Sveikatos apsaugos sistemoje daugelį metų niekas nesikeičia. Vis dar turime monopolinį valstybinį sveikatos draudimą, milžinišką korupciją, nepatenkintus pacientus ir medikus su mažomis algomis. Sveikatos apsaugos ministerija pasižymi spartumu, tačiau gaila, kad ne reformų, o tik ministrų kaitos.

Dovilė Sujetaitė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė

Dirbantis žmogus Lietuvoje šiandien už sveikatos paslaugas sumoka gana daug. Pavyzdžiui, 600 eurų į rankas per mėnesį uždirbantis asmuo per metus sumoka 840 eurų sveikatos draudimo. Iš viso per metus mokesčiams atseikėja daugiau nei 5 tūkst. eurų (šaltinis: mokumokescius.lt).

O svarbiausia – nėra jokio ryšio tarp to, kiek sumoki ir ką gauni. Gali sumokėti daug, mažai ar apskritai nieko – gausi tą pačią paslaugą. Ar klientas paslauga yra patenkintas – valstybinei sistemai nelabai svarbu.

Pažangios šalys, kaip ir Lietuva, susiduria su tais pačiais sveikatos iššūkiais – pinigų trūkumu, didėjančiu sveikatos paslaugų poreikiu, visuomenės senėjimu ir kt. Dėl to jos pasitelkia privatų sektorių, pritraukdamos daugiau lėšų į sistemą ir palengvindamos valstybės naštą. Tačiau kad privati medicina galėtų sėkmingai funkcionuoti, o jos nauda būtų matoma, reikia visiems vienodų taisyklių. Deja, Lietuvoje privataus sektoriaus potencialas nėra išnaudojamas.

Kodėl bijome privačių paslaugos teikėjų?

Kad privataus sektoriaus dalis Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje pernelyg maža, patvirtina ir iškalbinga statistika. Lietuvos verslo konfederacijos duomenimis, pažangiose ES šalyse per 90 proc. šeimos medicinos paslaugų suteikia privatūs paslaugų teikėjai, o Lietuvoje – tik apie trečdalį. Iš viso Europoje privačių gydytojų konsultantų yra daugiau kaip pusė, Lietuvoje – tik 8 proc. Pavyzdžiui, Olandijoje privačios ligoninės sudaro 88 proc., Belgijoje – 70 proc., Prancūzijoje – 66 proc., Vokietijoje – 34 proc., o Lietuvoje – vos 1 proc. Tai rodo, kad Lietuvoje konkurencijos viešojo sektoriaus gydymo įstaigoms trūksta.

Lietuva daug metų negali pajudėti iš šio paslaugų kokybės reitingo galo.

Tai, kad konkurencija lemia geresnę sveikatos sistemą – efektyvesnę įstaigų veiklą, geresnę paslaugų kokybę ir aptarnavimą, mažesnes eiles ir kt., rodo ir šių šalių labai geras įvertinimas Europos sveikatos paslaugų naudotojų indekse. O Lietuva daug metų negali pajudėti iš šio paslaugų kokybės reitingo galo.

Privatus sektorius motyvuotas dirbti geriau ir efektyviau, nes jam reikia išsilaikyti. Tai verčia viešąsias gydymo įstaigas pasitempti. Kadangi konkurencija skatina pačių gydymo įstaigų efektyvumą, tai prisideda ir prie efektyvesnio išteklių naudojimo, ir prie didesnių pajamų, kurias būtų galima panaudoti atlyginimas didinti, generavimo.

Kas trukdo konkurencijai tarp įstaigų?

Pirma, neadekvačiai maži įkainiai už sveikatos paslaugas. Vienas didžiausių ribojimų yra neadekvatus finansavimas už suteiktas paslaugas. Tiek valstybinių, tiek privačių įstaigų vadovai teigia, kad valstybės nustatytos sveikatos paslaugų kainos nepadengia realios paslaugos sąnaudų. Pasak jų, už gydytojo specialisto konsultaciją mokama apie 15 eurų, už metinę psichikos sveikatos priežiūrą pirminiame lygyje vienam žmogui skiriama vos 3 eurai, o šeimos gydytojas už metų trukmės paciento priežiūrą gauna nuo 20 iki 100 eurų. Akivaizdu, kad net mažesnės kvalifikacijos kitų profesijų atstovai uždirba daug daugiau nei kelis dešimtmečius sunkų mokslą kremtantys medikai.

Siekiant visoms įstaigoms sudaryti vienodas sąlygas veikti reikia tikslinti sveikatos priežiūros paslaugų kainodarą ir nustatyti pagrįstus paslaugų įkainius.

Antra, bazinių kainų apskaičiavimo metodika. Šiuo metu skaičiuojant valstybės kompensuojamų bazinių sveikatos priežiūros paslaugų kainas vertinamos ne visos šioms paslaugoms teikti patiriamos sąnaudos, pavyzdžiui, nevertinamas ilgalaikio turto nusidėvėjimas. Sveikatos priežiūros paslaugų bazinės kainos nustatytos pagal valstybinių įstaigų vykdomą buhalterinės apskaitos praktiką: jos neapskaito ilgalaikio turto nusidėvėjimo, todėl nepatiria dalies išlaidų. O privačios gydymo įstaigos apskaito ilgalaikį turtą ir patiria papildomų sąnaudų. Siekiant visoms įstaigoms sudaryti vienodas sąlygas veikti reikia tikslinti sveikatos priežiūros paslaugų kainodarą ir nustatyti pagrįstus paslaugų įkainius.

Trečia, ribojamas paslaugų teikimo sutarčių sudarymas. Ligonių kasos riboja konkurenciją nesudarydamos paslaugų teikimo sutarčių su tam tikromis privačiomis įstaigomis. Tai reiškia, kad už suteiktas paslaugas šioms gydymo įstaigoms ligonių kasos nieko nesumoka. Apribojamas ir paciento pasirinkimas, nes jis negali savo sumokėtų mokesčių neštis ten, kur nori. Pasirinkęs tą įstaigą, su kuria ligonių kasa nesudarė sutarties, pacientas privalės sumokėti visą paslaugos kainą. Tai nesąžininga visų atžvilgiu.

Neaišku, kodėl vienos įstaigos proteguojamos kitų atžvilgiu. O pacientas paverčiamas neįgaliu nuspręsti, kam patikėti savo mokesčius, kas geriau pasirūpins jo sveikata susirgus. Sąžininga konkurencija turėtų remtis principu, kad visos įstaigos galėtų konkuruoti dėl sveikatos paslaugų finansavimo apdraustajam.

Skirstymas į nacionalinei sveikatos sistemai priklausančias ir nepriklausančias gydymo įstaigas, į ,,savus“ ir ,,svetimus“, – absurdiškas ir atgyvenęs. Tos įstaigos, su kuriomis ligonių kasos sudaro sutartis, tampa ,,sistemos dalimi“. Jei ligonių kasos nesiteikia sudaryti sutarties, sveikatos priežiūros įstaigos lieka užribyje.

Ketvirta, neproporcingas lėšų paskirstymas. Remiantis Valstybinės ligonių kasos duomenimis, privačios gydymo įstaigos už suteiktas valstybės finansuojamas paslaugas gauna apie 9 proc. viso finansavimo. Likusi finansavimo dalis atitenka valstybinėms gydymo įstaigoms. Panaši situacija ir dėl ES struktūrinių fondų lėšų – viskas nubyra valstybiniam sektoriui, o privatus negauna nieko. Tai irgi prisideda prie to, kad turime mažai privačių gydymo įstaigų.

Penkta, nesutvarkyta sveikatos apsaugos finansavimo tvarka. Dabar iš esmės draudžiama legaliai prisimokėti už sveikatos paslaugas, finansuojamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Draudimas prisimokėti yra gerai paslėptas užmojis eliminuoti privatų sektorių iš Lietuvos sveikatos sistemos.

Kad ir į kokį sektorių žiūrėtume, konkurencija yra tas variklis, kuris gerina paslaugų kokybę ir didina jų teikėjų efektyvumą. Kon­kurencija gali veikti ir medicinoje, tik nereikia jai trukdyti. Priešingu atveju, valdžiai toliau proteguojant tik „savus“, engiant kitus ir blokuojant sveiką konkurenciją, iš mirties taško niekur nepajudėsime.

Medikai, sveikatos įstaigų vadovai, politikai neslepia nerimo: jei greitai niekas nesikeis, girgždantis Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos vežimas netrukus nebepatemps įsisenėjusių problemų. Vieni pirmųjų apie pribrendusias permainas kalba privačios medicinos atstovai. Ir nieko stebėtina: jie itin greitai pajunta sveikatos politikos klaidas, duobes ir kryčius.

Rasa Vaitkevičienė

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Antanas Matulas primena, kad visos politinės partijos per pastaruosius Seimo rinkimus į savo programas buvo įtraukusios pažadus nediskriminuoti privataus verslo. „Tačiau šią Seimo kadenciją sveikatos apsaugos srityje stebėjome ir visiškai kitokios politikos viražą – ankstesnio sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio žygį prieš privačią mediciną, kai buvo viešai deklaruojamas siekis privačiai dirbančius medikus apskritai pašalinti iš nacionalinės sveikatos sistemos. Šiandien Sveikatos apsaugos ministerija, vadovaujama ministrės Rimantės Šalaševičiūtės, pirmtako klaidas jau ištaisė. Vis dėlto, palyginti netgi su kaimynais latviais, estais, pas mus privati medicina iki šiol tebėra diskriminuojama“, – sako politikas.

Būtent konkurencijos tarp privačių ir valstybinių gydymo įstaigų ribojimą „Kardiolitos“ klinikų generalinis direktorius Darius Jonutis įvardija kaip vieną didžiausių problemų, su kuriomis susiduria privačios medicinos įstaigos Lietuvoje. „Įvedusi kvotas asmens sveikatos priežiūros paslaugoms ir padalydama, kiek kuri gydymo įstaiga gali teikti vienokių ar kitokių paslaugų, valstybė stipriai riboja konkurenciją tarp gydymo įstaigų, o dėl to nukenčia pacientas – jis turi ribotas pasirinkimo galimybes ir ne pačią geriausią paslaugos kokybę“, – tvirtina D.Jonutis.

Kita labai svarbi ir medicinos naujoves stabdanti problema yra ta, kad struktūrinė ES parama Lietuvoje skiriama tik viešosioms gydymo įstaigoms, o privačioms, priešingai net nei kaimyninėje Latvijoje, tokia parama negalima. Tai stabdo ne tik naujovių medicinoje plėtrą, bet ir privačių bei viešųjų gydymo įstaigų bendradarbiavimą PPP (angl. „private public partnership“) pagrindu ir didina Lietuvos sveikatos sistemos sąstingį kitų ES šalių atžvilgiu.

„Kardiolitos“ klinikų vadovo pastebėjimu, dar viena problema – tai, kad šalies sveikatos sistemoje smarkiai ribojamas privatus draudimas. Savarankiškai apsidrausti dėl galimų sveikatos sutrikimų Lietuvos pilietis šiandien negali – jį gali apdrausti tik darbdavys, ir tai ne nuo visų galimų sveikatos sutrikimų, taigi valstybinė sveikatos draudimo sistema nėra tobula ir neužtikrina tinkamo „nemokamo“ gydymo.

Sveikatos apsaugos ministrės R.Šalaševičiūtės duomenimis, privačių šeimos gydytojų kabinetų kūrimui buvo skiriama žymi PHARE finansinė parama, padėjusi įsikurti per 100 privačių šeimos gydytojų kabinetų. Iš Europos Sąjungos 2007–2013 m. laikotarpio struktūrinių fondų 17,4 mln. Lt nukreipta privačių specializuotų sveikatos priežiūros paslaugų plėtrai. „Statistiniai duomenys rodo, kad apsilankymai pas privačius pirminio lygio paslaugas teikiančius gydytojus sudaro 30 proc., pas privačius antrinio ir tretinio lygio paslaugas teikiančius gydytojus – 18 proc. visų apsilankymų, pas privačius odontologus – 51,4 proc. visų apsilankymų pas odontologus“, – pastebi ministrė.

Privati medicina visoje Lietuvos sveikatos sistemoje sudaro reikšmingą lyginamąjį svorį. 2014 m. pabaigoje Lietuvoje iš viso veikė 1394 ambulatorinės sveikatos priežiūros įstaigos, iš jų 986 privačios, ir 94 stacionarinės sveikatos priežiūros įstaigos, iš jų 7 privačios. Dar veikia 1842 privačios odontologijos įstaigos. Reikšmingą dalį tarp suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų sudaro privačių teikėjų atlikti brangūs tyrimai. 2013 m. privačios įstaigos suteikė net 67 proc. visų branduolinio magnetinio rezonanso tomografijos ir angiografijos paslaugų.

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas A.Matulas įsitikinęs – privati medicina šalies sveikatos sistemoje galėtų veikti gerokai veiksmingiau ir netgi smarkiai prisidėtų mažinant pacientų laukimo eiles, bet šią sritį metas aiškiau reglamentuoti. O kvotas medicinos įstaigoms galima padidinti ir apmokėti už daugiau paslaugų tik sumažinus daugybę biurokratinių suvaržymų, kurių apstu visoje sveikatos apsaugos sistemoje.

„Manau, kad dar galima labai daug ką padaryti: mūsų sveikatos apsaugos sistema juk nesugriauta, ne­i­šardyta, bet padėtis kasmet blogėja. Akivaizdu, kad politinės partijos neturi parengtų žmonių, kurie suvoktų, kaip ši sistema turėtų veikti. Dabartinės kadencijos politikai neturi jokių idėjų, kaip sveikatos apsaugos sistemoje panaudoti privačių medikų paslaugas. O sveikatos apsaugos sistema yra socialiai jautri, tačiau tokia sustabarėjusi ir tokia korumpuota, kad jei dar kelerius metus nebus nieko daroma, net jei kasmet didinsime sveikatos apsaugos finansavimą, galų gale prieisime aklavietę“, – neabejoja A.Matulas.

O Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas Laimutis Paškevičius apibendrina dar plačiau: „Dalis problemų, su kuriomis susiduria ar artimiausiu metu susidurs sveikatos priežiūros sektorius, kels didelius iššūkius tiek privačioms, tiek valstybinėms gydymo įstaigoms.“

Pasak L.Paškevičiaus, vienas didžiausių iššūkių – dėl sumažėjusio gimstamumo ir išaugusios jaunimo emigracijos senstanti Lietuvos visuomenė ir didėjančios išlaidos jos sveikatos priežiūrai. Per pastarąjį dešimties metų laikotarpį (2004–2014 m.) vidutinė Lietuvos gyventojų gyvenimo trukmė pailgėjo nuo 72 iki 74 metų, pensinio amžiaus sulaukusių gyventojų santykis padidėjo nuo 20 iki 23 proc., o vaikų iki 15 metų sumažėjo 28,7 proc; šimtai tūkstančių jaunų, sveikų, dirbančių būsimų tėvų emigravo.

„Lietuva jau pripažinta sparčiausiai senėjančia Europos Sąjungos valstybe. Kadangi uždirbančių, mokančių mokesčius ir sveikatos draudimo įmokas žmonių lieka vis mažiau, o finansų poreikis sveikatos priežiūrai didėja, valstybė jau dabar yra nepajėgi biudžeto ir privalomojo sveikatos draudimo lėšomis finansuoti sparčiai augančių sveikatos priežiūros poreikių ir su jais susijusių išlaidų. Susidaro aiškus neatitikimas tarp gyventojų sveikatos priežiūros poreikių ir valstybės galimybių juos finansuoti. Nieko nedarant ateityje sveikatos sistemos deficitas prisidės prie socialinės sistemos deficito ir kils reali grėsmė socialinio sektoriaus finansiniam ir funkcionavimo tvarumui“, – konstatuoja L.Paškevičius.

Sveikatos išlaidos visose šalyse kasmet smarkiai didėja. Jau dabar yra didelis atotrūkis, palyginti su tuo, kiek išlaidų vieno gyventojo sveikatos priežiūrai skiriama Lietuvoje ir kitose ES šalyse. 2014 m. Lietuvoje vieno gyventojo sveikatos priežiūrai buvo skirta 1219 eurų, ir tai sudaro tik pusę tos sumos, kurią vieno gyventojo sveikatos priežiūrai skiria ES šalys (ES šalių vidurkis – 2193 Eur).

Tačiau net ir skirdamos vieno gyventojo sveikatos priežiūrai vidutiniškai du kartus daugiau lėšų kitos ES šalys taip pat susiduria su žymiu finansų sveikatos priežiūrai trūkumu. Nesugalvota nieko geriau, kaip papildomas sveikatos draudimas ir papildomi gyventojų mokėjimai už sveikatos priežiūros paslaugas.

L.Paškevičius pastebi, kad mažesnė Lietuvoje ir nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) sveikatos apsaugai skiriamų lėšų dalis – ji sudaro 6,7 proc., kai ES šalių vidurkis yra 8,7 proc.

Kitas iššūkis – gydytojų ir slaugytojų emigracija į kitas ES šalis – verčia medicinos įstaigas didinti atlyginimus, siekiant išlaikyti medikus Lietuvoje, tai vėlgi reikalauja ir toliau reikalaus papildomų nemenkų išlaidų, nes medikų darbo užmokestis Lietuvoje vis dar 5–7 kartus mažesnis nei kitose ES senbuvėse, o medicinos įstaigos jau dabar susiduria su gydytojų ir slaugytojų trūkumu. Šio reiškinio mastai – nemenki: 2004–2014 m. laikotarpiu 5285 sveikatos priežiūros specialistai kreipėsi ir gavo profesinės kvalifikacijos atitikties pažymas, reikalingas įsidarbinant kitose ES šalyse.

Išlaidos sveikatos apsaugai Lietuvoje didėja sparčiai – Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas 2003 m. sudarė 2 mlrd. Lt, 2007 m. – 4 mlrd. Lt, o 2016 m. jau sieks 5 mlrd. Lt. O juk 2004–2013 m. ES struktūrinių fondų paramos laikotarpiu šalies sveikatos sektoriui papildomai skirtos didžiulės lėšos iš ES struktūrinių fondų (SF) – 1 mlrd. 140 mln. Lt. Iš jų 1 mlrd. 95 mln. Lt atiteko valstybinėms ligoninėms ir poliklinikoms (96,1 proc. visos ES SF paramos sumos), ir tik 44,5 mln. Lt – privačioms medicinos įstaigoms (3,9 proc. visos ES SF paramos sumos).

Taip pat 2005–2012 m. laikotarpiu skirta 1,2 mlrd. Lt valstybės investicijų programų lėšų, o privačioms medicinos įstaigoms iš jų neskirta nė lito. Tačiau net ir toks spartus sveikatos sektoriaus finansavimo didinimas nėra pakankamas – poliklinikos ir ligoninės funkcionuoja ties balansinio nulio riba.

L.Paškevičius pabrėžia, kad šlyjančiai sveikatos apsaugos sistemos padėčiai neigiamos įtakos turi ir tai, jog vengiama būtinų esminių permainų: „Lietuvoje, deja, sveikatos sektoriuje ekonomikos dėsniai veikia labai ribotai, politiniai populistiniai sprendimai prasilenkia su vadybiniu ir ekonominiu mąstymu, apmokėjimui už gyventojams suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas taikomi ekonomiškai nepagrįsti ,,slankiojančio balo“ bei ,,sumažintos balo vertės“ mechanizmai. Tai išskirtinis Lietuvos ūkio sektorius, kuriame paslaugų kainos nustatomos nepagrįstai, neįvertinus jų teikimo sąnaudų.“

„Lietuva išlieka vienintelė ES valstybė, kurioje iki šiol nesiryžtama nelegalius ir neoficialius mokėjimus paversti legaliomis ir oficialiomis priemokomis, įvesti papildomą savanorišką sveikatos draudimą ir taip sveikatos priežiūros sektorių padaryti skaidresnį, ekonomiškai tvaresnį, aukštesnės kokybės ir saugesnį. Sveikatos priežiūros sektorius, remiantis įvairiais korupcijos tyrimais, jau antrą dešimtmetį įvardijamas kaip labiausiai korumpuotas, kuriame klesti nelegalūs atsilyginimai už paslaugas. Visa tai neabejotinai neigiamai veikia tiek valstybinius, tiek privačius paslaugų teikėjus“, – pripažįsta Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas L.Paškevičius.