Sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys tvirtina, kad sveikatos reforma vyksta sklandžiai: sumažinta ligoninių, atpiginti vaistai, esą jau matyti ir teigiamas finansinis pertvarkų efektas.

Tačiau ar popieriuje suplanuotos pertvarkos nėra bejėgės prieš tikrovę: niekas negali priversti susijungti dviejų Klaipėdos ligoninių, o prie Santariškių klinikų nenorintis jungtis Onkologijos institutas teisybės ieško teismuose? “Taip atsitinka, kai paisoma ne pacientų, o savo interesų ir svarbu tik tai, kam pavaldi išliks ligoninė”, – įsitikinęs ministras.

Jis mano, kad dėl uostamiesčio ligoninių jungimo pavyks susitarti su naująja dabar išrinkta Klaipėdos savivaldybės taryba, o Onkologijos institutas bus sklandžiai prijungtas prie Santariškių, teismams atmetus jo vadovų pretenzijas.

VEIDAS: Reformos tikslas – kuo patogesnis pacientų aptarnavimas. Bet štai pastarasis viešumon iškilęs konfliktas rodo visai ką kita: naujausią pozitronų emisijos tomografijos aparatą, padedantį tiksliai ištirti, kaip vėžys išplitęs po žmogaus organizmą, Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) paskyrė Santariškių klinikoms, o ne tokius pacientus gydančiam Onkologijos institutui.

R.Š.: Dar 2008 m. paraišką tokiam aparatui įsigyti pateikė vienintelės Santariškių klinikos. Onkologijos institutas jokios paraiškos šiame projekte pateikęs nebuvo. Tai dėl ko dabar diskutuojama? Nėra taip, kad ministerija perka aparatūrą ir atiduoda ją vienai ar kitai ligoninei, – čia pati gydymo įstaiga sprendžia, ko jai reikia, ir teikia paraišką ministerijai dėl ES lėšomis finansuojamo įsigijimo.

Šis tomografas bus naudojamas tirti visiems pacientams – ne tik sergantiems onkologinėmis ligomis. Viena jo paskirčių – tirti kardiologinius sutrikimus. Pavyzdžiui, Kaune šio aparato įsigijimas finansuojamas per kraujagyslių ligų mažinimo programą. Juk svarbiausia, kad žmonės gautų paslaugą, o kuri įstaiga ją teiks, pacientams nėra taip svarbu. Taigi čia ir vėl aistras kursto interesai, neišsami informacija.

VEIDAS: Tad kaipgi vyksta pati reforma? 2009-ųjų gruodį patvirtintose jos gairėse buvo numatyta per dvejus metus Lietuvoje palikti tik kelis aukščiausio lygio, universitetinius medicinos centrus, neatidėliotinas specializuotas paslaugas teikiančias regionines ligonines ir tik globą bei slaugą siūlančias rajonų ligonines. Kokie rezultatai dabar, praėjus daugiau nei pusei reformos termino?

R.Š.: Pavyko pasiekti jau labai daug. Iš 81 veikusios sveikatos priežiūros įstaigos dabar yra likusios 65 – kitos buvo sujungtos arba prijungtos. Dar penkių ligoninių pertvarkai Vyriausybė pritarė praėjusios savaitės posėdyje: Respublikinė tuberkuliozinė infekcinės ligoninė, Vilniaus universiteto vaikų ligoninė ir Valstybinis patologinis centras bus prijungta prie Santariškių klinikų. Be to, bus sujungtos Vilniaus miesto universitetinė ir Vilniaus universitetinė Antakalnio ligoninės, o Vilniaus gimdymo namai bus prijungti prie Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės.

Sėkmingu laikome ir kitą reformos aspektą – paslaugų restruktūrizavimą. Nutraukus finansavimą buvo uždaryti tie rajoninių ligoninių akušerijos ir chirurgijos skyriai, kurie iki tol dirbo nepakankamu krūviu. Dėl to žmonėms nebegalėjo būti užtikrintos kokybiškos paslaugos, jas buvo nebesaugu ir neracionalu teikti dėl per mažo operacijų ir gimdymų skaičiaus. Dabar rajonų gyventojams suteikta galimybė šias paslaugas gauti regioninėse ligonėse, iš aukštesnės kvalifikacijos specialistų, naudojančių geresnę aparatūrą.

Kitaip tariant, skeptikų prognozės, kad reforma nepavyks, nepasiteisino.

VEIDAS: Vis dėlto rajonai reforma nė kiek nesidžiaugia ir skundžiasi dėl nelygybės. Didžiosios Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ligoninės nieko nepraranda, o pertvarkytos rajoninės paliktos vaduotis mirtimi, nes iš jų paprasčiausiai atimtos brangiausiai apmokamos paslaugos. Be to, pacientams esą nesudaromos sąlygos gydytis regioninėse ligonėse – stinga greitosios pagalbos automobilių jiems ten skubiai nuvežti.

R.Š.: Skaičiavimai rodo ką kita: tos ligoninės, kuriose buvo uždaryti iki tol nepakankamą apkrovą turėję skyriai, 2010 m. pirmą kartą baigė be nuostolių. Jos juk neturėdavo pakankamos paslaugų apimties, bet vis tiek turėjo išlaikyti visą parą budinčius chirurgus, anesteziologus, reanimatologus, mokėti jiems didžiulius atlyginimus – už tai, kad jie čia darbavosi antraeilėse pareigose. Kreipkitės į bet kurią reformuotą rajono ligoninę – visose patvirtins, kad panaikinus šiuos brangius skyrius jų finansinė padėtis smarkiai pagerėjo.

O dėl greitosios pagalbos automobilių – jų parkas buvo atnaujintas ir papildytas dar iki reformos. Niekur nebuvo taip, kad stigtų greitųjų. Žiniasklaida kartais praneša, kad esą dėl greitosios pagalbos trūkumo įvyko nelaimė, bet medicininis auditas nė karto nėra patvirtinęs tokių išvadų.

Greitosios pagalbos automobilių tikrai niekur netrūksta – tik, žinoma, jie turi būti nuolat atnaujinami, aprūpinami vis geresne aparatūra. Netrukus pradėsime dar vieną tam skirtą programą.

VEIDAS: Kiek pinigų jau išleista sveikatos apsaugos reformai įgyvendinti?

R.Š.: Reformos išlaidos – tai išeitinės kompensacijos atleidžiamiems darbuotojams ir kreditorinių įsipareigojimų dengimas tai atvejais, kai keitėsi įstaigų nuosavybės forma, – kad senos skolos nebūtų perduotos naujiems savininkams. Buvo numatyta, kad tai atsieis 25,8 mln. Lt, iki šiol panaudota 17,4 mln. Lt. Galime palyginti, kad dešimties uždarytų skyrių metinis darbo užmokesčio fondas siekė 30 mln. Lt.

VEIDAS: Ar suskaičiavote, kiek iš viso pavyko sutaupyti dėl įstaigų tinklo optimizavimo?

R.Š.: Pradedant reformą planuota, kad finansinis efektas turi siekti 270–343 mln. Lt. Lygindami 2009, 2010 ir 2011 m. Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžetą – o tai ir yra visi sveikatos priežiūrai skiriami pinigai – matome kasmetinį mažėjimą: per dvejus metus visas PSDF biudžetas susitraukė 300 mln. Lt.

VEIDAS: 2009 m. Pasaulio bankas (PB) paskelbė, kad Lietuvoje ligoninių ir gyventojų skaičiaus santykis, kai 100 tūkst. gyventojų tenka penkios ligoninės, yra dvigubai didesnis nei vidutiniškai ES. Kokia statistika yra dabar?

R.Š.: Reikėtų remtis ne PB, o kur kas tikslesniais mūsų skaičiavimais. Tikroji padėtis buvo tokia, kad prieš prasidedant reformai 100 tūkst. Lietuvos gyventojų teko 3,45 ligoninės. ES vidurkis siekia 2,97, senosiose ES šalyse jis yra 3,1, o naujosiose – 2,6. Dabar, sujungus ligonines, mūsų statistika bus dar geresnė.

Skirtingi skaičiai gaunami dėl to, kad PB į statistiką greičiausiai įtraukė ir slaugos įstaigas. Bet dabar jos nei Lietuvoje, nei pasaulyje nebepriskiriamos prie stacionarių sveikatos priežiūros įstaigų.

VEIDAS: Ar skaičiuojama, kiek gydytojų emigruoja dirbti į užsienį? Ar turite idėjų, kaip sustabdyti Lietuvos medikų bėgimą?

R.Š.: Lietuvoje dėl to didelių problemų nekyla. Saugiu lygiu, nedarančiu įtakos sveikatos apsaugos kokybei, ES laiko ne didesnę kaip 3 proc. per metus siekiančią visų licenciją turinčių gydytojų emigraciją. 2010 m. šis skaičius Lietuvoje buvo 2,15 proc. – dirbti į užsienį išvyko 279 gydytojai. Žinome šį skaičių, nes išvykstantys gydytojai turi gauti SAM pažymą, kad jų diplomas atitinka ES direktyvas. Daugiausiai gydytojų – 357 (2,7 porc.) dirbti svetur išvyko 2005 m., vos tik Lietuva įstojo į ES. 2006 m. tokių buvo 186 (1,4 proc.), o 2009 m. – jau tik 139 (0,9 proc.). Pernykštis padidėjimas greičiausiais susijęs su naujos darbo rinkos Vokietijoje atsidarymu.

VEIDAS: Kaip yra su vaistų kainomis Lietuvoje? Jos mažėja ar vis dėlto kyla?

R.Š.: Per praėjusius metus buvo įgyvendinta daug priemonių pagal vaistų prieinamumo didinimo planą. Tai antkainių reguliavimas didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje; gamintojų deklaruotos vaistų tiekimo kainos; vaistų rašymas recepte tik bendriniu, o ne firminiu pavadinimu; nauja kompensuojamųjų vaistų kainyno tvarka; monitoriai vaistinėse, leidžiantys pasirinkti pigiausią tos pačios cheminės sudėties vaistą.

Suskaičiavome, kad nors kompensuojamųjų vaistų receptų skaičius per 2010 m. išaugo 2,3 proc., vieno recepto kaina sumažėjo 8,3 proc., taigi ligonių kasos išleido beveik 43 mln. Lt mažiau, o žmonių priemokų suma – 48,5 mln. Lt. Geri ir nekompensuojamųjų vaistų rodikliai: vidutiniškai jų kainos sumažėjo 10 proc.

VEIDAS: SAM pasiūlė darbdaviams per metus vieną dieną skirti darbuotojų profilaktiniam sveikatos patikrinimui. Ar Jūs pats tikite, kad Lietuvos poliklinikose galima per vieną dieną pasitikrinti sveikatą?

R.Š.: Man keista, kad šis pasiūlymas sutinkamas taip priešiškai. Aš pats prieš kelerius metus, norėdamas gauti ginklą, sveikatą pasitikrinau per vieną dieną. Tai atlikau Vidaus reikalų ministerijos poliklinikoje.

VEIDAS: Tai specializuota poliklinika, galbūt ten iš tiesų sudarytos sąlygos pareigūnams pasitikrinti operatyviai.

R.Š.: Mano žmona ir vaikai gydosi paprasčiausioje poliklinikoje, pagal savo gyvenamąją vietą, ir niekada jiems nekyla jokių problemų. Žinoma, norėdami sveikatą pasitikrinti vienu atėjimu turėtumėte viską gerai susiorganizuoti, bet tai tikrai įmanoma.

VEIDAS: Pagal išsilavinimą Jūs teisininkas. Kuriai ministerijai vadovauti sunkiau – Vidaus reikalų ar SAM? Ar Jums nestinga gydytojo kvalifikacijos, profesinių žinių?

R.Š.: Kiekviename darbe savi iššūkiai, nelengva niekur. Medicinos žinių neturiu, bet nemanau, kad ministrui jų reikia. Tai juk politinių, vadybos sprendimų reikalaujantis postas – man juk nereikia diagnozuoti ligų. O jei kyla specifinių klausimų – SAM aparate dirba daugybė profesionalių medikų. Pavyzdžiui, ES iš 27 šalių sveikatos apsaugos ministrų aštuoni yra teisinkai, panašiai tiek gydytojų, o visi kiti – įvairių specialybių, nuo mokytojų iki profesionalių politikų, ekonomistų.

Sveikatos reforma niekaip neįsibėgėja

Neturtingoje ir skylėtą biudžetą turinčioje mūsų šalyje, kuri pagal gydytojų, lovų ir ligoninių skaičių tūkstančiui gyventojų atsiduria tarp ES lyderių, sveikatos reforma buvo būtina. Pasak sveikatos apsaugos ministro patarėjo Martyno Marcinkevičiaus, reformą paskatino ir faktas, kad 2004–2008 m. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas padidėjo du kartus – nuo 2,3 mlrd. iki 4,5 mlrd. Lt, tačiau paslaugų kokybė akivaizdžiai nepagerėjo.

Pastarąją sveikatos apsaugos reformą pradėjo ministras Algis Čaplikas, o jį pakeitęs Raimondas Šukys turėjo ją tęsti.

Šios reformos esmė buvo sumažinti etatų skaičių, suskirstant gydymo įstaigas į tris lygius: rajoninį, regioninį ir respublikinį. Šis etapas šiemet jau baigtas, o iš rajoninių ligoninių neperkama daugiau nei 70 įvairių paslaugų, daugiausia chirurgijos ir akušerijos. Nors pacientų ir gydytojų organizacijos piktinosi, esą mažų miestelių gyventojams sunkiau gauti reikiamą medicininę pagalbą, M.Marcinkevičius įsitikinęs, kad gyventojai dabar gauna kokybiškesnes paslaugas, nes juos gydo profesionalesni medikai.

Svarbu pabrėžti, kad per keliolika mėnesių reforma transformavosi, padaryta nemažai išlygų. Be to, antrasis reformos etapas – stambesnių ligoninių jungimo procesas – niekaip neįsibėgėja. Dabartinė ministerijos vadovybė aiškina susidurianti su savivaldybių ir ligoninių pasipriešinimu Kaune, Klaipėdoje ir Vilniuje. Tačiau išsikėlus tikslą reformuoti sistemą neturėtų būti klupčiojama.

Rusiją siaubė karščiai ir gaisrai

Liepos pabaigoje Rusijoje prasidėjo rekordiniai karščiai. Termometro stulpelis Maskvoje šoktelėjo net iki 38 laipsnių padalos – aukščiausiai nuo orų stebėjimo pradžios prieš 160 metų.

Ši karščio banga sukėlė milžiniškus miškų gaisrus, apėmusius kone visą centrinę Rusijos dalį. Gaisrai nusinešė keliasdešimt žmonių gyvybių, sudegino ištisus kaimus, sunaikino net ir netoli Maskvos esančią karinę bazę, nuniokojo tūkstančius hektarų javų.

Žalgirio mūšio metinės

Šiemet visus metus Lietuvoje vyko daugybė renginių, skirtų 600-osioms Žalgirio mūšio metinėms paminėti. Kulminacija tapo liepos 15-ąją Lenkijoje, Griunvaldo lauke, surengta istorinio mūšio inscenizacija. Vytauto Didžiojo vaidmenį joje atliko Lietuvos karininkas majoras Donatas Mazurkevičius.

Tuo tarpu Vilniuje, Valdovų rūmuose, metinių proga surengtas iškilmingas koncertas, o Lietuvos nacionaliniame muziejuje pristatytas Žalgirio mūšio maketas su 1,1 tūkst. karių figūrėlių.

Pirmoji nauja mokykla po nepriklausomybės atkūrimo

“Balsių mokykla tapo pirmąja Lietuvoje švietimo įstaiga, pastatyta pagal viešosios ir privačios partnerystės principus, ir pirmąja po nepriklausomybės atkūrimo Vilniuje pastatyta nauja valstybine mokykla. Viliamės, kas šis projektas tapo geru pavyzdžiu, kaip derinti miestiečių poreikius ir miesto plėtrą bei spręsti sudėtingas finansavimo problemas”, – rašoma laiške, įmūrytame simbolinėje statybų kapsulėje.

Priminsime, kad viešosios ir privačios partnerystės sutartis tarp Vilniaus savivaldybės ir verslininkų konsorciumo pasirašyta 25 metų laikotarpiui.

Laisvės kelias

Liepą pradėta įgyvendinti graži idėja – imta statyti 60 metrų ilgio ir 3,4 metro aukščio Laisvės kelio skulptūra. Į judrioje Vilniaus sankryžoje kurtą trispalvę sieną buvo mūrijamos vardinės plytos. Iš viso jų sumūryta daugiau nei 20 tūkst. Šios idėjos autorius ir įgyvendintojas – skulptorius Tadas Gutauskas. Šį rudenį skulptūra buvo baigta ir pristatyta visuomenei.

Metų sporto įvykis

Šiemet liepą prasidėjo didžiulė sporto šventė – pasaulio futbolo čempionatas. Šiais metais jame triumfavo Ispanijos rinktinė (planetos čempionais jie tapo pirmą kartą). Olandijos futbolininkai liko antri. Dar iš maloniai stebinusių rinktinių būtų galima išskirti Vokietijos ir Urugvajaus komandas.

Na, o didžiausias nusivylimas šiame čempionate laukė Prancūzijos rinktinės aistruolių – jų komanda namo turėjo išvykti jau po grupės varžybų. Prastai pasirodė ir dauguma kitų Europos komandų – tiek italai, kurie nelaimėjo nė vienos pergalės, tiek Anglijos rinktinė. Daug kas prognozavo, kad finale susikaus Brazilijos ir Argentinos komandos, bet joms čempionatas baigėsi ties ketvirtfinalio barjeru.

Na, ir, žinoma, negalima nepaminėti, kad šiame futbolo čempionate didžiausio nepasitenkinimo vis dėlto sulaukė ne vienos ar kitos komandos, o daugybę klaidų darę teisėjai. Beje, dalis klaidų netgi nulėmė rungtynių baigtį.

Klaipėdos universitetinis mokslo ir gydymo centras nėra utopija, tik tam reikia uostamiesčio ligoninių, savivaldybės, universiteto ir Sveikatos apsaugos ministerijos geros valios. Tiesa, dar ir Seimo, nes tokiam trečiam centrui įsteigti reikėtų koreguoti įstatymus, keisti ligoninių restruktūrizavimo planą. Tokį sutarimą pavyko pasiekti Klaipėdos forume, kurį inicijavo Vakarų Lietuvos medikų ir pacientų iniciatyvinė grupė bei miesto meras Rimantas Taraškevičius.

Forume Sveikatos apsaugos ministerijai atstovavęs ministro patarėjas Martynas Marcinkevičius sako, kad ministerija neprieštarauja šiai idėjai, tačiau neleis jos diskredituoti. “Kai sakoma, kad tokio centro steigėjai bus savivaldybė ir Klaipėdos universitetas, kuris nerengia medikų, ir tai norima daryti remiantis vienos ligoninės baze, tai pasityčiojimas iš pačios idėjos. Koks tikslas: ar kad dėl to centro įsteigimo pagerėtų paslaugų kokybė, ar kad tik užsikabintum iškabą?” – retoriškai klausia M.Marcinkevičius.

Jo manymu, pirmiausia reikia sujungti bent dvi – Respublikinę ir Jūrininkų ligonines, o paskui gal ir kitas. Reikia ne tik Klaipėdos, bet ir Kauno ar Vilniaus universitetų dalyvavimo, nes uostamiesčio universitetas gydytojų nerengia.
Dar viena problema – pagal galiojantį įstatymą tokių centrų steigėja negali būti savivaldybė. Ministro patarėjas čia mato du problemos sprendimo būdus: arba savivaldybė nepretenduoja būti steigėja, o lieka tik partnerė, arba reikia keisti tai reglamentuojantį įstatymą.

Priminsime, kad šiuo metu vykdomą sveikatos apsaugos įstaigų reformos etapą numatyta baigti 2011-aisiais, tad jei klaipėdiečių ketinimai rimti, jungtis ir įsteigti trečiąsias Lietuvoje didžiąsias klinikas reikėtų per 2011 metus.

Viešose diskusijose dėl sveikatos apsaugos reformos bene mažiausiai girdėti eilinių gydytojų balsas. Paradoksas, o gal, atvirkščiai, akivaizdi padėties šioje srityje išraiška, kad bene vienintele medikų platforma apie tai viešai kalbėti tapo ne Lietuvoje, o Didžiojoje Britanijoje dirbančio gydytojo Audriaus Šimaičio tinklalapis simaitis.lt. Su aktyviai Lietuvos sveikatos apsaugos reformos alternatyvas siūlančiu mediku kalbamės, kaip išgydyti Lietuvos sveikatos sistemą.

VEIDAS: Ar aiškūs Lietuvos sveikatos apsaugos reformos tikslai, terminai ir konkrečios priemonės?

A.Š.: Sveikatos apsaugos ministerijos iškelti reformos tikslai aiškūs, terminai migloti, o priemonės nežinomos. Tikslas – geresnių ir kokybiškesnių paslaugų teikimas optimizuojant sveikatos apsaugos priežiūros įstaigų tinklą – siektinas ir geras. Tačiau apie tokį optimizavimą jau kalbama daugybę metų, ir vis nepavyksta optimizuoti. Optimizavimas turėtų būti mūsų pasikeitusio mąstymo ir požiūrio rezultatas. Kad keistųsi požiūris, turi keistis sprendimų priėmimo būdas.

O jis pasikeisti negali, jei nebus keičiami atskirų ligoninių skyrių, departamentų bei pačios ligoninės ir net regiono darbo organizavimo bei paslaugų teikimo principai. Tik tada medicinos darbuotojai ir pacientai pradės matyti pokyčius, pradės jais tikėti, ir medikų bendruomenė, konstruktyviai bendraudama su Sveikatos apsaugos ministerija, ras geriausius kelius sveikatos apsaugos įstaigų tinklui optimizuoti.

VEIDAS: Ne kartą siūlėte įvairių reformos alternatyvų. Ką konkrečiai reikėtų daryti dabar, kai šiokių tokių žingsnių reformuojant sveikatos apsaugos sistemą jau imtasi?

A.Š.: Savo siūlomos sveikatos apsaugos reformos plano pagrindus sukūriau 2009 m. sausį, pusmetis iki to, kai tuometis ministras Algis Čaplikas pateikė dabartinės reformos planą. Siūliau viename iš Lietuvos ligoninių departamentų pakeisti paslaugų teikimo ir darbo organizavimo principus pagal vakarietiškus standartus. Vėliau juos pritaikyti visoje šalyje. Tačiau Klaipėdos jūrininkų ligoninės (dabar Klaipėdos ligoninė) vyriausiasis gydytojas Jonas Sąlyga pasiūlymą atmetė. 2009 m. rudenį, kai buvo plačiai diskutuojama dėl ministerijos siūlomos reformos koncepcijos, pateikiau nacionalinės reformos modelį “Vertybėmis pagrįsta reforma”.

Pagal ministerijos įgyvendinamą koncepciją siūloma mažinti ligoninių. Vertybėmis pagrįstos reformos metmenyse visų pirma kalbama apie gydytojo darbo pobūdžio pasikeitimą pagal šiuolaikinį suvokimą, vadybos principų keitimą, naujovišką sprendimų priėmimo būdą, tolesnį jaunųjų gydytojų rengimo tobulinimą, universiteto ligoninių reformą, slaugytojų vaidmens išplėtimą, glaudų specialistų bendradarbiavimą regioniniu mastu, specialistų ir šeimos gydytojų kooperaciją, pacientų įtraukimą į sprendimų priėmimo procesą.

VEIDAS: Kaip paaiškintumėte paradoksą: Lietuvoje sveikatos apsauga viena mažiausiai finansuojamų ES, bet lovų ir gydytojų tūkstančiui gyventojų daug daugiau nei kur kas turtingesnėse šalyse.

A.Š.: Iš Sovietų Sąjungos paveldėjome platų ligoninių tinklą, kuriam aptarnauti reikialabai daug finansinių ir žmogiškųjų išteklių. Per dvidešimt metų mes tik pumpavome pinigus į šią sistemą, nieko nekeisdami ir manydami, kad ji tokia galės išlikti. Ji buvo ir yra naudinga tik ligoninių vyr. gydytojams, kurie po Sąjungos griuvimo jau tada egzistavusius feodalinius santykius su pavaldiniais tik dar labiau išplėtojo. Visa Lietuvos sveikatos apsaugos sistema tapo šių feodalinių santykių įkaite. Jei nebus reformuojami vadovų ir pavaldinių santykiai, dabartinis tinklo optimizavimas tik dar labiau sustiprins reformas atlaikiusių vyr. gydytojų pozicijas. Toliau reformas vykdyti bus dar sunkiau.

VEIDAS: Iš reformos žadėta sutaupyti 370–443 mln. Lt, tačiau pirmoje paraiškoje dėl 2011 m. biudžeto ministerija buvo užsiprašiusi poros šimtų milijonų litų daugiau nei šiemet. Ar tai realus lėšų poreikis, jei, kaip savo tyrime įrodė ISM absolventė Neringa Jasaitytė, lėšų mūsų sveikatos apsaugos srityje panaudojimo efektyvumas tesiekia 60 proc.?

A.Š.: N.Jasaitytės darbą esu atidžiai išstudijavęs ir galiu teigti, kad tai vienas pirmųjų Lietuvoje europinio lygio darbų sveikatos apsaugos vadybos tema. Jos pateiktą skaičių socialinėje plotmėje galėtume suvokti kaip verdiktą mūsų visų (visuomenės, medikų ir pacientų) bendruomeniškumui. Į tuos minus keturiasdešimt procentų telpa abejingumas, tylėjimas, pasyvumas, korupcija, papildomi mokėjimai. Tik bandant tai įveikti bus galima tikėtis ne vien to, kad gerės egzistuojančios paslaugos, bet ir to, kad, stiprėjant Vyriausybės pasitikėjimui medikų bendruomene, atsiras prasmės skirti daugiau lėšų vienai prasčiausiai finansuojamų sveikatos apsaugos sistemų Europoje.

VEIDAS: Kas pavojingiau sveikatai: mažos ligoninės, ligoninių skyriai, turintys nepakankamai gerą įrangą ir nepakankamos kvalifikacijos medikų, ar kokybiška pagalba, bet toliau nuo paciento?

A.Š.: Didžiausią pavojų kelia ne pati ši koncepcija, bet jos įgyvendinimo metodai. Vakarų Europoje ligoninių gerokai mažiau, tačiau ten gerai išplėtotas šeimos gydytojų tinklas, labai stipri socialinė pagalba tiek namuose, tiek bendruomenėse. Lietuvoje to nėra, beveik visos ligoninės dažnai lygia greta vykdo ir daug socialinių funkcijų.

Lietuvoje tikrai turi mažėti ligoninių, tačiau šis procesas turi būti organiškas, iš lėto derinant ir plėtojant visas proceso sudedamąsias dalis. Mechaninis mažinimas gali pridaryti nemažai žalos ir turėti daug socialinių pasekmių.

Kai kurias jau dabar pradėjome matyti. Svarbiausias netinkamai vykdomos reformos rezultatas bus visuomenei ir žmonėms įskiepyta alergija pokyčiams bei reformoms.

Reformos atsiradimo būdas, pateikimo visuomenei pobūdis yra tipiškas didžiųjų ligoninių vyr. gydytojų elgsenos stereotipų ir veiklos metodų atkartojimas. Stebint restruktūrizacijos eigą kuo toliau, tuo labiau kyla įtarimų, jog tai nebuvo reforma, o tiesiog įvyko sąmokslas prieš visą Lietuvos medikų ir pacientų bendruomenę. Tai yra Vilniaus ir Kauno didžiųjų ligoninių vyr. gydytojai tiesiog susitarė su kitų, didesniųjų ligoninių vyr. gydytojais ir pažadėjo jiems postus, taip gaudami pritarimą reformai.

VEIDAS: Kokia medikamentų pardavimo sistema Didžiojoje Britanijoje – panašesnė į Lietuvoje galiojusią anksčiau ar į dabartinę?

A.Š.: Šis ministro Raimondo Šukio įsakymas yra vienas svarbiausių žingsnių vykdant skaidrią ir efektyvią vaistų politiką. R.Šukys sugebėjo išlikti principingas ir atsilaikė prieš gerai organizuotą Lietuvos gydytojų sąjungos prezidento Liutauro Labanausko puolimą.

Panaši, tik dar labiau ištobulinta sistema veikia ir Jungtinėje Karalystėje.

VEIDAS: Kodėl estai sugebėjo jau prieš keliolika metų įsileisti daugiau privačios medicinos, o Lietuvoje jos plėtra pristojusi?

A.Š.: Pagrindinė priežastis – nėra noro, nes privačios medicinos plėtra į sistemą atneštų gerokai daugiau aiškumo ir skaidrumo.

VEIDAS: Ar Jums dirbant Australijos arba Didžiosios Britanijos ligoninėse kas nors siūlė kyšį? Kaip Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje sumažinti neskaidrumo?

A.Š.: Australijoje ar Didžiojoje Britanijoje papildomi mokėjimai neegzistuoja. Giliąja prasme tiek papildomi mokėjimai, tiek farmacininkų bei medikų sandoriai, tiek didžioji korupcija yra nepasitikėjimo vieni kitais, sistema ir valstybe išraiška. Šį pasitikėjimą galima atgaivinti tik vykdant realius, o ne popierinius pokyčius. Tik tada korupcijos lygis pradės mažėti.

VEIDAS: Ar emigracijon jus pastūmėjo ir tai, kad niekam nebuvo įdomios Jūsų idėjos, kaip reformuoti sveikatos apsaugos sistemą? Kaip Lietuva, dabar palydinti dirbti svetur tiek medikų, galėtų juos susigrąžinti?

A.Š.: Australijoje dirbau nepilnus metus, Didžiojoje Britanijoje dirbu jau šeštus. Pagrindinė emigracijos priežastis buvo profesinis nusivylimas padėtimi Lietuvoje. Po kardiologijos rezidentūros Vilniuje su šeima išvykome į Klaipėdą. Ten per daug metų drauge su kolegomis sukūrėme gerus šiuolaikinės kardiologijos pamatus. Tolesniam progresui buvo reikalinga bendra valstybinė aplinka, taip pat ir tinkama aplinka ligoninėje. Nei vieno, nei kito nebuvo.

Dirbdamas Klaipėdos jūrininkų ligoninėje, vyr. gydytojui J.Sąlygai buvau pateikęs du projektus, kaip reformuoti kardiologijos tarnybą pagal šiuolaikinius standartus, – nė vienas ne tik nebuvo priimtas, bet ir nepaaiškinta kodėl.

Su širdies chirurgu Gediminu Kundrotu buvome parengę Vakarų Lietuvos kardiochirurgijos ir intervencinės kardiologijos programą. Ją arogantiškai atmetė Sveikatos apsaugos ministerijos kolegija, kuriai tuo metu vadovavo prof. Juozas Pundzius. Motyvas – ministerija regioninių programų nevykdo. Buvo pasiūlyta kreiptis į prof. Aleksandrą Laucevičių, kuris tuo metu buvo Valstybinės širdies ir kraujagyslių programos vadovas. Atsakymas atėjo po dviejų mėnesių: Vilniaus Santariškių ligoninė pradėjo vykdyti Rytų ir Pietryčių Lietuvos kardiologijos programą.

Per penkiolika metų į Vilniaus kardiologiją buvo investuota 170 mln. Lt, į Kauno – bus investuota 150 mln., o į Klaipėdos – iš dabar vykdomo projekto bus skirta 8 mln. Lt. Įdomiausia, kad Vilniui iš Vidurio ir Vakarų Lietuvos kardiologijos projekto žadama atseikėti dešimt milijonų.

Visų paminėtų vyr. gydytojų elgesys yra sovietinio mentaliteto ir elgsenos nepriklausomoje Lietuvoje iliustracija. Kad į Lietuvą pradėtų grįžti žmonės, privalome kuo greičiau transformuoti šiuos mąstymo ir elgsenos stereotipus. Jie tapo pagrindine gydytojų emigracijos priežastimi, ir tik jų keitimas gali sudaryti prielaidas grįžti į tėvynę.

"Veido" archyvas

Kas ir kodėl vyksta vykdant sveikatos reformą, jau beveik pusmetį ministro poste esantis Raimondas Šukys viešai aiškinti vengia

Pažadai optimizuoti ligoninių tinklą, sumažinti vaistų kainas dūžta į didžiulį pasipriešinimą, kurstomą ne tik didelių pinigų ir įtakos, bet ir sveikatos apsaugos strategų negebėjimo paaiškinti to visuomenei.

“Iš karto sakiau, kad sveikatos reformos lakmuso popierėlis bus Antakalnio, kuriame daugiau ligoninių nei troleibuso stotelių, ligoninių kompleksas. Rajonuose ligoninės, jų skyriai uždaromi, jos jungiamos, o Vilniuje dviejų ligoninių sujungimą tebesvarsto Sveikatos apsaugos ministerijos sudarytos net kelios komisijos, kurios tarpusavyje konkuruoja. Vilniuje optimizacijos programa visiškai įstrigo”, – piktinasi Seimo Socialdemokratų frakcijos seniūno pavaduotojas, buvęs sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas.

Kas ir kodėl vyksta vykdant sveikatos reformą, jau beveik pusmetį ministro poste esantis Raimondas Šukys viešai aiškinti vengia. Valstybės politiką šiuo klausimu dažniausiai komentuoja jo patarėjas Martynas Marcinkevičius. Tačiau juo sunkoka patikėti, kai jis kalba apie ligoninių jungimosi būtinybę, nes pats patarėjas tebėra Vilniaus klinikinės Vasaros ligoninės, kuri kol kas nepateko į reformos mėsmalę, direktorius.

O ten, kur reforma juda, – viskas tik į bloga. Taip aiškina ir medikų, ir pacientų organizacijos. Taigi kas šiandien vyksta įgyvendinant šios Vyriausybės pradėtą gydymo įstaigų tinklo ir paslaugų restruktūrizavimo trečiąjį etapą, kokių tai duoda rezultatų? Galų gale kas žino, kas vyksta?

Rajonuose vykdoma, sostinėje diskutuojama

Reforma stringa ne tik Vilniuje, bet ir Klaipėdoje, Kaune. Didesni miestai – didesni įtakos laukai, didesni pinigai. Ministras R.Šukys raštu atsiųstuose atsakymuose į “Veido” klausimus tarp stringančių darbų nurodė taip ir neįvykusį Klaipėdos ligoninės (buvusios Jūrininkų) bei savivaldybės universitetinės ligoninės sujungimą, nes savivaldybė nesutiko įgyvendinti Vyriausybės nutarime priimto sprendimo perduoti steigėjo teises valstybei ir nepritarė šių ligoninių jungimui. “Galbūt tai lemia artėjantys savivaldybių rinkimai, tačiau savivaldybė priėmė sprendimą ir prisiėmė finansinę atsakomybę, ir tai sveikintina”, – aiškina ministras.

Vieno iš sveikatos reformos architektų, dėl korupcijos Sveikatos apsaugos ministerijoje atsistatydinusio ankstesnio ministro Algio Čapliko nestebina, kad reforma striginėja. “Žinojome, su kuo susiduriame, ir realiai planavome šį reformos etapą trejiems metams, nors minėjome vienus. Supratome, kad taip greitai sistemos neįveiksime, nes čia cirkuliuoja dideli pinigai, įtakingi žmonės. Susidūrėme su dideliu savivaldybių, vyriausiųjų gydytojų pasipriešinimu.

Visokių cirkų vyksta”, – neslepia A.Čaplikas, bet džiaugiasi, kad vis dėlto iki balandžio 1 d. pavyko uždaryti 25 ekonomiškai neefektyvius ir nesaugius pacientams akušerijos-gimdymo ir chirurgijos skyrius, nors iki tol per visus septynerius reformos metus buvo uždaryti aštuoni, o penkiolika iš dalies. Nuo liepos panaikinus apskričių administracijas, dar pasistūmėta optimizuojant struktūrą. Šiuo metu iš buvusios 81 ligoninės Lietuvoje yra likę 70.

Tačiau, pasak A.Čapliko, pavyzdžiui, Onkologijos institutas – atskira karalystė valstybėje. “Jei sveikatos įstaigų steigėja būtų valstybė ir ji disponuotų jų turtu, be abejo, viskas vyktų daug greičiau. Buvo mintis perimti, kaip padarė estai prieš dvidešimt metų, visas ligonines, sutvarkyti ir grąžinti. Tačiau suvokėme, kad Seimo pasipriešinimo neįveiksime”, – pripažįsta eksministras.

Dar sudėtingiau pasipriešinti farmacininkų sistemai. “Generiniai vaistai pigesni. Tačiau patentiniai brangesni, o medikai ir farmacininkai prijaukina žmogų prie jų kaip prie narkotikų, ir paskui sunku jį įtikinti, kad rinkoje yra tokių pačių, tik pigesnių. Vyksta žaidimas, tačiau farmacininkų finansiniai pajėgumai nepalyginti didesni. Štai birželį vaistai atpigo 8–9 proc. Sunku rasti sutarimą su farmacininkais, kai jų praradimai per metus sieks apie 50–100 mln. Lt.

Suardėme oligopolinę rinką, tad dabar turi atsirasti naujos žaidimo taisyklės. Be abejo, reikia stiprinti Vaistų kontrolės tarnybą, bet farmacininkai kai kuriais atvejais galingesni už valstybę”, – konstatuoja A.Čaplikas.

Vis dėlto reformos strategai turėtų pripažinti, kad planuodami pokyčius ignoravo gydytojų, specialistų organizacijų nuomonę. Gydytojas Audrius Šimaitis iš Didžiosios Britanijos prisimena, kaip sausį per konferenciją Klaipėdoje daugiau kaip šimtas jos dalyvių, atstovavusių gydytojų ir pacientų organizacijoms, priėmė rezoliuciją, siūlančią Klaipėdoje įkurti trečią universitetinį gydymo ir diagnostikos centrą, sujungiant visas tris Klaipėdos ligonines į vieną.

Keli parlamentarai kreipėsi į Klaipėdos miesto merą ir Sveikatos apsaugos ministeriją siūlydami surengti atvirą forumą šiai idėjai apsvarstyti, tačiau jis neįvyko. Ministerija ignoravo tiek Klaipėdos savivaldybės, tiek medikų nuomonę.

“Prieš pat lemiamą posėdį į Klaipėdą atvykęs viceministras Gintaras Valiukonis savivaldybės tarybai grasino nepaklusnumo pasekmėmis, esą Klaipėdoje būsiančios dvi Marijampolės lygio ligoninės. Tai ne tik Marijampolės įžeidimas – tokia aukšto pareigūno retorika kelia klausimą, ar tikrai ministerijai visų pirma rūpi pacientai. Ar jiems svarbiau, kad A būtų prijungta prie B? O jei savivaldybė mano, kad B prie A, tai tada turi būti nubausti pacientai ir neteikiamos universitetinio lygio paslaugos?” – piktinasi A.Šimaitis.

Kas žino, kaip vyksta reforma

Tačiau ir ten, kur reforma vyksta, ji nesulaukia nei medikų, nei pacientų pritarimo. “Matau vien trūkumus, kurie pradeda ryškėti, – sako Gydytojų sąjungos prezidentas Liutauras Labanauskas. – Vyksta ne sveikatos apsaugos, o pastatų reforma – apie paslaugas niekas nešneka. Žadėta atlikti išplėstinę analizę, tačiau netesėta. Pacientui viskas tik pablogėjo. Taupėme, bet ką sutaupėme – sveikatos sąskaita”.

Parlamentaro J.Oleko manymu, dėl nesubalansuoto finansavimo gydymo prieinamumas dešimtyje rajoninėmis tapusių ligoninių pateko į kritišką padėtį, žlugdoma viena geriausių Lietuvoje įdiegtų kardiologinės pagalbos sistemų Pietryčių Lietuvoje, nes kai kurių itin svarbių procedūrų, pavyzdžiui, fibrinolizės, finansavimas sumažintas penkiskart.

Didžiulio medikų ir pacientų pasipriešinimo sulaukė ir ministerijos bandymai tramdyti farmacininkus. “Žiūrėjau rugsėjo mėnesio kainyną. Vaistų sergantiesiems astma priemokos maksimalus atpigimas – iki 3 Lt, tačiau daugumos vaistų priemokos pacientams brangsta, kai kurių net penkiskart. Tai dar nėra galutinis kainininkas, tačiau tendencijos akivaizdžios – vaistai brangsta”, – konstatuoja Eglė Kvedaraitė, Astmos klubų asociacijos pirmininkė.

Vis dėlto ar gali reforma būti nepasmerkta, jei jos rėmėjų gretos apsiriboja ne ką didesniu skaičiumi nei jos autorių ir vykdytojų? Ar galima sulaukti pritarimo, kai oficialios informacijos apie reformos eigą praktiškai nėra?

“Informacijos apie tikrąją padėtį labai mažai. Neturime duomenų, ar sumažėjo lovų skaičius. Nėra duomenų, kaip su padidėjusiais srautais susitvarko didžiosios ligoninės ir ar nenukenčia nuo to ligoniai”, – stebisi aktyviai sveikatos apsaugos reikalais Lietuvoje besidomintis gydytojas A.Šimaitis.

Jį stebina, kad visai neseniai ministerija sudarė darbo grupę sveikatos sistemos plėtros metmenims parengti, nors tai turėjo būti padaryti prieš pradedant reformą, o reformos valdymo grupės apskritai nėra.
O kai negirdėti valstybės politiką aiškinančiųjų nuomonės, labai gerai girdėti kita.

Pinigų yra. Nėra tvarkos

Vis dėlto ar šios Vyriausybės pradėtas reformos etapas, kad ir lėtai braškėdamas, bent kiek sumažins anomaliją, kai nepaisant vieno menkiausių sveikatos sistemos finansavimo ES, palyginti su gyventojų skaičiumi, esame tarp pirmūnų pagal gydytojų ir medicinos personalo, lovų ligoninėse skaičių. Tačiau nors turime kur kas daugiau medikų ir lovų ligoninėse nei kiti, esame dugne pagal pacientų pasitenkinimą teikiamomis paslaugomis – tą rodo kad ir Europos sveikatos vartotojų indeksas.

Verkiame, kad mūsų sveikatos sistemos finansavimas – vienas mažiausių ES, tačiau ką tik paskelbtose Valstybės kontrolės išvadose įrodyta, kad dešimtmečiais šioje sistemoje valstybės lėšos bei turtas naudoti neefektyviai ir tik pernai pagaliau imta šiek tiek tvarkytis. Beje, eksministro A.Čapliko teigimu, optimistiniais skaičiavimais, šiuo reformos etapu planuota sutaupyti apie 300 tūkst. Lt.

O štai ISM vadybos ir ekonomikos universiteto finansų ekonomikos magistrantūros absolventė Neringa Jasaitytė tyrime apie sveikatos apsaugos sistemos finansavimą ir efektyvumą, taikydama ekonominių modelių formules, suskaičiavo, kad Lietuva, palyginti su jos tirtomis 20 Europos šalių, pagal sveikatos sistemai skiriamų lėšų panaudojimo efektyvumą – paskutinėje vietoje. Mūsų sveikatos sistemos efektyvumas, palyginti su Prancūzijos, Austrijos, Švedijos, Danijos, Portugalijos, Graikijos ir Lenkijos, siekia tik 60 proc. Vadinasi, jei ir esamas lėšas panaudotume kaip prancūzai ar danai, turėtume 40 proc. efektyvesnę sveikatos apsaugą. Arba netgi tais 40 proc. sumažinus finansavimą neturėtume justi skirtumo, jei tik lėšas naudotume efektyviai. Dar pridūrę, kad šalia oficialaus sistemos finansavimo gydymo įstaigose tebeegzistuoja papildomų dovanų ar kyšių sistema, gautume visai pakenčiamai finansuojamą sritį.

Tačiau srityje, kurioje ne tik veikia didžiuliai pinigai ir įtakos, bet ir sprendžiami jautriausi – gyvenimo bei mirties klausimai, keisti nusistovėjusią sistemą nelengva. Tad ir dabartinis reformos etapas daugiausia galioja tik turintiesiems menkesnę įtaką. Norėdami įgyti daugiau sąjungininkų, o ne oponentų, sveikatos apsaugos strategai turėtų bent jau visuomenei nuosekliai aiškinti, ką ji dėl tokio sistemos neefektyvumo praranda, ir būti vienodai principingi ir su rajono ligonine, ir su sostinės sveikatos sistemos “magnatais”.

Dėl sveikatos apsaugos reformos rajonų ligoninėms išsilaikyti ypač sudėtinga, teigia parlamentaras socialdemokratas Juozas Olekas.

Pasak Juozo Oleko, dabartinė ministerijos vadovybė turėtų kuo skubiausiai imtis iniciatyvos, surinkti faktinę medžiagą, pasiųsti savo specialistus į šias ligonines, pasiūlyti bent rekomendacinį planą, kaip daryti, pasiūlyti papildomus finansus, kaip toje situacijoje išgyventi.

Anot parlamentaro, jo aplankytose rajonų ligoninėse po reformos sumenkę medikų, slaugytojų atlyginimai, dėl sumažinto ligoninių biudžeto atleista dalis darbuotojų, esą tarp likusių vyrauja įtampa dėl galimų atleidimų: “Dėl psichinės įtampos kai kur suserga, meta darbą ir panašiai”. Tai, anot jo, kenkia medicinos paslaugų kokybei.

Socialdemokratas atkreipė dėmesį, kad finansavimo reikės ir šildant ištuštėjusias patalpas. Jis taip pat kritikavo, kad kai rajonų ligoninėse apribotos kai kurios paslaugos, minėjo, kad reikėtų atnaujinti greitosios pagalbos automobilių parką, kadangi pertvarkius gydymo įstaigų tinklą, dažniau tenka gabenti sergančiuosius į didesnes ligonines.

Be to, esą rajonų ligoninėse nesudaromos sąlygos jauniems gydytojams pritraukti.

Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas Liutauras Labanauskas per spaudos konferenciją teigė, kad mažąsias rajonų ligoninės buvo galima paversti didesniųjų filialais – esą tokiu atveju pacientams būtų patogiau – toje teritorijoje vadovaujanti gydymo įstaiga pati organizuotų pagalbą.

Lietuvoje, pasak jo, taip pat yra pavyzdžių, kai ne pacientas gabenamas į didesnę ligoninę, o medikų brigada, pavyzdžiui, iš Klaipėdos atkeliauja pas pacientą į Skuodą.

Anot L.Labanausko, reforma nepatenkintos kitos medicinos darbuotojų ir pacientų profsąjungos užsimena apie galimą visuotinį streiką, jei nebus imamasi jokių priemonių situacijai spręsti. LGS esą neabejodama prie streiko prisijungtų.

Europos Sąjungoje esame tarp pirmūnų pagal ligoninių ir gydytojų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų, bet sveikatos paslaugų vartotojų indeksuose vis liekame tarp sąrašo autsaiderių. Pasaulio bankas bara už neracionalų lėšų naudojimą, modernios vadybos stygių, tačiau Permainų koalicijos Vyriausybės užsimota vykdyti sveikatos apsaugos tinklo optimizavimo reforma stringa. Kodėl nesiseka pakeisti sveikatos sistemos, klausiame Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto prodekanės, darbo grupės sveikatos sistemos plėtros strategijai 2010–2015 m. parengti narės, 1997–1999 m. sveikatos apsaugos viceministrės, buvusios ministerijos sekretorės prof. Danguolės Jankauskienės.

D.J.: Lietuvoje žmonės gyvena trumpiau nei vidutinis europietis, dažniau serga lėtinėmis ligomis, apie vienuolika paskutinių gyvenimo metų moterys pragyvena būdamos prastos sveikatos. Vis dėlto sveikatos sistemos problemos globalesnės nei vien ligoninių restruktūrizacija, nes medicina lemia vos apie 10 proc. sveikatingumo.

Tyrimais nustatyta, kad apie 20–30 proc. mirčių Lietuvoje priskirtinos nebūtinų kategorijai: žmonės miršta dėl traumų, patirtų eismo įvykiuose, dėl nesveikos mitybos, žalingų įpročių, fizinio aktyvumo stygiaus sukeltų .ligų, savižudybių, per vėlai diagnozuotų ligų.

Beje, tai turi įtakos ir mūsų valstybės ekonominei padėčiai: suskaičiuota, kad vidutiniškai per metus Lietuvoje dėl įmanomų išvengti ligų prarandama 314 tūkst. gyvenimo metų. Vienas žmogus per metus uždirba apie 30 tūkst. Lt bendrojo vidaus produkto, vadinasi, dėl įmanomų išvengti, bet neišvengtų mirčių per metus Lietuvos BVP praranda beveik 10 mlrd. Lt.

Patekome į uždarą ratą: turime palyginti gerą diagnostinę aparatūrą, nebloga mūsų medikų kvalifikacija, daug jėgų atiduodame sveikatos sistemos struktūrai tobulinti, bet tai tesprendžia maždaug dešimtadalį šios srities bėdų. Mano įsitikinimu, ne ten dedamas reformos akcentas: reikia rūpintis visuomenės, o ne tik asmens sveikata.

VEIDAS: Tačiau ar įmanoma vien agituojant sveikai gyventi pasiekti lūžį ir pagerinti visuomenės sveikatą?

D.J.: Sveikatos apsaugos sistemoje reikia to paties, kas buvo padaryta kovojant su alkoholio vartojimu ar karu keliuose ir taip išgelbėta daug gyvybių. Reikia virsmo žmonių sąmonėje, kad jie patys imtų rūpintis savo sveikata, jaustų už ją atsakomybę, o ne taip, kaip dabar – rūko, nutukę, nesimankština, nesaugo savo sveikatos, bet nori, kad už tai atsakytų gydytojas.

Reikia ir kitų žinybų indėlio. 2008 m. atkurti visuomenės sveikatos biurai turėtų tiesiogiai dirbti su žmonėmis, juos sveikatinti. Tačiau centrus dusina, nes nematyti darbo rezultatų, nors taip greitai jų ir negali pasimatyti. Jie skęsta biurokratiniuose popieriuose, nes nėra pakankamo finansavimo, nesukurtas mechanizmas, kaip gauti Europos struktūrinių fondų lėšų tiksliniams sveikatinimo projektams įgyvendinti.

VEIDAS: Ar minėdama karą keliuose turite omeny, kad reikia pradėti taikyti griežtas sankcijas asmenims, nesirūpinantiems savo sveikata? Juk Vakarų šalyse jau verda diskusijos apie vadinamąjį sveikatos fašizmą – siūlymus, kad žmonės, turintys žalingų įpročių, už medicinos pagalbą mokėtų daug brangiau.

D.J.: Lietuvos visuomenė tam dar nepasirengusi, nors Nacionalinėje sveikatos taryboje ir keliame šį klausimą. Pas mus skurdžiai gyvenančiųjų socialinė grupė didelė, dalis jų turi žalingų įpročių, kiti praradę darbus, tad ką iš jų beišspausi. Lietuva pasirinko mišrią privalomąją socialinio sveikatos draudimo sistemą, paremtą solidarumo principu. Tai nėra kaupiamasis draudimas.

Kuo asmuo aukštesnio socialinio statuso, tuo daugiau jis uždirba, dažnai ir sveikiau gyvena, bet nors yra sveikiausias, turi sumokėti daugiausiai įmokų. Manau, būtų teisinga įvesti papildomą kaupiamąjį sveikatos draudimą, tik klausimas, ar savanorišką. Kai buvo mažinami pajamų mokesčiai, siūliau dalies to mažinimo sąskaita įvesti privalomą kaupiamąjį sveikatos draudimą. Tai būtų bent šiek tiek pagerinę sveikatos apsaugos finansinę būklę ir užtikrinę apsidraudusiam asmeniui kokybiškesnę paslaugą.

VEIDAS: Tačiau Pasaulio bankas ne pirmi metai kritikuoja, kad Lietuvoje ligoninių ir gyventojų skaičiaus santykis dvigubai didesnis nei vidutiniškai ES (pas mus 100 tūkst. gyventojų tenka penkios ligoninės). Atrodytų, ir dabar leidžiame sau gerokai daugiau nei už mus turtingesnės šalys.

D.J.: Mes prie ligoninių priskiriame ir slaugos, palaikomojo gydymo, reabilitacijos įstaigas. Jei, kaip kitose šalyse, ligoninėmis vadintume tas įstaigas, kuriose yra vadinamojo aktyvaus gydymo lovos, reanimacijos skyrius, kuriame žmogus praleidžia ne mažiau kaip 24 valandas, statistika būtų panaši kaip kitose ES šalyse.

O sveikatos srities finansavimas Lietuvoje tikrai menkas: vienam gyventojui pagal kainos perkamosios galios indeksu standartizuotą rodiklį Lietuvoje skiriama netoli tūkstančio JAV dolerių, o Norvegijoje, Šveicarijoje – 3–4,5 tūkst. Ką gali padaryti su tris keturis kartus mažesnėmis lėšomis, kai vaistus ir įrangą tenka pirkti pasaulinėmis kainomis? O kai bazinė kaina už sveikatos apsaugos paslaugą paskirta mažesnė, nei tai iš tiesų kainuoja, išlaidos mažinamos medikų atlyginimų sąskaita. Kitas rezervas – infrastruktūros optimizavimas, kas dabar ir daroma. Tačiau tai neleidžia labai daug sutaupyti, nes norint sumažinti stacionaraus gydymo įstaigų iš pradžių reikia investuoti į ambulatorinio gydymo struktūrą, tačiau investicijų čia kol kas nematau. Juk nuo to, kad pakeisime struktūrą, žmonės mažiau nesirgs.

VEIDAS: Ar norite pasakyti, kad pradėtas vadinamasis trečiasis ligoninių restruktūrizavimo etapas, per kurį mažinama ligoninių ir jų gimdymo bei chirurgijos skyrių, pasmerktas nesėkmei?

D.J.: Nesakyčiau, kad visiškai nesėkmei. Šiandien ligoninėse kai kurie ligoniai iš tiesų laikomi ne tiek dėl medicininių, kiek dėl socialinių priežasčių, daug žmonių gydosi stacionare, nors užtektų ambulatorinio gydymo. Ligoninės prisiperka įrangos, pavyzdžiui, magnetinio rezonanso aparatų milijonui gyventojų turime daugiau nei Japonija, prisamdo darbuotojų, nors operacijos daromos tik dukart per savaitę. Principas “jei yra lova, bus ir ligonis” veikia. Štai Klaipėdoje – trys didelės ligoninės, ir čia hospitalizavimo rodikliai visuomet buvo didžiausi.

Pasaulyje jau prieš du dešimtmečius iš dalies pereita prie kitokios sveikatos apsaugos paslaugų struktūros – dienos stacionarų, ambulatorinės reabilitacijos, nes tai ir pigiau, ir efektyviau. Bet tam reikia sukurti atitinkamą infrastruktūrą ir pacientų srauto judėjimo schemą. Sakykime, jei Prienuose ar Gargžduose naikinami chirurginiai skyriai, šis naikinimas turi būti amortizuotas sutartimis įteisinta tvarka, kur kokiais atvejais vežami ligoniai. Ją turėtų parengti savivaldybės, bet dalis jų reformai priešinasi, o ligoninių vyr. gydytojai irgi tuo nesuinteresuoti, nes kas gi nori pats sau nusikirsti galvą. Tačiau jei nesutvarkyta visa ši grandinė, žlunga pati reformos idėja.

VEIDAS: Netikite, kad bus laimėtas mūšis bandant sutramdyti vaistų kainas?

D.J.: Gerai, kad ir šioje srityje yra permainų, nors ir čia pasipriešinimas begalinis. Ar bandymai atpiginti vaistus bus sėkmingi, nesiimčiau prognozuoti, nes farmacijos rinkoje labai daug grandžių – vieną pajudini, kiti tuoj prisitaiko. Šįsyk gerai, kad visiems segmentams, išskyrus gamintojus, nes jų nelabai yra kaip pajudinti, pritaikytos tam tikros priemonės. Tačiau farmacijos sektorius privatizuotas, tad negali per daug jo reguliuoti. Išeitis galėtų būti sveikatos technologijų vertinimas: kitose valstybėse specialios mokslininkų grupės tiria ne tik klinikinio, bet ir ekonominio, socialinio farmacijos efektyvumo įtaką, tada sprendimų priėmėjams tampa paprasčiau nuspręsti.

VEIDAS: Vis dėlto kodėl Lietuvai nesiseka, kaip kaimynams estams ar latviams, įvykdyti sveikatos reformos?

D.J.: Latvijoje, kur reformą daryti privertė krizė, vyriausybė nušalino visus vyr. gydytojus ir pasamdė firmą reformai administruoti. Į jau reformuotas ligonines paskirti nuolatiniai vadovai.

Estai reformą ėmė įgyvendinti gana anksti ir ją pradėjo paimdami Pasaulio banko paskolą, kurią investavo į studijų reformą. Kai pasikeitė sveikatos apsaugos sistemos personalo mentalitetas, mažesnis buvo ir pasipriešinimas reformoms.

Antra, elektroninė bankininkystė labai stipriai truktelėjo ir sveikatos sistemos inovacijas, o tai padarė didelę įtaką valdymo efektyvumui. Be to, estai labai išplėtojo privačią sveikatos pirminę priežiūrą. Pas mus, atvirkščiai, iki 2007 m. privataus sektoriaus sveikatos apsaugos srityje daugėjo, o paskui sustojo, nes tam nėra valstybės paskatų, nors, mano manymu, visa pirminė grandis galėtų būti privati.

Lietuvoje iki 1996-ųjų praktiškai buvo daroma labai mažai, paskui patvirtinta nacionalinė sveikatos koncepcija Lietuvos sveikatos programa ir sveikatos įstatymai Seime. Tačiau keitėsi daug vyriausybių, kiekvienoje – po du tris sveikatos apsaugos ministrus, o šiai sistemai perprasti reikia laiko. Pamenu, Andrius Kubilius vienoje konferencijoje sakė: pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis paprastai skiriamas finansams, ekonomikai, turto valdymui sutvarkyti, antrasis – socialinėms, sveikatos, švietimo problemoms. Tačiau antrasis dešimtmetis baigėsi, o vis neateina tas laikas, kai sveikatos apsauga taps prioritetu.