BFL

Dovaidas PABIRŽIS

Tik ką atšventėme Liepos 6-ąją – Valstybės, arba Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo, dieną, nors reikia pripažinti, kad tradicijos, kaip švęsti šią dieną, iki šiol neturime ir daugelis lietuvių tiesiog džiaugiasi papildomu laisvadieniu vidurvasarį.

1989-aisiais šią dieną švęsti pasiūlė istorikas Edvardas Gu­da­vičius, nustatęs ją pagal kelis rašytinius dokumentus – visų pirma Min­daugo Žemaitijos dovanojimo aktą (jame nu­rodyta, kad jis sudarytas karūnavimo dieną). Po­piežius Ino­centas IV šį aktą patvirtino rugpjūčio antroje pu­sėje, todėl apskaičiavus tikėtiną kelionės iš Lie­tuvos į Romą trukmę ir įvertinus faktą, kad karūnavimas būtinai turėjo vykti sekmadienį, nustatyta, kad tai galėjo būti liepos 6-ąją arba liepos 13-ąją. Kaip šventinė diena pasirinkta pirmoji.

Politikai dažnai diskutuoja dėl to, kad Lie­tuva yra tarp pirmaujančių valstybių pagal laisvadienių, kurių kiekvienas kainuoja šalies biudžetui, skaičių Europoje. Paprastai pirmiausia siūloma iš šio sąrašo išbraukti Gegužės 1-ąją, taip pat ir Jo­nine­s. Kita vertus, pridėjus daugelyje Ben­dri­jos valstybių egzistuojančias regionines šventes, Lietuva, turinti 12 nedarbo die­nų (jei kuri nors iš jų nesutampa su sekmadieniu) nebėra pirmūnė.

Skaičiuojama, kad viena nedarbo diena Lie­tuvos iždui atsieina apie 30 mln. eurų, nors tiksliai to apskaičiuoti neįmanoma.

Tarpukariu nedarbo dienų buvo kur kas daugiau. Norint tiksliai suprasti, kas tuo metu buvo švenčiama, pravartu pasikartoti ir Šventąjį Raštą. Pagal 1930 m. švenčių ir poilsio įstatymą Lie­tu­voje prie tradicinių, šiandien egzistuojančių ne­dar­bo dienų prisidėjo Trys Karaliai, Šv. Ka­zi­mie­ro diena, Didysis penktadienis,  Šeštinės, Sek­mi­nių antroji diena, Devintinės, Šv. apaš­talų Petro ir Pauliaus, Švč. Mergelės Ma­rijos gimimo ir Švč. Marijos nekalto prasidėjimo šventės. Nuo 1930-ųjų Lietuvoje švęsta rugsėjo 8-oji, susieta su numanyta, bet taip ir neįvykusia Vytauto Didžiojo karūnacija. Ši šventė buvo įrašyta į 1938-ųjų Kons­tituciją. O iki 1926-ųjų perversmo buvo švenčiama ir Gegužės 1-oji bei Kons­titu­cijos priėmimo diena, tačiau vėliau iš švenčių są­rašo jos buvo išbrauktos.

Europos kontekste Lietuva išsiskiria tuo, kad švenčia net tris istorines valstybės šventes: Mindaugo karūnavimo, Valstybės atkūrimo ir Ne­priklausomybės atkūrimo dienas. Rytų ir Vi­­durio Europoje įprasta turėti dvi panašias šven­tes. Pavyzdžiui,  Latvijoje atitinkamai minimos lapk­­ričio 18-oji ir gegužės 4-oji, Es­tijoje – rugpjūčio 20-oji ir birželio 23-ioji. Tie­sa, estai mini ne tarpukario nepriklausomybės akto paskelbimą, bet nepriklausomybę įtvirtinusią pergalę Cėsio mūšyje prieš vokiečių dalinius.

Lenkijoje, kaip Lietuvoje tarpukariu, į darbą ir šiandien nereikia eiti per Tris Karalius ir De­vintines (9-asis ketvirtadienis po Velykų), o Žolinė sutampa su Varšuvos mūšio (1920 m. pergalės prieš sovietus) diena. Kaimyninėje šalyje taip pat švenčiama ir mums aktuali Gegužės 3-iosios Konstitucijos diena bei Nepriklausomybės diena lapkričio 11-ąją.

O štai čekai švenčia Antrojo pasaulinio karo pabaigą (gegužės 8 d.), Švento Kirilo ir Me­to­dijaus dieną (liepos 5 d.), kai 863 m. į Didžiąją Moraviją atvyko slavų abėcėlės autoriai, bei reformatoriaus Jano Huso sudeginimo dieną (liepos 6 d.). Tarp čekų švenčių – dar tris istorines datas pagerbiančios dienos: čekų globėjo Šv. Vaclovo diena, 1918 m. paskelbtos Čekoslovakijos nepriklausomybės diena bei Kovos dėl nepriklausomybės ir demokratijos diena, mininti studentų protestus prieš nacių okupaciją bei Aksominės revoliucijos pradžią.

Iki 1993-iųjų bendroje valstybėje su čekais gyvenę slovakai daugeliu švenčių dalijasi, bet prideda Slovakų sukilimo prieš nacius (1944 m.) dieną, Slovakijos konstitucijos ir slovakų globėjos Sopulingosios Dievo Motinos dieną.

O vengrai mini 1848-ųjų revoliuciją, pirmojo vengrų karaliaus Šv. Stepono dieną bei Na­cio­nalinę dieną, kuri pažymi tiek 1956-ųjų revoliuciją prieš komunizmą, tiek Trečiosios Vengrijos Respublikos 1989-aisiais įkūrimą.

Vakaruose suprasti šventinių dienų reikšmę kur kas lengviau – paprastai tai yra tipiškos krikščioniškos ir įprastos tarptautinės šventės. Di­džiojoje Britanijoje ir Airijoje prie jų prisideda vadinamieji banko laisvadieniai, per kuriuos nedirbama. Vokietijoje šventinės dienos skiriasi priklausomai nuo regiono ir joje vyraujančios re­ligijos, o vienintelė grynai nacionalinė yra Vo­kietijos vienybės diena, mininti Berlyno sienos griūtį. Prancūzijoje nedirbama per Bastilijos paėmimo dieną, Italijoje – per išsivadavimą nuo nacizmo (1945 m.) ir respublikos atsiradimą (1946 m.) mininčias dienas.

Išsivysčiusios valstybės statistiškai turi mažiau šventinių dienų nei besivystančios: vidutinis laisvų dienų skaičius pasaulyje yra 13, o Europoje – 11. Daugiausiai laisvų šventinių dienų tarp G-20 grupei priklausančių šalių turi Argentina –  net 18, o mažiausiai Didžioji Britanija – vos 8. Se­najame žemyne daugiausiai šventinių dienų turi suomiai – 15.

Skaičiuojama, kad viena nedarbo diena Lie­tuvos iždui atsieina apie 30 mln. eurų, nors tiksliai to apskaičiuoti neįmanoma.

Paskutinių šiltų dienų prisiminimus užgožia vis šaltesni orai ir bobų vasaros laukimas, tačiau kelionių sezonas tikrai nesibaigė. Saule galima pasimėgauti tolimuose kraštuose, rudens liūdesį puikiai išsklaido derliaus šventės bei mugės, o žiemos šalčius – pašėlę karnavalai.

Planuodami rudens ir žiemos atostogas keliautojai neretai renkasi tolimus šiltesnius kraštus, kuriuose galima pasimėgauti saulės spinduliais, maudynėmis ar dalyvauti išskirtinėse šventėse, tokiose kaip Rio de Žaneiro karnavalo siautulys, linksmos Mirusiųjų dienos persirengėlių eitynės Meksikoje, ar tiesiog pasivaikščioti Šanchajaus parkuose vykstant Žibintų šventei.
Įspūdingų ir visame pasaulyje garsių renginių netrūksta ir Europoje. Juolab kad panorus atsikvėpti garsiuose muzikos festivaliuose ar užsigeidus apsilankyti trumų, šafrano, vyno, kalėdinėse mugėse arba spalvinguose karnavaluose nereikia ilgų, kelias savaites trunkančių atostogų, užtenka savaitgalio ar dar papildomai vienos kitos poilsio dienos ir kelių valandų skrydžio lėktuvu. Štai dar ir šią savaitę galima suskubti pasimėgauti bavarišku alumi „Oktoberfest“ alaus festivalyje.

Milijonai litrų alaus
Jau nuo rugsėjo 21 d. į Bavarijos sostinę Miuncheną traukia minios turistų ir pačių vokiečių. „Oktoberfesto“ dalyviai skaičiuojami net ne šimtais tūkstančių, o milijonais. Štai šiemet per daugiau kaip dvi savaites, iki spalio 6 dienos, tikimasi sulaukti maždaug 7 mln. šventės dalyvių ir išgerti daugiau nei 7 mln. litrų alaus, festivaliui gaminamo šešių alaus daryklų.
Čia negalima nepaminėti, kad šio alaus festivalio istorija išties ilga – jis pradėtas švęsti net prieš 203 metus ir vyksta 179 kartą, mat „Oktoberfestui“ ne kartą sutrukdė karai, suirutės ar choleros protrūkiai.
Priminsime, kad alaus šventės pradžia skaičiuojama nuo 1810 m., kai kronprincas Liudvikas vedė princesę Terezą ir visus miestelėnus sukvietė į pievą, nuo tada ir vadinamą Terezos vardu, kartu atšvęsti šios ypatingos progos. Renginys iš pradžių prigijo kaip derliaus šventė, o nuo XX a. išpopuliarėjo būtent kaip alaus festivalis, į kurį pradėjo traukti ne tik vokiečiai, bet ir kitų šalių alaus mėgėjais ar šiaip turistai.
Na, o šventės skaičiai įspūdingi: maždaug 42 hektarų ploto Terezos pievoje pastatoma 14 didelių ir 20 mažesnių palapinių, įrengiama apie 100 tūkst. sėdimų vietų, sumontuojamas bene didžiausias pasaulyje (apie 70 m) kilnojamasis bokštas, linksmieji kalneliai ir kt. Pernai „Oktoberfeste“ apsilankė apie 6,4 mln. žmonių ir išgėrė apie 6,9 mln. litrų bavariško alaus.
„Parduoto alaus kiekiai milžiniški, tačiau nereikia manyti, kad visi šventės dalyviai šlitinėja apgirtę, – tikrai ne. Visi linksminasi, dainuoja, bendrauja ir mėgaujasi geru alumi“, – tikina Ramunė Gaidelytė, vyno specialistė ir „Vyno banko“ direktorė, pridurdama, kad ten atsidūrus nereikėtų apsiriboti tik alaus maukimu, – labai smagu tiesiog įsilieti į bendrą šventės šurmulį.
Beje, „Oktoberfeste“ patogu lankytis ir su vaikais, kuriems įrengta ne viena žaidimo aikštelė, daugybė karuselių, sudaryti specialūs valgiaraščiai, dalijami sūrūs vokiški riestainiai. „Tačiau labiausiai mane nustebino senjorės. Lietuvoje senolės nė į rankas neima bokalo, mat tai esą negražu ir netinka tokio amžiaus moterims. O Vokietijoje festivalio dienomis daugybė senjorių siurbčioja alų iš bokalo ir plepa ne tik su bendraamžėmis, bet ir su turistais. Beje, vyriausiai festivalio dalyvei jau 91 metai“, – pasakoja R.Gaidelytė.
Jos žodžiais, šis festivalis visada būna surengtas išties puikiai: nors kas dieną suvažiuoja daugybė žmonių, tačiau visur švaru ir tvarkinga, o užsakyto alaus netenka ilgai laukti. Šioje šventėje mūsų pašnekovė per dieną netaupydama išleido 100–130 Lt: ne tik alui, kurio bokalas kainuoja šiek tiek daugiau nei 30 Lt, bet ir bavariškoms dešrelėms, mėsos rinkiniams bei suvenyrams. Pasak keliautojos, alaus mėgėjas, nusiteikęs linksmintis nuo ryto iki vakaro, dienai turėtų pasiruošti apie 200 Lt.
Ir dar svarbu žinoti, kad „Oktoberfest“ alaus festivalis vyksta ne tik Miunchene, bet ir kituose Bavarijos miestuose, netgi Airijoje bei Čilėje, kur yra nemažai išeivių iš Vokietijos ir kur mėgstamas vokiškas alus. Beje, Ramunei teko dalyvauti ir alaus festivalyje Čekijoje, tačiau šis renginys ją nuvylė. „Čekijoje suorganizuota gėrykla. Nespėji alaus išgerti, ir tavęs net nepaklausus – bokalas vėl mikliai pripildomas. O vėliau jau atkeliauja didžiulės sąskaitos“, – prisimena R.Gaidelytė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Būrys gydytojų, menininkų, sportininkų, verslininkų Kovo 11-ajai mėgins grąžinti laisvų žmonių dvasios šventės turinį.

Žmogaus teisių stebėjimo institutas, po trejų metų bylinėjimosi su savivaldybe (dėl leidimo surengti alternatyvią akciją Kovo 11-ąją rengiamoms kraštutinių pažiūrų jaunimo eitynėms) laimėjęs bylą Aukščiausiajame Teisme, šiuo metu buria nevyriausybines organizacijas bei iškilias mūsų visuomenės asmenybes diskusijai, kaip prasmingiau atšvęsti Kovo 11-ąją ir suteikti laisvės sąvokai kitokių spalvų. Beje, socialiniame tinkle “Facebook” žmogaus teisių gynėjai įregistravo iniciatyvą “Švęsk laisvę”, čia galima pareikšti savo nuomonę, kaip sutelkčiau paminėti šį istorinį įvykį.
Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir Lygių galimybių plėtros centras, gavę leidimą šiemet organizuoti kitokį Nepriklausomybės atkūrimo dienos paminėjimą, įtraukė į šią iniciatyvą ir tokias nevyriausybines organizacijas, kaip “Globali iniciatyva psichiatrijoje”, Lietuvos studentų sąjunga, Moksleivių parlamentas, Pilietinės visuomenės institutas, Romų bendruomenės centras, Žydų bendruomenė, Žmogaus teisių centras, bei kelias dešimtis visuomenės gyvenimo lyderių: aktorių Dominyką Vaitiekūną, dainininkus Ericą Jennings, Jurgį Didžiulį, Vytautą Juozapaitį, Andrių Mamontovą, dailininkę Nomedą Marčėnaitę, įvairių fondų vadovę Dianą Vilytę, psichologą Robertą Povilaitį, rašytoją Marką Zingerį, režisierių Joną Ohmaną, tenisininką Ričardą Berankį, verslininkus Saulių Arvasevičių ir Ilją Laursą, žurnalistą Artūrą Račą bei dešimtis kitų.
Kam, pasitinkant 22-ąjį laisvės gimtadienį, prireikė tokios iniciatyvos ir kaip, jos aktyvistų įsivaizdavimu, žmonės turėtų deramai švęsti laisvės dieną? Apie tai pakalbinome keletą akcijos iniciatorių.

Henrikas Mickevičius, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius: Visų pirma ši iniciatyva yra neformali. Tiesiog mūsų institutas, kuris yra šios akcijos koordinacinis centras, kartu su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis ir žinomais žmonėmis kelia klausimą ir siekia išprovokuoti visuomenę diskusijai, kas yra laisvė, kokia jos prasmė, reikšmė, turinys, kodėl laisvė mums yra svarbi arba nesvarbi ir kaip būtų galima paminėti laisvės šventę. Tai, mūsų nuomone, aktualu, nes, kaip pastebime, pamažu imame pamiršti, kas yra Kovo 11-oji. Pagaliau imama nebeskirti, kuo Vasario 16-oji skiriasi nuo Kovo 11-osios.
VEIDAS: Kodėl teigiate, kad žmonėms nebesvarbi laisvė?
H.M.: Tai nėra tik mūsų nuomonė, tai liudija sociologinės apklausos. Jos rodo, kad žmonėms rūpi kiti klausimai, o nepriklausomybės, laisvės dalykai nuėjo į antrą planą. Štai vyresni žmonės mano, kad sovietmečiu buvo geriau arba nebuvo taip jau blogai. Jų žodžiais, tuomet būta daugiau aiškumo, nuspėjamumo, tvarkos, o laisvė, palyginti su prognozuojamumu, nėra tokia svarbi. Vyresnieji pamiršo netgi tokius dalykus, kaip buvome žeminami vos tik privažiuodavome valstybės sieną, kad visas žmogiškasis orumas baigdavosi pasieny.
Tokį vyresnio amžiaus žmonių nusiteikimą galima paaiškinti žmogaus prigimtimi: ilgainiui esame linkę pamiršti, kas buvo bloga, ir prisiminti tik gera. O štai jaunimui atrodo, kad laisvė yra duotybė, kuri niekados nepasikeis. Jauni žmonės nesupranta, kad jei nustosi rūpintis laisve, viskas gali greitai pasikeisti.
Todėl mums atrodo, jog svarbu grįžti prie ištakų ir apgalvoti, ar svarbu, kad esame laisvi, kad valstybė laisva. Manau, visi sakys, kad tai mums labai svarbu. Bet apie tai reikia galvoti nuolat.
Kartu norime, kad Kovo 11-oji būtų minima kitaip. Dabar ji labai subiurokratinta ir netgi gąsdinanti. Štai valstybės ir valdžios elitas susirenka savo siaurame ratelyje, pakelia vėliavą, pasako keletą kalbų ir išsiskirsto, o dalis jaunimo, pastaraisiais metais Kovo 11-ąją rengiančio eitynes sostinės centre, gąsdina praeivius. Skustagalviai jaunuoliai eina apsirengę juodomis uniformomis, nešini vėliavomis su kaukolėmis ir šūkiais “Lietuva lietuviams”, jų veidai iškreipti. Mūsų nuomone, tokios akcijos neturi nieko bendro su tikruoju patriotizmu.
Mes norime pasakyti, kad tikrasis patriotizmas – tai žmonių, vertinančių, jog gyvena laisvoje, demokratinėje, teisinėje valstybėje (kurioje, tiesa, yra ir nemažai trūkumų, bet…), kurioje gerbiamos visų žmonių teisės, suvokimas, kad principines nuostatas reikia saugoti ir puoselėti.
Taip pat norime pabrėžti, kad nesiekiame su niekuo konfrontuoti, nenorime organizuoti jokių kontraeitynių, – norime pasakyti priešingai: mes galime būti visiškai skirtingų politinių pažiūrų, vertybių, orientacijų, galime netgi ginčytis ir pyktis dėl skirtingų dalykų, bet laisvė yra ta vertybė, dėl kurios esame vieningi, dėl kurios svarbos sutariame ir nesikvirčijame.
VEIDAS: Tad ką Jūs siūlote?
H.M.: Mūsų noras yra paversti šią laisvės šventę šviesia ir džiugia. O kaip tai padaryti, kokia forma švęsti, mes dar ieškome atsakymo. Dabar paklausėme žmonių, kaip, jų įsivaizdavimu, šią dieną prasmingiau paminėti. Netrukus turėtume sulaukti daugiau įvairių pasisakymų. Šiemet bus pirmas bandymas kitaip švęsti šią laisvės dieną, o vėliau plėtosime šventimo idėjas.
Aišku, kovas – ne liepa, ir šašlykų nekepsi, parkuose nesilinksminsi, bet kažką kitokio galima sugalvoti. Yra nemažai muzikuojančio jaunimo, kuris siūlo surengti nemokamus koncertus, panašius į gatvės muzikos dieną, kiti siūlo dar kitokias formas.

Dainius Pūras, docentas, psichiatras, JT Vaikų teisių komiteto narys ekspertas: Dalis mano gyvenimo nugyventa anais laikais, kai apie laisvę tik svajojome. Tada mąsčiau, kaip būtų, jei taptume laisvi, bet kai tapome laisvi, pamatėme, kad randasi žmonių, kurie abejoja, ar ta laisvės dvasia mūsų negadina, ar ta laisvė iš viso reikalinga. Taigi, girdint tokius vertinimus, yra apie ką pagalvoti. Manau, reikia draugiškai pamąstyti, ar mes tinkamai išnaudojame laisvės dovaną. O Kovo 11-oji kaip tik ir yra ta data, kai labiausiai dera kelti tokius klausimus.
VEIDAS: Kas skatina nusivylimą laisve ir kodėl mus kamuoja kalinio sindromas, kai ištrūkus į laisvę imamos idealizuoti “grotos” ir visais įmanomais būdais stengiamasi grįžti ten, iš kur taip ilgai svajota ištrūkti?
D.P.: Anuomet visi troškome laisvės, bet visi turėjome galvoje labiau išorinę valstybės nepriklausomybę ir laisvę. Ir tai, be abejonės, labai svarbu, bet iš tikrųjų tai tik pirmas žingsnis į laisvų individų ir laisvos visuomenės kūrimą.
Taigi paaiškėjo, kad tiek metų pragyvenę nelaisvėje mes nemokame naudotis laisvės dovanomis. Bet laisvė dėl to nekalta. Laisvės, kuri yra neatskiriama nuo atsakomybės, reikia mokytis. Mes negalime ignoruoti savo atsakomybės ir kaskart kaltinti kitus: aš esu nevykėlis dėl to, kad visi aplinkui vagys.
Aš matau didžiulį paradoksą: esame tauta, kuri didžiuojasi, kad pirmoji pradėjo griauti prievartos ir nelaisvės imperiją, bet tuo pat metu ėmėsi rodyti nostalgiją prievartos dvasiai, ilgėtis nelaisvės, mėginti viską drausti, riboti, rūšiuoti žmones. Tokių tendencijų Lietuvoje nemažai, bet aš nedramatizuoju, tikiuosi, kad šita tendencija nenugalės.
Iš tikrųjų Lietuvoje yra daugybė šaunių žmonių, tik mums reikia gydyti tarpusavio santykius: atsikratyti nepasitikėjimo, prievartos, liautis kritikuoti vieniems kitus ir laisvąjį pasaulį. Juk laisvasis pasaulis parodė, kad kiekvienos valstybės jėga yra demokratija. Dabar Lietuvoje tapo madinga kritikuoti stiprias demokratijos tradicijas turinčias valstybes, kurios geriausiai sprendžia savo problemas, ir aiškinti, kad mums ne pakeliui su tomis valstybėmis, nes jų vertybės keistos. Bet iš tikrųjų tose valstybėse įtvirtintos universalios vertybės, pirmiausia kad kiekvienas žmogus turi būti gerbiamas. Tai paprastos tiesos, bet mes jų dar tik mokomės.
Kaip psichikos sveikatos specialistas pasakysiu: kol kalbėsime, kad vaikus mušti yra gerai, tol nebūsime laisvi ir negalėsime tikėtis nieko gero. Turime šnekėti atvirai ir pasakyti, kad vaiko, žmonos, vyro ar bet kurio kito žmogaus mušimas, prievarta nieko gero neduoda. Mokslas įrodė, kad prievarta yra prasčiausias tarpusavio santykių sprendimo būdas. Žinoma, jei norime savo vaikus toliau ugdyti nuolankiais vergais, tai muškime juos, kad jie bijotų. Bet tik žmonės, gyvenę uždarose visuomenėse, nežino kito būdo, kaip tą vaiką suvaldyti nelupant. Yra puikių neprievartinių konfliktų sprendimo būdų – tik reikia jų mokytis. O mes nepradėję mokytis sakome, kad laisvė nieko gero neduoda, kad demokratija veda į anarchiją.
Žinoma, jei vaikui suteiksi tik laisvę ir nekelsi atsakomybės klausimo, tai irgi nieko gero neduos. Bet tikroji laisvė neatskiriama nuo atsakomybės. Taigi negąsdinkime žmonių laisvės dvasia, esą lietuvis gali būti tik vergas. Turime išmokti naudotis laisve, ir viskas bus gerai. Aš manau, kad Kovo 11-oji yra puiki diena susitarti plačiu frontu, nesvarbu, kokių pažiūrų žmonės būtų.
VEIDAS: Bet visuomeninių organizacijų raginimus ir pamokymus, kaip švęsti Kovo 11-ąją, žmonės vėlgi gali suprasti kaip iš aukščiau primetamas tiesas.
D.P.: Toks mąstymas irgi atėjęs iš prievartos visuomenės: kad ir kas ką organizuotų ar darytų, kuriamos sąmokslo teorijos, kokios piktos jėgos tai pasiūlė ir kiek už tai sumokėjo. Tai nebejuokinga. Bet, ačiūdie, šiandien yra internetas, feisbukas, kiti socialiniai tinklai, kurie leidžia žmonėms laisvai bendrauti, dalytis ir džiaugtis idėjomis.
Pagaliau žmonės nebūtinai turi rinktis ir švęsti Vilniuje – jie tai gali daryti ir savo miesteliuose. Aišku, norint kažką organizuoti savo miestelyje irgi teks gauti leidimą. O dėl jo turi kreiptis kažkokia organizacija, bet toliau viskas piliečių rankose, niekas nieko neprimetinėja.

Andrius Mamontovas, muzikantas, aktorius, prodiuseris: Aš nesu nei šios akcijos iniciatorius, nei aktyvus narys ar dalyvis – tiesiog žmogaus teisių gynėjai kreipėsi į visuomenės narius, klausdami nuomonės apie Kovo 11-ąją, ir aš ją pasakiau.
Iš tikrųjų aš esu lengvai susipainiojęs mūsų valstybinėse šventėse, nes jų yra net keletas ir visos vienodai svarbios: Sausio 13-oji, Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, pagaliau Liepos 6-oji.
Man aiškiausia yra Sausio 13-oji, kai paminime dramatiškuosius 1991 m. sausio įvykius. Šita data bent jau mane labiausiai užkabina, o kitos šventės yra supanašėjusios. O tai, kad trys pirmosios datos eina viena po kitos kas mėnesį, ir lemia, kad šios šventės netampa didžiule visuotine švente. Ir šitą vakuumą išnaudoja ekstremistinių pažiūrų žmonės.
Aišku, visiems turi būti vietos išreikšti mintis, išreikšti save. Kita vertus, aš nežinau, ar iš viso mums reikia triukšmingai švęsti Kovo 11-ąją. Gal reikia sugalvoti kitokį šios datos paminėjimą, tarkime, kokią nors talką ar kitą gražią iniciatyvą?
Aš nemažai ginčijuosi su šios idėjos iniciatoriais iš Žmogaus teisių stebėjimo instituto, kaip reikėtų švęsti laisvės dieną. Jie nori, kad būtų kažkokia šventė. Aš nemanau, kad mes visi išeisime į gatves kovo mėnesį ir švęsime. Taip tikrai nebus.
Man imponuoja pavasarį vykstanti švaros akcija “Darom”. Manau, Kovo 11-ąją irgi reikėtų sugalvoti kažką tokio, visa apimančio ir sutelkiančio. Juk kas yra Kovo 11-oji? Tai yra dar vienas kartas, kai mes atkūrėme nepriklausomybę, tai nauja pradžia, atskaitos data, nuo kurios vėl tapome laisvi ir nepriklausomi. Tai švęskime tą pradžios dieną kažkokiu veiksmu, kažką visi kartu pradėkime kurti, daryti. Kokia prasmė kartoti gatvės muzikos dieną ar kitus renginius? Pagaliau Kovo 11-ąją tradiciškai būna šalta. Man yra tekę pasirodyti scenoje ir Sausio 13-ąją, ir Vasario 16-ąją, tad galiu pasakyti: kai sušąli, nejauti jokios šventės, savaitę po jos visi serga.
Be to, Kovo 11-oji sutampa su pavasario pradžia ir beveik sutampa su senoviškais naujaisiais metais – lygiadieniu, tad tai tikrai galėtų tapti kažko veikimo visiems kartu diena.
Žinoma, galbūt bėgant laikui Kovo 11-osios šventė įgaus kitokį atspalvį, bet kol kas, kol dar visi puikiai viską atsimename, kol tie įvykiai dar tokie artimi, tikrai taip nebus. Juk kas yra dvidešimt metų valstybės gyvenime? Tai maždaug viena valanda žmogaus gyvenimo, ir per tiek laiko mes dar iki galo neišmokome gyventi su ta laisve. Tai kaip mes galime švęsti laisvės šventę?
VEIDAS: O ar nevertėtų labiau akcentuoti Liepos 6-osios, Valstybės dienos?
A.M.: Aš nežinau, ar Mindaugo karūnavimo diena tikrai yra ta diena, kuri simbolizuoja tikrąją mūsų laisvę. Bet aišku tai, kad liepos 6-oji yra tas metų laikas, kai oras būna puikus ir žmonės mielai švenčia šventes.
Vis dėlto, mano nuomone, pagrindinė lietuvių šventė yra Rasos – birželio 24-oji. Tai tikrai tradicinė, nuostabi lietuvių šventė, kurią visi švenčia nejausdami jokių imperatyvų.
Juk daugelį metų mus mokė cituoti partijos narių pasisakymus, švęsti svetimas šventes: partijos įkūrimo, Spalio revoliucijos metines. Pagaliau visos katalikiškos šventės irgi nėra tradicinės lietuvių šventės – jos mums atneštos prieš 600 metų, o iki tol mes švęsdavome kitas, savas, pagoniškas šventes. Taigi tai, kas mums brukama, sulaukia atstūmimo reakcijos.

Lietuviai per šeimos šventes jau nebenori tik sėdėti prie vaišėmis nukrauto stalo, o ieško idėjų, kaip prasmingiau praleisti laiką, patirti daugiau įspūdžių ir sužinoti ką nors naujo.

Kaunietė medikė Nijolė Sadūnienė jau ne vienus metus per savo ir vyro gimtadienius draugus kviečia ne tik pasivaišinti. Štai neseniai trijų šeimų kompanija pasikėlė į Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsiveria miesto panorama. Ten išgėrę po taurę šampano, pietauti grįžo į namus. Prieš porą metų N.Sadūnienė savo svečiams surengė ekskursiją po Petrašiūnų kapines, dar anksčiau kvietė į lėlių muziejų, kelis kartus draugus nustebino nupirkdama visiems bilietus į teatrą, vakarėlį buvo surengusi ir prie Kauno marių, suorganizavusi ekskursiją į Kernavę. O šį pavasarį per savo gimtadienį svečius kvies pasivaikščioti po Kauno rajone esantį Kadagių slėnį.
„Vien tik sėdėti prie stalo neįdomu. Smagiau susėsti pasivaišinti, kai grįžtame pilni įspūdžių. Be to, tai puiki proga pamatyti, sužinoti kažką naujo ir pajudėti. Didelių investicijų tokiems gimtadieniams nereikia. Laiko ieškodama idėjų taip pat labai daug nesugaištu. Dažniausiai mintis kyla spontaniškai“, – pasakoja moteris.
Iš tiesų šiandien surengti netradicinę šventę nėra labai sudėtinga, nes gimtadienininkus kviečia kino teatrai, foto studijos, muziejai, menų studijos, amatininkų centrai, daug kur norintiems kūrybiškai praleisti laiką siūlomos specialios programos. Taip pat yra daug edukacinių ekskursijų, kurių metu galima sužinoti, kaip kepama duona, gaminami šakočiai, sūris ar alus.
Tokiomis idėjomis susižavi vis daugiau žmonių ir vietoj tradicinio sėdėjimo prie maistu nukrauto stalo renkasi įdomesnes pramogas. Gimtadienio proga su svečiais išvažiuoti į ekskursiją ar net pasiklausyti operos ypač populiaru švenčiant jubiliejus, vestuvių metines. Kurso ar klasės draugų susitikimams taip pat ieškoma netradicinių vietų. Nemažai žmonių, nuvažiavę ir į kaimo turizmo sodybą, nenori vien tik kaitintis pirtyje, o pageidauja prasmingiau praleisti laiką.

Originalus gimtadienis

Per pastaruosius keletą metų ypač išpopuliarėjo kaimo turizmo sodybos ir centrai, kuriuose galima išbandyti tradicinius lietuvių amatus. Pavyzdžiui, mokoma lipdyti iš molio, lieti žvakes, žiesti puodus, kepti duoną.
Nijolė Kočkuvienė, dvylika metų netoli Anykščių esančiame Arklio muziejuje mokanti kepti duoną pagal senąsias tradicijas, sako, kad ir vasarą, ir žiemą tokias pamokas tenka vesti kelis kartus per dieną. „Pamatyti, kaip anksčiau buvo kepama duona ir patys jos išsikepti, atvažiuoja švenčiantieji gimtadienius, krikštynas, vestuvių metines. Vis daugiau žmonių ypatingą progą nori pažymėti originaliai“, – pastebi N.Kočkuvienė.
Jai antrina Šlyninkos vandens malūno, įsikūrusio Zarasų rajone, šeimininkė Regina Veselienė: „Savaitgaliais atvažiuoja po keturias kompanijas, švenčiančias jubiliejus, gimtadienius, krikštynas, susipažinti su autentiškais papročiais, pažiūrėti, kaip malami grūdai. Mes ne tik pasakojame apie grūdo kelią – ir patys žmonės formuoja duonos kepaliukus, o paskui dar vaišinamės tautinio paveldo patiekalais: sūriais, uogienėmis, smetoniškais blynais. Daugelis nori, kad šventė įsimintų ilgam, todėl prie stalo jau neužtenka pasėdėti.“
Nemažai žmonių per savo gimtadienį pageidauja kūrybiškai praleisti laiką. Pavyzdžiui, kartu su dailininkais gamina sages, tapo ant šilko, velia vilną, kuria paveikslus iš spalvoto smėlio ar net prieskonių, dekoruoja porceliano indus, mokosi gaminti vonios burbulus ar daro vitražus.
Alytiškė Irma Čekanauskienė jau ketverius metus kiekvieną savaitgalį visoje Lietuvoje turi užsakymų atvažiuoti į šventę ir pamokyti susirinkusiuosius tapyti ebru technika, kai vandens paviršiuje ištaškoma norima paveikslo forma. Paskui naudojantis specialiomis lazdelėmis dažais kuriamas vaizdas, kurį galima keisti daug kartų, vėliau jis perkeliamas ant popieriaus ar net medžio. „Tapydami žmonės ne tik smagiai praleidžia laiką, bet jiems dar atsiminimui lieka paveikslas ar papuošalas“, – sako I.Čekanauskienė.
Gimtadienis ne tik atmintyje lieka ir švenčiant fotostudijoje. Štai Vilniuje įsikūrusiame fototeatre persirengus įvairiais kostiumais vaidinamos spektaklių mizanscenos, o fotografas tokias improvizacijas įamžina. „Taip pramogauti renkasi draugų, bedramokslių kompanijos. Švenčiamos šeimos šventės, bernvakariai, mergvakariai. Žmonės nori naujų įspūdžių, o ir pasiūla yra įvairi. Be to, pinigų suma išleidžiama panaši kaip ir rengiant vakarėlį namie, tik nereikia prieš tai kelias dienas praleisti virtuvėje gaminant maistą, o paskui pusdienį tvarkyti namų“, – mano fotografas Saulius Paukštys. Ir primena, kad norint švęsti gimtadienį fototeatre tokią pramogą reikia užsisakyti prieš keletą savaičių.

Kitokia šventė muziejuje ar observatorijoje

Daug norinčiųjų atšvęsti ypatingą progą sulaukia ir Molėtų astronomijos observatorija. Net žiemą ekskursiją čia reikia užsisakyti mažiausiai prieš mėnesį. Specialios programos švenčiantiems gimtadienius observatorijoje nesiūloma, tačiau jau daugiau nei metus kiekvieną savaitgalį būna bent po vieną kompaniją, kuri atvyksta taip paminėti jubiliejaus ar kitos šeimos šventės.
„Dar nemažai žmonių švenčia valgydami mišraines ir aptarinėdami politines naujienas. Vieni nedrįsta išvažiuoti už miesto, kiti laukia, kol kažkas pakvies, suorganizuos, tačiau vis daugiau lietuvių nori praplėsti akiratį. Visi pažiūrėję į žvaigždes nustemba, kaip gamta mus veikia. Supranta, kad po dangumi esame vienodi. Čia nesvarbu nei piniginės storis, nei socialinė padėtis“, – neabejoja Molėtų astronomijos observatorijos ekskursijų vadovas Saulius Lovčikas.
Jis pasakoja, kad atvykę į observatoriją žmonės pirmiausia išgirsta apie žvaigždes, astronomų darbą, o paskui po atviru dangumi per teleskopą stebi dangaus kūnus. „Dažnai jubiliatas prašo parodyti jo žvaigždyną, laukia krintančių meteorų. Gyvai matomi dangaus reiškiniai įspūdį padaro visiems“, – neabejoja S.Lovčikovas.
Išskirtinė šventė gali būti ir muziejuje. Pavyzdžiui, Vilniaus bažnytinio paveldo muziejuje siūloma net tik susipažinti su ekspozicijomis, bet ir ieškoti lobio, o paskui pasivaišinti tortu. Energetikos ir technikos muziejuje galima išmokti pasigaminti vienkartinį fotoaparatą, taip pat pasirinkti teminę ekskursiją apie transporto raidą, tradicinę ir alternatyvią energetiką ar kt. Rokiškio krašto muziejuje mokama drožti iš medžio, programoje „Sūrio kelias“ rodomi senoviniai pieno produktų gaminimo būdai, pieno rauginimo, sviesto mušimo indai, paskui vaišinama sūriais.
Kelionių organizatoriaus „Kelionių laikas“ projektų vadovė Virginija Šavelienė sako, kad tokios programos, kaip gimtadienio šventė, šiuo metu itin populiarios. „Jau trejus metus jaučiama edukacinių programa paklausa. Ypač dažnai žmonės renkasi tokias, kaip „Duonos kelias“, „Šakočio kepimas“, „Alaus degustacija“. Tai būna vienos dienos išvyka, pavyzdžiui, į Anykščius ar Rokiškį. Populiarios ir ekskursijos po Vilnių, ypač „Vilniaus požemiai“, „Meilės istorijos Vilniuje“, „Kiemelių paslaptys“, – atskleidžia V.Šavelienė.

Per gimtadienį – ekstremalios pramogos

Norintiems gimtadienį atšvęsti aktyviai arba ekstremaliai pasiūlymų taip pat netrūksta. Pavyzdžiui, pramogų agentūra „Vaiduokliai“ sostinėje siūlo sužaisti orientacinį žaidimą „Miesto labirintai“, kurio metu teks spręsti įvairius galvosūkius ir mįsles, mėginti išpešti užuominą iš aplinkinių, naudotis šiuolaikinėmis technologijomis ar naršyti virtualioje erdvėje. Mėgstantys fotografuoti gali išbandyti žaidimą „Fototaškai“ – pagal instruktoriaus parengtas užduotis fotografuojamos įvairios miesto vietos.
Aštrių pojūčių mėgėjams originali gimtadienio idėja gali būti žygis po Antrojo pasaulinio karo metu Vilniuje statytus bunkerius arba po vandens tunelius. Beje, sovietiniame bunkeryje siūloma ir speciali gimtadienio programa, į kurią įeina spektaklis, vaišinimas sovietiniais pietumis ir gėrimais arba ekskursija požeminiame socializmo muziejuje.
O štai Ekskomisarų biuro šaudykla Vilniuje kviečia gimtadienį atšvęsti šaudant tikrais koviniais ginklais. Tarpusavyje pakovoti galima ir Kauno tvirtovės antrajame forte. Susipažinus su forto požemiais, pradedamas šratasvydis – žaidžiama realių ginklų, užtaisytų plastikiniais šratukais, kopijomis.
Smagi staigmena jubiliatui ir svečiams, mėgstantiems intelektualias pramogas, bus specialiai užsakyta ložė Nacionaliniame operos ir baleto teatre arba išnuomota salė kino teatre. Štai Vilniaus „Ozo“ kino salėje arba kino teatre „Pasaka“ draugų kompanija gali ne tik žiūrėti pasirinktą filmą, bet ir vaišintis.
„Susirinkti prie stalo draugai gali kiekvieną dieną, tačiau norisi, kad ypatinga proga įsimintų ilgam. Be to, daugelis svečių nenori tik pasyviai stebėti atrakcijas, bet patys mielai kuria šventę. Pavyzdžiui, patys marinuoja kepsnius, plaka kokteilius, mokosi šokių žigsnelių. Šiandien žmonės nori išmoningos šventės – nuo pasiplaukiojimų laivais iki karaokės dainavimo naktį kopose“, – apibendrina renginių organizatorė Kristina Kaikarienė.

Kiek kainuoja švęsti ne namuose (Lt)
Ekskursija ir edukacinė programa (su išsinuomotu autobusu) 1–2 tūkst.
Edukacinės programos    100–200
Ekstremalios ekskursijos    200–300
Gimtadienis muziejuje    100–150
Fototeatras    400–500
Kūrybinės programos    300–400
Kino salės nuoma    150–400
Ekskursija Molėtų astronomijos observatorijoje žmogui    15
Teminės ekskursijos po Vilnių žmogui    25–35

Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius marina liepą turėjusią vykti Moksleivių dainų šventę. Ministro tikinimu, šiemet į UNESCO nematerialaus paveldo apsaugos sąrašą įtrauktai šventei rengti nėra lėšų.

Ji neva būsianti perkelta į kitus metus, kai dėl pinigų turės sukti galvą jau kita Vyriausybė.
Tai visiškai sutrikdė šventės organizatorius. Pasak Dainų šventės dainų dienos meno vadovo Raimondo Katino, jis su kolegomis nespėja atsakinėti į nusivylusių chorų, šokių ir liaudies ansamblių vadovų skambučius. “Iki atrankų likęs vos mėnuo, visi sutrikę: daugiau kaip metus vykusios repeticijos ir pasirengimas atrankoms nutrūko, apgauti vaikai išsivaikšto, – apgailestauja R.Katinas. – O juk vaikus patraukti dainuoti, šokti, net ir motyvuojant pasirodymu Dainų šventėje, yra sunku. Mažiukai ir paaugliai dar nori dainuoti, o jaunimas tokių užsiėmimų jau kratosi. Jei pažvelgtume į suaugusiųjų chorų sudėtį, pamatytume vien pusamžius ir žilagalvius, kurie dainuoja po 20–45 metus ir pamainos jiems nėra. Taigi, menkstant suaugusiųjų chorams, Dainų šventėms gresia nunykti. Todėl būtina skatinti vaikus dainuoti, šokti, nes patys jauniausi moksleiviai yra smogiamoji Dainų švenčių jėga.” Bet ministras šito negirdi.
Chorų sąjungos vadovo prof. Vytauto Miškinio žodžiais, ministro vienašališkas sprendimas pažeidžia Dainų švenčių įstatymą, kuriame apibrėžta, kad šis valstybinės apsaugos renginys vyksta kas penkerius metus. O įstatymo preambulėje, be kita ko, pabrėžiama: “Dainų švenčių tradicijos išsaugojimą ir tęstinumo palaikymą reglamentuoja Konstitucija, Lietuvos kultūros centrų įstatymas bei UNESCO nematerialaus paveldo apsaugos konvencija.”
Tuo tarpu Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys tikina, kad tiek komiteto, tiek Dainų šventę globojančios šalies vadovės Dalios Grybauskaitės pozicija vienareikšmė: Moksleivių dainų šventė privalo vykti, o ministras jai turi rasti pinigų. “Ministro neatsakingi pareiškimai, kad dėl šventės sumažės mokytojų atlyginimai, prasilenkia su tiesa: Dainų šventės nėra finansuojamos iš mokinio krepšelio lėšų. Tad ministrui nederėtų taip priešinti pedagogų.”

Pastaraisiais metais Naujųjų metų sutikimo naktis tampa labiau asmenine švente: gyventojai vis dažniau savo pramogomis rūpinasi patys, be to, vėl padaugėjo švenčiančiųjų ne baruose ar restoranuose, o namie.

Pasak renginių organizavimo įmonės „A.Nomeika ir partneriai“ vadovo Algirdo Nomeikos, šiemet renginių užsakymų šventiniu laikotarpiu nei sumažėjo, nei padaugėjo – jų panašiai kaip ir ankstesniais metais. Vis dėlto jis pastebi naują tendenciją – gyventojai vis dažniau stengiasi organizuoti šventes savo jėgomis ir tik išsinuomoja iš įmonių būtiną įrangą. Be to, dauguma gyventojų ir bendrovių švenčių proga dažniau renkasi dovanoti daiktus, o ne renginius.
Naujametės linksmybės baruose, restoranuose, klubuose ir kitose pramogų vietose šiemet kainuos daugmaž tiek pat, kiek ir pernai. Vilniaus restoranuose ir klubuose Naujųjų šventimas svyruoja nuo 150 iki 400 Lt asmeniui. Pavyzdžiui, vienas brangiausių yra televizijos bokšte įsikūręs restoranas „Paukščių takas“, kuriame naujametė vakarienė vienam žmogui atsieis 360 Lt.
Kauno restoranuose įkainiai kuklesni ir dažniausiai neviršija 200 Lt asmeniui.

Per šventes gerokai padaugėjant gaisruose žūstančių žmonių, ugniagesiai ragina gyventojus nepamiršti atsargumo naudojantis šildymo prietaisais, elektra, dujomis, fejerverkais ir vairuojant.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, remdamasis praėjusių metų statistika, pranešė, kad 2009-ųjų gruodžio mėnesį gaisruose žuvo 28 gyventojai, 5 iš jų – per šventinį laikotarpį, o dar 5 – per pirmąją Naujųjų metų parą.

“Ypač kelia nerimą tai, kad jau per praėjusį savaitgalį gaisrai pasiglemžė net 8 žmonių gyvybes. Jeigu šalčių metu darbo dienomis skaudžiausi gaisrai dažniausiai kildavo dėl netvarkingų krosnių ir dūmtraukių, elektrinių šildymo prietaisų eksploatavimo taisyklių pažeidimų, tai per šventes ir savaitgaliais pagrindinės nelaimių priežastys yra neatsargus rūkymas, girtavimas bei gyventojų neatsargus elgesys su ugnimi”, – teigia ugniagesiai.

Jie ragina gyventojus nerūkyti lovose, nepalikti be priežiūros mažamečių vaikų. Ugniagesiai primena prieš išvykstant iš namų nepamiršti išjungti iš elektros tinklo elektrinių, šildymo prietaisų, nepalikti perkaitintos ar besikūrenančios krosnies, patikrinti, ar išjungtos dujos.

Gyventojai taip pat perspėjami saugiai naudoti pirotechnikos priemones. Ugniagesiai rekomenduoja pirotechnikos priemones pirkti tik parduotuvėse, skaityti jų naudojimo instrukcijas, o fejerverkus naudoti tik lauke.

“Pavojų gali kelti ir nesuveikusios pirotechnikos priemonės. Tad jeigu pirotechninis gaminys neiššovė, nesiartinkite prie jo mažiausiai 15 minučių arba tiek, kiek nurodyta instrukcijoje. Nebandykite jo ardyti arba uždegti iš naujo. Neužsidegusį ar neiššovusį gaminį reikia panardinti į vandenį, įdėti į maišelį ir išmesti į šiukšlių konteinerį”, – pataria jie.

Šiemet gaisruose jau žuvo 225 gyventojai, pernai per tą patį laikotarpį – 194.

Rašytojas, ekonomistė, psichologė ir mokslininkai pataria, kokių įgūdžius lavinančių ir naudingų dovanų įteikti vaikams Kalėdų proga.

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas iki šiol pamena daugiausiai džiaugsmo vaikystėje ir paauglystėje suteikusias dovanas: pačiūžas, konstruktorių, iš kurio buvo galima surinkti sunkvežimį bei kranus, ir, žinoma, knygą. Labiausiai į atmintį įsirėžusi dovanota knyga vadinosi “Mažieji laukinukai”, kuri paauglius berniukus mokė, kaip pasidaryti lanką, palapinę ir pateikė kitokių tokiam amžiui be galo svarbių patarimų.

Nors ši knyga dabartiniams berniukams negirdėta (J.Liniauskui kilo minčių, kad ją derėtų perleisti), Rašytojų sąjungos pirmininkas pasvarstė ir sudarė labiausiai dabartiniams vaikams tinkamų dovanoti knygų sąrašą. Iš dabartinių lietuvių autorių 2009–2010 m. išleistų knygų vaikams J.Liniauskas rekomenduoja šias: Rimanto Černiausko “Vaikai ir vaiduokliai”, Kristinos Gudonytės “Blogos mergaitės dienoraštis”, Onos Jautakės “Ponia Pelargonija”, Ramutės Skučaitės “Aš – eilėraščių knyga” ir Selemono Paltanavičiaus “Labas, kaip gyveni? 14 laiškų iš girios”.

Kartu pašnekovas ragina nepamiršti ir klasika tapusių kūrinių, tarp kurių Justino Marcinkevičiaus “Grybų karas” ir “Voro vestuvės”, Vytauto Bubnio “Arberonas”, Vytauto Petkevičiaus “Gilės nuotykiai Ydų šalyje” ir “Kodėlčius”.

“Tėvai turėtų įvertinti, ką perka, – nekreipti dėmesio į blizgučius ir pažiūrėti į turinį, nes turinys dažnai būna lėkštas ir netikras. Kai kurios knygos gali būti netgi kenksmingos”, – knygas norintiems dovanoti tėvams pataria J.Liniauskas.

Besidomintiems mokslu – mikroskopai ir mikrorobotukai

Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas profesorius Eugenijus Butkus tėvams taip pat rekomenduoja nepamiršti spausdinto žodžio – vyresniems vaikams tiktų tokie žurnalai, kaip “Iliustruotasis mokslas”, “National Geographic” ar enciklopedijos. Itin smalsiems, mokslu besidomintiems vaikams įspūdį padarys mikroskopai: didinantys apie dešimt kartų kainuos kelias dešimtis litų, o didinantys daugiau nei šimtą kartų jau perkops šimto litų ribą.

Skirtingų mokslininkų nuomone, įvairaus amžiaus vaikams tinkama dovana yra konstruktoriai. Kauno technologijos universiteto Mechatronikos katedos dėstytoja Jolanta Baskutienė mažiems vaikams ypač rekomenduoja “Lego”. “Šie žaislai lavina taktinius ir matematinius įgūdžius, moko atskirti spalvas, suteikia konstravimo ir dizaino pradmenis, lavina vaizduotę ir skatina kūrybiškumą”, – įsitikinusi du vaikus auginanti mokslininkė.

Tuo tarpu vyresniems E.Butkus rekomenduoja nesudėtingą elektronikos rinkinį “Jaunasis mechanikas”. Jį dėliojant galima atlikti 27 bandymus ir išstudijuoti mechaninės fizikos pagrindus.

Dar viena J.Baskutienės siūloma idėja – “Hexbug” robotukai, kainuojantys 30–70 Lt. Tarakonus bei kitokius vabzdžius primenantys žaislai keičia judėjimo kryptį prilietę kliūtį ar nuo skardaus garso, gali persiversti per save, yra ir valdomų nuotoliniu pultu. “Šie žaislai įdomūs, judrūs, kai kurie labai greiti, tad žaidžiant su jais galima praplėsti žinias apie jutiklius. Be to, nors nėra galimybės konstruoti pačiam, jie gali paskatinti kūrybinius ieškojimus, norą domėtis, konstruoti, kurti”, – mano mokslininkė.

Atsižvelgti į pomėgius

Psichologė Rasa Bieliauskaitė pataria, kad renkant dovanas svarbu klausytis vaiko, stengtis išgirsti, kas jam įdomu. Ikimokyklinio amžiaus vaikai žaisdami mokosi būti įvairiose gyvenimo situacijose, įsisavina įvairius socialinius vaidmenis, todėl R.Bieliauskaitė siūlo padovanoti kokios nors profesijos atributų rinkinį, pavyzdžiui, gydytojo instrumentų komplektą.

“Vienas svarbiausių dalykų vaikams yra bendravimas su tėvais, kartu smagiai ir linksmai praleistas laikas. Gal dovana gali tai suteikti? Svarbu, kad dovana nepralenktų vaiko gebėjimų – jei žaidimas pernelyg sudėtingas ar neįdomus, vaikas gali būti ne padrąsintas, bet pasijusti sumenkintas”, – sako psichologė.

Pasak jos, jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikui ypač svarbu bendrauti tiek su draugais, tiek su suaugusiais, todėl tinkama dovana būtų keliese žaidžiami stalo žaidimai. Dabar jų pasirinkimas itin didelis.

Tokią pat dovaną rekomenduoja ir SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė. Ekonomistė taip pat pataria tėvams prie mažųjų užsiprašytos dovanos pridėti gražią taupyklę, į kurią už kiekvieną per savaitę sutaupytą litą tėvai pažadėtų dar pridėti, pavyzdžiui, 10 ct. “Taip bus ugdomas įprotis neskubėti iš karto išleisti turimų pinigų. Tik svarbu nepamiršti šio pažado”, – pataria J.Varanauskienė.

Tuo tarpu vyresniems kaip simbolinę dovaną ekonomistė rekomenduoja proginę monetą, kuri galėtų paskatinti domėtis monetomis, pinigais, jų istorija.

Trys aukščiausi šalies vadovai Kūčias ir Kalėdas švęs su artimaisiais, rašo dienraštis “Vilniaus diena”.

“Prezidentė Dalia Grybauskaitė Kūčių vakarą bus su artimaisiais. Ant stalo būtinai bus dvylika tradicinių patiekalų”, – sakė šalies vadovės patarėja Daiva Ulbinaitė.

Nedetalizuojama, kokie prezidentės giminės ir artimieji susirinks pas ją į rezidenciją Turniškėse.

Pasak patarėjos, valstybės vadovei šios Kūčios “bus ypatingos ir jautrios tuo, kad ji lauš kalėdaitį, dovanotą vienos močiutės per neseniai Prezidentūros kiemelyje vykusią nevyriausybinių organizacijų mugę”.

Trečiadienį D.Grybauskaitė priėmė Betliejaus taikos ugnį iš Lietuvos skautų organizacijų atstovų.

Prieš kelias dienas prezidentė įrašė kalėdinį kreipimąsi į Lietuvos žmones, kuris per televizijas bus transliuojamas Kūčių vakarą.

“Išsaugokime stiprią ir veiklią bendruomenę kaip tvirtos Lietuvos pagrindą, būkime susitelkę ir per Kalėdas, ir visus ateinančius metus, kad galėtume ne tik laukti geresnės ateities, bet ir patys ją kurti”, – linki valstybės vadovė.

Šiemet prieš Kalėdas D.Grybauskaitė jaučiasi puikiai. Pernai didžiųjų metų švenčių išvakarėse ji buvo kiek apsirgusi, tačiau pasveiko per pusantros paros ir grįžo į darbą.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė Kūčių vakarą bus ne namie – su vyru važiuos pas savo vaikus ir anūkus. Seimo pirmininkė ir kitos jos giminės moterys paprastai pačios ruošia didelį Kūčių stalą.

“Kalėdų šventiniam stalui Seimo pirmininkė visai šeimai keps žąsį su troškintais raugintais kopūstais”, – sakė jos atstovas spaudai Juozas Ruzgys.

Jeigu nesutrukdys orai, premjeras Andrius Kubilius ketvirtadienį popiet turėtų grįžti iš beveik savaitę trukusio vizito į Izraelį.

Ministro pirmininko atstovė spaudai Jarda Paukštienė pranešė, kad Kalėdas A.Kubilius švęs namie su šeima.

“Jo žmona Rasa Kubilienė keps žąsį. O riešutų pyragas jau buvo iškeptas naktį prieš kelionę į Izraelį. Šeima eis į bažnyčią, tradiciškai Kalėdų naktį dalyvaus Bernelių mišiose”, – sakė ji.

Anot J.Paukštienės, “didžiausia dovana Kubiliams – kitų metų pradžioje gimsiantis antrasis ar antroji anūkas arba anūkė”. Pirmajai – Elzei – daugiau kaip pusantrų metų.

Jei paskutinį metų vakarą nutarėte praleisti žiūrėdami spektaklį, turėsite susitaikyti su tuo, kad už bilietus paklosite kone dvigubai didesnę sumą nei įprastai. Tarkim, Kauno valstybinio dramos teatro premjerą “Tegyvuoja Bušonas” gruodžio 30-ąją galima žiūrėti už 60 Lt, o naujametinį vakarą už bilietą mokėsite 100 Lt. Tiesa, iškart po spektaklio, kaip ir daugelyje teatrų tą vakarą, pulti į rūbinę nereikės: būsite pavaišinti putojančio vyno taure ir galėsite dalyvauti improvizuotame šventiniame vakarėlyje.

Tačiau didelės Naujųjų sutiktuvių įvairovės teatrai pasiūlyti jau nebegali. Štai Nacionaliniame operos ir baleto teatre į šventinio vakaro programą telikę pigiausi stovimi bilietai, kainuojantys 60 Lt. Į Kauno muzikinio teatro salėje rodomą naujametinį koncertą telikusios pavienės vietos, kainuojančios 150–170 Lt. Į Klaipėdos muzikinio teatro “Traviatą” pateksite už 75–120 Lt. Vilniaus mažajame teatre į tą vakarą rodomą “Mistrą” dar liko brangiausių, 102 Lt kainuojančių bilietų. Jaunimo teatras beturi vos keletą 80 ir 100 Lt kainuojančių bilietų į spektaklį “Vargšai. Aristokratai”.

Margesnę kainų paletę sostinėje tegali pasiūlyti Nacionalinis dramos teatras, šventinį vakarą rodantis miuziklą “Žmogus iš La Mančos” (nuo 30 iki 130 Lt) bei Rusų dramos teatras, siūlantis naujametinį reviu rusakalbiams (nuo 25 iki 80 Lt).

Šiemet Kalėdų Seneliai turi gerokai daugiau darbo nei pernai. Juos praskaidrinti vakarėlių aktyviau kviečiasi ne tik darželiai ar mokyklos, bet ir įmonės. Bendrovės “Renginiai vaikams.lt” direktorė Renata Pažukienė patvirtino, kad šiemet iš tiesų sulaukė daugiau negu šimto Kalėdų Senelio užsakymų, tai yra penkis kartus daugiau negu pernai.

“Beje, šiemet populiariau kviestis ne vieną Kalėdų Senelį, o kartu su kitais personažais – Snieguole, nykštuku, Karlsonu, Pepe. Užsisakoma ir daugiau teminių programų”, – įvairėjančius poreikius atskleidžia “Šypsomes.lt” komunikacijos vadovė Eglė Urbonaitė.

Šią tendenciją įžvelgia ir R.Pažukienė. Jos teigimu, mėgstamiausia Kalėdų Senelio palyda – vis dėlto Snieguolė.
Išaugus poreikiams, šiek tiek pakilo ir Kalėdų Senelių kainos. “Pernai per Kalėdas žmonės dažniausiai pageidaudavo vieno Kalėdų Senelio ir jo trumpas apsilankymas kainavo 150 Lt, o šiemet be 200 Lt Senelis jau nevažiuoja”, – lygina R.Pažukienė.

Iki švenčių standartinė 45 min. programa su renginių organizavimo bendrovių atsiunčiamu Kalėdų Seneliu ir Snieguole Vilniuje kainuoja apie 300–320 Lt, o Kalėdų laikotarpiu – dvigubai brangiau. Tiesa, mažesnių bendrovių atsiunčiami ar individualiai dirbantys Kalėdų Seneliai be jokių palydovų pigesni – už 100–150 Lt jie vaikus ir suaugusiuosius linksmins visą valandą.

Naujųjų metų sutiktuvėms sparčiai rezervuojami svečių namai ir viešbučiai Lietuvoje, – pasirodo, nemaža jų dalis Vilniuje, Druskininkuose ir Palangoje jau visiškai užsakyti.

Pavyzdžiui, dauguma sostinės viešbučių svečiams tegali pasiūlyti po keturis ar penkis laisvus kambarius.

Pasak Druskininkų turizmo ir verslo informacijos centro atstovės Annos Kaciun, svečiai naujametį poilsį kurorto sanatorijose, SPA centruose ir viešbučiuose planuoti pradėjo dar rugsėjį, tad didžioji dalis jų jau užsakyta.

Palangoje pasirinkimas dar šiek tiek didesnis. Viešbučio “Gabija” pardavimo ir rinkodaros vadovė Kristina Telpokaitė informavo, kad iki gruodžio buvo rezervuota apie 60 proc. kambarių. O poilsio namuose “Baltija” išnuomota daugiau nei trečdalis kambarių.

Kaip paaiškėjo, dažniausi vietų viešbučiuose užsakovai – užsieniečiai. Vilnių ir Druskininkus renkasi rusai, lenkai ir vokiečiai, o pajūryje daug latvių, nemažai dar ir lietuvių. Didesnio tautiečių aktyvumo Lietuvos kurortai tikisi nuo gruodžio vidurio – pasirodo, lietuviai visada susizgrimba vėliau. Tačiau užsieniečiai – naudingesni svečiai: jie dažniausiai apsistoja 3–8 paroms. Pavyzdžiui, nemažai Rusijos piliečių Druskininkuose šiemet planuoja ilsėtis nuo gruodžio 26-osios iki sausio 9 d.