Švenčionių rajono meras Vytautas Vigelis pirmąkart šias pareigas pradėjo eiti prieš penkiolika metų, tad rajonui vadovauja jau šeštą kadenciją. Tai pranašumas ar trūkumas? „Žinote, patirtis – neįkainojama vertybė”, – tikina meras.

Pasak Vytauto Vigelio, pernai Savivaldybių tarybų rinkimuose pelnytas rinkėjų pasitikėjimas – tai įrodymas, kad einama teisinga kryptimi. „Rinkėjai parodė norintys darbų tęstinumo. Juolab kad rinkimus laimėjome, nepaisant neregėto masto agresyvių oponentų puolimo ir įstatymų pažeidinėjimo”, – pasakoja V.Vigelis. Taigi, pokalbis su Švenčionių rajono meru.

– Norėtųsi sužinoti, kokius projektus Švenčionių rajone inicijavote ir įvykdėte pernai. Gal pradėkime nuo Pabradės.
V.V.: Kad nebūtų tuščio gyrimosi, kalbėsiu konkrečiai, skaičiais. Pernai rajone buvo vykdoma projektų, kurių vertė apie 28 mln. Lt. Ankstesniais metais vykdyti projektai, daugiausia tinklų klojimas ir gatvių rekonstrukcija, buvo labiau matomi, buvo įspūdingas technikos judėjimas, statybos darbai, o pernai didžioji dalis projektų vyko jau pastatuose arba prie jų.
Per kelerius metus Pabradėje pavyko sutvarkyti daugelį pagrindinių gatvių. Užpernai šiame miestelyje daugelyje gatvių buvo klojami tinklai, ruošiamas gatvių dangos pagrindas. Klojant tinklus buvo iškastos gatvės, po lietaus jos būdavo pažliugusios, sunkiai išvažiuojamos. Dabar tų nepatogumų jau nelikę nė pėdsako.
Pernai baigta Upės gatvės rekonstrukcija (404 tūkst. Lt), paklota ištisinė asfaltbetonio danga. Nauja asfaltbetonio danga (133 tūkst. Lt) paklota ir A.Mickevičiaus gatvėje. Atliktas ir labai ilgos – 1,6 km judrios Bajorėlių gatvės asfaltbetonio dangos apdorojimas ir stiprinimas (504 tūkst. Lt).
Šia gatve sunkios karinės technikos srautas juda į Lietuvos kariuomenės centrinį poligoną, todėl rekonstruota danga papildomai sustiprinta, ją nufrezuojant ir pašiurkštinant. Gyventojų saugumui šioje judrioje gatvėje įrengtas pėsčiųjų takas (355 tūkst. Lt). Galima sakyti, Pabradės mieste liko viena probleminė gatvė – Mokyklos, vedanti į Pabradės socialinės globos namus.
Daug investicijų teko ir Pabradės miesto vandens ūkiui gerinti. Baigtas vandentiekio ir nuotekų tinklų rekonstrukcijos bei plėtros, nuotekų siurblinių statybos Pabradės mieste projektas (1,6 mln. Lt). Jau baigiama nuotekų valyklos įrenginių rekonstrukcija (5,5 mln. Lt).
Be to, mokslo metų išvakarėse buvo suremontuota „Žeimenos“ gimnazijos sporto salė (149 tūkst. Lt) ir įrengta universali sporto aikštelė su dirbtine danga prie „Ryto“ gimnazijos (taip pat apie 140 tūkst. Lt). Šiuo metu renovuojamas Pabradės vaikų lopšelis-darželis „Varpelis“, jau atlikta 459 tūkst. Lt vertės darbų, ruošiamasi naujo etapo darbams, kurių apimtis – 195 tūkst. Lt.
Jau vyksta parengiamieji darbai (planavimas, projektavimas ir kt.) ir labiausiai pabradiškių laukiamame projekte – Pabradės parko renovacijos ir pritaikymo aktyvaus poilsio, sporto ir turizmo reikmėms (20 mln. Lt).
– O kam praėjusiais metais daugiausiai dėmesio skyrėte Švenčionyse?
V.V.: Sveikatinimo ir gydymo įstaigoms. Sveikos gyvensenos propaguotojas – Visuomenės sveikatos biuras, pasinaudojęs ES parama (projekto vertė 400 tūkst. Lt), jau įsikūrė rekonstruotose, biuro veiklai pritaikytose patalpose, įsigijo ir reikiamos įrangos.
Taip pat atnaujintose ir naujausia įranga aprūpintose patalpose įsikūrė slaugos ligoninė (1,6 mln. Lt). Vykdant ES projektus, renovuotos rajono ligoninės konsultacijų poliklinikos ir dienos chirurgijos patalpos (apie 3,5 mln. Lt). Šių projektų lėšomis ne tik atnaujintos patalpos, bet ir įsigyta modernios įrangos, plėsis prieš metus atidarytas dializių centras, kurio paslaugų poreikis didžiulis.
Svarbu ir tai, kad įgyvendintas dar vienas Švenčionių kultūros centro tęstinio projekto renovacijos etapas, pastatas tiesiog puošia rajono centrą. Renovuojamos ir ikimokyklinio ugdymo įstaigos – du lopšeliai-darželiai.
Jei kalbame apie gatvių remontą Švenčionyse, dėl rangovo neatsakingumo yra sunkumų, bet, manau, projektas bus įgyvendintas.
– Na, o Švenčionėliuose kokių permainų įvyko?
V.V.: Baigta Kosmonautų gatvės, esančios prie vaikų lopšelio-darželio „Vyturėlis“, rekonstrukcija (315 tūkst. Lt). „Vyturėlis“ šią žiemą pasitiko šiltesnis ir spalvingesnis – apšiltintas pastatas, sutvarkytas stogas (311 tūkst. Lt).
Mėžionėlių gatvės dalyje nutiesti vandentiekio ir fekalinės kanalizacijos tinklai (349 tūkst. Lt), toje dalyje atliktas gatvės remontas (81 tūkst. Lt). Taip pat rekonstruota Vilniaus gatvė (3,3 mln. Lt). Kelerius metus po atkarpėlę ėjusi į priekį Partizanų gatvės rekonstrukcija (368 tūkst. Lt) pernai baigta – išasfaltuota iki pat UAB „Maltosa“.
Šiuo metu rengiami aštuonių daugiabučių namų Liepų ir Bažnyčios gatvėse atnaujinimo techniniai projektai (2 mln. Lt), baigti kompleksiniai teritorijos aplinkos sutvarkymo darbai (4,8 mln. Lt).
Atkreipčiau dėmesį, kad Švenčionėliuose taip pat vykdomas nestacionarių socialinių paslaugų asmenims su negalia ir socialinės rizikos šeimoms infrastruktūros plėtros projektas (2,9 mln. Lt). O naujausias objektas – praėjusią savaitę pradėti eksploatuoti Švenčionėlių dumblo apdorojimo įrenginiai (3,3 mln. Lt).

Triskart daugiau dėmesio ir lėšų

– Jūsų vertinimu, į ką Švenčionių rajone šiuo metu būtina sutelkti didžiausią dėmesį?
V.V.: Pažiūrėkime į rajono specifiką: turime tris gražius vienodo dydžio miestus – Švenčionis, Švenčionėlius ir Pabradę. Tai reiškia, kad visko reikia triskart daugiau: trys kultūros centrai, trys meno mokyklos, trys poliklinikos, keturi vaikų darželiai ir keturios gimnazijos (Pabradėje – net dvi, lietuvių ir rusų bei lenkų dėstomąja kalba). Katilinės, žinoma, taip pat trys.
Daugeliui galbūt susidarys įspūdis, kad gyvename ne pagal kišenę. Štai ir perša liūdna realybė žiaurius sprendimus. Bet sakykite, nuo ko pradėti? Uždaryti meno mokyklas ar kultūros centrus Pabradėje ir Švenčionėliuose? O kuo tie žmonės prastesni? Juk į rajono centrą neprivažinės nei saviveiklininkai, nei moksleiviai, nei kultūros renginyje akis paganyti norintys žmonės. Gyvenimas šiuose miestuose apmirtų, taptų nepatrauklus jaunoms šeimoms, pastatai taptų vaiduokliais.
Kai gyvenimas sunkėja, visų akys pirmiausia krypsta į kultūrą ir meną. Tačiau kuo mes tapsime jų atsisakę? Visus 15 metų išlaikyti šias įstaigas buvo nelengva, bet vis rasdavome sprendimų. Rajono gyventojams jų tikrai reikia.
– Su kokiais iššūkiais teko susidurti tiek politinės karjeros pradžioje, tiek dabar  ir kaip juos įveikiate?
V.V.: Praėjusių metų lapkričio 21 d. sukako 15 metų, kai vadovauju rajonui. Tai ilgas laikotarpis ne tik politikoje, bet ir gyvenime. Ypač einant vadovaujamas pareigas, į kurias esi ne paskiriamas, o renkamas piliečių.
Iš tikrųjų, jei lygini situaciją prieš 15 metų, kai teko pradėti darbą ir viskas buvo nauja, netikėta, su dabartine, yra didelis skirtumas. Patirtis – neįkainojama vertybė.
Šios kadencijos pradžioje didžiausia siekiamybė buvo sustiprinti koaliciją. Džiaugiuosi, kad pavyko. Valdančiąją koaliciją sudaro 18 tarybos narių (iš 25-ių). Tai užtikrina stabilų tarybos darbą, intrigos tampa bevaisės.
Bendraujant su žmonėmis, teigiamų rezultatų duoda patirtis, taip pat stažuotės – esu stažavęsis Izraelyje, JAV ir kitose šalyse. Galbūt padeda ir įgimtas mokėjimas sutarti su žmonėmis.

Rinkėjai pasitiki patyrusiais politikais

– Kasdien tenka bendrauti su daugybe žmonių. Pripažinkime, visokių interesantų būna – ir piktesnių, ir užgaulų žodį pasakančių.
V.V.: Supykusį žmogų stengiuosi nuraminti, neužgauti jo, nes suprantu, kad jam dėl kažko tikrai skaudu, jeigu jau atėjo pas mane. Stengiamės padėti, kiek leidžia savivaldybės kompetencija, suteikiame pirminę teisinę pagalbą.
Kur kas sudėtingiau su opozicija, o tokios, kaip pas mus Švenčionių rajono savivaldybėje, tikrai nėra nė vienoje savivaldybėje. Per 15 metų teko patirti daug nepamatuotų kaltinimų, apskundimų įvairioms institucijoms. Bet jie nė karto nepasitvirtino.
– Nuo politikos pasukime prie laisvalaikio. Koks jis, kių turite pomėgių?
V.V.: Didžiausias ramstis gyvenime – šeima. Stengiuosi kuo dažniau pasidžiaugti bendravimu su brangiausiais žmonėmis.
Žinoma, turiu ir laisvalaikio pomėgį – medžioklę, bet čia man svarbiausia ne pats šaudymas, o buvimas gamtoje. Kartais nė neketinu iššauti, tiesiog malonu pabūti kokiame ramiame kampelyje, stebėti gyvūnus.
Ne mažiau mėgstu ir darbą darže. Ne su pirštinėmis. Malonu liesti žemę rankomis, ji tarsi sugeria nuovargį, suteikia jėgų. Savo darže užsiauginame ir ekologiškų daržovių.
O per atostogas stengiuosi aplankyti vis kitą šalį, susipažinti su jos kultūra.
– Artimiausi savivaldybių tarybų rinkimai numatyti 2015-aisiais. Kokią regite savo ateitį, juk meras – tai ne profesija?
V.V.: Manote, per ilgai dirbu? Nežinau, kodėl Lietuvoje masiškai peršama mintis, kad merai turi keistis kuo dažniau. Europoje valdymo patirtis vertinama, kadencijos neribojamos – merai, burmistrai dirba po 20–30 metų. Žmonės pasitiki profesionalais ir renka juos, o ne „šviežią kraują“ ar žadančius kažkokių pokyčių, kaip pas mus madinga sakyti.
Žmonės kas ketverius metus turi galimybę išreikšti savo valią savivaldybių rinkimuose. Jeigu vėl išrenka, tai turbūt pritaria mano vadovaujamos komandos idėjoms, darbams. Jiems ir norėčiau leist spręsti.