Archyvai Lietuvoje tyrinėtojams pradėjo atsiverti tik 1987–1988 metais. Tačiau būtent po to Dariaus ir Girėno istorijoje neatlikta nė vieno išsamesnio archyvinio tyrimo. Tai gerai žino tie, kuriems ši istorija rūpi. Tai yra kovą pradėto šio darbo akstinas ir esmė.
Viena vertus, Dariaus ir Girėno žygis – nemarus. Lakūnų, „Lituanicos“ vardais pavadintos gatvės, įstaigos, organizacijos, statiniai, kiti objektai, net Pamyro viršukalnė Tadžikijoje; juos primena valstybės apdovanojimai, piniginiai ir pašto ženklai, tarpvalstybinio lygio minėjimai, kiti renginiai, muziejų ekspozicijos ir fondai, kolekcininkų rinkiniai, memorialinės sodybos, skulptūros Čikagoje, Niujorke, Myslibuže (Myślibórz, buvęs Soldinas), Anykščiuose, Kaune, dailės, tautodailės kūriniai, kino filmai, publicistika, poezija… Maestro Vytautas Kernagis andai sakė, kad Vinco Mykolaičio-Putino „Margi sakalai“ buvo jo „pirmoji sąmoningai sukurta daina“. Skrydžio simbolika – vadovėliuose, „Gustavo enciklopedijoje“. Reklamoje. „Mados infekcijoje“…
Kita vertus, jei ant svarstyklių padėtume įamžinimą ir dokumentinę istorinę atmintį, pastarosios lėkštė šautų aukštyn kaip raketa. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas Zenonas Butkus teiraujasi telefonu savo ir kitoje Alma matre: „Nieko apie Darių ir Girėną nėra? O kursinių darbų?“ Ne, nė tų nėra. Hm. Dariaus ir Girėno vardų trauka didžiulė: įsikalbame, stalą užsiverčiame veikalais.
Panašiai su istorikais klostėsi nesyk: vis paaiškėdavo, kad nacionaliniu naratyvu tapęs įvykis, įamžintas analogų bemaž neturinčiu mastu, adekvačiai neištirtas. Nepaskelbta mokslinių studijų. Visapusiškai netyrinėti archyvai net Lietuvoje, o juk įvykis – tarptautinis.
Lietuva ir pasaulis
Tarytum išskalauta iš sąmonės, kad Kauno Aukštųjų Šančių kapinėse po antkapine skulptūra ilsisi JAV piliečių palaikai. Taip, vardų transkripcijos amerikietiškuose pasuose vyrai nepervertino, tėvyne vadino Lietuvą, kurioje abu gimė ir kurioje Darius per septynerius tarnybos metus sukūrė šeimą. Abu (ir) lietuviškai kalbėjo, neprastai rašė, plieskė Amerikos lietuvių jausmus tėvų, protėvių žemei, lėktuvą pakrikštijo „Lituanica“ (Lietuvybe), testamentu skrydį aukojo „Jaunajai Lietuvai“; ši laukė jų kaip sūnų, brolių, savo didvyrių ir, žiniai iš Soldino atskriejus, visa pajuodo.
Bet nuo juodos laukimo nakties Kaune, Aleksoto aerodrome, kuriame jie turėjo triumfuodami nusileisti, vis dėlto dera pagaliau atsiplėšti ir aprėpti tragediją tokią, kokia ji buvo: plati, daugiasluoksnė, kiaurai pervėrusi ne tik lietuvių širdis, bet ir valstybių sienas, ir aibės institucijų raštines – atviras ir slaptas.
Tik prisilieskime prie kelių archyvų fondų. „Lituanicos“ istorija – vienų metų žybsnis: nuo neįtikimo užmojo iki nežmoniškos įtampos, skausmo, nežinios. Bet ilgaamžė jos lemtis – kaip paskutinis pakilimas: siaubo surakintų niujorkiečių nuostabai, ji, aiškiai per sunki, nesustojo, nesudužo, nesprogo, bet nulėkė keturių kilometrų taką iki pat galo, stryktelėjo, įsliuogė oru į rytmečio ūkanas ir… dingo.
Čikaga–Vašingtonas
1932 m. birželį Darius ir Girėnas nusipirko „Lituanica“ tapsiantį lėktuvą „Bellanca“. Liepos 11 d. du Amerikos lietuvių laikraščiai paskelbė pirmą jų atsišaukimą, o Lietuvos generalinis konsulas Čikagoje Antanas Kalvaitis sutiko padėti rengti Lietuvių aviacijos dienas, kitas sueigas, per kurias būtų renkamos tautiečių aukos skridimui. Konsulas tapo liepos 13 d. išrinkto Pirmojo lietuvių lakūnų skridimo per Atlantiko vandenyną New York–Kaunas komiteto nariu, fondo globėju.
Rugsėjo 20 d. Lietuvos pasiuntinys Vašingtone Bronius Kazys Balutis Užsienio reikalų ministerijai pranešė: „Pasiuntinybę aplankė buvusis Lietuvos aviacijos kap. S.Darius (amerikietis), jo pagalbininkas, lakūnas Stasys Girėnas ir formaliai Pasiuntinybę informavo apie savo sumanymą sekančiais 1933 metais skristi per Atlantiką iš New Yorko tiesiog, be sustojimo, į Kauną.“
Pasiuntinys teigė pažadėjęs „savo patronažą“ ir prašė patvirtinimo, kad Lietuva lauks žygio įvykdymo „su dideliu susiinteresavimu“. Ministerijai pritarus, Politikos departamento direktorius Stasys Lozoraitis spalio 28 d. informavo Krašto apsaugos ministeriją ir prezidentą.
Lakūnai, skridimo komitetas ir fondas tiesiogiai į Lietuvos vyriausybę jokios paramos niekada nesikreipė. 1933 m. vasarį Darius paprašė Lietuvos aeroklubo žemėlapių, knygų; juos ir tegavo.
Pasiuntinybė Vašingtone „iš moralinės pareigos“ padėjo lakūnams organizuoti pašto pervežimą, teikė rekomendacijas. Tarnautojai, ypač pasiuntinys, šelpė skrydį asmeninėmis lėšomis. Dariui rašyti Balučio laiškai liudija tėvišką rūpestį dėl žygio kloties ir lakūnų gyvybių.
1933 m. rugpjūčio 19 d. jis konsulatams, žiniasklaidai priminė: „Skridimas nebuvo Pasiuntinybės žinioje nei formaliai juridiniu, nei finansiniu atžvilgiu. Abudu lakūnai buvo Amerikos piliečiai, rengėsi lėkti su Amerikos pasais. Todėl nei dėl jų vizų, nei dėl leidimų skristi per svetimas šalis Lietuvos pasiuntinybė neturėjo teisės daryti jokių oficialių žygių, išskyrus tuos, kurie lietė Lietuvą.“
Čikaga–Niujorkas
1933 m. gegužės 7 d. lakūnai išskrido iš Čikagos į Niujorką: ten turėjo baigti techninį pasirengimą, sulaukti palankaus oro ir išskristi į Kauną. Gegužės 15 d. Darius parašė Balučiui, kad „skridimas iš priežasties neturėjimo visų instrumentų bus sutrukdytas apie porą savaičių“. Žinia pasiekė Užsienio reikalų ministeriją Kaune: gegužės 19 d. Protokolo skyrius paragino visas Lietuvos atstovybes, generalinius konsulatus sekti informaciją, plačiai garsinti būsimą skrydį.
Iš Niujorko Darius su federalinėmis institucijomis derino privalomus skrydžio leidimus; išsirūpino daugumą, bet ne visus. Formalumai nusirito nuo Vašingtono iki Kauno: liepos 8 d. JAV atstovas M.L.Staffordas kreipėsi į užsienio reikalų ministro pareigas laikinai einantį ministrą pirmininką Juozą Tūbelį leisti amerikiečiams skristi per Lietuvos teritoriją apie rugpjūčio 6 dieną. Krašto apsaugos ministerijos Vyriausiojo štabo Antrasis (žvalgybos) skyrius leidimą patvirtino liepos 12-ąją, Susisiekimo ministerija „labai skubiai“ – liepos 13 d.
Niujorko Floyd Bennett aerodrome lakūnus lankė Lietuvos generalinis konsulas Niujorke Povilas Žadeikis. Jiems simpatizavo, aukojo lėšų, išgyveno dėl teisinės, finansinės žygio būklės, bet neįtikino nepaisyti kai kurių laikraščių spaudimo, neskubėti, prašyti Lietuvos vyriausybės pagalbos: „Dariaus-Girėno skridimas buvo išimtinai Dariaus padaras, bet buvo sykiu ir Amerikos lietuvių ambicijos reiškinys.“ Liepos 15-osios naktį Žadeikiui konfidencialiai pranešta apie rengimąsi startui. Paryčiais atvykęs išlydėti, jis iš Dariaus gavo 250 dolerių – skolą lėktuvo mechanikui Victorui (Vic) Yesulaičiui, kuris dirbo iki paskutinės minutės, dar pakilimo taku gaisrinėmis lėkė paskui perkrautą, vos atsiplėšusią „Lituanicą“. Kai po kelių dienų skolą perdavė, lakūnai buvo žuvę.
Niujorkas–Soldinas
Liepos 15 d. ryte Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone Kaunui telegrafavo: „Apie išskridimą sužinojome tik po fakto. Padaryta lakūnų atsakomybe. Pasus gavo, tik neturėjo leidimo. Šiuo laiku atitaisyti reikalų negalima.“ Pasak New York American, „Prekybos departamento sekretoriaus asistentas Mitchell“ tądien pranešė, kad Aeronautikos skyrius pradėjo „incidento“ tyrimą.
JAV nacionalinė spauda liepos 16 d. rašė, kad „Lituanica“ skrenda niekur nepastebėta, apie ją žinių nėra. Pavakare Pasaulinėje parodoje Čikagoje, Lietuvių dienose, pasiuntinys Balutis džiūgaujančiai miniai skelbė, kad lakūnams iki tikslo likę ranka paduoti.
Liepos 17 d. rytiniai Čikagos laikraščiai paskelbė: „Lituanica“ žuvo“?! Į generalinį konsulatą atėjęs Associated Press korespondentas pranešė „patikrintas žinias“, kad Vokietijoje ištiko katastrofa. Vietoje numatytų triumfo iškilmių Balutis išvyko pareikšti asmeninės užuojautos lakūnų artimiesiems.
Tragišką žinią iš Soldino apylinkių skelbė amerikiečių, vokiečių, airių, anglų, belgų, čekų, danų, latvių, lenkų, prancūzų, rusų, švedų, ukrainiečių spauda; yra iškarpų ispanų, hebrajų kalbomis.
Berlynas… ir viskas
Lietuvos pasiuntinybei Berlyne apie katastrofą pranešė ryte paskambinęs vokiečių reporteris. Pasak toliau žinią perdavusio atašė, pasiuntinys Jurgis Šaulys reagavo atsargiai: esą, jei ir žuvo galbūt neteisėtai skridę amerikiečiai, nėra ko skubiai kištis. Jau popiet padėtis pakito, ir pasiuntinybė ūžte ūžė. Kas tuo metu vyko JAV pusėje?
The New York Times žinutė liepos 18 d.: „Jungtinės Valstijos pašalino visas galimas formalias kliūtis, kurios trukdytų Lietuvoje rengti valstybines kapitono Stephen Darius ir Stanley Girenas laidotuves. (…) Lakūnai buvo lietuvių kilmės amerikiečiai. Jų gimtoji šalis pareiškė norą parodyti jiems tokią pat pagarbą, kokią suteiktų savo nusipelniusiems piliečiams. (…) Valstybės departamentas ėmėsi veiksmų po to, kai JAV generalinis konsulas Berlyne kreipėsi nurodymų.“
Ir viskas. Atrodė, iš Soldino visi keliai savaime vedė į Kauną: veikiai ten išskraidinti palaikai, dokumentai, lėktuvo liekanos, kitos relikvijos. Bet Amerikoje lietuviai manė ir kitaip: nebuvo nei įprasta, nei aišku, kodėl po to lakūnų artimieji, draugai, net pasiuntinybė nebegalėjo gauti jokių tikrų žinių. „Tylėjimas šiuo reikalu daro begaliniai daug žalos Lietuvos Vyriausybės vardui ir prestižui“, – dusyk negavęs atsakymo, trečiąkart Kaunui rašė Balutis.
Gražina Sviderskytė
Straipsnio tęsinys – kitame „Veido“ numeryje
Publikaciją iš dalies rėmė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas