Eglė Špokaitė spektaklyje „Černobylio malda“/ menufaktura.lt/T.Stasevičiaus nuotr.

Jie miršta, bet jų niekas kaip reikiant neišklausinėjo. Nepaklausė, ką mes išgyvenome… Apie mirtį žmonės nenori klausytis. Apie tai, kas baisu… Bet aš jums papasakojau apie meilę… kaip aš mylėjau.

Liudmila Ignatenko, žuvusio ugniagesio Vasilijaus Ignatenkos žmona

Kandesnis apžvalgininkas ar koks nors feljetonų meistras tikrai turėtų malonumo aprašinėdamas balandžio 30-osios vakarą Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre.

Ramunė Balevičiūtė, menufaktura.lt

Pradėtų tikriausiai nuo didžiulės iškabos ant teatro fasado, grėsmingai klausiančios: „Ką mes padarėme, kad Nadiežda Savčenko nenumirtų?“. Paminėtų, be abejo, iš susijaudinimo neadekvačias naujojo teatro vadovo Lino Zaikausko kalbas apie tai, kad dabar, po šio vakaro, Panevėžys išgarsės visame pasaulyje, nes nuo Žečpospolitos laikų (!) tai yra tik ketvirtasis Nobelio premijos laureato apsilankymas Lietuvoje…

Pastebėtų graudų disonansą tarp kuklios rašytojos laikysenos ir visos tos provincialios pompos.

Atkreiptų dėmesį į ne visai vykusį pokalbio su nobeliste Svetlana Aleksijevič moderavimą. Pastebėtų graudų disonansą tarp kuklios rašytojos laikysenos ir visos tos provincialios pompos. Galbūt pasitelktų frazeologizmą „kaip aklai vištai grūdas“, kalbėdamas apie šį išties išskirtinį vizitą ir apskritai „Černobylio maldos“ atsiradimą Juozo Miltinio dramos teatro repertuare.

Bet man nekyla noras nei ironizuoti, nei apgailestauti, nei piktintis. Džiaugiuosi dėl to, kad teatrui pavyko prisikviesti šią pasaulinio lygio intelektualę, ir dėl to, kad naujasis Lino Zaikausko spektaklis galbūt daliai žiūrovų padės atrasti Svetlanos Aleksijevič kūrybą. Tiesa, iš karto reikia pasakyti – o dėl šito jau galiu apgailestauti, – neatskleis jos visiškai, viso jos gylio ir, jei norite, polifoniškumo, už kurį ji ir buvo apdovanota Nobelio literatūros premija.

Galbūt tai ir nebuvo spektaklio užduotis (čia vėl turiu užčiaupti savyje „juodąjį“ kritiką, bepratariantį: „Kažin, ar visą knygą režisierius perskaitė?“…), vis dėlto paprastesnį sprendimą vargu ar galima įsivaizduoti: iš „Černobylio maldos“ paimtas pats pirmas pasakojimas, elektrinės gaisrą likvidavusio ugniagesio našlės prisiminimas, kurį, nepraleisdama beveik nė žodžio, jautriai ir, sakyčiau, labai pagarbiai perteikia aktorė Eglė Špokaitė.

Galbūt tai ir nebuvo spektaklio užduotis (čia vėl turiu užčiaupti savyje „juodąjį“ kritiką, bepratariantį: „Kažin, ar visą knygą režisierius perskaitė?“…)

„Vienišas žmogaus balsas“ – vienas emociškai paveikiausių visoje knygoje. Čia pat galiu pati sau paprieštarauti: o argi globalios katastrofos negalima parodyti per vieno žmogaus asmeninę tragediją? Galima, kodėl gi. Tačiau tam reikia turėti didžiulį apibendrinimo arba, paprastai sakant, meninį talentą. Aleksijevič knygoje Liudmilos Ignatenko pasakojimas yra vienas iš daugelio „balsų“. Labai nuoširdus, jaudinantis, galbūt nemažai ir atskleidžiantis apie nelaimės mastą, jos aplinkybes, tačiau vis dėlto vienas iš daugelio. Visų pirma tai yra asmeninė jaunos moters, praradusios mylimą vyrą, tragedija. Tikriausiai ji daug kuo nesiskirtų nuo kitų, jei vyras būtų mirtinai sužeistas kare arba mirtų nuo vėžio.

Žinoma, istorija papasakota subtiliai ir labai paveikiai: čia jau Aleksijevič meistriškumas interviu paversti literatūra, dokumentą – ne tik istorine, bet ir menine tiesa.

Vienaip šis vienišas balsas suskamba Aleksijevič knygos polifonijoje, kitaip – iš jos ištrauktas ir „įgarsintas“ didžiojoje Panevėžio teatro scenoje. Knygą „Černobylio malda“ įrėmina du „Vieniši žmogaus balsai“, abu mylimų vyrų netekusių moterų, nesitraukusių nuo pasmerktųjų iki paskutinio jų atodūsio ir, kaip sako  likviduotojo našlė Valentina Panasievič, pažvelgusių net toliau mirties.

Eglė Špokaitė į sceną – dirbtiniu baltu kailiu išklotą vaikų kambarį – įžengia ne kaip aktorė, kuriai svarbu papasakoti Liudmilos Ignatenko istoriją, o kaip pati Liudmila Ignatenko.

Tačiau abiejų moterų kalbėjimas yra skirtingas: Ignatenko prabyla, regis, pirmą kartą, anksčiau ji, sako, negalėjusi kalbėti. Ir kalba ji ne tam, kad paliudytų kokią nors tiesą, o kad galėtų sugrįžti į laiką, kai ji dar buvo su mylimuoju, pabūti, pagyventi tame laike. Tuo metu Panasievič prataria: „Ne, ne, nebijokit, verkti nebemoku. Noriu kalbėti…“  Išgyventi ir liudyti – du skirtingi išeities taškai, diktuojantys ir skirtingas teatrines prieigas. Linas Zaikauskas renkasi pirmąją, natūraliai lietuvių teatrui artimesnę.

Eglė Špokaitė į sceną – dirbtiniu baltu kailiu išklotą vaikų kambarį – įžengia ne kaip aktorė, kuriai svarbu papasakoti Liudmilos Ignatenko istoriją, o kaip pati Liudmila Ignatenko.  Kaip svarbu, kad žiūrovai tuo patikėtų, rodo ir sufalsifikuota vestuvinė nuotrauka, kurioje – žuvęs ugniagesys Vasilijus Ignatenko ir Eglė Špokaitė (originali Liudmilos Ignatenko vestuvinė nuotrauka čia). Aktorė gana tiksliai perteikia gedinčios moters būseną. Kalba ji tyliai (į mikrofoną), su pauzėmis, vis nurydama ašaras. O tikslus emocijos įkūnijimas, kaip žinia, sukelia emocinį publikos atsaką.

Tokį mokyklinį medijų panaudojimą galbūt būtų galima pateisinti tuo, kad spektaklis rodomas didžiojoje salėje, nors prašyte prašosi kamerinės erdvės.

Atsvarą šiai fikcijai siūlo ekranas, kuriame kartais kaip teksto iliustracijos rodomos archyvinės nuotraukos (spektaklio scenografijos ir vaizdų projekcijų autorė Margarita Misiukova). Bet vien dokumentais spektaklio kūrėjai nepasitiki. Todėl ekrane atsiranda ir „meninių“ iliustracijų: švytintis pieno sūkurys, radiaciją spinduliuojantis apelsinas ir pan. Taip pat ekrane išryškinamos svarbiausios frazės, o kai rodyti nėra ką, matome filmuojamą aktorės veidą. Tokį mokyklinį medijų panaudojimą galbūt būtų galima pateisinti tuo, kad spektaklis rodomas didžiojoje salėje, nors prašyte prašosi kamerinės erdvės.

Kita vertus, gal tame galima įžvelgti ir šiokią tokią koncepciją. Iš dalies ekranas spektaklyje naudojamas kaip altorius arba memorialinė lenta. Ir visą spektaklį galima laikyti savotišku atnašavimu, žuvusiųjų pagerbimu. Spektaklio kūrėjai, be abejo, turi teisę į tokį požiūrį. O norintiems ne tik baisėtis ir užjausti, bet ir suprasti, teks atsiversti Svetlanos Aleksijevič knygą.

Recenzija pirmą kartą publikuota svetainėje menufaktura.lt 2016 m. gegužės 4 d.

Svetlana Aleksijevič / "Scanpix" nuotr.

Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič  balandžio 30 d. lankysis Panevėžyje ir susitiks su visuomene. Tą dieną Juozo Miltinio teatre vyks premjera pagal rašytojos dokumentinę apysaką „Černobylio malda“ (režisierius Linas Marijus Zaikauskas). Laukiant premjeros ir susitikimo su S.Aleksijevič, manufaktura.lt siūlo paskaityti  šių metų “Deutsche Welle” interviu su rašytoja.

- Titulas „Nobelio premijos laureatė“ įpareigoja?

- To dar nežinau. Aš dar neįsigyvenau į šią būseną. Šiaip ar taip, nebeturiu laisvo laiko. Tai yra labai liūdna, kadangi aš esu daugiau vienišė, rašomojo stalo žmogus. Aš mieliau sau tyliai rašyčiau ir mąstyčiau.

- Kas pasikeitė Jūsų asmeniniame gyvenime po Nobelio premijos apdovanojimo?

- Dabar galiu pasakyti ne daugiau kaip vieną žodį. Vos ką pasakau – paskelbiama viešai. Žinoma, tai kiek nekomfortabilu.

- Kelno literatūros festivalio metu prasitarėte, kad mes vėl išgyvename Šaltąjį karą. Jūs, kaip daug apie karą rašiusi autorė, jaučiate tai ypatingai intensyviai?

- Ne, aš tai jaučiu kaip žmogus, kuris ten gyvena – viso to viduje. Kadangi Baltarusija, kaip jokia kita šalis, turi glaudžius santykius su Rusija. Aš manau, kad tai vienintelė likusi erdvė, kuri patiria tiesioginę Rusijos įtaką. Keletą procesų Lukašenka galėjo sustabdyti. Jis galėjo užkirsti kelią laukinio kapitalizmo vystimuisi. Baltarusija – imperializmo ir socializmo mišinys.

Ši besikaupianti neapykanta buvo labai meistriškai nukreipta į išorinį pasaulį.

Tačiau galima pastebėti, kad neapykanta, kuri kaupėsi apiplėštuose ir apgautuose žmonėse, praskynė sau kelią. Aš tai pastebėjau jau prieš dešimtmetį, kai rašiau knygą „Second hand laikas“ ir daug keliavau po Rusiją. Ir tada klausiau savęs, prie ko gali privesti ši neapykanta.  Kai viešėjau pas savo draugus Maskvoje ir pasidalinau įspūdžiais, jie sakė, kad demokratija šiandien yra negrįžtamas procesas, grįžimas būtų nerealus. Dabar aiškėja, kad tai nebuvo tik svaičiojimai. Ir ši besikaupianti neapykanta buvo labai meistriškai nukreipta į išorinį pasaulį. Greita sąmonės militarizacija buvo įsteigta prieš „išorės priešą“.

- Taigi Jūs manote, kad pyktis dėl vidaus politikos problemų, šiuo atveju Rusijos, yra nukreipiamas į įsivaizduojamą išorinį priešą?

- Žinoma. Tai yra energijos, kuri gali susprogdinti kažką viduje, nukreipimo į išorę forma. Putinas nieko naujo neišrado. Taigi taip buvo daroma visada.

- Daugelis kalba apie Putiną ir jo autokratiją, tačiau tokia autokratija yra sukurta ne vakuume. Jo populiarumo reitingai šiuo metu yra įspūdingi. Kaip tokį reiškinį visuomenėje galima paaiškinti?

- Esu paskelbusi straipsnį pavadinimu „Kolektyvinis Putinas“. Jame rašiau, kad čia svarbiausias ne Putinas, jis tik akumuliuoja sąmoninius ir pasąmoninius visuomenės troškimus, o visuomenė, kuri jaučiasi pažeminta, apiplėšta, apgauta. Joje tvenkiasi energija. Ir mes, kurie dalyvavome perestroikoje, taip pat stebėjomės: kur yra petrodoleriai? Niekas neįtarė, kad jie „nuskriejo“ į kariuomenę. Šiandien Rusija turi pakankamai stiprią kariuomenę, visiškai kitokią nei Jelcino laikais.

Kai Putinas ištarė šiuos žodžius: visi aplink yra priešai, turime būti stiprūs, mus privalo gerbti – pasaulis staiga vėl grįžo į savo vietą. Toks pasaulis žmonėms yra pažįstamas.

Mes stebėjomės: kodėl tauta tyli? Kai aš pradėjau daug keliauti po gilią Rusijos provinciją, pavyzdžiui, Sibirą, supratau, kodėl ji tyli: ji nesuprato, kas įvyko, to nebuvo tikimasi. Žmonės nenorėjo kapitalizmo, kuris netiko rusiškui mentalitetui. Ir kai Putinas ištarė šiuos žodžius: visi aplink yra priešai, turime būti stiprūs, mus privalo gerbti – pasaulis staiga vėl grįžo į savo vietą. Toks pasaulis žmonėms yra pažįstamas. Jie vėl save suprato tautinėje vienybėje.

- Nobelio premijos įteikimo ceremonijoje kalbėjote apie dvi katastrofas: socialinę, kuri yra susijusi su sovietinės imperijos griūtimi, ir Černobylio tragediją, kuri įvyko prieš trisdešimt metų. Ką Černobylis Jums reiškia šiandien?

- Visi mano draugai, kurie mirė per paskutinius dešimt metų, mirė nuo vėžio. Ir tiesiogine šio žodžio prasme nėra dienos, kada negirdėčiau, kad kažkas susirgo ar mirė. Daugelio mokslininkų tai buvo prognozuojama jau pačioje pradžioje, pirmaisiais mėnesiais po Černobylio avarijos. Mokslininkai tada sakė, kad pirmiausia bus greitų mirčių banga, po kurios seks reakcija į mažų dozių radiaciją, tą radiaciją, kurią mes valgome, geriame ir kvėpuojame. Tai vyksta būtent dabar – gana agresyviai ir visur.

Blogai yra tai, kad visuomenė nėra pajėgi nepriklausomoms pilietinėms iniciatyvoms. Valdantieji nori užmerkti akis. Jie patys, kiek man žinoma, turi specialius žemės ūkius. Tuo tarpu mes valgome viską, kas yra siūloma parduotuvėse, turguose, kurie nėra itin atidžiai kontroliuojami. Todėl negalima sakyti, kad gyvename laikais po Černobylio. Mes gyvename Černobylio laikais ir tai tęsis amžinai.

- Jūs gyvenate ir rašote Baltarusijoje. Šios šalies valdžios Jūs nemėgstate. Čia stengiamasi Jus ignoruoti, kliudoma susitikti su kolegomis rašytojais. Kodėl vis dar ten gyvenate?

- Aš ką tik grįžau – po dvylikos metų užsienyje. Kartu su Vasilijumi Bykovu palikome šalį. Lukašenka kaip tik atėjo į valdžią. Tada mes galvojome, kad neturėsime ilgam pasilikti užsienyje, kad mūsų išvykimas taps meno simboliu. Nieko panašaus! Ilgos emigracijos metu supratau, kad visa tai taip greitai nesibaigs. Tačiau aš esu rašytoja, kuri privalo ir nori gyventi namuose. Nes tie „balsų romanai“, kuriuos rašau, susidaro iš atmosferos, mane supančio gyvenimo, iš pokalbių su žmonėmis, dažnai atsitiktinių, prasilenkiant, gatvėje, restorane, taksi, turguje. Be to auga mano anūkė ir aš grynai žmogiškai noriu būti šalia jos.

Mes buvome tokie naivūs romantikai, kurie tikėjo, kad demokratija paprasčiausiai ateis todėl, nes mes gatvėse šaukiame „Laisvė! Laisvė!”.

Tačiau turiu taip pat pripažinti, kad grįžau likus maždaug pusei metų iki tos transformacijos, kada visos Putino kaukės nukrito, ir jis atvirai ir aiškiai pristatė savo programą Rusijai. Daugeliui tai buvo pralaimėjimas ir sukėlė nerimą. Tada pirmą kartą supratome, kad tam buvo ruožtasi kone dvidešimt metų! Mes buvome tokie naivūs romantikai, kurie tikėjo, kad demokratija paprasčiausiai ateis todėl, nes mes gatvėse šaukiame „Laisvė! Laisvė!”.

- Ar pritaria šeimos nariai Jūsų požiūriui į demokratiją ir šiuolaikinį gyvenimą?

- Aš taip nemanau. Mano tėvas iki paskutinės dienos tikėjo komunizmu, jis negalėjo išmesti savo partijos bilieto. Jis buvo įsitikinęs, kad Stalinas apjuodino komunizmo idėją. Mano motina galvojo kažką panašaus, nors abiejų šeimose buvo represijų aukų. Anksčiau aš klausdavau savo tėvo apie laiką, kai buvo suimti jo draugai: „Kaip tu galėjai?“

Šiandien jau nebeklausiu tokių idiotiškų klausimų. Kaip mes visi galime šiandien? Kiekvienas šioje gyvenimo tėkmėje ras triuką, pasiteisinimą, galimybę, kažką savo orumui išlaikyti. Tai yra žmogaus prigimtis. Totalitarizmas, kuris šiandien sutinkamas įvairiausiomis formomis, yra giliai įsišaknijęs gyvenime. Pavyzdžiui, Baltarusijos žmonės: jie matė Maidaną Ukrainoje, kraujo praliejimą, tas degančias padangas. Žinoma, jie išsigąsta. Visi nori laisvės. Tačiau visi nori, kad šis grožis tiesiog ateitų, iš kažkur pasirodytų, nusileistų iš dangaus. Bet tai neįvyks.

- Prie ko dirbate šiuo metu?

- Šiandien aš esu pernelyg pavargusi, kad rašyčiau apie karą. Aš daugiau negaliu žiūrėti į žmogaus pamišimą. Ir aš negaliu suvokti, kur žmogus įgauna teisę žudyti kitą žmogų. Tiek teisingas, tiek neteisingas karas galiausiai yra tik žmogžudystė. Manau, XXI-ajame amžiuje turėtų būti kovojama idėjų pagalba. Mes turėtume vienas su kitu derėtis, o ne žudyti. Bet mes toliau žudome. Tai barbariška.

Šiuo metu galvoju apie dvi knygas. Viena apie meilę. Vyrai ir moterys kalba apie meilę, bet kartu dar kartą apie tai, kas mes esame. Kita – apie gyvenimą senatvėje. Technologinė pažanga mums suteikė dar 20-30 metų ir niekas nežino ką su tuo daryti. Reikia kažkaip kitaip gyventi, rasti tam tikrą prasmę. Ji negali susidaryti tik iš vaikų gimdymo, kaip mums buvo įdiegta. Juk privalo dar ir dvasinė prasmė būti.

Interviu vertė Ilona Vitkauskaitė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje menufaktura.lt 2016 m. balandžio 7 d.

Šį vakarą pateikiame jums ištrauką iš 2015-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygos „Černobylio malda“. S.Aleksijevič (g.1948 m.), baltarusių rašytoja ir žurnalistė, gimė Ukrainoje, gyvena ir dirba Baltarusijoje, tėvo gimtinėje. 2015 m. suteikta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą“.

„Černobylio malda“ (1997 m.) – knyga ne tik apie pačią atominės elektrinės katastrofą, bet ir apie tai, ko mes net neįsivaizdavome, – kaip gyventi žemėje po jos. Avarijos likviduotojų, gaisrininkų, kariškių ir jų artimųjų, paprastų žmonių ir pareigūnų, o skaudžiausia – vaikų akimis atskleidžiamas visas sistemos suluošintų žmonių gyvenimo ir likimo tragizmas:

Autorės interviu su pačia savimi apie praleistą istorijos tarpsnį

– Praėjo dešimt metų… Černobylis jau tapo metafora, simboliu. Ir netgi istorija. Parašyta dešimtys knygų, nufilmuoti tūkstančiai metrų videojuostos. Mums atrodo, jog žinome apie Černobylį viską: faktus, vardus, skaičius. Ką dar galima prie to pridurti? Be to, natūralu, kad žmonės nori pamiršti Černobylį, įtikinę save, kad jis jau praeity…

Apie ką ši knyga? Kodėl aš ją parašiau?

– Ši knyga ne apie Černobylį, bet apie Černobylio pasaulį. Apie tai, kas mums menkai žinoma. Beveik nieko. Praleistas istorijos tarpsnis – taip aš ją pavadinčiau. Mane domino ne pats įvykis: kas atsitiko tą naktį elektrinėje ir kas kaltas, kokie buvo priimami sprendimai, kiek tonų smėlio ir betono prireikė supilti sarkofagui virš tos velnio skylės, bet pojūčiai, jausmai žmonių, susidūrusių su nežinomybe. Su paslaptimi. Černobylis – paslaptis, kurią mes dar turėsime atskleisti. Galbūt dvidešimt pirmajame amžiuje. Iššūkis jam. Ką žmogus ten sužinojo, įspėjo, atrado pats savyje? Kaip pažvelgė į pasaulį? Tai jausmų, o ne įvykio rekonstrukcija.

Anksčiau rašydama knygas aš stebėdavau kitų kančias, o dabar pati tokia pat liudininkė, kaip ir visi. Mano gyvenimas taip pat susijęs su šiuo įvykiu, aš čia gyvenu. Černobylio žemėje. Mažoje Baltarusijoje, apie kurią anksčiau pasaulis beveik negirdėjo. Šalyje, apie kurią dabar kalbama, kad tai jau ne žemė, o Černobylio laboratorija. Baltarusiai – Černobylio žmonės. Černobylis virto mūsų namais, mūsų tautos likimu. Aš negalėjau neparašyti šios knygos…

– Tai kas gi tasai Černobylis? Kažkoks ženklas? Ar vis dėlto milžiniška technologinė katastrofa, nesulyginama nė su kuo, kas yra atsitikę anksčiau?

– Tai daugiau nei katastrofa… Kaip tik bandymas priskirti Černobylį prie žinomiausių katastrofų ir trukdo mums jį suprasti. Tartum visą laiką eitume klaidinga kryptimi. Senosios patirties čia aiškiai nepakanka. Po Černobylio gyvename kitame pasaulyje, ankstesnio pasaulio nebėra. Bet žmogus nenori apie tai mąstyti, nes apie tai niekada nesusimąstė. Jis užkluptas netikėtai.

Ne kartą girdėjau iš savo pašnekovų vienodus prisipažinimus: „Nerandu žodžių apsakyti tam, ką mačiau ir išgyvenau“, „nė vienoje knygoje apie tai nebuvau skaitęs nei kine matęs“, „niekas anksčiau man nieko panašaus nėra pasakojęs“. Prisipažinimai kartojosi, ir aš sąmoningai neišbraukiau tų pasikartojimų knygoje. Ir apskritai pasikartojimų pasitaikys daug. Palikau, neišbraukiau ne tik dėl tikrumo, „nedirbtinės tiesos“, man atrodė, kad jie dar atspindi ir to įvykio neįprastumą. Viskas pirmąkart apibrėžiama, pasakoma garsiai. Atsitiko kažkas, kam mes neturime nei vaizdinių sistemos, nei analogų, nei patirties, prie ko nepritaikytas nei mūsų regėjimas, nei mūsų ausys, net mūsų žodynas netinka. Visas vidaus instrumentas. Jis nustatytas taip, kad žmogus galėtų pamatyti, išgirsti arba paliesti. O čia nieko to neįmanoma. Kad ką nors suprastų, žmogus turi peržengti savo suvokimo ribas.

Prasidėjo nauja jausmų istorija…

– Bet žmogus ir įvykis ne visada tolygūs? Dažniausiai netolygūs…

– Aš ieškojau sukrėsto žmogaus. Susidūrusio su šiuo įvykiu akis į akį. Susimąsčiusio.

Trejus metus važinėjau ir visų klausinėjau: elektrinės darbuotojų, mokslininkų, buvusių partinių valdininkų, medikų, kareivių, persikėlėlių, sugrįžusių tenai savavališkai… Įvairių profesijų, likimų, kartų ir temperamentų žmonės… Tikintys ir ateistai. Valstiečiai ir intelektualai. Černobylis – pagrindinis jų pasaulio turinys. Juo užnuodyta viskas viduje ir aplinkui, ne tik žemė ir vanduo. Visas jų laikas.

Įvykis, papasakotas vieno žmogaus, – jo likimas, daugelio žmonių – jau istorija. Sunkiausia suderinti dvi tiesas – asmeninę ir visuotinę. O šiandien žmogus epochų lūžyje…

Sutapo dvi katastrofos: socialinė – mūsų akyse grimzta po vandeniu milžiniškas socializmo žemynas, ir kosminė – Černobylis. Du globaliniai sprogimai. Ir pirmasis – artimesnis, suprantamesnis. Žmonės susirūpinę šia diena ir buitimi: už ką nusipirkti, kur važiuoti? Kuo tikėti? Po kokiomis vėliavomis vėl stoti? Tai išgyvena visi ir kiekvienas. O apie Černobylį norėtų pamiršti. Iš pradžių vylėsi jį nugalėti, bet, supratę, kokios bergždžios jų pastangos, nutilo. Sunku apsiginti nuo to, ko nežinai. Ko nežino žmonija. Černobylis perkėlė mus iš vieno laiko į kitą.

Prieš mus realybė, nauja visiems…

Tačiau apie ką žmogus bekalbėtų, jis atsiskleidžia ir pats. Kas mes per žmonės?

Mūsų istorija – tai kentėjimo istorija. Kentėjimas – mūsų užuoglauda. Mūsų kultas. Mes jo užhipnotizuoti. Bet man norėjosi paklausti ir apie kitką – apie žmogaus gyvenimo, mūsų buvimo žemėje prasmę.

Važinėjau, kalbėjausi, užrašinėjau. Šitie žmonės pirmieji… pamatė tai, ką mes tik manome esant. Kas visiems – dar paslaptis. Bet apie tai papasakos jie patys…

Ne kartą man rodėsi, jog užrašinėju ateitį…

Monologas apie tai, kad galima pasišnekėti ir su gyvais, ir su mirusiais

Naktį į kiemą įėjo vilkas. Pažvelgiau pro langą – stovi ir spygso akimis. Lyg žibintais…

Aš prie visko pripratau. Septynerius metus gyvenu viena, septyneri metai, kaip žmonės išvažiavo… Naktį, pasitaiko, sėdžiu, kol išaušta, ir galvoju, galvoju. Ir šiandien visą naktį ant lovos susirietusi išsėdėjau, o paskui išėjau pažiūrėti, kokia saulelė. Ką aš jums pasakysiu? Pats teisingiausias dalykas pasaulyje mirtis. Niekas dar neišsipirko. Žemė visus priima: ir gerus, ir piktus, ir nusidėjėlius. O daugiau teisingumo šiame pasaulyje nėra. Aš sunkiai ir dorai visą gyvenimą dirbau. Sąžiningai gyvenau. O man teisingumo neteko. Dievas kažkur dalino, kol mano eilė priėjo – jis jau nebeturėjo ko man duoti. Jaunas gali mirti, o senas turi… Iš pradžių aš žmonių laukiau, maniau – visi grįš. Niekas amžinai nevažiavo, važiavo laikinai. O dabar mirties laukiu… Numirti ne sunku, o baisu. Cerkvės nėra… Šventikas neatvažiuoja… Kam nunešiu savo nuodėmes… Neturiu kam…

…Pirmą kartą kai pasakė, kad pas mus radiacija, tai mes pagalvojom, jog tai kažkokia liga: kas suserga – iškart numiršta. Ne, sako, tai kažkas tokio, kas paviršiuj guli ir į žemę lenda, o pamatyti negali. Žvėris gal mato ir girdi, o žmogus ne. Netiesa! Aš mačiau… Tas cezis tol mano darže mėtėsi, kol lietus jį išmirkė. Spalva jo tokia rašalinė… Guli ir mirguliuoja gabaliukai. Parbėgau iš kolūkio lauko, nuėjau į savo daržą… Toks mėlynas gabalėlis… O už dviejų šimtų metrų dar vienas… Didumo sulig skarele, kur ant mano galvos. Šūktelėjau kaimynei, kitoms moteriškėms, mes viską apibėgome. Visus daržus, lauką aplink… Gal du hektarus… Gal keturis nemažus gabalėlius radome… O vienas buvo raudonos spalvos… Rytojaus dieną ėmė krapnoti lietus. Iš pat ryto. Ir iki pietų jų neliko. Atvažiavo milicija, o jau nebuvo ko rodyti. Tiktai papasakojome. Gabalėliai va tokie… (Rodo rankomis.) Kaip mano skarelė. Mėlyni ir raudoni…

Mes nelabai bijojome tos radiacijos… Jei nebūtume jos pamatę, gal ir būtume bijoję, o kai pažiūrėjome, tai jau ne taip baisu. Milicija su kareiviais lenteles pastatė. Kam prie namo, kitur gatvėje – užrašė: septyniasdešimt kiuri, šešiasdešimt kiuri… Amžių nugyvenome savo bulveles valgydami, o čia sako – negalima! Kam vargai, kam juokai… Patarė darže dirbti su marliniais raiščiais ir guminėmis pirštinėmis… O paskui dar vienas labai didelis mokslininkas atvažiavo ir klube aiškino, kad malkas reikia plauti… Stebuklai! Kad man ausys nudžiūtų! Įsakė perskalbti užvalkalus, paklodes, užuolaidas… Betgi jie pirkioje! Spintose ir skryniose. O iš kur troboje bus radiacija? Už stiklo? Už durų? Keista! Tu ieškok jos miške, lauke… Šulinius užrakino, apsuko celofano plėvele… Vanduo „nešvarus“… Argi jis nešvarus, jis toks švarus! Prikalbėjo gyvą galą. Jūs visi mirsite… Reikia išvažiuoti… Evakuotis…

Išsigando žmonės… Įsibaugino… Kai kurie puolė naktimis savo turtą užkasinėti. Ir aš drabužius susidėjau… Pagyrimo raštus už dorą darbą ir kapeiką, kiek turėjau, taupiau. Toks liūdesys! Toks liūdesys graužė širdį! Kad aš numirčiau, jei netiesą sakau! Staiga girdžiu, kad viename kaime kareiviai žmones evakavo, o senis su sene pasiliko. Kai pasakė, kad žmones kels, ves į autobusus, jiedu pasiėmę karvutę patraukė į mišką. Ten ir pralaukė. Iš kur ta nelaimė randasi? (Verkia.) Nepatvarus mūsų gyvenimas… Nenoriu verkti, tik ašaros byra…

O! Pažiūrėkite pro langą – šarka atskrido… Nevaikau jų… Nors kartais šarkos iš tvarto kiaušinius vagia. Vis tiek nevaikau. Nieko nevaikau! Vakar kiškis buvo atbėgęs…

Va, kad taip kasdien troboje būtų žmonių. Čia netoli, kitame kaime, irgi moteriškė viena gyvena, aš sakau, kad pas mane persikeltų. Ką pagelbės, ko ne, bet nors bus kam žodį pratarti. Ką prisišaukti… Naktį man viskas skauda. Kojas suka, lyg skruzdės bėgiotų, nervas vaikšto. Tai paimu ko į rankas. Grūdų saujelę… Ir grumšt, grumšt. Nervas tada nurimsta… Kiek aš prisidirbau per savo amželį, kiek privargau! Visko gana, nieko nebenoriu. Numirčiau, tai pailsėčiau. Nežinau, kaip ten sielai, o kūnui bus ramu. Ir dukterų turiu, ir sūnų… Visi mieste… O aš niekur iš čia nenoriu! Davė Dievas metų, bet nedavė dalios. Žinau, kad įsiėda senas žmogus, vaikai pakenčia, pakenčia ir užgauna. Džiaukis vaikais, kol maži. Mūsų moterys, kurios išvažiavo į miestą, visos verkia. Tai marti skriaudžia, tai duktė. Grįžti nori. Mano žmogus čia… Guli kapelyje… Kapinėse. Jeigu čia negulėtų, gal kitur kur gyventų. Ir aš su juo. (Staiga linksmai.) O ko važiuoti? Čia gerai! Viskas auga, viskas žydi. Nuo vabalėlio iki žvėries – visi gyvena.

Aš viską jums atsiminsiu… Skrenda lėktuvai ir skrenda. Kiekvieną dienelę. Žemai žemai virš galvų. Skrenda į reaktorių. Į elektrinę. Vienas po kito. O pas mus – evakuacija. Perkeldinimas. Šturmuoja trobas. Žmonės užsidarinėjo, išsislapstė. Galvijai mauroja, vaikai verkia. Karas! O saulė šviečia… Aš atsisėdau ir neinu iš trobos, tiesa, neužsirakinau. Pasibeldė kareiviai: „Kaip, šeimininke, susiruošei?“ Klausiu: „Jėga man rankas ir kojas surišite?“ Patylėjo, patylėjo ir išėjo. Jaunučiai jaunučiai. Vaikai! Moterys keliais priešais namus šliaužiojo… Meldėsi… Kareiviai už parankių vieną, kitą – ir į mašiną. O aš įgrasinau, kuris mane palies, bent užkabins, tas lazda gaus. Keikėsi! Smarkiai keikėsi! Neverkiau. Tada neverkiau.

Sėdžiu troboje. Šauksmas! Riksmas! O paskui stojo tyla… Viskas nutilo. Pirmąją dieną neišėjau iš trobos…

Sakė, ėjo žmonių kolona… Ir kolona galvijų. Karas!

Maniškis mėgdavo sakyti, kad žmogus galvoja vienaip, o Dievas patvarko savaip. Kaip kam skirta. Iš jaunų, kurie išvažiavo, jau yra mirusių. Naujoje vietoje. O aš su lazdele – vaikštau. Trepsiu. Liūdna pasidaro, paverkiu. Kaimas tuščias… O paukščių čia visokių… Skraido… Ir briedis ateina, nors tu ką… (Verkia.)

Aš viską prisiminsiu… Žmonės išsivažinėjo, o kates ir šunis paliko. Pirmąsias dienas aš vaikščiojau ir visiems pieno pildavau, kiekvienam šuniui duodavau po gabalą duonos. Jie stovėjo prie savo kiemų ir laukė šeimininkų. Ilgai laukė žmonių. Alkanos katės ėsdavo agurkus… Pomidorus… Iki rudens pjoviau žolę priešais kaimynės vartelius. Tvora nugriuvo, tvorą jai prikaliau. Laukiau žmonių… Kaimynų šuniuką Žučioku vadino. „Žučiokai, – prašau, – jeigu pirmas žmogų pamatysi, šūktelk man.“

Naktį sapnuoju, kaip mane evakuoja… Karininkas rėkia: „Šeimininke, mes greitai viską sudeginsim ir užkalsim. Išeik!“ Ir veža mane kažin kur, į kažkokią nepažįstamą vietą. Neaiškią. Ir ne miestas, ir ne kaimas. Ir ne žemė…

Atsitiko toks dalykas… Turėjau gerą katinėlį. Vaską. Žiemą užpuolė alkanos žiurkės, nėra rodos… Po antklode lįsdavo… Grūdai statinėje – skylę prasigraužė. Tai Vaska išgelbėjo… Be jo būčiau pražuvusi… Mudu su juo pasišnekam, papietaujam. O paskui Vaska dingo… Gal alkani šunys užpuolė ir suėdė? Jie vis lakstė alkani, kol išdvėsė, katės buvo tokios alkanos, kad kačiukus ėdė, vasarą neėsdavo, tik žiemą. Atleisk, Viešpatie! O vieną moteriškę žiurkės užgraužė… Suėdė. Rudos žiurkės… Teisybė ar ne, o šneka. Ir valkatos aplinkui bastosi… Pirmaisiais metais turto užteko… Marškiniai, palaidinės, kailiniai… Imk ir vežk į sendaikčių turgų… Va jie prisigeria, dainas traukia. Plūstasi. Vienas nuo dviračio nugriuvo ir užmigo gatvėje. Tai ryte rado du kauliukus ir dviratį. Ar teisybė, ar ne? Nepasakysiu. Taip šneka.

Čia visi gyvena. Na, visi, kas gyvas! Driežai, varlės. Ir sliekai. Ir pelių yra! Visko yra! Ypač gera pavasarį. Mėgstu, kai alyvos žydi. Ievos kvepia. Kol kojos tvirtai laikė, pati duonos eidavau, tik į vieną pusę penkiolika kilometrų. Jauna būčiau dumte nudūmusi. Buvau įpratusi. Po karo mes eidavome sėklų į Ukrainą. Po trisdešimt, penkiasdešimt kilometrų. Žmonės po pūdą nešdavo, o aš tris. Dabar per trobą kartais nepereinu. Senai bobai ir vasarą ant krosnies šalta. Milicininkai atvažiuoja kaimo tikrinti, man duonos atveža. Tik ką jie čia tikrina? Gyvenu tik aš ir katinėlis, čia jau kitas katinėlis. Milicija papypina, mudu apsidžiaugiam. Bėgame. Jam atveža kauliukų. O manęs klausinėja: „O jeigu užpuls banditai?“ – „Ką jie iš manęs gaus? Ką paims? Sielą? Sielą ir teturiu.“ Geri vaikinukai… Juokiasi… Baterijas imtuvui atvežė, dabar radijo klausausi. Liudmilą Zykiną mėgstu, bet kažko retai ji dabar dainuoja. Matyt, paseno, kaip ir aš… Maniškis mėgdavo sakyti… Taip dar sakydavo: pasenai – ir daina sudainuota!

Papasakosiu, kaip katinėlį susiradau. Dingo mano Vaska… Ir dieną laukiu, ir dvi… Ir mėnesį… Na, visai viena buvau likusi. Nebėra su kuo sušnekti. Einu per kaimą, per svetimus sodelius šaukdama: Vaska, Murka… Vaska! Murka! Iš pradžių jų daug lakstė, o paskui visi kažkur dingo. Išgaišo. Mirtis nesirenka… Žemelė visus priima… Vaikštau aš, vaikštau. Dvi dienas šaukiau. Trečią dieną žiūriu – tupi prie parduotuvės… Mudu susižvalgėme… Jis džiaugias, ir aš džiaugiuosi. Tik kad žodžio nepasako. „Na, eime, – prašau, – eime namo.“ Tupi… Miau… Ėmiau jo prašyti: „Ko čia būsi vienas? Vilkai suės. Sudraskys. Eime. Aš kiaušinių turiu, lašinių.“ Bet kaip paaiškinti? Katinas žmonių kalbos nesupranta, o kaip jis tada mane suprato? Aš einu priekyje, jis bėga iš paskos. Miau… „Atpjausiu tau lašinių…“ Miau… „Gyvensim abu…“ Miau… „Pavadinsiu tave Vaska…“ Miau… Ir va mudu jau dvi žiemas peržiemojom…

Naktį susapnuoju – kažkas pašaukė… Kaimynės balsas: „Zina!“ Patyli… Ir vėl: „Zina!“

Liūdna pasidaro, paverkiu…

Nueinu į kapines. Mama ten guli… Maža dukrytė… Per karą nuo šiltinės numirė… Tik nunešėm ją į kapus, užkasėm, išlindo iš už debesų saulelė. Ir šviečia šviečia. Nors grįžk ir atkask. Ir mano žmogus ten… Fedia… Pasėdžiu šalia visų. Padūsauju. O pasikalbėt galima ir su gyvaisiais, ir su mirusiais. Man jokio skirtumo. Ir tuos, ir anuos girdžiu. Kai tu viena… Ir kai liūdna… Be galo liūdna…

Prie pat kapinaičių gyveno mokytojas Ivanas Prochorovičius Gavrilenka, jis pas sūnų į Krymą išvažiavo. Už jo – Piotras Ivanovičius Miuskis… Traktorininkas… Stachanovietis, kažkada visi į stachanoviečius veržėsi. O ten toliau Miša Michaliovas, jis fermoje katilus kūreno. Miša numirė greitai. Išvažiavo – ir iškart numirė. Už jo stovėjo zootechniko Stepano Bychovo namas… Sudegė! Naktį pikti žmonės padegė. Atėjūnai. Stepanas ilgai nepagyveno. Kažkur Mogiliovo rajone palaidotas. Antras karas… Tiek žmonių praradom! Kovaliovas Vasilijus Makarovičius, Maksimas Nikiforenka… Aš kartais užmerkiu akis ir vaikštau po kaimą… Na, kokia, sakau jiems, čia radiacija, jei ir drugeliai skraido, ir kamanės dūzgia, ir mano Vaska peles gaudo. (Verkia.)

O mieloji, ar supratai mano liūdesį? Apsakysi žmonėms, o manęs gal jau ir nebebus. Ras žemelėje… Po šaknimis…

Zinaida Jevdokimovna Kovalenko, pasilikusi savavališkai

Knygą galite įsigyti čia

Nobelio literatūros premijos 2015-ųjų laureatė Svetlana Aleksijevič sako, kad Dievui gamtą ir medžius sukurti pasisekė geriau nei žmogų. Tad kažkaip ir nesiverčia liežuvis savęs įvardyti dieviškosios dvasios nešėju. Ir vis dėlto nesame mes tokie nevykėliai, kad beždžionės genų savyje įžvelgtume, – gal tiesiog gerokai prieštaringą prigimtį slepiame.

Bet kuris psichologas, psichiatras ar psichoterapeutas šiuos mano žodžius priims be ypatingų diskusijų ar abejonių. Visi pui­kiai žinome, kad paviršius nebūtinai yra daikto ar gyvo padaro vizitinė kortelė. Po ja beveik vi­suo­met slepiasi kitoks vaizdas, kitokios savybės.

Štai ir medikai sutiks, kad guvi išvaizda ne­bū­tinai reiškia sveiką kūną, mat ne viena liga tik gerokai pažengusi savo tikrąjį veidą parodo. O ką kalbėti apie dvasines žmogaus savybes.

Čia ir norėtųsi užginčyti dar vieną seną postulatą apie žmogų: sveikame kūne – sveika siela. Oi, kaip neretai sveikas kūnas sudilusio skatiko nevertą sielą savyje gniaužia. Demons­truodami didelę fizinę jėgą neretai paprasčiausią bejėgystę ja maskuojame. Ir kaip kitaip: koks dvasiškai di­dis žmogus norės silpnesnį už save skriausti?

Kuo toliau, tuo abejonių ir prieštaravimų dau­­gėja. Štai kad ir jausmų pasaulis. Kažkodėl visi esame prisigalvoję, o ir įtikėję gausybe mitų apie primityvią emocijų išraišką ir kilmę. Ma­nome, kad jei jausmas pasirodo paviršiuje, tai jis nieko daugiau, tik save ir parodo. O gal su­abe­­jokime? Štai susiduriame su agresoriumi, kuris dėl menkiausio niekniekio pasirengęs bet kam kaulus aplamdyti. Bet ar visuomet pyktis tėra nepasitenkinimas, o agresija – viršenybės demonstracija?

Jau minėjau, kad po pykčiu neretai bejėgystė slypi. Ir tikrai – net sportininkai žino seną po-sa­kį: geriausia gynyba – puolimas. Tai patys jau vi­są tiesą ir atskleidžiame. Kuo labiau gintis no­riu, tuo agresyvesnis tampu. O jei visai bejėgis, tai ir kraštutinai agresyvus. Visi didžiausi „drąsuoliai“ gaujomis vaikšto ir silpnesnius už save už­kabinėja. Ar ne silpnumą slepia?

O tas, kuris ašarų nebijo ir kartais ją net kitų akivaizdoje išspaudžia, ne vienam keistą panieką sužadina – silpnas mat. Net ir savo kabinete neretai sutinku žmonių, kurie skausmą išliedami ir verksmą slopindami atsiprašinėja. Verkti – gėda, tai silpną žmogaus prigimtį parodo. Gal ir tikrai ašaros silpną prigimtį atskleidžia, tik kas sako, kad žmogus – stipri būtybė? Dievas ne kartą babelius griovė, kad žmogui jo vietą parodytų, bet mes vis dar norime stipresni už Kū­rėją pasirodyti.

Bet ne čia problema. Žmogus silpnas, bet ne dėl to, kad kartais verkia iš skausmo ar nevilties. Priešingai, jei ašarų nebijau, tai, matyt, ga­nė­tinai stiprus esu – juk ne dvasios vargetai sa­vo jausmų nebijoti duota. O tas, kuris dantis su­kandęs liūdesio vengia, tik savo silpnumą pa­tvir­tina – kur matėte tokį stipruolį, kuris savo iš­gyvenimų bijo?

Bet ir tai ne viskas. Kuo daugiau paslapčių sa­vyje saugome ir net sau jų neišduodame, tuo labiau mūsų kūnas reaguoja. Psichiatrai ir psichologai vis apie psichosomatiką prabyla, o vi­daus ligų gydytojai neretai kūno skausmuose sken­­dintį žmogų mums atsiunčia. Vadinasi, kū­nas kartais, o gal dažniausiai, jausmo vartais tam­pa. Ir tikrai, kuo daugiau liūdesį ar pyktį gniau­­žiu, tuo dažniau jis kitus kelius išsiveržti at­randa. Prieš tai dar skrandyje skylę, opa vadinamą, pragraužia arba kraują smegenyse insultui nutikus išlieja, kad vidinė gėla sumažėtų.

Tai vis psichosomatika – jausmų per kūniškuosius vartus išsiveržimas. Ir subyra tada sveikas kūnas, nes ne sveika siela jame tūnojo. O simbolius skaityti tereikia. Skauda galvą – gal apie kažką galvoti nenoriu? Pykina – gal nuo nemalonių išgyvenimų išsivaduoti reikia? O jei pečius ir nugarą skausmo banga sukaustė – gal tiesiog naštą pernelyg didelę užsivertėme? Ir ne fizinę, bet dvasinę – gal atsakomybės pernelyg daug prisiimame? Dar ne vieną simptomą taip panagrinėti galime, bet nieko naujo nesužinosime – visi apie vidinę emocinę naštą byloja.

Sakysite, kodėl jis čia vis apie jausmus? To­dėl, kad emociniai vaikai vis dar neretai esame, nes niekaip subręsti ir jais pasinaudoti neišmokstame. Nors ir tai netiesa, nes vaikai kaip tik jausmus parodo, jais pasiremia, o mes, vos tik užaugame, tuoj protą išaukštiname.

Kas tas protas? Kartais jis tiesiog paprasčiausias melagis, mat bet ką „tinkamai“ paaiškins, bet kokius poelgius pateisins. O jausmai nemeluoja, jų nei sukursi, nei išmesi – jie tiesiog kyla. Tai ir intuicija, ir empatija, tik kažkur vis jas pametame, nes vis stipresni už Kūrėją būti norime, nors aklais kačiukais neretai šioje žemėje šliaužiojame…

O kokie išdidūs neretai esame. Ir tą visiems įrodyti bandome. Štai žmogus vis pasakoja, kaip puikiai su kokia bėda susitvarkė, savo sėkmę ki­tiems pabrėžia. Gal ir taip, bet kodėl taip primyg­tinai vis kitiems tą parodyti reikia? O gal pats sa­vimi netiki, kad iš kitų lyg ir patvirtinimo laukia?

Savo pacientams vis kartoju: tas, kuris savo pra­našumą vis pademonstruoti siekia, matyt, ne­labai jo turi, kad aplinkinių reakcijų nori. Tie­sa čia paprasta: kuo labiau kitiems ką nors pa­brėžti bandome, tuo mažiau pasitikime savimi. Juk jei savo vertę žinau, tai ir demonstruoti jos nereikia.

Gal čia galima rasti ir atsakymą į klausimą apie įvairių diktatorių valdomų šalių patoso ir en­tuziazmo šaknų kilmę. Kaip gali tiek daug žmo­nių Rusijoje remti Putiną, jei jis juos tuoj galutinai nuskurdins dėl paranojinių fantazijų? Bet gal šiame klausime ir atsakymas slypi: kuo daugiau bejėgystės prieš melą ir brutalumą, tuo labiau sa­vo galią pademonstruoti norisi. Tai ir grasoma vi­sur ir visiems bei savo vargana šalimi didžiuojamasi – pliku užpakaliu, užtai su bom­bų maišu.

Tai vis žmogaus prieštaringumai. O jų tiek, kad kartais net pernelyg įtarus tampu – vis tarp eilučių žmogaus kalbą skaityti norisi. Psicho­te­ra­peuto darbas toks – tikėti ir netikėti, išklausy­ti ir kitą dvasios kortos pusę atversti, tiesiog su savimi žmogui susipažinti neretai pagalbos reikia.

Tik ne visi nori savo tamsiąją pusę išvysti, kai kam geriau savęs nematyti – vis saugiau. Štai ir pro­jekciją turime: savo silpnybes, trūkumus ar ne­­malonius išgyvenimus kitiems perduodame ir ne­kęsti imame. Tada ir patys sau sveikesni atrodo­me, nes kiti mūsų bėdas sugeria.

O dabar vėl grįžtu prie pradžios. Žmogus lyg ir dieviškąja būtybe norėtų būti, todėl vis savo galią ir demonstruoja. Bet toje galioje pernelyg daug dviprasmybių ir prieštaravimų slypi. O di­džiausias yra tas, kuris patį Dievą mumyse pa­neigti siekia. Tada kai kurie ir ateistais skelbiasi, netikėjimą Dievu deklaruoja. O aš ma­nau, kad netikinčių Dievu apskritai nėra, tik kai ku­rie nuo savęs pačių tai slepia. Ar labai to bi­jo. Dažniausiai dėl to, kad nuo mažens tėvų agresijos, galios, kurią vaikas milžino jėgai prilygina, įsibaimina. Todėl ir užaugęs vis dar bijo, tik dabar bando su tuo kovoti. Kadangi tėvai jau nėra tie milžinai, kurie vaikui Dievą atstoja, tai su Dievu galynėtis ima.

Bet jėgos nelygios, todėl tenka neigti Dievo egzistavimą. Kuo mažiau savimi pasitikiu, tuo la­biau kitą nugalėti noriu ir siekiu įbrukti ki­tiems savo tiesą. n

Scanpix

„Matote – verkiu“, – sakė apsiašarojusi 67-erių Svetlana Aleksijevič žurnalistams, kai šie paklausė, kaip ji sutiko žinią apie jai suteiktą Nobelio literatūros premiją. Paprastas atsakymas apsunkino darbą tiems, kurie apie 2015-ųjų laureatę norėtų rašyti įmantriai.

Arūnas BRAZAUSKAS

Į ankštą laikraščio „Naša niva“ redakciją su­sirinkusiems žurnalistams (erdvesnių pa­talpų Baltarusijos sostinėje neatsirado) lau­reatė pasakė ir kitą paprastą dalyką: šiais laikais žmogui sunku būti sąžiningam. Lite­ratūrai neabejingas doras skaitytojas, kuris No­belio premijos skyrimo dieną pirmąkart išgirdo Alek­sijevič pavardę, nevaizduos, kad yra skaitęs jos veikalų.

Panaršius kultūrinę žiniasklaidą aiškėja, kad apie rusiškai rašančią Baltarusijos pilietę nuo 2013 m. kalbama kaip apie potencialią nobelistę. Švedijos PEN centras pirmąkart ją nominavo dar 2002-aisiais. Bet Lietuvos skaitytojai turi kitų favoritų.

„Gaila, kad mano Haruki Murakami negavo Nobelio“, – pasakė japonų rašytojo gerbėja, kuriai 86-eri. Šešiais dešimtmečiais jaunesnė skaitytoja panašią nuomonę išreiškė gerokai karščiau ir nelabu žodžiu apibūdino Švedijos akademiją, skiriančią premiją.

Vargu ar šie nusivylę žmonės vyks prie Stok­­­holmo rotušės, kai S.Aleksijevič ten sakys laureato kalbą. Tačiau leidybos statistika pa­tvirtina tai, ką nestatistiškai atskleidžia pažįsta­mų lentynos: H.Murakami’o daug, o S.Alek­­­sijevič – nulis, ir tai nepaisant to, kad lie­tuviškai išleistos jos knygos „Paskutinieji liudytojai“ (1989 m.) ir „Černobylio malda“ (1999 m.).

Dokumentinės prozos gaivalas

Bandant sąžiningai pristatyti visiškai nepažįstamą autorę tenka per daug nesirenkant ryti S.Aleksijevič tekstų kąsnius. Visa tai, už ką baltarusė gavo Nobelio premiją, laisvai prieinama internete rusų kalba. Tokia literatūra dabar vadinama non fiction – negrožine literatūra, dokumentine proza. S.Aleksijevič kū­ryba – beveik neapdoroti kitų žmonių pasakojimai.

Prietaringai tikintiems pirmojo įspūdžio tikrumu pažersiu keletą pastebėjimų. Šiek tiek pavargęs nuo vienu metu atverstų A.Alek­si­jevič veikalų, persijungiau į Ukrainos visuomeninės TV tinklalapį hromadske.tv. Ten radau in­terviu su rusiškai kalbančia pensininke iš Kra­matorsko, kurį dabar vėl kontroliuoja Ki­jevas. Lazdele besiramsčiuojanti moteris gyvai pasakoja, kaip ji kažkokioje salėje giedojo Ukrainos himną, tačiau kai himno kartu klausęsi, bet neatsistoję kaimynai parodė jai špygą, pensininkė dešinę ranką atitraukė nuo širdies ir panaudojo atsakomajai trijų pirštų kombinacijai.

Tada pagalvojau, kad niekur aš nepabėgau, esu tame pačiame gaivale, iš kurio trykšta S.Alek­­sijevič herojų liudijimai. Minėtas TV epizodas kažkiek juokingas, tačiau tenka pa­tikslinti, kad į gyvenimą rašytoja žvelgia anaiptol ne satyriko žvilgsniu. S.Aleksijevič – ne Mi­chailas Zoščenka.

Jos veikalai daugiausia parašyti pirmu asmeniu. Herojai pasakoja apie savo išgyvenimus per karą, Černobylio avariją, „perestroiką“. Krinta į akis, kad regimai paprastų tekstų sintaksė mirga nuo kabučių ir daugtaškių – do­ku­mentinėje prozoje reikia pažymėti pašnekovų tiesioginę kalbą ir kupiūras. Naršau „Pa­skutiniuosius liudytojus“ rusų kalba. Skaitinėju pasakojimų pradžią.

„Aš išmokau melstis… Dažnai prisimenu, kad per karą išmokau melstis…“

„Papasakosiu apie karą… Kaip kvepia ka­ras…“

„Prieš karą… Tarsi save pamenu… Viskas buvo gerai: vaikų darželis, rytmečiai, mūsų kiemas. Berniukai ir mergaitės. Aš daug skaičiau, bijojau kirmėlių ir mylėjau šunis…“

„Per karą mėgau sapnus… Mėgau sapnus apie taikų gyvenimą, apie tai, kaip mes gyvenome iki karo…“

Pirmųjų sakinių magija: jei dabar tai nebūtų pažymėta auksiniu Nobelio ženklu, gal atsiversčiau kitą tinklalapį. Tačiau Nobelio literatūros premija, matyt, suteikta ne už daugtaškius ir kabutes. Vadinasi, reikia naršyti toliau ir giliau.

Kiaurai skrodžianti istorija

Viename ankstesnių interviu S.Aleksijevič aiš­kino: „Laikas, kur patekome, atsidūrėme, tai katastrofos ir katastrofos-utopijos laikas. Ir mes galbūt net iki galo nesuprantame, į kokį laiką patekome, ir gal prireiks nutolti, ir mes kaip nors kitaip į tai pažvelgsime. Aš rašiau ir dabar baigiu rašyti utopijos žmonių istoriją – tai yra žmonių, kurių daugiau niekada nebus – taip aš pasakyčiau, nes dabar tas žmogus nueina nuo istorijos scenos. Ir tai ne mano pasaulėžiūros reikalas, o reikalas toks, kad tas žmogus taip gyveno.

Kadangi aš tiesiog ėjau su juo, štai dvidešimt metų ėjau su juo, ir paaiškėjo, kad reikiamu laiku atsidūriau reikiamoje vietoje. Aš dar užklupau revoliucijos žmones, kurie visa tai pra­dėjo, idėja buvo jauna, stipri, patraukli. Se­kiau iki galo, kas su ja įvyko – iki suirimo, iki Černobylio. Ir todėl tai, apie ką mes kalbėjome… aš garbingai įvykdžiau savo rašytojo pa­reigą, būtent taip, kaip buvau rusų kultūros ir rusų literatūros išauklėta. Bet jau šiame cikle – vadinu tai „Žmogus-pažįstamas“ – aš supratau, kad trūksta dviejų knygų, kuriose būtų privatus žmogus: tai knyga apie meilę ir paskutinė, septintoji šio ciklo knyga – tai žmogus senatvėje, žmogus vienatvėje su tuo išėjimu, išnykimu, ka­da jis paklaus: kam visa tai?“

S.Aleksijevič žmogus-pažįstamas – anaiptol ne angelas ir ne vien auka: „Mano knygoje „Second hand laikas“ yra tokia istorija: vienas iš herojų dar būdamas berniukas buvo įsimylėjęs suaugusią moterį, tetą Olią. Paskui, kai jis jau mokėsi institute, prasidėjo perestroika, ir mama papasakojo, kad teta Olia apskundė tikrą brolį, šis žuvo lageryje. Tuo metu teta Olia sirgo vėžiu, jau buvo prie mirties, jis atvažiavo pas ją ir paklausė: „Kokius atsimeni 1937-uosius?“. Ir ji sako: „Tai buvo puikus laikas! Geriausias mano gyvenimo me­tas. Buvau laiminga, mane mylėjo.“ Jis klau­sia: „O kaipgi brolis?“. O ji atsako: „Na, pa­ban­dyk tuo metu atrasti sąžiningą žmogų.“ Jį apstulbino, kad apie tą laikmetį jau tiek pripasakota, tiek kny­gų išleista – o ji dėl savo teisumo nė trupučio neabejojo.“

Pozicijų išradimo menas

Filologijos daktaras Aleksandras Mar­kovas iš Maskvos universiteto parašė įmantriai, nors tai ne S.Aleksijevič kalbų ir raštų bruožas: „Nobelio premija – politinio žaidimo ir kompromiso menas, ir tai kompromisas ne tarp pozicijų, ne tarp argumentų ir partijų, bet tarp galimybių išrasti naujas pozicijas, verti jas ant so­cialinės aistros siūlo. Nobelio premiją visai galėjo gauti jaunas Serhijus Ža­danas ar senolis Milanas Kundera – nepai­sant am­žiaus, tai di­dūs pozicijų išradimų meis­trai, ku­rie pasiekė savo nušvitimą. Tačiau pasirinkta Svetlana Alek­sijevič – su­griauto, Antrojo pa­saulinio karo sutraiškyto paribio, pasienio atstovė. Kada traiško šalį – tai žemina, kada traiško pa­ribį – tai katastrofiška. Pa­kankamos atminties apie katastrofą nebuvimas, katastrofos sumenkinimas iki sugriovimų ir asmeninių tragedijų – štai prieš ką pasisako Alek­sijevič. Jai katastrofa – tai viršasmeninė tragedija.“

Išties Švedijos akademija išradinėja naujas pozicijas, dėl kurių galima diskutuoti. Ernesto He­mingway‘aus „nobelystė“ (1954 m.) – tarsi sa­vaime suprantamas dalykas, o metais anksčiau premiją gavęs Winstonas Churchillis ma­žai kam žinomas kaip literatūrinės Nobelio premijos laureatas.

S.Aleksijevič – nauja pozicija rusakalbių nobelistų gretoje. Prieš ją buvo Ivanas Bu­ni­nas (1933 m.), Borisas Pasternakas (1958 m.), Mi­chai­las Šolochovas (1965 m.), Alek­san­dras Sol­ženicynas (1970 m.), Josifas Brodskis (1987 m.). W.Churchillis, be viso kito, gavo Nobelį už ora­torystę (dar rašė istorinius ir biografinius vei­kalus), tad kodėl nesuteikus premijos S.Alek­­sijevič už dokumentinę prozą?

S.Aleksijevič kūryba – kelios neplonos knygos, kino scenarijai, pagal kuriuos sukurti do­kumentiniai filmai. Autorė ieškojo žmonių, kal­bino juos, įrašinėjo pokalbius, dėliojo iš tos medžiagos tekstus. Panašiai fotografas darbuojasi su objektyvu, tačiau tai tik reikalo pradžia – reikia atrinkti nuotraukas, jas kadruoti, o ir pradinis vaizdas priklauso nuo intuicijos, jautrumo aplinkai. Kadangi meninė fotografija neužmušė drobės, molberto ir paletės, tikėkimės, kad žmogus su diktofonu neužmuš romanisto.

Kol kas dar menamas S.Aleksijevič kūrybinis konkurentas – kokios nors solidžios ar ne­solidžios žiniasklaidos interneto komentarų re­daktorius. Atradęs „perlų“ (o jų pasitaiko rep­­likų sraute), sudėliojęs juos pagal savo talentą, toks fotografą primenantis autorius ga­lė­tų su­kurti ką nors įdomaus. Panašų darbą atl­ie­ka tie, kurie kuria vadinamuosius daidžestus (san­traukas) iš tinklaraščių ištraukų.

Ką nervina S.Aleksijevič

Jeigu S.Aleksijevič pykina rusus, tai tik to­dėl, kad ji cituoja kitus rusus, kurie, pavyzdžiui, taip apibūdina savo tautą: „Pagrindinė profesija – skaitytojas. Žiūrovas. Kartu su tuo – ypatin­gumo, išskirtinumo jausmas, nors tam nėra jokio pagrindo, išskyrus naftą ir dujas. Iš vienos pusės, būtent tai ir kliudo gyvenimo permainoms, o iš kitos pusės, suteikia prasmės pojūtį ar kažką panašaus. Visada sklando ore, kad Ru­­­sija turi sukurti, parodyti pasauliui ką nors iš­skirtinio. Dievo išrinktoji tauta. Ypa­tin­gas ru­siškas kelias. Pas mus vien oblomovai – guli ant minkštasuolių ir laukia stebuklo.“

Kairiuosius turėtų sunervinti kito jos pašnekovo frazė: „Komunistas – tas, kuris Marxsą skaitė, o antikomunistas – tas, kuris jį suprato.“

Tačiau nervinti Nobelio premijos laureatė gali ir pati. „Aš pirmoje spaudos konferencijoje pa­sakiau, kad Ukrainą okupavo. Tuo visa Putino ir Medvedevo meilė man baigėsi“, – svarstė S.Alek­sijevič apie savo pareiškimus iš­kart po No­belio premijos suteikimo.

Kadangi rašytoja, tikėkimės, kada nors at­vyks ir į Lietuvą, galime spėlioti, kuo ji su­ner­vins mus. Gal pradės kalbą apie Lietuvos po­licijos batalionų veikimą Baltarusijoje An­trojo pasaulinio karo metais?

Pirmąją nepriklausomos Baltarusijos pilietę, ga­vusią Nobelio premiją, pasveikino ir ką tik pe­r­­rinkęs save dar vienai kadencijai Aliaksandras Lu­kašenka, nors rašytoja vertina jį labai kritiškai, sa­­kydama, kad Baltarusijos šviesuomenė ne­­įvertino A.Lukašenkos klastos. Spaudos kon­fe­rencijoje Berlyne spalio 10 d. rašytoja pa­sakė pa­prastai ir aiškiai: „Kas ketveri metai nauji Eu­ropos valdininkai ateina į valdžią ir mano, kad gali išspręsti Lukašenkos klausimą, nežinodami, kad tai žmogus, kuriuo negalima pasitikėti.“

Baltarusijos prezidento rinkimų baigtį ji pa­komentavo Stalino, iš kurio nėra ėmusi in­ter­viu, žodžiais: „Nesvarbu, kas balsuoja, svarbu, kas skaičiuoja balsus.“

A.Lukašenka per daugelį metų turėjo ne vieną progą pasveikinti autorę, kurios knygos išverstos į dvi dešimtis kalbų, kūryba apdovanota ne vien sovietinėmis, bet ir prestižinėmis Vokietijos, Austrijos, Lenkijos, Švedijos, JAV pre­mijomis, Prancūzijos ordinu, – A.Lukašen­ka galėjo nedrausti Baltarusijoje naujų jos knygos leidimų. Autorė jau daugelį metų tėvynėje nespausdinama.

Po Nobelio premijos skyrimo amžinasis Bal­tarusijos valdovas reiškėsi kaip literatūros kritikas: „Tai gerai, kad žmogus turi savo poziciją, gal kažkiek ir opozicinę… Ji parašė norma­lių knygų, jos atitinkamas stilius… Tai jos for­ma, jos stilius. Aš nieko prieš neturiu… Dabar svarbiausia, kaip tu pasinaudosi tuo bagažu. Jeigu tu Baltarusijos pilietė, tai tavo žemė, tavo valstybė, ar tau patinka, ar nepatinka, tačiau tu šiandien žmogus, kuris pakilo aukštai, – pažiūrėsime, kaip tu tą įvaizdį, tą bagažą, kuris pas tave atsirado, panaudosi savo liaudies labui.“

Galima spėlioti, kiek A.Lukašenkai, kuris pats nusprendžia, ką ir kaip apdovanoti Bal­tarusijoje, nemalonus tas faktas, kad „kažkokie švedai“ iškėlė jam oponuojančią rašytoją į dė­mesio ir garbės aukštumas.

Retas diktatorius mėgsta rašytojų šlovę. Svertų atkeršyti A.Lu­kašenka turi ne itin daug. Minske mokytojauja S.Aleksijevič įdukra – bet juk dabar nedarysi iš jos įkaitės.

Rašytoja turės sumokėti mokesčius nuo to maždaug milijono dolerių, kurį dabar gauna no­belistai. Kas nutinka tiems, kurie nemoka mo­kesčių, žinome iš Alesio Beliackio pavyzdžio – šis kovotojas už žmogaus teises ne be Lie­­­­tuvos įstaigų idiotizmo praleido trejus me­tus Baltarusijos kalėjime.

Žinant, kaip Rytų Europos žmonės kartais garbina rašytojus, galima tikėtis, kad S.Alek­si­jevič taps guru – gyvenimo mokytoja daliai bal­tarusių ir rusų. Ar tai ir politinė pozicija? „Ba­rikados – pavojinga vieta menininkui“, – yra pa­sakiusi S.Aleksijevič.