gatve

Gatvės veidas. Palyginti su senosiomis Europos sostinėmis, Vilniaus gatvės gyvenimas nebuvo toks spalvingas ir triukšmingas, kaip daugelis įsivaizduoja. Tačiau tiek viduramžiais, tiek Renesanso laikotarpiu didikų dvaruose smagaus šurmulio netrūko.

„Rėžti į akis nepatogias tiesas, pašiepti visuomenės ydas ir nevykusią politiką, sugebėti pasijuokti iš savęs, o tada jau ir iš kito – tam tikras stiprybės ženklas, kuriuo anksčiau pasižymėdavo po kauke veidą slepiantis juokdarys“, – pasakoja gatvės teatro festivalių užsienyje dalyvis, bene vienintelis šio žanro puoselėtojas Lietuvoje aktorius Viačeslavas Mickevičius.

„Le Artist“ pseudonimu prisistatantis 31 metų artistas ir šiandien geba įsijausti į viduramžių ar Renesanso laikotarpio juokdario vaidmenį: žongliruoti, važiuoti vienračiu, užburti gatvės žiūrovus taip, kad šie pamiršę viską akimirksniui sustotų.

Tai, kad Lietuvos dvaruose buvo juokdarių, – Vytauto Didžiojo nuopelnas. Jis pats turėjo jų net keletą.

Kratytis gana dažnai lipdomos juokdario etiketės V.Mickevičius neskuba: jo teigimu, šią profesiją daug kas interpretuoja neteisingai. „Pasakyti tiesą į akis šiandien reikia ne mažesnės drąsos nei anuomet“, – savo argumentą pateikia Jono Vaitkaus auklėtinis.

„Tai, kad Lietuvos dvaruose buvo juokdarių, – Vytauto Didžiojo nuopelnas. Jis pats turėjo jų net keletą“, – patvirtina Valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja istorikė Jolanta Karpavičienė.

Tačiau išties juokdario fenomenas Lietuvoje suklestėjo Žygimanto Senojo, jo žmonos Bonos Sforcos bei jų sūnaus Žygimanto Augusto valdymo laikais. Jam iki gyvos galvos tarnavo dešimtimis skaičiuojami juokdariai lenkai, vokietis, graikas ir pan. Vieni jų miegojo prie valdovo miegamojo, kiti lydėdavo jį kelionėse ir nuolat patarinėjo, linksmino. Jie turėjo skaityti ar groti jam valgant. Mirus juokdariui, valdovas skubiai jį pakeisdavo kitu. Juokdariai buvo raštingi, grojo kokiu nors instrumentu, išmanė istoriją, gerai orientavosi užsienio realijose ir kaip penkis pirštus išmanė dvaro gyvenimą.

Renesanso epochoje, kai žmogus išmoko pasijuokti iš savęs, valdančiųjų dvarai buvo sunkiai įsivaizduojami be juokdario vaidmens. Šiuo metu bene žinomiausias ir į istoriją įėjęs Žygimanto Senojo mylimas juokdarys – Stanislovas Stančikas, garsėjęs savo gebėjimu itin taikliai pasijuokti iš dvarui nepalankių asmenų. Rašytiniuose šaltiniuose išlikę duomenų, kad amžininkai jo labai nemėgo, nes bijojo jo įžvalgų.

Jei tikėsime istoriniais duomenimis, XVIII a. juokdario reikšmė valdovo rūmuose menko, ir, tikėtina,  persikėlė į gatvės gyvenimą.

Taigi, kaip tuo metu atrodė Lietuvos gatvės?

Siauresnės, tamsesnės ir pavojingesnės

XVII a. tyrinėjantis kultūros istorikas humanitarinių mokslų daktaras Mindaugas Paknys sako, kad šurmulio, tarkime, Vilniaus gatvėse nebūdavo daug: saulei nusileidus žmonių jose praktiškai nelikdavo. Tai lėmė mūsų miesto specifika. Žiburiai atsirado tik XIX a., o XVII–XVIII a. ieškoti nuotykių tamsoje ryždavosi retas.

Keliaujantys gatvės artistai ir jų trupės į mūsų kraštą dažniau užsukti ima po 1862 m., pradėjus eksploatuoti geležinkelį Varšuva–Sankt Peterburgas.

To meto visuomenės gyvenimo neapibūdinsi kaip itin liberalaus: net ir iš kitų šalių atvykę amatininkai turėdavo įsirašyti į miesto bendruomenę ir mokėti mokesčius. Viešesni visuomenės renginiai buvo bažnytinės šventės ir didikų atvykimas į Vilnių, tuomet būdavo rengiamos medžioklės, repetuojami šokiai, vykdavo iškilmingos didikų puotos.

Dailės istorikės Jolitos Mulevičiūtės teigimu, keliaujantys gatvės artistai ir jų trupės į mūsų kraštą dažniau užsukti ima po 1862 m., pradėjus eksploatuoti geležinkelį Varšuva–Sankt Peterburgas. Taigi gatvėse vis dažnesni galima pamatyti vaidinimą, ypač populiarus tampa įvairių mokslo pasiekimų demonstravimas.

Tiesa, bet kokiam viešam susibūrimui būtinas valdžios leidimas. „Netgi norint surengti teatro trupės pasirodymą ar koncertą visuomet reikia leidimo. Repertuaras turi būti iš anksto suderintas. Net jei dainininkė atlieka biso nenumatytą kūrinį, ir dar, neduok Dieve, lenkų kalba, gali tikėtis labai didelių nemalonų“, – istorija virtusius įvykius primena J.Mulevičiūtė.

Panašūs pasirodymai būdavo rengiami geležinkelio stotyje, nuomojamose salėse, o gatvėse praeivių nuotaiką skaidrindavo tik barzdotų rusų rylininkų melodijos bei gazuoto vandens ir ledų prekeiviai.

Apie ankstesnį Vilniaus gatvės gyvenimą paklaustas etnologas Libertas Klimka skaičiuoja jį nuo savo vaikystės metų. „1947 m. Vilnius skendėjo griuvėsių krūvose. Jos buvo virtusios to meto vaikų žaidimo aikštelėmis. Jose rasdavome visko, ko reikia žaisti karui“, – pokario metus prisimena pašnekovas.

Bet gyvenimas palengva tvarkėsi: J.Stalinas liepė griuvėsius sutvarkyti, tada radosi aikščių ir skverų, Vilniaus senamiesčio gatvės praplatėjo. Tiesa, šurmulio ir linksmybių gatvėse dėl to daugiau neatsirado. Kaip bene didžiausią to laikotarpio pramogą etnologas prisimena vaikų pamėgtą reginį – kartą per savaitę pasirodančius šungaudžius, kurie gaudydavo benamius šuniukus. Vaikai kaip įmanydami mėgindavo nelaimėlius išlaisvinti, bet šungaudžiai būdavo akyli.

Iš kultūrinių to laikotarpio pramogų „Veido“ pašnekovai mini visų lauktą cirką, kurio palapinė nusidriekdavo ties Baltuoju tiltu, vasaros teatrus, tačiau akivaizdu, kad šurmulio nebūdavo daug: žmonės nesijautė saugūs, bijojo dėl savo likimo (saugumiečiai iš pamokų išsivesdavo vaikus, bet kam galėdavo būti užvesta asmens byla).

Iki šiol Lietuvoje nesama tikros miestelėnų kartos (nors nepriklausomos Lietuvos dvidešimtpenkmetis leidžia to tikėtis): tebežalojama architektūra, apstu neskoningų iškabų.

Bėgant metams gatvės gyvenimo daugėjo, radosi neformalių judėjimų: vadinamuoju brodu su kompanija vaikštinėjo Vytautas Kernagis, Lukiškių aikštėje šurmuliavo mūsų kultūros elitas – Tomas Venclova su bendraminčiais ir kt.

L.Klimka linkęs apgailestauti, kad iki šiol Lietuvoje nesama tikros miestelėnų kartos (nors nepriklausomos Lietuvos dvidešimtpenkmetis leidžia to tikėtis): tebežalojama architektūra, apstu neskoningų iškabų. Kartais išties susidaro įspūdis, kad kaimiečiai, atsikėlę į miestą, tvarkosi pagal savo supratimą, tačiau vis dar nejaučia Vilniaus specifikos, grožio, unikalios jo istorijos.

Nepaisant paminėtų tamsiųjų pusių, vis dėlto akivaizdu, kad situacija šiandienos miestų gatvėse nepalyginti šviesesnė nei ankstesniais dešimtmečiais.

V.Mickevičius – aktorius su gatvės juokdario kauke

Viduramžių dvasia alsuojančius pasirodymus šiandien Vilniaus skveruose didžiųjų švenčių metu miestelėnams rengiantis Rusų dramos teatro aktorius V.Mickevičius svajoja, kad ir Lietuva ateityje galėtų pasigirti savu Monmartru. Nors daugelis teatralų nėra susižavėję dainas rašančio ir jas atliekančio bardo artistine veikla gatvėje, jis pats sako, jog tai artima jo širdžiai, todėl nesiliauja svajoti, kad gatvės artistų veikla ilgainiui galėtų pakeisti miesto veidą.

Reikia gyvybės suteikti, įsileisti gatvės artistus, o ne leidimais riboti šurmulį.

Žinoma, prie to turėtų prisidėti ir miesto valdžia. „Tarkime, šiandien dažną artistą atbaido vien popierizmas: nesu girdėjęs, kad kitoje kurioje šalyje gatvės artistams reikėtų vietos valdžios pritarimo norint rodyti savo trukius. O Vilniuje net policija nežino, kaip reaguoti į ugnimi spjaudantį gatvės juokdarį. Kitas momentas – dalis išdailintų miesto erdvių vilniečiams tapo neprieinamos. Tarkime, atnaujintame Bernardinų sode lankytojus pasitinka lentelė su užrašu, kad draudžiama važiuoti dviratininkams ir vaikščioti su šunimis. Įsivaizduokite, kokia dalis žmonių jau atkrinta. Nors vieta sutvarkyta, be žmonių ji – lyg automobilis be degalų. Reikia gyvybės suteikti, įsileisti gatvės artistus, o ne leidimais riboti šurmulį“, – įsitikinęs V.Mickevičius.

Išties pakanka įsivaizduoti, kaip tai trauktų vietinių ir miesto svečių dėmesį. Kodėl Vilniaus ar Pilies gatvė negalėtų panėšėti į Vakarų Europos gatves? Anglija garsėja Koven Gardenu, Prancūzija – Monmartru, Barselona, Olandija taip pat turi senas, savo istorija ir gyvybe pulsuojančias gatves, kuriose rengiami įspūdingi artistų pasirodymai. Vienas labiausiai turistų ir pasaulio artistų dėmesį prikaustančių renginių kasmet vyksta Škotijoje. Kodėl nepasekus šios šalies pavyzdžiu?

„Būtent joje pirmą kartą ir išvydau profesionalų gatvės teatrą. Galima sakyti, kad jis tapo savotiška mano mokykla bei galimybe tobulėti“, – pasakoja gatvės praeiviams savas žaidimo taisykles primetantis artistas.

Stebint jo pasirodymus sunku atsakyti, kas būtent praeivius priverčia stabtelėti ir išstovėti nekrustelėjus kone valandą. Žongliruojantis, balansuojantis, vienračiu važinėjantis, spjaudantis ugnimi ir pavydėtinai puikų ryšį su publika išlaikantis V.Mickevičius daugelį savo gerbėjų pirmųjų pasirodymų metu pribloškia tuo, kad neprašo pinigų.

Kiekvienam reikėtų pamatyti, kas nutinka su publika po šio žmogaus triukų: tiek seni, tiek maži nekantraudami laukia, kada galės įmesti po banknotą ar monetą. Taigi šio gatvės artisto kepurė netrukus sužvanga ir suspindi naujomis eurų monetomis ir kupiūromis.

Paklaustas, ar bent įtaria, kodėl gatvės praeiviai jam tokie dosnūs (per vieną gatvės pasirodymą Viačeslavas susižeria apie šimtą eurų), pašnekovas neslepia, kad beprotišku tempu alsuojančiame gyvenime sustabdyti savais reikalais užsiėmusį ir skubantį žmogų nėra paprasta. Tačiau jis turi savų gudrybių, kaip išlaikyti dėmesį, todėl žmogus dažnai ir pamiršta kur ėjęs, o po pasirodymo negaili pinigėlio.

Daugėja pliurpalų, mažėja triukų, o liūdniausia – artistas ima nurodinėti, kiek žiūrovas jam turėtų mokėti.

Iš keturių vaikų šeimos kilęs V.Mickevičius sako, kad didžiosiose Europos sostinėse gatvės pasirodymai išsigimsta: „Daugėja pliurpalų, mažėja triukų, o liūdniausia – artistas ima nurodinėti, kiek žiūrovas jam turėtų mokėti. Tarkime, iš tų, kurie atėjo po vieną, prašoma svaro, o iš visos šeimos – jau penkių. Žinote, tuomet visa magija ir prigęsta. Gatvės artisto honoraras – lyg Kalėdų stebuklo laukimas. O čia staiga viso to nebelieka, pasirodymas išvirsta į eilinį apsipirkimą prekybos centre… Žmones atbaido kas kelias minutes su kepure praeinantys ir už vieną ar kitą pokštą susimokėti prašantys juokdariai.“

Iš aktorinio bado (po uostamiestyje baigtų studijų, dramos teatrą uždarius dėl itin prastos būklės, Viačeslavui, kaip ir daugeliui jo bendrakursių, teko galvoti, kuo verstis) bene seniausio amato ėmęsis aktorius pripažįsta: šis užsiėmimas viliojo jį nuo mažumės. Įsiklausęs į savo tėvų (istorikų) patarimą gyvenime užsiimti tuo, kas iš tiesų patinka, sako šiandien suprantantis, kad jis ne dirba, o mėgaujasi mėgstama veikla.

Kandumą, aštrų protą ir liežuvį iš savo amžiną atilsį temperamentingos močiutės paveldėjęs V.Mickevičius gimė ir augo Vilniuje, tačiau kone septynetą metų su visa šeima praleido Trakų rajone, kur vertėsi tuo, ką užsiaugindavo savame ūkyje. „Prieš eidamas į mokyklą pamelždavau karves, o į parduotuvę su tėvais vykdavome kartą per pusmetį degtukų ir kavos“, – prisimena ypatingą meilę žirgams ir knygoms iki šiol puoselėjantis pašnekovas.

Ne kartą kritęs nuo žirgo, susilaužęs stuburą ir pėdos kaulus, jis medikų buvo raginamas pereiti per kabinetus ir „susiveikti“ invalidumą, tačiau į tokius pasiūlymus numojo ranka. Nepaprastai įdomų gyvenimą susikūręs V.Mickevičius sako šiandien gyvenantis iš teatro, renginių vedimo ir gatvės cirko.

Savo pasirodymus miesto gatvėse vadindamas Dievo dovana, jis linki kiekvienam aktoriui išmėginti šį kelią „Jei tikėsime, kad yra karjeros laiptai, tai gatvė – kiekvieno aktoriaus karjeros liftas“, – juokauja rusiško kraujo turintis Viačeslavas.

Pasirodymų temas jam dažniausiai diktuoja gyvenimas, draugai, kurie dosniai dalijasi įvairiomis nuorodomis socialiniuose tinklalapiuose, taip pat šeimos nariai.

Savo dainų tekstais ir pasirodymais jis pasakoja aplinkiniams unikalias istorijas ir svarsto, kad dainuoti apie vidinius savo išgyvenimus bei patiriamas būsenas neverta: jos įdomios tik jam pačiam. O štai socialinė tematika ir vadinamosios nepatogios dainos randa atgarsį daugelio žmonių širdyje. Taigi pasirodymų temas jam dažniausiai diktuoja gyvenimas, draugai, kurie dosniai dalijasi įvairiomis nuorodomis socialiniuose tinklalapiuose, taip pat šeimos nariai.

Priešingai nei daugelis jaunų žmonių, Viačeslavas šiandien nesiblaško: jis žino, kad gerasis vyrų amžius teatre prasideda tik nuo penkiasdešimties (būtent tada galima tikėtis daugiausiai vaidmenų). O gatvėje vaidinti, jo nuomone, galima dar ilgiau. Kaip pavyzdį jis mini kone 70 metų sulaukusį italą Dino Lampa ir žada sekti jo pėdomis.

Įsipareigoti ir susituokti lietuvis neskuba: žavėdamasis savo tėvų santuoka prasitaria, kad ir pats norėtų moters visam gyvenimui. Bet atsitrenkti į tokią, kuri daug skaitytų ir suprastų jį vos iš poros žodžių esą nėra lengva.

Silpnybę XIX a. ir viskam, kas su juo susiję, jaučiantis menininkas daug ką tinkamo savo namams randa sendaikčių turguose, o tuomet telieka daiktus atgaivinti ir prikelti naujam gyvenimui.

Buvusiame tėvų sodo namelyje (12 km už Vilniaus) šiandien įsikūręs aktorius tikina kartais nė nežinantis, kur dėti savo algą, – jo poreikiai gana kuklūs. Pamatęs, kad drabužiai išeina iš mados, o mašinos sugenda, V.Mickevičius vis dažniau investuoja į gyvenamąją erdvę ir jo gatvės pasirodymams būtiną atributiką.

„Reiklus sau, nuolat atnaujinantis ir peržiūrintis savo repertuarą ir pastebintis, ką daro jo kolegos kituose kraštuose“, – paklaustas, ko reikia norint būti geru gatvės artistu, vardija Viačeslavas.

Amerikiečių rašytojas Markas Twainas yra labai gerai pasakęs apie lobių ieškotojus: negalima nustoti kasti, net jei ir labai pavargote, – gal kaip tik šią akimirką iki aukso skrynios tetrūksta vienintelio kastuvo grybšnio. „Kartais visiems mums atrodo, kad labai pavargome, nebeturime jėgų, bet tokiomis akimirkomis iki tikslo, iki didžiojo lūžio būna likusios penkios minutės“, – neabejoja V.Mickevičius.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. kovo mėnesį.

Š. m. birželio 13-oji taps didele ir įsimintina švente ne tik mažiesiems, bet ir jų tėveliams. Šią dieną Molėtų aerodromas virs tikra pasakų šalimi, kurioje karaliaus visos Lietuvos vaikų festivalis

Š. m. birželio 13-oji taps didele ir įsimintina švente ne tik mažiesiems, bet ir jų tėveliams. Šią dieną Molėtų aerodromas virs tikra pasakų šalimi, kurioje karaliaus visos Lietuvos vaikų festivalis „Kukulūzas“. Čia patinkančios veiklos ras kiekvienas – skirtingo amžiaus ir įvairiausių pomėgių vaikai bei jų tėveliai, todėl šventė žada būti itin energinga ir smagi.

„Kukulūzas“ – tai ilgai lauktas ir kruopščiai rengtas festivalis Jūsų ir mūsų vaikams, kuriame puikiai laiką praleis visa šeima. Festivalio tikslas – ne tik suteikti daugybę pramogų, pakviesti mėgstamiausius vaikų atlikėjus ir personažus, bet kartu ir supažindinti, parodyti, pamokyti, sudominti. „Kukulūzas“ – tai renginys, kuriame netrūks pramogų, skirtingų veiklų, o profesionalių animatorių rūpesčiu ir priežiūra bus apdovanotas kiekvienas mažylis“, – sako viena festivalio organizatorių Joana Petkūnienė.

Festivalyje mažųjų lauks net keletas skirtingų teminių erdvių, kuriose bus galima kurti, spęsti galvosūkius, dainuoti, mokytis magijos triukų, dalyvauti įvairiose sporto rungtyse. Šokti ir dainuoti kvies vaikų pamėgti atlikėjai: vaikų choras „Olialia“, Laura Remeikienė su dukra, Vaida Genytė. Su magijos pasaulio įdomybėmis supažindins ir stebukladariais virsti padės magas Mantas Wizard, o atgiję animaciniai ir pasakų herojai Kempiniukas Plačiakelnis, Mikimauzė Minė, „Haribo“ meškutis ir Pimpačkiukas dovanos daugybę smagių užduočių, konkursų ir dar daugiau siurprizų bei geros nuotaikos.

Numatoma atskira erdvė, kurioje bus ugdomas ir skatinamas vaikų kūrybiškumas. Čia kiekvienas galės prisiliesi prie dailės teptuko, lipdyti molio darbelius, muzikuoti bei susipažinti su daugybę skirtingų meno šakų. Edukacinėje galvosūkių ir viktorinų erdvėje mįsles ir užduotėles galės narplioti visa šeima. Na, o norintiems tiesiog padūkti – visas atrakcionų parkas!

Renginį vainikuos didžiulis dovanų lietus – per 4000 dovanų iš dangaus! Staigmenos žadamos ir pirmiesiems 2000 atkeliavusių į festivalį mažųjų dalyvių.

Organizatoriai pabrėžia, kad festivalyje numatytos ne tik linksmybės mažiesiems, bet ir puiki „Auto Jazz 2015“ programa jų tėveliams. Programa, kurios metu variklių džiazas skambės ne tik danguje, bet ir ant žemės! Su vaikų festivalio bilietu patekimas į „Auto Jazz 2015“ renginio teritoriją – nemokamas!

. Čia patinkančios veiklos ras kiekvienas – skirtingo amžiaus ir įvairiausių pomėgių vaikai bei jų tėveliai, todėl šventė žada būti itin energinga ir smagi.

„Kukulūzas“ – tai ilgai lauktas ir kruopščiai rengtas festivalis Jūsų ir mūsų vaikams, kuriame puikiai laiką praleis visa šeima. Festivalio tikslas – ne tik suteikti daugybę pramogų, pakviesti mėgstamiausius vaikų atlikėjus ir personažus, bet kartu ir supažindinti, parodyti, pamokyti, sudominti. „Kukulūzas“ – tai renginys, kuriame netrūks pramogų, skirtingų veiklų, o profesionalių animatorių rūpesčiu ir priežiūra bus apdovanotas kiekvienas mažylis“, – sako viena festivalio organizatorių Joana Petkūnienė.

Festivalyje mažųjų lauks net keletas skirtingų teminių erdvių, kuriose bus galima kurti, spęsti galvosūkius, dainuoti, mokytis magijos triukų, dalyvauti įvairiose sporto rungtyse. Šokti ir dainuoti kvies vaikų pamėgti atlikėjai: vaikų choras „Olialia“, Laura Remeikienė su dukra, Vaida Genytė. Su magijos pasaulio įdomybėmis supažindins ir stebukladariais virsti padės magas Mantas Wizard, o atgiję animaciniai ir pasakų herojai Kempiniukas Plačiakelnis, Mikimauzė Minė, „Haribo“ meškutis ir Pimpačkiukas dovanos daugybę smagių užduočių, konkursų ir dar daugiau siurprizų bei geros nuotaikos.

Numatoma atskira erdvė, kurioje bus ugdomas ir skatinamas vaikų kūrybiškumas. Čia kiekvienas galės prisiliesi prie dailės teptuko, lipdyti molio darbelius, muzikuoti bei susipažinti su daugybę skirtingų meno šakų. Edukacinėje galvosūkių ir viktorinų erdvėje mįsles ir užduotėles galės narplioti visa šeima. Na, o norintiems tiesiog padūkti – visas atrakcionų parkas!

Renginį vainikuos didžiulis dovanų lietus – per 4000 dovanų iš dangaus! Staigmenos žadamos ir pirmiesiems 2000 atkeliavusių į festivalį mažųjų dalyvių.

Organizatoriai pabrėžia, kad festivalyje numatytos ne tik linksmybės mažiesiems, bet ir puiki „Auto Jazz 2015“ programa jų tėveliams. Programa, kurios metu variklių džiazas skambės ne tik danguje, bet ir ant žemės! Su vaikų festivalio bilietu patekimas į „Auto Jazz 2015“ renginio teritoriją – nemokamas!

A. Didžgalvio nuotr.

„Variklių džiazas danguje ir ant žemės!“ – toks jau tradicija tapusio pramoginio renginio „Auto Jazz 2015“ šūkis, kviečiantis birželio 13 d. visus automobilių ir aviacijos technikos gerbėjus apsilankyti Molėtų aerodrome.

Koks gi tas džiazas šių metų programoje? „Auto Jazz 2015“ organizatoriai pateiks ne vieną staigmeną. „Kaip ir kasmet, didelis dėmesys bus skiriamas aviacijos pasirodymams, rengiamas net pusantros valandos trukmės variklių džiazas danguje. Žinoma, ne viena staigmena programoje laukia ir automobilių pramogų mėgėjų bei mūsų renginio pramogautojų, atvyksiančių į „Auto Jazz“ su visa šeima“, – teigia viena renginio organizatorių Joana Petkūnienė.

Akrobatinio skraidymo subtilybes šiemet parodys ypatingas renginio svečias – Eltonas Meleckis, daugkartinis Lietuvos akrobatinio skraidymo čempionas. Akrobatinį skraidymą lydės parasparniai, sportiniai, ultralengvieji lėktuvai, danguje šokantys sraigtasparniai ir intrigą žadantis „oro mūšis“.

Ne viena staigmena renginio dalyvių, kaip ir žadėta, laukia ant žemės. Aerodromo erdvės dalį nuklos didelė netradicinės, senovinės ar kaip tik šiuolaikiškai tobulintos technikos paroda. Renginyje šokių netrūks ne tik danguje, jų gausu bus ir ant žemės. Automobilių ~flashmob~ – naujiena ir kartu intriguojanti automobilių džiazo programos dalis. Na, o aerodromą drebins tradicija tapusi programos dalis –  automobilių garso (~dB Drag~) varžybos.

„Auto Jazz 2015“ rengėjai šiemet siūlo dar daugiau pramogų. Bus galimybė pažvelgti į renginio erdvę iš sraigtasparnio, oro baliono skrydžio, išbandyti save slalomo varžybose ar dalyvauti kitose renginio erdvėje siūlomose pramogose, konkursuose. Viena programos naujienų – orientavimosi varžybos Molėtų regione, kurios ne tik  patikrins vairavimo, orientavimosi įgūdžius, bet ir kartu atskleis pačias gražiausias Molėtų krašto vietas. Organizatoriai užsimena, kad varžybų nugalėtojų laukia dėmesio verti, kiekvienam vairuotojui aktualūs prizai.

Atvykstantiems į šį renginį su visa šeima – dar viena organizatorių staigmena. Šių metų programą gerokai išplėtė pramogos vaikams atskiru pavadinimu – vaikų festivalis „Kukulūzas“. Tam tikromis valandomis mažųjų renginio lankytojų lauks specialiai jiems parengta programa su mėgstamais atlikėjais ir animaciniais herojais: „Olialia“ vaikų choras, Laura Remeikienė su dukra, Vaida Genytė, Mantas Wizard, Kempiniukas Plačiakelnis, Mikimauzė Minė, „Haribo“ meškiukas ir kiti. Visa tai – specialioje „Kukulūzo“ programoje.

Visos dienos atrakcijas renginyje vainikuos „Lemon Joy“ koncertas bei jau tradicija tapęs dovanų lietus – net 4 tūkst. prizų iš dangaus!

Jau liepos 5 dieną Vilniaus kalvomis praūš vario dūdų audra – Kalnų parke vyks vienas siautulingiausių jubiliejinės Dainų šventės renginių – pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertas.

Čia susirinkusius džiugins ir pirmą kartą Dainų šventėje dalyvausiantys būgnų, tūbų bei saksofonų orkestrai. Žaismingumo šventei suteiks jaunieji šokėjai. Simbolinę reginio reikšmę atskleis paukščių skrydžio virš Lietuvos idėja: sparnuočiai pakils pamaryje ir aplankys visus šalies regionus, kol galiausiai nusileis Vilniuje. Koncertą vainikuos visų – atlikėjų ir žiūrovų – atliekama kompozicija „Šokim, grokim ir dainuokim“, kurioje skambės temos iš gerai žinomų dainų „Trys milijonai“, „Kregždutės“ ir „Mūsų dienos kaip šventė“.
„Kurdami Vario audrą norėjome maksimaliai pristatyti pučiamųjų instrumentų galimybes. Tad džiaugiamės, kad šventėje pasirodys ir atskirų instrumentų orkestrai, pademonstruosime įspūdingas orkestrų defiliadas arba marširavimo pasirodymus, kurie Lietuvoje pastaraisiais metais sparčiai tobulėja. Šiam tikslui net pasikvietėme specialistus iš JAV, kurie apmoko mūsų muzikantus“, – sako pučiamųjų instrumentų orkestrų koncerto „Vario audra“ kūrybinės grupės vadovas Remigijus Vilys. Jo teigimu, „Vario audros“ koncertu domisi ir tokių itin aukštos orkestrinės kultūros šalių kaip Olandija, Didžioji Britanija, Šveicarija, taip pat Latvijos, Estijos muzikos mėgėjai ir specialistai.
„Koncertą pradės iš visų pusių į Kalnų parko estradą sueisiantys profesionalūs orkestrai iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Palangos ir kitų Lietuvos miestų. Jie sukels tikrą audrą, o šventės dalis vienys šokėjos, įkūnysiančios paukštes, kurios „neš“ kiekvieną, atlikėją ir žiūrovą, vario audros garsais per visą Lietuvą“, – pasakoja koncerto režisierius Vygantas Kazlauskas.
Kiekvienas regionas atliks jo savitumą ir originalumą atskleisiančią trijų arba keturių kūrinių programą, specialius šokėjų pasirodymus. Regionų ypatybes atspindės ir jų drabužiai, pavyzdžiui, Žemaitijos ir Auštaitijos regionų pasirodymų metu bus dėvimi stilizuoti liaudies kostiumai. Koncerto metu bus pristatyta per dešimt naujų kūrinių.
„Vario audros“ koncertas sujungs ir netikėtus žanrus, įtrauks šių metų Dainų šventės temas. 300-ųjų Kristijono Donelaičio gimimo metinių proga Pamario krašto atlikėjai atliks Kazio Daugėlos kompoziciją pagal poemą „Metai“. Žemaitijos ir Suvalkijos orkestrai gros populiarių ir liaudies dainų aranžuotes. Vilniaus krašto muzikantai atliks Valdo Stanaičio siuitą, jos metu bus šokami istoriniai šokiai, taip pat pasirodys karietos su žirgais.
„Koncerto žiūrovus turėtų maloniai nustebinti jungtinis Šiaulių ir Panevėžio mušamųjų instrumentų orkestras – jie gros ir įprastais ritminiais instrumentais, ir statinėmis, o šokėjos važinės su riedžiais. Kalnų parko estrada bus dekoruota burėmis“, – koncerto subtilybes atskleidė V. Kazlauskas. Koncertui rengiasi 30 dirigentų, daugiau kaip tūkstantis muzikantų, 420 šokėjų, taip pat Artūro Noviko džiazo mokyklos vokalinis ansamblis „Jazz Island“, jaunasis dainininkas Ovidijus Astrauskas ir kiti atlikėjai.
Bilietus į pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertą ir kitus Dainų šventės renginius jau galima įsigyti „Ticketpro“ kasose ir internetu. Bilietai į „Vario audros“ koncertą kainuoja nuo 20 litų. Nemažai jų jau rezervuota – renginiais ypač domisi užsienio svečiai, todėl norintys pasirinkti patogesnes vietas kviečiami pasirūpinti bilietais iš anksto. „Vario audros“ koncertas į Dainų šventės programą įtrauktas 2003 metais.
Lietuvos dainų šventė – svarbiausias šalies kultūros įvykis, jungiantis visas kartas ir visus žmones, stiprinantis šalies tapatybę ir garsinantis jos vardą pasaulyje. Šalies tautines dainas, šokius, ansamblių, pučiamųjų orkestrų, kanklių muzikos ir teatro programas, amatus pristatysiantys atlikėjai 2014 m. liepos 2–6 d. Vilniuje ištars „Čia – mano namai“. Šventė taip pat kvies dalyvauti įvairiose pramogose, išbandyti senuosius amatus. Birželio 28 d. Kaune, Dainų slėnyje, vyks Dainų šventės 90-mečio minėjimas.
Jubiliejinėje Dainų šventėje bus gausu ir naujovių. 300-ųjų K. Donelaičio gimimo metinių proga pirmą kartą šventės istorijoje bus švenčiama Teatro diena su specialia programa „Dyvų dyvai“. Planuojama, kad jubiliejinėje Dainų šventėje dalyvaus apie 37 tūkst. dalyvių, į ją atvyks užsienio lietuviai iš 14 pasaulio šalių. Renginiais bei pasirodymais tikimasi pritraukti šimtus tūkstančių žiūrovų. Šis unikalus tradicinės kultūros reginys Lietuvoje rengiamas devynioliktą kartą.

Informacija apie renginį: www.dainusvente.lt  Pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertas „Vario audra“ liepos 5 d. 17 val. Kalnų parke.

Daugiau informacijos: Eglė Ladigienė, tel. (8 5) 261 4763.

Informacija apie bilietus: http://www.ticketpro.lt/jnp/dainu2014/1307053-puciam-j-orkestr-koncertas.html

2014 m. Lietuvos dainų šventės programa

Kaune
Birželio 28 d.
18 val. Dainų diena. Dainų šventės 90-mečio minėjimas Dainų slėnyje

Vilniuje
Liepos 2 d.
21 val. Dainų šventės atidarymo koncertas „Dainos namai“ Katedros aikštėje

Liepos 3 d.
14 val. Vaikų tradicinių amatų miestelio atidarymas prie Valdovų rūmų
16 val. Liaudies meno parodos atidarymas Taikomosios dailės muziejuje
22 val. Ansamblių vakaras „Krantai Nemunėlio“ Kalnų parke

Liepos 4 d.
10–23 val. Folkloro diena „Laimužės lemta“ Bernardinų sode, pilių teritorijoje
18 val. Kanklių koncertas „Skambėkite, kanklės“ Šv. Jonų bažnyčioje
19 val. Koncertas-vakaronė  Katedros aikštėje
22 val. Baltų genčių kostiumų pristatymas Valdovų rūmų kieme

Liepos 5 d.
12 val. Teatro diena „Dyvų dyvai“ Bernardinų sode, pilių teritorijoje
17 val. Teatro dienos finalas „Jau saulelė…“ Katedros aikštėje
17 val. Pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertas „Vario audra“ Kalnų parke
21 val. Šokių diena „Sodauto“ Lietuvos futbolo federacijos stadione (Stadiono g. 2)

Liepos 6 d.
15 val. Šventės dalyvių eitynės iš Katedros aikštės į Vingio parką
18 val. Dainų diena „Čia – mūsų namai“ Vingio parke

Martyno Vidzbelio nuotr.

„Šokių diena – tai pirmiausia šventė akiai: galimybę išvysti sinchroniškai šokantį tūkstantinį atlikėjų kolektyvą turime tik per Dainų šventes – vos kas ketverius metus. Šįkart ji bus ypatinga ir tuo, kad vyks naujoje vietoje – Lietuvos futbolo federacijos stadione. Būtent dėl to visus šokio mėgėjus norime pakviesti įsigyti bilietus į šį reginį, kuriame pilnai atsiskleis ir apšvietimo efektai, ir domėtis galimybe išvysti šį reginį jau dabar. Naujajame stadione telpa žymiai mažiau žiūrovų nei iki šiol, tad, pritrūkus bilietų, esame pasirengę tą pačią dieną surengti ir antrąjį dieninį pasirodymą“, – sako Dainų šventės direktorius Saulius Liausa.

Šiais metais šokių dienos organizatoriai pasirengę žiūrovus nustebinti savita namų temos interpretacija. „Šokio gerbėjams dovanosime išskirtines kompozicijas, pasakojančias apie mūsų namus ir neatskiriamą jų dalį – sodą“, – sako Vidmantas Mačiulskis, Šokių dienos kūrybinės grupės vadovas. Jo teigimu, žiūrovus stebins įvairiausi šokėjų kuriami „piešiniai“, iliustruojantys korio, sodo, namo, verpstės bei kitus aktualius motyvus.

Šokių dienos programą sudarys „Prologas“, kuriame užsimegs valstybės ir šeimos kūrimo tema, penkios dalys, susijusios su gyvenimo ciklu, šeimos istorija, ir „Finalas“, kuriame visi sugrįš į namus. Prieš kiekvieną dalį bus rodomas trumpas vaizdo siužetas, kuris atskleis jos idėją. Juos lydės Šokių dienos režisieriaus Gintaro Zarecko sukurti tekstai. Iš viso Šokių dienoje bus pristatyti 26 baletmeisterių darbai. Šalia visiškai naujų, šiai šventei sukurtų kūrinių, bus atliekami ir lietuvių tautinio šokio patriarchu laikomo profesoriaus Juozo Lingio šokiai, atliekami nuo 1950 m. daugelyje Lietuvos šokių švenčių. Iš viso renginio repertuarą sudarys 37 kūriniai, iš jų 17 sukurta specialiai šiai Dainų šventei.

Šalia žinomų šokio meistrų, kaip Tamaros Kalibataitės, Ričardo Tamučio, Laimutės Kisielienės ir Birutės Navickaitės darbų, šventės metu bus atlikti visai nauji projektai – kuriant naujas šokio kompozicijas įvedamos ir naujos choreografinės raiškos priemonės, kurios derinasi su tautiniu šokiu. Taip pat bus pristatyti ir kylančių šalies baletmeisterių Živilės Adomaitienės, Agnijos Šeiko-Sarulienės, Zitos Vaškelienės, Ilonos Baltikauskaitės, Raimundo Markūno ir Dariaus Berulio šokiai.

Muzikine prasme reginys pasiūlys ir unikalių kūrinių: dalį naujai sukurtos muzikos įrašė patys jos kūrėjai – kompozitorė Zita Bružaitė, Nijolė Sinkevičiūtė bei multiinstrumentalistas Skirmantas Sasnauskas. Be to, naujuose kūriniuose derės ir etnografinio ansamblio, styginių kvarteto bei džiazo muzikantų įrašai.

Specialiai Šokių dienai kuriama centrinė aikštės dekoracija, kuri renginio metu transformuosis į šventės emblemą, pakylą atlikėjams, namų židinį ir valstybės aukurą. „Ši konstrukcija turėtų tapti centrine šventės ašimi, apie kurią ir suksis visas šventės veiksmas“, – pasakoja Šokių dienos kūrybinės grupės vadovas.

Jubiliejinėje Dainų šventėje dalyvaus ir rekordinis išeivių lietuvių šokių grupių skaičius – Šokių šventėje planuoja dalyvauti šokių grupės iš 11 šalių: JAV, Kanados, Urugvajaus, Argentinos, Australijos, Švedijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Lenkijos, Latvijos ir Rusijos. Didžiausias šokėjų būrys – iš Lietuvos.

Šokių dienos programą kūrė ir jos įgyvendinimu rūpinasi Šokių dienos kūrybinės grupės vadovas V. Mačiulskis bei šventės koordinatorės – Lietuvos liaudies kultūros centro Choreografijos poskyrio vadovė Snieguolė Einikytė ir vyr. specialistė Gražina Kasparavičiūtė. Šokių diena į Dainų šventės programą pirmą kartą įtraukta 1937 metais. Bilietai į jubiliejinės Dainų šventės Šokių dienos renginį jau parduodami visose „Ticketpro“ kasose ir internetu. Bilietų kaina – nuo 20 iki 150 litų.

Lietuvos dainų šventė – svarbiausias šalies kultūros įvykis, jungiantis visas kartas ir visus žmones, stiprinantis šalies tapatybę ir garsinantis jos vardą pasaulyje. Šalies tautines dainas, šokius, ansamblių, pučiamųjų orkestrų, kanklių muzikos ir teatro programas, amatus pristatantys atlikėjai 2014 m. liepos 2–6 d. Vilniuje ištars „Čia – mano namai“. Šventė taip pat pakvies dalyvauti įvairiose pramogose, išbandyti senuosius amatus. Birželio 28 d. Kaune, Dainų slėnyje, vyks Dainų šventės 90-mečio minėjimas.

Jubiliejinėje Dainų šventėje bus gausu ir naujovių. Minint 300-ąsias K. Donelaičio gimimo metines, pirmą kartą šventės istorijoje dalyvius kvies Teatro diena kartu su specialia programa „Dyvų dyvai“. Planuojama, kad jubiliejinėje Dainų šventėje dalyvaus apie 37 tūkst. dalyvių, į ją atvyks užsienio lietuviai iš 14 pasaulio šalių. Renginiais bei pasirodymais tikimasi pritraukti šimtus tūkstančių žiūrovų. Šis unikalus tradicinės kultūros reginys 2014-aisiais Lietuvoje bus surengtas devynioliktą kartą.

Užsitikrinti geriausias vietas stebėti jubiliejinės Dainų šventės renginius galima jau šiandien. Vos prieš savaitę prasidėjus bilietų prekybai į dalį renginių, organizatoriai teigia jau sulaukę pirmosios susidomėjimo bangos. Aktyviausiai perkami bilietai į Ansamblių vakaro ir Šokių dienos renginius. Taip pat populiari Dainų diena, domimasi ir Pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertu „Vario audra“.
„Raginame jau dabar visus įtraukti Dainų šventę į savo vidurvasario planus – tai vos kartą per ketverius metus pasitaikanti galimybė patirti tokį bendrumo jausmą ir dainuoti kartu su tūkstantine minia“, – sako Dainų šventės direktorius Saulius Liausa. Jo teigimu, tuo atveju, jei bus išpirkti visi bilietai, bus rengiami pakartotiniai pasirodymai.
Bilietų į Dainų šventės renginius kaina siekia vos nuo 20 litų. Vaikai iki trejų metų bus įleidžiami nemokamai. Šiuo metu parduodami bilietai į keturis renginius (Dainų dienoje parduodami bilietai tik į sėdimas vietas), kiek vėliau planuojama paskelbti prekybos bilietais į Baltų genčių kostiumų pristatymo renginį Valdovų rūmuose pradžią. Likusieji Dainų šventės renginiai bus nemokami.
„Pastaruoju metu sulaukėme itin didelio susidomėjimo Dainų šventės renginiais. Užsitikrinti galimybę išvysti šį unikalų renginį iš anksto ypač aktualu iš užsienio atvykstantiems lietuviams bei turistams, – jie rezervuoja bilietus ir grupėms“, – sako S.Liausa. Jo teigimu, nors aktyvūs ir vietos gyventojai, tačiau pastebima, kad jie dažniausiai bilietus įsigyja vėliau.
Bilietus į 2014 m. Dainų šventės renginius galima įsigyti visose „Ticketpro“ kasose 29 Lietuvos miestuose ir internetu – www.ticketpro.lt. Likus mažiau nei 1 valandai iki renginio pradžios el. bilietai nebeplatinami – bilietus galima įsigyti tik „Ticketpro“ kasose. Bilietų prekyba vyks iki liepos 6 dienos.
Viename pirmųjų Dainų šventės renginių – liepos 3 dieną vyksiančiame spalvingame Ansamblių vakare „Krantai Nemunėlio“, jungiančiame visus Dainų šventės žanrus, organizatoriai žada kelionę per Lietuvą, aplankant visus etnografinius regionus. Liepos 5 d. pavakarę Kalnų parką pripildys varinių dūdų garsai. Jungtinis pučiamųjų instrumentų orkestras atliks populiariausius Lietuvos kompozitorių kūrinius ir įsuks žiūrovus, priversdamas juos siausti kartu su geriausiais pūtikais, būgnininkais ir šokėjomis.
Tos pačios dienos vakare lauks Šokių dienos renginys „Sodauto“. Pirmą kartą naujoje vietoje, Lietuvos futbolo federacijos stadione, vyksianti Šokių diena susies šventę su etniniais simboliais, įprasminančiais pasaulį, šeimą, kaip valstybės pamatą, pakvies per vienos lietuvių šeimos gyvenimą pažvelgti į visos tautos istoriją.
Šventę liepos 6 dieną vainikuos Dainų dienos renginys „Čia – mūsų namai“. Vingio parko estradoje skambės gražiausi visų laikų kūriniai chorams – nuo klasikinių iki modernių harmonijų ir šiuolaikinių ritmų, senosios liaudies dainos, kūriniai a cappella. Kiekvienas, dalyvis ir žiūrovas, 21 val. kartu su viso pasaulio lietuviais giedos Tautišką giesmę.
Lietuvos dainų šventė – svarbiausias šalies kultūros įvykis, jungiantis visas kartas ir visus žmones, stiprinantis šalies tapatybę ir garsinantis jos vardą pasaulyje. Šalies tautines dainas, šokius, ansamblių, pučiamųjų orkestrų, kanklių muzikos ir teatro programas, amatus pristatantys atlikėjai 2014 m. liepos 2–6 d. Vilniuje ištars „Čia – mano namai“. Šventė taip pat pakvies dalyvauti įvairiose pramogose, išbandyti senuosius amatus. Birželio 28 d. Kaune, Dainų slėnyje, vyks Dainų šventės 90-mečio minėjimas.
Jubiliejinėje Dainų šventėje bus gausu ir naujovių. Minint 300-ąsias K. Donelaičio gimimo metines, pirmą kartą šventės istorijoje dalyvius kvies Teatro diena kartu su specialia programa „Dyvų dyvai“. Planuojama, kad jubiliejinėje Dainų šventėje dalyvaus apie 37 tūkst. dalyvių, į ją atvyks užsienio lietuviai iš 14 pasaulio šalių. Šis unikalus tradicinės kultūros reginys 2014-aisiais Lietuvoje bus surengtas devynioliktą kartą.
Daugiau informacijos: Eglė Ladigienė, tel. 8 5 261 47 63

2014 m. Lietuvos dainų šventės programa

Kaune
Birželio 28 d.
18 val. Dainų diena. Dainų šventės 90-mečio minėjimas Dainų slėnyje

Vilniuje
Liepos 2 d.
21 val. Dainų šventės atidarymo koncertas „Dainos namai“ Katedros aikštėje

Liepos 3 d.
14 val. Vaikų tradicinių amatų miestelio atidarymas prie Valdovų rūmų
16 val. Liaudies meno parodos atidarymas Taikomosios dailės muziejuje
22 val. Ansamblių vakaras „Krantai Nemunėlio“ Kalnų parke

Liepos 4 d.
10–23 val. Folkloro diena „Laimužės lemta“ Bernardinų sode, pilių teritorijoje
18 val. Kanklių koncertas „Skambėkite, kanklės“ Šv. Jonų bažnyčioje
19 val. Koncertas-vakaronė  Katedros aikštėje
22 val. Baltų genčių kostiumų pristatymas Valdovų rūmų kieme

Liepos 5 d.
12 val. Teatro diena „Dyvų dyvai“ Bernardinų sode, pilių teritorijoje
17 val. Teatro dienos finalas „Jau saulelė…“ Katedros aikštėje
17 val. Pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertas „Vario audra“ Kalnų parke
21 val. Šokių diena „Sodauto“ Lietuvos futbolo federacijos stadione (Stadiono g. 2)

Liepos 6 d.
15 val. Šventės dalyvių eitynės iš Katedros aikštės į Vingio parką
18 val. Dainų diena „Čia – mūsų namai“ Vingio parke

Auginame pasyviųjų niurgzlių kartą, bet bėda ta, kad neauginame nei tautiečių intelekto, nei asmenybių.

Artėja Kalėdos, todėl norisi ką nors gražaus ir gero atrasti, apie gėrį pakalbėti. Net šį savo straipsnelį norėjau kaip nors romantiškai pavadinti, pavyzdžiui, “Kalėdų stebuklo belaukiant”… Ir kažko gero, o ne vien problemų paieškoti. Juk niekas nesiginčys, kad esame linkę į blogybių medžioklę, o lietuviškoje rašytinėje ir vaizduojamojoje žiniasklaidoje šiandien įsivyravo vien tik skausmais ir blogiu persunktos temos. Kaip ant mielių augęs “Lietuvos ryto” 5-ojo puslapio, kuriame tiesiog būdavo vardijami nusikaltimai ir nelaimės, populiarumas nūdien tapo visų puslapių temomis, o televizijos ar interneto naujienų skiltys dabar jau pradedamos pasakojimais apie dar vieną katastrofą, nelaimę ar nusikaltimą.
Tai iš kur semtis gėrio paprastam piliečiui, jei mūsų sąmonę ir pasąmonę formuojantys veiksniai įjungti neigiamu režimu? O naujai grėsmei pasirengę ir ja alsuojantys suaugusių tautiečių protai taip “perdirba” atžalų psichiką, kad ši irgi tampa pajungta blogybėms ir kartais vietoj jų laukimo ima versti mažuosius Lietuvos piliečius persisunkti patyčiomis bendraamžiams ar net paskatina imtis smurto mokyklose, kiemuose ar kitose vaikų susibūrimo vietose. Ne veltui sakoma, kad nusikaltėlių amžius jaunėja. Ir kas gali paneigti, kad neatlaikantys suaugusiųjų kurstomos blogio mūsų šalyje dvasios jaunieji gyventojai savaip užbėga už akių grėsmei, nes laukimas visuomet kelia nerimą, ir imasi kurti blogį patys? Blogai, bet situaciją bent jau valdau aš!
Todėl kažkaip net keista darosi, kai dar atsiranda tokių, kurie ima kalbėti apie gėrį, skelbia aukojimo ir paramos akcijas, skiria lėšų gabiausiems moksleiviams. Žinoma, mes pasistengiame tuos pačius aukotojus irgi su miltais sumalti, nes nereta žiniasklaidos priemonė netikėtai “panagrinėja”, kiek aukotojai mokesčių nesumoka ar kiek aukų sau į kišenę susižeria. O jei, neduok Dieve, kuriam dar kokia nelaimė nutinka, tai bet kokios labdaros, paramos ar aukos apskritai neberūpi.
Čia vis į galvą ateina nesena Rygos “Maximos” istorija. Liūdniausia, kad kaip iš gausybės rago pasipylę įvairūs komentatoriai tiesiog lenktyniavo, kuris dar labiau “žiauriuosius oligarchus” su žemėmis sumaišys, bet aukų ar jų artimųjų likimai apskritai mažai kam iš rūstaujančiųjų rūpėjo. O tai, kad “Maxima” yra tie patys žmonės, kuriems irgi gali nelaimių nutikti, vargu ar kas beprisiminė. Ir kad dar visai neaišku, kas yra kaltas, taip pat niekam neberūpi. Mušk gulintį…
Nesiimu čia ko nors ginti, bet tos mūsų blogio medžioklės iš tiesų kelia nerimą. Tai, kad lietuviai jau seniai pagarsėję kaip pavyduoliai, niekam ne paslaptis. Iš kurgi atsirastų sarkastiški tautiečių posakiai: “Dega kaimyno namas. Atrodytų, kas čia tokio, bet vis tiek malonu…” Lietuviai, matyt, yra tikrai gera dirva “paleckinei” sėklai sudygti: vos tik kas turtingesnis už mus pasirodo, tuoj esame linkę jam galvą nukirsti ar viską atimti.
Užtenka atsiversti bet kurio interneto tinklalapio komentarų skiltį po kokiu nors retu straipsniu apie kokio tautiečio pasiekimą, uždarbį ar neeilinį poelgį, ir išvysime didžiąją dalį komentarų su aiškiu negatyviu atspalviu ir net agresija. Tai, kad “Maximos” bosai, anot tūlo lietuvio, yra nusikaltėliai ir vagys, jau dažnam komentatoriui nebekelia abejonių, bet kai su žemėmis sumaišomi inovatyvūs jauni žmonės, kitaip nei pavydu pavadinti nebegalima. O kaip galima pavadinti komentatorių, kuris po straipsniu apie lietuvę psichoterapeutę, nusprendusią dėl šeimos atsisakyti Anglijos gėrybių ir grįžti į Lietuvą bei atvežti nemažą patirtį mūsų šalies žmonėms, ją pavadino beprote (čia dar atkartojau labai švelnų apibūdinimą)?
Iš kur tiek pavydo ir neapykantos kitaip mąstančiam, veiklesniam ar protingesniam? Būtų galima vėl viską suversti sovietmečiu ugdytai lygiavai ir bausmių baimei. Bet juk jau ne viena karta gimė po nepriklausomos Lietuvos vėliava, o pyktis ir blogis trykšta toliau.
Dirbant su pacientais atsiveria gana liūdnas vaizdas apie mūsų naujovišką šeimą. Deja, artimo meilei neretai ten paprasčiausiai ima trūkti laiko, nes vertybės tampa kitokios. Mes skubame, lekiame, stengiamės kuo daugiau uždirbti, nes niekas mumis pasirūpinti nebežada. Todėl daugeliui savaime suprantama tampa skirti vaikams ne dėmesio, bet pinigų. Ir tada sakoma: “Ko jam trūksta? Juk aš jį viskuo aprūpinu…” Vaikai tokiose šeimose auga be dėmesio ir artumo pavyzdžio, o pyktis dėl to ir dėl tėvų tarnavimo verslui neretai atsisuka prieš visus, kurie ką nors pasiekė ir ko nors turi. Maža to, tokie vaikai užauga taip ir negavę jų pačių pasiekimų įvertinimo, nes tėvams ir vėl pritrūksta laiko pasidomėti, kuo jų atžalos gyvena.
Taip gimsta nauja – pasyviųjų niurgzlių karta. Jie ne tik pavydi ir nekenčia aktyviųjų, nes tai primena skaudžią jų vaikystę, kurioje aktyvūs buvo vaikų paprasčiausiai nepastebintys tėvai, bet ir nesiima nieko patys, nes jų tiesiog niekas neįvertino, todėl jie ir nežino, kas yra gerai, o kas ne.
Šie žmonės laukia stebuklo. Deja, Kalėdų stebuklas jų nedomina, mat stebuklai turi gimti nuolat. O stebukladarių Lietuvoje netrūksta. Tai į Seimą koks pažadukas įsiveržia, tai savivaldybėn kokia ragana įskrieti bando…
Beje, raganų ir kitokio plauko aiškiaregių kultas XXI amžiaus Lietuvoje tiesiog šiurpina. Atrodo, kad ne civilizuotoje visuomenėje, bet viduramžiais gyvename. Baisiausia, beje, kad aiškiaregiais save vadinantys veikėjai patys savo dieviškumu yra visiškai įtikėję. Ir nesvarbu, kad jų kuriami horoskopai ar kitokios pranašystės tame pačiame teiginyje dažniausiai prieštaringą informaciją paskleidžia, – jie sukuria aplink save visagalybės aurą. O mūsų pasyviesiems juk to ir tereikia.
Ir vėl pabaigoje norisi grįžti prie žiniasklaidos. Ar niekam nėra keista, kad šiandien tie patys būrėjai ir pranašai šmėžuoja dažnoje TV laidoje, tapdami įvairių gyvenimo sričių “ekspertais”, galinčiais informuoti apie mūsų laukiančias negandas? Taip ir auginame pasyviųjų niurgzlių kartą, bet bėda ta, kad neauginame nei tautiečių intelekto, nei asmenybių.
Kaip sakė Richardas Bachas, “kad ir koks būtum mokytas ir nusipelnęs, niekada neimsi gyventi geriau, kol nepasistengsi įsivaizduoti to geresnio gyvenimo ir kol neleisi sau taip gyventi…” O mes vis dar laukiame stebuklo…

Lietuviai, matyt, yra tikrai gera dirva “paleckinei” sėklai sudygti: vos tik kas turtingesnis už mus pasirodo, tuoj esame linkę jam galvą nukirsti ar viską atimti.

Kitąmet vyksianti jubiliejinė 90-oji Lietuvos dainų šventė „Čia – mano namai“ tikisi suburti rekordinį dalyvių skaičių. Jau dabar dalyvauti šventėje panoro per 38 tūkstančiai dalyvių ir daugiau kaip 1500 meno kolektyvų. Daugiausiai atlikėjų sutraukiančiame renginyje – Dainų dienoje – planuoja dalyvauti per 14 tūkst. atlikėjų. Šventės organizatoriai visus iki šiol nesuskubusius kviečia pasinaudoti pratęstu terminu ir užsiregistruoti iki spalio 10 dienos.
„Su džiaugsmu stebime, kaip Dainų šventės kaskart pritraukia vis daugiau atlikėjų ne tik iš Lietuvos, bet ir pasaulio šalių. Ištisus metus jie repetuoja, dalyvauja įvairiose peržiūrose ir regioniniuose renginiuose – yra įsitraukę į nuolatinį kūrybos procesą. Jo rezultatas – Dainų šventė, kurią galiausiai dovanojame visiems Lietuvos gyventojams“, – sako Dainų šventę organizuojančio Lietuvos liaudies kultūros centro direktorius Saulius Liausa.
Nuo Nepriklausomybės atkūrimo dalyvaujančiųjų Dainų šventėje laipsniškai daugėjo: 1990 m. šventė sutraukė beveik 33 tūkst., 2003 m. – 36,5 tūkst., 2007 m. – 36,6 tūkst. dalyvių. Absoliutus dalyvių rekordas – 42 tūkst. – pasiektas 2009 m., Lietuvos tūkstantmečio minėjimo proga prie šio renginio prijungus paprastai atskirai rengiamą Moksleivių dainų šventę.
Jau dabar aišku, kad keletas renginių sulauks daugiau dalyvių nei 2009-aisiais: aktyviau atlikėjai ir muzikantai registruojasi į Ansamblių vakarą, Folkloro ir Dainų dienas. Jų gretas papildys ir išeivijos lietuvių kolektyvai, atvyksiantys iš Australijos, Argentinos, Brazilijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Kanados, Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Švedijos, Ukrainos, Urugvajaus, Vokietijos.
Iki šiol šventėje nespėję užsiregistruoti kolektyvai anketą gali užpildyti Dainų šventės ir Lietuvos liaudies kultūros centro interneto svetainėse www.dainusvente.lt ir www.llkc.lt ir siųsti savivaldybių Dainų šventės koordinatoriams, kurių sąrašas pateikiamas šiose svetainėse. Registruotis gali kultūros, švietimo ir kiti meno mėgėjų kolektyvai, parengę šiai šventei numatytą programą.
Lietuvos dainų šventė – svarbiausias šalies kultūros įvykis, jungiantis visas kartas ir visus žmones, stiprinantis šalies tapatybę ir garsinantis jos vardą pasaulyje. Šalies tautines dainas, šokius, ansamblių, pučiamųjų orkestrų, kanklių muzikos ir teatro programas, amatus pristatantys atlikėjai 2014 m. liepos 2–6 d. Vilniuje ištars „Čia – mano namai“. Birželio 28 d. Kaune, Dainų slėnyje, vyks Dainų šventės 90-mečio minėjimas.
Šventė sostinės gyventojams ir svečiams pasiūlys koncertines programas, pakvies jaunus ir senus, šeimas ir vaikus aktyviai dalyvauti įvairiose pramogose, išbandyti senuosius amatus. Šis unikalus tradicinės kultūros reginys 2014-aisiais Lietuvoje bus surengtas devynioliktą kartą.

Kretingai, vienam seniausių Vakarų Lietuvos miestų, šiemet sukanka 760 metų. Ta proga Kretingoje jau kelis mėnesius vyksta įvairūs renginiai, o pagrindinės linksmybės, skirtos miesto jubiliejui, praūžė prieš savaitę.
Beje, 760-ąjį gimtadienį Kretinga nusprendė švęsti blaiviai – pirmą kartą pagrindinio vakaro koncerto metu buvo draudžiama pardavinėti alkoholį viešose vietose.
Vienas gražiausių Žemaitijos miestų įsikūręs 11 km į rytus nuo Palangos ir 21 km į šiaurės rytus nuo Klaipėdos. Išskirtinė geografinė padėtis Kretingai duoda ir naudos, ir pridaro šiek tiek žalos: nors čia nėra pramonės įmonių, norintys dirbti kretingiškiai darbo randa netoli esančioje Klaipėdoje arba Palangoje, todėl Kretingoje nedarbo lygis visuomet būdavo vienas mažesnių. Be to, nemažai į Palangą traukiančių turistų pakeliui užsuka ir į Kretingą.
Tiesa, rajono meras Juozas Mažeika pripažįsta, kad ilgesniam laikui turistus Kretingoje užlaikyti sunku – įdomesniems objektams aplankyti užtenka poros dienų, be to, mieste dar nėra aukštesnės klasės viešbučio, kuriame poilsiautojai galėtų apsistoti. „Ir apskritai Palanga mus nukonkuruoja, nors mes ir nebandome su kurortu varžytis. Mūsų tikslas – patraukti žmones, kad jie, vykdami į pajūrį, panorėtų stabtelėti ir Kretingoje“, – dėsto meras.
760 metų sukaktį mininti Kretinga turi bent keletą įdomybių, suteikiančių miestui išskirtinumo. Pavyzdžiui, Kretingoje yra vienintelis Lietuvoje žiemos sodas, įkurtas grafo Juozapo Tiškevičiaus. Turistų pamėgtas žiemos sodas įsikūręs Tiškevičių dvaro rūmų teritorijoje, kur veikia Kretingos muziejus, yra parkas. Be to, šiame mieste veikia net penki vienuolynai, daug turistų privilioja už keliolikos kilometrų nutolusi Orvidų sodyba-muziejus. Kretingos rajone veikia ir didžiausias šalyje vėjo jėgainių parkas – jį šiuo metu sudaro 42 vėjo malūnai.
Šiandien vienas didžiausių Kretingos rajono prioritetų – pritraukti investuotojų. Jie bus viliojami kaip tik šiuo metu planuojamomis įvesti mokesčių lengvatomis.

Aviatoriai kviečia Vilniaus gyventojus ir svečius birželio 22 dieną praleisti Tarptautiniame Vilniaus oro uoste. Čia vyks nuotaikinga aviacijos šventė, kuri sugrįžo į Lietuvos sostinę po 18 metų pertraukos.

„Šia švente norime pagerbti sparnuotus lietuvius S. Darių ir S. Girėną, priminti jų žygdarbį, pažymint skrydžio per Atlantą 80-metį ir padovanoti įspūdingą aviacijos fiestą vilniečiams bei sostinės svečiams“, – sakė renginio iniciatorius, Lietuvos aeroklubo prezidentas Jonas Mažintas. Lietuvos aeroklubas siekia suburti visą aviacinę bendruomenę bendram darbui. Aviacijos šventė yra vienas tokių darbų. Lakūnai skraidys savo lėšomis, be honoraro ar kito atlygio.
Aviacijos šventė nesudrums įprasto oro uosto darbo, parodomųjų skrydžių lėktuvai kils ne nuo pagrindinio oro uosto tako, o nuo šalia įrengtų gruntinių (žolės) takų.

Aviaciniai pasirodymai „kaitins kraują“
Aviacijos pasirodymai prasidės 11 valandą ryto. Visų žvilgsnius prikaustys retai Lietuvos padangėje matomas akrobatinio skraidymo asas Jurgis Kairys, kuriam pastaruoju metu dažniau ploja užsienio žiūrovų minios. Neabejotinai J. Kairio pasirodymas „užkaitins kraują“.
„Aviacija Lietuvoje yra labai populiari, tačiau valdžia skiria jai mažai dėmesio. Ši šventė yra galimybė dar kartą susimąstyti, kodėl mes – Lietuvos aviatoriai – darome tai, ką darome. Šventėje bus galima savo akimis pamatyti, kad Lietuva yra aviacinė šalis“, – sakė J. Kairys.
Šventės lankytojų laukia įspūdinga programa. Iš 1000 metrų aukščio nusileis parašiutininkų grupė su plevėsuojančiomis Lietuvos Respublikos, Vilniaus miesto, Lietuvos karinių oro pajėgų ir Lietuvos aeroklubo vėliavomis.

Akrobatiniai skrydžiai – grupėmis ir solo
Akrobatinio skraidymo čempionų grupė pademonstruos trijų lėktuvų Jak-52 skrydį rikiuotėje ir sudėtingas akrobatines figūras. Danguje virš Tarptautinio Vilniaus oro uosto „oro traukiniu“ praskris du lėktuvu traukiami sklandytuvai. Dinamišką solo akrobatinio skraidymo programą žiūrovams pademonstruos su lėktuvu Su-26M (dėl margo dažymo dar vadinamu „Baltuoju tigru“) septyniskart Lietuvos čempionas Eltonas Meleckis.
Lietuvos karinės oro pajėgos žada parodyti tai, kas dažniausiai lieka „už kadro“. 20 minučių programoje Lietuvos kariai pademonstruos, kaip atlieka specialiąsias – žmonių gelbėjimo ir gaisrų gesinimo – operacijas sraigtasparniu Mi-8.
Su savo darbo kasdienybe netradiciškai supažindins Valstybės sienos apsaugos tarnybos Aviacijos rinktinės pareigūnai. Jie atliks parodomąjį įsivaizduojamojo pasienio ruožo stebėjimą bei pademonstruos improvizuotas akrobatines figūras šiuolaikiškais sraigtasparniais Eurocopter.
Gūžtelėti iš nuostabos privers NATO misiją atliekančių prancūzų naikintuvų Mirage F-1CR  ūžesys.

Orlaivių paradas ir programa mažiesiems
Padangę papuoš mažesnių orlaivių – skraidyklių ir ultralengvųjų lėktuvų – paradas. Įspūdingą pasirodymą žada surengti ir aviamodeliuotojai – Europos čempionatų prizininkai su pasaulio čempionu Donatu Paužuoliu priešakyje.
Tradiciškai, kaip įprasta aviacijos šventėse, žiūrovai turės galimybę iš arčiau apžiūrėti įvairius aparatus ar net „pasimatuoti“ jų kabinas aviacijos technikos parodoje. Smalsiausiųjų dėmesį turėtų patraukti aviacinė literatūra. Papildoma programa su aitvarais ir lėktuvėliais rengiama vaikams.
Šventės rengėjai tikisi, kad šventėje apsilankys apie 10 tūkst. aviacijos mylėtojų. Lankytojams bus įrengta prekybinė zona, kur bus galima įsigyti suvenyrų, užkandžių ir gėrimų. Vyks muzikiniai pasirodymai. Įvažiavimas į oro uosto teritoriją numatytas iš Liepkalnio gatvės.
Nemokamą aviacijos šventę organizuoja Lietuvos aeroklubas, Tarptautinis Vilniaus oro uostas ir VĮ „Oro navigacija“. Renginio globėjas – LR Susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius.

Kovo 11-osios eitynės Gedimino prospektu, kurios kadaise buvo nežymių jaunimo sambūrių pasirodymas, šiemet virto visos visuomenės protestu prieš valdžios pastangas nutautinti vieną svarbiausių tautos švenčių.

Prieš savaitę buvome reikšmingo visuomenės sąmonės lūžio liudininkai: Kovo 11-osios eitynės, 2000 metais prasidėjusios kaip visuomenės marginalų skustagalvių, vėliau virtusios politinių marginalų tautininkų eitynėmis, šiemet išsirutuliojo į visos visuomenės protestą prieš nacionalinės šventės šventimą slopinančią valdžią.
Bene taikliausiai didelės visuomenės dalies požiūrį į Vilniaus valdžios bandymus uždrausti pasididžiavimą savo tauta ir valstybe skatinančias eitynes išreiškė galiūnas Žydrūnas Savickas: „Tikriausiai net juodžiausiame sapne nebūtume susapnavę, kad po 23 metų nuo valstybės atkūrimo žmones su trispalvėmis rankose saugos ginkluota iki dantų Lietuvos policija. Gerai, kad sporto varžybose dar leidžia išeiti į areną su trispalve rankose. Nenustebsiu, jei ir tai po dešimt metų bus nacionalizmas.“
Čia būtina paaiškinti, kad ėjimas į sporto areną su valstybės vėliava rankose ir yra pats tikriausias nacionalizmas, tai yra pasididžiavimas savo valstybe. Mat nacija apibrėžiama kaip „žmonių bendrija, susidariusi istorijos, kultūros, kalbos, teritorijos ir ekonominio gyvenimo bendrumo pagrindu“ ir sukūrusi savo suverenią valstybę.
Prieškariu „nacija“ sulietuvintai buvo vadinama „tauta“, tačiau sovietmečiu pastarojo termino esmė buvo išplauta: tauta imta vadinti tai, ką specialistai vadina etnosu, – žmonių bendrija, kurią vienija kalba, religija, kultūra, bet kuri nėra suvereni. Pats žodis “nacija” sovietmečiu iš kasdienės kalbos praktiškai išnyko, o „nacionalizmas“, tai yra tautos siekis sukurti savo valstybę, buvo paskelbtas nusikalstama veika.
Kaip gerai per keturis okupacijos dešimtmečius suveikė sovietinė propaganda, pajutome Sąjūdžio metais, kai užsienio spaudoje Lietuvos valstybę siekiančius atkurti patriotus natūraliai pradėta vadinti lietuvių nacionalistais, o patį Sąjūdį – nacionalistiniu judėjimu. Šį terminą nedelsdama pasigavo Kremliaus propaganda, o Sąjūdžio vadovybė irgi nedelsdama viešai kreipėsi į užsienio žurnalistus, protestuodama prieš termino „nacionalistai“ ir „nacionalizmas“ vartojimą Lietuvos išsilaisvinimo judėjimui apibrėžti. Ne todėl, kad būtų slėpusi savo norą atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę (tai yra atkurti naciją, kaip XIX a. viduryje dainavo airių patriotai, siekę nepriklausomybės nuo Britanijos imperijos: „Vėl būsime nacija“), o todėl, kad nacionalizmą dėl sovietinės indoktrinacijos suvokė kaip šovinizmą ir, savaime suprantama, jį smerkė.
Kas galėjo pagalvoti, kad su šiomis sovietinės propagandos atrūgomis susidursime vėl, kai įvairiems kairiojo politinio sparno veikėjams prireiks žodžio, kuriuo būtų galima pasmerkti jau daugiau nei dešimtmečio tradiciją turinčias Kovo 11-osios eitynes?
Nebegalėdami kasmet didėjančiai eisenai, kurioje skustagalviai ar kitokie „grėsmingai atrodantys“ sudaro santykinai vis mažesnę dalį (na, nepavadinsi juk fašistėmis pensininkių iš tremtinių choro), toliau lipdyti „fašių“, „skinų“ ar „nacių“ etikečių, eitynių kritikai pagal klasikinius Kremliaus propagandos kanonus įvardijo jų dalyvius „nacionalistais“. Tiek jie, tiek šia etikete pasipiktinusi dalis eitynių dalyvių net nesusimąstė, kad tai ne tik visiškai tikslus, bet ir absoliučiai teigiamas pavadinimas: kiekvienas, kuris jaučiasi prisidėjęs prie savo valstybės atkūrimo, kiekvienas, kuris didžiuojasi savo valstybe, kiekvienas, kuris švenčia Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ir Liepos 6-ąją, kiekvienas, kuris su pasididžiavimu prie savo namų kelia valstybės vėliavą ar per šventes išeina su ja į gatvę, savaime yra ir bus nacionalistas (taip pat ir patriotas, nors patriotizmas gali būti ne vien valstybinis, bet ir savo kiemo). Todėl ilgas ir įmantrus nacionalinės šventės pavadinimas – Lietuvos valstybės atkūrimo diena – galėtų (ir turėtų) būti pervadintas tiesiog į Nacijos dieną.
Nesu tikras, ar daugelis šiųmečių Kovo 11-osios eitynių dalyvių išmano visus skirtumus tarp tautiškumo, valstybingumo, nacionalizmo ir šovinizmo, bet nėra abejonių, kad visuomenė kažkokiu šeštuoju jausmu pajuto, jog kažkas čia negerai: negali sostinės valdžia drausti valstybės šventės dieną išeiti į gatvę jos švęsti nešiniems valstybės vėliava. Savo esme antivalstybinis mero Artūro Zuoko sprendimas uždrausti tautinio ir patriotinio jaunimo eitynes Gedimino prospektu suveikė visiškai priešingai, nei planuota: pareikšti savo protesto prieš bandymą nutautinti vieną svarbiausių (o dabartinei kartai – pačią svarbiausią) valstybės švenčių išėjo tūkstančiai vilniečių ir iš visos Lietuvos suvažiavusių sostinės svečių.
Nėra kito paaiškinimo, kodėl šiemet eitynėse dalyvavo, profesionaliu policijos vertinimu, per tris tūkstančius įvairaus amžiaus ir socialinės padėties žmonių. Kol eitynės buvo tik visuomenės marginalų demonstracija, jų dalyvių skaičius kasmet didėjo po 50–100 žmonių.
Šiemet eitynių dalyvių skaičiaus didėjimas buvo sprogstamasis – daugiau nei tris kartus, palyginti su pernai. Viena vertus, tokia stichinė patriotizmo ir nacionalizmo (jei šie žodžiai vis dar gąsdina, sakykime, valstybiškumo) apraiška džiugina: turime savo esme teigiamą visuomenės judėjimą, pakitusį, palyginti su pradžia, ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai: pirminis šūkis „Lietuva – lietuviams“ virto į „Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai“, o šiemet jau daugiausia skanduota tiesiog “Lietuva, Lietuva!” Iš praeityje gausios pseudonacinės atributikos liko vos viena “skinų” vėliava, paskendusi trispalvių jūroje.
Bet yra ir pavojų keliančių ženklų: šio stichiško protesto sąjūdžio vedliais bando įsitaisyti visuomenei, tautai ir valstybei priešiški asmenys. Kadaise buvusius Kovo 11-osios eitynių pradininkus “skinus” iš pirmos eilės išstūmė politinės šiukšliadėžės dugno gyviai, pasižymintys daug aukštesniu, nei skustagalvių, intelektu ir beribiu cinizmu. Politikai tiesiog neturi teisės numoti ranka į šį visuomenės patriotiškumo ir valstybiškumo proveržį, palikdami jį visokiems songailoms, gražuliams, butkevičiams ar šustauskams. Jeigu šie nebus išstumti normalių vedlių ar marginalizuoti judėjimo viduje (kaip marginalizavosi tie patys “skinai”), šitai gali tapti tikru, o ne išpūstu (kaip lig šiol) pavojumi. Štai apie ką reikia kalbėti.
Privalu atminti, kad Kovo 11-osios eitynės Gedimino prospektu yra vienintelė masinė, iš apačių gimusi, o ne valdžios sugalvota ir iš viršaus nuleista šventinė iniciatyva, apie kurią ilgai valdžios vyrų ir moterų buvo svajota, bet susidūrus – išsigąsta. Nors bijoti čia tikrai nėra ko. Juoba kad patys eitynių dalyviai parodė savo neigiamą požiūrių į kai kurių pirmoje eitynių eilėje ėjusių veikėjų bandymą pasididinti politinį kapitalą, užgoždami jų šnekas dainomis.

Politikai neturi teisės numoti ranka į visuomenės patriotiškumo ir valstybiškumo proveržį, palikdami jį visokiems songailoms, gražuliams, butkevičiams ar šustauskams.

51-ajam gimtadieniui atšvęsti vienos dienos nepakanka – taip mano Neringos kurortas. Šia proga šventės organizatoriai vietos gyventojus ir svečius į renginius kvies beveik visą lapkričio mėnesį. Kuršių nerijai skirtų parodų atidarymai, knygų pristatymai, Neringos meno kolektyvų, svečių koncertai, bendruomenės prisistatymai ir daugybė kitų renginių.
Viena iš didžiausių šventės atrakcijų bus originali akcija – „Kitokia Neringa“. Muziejai, mokyklos, galerijos, kavinės paruošė specialias naktines programas. „Parengtas kultūrinių pramoginių taškų žemėlapis, kuriame visi galės rasti ką nors patrauklaus: laukia trumpametražių filmų programa, šventinių dainų karaokė, pažintinis žaidimas „Naktinės Kuršių nerijos paslaptys“ ir kiti įdomūs užsiėmimai. Didžiuojamės šiuo renginiu, pirmąkart pristatytu praėjusiais metais. Norėtume, kad jis taptų kasmetine tradicija bei ateityje sujungtų visas gyvenvietes“, – sakė Neringos savivaldybės atstovė Sandra Vaišvilaitė. –  Neringos lankytojai mėgsta aktyvų poilsį, yra smalsūs, tad renginių gausa stengiamės užtikrinti įvairiapusį, kokybišką poilsį. Žinoma, pramogas pajūryje diktuoja metų laikas, todėl, priklausomai nuo oro, jos keičiasi, tačiau pas mus ir žiemą yra ką veikti: puikios sąlygos slidinėti lygumų slidėmis, ką jau kalbėti apie įspūdingus vaizdus: jūrą, marias, apsnigtus miškus ir kopų masyvus. Jei nėra sniego, galite išbandyti Neringos gyvenvietėse įrengtas orientavimosi trasas“, – privalumus turistams vardijo S.Vaišvilaitė.
Lapkričio 16–18 dienomis Nidos aerodrome siaus ir atviro Baltijos šalių Blokart klasės vėjamačių čempionato dalyviai. Šių egzotiškos išvaizdos triračių transporto priemonių, valdomų burėmis gaudant vėją, čempionatas šiemet vyks jau šeštąjį kartą. „Blokart kategorijos vėjaračių klasė, kuri, beje yra pati mažiausia, atsirado dar 2000 m. Naujojoje Zelandijoje, o į Lietuvą atkeliavo 2008-aisiais“, – pasakojo Matas Mizgiris, čempionatą organizuojančios VšĮ „Irklakojis“ direktorius. Atvirajame Baltijos šalių čempionate galės dalyvauti visi norintieji, o sulaukti tikimasi maždaug 20–30 dalyvių. Blokart vėjamačių sporto entuziastas teigė, kad ruduo ir žiema tokioms varžyboms yra pats tinkamiausias laikas dėl stiprių vėjų“, – sakė M. Mizgiris. Šiemet tikimasi, kad čempionatas sulauks ypatingo dėmesio, nes yra įtrauktas į šių metų Neringos kurorto šventės programą.
Siekdamas mažinti sezoniškumą, Valstybinis turizmo departamentas taip pat skatina gyventojus po Lietuvą keliauti  ne tik šiltuoju metų laiku. „Pažintinės ar pramoginės kelionės po Lietuvą žiemos ar rudens metu gali padovanoti dar nepatirtų įspūdžių, – sakė  departamento vadovė Raimonda Balnienė.  – Žmonės dažnai mano, kad kurortuose tik vasarą siūloma plati renginių programa, tačiau iš tiesų daugybė itin originalių renginių miestuose ir miesteliuose vyksta ir šaltuoju periodu.“