl galima sakyti, kad jei visos aplinkybės bus palankios, jau šį rugsėjį galėsime priimti studentus.

- Ko dar trūksta, kad programa būtų pradėta?

- Trūksta labai nedaug. Visi reikalingi dokumentai yra parengti ir pateikti Studijų kokybės vertinimo centrui, iš kurio turime sulaukti išvadų apie parengtą programą ir jei jos bus teigiamos, jau rugsėjį būsime pasirengę priimti naujus studentus. Noriu pasidžiaugti, kad pavyko gauti pritarimą iš Sveikatos apsaugos ministerijos ir jei požiūris nesikeis, yra vilties, kad atsiras ir mano minėta galimybė integruoti būsimus specialistus į sveikatos apsaugos sistemą.

- Kovo mėnesį vyko tarptautinė mokslinė konferencija Lietuvos sveikatos mokslų universitete apie sveikos  gyvensenos ir gyvenimo būdo medicinos galimybes gydant ligas ir stiprinant susirgimų prevenciją. Gal tokios konferencijos taps kasmetinės?

- Tai buvo jau antroji tokia konferencija. Ir neseniai teko bendrauti su mūsų draugais ir partneriais JAV, jau planuojant kitų metų konferenciją. Yra noro, kad ši konferencija plėstųsi, galėtų priimti daugiau dalyvių, turėtų ne tik teorinius pranešimus, bet ir praktinius mokymus. Taip pat jau diskutuojame apie tai, kaip išplėsti konferencijos mokslinį komponentą, paskatinant tyrėjus ir mokslininkus daryti šios srities mokslinius tyrimus ir juos pristatyti konferencijos paralelinėse ar stendinių pranešimų sesijose. Gal to dar nepavyks padaryti sekančioje konferencijoje, tačiau esam optimistai ir tikim, kad to galima pasiekti. Tokia konferencija taptų patraukli ne tik mūsų Lietuvos specialistams, bet ir regiono specialistams ir mokslininkams, o Lietuva galėtų tapti savotišku gerosios patirties sklaidos centru.

- Ar tokias studijas galėtų rinktis, bet kurios srities bakalaurai?

- Deja, ne. Ir reikia pasakyti, kad tiek mes, tiek užsienio partneriai labai rimtai žiūri į būsimų specialistų rengimą. Vis tik kalbame apie žmogaus elgsenos keitimą, kuris gali ir turi turėti įtakos žmogaus sveikatai, jos išsaugojimui ar sugrąžinimui. Todėl šių specialistų parengimas turi būti labai atsakingas ir jie turi turėti žinias apie žmogaus kūno anatomiją, fiziologiją ir kitus svarbius mūsų kūno funkcionavimo aspektus.

Užtruko ne vienerius metus, kol nacionaliniai ir vietos politikai suprato visuomenės sveikatos specialistų vietą ir vaidmenį bendruomenės sveikatinime.

Į šią programą bus priimami tik ne mažesnį kaip bakalauro išsilavinimą biomedicinos mokslų srityse turintys absolventai, kurių studijų programose buvo studijuojama žmogaus anatomija, fiziologija ir kt. Šią studijų programą galės rinktis visuomenės sveikatos, slaugos, medicinos, reabilitacijos, mitybos, odontologijos, farmacijos ar sporto studijas baigę studentai.

- Ar yra šansų, kad šie specialistai taps Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos kasdienybe?

- Manau, kad taip. Buvo laikas, kuomet psichologai buvo laikomi savotiškais „prašalaičiais“ sveikatos sistemoje, tačiau dabar jų vaidmuo vis didesnis ir didesnis, nes sveikata jau nesuvokiama be psichikos, dvasios sveikatos. Užtruks dar ne vienerius metus, kol jie taps kasdienybe, o jų pagalba lengvai prieinama, bet požiūris jau keičiasi. Ta pati situacija buvo ir su visuomenės sveikatos specialistais. Užtruko ne vienerius metus, kol nacionaliniai ir vietos politikai suprato visuomenės sveikatos specialistų vietą ir vaidmenį bendruomenės sveikatinime.

Dar teks pasistengti, kad ir finansavimas atitiktų jiems šiandien keliamus lūkesčius. Manau, kad panašus kelias laukia ir gyvensenos medicinos specialistų, bet visos galimybės jų atsiradimui ir integracijai yra.

BFL

Aušra LĖKA

Sveikatos apsaugai valstybės pinigų taip trūksta, kad sveikatos apsaugos ministrė nerado kitos išeities, kaip investuoti ne į mediciną, o tiesiogiai į Dievą, – tik nežinia, ar kad jis pagydytų, ar kad tiesiai pas save ligonius pasiimtų ir taip palengvintų nepakeliamą mūsų sveikatos apsaugai naštą. Kuo kitu galima būtų pateisinti, kad 268 tūkst. eurų šiemet skirta Šiaulių ligoninei ne gydymui gerinti, o koplyčiai statyti. Bet Dievo užtarimo nesulaukė nei dievobaiminga ministrė, kuriai teko atsistatydinti, nei dievobaiminga ligoninė, kurią krato specialiosios tarnybos.

Sveikatos apsauga – viena mažiausiai reformuotų, viena brangiausiai mokesčių mokėtojams kainuojančių sričių, maža to, vadovaujama, matyt, atsitiktinių nelabai sąžiningų žmonių, jei didelė dalis pastarųjų 15 metų ministrų įsivėlė į korupcijos skandalus, sulaukė interpeliacijų (jei nespėjo iki jų atsistatydinti).

Tad dar vienos šios srities ministrės, šiuokart Rimantės Šalaševičiūtės, išmetimas iš posto į istoriją įeis nebent tuo, kad pirmą kartą per vienos Vyriausybės kadenciją ateis jau trečias Sveikatos apsaugos ministerijos vadovas, o skaičiuojant nuo pat nepriklausomybės pradžios jis bus septynioliktas. Vienas sveikatos apsaugos ministras poste vidutiniškai išbūna vos pusantrų metų.

Tai nėra rekordas: dabartiniai finansų ir vidaus reikalų ministrai – septyniolikti šių ministerijų vadovai, o ūkio ministras (skaičiuojant su ekonomikos, kaip anksčiau vadinosi šios srities ministerija) – devynioliktas. Tiesa, ministrų kabinetai tampa vis stabilesni, tačiau Sveikatos apsaugos ministerijoje – atvirkštiniai procesai. Nors šios ministerijos misija – ilginti valstybės piliečių amžių, jos pačios vadovams vis būdingesnis politinis trumpaamžiškumas. Kodėl?

Ilgaamžiškumo receptas: sėdėk tyliai

Per beveik 26-erius nepriklausomybės metus ilgaamžiškiausias sveikatos apsaugos ministras buvo tuometis liberalcentristas Raimondas Šukys – poste jis išbuvo dvejus metus ir 9 mėnesius (ilgiau ministru buvo tik Juozas Olekas, bet jis ministravo su pertrauka: 1990–1992 m., o paskui 2003–2004 m.). Išbuvo – ko gero, teisingiausias pasakymas, nes po reformas bandžiusio daryti bendrapartiečio Algio Čapliko R.Šukio ministravimas labiau įsiminė alkoholio tvaiku ministerijoje, nei kokiomis sisteminėmis reformomis.

Neapsikentęs jau viešomis tapusių patyčių, kad ministerija virto baru, girtuoklių gaudyti važiavo net pats tuometis Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas. Parlamentaras šypsosi, kad viceministrą sugavo, o didesnė žuvis paspruko.

Ministro praktiškai niekas per daug nei matė, nei girdėjo, tai tenkino ir farmacininkų, ir tarpusavyje konkuruojančių Vilniaus bei Kauno medikų grupių interesus. Tad R.Šukys sulaukė kadencijos pabaigos.

Kitų ministrų sėdėjimas šiame poste – lyg ant mustango: korupciniai skandalai, interpeliacija po interpeliacijos, ir keberiokšt nuo to mustango.

Štai 2000-ųjų pabaigoje darbą pradėjusios Rolando Pakso Vyriausybės sveikatos ministras Vinsas Janušonis atsistatydino vos po pusmečio. Neva dėl asmeninių priežasčių, bet tuo pat metu Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) tyrė, ar jis nesupainiojo viešųjų ir privačių interesų, mat jo paties bendrovė, ministravimo metu perleista sūnui, rengė seminarus ir ministrui pavaldžių įstaigų darbuotojams, galbūt už juos mokant valstybės lėšomis. Beje, ir tai, kad V.Janušonis po pusmečio ministro kėdėje vėl grįžo vadovauti Klaipėdos ligoninei, VTEK pripažino viešųjų ir privačių interesų pažeidimu, bet tai iš posto direktoriaus neišvertė.

V.Janušonį pakeitusį Naujosios sąjungos, vadovautos dabar „darbiečio“ Artūro Pau­lausko, į Vyriausybę deleguotą Kons­tantiną Romualdą Dobrovolskį skandino ne tik prasti darbo rezultatai, bet ir abejonės dėl jo staigaus praturtėjimo ir… dvipatystė: viešai buvo aptarinėjama, kad ministras su kolege susilaukė sūnaus, bet spėdavo grįžti ir namo pas teisėtą žmoną ir sūnų. Pusantrų metų ministras teisinosi negalįs vesti savo antro sūnaus motinos, nes neturįs kur gyventi. Tačiau staiga įgijo pinigų kotedžui, neva sugyventinė gavo prosenelės palikimą.

K.R.Dobrovolskis per savo ministravimo laiką (mėnesį R.Pakso, metus ir septynis mėnesius Algirdo Brazausko Vyriausybėse) sulaukė net dviejų interpeliacijų – dėl prasto sveikatos apsaugos finansavimo, kvotų įvedimo kompensuojamiesiems vaistams, ką teismas pripažino neteisėta, didėjančio mirtingumo. Bet abu kartus (beje, kaip ir visų kitų interpeliacijų sveikatos ministrams atveju) valdantieji neleido nuversti jų ministro. K.R.Dobrovolskio Vyriausybėje neliko ją iš naujo tvirtinant po prezidento rinkimų.

Tada į sveikatos apsaugos ministro kėdę metams ir devyniems mėnesiams grįžo 1990–1992 m. joje sėdėjęs socialdemokratas Juozas Olekas.

2004 m. pabaigoje tryliktojoje, vėl A.Bra­zausko vadovautoje Vyriausybėje, minis­tra­vusiam „darbiečiui“ Žilvinui Padaigai, kaip ne vienam jo pirmtakui, taip pat grėsė interpeliacija – už sveikatos apsaugos sistemos žlugdymą, sąsajas su nešvariais „darbiečių“ pinigais. Bet jos neprireikė – žlugo visa Vyriausybė.

Po to Gedimino Kirkilo Vyriausybėje minis­travęs Darbo, paskui nuo jos atskilusiai Pilietinės demokratijos partijai atstovavęs Rimvydas Turčinskas atsistatydino nelaukdamas jam gresiančios interpeliacijos po Prezidento Valdo Adamkaus kritikos. Prezi­dentas viešai suabejojo, ar ministras geba vadovauti pavaldžioms institucijoms. Pre­tekstas tokiai nuomonei buvo ne vienas: R.Turčinsko paskirta Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos viršininkė įsivėlė į korupcijos skandalą, gerokai brangiau nei rinkos kaina pirkti greitosios pagalbos automobiliai ir medicinos įranga, ministras Nacionalinio kraujo centro Klaipėdos filialą perdavė privačiai bendrovei.

R.Turčinską pakeitęs socialdemokratas Gediminas Černiauskas per keturis mėnesius iki kadencijos pabaigos nespėjo ko prisidirbti, tačiau atsigriebė tapęs dabartinės, šešioliktosios Vyriausybės sveikatos apsaugos viceministru. Bet apie tai vėliau.

Andriaus Kubiliaus Vyriausy­bėje sveikatos apsaugos ministru paskirtas liberalcentristas Algis Čaplikas 2008 m. į ministeriją įžengė ryžtingai nusiteikęs pagaliau optimizuoti sveikatos įstaigų sistemą, ligoninių ir medikų skaičiais pranokstančią net turtingąsias Europos šalis. Kaip ir buvo galima prognozuoti, netrukus po ministro langais jau vilnijo mitingai. Ministrą spaudė iš visų pusių, paramos reformoms jis nesulaukė net iš dalies koalicijos partnerių.

Maža to, nors ministerija ir ėmėsi permainų, kai kur išlaikė ir „tęstinumą“. Jai pavaldžiose ligonių kasose STT atliko kratas, buvo pareikšti įtarimai Valstybinės ligonių kasos direktoriui. Tai dar ne viskas: viceministras Artūras Skikas nuteistas už kyšininkavimą. O tuometis Seimo narys Linas Karalius išsirūpino ministerijoje 20 tūkst. Lt kažkokiai savo tuometės draugės pseudoprogramai finansuoti. Tad atsistatydindamas A.Čaplikas priminė laimingą žmogų, pagaliau nusikračiusį nemalonios naštos.

Nors ir jį pakeitęs R.Šukys sulaukdavo Seimo Sveikatos reikalų komiteto siūlymų trauktis, bet nekartojo pirmtako „klaidų“ – nesimetė į reformas ir išbuvo iki kadencijos pabaigos.

Dabartinės, Algirdo Butkevičiaus Vyriau­sybės, ministras socialdemokratas Vytenis Andriukaitis užsimojo kone revoliucijai, praktiškai sunaikinant privačią mediciną. Jis net džiūgavo sulaukęs interpeliacijos, mat tai buvo dar viena galimybė gauti tribūną, kurioje ministras itin mėgo būti.

Nors V.Andriukaičio karjera ministro poste baigėsi tik dėl dar didesnės karjeros  – eurokomisaro posto, niekam nekilo nė mažiausios abejonės, kad tai buvo auksinė tremtis, nes net bendrapartiečiams jau buvo įgrisusios jo idėjos.

Už ką išmesta R.Šalaševičiūtė

Postą perėmusiai R.Šalaševičiūtei taip pat jau buvo parengta interpeliacija. Priežasčių tam buvo daugiau nei reikia. 2014 m. rudenį STT paskelbė išvadas, kad ministerija nevykdo jai priskirtų kontrolės funkcijų dėl organų donorystės ir transplantacijos procedūrų.

2015 m. kovą STT pranešė nustačiusi nusikalstamą korupcinę schemą, kurioje dalyvavo vienos farmacijos bendrovės atstovai ir daugiau nei šimtas 30-ies gydymo įstaigų gydytojų. Pradėtas didelės apimties ikiteisminis tyrimas dėl galimo stambaus masto papirkimo, kyšininkavimo ir apgaulingo apskaitos tvarkymo. Įtariama, jog farmacijos bendrovės atstovai buvo susitarę su gydytojais, kad šie už neteisėtą atlygį (tam vien 2014 m. galėjo būti skirta per 0,5 mln. Lt – apie 145 tūkst. eurų) rekomenduotų pacientams įsigyti brangius jų įmonės produktus ir nesiūlytų konkurentų produkcijos.

2015 m. vasarį STT pareigūnai nustatė, kad valstybės parama ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti gali būti teikiama neefektyviai ir neskaidriai.

Galų gale 2015 m. sausį Prezidentė Dalia Grybauskaitė, apsilankiusi Vaiko raidos centre, liepė jį iškraustyti iš netinkamų patalpų iki rugsėjo, antraip ministrei teks trauktis iš posto. Ši pažadėjo, tačiau į naujas patalpas centrą planuojama įkelti tik baigiantis 2018-iesiems, taip beveik dvejiem metams praktiškai panaikinant vienintelę Lietuvoje gydymo įstaigą, teikiančią kompleksinį gydymą raidos ir elgesio sutrikimų turintiems vaikams.

Ministrę skandino ir jos pavaldiniai. Viceministras G.Černiauskas skiriant Valsty­binės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos vadovą „dūra“ išvadino aukštą ministerijos tarnautoją ir spaudė balsuoti už kitą, neva su premjeru sutartą kandidatūrą. Beje, anksčiau G.Černiausko pirmininkaujama ministerijos komisija skyrė jam priklausančiam „Sveikatos ekonomikos forumui“ beveik 1,5 mln., tuomet dar litais. Nors svarstant šį klausimą jis nusišalino, tokios pinigų dalybos kelia abejonių dėl skaidrumo. G.Černiauskas vadovavo ir projektui „E. sveikata“, kuriame, kaip nustatė Valstybės kontrolė, iššvaistyta 15,2 mln. Lt.

Atsistatydinti buvo priverstas ir kitas R.Šalaševičiūtės viceministras – Erikas Mačiūnas. Oficiali priežastis – priešgyniavimas ministrei. Tačiau, kaip atkreipia dėmesį Seimo Antikorupcijos komisijos narė konservatorė Agnė Bilotaitė, jis kuravo skaidrumu negarsėjančią psichikos sveikatos sritį. „Psichikos sveikatos centro direktorė Ona Dovidonienė nuo 1999 m. nedeklaravo viešųjų ir privačių interesų, tuo pačiu metu aktyviai dalyvaudama priimant sprendimus dėl lėšų skyrimo įvairiems projektams. Psichikos sveikatos ir savižudybių prevencijos strategijos priemonių finansavimas – 7 mln. Lt – ištisinė mįslė, kai net paprastiems sociologiniams tyrimams švaistoma po pusę milijono, nenumatoma jokių konkrečių rezultatų. Būtent minėta O.Dovidonienė buvo šią strategiją rengusios darbo grupės pirmininko pavaduotoja“, – viceministro įtakos srities „keistenybes“ vardija parlamentarė.

Bet R.Šalaševičiūtė neteko posto ne dėl rimtų priežasčių, o prisipažinimu dar iki ministravimo davusi kyšį medikui suteikdama tam pretekstą (nebent yra kitų priežasčių, gal susijusių su STT tyrimu Šiaulių ligoninėje, dėl kurio apklausta ir R.Šalaševičiūtė). Jos atsikratyti entuziastingai ėmėsi patys jos partijos bičiuliai, kaip vieni kitus vadina socialdemokratai, nors bičiulystė, pagal lietuvių kalbos žodyną, turi visai kitą prasmę.

„O gal norima pakeisti ministrą į lojalesnį ir pasipinigauti prieš rinkimus? Juk iš kur toks staigus noras keisti ministrę?“ – prielaidas daro A.Matulas.

Būti ar išbūti ministru

Iš sveikatos apsaugos ministrų išverstų V.Janušonio, K.R.Dobrovolskio, A.Čapliko ar R.Šalaševičiūtės istorijos skirtingos, bet jas visas sieja ta pati, matyt, limpama liga – neskaidrūs pinigai.

Dažnas korupcijos skandalas tęsėsi net ne per vieną kadenciją. Štai lig šiol narpliojamas daugiau nei prieš dešimtmetį pradėtų „E. sveikatos“, elektroninio recepto projektų skandalas. A.Matulas neatmeta, kad bus kreipiamasi net į prokuratūrą, nes akivaizdu: pinigai išplauti, o rezultato nėra.

Valstybės kontrolės 1-ojo audito departamento direktorių Laimoną Čiaką bene labiausiai pribloškė, kaip daug metų įsigyjant ortopedijos technikos priemones buvo galbūt smarkiai permokama, nes įmonės įsigytas serijinės gamybos priemones galbūt pardavė kaip priemones, pagamintas pagal užsakymą, ir galbūt neteisėtai pasinaudojo valstybės kompensacija, o nustatyta bazinė kaina, valstybės auditorių vertinimu, daug didesnė, nei galėjo būti. Beje, Kon­kurencijos taryba yra pripažinusi, kad Valstybinė ligonių kasa finansuoja šių priemonių įsigijimą kartelinėmis kainomis.

O už kiekvieno euro skyrimą atsako minis­tras. „Pinigų skirstymo funkcija yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl ministrai neišsilaiko“, – neabejoja penktą kadenciją Seimo Sveikatos reikalų komitete dirbantis A.Ma­tulas, beje, pats medikas.

Jo manymu, ministerijai pavestos funkcijos – formuoti politiką, skirstyti pinigus ir vykdyti steigėjo funkcijas – iš karto užprogramuoja viešųjų ir privačių interesų susikirtimą. „Realiai už kiekvieną euro skyrimą pasirašo ministras – Valstybinė ligonių kasa atlieka tik techninę funkciją. Sudaromos įvairios darbo grupės, tarybos, kurios neva priima sprendimus, bet jų nariai – daugiausia iš ministerijai pavaldžių žmonių. O kai ligonių kasa gauna tokį nutarimą, paaiškėja, kad šaltinis, iš kurio galima pirkti, vienintelis. Maža to, panaikinus apskritis ministerija tapo sveikatos įstaigų, tarp jų ir didžiausių ligoninių, steigėja, tad kyla pagunda, kuriai, matyt, daugelis neatsispiria, finansuoti savas įstaigas daugiau ar ne visai skaidriai“, – neskaidrumo schemas atskleidžia A.Matulas ir vardija pavyzdžius.

Jei ministras iš Kauno klinikų įtakos zonos, akivaizdžiai daugiau pinigų eina Kauno klinikoms, jei iš Vilniaus Santariškių klinikų įtakos zonos, tada pinigų daugiau joms. Arba štai Vilniuje yra kelios poliklinikos, kurioms vadovauja kairiosios pakraipos politikai, ir kai kurios jų gausiau lėšų gauna kasmet, o kitos visai negauna. Lėšos skirstomos ir pagal ministro vizitų grafiką: vienur ar kitur nuvažiavęs, kaip išvažiuosi nepažadėjęs skirti šimto ar dviejų tūkstančių eurų?

Valstybės kontrolieriai atkreipė dėmesį, kad Kauno krikščioniškiesiems gimdymo namams lėšos skiriamos tiesiog prabangai. Seimo narys A.Matulas pritaria: visos partijos negalėjo atsispirti tam tikrų organizacijų įtakai ir daugelį metų skyrė pinigų šiems gimdymo namams, kurie nereikalingi – Kaune yra keturios gimdymo vietos. Bet niekas nekontroliavo, kaip šie pinigai panaudojami.

Kai kur lėšomis taškomasi, o kai kur jos visai nepanaudojamos: Valstybės kontrolės departamento direktorių L.Čiaką stebina, kad greitosios pagalbos automobilių parkui atnaujinti lėšų netrūksta, bet ministerija jau keletą metų nevykdo naujų pirkimų.

A.Matulas piktinasi neūkiškumu: dešimtyje rajono ligoninių uždaryti akušerijos, traumatologijos, chirurgijos skyriai, o metai ar dveji prieš jų uždarymą ten investuoti pinigai, supirkta įranga.

Pinigų srautai priklauso ir nuo to, kuri partija valdo kurią savivaldybę: pernai tvirtinant valstybės biudžetą A.Matulas buvo suskaičiavęs, kad keturiose srityse – švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos ir kultūros – Kėdainių savivaldybė, valdoma dabar valdžioje esančių „darbiečių“, investicijų gavo daugiau nei aštuonios mažiausiai gaunančios savivaldybės kartu sudėjus.

Žinoma, pinigai – ne vienintelė priežastis, skandinanti ministrus. Jų kaitos priežastis – ir kompetencijos stoka. Deja, apgailestauja A.Matulas, pastaruoju metu buvo ministrų, turinčių tik tokį sveikatos srities suvokimą, kiek jie patys ar jų artimieji yra lankęsi poliklinikose ar ligoninėse. Dar viena problema: minis­trams jų komandą primeta partijos. „Anksčiau jose buvo profesorių, patyrusių vadybininkų, o dabar ministerijose net į viceministrus ateina jaunimas, nedirbęs jokio kito darbo, tik politikų patarėjais ar padėjėjais. Abejoju, ar 28–30 metų jaunuolis jau turėtų tam patirties, nebent turime daug vunderkindų“, – ironizuoja A.Matulas.

Jo nuomone, ministerijos funkcija turėtų būti sveikatos politikos formavimas ir kontrolė, kaip teikiamos ir finansuojamos paslaugos. Dabar ministerija neturi laiko nei politikai formuoti, nei kontroliuoti, nes užsiėmusi pinigų skirstymu. Kol Ligonių kasa buvo įstaiga prie Vyriausybės, ministerija galėjo tik politiškai, per įstatymus daryti įtaką jos darbui, bet ne tiesiogiai skirstė pinigus. Beje, anuomet ši ministerija buvo neprestižinė: kai partijos laimėdavo rinkimus, nelabai kas norėjo ją imti. Kai J.Oleko iniciatyva Ligonių kasa tapo Sveikatos apsaugos ministerijos padaliniu, ši tapo viena geidžiamiausių, bet ir viena labiausiai krečiamų politinių turbulencijų.

„Sveikatos apsaugos sistemos problemų ratas platus, lig šiol neturime moderniai funkcionuojančios sveikatos apsaugos sistemos, o ministerijos aparatas silpnokas. Tad jei ateinantysis į sveikatos apsaugos ministro postą nori ką padaryti, čia gana pavojinga zona, nes tuoj pasipils atakos, mat esama daug įvairių stiprių žaidėjų – tiek farmacininkai, tiek didžiosios Kauno ir Vilniaus ligoninės, – kurie gali būti priešiškai nusiteikę. Antra, čia didelis pavojus įsivelti į korupcinius skandalus, nes sveikatos apsaugos ministras valdo didžiulį kapšą valstybės pinigų. Tad politikas, einantis į sveikatos apsaugos ministro postą, turi būti pasirengęs arba politinei savižudybei, arba likti įvykių stebėtoju. Paprastai pasirenkamas pastarasis kelias“, – konstatuoja sveikatos apsaugos reformas tyrinėjęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Liutauras Gudžinskas.

Receptas sergančiai sveikatos apsaugai

„Kai pinigus skirsto ta pati institucija, kurios pavaldumo yra tuos pinigus gaunančios įstaigos, neišvengiamai paliekama daug vietos subjektyviam vertinimui. Tad reikėtų peržiūrėti tiek ministerijos kolegijos, tiek Privalomojo sveikatos draudimo fondo tarybos sudėtis ar netgi svarstyti apie nepriklausomą instituciją, kuri būtų atsakinga už lėšų skirstymą“, – siūlo Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertė Dovilė Sujetaitė.

A.Matulo įsitikinimu, savarankiška sveikatos apsaugai lėšas skirstanti įstaiga galėtų būti Ligonių kasa, o ministerijai liktų kontrolės funkcija. Beje, panaši sistema yra Estijoje, Slovėnijoje, kitose šalyse.

A.Matulo manymu, daug ką sveikatos apsaugos srityje gali padaryti privatus kapitalas, tik turi būti nustatyta aiški apmokėjimo už paslaugas sistema. Pavyzdžiui, kam vakcinas pirkti centralizuotai (ir vis jų tai per daug, tai pritrūkstame), jei tai gali daryti vaistinės? Privatininkas, jei matytų pelną, niekada jų nepritrūktų. Farmacininkas galėtų vakciną ir suleisti, kaip yra kai kuriose Europos valstybėse, kur tai priskirta prie farmacinės rūpybos paslaugų. Bet pas mus Seimas už tai nebalsavo. „Reikia peržengti per ambicijas būti reikšmingiems viską skirstant ir galbūt iš to turint asmeninės naudos“, – pabrėžia A.Matulas.

D.Sujetaitė taip pat siūlo sekti kitų šalių pavyzdžiu ir į sveikatos sistemą pritraukti privačių lėšų. Daugelyje Europos šalių – Vokietijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Suomijoje, Austrijoje, Belgijoje ir kt. valstybė ir pacientas dalijasi sveikatos priežiūros išlaidas: valstybė finansuoja tik tam tikras paslaugas ar dalį paslaugos kainos, o kitą dalį padengia pats pacientas. Tai yra ne tik papildomas sveikatos apsaugos finansavimo šaltinis, bet ir skatinimas žmonėms atsakingiau naudotis sveikatos paslaugomis, draustis papildomai.

Iškalbingas palyginimas: Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, privačių gydymo įstaigų dalis Nyderlanduose siekia 88 proc., Belgijoje – 70 proc., o šios šalys Europos sveikatos paslaugų vartotojų indekse („Euro Health Consumer Index“, 2015 m.) atitinkamai pirma ir šešta. Lietuvoje privati medicina tesiekia 8,7 proc., o vieta paslaugų kokybės reitinge – 33-ia.

Žinoma, būtina sureguliuoti visą sistemą, kad nenutiktų taip, kaip su odontologija: kas galėtų pasakyti, kodėl šios sveikatai svarbios srities medicinos paslaugos, tampančios vis sunkiau įperkamos, nė kiek nekompensuojamos iš Ligonių kasos?

Akivaizdu, kad dabartinei mūsų sveikatos sistemai finansuoti viešųjų lėšų neužtenka ir jų vis labiau trūks. D.Sujetaitė primena, kad nors sveikatos finansavimas per dešimtmetį su trupučiu išaugo daugiau nei dukart, problemų šioje srityje nemažėja. Visų pirma, žinoma, dėl sveikatos apsaugos sistemos neefektyvumo ir neskaidrumo. Bet neišvengiamai sveikatos apsaugos lėšų poreikis didės ir dėl senstančios, ilgaamžiškesnės visuomenės.

Antra, dabar valstybės lėšomis draudžiama daugiau nei pusė šalies gyventojų (apie 1,64 mln. žmonių), vadinasi, daugiau nei pusė nemoka sveikatos draudimo įmokų, o valstybei jų sveikatos draudimo įmokoms 2016 m. prireiks beveik 408 mln. eurų.

Trečia, mažėja privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėtojų skaičius – per pastaruosius dešimt metų darbingo amžiaus gyventojų sumažėjo 11 proc. Be to, brangsta medicinos įranga ir technologijos.

„Taigi lėšų poreikis didėja, o valstybės finansinės galimybės patenkinti visuomenės sveikatos priežiūros poreikius – ribotos. Tad reikia ne tik efektyviau naudoti esamas lėšas, bet ir ieškoti papildomų sveikatos apsaugos finansavimų šaltinių ir privačiame sektoriuje“, – pabrėžia LLRI ekspertė.

L.Gudžinskas priduria, kad tokiai sudėtingai ir jautriai sričiai suvaldyti reikia ir gero ministro reformatoriaus, dar prieš rinkimus sudėliotos aiškios bei visuomenei suprantamos reformų programos ir jos palaikymo aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose – tiek Seime, tiek Vyriausybėje, nes ne vieno ministro galioms padaryti nuoseklią reformą ir užtikrinti jos tęstinumą.

Štai, Seimo nario A.Matulo vertinimu, šią kadenciją sveikatos apsaugos srityje valdantieji nieko nepadarė ne tik dėl to, kad keitėsi minis­trai, bet ir todėl, kad jie vykdė viena kitai prieštaraujančią politiką: „Bandęs ignoruoti privačią mediciną V.Andriukaitis išeidamas iš darbo pasirašė, rodos, 17 įsakymų ir pareiškė, kad sistemoje įvyks negrįžtami pakitimai. Bet R.Šalaševičiūtė ištaisė jo klaidas, du trečdalius tų įsakymų panaikindama ar sustabdydama.“

Jei tos pačios partijos deleguoti ministrai nesutaria dėl koncepcijos, tai ką kalbėti apie politikos tęstinumą pasikeitus valdančiajai koalicijai. O per pusantrų metų, kiek lig šiol vidutiniškai trukdavo ministro karjera, ar juo labiau per mažiau nei aštuonis mėnesius, kiek liks trečiajam šios kadencijos sveikatos apsaugos ministrui, reformos tokioje sudėtingoje srityje, kaip sveikatos apsauga, nepadarysi.

Bet, žinoma, jokia reforma neišgelbės, jei ministrai nejaus skirtumo, kas svarbiau – Vaikų raidos centras ar koplyčia ligoninėje.

REUTERS

Nors 25 metų homoseksualumo neslepiančio dainininko Thomo Neuwirtho kasdieniame gyvenime neišvysite pasidabinusio ilga suknia ir prie jos priderinta barzda, jo kuriamas personažas Conchita Wurst “Eurovizijos” scenoje šias priemones pasitelkė ir savo tikslą pasiekė.
Tarptautinėje bendruomenėje kilo tikra sumaištis: tolerantiškų šalių atstovai skyrė aukščiausius balus ir priėmė tai kaip pokštą, konservatyvesnių šalių gyventojai įžvelgė grėsmę, o dalis Europos liko sumišusi, nes tiesiog nežinojo, kaip reaguoti ir vertinti pasauliui pasiųstą austrų žinią. Tiesa ta, kad ir šiandien, nuo žiūrimiausio Europos dainų konkurso prabėgus daugiau nei savaitei, daliai visuomenės taip ir liko nesuprantama, ko gi siekė savo pasirodymu aukštakulnius avinti barzdotė C.Wurst.
Sakoma, meilėje, kare, norėtųsi pridėti – ir “Eurovzijoje”, visos priemonės pateisina tikslą: taigi šokiruoti, nustebinti, atkreipti dėmesį, sukelti pasitenkinimo ar pasipiktinimo bangą tiesiog būtina. Austras, sukūręs C.Wurst personažą, neabejoja, kad to pakanka siekiant prisidėti ir prie tolerancijos ugdymo, viešo diskurso ir neapykantos bei diskriminacijos mažinimo Europoje. Tiesa ta, kad pasaulis didesnis ir įvairesnis, nei įmanoma sutalpinti į moteriškos suknelės ar vyriškos barzdos įvaizdžius. Kuo anksčiau tai suvoksime ir priimsime, tuo daugiau laimėsime.
Tik kol kas per kraštus veržiasi provincialumas ir nepakantumas kitokiems nei mes (tą labai aiškiai savo pasisakymais viešojoje erdvėje pademonstravo ir Lietuvos atstovė “Eurovizijoje” Vilija Matačiūnaitė, ir kiti žinomi asmenys), o tai mažų mažiausiai keista turint omenyje, kad Lietuva skaičiuoja dešimtmetį kosmopolitiškoje Europos Sąjungoje.
Taigi ar pramokome tolerancijos, o gal iki jos dar ilgas kelias?

Nors ir pamažu, tolerancijos ribos plečiasi
Kodėl moteriškų standartų pritaikymas vyrui sukelia tokį šoką, kad dalis visuomenės nė nebesuvokia, kas toji Conchita. Tenka pripažinti, kad nesugebėjimas sutilpti į įprastas lyčių išvaizdos normas gali kur kas daugiau, nei mes įsivaizdavome: tai ne tik klaidina, bet ir praplečia gana siauras visuomenės suvokimo ribas. Vis dėlto kliautis vien tuo, kad nepašykštėjome Conchitai 10 balų nuo Lietuvos, vertinant mūsų tautiečių tolerancijos ribas, nebūtų sąžininga. Su tuo linkęs sutikti ir ne vienas “Veido” pašnekovas.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 202014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2014-m

Kalbėdamas apie ateinančių metų prioritetus sveikatos apsaugos srityje ministras Vytenis Andriukaitis nešykšti pozityvių prognozių. Opozicija teigia, kad tai – tik tušti žodžiai, mat per visus 2013-uosius su sveikata susijusi padėtis praktiškai nesikeitė.

„Mūsų populiacija senstanti, ligota, su vis didėjančiais poreikiais, deja, lėšos sveikatos apsaugai nė kiek nedidėja. Svarstant apie finansinius Lietuvos sveikatos sistemos pokyčius aišku viena – bręsta politiniu požiūriu nepopuliarus sprendimas: teks didinti mokesčius arba įvesti papildomą draudimą“, – savo įžvalgomis dalijasi Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto prodekanė Danguolė Jankauskienė.
Su tuo, kad sveikatos apsaugos sektoriuje katastrofiškai trūksta lėšų, o akis bado vis augančios jau ir taip milijoninės poliklinikų bei ligoninių skolos, sutinka medikai, pacientai, netgi svečiai iš užsienio.
Vienas jų – Europos pacientų forumo prezidentas Andersas Olausonas, Lietuvos pacientų padėtį pavadinęs tokia, kokia Europos šalyse buvo prieš keliasdešimt metų.
„Europoje giriamės sparčiai kylančia ekonomika, augančiu BVP, tačiau sveikatos apsaugos finansavimas ritasi vis žemyn. Šiemet pasiekėme dugną: nuo krizės iki šiol dar nėra buvę tokio prasto finansavimo. Šiuo metu daugelis medikų svajoja sugrįžti bent į krizės laiką. Vyriausybės programoje įrašyta: sveikatos apsaugai turėtų būti skirta 4,2 proc. BVP, deja, šiemet skirta tik 3,4 proc., o kitąmet žadama ne ką daugiau“, – konstatuoja Pasvalio ligoninės vyriausiasis gydytojas Rolandas Rastauskas.
Tai viena nuomonė. O štai paklausykime, ką mano Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybė. Plačiais užmojais garsėjantis socialdemokratas Vytenis Andriukaitis baigiantis 2013-iesiems apibendrina: kai Lietuva pirmininkavo Europos Sąjungos Tarybai, sveikatos sektoriuje įgyvendinta daugiau, nei buvo užsibrėžta.
„Bus smagu sulaukti ir tabako, ir klinikinių tyrimų direktyvos, ir farmakologinio mokesčio finalinių rezultatų. Taryboje aptarėme visą kompromisų paketą – manau, kad pirmininkavimo programą įvykdysime su kaupu“, – didžiuojasi ministras, neabejodamas, kad 2014-ųjų prognozės sveikatos srityje kur kas šviesesnės nei besibaigiančių metų. „Ekonominis augimas pačioje Europos Sąjungoje nėra toks greitas, kaip norėtųsi, tačiau manau, kad daugelį dalykų pavyks pakeisti teigiama kryptimi“, – žada V.Andriukaitis.
Užtat opozicijai priklausantys politikai tvirtina, kad ministras šneka vėjus. Esą jo kalbų visiems jau per akis, o štai veiksmų ir darbų nematyti.
Kad sveikatos apsaugos srityje susikaupė daugybė problemų, neneigia ir V.Andriukaitis, tačiau jis tai paaiškina dideliu savo užimtumu, esą daug laiko atėmė Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai. Kitąmet reformoms ministras žada skirti kur daugiau savo laiko ir jėgų. Bet tuo ir vėl sunku patikėti, nes V.Andriukaitis juk žada dalyvauti rinkimuose į Europos Parlamentą, be to, jis dar neatmeta ir galimo savo kandidatavimo prezidento rinkimuose. Taigi ir vėl laiko sveikatos apsaugai gerokai sumažės.
Visuomenei susiskaldžius dėl politikos senbuvio žadamų pokyčių (nemokamos sveikatos apsaugos) ir pradėtų vykdyti sveikatos apsaugos reformų (ypač privačios medicinos atžvilgiu), netrūksta manančiųjų, kad tos tariamos reformos mus gali sugrąžinti mažiausiai dvidešimt metų atgalios.
Taigi kokių pokyčių sveikatos apsaugos srityje 2014 m. galime tikėtis tokių nuotaikų fone, „Veidas“ teiravosi ilgamečių šios srities profesionalų.
Jei tikėsime ministru, tai jau ateinančiais metais turėtų sutrumpėti pacientų eilės, kreipiantis į medikus dėl receptinių vaistų (šie galios pusmetį, dėl to sumažės darbo šeimos gydytojams, palengvės gyvenimas ir pacientams). Kadangi ministras nėra privačios medicinos gerbėjas, nestebina ir jo pažadas kitais metais pasirūpinti, jog teisės aktai leistų užtikrinti viešojo sektoriaus prioritetą, kad visi suprastume, kas dengiama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF), o už ką gali būti papildomai mokama.
Taip pat kitąmet ministras žada keisti ir ligoninių tarpusavio bendradarbiavimo principus, tai yra jos bus jungiamos į klasterius, kurie neva leis operatyviau bendradarbiauti tarp ligoninių, padės paskirstyti ligonių srautus, gydymo įstaigų darbas turėtų tapti efektyvesnis.
„Žinome, kad 2014–2020 m. yra numatytos kelios prioritetinės sritys – onkologija, kardiologija ir kardiochirurgija, organų ir audinių transplantologija, genetika, traumos ir išorinės priežastys, vaikų sveikata, todėl manau, kad toks gerai įgyvendintas klasterio modelis būtų tinkamas ir šiose srityse“, – teigia Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų direktoriaus prof. Kęstutis Strupas.
Daug vilčių profesorius sieja su molekuline ir individualizuota medicina, kuri atvertų naujas galimybes gydyti skirtingomis ligomis sergančius ligonius.

Optimizuojant sveikatos priežiūros paslaugas sostinėje, ištuštės keli pastatai prestižinėse Vilniaus vietose. Miesto valdžia ten žada teikti paslaugas visuomenei ir įrengti rekreacines zonas, tačiau oponentai prognozuoja naujas miesto piktžaizdes.

Iš buvusių sostinės Jokūbo ir Misionierių ligoninių gyvybės dvasia pasitraukė kartu su paskutiniais pacientais. Šie savivaldybės pelningai parduoti didžiuliai pastatai dabar džiugina tik visuomenės padugnes, radusias kur prisiglausti miesto centre, ar vietą pasipraktikuoti atradusius grafičių piešėjus. Paveldosaugininkams pastatais vaiduokliais virtusios ligoninės kelia graudulį ir bejėgiškumo jausmą, nes privačius savininkus priversti pastatus atnaujinti – ne jų jėgoms. Tad kas laukia kitų sostinės sveikatos priežiūros įstaigų pastatų, kurie dėl reformos ištuštės jau artimiausiais metais?

Vietoj Sapiegos ligoninės – darželis?

Sostinės valdžia vešlaus dvaro parko apsuptai Sapiegos ligoninei jau dairosi kitų patalpų. Vilniaus miesto vicemeras Jonas Pinskus „Veidui“ tvirtino, kad sostinėje yra daug tuščių patalpų, priklausančių įvairioms ministerijoms. „Geriatrijos centras Kalvarijų gatvėje stovi beveik tuščias, o jis kažkodėl priklauso Švietimo ir mokslo ministerijai. Pusiau merdintis „Pušyno takas“ priklauso „Sodrai“. Tai visiškas absurdas. Kalbamės su ministerijos, „Sodros“ atstovais, kad vieną iš pastatų atiduotų mums“, – dėsto vicemeras.
Iškeldinti Sapiegos ligoninėje teikiamas globos paslaugas nuspręsta pernai šią ligoninę sujungus su Vilniaus universitetine Antakalnio ligonine. Paveldosaugininkų saugomi Sapiegų dvaro teritorijoje esantys ligoninės pastatai turėtų ištuštėti per porą metų. „Čia įsikurs vaikų darželis. Antakalnyje yra didžiulis vaikų darželių poreikis, nes aplinkui gyvena daug jaunimo. Svarstoma, kad kitus pastatus galima būtų atiduoti bendruomenei, Bočių organizacijai. O parką norime atidaryti visuomenei ir sukurti rekreacinę zoną“, – patrauklią viziją piešia J.Pinskus.
Tačiau tokie skolose paskendusios sostinės savivaldybės planai kelia didelių abejonių Vilniaus miesto tarybos nariui, buvusiam merui Raimundui Aleknai. Jis tvirtina, kad sostinės savivaldybė viena nebūtų pajėgi įrengti darželį ar sutvarkyti parką. Jei prisiminsime, kiek laiko miesto valdžia žada, bet taip ir nepajėgia atgaivinti net Sereikiškių parko, naujo parko pritaikymas rekreacijai kelia rimtų klausimų. Kritikų manymu, labiausiai tikėtinas scenarijus, kad ši vieta keletą metų stovės apleista, o kai visos diskusijos ir pasipiktinimas dėl iškeltos ligoninės pasimirš, pastatai bus pelningai parduoti ir pritaikyti komercinei veiklai ar butams.
Seimo Sveikatos reikalų komiteto narės Dangutės Mikutienės nuomone, būtent dėl žemės sklypų ir pastatų prestižinėje vietoje Sapiegos ligoninė buvo žlugdoma kelerius metus. Pirmiausia Sveikatos apsaugos ministerija vilkino dokumentų sutvarkymą dėl ES paramos gavimo slaugos paslaugų plėtrai, nes gavus ES lėšų negalima keisti paslaugų profilio penkerius metus. „Visi aplinkui gaudavo lėšų, o šiai ligoninei vis stabdė, vis ieškojo įvairių formalių kabliukų ir kėlė papildomus reikalavimus. Tam dirigavo viceministrė Nora Ribokienė. Mus pasiekdavo informacija, kad savivaldybės atstovai slapta su ministerijos klerkais susitinka ir kalbasi dėl ligoninės. Vėliau prasidėjo trečiasis restruktūrizavimo etapas, ir iš šios ligoninės buvo atimtos neurologijos paslaugos. Kai ligoninė netenka paslaugų, netenka ir pinigų. Taip ligoninė buvo įstumta į tokią situaciją, kad jai pradėjo trūkti pinigų“, – sudorojimą įžvelgia D.Mikutienė.
Ligoninių sujungimui prieštaravęs ir, kaip pripažino teismas, neteisėtai iš pareigų atleistas buvęs Sapiegos ligoninės direktorius Gediminas Rimdeika dėl komercinių interesų norint sužlugdyti ligoninę įtarė tuometį merą konservatorių Vilių Navicką.
D.Mikutienė netiki, kad ligoninės pastatuose įsikurs darželis, nes prisimena, kaip prieš porą metų Vilniaus miesto savivaldybės atstovai mušėsi į krūtinę prisiekinėdami, kad Sapiegos ligoninė išliks ir teiks paslaugas miestiečiams.

Buvusios ligoninės naujam gyvenimui neatgimė

J.Pinskus „Veidui“ garantavo, kad Sapiegos ligoninės ir parko teritorijoje nebus gyvenamųjų namų ar sklypų. „Ten niekas nebus griaunama. Meras kalbėjosi su Kultūros paveldo departamento direktore Diana Varnaite ir ši patikino, kad praktiškai visa teritorija saugoma Kultūros paveldo departamento“, – pabrėžė vicemeras, pridurdamas, kad V.Navickas gal ir turėjo kokių nors kitų planų.
Tačiau tai dar nieko nereiškia, nes pačius pastatus galima pritaikyti įvairioms reikmėms. Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjas Vitas Karčiauskas informavo, kad ligoninės pastatai, kaip ir parko gilumoje esantys Sapiegų dvaro rūmai, kuriuos šiemet ketinama pradėti restauruoti, yra įtraukti į Lietuvos vertybių kultūros registrą. „Nauja statyba pačioje teritorijoje negalima, bet kai kur galimas priestatas, rekonstrukcija. Be to, tam tikra reglamentuota statyba galima apsaugos zonose“, – aiškino V.Karčiauskas. Pasak jo, galima keisti ir ligoninės pastatų funkciją, pavyzdžiui, į gyvenamąją.
Taigi šios teritorijos likimas labiausiai priklausys nuo esamų ir būsimų miesto vadovų interesų, tad pavojus, kad iki šiol ligoninės prižiūrėtas parkas ir jame esantys pastatai bus parduoti ir ištuštėję nunyks, išlieka realus. „Naudotojų iškėlimas iš pastatų paveldo objektams visada neigiamas dalykas, jei greitai neatsiranda kito naudotojo. Štai patys Sapiegų rūmai taip pat turėjo šeimininką, M.Mažvydo biblioteką, kuri jų neeksploatavo, ir pasekmės liūdnos – dvaras virto griuvėsiais“, – pokyčiais nesidžiaugia paveldosaugininkas.
Tokių pavyzdžių jau turime užtektinai: planai apie modernius biurų bei butų kvartalus ar viešbučius buvusių ligoninių teritorijoje nuėjo užmarštin, o šių pastatų taip ir nepavyksta prikelti naujam gyvenimui. Beveik dešimt metų miesto vaizdą išdaužytais langais ir grafičiais išterliotomis sienomis gadinanti buvusi Jokūbo ligoninė eina iš rankų į rankas. Praėjusių metų pabaigoje už daugiau nei 30 mln. Lt pastatas perėjo SEB antrinės nekilnojamojo turto bendrovės „Litectus“ žinion. Įmonės vadovas Edvinas Malevskis informavo, kad ir šiemet pastatas nebus tvarkomas. „Rinksime visą dokumentaciją, susijusią su šiuo sklypu. Kiek žinau, yra parengtas detalusis šios teritorijos planas, kuriame numatytas mišrus teritorijos vystymas – komercinės ir gyvenamosios paskirties pastatai. Dalis pastatų yra kultūros paveldo objektai, kurių negalime griauti“, – nekalbus buvo E.Malevskis.
Kita vertus, galbūt nekilnojamojo turto bendrovė paprasčiausiai palaikys šį pastatą, kol nekilnojamojo turto kainos pakils, o tada jis vėl pradės kelionę iš rankų į rankas.

Poliklinikos pastatas: vaikai nepageidaujami, nuomininkai laukiami

Dar vienas sveikatos priežiūros įstaigos pastatas Antakalnio gatvėje, kurio likimas iki šiol neaiškus, – buvusios vaikų poliklinikos korpusas, atsilaisvinęs vaikų polikliniką rudenį iškėlus į šalia esančią suaugusiųjų. Nors tokia pertvarka pasipiktino tėvai, turintys savo atžalas pas gydytojus vesti tais pačiais koridoriais su sergančiais suaugusiaisiais, sostinės valdžia tvirtino, kad pastatas turi statybinio broko ir po juo aptikta gruntinių vandenų.
Kita vertus, tai netrukdo atsilaisvinusio pastato nuomoti. „Kol pastatas nepripažintas avariniu, jį nuomojame ir sprendžiame, ką daryti toliau. Statybininkai sako, kad reikėtų griauti, nes apačioje – gruntiniai vandenys. Sprendimo dar nėra, tik įvairių pasvarstymų“, – tvirtina J.Pinskus.
R.Alekna įtaria, kad vaikų poliklinika buvo iškelta jos vadovui siekiant uždirbti iš šio pastato nuomos. Ir nors J.Pinskus tvirtina, kad šis pastatas bus tik sveikatos priežiūros paskirties, pripažįsta nežinąs, kiek laiko jis bus nuomojamas.
Iškėlus Sapiegos ligoninę ir perkėlus vaikų polikliniką sveikatos priežiūros įstaigų Antakalnio gatvėje reforma nesibaigs. Dabartinė Vilniaus miesto vadovybė dėlioja, kad dvi likusios ligoninės Antakalnio gatvėje – Vilniaus universitetinė Antakalnio ir Vilniaus miesto universitetinė – turėtų sustiprinti savo pagrindines paslaugas ir atsisakyti besidubliuojančių. Nors iš pradžių manyta sujungti visas tris Antakalnio gatvės ligonines, šiuo metu dar svarstoma, kurį variantą įgyvendinti.

Gimdymo įstaigų tinklą teks optimizuoti

Artimiausiais metais neišvengiamai kils klausimas dėl gerose miesto vietose įsikūrusių gimdymo namų, kai didžiuliame naujai pastatytame Santariškių klinikų akušerijos ir chirurgijos korpuse pradės veikti akušerijos ir naujagimių skyriai. J.Pinskaus manymu, Vilniaus gimdymo namams ir Vilniaus miesto klinikinei ligoninei Antakalnyje niekas negresia, nes šios įstaigos save išsilaiko: Antakalnyje per metus priimama 4 tūkst., o Vilniaus gimdymo namuose – 3 tūkst. gimdymų.
Sveikatos apsaugos ministro patarėjas Martynas Marcinkevičius taip pat tvirtina, kad akušerija nėra paslauga, kurią galima sukoncentruoti vienoje vietoje, nes tai būtų nesaugu: jei vienoje ligoninėje kiltų hospitalinė infekcija ir reikėtų sustabdyti veiklą, turi būti alternatyvų. Kita vertus, jis neabejoja, kad pradėjus veikti centrui tam tikras paslaugų persiskirstymas ir optimizavimas neišvengiamas.
„Kitas klausimas, ar reikėjo tokio statinio. Jei nuoširdžiai paklaustumėte, aš nuoširdžiai suabejočiau. Manau, prasmingiau buvo investuoti į esančius gimdymo namus. Šių paslaugų Vilniuje tikrai netrūko, galima buvo daug mažesnėmis lėšomis pasiekti geresnę kokybę. Kai centras pradės veikti, be abejo, reikės optimizuoti gimdymo paslaugas: kai investuota tiek lėšų, logiška, kad kitur nebus investuojama“, – pridūrė M.Marcinkevičius.
Deja, Lietuvoje dažniausiai einama brangiausiu keliu, o rezultatai būna abejotini. Kaip ir valdančiųjų žarstomi pažadai. Tačiau kurie šiandien buvo teisūs dėl Antakalnio gatvės vaizdo – miesto valdžia, piešdama išpuoselėtame parke giedančius paukštelius, ar opozicija, vaizduodama dar vieną pūlinį ant miesto veido, sužinosime dar negreitai. Svarbiausia, nepamiršti, kas tuos pažadus dalijo.

Valstybės kontrolė nustatė, kad Sveikatos apsaugos ministerijos užsakymu kuriama elektroninė sveikatos informacinė sistema iki šiol neveikia planuota apimtimi, o iš jos kūrimui skirtų 34 mln. Lt per 15 mln. Lt panaudota nerezultatyviai.

Valstybiniai auditoriai jau prieš dvejus metus nurodė teisės aktų pažeidimus, tačiau ministerija jų nepašalino, o Nacionalinė el. sveikatos informacinė sistema, praėjus 10 metų nuo pirmojo bandymo, vis dar normaliai nefunkcionuoja.
Sveikatos apsaugos ministerijos kancleris Rimantas Remeika neginčija antrąkart valstybės auditorių pareikštų išvadų, tik sako, kad nuo 2008 m. nieko naujo ir negalėjo nutikti. “Tada buvo įvardytos klaidos. Nacionalinės elektroninės sveikatos sistemos pirmasis etapas pradėtas kurti nežinant, ko norima. Buvo gauti pinigai iš Pasaulio banko ir gaminamas produktas, esantis nebent kažkieno vaizduotėje. Jį sukūrus tapo aišku, kad jis netinkamas naudoti. Valstybės kontrolė pirmą kartą konstatavo pažeidimus 2008 m., kai produktas jau buvo baigtas. Gal ji per vėlai atkreipė dėmesį – galėjo kokiais 2006 m., kai buvo kuriamas teisiškai neįteisintas produktas, stabdyti tokį pinigų eikvojimą”, – mano R.Remeika.
Valstybės kontrolė anuomet liepė ministerijai įteisinti šį produktą, tačiau R.Remeika, tuomet Seimo narys, inicijavo kreipimąsi į prokuratūrą, nes negalima įteisinti blogai padaryto produkto, neatitinkančio nei lūkesčių, nei teisinio reglamentavimo. Tačiau prokuratūra neįžvelgė baudžiamosios atsakomybės dėl, ministerijos skaičiavimais, apie 10–11 mln. Lt neefektyvaus panaudojimo. Taigi milijonai – į balą, nes bus panaudota tik dalis to produkto, integruoto į bendrą   el.sveikatos sistemą, kuri šių metų gegužę pagaliau teisiškai įteisinta ir pradeda legaliai funkcionuoti.
Tai ne vienintelis atvejis, kai Valstybės kontrolė keliskart baksnoja į prasižengimus, tačiau apčiuopiamo rezultato nėra. Tiesa, oficiali statistika net lenkia europinę: pernai įgyvendinta 84 proc. jos rekomendacijų, o ES šis rodiklis – per 70 proc. Valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė pripažįsta, kad rezonansinių auditų rekomendacijos vykdomos prasčiau, tačiau paprastai ir situacijos čia būna sudėtingesnės.
Valstybės auditoriai negali reikalauti, jie gali tik rekomenduoti taisyti situaciją arba medžiagą perduoti tirti teisėsaugai. Tačiau Valstybės kontrolės išvados gali būti, bet ne visuomet yra pagrįstas orientyras Vyriausybei ir Seimui formuojant kitų metų valstybės biudžetą.

Sveikatos apsaugos ministro patarėjas Martynas Marcinkevičius – vienas pagrindinių dabartinės gydymo sistemos reformos vykdytojų – tvirtina, kad krizė šiai sričiai buvo labai naudinga: pagaliau privertė pradėti prieš tai daugybę metų vilkintas pertvarkas. “Kol pinigų buvo sočiai, niekaip neatsirasdavo politinės valios juos racionaliai skaičiuoti”, – tvirtina jis interviu “Veidui”.

VEIDAS: Tačiau didžioji dalis visuomenės nuo tokių Jūsų teiginių pasišiauš: koks čia susitvarkymas, jei dabar poliklinikose reikia primokėti už paslaugas.

M.M.: Galiu labai atsakingai pasakyti: pacientų priemokos už paslaugas yra tik pačių gydymo įstaigų iniciatyva. Taip, finansavimas krizės metu sumažėjo, bet ne tiek, kad kuri nors gydymo įstaiga metus būtų baigusi nuostolingai ar neišgyvenusi be papildomų pacientų pinigų. Priemokos iš pacientų buvo ir tebėra daugiau psichologinis pačių įstaigų noras apsidrausti. Visoje sveikatos apsaugos sistemoje šie pacientų sumokami pinigai tesudaro kelis procentus įplaukų ir sistema be jų tikrai išgyventų. Tačiau jas uždrausti nėra prasmės – juk yra pacientų, kuriems patogiau susimokėti už papildomas paslaugas savo poliklinikoje, negu eiti jų ieškoti privačiose įstaigose.

VEIDAS: Suprantama, kad ligoninių tinklo optimizavimas viešųjų finansų prasme buvo būtinas – sistema buvo pernelyg išplėtota. Tačiau, sutikite, sunku patikėti, kad dėl jos būtų laimingesni žmonės, kurie pirmiau chirurgo paslaugas gaudavo savo rajonuose, o dabar turi važiuoti į tolimesnes regionines ligonines.

M.M.: Bet kurie sveikatos apsaugos ekspertai – tiek Lietuvą nuolat kritikavę Pasaulio banko atstovai, tiek mūsų vietiniai ekonomistai – buvo teisūs: turėjome neefektyvią ir mūsų mokesčių sistemai pernelyg didelę stacionaraus gydymo sistemą. Buvo pinigų, o jie paralyžiuodavo politinę valią imtis nepopuliarių sprendimų. Susiklostė absurdiškos situacijos, kurias Vakaruose pasakodavo kaip anekdotą: ant kojų dar tik besistojančioje Lietuvoje brangiausios diagnostinės medicininės įrangos – tomografų, magnetinio rezonanso aparatų – daugiausia visoje ES, skaičiuojant 100 tūkst. gyventojų! Tai ir nekeista, kad sveikatos apsaugos biudžetas per penkerius metus iki 2008-ųjų išaugo du kartus – nuo 2 mlrd. Lt iki 4 mlrd. Lt.

Tačiau didžiausia problema, kad didelė dalis tų lėšų buvo naudojamos visiškai neefektyviai ir jų augimo pacientai nelabai pajuto. Na, bent jau nebuvo dvigubai išaugusios jų aptarnavimo kokybės. Nesakau, kad lėšos buvo pavogtos ar iššvaistytos – ne, jos nusėdo gydymo įstaigose brangiausios aparatūros, medikų išaugusių atlyginimų pavidalu. Tai ne nusikaltimas, bet ar Lietuva gali pakelti tokią pabrangusią sistemą?

VEIDAS: O kada pacientai pajus tos dabar vykstančios reformos pozityvias pasekmes?

M.M.: Jie jau jas junta. Na, paanalizuokime kad ir tą taip smarkiai kritikuojamą rajonų ligoninių sumažinimą. Sutikite, kai chirurgas daro vieną operaciją per savaitę, o ginekologas priima vieną gimdymą per dvi savaites, jo kvalifikacija yra žemesnė nei kolegos, kuris kasdien operuoja ir priima gimdymus. Tai pas kurį gydytoją jūs norėtumėte patekti? Kuri paslauga yra saugesnė pacientui? Žinoma, kad ta, kurią jis gali gauti didesnėje, geriau aprūpintoje ligoninėje.

Paskaičiuokime ir pinigus – juk tai jūsų ir mūsų, mokesčių mokėtojų, lėšos. Pagal taisykles vienai budėjimo pamainai yra skiriama 4,5 etato – taigi joje dirba maždaug 10 žmonių. Tai ar mokesčių mokėtojams geriau apsimoka, kai tie 10 žmonių visą pamainą realiai dirba, ar kai jie pasėdi be darbo ir eina namo? Niekam ne paslaptis, kad daugiau negu pusei tų rajonuose budėjusių chirurgų ir akušerių tai buvo tik antraeilės ar trečiaeilės pareigos. Tai joks nusikaltimas – tik kas už tai yra pasiryžęs mokėti?

VEIDAS: O kokia reali finansinė nauda iš to, kad jungiamos ligoninės? Koks skirtumas, ar buvo dvi įstaigos su dviem vadovais, ar liko tik viena – juk paslaugų, lovų skaičius lieka toks pats.

M.M.: Netiesa, būtent paslaugų sutelkimas vienose, o ne keliose rankose ir yra šitos reformos tikslas. Mes esame vieni ES čempionų pagal brangios medicininės aparatūros apkrovimą – tik nuo kito galo. Pavyzdžiui, užsienyje skaičiuojama, kad tokia aparatūra atsiperka, jei per parą dirba 16 val. Pas mus gi vidutinė apkrova yra dvi trtys valandos. Nes kiekviena ligoninė buvo įkūrusi atskirą kunigaikštystę ir būtinai norėjo turėti nuosavą aparatūrą.

Pavyzdžiui, visam Vilniaus miestui pakaktų vienos modernios tyrimų laboratorijos, kuri yra įsteigta Santariškėse. Bet ne, dabar savo atskiras puikias laboratorijas turi daugelis ligoninių, poliklinikų.

VEIDAS: Tai negi jas dabar uždarysi ir versi pacientus ilgai laukti savo tyrimų atsakymų.

M.M.: Kažko uždarinėti, griauti, naikinti nesirengiame – sveikatos apsauga jautri sritis, revoliucijų čia nereikia. Tačiau tolesnio lėšų taškymo nebeturėtų būti.

Pažiūrėkite, kaip tam priešinasi jungtis nenorinčios ligoninės. Štai Vilniaus onkologijos institutui reikia nuosavo pozitronų emisijos tomografo – ir viskas, netinka, jei jis stovės Santariškių klinikose kitoje gatvės pusėje. O Štai Kauno onkologijos ligoninė jau tapo Kauno klinikų padaliniu, nors ir įsikūrusi visai kitame miesto gale.

VEIDAS: Kokie yra jau pasiekti reformos rezultatai?

M.M.: Reforma turi baigtis iki šių metų pabaigos, taigi kol kas skaičiuojame tik tarpinius rezultatus. Šiandien turime 11 juridinių vienetų mažiau, 70 sumažėjo ligoninių skyrių. Stacionarių paslaugų skaičius sumažėjo 2 proc., o ambulatorinių išaugo 8 proc. Ypač džiugina pastarieji du skaičiai, nes iki šiol pas mus buvo teikiama per daug brangių stacionaraus gydymo paslaugų ir per mažai buvo ankstyvos diagnostikos, pirminio lygio paslaugų.

VEIDAS: Džiaugiatės ir sumažėjusiu kompensuojamųjų vaistų biudžetu – tačiau ar tai nereiškia, kad pacientai dabar tiesiog daugiau susimoka patys?

M.M.: Lietuvos vaistų rinka – atskira sritis, kurioje taip pat buvo tarpstančiųjų iš kasmet vis didėjančio kompensuojamųjų vaistų biudžeto. Ir, deja, tai buvo ne pacientai. Išrašomų receptų skaičius augo kur kas mažesniu procentu nei finansavimas, kurio didėjimas buvo palankiausias komercinėms struktūroms.

Sakote, dabar, mažinant vaistų kompensavimo biudžetą, nebėra galimybių į sąrašus įtraukti naujausių etinių vaistų, kurie yra labai brangūs? Tai kad yra kaip tik priešingai: finansavimui augant smarkiausiai, per visus 2007–2008 m. į sąrašą nebuvo įtrauktas nė vienas naujas vaistas. Po ilgos pertraukos rengiamės tai padaryti šiemet – ir čia po to, kai pernykštės valstybės išlaidos vaistų kompensavimui sumažėjo 43 mln. Lt arba 8 proc. Beje, pačių pacientų priemokos per visus metus taip pat sumažėjo 49 mln. Lt arba maždaug 10 proc. O štai išrašomų receptų skaičius netgi šiek tiek didėjo. Taigi kai kas šioje sistemoje iki šiol buvo negerai, ir ne taip sunku susigaudyti, kam tai buvo palanku.

VEIDAS: Ant Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) pyksta ir privačios gydymo įstaigos. Iš tiesų, kodėl negalima paleisti kiekvienos paslaugos finansavimo paskui pacientą – taip darbo sumažėtų ir valstybinėms įstaigoms, nes nemažai pacientų jau galėtų primokėti tik už privatų aptarnavimą, jei patį gydymą valstybė jiems kompensuotų bet kurioje įstaigoje?

M.M.: Toks variantas būtų įmanomas tik tada, jei sveikatos apsaugos biudžetas būtų neribotas. Dabar gi pačių brangiausių, sudėtingiausių operacijų skaičius yra ribojamas ne tik privačioms, bet ir valstybinėms ligoninėms – paprasčiausiai, pinigų yra tiek, kiek yra, ir juos tenka paskirstyti ne tik pagal poreikį, bet ir pagal galimybes.

Be to, ar galima pykti ant SAM, kad ji teikia prioritetą valstybinėms ligoninėms? Juk tik jos įsipareigoja dieną naktį priimti bet kokios būklės, bet kokios socialinės padėties pacientus. Ar privačios ligoninės priims benamį iš gatvės? Ne, jos nori steigtis tik Vilniuje – vien Antakalnio rajone dabar yra 3 stacionarias gydymo paslaugas teikiančios privačios įstaigos. Kažkodėl jos nenori steigtis Rokiškyje, Šalčininkuose – siūlome, ten stinga ligoninių.

VEIDAS: Organizacijos “Transparency International” skaičiavimu, kasmet Lietuvoje gydytojams gali būti sumokama maždaug 300 mln. Lt kyšių. Ar iš viso įmanoma sugriauti šią ydingą sistemą?

M.M.: Gydytojai yra tos pačios mūsų visuomenės, kuri įpratusi ir imti, ir duoti, dalis. Ši yda giliai įsišaknijusi, viena kažkuri grandis nepajėgi jos įveikti. Kaip jūs įsivaizduojate – žemėtvarkininkai, policininkai ims, o gydytojai – ne?

Aš galėčiau dabar pareikšti: griežtai neleisime medikams imti kyšių! Bet tiesa ta, kad jų atlyginimai yra per maži palyginti su Vakarais – ten gydytojai uždirba penkis šešis kartus didesnę nei vidutinė algą, o mes tegalime mokėti du kartus didesnę. Todėl nuo seno medikai išmokę gyventi ne tik iš atlyginimo, bet ir iš pacientų atlygio.

VEIDAS: Kaip Jums pačiam sekasi sėdėti ant dviejų kėdžių? Ar galite objektyviai reformuoti gydymo įstaigas, kai pats tebesate vienos jų – Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro – vadovas?

M.M.: Jokių prieštaravimų čia neįžvelgiu, tai jau yra patvirtinusi ir valstybinė tarnybinės etikos komisija. Centro steigėjas yra Vilniaus savivaldybė, taigi ministerijai jo reikalų spręsti netenka.

Ar suspėju abu darbus dirbti kokybiškai? Manau, kad taip. Aš turiu labai daug energijos, kol nedirbau ministerijoje, vadovavau dar ir Lietuvos psichiatrų asociacijai. Ir mano ligoninė, ir sveikatos apsaugos reforma laikosi gerai – manau, kad susidoroju.

"Veido" archyvas

BFL

Sveikatos apsaugos ministerija praneša, kad šį mėnesį įsigaliojo 2011 m. kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainynas. Naujajame dokumente vaistinių preparatų grupėse bendriniu pavadinimu įrašyti  148 pigesni generiniai vaistai, 244 vaistams sumažėjo deklaruotos kainos. Sumažinus gamintojo deklaruotas kainas, sumažėjo vaistinių preparatų bazinės kainos ir pacientų priemoka.

Naujame kainyne – 1732 vaistinių preparatų pavadinimai. Jame 439 vaistinių preparatų grupės, sudarytos atsižvelgiant į vaistinio preparato pavadinimą, vartojimo būdą, formą, paskirtį. Į kainyną taip pat įtraukti 154 nauji vaistiniai preparatai,  516 sumažintos bazinės kainos.  Vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro 2010 m. rugpjūčio 13 d.  įsakymu dėl nuolaidos paciento priemokai už kompensuojamąjį vaistinį preparatą ir kompensuojamąją medicinos pagalbos priemonę apskaičiavimo ir taikymo tvarkos bei siekiant užtikrinti nedidelį pacientų priemokų lygį, vaistinių preparatų rinkodaros teisių turėtojai pateikė Valstybinei ligonių kasai prašymus dėl nuolaidos taikymo priemokai 645 vaistams. Naujame kainyne, atsižvelgiant į deklaruotas nuolaidas, pacientų priemoka, lyginant su 2010 m. kainynu, kompensuojant vaistus 100 proc., sumažėjo 655 vaistiniams preparatams. Apskritai 85 proc. kompensuojamuosius vaistus perkantiems gyventojams priemokos išliks tokios pačios arba mažės.

Į kainyną įtraukus naujus, pigesnius vaistus, gamintojams sumažinus deklaruotas kainas ir deklaravus nuolaidas, pacientams padidėjo galimybės rinktis pigesnius vaistus. Bendras prognozuojamų PSDF biudžeto išlaidų sumažėjimas planuojamas apie 17 mln. litų per metus. Gyventojai dėl naujojo kainyno galės sutaupyti apie 15 mln. litų per metus.

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) primena, kad nuo praėjusių metų vaistinių monitorių ekranuose galima susipažinti ne tik su kompensuojamųjų, bet ir su nekompensuojamųjų vaistų kainomis bei pasirinkti preparatą pagal priimtiną kainą.

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų pirmininko posto pasiryžusi siekti Seimo pirmininkė Irena Degutienė antradienį sakė, kad partijai reikia daugiau realių darbų ir mažiau intrigų.

Taip pat I.Degutienė sakė apsisprendusi dalyvauti partijos lyderio rinkimuose, kad šie pagaliau būtų demokratiški, ir sako tokiu žingsniu siekianti ne skaldyti partiją, o priešingai – ją vienyti.

“Pirmiausia partijai reikia daugiau atvirų pokalbių, daugiau nuoširdžių pasikalbėjimų, daugiau diskusijų ir turbūt daugiau realių darbų ir mažiau intrigų”, – spaudos konferencijoje I.Degutienė atsakė į klausimą, kokių pokyčių reikėtų konservatoriams.

“TS-LKD yra, manau, demokratiška partija, ir iki šiol tikrai mes neturėjom demokratiškų partijos pirmininko rinkimų, kadangi ir aš pati du kartus esu atsisakiusi dalyvauti tokiuose rinkimuose. Manau, kad mes esam brandi partija, ir turim žengti tą žingsnį, ir tikrai turėti demokratinius partijos vadovo rinkimus, ir aš apsisprendžiau rinkimuose, tuo labiau, kad turiu pasitikėjimą, ir nemažai skyrių iškėlė mano kandidatūrą”, – kalbėjo I.Degutienė.

Pasak I.Degutienės, jos žingsnis mesti iššūkį partijos vadovo rinkimuose dabartiniam pirmininkui A.Kubiliui nėra partijos skaldymas.

“Tai yra dar didesnis partijos vienijimas, mes darkart parodom, kad partija yra demokratiška, ir kad mes eisim būtent tokiu keliu, stiprindami partiją, tiek galėdami atviriau kalbėti, reikšti nuomones, kurios, natūralu, gali ir turi būti įvairios. Jei partijos žmonės kalbės vienu balsu, tai jau bus ne Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, o tai bus komunistų partija”, – sakė parlamento vadovė.

Ji taip pat tvirtino į Ministrų kabineto vadovo kėdę nesitaikanti ir deklaravo paramą A.Kubiliui kaip premjerui.

“Visada palaikiau ir palaikysiu A.Kubilių kaip Vyriausybės vadovą, kuris tikrai padarė nepaprastai daug darbų, kurie šiandien reikalingi Lietuvai, jos žmonėms, tie darbai buvo nepopuliarūs, bet reikalingi. Galbūt pateikimas tų darbų nebuvo toks, kokio norėjosi, bet palaikiau ir palaikysiu A.Kubiliaus kaip premjero poziciją”, – sakė I.Degutienė.

Seimo pirmininkė I.Degutienė antradienį paskelbė apsisprendusi dalyvauti TS-LKD pirmininko rinkimuose.

I.Degutienės kandidatūrą rinkimuose į TS-LKD iškėlė 15 skyrių ir bendruomenių, dabartinį vadovą A.Kubilių – 33 skyriai ir bendruomenės.

Taip pat į partijos pirmininkus iškelti parlamentarai Mantas Adomėnas, Kęstutis Masiulis, Valentinas Stundys, Gintaras Songaila bei Klaipėdos skyriaus pirmininkas Naglis Puteikis.

V.Stundys, K.Masiulis ir M.Adomėnas antradienį BNS sakė atsiimantys savo kandidatūras I.Degutienės naudai.

Kovoti dėl partijos vadovo posto buvo pasiryžęs parlamentaras G.Songaila ir N.Puteikis, tačiau, neoficialiomis žiniomis, pirmadienio vakarą jų kandidatūroms nepritarė TS-LKD Priežiūros komitetas.

TS-LKD tarybos numatyta tvarka, patvirtinus kandidatus į partijos pirmininkus, mėnesį vyks agitacija, vėliau, iki gegužės 26-osios, – balsavimas skyriuose. Po to bus šaukiamas suvažiavimas, kuris patvirtins visuotinai išrinktą pirmininką.

Dabartinio partijos pirmininko premjero A.Kubiliaus dvejų metų kadencija TS-LKD vadovo poste baigiasi birželio mėnesio antroje pusėje. A.Kubilius partijai vadovauja nuo 2003-iųjų.