Teisingumo ministras Remigijus Šimašius sako, kad korupciją sveikatos apsaugos srityje galima pažaboti įteisinant priemokas kai kuriems medikams.

“Sveikatos apsaugos srityje korupcija yra gana specifinė, nes kas penktas Lietuvos gyventojas per metus yra davęs kokią nors dovaną ar kyšį sveikatos sistemoje. Mano supratimu, būtina pasiekti, kad nei pacientas, nei gydytojas nesijaustų taip, kad smulkus kyšininkavimas yra normalu. Šiandien ir vienoje, ir kitoje pusėje toks jausmas vyrauja”, – ketvirtadienį per spaudos konferenciją sakė R.Šimašius.

Ministras žada siekti, kad per keletą metų duodančiųjų kyšius medikams sumažėtų perpus. Anot jo, korupciją šioje srityje padėtų išspręsti sisteminiai sprendimai, tarp jų – priemokų įteisinimas.

“Mano prielaida, nors detalių tyrimų ir nėra, – kad bendrosios praktikos srityje (…) žmonės mažiau linkę nešti kyšius. Tačiau kai nueina pas specialistus, kur mato eiles, persidirbusius specialistus, mato, kad resursų nepakankamai, mano, kad gydytojai negauna pakankamai, ir atitinkamai, gydytojai dažnai tą patį jaučia, taip sukuriama tinkama terpė korupcijai”, – kalbėjo ministras.

“Reikia padaryti, kad žmogus kaip ir bendrosios praktikos srityje jaustų, kad per mokesčių sistemą, sveikatos draudimą jis sumoka gydytojui, kad gydytojas tą pajustų adekvačiai, kai kuriais atvejais, manau, neįmanoma to pasiekti be atskirų priemokų įvedimo”, – teigė R.Šimašius.

Apie tai R.Šimašius sako diskutuojantis su sveikatos apsaugos ministru. Jis teigė negalintis detalizuoti, kokios priemokos galėtų būti įvestos – tai turėtų spręsti Sveikatos apsaugos ministerija.

R.Šimašius kaip pagrindines sritis, kuriose reikėtų kovoti su korupcija, taip pat nurodė įstatymų leidybą, viešuosius pirkimus, teritorijų planavimą ir statybų reglamentavimą, teisėsaugos bei verslo priežiūros sistemas.

Ministras sako kovą su korupcija šiose srityse kaip prioritetą nurodysiantis naujoje kovos su korupcija programoje. Anot jo, dabartinė programa orientuota į savęs pačios palaikymą, o ne į realų korupcijos pažabojimą.

“Sieksiu, kad požiūris naujoje (Kovos su korupcija – BNS) programoje būtų konceptualiai naujas ir orientuotas į realius rezultatus, kad tos bėdos, kurios yra dabartinėje programoje, išnyktų. Tai prioritetų trūkumas, su korupcija kovojama ne ten, kur ji pasireiškia, o apskritai. Tada rezultatas irgi išeina apskritas”, – teigė jis.

Anot R.Šimašiaus, viešųjų pirkimų srityje būtina plėsti centrinio pirkimo sistemą, panaikinti nuostatas, leidžiančias savivaldybėms be konkurso pirkti paslaugas iš “savų” įmonių, užtikrinti, kad nebūtų perkami labai brangūs abejotino reikalingumo daiktai ar produktai.

Statybų ir teritorijų planavimo srityje, pasak ministro, būtina užtikrinti didesnį sprendimų skaidrumą ir objektyvumą, panaikinti esantį beprasmišką reguliavimą.

Įstatymų leidybos srityje norima pasiekti, kad procesai turėtų vyktų skaidriai ir būtų išvengta viešųjų sprendimų pirkimo. Teismus ministras sakė sieksiantis iš “juodosios dėžės” paversti “akvariumu” bei siekti jų veiklos efektyvumo. Anot jo, pokyčiai turėtų būti pastebimi po 2-3 metų.

“Dabar teismų ir teisingumo sistema dažniau panaši į “juodąją dėžę”, kurią galima kai kuriais atvejais iššifruoti, kai įvyksta katastrofa, nors ir tai nevisais atvejais. Teisingumo sistema ir teismai turi būti panašesni į akvariumą, kur visi turi matyti iš šalies, kas jame darosi, ir sistema būtų nuolat prižiūrima ir valoma”, – sakė ministras.

R.Šimašius taip pat teigia, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), turinti daug informacijos apie korupciją, galėtų labiau padėti identifikuoti problematiškiausias sritis ir pasiūlyti sprendimo priemones.

“STT galėtų būti labiau specifiška ir tikslesnė pateikdama situacijos analizę ir tam tikrus sprendimus”, – sakė jis.

Permainos sveikatos apsaugos srityje įstrigo prieš dešimt metų.

Sveikatos apsaugos reforma visų pirma buvo siekiama įtvirtinti nuostatą, kad žmonės patys rūpintųsi savo sveikata ir kad dalyvautų priimant sveikatos politikos sprendimus. Antra, reformos tikslas buvo racionalizuoti sveikatos sistemą, užtikrinant paslaugų kokybę ir prieinamumą visais paslaugų organizavimo lygiais. Nesutinku su sakančiais, kad vykdant sveikatos apsaugos reformą nieko nepadaryta.
Pakeistas sveikatos mokymas mokyklose, o per bendruomenės sveikatos tarybas savivaldoje, viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų ir ligonių kasų stebėtojų tarybas, net Nacionalinę sveikatos tarybą, per nevyriausybines organizacijas sudaryta galimybė dalyvauti priimant sveikatos politikos sprendimus. Pertvarkyta pirminė sveikatos priežiūra, orientuojant ją į šeimos gydytojo instituciją. Atsirado nemažai privačios medicinos. Pati brangiausia sritis – stacionarinė pagalba – pertvarkyta, siekiant daugiau žmonių gydyti ambulatorinėmis sąlygomis. Pakeista medikų rengimo sistema, įteisinant mišrų finansavimo modelį, kurio didžiąją dalį sudaro socialiniu sveikatos draudimu grįstas finansavimas. Decentralizuotas sveikatos priežiūros įstaigų valdymas, sveikatos priežiūros įstaigos reorganizuotos į viešąsias.
Iš tiesų kai kas vykdant reformą pavyko, kai kas vertintina labai nevienareikšmiškai ir reikia tobulinti, o kai kas nepasisekė. Tačiau blogiausia, kad visi šie pokyčiai nuosekliai vyko iki 2000 metų. Deja, vėliau dėl įvairių priežasčių, pirmiausia dėl nuolatinės valdžioje esančių pareigūnų kaitos ir politinių partijų švytavimo iš kairės į dešinę ir atvirkščiai, per mažo dėmesio visuomenės sveikatos ir pirminės sveikatos priežiūros sektoriui bei nevyriausybinių organizacijų veiklai, nesusikalbėjimo su kitais sektoriais, tarpžinybinės veiklos trūkumų ir t.t., ligtolinių pokyčių buvo per mažai, kad gyventojų sveikatos rodikliai rodytų ženklią teigiamą dinamiką.

Ar esame sveikesni ir gyvename ilgiau

Vidutinės gyvenimo trukmės ir gyventojų sergamumo rodikliai Lietuvoje gana teigiamai kito iki 2000 m., tai patvirtina, kad strateginiai užmojai buvo teisingi. 2000–2007 m. laikotarpiu Lietuvos gyventojų sveikatos rodikliai labai pablogėjo. Tai lėmė ir liberalizuota alkoholio bei tabako politika, ir įvairiausių priežasčių nulemtas stresas, kurio, “Eurostato” duomenimis, Lietuvos gyventojai patiria daugiausiai Europoje, – tai rodo savižudybių, streso darbe atvejų skaičius. Prastėjančius rodiklius lėmė ir visuomenės sveikatos programų menkas finansavimas, didėjantys socialiniai bei sveikatos paslaugų netolygumai.
Mirtingumas pasiekė 1950 m. lygį (3 pav.), sergamumas padidėjo. Nacionalinė sveikatos taryba keletą metų iš eilės perspėjo Seimą, kad esant tokiai situacijai sveikatos sistemos resursai senka. Sergančiųjų išgydomomis ligomis mažėja, tačiau didėja sergamumas tomis ligomis, kurių įmanoma išvengti.
Didžiausią nerimą kelia tai, kad be reikalo žūsta jauni darbingo amžiaus vyrai. Tuo buvo susirūpinta sugriežtinus alkoholio kontrolės priemones ir paskelbus karą keliuose. Tai davė rezultatų: per pastaruosius dvejus metus smarkiai sumažėjo mirtingumo, ypač smarkiai – alkoholio nulemtų ligų rodikliai, pailgėjo vidutinė gyvenimo trukmė. Žinoma, ir krizė prisidėjo, kad dėl nepriteklių žmonės alkoholio ėmė vartoti šiek tiek mažiau.
Ši Lietuvos patirtis labai įdomi kitoms Europos valstybėms. Nuo 2006 iki 2009 m. pavyko 51 proc. sumažinti potencialiai prarastų gyvenimo metų skaičių nuo transporto traumų ir beveik 17 proc. – nuo visų išorinių priežasčių.

Kaip pacientai vertina sveikatos apsaugą

Nors Lietuvos žiniasklaidoje vyrauja pavienių pacientų neigiamas sveikatos apsaugos sistemos ir jos pokyčių vertinimas, reprezentatyvūs tyrimai rodo ką kita. Pagal “Eurobarometro” skelbiamus tyrimų duomenis, 57 proc. Lietuvos gyventojų stacionarinę sveikatos priežiūrą vertina gerai ir labai gerai, 64 proc. teigiamai atsiliepia apie ambulatorinių specialistų paslaugų kokybę ir 77 proc. teigiamai vertina šeimos gydytojo instituciją.
Pati sveikatos apsaugos sistema, kuri žmonėms sunkiai suprantama ir vertinama gana kritiškai, Lietuvoje, tiesa, yra gana sudėtinga. Jos valdymas, kaip ir visos kitos Lietuvos ūkio sritys, turi daug problemų. Be to, sistema vis dar kuriama. Nestebina ir tai, kad kai žmogus sveikas, jis tai vertina kaip savaime suprantamą dalyką, o kai suserga, kai jam ką skauda, tampa ypač jautrus sistemos trūkumams. O jų sveikatos apsaugos sistemoje nemažai. Todėl, kaip sakoma, šaukštas deguto statinę medaus pagadina.
Sveikatos sistema per tokią dažną sveikatos apsaugos ministrų kaitą (keturiolika per nepilnus dvidešimt vienus metus) patyrė nemažai valdymo nuostolių, nes suvokti ir suplanuoti sistemą kiekvienam ministrui trunka vidutiniškai apie pusę metų. Todėl, galime sakyti, kad aprašytos Nacionalinėje sveikatos koncepcijoje sveikatos sistemos pokyčiai atsilieka mažiausiai septyneriais metais.
Be to, medikų sveikatos apsaugos sistemos valdymo vertinimai daug kritiškesni nei pacientų. Pastarojo dešimtmečio sveikatos reformos apžvalga rodo, kad iš apsilankiusiųjų sveikatos priežiūros įstaigose blogai atskirų sveikatos priežiūros įstaigų darbą vertina tik 5 proc. respondentų. Lietuvos gyventojai kaip nepasitenkinimo sveikatos priežiūros paslaugomis priežastis dažniausiai įvardija negatyvius gydytojo ir paciento santykių aspektus, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą (šį daug blogiau vertintina gydytojai nei patys pacientai). Tai rodo, kad pacientų nuomonę apie sveikatos sektorių daugiausia lemia asmeniniai paciento ir gydančio gydytojo santykiai. Beje, didesnes pajamas turintys ir aukštesnio išsilavinimo respondentai yra kritiškesni nei mažesnių pajamų ir žemesnio išsilavinimo žmonės. Todėl privačios sveikatos priežiūros plėtra Lietuvoje turi geras perspektyvas.
Sveikatos priežiūros sistemos valdymui svarbu ir tai, kad tas pats procesas abiejų jame dalyvaujančių pusių – paciento ir gydytojo – vertinamas skirtingai. Taigi norint prognozuoti bei valdyti paciento ir gydytojo bendradarbiavimą svarbu žinoti, kokie ir kuriose srityse galimi neatitikimai tarp gydytojo ir paciento vertinimų. Kaip žinome, sveikatos sistemai finansuoti skiriama apie 6 proc. BVP, arba 7,4 mlrd. Lt (Europos Sąjungos valstybėse 8–9 proc.). Visą laikotarpį iki 2008 m. BVP augimo tempai buvo spartesni nei sveikatos draudžiamojo finansavimo. Gyventojų privatūs mokėjimai sudaro apie 27 proc. (1,9 mlrd. Lt), iš jų nelegalus atsilyginimas medikams sudaro 8–9 proc. Tai nemaža sveikatos sistemos dalyvių santykių problema. Tyrimai rodo, kad nelegalūs gyventojų mokėjimai apie 2000 m. buvo smarkiai sumažėję, o pastaruoju metu vėl padidėjo.
Lietuva gana gerai vertinama Europoje pacientų gynimo požiūriu. Tai teikia vilčių, kad piliečių dalyvavimas priimant sveikatos sistemos sprendimus gerės.

Kiek sutaupyta pinigų

Sveikatos apsaugos ministerijos skaičiavimais, vien pirmasis sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo etapas leido sutaupyti apie 150 mln. Lt. Sveikatos apsauga, ypač stacionarinė pagalba, yra brangi ir jos sąnaudos dėl senėjančios populiacijos bei naujų medicinos technologijų, taip pat augančio jos poreikio visame pasaulyje tik didėja, taip bus ir ateityje. Todėl sveikatos stiprinimas ir jos išsaugojimas bei ligų profilaktika kartu su sveikatos sistemos vidaus optimizavimu bei efektyvinimu yra didžiausias ateities iššūkis.
Tačiau pats didžiausias sveikatos apsaugos sistemos finansinio efektyvumo rodiklis skaičiuojamas išsaugotomis žmonių gyvybėmis. Deja, tai skaičiuoti Lietuvoje kol kas nepopuliaru. Kasmet dėl darbingo amžiaus žmonių mirčių, sukeltų išvengiamų arba išgydomų ligų, prarandame apie 300 tūkst. vadinamųjų potencialiai prarastų gyvenimo metų. Jei skaičiuotume labai paprastai, kad šie darbingi žmonės, kurių netekome, dirbtų ir gamintų bendrąjį vidaus produktą, jo pagamintų apie 10 mlrd. Lt daugiau vien šių metų verte. O kur dar išlaidos laikinojo nedarbingumo išmokoms, gydymo, reabilitacijos sąnaudos, psichologinė ir finansinė našta jų artimiesiems.
Taigi sveikatos sektorius yra vienas Lietuvos ekonomikos gelbėjimo šaltinių. Man nesuprantama, kodėl ūkio planuotojai labiau rūpinasi, kaip sumažinti akcizus, kad padidėtų alkoholio ir tabako vartojimas, o ne kaip išsaugoti darbingo amžiaus žmones nuo žūčių. Vien dėl to, kad potencialiai prarastų nuo alkoholio sukeltų ligų ir mirčių gyvenimo metų nuo 2006 iki 2009 m. sumažėjo penkiais šimtais atvejų, buvo sutaupyta apie 16 mln. Lt.
O sumažinus mirčių dėl traumų ir alkoholio sukeltų ligų vien per keletą metų pavyko pailginti Lietuvos gyventojų vidutinę gyvenimo trukmę šiek tiek daugiau nei vienais metais.

box1
Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje (metais)
1996 m.    1997 m.     1998 m.    1999 m.     2000 m.    2001 m.    2002 m.    2003 m.    2004 m.    2005 m.    2006 m.    2007 m.    2008 m.    2009 m.
70,26    71,08    71,39    71,76    72,19    71,78    71,91    72,19    72,1    72,2    71,1    70,9    71.9    72,5
Šaltinis: Statistikos departamentas

box2
Gyventojų mirtingumo (1000 gyventojų) dinamika
12,5    11,1    12,8    13,2    13,5    13,1    12,6
1995 m.    2000 m.    2005 m.    2006 m.    2007 m.    2008 m.    2009 m.
Šaltinis: Statistikos departamentas

box3
Transporto traumos, sukeltos girtų asmenų
Transporto traumų skaičius
Sužalotų asmenų skaičius
Mirčių skaičius
1031    995    888    990    1151    987    1013    674    405
1321    1338    1145    1340    1604    1388    1450    946    517
118    90    84    109    121    89    98    63    45
2001 m.    2002 m.    2003 m.    2004 m.    2005 m.    2006 m.    2007 m.    2008 m.    2009 m.

Šaltinis: Statistikos departamentas

Valstybinės ligonių kasos (VLK) šiemet jau įsigijo 100 tūkst. sezoninio gripo vakcinos dozių (40 tūkst. mažiau negu pernai). Sumažėjusį kiekį VLK aiškina sumažėjusiu poreikiu: “2009 m. rudens-žiemos ir 2010 m. pavasario laikotarpiu susiformavo negatyvus požiūris į vakcinaciją, todėl šį kartą įsigijome mažiau dozių”, – paaiškino VLK Sveikatos priežiūros organizavimo skyriaus vyr. specialistė Jolita Blaževičiūtė.

Čia svarbu pažymėti, kad net finansiškai nepasiteisinus skiepų nuo vadinamojo kiaulių gripo akcijai, kuomet sunaikinus nepanaudotas vakcinas prarasta daugiau nei 1 mln. Lt, Sveikatos apsaugos ministerija minėtas vakcinas laiko sėkmingu sprendimu. “Pagrindinis ministerijos tikslas – užtikrinti, kad esant reikalui būtų galima suteikti reikiamą pagalbą. Taigi buvusio kiaulių gripo atveju mes buvome pasirengę kritinei situacijai, tačiau džiaugiamės, kad ji nesusiklostė”, – teigia sveikatos ministro patarėjas Martynas Marcinkevičius.

Jo žiniomis, Lietuvos patirti nuostoliai ne itin dideli: “Pagal tuometines pandemijos prognozes ir mūsų nusipirktų vakcinų skaičių Lietuva, galima sakyti, buvo atsargi. Kitos Europos šalys, netikėtai greitai atslūgus epidemijai, prarado ne vieną, o po kelioliką ar net po keliasdešimt milijonų litų”.

Pasak M.Marcinkevičiaus, veikiausiai šį sezoną visų rūšių vakcinų Lietuvą pasieks mažiau. Taip yra todėl, kad diduma lietuvių labai skeptiškai žiūri į skiepus ir skiepijimąsi. Priminsime, kad prieš metus pradėjus siausti kiaulių gripui, iš Vyriausybės nupirktų 27 tūkst. pandeminio gripo vakcinų panaudota vos 5 tūkst. Likusi dalis šį mėnesį buvo sunaikintos.

Statistika liudija, kad kasmet Lietuvoje nuo sezoninio gripo pasiskiepija mažiau nei 5 proc. šalies gyventojų: 2007 m. – per 138 tūkst. (4,1 proc.), 2008 m. – apie 154 tūkst. (4,6 proc.), 2009 m. – per 158 tūkst (4,7 proc.) žmonių. Vakarų Europoje besiskiepijančiųjų dalis kelis kartus didesnė. Užkrečiamų ligų ir AIDS centro Imunoprofilaktikos skyriaus vedėjos Daivos Razmuvienės nuomone, neigiamą visuomenės nuomonę dėl skiepų lemia antivakcininiai judėjimai, medicinos įstaigų darbuotojų ir žiniasklaidos skeptiškumas.

Sveikatos apsaugos ministerija parengė naują programą kovai su rūkymu ir alkoholio vartojimu, tačiau pasirinktas priemones ekspertai vertina skeptiškai, trečiadienį rašo dienraštis “Lietuvos žinios”.

Alkoholio ir tabako kontrolės programos 2011-2014 metams projektą netrukus turėtų svarstyti Vyriausybė. Pasirinktoms priemonėms įgyvendinti iš valstybės biudžeto siūloma skirti beveik 4 mln. litų.

Didžiąją dalį šios sumos prarytų socialinė reklama, sveiko gyvenimo būdo propagavimas žiniasklaidoje ir įvairūs tyrimai, kurie aiškintųsi gyventojų požiūrį į svaiginimąsi bei rūkymą.

Projekto autoriai taip pat siūlo svarstyti galimybę taikyti didesnį akcizo tarifą alui ir kitiems silpniesiems alkoholiniams gėrimams, įvertinti galimybę įteisinti 0,00 promilės leistiną alkoholio koncentraciją kraujyje pradedantiesiems vairuotojams, uždrausti alkoholinių gėrimų pardavimą degalinėse bei automobilių techninės priežiūros įmonėse.

“Mano nuomone, su alkoholio paplitimu kovojama visiškai ne taip, kaip reikėtų. Lankstinukai ir visa kita – 0,1 proc. sėkmės. Turi būti kitos priemonės”, – “Lietuvos žinioms” sakė žinomas toksikologas ir buvęs ilgametis Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės ūmių apsinuodijimų skyriaus vedėjas Raimundas Purvaneckas.

Jis čia pat pridūrė nenorintis pradėti vardyti, ką reikėtų daryti, nes jam atsibodo “kovoti su vėjo malūnais”.

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas “Lietuvos žinioms” pripažino, kad socialine reklama, specialiais leidiniais ir renginiais žmonių pomėgio rūkyti ir svaigintis nepavyks išgyvendinti. ‘Tokios priemonės būtų veiksmingos, jei būtų padidinta alkoholio kaina ir juo būtų leidžiama prekiauti tik specialiose parduotuvėse. Manau, kad reikia uždrausti alkoholio reklamą”, – sakė politikas.

Didžioji dauguma, t. y. beveik trys ketvirtadaliai, Lietuvos gyventojų nepritaria valstybės vykdomai sveikatos apsaugos taupymo politikai, kai kompensuojami tik pigiausi vaistai, o už brangesnius pacientams tenka primokėti gerokai daugiau nei iki šiol.

Vykdomai sveikatos apsaugos taupymo politikai pritaria tik 2,8 proc. šalies gyventojų. Tai paaiškėjo atlikus visuomenės nuomonės apklausą, kurią atliko rinkos tyrimų kompanija “RAIT”, o inicijavo Inovatyvios farmacijos pramonės asociacija (IFPA).

“Tarptautinis tyrimas parodė, kad Lietuvoje valstybė dengia mažiausiai iš visų Rytų ir Centrinės Europos šalių – vidutiniškai tik 45 proc. kompensuojamųjų vaistų kainos. Tokia taupymo sistema užkerta kelią pacientams gauti naujesnius ir inovatyvius vaistus. Manome, kad tai ir lėmė, kad dauguma gyventojų nepritaria tokiai taupymo politikai, kuri yra neefektyvi ir jiems nepalanki”, – teigia Inovatyvios farmacijos pramonės asociacijos direktorė Jolanta Dičkutė.

Taip pat atlikta apklausa parodė, kad daugiau nei pusė šalies gyventojų mano, jog valstybė turėtų visiškai kompensuoti vaistus visiems pacientams. Penktadalis apklaustųjų tvirtino, kad valstybė turėtų kompensuoti visus vaistus, nepriklausomai nuo jų kainos, vienoda dalimi, pavyzdžiui, 50 proc. ir pan.

“Dabartinė tvarka, kuomet taupoma pacientų kokybiško gydymo sąskaita, yra ne tik neigiamai vertinama Lietuvos gyventojų, bet ir šalyje dar labiau nusmukdys sveikatos apsaugos lygį. Deja, jis jau ir šiuo metu, vertinant tarptautiniame kontekste, yra itin žemas. Minėta taupymo politika, mažinant lėšas kompensuojamiems vaistams bei ribojant pacientų galimybes įsigyti naujus inovatyvius vaistus įtvirtino Lietuvą labiausiai atsiliekančių Europos valstybių sąraše”, – teigia J. Dičkutė.

Šiemet sudarytame Europos šalių ir Kanados sveikatos apsaugos kokybės indekse “Euro-Canada Health Consumer Index 2010″ Lietuva, lyginant su 2009 metais, nukrito iš 29 į 31 vietą, į priekį praleisdama net Albaniją. Prasčiausiai, pagal šį indeksą, mūsų šalyje buvo įvertintas vaistų prieinamumas.

Pasak IFPA direktorės, per penkerius pastaruosius metus Lietuvoje iš specialaus Rezervinio inovatyvių vaistų sąrašo beveik nė vienas vaistas nebuvo perkeltas į Kompensuojamųjų vaistų sąrašą.

Minėtos apklausos metu buvo apklausta 1025 respondentų, kurių amžius siekė nuo 15 iki 74 metų. Apklausa buvo vykdoma 2010 m. rugsėjo mėnesį.

Lietuvos gydytojų sąjunga (LGS) piktinasi Vyriausybės kalbomis, kad vėl rengiamasi taupyti sveikatos apsaugos sistemos sąskaita, kai šiuo metu dauguma gydymo įstaigų skęsta skolose, nemokami atlyginimai darbuotojams ir sveikatos priežiūros paslaugos tolsta nuo žmonių.

„Jau darosi sunku suprasti, kokią politiką vykdo mūsų valdžios vyrai: prieš porą savaičių Privalomojo sveikatos draudimo tarybos (PSDT) posėdyje sveikatos apsaugos ministras oficialiai pristatė informaciją, kad gydymo įstaigos skęsta milijoninėse skolose. Įvertinusi perspektyvą bei Valstybinės ligonių kasos sukauptą rezervą, PSDT pritarė paslaugos balo vertės atstatymui iki 0,89 Lt. O praeitą savaitę, matydama akivaizdžiai siaubingą situaciją, Vyriausybė nutarė gelbėti kreditinių įsiskolinimų nepakeliančias Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ir Alytaus apskrities S. Kudirkos ligonines. Šį pirmadienį netikėtai pareiškiama, kad sveikatos sistemoje dar yra rezervų ir čia galima mažinti finansavimą. Jaučiamės tarsi stumdomos šachmatų figūrėlės nežinia kieno lentoje,“ – išreiškia gydytojų susirūpinimą Vyriausybės politika LGS prezidentas prof. Liutauras Labanauskas.

LGS kreipsis į SAM, Seimo ir Vyriausybės narius, kad kitų metų sveikatos sektoriaus finansavimas nebūtų mažinamas, ir kad Vyriausybė užtikrintų nuoseklią sveikatos apsaugos politiką – gydymo paslaugų prieinamumą visiems gyventojams ir įsipareigojimų vykdymą dirbantiesiems sveikatos apsaugos sistemoje.

Sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys kreipėsi į Privalomojo sveikatos draudimo tarybą prašydamas išnagrinėti galimybę sugrąžinti medicinos įstaigų finansavimą į 2009 m. lygį – t.y. iki 0,89 lito padidinti sveikatos priežiūros paslaugų bazinių kainų balo vertę.

“Atlikta analizė rodo, kad balo sugrąžinimas į 2009 m. lygį yra ekonomiškai, socialiai ir finansiškai pagrįsta būtinybė. Nuo šių metų pradžios ypač sumažinus paslaugų bazinių kainų balo vertę labai komplikavosi daugelio medicinos įstaigų darbas – išaugo įstaigų įsiskolinimai, kilo grėsmė sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumui bei kokybei”, – teigia Raimondas Šukys.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nuo PSDF sukūrimo iki 2008 m. sveikatos priežiūros paslaugų bazinių kainų balo vertė buvo 1 litas, 2009 m. ji buvo sumažinta iki 0,89 lito, o 2010 m. – iki 0,81 lito.

Beje, Sveikatos apsaugos ministerija Vyriausybės derinimui pateiktame 2011 m. biudžete yra numačiusi, kad kitąmet sveikatos priežiūros paslaugų bazinių kainų balo vertė turėtų būti padidinta iki 0,92 lito.

Šiandien sveikatos apsaugos sistema panaši į kiaurą valtį. Ką daryti? Ar kamšyti skyles, ar persėsti į naują valtį?

Grimztančiai sveikatos apsaugos sistemai reikia ne kosmetinės reformos, o kapitalinio remonto

Šiuo metu įgyvendinama Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo programa. Deja, iš tiesų jos priemonių negalima pavadinti reforma. Juk tai panašiau į skylių kamšymą, o ne naujos valties statybą.
Kokią asmens sveikatos sistemą mes dabar turime? Tai iš esmės tas pats sovietinis biudžetinis sveikatos sistemos finansavimo modelis, kuris pasislėpė po privalomojo sveikatos draudimo kauke. Šis modelis panaikina medikų motyvaciją siekti geresnių gydymo rezultatų ir gauti atitinkamą atlygį, didina visuomenės nusivylimą medicinos paslaugų prieinamumu ir jų kokybe. Be to, jį taikant iškerojo korupciniai viešieji pirkimai.

Tarp mokesčių ir kokybės

Iš esmės Privalomojo sveikatos draudimo fondas mažai kuo skiriasi nuo valstybės biudžeto – jis labai panašiai surenkamas, o iš jo finansuojamos sveikatos paslaugos teikiamos pagal tokią tvarką, kuri neskatina ir neužtikrina efektyvaus lėšų naudojimo. Bet svarbiausia – jis negali dengti asmens sveikatos priežiūros paslaugų savikainos.

Kaipgi vykdoma sveikatos priežiūros sistemos reforma? Dabar visas dėmesys sutelktas į asmens sveikatos priežiūros įstaigų tinklo optimizavimą. Noras ir tikslas suprantami – geriau naudoti turimus resursus, nebloginant paslaugų kokybės. Sėkmės atveju tai išties galėtų padidinti asmens sveikatos apsaugai skiriamų lėšų panaudojimo efektyvumą. Bet ar to užtenka?

Deja, neužtenka. Iki šiol nebandoma atsakyti į klausimą, kokios kokybės konkrečią asmens sveikatos paslaugą valstybė garantuoja savo piliečiams už jų sumokėtus mokesčius. Iki šiol nėra įteisintas asmens sveikatos priežiūros procedūrų aprašas, kuriame būtų matoma, kiek Privalomojo sveikatos draudimo fondas (PSDF) yra pajėgus mokėti už teikiamas paslaugas. Tai esminiai klausimai, į kuriuos turėtų atsakyti reformos autoriai. O kadangi neaišku, už ką turi būti sumokėta iš PSDF, tai ir darosi nesuprantama, už ką turėtų papildomai mokėti sveikatą apsidraudusių pacientų draudimo bendrovės, patys pacientai ar jų giminės. Dėl šios priežasties stringa savanoriškas sveikatos draudimas, pacientai moka teisėtas ir neteisėtas priemokas.

Sveikatos apsaugos sistemą korupcijos vėžys graužia ir dėl kitos priežasties – viešųjų pirkimų organizavimo. Nesibaigiantys skandalai rodo, kad šią problemą lemia ne “pagedę žmonės”, o sisteminės priežastys. Todėl verta pagalvoti, kaip pakeisti pačią pirkimo sistemą. Juk ne veltui meldžiantis prašoma – “ir neleisk mūsų gundyti”. Reikia sudaryti tokias sąlygas, kad įstaiga pati būtu suinteresuota pirkti prekes ir paslaugas pigiau. Tuomet nebereikėtų įrodinėti, kodėl kažką pirko už tokią ar kitokią kainą.

Savireguliacijos principas

Akivaizdžiai matyti, kad ligoninių tinklo optimizavimo organizatoriams sunkiai sekasi pagrįsti savo sprendimus. Labai dažnai visuomenė ir patys medikai turi daug abejonių, ar teisingi yra priimami sprendimai. Net ir priėmus šios dienos požiūriu patį geriausią sprendimą išlieka tikimybė, kad pasikeitus ekonominei ar demografinei padėčiai prireiks viską daryti iš naujo. Aplinkybės gali pasikeisti, tuomet ir vėl teks skausmingai reformuoti prieš tai reformuotą ligoninių tinklą.

Na, pavyzdžiui, nedidelio miestelio ligoninė pertvarkoma į žemesnį lygį, nes iš tiesų dabar taip ekonomiškai efektyviau, yra reali galimybė perkelti paslaugų teikimą į kitą įstaigą, nebloginant jų kokybės. Tačiau gali atsitikti ir taip, kad per tą laiką, kol išsprendžiamos visos su ligoninės perprofiliavimu susijusios problemos, minėtame miestelyje pastatoma gamykla, į kurią dirbti suvažiuos tiek žmonių, jog tai pakeis visus iki tol naudotus skaičius. Ir vėl viską reikės daryti iš naujo.

Gal tokius samprotavimus galima būtų pavadinti prielaidomis, bet mes gyvename dvidešimt pirmame amžiuje, kuris reikalauja kitokių sprendimų. Tad sveikatos apsaugos įstaigų tinklas turėtų ir galėtų susiformuoti savireguliacijos principu.

Visas čia paminėtas problemas padėtų išspręsti kitokia asmens sveikatos paslaugų finansavimo sistema. Jos esmė – paslaugų pirkimas aukciono būdu. Įsivaizduokime, kad teritorinė ligonių kasa, žinodama savo biudžeto pajamas, perka konkretų asmens sveikatos paslaugų kiekį, kuris reikalingas tame teritoriniame vienete. Tiek pajamos, tiek paslaugų kiekis – nesunkiai planuojami skaičiai. Gal kas gali pasiūlyti ir kitą, ne aukciono būdą. Bet svarbu principas – viešas paslaugų pirkimas.

Esant tokiai sistemai gydymo įstaigos tarpusavyje varžytųsi dėl paslaugų pirkimo kontrakto, siūlydamos mažesnę kainą ar didesnes apimtis. Gal paaiškėtų, kad teritorinėms ligonių kasoms labiau apsimoka pirkti didesnį kiekį nustatytos kokybės paslaugų visai iš kitos ligoninės, negu tai buvo daroma anksčiau. Visoms šalies sveikatos sistemos asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, nepaisant jų pavaldumo, būtų lygios sąlygos siūlyti savo paslaugas.

Kam būtų blogiau, jeigu, pavyzdžiui, Vilniaus teritorinės ligonių kasos (TLK) nupirktų reikiamą prostatos radiologinio gydymo nustatyto standarto paslaugų kiekį Kauno ar Klaipėdos ligoninėse, jei jos pasiūlytų mažiausią kainą? Žinoma, TLK turėtų išspręsti perkamų paslaugų kokybės standartizavimo problemą, bet gaunama nauda neabejotinai atpirktų tas sąnaudas. Žinoma, maža tikimybė,  kad ši idėja sveikatos valdininkams sukels džiaugsmo priepuolį, nes tokia pertvarka pareikalautų didelių parengiamųjų darbų. Bet tai jau būtų ne kosmetinis, o kapitalinis sistemos remontas.

Paslaugos ir kokurencijos garantija

Yra ir dar viena tokios sistemos nauda. Atsirastų aiškumo, kokios kokybės paslaugas mūsų įstatymai garantuoja piliečiams, teikiant skubią asmens sveikatos priežiūros pagalbą, kiek sveikatos priežiūros paslaugų bus apmokama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, o už ką turės papildomai mokėti pacientas iš savo kišenės ar jį apdraudusi sveikatos draudimo bendrovė.

Savanoriškojo sveikatos draudimo bendrovės galėtų drausti asmens sveikatos priežiūrios paslaugos kokybės skirtumą tarp apmokamos iš PSDF ir paciento pasirinktos, darbdaviai turėtų papildomą darbuotojų motyvacinio skatinimo instrumentą – galimybę nupirkti jiems savanoriškojo draudimo polisą. Sveikatos priežiūros įstaigos turėtų papildomų teisėtų pajamų, kurias galėtų panaudoti investicijoms į naujausias technologijas ar darbuotojams skatinti. Sunkiai suskaičiuojamas, bet tikrai nemažas pinigų srautas iš “šešėlio” išlįstų į dienos šviesą. Ir tai būtų neabejotina nauda ne tik biudžetui, bet ir visuomenės moralei.

Svarbu tai, kad įstaigos stengtųsi mažinti savo paslaugų savikainą. Ligoninėse, poliklinikose dirbtų tiek ir tokių darbuotojų, kiek reikia įstaigai norint būti konkurencingai. Šių darbuotojų darbo užmokestį galima būtų susieti su objektyviais ekonominiais rodikliais. Nebūtų reikalo pirkti tokią įrangą, kuri neatsiperka arba (kaip dabar neretai pasitaiko) yra nuostolinga.

Sveikatos priežiūros įstaigos būtų priverstos konkuruoti tarpusavyje, o asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę kontroliuojančios, PSDF valdančios ir sveikatos politiką kuriančios bei įgyvendinančios institucijos galėtų dirbti savo tiesioginį darbą. Ligonių kasos būtų priverstos rengti kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugų pirkimo sutartis ir kontroliuoti jų vykdymą. Sveikatos apsaugos ministerija ir savivaldos institucijos būtų apsaugotos nuo medicininės įrangos viešųjų pirkimų ir kitų joms nebūdingų veiksmų.

Beje, privalomuoju sveikatos draudimu apsidraudę gyventojai turėtų galimybę gauti standartizuoto lygio paslaugą, bet būtų ir galimybė už papildomą priemoką gauti papildomų paslaugų. Mažai tikėtina, kad pacientai nukentėtų, nes sveikatos priežiūros institucijos privalėtų užtikrinti reikiamą minimalų garantuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų lygį.

Taigi sistema reguliuotų pati save, atleisdama valdininkus nuo sunkiai įgyvendinamos užduoties atspėti, kas bus po dešimties ar daugiau metų. Ten, kur veikia save reguliuojančios sistemos, sumažėja klaidų tikimybė, o jų atsiradus nesunku nustatyti priežastį ir jas ištaisyti. Gerą tokios save reguliuojančios sistemos pavyzdį pateikia mažmeninės prekybos įmonės. Dabar net sunku įsivaizduoti, kokios ministerijos valdininkai galėtų sėkmingai suplanuoti ir įvykdyti parduotuvių tinklo plėtrą, – šios parduotuvės sėkmingai kuriasi ir nunyksta pačios, bet pirkėjai dėl to nepatogumų nepatiria.

Šie pasiūlymai tikrai nėra vieninteliai ir galutiniai, bet dabartinė sveikatos apsaugos sistemos reforma neabejotinai prašosi platesnės diskusijos ir išmintingesnių sprendimų.